Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

Kovos Lietuvos istorinėje atmintyje: piliakalniai kaip atminties vieta

(antroje dalyje dažnai minimi žygeiviai)

https://journals.lka.lt/journal/ka/article/856/info

Dr. Manvydas Vitkūnas
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

ĮVADAS1

Lietuvoje yra beveik devyni šimtai piliakalnių 2 . Šie kultūros paveldo
objektai – išraiškingi kultūrinio kraštovaizdžio akcentai, kadaise buvę
reikšmingi kaip fortifikaciniai įrenginiai, įtvirtintų gyvenviečių, pilių,
dvarų vietos. Ilgainiui daugelis piliakalnių, naudotų skirtingais ankstyvojo
metalų laikotarpio, geležies amžiaus, viduramžių ir naujųjų laikų (kaip
dvarvietės) periodais, prarado savo pirminę funkciją. Dalis piliakalnių
buvo ariami arba apaugo mišku, kai kurie tapo sodybvietėmis, dar kituose
buvo pastatytos bažnyčios, koplyčios, įrengtos kapinės. Tačiau piliakalniai
niekada neprarado savo reikšmės tautos istorinėje atmintyje – jie labai
dažnai minimi tautosakoje, mitologijoje, vadinami „milžinkapiais“, sie-
jami su praeities didvyrių žygdarbiais, protėvių kovomis, o kartais vietos
gyventojų netgi iki šiol laikomi įvairių kariuomenių palikimu.
XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje, tautinio atgimimo ir Lietu-
vos istorijos žinių sklaidos laikais, į piliakalnius vis dažniau pradėta žiūrėti
kaip į protėvių kovų su priešais, šalies laisvės gynimo vietas ir simbolius.
Dažniausiai įrengti gražioje gamtinėje aplinkoje, piliakalniai ilgainiui tapo
mėgstamais ir puoselėjamais lankytinais objektais. Plečiantis istoriniams
1 Autorius už pagalbą rengiant šį straipsnį nuoširdžiai dėkoja kolegoms istorikams
doc. dr. Vyteniui Almonaičiui (Vytauto Didžiojo universitetas), prof. dr. Sandrai Griga-
ravičiūtei (Lietuvos edukologijos universitetas), mjr. Gintautui Jakščiui (Generolo Jono
Žemaičio Lietuvos karo akademija), dr. Vytautui Jokubauskui (Klaipėdos universitetas),
prof. dr. Benediktui Šetkui (Lietuvos edukologijos universitetas) ir doc. dr. Gintautui za-
bielai (Klaipėdos universitetas).
2 Lietuvos piliakalnių atlasas. T. I–III (sud. z. Baubonis, G. zabiela). Vilnius, 2005.
275Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
ir archeologiniams tyrimams, plačiajai visuomenei įgyjant vis daugiau
istorijos žinių, vis labiau besidomint šalies ir atskirų vietovių praeitimi,
piliakalnių, kaip tautai svarbių vietų, samprata palaipsniui įsitvirtino jos
istorinėje ir kultūrinėje atmintyje. Lietuvoje piliakalniai tapo svarbiomis
tautos praeities saugojimo, puoselėjimo, istorinės atminties vietomis.
Kiek metaforišką „atminties vietų“ sąvoką į istoriografiją įvedė ir pa-
grindė prancūzų istorikas Pjeras Nora (Pierre Nora) XX a. devintajame
dešimtmetyje. „Atminties vietos“ – kultūros simboliai, keliantys kolekty-
vines asociacijas ir turintys telkiamąją kolektyvinės atminties vaizdinių
galią. P. Nora „atminties vietomis“ laiko labai įvairius objektus ir reiški-
nius – žmones, įvykius, daiktus, statinius, knygas, geografinius taškus, he-
raldinius simbolius, himnus, dainas ir daugelį kitų dalykų, kuriuos supa
simbolinė aura ir kurie padeda visuomenei susikurti savo istorijos ir sa-
vęs pačios vaizdinį. Svarbu ir tai, kad „atminties vietos“ gali turėti įvairių
reikšmių, o jos savo ruožtu – kisti 3 . 1984–1993 m. buvo išleistas P. Nora
sudarytas septynių tomų Prancūzijos „atminties vietų“ rinkinys „Les lieux
de memoire“ 4 . Šis veikalas susilaukė plataus atgarsio kitose šalyse – Italijo-
je, Danijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Vokietijoje.
Iki šiol Lietuvoje atlikta nemažai istorinės, kultūrinės, kolektyvinės at-
minties tyrimų. Šioje srityje bene daugiausia yra nuveikę istorikai Alvy-
das Nikžentaitis, Rimantas Miknys, Rasa Čepaitienė, Vasilijus Safronovas,
Dangiras Mačiulis, Darius Staliūnas, sociologė Irena Šutinienė. Su Lietu-
vos teritorijoje vykusių kovų istorija ir jų „atminties vietomis“ tiesiogiai
susiję tik dalis tyrimų. Tarp jų reikia paminėti Dariaus Barono ir D. Ma-
čiulio monografiją apie Pilėnų gynybą ir šio įvyko refleksijas istorinėje
atmintyje 5 , D. Mačiulio, Rimvydo Petrausko ir D. Staliūno monografiją
apie Žalgirio mūšio vertinimą skirtingų tautų istoriografijoje ir vaizdinį
istorinėje atmintyje 6 , D. Staliūno monografiją apie 1863–1864 m. sukili-
mo atmintį 7 . Lietuvoje taip pat vykdomi platūs mokslinių tyrimų projektai,
3 Nora P. zwischen Geschichte und Gedaechtnis. Berlin, 1990, s. 11–26.
4 Les lieux de memoire (dir. Pierre Nora). Paris. T. 1 La République (1984); T. 2 La Na-
tion (1986); T. 3 Les France (1992).
5 Baronas D., Mačiulis D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda. Vilnius, 2010.
6 Mačiulis D., Petrauskas R., Staliūnas D. Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Vilnius, 2012.
7 Staliūnas D. Savas ar svetimas paveldas? 1863–1864 m. sukilimas kaip lietuvių atmin-
ties vieta. Vilnius, 2008.
276ISTORINŽ ATMINTIS
kurių vienu iš svarbiausių dėmenų yra „atminties vietos“. Lietuvos istorijos
institutas 2009–2013 m. įgyvendino projektą „Atminties kultūra Lietuvoje.
I dalis“ (vad. A. Nikžentaitis) 8 , o Vilniaus universitetas 2010 m. ėmėsi įgy-
vendinti projektą „LDK tradicija, vaizdinys ir modernūs tapatumai“ (vad.
A. Bumblauskas) 9 , kurių viena iš krypčių tapo Lietuvos Didžiosios Kuni-
gaikštystės (LDK) „atminties vietų“ tyrimai.
„Atminties vietų“ identifikavimo, klasifikavimo, jų tarpusavio santykio
nustatymo būdai gali būti labai įvairūs – dažniausiai tai lemia subjektyvus
tyrėjo požiūris, jo pasirinkta tyrimo kryptis.
Piliakalniai, kaip „atminties vietų“ grupė, specialių tyrimų iki šiol
nesulaukė. Tam tikrus piliakalnių, kaip paveldo objektų, suvokimo klausi-
mus yra palietęs istorikas Juozas Jurginis 10 , kur kas nuodugniau šios sam-
pratos raidą aptaręs archeologas Gintautas zabiela 11 .
Šiame straipsnyje į piliakalnius žvelgiama kaip į „atminties vie-
tas“, reprezentuojančias praeityje vykusias kovas už tautos laisvę ir ne-
priklausomybę ir kitus tautai ir valstybei svarbius istorinius įvykius.
Straipsnio tikslas – ištirti ir atskleisti piliakalnių – gamtinio ir kultūrinio
landšafto elementų – tapsmą reikšmingomis istorinės atminties vietomis,
ypatingą dėmesį skiriant jų turinio ir reikšmės kaitai, istorinės ir kultūrinės
atminties raiškos jose formoms įvairiais istorijos laikotarpiais.
chronologiniai tyrimo rėmai apima XIX a.–XXI a. pradžią. Prioritetas
teikiamas 1918–1990 m. laikotarpiui – 1918–1940 m. Lietuvos Respub-
likos ir 1940–1990 m. okupacijų periodams.
Atliekant tyrimą siekta išsiaiškinti, kaip paveldo objektai – piliakalniai,
kaip tautos atminties vietos, buvo naudojami atkurtos valstybės piliečių
(pirmiausia karių, šaulių, moksleivių) istorinei sąmonei ir patriotiškumui
ugdyti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje 1918–1940 m. ir atgimimo lai-
8 Mokslo tyrimo programa Atminties kultūra Lietuvoje (I dalis). 2009–2013 m. Prieiga
internete: http://www.istorija.lt/mokslas/moksline ... ura-lietu-
voje-d-1/ [Tikrinta 2014 m. vasario 5 d.]
9 Bumblauskas A. LDK ir jos fenomenai – moderniųjų tautų „atminties vietos“: didžių-
jų ir alternatyviųjų naratyvų vaizdiniai ULB regiono istorinėje kultūroje. Prieiga inter-
nete: http://www.mdl.projektas.vu.lt/wp-conte ... ies-vietu-
tyrimu-krypciu-metmenys.pdf [Tikrinta 2014 m. vasario 5 d.]
10 Jurginis J. Įvadas // Lietuvos pilys (ats. red. J. Jurginis). Vilnius, 1971, p. 7–10.
11 Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 17–38.
277Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
kotarpiu (1988–1990 m.); kaip per piliakalnius, tam tikras atminties vie-
tas, kuriose vyko istorinės ir kultūrinės atminties raiška, buvo bandoma,
pakeitus ar pritaikius prie naujų sąlygų jos turinį, diegti sovietinę kultūri-
nę atmintį; kaip, net ir sovietizavus piliakalnių kultūrinės atminties turinį,
jie Lietuvos inteligentijai tapo kultūrinės rezistencijos vieta.
Pagrindiniai šaltiniai – straipsniai ir žinutės periodinėje spaudoje,
nes periodika buvo tam tikrų idėjų, susijusių su piliakalnių svarba tau-
tos istorijai ir kultūrai, sklaidos priemonė. Antra vertus, spaudoje buvo
aprašomi nuveikti darbai, įgyvendinami sumanymai, kuriami ideologiniai
konstruktai. Dar viena šaltinių grupė – atsiminimai. Taip pat naudojama
mokslinė ir populiarioji literatūra.
Šiame straipsnyje tik fragmentiškai, siekiant iliustruoti tam tikrus
plačiai paplitusius istorinius vaizdinius, remiamasi grožine literatūra. Ne-
abejotina, kad prozos ir poezijos kūriniai istorine tematika turėjo esminę
įtaką piliakalnių vaizdinio formavimuisi ir reikšmės tautos istorijoje
suvokimui. Tačiau literatūrinių piliakalnių įtvirtinimo vaizdinių analizė
yra veikiau literatūrologinio nei istorinio tyrimo objektas. Kol nebuvo pro-
fesionalių piliakalnių archeologinių tyrimų (ne tik kasinėjimų, bet ir pro-
fesionalaus piliakalnių formos, pylimų, griovių konstrukcijos vizualinio
įvertinimo), nebuvo ir moksliškai pagrįstų piliakalniuose stovėjusių medi-
nių pilių rekonstrukcijų. Bene pirmasis bent iš dalies realistiškas medinių
pilių rekonstrukcijas XX a. šeštajame dešimtmetyje pateikė archeologas,
1 pav. Bilionių
piliakalnyje
stovėjusios
medinės pilies
rekonstrukcija
(autorius –
Petras Tarasenka)
278ISTORINŽ ATMINTIS
karininkas, rašytojas Petras Tarasenka, nors ir jo sukurti rekonstrukcijų
piešiniai (1 pav.), kaip pažymi G. zabiela, labai laisvi 12 . Visgi jos buvo kur
kas realistiškesnės nei istorijos žinių neturėjusių dailininkų kūriniai.
PILIAKALNIŲ KAIP ISTORINIO PAVELDO
SUVOKIMAS
Daugelyje Lietuvos vietovių stūksantys piliakalniai, nuo seno apipin-
ti legendomis, žadino žmonių vaizduotę. Dalis pasakojimų turi racionalų
grūdą – piliakalniai vertinti kaip kovų, senovinių įtvirtinimų vietos. Taip
pat mitologijoje gausu stebuklingo piliakalnių atsiradimo, antgamtinių
jėgų veikimo siužetų. Dar vienas labai plačiai paplitęs naratyvas, taikytas
dešimtims piliakalnių, – esą šiuos kalnus „kepurėmis supylė“ įvairių kraš-
tų kariuomenių (prancūzų, švedų, rečiau – rusų, lenkų ir kt.), žygiavusių
per Lietuvą, kariai (bene plačiausiai žinomas pavyzdys – „Napoleono ke-
pure“ vadinamas Lepelionių piliakalnis, dab. Prienų r.) 13 .
Reikia turėti galvoje, kad toli gražu ne visi piliakalniai išsiskiria kraš-
tovaizdyje. Dalis mažiau išraiškingų piliakalnių (ypač ankstyvųjų, įrengtų
iki I tūkstm. vidurio, neretai neaukštų, nuožulniais šlaitais) buvo ariami.
Didesnio visuomenės dėmesio dažniau sulaukdavo landšafte labiau išsi-
skiriantys, išraiškingi, gražios gamtinės aplinkos apsupti vėlyvieji (I tūks-
tm. antrosios pusės – II tūkstm. pirmosios pusės) piliakalniai. Kol nebuvo
nuodugnesnių piliakalnių mokslinių tyrimų ir informacijos apie jų rezul-
tatus sklaidos visuomenėje, daugelis piliakalnių apskritai buvo laikomi
viduramžių epochos palikimu, kovų su kryžiuočiais liudininkais, neįverti-
nant to, kad skirtingi piliakalniai naudoti ne vienu laiku – vieni buvo įren-
giami, kiti – apleidžiami – ir kad vėlyvieji, viduramžius menantys, sudaro
12 Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 183; p. 184 perspausdinta P. Tara-
senkos sukurta medinės pilies rekonstrukcija (187 pav.).
13 Taip pat atskiro tyrimo vertas „prancūzkapių“ ir „švedkapių“ toponimų paplitimas.
Taip vadinama dešimtys įvairiose Lietuvos vietose esančių pilkapynų, plokštinių kapi-
nynų, senkapių, nieko bendra neturinčių nei su švedų, nei su prancūzų karinių pajėgų
veikimu dabartinės Lietuvos teritorijoje.
279Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
tik dalį visų piliakalnių.
Piliakalnių kaip istorinio paveldo suvokimas tolydžio keitėsi, priklau-
somai nuo augančio susidomėjimo jais, jų kilmės ir paskirties interpreta-
vimo, siejimo su konkrečiais istorijos įvykiais ir šios informacijos sklaidos
plačiojoje visuomenėje, gyventojų raštingumo. Profesionaliems (ir ne tik)
tyrėjams skelbiant informaciją apie piliakalnius, jų istorinę reikšmę ir ty-
rimų rezultatus ir tuo pat metu vis didesniam skaičiui gyventojų gebant
susipažinti su šia informacija, šalia tradicinių vietos pasakojimų apie kon-
krečius piliakalnius formavosi nauji vaizdiniai ir apibendrintas piliakal-
nių, kaip istorinio paveldo objektų, protėvių palikimo, senovės kovų vietų,
naratyvas. Piliakalnius vis dažniau lankė ir ėmėsi aprašyti ne tik tyrėjai, bet
ir kiti šviesuoliai, publicistai. Paminėtini Konstantino Tiškevičiaus, Liu-
dviko Kondratovičiaus – Vladislavo Sirokomlės, Adomo Honorio Kirkoro
darbai. Piliakalnių registravimo, kartografavimo, archeologinių tyrimų, jų
istorinės reikšmės vertinimo baruose XIX a.–XX a. pradžioje daugiausia
nuveikė Eustachijus Tiškevičius, Mykolas Balinskis, Timotiejus Lipinskis,
Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius, Eduardas Volteris, Fiodoras Po-
krovskis, Juozapas Radziukynas, Tadas Daugirdas, Vandalinas Šukevičius,
Liudvikas Kšivickis, Vladimiras Kaširskis, Vilius Kalvaitis 14 . Šių autorių
tyrimų rezultatai buvo paskelbti įvairiomis kalbomis (lenkų, rusų, lietuvių
ir kitomis), tačiau dažniausiai buvo prienami tik labiausiai išsilavinusiai,
istoriniais tyrimais besidominčiai, specializuotą literatūrą skaitančiai, tai-
gi, labai nedidelei to meto Lietuvos visuomenės daliai.
Vienas pirmųjų vis gausėjančiai plačiajai skaitančiajai visuomenei skir-
tų, lietuvių kalba paskelbtų darbų apie piliakalnius, kuriame įvertintas tau-
tosakos paveldas ir istoriniai šaltiniai apie piliakalnius, juose stovėjusias
medines pilis, buvo 1891 m. pasirodžiusi Jono Basanavičiaus knygelė „Apie
senovės lietuvių pilis“ (2 pav.) 15 . Šis darbas buvo reikšmingas dėl bendros
piliakalnių išvaizdos, taip pat piliakalnių, kaip tautos istorinei atminčiai
svarbių objektų, įvertinimo, kai kurių rašytinių šaltinių apibendrinimo ir
pateikimo visuomenei. Ypač ryškus J. Basanavičiaus pateikiamas piliakal-
nių, kaip lietuvių tautos pasididžiavimo vertų vietų, kurias reikia gerbti,
14 Plati tyrinėjimų apžvalga: Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 17–25.
15 Basanavičius J. Apie senovės Lietuvos pilis. Tilžė, 1891; Basanavičius J. Rinktiniai
raštai. Vilnius, 1970, p. 55–101.
280ISTORINŽ ATMINTIS
saugoti ir prižiūrėti, konstruo-
jamas vaizdinys. Panašu, kad
būtent šis tekstas turėjo įtakos
daugeliui kitų publikacijų, itin
gausiai skelbtų iki XX a. trečio-
jo dešimtmečio pabaigos, o au-
torius tapo kertiniu piliakalnių,
kaip gerbtinų, saugotinų tautos
istorijos ir dvasinės stiprybės
šaltinių, ideologinio konstruk-
to pagrindu. Be kita ko, J. Basa-
navičius rašė:
„Kitos tautos turi visokių
senovės puikių likučių daugy-
bę, kuriais gėrisi; mes vėl gali-
me gėrėtiesi ir girtiesi vien pi-
liakalniais, supiltais mūsų tėvų
rankomis, – tais piliakalniais,
kurie ir tolimiausiems vaikų
vaikams liudys apie garbingus
žilosios senovės lietuvių veika-
lus! Šiandien mūsų piliakalniai
niūkso liūdni, apleisti, daugiau-
sia iš tolo nuo žmonių gyvenimų, laukuose, tarytum mūsų laiko žmonės
baidosi ar prisidingi<...> tų senovės liekanų. Apie juos vien girdėsi tūloje
vietoje visokias baisias pasakas: tai ant jų naktimis vaidinasi, tai esą juose
paslėpti dideli turtai, kuriuos saugojančios piktosios dvasios... Piliakalnių
išardymas, kasinėjimas visokias nelaimes atgabenti gali; taip vienam ūki-
ninkui puolę jaučiai, kuriais bandęs piliakalnio lygumėlę knaibyti... Šian-
dien mūsų širdyse užsiliko vien baimės pajautimas po tų kruvinų veikalų,
kurie čia prie tų senovės piliakalnių atsitikę... O kaip čia išveizdėjo senovė-
je? Ant piliakalnių ir už jų volų mūsų prabočiai turėjo visuomet ramiausią
vietą. Čia jie meldėsi savo dievams. Čia jie iš viso pavieto suėjimus, arba
seimus, laikė, susikalbėdami apie visokius karės reikalus ir apmąstydami
apsigynimo būdą. Čionai po dienų dienas sargybos vyrai budėjo, nuo kry-
2 pav. Jono Basanavičiaus knygos „Apie
senovės Lietuvos pilis“ (Tilžė, 1891) viršelis
281Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
žiokų plėšimo gyventojus apsaugodami ir apgindami. Čia jau nuo kryžio-
kų gynėsi: čia jau mūsų prabočių kraujas srovėmis tekėjo. Jei įmanytų šitie
liūdni ir nebyli piliakalniai išpasakoti, ką jie yra per tiek metų kraujo bei
visokių baisenybių regėję, ką jie mums pasakytų?! Ar kas galės susilyginti
su mumis ir pasigirti tokiais piliakalniais?! Jei Lietuva iki šiai dienai gyva
dar liko, tuomi mes kalti esame mūsų garbingų prosenių stiprybei bei pra-
žilusiems mūsų piliakalniams... Guodokime <...> tad savo piliakalnius! At-
simindami mūsų senelių veikalus, tą visą kraują, kursai už liuosybę mūsų
tėviškės, mūsų brangios kalbos pralietas tapo, rūpinkimės ir mes, prabočių
paveizdą <...> sekdami, visuomet būti tikrais lietuviais, mylinčiais savo nu-
vargintą tautą, savo žemę ir tą mūsų puikią kalbą!“ 16
Šioje ilgokoje J. Basanavičiaus teksto citatoje puikiai telpa visas
piliakalnių reikšmės lietuvių tautai ideologinis konstruktas, tautinio
atgimimo žadintojų kurtas XIX a.–XX a. pradžioje ir ėmęs plisti plačiojo-
je visuomenėje. Jam būdingas piliakalnių, kaip tautos istorijai išskirtinai
svarbių objektų, suvokimas, romantizuotas piliakalnio – senosios lietuvių
pilies, kovų, o dažnai ir senojo baltų tikėjimo, pagonių dievų garbinimo
vietos – vaizdinys ir siekis skatinti visuomenę juos saugoti. Toks piliakal-
nių paveikslas labai derėjo XIX a. pabaigoje akivaizdžiai pasireiškusios
lietuvių istorijos mitologizavimo, romantinių istorijos vaizdinių paieškų,
herojinių tautos istorijos epizodų (kovų su kryžiuočiais, Pilėnų, Kauno
pilies gynybos ir t. t.) sureikšminimo, stiprinusio kolektyvinę tapatybę,
telkusio tautą ir tokio svarbaus formuojantis moderniajai lietuvių tautai 17 ,
kontekste.
Kalbant apie piliakalnius kartais kaip sinonimas buvo vartojamas ir
terminas „milžinkapiai“ 18 , nors pastarasis žodis visgi dažniau taikomas ka-
pams (pirmiausia – pilkapiams) apibūdinti. Bent dalis piliakalnių nuo seno
turėjo ir tam tikrą sakralinę reikšmę, ant jų buvo statomi kryžiai. Ryškiau-
sias piliakalnio pavertimo krikščionių sakraline vieta pavyzdys – Kryžių
kalnas (Jurgaičių piliakalnis, dab. Šiaulių r.) 19 . Kai kuriuose piliakalniuose
16 Basanavičius J. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970, p. 100–101.
17 Buckley I. Asmens ir tautos istorijos mitologizacija XIX a. pabaigos lietuvių literatūro-
je // Česlovo Milošo skaitymai 6. Kaunas, 2013, p. 11.
18 Lietuvos žinios. 1912 m. gruodžio 7 (20) d., Nr. 189, p. 3.
19 Šiuo metu kryžiai stovi Didžiųjų Burbiškių piliakalnyje (Telšių r.), Girnikų kalne (ki-
282ISTORINŽ ATMINTIS
buvo įrengtos kapinės, pastatytos koplyčios. Palangos piliakalnyje (Birutės
kalne) koplyčia stovėjo nuo XVI a., buvo ne kartą perstatyta (dabartinė
iškilo XIX a.).
Kai kurie piliakalniai jau XX a. pradžioje tapo svarbių paminklų vieta.
Neabejotinai žymiausias iš jų yra Trijų Kryžių monumentas Kreivajame
(kitaip – Plikajame, arba Trijų Kryžių) kalne, Vilniuje (pastatytas 1916 m.,
nugriautas 1948 m., atstatytas 1989 m.). Šioje vietoje tys kryžiai kankiniais
tapusių pranciškonų vienuolių atminimui stovėjo nuo seno, ne kartą buvo
atnaujinti, o XX a. pradžioje įrengtas įspūdingas monumentas.
Šiaulių rajone, netoli Kurtuvėnų, 1905 m. balandį minint lietuviškos
spaudos draudimo panaikinimo vienų metų sukaktį, kunigo J. Vizbaro ini-
ciatyva, remiant grafams Pliateriams, ant legendomis apie senovės milžino
Anculio kovas su priešais apipinto Girnikų kalno buvo pastatytas pamin-
klas, įrengta aikštelė, suoliukai. Paminklą pašventino kunigas ir rašytojas
Juozas Tumas-Vaižgantas, iškilmėse dalyvavo Mikalojus Konstantinas
Čiurlionis, Jonas Biliūnas ir kiti žinomi visuomenės veikėjai. Paminklas
neišliko, tačiau 1990 m. čia pastatytas kryžius, šalia jo stovi skulptoriaus
Vitalijaus Lukošaičio sukurtas paminklas „Varpinė“. Šalia kalno net soviet-
mečiu buvo švenčiamos Joninės (Rasos), o dabar kasmet rugsėjo 21 d., mi-
nint Saulės mūšio metines – Baltų vienybės dieną, – čia uždegami laužai.
Kalno papėdėje yra didelės Pirmojo pasaulinio karo metais žuvusių vokie-
čių karių kapinės 20 . Matome įdomų pavyzdį, kaip viename taške sutelktos
net kelių epochų ginkluotos kovos ir kultūrinės rezistencijos vietos.
Įdomu, kad nelegalaus spaudos platinimo, kaip neginkluotos
rezistencijos, ir piliakalnių siejimo pavyzdžių yra ir daugiau. J. Strazdo
1913 m. sukurtoje pjesėje „Sugrįžo“ autorius pavaizdavo „kovą dėl spaudos
atgavimo ir tų kovotojų vargus ir pajėgas“. Paskutinis pjesės veiksmas,
kur neigiamas herojus, slapta platinančius lietuvišką spaudą kaimynus
taip – Šikšto kalne, Šventakalnyje, Šiaulių r.), Jurgaičių (Kryžių kalno) piliakalnyje (Šiau-
lių r.), Kreivajame (kitaip – Plikajame, arba Trijų Kryžių, kalne Vilniuje), Krūminių pilia-
kalnyje (Varėnos r.), Kudinų piliakalnyje (Radviliškio r.), Maciuičių piliakalnyje (Klaipė-
dos r.), Pakalnių piliakalnyje (Utenos r.), Riečių piliakalnyje (Marijampolės r.), Stajėtiškio
piliakalnyje (Švenčionių r.), Vaidatonių piliakalnyje (Kėdainių r.).
20 Girnikų piliakalnis. Prieiga internete: http://lt.wikipedia.org/wiki/Girnik%c5%B3_
piliakalnis [Tikrinta 2015 m. vasario 10 d.]
283Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
žandarams skundęs Juodis, po spaudos draudimo panaikinimo prašo
įskųstų žmonių atleidimo, vyksta naktį ant piliakalnio 21 . Autorius akivaiz-
džiai siekia sustiprinti kūrinio įtaigą žiūrovui, atomazgą perkeldamas į iš-
kilią, tautiškai susipratusiam lietuviui svarbią vietą.
Nemažai piliakalnių nuo seno buvo mėgstamos vakaronių, gegužinių
vietos. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir Lietuvos nepriklauso-
mybės atkūrimo daugelis jų dar nebuvo tapę reikšmingomis viešų rengi-
nių, patriotinių iškilmių erdvėmis. Piliakalniai visuomenės sąmonę labiau
veikė kaip apibendrintas romantizuotas istorinis vaizdinys, kolektyvinės
atminties vieta. Antra vertus, kylantis susidomėjimas piliakalniais skatino
rūpintis jų išsaugojimu, apsauga nuo ardymo, nelegalių kasinėjimų 22 . Jau
XIX a. pab.–XX a. pr. buvo padėtas pamatas piliakalnių, kaip gerbtinos
ir saugotinos paveldo vertybės, sampratai Lietuvos visuomenėje įtvirtinti.
Tačiau visuotinai piliakalnių istorinė reikšmė ir kultūrinė vertė pradėta
suvokti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
PILIAKALNIAI 1918–1940 M. LIETUVOS
KULTŪRINIAME IR IDEOLOGINIAME
KRAŠTOVAIZDYJE
1918 m. vasario 16 d. paskelbus, kad atkuriama Lietuvos valstybė, ir
keletą metų trukusiose Nepriklausomybės kovose apgynus šalies laisvę, la-
bai reikėjo visuomenę telkiančių, senosios ir atkurtos Lietuvos valstybės
sąsajas pabrėžiančių simbolių – tautai atmintinų vietų. Šis vaidmuo puikiai
tiko plačiai visame krašte pabirusiems, romantiško paslapties šydo gau-
biamiems piliakalniams. Žodinė tradicija, labai gaji tarp kaimo žmonių,
bylojo, kad dalis piliakalnių „supilti“ svetimų kariuomenių milžinų. Visgi
labiau apsišvietusiems žmonėms buvo žinoma tikroji jų kilmė ir funkcijos.
Jiems teko spaudoje, mokykliniuose vadovėliuose, viešose paskaitose, per
21 Trimitas. 1922 m. Nr. 16, p. 30.
22 A. Bulotos kalba dėlei Vilniaus Pilies kalno // Lietuvos žinios. 1912 m. balandžio
14 (27) d., Nr. 69, p. 4.
284ISTORINŽ ATMINTIS
radiją ir švenčių metu sakant kalbas aiškinti žmonėms, kas gi yra tie pi-
liakalniai ir kodėl juos reikia globoti. Skatindamas pažinti ir saugoti šiuos
gamtos ir istorijos paminklus, P. Tarasenka 1925 m. rašė: „Per ilgus tauti-
nės kultūros kūrimo ir nepriklausomybės idėjos ugdymo amžius ne kartą
keitėsi kovos dėl tautos būties būdai, drauge keitėsi ir piliakalnių rengimas,
kas ir buvo priežastim, dėl ko turime jų įvairiausio šiandien pavidalo, ne-
vienokio dydžio, įrengimo ir įvairios būklės. Piliakalnių istorija tai drau-
ge tautos kultūros ir Lietuvos valstybės istorija, ir be platesnio piliakalnių
pažinimo negalima yra įsivaizduoti sau, kokiomis tautos pastangomis ir
vargu laimėta mūsų dienomis išsaugotoji nepriklausomybė.“ 23
Itin greitai (jau 1920–
1923 m.) į piliakalnius
kaip kovų atminimo vietas
dėmesį atkreipė Lietuvos
kariuomenės ir Lietuvos
šaulių sąjungos atstovai.
Karinės spaudos (žurnalų
„Karys“ (3 pav.), „Kardas“,
„Trimitas“) publikacijos
leidžia atsekti, kaip pilia-
kalnių – protėvių kovų
vietų, savotiškų istorinės
atminties sergėtojų – vaiz-
dinys buvo aktualizuoja-
mas karių, šaulių ir plačio-
sios visuomenės istorinėje
sąmonėje ir veikė jų savi-
monę.
Ugdant karius ir šau-
lius piliakalniams teko
svarbus vaidmuo. Piliakal-
niai buvo simbolis, turin-
tis skatinti tėvynės gynėjų
23 Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai // Aušros medis (red. L. Gira). Kaunas, 1925, p. 16.
3 pav. „Ant senojo piliakalnio – kur sentėvių
dvasios“ – žurnalo „Karys“ (1930 m. Nr. 43) viršelis
285Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
patriotinius jausmus, pasididžiavimą savo tautos praeitimi. Antra vertus,
besilankantiems piliakalniuose kariams, šauliams, įvairių karinių mokymų
dalyviams buvo galima labai vaizdžiai paaiškinti baltų genčių, viduramžių
Lietuvos karių kovos taktikos elementus, supažindinti juos su fortifikaci-
jos ištakomis. Šauliai taip pat tapdavo piliakalnių globėjais, imdavosi juos
prižiūrėti, tvarkyti, organizuodavo šventinius renginius.
Piliakalnio kaip metaforiško protėvių stiprybės šaltinio vaizdinys labai
dažnai buvo naudojamas patriotizmą skatinančiose publikacijose karinėje
periodinėje spaudoje. 1920 m. „Karyje“ buvo išspausdintas Alovės (dab.
Alytaus r.) gyventojų („Aloviečių lietuvių“) laiškas, kuriame dėkojama
kariams už Lietuvos laisvės gynimą. Laiške, be kita ko, rašoma: „Jei sykį
iškėlėte iš Vilniaus piliakalnio surūdijusį Gedimino kalaviją, turime vilties,
kad nenuleisite jo ir stipriai laikysite savo rankose, kol galutinai iškovosite
Tėvynei laisvės.“ 24
Ryškus piliakalnio vaizdinio aktualizavimo, sąsajų su ką tik vykusio-
mis Nepriklausomybės kovomis pavyzdys gali būti 1928 m. „Karyje“ pa-
skelbtas Stasio Butkaus rašinys „Kada balsas iš piliakalnių šaukė“, kuriame
piliakalniai ir milžinkapiai įvardyti kaip vietos, kuriose palaidoti senovės
karžygiai ir jų karo dainos:
„Visas kraštas, pilnas milžinkapių ir piliakalnių, neleido užmiršti di-
džios praeities. Iš kiekvieno milžinkapio ir piliakalnio šaukė lietuvį ten
gulinčios dvasios nenusiminti ir nenuleisti rankų, neužmiršti didžios pra-
eities ir tikėtis, kad ateis šviesesni laikai. Nuo saulės tekėjimo iki jos laidos
dirvoj besiknisančiam lietuviui artojui prieš akis nuolatos stovėjo piliakal-
niai ir milžinkapiai su savo dvasiomis. O tos dvasios, jų šaukiantys balsai,
smigo lietuvio krūtinėn per įvairiausias pasakas ir padavimus.“
Autorius perpasakoja ir vieną kitą padavimą, pavyzdžiui, apie užkeiktą
žemaičių kariuomenę, kurią stebuklingai piliakalnyje prie Dubysos aptiko
kaimo moterėlė: „Kareiviai ją prašnekino žemaitiškai, kad jų nebijotų, nes
jie yra pasiruošę išeiti iš piliakalnio prieš maskolių, mušti juos iš mūsų
krašto. Moteriai paklausus, kada jie išeis, tie atsakė tik „greitai“.“ 25
24 Aloviečiai lietuviai. Brangūs karžygiai gediminiečiai // Karys. 1920 m. Nr. 44 (76),
p. 416.
25 Butkus S. Kada balsas iš piliakalnių šaukė // Karys. 1928 m. Nr. 8 (456), p. 121–122.
286ISTORINŽ ATMINTIS
Šis pasakojimas įkvėpė jau
kitą kūrėją – dailininką Vilių Jo-
mantą. Jo piešinys „Kelkis, did-
vyrių žeme!“ buvo išspausdintas
1928 m. velykinio „Kario“ priedo
„Prisikėlimas“ viršelyje (4 pav.) 26 .
Čia matome senovės lietuvių karį
su šalmu ir skydu, po medžiu
pučiantį ragą, piliakalnio šlaitu
besileidžiančius karius, arklių
velkamus artilerijos pabūklus,
riedančius tankus, virš piliakal-
nio skrendančius lėktuvus. Pa-
veikslo komentare rašoma:
„Minėtam paveikslui mintis
imta iš mūsų pasakų, kuriose se-
neliai kalbėjo, kad piliakalniuose
bei milžinkapiuose yra užkeikta
senovės lietuvių kariuomenė. Iš-
mušus kovos valandai, piliakalniai prasivers ir sakytoji kariuomenė išeis
kovon Lietuvą iš svetimųjų vergovės vaduoti. Minėtam paveiksle matome:
senovės karys trimituoja keltis piliakalniuose užkeiktoms lietuvių dva-
sioms į kovą. Jos keliasi ir išeina iš piliakalnio, bet išeina jau perėjusios į
Nepriklausomos Lietuvos pirmųjų karių – savanorių sielas, kurie, pajutę
savy senųjų karžygių dvasią, įkvėpti jų, eina jau šių laikų karo pabūklais
vaduoti Tėvynę.“ 27
Kitame rašinyje, kuris buvo pateiktas kaip „savanorio kūrėjo laiškas
jauniausiam broliui kariuomenėje“, taip pat naudojamas iš piliakalnių ir
milžinkapių besikeliančių protėvių siužetas: „Rodos, kaip šiandien pame-
nu, – gyvi Lietuvos karžygiai prisikėlė iš piliakalnių, iš kautynių kalnelių,
iš senkapių ir pasirodė man. Pasirodė įvairiausiomis uniformomis, su įvai-
riausiais ginklais apsiginklavę, bet visi kovojo, garbingai žuvo arba be ži-
nios dingo už Lietuvą, už Lietuvos garbę. Pasirodė, kad jie visi stovėjo tau-
26 Prisikėlimas [žurnalo „Karys“ priedas]. 1928 m. balandžio 8 d., p. 1.
27 Kai kurių paveikslų paaiškinimas // Karys. 1928 m. Nr. 15–16 (463–464), p. 286.
4 pav. „Kelkis, didvyrių žeme!“– žurnalo
„Karys“ priedo „Prisikėlimas“ viršelis
(dailininkas – Vilius Jomantas), 1928 m.
287Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
tos sargyboje prie to paties Nemuno, prie kurio ir aš stovėjau tą laimingąją
naktį, kai Klaipėda grįžo prie Lietuvos, prie kurios ir dabar stovi. <...> Ta-
čiau piliakalniai sudrebėjo, pabudo miegojusi karalaitė ir milžinų dvasios
mus lydėjo, kai mes ėjome senovės karių testamentų vykdyti į Radviliškio
ir Meškuičių balotus laukus, į Panevėžio, Kupiškio, Kalkūnų, Červonkos ir
Dauguvos kautynių vietas, į Jiezną, Kapčiamiestį, Alytų, Širvintas ir Gie-
draičius supilti naujų piliakalnių savo palikuonims.“ 28
Tokie vaizdiniai turėjo ne tik stiprinti karių kovos dvasią, skatinti jų pa-
triotinius jausmus, didžiavimąsi praeitimi ir – kas labai svarbu – pabrėžti
tiesioginį, nenutrūkstamą ryšį tarp senosios, viduramžių ir naujai atkur-
tos, Nepriklausomybės kovose apgintos Lietuvos valstybės.
Plėtodami „iš piliakalnių kylančių lietuvių ir žemaičių kariuomenių“
vaizdinį, autoritarinio režimo sąlygomis kai kurie autoriai bandė į jį įvilkti
ir tiesiogiai neįvardijamą šalies prezidentą Antaną Smetoną – „vadą“, kuris
„prikels piliakalniuose užkeiktąsias kariuomenes, išvaduos kraštą“, ir da-
bar (1934 m.) toks „vadas“ esą jau yra: „Šiandien pas mus vadas jau nebe
svajonė, nebe pasaka, bet tikrenybė.“ 29
Karinėje spaudoje buvo paviešinta daug raginimų puoselėti piliakal-
nius, prižiūrėti šiuos senovės liudininkus, protėvių kovų vietas, rašyti apie
piliakalnius kuo daugiau straipsnių. Atsargos vyresnysis puskarininkis
Juozas Ambrozaitis 1930 m. rašė:
„Daugelis mano, kad piliakalniai yra tik atmintis ir jų gynėjai jau mu-
myse nebegyvena. Taip, nebegyvena, bet jų dvasia mumyse gyveno ir gy-
vens, ir mes, būdami kupini protėvių dvasios, būsim stiprūs ir karingi.
<...> Mes atmenam netolimą praeitį, kaip sunku buvo mums apginti ne-
priklausomybę. Lygiai sunku buvo ir bočiams ginti tėvynę, kai gausingi
priešai puldinėjo ją. Todėl mes turime neužmiršti mažiausio piliakalnio,
nes kiekvienas piliakalnis yra aplietas bočių krauju ir daug yra priglaudęs
jaunų ir narsių galvelių. Tuo būdu visi piliakalniai turi būti mums bran-
gintini, kaipo atmintis, kuri duoda ateičiai stiprybę, ir kaipo pamoka, kaip
mes turim tėvynę ginti.“
Toliau autorius ragina kitus atsargos karius rašyti straipsnius apie pi-
28 Kalvėnas J. Didžiojoje Nemuno ir tautos garbės sargyboje // Karys. 1937 m. Nr. 48,
p. 1384–1386.
29 J. R. Vėliavoms plevėsuojant // Karys. 1934 m. Nr. 36, p. 720.
288ISTORINŽ ATMINTIS
liakalnius: „Tuo atveju piliakalnius pažintų ne tik ta apylinkė, bet ir visa
Lietuva, ir tuo arčiau prisiriš prie savo tėvynės ir ją labiau pamils. Jaunieji
įgytų daugiau karingumo.“ 30
Karinėje ir bendrojoje spaudoje kartkartėmis buvo publikuojami pa-
sakojimai apie piliakalnius ir vietoves, kuriose jie yra 31 , taip pat kai kurių
piliakalnių nuotraukos. Neretai piliakalniais laikytos ir piliavietės (pvz.,
Biržų pilis) 32 . Taip pat buvo skelbiami raginimai metodiškai rinkti infor-
maciją apie piliakalnius, nurodoma, kokios būtent žinios (piliakalnio vie-
ta, išvaizda, pavadinimo kilmė, gyventojų pasakojimai ir kiti duomenys)
turi būti užrašomi 33 . Itin platų ir metodiškai pagrįstą kreipimąsi į šaulius
su išsamiais paaiškinimais, kokie skiriami archeologinių paminklų tipai
(piliakalniai, pilkapiai („kurganai“), senkapiai, alkvietės ir kt.) ir kokią in-
formaciją apie juos reikia rinkti, 1924 m. paskelbė P. Tarasenka 34 .
Piliakalniai tapo ir daugelio eilėraščių, beletrizuotų istorinių pasakoji-
mų autorių įkvėpimo šaltiniu. Ne vienas jų ieškojo skirtingų kartų kovos
simbolikos, beletristiniuose pasakojimuose aprašydamas tikrus ar išgal-
votus Nepriklausomybės kovų epizodus, esą vykusius ant piliakalnių arba
šalia jų 35 .
Pradėjus kariams rengti ekskursijas į istorines Lietuvos vietoves, jų
maršrutai neaplenkdavo ir piliakalnių. Tarp svarbiausių lankomų vietų –
30 Ambrozaitis J. Mūsų piliakalniai // Karys. 1930 m. Nr. 7, p. 138.
31 Būdingesni pavyzdžiai: Ambrozaitis J. Kalnėnų piliakalniai // Karys. 1930 m. Nr. 33,
p. 648; Šiožinių Šž. J. Daugailių piliakalnis // Karys. 1933 m. Nr. 45, p. 915; Karaliaus
Mindaugo soste // Karys. 1934 m. Nr. 36, p. 732; Šapas L. Lazdūnėnų piliakalnis // Karys.
1930 m. Nr. 32, p. 626; Šapas L. Pilaitė // Karys. 1930 m. Nr. 32, p. 626; Utenos (Norkūnų)
piliakalnio padavimai // Karys. 1930 m. Nr. 20, p. 399; Velička J. Veliuonos piliakalniai //
Karys. 1930 m. Nr. 11, p. 221.
32 Kapt. Žl. Gusarai Biržuose – prie savo šefo paminklo // Karys. 1931 m. Nr. 28, p. 556–
557; Vitkauskas L. Vieni vartai į senovės Lietuvos gilumą // Karys. 1929 m. Nr. 24, p. 413.
33 Laurinaitis J. Tautosaka ir piliakalniai // Karys. 1921 m. Nr. 50 (134), p. 594; Senkus J.
Surinkime piliakalnių liekanas // Lietuvos aidas. 1932 m. birželio 30 d., Nr. 145, p. 6; Sen-
kus J. Surinkime piliakalnių liekanas // Dienos naujienos. 1933 m. birželio 22 d., Nr. 140,
p. 3; Senkus J. Surinkime piliakalnių liekanas // Karys. 1932 m. Nr. 28, p. 568.
34 Tarasenka P. Šauliai, padėkite pažinti Tėvynę! // Trimitas. 1921 m. rugpjūčio 7 d.,
Nr. 199, p. 23–27.
35 Ašmenskas J. Bartkus pasakoja // Karys. 1938 m. Nr. 47, p. 1365; P. L. B. Per mirtį į
gyvybę // Karys. 1927 m. Nr. 15 (411), p. 137–138.
289Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
Veliuona (5 pav.) ir Seredžius. Šios vietovės prie Nemuno buvo patogios
lankyti ir vykstantiems sausumos keliu, ir plaukiantiems garlaiviais Ne-
munu 36 . Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, pradėtos rengti gausios eks-
kursijos į Klaipėdą, Kuršių neriją. Pakeliui esančios svarbiausios istorinės
vietovės, tokios kaip Seredžius, Veliuona, Jurbarkas, Bitėnai ir šalia jų esan-
tis Rambyno kalnas 37 , Rusnė, dažniausiai taip pat buvo lankomos, o ten,
kur garlaivis nestodavo, istoriniai objektai ekskursijų dalyviams pristatomi
nuo laivo denio (pavyzdžiui, Ragainės pilis, tuo metu buvusi Vokietijos
teritorijoje). Ekskursijos garlaiviais buvo gerai parengtos, kartu vykdavo
lydintys karininkai, lektoriai, kartais kartu plaukdavo ir grodavo orkestras.
Mokomosios pažintinės ekskursijos buvo organizuojamos ir kariuome-
nėje vykusių specializuotų karinio rengimo kursų dalyviams – mokyto-
jams. 1930 ir 1931 m. surengtų kursų dalyviams apie Veliuoną (Veliuonos
piliakalnius ir Veliuonos Pilaites – buvusios kryžiuočių pilies vietą) ir Sere-
džių pasakojo kartu vykstantis karininkas, archeologas ir rašytojas Petras
Tarasenka 38 . Šių ekskursijų tikslas buvo ne tik supažindinti pedagogus su
36 S. N. [Narušis S.] Karių ekskursija į pajūrį // Karys. 1936 m. Nr. 22, p. 515;
S. N. [Narušis S.] Karių ekskursija į gražųjį pajūrį // Karys. 1936 m. Nr. 20, p. 546; Narušis
S. Vėl karių ekskursija į pajūrį // Karys. 1937 m. Nr. 26, p. 716–717.
37 Šiame straipsnyje ne kartą minimas Rambyno kalnas laikytinas ne piliakalniu, o alka-
kalniu. Rambyno piliakalnis, kuriame stovėjo skalvių pilis Ramigė, buvo šalia. Jis XIX a.
buvo nuplautas Nemuno.
38 Daukas P. Kariško parengimo mokytojų ekskursija į Veliuoną // Karys. 1930 m. Nr. 32,
p. 693–694; Mokytojų ekskursija // Karys. 1931 m. Nr. 31, p. 614–615.
5 pav.
Gedimino
kapo
piliakalnis
Veliuonoje
XX a.
pradžioje
Liudviko
Kšivickio
nuotrauka
290ISTORINŽ ATMINTIS
žymiomis Lietuvos istorinėmis vietovėmis, kovų istorija, bet ir išmokyti
juos organizuoti panašius renginius ir įgytas žinias perteikti moksleiviams.
Ekskursijų maršrutai driekėsi ir į kitas istorines Lietuvos vietas. Pavyz-
džiui, 1937 m. Priešlėktuvinės apsaugos rinktinės kariai buvo nuvykę prie
Birštono, Punios ir Merkinės piliakalnių, demarkacijos linijos, į jos kon-
trolės punktus, apžiūrėjo A. Juozapavičiaus kapą ir tiltą Alytuje, lankėsi
Birštono kurorte 39 .
Įspūdinga ekskursija į Medvėgalio piliakalnį 1924 m. buvo surengta
Varniuose dislokuotos Drausmės kuopos kariams. Atvyko ir kuopos ka-
rininkai, vietos parapijos kunigas, grojo orkestras. Kunigas, Varnių įgulos
kapelionas Antanas Juozapavičius papasakojo Žemaitijos ir Medvėgalio
piliakalnio istoriją, kuopos vadas savo patriotinėje kalboje apie praeities
pažinimo svarbą nūdienos Lietuvos kariams, be kita ko, pasakė: „Mes
šiandien atėjome į tą garbingą ir reikšmingą vietą ne linksmintis ir džiaug-
tis, bet atėjome, kad įgautume daugiau gyvybingumo, daugiau pasiryžimo
ir ištvermės, kad mus šisai senas Lietuvos piliakalnis užgrūdytų ir išmo-
kintų, kaip reikia dirbti ir mylėti savo tėvynę.“ Taip pat buvo akcentuotas
siekis atgauti Vilnių 40 .
Kartais istorinių vietovių lankymas tapdavo ir karinių mokymų dalimi.
1-ojo husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pul-
ko kariai karinių mokymų metu apžiūrėdavo ir istorines vietas (Veliuoną,
Raudonę, Upytės piliakalnį (Čičinsko kalną) ir kt.), buvo supažindinami
su „pulko šefo“ Jonušo Radvilos biografija 41 , lankydavosi vienoje svarbiau-
sių buvusių Radvilų valdų Lietuvoje – Biržuose 42 .
Karių supažindinimas su svarbiausiais Lietuvos istorijos faktais, istori-
nėmis vietovėmis (tarp jų – ir piliakalniais) buvo įtrauktas ir į jų ugdymo
programas. 1926 m. viena iš būtinų pokalbių su kareiviais temų buvo „Lie-
tuvos piliakalniai, alkakalniai ir milžinkapiai“ 43 , o kaip metodinė priemonė
39 Pusk. Mažrimas. Priešlėktuvininkų ekskursija į pademarklinijį ir Pietų Lietuvą // Ka-
rys. 1937 m. Nr. 36, p. 1007–1008. Įdomi detalė – Punios piliakalnyje ekskursijos daly-
viams iš vietos gyventojų pavyko nusipirkti čia rastų senovinių monetų.
40 Povilaitis K. Drausmės kuopos ekskursija // Karys. 1924 m. Nr. 33 (273), p. 272–273.
41 Husz. Ar. Nevėžio ir Lėvenio krantais // Karys. 1931 m. Nr. 31, p. 620–621.
42 Gusarai Biržuose – prie savo šefo paminklo // Karys. 1931 m. Nr. 28, p. 556–557.
43 Ažubalis A., Kazlauskaitė-Markelienė R., Petrauskaitė A., Puzinavičius B.,
Žigaras F. Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940). Vilnius, 2007, p. 301.
291Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
rekomenduojama P. Tarasenkos knyga „Gimtoji senovė“ 44 . 1927 m. karių
švietimo programoje viena iš privalomųjų paskaitų temų buvo „Senovės
lietuvių kultūra: raštų liudijimai, iškasenos, piliakalniai“ 45 .
Daug dėmesio piliakalniams buvo skiriama ir kaimyninėje Latvijoje.
Supažindinimas su šalies piliakalnių istorija įtrauktas ir į Latvijos kariuo-
menės karių ugdymo programas. Paskaitų ciklo „Latvija ir latviai“ an-
trosios paskaitos tema „Latvių piliakalniai“ buvo parengta žymaus latvių
archeologo, piliakalnių tyrėjo Francio Baluodžio. Latvių kariams buvo de-
monstruojamas dokumentinis filmas apie piliakalnius 46 .
1928 m. parengtame metodiniame leidinyje „Medžiaga kariškai Lietu-
vos istorijai nuo seniausių laikų. I d.“ apžvelgiama baltų genčių ir viduram-
žių Lietuvos karyba. Išskirtinis dėmesys skirtas piliakalniams, pateiktas jų
sąrašas. Vienas iš leidinio bendraautorių buvo P. Tarasenka 47 .
Itin daug dėmesio piliakalnių priežiūrai tarpukariu skyrė Šaulių sąjun-
ga, savo veiklą pradėjusi 1919 m. Piliakalniai buvo ir įvairių šaulių būrių
treniruočių, tradicinių renginių vieta. Jau 1921 m. Šaulių sąjungos žurnale
„Trimitas“ pasirodė kelios publikacijos, kuriose raginama saugoti, prižiū-
rėti piliakalnius ir kitas istorines vietas, rinkti apie juos informaciją 48 . Tada
bene pirmą kartą iškelta idėja piliakalnius apsodinti medeliais, organizuoti
kitus tvarkybos darbus: „Toks darbas kaip tik ir tinka atlikti bendrai ar tai
mokyklų auklėtiniams, ar jaunimo kuopelėms ir šaulių būriams. Kaip būtų
gražu, nuėjus jaunuoliams visu būriu su kastuvais ir kitais įrankiais į kurį
piliakalnį, pilį ar kitą kurią žymią istorinę ar šiaip dailią vietą, pasidarbuoti
jos pagražinimui: apsodinti medžiais, nuvalyti, aptverti ir kit.“ 49
Ilgainiui šaulių rūpestis kultūros ir gamtos vertybėmis įformintas tei-
siškai. 1921 m. išleistame „Šaulių vadove“ 50 rūpinimasis piliakalniais kaip
44 Tarasenka P. Gimtoji senovė (ieškojimas, pažinimas ir apsaugojimas). Šiauliai, 1925.
45 1927 m. kareivių švietimas ir kultūros darbas // Karys. 1928 m. Nr. 31 (479), p. 580.
46 L. Latvijos kariuomenę lavins universiteto profesoriai // Karys. 1932 m. Nr. 6, p. 104.
47 Medžiaga kariškai Lietuvos istorijai nuo seniausių laikų. I d. (red. pulk. [Jonas Asevi-
čius-]Acukas). Kaunas, 1928.
48 V. Č-nas. Saugokime praeities liekanas // Trimitas, 1921 m. Nr. 19, p. 20–22; V. R-nis.
Lietuvos praeities liekanos laukuose // Trimitas, 1921 m. Nr. 28, p. 23–27.
49 V. Č-nas. Saugokime praeities liekanas // Trimitas, 1921 m. Nr. 19, p. 21.
50 Šaulių vadovas. Kaunas, 1921.
292ISTORINŽ ATMINTIS
vienas iš šaulių veiklos barų dar nebuvo įvardytas, o 1935 m. paskelbtame
Šaulių sąjungos statute, 12 straipsnio 79 paragrafe, jau aiškiai nurodyta,
kad šaulių būrių tarybos „globoja senosios lietuvių kultūros liekanas:
piliakalnius, istorinius ir gamtos paminklus“ 51 . Šaulių sąjungos vado nu-
rodymu rinktinių vadai privalėjo sąjungos štabui pateikti informaciją apie
rinktinės veiklos zonoje esančius piliakalnius, kitus istorinius ir gamtos
paminklus, nurodant jų pavadinimus, trumpas istorijos žinias, informuo-
jant, kas šiuo metu rūpinasi šių objektų apsauga, tvarkymu, apibūdinant
objektų būklę 52 .
1921–1923 m. prasidėjo iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. trukęs
piliakalnių priežiūros vajus, kuriame šauliai reiškėsi itin aktyviai: tvarkė
piliakalnius, rengė juose suoliukus, sodino medelius. Šiuolaikinės pavel-
dosaugos požiūriu, medžių sodinimas piliakalniuose buvo žalingas, ardan-
tis kultūrinį sluoksnį, tačiau tuo metu tokias akcijas rengę žmonės siekė
kilnių tikslų. Šauliai medeliais apsodino Veprių piliakalnį 53 (šiuo metu jis
laikomas senąja dvarviete), Kupiškio 54 , Utenos (Narkūnų) 55 ir daugelį kitų
piliakalnių.
Kartais sodinukais buvo pamirštama pasirūpinti. Pavyzdžiui, Sere-
džiaus piliakalnyje pasodintus medelius suniokojo besiganantys gyvu-
liai – esą juos prižiūrėjo „tik ant kalno besiganančios ožkos ir karvės“.56
Palaidi gyvuliai ir piktavaliai 1923 m. Žagarėje nusiaubė ir ant piliakalnio
(Žvelgaičio kalno) pasodintus medelius 57 .
Kai kurie reguliariosios kariuomenės daliniai kartais taip pat imdavosi
bent epizodiškai globoti vieną kitą piliakalnį, sodindavo juose medelius
(tačiau tai visada buvo pirmiausia šaulių, o ne reguliariosios kariuomenės
karių veiklos baras). 6-ojo Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulko
kariai Punios piliakalnyje, kuriame kai kurie autoriai lokalizuoja Pilėnų
51 Šaulių sąjungos įstatymas ir statutas. Kaunas, 1936, p. 38.
52 Žinios apie piliakalnius, istorinius ir gamtos paminklus //Trimitas. 1936 m. Nr. 24,
p. 552.
53 Karys. 1932 m. Nr. 26, p. 519.
54 Vaivada J. S. Kupiškis // Trimitas. 1924 m. liepos 6 d., Nr. 212, p. 26.
55 Utenos šauliai sutvarkė Utenio piliakalnį // Karys. 1940 m. Nr. 21, p. 561; A. V. Ute-
na // Trimitas. 1940 m. Nr. 21, p. 525.
56 Apuokas. Seredžius // Trimitas. 1924 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 200, p. 25.
57 Sakalėlis. Žagarė // Trimitas. 1926 m. Nr. 38, p. 1234.
293Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
pilį, buvo pasodinę medelį. Tačiau, atrodo, šis piliakalnis jų buvo paliktas
likimo valiai, nes spaudoje pasirodė raginimų labiau rūpintis apleistu, Ne-
muno plaunamu piliakalniu ne tik šauliams, bet ir šio pulko kariams – juk
„tai jų šefo piliakalnis“ 58 . 1933 m. kariai vėl tvarkė piliakalnį, ant jo pasta-
tė paminklinį kryžių, kurį pašventino kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-
Vaižgantas. 1936 m. ruošiantis 600 m. Pilėnų tragiškos kovos metinėms
buvo išpirkta piliakalnio žemė, nukeltos trys sodybos su pastatais 59 .
Medelių sodinimo talkas dažnai buvo bandoma paversti didesnio mas-
to renginiais, telkiančiais ne tik šaulius, bet ir vietos bendruomenę. Tokio
tipo šventės, kurioje dalyvavo ir vietos gyventojai, moksleiviai, aprašymą
randame 1923 m. „Trimite“: „Pašventupis, Pakuonio valsč. [Pašventupys
dab. Prienų r. – M. V.]. <...> Pašventupio kaime buvo rengiama iškilmės
pagerbti Pašventupio Piliakalnį gegužės 1 d. ir juos apsodinti medeliais.
Nepaisant lytingo oro, iškilmėsna susirinko apsčiai žmonių; šaulių pirmi-
ninkui Marčiulioniui vedant, nukeliauta buvo link Piliakalnio. Dauguma
nešė medelius sodinti; keturios mokinės, baltai apsirengusios, kaip seno-
vės vaidelytės, šaulių apsuptos, nešė laisvės ąžuolą, kuris buvo pasodintas
ant pačios viršūnės Piliakalnio. Užlipus ant Piliakalnio, kalbėjo šaulių pir-
mininkas dr. Marčiulionis ir kiti šauliai, nurodydami, kaip reikia gerbti
senovės piliakalnius, kokią didelę svarbą turėję jie bočiams senovėj; kaip
reikia švęsti gegužės 1 d. ir sodyti laisvės medį kiekvienam ir sergėti, kad
nepražūtų taip gražus lietuvių papratimas sodyti medelius. Pagiedojus
Tautos Himną ir pasodinus visus medelius, iškilmių visi dalyviai nužygia-
vo į senovės kapinyną pagerbti bočių kaulus. Pasakius trumpą prakalbą,
nes lyti pradėjo, ir kai kuriems nuriedėjus per veidą ašarai vienai kitai, mi-
nia parėjo pas gerb. Marčiulionį, kurio kluone buvo surengta scena ir tapo
suvaidinta „Senovės Kariai“.“ 60
Reikia atkreipti dėmesį, kad tekste piliakalniui, kaip protėvių paliki-
mui, demonstruojama ypatinga pagarba: netgi žodis „piliakalnis“ rašomas
didžiąja raide. Šventės metu pagerbiamas ne tik piliakalnis, bet ir senka-
58 Pilietis – Svečias. Punia // Karys. 1932 m. Nr. 11, p. 225.
59 Punios piliakalnio istorija. Prieiga internete: http://punia.puslapiai.lt/?p=5 [Tikrinta
2015 m. kovo 3 d.]
60 Būrio narys. Pašventupis, Pakuonio valsč. // Trimitas. 1923 m. birželio 14 d., Nr. 143,
p. 28.
294ISTORINŽ ATMINTIS
pis – protėvių kapai.
Gegužės 1 d. medeliams sodinti pasirinkta neatsitiktinai. Būtent šią
dieną įvairias visuomenines organizacijas, miestų, miestelių ir kaimų gy-
ventojus tai ragino daryti Lietuvai pagražinti draugija. Buvo platinami spe-
cialūs skelbimai 61 .
Šaulių sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų narių, taip pat
pavienių asmenų siekį apsodinti piliakalnius medžiais iš dalies galima sieti
ir su Lietuvoje tarpukariu vykusiu medžių sodinimo sąjūdžiu, kurio tikslai
buvo gražinti aplinką, atkurti šalies miškus po drastiškų kirtimų Pirmojo
pasaulinio karo metais (šauliams netgi sąjungos vado įsakymuose nurodyta
dalyvauti medžių sodinimo akcijose) 62 , tačiau pagrindinė idėja buvo siekti
saugoti ir puoselėti su protėvių žygiais ir kovomis susijusias vietas. Pilia-
kalniais buvo didžiuojamasi, juose ieškoma sąsajų su protėviais. Kai kurie
šaulių būriai buvo pavadinti piliakalnių vardais. Štai Kretingos apskrity-
je, Dimitrave, veikęs būrys 1939 m. buvo pavadintas Negarbos piliakalnio
šaulių būriu 63 , o Ukmergėje suburtas Piliakalnio šaulių būrys 64 .
Utenos apskrityje Pakalnių piliakalnį globojo Pakalnių šaulių būrys.
1918 m. ar 1920 m. ant piliakalnio buvo pastatytas paminklinis kryžius su
užrašu „Dieve, gink Lietuvą“. Prie šio kryžiaus šauliai organizuodavo įvai-
rius renginius, šventinius minėjimus65
. Mėgstama vietos šaulių vieta buvo ir
Vosgėlių (dab. Utenos r.) piliakalnis, kur geru oru buvo renkamasi skaityti
spaudos66
.
Šauliams rodant vis daugiau iniciatyvos rūpintis piliakalniais, kai kurie
61 Lietuvai pagražinti draugijos kvietimas. Lietuvos medžių sodinimo šventė. Lietuvai pa-
gražinti draugijos centro valdyba [skelbimas, 1923 m. kovo 15 d.] // Lietuvos nacionalinė
Martyno Mažvydo biblioteka (toliau – LNMMB), UDK indeksas 061.235:502.3 (474.5)
(049); Lietuvai pagražinti draugijos žodis Lietuvos visuomenei! [skelbimas, 1923 m. kovo
15 d.] // LNMMB, UDK indeksas 061.235:502.3 (474.5); Lietuvai pagražinti draugijos
kvietimas. Trečioji medžių sodinimo šventė! Lietuvai pagražinti draugijos centro valdy-
ba [skelbimas, 1925 m. kovo 5 d.] // LNMMB, UDK indeksas 061.235:502.3(474.5) (049).
62 Šaulių sąjungos įsakymai ir aplinkraščiai (1935–1939). Kaunas, 1940, p. 13–16.
63 Gavelis Z. Negarbos piliakalnio šaulių būrys // Karys. 1939 m. Nr. 13, p. 426.
64 Ste-čius A. Ukmergė // Trimitas. 1939 m. Nr. 6, p. 141.
65 Dieve, gink Lietuvą // Karys. 1939 m. Nr. 58, p. 1472; Jonas Si-das // Utena. Trimitas.
1939 m. Nr. 50, p. 1224.
66 Šauliai sportuoja ir mokosi // Karys. 1933 m. Nr. 29, p. 594.
295Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
jų buvo perimti iš privačių savininkų arba visuomeninių organizacijų
ir perduoti Šaulių sąjungos žinion. Veliuonos piliakalniai 1924 m. buvo
perduoti Lietuvai pagražinti draugijos globon 67 , o 1931 m. juos perė-
mė Veliuonos šaulių būrys. Šauliai čia įrengė dvylika suoliukų68 . Apie
1932–1934 m. Seredžiaus šaulių būrys siekė perimti savo žinion Sere-
džiaus piliakalnį, kuris vietos gyventojų žydų buvo naudojamas kaip gany-
kla 69 . Žemosios Panemunės (dab. Šakių r.) piliakalnyje sklypą taip pat buvo
gavęs vietos šaulių būrys 70 . Papilės (dab. Akmenės r.) šauliai piliakalnyje
įrengė „Nepriklausomybės aikštę“ ir pasodino ąžuoliuką 71 . Savo žinion
šauliai buvo perėmę ir vieną įspūdingiausių Užnemunėje Rudaminos (dab.
Lazdijų r.) piliakalnį 72 . Piliakalnius buvo pavesta tvarkyti ir Tytuvėnų (dab.
Kelmės r.), Batakių (dab. Tauragės r.), Šilalės ir kitiems šaulių būriams 73 .
Kiek neįprastu būdu sklypą piliakalnyje įsigijo Menkupių (dab. Kalva-
rijos sav.) šaulių būrys. Šauliams žemės sklypą su visu piliakalniu nupirko
į Kanadą emigravusių kraštiečių Treigių šeima 74 . Neabejotina, kad žemės
buvo galima nupirkti ir kitoje vietoje, tačiau parinktas sklypas su piliakal-
niu – istoriškai ir emociškai svarbi vieta.
Kai kurie šauliai piliakalnių papėdėse arba ant pačių piliakalnių buvo
įsirengę mokymo vietas, šaudyklas. Piliakalnių šlaitai už sustatytų taiki-
nių puikiai „sugaudydavo“ skriejančias kulkas, todėl tokiose vietose įrengti
šaudyklą buvo patogu ir saugu. Šauliai šaudyklas buvo įsirengę prie Juo-
donių (dab. Rokiškio r.) 75 , Jurbarko (Bišpilio) 76 , Paveisininkų (dab. Lazdi-
67 Karys. 1924 m. Nr. 47 (287), p. 387.
68 Korespondentas. Veliuonos šauliai veikia // Karys. 1931 m. Nr. 2, p. 37.
69 Mikulevičius J. Seredžiaus šaulių būrys veikia // Karys. 1932 m. Nr. 8, p. 164; Tamu-
laitis J. Seredžius – istoriška apylinkė // Trimitas. 1934 m. Nr. 47, p. 916.
70 Aiškutis. Veiklus būrys // Trimitas. 1931 m. Nr. 18, p. 350.
71 Banionis K. Papilė // Trimitas. 1928 m. Nr. 25, p. 834–835.
72 Mikniškis A. Pietario herojų žemėje // Darbininkas. 1939 m. rugsėjo 21 d., Nr. 38, p. 9;
Šaulys. Rudamina // Trimitas. 1924 m. gruodžio 4 d., Nr. 216, p. 27.
73 Radio pusvalandis // Trimitas. 1934 m. Nr. 40, p. 800.
74 Viktoras. Menkupiai // Trimitas. 1937 m. Nr. 11, p. 260.
75 J. B. Duokiškis // Trimitas. 1933 m. Nr. 37, p. 735.
76 Rinkt. koresp. M.B. Jurbarkas // Trimitas. 1928 m. Nr. 41, p. 1340.
296ISTORINŽ ATMINTIS
jų r.) 77 , Moškėnų (dab. Rokiškio r.) 78 piliakalnių.
Piliakalniuose – „protėvių stiprybės vietose“ – vykstantys kariniai mo-
kymai turėjo ir reikšmingą emocinį užtaisą. Būdinga to iliustracija – ži-
nutė apie Liškiavos (dab. Varėnos r.) šaulių veiklą: „Piliakalnis, ta senovės
lietuvių tvirtovė, stovi nejudomas niekieno. Daug jis matė: matė senovės
lietuvius, kaip ant jo susirinkę traukdavo lenkų terioti, ir mato, kad ir da-
bar lietuviai dažnai sueina ant jo, bet jau kitokiais tikslais: ginti savo šalį
nuo lenkų ir atimti Vilnių. Liškiavos šaulių būrys beveik kas sekmadienis
susirenka ant Piliakalnio mokytis ir susirinkti su lenkais kovoje.“ 79
.
Piliakalniai buvo itin mėgstama šaulių švenčių vieta. Šaulių sąjungos
metinė šventė buvo švenčiama birželio 23–24 d., dažnai – kartu su Joninė-
mis. Tai leisdavo šventę rengti gamtoje, kartu su vietos bendruomenėmis.
Gausius vietos gyventojų (pirmiausia jaunimo) susibūrimus buvo stengia-
masi panaudoti patriotizmui skatinti. Pavyzdžiui, Ūdrijos (dab. Alytaus r.)
šauliai 1923 m. Joninių išvakarėse ant piliakalnio surengė šventinę rikiuo-
tę, pagerbė žuvusius kovose dėl Klaipėdos 79 . Tą patį vakarą Veliuonos šau-
liai surengė šventinį renginį ant Gedimino kapo piliakalnio Veliuonoje, o
vėliau vykusio pasitarimo metu „buvo sumanyta pasodinti ant Gedimino
kapo medelį toje vietoje, kur senuose laikuose rusėjo negęstanti ugnis, tą
medelį aptverti ir užrašyti atitinkamą parašą“ 80 . Didelė tradicinė šventė
buvo rengiama ir Alytuje, piliakalnio papėdėje ir ant paties piliakalnio. Čia
renginio programa buvo praturtinama šaudymo ir sporto rungtynėmis,
plaukiojimu valtimis Nemune, fejerverkais 81 . Joninių išvakarėse patrioti-
nės šventės, dalyvaujant šauliams, ant piliakalnių buvo rengiamos ir Ute-
noje 82 , daugelyje kitų vietovių 83 .
Kai kuriose šventėse, ypač regioninėse, būdavo labai daug dalyvių.
77 Šaulys. Seinų šaulių rinktinė // Karys. 1930 m. Nr. 23, p. 464.
78 Kazliškis // Trimitas. 1934 m. Nr. 24, p. 482.
79 A. G. E. Linis. Liškiava // Trimitas. 1926 m. Nr. 26, p. 853.
79 Kovotojas. Udrija // Trimitas. 1923 m. liepos 5 d., Nr. 146, p. 30–31.
80 Špokas. Veliuona // 1923 m. liepos 5 d., Nr. 146, p. 30.
81 Dalyvis. Alytus // Trimitas. 1927 m. Nr. 28, p. 906; Atmintina diena Alytuje // Dienos
naujienos. 1931 m. liepos 30 d., Nr. 70, p. 3; P. V. Tradicinė Alytiškių šventė // Trimitas.
1931 m. Nr. 27, p. 532–533.
82 V-as. Utena // Trimitas. 1931 m. Nr. 28, p. 550.
83 Šaulių S-gos 15-os metų sukaktuvės // Trimitas. 1934 m. Nr. 27, p. 540.
297Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
Tokio renginio pavyzdys galėtų būti Medvėgalio piliakalnyje (dab. Šila-
lės r.) 1925 m. surengta šventė, kurioje esą dalyvavo net 8 tūkst. žmo-
nių. Apie renginį iš anksto buvo paskelbta spaudoje 84 . Šventės metu vyko
šaulių paradas, jį stebėjo krašto apsaugos ministras, Šaulių sąjungos va-
dovybė. Buvo šventinamos naujų šaulių būrių vėliavos, sakomos kalbos,
demonstruojami dokumentiniai filmai (tarp jų – apie Klaipėdos krašto
prijungimą), vyko vaišės, vakare buvo uždegti laužai ir šaudomi fejerver-
kai 85 . Babtų šaulių būrys, pasitelkęs talkon vietos gyventojus, karių teatro
trupę ir husarų pulko karių eskadroną, 1937 m. surengė Joninių vaka-
rą – didžiulę misteriją ant Piepalių piliakalnio (dab. Kauno r.) – ir šventę
gretimame Žemaitkiemio dvare. Renginio sumanytojas ir įgyvendintojas
buvo gen. Vladas Nagevičius. Renginio scenarijuje buvo įmantriai supin-
ti senieji Rasų (Joninių) papročiai ir Lietuvos karo istorija, patriotiniai
ir etnografiniai motyvai (vėliavų pakėlimas, himno atlikimas, vainikė-
lių plukdymas). Buvo pučiami ragai, liepsnojo laužai, vyko vaidinimas.
Šventėje dalyvavo ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, keli
ministrai, aukštieji karininkai, būrelis užsienio valstybių (Čekoslovaki-
jos, Italijos, Suomijos, Vokietijos) diplomatų su žmonomis 86 . Šiuo atveju
piliakalnis, kaip renginio vieta, Joninės ir Šaulių šventė buvo panaudoti
Lietuvos istorijai ir papročiams ne tik savo šalies, bet ir užsienio valstybių
atstovams reprezentuoti.
Joninių šventimą visoje Lietuvoje ant piliakalnių, o ten, kur jų nėra, –
tiesiog ant aukštesnių kalvų 1925 m. inicijavo ir Lietuvai pagražinti drau-
gija 87 .
Svarbius renginius ant piliakalnių organizuodavo ir okupuoto Vilniaus
krašto lietuviai. 1930 m. jubiliejinį Vytauto Didžiojo minėjimą ant pilia-
kalnio surengė Švenčionių lietuvių mokytojai ir moksleiviai 88 . Mažulonyse
(dab. Ignalinos r.), piliakalnio pašlaitėje, 1930 m. vietos gyventojų rūpesčiu
buvo pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.
84 Kvietimas į šaulių šventę // Trimitas. 1925 m. Nr. 21, p. 680.
85 Mitkus J. Kaltinėnai // Trimitas. 1925 m. Nr. 27, p. 896–897.
86 Joninių naktis arba „vainikų“ šventė ant Nevėžio kranto // Lietuvis. 1927 m. liepos 2 d.,
Nr. 144, p. 3.
87 Kubilius E. Veliuonos iškilmės // Aušros medis (red. L. Gira). Kaunas, 1925, p. 10–14.
88 Iš Vilniaus krašto // Lietuvos aidas. 1930 m. birželio 25 d., Nr. 141, p. 5.
298ISTORINŽ ATMINTIS
Piliakalniai, suvokiami kaip protėvių kovų ir žūties vietos, kartais buvo
specialiai lankomi ir per Vėlines, kaip ir žuvusių karių kapai 89 .
Savo renginius piliakalniuose organizuodavo ir kitos visuomeninės or-
ganizacijos. Pavyzdžiui, per Žolinę savo tradicinę šventę ant vietos šaulių
būrio globojamo Rudaminos (dab. Lazdijų r.) piliakalnio rengdavo pava-
sarininkai 90 . Kretingos pavasarininkų šventės vieta tapo Negarbos piliakal-
nis 91 . 1932 m. vasarą ant Apuolės piliakalnio buvo surengtas pavasarinin-
kų kongresas, pastatytas ąžuolinis kryžius 92 . Ekskursijas į įvairias istorines
vietas, tarp jų ir į piliakalnius, rengdavo ir studentų korporacijos (6 pav.) 93 .
Rūpestį piliakalniais labai aktyviai demonstravo 1921 m. įsteigta Lie-
tuvai pagražinti draugija. 1922 m. buvo paviešinti draugijos tikslai, tarp
kurių kaip vienas svarbiausių nurodytas „istoriniais atminimais brangių
89 Vėlinių vakaras Kauno kapinėse // Karys. 1937 m. Nr. 45, p. 1281.
90 Mikniškis A. Pietario herojų žemėje // Darbininkas. 1939 m. rugsėjo 21 d., Nr. 38, p. 9.
91 Jaunime, atsigręžk į Kretingą! // Žemaičių prietelius. 1937 m. liepos 11 d., Nr. 27, p. 6.
92 Apuolėj „kongresas šoka“ // Diena. 1932 m. liepos 10 d., Nr. 28, p. 2. Įdomi detalė – šis
renginys, kuriame dalyvavo ir svečiai iš Italijos, baigėsi skandalu – dėl „antivalstybinių“
prelegentų kalbų policija oficialią renginio dalį nutraukė. Situaciją išgelbėjo orkestras:
jam ėmus groti, piliakalnyje prasidėjo šokiai.
93 Lietuvių studentų tautininkų korporacija „Neo-Lithuania“ ir „Jaunoji Lietuva“, „Fi-
liae Lithuaniae“, „Lietuva“, „Herkus Montė“, „Geležinis Vilkas“, „Viltis“, Lietuvių tautinis
akademinis sambūris, 1922–1992 / [redakcinė kolegija: Jonas Jurkūnas (pirmininkas)
[et. al.]]. chicago, 1993, p. 61.
6 pav.
Studentų
korporacijos
„Lietuva“
nariai ant
Liškiavos
piliakalnio
šalia pilies
griuvėsių,
1935 m.
299Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
vietų – piliakalnių, griuvėsių“ priežiūra, želdinimas 94 . Draugija rūpinosi
aplinkos tvarkymu, gamtos ir kultūros paveldo objektų priežiūra, platino
skelbimus, žinutes spaudoje, gegužės pradžioje visoje Lietuvoje rengė gam-
tos dienas 95 , medžių sodinimo šventes. Įvairiose Lietuvos vietose draugijos
nariai organizavo kovą dėl Vilniaus ir siekį atgauti okupuotą sostinę sim-
bolizuojančio „Vilniaus medžio“, nepriklausomybės branginimą įkūnijan-
čio „Laisvės medžio“ ir pagarbą Lietuvos praeičiai išreiškiančio „Aušros
medžio“ sodinimo akcijas 96 . 1924 m. Lietuvai pagražinti draugija išleido
skelbimą, kuriame iškilmingai informavo, jog perima Veliuonos Gedimino
kapo piliakalnio priežiūrą, ir paragino šalies gyventojus tvarkyti ir kitus pi-
liakalnius – „brangias istorines liekanas“, rengti Lietuvoje ir išeivijoje temi-
nius vakarus, paskaitas apie Veliuoną, didįjį kunigaikštį Gediminą, rinkti
aukas, savanoriškai skirti lėšų Veliuonai tvarkyti 97 .
Po metų, 1925 m. birželio 28 d., Veliuonoje buvo surengtas I tautos
suvažiavimas, jame dalyvavo net apie 6 tūkst. žmonių. Vienu iš pagrin-
dinių šventės akcentų tapo paminklo didžiajam kunigaikščiui Gediminui
atidengimas Gedimino kapo piliakalnyje ir pamatų didžiajam paminklui
Ramybės kalne įrengimas. Į šiuos pamatus buvo įmūryta kapsulė su per-
gamentu, kuriame buvo priesakai tautai: ant kokių vertybinių pamatų turi
stovėti Lietuva, kad nuo šiol Veliuona taptų šventa vieta, kur pasisemti sti-
prybės į tradicinį tautos suvažiavimą derėtų atvykti kasmet liepos pirmąjį
sekmadienį, – patvirtinti 37 visuomeninių organizacijų vadovų ir valstybės
atstovų parašais 98 . Kurį laiką buvę Lietuvai pagražinti draugijos globoje,
1931 m. Veliuonos piliakalniai perduoti vietos (Veliuonos) šaulių būrio
globon.
94 Lietuvai pagražinti draugijos kvietimas // Trimitas. 1922 m. Nr. 16, p. 43–45.
95 Lietuvai pagražinti draugijos centro Valdybos pranešimas // Lietuvis. 1927 m. balan-
džio 21 d., Nr. 86, p. 4.
96 Aušros medis (red. L. Gira). Kaunas, 1925.
97 Istorinis įvykis Veliuonoje. Lietuvai pagražinti draugijos centro valdyba [skelbimas,
1924 m. lapkričio 22 d.] // LNMMB, UDK indeksas 502.8 (474.5), 061.235 (474.5). Taip
pat informacija apie piliakalnio perdavimą draugijos globon pasirodė spaudoje. Žr.: Ve-
liuonos piliakalnis // Karys. 1924 m. Nr. 47, p. 387.
98 Baranauskas T., Dingelis J. Veliuona lietuvių kare su kryžiuočiais. Vilnius, 2007,
p. 6–7; Kubilius E. Veliuonos iškilmės // Aušros medis (red. L. Gira). Kaunas, 1925,
p. 10–14.
300ISTORINŽ ATMINTIS
Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai ir moksleiviai piliakalnius ne
tik aptardavo per istorijos pamokas, bet ir juose lankydavosi surengus eks-
kursijas po Lietuvą, sodindavo medelius, dalyvaudavo bendruose su šau-
liais ir kitomis visuomeninėmis organizacijomis renginiuose. Štai 1930 m.
Kauno „Aušros“ gimnazijos moksleiviai kelionės garlaiviu į Jurbarką metu
tarp kitų objektų apžiūrėjo ir vietos piliakalnius 99 . Piliakalniai tapo ir skau-
tų rengiamų iškilmingų rikiuočių, vasaros stovyklų, pažintinių ekskursijų
objektais 100 .
Ir pedagogai buvo supažindinami su piliakalniais, jų svarba šalies is-
torijai. Apie piliakalnius buvo pasakojama istorijos mokytojams specia-
lių mokymų, pažintinių ekskursijų metu. Pavyzdžiui, 1933 m. gruodžio
27–30 d. Švietimo ministerija surengė aukštesniųjų mokyklų istorijos
mokytojams Lietuvos istorijos kursus, jiems vadovavo profesorius Ignas
Jonynas. Kursuose dalyvavo apie 100 pedagogų. P. Tarasenka, vienas iš
lektorių, skaitė paskaitą apie naujausius archeologinius kasinėjimus Lie-
tuvoje 101 .
1936 m. Švietimo ministerija organizavo istorijos mokytojams mėnesio
trukmės kursus Kaune ir Palangoje. Septynios dienos buvo skirtos eks-
kursijoms. Joms parinktos istorinės vietos Dzūkijoje (tarp jų – Merkinės,
Rudaminos piliakalniai) ir Vakarų Lietuvoje (tarp jų – Rambyno kalnas) 102 .
Būta gražių pavyzdžių, kai piliakalnius su meile ir išmone globojo vietos
mokytojai ir moksleiviai. Bartkūnų piliakalnyje (dab. Ukmergės r.) „moky-
tojos Dubendrytės rūpesniu Barkūnų jaunimas 1930 metais viršuje pylimo
pastatė kryžių. Bekasant kryžiui duobę buvo rasti žmogaus griaučiai.
Žmonės pasakoja, kad kadaise tame piliakalnyje buvusi koplytėlė.<...> Ir
dabar piliakalnis daug kieno vadinamas Kopyčkalniu. Mokiniai su mo-
kytoja Dubendryte irstantį šlaitą kiek sutvirtino, vietomis nuklojo velė-
99 Anzelmas. Pas savo draugus – moksleivius į Jurbarką // Karys. 1930 m. Nr. 22, p. 441.
100 Alsėdiškis. Alsėdžių skautų metinė šventė // Žemaičių balsas. 1931 m. gegužės 21 d.,
Nr. 19, p. 2; Mibro. Tauragės skautai stovyklavo prie Klaipėdos krašto // Karys. 1933 m.
Nr. 29, p. 590.
101 Mūsų istorijos mokytojų kursai // Tautos mokykla. 1934. Nr. 2, p. 37–38.
102 Štuopis P. Po Dzūkijos piliakalnius // Tautos mokykla. 1936. Nr. 14–15, p. 334–336;
Štuopis P. Istorikai po Žemaitiją // Tautos mokykla. 1936. Nr. 16–17, p. 376–378.
301Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
nomis, kitame šlaite iš
akmenų ir plytgalių iš-
dėliojo Vytį“ 103 . Tikėtina,
kad idėja iš akmenukų ir
plytgalių išdėlioti Vytį (7
pav.) galėjo būti pasiū-
lyta kokio nors Lietuvos
kariuomenėje tarnavusio
kario, mat patriotinės
tematikos „mozaikos“ iš
akmenų, samanų ir kitų
parankinių priemonių
karių dažnai buvo įren-
giamos stovyklavietėse,
kariniuose poligonuose.
Mokytojai tapo bene svarbiausiais informacijos apie piliakalnius rinkė-
jais įvairiuose šalies kampeliuose. Valstybės archeologijos komisija iš vi-
sos Lietuvos (išskyrus okupuotą Vilniaus kraštą) surinko daugybę anketų
ir kitų pranešimų apie paveldo objektus. Ši informacija, šiuo metu esanti
Kultūros paveldo centro žinioje, buvo ir lieka labai vertinga archeologams,
istorikams, paveldosaugininkams.
Nors tarpukariu Lietuvoje vyko tikras piliakalnių tvarkymo, priežiūros
vajus, neturėtume klaidingai įsivaizduoti, jog visi ar bent daugelis pilia-
kalnių buvo išpuoselėti, šienaujami, apsodinti medeliais. Dalis piliakalnių
(ypač ne tokių išraiškingų, esančių atvirose vietose) buvo ariami. Miškų
gilumoje arba kitose sunkiau prieinamose paupių vietose esantys piliakal-
niai buvo apaugę brūzgynais. Ne visada piliakalnius gebėta identifikuoti,
atskirti nuo paprastų kalvų.
Kartais apleistų piliakalnių buvo randama ne tik atokiose vietovėse, bet
ir miestuose. Štai 1931 m., aprašant Žagarės piliakalnį (Žvelgaičio kalną),
atkreiptas dėmesys, kad dalis 1925 m. vietos mokytojų surengtos talkos
metu pasodintų medelių palikti be priežiūros, nudžiūvę, išlaužyti piliakal-
nyje ganomų gyvulių. Žinutės autorius piktinosi: „Čia pasireiškia nedova-
notinas miestelio inteligentų apsileidimas. Tokiai brangiai savo apylinkės
103 Janušytė V. Bartkūnų piliakalnis // Kregždutė. 1934 m. Nr. 6, p. 93–94.
7 pav. Bartkūnų piliakalnyje (dab. Ukmergės r.) vietos
mokytojos ir moksleivių rūpesčiu 1930 m. pastatytas
kryžius ir iš akmenukų ir plytgalių sudėtas Vytis
302ISTORINŽ ATMINTIS
vietai reikia atiduoti nors minimum pagarbos: pasirūpinti, kad nebūtų ant
jos ganomi galvijai! Juk stačiai nesuprantama, kaip galima leisti galvijams
minti tą vietą, kuri pačių žagariečių per Tautos šventes yra lankoma!?“ 104
1932 m. atkreiptas dėmesys į prastą Moškėnų piliakalnio būklę 105 , o
1933 m. ukmergiškiai spaudoje kandžiai kritikuoti dėl apleisto viduryje
miesto stūksančio Ukmergės piliakalnio 106 .
1931 m. keltas klausimas dėl nepakankamos Alsėdžių piliakalnio prie-
žiūros – vietos šauliams buvo skirtas
sklypas plyname lauke, o piliakalnis tik
minimaliai apsodintas, pasodinta šiek
tiek medelių 107 . Taigi, ne visada pagar-
bos piliakalniams deklaravimas reiškė
nuoširdų rūpestį šiais paveldo objektais.
Patys piliakalniai buvo ir yra praeitį
liudijantys paminklai, tačiau kartais ir
jie tapdavo naujų paminklų, monumen-
tų statybos vieta. Kai kurie iš jų buvo
susiję su konkrečiose vietovėse vyku-
siomis kovomis, karvedžiais (paminklas
Gediminui Veliuonoje). Tačiau piliakal-
niai, kaip tautos istorinės atminties vie-
tos, buvo naudojami ir įamžinant nebū-
tinai priešistorės ar viduramžių įvykius.
Puikus pavyzdys – dabartiniame Klai-
pėdos rajone esantis Skomantų pilia-
kalnis. 1928 m. aukščiausioje jo vietoje
ūkininkas Pranas Kučinskas pastatė ce-
mentinį paminklą (8 pav.) Lietuvos ne-
priklausomybės atkūrimo dešimtmečio
ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto)
104 Apleista istorinė vieta // Lietuvos aidas. 1931 m. rugpjūčio 10 d., Nr. 178, p. 7.
105 Moškėnų piliakalnis // Lietuvos aidas. 1932 m. gegužės 28 d., Nr. 118, p. 7.
106 Ukmergiečiai negerbia bočių palikimo // Dienos naujienos. 1933 m. birželio 10 d.,
Nr. 131, p. 5.
107 Ūba J. Piliakalniai ir jaunimas // Žemaičių balsas. 1931 m. gegužės 4 d., Nr. 18, p. 2.
8 pav. 1928 m. ant Skomantų
piliakalnio pastatytas paminklas
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
dešimtmečio ir Mažosios Lietuvos
(Klaipėdos krašto) prisijungimo prie
Didžiosios Lietuvos penkerių metų
sukakčiai paminėti
303Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos penkerių metų sukakčiai paminėti.
Kalnas buvo kruopščiai tvarkomas, prižiūrimas 108 . Čia vykdavo patrioti-
niai renginiai. Pavyzdžiui, 1935 m. birželio 1 d. šalia paminklo buvo su-
rengtas bendras Klaipėdos mokytojų seminarijos, Klaipėdos Vytauto Di-
džiojo gimnazijos ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos renginys 109 .
Pakalnių piliakalnyje (dab. Utenos r.) 1918 m. ar 1920 m. buvo pasta-
tytas paminklinis kryžius su užrašu „Dieve, gink Lietuvą“ (kitais duome-
nimis – „Dieve, Lietuvą gink“). Prie šio kryžiaus šauliai organizuodavo
įvairius renginius, šventinius minėjimus 110 . Kurį laiką šis 18 metrų aukščio
kryžius buvo aukščiausias Lietuvoje. 111 Šis kryžius sovietų valdžios nurody-
mu sunaikintas 1963 m. 112 (atstatytas 1989 m.; 9 pav.). Kitame Aukštaitijos
kampelyje, Ginučiuose (dab. Ignalinos r.), prie pat buvusios demarkacijos
linijos tuomet buvusiame piliakalnyje, Ginučių ir Papiliakalnio kaimų gy-
108 Skomantų piliakalnis // Vakarai. 1936 m. liepos 29 d., p. 6.
109 Moksleiviai bendradarbiauja // Rytas. 1935 m. birželio 7 d., p. 8.
110 Dieve, gink Lietuvą // Karys. 1939 m. Nr. 58, p. 1472; Jonas Si-das // Utena. Trimitas.
1939 m. Nr. 50, p. 1224.
111 Laučkaitė-Surgailienė L. Pakalnių piliakalnis. Kryžius // Nukentėję paminklai (sud. ir
red. M. Skirmantienė, J. Varnauskas). Vilnius, 1994, p. 197.
112 Zabiela G. Pakalnių piliakalnio (Utenos raj.) tyrinėjimai 1989 m. // Archeologiniai
tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 m. Vilnius, 1990, p. 35.
9 pav.
Kryžius ir
Lietuvos
partizanų
kapai
Pakalnių
piliakalnyje,
Utenos r.
Zenono
Baubonio
nuotrauka,
2004 m.
304ISTORINŽ ATMINTIS
ventojų iniciatyva buvo pasodintas ąžuoliukas. Pasakojama, esą jį sodinęs
prezidentas Antanas Smetona, viešėjęs pas savo mokyklos laikų bičiulį,
Kirdeikių kleboną Juozapą Breivą. Ąžuoliukas buvo aptvertas tvorele, o pa-
sienio policininkai 1937 m. prie ąžuoliuko pastatė akmeninį paminklą su
iškaltu įrašu: „Antano Smetonos ąžuolas 1937“. 1956 m. sovietų valdžios
nurodymu akmuo apdaužytas ir nuritintas į ežerą, ąžuolas nupjautas. Dalį
paminklo pavyko iškelti 1989 m. 113 Talkoje dalyvavo sovietmečiu piliakal-
nius dažnai lankę ir prižiūrėję žygeiviai 114 .
Paminklų išskirtinėse, legendomis, istoriniais pasakojimais apipintose
kalvose (ne piliakalniuose) pastatyta ir kitose vietose (pvz., paminklas Vy-
tautui Didžiajam, vietos vaikų rankomis 1929–1931 m. pastatytas vadina-
majame Kartuvių kalne, Vyžuonose, Utenos r.) 115 .
Tarpukariu kai kuriems aktyviems visuomenininkams, istorijos puose-
lėtojams kilo mintis ne tik globoti senuosius piliakalnius, bet ir supilti nau-
jų „piliakalnių“, „milžinkapių“, „pilkapių“. 1937 m. istorikas Jonas Matusas
„Trimito“ puslapiuose ragino šaulius įvertinti „sutelktinės jėgos galybę“ ir
pagalvoti, ar nebūtų verta supilti piliakalnį: „Juk kalbama, kad Napoleono
kariai Lietuvoje kepurėmis supylė vieną kalvą. Gal čia šiaip pasakojimas,
bet mūsų piliakalniai tai tikrieji liudytojai. Juos supylė mūsų senoliai, lietu-
viai. Tai pirmykščiai Lietuvos šauliai. <...> ir šiandien rimtai galima galvoti
apie piliakalnio supylimą. Vietoje šiaip paminklo, kuriam didžiam įvykiui
ar asmeniui pagerbti, galima skirti ir piliakalnį. Jis išstovėtų daug ilgiau,
negu akmens, betono, marmuro ar geležies statinys.“ 116
Tačiau dar iki šio raginimo panašių „piliakalnių“ (tiesa, miniatiūrinių)
Lietuvoje jau buvo supilta. Bijotuose (dab. Šilalės r.), šalia Dionizo Poškos
baublių, švietimo įstaigų ir savivaldos institucijų iniciatyva 1931 m. buvo
supiltos dvi kelių metrų aukščio kalvelės („piliakalniai“) ir ant jų pastatyti
paminklai Dionizo Poškos ir Vytauto Didžiojo atminimui įamžinti. „Pi-
liakalniuose“ buvo užkasti specialūs aktai, monetų ir Vytauto Didžiojo ju-
113 Banionis J. Ginučių piliakalnis. Antano Smetonos paminklas // Nukentėję paminklai
(sud. ir red. M. Skirmantienė, J. Varnauskas). Vilnius, 1994, p. 25.
114 Traktatas apie žygeivius (sud. J. Dapkevičius). Panevėžys, 1997, p. 11–12.
115 Laučkaitė-Surgailienė L. Prie Vyžuonų. Vytauto Didžiojo paminklas // Nukentėję pa-
minklai (sud. ir red. M. Skirmantienė, J. Varnauskas). Vilnius, 1994, p. 202–203.
116 Matusas J. Trobelė ant vandens // Trimitas. 1937 m. Nr. 45, p. 1071.
305Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
biliejinių metų medalių 117 . Kernavėje, šalia pradinės mokyklos, mokytojo
Juozo Šiaučiūno iniciatyva supiltos dvi kalvelės – „piliakalniai“, ant jų buvo
sakomos šventinės kalbos, vyko vaidinimai. Veikiausiai panašių „piliakal-
nių“ įvairiose Lietuvos vietose buvo supilta ir daugiau. „Naujieji piliakal-
niai“ simbolizavo Lietuvos istorijos tęstinumą, tradicijų perimamumą.
Kernavė tarpukariu tapo viena iš lietuvių tautos siekių atgauti Vilnių
ir Vilniaus kraštą demonstravimo vietų. Savo istorinės reikšmės ir čia
dirbusių vietos šviesuolių (mokytojo Juozo Šiaučiūno, kunigų Nikodemo
Švogžlio-Milžino, zenono Baužio) dėka Kernavė tapo svarbiu traukos
centru. Miestelyje įrengtas muziejus, pastatytas Geležinio vilko paminklas,
vykdavo šventės, manifestacijos, eitynės ant piliakalnių ir prie demarka-
cijos linijos, demonstruojant siekį ir ryžtą kovoti dėl Vilniaus. Į Kernavę
buvo rengiamos ekskursijos iš įvairių Lietuvos vietovių, tačiau dėl savo ge-
ografinės padėties, nepatogaus susisiekimo Kernavė ir jos piliakalnių kom-
pleksas netapo taip gausiai lankoma vieta, kaip Veliuonos piliakalniai. 118
Tarpukariu atsirado specializuotos archeologijos literatūros lietuvių
kalba. Pirmiausia reikia paminėti P. Tarasenkos indėlį: jo kapitalinis dar-
bas „Lietuvos archeologijos medžiaga“ 119 tapo puikiu archeologinio pavel-
do žinynu.
Susidomėjimą piliakalniais itin didino ir prasidėję profesionalūs pilia-
kalnių tyrimai. Svarbiausius piliakalnių tyrimus atliko Lietuvos kariuome-
nėje tarnaujantys karininkai Vladas Nagevičius, tyrinėjęs Apuolės (dab.
Skuodo r.) ir Įpilties (kitaip – Impilties, dab. Kretingos r.) piliakalnius, ir
Petras Tarasenka, tyrinėjęs kelis piliakalnius (rezultatyviausi buvo Velikuš-
kių piliakalnio (dab. zarasų r.) tyrimai, tačiau jų duomenys interpretuoti
netiksliai 120 ). Itin plataus atgarsio Lietuvoje ir kitose šalyse susilaukė Apuo-
117 K. K. Reikšmingos iškilmės Žemaičiuose // Lietuvos aidas. 1931 m. birželio 3 d.,
Nr. 122, p. 4.
118 Vitkūnas M. Kernavė – kovų už lietuvybę ir Vilnių forpostas (1920–1939) // Acta hu-
manitarica universitatis Saulensis (ats. red. B. Maskuliūnas ; sud. B. Maskuliūnas, S. Strel-
covas). T. 21. Šiauliai, 2015, p. 70–82.
119 Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928.
120 P. Tarasenkos atliktų Velikuškių piliakalnio tyrimų duomenis yra išanalizavęs ir tyrėjo
pateiktą archeologinės medžiagos interpretaciją kritiškai įvertinęs G. zabiela. Žr.: Za-
biela G. Velikuškių piliakalnio „kapai“ // Gyvenviečių ir keramikos raida baltų žemėse.
Vilnius, 1994, p. 46–60.
306ISTORINŽ ATMINTIS
lės piliakalnio tyrimai. Puikus organizatorius ir viešųjų ryšių specialistas
generolas V. Nagevičius pasitelkė tyrimams vykdyti kariuomenės resursus,
pasikvietė kolegas iš Lietuvos ir užsienio (Latvijos, Švedijos) 121 . Ekspedici-
joje dirbo Lietuvos kariuomenės (7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio
Butigeidžio pulko) kariai, tiriamuose objektuose lankėsi gausios civilių ir
karių, šaulių ekskursijos. Greitai Apuolė tapo vienu dažniausiai turistų lan-
komų objektų šiaurinėje Žemaitijos dalyje. Neką mažesnio masto tyrimai
1933–1934 m. vyko Impilties piliakalnyje. Vaizdą, kaip V. Nagevičius pri-
statydavo piliakalnių tyrimus ekskursantams, galima susidaryti iš 1934 m.
„Trimito“ publikacijos:
„Kretingos rinktinės Laukžemės šaulių būrys <...> aplankė Impilties
piliakalnį ir apžiūrėjo kasinėjimų darbus. Tąja proga generolas Nagevičius
šauliams pasakė gražų žodį apie piliakalnio didžią praeitį ir jo tyrinėjimų
duomenis. Generolas Nagevičius pabrėžė, kad garbingos praeities piliakal-
nis turįs būti ir tinkamoje priežiūroje, o esą geriausi piliakalnių saugotojai
yra šauliai. Dėl to Impilties piliakalnis būsiąs pavestas globoti Laukžemės
šaulių būriui kaip artimiausiam. Gen. Nagevičius Laukžemės šaulių būriui
pasiūlė pasivadinti reikšmingu Impilties vardu, kuris visada primins, kaip
senovės lietuviai gynė savo kraštą nuo priešų.“ 122
Plačiai nušviečiami periodinėje spaudoje gausybę ekskursantų sutrau-
kę archeologiniai tyrimai tapo dar vienu veiksniu, padėjusiu suvokti šių
paveldo objektų reikšmę šalies istorijai. Labai pozityvus buvo ir edukaci-
nis tyrimų rezultatų sklaidos efektas: spaudoje sumažėjo romantiškų, netgi
patosu persunktų, tačiau dažnai niekuo, išskyrus autoriaus vaizduotę, ne-
paremtų pasakojimų apie piliakalnius, juose kadaise stovėjusias pilis, pra-
dėta apie šiuos objektus daugiau kalbėti remiantis istorijos ir archeologijos
tyrimų duomenimis.
121 Apuolė. Ausgrabungen und Funde 1928–1932 (sud. Jan Peder Lamm). Klaipėda, 2009.
122 Generolas Nagevičius šauliams apie Impilties piliakalnį // Trimitas. 1934 m. Nr. 35,
p. 687.
307Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
SOVIETINĖS IDEOLOGIJOS TAIKINYS IR
KULTŪRINĖS REZISTENCIJOS VIETA
Sovietinė okupacija nutraukė nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą,
pusei šimtmečio atėmė galimybę laisvai puoselėti nacionalinius siekius, į
ideologinius rėmus grūdo kultūrinę saviraišką. Tai, kas dar neseniai buvo
laikoma tautinėmis tradicijomis, dabar galėjo būti interpretuota kaip ne-
leistinos nacionalizmo apraiškos. Daugybė žmonių, nepriklausomybės
metais puoselėjusių paveldą, buvo represuoti arba pasitraukė į Vakarus.
Piliakalnio, kaip laisvės kovos simbolio, atspindžių galima rasti Lie-
tuvos partizanų kovų istorijoje. Vienas Didžiosios Kovos apygardos par-
tizanų, Lietuvos kariuomenės jaunesnysis leitenantas Aleksandras zap-
kus (1916–1946) buvo pasirinkęs Piliakalnio slapyvardį 123 . Taip pat gana
simboliška, kad vienos pirmųjų Lietuvos partizanų kautynių su sovietų
okupantais vieta 1944 m. lapkričio mėnesį tapo Ginučių piliakalnis ir jo
papėdė. Šiame mūšyje Vytauto apygardos Tigro rinktinės partizanai, va-
dovaujami ltn. Jono Gimžausko-Beržo, laimėjo kautynes su gerokai gau-
sesnėmis priešo pajėgomis 124 . Bent dviejuose Lietuvos piliakalniuose yra
Lietuvos partizanų kapų: Pakalnių piliakalnyje (Utenos r.) 125 ir Peleniškių
piliakalnyje (Pakruojo r.) 126 .
Sovietmečiu piliakalniai Lietuvoje netapo (išskyrus keletą) sąmoningo
barbariško naikinimo taikiniais. Archeologinio paveldo suvokimo, verti-
nimo ir saugojimo tradicija, kryptingai pradėta puoselėti dar tarpukariu
nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, dažniausiai nebuvo ignoruojama ir
okupacijos dešimtmečiais. Piliakalnių priežiūra kiekvienu konkrečiu atve-
ju priklausė nuo vietos gyventojų, valdžios (rajonų, apylinkių), ūkio su-
123 Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai.
Kaunas, 2007, p. 698.
124 Ginučių kautynės. Prieiga internete: http://www.istorikas.lt/partizaninis-karas-lietuvoje-
1944%e2%88%921953-m/ginuciu-kautynes/#ixzz3TRdgGL2R [Tikrinta 2015 m. kovo
1 d.]
125 Pakalniai. Prieiga internete: http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_
id=697 [Tikrinta 2015 m. kovo 2 d.]
126 Visockas V. Du kartus palaidotas. Prieiga internete: http://www.slaptai.lt/index.php/
partizanai/5974-du-kartus-palaidotas.html [Tikrinta 2015 m. kovo 2 d.]
308ISTORINŽ ATMINTIS
bjektų (kolūkių, tarybinių ūkių) vadovų požiūrio. Visos respublikos mastu
sudarius kultūros paminklų registrą, prie daugelio archeologinių pamin-
klų pastačius valstybės saugomus kultūros paveldo objektus žyminčius
gelžbetoninius ženklus, piliakalnių apsauga pagerėjo. Tiesa, pasitaikė pa-
vienių atvejų, kai piliakalniai buvo nuniokoti arba sunaikinti kasant žvyrą,
tiesiant kelius, rengiant hidroelektrinių patvankas.
Piliakalnių, kaip atmintinų kovų vietų, reikšmė viešajame diskurse ne-
buvo nei sureikšminta, nei dirbtinai slopinama. Kovos su Vokiečių ordinu
(o būtent tokia bendroji reikšmė piliakalniams pirmiausia buvo suteikta
istorinėje atmintyje) tema, remiantis sovietine ideologija, sėkmingai buvo
naudojama ir palaikoma (ryškiausi vaizdiniai – Žalgiris, Pilėnai), skir-
tingai nei daugybė kitų sovietinės ideologijos kur kas labiau revizuojamų
Lietuvos istorijos laikotarpių ir reiškinių. Be abejo, piliakalniuose, kaip ir
kitose vietose, nebuvo toleruojami atminimo ženklai su Lietuvos valstybės
simboliais (Vyčiu, Vyčio kryžiumi, Gediminaičių stulpais). Dauguma tar-
pukariu iškilusių paminklų buvo nugriauti, retas kuris paliktas (pvz., Sko-
mantų piliakalnyje 1928 m. pastatytas paminklas), tiesa, pašalinus drau-
džiamus simbolius. Drausta valstybingumą simbolizuojanti, tačiau leista
neutrali istorinė simbolika (senovės kario, kalavijo ir kiti simboliai).
Sovietmečiu buvo bandymų piliakalnius naudoti kaip istorinės atminties
simbolius, siejančius viduramžių lietuvių kovas su kryžiuočiais ir Sovietų
Sąjungos kovą su nacistine Vokietija. Tai visiškai atitiko nuožmaus sovietiz-
mo skleidėjo, Lietuvos istorijos revizionisto, Lietuvos istorijos mokslo „ide-
ologiniu prievaizdu“ ilgą laiką buvusio Juozo Žiugždos sukurtą Kryžiuočių
ordino ir hitlerinės Vokietijos bendrinimo istoriniame diskurse ideologemą:
„Didžiajame Tėvynės kare Tarybų Sąjungos ginkluotosios jėgos, Komunistų
partijos vadovaujamos, sunaikino hitlerininkų plėšikiškas kariaunas, pasi-
šovusias moderniomis priemonėmis tęsti grobikiškųjų pirmtakų – kryžiuo-
čių – kruvinąjį žygį prieš Rytų Europą, prieš Tarybų Sąjungą.“127
Nenuostabu, kad tokios pritemptos „kryžiuočių – hitlerininkų pirmta-
kų“ klišės pateko ir į sovietmečio populiariąją literatūrą. Istoriko Roko Va-
rakausko knygelėje „Pilėnų gynimas“ ugningai koneveikiami „nepribaigti
fašizmo likučiai“ Vakarų Vokietijoje:
127 Žiugžda J. Kryžiuočių ordino žlugimas ir jo idėjinių palikuonių revanšizmas // Lietu-
vių kovos su kryžiuočiais (red. J. Jurginis). Vilnius, 1964, p. 326.
309Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
„Ruošdamiesi atominiam karui, vokiškieji fašistai ginkluojasi ne tik
moderniais šio meto ginklais, bet atgaivina tai, kas seniai palaidota. Jie at-
gaivino ir Kryžiuočių ordino veiklą, kuris nuo senų laikų buvo išsilaikęs
Austrijoje. Prieš kelerius metus baltais kryžiuočių apsiaustais apsisiautę,
senomis kryžiuočių vėliavomis nešini, skambant viduramžių fanfaroms,
pasirodė ordino atstovai ir Kelne. Dominikonų bažnyčioje<...> iškilmingai
buvo įšventintas į riterius Vakarų Vokietijos kancleris [Konradas] Adenau-
eris; jam suteiktas garbės kryžiuočio vardas. Toks vokiškųjų fašistų atgyve-
nų subruzdimas Vakarų Vokietijoje, jų avantiūristinės „Drang nach Osten“
svajonės, gyvai mums primena senus istorinius laikus, kai vokiečių feodalai
organizuodavo žygius prieš lietuvius, primena tas mūsų tautos ir broliškųjų
tautų liaudies kovas ir kančias, kurias jos pergyveno nuo vokiškųjų grobikų
įvairiais laikais, primena mums ir šiurpios Pilėnų tragedijos, ir kitų baisių
įvykių epizodus, šaukiančius mūsų žmones budėti ir stiprinti taiką.“128
Sovietiniams pionieriams (vidutinio mokyklinio amžiaus mokslei-
viams) skirtame gausaus autorių kolektyvo parengtame skaitinių rinkiny-
je „Čia užaugau“, apybraižoje „Keturių piliakalnių miestas“, rašoma: „Už
metų [1941 m.] Lietuvos žemę užplūdo fašistų gaujos. Ir kaip prieš kelis
šimtmečius po Kernavės apylinkes kad siautėjo baltapsiausčiai riteriai,
puldami galingą Kernavės pilį, taip dabar pro tuos piliakalnius, kur kitados
stovėta tvirtovės, riedėjo juodomis svastikomis paženklinti Hitlerio tan-
kai. Bet nepigiai ir šį kartą plėšikų riterių palikuonims atsiėjo Kernavė. Čia
jiems smarkiai pasipriešino tarybinė kariuomenė.“ 129
Kita vertus, nepaisant oficialiai ir daugeliu atvejų išskirtinai patetiškai
atiduodamos duoklės sovietinei ideologijai, kai kuriose iš 64 šioje knygoje
esančių apybraižų minimi senosios Lietuvos istorijos liudininkai – pilia-
kalniai – dažnai tampa viena svarbiausių temų arba net pagrindine pasa-
kojimo ašimi: Liškiavos piliakalnis ir pilis („Ant Margio kalno“), Merkinės
piliakalnis („Senoji Dainavos sostinė“), Punios piliakalnis („Ant Margio
kalno“), Taurapilio piliakalnis („Įmirkus prakaitu žemelė“), Dubingių pi-
liakalnis („Tyliųjų ežerų krašte“), Kernavės piliakalniai („Keturių piliakal-
nių miestas“), Kulionių piliakalnis („Prakalbintas piliakalnis“), Apuolės
piliakalnis („Apuolės apgulimas“), Šatrijos kalnas („Raganų kalnas“), alka-
128 Varakauskas R. Pilėnų gynimas. Vilnius, 1960, p. 4.
129 Čia užaugau (red. A. Paraščiakas). Vilnius, 1961, p. 272–273.
310ISTORINŽ ATMINTIS
kalniu laikytinas Rambyno kalnas („Prie Rambyno“) 130 . Šis pavyzdys gerai
iliustruoja, kad, esant galimybei, gilią senovę menantys piliakalniai buvo
įpinami į „naujosios, tarybinės, Lietuvos“ naratyvą. Be abejo, tai padarė
istorinę sąmonę ugdantys žmonės. Tai, kad minėtame leidinyje tiek daug
vietos teko piliakalniams, neabejotinai yra ir vieno iš apybraižų autorių,
archeologo, rašytojo, buvusio Lietuvos kariuomenės karininko P. Tarasen-
kos nuopelnas 131 .
Būta ir monumentalių bandymų susieti kovas su kalavijuočiais, kryžiuo-
čiais ir Sovietų Sąjungos kovą su Trečiuoju reichu Antrojo pasaulinio karo
metais 132 . Ryškiausias
pavyzdys – šalia Saldu-
vės (Šiaulių, Žuvininkų)
piliakalnio, datuojamo
I tūkst.–XIV a. ir gero-
kai apardyto per Pir-
mąjį ir Antrąjį pasau-
linius karus, 1977 m.
pastatytas monumen-
tas sovietų kariuo-
menei, įvardytas kaip
„paminklas mūšiams,
vykusiems Šiaulių že-
mėje 1236–1945 m.“.
Jame (10 pav.) susietos
viduramžių baltų kovos
su kalavijuočiais (Sau-
lės mūšiu) ir sovietinės
kariuomenės (pirmiau-
130 Ten pat, p. 98–108, 116–121, 260–274, 282–284, 338–342, 359–364, 386–390.
131 Konkrečių apybraižų autoriai nenurodomi, bendras autorių sąrašas pateiktas leidinio
pabaigoje.
132 Vienas iš memorialų, esančių ant piliakalnių, įrengtas 1972 m. Žvaginių piliakalnio
(Klaipėdos r.) papėdėje, skirtas 1941 m. nacių nužudytų Ablingos kaimo gyventojų at-
minimui įamžinti. Tačiau dirbtinių ideologinių sąsajų, sietinų su konstruotu „kryžiuo-
čių – nacių pirmtakų“ naratyvu, čia ieškoti veikiausiai neverta: ši vieta memorialui įrengti
pasirinkta todėl, kad piliakalnio šlaite yra nužudytų Ablingos kaimo gyventojų kapai.
10 pav. Iškilmės prie monumento ant Salduvės (Šiaulių,
Žuvininkų) piliakalnio, 1979 m.
311Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
sia – 16-osios lietuviškosios divizijos) kovos su Vokietijos kariuomene.
Teigiama, kad idėja pastatyti monumentą kilo 1967 m. šios divizijos ve-
teranų sąskrydžio metu 133 . Paminklą sukūrė skulptorius Kęstutis Patam-
sis ir architektė Gražina Pajarskaitė. Greta dviejų sovietinių karių figūrų
įkomponuota trečioji – visiškai nebūdinga panašiems skulptūriniams
ansambliams – senovės baltų kario su kalaviju. Statant monumentą buvo
smarkiai suniokotas, daugelyje vietų visiškai sunaikintas jau ir anksčiau
nukentėjusio piliakalnio papėdės kultūrinis sluoksnis, papėdę juosęs pyli-
mas. 1993 m. monumentas buvo išmontuotas.
Salduvėje stovėjusį monumentą galima vertinti dvejopai: viena ver-
tus, jis atrodė lyg bandymas originaliu meniniu būdu sovietų okupacijos
metais brežnevinio sąstingio sąlygomis išsaugoti istorinę atmintį, Saulės
mūšio atminimą, ir tarsi pateisinti paminklą sovietinei kariuomenei, pa-
statytą ne šiaip ant kalvos, o ant kultūros paveldo objekto – piliakalnio.
Antra vertus, greta stovintis baltų karys su kalaviju, Saulės mūšio laimė-
tojas, ir tarybiniai kariai, hitlerinės Vokietijos nugalėtojai, idealiai atitiko
J. Žiugždos suformuotą amžius trukusios „lietuvių ir broliškos rusų tau-
tos kovos su kryžiuočiais, jų palikuoniais hitlerininkais“ ideologemą. Ją
atspindėjo ir Vilniaus Aukštutinės pilies teritorijoje, ant Gedimino kalno
piliakalnio, 1960 m., minint Žalgirio mūšio 550-ąsias metines, pastatytas
paminklinis akmuo su iškaltu užrašu lietuvių ir rusų kalbomis: „Žalgi-
ris 1410 Грюнвальд“ 134 (1990 m. šis paminklas išmontuotas ir saugomas
Lietuvos nacionaliniame muziejuje) 135 . Atidengiant paminklą, buvo sie-
kiama akcentuoti esą „amžių glūdumoje prasidėjusią lietuvių ir rusų bei
kitų tautų draugystę, nepaprastai sustiprėjusią ir išbujojusią per dvidešimt
tarybų valdžios metų“. Paminklinio akmens atidengimas tapo propagandi-
ne manifestacija, liudijančia, kad „tarybiniai žmonės, minėdami Žalgirio
pergalės 550 metinių sukaktį ir didžiai vertindami tos pergalės tradicijas,
vieningai jungiasi į Tarybų Sąjungos Komunistų partijos bei tarybinės vy-
133 Rimkus V. Dailės raida Šiaulių mieste // Šiaulių praeitis ir dabartis (sud. S. Overaitė).
Vilnius, 1986, p. 156–157.
134 Mačiulis D., Petrauskas R., Staliūnas D. Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Vilnius, 2012,
p. 205–206, pav. 52–53.
135 Mikailienė Ž. Kultūrinės atminties raiška Vilniuje sovietmečiu: tarp lietuvišku-
mo ir sovietiškumo // Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas
(sud. A. Nikžentaitis). Vilnius, 2013, p. 212–213.
312ISTORINŽ ATMINTIS
riausybės vadovaujamą kovą prieš imperialistinius karo kurstytojus, prieš
vokiškojo militarizmo atgaivinimą, į kovą už taiką visame pasaulyje.“ 136
Punios piliakalnyje 1973 m. buvo atlikti didelio masto tvirtinimo dar-
bai, o papėdėje pastatytas paminklas Pilėnų gynėjų atminimui įamžinti 137 .
Taigi, kovos su Vokiečių ordinu sovietmečiu buvo ne trinamos iš isto-
rinės atminties, kaip daugybė kitų Lietuvos istorijos puslapių (pvz., LDK
kovos su Maskva), o priešingai – primenamos, pabrėžiamos pačiomis įvai-
riausiomis priemonėmis.
Piliakalniai nuo seno buvo Joninių ir kitų švenčių, gegužinių vieta.
Pradėjus įvairiomis sovietmečio ideologijai adaptuotomis formomis gai-
vinti šias šventes (kaip jaunimo festivalius ir pan.), jos pradėtos rengti ir
ant kai kurių piliakalnių, alkakalnių arba jų papėdėse (pvz., ant Rambyno
kalno, Punioje, Kernavėje). Punioje 1958 m. surengtas Jaunimo festivalis
(tiesa, dalis šventės renginių vyko ne ant piliakalnio, o aikštėje šalia moky-
klos). Čia buvo aktualizuoti Pilėnų gynybos vaizdiniai, vyko teatralizuota
programa, kurioje atsirado vietos ir „kunigaikščiui Margiriui“, ir „krivių
krivaičiui Lizdeikai“. Tais pačiais metais surengtoje panašioje šventėje ant
Rambyno kalno netgi dalyvavo sovietinės Lietuvos vadovas Antanas Snieč-
kus 138 . Tokie festivaliai turėjo simbolizuoti ir „tautų draugystę“: į šventę
Punioje buvo pakviesta svečių iš Baltarusijos. Ant Rambyno kalno rengtos
šventės jau tikrai buvo daugiatautės:
„Dabar kasmet čia švenčiama jaunystės šventė, į kurią suplaukia tūks-
tančiai žmonių iš visos Tarybų Lietuvos. Ir ne tik iš Lietuvos. Atvyksta sve-
čių iš gretimos Kaliningrado srities, iš Latvijos TSR. Svetingai sutinka šei-
mininkai broliškų tautų pasiuntinius. Šventė prasideda. Jaunuoliai, gimę
1940 metais, kada buvo Lietuvoje atkurta tarybų valdžia, uždega šventinę
ugnį, o aplinkinių rajonų darbo pirmūnai pakelia vėliavą. Pionieriai su
gėlių puokštėmis pasveikina šventėje dalyvaujančius revoliucionierius.
Paskui prasideda meno saviveiklos kolektyvų koncertai. Skamba dainos
136 Baronas D., Mačiulis D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda. Vilnius, 2010, p. 443.
Remiamasi straipsniu: Vienybė – tautų jėga. Vilniuje atidengtas paminklinis akmuo per-
galės prie Žalgirio 550-mečio garbei // Tiesa. 1960 m. liepos 16 d., p. 1–2.
137 Punios piliakalnio istorija. Prieiga internete: http://punia.puslapiai.lt/?p=5 [Tikrinta
2015 m. kovo 3 d.]
138 Baronas D., Mačiulis D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda. Vilnius, 2010,
p. 444–450.
313Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
lietuvių, rusų, latvių kalbomis. Jos šlovina partiją, jų veržliose melodijose,
perpintose nacionaliniais motyvais, tarsi girdi tarybinių tautų didžiavimą-
si šviesia socialistinės Tėvynės dabartimi.“ 139
Matome, kaip sovietiniai ideologai išmaniai absorbavo Joninių (ir kartu
su jomis tarpukariu švęstos šaulių šventės) tradiciją: kalendorinė liaudies
šventė tampa jaunimo, tarybinės liaudies švente; didžiavimasis Lietuvos
praeitimi, susibūrus ant piliakalnio, susipina su didžiavimusi tarybine da-
bartimi; šaulius pakeičia „tarybiniai revoliucionieriai“. Beje, jie Joninių
šventėje – ne atsitiktiniai svečiai. 1958 m. išleistoje metodinėje knygelėje
nurodyta, kad dera prie Joninių laužų „pakviesti senus revoliucionierius“,
kad jie papasakotų „apie savo pogrindinį darbą, apie tai, kaip buržuazijos
valdymo metais Joninių naktį vykdavo slapti komunistų susitikimai.“ 140
Bandant surengti kuriame nors piliakalnyje šventę, vaidinimą Lietuvos
istorijos tema, buvo būtina tai suderinti su vietos valdžia. Nesankcionuo-
ti renginiai akimirksniu atkreipdavo sovietų partinės valdžios ir saugu-
mo darbuotojų dėmesį. Įdomus pavyzdys – Šilalės rajone, ant Vaičių pi-
liakalnio, 1957 m. liepą buvo surengtas vaidinimas „Herkus Mantas“ (11
pav.). Jame vaidilutę vaidinusi Bronė Turauskienė (mergautinė pavardė –
Šetkutė; g. 1940 m., gyv. Tauragėje) pasakojo:
139 Čia užaugau (red. A. Paraščiakas). Vilnius, 1961, p. 389–390.
140 Metodinė medžiaga Joninėms. Vilnius, 1958, p. 15–16; Baronas D., Mačiulis D. Pilė-
nai ir Margiris: istorija ir legenda. Vilnius, 2010, p. 445–446.
11 pav. Vaidinimo
„Herkus Mantas“
dalyviai ant Vaičių
piliakalnio
(Šilalės r.), 1957 m.
Pirmas iš dešinės –
muzikantas Vincas
Aušra. Pirmoje
eilėje pirma iš
dešinės –
Bronė Šetkutė
(Turauskienė)
314ISTORINŽ ATMINTIS
„Surengti vaidinimą sugalvojo Vaičių kaimo muzikantas Stasys Bal-
cevičius, jau kurį laiką vis pakalbėdavęs apie narsų prūsų karžygį Herkų
Mantą. Algirdas Juozaitis iš Biržų Lauko kaimo jam padavė kažkokį kūrinį,
iš kurio buvo nusižiūrėtas siužetas mūsų vaidinimui, bet kūrinio autoriaus
nežinau. Taip pat prie vaidinimo organizavimo prisidėjo Vaičių kaimo bib-
liotekininkė Marytė Rimgailaitė. Susirinko jaunimas iš trijų kaimų – Vai-
čių, Biržų Lauko ir Deblių. Birželio mėnesį pradėjome repetuoti – dieną
šieną vežame, o vakare visi susieiname, ruošiame vaidinimą. Nusprendė-
me, kad šventė vyks ant piliakalnio, – juk buvo pats vidurvasaris. Tačiau
berepetuojant žinia apie rengiamą vaidinimą pasiekė Šilalės rajono val-
džią. Kilo sujudimas. Visus sukvietė į susirinkimą bibliotekos kieme. Atvy-
kę rajono valdžios, kultūros skyriaus, komjaunimo atstovai mus „auklėjo“.
Sakė, kad dabar Lietuvoje tarybinė valdžia ir toks „buržuazinis vaidini-
mas“, spektaklis apie senovinius laikus, apie Herkų Mantą, kuris esą buvo
didikas, tarybiniams žmonėms netinkamas. Bet kalbėjo ramiai, nešaukė –
tiesiog bandė atkalbėti. Bet paskui kažkaip viskas pasikeitė, vaidinimo ne-
uždraudė. Tęsėme repeticijas, ruošėme rūbus. Merginoms ruoštis buvo pa-
prasčiau – apsivilkome šviesias sukneles, pasipuošėme vainikėliais. O vyrai
ruošėsi rimčiau – kai ką patys pasidarė, o dalį senovės karių vaidinimui
tinkamų rūbų parsivežė net iš Alytaus liaudies teatro, mat mūsų rajono
partijos komiteto sekretorius Davidonis, iš pradžių nepritaręs vaidinimui,
vėliau persigalvojo ir netgi davė sunkvežimį rūbams ir kitam rekvizitui iš
Alytaus parsivežti. A. Juozaitis, vaidinęs patį Herkų Mantą, parūpino ar-
klių – kariai vaidinimo metu užjojo ant piliakalnio. Spektaklį ruošti padėjo
mokytojas Račkauskas iš Šilalės. Tą dieną, kai vyko šventė, liepos 30 d., ra-
jono valdžia netgi atsiuntė autoparduotuvę, kurią visi vadino „avtolavke“.
Iš jos pardavinėjo užkandžius. Į šventę susirinko daugybė žmonių – net
piliakalnis lingavo. Vaidinimas labai pavyko.“ 141
Greta daugelio šiandien absurdiškai atrodančių bandymų pritaikyti
prie sovietinės ideologijos įvairias senas lietuviškas tradicijas, nuolatinių
mėginimų transformuoti tautos istorinę atmintį, partiniams ideologams
intensyviai kišantis į istorikų darbą ir reikalaujant kartoti savo darbuose
sovietmečio „ideologines mantras“, būta ir pozityvių aspektų: archeologai
dėl savo tiriamų objektų ir taikomų tyrimo metodų specifikos buvo ma-
141 Atsiminimus 2015 m. užrašė straipsnio autorius. Pateikėją nurodė prof. dr. B. Šetkus.
315Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
žiau slegiami ideologinio preso nei istorikai. Sovietmečiu gana nuosekliai
buvo atliekami piliakalnių archeologiniai tyrimai (daugiausia šioje srity-
je nuveikė Pranas Kulikauskas, Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Vytautas
Daugudis; piliakalnius tyrė ir kiti archeologai) 142 . 1956 m. pasirodžiusi
P. Tarasenkos studija „Lietuvos piliakalniai“143 kuriam laikui tapo „paran-
kine“ kiekvieno piliakalniais besidominčio žmogaus knyga. Itin didelio
susidomėjimo šis leidinys sulaukė ir todėl, kad jame buvo išspausdintos
P. Tarasenkos parengtos medinių pilių rekonstrukcijos. Pagaliau istorijos
mėgėjai galėjo pamatyti ne vien dailininkų vaizduotės pagimdytus, bet ir
daugmaž profesionaliai (nors ir nevengiant meninio laisvumo) parengtus
piliakalniuose stovėjusių medinių statinių piešinius.
Sovietmečiu piliakalniai palaipsniui tapo ta vieta, kurioje pusiau lega-
liai reiškėsi įvairūs formalūs ir neformalūs tautinę tapatybę puoselėjan-
tys judėjimai, dažniausiai oficialiai veikę kaip kraštotyrininkų ar turistų
klubai. Žygeivių judėjimas tapo vienu svarbiausių ir masiškiausių tokių
judėjimų. 1966 m. liepos 3 d. Punios šile (Alytaus r.) buvo pasirašyta 30
punktų „Punios sutartis“ ir trylikos paragrafų „Turisto statutas“ 144 . Šiuos
dokumentus pasirašė Lietuvos aktyviausių turistų klubų vadovai. Viena iš
svarbiausių minčių buvo kiekvieną žygį susieti su konkrečiu tikslu. Pagrin-
diniu žygeivių šūkiu tapo įsipareigojimas „Nei vieno žygio be konkretaus
tikslo“, o priesaku – „Keliauk – pažink – padaryk“. Žygeiviai kėlė ne tik
pažintinius, bet ir taikomuosius tikslus: tvarkyti paveldo objektus, rinkti
kraštotyros medžiagą.
Vienas didžiausių ir veikliausių žygeivių klubų susikūrė Vilniaus uni-
versitete. 1952 m. čia buvo įsteigta Turizmo sekcija. Jos rengiamų kelionių
maršrutai driekėsi per istorines Lietuvos vietoves, tarp jų ir garsėjančias
piliakalniais: Kernavę, Birštoną, Punią, Merkinę, Liškiavą. Populiarios
buvo kelionės panemuniais, lankant pilis, piliakalnius, Rambyno kalną.
1958 m. sekcijos pagrindu buvo įsteigtas Universiteto turistų klubas 145 .
Klubo nariai rengė trijų tipų išvykas – gamtosaugines, kraštotyrines ir va-
142 Plati tyrinėjimų apžvalga: Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 31–36.
143 Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai. Vilnius, 1956.
144 Traktatas apie žygeivius (sud. J. Dapkevičius). Panevėžys, 1997, p. 24–28.
145 Jauniškis V. Pirmieji žingsniai // Universiteto žygeivių klubo metraštis (sud. G. zavadc-
kis). Vilnius, 1998, p. 13–17.
316ISTORINŽ ATMINTIS
dinamąsias „tėvų šlovės keliais“, kurios buvo duoklė sovietinei valdžiai 146 .
Pavyzdžiui, į vakaronę pakviečiamas koks nors buvęs sovietų stribas, jam
duodama išgerti, paminima kokia nors su Leninu susijusi data, tada šia
intencija gaunamas leidimas organizuoti renginį arba žygį, tačiau iš tiesų
surengiama tautinė vakaronė ar kitas naudingas renginys 147 . 1971–1972 m.
gavę Kultūros ministerijos pritarimą, klubo nariai sutvarkė nemažai pilia-
kalnių ir kitų paveldo objektų. Daugiausia padirbėta Kernavėje, taip pat
Dūkštų (Vilniaus r.) apylinkėse 148 .
Vengiant viešumo ir galimo valdžios dėmesio buvo švenčiamos įvairios
lietuviškos šventės 149 . Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signa-
taras, buvęs žygeivis Vidmantas Povilionis prisimena: „1964 m. nuvertė
chruščiovą, prasidėjo brežnevinis smukimas žemyn, bet mes dar iš inerci-
jos kilom. Dar jautėsi laisvėjimas – kūrėsi klubai, važinėdavom po visą Lie-
tuvą, rengėm visokius minėjimus, ypač „išnaudodavome“ praeities žymių
žmonių jubiliejus – susirinkdavome kur nors ant piliakalnių jų švęsti.“ 150
Tuo pačiu metu kaip ir žygeivių sąjūdis gimė „Ramuvos“ („Romuvos“)
judėjimas. Iš pradžių jo veiklą organizavo Vilniaus universiteto kraštotyros
klubas „Ramuva“, ilgainiui tapęs senovės baltų religine bendrija 151 .
Viena iš svarbiausių švenčių, į kurią suplaukdavo daugybė žygeivių, ro-
muviečių ir jiems prijaučiančiųjų, buvo Rasos (Joninės). Itin mėgta per
šią šventę atvykti į Kernavę. Pirmą kartą nedidelis žygeivių ir romuvie-
čių būrys Rasas Kernavėje, ant piliakalnių ir jų papėdėje, šventė 1967 m.
146 Vilniaus universiteto žygeivių klubas. Klubo istorija. Prieiga internete: http://www.zy-
gis.vu.lt/index.php?language=lt&page=12 [Tikrinta 2015 m. kovo 3 d.]
147 Anglickienė L. Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: žygeivių klubas „Ąžuo-
las“ // Kauno istorijos metraštis. T. 6. Kaunas, 2005, p. 169.
148 Stankevičius E. Daugelis iš mūsų tapo Sąjūdžio aktyvistais, politikais, Seimo nariais //
Universiteto žygeivių klubo metraštis (sud. G. zavadckis). Vilnius, 1998, p. 43.
149 Vilniaus universiteto žygeivių klubas. Klubo istorija. Prieiga internete: http://www.zy-
gis.vu.lt/index.php?language=lt&page=12 [Tikrinta 2015 m. kovo 3 d.]
150 Lietuvos žygeivių judėjimo ištakos ir istorija – apžvalga (sud. K. Čeponis). Prieiga
internete: viewtopic.php?f=71&t=7749 [Tikrinta 2015 m.
kovo 3 d.]
151 „Romuvos“ kelias: nuo kraštotyros klubo iki senovės baltų religinės bendrijos. Prieiga
internete: http://www.baltai.lt/?p=930 [Tikrinta 2015 m. kovo 3 d.]; Trinkūnas J. Romuvų
judėjimo pradžia – Kernavėje // Musninkai, Kernavė, Čiobiškis (ats. red. S. Buchaveckas).
Vilnius, 2005, p. 463–467.
317Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
(12 pav.). Tačiau
labai greitai ši
šventė Kernavėje
itin išpopuliarė-
jo – 1969 m. joje
jau dalyvavo keli
tūkstančiai žmo-
nių. Vyko eitynės
su deglais, buvo
sakomos kalbos.
Sovietų valdžia
išsigando – imtasi
represijų, drau-
dimų, aktyvistai
buvo apklausti KGB darbuotojų. 1970 m. šventė Kernavėje pradėta blo-
kuoti valdžios pastangomis: paskelbta, kad prasidėjo gyvulių snukio, nagų
ir kanopų liga, įvestas karantinas, stabdomi autobusai. Tačiau žmonės vyko
į Kernavę lauko keliukais, kėlėsi valtimis per Nerį 152 . Net uždraudus Rasas
Kernavės piliakalniuose švęsti, šventės dalyviai vis vien juose lankydavosi,
skindavo žolynus, tačiau pagrindinė šventės dalis vykdavo pamiškėje, už
Kernavėlės upelio, Širvintų ir Vilniaus rajonų paribyje 153 .
Švęsti Rasas ant piliakalnių stengėsi ir iki šiol stengiasi įvairių Lietuvos
vietovių žygeiviai. Pavyzdžiui, Panevėžio žygeiviai nuo 1974 iki 2000 m. iš
37 Rasos švenčių net 31 surengė ant piliakalnių ir alkakalnių 154 .
Piliakalniai ir ypač pilkapynai buvo lankomi ir per Ilges (Vėlines).
1969 m. aukuras iš akmenų buvo sudėtas ant Karmazinų piliakalnio (Vil-
niaus r.), suliepsnojo apeigų ugnis 155 . Vėlines žygeiviai švęsdavo ir ant
152 Lietuvos žygeivių judėjimo ištakos ir istorija – apžvalga (sud. K. Čeponis). Prieiga
internete: viewtopic.php?f=71&t=7749 [Tikrinta 2015 m.
kovo 3 d.]
153 Straipsnio autorius, tuomet dar vaikas, yra dalyvavęs šiose šventėse XX a. devintajame
dešimtmetyje.
154 Lietuvos žygeivių judėjimo ištakos ir istorija – apžvalga (sud. K. Čeponis). Prieiga
internete: viewtopic.php?f=71&t=7749 [Tikrinta 2015 m.
kovo 3 d.]
155 Drobelienė O. Ilgės (Vėlinės) Karmazinuose. Prieiga internete: http://www.vstt.lt/VI/
12 pav. Rasos šventė Kernavėje 1967 m.
Jono trinkūno asmeninio archyvo nuotrauka
318ISTORINŽ ATMINTIS
Janionių piliakalnio (Pikuolio kalno) Širvintų rajone.
Buvo gyva tradicija, užkopus ant piliakalnio, dainuoti lietuviškas dai-
nas. Žygeivių klubo (dar vadinamo korporacija) „Ąžuolas“ nariai laikėsi
tradicijos žygio metu lankyti visus pakeliui esančius piliakalnius, ir ant
kiekvieno būtinai skambėdavo daina „Kol sklis lietuviškos dainos nuo Lie-
tuvos piliakalnių“ 156 . Žygeiviai lankė ne tik Lietuvos, bet ir Mažosios Lie-
tuvos (Kaliningrado srityje), Baltarusijos teritorijoje ir netgi toli rytuose,
Smolensko srityje (Rusijoje), esančius baltų genčių piliakalnius 157 .
Vienu iš svarbių žygeivių veiklos tikslų tapo ne tik piliakalnių lankymas,
pažinimas, bet ir tvarkymas. Pavyzdžiui, 1970 m. Švenčionių rajone, Poško-
nyse, vykusio trečiojo Lietuvos žygeivių sąskrydžio metu vienas iš nuveik-
tų darbų – sutvarkytas Bečionių piliakalnis158
. Prie Bradeliškių, Buivydų159
,
Nemenčinės (visi Vilniaus r.), taip pat Paparčių (Kaišiadorių r.) piliakal-
nių žygeiviai netgi sugebėjo pakoreguoti piliakalnių šlaitus plovusių upelių
vagas, sužinoję apie ardomus, eroduojančius piliakalnius, kreipdavosi ir į
įvairaus lygmens valdžios atstovus, Kultūros ministeriją160
. XX a. devintojo
dešimtmečio pabaigoje aktyviai pradėjo veikti žaliųjų judėjimo užuomaz-
gomis tapę ekologiniai klubai. „Atgajos“ klubo nariai 1988 m. tvarkė Tar-
toko piliakalnį (Jonavos r.), o Šiauliuose veikusio „Aukuro“ klubo nariai
atgimimo metais – Bubių piliakalnį ir Girnikų kalną (Šiaulių r.)161
.
Piliakalnių tvarkymo talkos pareikalavo ir aukų. Tvarkant Kulionių pi-
article.php?article_id=703 [Tikrinta 2015 m. kovo 1 d.]; Traktatas apie žygeivius (sud.
J. Dapkevičius). Panevėžys, 1997, p. 12; Trinkūnas J. Romuvų judėjimo pradžia – Kerna-
vėje // Musninkai, Kernavė, Čiobiškis (ats. red. S. Buchaveckas). Vilnius, 2005, p. 466.
156 Lietuvos žygeivių judėjimo ištakos ir istorija – apžvalga (sud. K. Čeponis). Prieiga
internete: viewtopic.php?f=71&t=7749 [Tikrinta 2015 m.
kovo 3 d.]
157 Ten pat.
158 Anglickienė L. Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: žygeivių klubas „Ąžuo-
las“ // Kauno istorijos metraštis. T. 6. Kaunas, 2005, p. 171.
159 Autorius straipsnyje rašo „Buivydžių piliakalnis“, bet Buivydžiuose (Vilniaus r.) pilia-
kalnio nėra, o yra Buivydų piliakalnis (Vilniaus r.), kaip ir gretimas Bradeliškių piliakal-
nis, iš dalies nuplautas Dūkštos upelio.
160 Matulis R. Lietuvos piliakalniai // Lietuvos aidas. 2006 m. balandžio 14 d., p. 1, 3.
161 Kavaliauskaitė J. Tarp prigimties ir tautos: žaliųjų pirmeiviai sovietmečio Lietuvoje //
Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia (red. J. Kavaliauskaitė, A. Ra-
monaitė). Vilnius, 2011, p. 237–338, 243.
319Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
liakalnį (Molėtų r.), 1988 m. žuvo moksleivė iš Kauno, jaunųjų žygeivių
būrelio „Giliukas“ narė Daina Ramanavičiūtė 162 .
Prasidėjus atgimimui, piliakalniai, kaip lietuvių tautos istorinės atminties
vietos, tapo dar dažniau prisimenami ir gausiau lankomi. Besikuriančio Są-
jūdžio, ekologijos klubų ir kitų organizacijų nariai piliakalniuose ir jų papė-
dėse organizuodavo įvairius renginius. Vienas masiškiausių garsiojo „Roko
maršo“ koncertų buvo surengtas Kernavės piliakalnių papėdėje, Pajautos
slėnyje. 1988 m. susikūrusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Anykščių rėmi-
mo grupė surengė milžinišką Šeimyniškėlių piliakalnio tvarkymo talką, joje
dalyvavo apie tūkstantį žmonių163
. Ukmergėje susikūrusios Sąjūdžio rėmimo
grupės pirmoji vieša akcija 1988 m. taip pat buvo piliakalnio tvarkymas164
.
„Atgajos“ aktyvistai ekologinio protesto žygio metu 1988 m. vasarą taip
pat nepraleido progos aplankyti piliakalnius, rengti juose manifestacijas.
Rugpjūčio 3 d. motorlaiviais Nemunu plaukę ir panemune automobiliais
važiavę akcijos dalyviai sustojo Seredžiuje ir čia ant piliakalnio surengė
tikrą mitingą. Į jį susirinko ir vietos gyventojai. Buvo prisimintos istorinės
lietuvių kovos dėl laisvės, kalbama apie atgimimą ir laisvės siekį 165 . 1990 m.
vasario 16 d. Seredžiaus bažnyčioje buvo pašventinta lietuviška trispalvė ir
iškilmingai iškelta Seredžiaus piliakalnyje, vadinamame Palemono kalnu,
ant specialiai įrengto stiebo. Dabar ši vėliava saugoma Seredžiaus bažny-
čioje ir iškeliama tik ypatingomis progomis. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d.
ant Seredžiaus ir daugybės kitų Lietuvos piliakalnių buvo uždegti laužai 166 .
Įvairių piliakalnių, žmonių susibūrimo vietų atgimimo metais, buvo
dešimtys. Piliakalniuose, prieš daugelį amžių ginkluotos kovos vietose,
visą sovietmetį įvairiomis formomis reiškėsi neginkluota kultūrinė lietuvių
rezistencija.
162 Traktatas apie žygeivius (sud. J. Dapkevičius). Panevėžys, 1997, p. 18.
163 Baranauskas T. Sąjūdis Anykščiuose (1988–1993 m.) // Sąjūdis Lietuvos periferijoje
(1988–1993 m.) (sud. M. Tamošaitis, L. Truska). Vilnius, 2009, p. 204.
164 Ežerskytė L. Viltys išsipildė su kaupu. Prieiga internete: http://www.gzeme.lt/?s_
id=1&n_id=3316 [Tikrinta 2015 m. kovo 3 d.]
165 Batūra R. Trispalvės virš Pieštvės – Seredžiaus piliakalnio – Lietuvos atgimimo ir Ne-
priklausomybės šaukliai // Seredžius (sud. V. Girininkienė, M. Baršauskienė, P. Krikščiū-
nas). Vilnius, 2003, p. 611–613.
166 Baršauskienė M. Atgimimo link. Pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai // Sere-
džius (sud. V. Girininkienė, M. Baršauskienė, P. Krikščiūnas). Vilnius, 2003, p. 619–621.
320ISTORINŽ ATMINTIS
PILIAKALNIAI ŠIUOLAIKINĖS LIETUVOS
KULTŪRINIAME LANDŠAFTE
Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, piliakalniai toliau gana
planingai tvarkomi, prižiūrimi. Tęsiami nuoseklūs archeologiniai tyrimai
(šioje srityje daugiausia yra nuveikęs G. zabiela), taikomi ne tik ardomieji,
bet ir nauji pažangūs tyrimo metodai.
Atgimimo metais ir atkūrus nepriklausomybę buvo atstatyti, sutvarkyti
dar tarpukariu ant piliakalnių arba jų papėdėse įrengti, o sovietmečiu su-
niokoti paminklai. Įrengta ir naujų atminimo ženklų: Kaišiadorių r., šalia
Maisiejūnų piliakalnio, 2008 m. buvo pastatytas kalavijo formos pamin-
klas Strėvos mūšiui atminti (skulptorius Alfonsas Vaura). Įdomus prarastų
piliakalnių atminimo įamžinimo pavyzdys – Kaune, Vieškūnų piliakalnio
papėdėje, pastatytas paminklas Kauno marių nuplautiems piliakalniams
atminti.
Maišiagalos (Vilniaus r.) piliakalnio papėdėje pastatytas paminklas
(13 pav.) Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. Kompozicija iš lau-
ko akmenų (skulptorius Domas Čiapas) įrengta 2002 m., minint 625-ąsias
kunigaikščio mirties metines. Spėjama, kad kunigaikštis Algirdas galėjo
būti sudegintas Maišiagalos apylinkėse. Maišiagaloje kasmet vyksta šven-
13 pav.
Paminklas
Lietuvos
didžiajam
kunigaikščiui
Algirdui
Maišiagalos
piliakalnio
papėdėje
Zenono
Baubonio
nuotrauka,
2004 m.
321Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
tiniai renginiai, juose dalyvauja ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo
mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai. Lietuvos kariuomenės kariai,
kaip ir jų pirmtakai tarpukariu, prisideda prie piliakalnių priežiūros ir
tvarkymo 167 . Piliakalniai lankomi kariams rengiamų ekskursijų metu. Taip
pat juos lanko ir tvarko (tik toli gražu ne taip masiškai kaip tarpukariu)
Lietuvos šaulių sąjungos nariai 168 .
Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomenė daug prisidėjo ren-
giant ir išleidžiant archeologų z. Baubonio ir G. zabielos sudarytą kapita-
linį trijų tomų „Lietuvos piliakalnių atlasą“ 169 . Šis leidinys neabejotinai bus
naudojamas bent kelių kartų archeologų, istorikų ir kitų šalies praeitimi
besidominčių žmonių 170 .
Piliakalniai daugiau ar mažiau aprašomi įvairiuose kelionių vadovuose.
Itin kruopščiai tai daroma Vytenio ir Junonos Almonaičių sudarytuose en-
ciklopediniuose kelionių žinynuose 171 . Istorikas V. Almonaitis pats ir kartu
su bendražygiais yra radęs kelis naujus piliakalnius. Naujo, nežinomo pi-
liakalnio atradimas beveik visada tampa ir žiniasklaidos dėmesio sulau-
kiančiu įvykiu (skirtingai nuo daugelio kitų archeologinių paminklų – pil-
kapių, senkapių, senovės gyvenviečių ir pan.). Tai tarsi dar vienas ženklas,
kad piliakalnių, kaip kultūros paveldo objektų, reikšmė Lietuvos visuome-
nėje yra išskirtinė.
167 Pavyzdžiui, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bata-
liono kariai 2000 m. tvarkė Nosaičių piliakalnį (Tauragės r.), o 2005 m. – Ivangėnų pilia-
kalnį (Tauragės r.), Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų
bataliono kariai 2003 m. ir 2010 m. – Rumbonių piliakalnį (Alytaus r.). Pavyzdžių yra ir
daugiau.
168 Pavyzdžiui, 2008 m. šauliai tvarkė Ėgliškių (Andulių) piliakalnį (Kretingos r.),
2011 m. – Vosgelių piliakalnį (zarasų r.), 2013 m. – Radžiūnų piliakalnį (Alytaus m.),
2014 m. – Pašventupio I piliakalnį (Prienų r.). Pavyzdžių yra ir daugiau.
169 Lietuvos piliakalnių atlasas. T. I–III (sud. z. Baubonis, G. zabiela). Vilnius, 2005.
170 Atlaso medžiaga taip pat prieinama interneto svetainėje „Lietuvos piliakalniai“. Priei-
ga internete: http://www.piliakalniai.lt/ [Tikrinta 2015 m. kovo 3 d.]
171 Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Skalva: keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas.
Kaunas, 2003; Almonaitis V., Almonaitienė J. Karšuva. Keliautojo po Tauragės kraštą ži-
nynas. Kaunas, 2004; Almonaitis V., Almonaitienė J. Karšuva. Keliautojo po Šilalės kraštą
žinynas. Kaunas, 2004; Almonaitis V., Almonaitienė J. Pietų Medininkai. Keliautojo po
Laukuvos apylinkes žinynas. Kaunas, 2013; Almonaitis V., Almonaitienė J. Šiaurės Kar-
šuva. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas. Kaunas, 2014.
322ISTORINŽ ATMINTIS
Rasta ir naujų,
įdomių istorijos
edukacijos formų.
Būtent piliakalniai
tapo ne vienos eks-
perimentinės gyvo-
sios archeologijos ir
istorijos šventės vie-
ta. 1999 m. pradėta
rengti didžiausia to-
kio tipo šventė Lie-
tuvoje – Gyvosios
archeologijos die-
nos Kernavėje (14
pav.) 172 . Tais pačiais
metais panaši, tik
daug mažesnė šventė surengta ir Trakuose. Čia vyksta Senųjų amatų die-
nos. Abiejuose renginiuose daug dėmesio skiriama kovų istorijai, dalyvau-
ja karo istorijos klubai. Apuolė, kaip kovų atminimo vieta, dar labiau įtvir-
tinta 2004 m. čia pradėjus rengti kasmetį Baltijos jūros regiono senovės
genčių karybos ir amatų festivalį „Apuolė 854“. Iš kiek mažiau žinomų,
tačiau taip pat gyvosios archeologijos renginių išgarsintų piliakalnių rei-
kia paminėti Varnupių piliakalnį (Marijampolės sav.), kur nuo 2005 m.
rengiamas Kirvakalnio festivalis. Greta Alytaus piliakalnio nuo 2012 m.
vyksta senųjų amatų, archajinės muzikos ir karybos festivalis „Jotvos var-
tai“. Gyvosios archeologijos ir istorijos šventės, karybos istorijos klubų pa-
sirodymai rengiami ir kitose vietose – Kaune, Šiauliuose, Nidoje ir kitur.
Atsiranda vis naujų baltų ir viduramžių Lietuvos kovų aktualizacijos vietų.
Varnių regioninio parko direkcija, Žemaičių kultūros draugija ir Bilionių
seniūnija nuo 2012 m. Bilionių piliakalnyje (Šilalės r.) rengia Pilėnų pi-
lies gynimo (1336 m.) minėjimus, juose dalyvauja ir karo istorijos klubai.
Bilionių piliakalnis, kai kurių istorikų nuomone, – viena iš galimų Pilėnų
pilies lokalizacijos vietų.
172 Vitkūnas J. „Gyvoji archeologija“ Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate //
Musninkai, Kernavė, Čiobiškis (ats. red. S. Buchaveckas). Vilnius, 2005, p. 52–63.
14 pav. Gyvosios archeologijos dienų Kernavėje akimirka
(2010 m.) – kovų inscenizacija ant Pilies kalno piliakalnio
Martyno Vidzbelio nuotrauka, 2010
323Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
Beveik visuose tokio pobūdžio renginiuose pasirodo karybos istorijos
klubai: rengiamos kovų inscenizacijos, lankytojai supažindinami su se-
novės karių ginkluote, šarvuote. Tokie renginiai esmingai prisideda prie
istorijos edukacijos, baltų ir viduramžių lietuvių karybos vaizdinio forma-
vimo visuomenėje.
Ant piliakalnių arba jų papėdėse pradėta rengti ir kitus renginius. Pa-
vyzdžiui, nuo 1994 m. ant Šatrijos kalno (Telšių r.) rengiama Amžinosios
ugnies šventė, nuo 2007 m. ant Medvėgalio piliakalnio (Šilalės r.) – jau
tradiciniu tapęs Medvėgalio menų festivalis.
Lietuvoje iki šiol nėra nė vienos natūralaus dydžio medinės pilies re-
konstrukcijos 173 . Rekonstruoti konkrečią medinę pilį remiantis vien arche-
ologinių tyrimų duomenimis, kurie, deja, labai fragmentiški, tikrai sunku.
Tačiau tai padaryti jau mėginama: iki šiol geriausiai Lietuvoje ištirtame
Šeimyniškėlių piliakalnyje greta Anykščių, kur dalis istorikų bando loka-
lizuoti XIII a. Vorutos pilį, 2001 m. pradėti medinės pilies rekonstrukcijos
(15 pav.) statybos darbai – pastatytas tiltas, bokštas, dalis gynybinės sie-
nos 174 . Neabejotina, kad šis turistų gausiai lankomas objektas padės dar
geriau suvokti piliakalnių vietą mūsų istorijoje ir reikšmę krašto gynyboje.
Šiame straipsnyje pradėtą istorinės atminties tyrimą tikslinga tęsti ir
173 Pramogų parke „Taurų parkas“ šalia Tauragės pastatyta stilizuota, butaforinė medinė
pilis, tačiau tai nėra archeologinių tyrimų duomenimis pagrįsta pilies rekonstrukcija.
174 Baranauskas T. Anykščių medinė pilis [Anykščiai, 2005].
15 pav.
Šeimyniškėlių
piliakalnio
medinės pilies
rekonstrukcijos
vaizdas
uAB „urbanistika“
projektas, 2005 m.
324ISTORINŽ ATMINTIS
atlikti tarpdisciplininį literatūrologinį-istorinį tyrimą, kaip Lietuvos pi-
liakalnių vaizdinys buvo formuojamas ir laikui bėgant kito įvairiakalbėje
(lietuviškoje, lenkiškoje ir kt.) grožinėje literatūroje.
IŠVADOS
Piliakalniai – viena gausiausių Lietuvos archeologinio paveldo pamin-
klų grupių – visada buvo ryškūs kultūrinio landšafto akcentai, gaubiami
įvairių legendų, siejami su praeities kovomis, lietuvių ir svetimų kariuome-
nių veiksmais. Žmonių smalsumą ir vaizduotę žadinę piliakalniai XIX a.–
XX a. pr. sulaukė dar daugiau ir profesionalesnių tyrėjų, o visuomenė –
gausesnių jų tyrimų duomenų publikacijų. Tautinio atgimimo laikotarpiu,
XIX a. pab.– XX a. pr., piliakalniai tapo ne tik istorikų domėjimosi objek-
tais, bet ir ideologinių tautos šaknų paieškų, lietuvių kovų už laisvę, tautos
tvirtybės simboliais. Skelbiant publikacijas ne tik specializuotoje moksli-
nėje literatūroje, bet ir populiariojoje periodinėje spaudoje, visuomenėje
buvo kuriamas apibendrintas piliakalnių kaip monumentaliųjų tautos is-
torijos ir lietuvių kovų už laisvę simbolių vaizdinys. Piliakalniai tapo ne tik
lokaliomis istorinėmis įdomybėmis, bet ir kolektyvinės istorinės atminties
vietomis.
Tarpukario Lietuvoje kuriamų istorinių ir ideologinių konstruktų aši-
mi tapo piliakalniai. Pagrindinis motyvas – piliakalniai yra labai svarbus
protėvių palikimas ateities kartoms, galintis ne tik būti domėjimosi, pasi-
didžiavimo objektu, bet ir teikti joms jėgų ir stiprybės. Istorinei atminčiai
gaivinti, patriotinėms nuostatoms formuoti tiko įvairios veiklos formos:
piliakalnių tvarkymo ir medelių sodinimo talkos, ekskursijos, įvairūs ren-
giniai piliakalniuose.
Itin daug dėmesio piliakalnių priežiūrai 1920–1940 m. skyrė Lietuvos
šaulių sąjunga. Taip pat piliakalniais rūpinosi kariai, moksleiviai, įvairių vi-
suomeninių organizacijų (pirmiausia – Lietuvai pagražinti draugijos) na-
riai. XX a. trečiajame dešimtmetyje žiniasklaidoje dar vyravo romantiškas,
daugiau vaizduote pagrįstas piliakalnių įvaizdis, o ketvirtajame dešimt-
metyje, daugėjant archeologų ir istorikų parengtų publikacijų, vykstant
325Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
žiniasklaidos plačiai nušviečiamiems profesionaliems archeologiniams
tyrimams, plito konkretesnės, moksliškai labiau pagrįstos žinios apie pi-
liakalnius.
Sovietinės okupacijos metais piliakalniai, valdžios institucijų požiūriu,
nebuvo išskirtinė archeologijos paminklų grupė. Bandyta juos, kaip lie-
tuvių kovų su kryžiuočiais vietas, sieti su Antrojo pasaulinio karo SSRS ir
Vokietijos kovomis, įtraukiant šiuos paveldo objektus į konstruotą „ilga-
amžės broliškų lietuvių ir rusų tautų bendros kovos su vokiečių agresija“
ideologemą. Sovietinės okupacijos sąlygomis piliakalniai buvo reikšminga
lietuvių kultūrinės rezistencijos raiškos vieta. Piliakalniuose arba šalia jų
buvo rengiamos Rasų (Joninių) šventės, vykdavo žygeivių klubų ir kitų
tautines vertybes puoselėjusių organizacijų renginiai, neretai sulaukdavę
neigiamos valdžios institucijų reakcijos. Tautinio atgimimo metais pilia-
kalniai taip pat tapo įvairių renginių, sambūrių, talkų vieta.
Šiuo metu piliakalniai yra didelė, gausiai lankomų kultūros paveldo
objektų grupė. Kai kurie piliakalniai arba jų kompleksai (pvz., Kernavės,
Alytaus) tapo gyvosios archeologijos ir kitų istorinę atmintį gaivinančių
ir formuojančių renginių vieta. Prieš daugelį amžių įrengti piliakalniai,
XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio atgimimo žadintojų dėka tapę svarbiais
lietuvių tautinės tapatybės ir istorinės savimonės atramos taškais, ir mūsų
dienomis išlieka svarbūs kaip Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos kovų
atminimo vietos.
326ISTORINŽ ATMINTIS
ILIUSTRACIJŲ ŠALTINIAI
1 pav. Bilionių piliakalnyje stovėjusios medinės pilies rekonstrukcija
(autorius – Petras Tarasenka). Perspausdinta iš knygos: tarasenka P. Lietu-
vos piliakalniai. Vilnius, 1956, p. 60.
2 pav. Jono Basanavičiaus knygos „Apie senovės Lietuvos pilis“ (Tilžė,
1891) viršelis. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/object/recordDes-
cription/LNB/C1B0002975629 [tikrinta 2015 m. kovo 1 d.]
3 pav. „Ant senojo piliakalnio – kur sentėvių dvasios“ – žurnalo „Ka-
rys“ (1930 m. Nr. 43) viršelis.
4 pav. „Kelkis, didvyrių žeme!“ – žurnalo „Karys“ priedo „Prisikėlimas“
viršelis (dailininkas – Vilius Jomantas), 1928 m.
5 pav. Gedimino kapo piliakalnis Veliuonoje XX a. pradžioje. Liudviko
Kšivickio nuotrauka (Vytauto Didžiojo karo muziejus).
6 pav. Studentų korporacijos „Lietuva“ nariai ant Liškiavos piliakalnio
šalia pilies griuvėsių, 1935 m. Lietuvių studentų tautininkų korporacija
Neo-Lithuania ir Jaunoji Lietuva, Filiae Lithuaniae, Lietuva, Herkus Montė,
Geležinis Vilkas, Viltis, Lietuvių tautinis akademinis sambūris, 1922–1992 /
[redakcinė kolegija: Jonas Jurkūnas (pirmininkas),... [et. al.]]. Chicago,
1993, p. 61.
7 pav. Bartkūnų piliakalnyje (dab. Ukmergės r.) vietos mokytojos ir
moksleivių rūpesčiu 1930 m. pastatytas kryžius ir iš akmenukų ir plytgalių
sudėtas Vytis. Perspausdinta iš žurnalo: „Kregždutė“, 1934 m. Nr. 6, p. 93.
8 pav. 1928 m. ant Skomantų piliakalnio pastatytas paminklas Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio ir Mažosios Lietuvos (Klaipė-
dos krašto) prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos penkerių metų sukak-
čiai paminėti. Vilniaus apskrities archyvas, f. 2, b. 1129-4, l. 18. Prieiga in-
ternete: http://www.archyvai.lt/exhibitions/pilys/skomantai2.htm [tikrinta
2015 m. kovo 4 d.]
9 pav. Kryžius ir Lietuvos partizanų kapai Pakalnių piliakalnyje, Utenos
r. Zenono Baubonio nuotrauka, 2004. Prieiga internete: http://www.pilia-
kalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=697 [tikrinta 2015 m. kovo 1 d.]
10 pav. Iškilmės prie monumento Salduvės (Šiaulių, Žuvininkų) pilia-
kalnio 1979 m. Prieiga internete: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas: Sal-
duves_monumentas_1_1979.jpg [tikrinta 2015 m. kovo 1 d.]
327Kovos Lietuvos istorinŽje atmintyje: piliakalniai kaip „atminties vieta“
11 pav. Vaidinimo „Herkus Mantas“ dalyviai ant Vaičių piliakalnio (Ši-
lalės r.), 1957 m. Pirmas iš dešinės – muzikantas Vincas Aušra. Pirmoje
eilėje pirma iš dešinės – Bronė Šetkutė (Turauskienė). Bronės turauskienės
asmeninio albumo nuotrauka, publikuota leidinyje: K. Šetkus. Šilalės kraš-
tas ir mokykla: Kazimiero Šetkaus atsiminimai. Vilnius, 2014, p. 30.
12 pav. Rasos šventė Kernavėje 1967 m. Jono trinkūno asmeninio ar-
chyvo nuotrauka. Perspausdinta iš knygos: Musninkai, Kernavė, čiobiškis
(serija „Lietuvos valsčiai“). Vilnius, 2005, p. 464.
13 pav. Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui Maišia-
galos piliakalnio papėdėje. Zenono Baubonio nuotrauka, 2004 m. Prieiga
internete: http://www.piliakalniai.lt/data/foto/ZB ... e/762_.jpg
[tikrinta 2015 m. kovo 1 d.]
14 pav. Gyvosios archeologijos dienų Kernavėje akimirka (2010 m.) –
kovų inscenizacija ant Pilies kalno piliakalnio. Martyno Vidzbelio nuotrau-
ka, 2010.
15 pav. Šeimyniškėlių piliakalnio medinės pilies rekonstrukcijos vaizdas.
uAB „urbanistika“ projektas, 2005 m. Prieiga internete: http://www.archeo-
logijosdraugija.lt/itvirtinimai/gallery.php?piliakalnis_id=6&tipas=4&foto_
id=3585 [tikrinta 2015 m. kovo 1 d.]
Įteikta 2015 m. kovo 9 d.
390
La mémoire historique
LEs ComBaTs Dans La mEmoirE HisToriQUE
LiTUaniEnnE : LEs CoLLinEs ForTiFiEEs En TanT
QUE « LiEU DE mEmoirE »
Dr. Manvydas VITKŪNAS
Académie Militaire Lituanienne du Général Jonas Žemaitis
Il existe presque un millier de collines fortifiées en Lituanie. Les sites de
ce patrimoine culturel sont représentatifs des accents d’un paysage culturel
autrefois significatif en tant qu’installations fortifiées, de lieux protégés
avec des habitations, de châteaux, de manoirs. Dans cet article, les collines
fortifiées sont considérées comme des « lieux de mémoire » représentatifs
des combats qui se sont déroulés par le passé au nom de la liberté et de
l’indépendance de la nation, ainsi que d’autres événements historiques
importants pour le peuple et l’État. Le but de l’article est d’enquêter sur le
devenir des collines fortifiées et de révéler les éléments du paysage naturel
et culturel au travers des lieux importants de mémoire, avec une attention
toute particulière au changement dans la substance et la signification
ainsi que les formes d’expression de la mémoire historique et culturelle
dans ces lieux au cours de diverses périodes historiques. cette étude vise
à expliquer comment les sites de ce patrimoine, les collines fortifiées, ont
servi de lieu de mémoire selon la conscience historique recouvrée des
citoyens (notamment des soldats, tireurs, apprentis) pour servir l’éducation
patriotique dans un État lituanien indépendant, de 1918 à 1940, et durant
la période de recouvrement de l’indépendance (1988-1990) ; comment
a-t-on tenté au travers des collines fortifiées, un lieu de mémoire où se
produit une résolution de la mémoire historique et culturelle, de changer et
d’adapter la substance de cette mémoire par de nouvelles conditions et d’y
introduire la mémoire culturelle soviétique ; comment, même après avoir
soviétisé la substance de cette mémoire historique des collines fortifiées,
celles-ci sont devenues le lieu de la résistance culturelle lituanienne pour
les intellectuels lituaniens.
À la fin du 19ème siècle, début du 20ème siècle, les collines fortifiées sont
391
La mémoire historique
devenues non seulement des sites historiques d’intérêt, mais également des
symboles pour la recherche idéologique des racines du peuple, des combats
pour la liberté, de la résistance de la nation. Au travers des publications
sur les collines fortifiées dans la société de presse, cette dernière faisait
des généralisations sur ces collines en tant que monumentale image
symbolique de l’histoire de la nation lituanienne et des combats pour la
liberté. Les collines fortifiées sont devenues non seulement des attractions
historiques locales mais aussi des lieux de mémoire historique collective.
Dans la Lituanie de l’entre-deux-guerres, les collines fortifiées sont
devenues très importantes comme lieux de mémoire historique en tant
qu’héritage ancestral pour les générations futures, pouvant être non
seulement intéressants en tant qu’objet de fierté, mais également parce
qu’ils pouvaient aussi donner de la force et du courage aux générations
futures. La mémoire historique et culturelle se manifeste sous ces formes:
l’entretien des collines fortifiées et la plantation d’arbres sur la base du
volontariat, les excursions, l’organisation de divers événements sur la colline
ou à son pied. L’Alliance des fusiliers de Lituanie a pris soin des collines
fortifiées (1920-1940) tout comme les soldats, les étudiants et les membres
d’organisations diverses (en particulier la Société d’embellissement de la
Lituanie). Dans les années 1920, l’image romantique, fantasmée plus que
réaliste des collines fortifiées dominait encore la presse écrite. Puis, dans
les années 1930, avec le nombre croissant de publications archéologiques et
historiques, la presse a largement diffusé des informations plus concrètes,
scientifiquement prouvées et raisonnables sur les collines fortifiées grâce
aux recherches archéologiques de professionnels cultivés et compétents.
L’occupant soviétique a tenté de lier ces collines à l’URSS et la Seconde
guerre mondiale, en en faisant des zones de combats entre Lituaniens et
croisés : c’est-à-dire les combats contre l’Allemagne. Le but était de récupérer
ce patrimoine pour tenter de construire une idéologie sur l’union commune
des peuples lituaniens et russes qui ont combattu ensemble l’agression
allemande. Selon les conditions établies sous l’occupation soviétique, les
collines fortifiées étaient un lieu significatif de l’expression de la résistance
culturelle des lituaniens. Sur les collines ou à proximité on organisait la
Fête de la Rosée (ou Saint-Jean) et d’autres événements mis en place par
des clubs de randonneurs ou d’autres organismes encourageant les valeurs
392
nationales, lesquels ont très souvent provoqué des réactions négatives chez
les autorités. Au temps de la renaissance nationale, les collines fortifiées
sont aussi devenues le lieu de divers événements, rassemblements et de
discussions.
À l’heure actuelle, les collines fortifiées forment un large groupe d’un
patrimoine culturel largement fréquenté. certaines collines (Veliuona,
Seredžius, Kernavė, Punia, Apuolė et beaucoup d’autres) et les collines
sacrées (colline de Rambynas) sont devenues un lieu d’archéologie vivante
où sont organisés des événements rafraîchissant et façonnant la mémoire
historique. Plusieurs siècles de là, les collines fortifiées et équipées sont
devenues des points de référence importants pour l’identité nationale et
la conscience historique lituaniennes, grâce aux éveilleurs de conscience
dans la renaissance nationale lituanienne à la fin du 19ème siècle ; de nos
jours, elles restent des lieux importants pour l’État lituanien et la mémoire
des combats au nom de la nation lituanienne.
La mémoire historique
393
Historical memory
FiGHTs in THE HisToriCaL mEmorY oF LiTHUania:
THE moUnDs as a PLaCE oF mEmorY
Dr Manvydas VITKŪNAS,
The General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania
There are almost one thousand mounds in Lithuania. These objects
of cultural heritage are the expressive accents of the cultural landscape,
which were once significant as fortification facilities, and locations of
fortified settlements, castles, and manors. The mounds are seen in this
article as ‘memory locations’ representing the fights for national freedom
and independence, which took place in the past, and other historical
events important to the people and the state. The purpose of the article is
to investigate and reveal the mounds – the natural and cultural landscape
elements becoming significant historical memory locations, by paying
particular attention to the change in their content and meaning, and
the forms of expression of historical and cultural memory there during
different historical periods. The study aims to find out how the objects of
heritage, namely mounds, were used as memory locations for historical
consciousness and the patriotic education of citizens (in particular –
soldiers, shooters, students) of the restored state in independent Lithuania
in 1918–1940 and the Revival period (1988–1990); how it was attempted to
install the Soviet cultural memory using the mounds as memory locations –
the expressions of the historical and cultural memory after having changed
or adapted the contents of memory to new conditions; how even after the
sovietisation of the contents of cultural memory of mounds, they became
the place of Lithuanian cultural resistance for Lithuanian intellectuals.
At the end of the nineteenth century and the beginning of the twentieth
century, the mounds became not only objects of historical interest, but also
symbols of searches for the ideological roots of the nation, of Lithuanian
battles for freedom, and of the nation’s strength. A generalised image of
mounds as monumental symbols of the nation’s history and Lithuanian
battles for freedom was formed in society through publications in the
394
Historical memory
press. Mounds became not only places of local historical attractions, but
also collective historical memory locations.
Mounds during the interwar period in Lithuania became a very
important place of historical memory – as the ancestral legacy for future
generations capable of being not only objects of interest and pride, but also
providing strength to the new generations. Historical and cultural memory
was manifested in the following forms: management of mounds and tree
planting, excursions, organisation of various events on the mounds or
at their base. The Lithuanian Riflemen’s Union (1920–1940), soldiers,
students and members of various public organisations (in particular – the
Society for the Beautification of Lithuania) took care of the mounds. In
the 1920s, the romantic image of the mounds based on imagination still
dominated in the media, and the specific and more scientifically based
knowledge on mounds spread in the 1930s due to the increasing number
of publications prepared by archaeologists and historians, and professional
archaeological researches covered in the media.
During the Soviet occupation, it was attempted to link the mounds, as
places of Lithuanian battles with crusaders, with the struggles of World
War II between the Soviet Union and Germany, by including these objects
of heritage into attempted ideologies of joint fights of the Lithuanian and
Russian peoples against German aggression. The mounds during the Soviet
occupation were a significant location of expression of Lithuanian cultural
resistance. Rasos (Saint Jonas’ Festival) celebrations and other events of
hiking clubs and other organisations fostering national values, which very
often provoked negative reactions by the authorities, were held on or near
the mounds. During the National Revival period of Lithuania, the mounds
also became locations for different events and gatherings.
currently, the mounds are a large and frequently visited cultural
heritage group. Some mounds (like Veliuona, Seredžius, Kernavė,
Punia, Apuolė and many others) and Alka-hills (Rambynas Hill) have
become places for events that refresh and form living archaeology and
other historical memory. Mounds installed centuries ago thanks to the
awakening of Lithuanian national revival, which at the end of the 20th
century became important points of the Lithuanian national identity and
historical self-restraint, today also remain important memory locations
for the Lithuanian state and the Lithuanian fights.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.