Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis? Karo Ukrainoje pamokos Lietuvai --- Kaip Lietuva turi ruoštis karui su Rusija - kokią ginkluotę įsigyti, kokius įtvirtinimus statyti....

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Karų, įtvirtinimų, ginklų, slaptųjų tarnybų istorija (bendra informacija) » Lietuvos Valstybės karinės pajėgos ir ginkluotė, mūšiai, karo vadai - 20 ir 21 amžiuose

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis? Karo Ukrainoje pamokos Lietuvai --- Kaip Lietuva turi ruoštis karui su Rusija - kokią ginkluotę įsigyti, kokius įtvirtinimus statyti....

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis? Karo Ukrainoje pamokos Lietuvai --- Kaip Lietuva turi ruoštis karui su Rusija - kokią ginkluotę įsigyti, kokius įtvirtinimus statyti....

Parašytas: 16 Vas 2024 12:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis?

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ar ... s-95801137

2024 m. vasario 15 d. 12:17
Arūnas Kumpis
http://www.DELFI.lt

Kaip asmuo, beveik dvejus metus kariavęs Ukrainoje, deja, turiu konstatuoti faktą, kad Lietuva vis dar nepasirengusi ir, sprendžiant iš to, kas vyksta, nesirengia gintis. Nei dešinieji, nei kairieji Lietuvos politikai nežiūri į tai rimtai, o Krašto apsaugos ministerija tik imituoja veiklą ir atsimušinėja nuo visuomenės kritikos dėl neveiksnumo.

Kairieji, kurių pirmtakai daugeliu atvejų sovietmečiu buvo okupantų vietininkais ir tokiu būdu atseit „dirbo Lietuvai“, o vėliau aktyviai verslavo su teroristine valstybe, pagaliau nustojo atvirai tyčiotis iš perspėjančių dėl Rusijos grėsmės ir dabar aktyviai vykdo visuomenės raminimo politiką, beje, tiesiogiai atitinkančią Maskvos propaguojamą naratyvą: „Rusija tikrai nepuls NATO šalies“, „nereikia panikuoti, karas, jei ir bus, tai tikrai negreitai“, „gynybai užteks lėšų tiek, kiek yra, o jei ką, sąjungininkai mus apgins“ ir taip toliau.

Manau didžiausia blogybė yra ta, kad Lietuvos visuomenė nuteikinėjama, jog be sąjungininkų pagalbos apsiginti neįmanoma ir net neverta apie tai galvoti.

Imama manyti, kad, kol amerikiečiai su vokiečiais daužys priešą Baltarusijos pasienyje, mes tuo tarpu galėsime ramiai sau gurkšnoti alų baruose, o po to tik sėsime į savo prabangius boxerius ir leopardus bei „atlikę manevrą“, įvažiuosime į išvalytą nuo priešo teritoriją.

Dešinieji visą Lietuvos gynybą konstruoja per žodelio „jeigu“ prizmę: „jeigu – sąjungininkai atvyks laiku“, „jeigu – sąjungininkai mums užtikrins oro viršenybę“, „jeigu – karas prasidės po 10-ties metų ar vėliau“.

Visoje šioje strategijoje įžvelgiu dvi dideles blogybes: pirma, Lietuvos kariuomenė savo gynybos strategiją grindžia išimtinai sąjungininkų padalinių sudėtyje, maža to, sąjungininkams joje tenka pagrindinė rolė, net įsigijimus vykdome taip, kad be integracijos su sąjungininkų padaliniais įsigyjama ginkluotė bus arba visiškai, arba iš dalies neefektyvi.

O kas, jeigu sąjungininkai dėl vienokių ar kitokių priežasčių, pavyzdžiui, turės svarbesnių egzistencinių problemų, nei ginti Lietuvą, ir negalės vykdyti savo įsipareigojimų?

Antra – ir, manau, didžiausia – blogybė yra ta, kad Lietuvos visuomenė nuteikinėjama, jog be sąjungininkų pagalbos apsiginti neįmanoma ir net neverta apie tai galvoti. Imama manyti, kad, kol amerikiečiai su vokiečiais daužys priešą Baltarusijos pasienyje, mes tuo tarpu galėsime ramiai sau gurkšnoti alų baruose, o po to tik sėsime į savo prabangius boxerius ir leopardus bei „atlikę manevrą“ įvažiuosime į išvalytą nuo priešo teritoriją.

Visa ši situacija kaip du vandens lašai panaši į buvusią 1940-aisiais, kai Lietuvos gynybai buvo išleistos milžiniškos lėšos, tačiau pritrūko pagrindinio dalyko – valios priešintis.

Net ir valdininkai bei politikai tuomet elgėsi identiškai šiandienai: neigė realybę ir tik ginčijosi tarpusavyje. O tuometinis kariuomenės vadas, generolas Vincas Vitkauskas, aktyviai pasisakė už nesipriešinimą. Dabartinis kariuomenės vadas taip pat ramina visuomenę, kad artimiausiu metu nėra ko tikėtis agresijos iš Rusijos pusės, ir greičiausiai yra atsakingas už tai, kad investuotojų terminais kalbant, „visi kiaušiniai būtų sudėti į vieną pintinę“ – tai yra, visa Lietuvos gynybos strategija ir kariuomenės įsigijimai būtų veiksmingi tik tokiu atveju, jeigu už mus kovotų sąjungininkai ir jei karas prasidėtų ne anksčiau, kaip po kokių 10-ties metų.

Jei tikrai ketiname ginti savo teritoriją ir savo žmones, turėtume nustoti svajoti apie sąjungininkus, įvertinti Ukrainos karo patirtį ir organizuoti šalies gynybą taip, lyg gintis turėtume jau ryt, o sąjungininkai, matydami, kaip mes drąsiai ir protingai kaunamės, galbūt mums pagelbėtų.

Deja, realybė yra visai kitokia. Karas yra ne kažkur toli, o čia pat, už kampo. O ukrainiečiai šiuo metu savo krauju ir gyvybėmis moka už mūsų laiką pasirengimui. Jei tikrai ketiname ginti savo teritoriją ir savo žmones, turėtume nustoti svajoti apie sąjungininkus, įvertinti Ukrainos karo patirtį ir organizuoti šalies gynybą taip, lyg gintis turėtume jau ryt, o sąjungininkai, matydami, kaip mes drąsiai ir protingai kaunamės, galbūt mums pagelbėtų.

Įvertinęs šiuolaikinio karo realybę, didžiausias krašto apsaugai numatomas išlaidas susiečiau su priešlėktuvinės ir priešdroninės gynybos bei HIMARS sistemų įsigijimu, jau dabar imčiau įrenginėti aktyvios gynybos linijas su betoniniais bunkeriais Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, parengčiau kiek įmanoma daugiau prieštankinių raketinių kompleksų (PTRK) ir priešlėktuvinių raketinių kompleksų (PZRK) operatorių ir, svarbiausia, imčiau kurti tikrą „dronų kariuomenę“.

Mūsų strategai būsimą karą kažkodėl įsivaizduoja visiškai skirtingai. Ir daugeliu atvejų tas įsivaizdavimas yra paremtas Antrojo pasaulinio karo patirtimis bei prielaida, jog sąjungininkai beveik viską padarys už mus.

Tokiu būdu, priešui tik įžengus į mūsų teritoriją, HIMARS sistemos ir artilerija, tolimosios žvalgybos dronų koreguojami, pradėtų naikinti priešo logistikos mazgus ir tiekimo linijas. Pagrindiniais keliais judančias priešo kolonas pasitiktų ir sustabdytų minų užtvaros ir PTRK operatorių ugnis. Mūsų pozicijas bandančius šturmuoti pėstininkus iš gynybinėse linijose įrengtų bunkerių naikintų FPV atakos dronų operatoriai. Jei sąjungininkai mus dar ir paremtų iš oro, būtų nuostabu. Taip šiuo metu vyksta karas Ukrainoje.

Tačiau mūsų strategai būsimą karą kažkodėl įsivaizduoja visiškai skirtingai. Ir daugeliu atvejų tas įsivaizdavimas yra paremtas Antrojo pasaulinio karo patirtimis bei prielaida, jog sąjungininkai beveik viską padarys už mus.

Susiję straipsniai

Arūnas Kumpis. Ar reikalingi Lietuvai tankai?
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ar ... i-95769329

Lietuvis, kovojantis Ukrainoje: šis karas akivaizdžiai skiriasi nuo visų prieš tai vykusių karų, ypač vienu atžvilgiu
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuan ... u-95628737

Ukrainoje kovojantis savanoris iš Lietuvos: šokas patekus į apšaudymą – milžiniškas
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/uk ... s-95336189

Savanorio iš Lietuvos dienoraštyje – karo Ukrainoje realybė iš pirmų lūpų
https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sa ... u-92582787

Ukrainoje kovojantis lietuvis neslepia nuostabos: atrodo, kad Lietuva kariauti tiesiog nesiruošia

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis? --- Kaip Lietuva turi ruoštis karui su Rusija - kokią ginkluotę įsigyti, kokius įtvirtinimuas statyti....

Parašytas: 03 Lap 2024 23:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Karo Ukrainoje pamokos Lietuvai

https://www.facebook.com/arunas.kumpis.5

Arunas Kumpis

2024 Spalio 17 d. mūsų šalies visuomenei buvo pristatyti Vašingtone įsikūrusio “New Generation Warfare” centro kartu su Lietuvos karo ekspertais atlikto Lietuvos gynybinės galios tyrimo rezultatai.

Žr. "Lietuvos gynybinės galios tyrimas"
https://youtu.be/KDTHmgHdYu4?si=RCInypL5jYYTprEn&t=2309

Pagal pirmąjį šio tyrimo scenarijų, įvertinus tai, kokius pajėgumus turėsime 2027-ais metais, mes nesugebėtume apsiginti per pirmas 10 karinio konflikto dienų, per kurias tikėtina prisijungtų sąjungininkai.

Tačiau pagal patobulintą, antrąjį scenarijų, kai mūsų kariuomenė būtų sustiprinta sraigtasparniais “Apache”, toliašaudės “HIMARS” artilerijos baterijomis ir “Spike” raketomis, mums jau pavyktų 10 dienų efektyviai priešintis iš esmės neprarandant savo teritorijos. Tiesa, tai taptų įmanoma tik su viena sąlyga - jei per artimiausius ketverius metus mes gynybai papildomai skirtume 10 mlrd. eurų, o tai sudarytų apie 20 procentų mūsų šalies BVP.

Vertinant tyrimo duomenis, stebina ne tik reikalingų lėšų kiekis norimam rezultatui pasiekti, bet ir simuliacijos metu pasirinktos papildomos priemonės - sraigtasparniai “Apache”, “HIMARS” artilerijos baterijos ir “Spike” raketos.

Akivaizdu, kad sėkmingo mūšio simuliacijai buvo pasitelkta Vietnamo, Irako ar Afganistano, tik jau ne Ukrainos - Rusijos, karo taktika, kur sraigtasparniai yra esminio vaidmens mūšio lauke nebevaidinantys didžiuliai oro taikiniai (įvertinę Ukrainos karo patirtį amerikiečiai net atšaukė pradėtą vystyti milijardinį didžiųjų nepilotuojamų sraigtasparnių projektą, apie tai neseniai rašė “The Economist”).

Visai kas kita yra HIMARS - tai tikrai efektyvi, didelės vertės taikinius priešo užnugaryje galinti naikinti priemonė, su sąlyga, kad kažkas jų nuolat ieškos, aptiks ir efektyviai koreguos ugnį.

Ukrainoje tai daro tolimosios žvalgybos bepiločiai orlaiviai “Leleka-100”, “Fly Eye”, “Puma”.

Tuo tarpu Lietuvos kariuomenės naudojami “Scaneagle” ir “Raven” tipo bepiločiai orlaiviai yra morališkai ir techniškai pasenę, o nauji pajėgumai dar tik planuojami.

Taip pat belieka tikėtis, kad naujai įsigytų “Spyke” raketų veikimo nuotolis bus gerokai didesnis, nei šiuo metu mūsų turimos PKM “Boxer” bazėje sumontuotos “LR Spyke” prieštankinės raketos.

Nors įvertinus milžiniškus kainų skirtumus, onai, didieji atakos dronai (Baba Jaga) ir fiksuoto sparno atakos bepiločiai orlaiviaikažin ar jos padarys daugiau žalos priešui, nei šiuo metu efektyviai Ukrainos fronte naudojami FPV dronai.

Deja, bet niekam iš mūsų gynybos ekspertų neužkliuvo nei šiai simuliacijai pasitelkti nerealistiški ištekliai, nei daugeliu atvejų Vietnamo karo laikų priemonės. Svarbiausia, kad pagaliau rezultatas gavosi toks, kokio reikėjo - atsilaikysime 10 dienų, kol atvyks sąjungininkai.

Už šalies gynybą atsakingi asmenys teigia, jog viskas yra daroma taip, kaip reikia, ir jos piliečiams belieka tik pasitikėti bei skirti daugiau pinigų gynybai. Natūralu, kad kitokios retorikos iš jų ir neverta laukti. Tačiau gynybos klausimai per daug svarbūs, jog galėtume aklai pasitikėti, dažniausiai tik savo karjeros sėkme suinteresuotų valdininkų bei juos aptarnaujančių žurnalistų - karo ekspertų, patikinimais.

Mane asmeniškai šiek tiek neramina nekariavusių, net savo akimis jokio karo nemačiusių žmonių, kokius laipsnius jie beturėtų ar kokius postus beužimtų, tie patys atsakymai į praktiškai visus su mūsų šalies gynyba susijusius klausimus: “mes kariausime kitokį karą, nei vyksta Ukrainoje”, “mes esame NATO ir mus gins sąjungininkai”, “turėsime garantuotą oro viršenybę”, “vykdysime manevrinį karą, todėl įtvirtinimai nereikalingi” ir t.t.

Na, o kai pradedi jiems vardinti konkrečius, su realiu karu susijusius faktus ir skaičius, atgal gauni niekaip neatremiamus apgailėtinus argumentus: “tu nežinai NATO gynybos planų” ir apskritai “esi žemiausio taktinio lygmens specialistas”.

Ukrainoje šiuo metu virš 50 procentų žalos priešui padaroma vienaip ar kitaip dalyvaujant įvairių tipų bepiločių orlaivių sistemoms (BOS).

Mes gi, šioje srityje esame atsilikę šviesmečiais. Tik fragmentiškai, be jokios sistemos ir metodikos, vykdome BOS įsigijimus ir integraciją į kariuomenės struktūras.

Taip pat visais įmanomais būdais atsiribojame nuo Ukrainoje karinės patirties įgijusių tautiečių ir darome tik tiek, kiek mus spaudžia visuomenė.

Trečius metus vykstant karui kaimyninėje šalyje, priešui vis labiau artinantis prie mūsų namų slenksčio, mes toliau demonstruojame olimpinę ramybę ir ribotas savo gynybos lėšas nukreipiame ne sistemų, kurios leistų priešą naikinti per didesnį atstumą įsisavinimui, netgi ne savo šalies rezervo rengimui ir apginklavimui, amunicijos kaupimui, o į kareivinių ir infrastruktūros svečiams iš Vokietijos statymui bei “geležies”, kurią gausime tik kokiais 2036-ais metais, įsigijimui.

Net dėl akivaizdžių oro gynybos spragų susirūpiname tik tada, kai kaimyninės Latvijos sieną kerta ir, kelis šimtus kilometrų praskridęs, nukrenta kovinis rusų bepilotis orlaivis arba, kai mūsų šalies oro erdvę per mėnesį pažeidžia virš 250 iš Baltarusijos teritorijos paleistų oro balionų su kontrabanda.

Prieš kurį laiką, vienas iš Ukrainoje mano kalbintų bepiločių sistemų mokymo centro vadų pasakė tokią frazę: “Jums, lietuviams, nepaprastai pasisekė, kad jūs galite mokytis iš mūsų klaidų ir jų nebekartoti”.

Tada pamenu dar pagalvojau: “Kažin. Mes per daug arogantiški, kad iš jūsų mokytumės, mes juk priklausome NATO”. Mirtis - geriausia mokytoja.

Ko nepasako Lietuvos gynybos ekspertai?

http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/ ... d=64428730

DELFI skaitytojas
2014 m. balandžio 2 d. 12:15

Pastaruoju metu daug kalbama ir rašoma apie Lietuvos karinį saugumą. Kadangi domiuosi šia tema, turiu pasakyti, kad kartais mūsų politologų, apžvalgininkų, istorikų (!) įžvalgos verčia suglumti. Nekvestionuojant mūsų ekspertų žinių ir patirties, norėtųsi pateikti vaizdą kiek iš kitos varpinės. Gal kam nors šie pamąstymai atrodys neprofesionalūs, bet tai tik gynybos klausimais besidominčio piliečio pozicija.

Pergalė yra rezultatas, o ne procesas

Valia priešintis ir ginti savo Tėvynę yra esminė sėkmingos gynybos sąlyga. Kokią svarbą tai turi, įrodė teigiama suomių patirtis 1939 – 1940 m. žiemą ir neigiamas sovietų patyrimas 1941 m. vasarą.

Kariuomenės ir visuomenės ryžtas gintis neretai kompensuoja ginkluotės stygių ir atvirkščiai – kovos primetimas iš viršaus sąlygoja katastrofą, nepaisant techninių demoralizuotos kariuomenės galimybių.

Minėtai motyvacijai atsirasti visuomenėje būtini visiems žinomi ir ne kartą išsakyti aspektai – patriotizmas, pagarba savo istorijai, bendruomeniškumas ir pilietiškumas, demokratija, orus pragyvenimo lygis, atvirumas ir t.t.

Tačiau kalbant apie kariuomenę (kuri yra visuomenės dalis) yra specifinių momentų.

Kariuomenė iš esmės yra į rezultatą orientuota struktūra – pataikei į priešą ar nepataikei, užėmei objektą arba ne.

Tad nesuprantamai atrodo atskirų politologų teiginiai apie tai, kad „turime atsilaikyti tam tikrą laiką“, ar „vieniems gintis nėra prasmės.“

Ar kas nors svarstė, kur yra ta riba tarp „atsilaikymo“ ar „beprasmės gynybos“?

Jokiu būdu neabejoju NATO pasiryžimu ginti savo nares. Atvirkščiai, esu įsitikinęs solidariais sąjungininkų praktiniais žingsniais. Tačiau reali situacija gali būti tokia, kad pagalba gali užtrukti. Tam turime būti nusiteikę ir pasiruošę. Tuo labiau, kad šalies gynyba pirmiausia yra mūsų pačių reikalas, o po to tik sąjungininkų.

Tad norėtųsi pabrėžti – valstybės gynyba nėra tiesiog procesas, o tam tikro tikslo siekimas.

Dėl šios priežasties motyvuojant kariuomenę (taip pat ir visuomenę) ginti šalį, turime ją orientuoti į rezultato pasiekimą, o ne į patį procesą.

Rezultatas turi būti vienas - apginta Lietuvos valstybė. To turime norėti ir siekti patys, o ne vaidinti tarpininkų vaidmenį, „kol ateis NATO“.

Žinoma, esame realistai ir suprantame jėgų santykius, tačiau jei nenorėsime, nesistengsime ir nedeklaruosime, kad patys padarysime viską Tėvynei apginti, tai ne tik mūsų kariuomenė ir visuomenė į gynybą žiūrės kaip į trumpalaikę, gal net primestą pareigą. Panašiai manys ir mūsų partneriai.

Noriu pabrėžti, kad mums patiems reikia daugiau atsakomybės už savo valstybę, aiškiai deklaruoti ir įgyvendinti savo pasirengimą apginti Tėvynę be jokių išlygų ir iki galo. Tada gal ir priešininkams aiškiai apibrėšime perspektyvą – jei įkiš nosį, tegul žino, kad bet kokiu atveju atkirtis bus ryžtingas.

„Rubikonas“ – prieš ir po

Svarstant galimus karo scenarijus neretai piešiamas tiesiog apokaliptinis vaizdas, arba realybė vaizduojama iškreiptai. Sunku ginčytis su tituluotais ekspertais.

Aš stebuklingo rutulio, Lietuvos gynybos ar Rusijos puolimo planų neturiu, tad apsiribosiu keliomis įžvalgomis. Pirmiausia siūlyčiau karo galimybę vertinti ir per politinę liniją.

Jei kas planuoja karą prieš Lietuvą, turi jį planuoti ir prieš NATO. Paskutinių dienų įvykiai rodo, kad sąjungininkai kolektyvinės gynybos klausimu yra kaip niekad solidarūs, tad agresoriui turėtų praeiti noras imtis veiksmų. Čia ypatingai svarbus Baltijos valstybių – Lenkijos ir Švedijos ryšys, kur Lietuvos – Lenkijos geri santykiai yra vienas svarbiausių dėmenų. Tarpukaris parodė, koks svarbus šis dėmuo regiono saugumui. Šiandien atsiranda ne mažai iniciatyvų pastumti Vilnių ir Varšuvą ant to paties grėblio. Tačiau kol Lietuvos artimiausių bei tolimiausių (geografine prasme) sąjungininkų ryšys bus tvirtas, agresijos prieš Lietuvą tikimybė yra menka.

Kita vertus, viešoje erdvėje ne kartą girdėjome kalbant apie atskirų valstybių vadovų „realybės jausmo“ praradimą, tad per daug nusiraminti nevertėtų. Tačiau jei, nepaisant NATO solidarumo, Rusija ryžtųsi „peržengti Rubikoną“, jai tektų planuoti operacijas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Estijoje, Latvijoje, Baltijos jūroje, o gal net dar labiau į Vakarus. Čia „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijus vargu ar išdegtų, tuo labiau kad užpultiesiems netrukus ateitų ir didžiųjų NATO valstybių pagalba. Kažin, ar Rusija ilgai „patemptų“ tokį karą, kur iniciatyva greitai pereitų ne į jos rankas.

Visais laikais Rusija siekė lokalizuoti savo agresijas, jas paversti kuo mažiau matomomis ar nevienareikšmiškomis.

Tad jei pavyktų sukiršinti NATO sąjungininkus ir kaimynus, galime laukti kažko panašaus kaip Kryme. Tokiu atveju įvykiai klostytųsi netikėtai ir greitai.

Įvykiai Ukrainoje parodė, kad kietosios priemonės visada yra derinamos su provokacijomis ir informacinėmis operacijomis.

Taigi prieš agresiją ir jau kovinių veiksmų metu galima tikėtis „tėvynainių pagalbos šauksmų“, „fašistų išpuolių prieš taikius gyventojus“, civilių orlaivių „apšaudymų“, „drąsių lietuvių raginimų Rusijai gelbėti Lietuvą“– sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Tiesa, realūs veiksmai galėtų būti ir subtilesni – Rytuose tokių operacijų specialistų yra apstu (...).

Pralaimėjimas įvyksta tada, kai įtikima priešininko nenuginčijamu pranašumu bei savo silpnumu. Viską geriau vertinti adekvačiai ir realistiškai.

Mūsų atsakas turėtų būti mobili stambių komunikacijos mazgų, miestų ir jų prieigų bei strateginių objektų, kuriais galėtų pasinaudoti sąjungininkai, gynyba ir bendri veiksmai su sąjungininkais.

Ypatingai svarbus būtų aktyvus veikimas pasaulio informacinėje erdvėje.

Politinės pozicijos išsakymas, sėkmingų savo operacijų demonstravimas, priešo nusikaltimų ir nuostolių rodymas šiais laikais yra stipresnis ginklas nei tankų divizija.

Priešo nesustabdžius, tikėtina, palaipsniui būtų pereinama į partizaninį karą su tikslu, atėjus palankiam laikui, su sąjungininkų pagalba perimti iniciatyvą ir pasiekti pergalę.

„Galandam kirvius, kalavijus aštrius...“

Pastaruoju metu yra daug pasakyta ir parašyta apie Lietuvos kariuomenės ginkluotę. Didžioji dalis minčių manau yra teisingos. Nesikartosiu apie būtinybe skirti 2 proc. gynybai.

Taip pat sutinku, kad Lietuvai trūksta prieštankinės ir ypatingai priešlėktuvinės ginkluotės.

Tačiau yra ir daugiau problemų. Pagrindinė jų – jau turimų ginkluotės priemonių nevystymas.

Kartais susidaro įspūdis, kad vengiama nusileisti kiek žemiau, t.y. į pėstininko skyriaus ginkluotės poreikius. O būtent tai yra viena iš esminių efektyvaus pasipriešinimo sąlygų.

Priešlėktuvinė ginkluotė:

Lietuvos daliniai kol kas neturi savarankiškos oro gynybos. Oro gynybos priemonėmis gali pasigirti tik oro gynybos batalionas bei atskiri daliniai.

Nuo žemai ir lėtai skraidančių orlaivių (sraigtasparnių) iš bėdos apsaugoti padėtų daliniuose paplitęs sunkusis kulkosvaidis M2. Tačiau esant dabartinėms sraigtasparnių kovinėms ir stebėjimo galimybėms, šio kulkosvaidžio, o svarbiausia jo komandos, kova nebūtų labai ilga.

Tad lieka pasidžiaugti KAM sprendimu įsigyti priešlėktuvines sistemas GROM ir pradėti kamšyti oro gynybos spragas. Belieka tikėtis, kad ilgainiui šios sistemos pasieks visus Sausumos pajėgų dalinius, o ne papildys tik elitinių SOP ar MPB „Geležinis vilkas“ dalinių ginkluotę.

Prieštankinė ginkluotė:

Neretai kalbama apie ilgo nuotolio prieštankines sistemas. Jos neabejotinai reikalingos. Tačiau panašu, kad artimiausiu metu lėšų tam neatsiras. Ir iš dalies tai suprantama – būtų nelabai logiška nesusitvarkius su esamais pajėgumais, pirkti keletą tokio pobūdžio sistemų vien tam, kad turėtume jas ginkluotės sąraše ir pademonstruoti per kariuomenės dieną.

Vaizdžiai kalbant, prieš statant naują pilies bokštą, vertėtų pasižiūrėti, ar tvirti pamatai.

Pirmiausia vertėtų galutinai išspręsti jau turimos vidutinio ir artimo nuotolio prieštankinės ginkluotės klausimus.

Žinoma, Lietuvai trūksta tokių vidutinio nuotolio (iki 2,5 km) sistemų kaip „Javelin“.

Ginkluotų prieštankinių būrių atsiradimas kiekviename Sausumos pajėgų dalinyje (batalione, rinktinėje) stipriai pagerintų Lietuvos kariuomenės galimybes efektyviai kautis. Ypač jos būtų efektyvios pirmojo, t.y. konvenciniu pasipriešinimo agresijai etapo metu, kuomet tektų stabdyti besiveržiantį priešą į šalies gilumą.

Tačiau ši ginkluotė yra pakankamai brangi ir sunki, kiekvienas pėstininkų būrys negali (o ir neturi) būti jais apginkluoti.

Tam yra lengvesnės, mobilesnės ir ne tokios brangios sistemos, pvz. kariuomenėje plačiai naudojami modernūs ir efektyvūs granatsvaidžiai „Carl Gustav“. Jais iki 500 m. galima naikinti bet kokią šarvuotą techniką, o iki 700 m – šarvuotą techniką be papildomos (dinaminės) apsaugos.

Papildžius CG šaudmenų atsargas jau būtų neblogai. Šis ginklas būtų naudingas konvenciniame ir partizaniniame kare, bet dėl savo svorio, priežiūros ir nelengvos šaudmenų logistikos partizaniniame kare CG panaudojimas nebūtų toks lankstus kaip norėtųsi.

Dėl šios priežasties vertėtų pagalvoti apie masiškesnį vienkartinių granatsvaidžių pirkimą. Jie yra lengvi, kainuoja sąlyginai nedaug, naudojami artimu nuotoliu (300 m) naikinti šarvuotą techniką principu „iššoviau ir išmečiau“, t.y. labiau atitinka partizaninio karo poreikius. Tokių sistemų efektyvumas buvo įrodytas visuose konfliktuose, kuriuose jis buvo naudotas. Lietuvos kariuomenėje yra tokio tipo granatsvaidžiai AT- 4, tačiau jų yra mažai.

Visų Sausumos pajėgų dalinių, ypač lengvųjų pėstininkų, aprūpinimas šiais ginklais ženkliai padidintų kariuomenės kovinę galią, mobilumą ir lankstumą.

Be abejo, visos aukščiau išvardintos priemonės gali būti naudojamos ir prieš pėstininkus, - tai ženkliai padidintų jų galimybes.

Kitais žodžiais tariant perkant būtiną ginkluotę, reikia sukurti efektyvią prieštankinės gynybos struktūrą, gebančią efektyviai ir lanksčiai naikinti priešo šarvuotas pajėgas įvairiais atstumais ir įvairiomis sąlygomis.

Pėstininko ginkluotė:

Šiai temai mūsų analitikai ir apžvalgininkai skiria itin mažai dėmesio.

Iš pirmo žvilgsnio taip yra todėl, kad Lietuvos reguliarios pajėgos yra ginkluotos moderniais automatinais šautuvais G36, tačiau pamirštamos neretai KASP. Šios pajėgos iki šiol ginkluotos modernaus karo realijų neatitinkančiais automatiniais šautuvais AK4.

Tai matome KAM nuotraukose ir filmuose vaizduose. Panašu, kad savanoriai visais laikais aprūpinimo ir ginkluotės klausimais jautėsi kaip podukra. Kaip tai atsiliepia šių motyvuotų, parengtų, tačiau aukštesnių štabų skriaudžiamų padalinių kovinei moralei turbūt turėtų būti skirta atskira tema.

Lietuvai gali būti prabanga turėti du praktiškai lygia dalimi naudojamus šaulio ginklus, kurių kalibrai skiriasi. Jei taikos metu tai dar nėra tokia problema, tai karo metu tai gali tapti rimtu logistiniu iššūkiu Lietuvai. Vargu ar tuo metu teks pildyti papildomo aprūpinimo paraiškas ir siųsti jas į aukštesnį štabą.

Tikėtina, kad šaudmenų sandėliai slaptavietėse bus įrengiami iš anksto.

Dinamiško ir nekonvencinio karo sąlygomis gali atsitikti taip, kad padalinys turės tokius ginklus (pvz G36 5,56 mm), kuriems netiks slaptavietėse paslėpti šaudmenys (pvz: AK4 7,62 mm).

Žinoma, galima postringauti apie ginklų ir šaudmenų grobimą iš priešo, bet tai jau būtų ne gynybos planavimas, o tų planų žlugimo pasekmė. Net didžiosios valstybės siekia, kad pagrindinis pėstininko ginklo kalibras būtų unifikuotas.

NATO valstybės didžiąja dalimi perėjo prie 5,56X45 mm šovinio, Rusija pagrindiniu pėstininko ginklo kalibru pasirinko 5,45X39 mm.

Žinoma, pėstininkų ginkluotėje yra ir kulkosvaidžiai, taikliųjų šaulių, snaiperių ginklai, kurių kalibrai neretai skiriasi nuo masiškiausiai naudojamų automatinių ginklų šaudmenų.

Tačiau būtent automatinių šautuvų srityje visos valstybės siekia įvesti tvarką. Norėtųsi, kad ir Lietuva žengtų šiuo keliu.

Kitas svarbus momentas – pėstininkų skyriaus kovinė galia.

Viešoje erdvėje tenka matyti, kad Lietuvos pėstininkai skyriuje naudoja vieną kulkosvaidį (pvz. FN MAG).

Ar nevertėtų pagalvoti apie antrą kulkosvaidį skyriuje? Tarp NATO valstybių tai pakankamai populiaru, tai praktikuoja ir Rusija.

Papildomas lengvasis kulkosvaidis, pvz. M249 neapsunkintų padalinio, o tik padidintų jo kovinę galią.

Be to, gyvybiškai svarbu plėsti jau turimų povamzdinių granatsvaidžių AG36 pirkimą – 1–2 tokie ginklai skyriuje ženkliai padidintų padalinio galimybes kauti priešą, besislepiantį už lengvų priedangų.

Kaip matėme, nesame „basi“, tačiau reikia didinti jau įsigytų sistemų kiekius bei plėsti reikiamų įsigijimų ratą.

Nemažiau svarbu, kad moderni ginkluotė taptų kasdieniu visų Sausumos pajėgų dalinių įrankiu, o ne vienetiniu elitinių pajėgų turimu „ekskliuzyvu“.

Žinoma, visai šiai ginkluotei ir įrangai įsigyti reikalingos nemažos lėšos. Tuo labiau, kad mano išvardinti pavyzdžiai gali būti tik sąrašo pradžia.

Neabejoju, kad karininkai ir seržantai šį sąrašą papildytų keleriopai, dar turėdami atskirus sąrašus technikai, ryšio priemonėms, ekipuotei ir įrangai. Kiekvienam vadui visada bus per mažai pajėgumų, mobilumo ir ugnies galios.

Tačiau jei norima lopyti spragas, o ne apeliuoti tik į NATO solidarumą, galima būtų pradėti nuo išvardintų dalykų.

Ukrainiečių dronai naikina rusų karinę techniką (video)

Kaip tai jie daro ir į kurias vietas smūgiuoja

https://youtu.be/qyDs4wbH_d8

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis? --- Kaip Lietuva turi ruoštis karui su Rusija - kokią ginkluotę įsigyti, kokius įtvirtinimuas statyti....

Parašytas: 03 Lap 2024 23:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Arunas Kumpis

https://www.facebook.com/photo/?fbid=84 ... 0925295065

2024 Rugsėjis 19 d.

Šių metų rugsėjo 9-ąją į Latvijos teritoriją įskridus Rusijos bepiločiam orlaiviui Shahed-136 (Geranj-2), pasipylė daugybė vertinimų ir pasvarstymų tiek apie patį įvykį, tiek apie tai, kaip turėtume į tai reaguoti.

Nors bepilotis su koviniu užtaisu praskrido Latvijos teritorija 80 km ir nukrito netoli Jonavos dydžio miesto, Latvijos pareigūnai pareiškė, kad jie pažeidėją lydėjo radarų ekranuose ir jis, jų nuomone, realios grėsmės nekėlė. Ar tikrai?

Savo ruožtu Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadas Antanas Matutis taip pakomentavo sprendimą nekelti Latvijoje dislokuotų oro policijos naikintuvų: „Jei tai būtų vykę Lietuvos teritorijoje, aš esu tikras, kad tai būtų įvykę”.

Suprask, Lietuvoje naikintuvai būtų pakelti. Tačiau iš kur tai galime žinoti, jei šiuos sprendimus priima ne Lietuva, o Vokietijoje esantis NATO oro pajėgų valdymo centras.

2005-aisiais metais į Lietuvos teritoriją įskridęs, kovinėmis raketomis ginkluotas rusų naikintuvas Su-27 blaškėsi čia apie 20 minučių, o oro policijos naikintuvai atskrido tik jam nukritus Šakių rajone, pasibaigus degalams.

Incidentas Latvijoje suaktyvino diskusijas apie Lietuvos oro gynybą. Pasigirdo įvairiausių siūlymų - nuo bepiločius orlaivius šaudyti medžiokliniais šautuvais iki numušinėti juos oro policijos naikintuvais.

Imta kalbėti ir apie tolimojo nuotolio oro gynybos sistemų Patriot dislokavimo svarbą, nors šios sistemos skirtos priešiškų šalių balistinėms, kruizinėms raketoms bei orlaiviams numušinėti ir neturi nieko bendro nei su įvykiu Latvijoje, nei su gynyba nuo bepiločių orlaivių.

Norėdami aiškiai suvokti kas vyksta, turėtume sau atsakyti į du esminius klausimus: kokio masto tai problema ir, ar mes turime priemones bei galimybes ją spręsti?

Ukrainoje vykstantis karas, tai ateities karų, kuriuose esminį vaidmenį vaidins įvairiausių tipų bepiločiai (tiek oro, tiek antžeminiai), preliudija. Taigi, oro erdvės pažeidimų bepiločiais orlaiviais tik daugės. Deja, bet tai naujoji realybė.

Prieš incidentą Latvijoje, jau buvo įvykę keli panašūs incidentai Rumunijoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Tik laiko klausimas kada ir kokiais mastais tai atsitiks ir Lietuvos teritorijoje.

Niekam ne paslaptis, kad ir šiuo metu mūsų pasienio tarnybos kovoja su įvairiais kontrabandą per valstybinę sieną skraidinančiais orlaiviais, nuo dronų iki meteorologinių zondų. Ir kadangi tai yra ne kariniai orlaiviai, tema per daug neeskaluojama.

Kokie gi karinės paskirties bepiločiai orlaiviai potencialiai gali kirsti mūsų oro erdvę?

Trumpai juos galėtume apibūdinti taip: pigūs, nedideli, skrendantys sąlyginai žemame aukštyje, skirti taikinių naikinimui, žvalgybai arba priešininko oro gynybos sistemų iškrovimui (vertimui panaudoti brangias oro gynybos raketas menkaverčiams taikiniams numušti) ir identifikavimui.

Į Latviją įskridusio bepiločio orlaivio (Geranj-2/Shahed -136) pagrindinės charakteristikos: dydis: 3x2,5 m, svoris: 200 kg, kovinės dalies krovinys: 35 kg, greitis: 185 km, kruizinio skrydžio aukštis: apie 1000 m, išbūna ore: 11,5 val., skrydžio nuotolis: 1-1,5 tūkstančio km, kaina: apie 20 tūkst. EUR.

Šiandien Lietuvos oro gynybos sistemą sudaro šešių, po šalies teritoriją išdėstytų, radarų tinklas su valdymo ir kontrolės centru Karmėlavoje. Gautus radarų duomenis apie mūsų oro erdvės pažeidėją, šis centras perduoda į Vokietijoje esantį NATO oro pajėgų vadovavimo centrą, kuriame ir nusprendžiama duoti ar neduoti įsakymą kilti Šiauliuose dislokuotiems NATO oro pajėgų policijos naikintuvams.

Šiuo metu Šiauliuose budi ir Baltijos šalių oro erdvę saugo Italijos kariai su naikintuvais „Eurofighter Typhoon”.

Be to, Radviliškyje yra dislokuotas Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų oro gynybos batalionas, apginkluotas vidutiniojo nuotolio raketomis NASAMS bei trumpojo nuotolio sistemomis RBS-70 ir GROM, kurios gali veikti su apžvalgos radarais Sentinel ir Girefe MK IV.

Svarbu pažymėti tai, kad visos šios sistemos techniškai gali, tačiau nėra skirtos kovai su pigiais, ir dažnu atveju kaip apgaulė, oro gynybos sistemoms naudojamais bepiločiais orlaiviais.

Panašu, jog šiandien mes iki galo nesuvokiame su kokio masto problema susidūrėme ir akivaizdžiai neturime priemonių jai tinkamai spręsti.

Nei naikintuvai, nei vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos NASAMS, nei juo labiau tolimojo nuotolio Patriot, nėra skirtos kovoti prieš dronus.

Ir žvalgytis į NATO sąjungininkus, šiuo atveju nėra išeitis, nes vienintelė šalis, kuri dabar aktyviai sprendžia panašaus pobūdžio problemas yra Ukraina.

Trečius metus egzistencinį karą kariaujanti mūsų kaimynė, su bepiločiais orlaiviais kovoja diegdama daugiasluoksnę, tiek galingomis radioelektroninės kovos sistemomis (pvz. Bukavel), tiek kinetinio poveikio ginkluote (Geopard, Slinger, ZU-23) paremtą, oro gynybos sistemą.

Ukrainiečiai nevengia ir eksperimentuoti, oro gynybai naudodami antžeminių taikinių atakose pasiteisinusius FPV dronus ir net mažąją aviaciją - YAK-52.

Taigi, mokytis tikrai yra iš ko.

Nuoroda į šia tema LRT vykusią laidą
https://youtube.com/live/0RfMA4SitQc?feature=shared

-------------------------------------------------------------------

Danguje pasirodė dar niekada nematyta ginkluotė (Video)

http://www.technologijos.lt/n/karyba/S- ... uote-Video

2024-11-05
Aut. teisės: Technologijos.lt

Karas Ukrainoje yra unikalus savo dronų skaičiumi. Virš kiekvieno mūšio lauko skraido dešimtys dronų. Dronai žvalgo, dronai ieško ir dronai kariauja. Kartais ir tarpusavyje.

Ukrainiečių dronai numušinėja didelius rusų žvalgybinius dronus – tai tikriausiai jau matėte. Koviniai dronai-kamikadzės trenkiasi į didelius rusų bepiločius ir juos sunaikina ore. Ir ne tik žvalgybinius – taip kartais pavyksta numušti ir tankų žudikus „Lancet“. Bet reikia kovoti ir su mažaisiais rusų dronais.

Ukrainiečiai ruošiasi numušinėti mažuosius rusų dronus tinklais. Tinklais šaudantys ginklai, beje, dronų medžioklėje buvo naudojami ir anksčiau. Pavyzdžiui, oro uostuose kartais taip gaudomi dronai, kurie pasirodo ten, kur skraidyti negalima.

Ukrainos bendrovė „Ptashka Drones“ sukūrė tinklo paleidimo modulį, kurį gali panešti ir tokie maži dronai kaip „Mavic“.

Ukrainiečių dronas tiesiog pakyla virš rusų bepiločio ir iššauna tinklą. Tinklas visiškai supančioja sraigtus ir mažas rusų kvadkopteris krenta žemyn.

Tai yra labai efektyvus būdas gaudyti mažuosius dronus. Aišku, juos būtų galima numušinėti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, dronas-medžiotojas galėtų taranuoti savo priešininką. Tačiau tai būtų brangu. Dabar skaičiuojama, kad drono numušimas tinklu kainuoja iki 1200 hrivinų (26,5 eurus), nes tiek kainuoja viena tinklo šautuvo kasetė.

Dronus galima numušinėti ir numetamais užtaisais, bet taikinys labai mažas. Be to, mažieji rusų dronai dažnai skraido tiesiai virš ukrainiečių karių, kur negalima naudoti numetamų sprogmenų.

Tas prikabinamas tinklas sveria tik 373 gramus – mažiau nei rankinė granata. Tai reiškia, kad jį gali panešti praktiškai bet kuris dronas. Po sėkmingos misijos dronas grįžta namo ir nėra sunaikinamas.

Dar daugiau – priklausomai nuo vietos, kur nukrenta rusų bepilotis, yra šansų jį pasiimti ir panaudoti savo reikmėms.

-----------------------------------------------------------------------------

Gyvename realiame pasaulyje, kuriame tik galinga ginkluota jėga palaiko taiką bent jau dalyje Žemės.

Be jokios abejonės Lietuvai būtina plėsti savo ginklų pramonę - visų pirma aktyviai bendradarbiaujant su Ukraina ir mokantis iš jos.

Mums jau dabar reikia pradėti gaminti šiuolaikinius labai įvairių tipų ir paskirties dronus ir tolimo nuotolio galingas raketas, taip pat prieštankines ir priešpėstininkes minas. Na ir be abejo kelių tipų sprogmenis, reikalingus minoms, dronams, raketoms užtaisyti...

Nes tai būtų mūsų gynybos ir potencialių priešų atgrasinimo pagrindas, o ne ypatingai brangūs tankai ir malūnsparniai, kuriuos lengvai sunaikina daug kartų pigesni dronai - karas Ukrainoje tai jau akivaizdžiai įrodė.

Raketų (ypač tolimo nuotolio, kurios pasiektų ne tik Maskvą, bet ir tolimesnius taikinius) mums gyvybiškai būtina pakankamai prigaminti iki būsimo karo ir būti pasirengus jas tuojau pat panaudoti užpuolimo atveju. O ne ramiai laukti, kol Maskvos imperija mus beginklius užpuls.

Ir be abejo taip pat būtina pasirengti užpuolimo atveju panaudoti kai kuriose raketose "nešvarius" užtaisus - branduolinių atliekų pas mus per akis. Ir tai turi žinoti visi mūsų priešai.

Nekreipiant dėmesį į jokius Vakarų draudimus - galų gale privalome išmokti elgtis taip, kaip elgiasi Izraelis. :)

P.S.1. Mokykimės iš Ukrainos fatališkų klaidų - ypač kada Ukrainos valdžia atidavė arba pati sunaikino visus savo strateginius ginklus, raketas ir lėktuvus bei branduolinius užtaisus, mainais į abstrakčius pažadus, kurių niekas net nebandė įvykdyti.

Galime tikėtis NATO, JAV, Lenkijos... karinės pagalbos, jei mus užpultų Maskva, tačiau visų pirma patys turime būti viskam pasirengę...

P.S.2. Atominius užtaisus pagaminti technologiškai labai sudėtinga ir nepaprastai brangu. Daug paprasčiau ir efektyviau panaudoti biologinius ginklus. Žinoma ne tiesiogiai, o panaudojant per kelis tarpininkus kokius nors islamistus. :)

Mažai kas žino, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo penkios labai galingos įmonės-mokslo centrai, kurie kūrė ir gamino biologinius ginklus. Ir visi tie tuose centruose dirbę specialistai (dauguma jų lietuviai) bei jų sukauptos žinios (ir ne tik žinios) niekur neišgaravo...

***************************************************

СЦЕНАРИЙ ГОТОВ - О том, как страны Балтии будут побеждать напавшую на них Россию

https://by.imhoclub.com/ru/material/sce ... nt=1732641

2024-11-07

В ходе исследования сил обороны Литвы были смоделированы ситуации, которые помогают спрогнозировать исход военного конфликта. Один из них заключается в том, что Россия нападет на Литву в 2027 году.

В ходе моделирования подсчитано, что Литве удастся отразить нападение, учитывая все известные на данный момент условия того периода, в том числе тот факт, что в Литве дислоцируется немецкая бригада, передает TV3.

В ходе моделирования прогнозировалось окружение стран Балтии. Чтобы ограничить давление с востока, решающую роль в защите территории Эстонии должны будут сыграть эстонско-российский приграничный город Нарва и ось реки Нарва. Эстонии также придется защищаться от атак из Пскова, который находится менее чем в 100 километрах от Эстонии, недалеко от Псковского озера и эстонской границы.

Не сумев остановить российские войска, Латгалия будет оккупирована. Президент России Владимир Путин поручит ГРУ разработать планы по превращению Латгалии в «Балтийский Донбасс» в рамках «войны нового поколения».

Даугавпилс, второй по величине город Латвии, является административным центром Латгальского региона. Согласно сценарию исследования, Даугавпилсская ось жизненно важна для предотвращения распространения российских войск далеко в Латвию или Литву, поэтому, если Россия вторгнется, Литве придется защищать и эту территорию.

Литве придется сражаться на юго-востоке Латвии, на Даугавпилсском направлении, потому что защита линии Даугавы необходима для предотвращения главного оперативного нападения России, — говорится в презентации исследования.

В исследовании моделируется несколько ситуаций, которые помогают предсказать исход военного конфликта.

Первый сценарий

Первый сценарий предполагает, что Литва будет защищаться существующими возможностями. Оборонной мощи не хватает, прогнозируется, что страна не сможет защитить крупнейшие города — Вильнюс и Каунас. Прогнозируется, что в первые дни войны силы противника двинутся из Белоруссии в Вильнюс. Наступление на Вильнюс займет около пяти дней, а на шестой день Вильнюс будет окружен.

Хотя столица удержится, российская армия (при поддержке Белоруссии) двинется на Каунас. В это время российская армия будет продвигаться из Латвии на запад и юго-запад, занимая северо-восточную часть Литвы, а из Калининграда противник будет продвигаться на восток, затем на юго-восток через Сувалки навстречу дивизии из Белоруссии.

По прогнозам, в 2027 году в Калининграде появятся воинские части размером с армию. Как указывается в исследовании, в случае войны в Вильнюсе и в Каунасе, вероятно, будут производиться нападения не только на военную, но и на гражданскую инфраструктуру. Прогнозируется, что в течение 10 дней российские солдаты осадят Вильнюс и подойдут к Каунасу. Причина – недостаток сил.

Де-факто в этом сценарии мы находимся на пути к поражению, — говорит полковник запаса Гинтарас Ажубалис.

По оценкам, за 10 дней вторжения в Литву литовские войска потеряют 17 танков, 145 БТР/БМП, 17 артиллерийских орудий и 3650 солдат. Потери противника будут более значительными — в ходе этой операции оккупанты потеряют 411 танков, 1019 БТР, 254 артиллерийских орудия и 11 420 солдат. Хотя потери Литвы меньше, Литва не сможет защитить свои крупные города имеющимися ресурсами.

Второй сценарий

Второй сценарий более оптимистичен. В 2027 году Литва будет укреплена и будет иметь гораздо больше вооружения: военные вертолеты Apache, еще больше батарей HIMARS, способных запускать тысячи ракет Spike и т. д.

Прогнозируется, что за день до вторжения силы РФ начнут движение на запад, в сторону Даугавпилса. В это время на границе под Вильнюсом будет располаться 20-й корпус ВС Белоруссии. Еще один эшелон противника будет расположен вблизи границы Беларуси с Литвой и Латвией, в районе Минска.

Первый день войны. Российские силы специального назначения прибывают в Эстонию, на острова Сааремаа и Хийумаа. Армия РФ наступает с востока и входит в Даугавпилс. Литовская армия с переброшенной немецкой бригадой отвечает на это артиллерийским огнем и действиями механизированных войск. В тот же день белорусская армия атакует силы обороны Вильнюса. При поддержке России Беларусь наносит дальние удары и движется на северо-запад, то есть в направлении Вильнюса. Литву атакуют артиллерийскими ударами из Калининграда. Литва отвечает на них РСЗО M270 или HIMARS.

Второй день войны. Литовские HIMARS уничтожают 15-ю бригаду армии противника, а военные вертолеты Apache уничтожают 62-ю танковую бригаду. Белорусские войска атакуют Вильнюс, неся огромные потери. Военные вертолеты атакуют 7-ю танковую бригаду Белоруссии. Со стороны Калининграда части российской армии наносят удар на север (в направлении села Таура, расположенного на трассе Рига-Калининград) и на восток в направлении Сувалкского коридора.

Третий день войны. Российские войска полностью вовлечены в боевые действия в Латвии: 2-я армия атакует Даугавпилс, силы НАТО остаются за городом. Скоординированные удары HIMARS и Apache затем уничтожают 7-ю танковую бригаду и треть 90-й танковой дивизии противника, пытающихся продвинуться к северу от Вильнюса. Войска 11-й армии пытаются продвинуться из Калининграда, но несут большие потери.

Четвертый день войны. На севере пытается наступать 30-я российская бригада, но ее уничтожают литовские военные вертолеты. Под Вильнюсом боеспособность противника достигает менее 50%. Литовские и немецкие войска оттесняют российских солдат через границу.

Пятый день войны. С помощью Apache и HIMARS подразделения литовской армии предотвращают дальнейшее проникновение противника на север. Немецкий танковый батальон усиливает Вильнюс, но атаки Apache и HIMARS подавляют наступление русских. Российские войска усиливают 11-ю армию и отступают через границу в Таурай.

Шестой день войны. На севере российские войска несут тяжелые потери от литовских танков, артиллерии, HIMARS, беспилотников и атак Apache. Если силы не будут усилены, дальнейший прогресс маловероятен. Аналогичная ситуация вокруг Вильнюса и Калининграда. Российские войска (при поддержке Белоруссии) уничтожены или остановлены.

Согласно этому сценарию, через шесть дней литовским войскам удастся остановить четыре подразделения российской армии, которые исчерпают свои возможности, а для возвращения в атаку им потребуется еще один оперативный эшелон (в районе Даугавпилса и Вильнюса). Силам Калининградской области удается немного продвинуться за границу Литвы. Основным вооружением литовских сил являются системы HIMARS, военные вертолеты Apache, артиллерия, механизированные силы, танки и противотанковые средства.

Цена совершенствования вооружения с обучением солдат, логистики, боеприпасов и инфраструктуры составит более 9 миллиардов евро. Расходы на боеприпасы за эти шесть дней составят около 2 миллиардов долларов.

Подводя итоги моделирования, вывод очевиден — Литва могла бы эффективно противостоять нападению российских вооруженных сил в течение 10 дней, но только в том случае, если она выделит 10 миллиардов евро на оборону в ближайшие четыре года.

№15 Kęstutis Čeponis → arvid miezis, 07.11.2024 16:48

---Чепонис воспитал...---

НЕ смеши. :)

Этот так называемый "план защиты Литвы" совершенно идиотский.

Его подготовили по заказу тех, кому надо продать свои вертолеты и танки... , а для литовских чиновников основная цель - "распил" огромных денег.

Этот план основан не уроками войны в Украине, а примерами из войны с Ираком и Афганистаном. А может даже вьетнамской войны.

К примеру, вертолеты это явное прошлое... Они стоят огромных денег и их легко сбивают недорогие дроны и пехотные ракетные системы.

Южная Корея уже отказалась покупать "Апачи" - война в Украине показала что это очень легко сбиваемая цель.

Сейчас в небе уже господствуют дроны разного назначения - и именно их должна производить Литва совместно с Украиной, на основе реального боевого опыта разных моделей дронов.

С танками таже проблема - современые танки (к примеру, южнокорейские или шведские) стоят огромные деньги, а их уничтожат дроны, стоящие несколько сот евро.

Лучше купить 1000 противотанковых мобильных ракетных систем или дронов, чем пару танков, которые будут уничтожены в первые же часы боя.

Реальный опыт войны в Украине это уже явно доказал.

Также в Литве совместно с Украиной надо начать производство современных противотанковых и противопехотных мин - тех моделей, которые в войне в Украине уже доказали свою эффективность.

И подготовить у границ большие минные поля между "зубами дракона" (противотанковые мины смешивая вместе с противопехотными неизвлекаемыми минами) - чтобы тяжелая бронетехника не могла эти "зубы дракона" растаскать, а солдаты разминировать.

Опыт Украины показал что такие поля очень эффективны против наступающих бронетанковых войск.

В Литве уже производять разные патроны, а сейчас уже будут производить и разные снаряды. А также несколько типов взрывчатки для снарядов и мин.

Совместно с Украиной в Литве уже скоро начнет работать завод по изготовлению ракет большой дальности, на основе украинских ракетных разработок ("Паляниця", "Нептун", "Сапсан"...).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis? --- Kaip Lietuva turi ruoštis karui su Rusija - kokią ginkluotę įsigyti, kokius įtvirtinimuas statyti....

Parašytas: 03 Lap 2024 23:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

Seniai pastebėtas dėsnis: "Visi patyrę generolai kariauja jau buvusius karus"...

Tačiau kiekvienas naujas karas, kaip taisyklė, būna labai mažai panašus į ankstesnius... Ir kol seni generolai supranta, kad sena taktika bei ginklai yra neveiksmingi, praranda ištisas armijas...

Taip buvo per WW1, kada praktiškai visų šalių kariuomenės metė į mūšius kavaleriją, ginkluotą ietimis, taip buvo ir WW2, kada ir Lenkija, ir SSSR metė į mūšius raitelius su ietimis ir kardais...

Deja, bet seni generolai iš savo klaidų mokėsi ir tebesimoko labai lėtai...

-------------------------------------------------------------

Jei Putinas įveiks Ukrainą, tai Lietuvą, Latviją ir Estiją garantuotai puls. Be abejo užims ir Moldovą.

Tačiau tai "rusiška pasaka", kad Trampas perleis Putinui be karo Ukrainą ir tuo labiau Baltijos valstybes.

Nes tai reikštų ne tik Trampo politinį galą, bet ir JAV galą - parodant pasauliui, kad JAV jau nebėra pasaulio karinis lyderis, o tai iššauks ir dolerio galą - ir sužlugdys momentaliai JAV ekonomiką.

Taip vadinama JAV "giluminė valdžia" to niekada neleis nei Trampui, nei bet kam kitam...

-------------------------------------------------------------

Geopolitika tai ne bandelių dalinimas. :)

Visi žiūri savo ilgalaikius interesus.

Ir JAV, ir UK naudinga, kad Ukraina kaip galima ilgiau kariautų su Rusijos imperija.

Bet kartu nei JAV, nei UK nenori, kad Rusija laimėtų. Lygiai taip pat jie nenori, kad laimėtų Ukraina.

Ir be abejo dar vienas "žaidėjas" yra Kinija, su savo atskirais strateginiais interesais...

Na o besitęsiantis karas yra visų tų strateginių interesų "susiderinimo" rezultatas...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis? --- Kaip Lietuva turi ruoštis karui su Rusija - kokią ginkluotę įsigyti, kokius įtvirtinimus statyti....

Parašytas: 09 Lap 2024 20:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Visose tautose yra apie 3-5 procentai tų, kurie priešui įsiveržus savanoriškai eina kautis su juo. Tokie žmonės seniau ir sudarė bajorų, tai yra karių, sluoksnį.

Lietuvoje, beje, bajorų-karių buvo procentiškai žiūrint gerokai daugiau negu to meto Vakarų Europoje, išskyrus Ispaniją jos kovų su maurais metais.

Žemaitijoje kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais metais bajorų buvo net apie 15 procentų, kitur apie 7 procentai.

Toks pat procentinis santykis buvo ir per Didįjį Lietuvių Tautos Sukilimą 22-27 birželio 1941 m., ir partizaninio karo metu 1944-1969 m. - maždaug 100 000 vyrų ir merginų paėmė ginklus į rankas. O tai apie 3,3 procento nuo 3 milijonų lietuvių.

Bet jei žiūrėti tik suaugusius vyrus ir moteris, tinkamus karo tarnybai, tai būtų apie 7 procentai.

Ir dabar Lietuvoje tų, kas patys eitų ginti Tėvynę yra apie 7 procentus.

Tačiau šiuolaikinės kariuomenės yra formuojamos nebe savanoriškumo pagrindu, o įvedant visuotinę priverstinę mobilizaciją. Tai dabar jau vyksta Ukrainoje. Taip bus ir Lietuvoje karo atveju.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Arūnas Kumpis. Ar tikrai Lietuva rengiasi gintis? Karo Ukrainoje pamokos Lietuvai --- Kaip Lietuva turi ruoštis karui su Rusija - kokią ginkluotę įsigyti, kokius įtvirtinimus statyti....

Parašytas: 13 Lap 2024 20:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis (Žygeivis). Keletas praktinių patarimų karo atvejui - Kaip elgtis prasidėjus karui (ar pasirodžius priešiškiems kariams jūsų mieste ar gyvenvietėje)
viewtopic.php?f=141&t=14793

Kęstutis Čeponis (Žygeivis). Азбука выживания в современной войне - советы основаны на реальном опыте
viewtopic.php?f=141&t=14813

Ukrainiečių dronai naikina rusų karinę techniką (video)

Kaip tai jie daro ir į kurias vietas smūgiuoja

https://youtu.be/qyDs4wbH_d8

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: