Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - KAI APIE LIETUVĄ RAŠĖ ŠIRAZE IR TEBRIZE: KĄ PERSIJA IR ARTIMIEJI RYTAI ŽINOJO APIE LDK?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Istoriniai šaltiniai ir faktai (metraščiai, kronikos, keliautojų užrašai, dokumentai, knygos) » Senieji istoriniai šaltiniai (metraščiai, kronikos, keliautojų užrašai, dokumentai, senovinės knygos) (iki 19 amžiaus imtinai)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

KAI APIE LIETUVĄ RAŠĖ ŠIRAZE IR TEBRIZE: KĄ PERSIJA IR ARTIMIEJI RYTAI ŽINOJO APIE LDK?

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: KAI APIE LIETUVĄ RAŠĖ ŠIRAZE IR TEBRIZE: KĄ PERSIJA IR ARTIMIEJI RYTAI ŽINOJO APIE LDK?

Parašytas: 10 Rgs 2026 21:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28618
Miestas: Ignalina

Gediminas Ragauskas
DI turinys

KAI APIE LIETUVĄ RAŠĖ ŠIRAZE IR TEBRIZE: KĄ PERSIJA IR ARTIMIEJI RYTAI ŽINOJO APIE LDK?

Esame įpratę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją matyti daugiausia per Vakarų Europos šaltinius – popiežių laiškus, vokiečių kronikas, lenkų metraščius ar Vakarų keliautojų pasakojimus.
Tačiau žinios apie Lietuvą keliavo gerokai toliau.

XV a. pradžioje Lietuvos vardą jau užrašinėjo persų istorikas Širaze, su Timūro politiniu pasauliu susijęs geografas teigė, kad Lietuva jo skaitytojams yra „visiems žinoma“, o XV a. antroje pusėje iš Tebrizo valdovo dvaro pasiuntiniai jau keliavo pas Kazimierą Jogailaitį – ir vienas jų pasiekė valdovą jam esant Lietuvoje.

Lietuva persų kronikoje – „Libka“

Vienas įdomiausių šaltinių yra persų istorikas Muʿīn al-Dīn Naṭanzī.

1413 m. Širaze, Timūro anūko Iskandaro dvare, jis parašė pasaulio istoriją, vėliau žinomą kaip Muntaḵab al-tawārīḵ-i Muʿīnī. 1414 m. tekstas buvo perredaguotas ir pateiktas Timūro sūnui Šahruchui. Tai reiškia, kad kūrinys atsirado Vytauto Didžiojo laikais, praėjus vos keliolikai metų po Tochtamyšo kovų dėl Aukso ordos sosto. Naṭanzī buvo ne europietis, o persų istoriografinės tradicijos autorius, rašęs Irane.

Ir jo veikale atsiranda kraštas, vadinamas: Libka.

Šaltinio leidėjai bei šiuolaikiniai tyrėjai šį pavadinimą identifikuoja su Lietuva.

Viename Aukso ordos geografijos aprašyme Naṭanzī nurodo teritoriją besitęsiančią nuo „Libkos ribos“ iki Kafos Kryme. Kitame epizode, pasakodamas apie Tochtamyšo kovas, rašo, kad šis: „pabėgo į Libką“.

Rusiškame šaltinio vertime tai perteikta tiesiog:
„Токтамыш бежал в Либка.“
– „Tochtamyšas pabėgo į Libką.“

Čia reikalingas svarbus atsargumas. „Libka“ šiame kontekste nebūtinai reiškia siaurą etninę Lietuvą dabartine prasme. Kalbant apie Tochtamyšą, galėjo būti turimos omenyje ir LDK valdytos Rusios, ypač Vidurinio Dniepro, žemės. Tačiau pats pavadinimas tyrėjų aiškiai siejamas su Lietuva / LDK politine erdve.

Dar įdomiau, kad Naṭanzī tekstuose Rus ir Libka nėra tas pats pavadinimas. Jo geografiniame pasaulio vaizde jie gali būti minimi atskirai.

Vadinasi, XV a. pradžios Persijoje egzistavo žinios apie atskirą politinę-geografinę erdvę, kuri persiškame šaltinyje pasiekė mus kaip Libka.

„Lietuva... ją praleidžiu, nes ji visiems žinoma“

Beveik tuo pat metu atsirado dar vienas nepaprastas tekstas – Libellus de notitia orbis, „Knygelė apie pasaulio pažinimą“, datuojama apie 1404 m.

Jos autorius – Jonas III, Sultanijos arkivyskupas, katalikų dvasininkas, veikęs Irano ir Timūro diplomatinėje aplinkoje. Čia svarbu neperlenkti: jis nebuvo persas ir rašydamas šį tekstą dar nebuvo lankęsis Lietuvoje, todėl jo negalime vadinti tiesioginiu Lietuvos liudininku. Tačiau jo veikalas puikiai parodo, kokios žinios cirkuliavo tarp Irano, Kaukazo, Timūro dvaro ir Europos diplomatinių tinklų.

Apie Lietuvą jis parašė:

„Lituania ... parva patria. Aliquando pagani, nunc autem ... Christiani...“
„Lietuva – nedidelė šalis. Kadaise pagonys, dabar ... krikščionys...“

O paskui pridėjo dar įdomesnį sakinį:

„Ideo transeo quia notum est omnibus.“
„Todėl ją praleidžiu, nes ji visiems žinoma.“

Žinoma, tai nereiškia, kad 1404 m. kiekvienas Širazo ar Bagdado gyventojas žinojo Lietuvą. „Visiems“ čia reikia suprasti kaip autoriaus išsilavinusios, tarptautinės auditorijos pasaulį.

Tačiau pati formuluotė įspūdinga: autoriui nebereikia aiškinti, kas apskritai yra Lietuva.

Kodėl jis ją vadina „nedidele šalimi“, nors Vytauto LDK tuo metu buvo milžiniška?

Tikėtinas paaiškinimas slypi pačiame tekste. Autorius atskirai aprašo Rusią ir jos žemes, kurių dalis priklauso Vytautui, o tada pereina prie Lituania. Todėl šioje vietoje „Lietuva“ greičiausiai vartojama siauresne prasme – kaip tikroji Lietuva, o ne visa daugiatautė Vytauto valdoma LDK teritorija.

Iš Tebrizo – tiesiai pas Jogailaičius

XV a. antroje pusėje ryšys su Irano regionu tampa jau ne vien žiniomis kronikose.

Didelę Irano, Azerbaidžano, Irako ir Rytų Anatolijos dalį tuo metu valdė turkmėnų Aq Qoyunlu valstybė. Jos garsiausias valdovas Uzun Hasanas ieškojo sąjungininkų prieš Osmanų sultoną Mehmedą II.

Vienas iš valdovų, į kuriuos jis kreipėsi, buvo Kazimieras Jogailaitis – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

1472 m. Uzun Hasano pasiuntiniai pasiekė Kazimiero dvarą. 1474 m. per venecijietį Caterino Zeno valdovas pateikė net slaptą dinastinį pasiūlymą: vieną savo vyresniųjų dukterų ištekinti už vieno Kazimiero sūnų. Šis sumanymas liko neįgyvendintas, bet pats faktas rodo, kokio masto politiniu partneriu Jogailaičių dinastija buvo laikoma Tebrize.

1475 m. įvyko dar viena misija.

Dlugošas užrašė:

„Casimiro Polonie rege in Lithuania stante...“
– „Kai Lenkijos karalius Kazimieras buvo Lietuvoje...“ tuomet pas jį atvyko Uzun Hasano pasiuntinys Izaokas, graikas iš Trapezunto, musulmonas, prašydamas kartu su kitais krikščionių valdovais stoti prieš Osmanų imperiją.

Tai jau ne abstraktus Persijos geografo žinojimas apie Lietuvą.
[center][center]

Artimųjų Rytų valdovo diplomatinis pasiuntinys realiai atvyksta pas Lietuvos didįjį kunigaikštį jam esant Lietuvoje.

Tebrizas – Trakai

Dar gražesnė istorija nutiko 1477 m.

Venecijos diplomatas Ambrogio Contarini, grįždamas iš Uzun Hasano dvaro Tebrize, pasiekė Kazimiero Jogailaičio dvarą.

Kur Kazimieras jį priėmė?

Trakų pilyje.

Šaltinių tyrimuose tai nurodoma visiškai aiškiai: Contarini, grįžęs iš Uzun Hasano dvaro Tebrize, buvo priimtas Kazimiero jo Lietuvos rezidencijoje Trakuose.

Galime tiesiog nubrėžti XV a. informacijos kelią:

Tebrizas → Kaukazas ir stepės → Rytų Europa → Trakai.

Trakai tuo metu buvo ne kokia uždara Baltijos provincija, o vienas iš valdovo dvarų, į kurį ateidavo žinios ir žmonės iš labai tolimo pasaulio.

XVII a. – jau originalūs Persijos šachų laiškai

Dar ryškesni įrodymai prasideda Safavidų laikais.

1608 m. šachas Abbāsas I Didysis pasiuntė laišką Žygimantui III Vazai – Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.

Ir šį kartą turime ne vėlyvą perpasakojimą.

Originalus persų kalba parašytas dokumentas iki šiol saugomas Varšuvos Vyriausiajame senųjų aktų archyve – AGAD. Jo dydis net tiksliai žinomas: 81,5 × 29 cm.

Persų kanceliarija Žygimantą vadino:

pādeshāh-e Lah – „Lah valdovu“, t. y. Lenkijos / lenkų karaliumi.

Kitame 1608 m. firmane randame titulą:

farmān-farmā-ye mamālek-e Lah
– maždaug „Lah valdų įsakymų davėjas / valdovas“.

Čia irgi verta būti tiksliems: Persijos kanceliarija nerašė „Lietuvos karaliui“. Žygimantą III ji įvardijo per Artimuosiuose Rytuose nusistovėjusį Lah / Lenkijos politinį pavadinimą, nors adresatas kartu buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir valdė bendrą Abiejų Tautų Respublikos politinę erdvę.

Tai įdomu savaime – parodo, kaip iš Isfahano buvo suvokiama mūsų regiono politinė geografija.

Ir vieno laiško tuo nesibaigė. Šaltinių rinkinyje išlikę Abbāso I laiškai Žygimantui III iš 1608, 1615 ir 1624 m. – tai jau ne atsitiktinis kontaktas, o pasikartojanti diplomatinė komunikacija.

Net Chotyno karo žinia pasiekė šacho dvarą

Yra ir labai žmogiška smulkmena, parodanti, kaip XVII a. veikė tarptautinės žinios.

1621 m. Osmano II žygio prieš Abiejų Tautų Respubliką ir Chotyno kampanijos atgarsiai nukeliavo iki šacho Abbāso dvaro.

Tačiau nukeliavo... iškraipyti.

Šaltinius tyrę istorikai pažymi, kad Isfahaną pasiekė versija, kurioje nesėkminga Osmanų kampanija prie Chotyno buvo pateikta kaip Osmanų pergalė.

Prieš keturis šimtus metų egzistavo ta pati problema kaip šiandien: žinia nukeliauja tūkstančius kilometrų – ir pakeliui pasikeičia jos turinys.

Ką visa tai mums sako?

Svarbiausia turbūt ne tai, kad „Persijoje žinojo Lietuvos vardą“.

Įdomiau stebėti, kaip tas žinojimas keitėsi.

Apie 1413 m. Širazo persų istorikui egzistuoja Libka, susijusi su Aukso ordos politiniu pasauliu ir Tochtamyšo pabėgimu.

Apie 1404 m. Irano ir Timūro diplomatiniame tinkle veikiantis autorius jau rašo apie Lituania, jos neseną krikštą ir net teigia plačiau jos neaprašysiąs, nes ji „visiems žinoma“.

XV a. antroje pusėje iš Tebrizo valdovo pasiuntiniai jau fiziškai keliauja pas Kazimierą Jogailaitį, o vienas svarbiausių diplomatinių maršrutų baigiasi Trakuose.

XVII a. pradžioje tarp Isfahano ir Žygimanto III dvaro jau keliauja originalūs persiški šacho laiškai.
Tai primena, kad viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Lietuva nebuvo pasaulio pakraštys, apie kurį žinojo tik artimiausi kaimynai.

Informacija apie ją keliavo per stepes, Krymą, Kaukazą ir Osmanų pasaulį iki Širazo, Tebrizo ir Isfahano.

O mes dar tik pradedame žiūrėti, ką apie Lietuvą rašė žmonės už Vakarų Europos ribų.

Kitame šios temos įraše atskirai grįšime prie mongolų pasaulio – nuo pirmųjų planų pasiekti Baltijos regioną iki realių Aukso ordos ir Lietuvos susidūrimų.

Ten istorija jau verta atskiro pasakojimo.

Jeigu domina Lietuvos istorija ne tik iš mums įprastų šaltinių, bet ir tai, kaip ją matė persai, totoriai, osmanai, arabai, o vėliau net kinai ir japonai – kviečiame prisijungti prie grupės „Lietuva istorijos ir geopolitikos kryžkelėje“.

Artimiausiu metu šią „Lietuva tolimųjų kraštų akimis“ temą tęsime.

Pagrindiniai šaltiniai ir tyrimai: Muʿīn al-Dīn Naṭanzī, Muntaḵab al-tawārīḵ-i Muʿīnī (1413–1414); Jonas III, Sultanijos arkivyskupas, Libellus de notitia orbis (apie 1404); Jano Dlugošo Annales; D. Kołodziejczyk, P. Mnatsakanyan ir kt., Stosunki dawnej Rzeczypospolitej z Persją Safawidów / Relations of the Polish-Lithuanian Commonwealth with Safavid Iran; Encyclopaedia Iranica, „Moʿin-al-Din Naṭanzi“.

KAI APIE LIETUVĄ RAŠĖ ŠIRAZE IR TEBRIZE: KĄ PERSIJA IR ARTIMIEJI RYTAI ŽINOJO APIE LDK?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: KAI APIE LIETUVĄ RAŠĖ ŠIRAZE IR TEBRIZE: KĄ PERSIJA IR ARTIMIEJI RYTAI ŽINOJO APIE LDK?

Parašytas: 10 Rgs 2026 21:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28618
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/photo?fbid=288 ... 5296555859

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: