Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - MŪSŲ ŽYGIS SIMONO DAUKANTO TAKU 1975 M. Sudarytojas Julius Beinortas, Panevėžys, 2017

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos literatūra, žygių aprašymai ir dienoraščiai, knygos, straipsniai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

MŪSŲ ŽYGIS SIMONO DAUKANTO TAKU 1975 M. Sudarytojas Julius Beinortas, Panevėžys, 2017

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: MŪSŲ ŽYGIS SIMONO DAUKANTO TAKU 1975 M. Sudarytojas Julius Beinortas, Panevėžys, 2017

Parašytas: 26 Vas 2025 19:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28618
Miestas: Ignalina

Julius Beinortas
GRAŽINA DIDELYTĖ: MŪSŲ TAKAS ĮKVĖPĖ KURTI

Dailininkė Gražina Didelytė (1938–2007 m.) atėjo į trečiąjį S. Daukanto tako etapą. Atėjo... ir paskendo įspūdžiuose. Tada Žemaitijoje buvo daugybė koplytėlių su statulėlėmis ir šventųjų paveikslais, ornamentuotais kryželiais ir pjaustinėta stogų puošyba.

Dar prieš mūsų žygio pradžią Gražina, kauniečiams paprašius, nupiešė emblemą „S. Daukanto taku“, kurią įteikdavom kiekvienam naujai atėjusiajam. Iš viso Take dalyvavo 277 keliauninkai.

Neretai Gražina sustodavo nusipiešti eskizo. Pieštuką laikanti jos ranka popieriaus lape gana greitai ir tiksliai žymėjo svarbiausius elementus – pamatytos skulptūrėlės silueto linijas, koplytstulpio dekoro dalis ar įdomesnio medžio lają. Gražinai buvo nesvarbu, kad visa žygeivių grupė jau nuėjo toliau ir jos nelaukia. Nors visus jai tekdavo pasivyti vos ne bėgomis, niekada nesiskundė.

Saugumas žinojo, ką žygyje veikia G. Didelytė. Kai ją pakvietė „pasikalbėti“, prigrasino iš žygio pasitraukti. Bet Gražina neišsigando – su mumis keliavo toliau. Tačiau nežinia kaip albumas pateko į KGB. Laimei, jį išgelbėjo kunigas Ričardas Mikutavičius, atvežęs dailininkei į Vilnių ir paprašęs niekam daugiau nerodyti. Ir iš tiesų tas albumas tapo mūsų žygio atminimu.

Buvome įpratę, kad iš mūsų vieną ar kitą vis šaukia į saugumą. Vienų klausinėjo, kitus gąsdino, trečius verbavo. Pajutom, kad su mumis kovoja, pasiryžom kovoti ir mes – žodžiu ir daina. Tik nerimavom sužinoję, kai Gražinai buvo pasakyta su mumis daugiau nevaikščioti, nes tuojau mes visi būsim už grotų. Jei ir toliau ji šlaistysis su šia kompanija, niekur neišvažiuos ir jokių parodų nebus. Gardžiai pasijuokę, kad saugumiečiai Taką vadina kompanija, vis dėlto Gražinos paprašėme kurį laiką palūkuriuoti, o patys ėjome toliau.

Paskui greit sužinojom, kad Gražina iliustruoja poeto Justino Marcinkevičiaus kūrinius. Ji, matyt, šiam kūrėjui papasakojo apie mus ir S. Daukantui skirtą mūsų žygį. Tada Just. Marcinkevičius parašė poemą „Pažinimo medis“. Džiaugėmės jį skaitydami, gėrėjomės Gražinos raižiniais, o Petras Dūda už jų matė savo nuotraukas iš Žemaitijos.

Kažkas tvirtino, kad poetas būtent apie mus ir posmelį 1978 m. sukūrė:

Į kiekvieną krūtinę
Po žodį įdėsiu, –
Tai dainuos vyrų širdys,
Kai per Lietuvą eis...

1976 m. organizavom akciją „Liaudies dainų versmės“. Kas mėnesį žygiuodami vis po kitą Lietuvos rajoną, ieškojom neformalių dainininkų būrelių, bažnyčių chorų. Kiekvienam etapui kruopščiai pasiruošdavome, mokėmės ir to krašto dainų. Kartą, prieš keliaudami į Neringą, susiradom kuršių dainą „Vai, kur tu buvai, bernyti mano“, bet nė vienas neprisiminėm melodijos. Netikėtai Gražina (o ji buvo pas mus į Panevėžį atvažiavusi) pradėjo tą dainą tyliai dainuoti ir padainavo visą iki galo. Džiūgavom ir dar porą kartų visi pakartojom.

Atrodo, lyg dabar ją matau ir girdžiu...

2012 m. buvo išleistas gražus Gražinos Didelytės piešinių albumas „S. Daukanto tako eskizai“. Jis skirtas Simono Daukanto kelionės pėsčiomis per Lietuvą 200 metų (1814–2014) sukakčiai priminti.

Iš knygos: MŪSŲ ŽYGIS SIMONO DAUKANTO TAKU 1975 M.
Sudarytojas Julius Beinortas, Panevėžys, 2017

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: MŪSŲ ŽYGIS SIMONO DAUKANTO TAKU 1975 M. Sudarytojas Julius Beinortas, Panevėžys, 2017

Parašytas: 19 Bal 2025 17:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28618
Miestas: Ignalina

Panevėžio žygeivių klubas Atbalsis
Algimantas Stalilionis
Administratorius

https://www.facebook.com/groups/1062522 ... &ref=notif

Prieš 50 metų

Žygio „Daukanto taku“
VII etapasLyduvėnai
Kražiai – Žalpiai – Lyduvėnai

Julius Beinortas

1975.04.19. Į Kražius pavyksta susibėgti beveik visiems tuo pačiu metu. Atvažiavimas į čia ne iš paprastųjų. Panevėžiečiams, iškeliavusiems iš vakaro, teko „smigti“ ir etapo pradžios nepasiekė. Bet viskas baigėsi gerai – teko apsistoti pas įdomų liaudies meistrą, visą save atidavusį žemės lopinėliui gražinti.

Susirinkę Kražiuose visi kopia į Medžiokalnį – kražiškių parką ir festivalių, švenčių vietą. Deja šie renginiai patekę į valdžios nemalonę (po tam tikrų įvykių) ir tapo beveik istorine praeitimi. Beje šis kalnas yra botaninis draustinis su mokslui vertingų augalų bendrijomis. Matyt mokyklos pedagogų dėka parke daug inkilų, išgrėbstyti takeliai, nėra šiukšlių, aplaužytų medelių.

Senovėje Medžiokalnyje buvusi šventykla, degusi amžinoji ugnis. Ši vieta traukė tokius garsius žmones kaip Motiejus Sarbievijus, Dionizas Poška, Vladislovas Dembskis...

Kražiuose išlikęs Jėzuitų kolegijos pastatas. Jame yra turtingas muziejukas, kur yra medžiagos apie 1893 m. skerdines, stendas apie M. Valančių...

Kražių bažnyčia mena kazokų susidorojimą su katalikybės gynėjais, ką gyvai aprašė V. Kudirka žurnale „Varpas“: „dvigalvis šiaurės erelis, įpratęs maitintis gyva savo valdinių mėsa ir gaivinti troškulį nekaltųjų krauju, turbūt buvo labai ištroškęs, nes, nesigėdydamas nei civilizuotos Europos, nei iš arti žiūrinčio XX amžiaus, suruošė sau lapkričio mėnesyje sukakusių (1893) metų kruviną pokylį Kražiuose. Panoro paragauti neįveikiamos lietuvių mėsos ir užsigerti jų kraujo...“.

Pasukus iš Kražių, aplankytas didžiausias apylinkėse gamtos paminklas Greitiškės ąžuolas. Jis, keturių žmonių apkabinamas, stovi upelio skardyje...

Per arimus, atšlaites, pasiekiamas, Kražantės slėnyje iškilęs, Pyplių piliakalnis. Tai 9–11 a. gynybinis punktas. Anot legendų, čia palaidotas garsus žemaičių kunigaikštis Vytenis. Dar 18 a. jo pagerbti, susirinkdavę žemaičių didikai. Dabar piliakalnis garsus tik tuo, kad nesuartas...

Nulipus nuo piliakalnio, tenka įveikti Kražantę. Deja ne visiems pavyksta, tenka ieškotis tilto... Pasiekus Kuprės miškus, stojama pietums. Po jų, suradus eigulio sodybą, ieškoma buvusios knygų slėptuvės vietos. Šeimininkas sutinka palydėti. Parodęs čia kažkada stovėjusios sodybos vietą, kur buvusi knygnešių laikų slėptuvė, pasibėdavojo, kad net lentas su užrašu kažkas išrauna. Pavedęs pušynu, parodo keistas, lyg pylimai, kalvas. Tik apėję jas ir įkopus į viršūnę, pamatoma šio objekto didumas. Tai maždaug 250m. skersmens pasagos formos pylimas, ties vartais siekia apie 20 m. aukščio. Sakoma, kad čia buvusi švedų kariuomenės stovykla.

Palikę šone Morkiškių kaimelio, kuriame buvo 1863m. sukilimo vado kun. A. Mackevičiaus gimtinė, per Kražantės tiltą, pro Pakražantį, patraukiam į Žalpius.

Žalpiai yra apsupti pelkėtais Žalpinės miškais. Tik vienas kelias, per Liolius, juos jungdavo su pasauliu. Tiesa dabar jau keliai patvarkyti. Mūsų kelionė buvo pačiu purvyno metu.

Šviesios atminties žygeivio prisiminimu, žygeiviai buvo sutarę nakvoti Žalpiuose, toliau nuo Aukštakepurio (visokių pareigūnų su uniformomis ir pilkais lietpalčiais) akių. Tame etape buvo apie 60 keliaujančių, todėl eita keliomis grupėmis, skirtingais maršrutais. Taigi atėjus į Žalpius panevėžiečiams, suėjus vienai ir kitai vilniečių grupėms, o kauniečių nėra. Mes nakvoti įsitaisėme mokykloje, arbatos prisivirėme, o kauniečių nėra. Sutemo. Išėję į lauką, už miestelio, ėmėme šaukti. Po kiek laiko atsiliepė lyg iš po žemių.

Po keliolikos minučių pasirodė ir keliautojai. Su jais keliavo dailininkė Gražina Didelytė. Visi buvo šlapi ir purvini – mat pateko į Žalpynės pelkes, kuriose vos nenuskendo, bet nepasuko atgal. Gražina irgi buvo visa šlapia, bet šypsojosi. Tik tyliai pasakė, kad kažin ar Daukantas per tą pelkę tikrai ėjo... (Iš knygos Gražina Didelytė mūsų atminty).

Šios kelionės metu, „klampojimas per pelkes brūzgynus vėlų vakarą kol pagaliau išvydome Žalpių sodybos žiburėlį“, virto menine išraiška...

1975.04.20. Šiltai išmiegoję mokykloje, aplankius Žalpės pakrantėje, Koplyčkalnio alkakalnį, Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus tėvų antkapinį paminklą, jaukią, bet neturtingą Žalpių bažnytėlę, kelias į Liolius.

Lioliai – jaukus, miestukas, senoviška, įdomi bažnyčia. Šv. Marijos statula yra prieš seną dvaro pastatą, apaugusį didžiuliais medžiais. Vingiuotose gatvelėse išlikę prieškariniai šaligatviai.

Pasileidus palei Dratvinio upelį, jį palydėjus į Dubysą, ateinama į Lyduvėnus, garsėjanti gražiomis apylinkėmis ir įdomiu geležinkelio tiltu (aukštis apie 48m., ilgis 108m.).

Šios vietovės gyvenamos labai seniai. Miestelyje yra du piliakalniai, dubenėtas akmuo. Įdomi mažutė bažnyčia aukštu bokštu, su įdomiais bareljefiniais kryžiaus kelio paveikslais. Perėjus tiltą per Dubysą, tenka kilometrą kopti į kairįjį krantą. Atsigręžus, liko pamojuoti Lyduvėnams ir visai Žemaitijai. Pagal šių laikų padalijimą Dubysa yra etninių aukštaičių ir žemaičių riba.

Sutrumpinta iš knygos: Beinortas Julius, Mūsų žygis Simono Daukanto taku 1975 m.

Didelytė Gražina, S. Daukanto tako eskizai, 2012 m.

Foto iš žygio
https://www.facebook.com/photo/?fbid=93 ... 4347274774
https://www.facebook.com/photo/?fbid=93 ... 4347274774
https://www.facebook.com/photo/?fbid=93 ... 4347274774
https://www.facebook.com/photo?fbid=939 ... 4347274774
https://www.facebook.com/photo?fbid=939 ... 4347274774
https://www.facebook.com/photo?fbid=939 ... 4347274774

------------------------------------------------------------------------

Panevėžio žygeivių klubas Atbalsis
Algimantas Stalilionis
https://www.facebook.com/groups/1062522 ... 0759347839

https://www.facebook.com/groups/1062522 ... &ref=notif

2025-06-08

PRIEŠ 50 METŲ
IX ETAPAS

PASANDRAVYS – AŽYTĖNAI – GUDŽIŪNAI

Kornelijus Alekna

1975 06 06

Į Bernotus suvažiuojam beveik visi vienu metu. Stovyklą įrengiam prie Luknės upelio. Pakeliui numalšinam troškulį – atsigeriam iš Maironio šaltinėlio. Vakare suliepsnoja laužas: visiems smagu. Vėl iškilmingai ir pakiliai skamba niekad nenusibostančios lietuviškos dainos. Žinoma, ir su žodžiais To, kuris čia, netoli Luknės upelio, gimė ir užaugo.

1975 06 07

Išaušta gražus vasaros rytas. Po pusryčių ir ruošos, palikę kuprines prie upelio, einame apžiūrėti Maironio gimtinės į Pasandravį, kur gimtojo namo vietą žymi tik paminklinis akmuo. Iš senųjų laikų dar likęs didelis akmeninis šulinys su svirtimi ir ūkinis pastatas. Gamtos apsupty esanti sodyba aptverta tvorele.

Prie akmens padedame įvairiaspalvių lauko gėlių, padainuojame Maironio eilėraščių, pavaikštome jo takais. Ir toliau lieka sruventi šaltinėlis, o mes su kuprinėmis patraukiam į Maironio tėviškę Bernotuose, kur mokytojos iniciatyva įrengta nedidelė ekspozicija. Pagrindinis eksponatas – įdomus ir kruopščiai sudarytas albumas.

Įrašų turtinga Atsiliepimų knyga liudija, kad Maironio tėviškė dažnai aplankoma. Deja, sodyba nelabai sutvarkyta. Ji nors iš išorės galėtų būti tokia, kokia buvo čia gyvenant poetui.

Plentu einame iki Kupsčių kaimo. Po to sukame iš pagrindinio kelio. Dešinėje senkapis. Ten pat ir du įdomūs kryžiai. Pirmas medinis, iš po nakties į čia perkeltas nuo rekonstruojamo kelio, kitas –geležinis.
Bet mes toliau traukiame per lauką prie didžiulių daržinių. Pasitikslinę pas čia dirbančius žmones, kur yra pilkapis ir piliakalnis, einame ieškoti.

Pilkapis, vadinamas Milžinkapiu, stūkso netoli kelio per lauką, ten, kur prasideda aukštesnės vietos. Nedidelis piliakalnis, arba Stungio kalnas, yra pelkės viduryje.

Netoli ir Steponkaimis. Nuo jo lauko keliuku einame beveik iki Aleknaičių kaimo ir pasukame pagal melioruotą Ažytės vagą. Ten, prie miško, papietaujam. Nors pakeliui įspūdingesnių objektų nėra, atsiranda, į ką ir akį paganome. Visus, pavyzdžiui, sužavi gandrų šeimyna, įsikūrusi ant neaukšto namo stogo, ir vienos sodybos tvenkiny besimaudą ančiukai. Akį džiugina margaspalvės laukų gėlės.

Ties Barsukyne vis labiau nutolstame nuo Ažytės. Ją vėl prieiname, kai Ažytėnuose norime patekti į kapines, kur palaidotas etnografas, literatas, liaudies švietėjas Mikalojus Katkus (1852–1944). Pagerbę „Balanos gadynės“ autorių, sugrįžtame prie netoli kelio Ažytėnuose paliktų kuprinių ir pasukame į Katkaus sodybą. Pakeliui, einant pro fermą, melžėjos pavaišina šviežiu pienu.

M. Katkaus sodyba, nuo kaimo nutolusi kokį kilometrą, atrodo apverktinai. Jau pusiau sudegęs, pusiau sukritęs gyvenamasis namas, tik šiek tiek geresnės būklės svirnas. Kalbamės su čia gyvenančia Katkaus marčia. Ji mums papasakoja apie šį švietėją, apie sunkumus, susijusius su namo remontu, pavaišina pienu.

M. Katkus, pasiturinčio laisvojo ūkininko sūnus, aukštuosius agronomijos mokslus baigė Maskvoje ir kurį laiką dirbo Lietuvos dvaruose. Vis dėlto po kelerių metų sugrįžo į tėvų ūkį ir kaimietiškai nugyveno savo ilgą gyvenimą. Jis pats dirbo visus žemės ūkio darbus, plačiai rėmė knygnešių veiklą: slėpė ir platino literatūrą. M. Katkus aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose.

Diena eina vakarop. Prie Šušvės, netoli malūno liekanų, ruošiamės stovyklauti. Prie tradicinio laužo klausom ištraukų iš „Balanos gadynės“ apie Joninių, Užgavėnių šventimą, šienapjūtės ar rugiapjūtės papročius.

Vaizdžiai pateikdamas daug vertingos etnografijos medžiagos, M. Katkus aprašo piršlybas ir kitas Lietuvos kaimo vestuvių apeigas. Per vakaronę keturis etapus nuėjusiems draugams įteikiame medalius, po to skamba lietuvių liaudies dainos, sukamės rateliuose.

Įdomi ir smagi vakaronė Šušvės pakrantėje tęsias dar ilgai.

1975 06 08

Papusryčiavę paliekame savo kuprines stovykloje ir persikeliam per Šušvę. Netoli jos, Bartkūniškio mokykloje, įsikūręs nedidelis kraštotyros muziejukas. Jo ekspozicijoje atsispindi ir M. Katkaus veikla. Daugiausia eksponatų sudaro XIX–XX a. pr. žemės dirbimo įrankiai, buitinės paskirties reikmenys.
Tiesa, muziejus dar nepakankamai sutvarkytas, mažokos ir patalpos.

Paskui einam palei Šušvę. Pakeliui paliekame Gaidelių, Juodelių, Vaitiekūnų kaimus. Pastarajame aplankom kapines ir piliakalnį. Pasigrožėję atsiveriančiu gamtovaizdžiu, traukiame „Lietuva brangi“, pašokame keletą ratelių. Aplink begal gražu – marguoja rugiagėlių, ramunių plotai, vilnija žali javai.
Nusileidžiame prie Šušvės. Diena puiki, saulėta, karšta. Prie užtvankos smagiai išsimaudome.

Atsigaivinę pasistiprinam ir patraukiam Antušavos kryptimi. Jokūbaičių kaime aplankom namą, kur
1905–1923 m. gyveno revoliucinio judėjimo dalyvis Antanas Petrauskas. Ten gyvenantys giminaičiai
papasakoja apie jo veiklą. Taip pat Antušavoje apžiūrime buvusį dvarą. Ir šioje vietovėje ieškom senkapio, tačiau nesėkmingai: vietos gyventojai apie jį nieko nežino. Tada einame prie įvairiomis legendomis apipintos, didelės senos pušies, kurios istorija įdomi: ne kartą joje buvo iškelta vėliava (net ir vokiečių okupacijos metais).

O tiesus, į Gudžiūnus vedantis kelias didesnio įspūdžio nepalieka. Tačiau iškart dėmesį toje vietovėje patraukia neįprastas kryžius su Marija ir šv. Jurgiu (XIX a.), ir mums aišku, kad jau patekome į dievdirbio Vinco Svirskio vaikščiotus takus. Suspėjame apžiūrėti ir bažnyčią.

Gudžiūnuose pabaigiam IX etapą. Paliekame žygio relikviją.

Atsisveikindami autobusų stotelėje, dar pašokame „Bliovė asilas...“ ir einam į kelią laukti pakeleivingos mašinos.

Foto
https://www.facebook.com/photo/?fbid=97 ... 4446928097
https://www.facebook.com/photo?fbid=977 ... 4446928097
https://www.facebook.com/photo?fbid=977 ... 4446928097
https://www.facebook.com/photo?fbid=977 ... 4446928097

Prieš 50 metų
XIII ETAPAS
PAGELAŽIAI – LIUKONYS – MUSNINKAI

Elvyra Kubertavičiūtė
1975 08 15

Šį etapą pradedam penktadienio vakarą. Maršruto pradžią atskiros grupės pasiekiam įvairiomis transporto rūšimis ir skirtingu laiku. Su paskutiniais mūsiškiais pasirodo ir Jonavos žygeiviai. „Be žygio relikvijos negalim pajudėti nė iš vietos“, – pareiškia Julius. Prasideda Reginos ir Kornelijaus „kelionė“. Suklaidinti vietinių gyventojų, jie aplanko keletą namų, kol paaiškėja, kur palikta relikvija. Pagaliau iš ateinančių Reginos ir Kornelijaus šypsenų suprantame, kad galim pradėti keliauti.

Šį vakarą dar reikia pasiekti Veprius, kur nakvosime. Eiti lengva: aplinkui sklaidosi rūkas, dvelkia gaivi vakaro vėsa. Truputį paėję už Veprių miestelio, ant Šventosios kranto, išgirstam lyrines melodijas pritariant gitarai – greit sykiu su jau anksčiau į ten atvykusiais draugais būsime ir mes. Tik staiga visus sujudina vienos merginos balsas: „Mano kuprinė upėje! Ją neša pasroviui!“. Dar minutė, ir Julius kuprinę iš upės jau ištraukia. Priverstinis, bet ir malonus išsimaudymas.

Pavakarieniavę einame ilsėtis.

1975 08 16

7 val. ryto stovykla jau pabunda. Prieš išvykstant trumpas pasitarimas: Julius pasakoja apie lankytinas Veprių miestelio vietas, supažindina su šios dienos maršrutu. Pasiskirstom į dvi grupes. Pirmiausia apžiūri nuo XIV a. pab. minimą Veprių miestelį, bažnyčią, kapines. Skirtingais laikotarpiais dvaras priklausęs keliems kunigaikščiams: Oginskiui, vėliau Šemiotai, Tyzenhauzui, Kosakovskiui. Paskutinis – Adomas Pliateris. Nepriklausomybės laikais dvaro rūmuose veikė žemės ūkio mokykla. Mums žygio metu lankant Veprius, šioje mokykloje buvo ruošiami mechanizatoriai.

Gana įdomi istorija, kaip šis miestelis tapo žinoma stebuklinga vieta. Pasakojama, kad, panaikinus baudžiavą, dėl to pasistengė vietos dvarininkas. Jis klebonui Samueliui Vitkevičiui pasiūlė Veprius išreklamuoti kaip šventą ir stebuklingą vietą. Tad pirmiausia klebonas įkūrė kalvarijų kelius. Iš pat pradžių jų koplytėlės buvo medinės. Vėliau, kunigaujant kun. Janulevičiui, pastatytos mūrinės kalvarijos.

Netoli šio miestelio yra Veprių ežeras, atsiradęs užtvenkus Valentabiržės ir Riešės upelius. Iš ežero ištekantis vanduo buvo išreklamuotas kaip turįs „stebuklingų gydomųjų savybių“. Dėl to prieškario metais, per Sekmines, į Veprius suplaukdavo daug maldininkų. Kalvarijų takais eidavo procesija su vėliavomis ir altorėliais.

Iki mūsų dienų Veprių bažnyčioje išlikę Marijos Magdalenos ir Marijos paveikslai (XVIII a., aliejus, drobė, metalas), taip pat skulptūros „Kristus prie stulpo“ ir „Nazarietis“ (XIX a., medis).
Palikę Veprius, pasiekiam medžiais apaugusį, nelabai matomą, žiūrint nuo kelio, Dubių piliakalnį. Ir vėl mūsų kuprinės lieka prie takelio...

Nuo Dubių piliakalnio pasukam į Upininkų miestelio pusę. Likus 2–3 km, dešinėje kelio pusėje, dėmesį patraukia Užupės piliakalnis. Bet jį apžiūrėti pasiryžta tik keli entuziastai: o dauguma einame link paties miestelio. Tačiau jame bažnyčios pamatyti nepavyksta, nes klebonas užsiėmęs (renka darže agurkus!) ir atsisako ją atrakinti.

Truputį pasistiprinę, keliaujam toliau. Perėję mišką, pasiekiam Perelozų kaimą. Čia mus priima popas ir mielai parodo gražiai prižiūrimą cerkvę, kurioje yra šventųjų paveikslų, senovinių maldų knygų, vyksta pamaldos. Žinoma, kad 1680–1700 m. Pamaskvės sentikiai gavo Jekaterinos I leidimą apsigyventi LDK. Tad 1920 m. Perelozuose buvo apie 90 sodybų, o dabartiniu metu tik 45–50. Iš cerkvės visi skubam prie per šį kaimą tekančio ramaus, tyliai čiurlenančio Lietaukos upelio. Nuo jo, kaip rašoma įvairiuose šaltiniuose, kilęs ir mūsų gimtojo krašto pavadinimas Lietuva. Vėl nuskamba „Lietuva brangi“ ir einam toliau.

Nakvoti sustojam Liukonių kaime prie Širvintos. Trumpai pailsėję, įsirengiam stovyklavietę. Po vakarienės – mes jau prie laužo. Visiems netrūksta dienos įspūdžių, „veteranams“ įteikiami žygio medaliai, o į taką atvykusieji pirmąkart gauna dalyvio kortelę ir ženkliuką.

Daug keliavęs jonavietis Gediminas Ilgūnas dalijasi mintimis apie turizmą po gimtąjį kraštą, pasakoja apie ekspediciją į Kaukazą ir visų vardu dėkoja „Daukanto tako žygio“ organizatoriams panevėžiečiams. Taip pat aptariam baigiamojo etapo Vilniuje eigą. Aišku, dabar daugiausia iniciatyvos turėtų parodyti vilniečiai. Dar pusvalandis poezijos, ir po truputį skirstomės poilsio.

1975 08 17

Saulėtas sekmadienio rytas. Po sočių ir skanių pusryčių vėl į kelionę. Prieš išeinant, Gema paskaito ištraukų iš Daukanto raštų. Liukonių kaimo pakraštyje prieiname kryžių su Nukryžiuotojo skulptūra. Šalia dubenėtas akmuo. Pasak vietos gyventojų, čia kažkada vaidentasi. Todėl XIX a. I p. ši vieta Gelvonų parapijos klebono iniciatyva pašventinta, pastatytas kryžius. Jį 1930 m. restauravo Grebliaučiznos kaimo gyventojas Jaruševičius.

Einant į Pasodninkų kaimą, dešinėje kelio pusėje, aiškiai matyti Batarėjos piliakalnis. Sutiktas vietos gyventojas prisimena, kaip seniau šis piliakalnis buvo įvairių kaimo švenčių ir jaunimo vaikštynių vieta. Ir mūsų pašnekovas čia yra vaidinęs. Dabar skiriamės į dvi grupes. Mes keliaujam tiesiai į Musninkus, o kiti suka į Stavarygalos kaimą. Karšta, todėl, priėję upę, išsimaudom, papietaujam. Pasistiprinę keliaujame toliau. Kadangi greit atvažiuoja autobusas, Musninkų pamatyti nesuspėjam.
Visiems važiuojant kartu, kelionė linksma ir trumpa: Panevėžį pasiekiame su daina. Ir vieni kitiems ištariam: „Iki pasimatymo!“.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: MŪSŲ ŽYGIS SIMONO DAUKANTO TAKU 1975 M. Sudarytojas Julius Beinortas, Panevėžys, 2017

Parašytas: 19 Bal 2025 18:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28618
Miestas: Ignalina

Žiūrėti ir temą:

1975 m. Panevėžio žygeiviai, vadovaujami Juliaus Beinorto, surengė žygių ciklą "Simono Daukanto taku"
viewtopic.php?f=73&t=10622

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: