|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27188 Miestas: Ignalina
|
Kam priklauso Vilnius?
http://www.lrytas.lt/-13102372581309648 ... ilnius.htm http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1309648010
Jonas Rudokas (“Kultūros barai” Nr.6) 2011-07-09 21:52
Kam pagal tarptautinę teisę turi priklausyti Vilnius ir Vilnija? Šis klausimas tarpukariu buvo vienas iš sunkiausių ir painiausių to meto Europos politikams, diplomatams, jis ne kartą svarstytas Tautų Sąjungoje, Hagos teisme, jį bandė spręsti kitos autoritetingos tarptautinės organizacijos, dėl jo suko galvas maži ir dideli diktatoriai – Antanas Smetona su Józefu Piłsudskiu, net Adolfas Hitleris su Josifu Stalinu.
Į šį miestą ir kraštą pretendavome ne tik mes, lietuviai, bet ir kaimynai lenkai, pateikdami tam tikrų argumentų. XX a. viduryje šis klausimas vis dėlto buvo išspręstas mūsų naudai – tą lėmė ne tik pasaulio galingųjų valia, bet ir milžiniškos didvyriškų mūsų tautiečių, gyvenusių tiek nepriklausomoje Lietuvoje, tiek okupuotoje Vilnijoje, pastangos. Per keletą pokario dešimtmečių, o ypač 1990–2000 m., Vilnius pagaliau tapo lietuvišku miestu, lietuvių kalba dabar deramasi net Kalvarijų turguje.
Todėl keista, net nesmagu, kad kai kuriems iš mūsų inteligentų tas lietuvėjimas stringa kaip ašaka gerklėje: labai blogai, kad gatvių pavadinimai Vilniuje rašomi tik lietuviškai, o ne dviem kalbomis kaip Sudervėje, Jašiūnuose ar Dieveniškėse.
Aršesniems net atrodo, kad dabar tai miestas, svetimas ir sau, ir Europai, ir pasauliui, tikras Europos tautų kapinynas ir t. t.1 – išeitų, sostinėje jau per daug mūsų tautiečių! Tai labai primena vieną seną anekdotą – kadaise rusai sakydavo: puikus mūsų miestas Ryga, tik latvių jame, gaila, per daug...
Tad gal ir gerai elgiasi bičiuliai lenkai, gyvenantys tiek čia, tiek Lenkijoje, kaip tik dabar primindami mums: dejuoti dėl sostinės lietuviškumo dar ankstoka, nes pretendentų į ją – nors vežimu vežk. Tiesą pasakius, tos pretenzijos nėra didelė naujiena: lenkų leidyklos jau yra išleidusios ir tebeleidžia knygas, kuriose Lietuvą (ir Baltarusiją, Ukrainą) vadina „kresais“, t. y. didžiosios Lenkijos pakraščiais, o Baltarusijoje gausėja mokslininkų, įrodinėjančių, neva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne mūsų, lietuvių, valstybė, todėl ir jos sostinė mums nepriklauso.
Apie kaimynų baltarusių užmačias jau esu rašęs (KB, 2011, nr. 1), šį kartą pasvarstykime, kodėl Vilnių ir Vilniją vėl ėmė taip agresyviai savintis lenkai. Istorikai sako nežinantys kito tokio atvejo, kad kokia nors valstybė pretenduotų į savo kaimynės sostinę,2 bet Lenkijos argumentas yra paprastas: Vilniuje gyveno daug lenkų tautybės žmonių. Puikiai žinome: kadaise Prahoje, Taline viskas buvo vokiečių rankose, Rygoje vyravo rusai, Helsinkyje – švedai, tačiau panašių pretenzijų nei vieni iš jų nekėlė ir juo labiau nekelia dabar. Vis dėlto pasiaiškinkime, kaip toji lenkų gausa Vilniuje ir Vilnijoje atsirado, ar tikrai jie gyvena čia nuo amžių, kaip patys garsiai skelbiasi?
Nutautėjimas
Kitas svarbus klausimas: kodėl Lietuvos sostinė atsidūrė šalies pakraštyje? Nejaugi didysis kunigaikštis Gediminas senais laikais padarė lemtingą klaidą, dėl kurios Vilniui dabar gresia baugi baltarusių Astravo AES kaimynystė? Žinoma, ne: Gedimino Vilnius buvo lietuvių gyvenamų žemių centre, bet padėtis palaipsniui ėmė blogėti, nes Vilnijos gyventojai nutautėjo – gimtąją lietuvių kalbą išstūmė kita, slaviška. Vieni kalbininkai vadina ją baltarusiška, kiti – paprastąja (po prostu), tai specifinis rusų, baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbų mišinys.
Ją vartojantys žmonės laikomi tuteišiais, nes ir patys dažnai taip prisistato. Tuteišių padermė ir jų vaidmuo Vilnijos nulietuvėjime yra mįslingi, kalbininkai dėl to vis dar ginčijasi. Ne taip lengva paaiškinti, kodėl lietuviai, aukštesnės kultūros žmonės, perėjo prie žemesnės kultūros kalbos,3 ir kaip jų perimta paprastoji kalba prisidėjo prie sulenkėjimo.
Šiaip ar taip, neginčytina, kad ne lenkų, o tuteišių banga XIV–XIX a. iš Rytų, Pietryčių pamažu slinko Lietuvos link ir pasiekė Vilnių, apsupo jį. Atrodo, tai buvo stichiškas ir neprievartinis procesas, niekas specialiai jo neorganizavo, tą skatino nebent praktiniai sumetimai: Vilnijoje kaimo žmogui lietuviškai susikalbėti su valdininku, su klebonu ar dvarininku buvo neįmanoma, o paprastoji kalba tiko visur. Taigi šiuo atveju vyko ne nutautinimas, bet nutautėjimas – lietuviai buvo nepakankamai atsparūs šiam procesui, nes neturėjo tvirto stuburo, t. y. stokojo tautinės savimonės.
Savo noru, tik dėl kitų priežasčių, nutautėjo ir Lietuvos didikai – iš lėto, galima sakyti, stichiškai, sulenkėjo ne tik Vilnijos, bet ir visos šalies bajorija, šlėktos. Tai prasidėjo po Krėvos (1385 m.) ir Horodlės (1413 m.) unijų su Lenkija, laikytinų Liublino unijos prototipais: bajorai susigundė privilegijomis ir laisvėmis, nesukdami sau galvos, kaip visa tai atsilieps bendros valstybės likimui, perėmė svetimą kalbą ir svetimus papročius, kuriuos laikė tikruoju bajorystės požymiu. Sparčiai gausėjo mišrių vedybų. Taigi luominiai interesai lengvai nurungė tautinę savimonę, kuri tais laikais ir šiaip buvo labai silpna.
Prie didikų, bajorijos sulenkėjimo daug prisidėjo didžiojo kunigaikščio dvaras Vilnijoje: vėliausiai lietuviškai jame kalbėta tik Kazimiero Jogailaičio, valdžiusio 1440–1492 m., laikais. O daugelio mūsų rašytojų, dramaturgų šlovinamas Žygimantas Augustas (1520–1572), puikiai išsilavinęs žmogus, mokėjęs senąją kanceliarinę slavų, lenkų, lotynų, vokiečių, italų kalbas, ne tik neišmoko lietuviškai, bet ir skatino dvare vartoti lenkų kalbą.4 Ne jis vienas toks buvo: LDK valdovai, deja, nesirūpino lietuvių kultūros, raštijos puoselėjimu. XVI a. pradėjusi formuotis bendrinė lietuvių kalba netapo nei valstybine, nei bažnytine, todėl nunyko,5 o pirmosios lietuviškos knygos, kaip visi žinome, buvo išleistos ne LDK, o užsienyje – Prūsijoje.
Tiesa, ir XIX a. pabaigoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, dar buvo nesulenkėjusių ar ne visai sulenkėjusių bajorų, ne vienas iš jų, prasidėjus tautiniam atgimimui ėmė mokytis lietuviškai (pavyzdžiui, stambus dvarininkas Vladas Pūtvinskis, vėliau pasivadinęs Pūtviu6), tapo aktyviais to sąjūdžio dalyviais, kūrė valstybę, rūpinosi jos kultūra.
Vilnijoje tokių beveik neatsirado, galėtume paminėti tik VDU profesorių Tadą Ivanauską7 ar poetą, diplomatą Oskarą Milašių. Tačiau tai išimtys, patvirtinančios taisyklę: daugumos Lietuvos bajorų sulenkėjimas savo noru buvo ne kas kita, o tautos išdavystė, matyt, todėl jie tapo tokiais aršiais lietuvių tautinio atgimimo priešais, ypač daug pakenkė, nutautindami Vilniją.
Sostinėje tautinė gyventojų sudėtis, amžiams bėgant, taip pat keitėsi ne lietuvių naudai, bet ne vien dėl lenkų ar baltarusių įtakos. Per švedų, rusų armijų žiaurius siautėjimus XVII–XVIII a. Vilnius neteko didelės senųjų gyventojų dalies, juos pakeitė atvykėliai. Rytų Europos miestuose, ypač vakarinėje Rusijos imperijos dalyje, gyveno palyginti daug žydų, pavyzdžiui, Varšuvoje 1918 m. jų buvo 42,3 proc.8 Nuo seno, nuo XIII–XIV a., gausi žydų diaspora gyveno ir Lietuvoje – ne tik Vilniuje, bet ir Suvalkijos miestuose, pavyzdžiui, Šakiuose, Vilkaviškyje jie sudarė apie 60–70 proc. gyventojų.9
Kiek lietuvių gyveno Vilniuje, tarkime, XX a. pradžioje, niekas negalėtų tiksliai pasakyti. Tiesa, 1897 m. vyko visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas, vokiečiai, okupavę Lietuvą, 1916 m. taip pat surašė Vilniaus gyventojus10 (žr. lentelę), bet šiuos skaičius reikėtų vertinti kritiškai.
Žinoma, lietuvių (ir baltarusių) Vilniuje buvo nedaug, sulenkėjimas – tiek savo noru, siekiant aukštesnės socialinės padėties, kultūrinio prestižo, tiek dėl aplinkos pramonės įmonėse, dėl bažnyčios spaudimo, dėl lenkų kultūros įtakos – vyko gana sparčiai. Tik tuo galima paaiškinti tokią lenkų gausą sostinėje, nes masinės imigracijos iš Lenkijos nei į Vilnių, nei į Vilniją, istorikų ir kalbininkų teigimu, niekada nebuvo.11
Dėl bajorijos nutautėjimo, dėl rusų valdžios priespaudos tada turėjome apgailėtinai mažai inteligentijos, o ji – pagrindinė bet kurio tautinio atgimimo jėga. Tiesa, Vilniuje po 1905-ųjų jos susibūrė daugiau nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste, tačiau lietuviai kultūros pajėgomis vis tiek neprilygo lenkams, ir tai buvo dar viena polonizacijos paskata.
Kad ir kaip būtų, vis tiek sunku patikėti, esą lenkų skaičius galėjo per tokį trumpą laiką tarp tų dviejų surašymų (1897–1916) taip smarkiai išaugti – nuo 31 proc. šoktelėjo net iki 50 proc.! Veikiausiai čia nemažai pasistengė surašinėtojai, tarp kurių buvo daug kaizerio kareivių lenkų, kilusių iš Poznanės krašto. Antai net tokie žymūs mūsų inteligentai kaip Antanas Dambrauskas-Jakštas, Jurgis Šaulys turėjo atkakliai reikalauti, kad juos užrašytų lietuviais, o ne lenkais.12 Paprastam vilniečiui viešai prisipažinti, kad yra lietuvis, anuo metu buvo net rizikinga.
Surašinėtojai galėjo „pagražinti“ ir 1897 m. rezultatus, o apie vėlesnių surašymų, vykusių lenkų okupacijos laikais, duomenis nė kalbėti neverta – jų falsifikavimas tada peržengė visas ribas. Taip buvo susumuotas tikrasis ir „popierinis“, statistinis nutautėjimas.
Nutautinimas
Nors politinis, kultūrinis, ekonominis lietuvių elitas, dvasininkija masiškai nutautėjo, jų pėdomis pasekė palyginti nedaug valstiečių baudžiauninkų. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. būtent iš jų ėmė kilti naujoji inteligentija, XIX a. pabaigoje pradėjusi žadinti lietuvių tautą. Tai sukėlė priešišką Lietuvos lenkų ir sulenkėjusių lietuvių reakciją: polonizacija mūsų krašte iš gaivališkos virto kryptinga.13 Lenkinimas vyko visoje Lietuvoje, bet Vilnijoje jo rezultatai buvo ypač ryškūs ir pragaištingi.
Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje pusėse nuo Vilniaus, kaip po rimtų tyrimų, atliktų tarpukariu, nustatė lenkų mokslininkė Halina Turska, tik XIX a. pabaigoje atsirado stambokas lenkų arealas su visai nesenos kilmės specifine lenkų kalbos šnekta.14 Panašiai sulenkėjusių kaimų liekanos mūsų dienomis aptinkamos ir Kauno apylinkėse (Babtai, Vandžiogala, Dotnuva), tokių salų esama apie Panevėžį, Radviliškį, bet jų kilmė, pasirodo, visai kitokia. Jos atsirado todėl, kad tuose kaimuose gyvenę smulkūs bajorai, šlėktos ne tik patys užsigeidė būti lenkais, bet patraukė į savo pusę ir kaimynus. O didžiąją Vilnijos dalį sutelktomis pastangomis nutautino miestas, dvaras ir bažnyčia.
Dvasininkijos vaidmuo šiame procese, deja, visų svarbiausias,15 nes tuo metu kaimo žmonėms ji buvo didžiausias autoritetas. Taip susiklostė, kad nuo pat Lietuvos krikšto 1387 m. Vilniaus vyskupijoje viešpatavo kunigai lenkai, nemokantys vietos gyventojų kalbos. Tai buvo nesuderinama su Katalikų bažnyčios vadovybės politika, nes labai kenkė sielovados kokybei. Specialus Romos popiežiaus vizitatorius Aleksandras Kumulėjus, Vilniaus vyskupijoje lankęsis 1595–1597 m., tuo pasipiktino ir reikalavo padėtį taisyti, bet dvasininkai jo raginimų nepaisė.
Žemaičių vyskupijoje lenkų kunigai taip pat turėjo didelę valdžią, bet ten pasitaikė ne vienas vyskupas, kuris buvo aktyvus, atkaklus lietuvybės šalininkas ir žadintojas, pavyzdžiui, Merkelis Giedraitis, Motiejus Valančius. O Vilniuje, jei toks ir atsirasdavo, tai vieningas lenkiškas vyskupijos štabas – kapitula tuoj jį sutramdydavo, priversdavo keisti tautinį nusistatymą ir veikti taip, kaip nurodyta. Tokį spaudimą teko patirti vyskupui baronui Edvardui Ropui, jo įpėdiniui, vyskupijos valdytojui Kazimierui Michalkevičiui, o vyskupas Jurgis Matulaitis dėl to turėjo net pasitraukti iš pareigų.
Dauguma Vilniaus vyskupijos kunigų, sakydami pamokslus lenkiškai, ne tik mokė lenkų kalbos, bet ir plūdo gimtąją lietuvių kalbą – esą ji tinka tik virtuvei ir tvartui, yra pagoniška, Dievas lietuviškai nesuprantąs, todėl tie, kurie siekia išganymo, turi tik vieną kelią – kalbėti poterius lenkiškai.17 Atkaklus lietuvių kalbos niekinimas daug kur pasiekė tikslą, Vilnijos kaimai gerokai sulenkėjo, bet vis tiek dar negalutinai. Kai Sūduvoje prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas, nors ir vėluodamas, pasiekė Vilniją, bažnyčiose, šventoriuose prasidėjo įnirtinga kova dėl teisės klausytis lietuviškų pamokslų, melstis ir giedoti gimtąja kalba.
Tos kovos iniciatoriai ir vadovai dažniausiai būdavo jauni kunigai. Nors baigė lenkišką Vilniaus kunigų seminariją, bet buvo kilę iš Žemaičių vyskupijos, lietuvybės idėjas atsinešė iš gimtinės. Jie ėmė priešintis lietuvių kalbos išstūmimui iš Vilnijos bažnyčių, kai kur net bandė ją, jau pašalintą, sugrąžinti.
Žymiausi tautiškai susipratusios dvasininkijos atstovai buvo Silvestras Gimžauskas, poetas, draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbis ir platintojas, broliai Jonas ir Aleksandras Burbos. Krašto lenkintojai tokius „litvomanus“ persekiojo, antai Aleksandrui teko net išvykti į JAV, bet ir ten jis rūpinosi lietuvybės reikalais, 1889 m. kartu su Jonu Šliūpu įkūrė pirmąją lietuvišką parapiją išeivijoje, Plimuto mieste.18
Kovoti už lietuvių kalbą Vilnijos bažnyčiose XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sekėsi sunkiai, nes jėgos buvo labai nelygios. Lenkintojų pusę palaikė ne tik sulenkėję vyresnio amžiaus, aukštesnes pareigas užimantys, didesnį autoritetą turintys kunigai klebonai, dekanai, Vilniaus vyskupijos vadovybė, bet ir sulenkinti parapijiečiai – kaip įprasta persimetėliams, jie buvo ypač aršūs lietuviškų pamaldų ir giesmių priešininkai. Lenkintojams aktyviai talkino vietos dvarininkai.
Net ir po baudžiavos panaikinimo jie išsaugojo ekonominę galybę, autoritetą tarp valstiečių, todėl parapijose diktavo savo valią. Pavyzdžiui, Paberžėje finansuoti naujos bažnyčios statybą vietos dvarininkai sutiko tik su sąlyga, kad joje nevyks lietuviškos mišios. Butrimonių dvarininkai pažadėjo dovanoti bažnyčiai 30 dešimtinių žemės, jeigu joje bus nutrauktos pamaldos lietuvių kalba,19 ir t. t.
Dvarininkai aiškino, kad Vilnijos gyventojai meldžiasi lenkų pastatytose bažnyčiose, todėl laikyti mišias pagoniška lietuvių kalba jokiu būdu negalima.20 Maža to, ragindavo gyventojus, kad šie kunigus lietuvius skųstų valdžiai, šmeižė juos lenkų laikraščiuose ir t. t.
Lenkintojai ne tik trukdydavo lietuviškai giedoti, klausytis pamokslų, bet ir stumdydavo, mušdavo maldininkus, bažnyčiose keldavo kruvinas riaušes – tokių būta Stakliškėse, Butrimonyse, Sužionyse, Mielagėnuose, Benekainiuose ir kitur.21 Argi galima griebtis smurto šventovėje, Dievo namuose, argi galima neleisti žmonėms melstis taip, kaip jie nori? – nelengvai tuo patikės šių dienų žmogus. Deja, tokių incidentų būdavo nemažai, o vyskupijos vadovybė į tai nereaguodavo, nesiimdavo nieko, kad smurtautojus sutramdytų.
Lietuviai turėjo tik vieną kelią – kreiptis į teismą. Dėl įvykių Giedraičiuose, Rodūnėje, Alovėje, Eišiškėse ir kitur buvo iškeltos bylos. Bene garsiausiai nuskambėjo byla dėl Joniškio (dabartinis Molėtų rajonas) riaušių, kilusių 1910 m. Lenkintojai čia ne kartą drumstė lietuviškas mišias, o šv. Kazimiero atlaidų dieną puolė mušti žmones, varyti juos iš bažnyčios, atimti lietuviškas maldaknyges. Mušeikoms vadovavo vietos dvarininkas Leonas Zajončkovskis. Joniškio parapijiečiai lietuviai apskundė smurtautojus teismui, kuris sprendė bylą 1912 m. Vilniuje. Zajončkovskis buvo nuteistas metus kalėti, keli jo sėbrai gavo 6–8 mėnesių bausmę. Lenkų spauda riaušių organizatorių paskelbė kankiniu.22
Vis dėlto net palankūs lietuviams šios ir panašių bylų sprendimai nesustabdė lenkintojų, nes juos palaikė Vilniaus vyskupijos vadovybė. Dėl konfliktų bažnyčiose ji kaltino kunigus lietuvius, kuriuos tuojau pat iškeldavo į baltarusių gyvenamas parapijas, vietoj jų paskirdavo lietuvių kalbos nemokančius dvasininkus ir šie tęsdavo polonizaciją. Vis dėlto ši kova buvo permaininga, kai kur lietuviams pavykdavo apginti savo teises – taip atsitiko, pavyzdžiui, Molėtuose, Labanore, Giedraičiuose, Musninkuose.23
Rusų valdžios politika
1795 m. užėmusi Lietuvą, caro valdžia kurį laiką nė kiek netrukdė, kad ji būtų toliau polonizuojama tiek per valdžios įstaigas, kur vyravo lenkai, tiek mokyklose, kuriose susidarė net palankesnės sąlygos lenkinimui, negu buvo anksčiau. Keisti padėtį rusai suskato tik po 1830–1831 ir 1863 m. sukilimų. Žinoma, rimtesnio pavojaus imperijai jie nesukėlė, nes buvo prastai organizuoti, bet toks nepaklusnumas įžeidė carą. Antai 1849 m. Motiejų Valančių skirdamas Žemaičių vyskupu, Nikolajus I jam prikišo: „1831 m. tas kraštas mums yra nusidėjęs.“24
Kadangi abu sukilimai įvyko lenkų iniciatyva, okupacinė valdžia užsibrėžė tikslą nuslopinti lenkų įtaką Lietuvoje, o šalies gyventojus surusinti. Po 1863 m. sukilimo imtasi konkrečių veiksmų: įsakyta Lietuvos lenkus atleisti iš valstybės tarnybos, mokytojus irgi pakeitė rusai, apribotos dvarininkų katalikų galimybės parduoti ar pirkti žemę ir t. t.
Tačiau daugelis tokių kampanijų arba žlugo, arba nedavė laukiamo rezultato, neretai jų poveikis buvo netgi priešingas. Pavyzdžiui, parapijų klebonams buvo griežtai nurodyta įrašus gimimo, santuokos ir mirties metrikų knygose daryti tik rusų kalba, bet tas nesutrukdė jiems dar intensyviau lenkinti lietuvių – Žvirblius pavadinti Vrublevskiais, Čepulius – Čapskiais, Oželius – Kozlovskiais ir t. t.25
Polonizacijai ypač naudingas buvo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas 1864–1904 m. Labai trūko lietuviškų maldaknygių, ypač Vilnijoje, nes nuo Rytprūsių iki čia knygnešiams buvo toli, be to, už lietuviškų knygų platinimą grėsė kalėjimas ir Sibiras, o įsigyti lenkiškų spaudinių niekas nedraudė. Lenkų kultūrai išėjo į naudą ir tai, kad spaudos draudimas sulėtino, net pristabdė lietuvių kultūros, raštijos plėtrą.
Caro valdžia suprato, kad lenkiškumą Lietuvoje ypač aktyviai diegia Katalikų bažnyčia, todėl skatino žmones iš katalikybės pereiti į stačiatikių tikėjimą, tuo tikslu dosniai dalijo įvairius pažadus, darė spaudimą dvasininkams. Žemaičių vyskupijoje tvirtas ganytojas Motiejus Valančius neleido šiai kampanijai įsibėgėti, o Vilnijoje pasisekė perkrikštyti Šumsko, Dūkštų, Paberžės, kelias kitas parapijas. Iš dalies taip atsitiko dėl kai kurių klebonų žemos moralės, bet tai dar labiau paspartino Vilnijos gyventojų – lietuvių ir tuteišių – lenkėjimą.26
Lygia greta caro valdžia įsuko kitą kampaniją – 1866–1883 m. kaip įmanydama stengėsi priversti Vilnijos katalikus, kad šie melstųsi ne lenkiškai, o… rusiškai. Gerokai keista, bet šią idėją palaikė net vyskupijos valdytojas Petras Žilinskis. Vis dėlto paprasti tikintieji vieningai tam pasipriešino, kampanija žlugo, o šv. Sostas ekskomunikavo Žilinskį – privertė atsisakyti pareigų ir atgailauti.27
Katalikų bažnyčios, kuri tada buvo nepaprastai svarbi institucija paprastų žmonių gyvenime, persekiojimas dar labiau sustiprino jos autoritetą, padidino patrauklumą. Lenkintojai tuo sumaniai pasinaudojo, bažnyčiose plėsdami antilietuvišką propagandą: ėmė gąsdinti žmones, kad visus, kurie meldžiasi lietuviškai, caro valdžia pavers stačiatikiais.28 Tokia demagogija paveikė nemažai šio krašto žmonių.
Polonizacija stiprėjo ir mokyklose, nors oficialiai visur, net Lenkijoje, pamokos vyko rusų kalba. Šiek tiek draudžiama lenkų kalba jaunimui atrodė dar patrauklesnė – jie irgi norėjo poniškai kalbėti! Mokydamiesi Marijampolės gimnazijoje, lenkinimui pasidavė net Jonas Jablonskis su Vincu Kudirka. Tiesa, vėliau jiedu ryžtingai grįžo prie gimtosios kalbos. Iš Vilniaus gimnazijos auklėtinių „neatsivertė“ nė vienas. Ji apskritai, regis, neišugdė nė vieno žymaus lietuvių inteligento, o Marijampolės, Šiaulių, Mintaujos gimnazijos jų parengė dešimtis, gal net šimtus. Slaptų lietuviškų mokyklų Vilnijoje taip pat buvo nedaug, gerokai mažiau negu lenkiškų29 – tam tikriausiai turėjo įtakos sulenkėjusi dvasininkija, juk kaimo vietovėse kunigai buvo vieninteliai inteligentai.
Tai labai trukdė lietuvių tautiniam atgimimui, vis dėlto lietuvybė Vilnijoje neužgeso, kai kur netgi atsikovojo prarastas pozicijas. Kai atėjo 1918-ieji – tautų pavasario, jaunų tautinių valstybių kūrimo metas, kova dėl lietuvių teisių Vilnijoje, Vilniaus klausimo sprendimas iš bažnyčių šventorių persikėlė į Europos diplomatų kabinetus ir į mūšių laukus...
1 L. Briedis, Vilnius savas ir svetimas, Vilnius, Baltos lankos, 2010, p. 266, 274, 278.
2 P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija II t., Vilnius, 1992, p. 180.
3 V. Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius, Versus aureus, 2006, p. 116.
4 J. Kiaupienė, Lietuvos bajorų polonizacija XV–XVII amžiais, Mokslas ir gyvenimas, 1990, Nr. 2.
5 V. Čekmonas, Pratarmė H. Turskos knygai, O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie, 1995, p. 74.
6 E. Pūtvinskienė, Atsiminimai, Šiauliai, 1995, p. 24.
7 T. Ivanauskas, Aš apsisprendžiu, Vilnius, Vyturys, 1994, p. 75–88.
8 N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija II t, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 236.
9 L. Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. Antisemitizmo Lietuvoje raida, Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005, p. 21.
10 Sudaryta pagal duomenis knygoje: J. Jurginis ir kt. Vilniaus miesto istorija, Vilnius, Mintis, 1968, p. 304, 378.
11 J. Jurginis ir kt. Op. cit., p. 57, H. Turska, O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie, 1995, p. 108.
12 Z. Zinkevičius, Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 154.
13 V. Čekmonas, Op. cit., p. 79.
14 H. Turska, Op. cit., p. 107–109, 119.
15 Ten pat, p. 163.
16 K. Prapuolenis, Lenkų apaštalai Lietuvoje, Kaunas, 1938, p. 45, 46.
17 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 117.
18 K. Gineitis, Amerika ir Amerikos lietuviai, Kaunas, 1925, p. 273.
19 E. Vidmantas, Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX amž. antroje pusėje ir XX amž. pradžioje. Kn. Rytų Lietuva, Vilnius, 1992, p. 42.
20 V. Merkys, Op. cit., p. 367.
21 E. Vidmantas, Op. cit., p. 37.
22 Lenkinimo politika Vilnijoje: straipsniai ir dokumentai, Sudarytojas Gintautas Šapoka, Vilnius, Žaltvykslės knygos, 2009, p. 65.
23 E. Vidmantas, Op. cit., p. 41.
24 V. Merkys, Motiejus Valančius, Vilnius, Mintis, 1999, p. 172.
25 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 123, 124.
26 V. Merkys, Tautiniai santykiai, p. 234–251.
27 Ten pat, p. 252–284.
28 E. Vidmantas, Op. cit., p. 42, 43.
29 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 129.
Komentarai http://www.lrytas.lt/?id=13102372581309648010&view=6
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|