Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)
https://www.lndp.lt/diskusijos/

Lietuva Sovietų Sąjungoje!! Straipsnis apie komunizmo blogį ir okupaciją!!!
https://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=15&t=3641
Puslapis 11

Autorius:  Giedrius [ 29 Geg 2009 03:03 ]
Pranešimo tema:  Lietuva Sovietų Sąjungoje!! Straipsnis apie komunizmo blogį ir okupaciją!!!

Sukruvinta Lietuva. Nacionalistinis teroras ir jo priežastys

1. 30-ųjų Lietuva ir pirmieji socialistinių pertvarkymų metai


„Ilgo pokario metu mūsų tėvynė stingo tarytum atšiaurių vėjų pagairėje, klaikiai skambėjo nutrūkusių gyvenimų stygų aidai. Nebeilgai trukus iš tiesų išmirs visa tų metų karta, visi liudininkai. Paliks šią žemę ir tie, kurie išžudė ištisas vargo žmonių šeimas. Po jų eis kitos kartos. Mūsų pareiga šiandien padaryti viską, kad tie, kurių rankos suteptos krauju, nebūtų vadinami tautos didvyriais, tautai didžiai nusipelniusiais žmonėmis“. Šių auksinių Vitalijos Survilaitės žodžių, išspausdintų 2007 m. gegužės 2 d. „Opozicijoje“, negalima realizuoti pasiremiant vien moraliniu aspektu. Kad pilnai atskleistume pokario teroro esmę, tikruosius siautėjusių nacionalistų motyvus, būtina išnagrinėti klasines pokario teroro ištakas. Siūlome skaitytojams pažintinį straipsnių ciklą apie šių įvykių Lietuvoje istoriją ir jų priežastis.

Lietuvos spindesys ir skurdas

Kad galėtume tinkamai įvertinti įvykius Lietuvoje per Didįjį Tėvynės ir po jo, pirmiausia reikia apžvelgti padėtį Lietuvoje prieš tarybų valdžios atkūrimą.

30-ųjų Lietuva buvo buržuazinės diktatūros valdomas kraštas su tipiškai skurdžia dauguma ir turtinga mažuma. Ryškus klasinis susiskaldymas, puošnūs dvarininkų ir fabrikantų apartamentai, menkai išvystytos pramonės ir kaimo darbininkų bei 200 tūkst. bedarbių skurdas buvo mūsų šalies realybė. Štai kaip 1931 m. sausio 12 d. pramonės darbininkų padėtį Lietuvoje aprašė buržuazinis leidinys „Lietuvos žinios“:

„Gali būti kai ką ir galima įtikinti, kad Lietuvoje tikrai visiems gera gyventi. Tačiau apie ekonominį gerbūvį klaidinga būtų spręsti pagal statomus didelius namus, pilnas žmonių kavines, restoranus ir kinus. Tiesa, mes turime tokį gyventojų sluoksnį, kuris nesivaržo dėl pinigų, tačiau, įsigilinęs į tai, kokiu būdu gaunami tie pinigai, aš nesijaučiu nudžiugusiu. Nors seno tipo baudžiavos Lietuvoje jau seniai nėra, bet vis dėlto dažnai galima pastebėti charakteringas mūsų laikų baudžiavos žymes. Dabar kartais senąjį dvarininką pakeičia fabrikantų sindikatai ir nežmoniškai išnaudoja darbininkus ir vartotojus.

Tam faktui įrodyti aš imu tiktai papirosų ir tabako fabrikus. Ši pramonės šaka Lietuvoje yra gerai išsivysčiusi ir duoda didelį pelną. Tačiau pažiūrėkime, kaip tose įmonėse apmokamas darbininkų, o ypač moterų, darbas. Darbininkė į dieną gauna 3 litus, o kalendoriaus mėnuo turi 25 dirbamas dienas. Tokiu būdu per mėnesį darbininkė gauna 75 litus. Iš tų pinigų atskaitoma ligonių kason, įvairios pabaudos ir, pagaliau, išmokama apie 70 litų. Tai dar „geras“ atlyginimas. Daug moterų gauna mažiau kaip 3 litus į dieną. Be to, jų darbas nėra pastovus. Fabrikantai priima jas kaip laikinas darbininkes, ir dažnai, dirbusios kokius 3 mėnesius, jos atleidžiamos, kad neduotų joms kompensacijos. Nuo kitų darbininkių net iš anksto, priimant į darbą, imamas parašas, kad jos, būdamos atleistos nuo darbo, nekels jokių pretenzijų dėl kompensacijos.

70 litų – tai suma, iš kurios darbininkei reikia pramisti, apsirengti ir kokią nors pastogę gauti ne tik jai vienai, bet dažnai užlaikyti ir šeimą iš 2 ar 3 žmonių. Pragyvenimo minimumas 1930 m. lapkričio mėn. vienam suaugusiam žmogui buvo 91,68 lt.; šeimai iš 2 žmonių – 153,13 lt ir šeimai iš 5 žmonių – 266,56lt (Statistikos biuletenis, pereitųjų metų Nr.12). Statistikos biuras labai šykščiai apskaitė pragyvenimo minimumą, tačiau jis žymiai prašoka faktinį moters darbininkės uždarbį. Tokia kritinga medžiagine moters darbininkės padėtimi naudojasi įvairūs vertelgos, samdydami gražesnes mergaites tam tikroms „pareigoms“ atlikti, ir moka joms mėnesinį atlyginimą. Nemanykite, kad toks uždarbis yra didelis: jis nesiekia net 50 litų mėnesiui, kadangi yra iš ko pasirinkti.

Negalima ramiai praeiti ir pro sanitarines sąlygas, kuriomis dirba žmonės įmonėse. Nesirūpinama net virinto vandens darbininkėms atsigerti, o rankšluosčiai, kuriais po darbo darbininkės nusiplovę rankas šluostosi, nė kiek nesiskiria nuo nešvariausios mazgotės. Kai ateina miesto sanitarinis gydytojas apžiūrėti įmonę, tai jo neįleidžia į vidų be tabako fabriko akcizininko leidimo. O kol pastarasis duos leidimą gydytojui įeiti į fabriką, jau suspėta nešvarius rankšluosčius pakeisti švariais ir t.t. Viena drąsesnė darbininkė, kad įrodytų sanitariniam gydytojui, kokie „švarūs“ yra rankšluosčiai, nunešė tokį rankšluostį parodyti gydytojui į namus. Ir kas atsitiko? Ją darbdavis apkaltino, kad ji pavogusi rankšluostį, iškėlė teisme bylą ir atleido ją nuo darbo. Tas atsitikimas turėjo vietos viename žinomame papirosų fabrike“.

Negana to, prasidėjus kapitalistinio pasaulio ekonominei krizei, algos ėmė kristi. Pvz., J. Vailokaičio metalo fabrike 1931 m. darbininkai gaudavo 6-7lt per dieną, 1932 m. – 4-5lt. Lentpjūvių darbininkai Kaune 1931 m. gaudavo 6-7lt per dieną, 1932 m. – 4-5lt. 1933 m. komunistinio pogrindžio laikraštyje „Balsas“ Nr.3 „Union“ kojinių fabriko darbininkė rašė:

„Pirmiau čia dirbo 130 darbininkių, o dabar tik 80. Kitas išmetė iš darbo… be kompensacijos. Dabar dirbam tik 3 dienas į savaitę. Uždirbam nuo 2,50 iki 4 litų į dieną. Vadinasi, per savaitę uždirbam 7,50-12 litų. Bet 12 litų uždirba tik specialistės. Su tokia alga jokiu būdu negalima pragyventi. Mums tenka badauti, o apie mokėjimą už butą jau nėr ir kalbos. Ir jei nemoka porą mėnesių, tai tiesiog išmeta iš buto… Bet to dar maža. Nežiūrint tos labai menkos algos, už kiekvieną menkniekį mus dar baudžia piniginėm bausmėm… Be to, fabrikantas tiesiog atvirai vagia darbo valandas. Jei kas dirba 6 valandas į dieną, tai užrašo 5 ar 4 valandas. Jei kas pradeda reikalauti, tai atsako: „kaip sau nori, nenori – nedirbk“.

Imant bendrai, 1931 m. gruodį vyrai darbininkai vidutiniškai uždirbdavo 4,05lt per dieną, 1932 m. gruodį – 3,25lt, 1933 m. gruodį – 2,80lt, 1934 m. kovą – 2,60lt. Moterys darbininkės atitinkamai – 2,70lt, 2,10lt, 1,90lt ir 1,80lt. (V. Kapsukas „Buržuazinė Lietuva“, Vilnius, 1961 m., p. 142-143). Tačiau nežiūrint ekonominės krizės, darbininkai būtų galėję uždirbti daugiau, jei kapitalistai nebūtų savinęsi jų pinigų. Remdamasis 1939 m. duomenimis, tarybinis lietuvių ekonomistas K. Meškauskas savo knygoje „Tarybų Lietuvos industrializavimas“ apskaičiavo, kad darbininkas buržuazinėje Lietuvoje, jei imti 8 darbo valandas, sau dirbo tik 2 val. 15 min., o kapitalistui – 5 val. 45 min (K. Meškauskas „Tarybų Lietuvos industrializavimas“, Vilnius, 1960 m., p. 60). Tačiau tai dar ne pilnas vaizdas, kadangi remtasi buvo oficialiais duomenimis, kurie neretai prasilenkdavo su tikrove. Teisės mokslų kandidatas Z. Balevičius savo veikale „Darbininkų padėtis buržuazinėje Lietuvoje“ rašė:

„Akcinių bendrovių pelnai buvo slepiami įvairiais būdais. Stambiausi akcininkai sudarydavo vadinamąją akcinės bendrovės valdybą, kuri nieko neveikdavo, nes visus bendrovės reikalus tvarkydavo pasamdytas direktorius, inžinierius ir kiti tarnautojai. Tačiau valdybos nariai už „darbą“ pasiskirdavo sau algas po kelis ar keliolika tūkstančių litų mėnesiui. Šios „algos“ būdavo nurašomos į išlaidas, o ne į pelną“. (Z. Balevičius „Darbininkų padėtis buržuazinėje Lietuvoje“, 1960 m., Vilnius, p. 86-87).

Kaip pavyzdį jis pateikia jau minėtą kapitalistą J. Vailokaitį, kuris per visą tarpukario Lietuvos gyvavimą turėjo stambų metalo fabriką, plytų fabriką ir kitas įmones, kurios visą laiką oficialiai ne tik neduodavo pelno, bet ir buvo nuostolingos. Tačiau Vailokaitis vis tiek sugebėjo pasistatyti Kaune modernų 5 aukštų namą ir nusipirkti didelį dvarą.

Tik nuo 1937 m. darbininkų darbo užmokestis ėmė kilti, tačiau ir tai nepagerino jų padėties, nes dar didesniais tempais kilo kainos. Tais metais kainos jau buvo pakilusios 40 proc. palyginus su 1935 m. Tai tęsėsi ir sekančiais metais. „Darbininkams keliant reikalavimus padidinti darbo užmokestį, fašistų valdžia pabūgusi streikų pakėlė 5-15 proc., melagingai skelbdama, kad tai atitinka pabrangusį gyvenimą… Tačiau brangumas pakilo daugiau kaip 30-40 proc.“, - rašė 1939 m. lapkričio 5 d. „Tiesa“.

Nenuostabu, kad buržuazinėje Lietuvoje darbininkų streikai buvo pastovus reiškinys. Pvz., 1933 m. po pastovaus atlyginimų mažinimo sustreikavo Kauno statybininkai (mūrininkai 1931 m. gaudavo 1,50lt per valandą, o 1932 m. 90ct -1,20lt; tinkuotojai 1932 m. gaudavo 70-80 ct už valandą, 1933 m. buvo bandymų sumažinti algas dar labiau, dėl ko prasidėjo streikas). Nuo pat 1928 m. dėl pastovaus atlyginimų mažinimo kasmet streikavo Kauno baldų fabriko „Universal“ darbininkai. Dėl nereguliaraus algų mokėjimo 1931 m. vasarą sustreikavo Biržų Jansono audimo fabriko darbininkės. 1932 m. sausį dėl algos mažinimo, nereguliaraus algos mokėjimo, blogų darbo sąlygų ir nepakenčiamo elgesio su darbininkėmis Plungėje streikavo akcinės bendrovės „Kučinskis – Pabiedinskai“ verpimo ir audimo fabriko darbininkės (V. Kapsukas „Buržuazinė Lietuva“, Vilnius, 1961 m., p. 144-148). Iš viso 1930-1940 m. Lietuvoje įvyko 765 ekonominio pobūdžio streikai, kuriuose dalyvavo 96 371 darbininkas. Tuo pačiu laikotarpiu įvyko 145 politiniai streikai, kuriuose dalyvavo 48 152 darbininkai. Ypač streikų judėjimas buvo aktyvus 1930 m. ir vėl ypatingai suaktyvėjo 1933-1937 m. (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, Vilnius, 1976 m., p. 166-169).

Prie viso to Lietuva buvo menkai industrializuotas agrarinis kraštas, 76 proc. visų gyventojų gyveno kaime. Ir čia, esant kaimo darbininkų pertekliui, išnaudojimas buvo tiesiog laukinis. 1930-1931 m. žemės ūkio darbininkams buvo mokama 400-500 litų per metus. Netrukus buožės ir dvarininkai ėmė staugti, kad darbininkai juos „apiplėšinėja“, ir jau 1932 m. išleidžiamos „Normalinės samdos sutarčių sąlygos“, pagal kurias metinė alga vyrams tampa 350lt, tačiau leidžiama sumažinti iki 245lt. Moterims ir paaugliams – 250lt per metus ir leidžiama sumažinti iki 175lt. Naivu būtų manyti, kad buožės tuo nesinaudojo.

Atėjus 1933 m. priimamas naujas „Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas“, pagal kurį darbo užmokestis sumažinamas iki: vyrui – 200lt metams, moteriai – 150 lt, paaugliui – 150lt. Darbo diena nustatoma nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Laisvos dienos galimos tik 6 per metus ir ne daugiau kaip 2 per mėnesį. Gegužės, birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais laisvų dienų nėra.

Sąlygos, kuriose teko gyventi kaimo darbininkams, priminė vergovines. Net ir Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos laikraštis „Darbininkas“ 1934 m. kovo 6 d. rašė:

„Visoj Lietuvoje dvarų ordinarininkų gyvenimas daugumoje lyg lapių urvai. Ar žmoniška, jeigu per išpuvusias palanges vėjai laksto, langai skudurais užkamšyti, dūmai daugiau į vidų rūksta, negu pro kaminą, asloje nėra jokių grindų, tiktai duobės ir purvynas, kuriame šliaužioja purvinas mažas vaikelis“.

1931 m. „Balsas“ Nr.12 rašė:

„Iš visų Lietuvos kampų plaukia žinios, kad buožės ir dvarininkai vis dažniau ir dažniau atsisako savo darbininkams apmokėti suderėtas algas. Darbininkas turi vaikščioti ir nusiėmęs kepurę prašyti, kad uždirbtus kruvinus centus buožė grąžintų. Vieni buožės diena iš dienos atidėlioja, sako vis „ateik rytoj“, laukia, kol nusibos prašinėti, kiti duoda kelis litus, o, atėjus daugiau prašyti, išvaro ir dar šunimis užpiudo. Dar kiti, baigiantis metams, nenorėdami sumokėti algos, ima ieškoti visokių priekabių ir už bet kokį menkniekį, pavyzdžiui, atsisakymą dirbti po saulės nusileidimo, atstato nuo vietos ir išvaro, nesumokėję algos. Dažnai pasitaiko, kad buožė ko nors prisikabina, sumuša savo darbininką ir išvaro. O tie, kurie gauna nors ir ubagišką atlyginimą, turi dirbti po 18 valandų į dieną, valgyti prasčiausią valgį.

Samdiniams dabar labai madoje duoti centrifuguotas pienas, jiems supeni ir papiautų ligotų gyvulių mėsą. Retas buožė su savo samdiniu elgiasi žmoniškai. Dažniausiai jis visaip niekinamas, koliojamas, ujamas. Darbininkui susirgus ar nustojus sveikatos, buožė vėl jį atstato ir priverčia eiti elgetauti. Darbininkai nuo Kovarko (Ukmergės apskr.) pasakoja, kad jų apylinkėje vienas buožė susirgusį darbininką žiemą įsivertė į roges vežti neva pas gydytoją, o iš tikrųjų išvežęs išmetė ant ledo, kur tas ir mirė.

Vis dažniau buožės ima samdyti darbininkus tik vasaros darbams, o žiemą pasisamdo vieną ir visus ruošos darbus ant jo suverčia. Pačius sunkiausius žiemos mėnesius darbininkas ir jo šeima, negaudami darbo, turi kęsti badą ir šaltį, priversti elgetauti. Dvarininkai į dvarus priiminėja ant ordinarijos tik tokius, kurie turi didelę ir suaugusią šeimą. Mat, ordinariją jie moka vienam, o dirbti verčia visus.

Ir vis tik, nežiūrint tos baisios lauko darbininkų padėties, buožės skundžiasi mažėjančiu samdinių darbingumu ir didėjančiu nesąžiningumu. Kad užkirstų tam „nesąžiningumui“ kelią, buožės neseniai vykusiame Žemės ūkio rūmų suvažiavime nutarė įvesti darbininkams knygutes, kuriose bus įrašomos buožių rekomendacijos, atsiliepimai apie savo darbininkų darbą. Be knygelės arba su blogais pažymėjimais knygelėje darbininkai negaus darbo“.

1931 m. „Balse“ Nr.20 darbininkas iš tautininkui J. Bulvičiui priklausiusio Simanėliškių dvaro, kuriame dirbo apie 50 darbininkų, aprašo tokį vaizdą:

„Mūsų darbo sąlygos nepakenčiamos. Pradedam dirbti saulei tekant ir baigiam jai nusileidus. Atlyginimas labai mažas. Valgyti gaunam ne geriau kiaulių: tą patį centrifuguotą pieną dvarininkas duoda ir mums, ir savo kiaulėms. Trobesiai, kur mes gyvenam, ypač tie, kur gyvena šeimos su mažais vaikais, jau daug metų neremontuoti… tenka šalti ir sirgti per visą žiemą. Be to, jau beveik pusė metų negaunam durpių“.

Tokiomis sąlygomis Lietuvoje žemės ūkio darbininkai, kaip ir rusai caro laikais, ėmė padeginėti dvarus. Pvz., tas pats Simanėliškių dvaras užsidegė 1932 m. naktį iš liepos 29 d. į 30 d. Taip pat degė Dirvonų, Veizbūniškių ir Klampučių dvarai. 1931 m. buvo padegtas tuometinio teisingumo ministro A. Žilinsko dvaras.

Nelygybė atsispindėjo ir bendrame žemės pasiskirstyme. 45,8 proc. visų Lietuvos ūkių sudarė smulkūs 1-10 ha ūkiai. Jie užėmė 17,1 proc. žemės ploto. Tuo tarpu 20 ha ir didesni ūkiai sudarė 21,9 proc. visų ūkių ir užėmė 53 proc. žemės ploto. Vidutiniokų sluoksnis (10-20 ha) sudarė 32,3 proc. visų ūkių ir valdė 30 proc. žemės ploto. (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, Vilnius, 1976 m., p. 194)

Ką jau kalbėti apie tragišką bedarbių padėtį. Apie jų gyvenimą buvo priverstos parašyti ir „Lietuvos žinios“ 1933 m. vasario 23 d:

- Užeikim pirmiausia pas mus, - pasiūlo.

Pereinam tiltą ir pasukam į vieną sukrypusią bakūžę. Pro žemas duris įlendu į duobėta asla trobą. Troba žema, su mažiukais trimis langeliais.

- Atsargiau, pone, - juokdamasis perspėja mano vadovas. – Pas mus blakių ir kitokių parazitų visur pilna.

Pasirodo, kad šioj sukrypusioje landynėj gyvena viso keturios šeimos. Mano vadovas su žmona ir kūdikiu, pats namų šeimininkas – 18 metų vyrukas, senyva moteris su dviem vaikučiais ir dar vienas bedarbis su savo vaikučiu, motina, seserim ir sesers vaiku. Vadinasi, viso vienuolika asmenų. O lovų tėra trys.

- Tai kur jūs gulite? – klausiu.
Mano vadovas ima aiškinti.

- Vienoj lovoj guliu aš su žmona ir vaikučiu, kitoj štai mano draugas su žmona. Trečioj – mano sesuo su vaikučiu. Šeimininkas prisitaiso prie stalo, o šita moteris su dviem vaikučiais šiaip taip žemėj susirango.

Toliau mano vadovas pasakoja, kokiu būdu jie visi čia susigrūdo į vieną trobą:

- Anksčiau aš gyvenau čia tik su savo žmona ir šeimininku. Šituos žmones priėmiau todėl, kad juos išmetė iš buto ir jie neturėjo kur dingti. Mano šeimininkas taip pat jau kelintas mėnuo negauna buto nuomos mokesčio. Bet jis pats bedarbis ir mūsų padėtį supranta. Tyli, dantis sukandęs.

Jam bepasakojant, ateina ir pats šeimininkas.

- Va, pažiūrėk tamsta. Juk jis savo tik kepurę ir švarką turi. O visa kita skolinta. Aš daviau kelnes, batus ir viršutinius marškinius. Ar ne tiesa?

- Taip, - atsako šeimininkas.

Toliau vadovas ima charakterizuoti kiekvieną šeimą atskirai. Pradeda nuo šeimininko:

- Jis yra našlaitis, seniai netekęs tėvo ir motinos. Turi du broliukus, kurie auga prieglaudoj. Pats yra bedarbis. Pirmon kategorijon įskaitytas todėl, kad, lankantis komisijai, parodė šios našlės du vaikučius kaipo savo brolius. Per savaitę dirba po tris dienas ir uždirba iki 9 litų. Vadinasi, per mėnesį gauna 36 litus! Aš pats esu antros kategorijos bedarbis. Į savaitę gaunu dirbti keturias dienas po keturias valandas ir uždirbu 5-7 litus. Vadinasi, mėnesį turiu gyventi aš, žmona ir kūdikis iš 24-28 litų. Jam, - parodo į draugą, - dar riesčiau. Jis yra skaitomas pirmos kategorijos bedarbis. Uždirba 37-38 litus per mėnesį. Ir iš tų pinigų šešiese turi pragyventi.

- Va, šita moteris, - sako, rodydamas į našlę su dviem vaikučiais, - laimingesnė. Ji elgetauja. Užtat bado nemato ir dažniau vieną kitą centą sugriebia. Tiesa, vienam trejų metų savo vaikučiui ji gauna pietus iš vaikų darželio. Bet tamsta gali pažiūrėti, kas tai per pietūs.

Man atnešė, įpylę į lėkštę, kažkokios drumzlinos sriubos, neva kopūstų, ir rupios juodos duonos gabalėlį.

- Tai šita sriuba minta trejų metų vaikutis, - aiškina toliau mano vadovas.

- Mes patys negeresniu maistu mintam ir savo vaikučius penim, - pasakoja toliau, - bulvės ir duona – beveik vienintelis mūsų maistas. Kartais užsifundijam ir mėsos: pigiausių bekonų liekanų – kokią gerklę, jaknas ar karvės tešmens gabalą.

- Moterys, kaip tamsta matai, visos gana jaunos. Norėtų kur nors kad ir už nedidelį atlyginimą dirbti, bet negauna darbo. Ir taip esam priversti vilkti sunkų gyvenimo jungą, puspadžiu, skarmalais apsidangstę, skursti.“

Užnemunės valstiečių ir visuotinis politinis Kauno darbininkų streikai

Ypatingą vietą 30-ųjų Lietuvos istorijoje užima garsusis Užnemunės valstiečių streikas, kuris apnuogino visą tuometinės Lietuvos klasinį susiskaldymą. Šiame streike dalyvavo ne tik kaimo darbininkai ir mažažemiai, bet ir vidutinių ūkių šeimininkai, kurie taip pat kentė nuo stambiosios kaimo buržuazijos.

Streikas turėjo įvairių priežasčių. Viena iš jų – stambūs ūkiai Užnemunėje buvo stipresni, o vidutiniai ūkiai silpnesni, negu visoje Lietuvoje. Dėl to pastarieji jautėsi prispausti, kaip ir proletariatas. Be to, stambiuose Užnemunės buožių ir dvarininkų ūkiuose (20 ha ir daugiau), kurie sudarė tik 17,9 proc. visų ūkių Užnemunėje, samdomų darbininkų dirbo daugiau, negu analogiškuose ūkiuose likusioje Lietuvoje. Alytaus apskrityje vienam tokiam ūkiui teko vidutiniškai 2,1 darbininko, Marijampolės – 3,57, Šakių – 2,9, Vilkaviškio – 4, Kauno – 3,15, tuo tarpu kai visoje Lietuvoje – 2,7. Atitinkamai ir darbo užmokestis čia buvo beveik mažiausias: 1935 m. Alytaus apskrityje kumetis gaudavo per metus 149lt, Marijampolės – 185lt, Šakių – 209lt, Vilkaviškio – 186lt, Kauno – 200lt, tuo tarpu kai vidutiniškai Lietuvoje – 230lt. Kartu čia augo ir tuo metu pogrindyje veikusios Kompartijos įtaka. Pvz., Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus ir Kauno apskrityje (be miesto) komunistų partija 1932 m. birželį turėjo 152 narius, o 1935 m. liepą-rugpjūtį jau 540 (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, Vilnius, 1976 m., p. 195-198). Prie viso to, darbo valstiečių neramumus galėjo įtakoti ir bendros to meto darbininkų nuotaikos bei veiksmai Lietuvoje, kadangi tada buvo ypač suaktyvėjęs streikų judėjimas.

Šio masinio streiko Užnemunėje ruošimas prasidėjo 1935 m. pirmoje pusėje. Iniciatoriai buvo patys valstiečiai (komunistai prie streiko prisijungė jam jau prasidėjus, siekdami suteikti jam daugiau organizuotumo). Liepą Pakuonio, Prienų, Gražiškių valsčiuose buvo pradėti platinti valstiečių parašyti atsišaukimai apie darbo valstiečių padėtį ir jų beteisiškumą, valstiečiai buvo raginami nepardavinėti žemės ūkio produktų, nemokėti mokesčių, nevykdyti valdžios nurodymų, kol nebus pagerinta jų padėtis. Streiko paruošime matyti darbininkų kovos patyrimo įtaka. Pvz., Gražiškių valsčiaus valstiečių atsišaukime buvo rašoma:

„Mes, Lietuvos ūkininkai, matydami po savo kojomis tamsią bedugnę, turime kaip įmanydami mes patys save gelbėti. Bet kur galima save gelbėti? Juk valdžia turi armiją, kiekvieno ūkininko žingsnį seka policininkas, šnipas ar tolygus. Nei šiaip, nei per spaudą pasitart negalima. Bet visgi yra priemonių, su kuriomis užsienio ūkininkas ir darbininkas jau save gelbėjosi. O ta priemonė vadinasi streikas. Vadinasi, jei fabrikų darbininkai susitarė visai neit ir neina į fabriką dirbti. Jei ūkininkai, tai neveža į miestą ir visai neparduoda savo gaminius, nemoka mokestį ir visokias prievoles neatlieka iki valdžia ar kas kitas jų būvį nepagerina… Todėl ir mums, Lietuvos ūkininkams, liekasi už to taip seniai kitur išmėginto ginklo tvertis“ (Ten pat, p. 199).

Streiko pradžia buvo paskirta 1935 m. rugpjūčio 20 d., o baigtis turėjo rugsėjo 20 d. Jau rugpjūčio 19 d. plente Prienai-Alytus prasidėjo pirmieji valstiečių piketai, kurie neleido nieko įvežti į turgų, nieko parduoti ir nieko pirkti.

Streike susivienijo tiek mažažemiai ir vidutiniai valstiečiai, tiek ir žemės ūkio darbininkai. Atsišaukime „Broliai Lietuvos ūkininkai ir darbininkai“ buvo rašoma:

„Tad, broliai ūkininkai ir darbininkai, šiandien mus jau vargas verčia vienytis, tad vienas už visus, visi už viena, nes tiktai vienybė – galybė, vienybėje mes laimėsime, nes mūsų pusėje tiesa“ (Ten pat, p. 201).

Paveikslėlis
Veiveriai, policijos užmuštas streiko dalyvis J. Gustaitis.

Streikas įgavo gana platų užmojį ir represijos iš Smetonos diktatūros pusės netruko prasidėt. Rugpjūčio 26 d. Prienuose įvyko 3000 žmonių mitingas, kuriame buvo išrinkta delegacija deryboms su valdžios atstovais. Netrukus streikininkų reikalavimai buvo įteikti apskrities viršininkui. Tačiau jau sekančią naktį prasidėjo delegacijos narių suiminėjimai. Rytą atvykusi į Kunigiškių kaimą policija bandė suimti ir delegacijos narį komunistą P. Žvirblį, tačiau susirinkusi 200 valstiečių minia neleido to padaryti. Suiminėjimai sukėlė platų nepasitenkinimą. Rugpjūčio 27 d. rytą Šilavoto bažnytkaimyje susirinkusi valstiečių minia nuginklavo policininką, susisiekė su Prienais ir Marijampole ir pareikalavo paleisti suimtuosius. Šaltupio slėnyje susirinko kita 300 žmonių minia, kuri sustabdė policiją, vežusią suimtuosius. Kruvinas susidūrimas pareikalavo aukų, tačiau suimtieji buvo išlaisvinti. Taip pat keleto valstiečių gyvybių nusinešę susidūrimai su policija įvyko Prienuose ir Veiveriuose. Butrimonyse 500 darbo valstiečių ir žemės ūkio darbininkų po susidūrimo su policija su raudona vėliava užėmė paštą, kuriame įkūrė vietinį streiko štabą. Juos išvaikė atvykusi pasienio policija ir Kauno policijos mokyklos kursantai. Susidūrimai vyko ir kitose vietose. Prasidėjo konfliktai su buožija, kuri daugiausia atliko streiklaužių vaidmenį. Pirmieji jų ir streikininkų susidūrimai įvyko jau rugpjūčio 21-22 d. ties Išlaužo miesteliu, kur piketininkai ėmė naikint buožių vežamus produktus.

Rugpjūčio pabaigoje pirmasis kovų įkarštis atslūgo ir nauja susidūrimų banga kilo rugsėjo antroje pusėje dėl besitęsiančių suiminėjimų. Pvz., rugsėjo 21 d. Vilkaviškio apskrityje Gražiškių valsčiaus policija suėmė tris aktyvius streiko dalyvius. Kitą dieną miestelyje susirinko 300 valstiečių ir žemės ūkio darbininkų, kurie nuginklavo policininkus ir išlaisvino suimtuosius. Policija pasikvietė pastiprinimą ir pradėjo masinius areštus. Rugsėjo 23 d. 400 kaimo darbo žmonių ketino vėl vykti į miestelį, tačiau jo pakraštyje juos pasitiko policija ir atidengė ugnį, ko pasėkoje keli valstiečiai buvo sužeisti, vienas žuvo, o minia išsisklaidė.

Įvairūs susidūrimai su policija ir mokesčių rinkėjais vyko dar ilgai, tačiau pamažu Smetonos rėžimui persekiojimų, areštų ir šaudymų pagalba pavyko nuslopinti neramumus. 18 žmonių nubausta mirties bausme (vienas nunuodytas dujų kameroje). Iš viso tais metais „už pasipriešinimą valdžios organams ir maištą“ oficialiais duomenimis į kalėjimus buvo uždaryti 16 495 žmonės (Z. Balevičius „Darbininkų padėtis buržuazinėje Lietuvoje“, Vilnius, 1960 m., p. 75). Taipogi streikas pralaimėjo dėl nepakankamo organizuotumo, dėl nesuderintų atskirose vietovėse veiksmų.

Šiaip ar taip, tai buvo klasių kovos pliūpsnis, kurį numalšinti buržuazijos diktatūrai pavyko tik laikinai. Pvz., jau 1939 m. kovo 18 d. saugumo departamento biuletenyje buvo rašoma, kad „Suvalkų krašte pastebimi naujo ūkininkų bruzdėjimo ženklai. Reikia pastebėti, kad tokiam judėjimui pasireikšti platesniu mastu sąlygos darosi kas kartas palankesnės. Pastaruoju metu kaimo darbo žmonės vis dažniau nusiskundžia savo ekonomine padėtimi…“ (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, Vilnius, 1976 m., p. 222).

Taipogi didžiulį mastą įgavo 1936 m. Kauno darbininkų visuotinis politinis streikas. Viskas prasidėjo to, kad įsiutęs darbininkas A. Kranauskas užmušė lentpjūvės šeimininką ir nusišovė. Jo laidotuvės, vykusios 1936 m. birželio 17 d., tapo didžiule politine 30 tūkst. žmonių demonstracija, kurią ruošė ir jai vadovavo Lietuvos Kompartija. Policijos pastangos užtverti demonstrantams kelią į miesto centrą privedė prie kruvino susidūrimo, kuriame vienas darbininkas žuvo ir daugybė buvo sužeisti. Demonstracijoje darbininkai reikalavo demokratiškų rinkimų į seimą, politinių kalinių išlaisvinimo ir pan. Kartu išreiškiant protestą buvo nuspręsta jau sekančią dieną pradėti visuotinį miesto streiką ir birželio 18 d. vidudienį visų Kauno fabrikų, dirbtuvių, statybų, transporto ir t.t. darbininkai nustojo dirbti. Nepaisant to, kad rėžimas bandė nuslopinti streiką, uždraudė rinktis gatvėse, sustabdė judėjimą keliuose, pasiuntė į Kauną papildomas policijos pajėgas, o suiminėjimus pradėjo dar laidotuvių dieną, dirbantieji rinkosi į mitingus mieste ir priemiesčiuose. Įvairiose vietovėse prasidėjo susidūrimai su policija. Kauno centre darbininkai ėmė statyti barikadą, dėl ko įvyko dar vienas susidūrimas su policija. Streiko metu buvo iškelti papildomi reikalavimai: nubausti kaltus už laidotuvių dalyvių šaudymą, paleisti areštuotuosius, legalizuoti profsąjungas, pakelti atlyginimus, įvesti 8 valandų darbo dieną. Birželio 20 d. streikas buvo organizuotai baigtas ir rėžimas buvo priverstas patenkinti dalį ekonominių darbininkų reikalavimų.

Tačiau ir tai klasinių prieštaravimų buržuazinėje Lietuvoje nepanaikino. Apie tai liudija 1940 m. kovo 11 d. saugumo departamento biuletenis, kuriame rašoma:

„Šiuo metu darbininkijos ekonominė būklė yra žymiai pasunkėjusi. Nuo 1939 metų pabaigos, t.y. nuo to laiko, kai darbininkų atlyginimo normos buvo padidintos 5-15 proc., daugelio maisto produktų ir kuro kainos pakilo iki 30 proc. ir vis dar kyla. Pabrango ir kitos pragyvenimo reikmenės ir jų pagaminimas, o butų nuoma, nors ir buvo tikėtasi, neatpigo. <...> Tie reiškiniai ne tik kelia darbininkijos susirūpinimą savo ekonomine būkle, bet didina darbininkų nepasitenkinimą esama socialine santvarka. <...> Tatai matyti iš darbininkų pareiškimų viešuose susirinkimuose Darbo rūmuose ir slaptuose jų pasitarimuose“ (Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 m. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965 m., p. 58-59).

Tačiau tuo metu tarybų valdžios atkūrimas ir Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungą buvo jau čia pat.

Kumečius į dvarus, dvarininkus – į kumetynus!


Paveikslėlis
Daugiatūkstantinė žmonių manifestacija Kaune 1940 m. birželį. Užrašai: „Tegyvuoja draugas Stalinas“, „Reikalaujame Lietuvos Komunistų partijos legalizavimo“

draugas Stalinas“, „Reikalaujame Lietuvos Komunistų partijos legalizavimo“

Buržuaziniam rėžimui nusiritus į krizę, kuri čia nenagrinėjama, 1940 m. liepos 21 d. Lietuvoje buvo atkurta Tarybų valdžia, o rugpjūtį Lietuva įstojo į TSRS. Nepaisant to, kad daugelis dabartinių istorikų-karjeristų, tarybiniais laikais šlovinusių komunizmą, dabar mėgsta kalbėti apie „aneksijas“, Lietuvos prisijungimas prie Tarybų Sąjungos atitiko darbo masių nuotaikas ir poreikius. Dirbantieji, gyvenę tokiose sąlygose, kurias mes jau aptarėme, negalėjo būti kapitalizmo pusėje, o į socializmą, Tarybų valdžią ir TSRS tuo metu visi žiūrėjo kaip į neatsiejamus dalykus. Vienintelis tuo nepatenkintas sluoksnis buvo buržuazija, kuri, neskaičiuojant smulkiųjų ir vidutinių valstiečių, tesudarė 12,2 proc. visų šalies gyventojų.

Darbo masių nuotaikas parodė daugelyje Lietuvos vietovių liepą vykę mitingai už Lietuvos įstojimą į Tarybų Sąjungą. Pvz., Raseinių mieste liepos 19 d. į mitingą susirinko keletas šimtų kareivių, kurie pasisakė už prisijungimą prie TSRS. Taip pat mitingas įvyko Vilkaviškyje, kur buvo pasisakyta už Lietuvos įstojimą į TSRS ir buržuazijos turtų nacionalizavimą. Marijampolėje susirinko net 10 tūkst. žmonių, reikalavusių prisijungti prie TSRS ir pakeisti esamą konstituciją. Panašūs keleto šimtų, o kai kur tūkstančių, žmonių mitingai vyko Tauragės, Ukmergės, Marijampolės, Šiaulių, Vilkaviškio, Telšių, Šakių apskrityse, Kretingoje ir t.t. Prieš tai daugelyje Lietuvos miestų vyko masiniai mitingai už Kompartijos legalizavimą ir Tarybų valdžią Lietuvoje.


Paveikslėlis
1940 m. liepos 10 d. mitingas Ylakiuose, skirtas rinkimams į Liaudies seimą. Užrašas: „Socialistinių valstybių santvarka ir susijungimas užtikrina amžiną taiką šalin karas“.

Paveikslėlis
Šiauliai, 1940 m. rugpjūčio 4 d. Išreiškiama padėka Tarybų Sąjungai ir TSRS Aukščiausiajai Tarybai už Tarybų Lietuvos priėmimą į TSRS.

Netrukus po Tarybų valdžios atkūrimo prasidėjo socialistiniai pertvarkymai. Liepos 26 d. įsigaliojo įstatymai dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Liepą-rugpjūtį buvo nacionalizuotos visos 669 pramonės įmonės, po ko ėmė gausėti darbininkų skaičius – lapkritį jų buvo jau 14 proc. daugiau nei prieš nacionalizavimą.

Rugsėjo 27 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką „nacionalizuoti visas privatines prekybos įmones, kurių metinė apyvarta siekia 150000lt ir daugiau“. Taip pat vyko ir tokios reformos, kaip mokesčio už mokslą panaikinimas, nemokamos medicinos įvedimas, priimtas įstatymas dėl suaugusiųjų švietimo, pradėtos steigti skaityklos, įvairūs knygynėliai ir pan. Pradėta kova su nedarbu.

Žinoma, pertvarkymai vyko ir žemės ūkyje. Liepos 22 d. visa žemė buvo paskelbta valstybine nuosavybe. Rugpjūčio 5 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl Valstybinio žemės fondo, kuris turės perdalyti žemę, sudarymo. Žmonės šias permainas sutiko entuziastingai, kadrų netrūko. Žemės ūkio komisijose, kurios užsiėmė žemių dalinimu valstiečiams, dalyvavo 1455 nariai, kuriems padėjo virš 2000 savanorių. Matavimo brigadų darbe dalyvavo 2411 žmonių (Už socializmo sukūrimą Lietuvoje. Mokslinės konferencijos medžiaga (1968 m. gruodžio 26-27 d.), Vilnius, 1969 m., p. 211). Netrukus iš 26 526 žemvaldžių buvo nusavinta 559 913 ha žemės, paliekant jiems po 30 ha. Iš viso iš vienuolynų, bažnytinių parapijų, dvarininkų ir buožių, kai kurių visuomeninių organizacijų ir t.t. į fondą buvo paimta 607 589 ha ploto, kurio 62,7 proc. atiteko 72 465 bežemių ir mažažemių šeimoms (Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 m. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965 m., p. 153, 164, 195).

Tuometinė spauda daug dėmesio skyrė šioms permainoms ir darbo žmonių nuotaikoms nušviesti. 1940 m. spalio 26 d. „Pravda Vilenska“ rašė apie žemės dalinimo pabaigą Šumsko valsčiuje, kuriame notaro S. Malinovskio žemė buvo išdalinta 33 naujakuriams:

„Iškilmingas dokumentų įteikimas po triumfaliniais vartais, papuoštais vėliavomis… Pirmasis dokumentą apie žemės gavimą gauna bežemis Mykolas Grocius. Su ašaromis akyse jis papasakojo apie tragišką savo likimą, gyvenant nuožmaus žemvaldžio dvare, kuriame jis dirbo nuo 1911 metų“.

„1939 metais, apkaltinę nesugebėjimu dirbti, mane išmetė iš kambario. Karvę Malinovskis atėmė. Aš jau pasenau. Dirbdamas dvarininkui praradau sveikatą. Pusalkis, sergąs kaulų džiova, turėjau su šeima pas svetimus ieškotis pastogės“, - pasakojo M. Grocius.

Gavusiems žemę valstiečiams Tarybų valdžia skyrė 20 mln. litų ilgalaikės paskolos. Taip pat didelis dėmesys buvo skirtas darbo valstiečių aprūpinimui gyvuliais, žemės ūkio inventoriumi. Pvz., buržuaziniais laikais virš 19 tūkst. valstiečių neturėjo karvių. Iki 1941 m. gegužės 18 d. 10 800 valstiečių jas gavo. Iš viso valstiečiams buvo išdalinta dvarininkų inventoriaus, žemės ūkio mašinų ir gyvulių, kurių bendra vertė sudarė 50 mln. litų (Už socializmo sukūrimą Lietuvoje. Mokslinės konferencijos medžiaga (1968 m. gruodžio 26-27 d.). Vilnius, 1969 m., p. 213-214). Prasidėjo žemės ūkio mechanizacija. Tame didelį vaidmenį suvaidino kitos Tarybų Sąjungos respublikos, iš kurių buvo imti vežti šimtai traktorių ir pan.

Kartu tarybinė žiniasklaida ėmė populiarinti kolektyvizacijos idėją. Reikia pažymėti, kad tuo metu Lietuvoje dar nevyko tos prievartiniais metodais pagarsėjusios kolektyvizacijos. Plati propagandinė kampanija davė postūmį ir valstiečiai patys ėmė domėtis kolūkine santvarka. Pvz., jau 1941 m. balandžio 19 d. „Panevėžio tiesa“ rašė:

„Viešintų valsčiaus, Prucikų kaimo valstiečiai šią vasarą rengiasi kolektyviai dirbti žemę. Šį nutarimą verta sveikinti. Jis gali būti pavyzdžiu kitų valsčių valstiečiams“.

Iki Didžiojo Tėvynės karo pradžios Lietuvoje susikūrė 11 kolūkių.

Žinoma, buržuazija siuto dėl vykdomų reformų. Ir demonstravo įvairias grimasas. Pvz., 1940 m. liepos 24 d. „Pravda Vilenska“ aprašė tokį atsitikimą. Dvarininkė M. Jasunec sabotavo atsiųsto komisaro nurodymus ir pardavinėjo galvijus, arklius, inventorių, grūdus. Kai buvo pareikalauta atsiskaityti, jis pareiškė, kad tokiu būdu ji užmokėjo kumečiams už darbą. Tokia gailestinga ji pasidarė tik dabar, nors anksčiau kumečiams už darbą mokėjo tik po 1lt per dieną, be to, kumetis negaudavo jokio maisto. Dvarininkė liaudies turto sąskaita nevengia demonstruoti savo „geraširdiškumo“ ir tuo pat metu daryti žalos naujakuriams, išdalindama turtą atsitiktiniams žmonėms, rašė „Pravda Vilenska“.

Vartant įvairius to meto valdžios dokumentus galima aptikti štai tokį įdomų 1941 m. sausio 16 d. žemės ūkio liaudies komisaro M. Mickio įsakymą dėl dvarų darbininkų šeimų apgyvendinimo dvarininkų gyvenamose patalpose:

„Įsakau neatidėliojant iš visų nacionalizuotų dvarų, kurie randasi Žemės ūkio liaudies komisariato žinioje, buvusius tų dvarų savininkus, tebegyvenančius dvarų namuose, iškelti į kumetynus, o jų gyventose patalpose apgyvendinti darbininkų šeimas, suteikiant pirmenybę turintiems gausias šeimas“ (Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 m. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965 m., p. 216).

Galima tik įsivaizduoti, kokį įniršį dvarininkijos tarpe kėlė tokie įsakymai. Už tokią „sovietinę priespaudą“, „lietuvių tautos genocidą“ šis ir jam artimi sluoksniai Tarybų valdžiai atleisti negalėjo.

Kaip ten bebūtų, socializmas kūrėsi, darbo liaudis statėsi rytojų. Sprendžiant iš visko, šis procesas Lietuvoje būtų vykęs daugiau-mažiau ramiai, be didelių sukrėtimų. Galbūt tai būtų vykę nepalyginamai sklandžiau, nei kai kuriose TSRS respublikose iki to. Tačiau artėjo karas.

2. Mano priešo priešas yra mano draugas

Lietuvos susiskaldymas

Nors viena iš dabartinės propagandos krypčių yra neigti klasių kovą Lietuvoje, artėjančio atviro klasių susidūrimo dvelksmas pasijuto jau karo išvakarėse. Gilus Lietuvos visuomenės susiskaldymas į turtingus ir vargšus, išnaudotojus ir išnaudojamus, savo ruožtu gimdė skirtingas politines nuotaikas. Viena nuo kitos atitolusių klasių pozicijos 30-ųjų pabaigoje tapo diametraliai priešingos.

Kalbant apie darbininkų ir smulkiųjų valstiečių mases 30-ųjų pabaigoje, tai simpatijos Kompartijai jų tarpe buvo ypač platus reiškinys. Dabartinė istoriografija šį faktą stengiasi nutylėti. Arba nusileidžia iki paprasčiausio melo. Štai, pvz., dabartinis antitarybinės propagandos organas „Genocidas ir rezistencija“ rašė: „Dėl silpnai išplėtotos pramonės Lietuvoje, negausaus ir daugiataučio darbininkų sluoksnio, antivalstybinės ir nelegalios LKP veiklos, jos organizacinio nesavarankiškumo ir jos, kaip svetimos valstybės organizacijos statuso, Lietuvos komunistų partija neturėjo stabilios augimo bazės, buvo negausi ir neįtakinga organizacija. <...> Komunistai neturėjo įtakos tarp didelių pramonės įmonių darbininkų… Antivalstybinė LKP veikla atstūmė nuo jos daugelį lietuvių.“ („Genocidas ir rezistencija“, 1999 m., Nr.1(5)). Nuo 1934 m. Kompartija ėmė užimti vis stipresnes pozicijas darbininkijoje, beveik pusei visų 1934-1939 m. vykusių ekonominių streikų vadovavo komunistai (174-iems iš 395-ių (A. Marcelis „Už proletariato ir darbo valstiečių sąjungą“, 1976 m., p. 166)), taipogi aktyviai dalyvavo politinių streikų ir demonstracijų organizavime, jos iniciatyva įvyko toks garsus įvykis kaip 1936 m. Kauno darbininkų visuotinis politinis streikas. Ir staiga didžiai susipratę lietuviai nusigręžia nuo jos, ji tampa neįtakinga? Ką gi, tai ne vienintelis pavyzdys, rodantis mažą dabartinių „istorikų“ darbų vertę.

Ir vėlgi išsklaidyti šiuos neaiškumus leidžia tarybiniais laikais paskelbti archyviniai dokumentai. Dar 1939 m. saugumo departamento birželio apžvalgoje apie Kompartijos veiklą buvo rašyta:

„Bendrai paėmus, Komunistų partija dėjo visas pastangas įgyti pasitikėjimą bei įtakos kuo platesnėse darbininkų masėse. Komunistų partija pasitikėjimą darbininkų tarpe stengiasi įgyti, skelbiant įvairius ekonominius šūkius. Tenka konstatuoti, kad savo propagandos pasėkoje Komunistų partija darbininkijos tarpe pasidarė labai populiari“ (Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940-1941 metais. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1965 m., p. 37).

Po to, kai 1939 m. spalį tarp buržuazinės Lietuvos ir TSRS buvo pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis ir Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių, buržuazinis rėžimas spalio 11 d. Kaune surengė iškilmes, kuriose Vilniaus atgavimą bandė pavaizduoti kaip savo nuopelną. Tačiau Kompartija tuo pat metu surengė darbininkų demonstracijas, kuriose buvo išreikšta padėka Tarybų Sąjungai. Šiose demonstracijose, vykusiose spalio 11-12 d., taipogi pasireiškė protarybinių nuotaikų sustiprėjimas, tarp įvairių antifašistinių šūkių buvo skanduojama ir už Tarybų valdžią Lietuvoje. Spalio 16 d. saugumo departamento biuletenyje buvo rašoma:

„Šių dienų įvykiai parodė, kad mūsų darbininkijos tarpe komunistų agitacija randa sau neblogą dirvą. Komunistų įtakai pasiduoda nemaža ir tų darbininkų, kurie anksčiau su komunistų veikla nieko bendro neturėjo. Vienas žymesnis komunistų veikėjas, kalbėdamas apie dabartinę darbininkų nuotaiką, yra išsitaręs, jog dabar darbininkija esanti taip nusiteikusi, kad pati veržte veržiasi demonstruoti. Girdi, jeigu tik Komunistų partija turėtų geriau organizuotą agitatorių tinklą, tai kasdien galėtų surengti po kelias demonstracijas. Reikia pažymėti, kad toks apibūdinimas nėra per daug perdėtas.“ (ten pat., p. 44).

Lietuvos dirbantieji džiaugsmingai sutiko papildomus Raudonosios armijos dalinius 1940 m. birželį, Kaune jie buvo sutikti su gėlėmis. Taipogi buvo sveikinama naujoji Liaudies vyriausybė. Iš 1940 m. birželio 19 d. „Kauno audinių“ fabriko darbininkų ir tarnautojų susirinkimo priimtos rezoliucijos:

„Mes, „Kauno audinių“ darbininkai ir tarnautojai, su didžiausiu džiaugsmu sveikinam Raudonąją Armiją, kuri ištiesė pagalbos ranką skurstančiai Lietuvos liaudžiai, suteikdama jai laisvę ir užtikrinta rytojų, apsaugodama nuo imperialistinių karo skerdynių. Taip pat sveikinam tikrąją Lietuvos Liaudies vyriausybę ir reiškiame jai visišką pasitikėjimą.
Tegyvuoja TSRS – mažų tautų gynėja!
Tegyvuoja Raudonoji Armija – laisvės ir žmoniškumo nešėja!..
Tegyvuoja Lietuvos Liaudies vyriausybė!
Tegyvuoja broliškas Lietuvos ir TSRS tautų sugyvenimas!“ (Ten pat, p. 70).

Iškalbinga 1940 m. liepos 21 d. Vilniaus dirbančiųjų mitinge priimta rezoliucija, kuri, kaip jau minėta pirmoje dalyje, buvo tik viena iš daugelio tokio pobūdžio rezoliucijų, priimtų liepos mėnesį dirbančiųjų mitinguose daugybėje Lietuvos vietų:

„Mes, liaudies masės, susirinkusios didžiulėje demonstracijoje-mitinge Vilniuje, Lukiškių aikštėje, 1940 m. liepos 21 d., dalyvaujant darbininkų, darbo inteligentijos ir darbo valstiečių atstovams iš Vilniaus ir visų Vilniaus krašto kampų, sveikiname Liaudies seimą jo darbų pradžioje… Lietuvos liaudis reiškia pilną pasitikėjimą savo Seimui… Prašome mūsų atstovus tuojaus nuspręsti: 1) ištraukti Lietuvą iš supuvusios kapitalistinės santvarkos anarchijos ir nukreipti ją į planingo socialistinio kūrimo kelią; 2) nacionalizuoti bankus ir didžiąsias įmones, kad atėmus iš kapitalo rankų ir atidavus liaudžiai svarbias mūsų visuomeninio ūkio pozicijas; 3) reikalaujame nusavinti dvarų žemę ir atiduoti ją tiems, kurie ją dirba – bežemiams ir mažažemiams valstiečiams; 4) reikalaujame įvesti Lietuvoje TSRS Konstituciją, kuri patikrintų valdžią ir teises darbo masėms, pilno ūkinio, socialinio ir kultūrinio klestėjimo galimumą ir visišką tautų brolybę; 5) reikalaujame kreiptis į Tarybų Sąjungą ir prašyti priimti Lietuvą, kaip sąjunginę respubliką…“ (Ten pat, p. 119-120).

Paveikslėlis
Viena iš daugelio darbo žmonių demonstracijų 1940 m. liepą. Užrašas ant plakato: „Tegyvuoja Liaudies seimas ir Tarybų Lietuva“


Tuo tarpu Lietuvos buržuaziją ir jos politines viršūnes ėmė traukti hitlerinės Vokietijos pusėn. 1939 m. spalio 27 d., t.y. jau po Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, savo dienoraštyje iš buožių kilęs krikščionių demokratų partijos veikėjas, reakcingo klerikalinio laikraščio „XX amžius“ bendradarbis ir Kauno universiteto dėstytojas Z. Ivinskis rašė: „Apskritai Škirpa (K. Škirpa – buržuazinės Lietuvos diplomatas, pulkininkas - Ž.B.) labai skeptiškai vertino sovietų įgulas pas mus. Daug geriau būtų buvę eiti su vokiečiais… Apskritai Škirpa buvo už dėjimąsi su vokiečiais, kol dar nebuvo vėlu…“ (Išdavystė. Vilnius, 1988 m., p. 23). Galima paminėti, kad iki savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo buržuazinės Lietuvos viršūnės svyravo ir nebuvo vienalytės. Pvz., nors K. Škirpa jau seniai ragino eiti į sąjungą su hitlerine Vokietija, 1939 m. gegužės 11 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys pranešė visoms Lietuvos užsienio pasiuntinybėms, kad augant įtampai tarp Vokietijos ir Lenkijos, „viena pagrindinių Lietuvos politikos tezių yra griežtas neutralumas, kurį išlaikyti ir ginti mes esame tvirtai pasiryžę“ (R. Žiugžda „Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917-1940“, Vilnius, 1983 m., p. 142). Tačiau tai tęsėsi tik tol, kol sąjungininkas buvo renkamas iš kapitalistinių valstybių. Visai kitokia pozicija buvo Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, jausdamos diskomfortą dėl Raudonosios Armijos buvimo Lietuvoje ir suartėjimo su socialistine TSRS, buržuazijos politinės viršūnės ėmė slapta bendradarbiauti su hitlerine Vokietija prieš Tarybų Sąjungą. „Iki 1939 metų Lietuvos žvalgyba… neužsiiminėjo žvalgybine veikla prieš TSRS“, - 1940 m. rugpjūčio 7 d. parodė tų pačių metų vasarą tarybinių saugumo organų suimtas buvusio buržuazinės Lietuvos generalinio štabo II skyriaus, užsiiminėjusio karine žvalgyba, viršininkas K. Dulksnys (LYA, f.3377, ap.55, b.40, l.75). Tačiau jau 1939 m. lapkritį buvo užmegztas bendradarbiavimas tarp Gestapo ir Lietuvos saugumo departamento dėl žinių apie Raudonosios Armijos dalinius Lietuvoje rinkimo. Ir jau 1940 m. sausį saugumo departamento surinktos žinios buvo perduotos hitlerininkams. Taipogi bendradarbiavimas užsimezgė tarp kariškių. Tą pačią dieną K. Dulksnys parodė:

„1940 m. sausį Vokietijos karinio atašė Kaune pulkininko Justo iniciatyva aš, su Lietuvos krašto apsaugos ministro Musteikio sutikimu, užmezgiau kontaktą su vokiečiais žvalgybiniam darbui prieš TSRS.
Mes susitarėme su Justu keistis informacija apie Raudonosios Armijos dalis, išdėstytas tiek Lietuvos teritorijoje, tiek ir pasienio su Lietuva rajonuose.
Su Justu aš turėjau tris susitikimus, kuriuose mes apsikeitėme turėta medžiaga apie Raudonąją Armiją.“

„Iš pokalbių su Musteikiu ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos įgaliotiniu Berlyne Škirpa, kuris buvo artimas buvusiam prezidentui Smetonai, man žinoma, kad Lietuvos vyriausybė atėjus Raudonosios Armijos daliniams į Lietuvos teritoriją savo užsienio politikoje pasirinko staigaus suartėjimo su Vokietija kursą, - pridėjo K. Dulksnys. – Akivaizdu, kad šia aplinkybe paaiškinama tai, kad Musteikis sankcionavo ryšių su Vokietijos žvalgyba užmezgimą“.

Be to, bendradarbiavimas prieš TSRS ėmė megztis ir tarp trijų Pabaltijo buržuazinių rėžimų. „…sudarius sutartį su Tarybų Sąjunga, Lietuvos vyriausybė užmezgė ryšius su Latvijos ir Estijos vyriausybėmis bendram darbui prieš Tarybų Sąjungą“, - tą pačią dieną minėjo K. Dulksnys. Gruodžio 7-8 d. Taline susirinko Baltijos antantės šalių užsienio reikalų ministrų X konferencija, kurioje buvo susitarta dėl Pabaltijo buržuazinių rėžimų bendradarbiavimo prieš TSRS. Kad nekiltų šiuo momentu nereikalingas konfliktas su TSRS dėl savitarpio pagalbos sutarties pažeidinėjimo, oficialiai šis nutarimas nebuvo įformintas. Tačiau realiai bendradarbiavimas prasidėjo. Greit po to, gruodžio 29 d., Rygoje įvyko Pabaltijo buržuazinių valstybių kariuomenių štabų atstovų pasitarimas. Neužilgo prasidėjo bendras Raudonosios Armijos šnipinėjimas. Iš 1940 m. liepos 31 d. K. Dulksnio parodymų:

„1939 metų lapkritį, kai pagal sutartį Raudonosios Armijos dalys atvyko į Lietuvą, prie Krašto apsaugos ministerijos buvo įkurtas Ypatingasis Skyrius.
Formaliai Ypatingasis Skyrius buvo sukurtas ryšiams su Lietuvoje dislokuotų Raudonosios Armijos dalių vadovybe, o faktiškai Ypatingasis Skyrius vykdė žvalgybinį darbą prieš Tarybų Sąjungą.
<...>
Prie kiekvienos tarybinės įgulos Lietuvoje buvo vadinamieji „ryšio karininkai“, kurie pakluso Ypatingajam Skyriui, faktiškai atliko agentų vaidmenį žvalgant Raudonosios Armijos dalis.
<...>
Ryšio karininkai rinko žinias, kurios buvo koncentruojamos ir apibendrinamos Ypatingajame Skyriuje.
<...>
1940 metų kovą generolas Rėklaitis – Krašto apsaugos ministerijos atstovas Ypatingajame Skyriuje išvyko kartu su Užsienio reikalų ministerijos valdininku daktaru Mačiuliu į Latviją ir Estiją.
Ten jie susisiekė su Estijos Ypatingojo Skyriaus viršininku generolu, kurio pavardę pamiršau, ir Latvijos Ypatingojo Skyriaus viršininku generolu Hartmanu ir susitarė keistis gaunama medžiaga apie Raudonosios Armijos dalis“ (Ten pat, l. 87-88).

1940 m. vasarį Taline buvo pradėtas leisti Baltijos antantės žurnalas „Revue Baltique“, kurio pirmame numeryje buržuazinės Lietuvos ministras pirmininkas A. Merkys ragino „išplėsti ir pagilinti“ Pabaltijo rėžimų bendradarbiavimą. Ir jau vasario 29 d. buržuazinis Estijos laikraštis „Piaevaleht“ kėlė klausimą, ar nevertėtų papildyti Baltijos antantės šalių bendradarbiavimo sutarties straipsniais dėl karinės pagalbos, „kad būtų užfiksuota jau faktiškai susidariusi padėtis“.

Lietuvos Generaliniame štabe sklandė agresyvios Raudonosios Armijos atžvilgiu nuotaikos, kurios neliko kalbų lygyje – Lietuvos buržuazinis rėžimas ėmė kurti karinių veiksmų prieš Raudonąją Armiją planus. Tarybinių saugumo organų suimtas II skyriaus žinių tvarkymo vedėjas K. Pranckonis 1940 m. rugpjūtį parodė:

„Iki paskutinio konflikto su Tarybų Sąjunga generalinio štabo 2-ajame skyriuje buvo visiškai kvalifikuota agentūra, kuri tiekė mums vertingą medžiagą. Dėka agentų Generalinio štabo 2-as skyrius žinojo visą Raudonosios Armijos išsidėstymą ne tik Lietuvoje, bet ir Tarybų Sąjungos teritorijoje, jos ginkluotę, personaliai net gi armijos vadovaujančių kadrų pavardes, pasienio ir vidaus apsaugos postų išdėstymą Lietuvos teritorijoje.
Visa surinkta medžiaga mums leido reikiamu atveju netikėtai užpulti Raudonosios Armijos dalis, išdėstytas Lietuvoje. Visų pirma, nuginkluoti postus, likviduoti armijos vadovus, sukelti raudonarmiečiams dirbtinę paniką ir be ypatingo pasipriešinimo nuginkluoti visas Raudonosios Armijos dalis, kurios yra Lietuvoje.
Pradžioje agentūra rinko tikslią medžiagą operatyviam Raudonosios Armijos dalių, esančių Lietuvos teritorijoje, užpuolimo planui. Toliau, gaunant naujas žinias apie Raudonąją Armiją, operatyvinis planas buvo keičiamas.
Operatyvinis Raudonosios Armijos dalių užpuolimo planas buvo, jis buvo saugomas Lietuvos armijos Generalinio štabo 1-ame operatyviniame skyriuje…“ (ten pat, l.119-121).

Žinoma, buržuazinis rėžimas Lietuvoje nebūtų drįsęs mąstyti apie karinį konfliktą su TSRS, jei nebūtų tikėjęsis atsiremti į hitlerinės Vokietijos jėgą. Ir mainais už tai jis buvo pasiryžęs net gi faktiškai panaikinti savo buržuazinės valstybės suverenitetą – 1940 m. vasarį Smetona pradėjo slaptas darybas su hitlerine Vokietija turėdamas tikslą paversti buržuazinę Lietuvą hitlerinės Vokietijos protektoratu. Kaip 1941 m. kovo 13 d. parodė suimtas buvusio saugumo departamento direktorius ir buožė A. Povilaitis, Smetona pasiuntė jį į hitlerinę Vokietiją neoficialiai pranešti pastarosios valdantiesiems sluoksniams, kad jis „nutarė persiorientuoti į Vokietiją“, ir išsiaiškinti, „ar sutiktų Vokietija paimti Lietuvą savo protektoratan“. Smetonos, kaip buržuazinio veikėjo, logika buvo aiški. „…Lietuva, kaip nedidelė valstybė, negalės išlikti savarankiška ir išsaugoti kiek skirtingą nuo kaimyninių valstybių socialinę-ekonominę struktūrą,… anksčiau ar vėliau Lietuvai teks pajungti savo politinį ir ekonominį gyvenimą vienai ar kitai doktrinai“. Žinoma, buržuazinio veikėjo akimis, tai jokiu būdu negalėjo būti socializmas, nes, kaip išsireiškė Smetonos adjutantas Žukaitis, „priimti socialistinę valstybės sistemą… reikštų savo pačių rankomis užkasti savo kapą“. Persigandusios dėl socialistinių perspektyvų buržuazijos politinės viršūnės metėsi į hitlerinės Vokietijos pusę: „…lieka vienintelė išeitis – orientuotis į Vokietiją“. „Todėl, pasakė baigdamas Smetona, jei politinė konjunktūra to pareikalaus, tai jis nėra nusistatęs prieš nacionalsocialistinių principų įgyvendinimą Lietuvoje, t.y. prieš fašistinio perversmo įvykdymą“, - pasakojo A. Povilaitis apie savo pokalbį su Smetona. Hitlerininkai pažadėjo, kad „Vokietija galės paimti Lietuvą savo protektoratan net iki 1940 m. rugsėjo mėn. ir bet kuriuo atveju ne vėliau, kaip pasibaigus karui Vakaruose“ (Komunistas, 1960 m., Nr.6, p. 35-36). Matyt, bendriems veiksmams ir buvo kuriami Raudonosios Armijos užpuolimo planai.

TSRS negalėjo nereaguoti į antitarybinę ir prohitlerinę jos pašonėje veikiančio Lietuvos buržuazinio rėžimo politiką, išryškėjusią po savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo. Birželio 14 d. TSRS pateiktas ultimatumas, papildomų Raudonosios Armijos dalinių įžengimas į Lietuvą ir to sukelta buržuazinio rėžimo krizė suardė šiuos planus. Tačiau niekur neišgaravo pati buržuazija, kurios ne tik politinės viršūnės kreivai žiūrėjo į TSRS, bet ir jos žemesnieji sluoksniai. Neišgaravo ir bręstantys klasinis konfliktas, kuris dar labiau paaštrėjo pradėjus jau aprašytus socialistinius pertvarkymus Lietuvoje. Gelbėdama savo klasinę padėtį, žūstanti buržuazija puolė Hitleriui į glėbį.

Antitarybinis pogrindis ir pirmasis trėmimas

Tokiai situacijai susidaryti padėjo pačios hitlerinės Vokietijos interesai, kadangi artėjantis karas reikalavo palankios dirvos ten, kur vyks veiksmai. Neapykanta Tarybų valdžiai persisunkusi ir hitlerinei Vokietijai simpatizuojanti Lietuvos buržuazija labai tiko penktosios kolonos vaidmeniui. Todėl hitlerininkai ne tik neprieštaravo, kad 1940 m. vasarą į Vokietiją pabėgę buržuaziniai veikėjai pradėtų kurti antitarybines organizacijas, bet ir daug kuo prisidėjo prie jų kūrimo.

Turbūt pagrindinis vaidmuo šioje istorijoje tenka jau minėtam prohitleriškai nusiteikusiam buržuazinės Lietuvos diplomatui Vokietijoje pulkininkui K. Škirpai, kuris turėjo pažinčių valdančiuosiuose hitlerinės Vokietijos sluoksniuose ir ėmėsi kurti antitarybinę organizaciją, turėsiančią savo centrus tiek užsienyje, tiek ir pogrindyje Lietuvoje. Jis palaikė kontaktus šiuo klausimu tiek su hitleriniais veikėjais, tiek su Lietuvos buržuaziniais sluoksniais, sinchronizuodamas jų planus. Savo atsiminimuose, išleistuose jau JAV, prisidengęs buržuaziniams veikėjams būdinga pseudopatrione retorika ir plūsdamas „komunistinius budelius“ jis rašė:

„…buvau…, rodos, 20 birželio, pakvietęs vieną nacių partijos veikėją, savo pažįstamą nuo daug metų, papietauti drauge su manim… Tai buvo dr. Georg Leibraudt, vienas iš artimesnių von Rosenbergo bendradarbių, vėliau tapęs Rytuose Užimtų Kraštų Ministerijos centrinio skyriaus direktorium ir ėjęs tos Ministerijos generalinio sekretoriaus pareigas. Turėdamas galvoj mudviejų seną pažintį ir draugiškus santykius, pastačiau jam precizišką klausimą, ar yra vilties susilaukti, kad Reichas suduos Sovietams smūgį, ir kada to būtų galima tikėtis? Dr. Lebraudt į tai atsakė:
- Dėl to negali būti jokios abejonės. Politiškai tas klausimas išspręstas. Strategijos dalykas, kaip ir kada tą sprendimą įvykdyti.
<...>
Nuvykęs birželio 25 d. į Kauną, galėjau ten iš visų, su kuo tik teko politiniais klausimais išsikalbėti, patirti vieną ir tą pačią nuomonę, jog Lietuvos išsigelbėjimas iš Sovietų nagų būtų įmanomas tik tada, jei Hitleris pasuktų vokiečių karo jėgas prieš slaviškuosius rytus sunaikinti ten įsigalėjusį bolševizmą. <...>

Visiems tada rūpėjo… klausimas, kuris tada turėjo kiekvienam lietuviui gyvybinės reikšmės, būtent – kaip galima būtų greičiau nusikratyti sovietinių įsibrovėlių į mūsų mažą kraštą, kol jie dar nebuvo suspėję padaryti Lietuvai ir lietuvių tautai sunkiai beatitaisomų žaizdų. Tokiomis aplinkybėmis ieškoti pritarėjo mano Lietuvai gelbėti koncepcijai nė nereikėjo: visų, kas tik dar nebuvo nustojęs tikėti į Lietuvos išlaisvinimą, viltys ir akys savaime krypo į Lietuvos diplomatinį postą Berlyne.
<...>

…Įsakmiai visiems patariau, kad neerzintų sovietų okupanto bent kokiomis demonstracijomis, kurios tik išprovokuotų jį imtis preventyviškų priemonių ir to pasekmėje galėtų prisidaryti perankstyvių aukų. Nurodžiau, kad tik labai patylomis stengtųsi sudaryti slaptą būsimos pogrindžio organizacijos skeletoną planingam pasiruošimui ginkluotai kovai, kada tam jau būtų atėjęs laikas ir susidarytų palankios galimybės“. (K. Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga“. Vašingtonas, 1973 m., p.19-21).

Tai, kad daug kas iš buržuazinių sluoksnių savo gelbėtoju laikė hitlerinę Vokietiją, matyti ir iš nebaigtų rašyti LTSR liaudies finansų komisaro J. Vaišnoro atsiminimų, kuriuos galima rasti dabartiniame Ypatingajame archyve:

„1940 m. Liaudies Vyriausybėje Finansų ministerio, o vėliau ir Finansų Liaudies komisaro pareigos įgalino arti susidurti ir kalbėtis… su daugeliu buržuazinių veikėjų… Vieni iš jų padėjo pertvarkyti liaudies ūkį socialistiniais pagrindais ir rėmė naujosios vyriausybės darbus. Kiti vylėsi, Vokietijos padedami, atstyti Lietuvos buržuazinę santvarką. Šie žmonės nenorėjo ir netikėjo, kad iš Europos žemėlapio gali dingti hitlerinė Vokietija, įžūliai kėlusi į dangų svastika papuoštas vėliavas ir išdidžiai svajojusi šimtmečius ponauti pavergtoje Europoje. Jie netikėjo, kad istorijos šiukšlynan atsidurs ir fašizmas, pompastiškai skelbęs, jog dvidešimtas amžius bus amžinai vadinamas fašizmo triumfo amžiumi“ (LYA, f.3377, ap.51, b.251, l. 26).

Šiuose sluoksniuose labai greit paplito gandai apie netrukus įvyksiantį Hitlerio „puolimą prieš bolševizmą“. Galima daryti prielaidą, kad šie gandai ėmė plisti po minėto K. Škirpos apsilankymo birželio pabaigoje, kuomet ponams ir jų vaikams neabejotinai buvo suteikta viltis apie netrukus ateisiantį jų išgelbėtoją. Kita vertus, neatmestina, kad tuo pačiu metu hitlerinė žvalgyba Lietuvoje paraleliai užsiėmė analogiškų gandų skleidimu arba patys Lietuvoje esantys buržuaziniai veikėjai, turėdami pažinčių su hitlerinės Vokietijos atstovais, savarankiškai rinko duomenų nuotrupas ir skleidė paskalas, kuriomis patys labai norėjo tikėti. Ir jau 1940 m. liepą beveik visas buržuazijos avilys zvimbė apie didžiojo vado Adolfo Hitlerio išlaisvinamąjį žygį į Rytus.

J. Vaišnoras savo atsiminimuose aprašo pirmąsias savo darbo dienas 1940 m. liepą, kai pradėjo eiti tada dar finansų ministro pareigas, ir atmosferą, su kuria jam teko susidurti pradėjus kontaktuoti su dar nespėjusiais išsilakstyti buržuaziniais veikėjais (kartu, žinoma, teko susidurti ir su dvasininkijos atstovais):

„Iš mano lankytojų pirmomis dienomis išsiskyrė pralatas Jakubauskis, vėliau buvęs Kauno vyskupijos valdytoju. Jis atėjo arkivyskupo Skvirecko įgaliotas prašyti leisti naudotis kurijos sąskaitoje bankuose esančiais pinigais. <...> Pralotas kalbėjo ne tiek finansiniais kurijos reikalais, kiek grynai politiniais. Politiniai klausimai jį domino daugiau už finansinius. Jis užtruko pas mane arti valandos ir turėjo pakankamai laiko pareikšti savo, o gal ir Skvirecko samprotavimams apie artimą Lietuvos ateitį ir bebręstančius Europoje naujus įvykius. Tarp kitko, artimas Jokubausko bičiulis buvo jėzuitų gimnazijos direktorius (gestapo agentas) Kipas.
Praloto Jakubausko pareikštas mintis galima taip trumpai nusakyti:
- Lietuva patekusi Tarybų Sąjungos įtakon laikinai. Netrukus padėtis pasikeisianti, nes Hitleris pradėsiąs puolimą prieš bolševizmą. Laikinas susitarimas su Tarybų Sąjunga Hitleriui buvo reikalingas taktikos sumetimais – dezorganizuoti Vakarus ir apsidrausti nuo karto dvejais frontais. Dabar kada Prancūzija parblokšta, o Vakaruose pagrindinis Hitlerio tikslas pasiektas, bus siūloma Anglijai susitarti ir tuomet prasidėsiantis Vokietijos žygis į Rytus prieš bolševizmą.
- Juk Hitlerio gyvenimo tikslas yra bolševizmo sunaikinimas, - baigė Jokubauskas ir prašė šį pasikalbėjimą laikyti visai slaptu.
Stebėtinai panašias mintis pareiškė dar du mano lankytojai – tai vienas iš liaudininkų lyderių „Varpo“ bendrovės, leidusios „Lietuvos žinias“ direktorius F. Bortkevičienė ir buvęs ministeris E. Galvanauskas.
F. Bortkevičienė įėjusi į kabinetą ne iš karto pratarė žodį. Pasisveikinus ji tuoj pat atsisėdo ir pradėjo verkti.
- Kas yra ponia? – atsargiai aš paklausiau jos.
- Lietuva žūva.
- Kodėl Lietuva žūva?
Ji tebeverkė ir nieko neatsakė. Pagaliau kiek aprimusi piktai paklausė manęs:
- Nuo kada tapai komunistu?
- Aš nesu komunistas!
- Kaip tai nesi?
- Ponia, aš nesu partijos narys. Nėra partijos narys ir Paleckis ir daug kitų žmonių šiandien bendradarbiaujančių su komunistų partija ir vykdančių partijos direktyvas.
- O ar jūs, žinote, kad Hitleris greitai atsiims Pabaltę iš rusų.
- Ne, nežinom!
<...>
Greitu laiku mane aplankė ir E. Galvanauskas. (E. Galvanauskas - finansų ministras prie Smetonos, keletą savaičių ėjo pareigas Liaudies vyriausybėje, kapitalistas. Buvo medžio apdirbimo tresto Klaipėdoje pirmininkas, per metus uždirbdavęs 100 tūkst. litų, taipogi gaudavo dideles pajamas kaip kai kurių įmonių akcininkas – Ž.B.). Pasitraukęs iš finansų ministerio posto, buvo pakviestas į Šiaulius Prekybos instituto rektoriaus pareigoms. Prekybos institutas buvo Finansų ministerijos žinioje. E. Galvanauskas, kaip prekybos instituto rektorius, paprašė priimti ir aptarti instituto profilį. Užėjęs pas mane apie instituto profilį jis beveik nekalbėjo, o palietė tai, ko aš iš jo nelaukiau. Jis paprašė atvykti į Šiaulius ir padaryti instituto dėstytojams ir studentams pranešimą bėgamaisiais momento klausimais. Tai reikia, Galvanausko manymu, todėl, kad dėstytojų ir aplamai inteligentijos tarpe yra paplitę gandai. Ir E. Galvanauskas man beveik žodis į žodį papasakojo tai, ką aš prieš porą dienų buvau girdėjęs iš arkivyskupo Skvirecko atstovo Jokubausko. E. Galvanauskas dar pridūrė, kad Lietuvoje stambių mūšių nebūsią, nes Vokietija operuosiantis stambiomis desantinėmis grupėmis ir Tarybų Sąjungai būsiąs užkirstas kelias permesti į Lietuvą savo kariuomenę.
Aš nebuvau nuvykęs į Šiaulius pas Prekybos instituto dėstytojus ir studentus ir negaliu pasakyti, kas tokius gandus skleidė. Tačiau spėju, kad tai pačio E. Galvanausko mintys, paremtos surinktomis žiniomis iš Vokietijos atstovo Cechlino aplinkos. Daugiau man neteko susitikti su E. Galvanausku. Jis, padedamas Cechlino, liepos mėn. pirmoje pusėje pabėgo iš Lietuvos į Vokietiją“. (Ten pat, l. 27-28, 32-35).

Antitarybinės ir prohitlerinės nuotaikos plito ne tik buržuazijos elite – jos paplito visuose jos sluoksniuose iki pat kaimo buožių įvairiausiuose Lietuvos užkampiuose. Apie tai galima spręsti iš to paties K. Škirpos pateikto LTSR vidaus reikalų komisaro A. Gudaičio-Guzevičiaus 1941 m. balandžio 14 d. raporto Maskvai apie antitarybinių lapelių platinimą Lietuvoje. Šūkiai šiuose lapeliuose tikrai buvo būdingi tiems, kurie skurdžiu smetonmečiu gyveno labai neblogai ir neapkentė 1940 m. prasidėjusių socialistinių pertvarkymų: „Lietuva lietuviams“, „Šalin komunistinį terorą“, „Kovok prieš komunistų partiją, Staliną, raudonąją armiją ir žydus – už hitlerizmą ir restauravimą Smetonos“, „Žmonės lankykit bažnyčias, klausykit kunigų, būkit katalikai“, „Ilgų metų Smetonai“, „Ilgų metų mūsų vadui“ (užrašas ant plakato su Smetonos nuotrauka), ir t.t.

Šis raportas pakliuvo į rankas 1941 m. birželio 23 d. maištininkams ir vėliau buvo paskelbtas Vakarų spaudoje. K. Škirpa, lyg polemizuodamas, pateikia jį kaip įrodymą, jog antitarybinių lapelių platinime dalyvavo visi Lietuvos sluoksniai ir tai neva rodo visos lietuvių tautos kovą prieš „sovietinius įsibrovėlius“. Tačiau jis pats turbūt nė nepajuto, kaip prašovė įrodinėdamas nebūtus dalykus. Reikalas tas, kad joks bent kiek mąstantis marksistas neschematizuos visiškai realybės ir nebrėš griežtos linijos tarp dviejų stovyklų teigdamas, kad vienoje iš jų būta tik buržua, o kitoje tik proletarų. Iš tikrųjų antitarybinėje stovykloje pasitaikydavo ir proletarų, ir mažažemių valstiečių, lygiai kaip simpatizuojančių Tarybų valdžiai pasitaikydavo ir tarp pasiturinčių. Tačiau paskaičiavus darbo liaudies lyginamąjį svorį antitarybinėje stovykloje išryškėja daug pasakantis vaizdas. Sprendžiant iš K. Škirpos pateikto raporto, nuo 1940 m. vasaros iki 1941 m. sausio 15 d. už antitarybinių lapelių platinimą Lietuvoje buvo sulaikyta apie 140 žmonių. Kaip mažažemiai arba jų vaikai tarp jų pažymėti tik 3, kaip darbininkai arba jų vaikai – 7, dar keli amatininkai, nepasiturintys dirbantieji („skalbėjos sūnus“, „skurdus ūkininkas“), taipogi keli vidutiniokai valstiečiai. Likę – buožės, dvarininkai, įvairūs buržuazinės Lietuvos valdininkai, advokatai, karininkai, kadangi pati karininkija buvo pilna kilusių iš buržuazinių sluoksnių, kai kurie tarnautojai ir t.t. arba jų vaikai. Tokiu būdu išeina, kad darbo liaudis antitarybinėje stovykloje tesudarė apytiksliai devintadalį dalyvių. Tiesa, Škirpos pateiktame raporte, kurį jis, kaip prisipažįsta, šiek tiek sutrumpino, visiškai neįvardinta pavardėmis ir klasine priklausomybe apie keturiasdešimt žmonių. Dar maždaug dešimties žmonių socialinė padėtis nėra tiksliai įvardinta ir jie pažymėti tik kaip „ūkininkai“. Todėl sunku spręsti, ar tai mažažemiai, ar vidutiniokai, ar didžiažemiai. Tačiau vargu ar jie kardinaliai pakeistų tas tendencijas, kurios ryškiai matyti likusioje masėje. Štai keli pavyzdžiai. 1940 m. lapkričio 4 d. Rokiškio apskrityje Paliepės kaime buvo rastas lapelis: „Į kovą! Kovokit prieš bolševikus, kurie palaidojo mūsų nuosavybę ir laisvę. Kovokit prieš juos iš visos širdies ir visomis jėgomis. Vykit tuos proletariato hunus lauk, taip kad mūsų akys jų niekad daugiau neberegėtų…“. Pasirašyta „Partizanai“. Areštuotas Paliepės dvaro savininkas. Utenos apskrityje, Dubeikiuose, 1940 m. rugsėjo 23 d. už antitarybinių lapelių platinimą (pvz., „Kovok prieš komunistų partiją, prieš Staliną, prieš raud. armiją, už atkūrimą tautinės Lietuvos“) areštuoti: Rogažinskas – Dubeikių kunigas, iš dvarininkų šeimos; Matulis Jonas – parapijos komiteto pirmininkas, buožė; Matulis Jonas – Jono sūnus, šaulys; Matulis Juozas – Jono sūnus, šaulys; Rasčius Povilas – buožė, šaulys; Šukys Povilas – buožė, šaulys. 1940 m. spalio 7 d. Utenos apskrityje, Anykščiuose už panašaus turinio lapelių platinimą areštuotas gimnazistas, buožės sūnus Sližys Vladas. 1941 m. Raseinių apskrityje buvo išaiškintos 3 lapelių platintojų grupės, viso – 17 žmonių. Tarp jų kaip mažažemiai arba jų vaikai pažymėti tik tie patys 3 asmenys. Dar 2 vidutiniokai, ir tai nestebina dėl amžino smulkiosios buržuazijos nevienodumo ir nepastovumo. Likę – buožės, karininkai arba jų vaikai, 1 advokato sūnus, 1 mokytojas. (K. Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga“. Vašingtonas, 1973 m., p.130-145)

Buržuazijos sluoksniai ėmė kurti savo nelegalias pogrindines organizacijas ir jungėsi į K. Škirpos ir hitlerinės žvalgybos organizuojamą vadinamąjį „Lietuvos aktyvistų frontą“, apie kurį bus rašoma sekančioje dalyje. Ir vėlgi šiose organizacijose beveik nebuvo proletariato ir plataus mažažemių valstiečių sluoksnio atstovų, kurie dėl jau aprašytų buržuazinės Lietuvos realijų ir prasidėjusių socialistinių pertvarkymų negalėjo būti nusistatę prieš Tarybų valdžią. Atvirkščiai – jie buvo jos pusėje, kadangi iš jos vykdomų pertvarkymų daug išlošė.

Paveikslėlis
Žemės perdalijimo metas. Mitėniškių dvaro kumečiui M. Stasiukaičiui įteikiamas žemės perdavimo pažymėjimas. Kėdainių apskritis, 1940 m. rugsėjis

Ir iš tiesų, ar galėjo situacija susiklostyti kitaip? Ar galėjo tie sluoksniai, buržuaziniais laikais svetimų rankų darbu sukaupę didžiulius turtus, sutikti su santvarkos pakeitimu, kuris reikštų tokios jų padėties netekimą? Ar galėjo jie nepakrypti į Tarybų Sąjungos priešo – hitlerinės Vokietijos – pusę, taip manydami išgelbėti senąją tvarką, savo padėtį ir prisigrobtus turtus? Ir ar galėjo alkanos, nuskurdintos, dvidešimt metų streikavusios darbo masės neatsigręžti į Tarybų valdžios pusę?

Dalį šių organizacijų tarybiniams saugumo organams pavyko likviduoti iki Didžiojo Tėvynės karo pradžios. Iš tarybinių saugumo organų dokumentų apie šį laikotarpį:

„Nuo 1940 metų liepos iki 1941 metų gegužės Lietuvos TSR VSLK išaiškino 75 nelegalias organizacijas ir grupes. Iš jų konfiskuotas didelis kiekis šautuvų, pistoletų, granatų, kovinių patronų, 15 dauginamųjų aparatų.

Iš likviduotų organizacijų ir grupių dėmesio vertos šios: „Šaulių mirties batalionas“ – plačiai išsikerojusi organizacija, pasistačiusi tikslą suruošti ginkluotą sukilimą prieš tarybų valdžią. Organizaciją valdė Komitetas, į kurio sudėtį įėjo: buvęs Lietuvos pasiuntinybės Berlyne darbuotojas Jablonskis Jonas, buvęs Lietuvos armijos generolas Gustaitis Antanas, buvęs centrinės Šaulių sąjungos valdybos narys pulkininkas Juozas Arauskas ir profesorius Tadas Petkevičius – Vilniaus universiteto juridinio fakulteto docentas. Visi nurodyti asmenys liko okupuotoje Lietuvos TSR teritorijoje. Organizacija turėjo filialus Kaune, Vilniuje, Raseiniuose, Marijampolėje.

„Penktoji kolona“ – fašistinė lietuvių nacionalistų organizacija, kurią 1940 metų pabaigoje sukūrė vokiečių žvalgyba. Vadovai – vokietis Patas (repatrijavosi 1941 metų kovą į Vokietiją) ir buvusios Lietuvos armijos atsargos kapitonas Žadvydas Osvaldas (pasislėpė). Sudėtis – buvę šauliai, Lietuvos armijos atsargos karininkai, policininkai, buožės. Tikslas – ginkluoto sukilimo, turėsiančio įvykti prasidėjus Vokietijos karui su TSRS, paruošimas, diversinių aktų vykdymas svarbiausiuose strateginiu atžvilgiu objektuose ir jų užėmimas. Areštuojant konfiskuoti koviniai šautuvai, granatos, sprogstamosios medžiagos, patronai, atsišaukimai“ (Известия ЦК КПСС, 1990 г. №10, с. 131-132).

Tačiau ši saugumo organų kova nebuvo pakankamai produktyvi, kadangi Lietuvoje vis dar egzistavo ta sėkla, iš kurios šios organizacijos ir augo – buržuazija. Todėl nepaisant to, kad įvairios grupuotės buvo likviduojamos, antitarybinis pogrindis toliau veikė ir aktyvėjo. Iš 1941 m. gegužės 12 d. LTSR Valstybės saugumo liaudies komisaro pažymos:

„…Pastaraisiais mėnesiais respublikoje žymiai aktyvėja priešiška veikla. Prie to prisideda tiesioginis sienos artumas ir ardomoji vokiečių žvalgybos organų veikla.
1941 metų vasarį-kovą-balandį VSLK organai Lietuvoje areštavo 262 žmones.“ (Известия…, с.132).

Tai buvo priežastis, dėl kurios įvyko pirmasis trėmimas iš Lietuvos. Kadangi buvo aišku, kad karas su hitlerine Vokietija ne už kalnų, o penktoji kolona užnugaryje tokioje padėtyje ypač pavojinga, minėtoje gegužės 12 d. pažymoje buvo pasiūlyta „areštuoti ir priverstinai iškeldinti iš Lietuvos TSR aktyviausias asmenų kategorijas“, t.y.:

“Valstybinis buržuazinis aparatas:
- valstybės saugumo ir kriminalinės policijos valdininkai;
- policijos vadovaujanti sudėtis;
- kalėjimų administracinis personalas;
- teismų ir prokuratūros darbuotojai, pasižymėję kovoje prieš revoliucinį judėjimą;
- Lietuvos armijos Generalinio štabo 2-ojo skyriaus karininkai;
- žymūs valstybiniai valdininkai
- apskričių viršininkai ir komendantai.

Kontrrevoliucinės partijos:
- trockistai;
- aktyvūs eserai;
- aktyvūs menševikai;
- ochrankos provokatoriai.
(Lietuvos ochrankos duomenimis, į šias kategorijas patenka 963 žmonės).

Lietuvos nacionalistinė kontrrevoliucija:
(Manome esant būtinu areštuoti tik vadovus reakcingiausių fašistuojančių partijų ir organizacijų)
- tautininkai;
- Jaunoji Lietuva (jaunieji tautininkai);
- voldemaristai (vokiškos orientacijos fašistinė organizacija – visus);
- „Šaulių Sąjungos“ vadovaujantys kadrai (nuo būrio vadų ir aukščiau).
(Statistiniais Lietuvos buvusios buržuazinės spaudos duomenimis, vadovaujantys kadrai sudaro virš 10 tūkstančių žmonių).

Lietuvos fabrikantai ir pirkliai:
- fabrikantai, kurių metinis pelnas yra daugiau kaip 150 tūkst. litų;
- stambūs namų savininkai, kurių nekilnojamo turto vertė daugiau kaip 200 tūkst. litų;
- pirkliai, kurių metinė apyvarta daugiau kaip 150 tūkst. litų;
- bankininkai, akcininkai, biržos verteivos.
(B[uvusios] Lietuvos Finansų ministerijos duomenimis, į šias kategorijas patenka 1094 žmonės).

Rusų baltųjų emigrantų formuotės:
- Rusijos fašistinė sąjunga;
- Rusijos kariškių sąjunga;
- mladorosai;
- visi baltųjų armijų, kontržvalgybų ir baudžiamųjų organų karininkai.
(Lietuvos ochrankos paskaičiavimais, į šias kategorijas patenka 387 žmonės).

Šnipinėjimu įtariami asmenys.
Kriminalinis ir banditinis elementas – daugiau kaip 1 tūkstantis žmonių.
Prostitutės ir landynių savininkai – daugiau kaip 500 žmonių“. (Известия…, с.132-133)

Trėmimo operacija įvyko 1941 m. birželio 14 d. 1990 m. paskelbtoje Valstybės saugumo komiteto Centrinio archyvo pažymoje surašyti operacijos rezultatai:

„1. Aktyvūs kontrrevoliucinių nacionalistinių ir baltagvardietiškų organizacijų nariai ir jų šeimų nariai: areštuota – 1877, iškeldinta – 4277.
2. Buvę sargybiniai, žandarai, vadovaujantys policijos ir kalėjimų kadrai, o taipogi eiliniai policininkai ir kalėjimų darbuotojai, apie kuriuos buvo surinkta kompromituojanti medžiaga, ir jų šeimų nariai: areštuota – 617, iškeldinta – 1266.
3. Buvę stambūs dvarininkai, fabrikantai ir valstybinio aparato valdininkai, ir jų šeimų nariai: areštuota – 1122, iškeldinta – 2560.
4. Buvę Lietuvos ir baltosios armijos pareigūnai, apie kuriuos buvo surinkta kompromituojanti medžiaga, ir jų šeimų nariai: areštuota – 104, iškeldinta – 176.
5. Kontrrevoliucinių organizacijų dalyvių, kurie buvo nuteisti mirties bausme, šeimų nariai: - areštuota – 27, iškeldinta 64.
6. Asmenys, atvykę iš Vokietijos repatriacijos tvarka, o taipogi vokiečiai, užsirašę į repatriaciją į Vokietiją ir neišvykę dėl įvairių priežasčių, apie kuriuos buvo surinkta kompromituojanti medžiaga: areštuota – 66, iškeldinta – 99.
7. Pabėgėliai iš buržuazinės Lenkijos: areštuota – 337, iškeldinta – 1330.
8. Armijos teritorinių korpusų kariškiai: areštuota – 285.
9. Buvusių Lietuvos policinių organų užregistruotos prostitutės, kurios toliau užsiiminėjo prostitucija: iškeldinta – 395.
10. Kriminalinis elementas: areštuota – 1229.“ (Известия…, с. 133-134).

Taigi, 1941 m. birželio 14 d. buvo areštuoti 5664 žmonės, iškeldinti – 10 187. „Areštuotieji“ ir „iškeldintieji“ – tai dvi išsiunčiamų iš Lietuvos kategorijos. „Areštuotieji“ buvo siunčiami į lagerius (kalbant apie 1-4 punktus, tai buvo suminėtų visuomenės grupių šeimų galvos), o „iškeldintieji“ – tremiami gyvent į Rytų kraštus (1-4 punktuose tai šeimų nariai). Tad viso išsiųsta iš Lietuvos – 15 851.

Ši suvestinė eilinį sykį patvirtina, kad tremiamieji buvo daugiausia iš buržuazinių sluoksnių ir nieko bendro su visos „lietuvių tautos genocidu“ ši operacija neturėjo. Buvo siekiama pašalinti tik tas visuomenės dalis, iš kurių daugiausiai atsirasdavo einančių į sąjungą su hitlerininkais ir rengiančių Tarybų valdžiai kruviną pirtį. Kita vertus, kai kurie istorijos „žinovai“ mėgsta frazę, kad tai buvo visi, kurie „galėjo priešintis okupacijai“. Tačiau tai yra sąvokų sukeitimas. Tai buvo ne vieninteliai galintys priešintis vadinamajai „okupacijai“, o vieninteliai suinteresuoti priešintis vykstantiems socialistiniams pertvarkymams.

Kiek teisinga buvo ši operacija – tai diskusinis klausimas. Juk tremiant dvarininkus ar fabrikantus nebuvo atsižvelgta į nekaltumo prezumpciją. Kita vertus, ar buvo sąlygos atsižvelgt į tai tuo metu, kai bet kuriuo momentu gali prasidėti karas? Galų gale, nei dvarininkai, nei fabrikantai buržuaziniais laikais savo alkstančių darbininkų negailėjo, policija nesivaržė šaudyti demonstrantų, tad ar verta gailėti jų pačių? Viena aišku – ši operacija buvo per mažo masto, kad sunaikintų antitarybinį pogrindį, nes palietė daugiausia pačias „viršūnes“. Likę Lietuvoje buržuaziniai sluoksniai pirmosiomis Didžiojo Tėvynės karo dienomis pasireiškė taip, kaip hitlerinės spec. tarnybos ir planavo.

3. „Birželio sukilimas“: mitas ir tikrovė

Antitarybinės nuotaikos 29-ajame teritoriniame korpuse

Antitarybinių nuotaikų Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame korpuse pobūdis yra būdingas visai šio laikotarpio Lietuvai. Tai verta panagrinėti tiek dėl to, kad tai yra papildomas bendrų priežasčių atsirasti antitarybinėms nuotaikoms pavyzdys, tiek ir dėl kai kurių mitų, kurie susiję su nevienodu šio korpuso elgesiu iki karo ir jam prasidėjus.

Dabartinė propaganda iš visų jėgų spekuliuoja antitarybinėmis apraiškomis 29-ajame korpuse, kuris buvo sudarytas iš buvusios buržuazinės Lietuvos armijos, ir stengiasi parodyti tai kaip didelio „patriotizmo“ apraišką, kaip lietuvių karių nenorą tarnauti „okupantams“. Tačiau kaip ir visoje šioje istorijoje, šita saldutė fantazija slepia klasinį faktorių, kuris buvo lemiantis aptariamuose įvykiuose.

Ypač vertingas šiuo klausimu yra slaptas 1941 m. sausio vidaus reikalų liaudies komisaro A. Guzevičiaus raportas „Apie politinę-moralinę 29-ojo teritorinio korpuso būklę“, kuriame išsamiai aprašytos antitarybinės nuotaikos ir jų priežastys. Pagrindinė sunkumų šiame korpuse priežastis yra tai, kad performuojant buvusią buržuazinę armiją į Raudonosios armijos korpusą buvo tikimasi išvalyti jį nuo antitarybinių elementų išaiškinant juos personaliai, tuo pačiu su apskaičiavimu, kad dalis karininkų pereis į Tarybų valdžios pusę kaip kad perėjo kai kurie caro karininkai Pilietinio karo Rusijoje metu, ir todėl nebuvo atlikta jokių socialinių valymų – vadovauti Raudonosios Darbininkų-Valstiečių Armijos lietuviškiems daliniams buvo pastatyti buvę smetoniniai karininkai, kurie prie kapitalizmo maudėsi piniguose ir kurių didelė dalis neteko savo padėties prasidėjus 1940-1941 m. socialistiniams pertvarkymams. Tokiu būdu lietuviškasis 29-asis korpusas buvo užterštas socialiai priešiškais elementais, ir tai yra tas momentas, kurį dabartiniai „istorikai“ stengiasi nutylėti spekuliuodami antitarybinėmis nuotaikomis armijoje.

Smetoninė karininkija buržuaziniais laikais buvo „uždara, gerbiama ir privilegijuota kasta, kuriai visos durys buvo atdaros“, - rašoma A. Guzevičiaus raporte (LYA, f.1771, ap.2, b.531, l. 59). Nemaža dalis karininkų buvo iš buržuazinių sluoksnių, gyvenusių turtingai arba bent jau pasiturinčiai, taipogi jiems buvo mokami didžiuliai atlyginimai, kas leisdavo kaupti ir didinti savo turtą. Pavyzdžiui, pragyvenimo minimumas 1939-1940 m. svyravo nuo 60 iki 80 litų, panašūs buvo ir lūšnose, pusrūsiuose ir pan. gyvenusių darbininkų atlyginimai (o kai kuriuose regionuose net ir minimumo nesiekė, nekalbant jau apie žemės ūkio darbininkus). Tuo tarpu jaunesnysis vadas gaudavo 200-300 litų ir nemokamai butą. Arba, pavyzdžiui, bataliono vadas – 800 litų, pulko vadas – 1200 litų. Nepaisant viso to, jie gaudavo priedus prie atlyginimų mokėjimui už butą ir vaikų išlaikymui. Viso to ši kasta neteko prie Tarybų valdžios – priedų neliko, o perkamoji galia dėl išaugusių kainų sumažėjo, kadangi pakeitus valiutą karininkų algos nebuvo pakeltos. Pvz., jaunesnysis vadas prie Tarybų valdžios gaudavo tuos pačius 200-300 rublių, kurių vertė buvo mažesnė. Arba bataliono vado, prie Smetonos gavusio 800 litų, alga prie Tarybų valdžios išaugo tik iki 850 rublių. (Ten pat, l.12) Taipogi nemaža dalis karininkų arba jų tėvų buvo buožės su nemažu hektarų skaičiumi, kurio dalies neteko per žemės reformą. Štai, pvz., 29-ojo korpuso 179 divizijos zenitinės artilerijos diviziono vadas, buvęs buržuazinės armijos pulkininkas-leitenantas Lavinskas kapitalizmo laikais turėjo 70 ha žemės, tuo tarpu kai per 1940 m. žemės reformą buožei buvo paliekami 30 ha (nors buože buvo laikoma nuo 20 ha). Šios divizijos 234 pulko 6 kuopos vado, buvusio leitenanto Jackūno tėvas turėjo 52 ha, iš kurių 22 ha nacionalizuota. To paties pulko 2 kulkosvaidininkų kuopos vado, buvusio kapitono Šukio tėvas turėjo 48 ha, iš kurių 18 ha nacionalizuota. 619 haubicų pulko 3 baterijos vado, buvusio leitenanto Belkevičiaus tėvas turėjo 74 ha žemės, iš kurių 44 ha nacionalizuota. To paties pulko gydytojas Jalobeckas turėjo 147 ha, iš kurių 117 ha nacionalizuota. 259 šaulių pulko jaunesniųjų vadų mokyklos būrio vado, buvusio leitenanto Krukio tėvas turėjo 90 ha, iš kurių 60 ha nacionalizuota. To paties pulko būrio vado, buvusio leitenanto Daukanto tėvas turėjo 80 ha, iš kurių 50 ha nacionalizuota. Ir t.t., ir t.t. (Ten pat, l. 14,16). Taipogi buvo buožių kaip kad 28 ha turėjęs pulkininkas-leitenantas Skarušis, kurie nors ir išlaikė savo hektarus per žemės reformą, tačiau dėsningai gyveno tomis pačiomis nuotaikomis, kaip ir jų socialiniai kolegos – stambesnieji buožės.

Visiškai aišku, kad tokioje aplinkoje negalėjo būti labai daug Tarybų valdžios šalininkų. A. Guzevičiaus raporte pateikiami įvairių kariškių pasisakymai apie jų nusistatymo prieš Tarybų valdžią priežastis.

29-ojo korpuso karinio-ūkinio aprūpinimo viršininkas generolas Gerulaitis pareiškė:

„Aš visą gyvenimą kaupiau pinigus, kad turėčiau namą, o dabar atėjo kažkokie tai svetimi žmonės ir atėmė namą, net neatkreipė dėmesio į tai, kad turiu didelę šeimą. Davė man mažytį trijų kambarių butą ir viskas (Kol šitam generolui trijų kambarių butas atrodė „mažytis“, kiti žmonės apskritai gyveno lūšnose, pusrūsiuose ir palėpėse – Ž.B.). Tai pasityčiojimas, jie neturi teisės atimti mano turto. Aš šeimininkas. Po tokių pasityčiojimų nesinori dirbti. Aš Generolas, o man vadovauja kažkoks tai politinis vadovas – argi tai teisinga“. (Ten pat, l.3)

Korpuso štabo rikiuotės skyriaus viršininkas pulkininkas Šova:

„Aš turėjau nedidelį (! - Ž.B.) dvarą, 50 ha žemės ir dviejų aukštų namukas, o dabar iš manęs 50 procentų atėmė. Taip neteisinga. Juk dvarą įsigijau už savo pinigus. Kam gi imti svetimą. Lietuvoje to nebuvo, iš tautos taip nesityčiojo, kaip tai daro dabar prie Sovietų“. (Ten pat)

26 kavalerijos pulko leitenantas Garvelis:

„Sovietų vyriausybė atėmė žemę, parduotuves ir namus, tačiau greitai atims ir viską kas liko, tad be reikalo aš leidau pinigus ūkiui, atėmė pusę (vadinasi, turėjo apie 50-60 ha – Ž.B.), greitai atims viską. Tautą privertė badauti“ (Ten pat)

Korpuso ryšio bataliono jaunesnysis vadas Drognys:

„Ką gi, bolševikai elgiasi protingai – atima ne viską iškart, o palaipsniui, kad nebūtų pastebima. Iš manęs atėmė 10 ha (vadinasi, turėjo 40 ha – Ž.B.) žemės, o pavasarį atims likusią, štai mano šeima ir badaus. Nieko, turbūt nepavyks jiems daugiau atimti. Hitleris pasiūlė išvalyti Pabaltijį, štai Sovietų pajėgos jau traukiasi ir mūsų Lietuva bus laisva“ (Ten pat, l.4)

Kad daugiausia buržuazija ir jai artimi sluoksniai reiškė šias nuotaikas, rodo ir tai, kas dažniausiai papuldavo į Vidaus reikalų liaudies komisariato (VRLK) akiratį. Pvz., už antitarybinę agitaciją buvo suimtas 179 divizijos 259 pulko baterijos jaunesnysis vadas Mykolas Daukšas, kurio tėvas turėjo 100 ha, jaunesnysis vadas Leonas Valevičius, kurio tėvas turėjo 89 ha, ir to paties pulko baterijos viršila Norbertas Tureikis – iš vidutiniokų. (Ten pat, l.18-21) Į VRLK akiratį papuolė 618 Lengvosios artilerijos pulko (LAP) kareivis, buvęs šaulys Tuvelis, kuris skleidė tarp kareivių gandus: „Rusai jau bėga iš Lietuvos, netrukus pas mus ateis Hitleris“, ir šūkaliojo kartu: „Tegyvuoja Antanas Smetona. Tegyvuoja Adolfas Hitleris“ (Ten pat, l.27) Tuvelio tėvas turėjo 30 ha žemės. 184 divizijos 616 LAP kareivis Vladas Vidučiris skelbė tarp kareivių: „Aš jau daviau priesaiką tautai ir dievui, ir daugiau niekam priesaikos neduosiu. Geriau žūti nei tarnauti Raudonojoje armijoje…“ (Ten pat, l.40). Vidučiris turėjo 35 ha žemės, 6 arklius, 10 karvių. To paties pulko kareivis Adolfas Keškevičius skelbė: „Dabar laisvė už grotų, jei nori žodžio laisvės, sovietai tau parūpins kalėjimą. Priesaikos aš neduosiu, aš daviau priesaiką dievui ir tėvynei“ (Ten pat, l.41) Keškevičius prie Smetonos turėjo 44 ha žemės, 5 arklius, 10 karvių. 262 šaulių pulko kareivis D. Milius kibdavo prie sąžiningai dirbančių karių: „Ot durniai, spjaukit jūs į tai, pataupykite sveikatą“, ir agitavo prieš priesaikos davimą: „Jeigu duosite priesaiką, tai ji jus iki Sibiro nuves. Kam išduoti priesaiką, kurią jūs davėte dievui.“ D. Milius prie Smetonos turėjo 80 ha žemės, 6 arklius, 19 karvių, buvęs šaulys (Ten pat, l.40). Ir t.t., ir t.t. Kaip ir antroje dalyje minėto antitarybinių lapelių platinimo atveju, prie daugumos į VRLK akiratį papuolusių turčių ir pasiturinčių raporte minimi tik vienetai darbo žmonių. Skyriuose apie 179 ir 184 divizijas personaliai paminėti 18 turtingų (16 buožių arba jų vaikų, 1 įvardijamas kaip stambaus namo savininko sūnus, 1 smetoninio prokuroro brolis). Iš darbo žmonių – 1 darbininkas, 1 mažažemis. Dar 1 įvardintas kaip beraštis, tad galima spėti, kad taipogi iš neturtingų. Dar 5 iš smulkiosios buržuazijos – 3 vidutiniokai arba jų vaikai, 1 amatininko sūnus, 1 iš smulkių prekeivių. Tuo tarpu iš 4875 žmonių, tarnavusių 179 divizijoje, buvo: 1068 iš darbininkai, 745 kumečiai, 1465 mažažemiai (iki 10 ha), 848 vidutiniokai (iki 20 ha), 604 buožės (virš 20 ha), 68 tarnautojai, 23 prekeiviai, 64 namų savininkai (Ten pat, l.17). 184 divizijoje iš 4847 žmonių 486 įvardinti kaip išeiviai iš buržuazijos. (Ten pat, l.39) Vadinasi, 179 ir 184 divizijose buožės ir kiti pasiturintys sluoksniai sudarė 15,6 proc. ir 10 proc. atitinkamai. Tuo tarpu tarp papuolusių į tarybinių organų akiratį ši mažuma, sprendžiant pagal raporte atskleidžiamas tendencijas, sudarė apytiksliai 70 proc. Smulkioji buržuazija dėsningai stovi tarp buržuazijos ir darbo apačių – apie 20 proc. Likęs dešimtadalis tenka darbininkams ir mažažemiams. Šios atvirkštinės proporcijos nedviprasmiškai rodo, kad antitarybines nuotaikos 29-ajame korpuse turėjo klasines šaknis ir kad ne kas kitas, o buržuaziniai bei jiems artimi sluoksniai labiausiai piktinosi „bolševikais okupantais“ ir troško vadinamojo „tautos išlaisvinimo“, tai yra kapitalizmo restauravimo. Nepateikiamas 615 artilerijos pulko ir kitų korpuso dalių narių skaičius, todėl čia apskaičiavimus daryti būtų sunku, tačiau jei pridėti ir čia personaliai paminėtus antitarybininkus, vaizdas nepasikeistų – prie buožių reiktų pridėti dar 5, o prie darbo apačių – 1 išeivį iš kumečių. Dar eilė įvardinta kaip „valstiečiai“. Taipogi būdinga ir tai, kad jaunesnieji vadai ir eiliniai, kaip pastebima A. Guzevičiaus raporte, buvo labiau lojalūs Tarybų valdžiai už karininkiją (Ten pat, l.10). Tai logiška, kadangi kuo žemesnis rangas, tuo mažesnis aukštą padėtį socialinėje hierarchijoje užimančiųjų kiekis.

Pradžioje šie buržuaziniai ir jiems artimi sluoksniai armijoje užsiiminėjo stichiniais išsišokimais ir disciplinos trikdymu. Jiems buvo blogai viskas, kas susiję su Tarybų valdžia. Pvz., nebeturėdami prie ko prisikabinti, jie pradėjo reikšti nepasitenkinimą raciono pakeitimu – vietoj smetonmečiu pusryčiams pateiktos kavos ir 15-20 gramų sviesto Raudonojoje armijoje buvo patiekiama sriuba su mėsa ir arbata. Jų manymu, šis maistas buvo mažiau kaloringas. Tuo pretekstu jie atsisakydavo valgyti ir imdavo garbinti ankstesnį režimą, skleidė visokius juokelius, kaip kad „sviestas išėjo ten, kur išėjo Smetona, kai grįš Smetona, grįš ir sviestas“ (Ten pat, l.57).

Su šiais raciono pakeitimais susijusių išsišokimų buvo ne vienas. Pvz., 1940 m. lapkričio 26 d. 179 divizijos žvalgybinio bataliono vadas leitenantas Andriušis, buožės sūnus, buvęs šaulys, naudodamasis politinių darbuotojų nebuvimu valgykloje suagitavo grupę kareivių imti rėkauti: „Tegyvuoja lietuviškas davinys, valio!“ Tarp kitko, Andriušis jau buvo pakliuvęs į tarybinių organų akiratį už antitarybinę agitaciją (vienas iš jo pareiškimų: „Sovietų sąjungoje daugiau eksploatuoja nei kapitalistinėse šalyse. Sovietinė spauda meluoja, sovietinė vyriausybė tyčiojasi iš darbininkų ir valstiečių“) (Ten pat, l.21). Gruodžio 2 d. 15-17 žmonių iš to paties žvalgybinio bataliono per pietus ėmė rėkauti: „Už ankstesnius lietuviškus pietus, valio!“. Kaip paaiškėjo, išsišokimą organizavo jaunesnysnis vadas Šnekas – iš buožių, kunigo brolis, ir kareivis Bureika – taipogi iš buožių (Ten pat, l.26). 184 divizijos išminuotojų batalione 1940 m. lapkričio 18 d. įvyko kareivių išsišokimas, kuomet jie atsisakė valgyti pusryčius ir ėmė rėkauti „Sviestas ir cukrus“ (Ten pat, l.43). Tame pačiame batalione gruodžio 7 d. kareiviai atsisakė valgyti vakarienę ir išėjo iš valgyklos. Tarp kitko, kai vyko surašymas kareivių, kurie norėtų po demobilizacijos išvykti dirbti į TSRS, bataliono vadovybė įsakė savo kareiviams nedrįsti užsirašinėti (Ten pat, l.45). Apskritai, 184 divizijos išminuotojų batalionas yra vienas iš dažniausiai minimų kalbant apie antitarybines apraiškas. Dažni išsišokimai buvo šios divizijos 616 LAP, ypač prieš priesaikos davimą, prieš kurį 1940 m. spalį čia vyko stipri agitacija. Tą patį spalį 120 šio pulko kareivių bandė savavališkai išeiti į bažnyčią (Ten pat, l.43). A. Guzevičiaus raporte pastebima, kad „didelis procentas antitarybinių apraiškų, peraugančių į masinius išsišokimus“ 184 divizijos artilerijos pulkuose ir techniniuose daliniuose buvo dėsningas reiškinys, kadangi tai buvo vieni labiausiai užterštų įvairiais atžvilgiais dalinių. Pvz., minėtame išminuotojų batalione 50 proc. karininkų ir kareivių turėjo giminystės ryšius užsienyje, daugiausia Vokietijoje ir JAV. Paprastai tuo laiku tai rodė ne pačią blogiausią socialinę padėtį. Taipogi pusė – buvusių fašistinių ir religinių organizacijų (kuriose, tarp kitko, darbininkai pasitaikydavo retokai) nariai (Ten pat, l.40).

Disciplinos trikdymas įgaudavo įvairias formas. Raporte pažymimas didelis vadų abejingumas kareivių nusižengimams, nenoras bausti, o kai kada ir bandymas nuslėpti prasižengimus arba išsukti nusižengėlius nuo bausmės. Dėl tokios atmosferos vien nuo lapkričio 18 d. iki gruodžio 18 d. 179 divizijoje įvyko 234 prasižengimai (savavališki pasitraukimai, dezertyravimas, girtuokliavimas, įsakymų nevykdymas ir t.t.) (Ten pat, l.31). Esant tokiai vadovybei, disciplina pakriktų bet kokioje armijoje.

Karininkijos neapykanta bei smulkmeniškas kerštas Tarybų valdžiai pasireiškė ir politinių užsiėmimų trikdymu bei tyčiojimusi iš politinių vadovų. Kadangi vienu metu lietuvių politiniai vadovai buvo pakeisti rusakalbiais, per politinius užsiėmimus buvo reikalingi vertėjai, kuriais neretai tapdavo karininkai. Jie neteisingai versdavo politinių vadovų žodžius, suteikdami jiems kitokią prasmę arba išjuokdami. Pvz., 259 šaulių pulko 3 kulkosvaidininkų kuopos politinis vadovas Donisenko per vieną iš politinių užsiėmimų pasakė: „Mažos kapitalistinės šalys, kurias pavergia stambios kapitalistinės valstybės, išgyvena sunkumus ir netektis, tuo tarpu lietuvių tauta stato savo kultūrinį gyvenimą“. Vertėjas išvertė: „Kapitalistinės šalys užgrobia mažas šalis ginkluotu būdu, o TSRS užgrobia mažas šalis taikiu būdu“ (Ten pat, l.33).

Išpaikinta buržuazinė karininkija negalėjo atleisti ir to, kad ją privertė dirbti. Anksčiau jie visą darbą su kareiviais suversdavo puskarininkiams, o Raudonojoje armijoje didelės kareivių kovinio paruošimo užduotys tekdavo karininkams, kas buržuazinę karininkiją gąsdino.(Ten pat, l.51) Be to, smetonmečio karininkija ne tik išsiskyrė turtu ir blizgesiu, bet ir turėjo daugybę laisvo laiko. Karininko darbo diena tęsėsi nuo 8 iki 14 val. Jauni karininkai trankėsi po restoranus, vyresnieji ir aukščiausi vadai rengdavo savo šeimoms iškilmingas puotas ir pan. Prie Tarybų valdžios reikalai pasikeitė. Darbo diena tęsėsi nuo 8 val. iki 16-19 val., kai kada tekdavo užsisėdėti ir ilgiau (Ten pat, l.49). Tikra „bolševikinė vergija“, kuriai nepaklus joks „laisvas žmogus“.

Išvijus dalį žmonių iš armijos, kitus pakėlus rangu, atvirų išsišokimų skaičius 179 divizijoje pradėjo mažėti (Ten pat, l.23). Sunkiau buvo 184 divizijoje, kur, pasak A. Guzevičiaus, „atvirų ir masinių išsišokimų vis mažiau, tačiau būtų klaida vertinti tai kaip perauklėjimo ir sąmoningumo rezultatą. Teisingiau yra tai, kad antitarybinės nuotaikos pasitraukė į pogrindį ir prasidėjo apgalvotų, patyrusiai valdomų kontrrevoliucinių veiksmų fazė“ (Ten pat, l.44).

Nebuvo viskas idealu ir iš Tarybų valdžios pusės. Raporte minimi įvairūs organizaciniai trūkumai. Pvz., daliniuose buvo vienetai Raudonosios armijos statutų, o vadovėlių vienu metu iš viso nebuvo, kas trukdė vykti užsiėmimams (Ten pat, l.30). Reformuojant buvusią buržuazinę armiją į Raudonosios armijos korpusą, kai kurie daliniai atsidūrė prastesnėse sąlygose nei buvo. Pvz., jei 184 divizijos 616 LAP buvo dislokuotas kariniame miestelyje prie Pabradės, tai 294 šaulių pulkui teko apsistoti Vilniuje, dviejuose vienuolynuose Subačiaus ir Rasų gatvėje, kur patalpos tamsios, ankštos, o 5 ir 6 kuopų kariams teko nakvoti koridoriuose (Ten pat, l.47). Pasitaikydavo ir abejotinų asmenybių tarp politinių vadovų bei komisarų. Raporte minimi tokie asmenys kaip 262 šaulių pulko politinis vadovas Kovaliokas, kuris „mažai dirba“ ir neįvardintos kuopos vadui sakė: „Tu dirbk, o aš pažiūrėsiu“. Pats Kovaliokas užmezgė santykius su vietine gydytoja ir „pas ją dingsta“ (Ten pat, l.53). 297 šaulių pulko komisaras Rudenko ir politiniai vadovai pasisavino pulko radijo imtuvus, o kai kariškiai kreipdavosi į Rudenko su prašymu išduoti radijo imtuvus jaunesniųjų seržantų mokyklai, šis atsakydavo, kad radijo imtuvų nėra. Tie patys politiniai vadovai ir Rudenko apstatė savo butus pulko baldais.(Ten pat, l.55) Visa tai sudarydavo puikius pretekstus reakcingiausiai karininkijai skleisti nepasitenkinimo nuotaikas, nuteikinėti svyruojančius kolegas ir eilinius kareivius prieš Tarybų valdžią. Nesuprantamas yra sprendimas pakeisti lietuvių politinius vadovus rusakalbiais, nes tai automatiškai iškėlė nacionalinį klausimą armijoje ir sudarė papildomą dirvą antitarybinėms kalboms (nors, sprendžiant iš 1940 m. gruodžio 29 d. LKP(b) CK biuro posėdžio, kuriame buvo nutarta „pavesti Lietuvos KP (b) apskričių ir miestų komitetams parinkti politiniam darbui Raudonojoje armijoje“ lietuvių tautybės komunistus, ši klaida buvo taisoma („Klasta ir smurtu“, Vilnius, 1995 m., p.135)). Nors visa tai galėjo kelti tam tikrą nepasitenkinimą, tačiau tai buvo antrarūšiai faktoriai palyginus su ta klasine neapykanta, kurią buržuazinė karininkija jautė Tarybų valdžiai dėl materialinių faktorių ir tik ieškojo preteksto paskleisti kapitalizmo restauravimui palankias nuotaikas.

Galima pagrįstai spėti, kad lygiai taip pat klasinis faktorius buvo vienas iš lėmusių nevienodą 29-ojo korpuso elgesį prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui. Tačiau šių įvykių nagrinėjimui reiktų pašvęsti atskirą straipsnį. Kol kas galima paminėti tik tiek, kad nors buržuazinė istoriografija pasakoja apie tūkstančius neva dezertyravusių lietuvių karių, kurie atseit nenorėjo kariauti „okupantų kariuomenėje“, dargi skelbia apie kažkokį „sukilimą“ korpuse, toli gražu ne visi 29-ojo korpuso kariai ir senieji karininkai dezertyravo ar maištavo prasidėjus karui, o kai kada ir patys sutriuškindavo smulkius maišto židinius. Pvz., E. Jacovskis, tuo metu dirbęs VRLK Ypatingojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu 179 divizijos 234 pulke, savo prisiminimuose aprašo pirmųjų karo dienų epizodą, kuomet 179 divizijai traukiantis į Baltarusiją vienas iš buvusių buržuazinių karininkų suagitavo grupę kareivių užpulti divizijos štabą. Maištą nuslopino patys divizijos kariai. Kaip pasižymėjusį E. Jacovskis įvardina 618 LAP vadą majorą Antaną Raugailę, kuris, būdamas sužeistas, toliau vadovavo savo artileristams, kol išdavikai nebuvo sutriuškinti. „Jaunesnysis leitenantas Vincas Rimas perėjo kovos krikštą pačioje karo pradžioje, – pasakoja apie vieną iš kovose su hitlerininkais pasižymėjusių divizijos karių E. Jacovskis. - Pirmosiomis 1941 metų liepos dienomis jo vadovaujamas dalinys sunaikino besiveržusią Polocko rajone priešo motociklistų grupę. Rimas granatų ryšuliu pamušė fašistų tanką.“ (Яцовскис А. Я. „Забвению не подлежит“)

Jeigu kokiam hitlerininkų ir jų talkininkų garbintojui neįtinka saugumiečio prisiminimai, galima paminėti Vermachto 3-osios tankų grupės vado H. Hoto prisiminimus, kuriuose minimas „lietuvių korpusas“, kuris birželio 22 d. „atkakliai gynėsi“. Apie birželio 23 d. H. Hotas rašo:

„…lietuviškas priešo korpusas, drąsiai gynęsis birželio 22, pradėjo byrėti. Atskiros grupės, suvarytos vokiečių aviacijos į miškus, kai kuriose vietose bandė pulti mūsų kolonas, tačiau centralizuoto šių grupių valdymo jau nebebuvo“. (Гот Герман „Танковые операции“)

Taigi, kautynės su hitlerininkais vis dėlto buvo, o kad kai kurios dalys subyrėjo, dalis karių pasidavė hitlerininkams – tai dėl sunkių karo pradžios sąlygų buvo platus reiškinys, apėmęs ne tik lietuviškus dalinius. Iš nepilnus 5 mln. karių karo pradžioje turėjusios Raudonosios armijos iki 1941 m. rugsėjo papuolė hitlerininkams į nelaisvę arba dingo be žinios pusantro milijono raudonarmiečių (Игорь Пыхалов „Разбежалась ли Красная Армия?“)! Kartu svarbu nepamiršti, kad 29-asis korpusas iš buvusios smetoninės armijos paveldėjo žemą karių pasiruošimą. Kaip paaiškėjo 1940 m. gruodį pradėjus apmokymus, 179 divizijos dalių ir batalionų štabai nebuvo pritaikyti lauko apmokymams ir nebuvo vieningi valdymo organai, vadai nemokėjo vadovauti pajėgoms sunkiose sąlygose, nemokėjo suteikti kariams praktinių lauko įgūdžių, kareiviai nemokėjo apsikasti, buvo neapmokyti veikti mažais daliniais, prastai apmokyti šaudyti, neapmokyti veikti kartu su kitų rūšių pajėgomis (LYA, f.1771, ap.2, b.531, l.30). Ne ką geresnė padėtis buvo ir 184 divizijoje. Buvo atvejis, kuomet per lauko pratybas divizijos vadas generolas V. Karvelis davė tankų junginiams tokią užduotį, kuriai įvykdyti reikia trijų valandų, nepaskaičiavęs, kad tankas šovinių komplektą išnaudos per 30-50 min. (Ten pat, l.51) Tai (o kartu ir A. Guzevičiaus raporte minėta žema disciplina) negalėjo neturėti įtakos 29-ojo korpuso byrėjimui karo pradžioje, nekalbant jau apie klasinį faktorių. Internete minimas vienas iš maišto atvejų, kuomet pirmosiomis karo dienomis prie Panerių 184 divizijos artileristų grupelė apšaudė Raudonosios armijos 5 artilerijos pulką (ir išsilakstė šiam atidengus atsakomąją ugnį) (žr. „Первые дни войны 5-ой танковой дивизии“), vaizdo ne tik nekeičia, bet ir patvirtina, nes tai tie patys daliniai, kurie A. Guzevičiaus raporte išskirti kaip labiausiai užteršti.

Prie to, kad 29-ajame korpuse neįvyko organizuoto maišto, prisidėjo tarybiniai organai, gegužės mėnesį likvidavę armijoje antitarybinę pogrindinę karininkų organizaciją, praėjusioje dalyje jau minėtą „Šaulių mirties batalioną“, kuri palaikė ryšius su hitlerine Vokietija ir buvo organizacinis centras, turėjęs parengti šį maištą. Pagal 1941 m. pradžioje sudarytą planą, prasidėjus karui korpuso daliniai turėjo būti išvesti į mišką ir koviniai veiksmai prieš Raudonąją armiją prasidėti pasirodžius Vermachtui. Buvo sudaryti ir žemėlapiai-planai su pažymėtais punktais, kur hitlerinė aviacija galėtų iš lėktuvų numesti ginklus (adresato jie nepasiekė, nes buvo suimtas ryšininkas). Vėliau ryšys su hitlerine Vokietija buvo palaikomas per radijo siųstuvą (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.54-56). Dabartinėje istoriografijoje ši organizacija vadinama LAF centru Vilniuje.

„Lietuvos aktyvistų frontas“ ir talkininkavimas hitlerizmui

Nagrinėjant šią nacionalistinio teroro istoriją negalima nepaminėti vadinamojo „Lietuvos aktyvistų fronto“ (LAF), kuris atliko vieną pagrindinių vaidmenų ruošiant antitarybinį pogrindį maištui prieš Tarybų valdžią.

Kaip jau buvo minėta praėjusioje dalyje, 1940 m. birželį sužinojęs iš nacistų partijos veikėjo G. Leibrauto, kad karas su Tarybų Sąjunga ne už kalnų, K. Škirpa apsilankė Lietuvoje ir informavo apie tai savo bendraminčius antitarybininkus, nurodęs jiems pradėti slapčia kurti pogrindinę organizaciją. Taip buvo padėti pagrindai antitarybinei organizacijai, kuri bus remiama ir kuruojama iš hitlerinės Vokietijos.

Kaip rašo savo prisiminimuose K. Škirpa, grįžęs į Vokietiją, liepos 2 d. jis, kalbėdamas su užsienio reikalų ministerijos atstovu Kleistu, iškėlė mintį, kad „reikalinga sudaryti Lietuvos vyriausybę, kuri, vokiečiams pasukus prieš Sovietus per mūsų kraštą, palenktų visas lietuvių tautos jėgas prieš bendrą bolševikinį priešą ir perimtų šitaip išsilaisvinusios Lietuvos valdymą“. „Atidžiai išklausęs mano išdėstytą koncepciją, dr. Kleistas nedvejodamas tokiam mano projektui pritarė, pripažindamas, jog tai būtų visai logiška ir atitiktų aplinkybes ir galimybes“ (K. Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga“. Vašingtonas, 1973 m., p. 27)

Per tolesnius Škirpos susitikimus su nacistiniais veikėjais šios idėjos buvo toliau vystomos ir tikslinamos. Netrukus atsirado LAF, kaip naujos politinės jėgos, kuri pakeis ankstesnes buržuazines politines sroves, įkūrimo idėja.

Kokia tai kūrėsi organizacija, parodo šiuo laikotarpiu būsimojo LAF ideologų parašytas atsišaukimas, kuris tuo metu nors ir nebuvo niekur paskelbtas (neįvyko hitlerininkų puolimas vasarą, kurio Škirpa tikėjosi), tačiau, pasak paties K. Škirpos, parodė, „kokia buvo Lietuvos Aktyvistų Fronto genezė – kokios buvo jo idėjos ir įžiebiančioji galia“. Tiksliai pastebėta.

„Į talką naujos Lietuvos kurti!
<...>
Lietuvių tauta vėl pateko po rusų jungu, šį kartą Maskvos komunistinių budelių ir jų grobuoniškų užgaidų aklos vykdytojos – raudonosios armijos.
<...>
Rusai okupantai sutrypė mūsų valstybės vėliavą, bet jie nepajėgs išrauti iš lietuvių sielos laisvės jausmo ir nepriklausomos valstybės atstatymo troškimo.
<...>
Stodamas į sunkią kovą už Naujosios Lietuvos atstatymą, Aktyvistų Frontas neabejoja, jog visa lietuvių tauta ateis jam į talką. Todėl drąsiai kreipiamės į brolius ir seses lietuvius, šaukdami visus, kam brangi Lietuvos laisvė, suskubti į garbingas aktyvistų eiles.
<...> Naujoji Lietuva kuriasi naujais tautinio socializmo pagrindais, kurie taip skaisčiai nušvietė mūsų kaimyno – Vokietijos – padangę. Jie žada ir Lietuvai laimingesnę ateitį.
<...> Išlaisvinimo valanda artėja. Skubėkite tik greičiau ir geriau susiorganizuoti, kad, lemiamai valandai atėjus, pasirodytume laisvės verti. Nebegaiškime laiko, tuojau kurkime visuose kaimuose, miesteliuose, įstaigose, įmonėse, kariuomenėje ir visur, kur tik įmanoma, slaptas aktyvistų grandis, būrius, kuopas ir t.t.
<...>
Į kovą einame ne vieni. Pagalbos ranką mums išties milijonai mūsų kovos draugų, Vokietijos nacionalsocialistų, kovojančių už naują, teisingą Europos pertvarkymą. Todėl pergalė yra tikra ir greita! (Ten pat, p. 37-39)

Žinoma, šio atsišaukimo bendraautorius K. Škirpa savo atsiminimuose tuojau ima teisintis, kad prohitlerinės frazės „tebuvo tik žodžiai santykiams su Vokietija pašildyti“. Tačiau tai nepaneigia to, kad jis ne tik „žodžiais“, bet ir darbais prisidėjo prie jos ekspansijos į Rytus bei visos nusikaltėliškos politikos. Tokių atsišaukimų, beje, bus ir daugiau, todėl teisingiau būtų sakyti, kad „aktyvistų“ pareiškimuose juntamas hitlerizmas buvo ne bandymas „pašildyti“ santykius su hitlerine Vokietija, o pastovus LAF ideologinis pagrindas (žr. priedą straipsnio apačioje). Be to, verta paminėti, kad nors skaitant K. Škirpos prisiminimus susidaro įspūdis, kad LAF tipo organizacijos idėja priklauso pačiam K. Škirpai, kuris siekė sudominti ja hitlerininkus, tarybinių organų pažymose bei tardymų protokoluose dažniau figūruoja tvirtinimas, kad LAF kūrimas buvo hitlerinės žvalgybos duota K. Škirpai užduotis (LYA, f.3377, ap.55, b.32, l.2,8-9). Šiaip ar taip, tai ne pats svarbiausias klausimas šiame straipsnyje.

LAF branduolį Vokietijoje sudarė pabėgę iš Tarybų Lietuvos įvairūs buržuaziniai Smetonos laikų veikėjai, visi buvę turčiai arba pasiturintys, kurių nuotaikos mažai skyrėsi nuo paties K. Škirpos. Daugeliui jų rūpėjo pirmiausia Tarybų valdžios pašalinimas ir kapitalizmo atkūrimas, o ar Lietuvoje šeimininkaus vokiečių nacistai, tai buvo antrarūšis klausimas. Iš K. Škirpos atsiminimų:

„…kai grįžau iš Romos konferencijos (1940 m. rugsėjis – Ž.B.), lietuvių pabėgėlių nuo komunistinio teroro Lietuvoje jau buvo prisirinkę Vokietijoje keli šimtai… Kiekvienas jų mėgdavo rodyti man ne tik savo lietuvišką patriotizmą, bet ir pateikti įvairių sumanymų, kaip ir už kokio galo griebtis Lietuvai gelbėti. Jų tarpe nestigo sugestijų, kad nestatyčiau Lietuvos nepriklausomybės reikalavimo ir tuo neatbaidyčiau vokiečių nuo eventualios pagalbos Lietuvai nusikratyti sovietinio jungo. Kai kas net kalbino mane sutikti su Vokietijos protektoratu Lietuvai, kad tik pagelbėtų pašalinti iš mūsų krašto sovietinius įsibrovėlius. Buvo net ir tokių, kurie antibolševikinę kovą lyg statė aukščiau paties Lietuvos atkūrimo reikalo“. (K. Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga“. Vašingtonas, 1973 m., p.61)

K. Škirpa pateikia kolektyvinį buržuazinių pabėgėlių Gleisgarbeno stovykloje parašytą jam laišką, datuotą rugpjūčio 23 d.:

„Greta daugelio atbėgelių, kurie čia atsirado vien savo kailį gelbėdami, yra nemažai ir tokių, kurie nori įsijungti į aktyvią kovą su bolševizmu – į tą kovą, kuri vėliau ar anksčiau turės iš čia prasidėti. Tam reikalui mes turime pradėti ruoštis iš anksto. Kadangi šiai kovai vadovaus Reichas, tai mes turime atsiduoti visiškon jo dispozicijon“. (Ten pat)

Žinoma, K. Škirpa, praėjus trisdešimčiai metų po šių įvykių, vėl ištisomis pastraipomis puola filosofuoti apie „nepriklausomybę“ bei frazių apie atsidavimą hitlerinei Vokietijai nepriimtinumą. Tačiau tai labiau primena savęs baltinimą susitepusių žmonių kompanijoje, nes tuo metu jis ir pats žadėjo Lietuvai „laimingesnę“ nacionalsocializmo ateitį, o jo sukurta organizacija artėjant karui išleido ne vieną hitlerinį atsišaukimą.

LAF centras Berlyne buvo įsteigtas 1940 m. lapkričio 17 d. 1941 m. pradžioje LAF jau turėjo apie 100 narių, vėliau šis skaičius išaugo iki 500. 1940 m. gruodį dėl ryšių su antitarybiniais elementais Tarybų Lietuvoje palaikymo prasidėjo LAF ir hitlerinio politinio saugumo tarnybos bendradarbiavimas.( V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.40, 41) Buržuaziniai antitarybiniai elementai Tarybų Lietuvoje pradėjo gauti iš Berlyno instrukcijas, ką daryti ir kaip organizuotis laukiant karo pradžios. Jie savo ruožtu reguliariai teikė Berlynui žinias apie padėtį Tarybų Lietuvoje.(Ten pat, p.116)

1941 m. kovo 30 d. iš kai kurių LAF narių buvo sudaryta vadinamoji „Tautinio darbo apsauga“ (TDA) – ginkluoti LAF būriai, kurie prasidėjus karui įeis į istoriją keiksmažodžiu lietuvių liaudžiai tapusiu „baltaraiščių“ vardu (tarp šių buržuazinių nacionalistų ir hitlerininkų buvo susitarta, kad įžengus į Tarybų Lietuvą hitlerinei kariuomenei šie talkininkai užsiriš ant rankų baltus raiščius su užrašu „TDA“, kad Vermachto kariai nepalaikytų jų priešu). Pradžioje TDA narių buvo 39, vėliau skaičius išaugo iki 60-70. Gegužės mėnesį kariškiai iš hitlerinės Vokietijos Vyriausiosios karo vadovybės suorganizavo TDA nariams specialius kursus prie Karaliaučiaus, kuriuos baigus birželio 18-20 dienomis šie su paskutiniais nurodymais antitarybiniam pogrindžiui buvo nelegaliai siunčiami į Tarybų Lietuvą (K. Škirpa „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga“. Vašingtonas, 1973 m., p.188-189). Pagrindinė hitlerininkų duota buržuaziniams nacionalistams užduotis – diversijos prieš besitraukiančią Raudonąją armiją.

Apibendrinant galima paminėti LAF veiklą gerai nusakančius paties K. Škirpos žodžius, parašytus 1941 m. gruodžio 28 d. generolui feldmaršalui V. Keiteliui:

„Lietuvių Aktyvistų Frontas vykdė savo uždavinius pagal mano su OKW (hitlerinės Vokietijos Vyriausioji karo vadovybė – Ž.B.) išdirbtas veikimo instrukcijas ir pagal vokiečių militarinių vietų nurodymus“ (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.41)

Maišto mastai ir pobūdis

…nedrįs mūsų niekas užtvenkti,
Ar užgrobti mūsiškes žemes,
Juk su Fiureriu einam gyventi,
Ir parodyt pasauliui kas mes

L. Matuzevičius „Mes su Fiureriu“, 1941 m. rugpjūtis

Prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui ir traukiantis Raudonajai armijai, Lietuvoje įvyko vadinamasis „birželio sukilimas“, kuris buvo visų aprašytų 1940-1941 m. antitarybinių apraiškų buržuazinėje aplinkoje kulminacija. Viską suderinę su hitlerininkais, 1941 m. birželio 23 d. saujelė buržuazinių nacionalistų Kaune užėmė keletą niekieno neginamų pastatų, tarp jų ir radijo stotį, per kurią paskelbė atstatą atseit „laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“ ir sudarą „laikinąją vyriausybę“, pranešė apie hitlerinės kariuomenės atėjimą ir įsakė seniesiems valdininkams grįžti į savo ankstesnį darbą. Tai buvo maišto pradžia. Panagrinėkime du svarbiausius jo aspektus – jo mastą ir klasinį pobūdį.

Kad ir kaip aukštintų bei gražintų šį maištą buržuazinė propaganda, jis buvo menkas, be jokių didesnių ar reikšmingesnių susirėmimų. Amžininkas Antanas Puodžiūnas rašė: „…kiekvienas mūsų krašto vyresnio amžiaus žmogus žino, jog iš tiesų 1941 m. „sukilėliai“ nestojo nė į vieną didesnį mūšį su Raudonąja armija, - jie tik šaudė kaimuose iš pakrūmių bei miestuose iš už kampo į pavieniui arba mažais būreliais nuo vokiečių sprunkančius raudonarmiečius. Žodžiu, tigro ir leopardo grumtynėse atliko šakalo vaidmenį“ (Jonas Digrys „Dievai jų nepasigailėjo“, Vilnius, 2008 m., p.64).

Kokio masto buvo šių maištininkų ir besitraukiančių raudonarmiečių susidūrimai, iliustruoja tokie faktai. Palyginti objektyvus buržuazinis istorikas V. Brandišauskas apie įvykius Kaune, kur susidūrimai buvo stambiausi, rašo:

„Vienos atkakliausių kovų vyko Šančiuose. Nemaži sukilėlių būriai susidarė „Metalo“, „Drobės“ fabrikuose, birželio 23-25 d. dalyvavę susišaudyme su besitraukiančiais RA daliniais. <...> Kovose žuvo du sukilėliai – P. Purvinskas ir studentas A. Norkūnas, keletas sužeista“. (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.68)

Nieko sau „vienos atkakliausių kovų“! Ištisi du žuvę! Tokio masto žūčių pasaulis turbūt nematė nuo mongolų-totorių ordų laikų.

Tai, kaip dabar išpučiami šių maištininkų „nuopelnai“ kovose prieš Raudonąją armiją, ir kokie jie buvo iš tikrųjų, parodo susidūrimų Šančiuose ties Nemunu analizė. Vienoje iš dabartinių propagandinių knygų rašoma:

„…didžiausios kautynės Šančiuose tarp raudonųjų ir lietuvių sukilėlių įvyko tuomet, kai sovietų daliniai Napoleono kalno rajone bandė persikelti per Nemuną į Šančius. <...> Esamomis žiniomis, ten buvo susitelkę ir ieškojo vietos persikelti per Nemuną trys Raudonosios armijos divizijos. <...> Raudonieji motorinėmis ir kitokiomis valtimis buvo bemaž pasiekę antrąjį Nemuno krantą ir net bandė lietuvių pozicijas apmėtyti rankinėmis granatomis. Tačiau lietuviams pavyko šį puolimą atmušti ir neleisti raudoniesiems persikelti per Nemuną. Deja, už šį laimėjimą reikėjo sumokėti krauju ir gyvybėmis – kovose buvo nukauta per šimtą sukilėlių, tarp kurių buvo ir geležinkeliečių partizanų daliniui vadovavęs studentas ats. ltn. A. Norkūnas.“ (Lietuvių tauta, V tomas, 2000 m., Vilnius, p. 130-131)

Tuo tarpu iš pačių maištininkų liudijimų sužinome, kad šiuose susidūrimuose dalyvavo ir vokiečių aviacija, be kurios šie susidūrimai maištininkams galėjo liūdnai baigtis. Buržuazinio karininko leitenanto Maželio vadovaujamos vadinamosios „Metalo“ fabriko grupės dienoraštyje rašoma:

„…iš Nemuno pakrančių žinios ėjo vis daugiau ir daugiau aliarmuojančios. …susirinkę Šančius gynę partizanų vadai… nusprendė keltis per upę rusams neleisti, o jeigu bandytų veržtis, pasiųsti parlamentarus, siūlant persikelti rusams per Petrašiūnus, anapus upės paliekant visus sunkiuosius ginklus.

Upės gynimui sustiprinti pasiųsta dar vienas s[unkusis] k[ulkosvaidis] ir keletas automatiškų šautuvų. Iš antros pusės, prašyta, kad vokiečių aviacija apšaudytų besikoncentruojančias raudonarmiečių dalis. Ir tikrai, rusus sulaikyti pavyko, o vokiečių aviacija apšaudžiusi sukėlė rusų tarpe didelę paniką, ir šie ėmė traukti per A. Panemunę tolyn plentu.“ („1941 m. birželio sukilimas“. Dokumentų rinkinys. Sudarė Valentinas Brandišauskas. Vilnius, 2000 m., p. 40-41)

Iš maišto dalyvio Graciaus Remesos pasakojimo apie raudonarmiečių bandymą persikelti per Nemuną :

„…pranešė, kad 3 divizijos veršis per Nemuną. <...> Tada susirinkom visi prie Nemuno ir laukėm, budėjom. Keletą sykių bandė keltis valtimis po kelis, bet visai nedaug; tik anksti iš ryto, kada pradėjo smarkiau veržtis, tada vokiečiai juos iš lėktuvo smarkiai apšaudė – tas mum buvo labai gerai.

Tos pačios dienos pavakarėje atvažiavo vokiečių šarvuotasis traukinys ir netoli Žaliojo tilto sustojęs porą sykių iššovė. Mes visi buvom šautuvus prisidėję prie peties, pagaliau įsitikinome, kad čia mūsų išlaisvintojas.

Daugiau stiprių susirėmimų nebebuvo…“ (Ten pat, p.54-55)

Taigi, dabartiniai propagandistai nedega entuziazmu minėti, kad faktiškai tik dėl hitlerinės aviacijos veiksmų raudonarmiečiai nusprendė nesikelti per Nemuną, o nedidelės maištininkų jėgos buvo per menkos, kad turėtų lemiamą reikšmę. Pasirodo, jie netgi buvo pasiruošę bandyti tartis, jei raudonarmiečiai vis dėlto keltųsi. Taipogi įdomu tai, kad šiuose liudijimuose neminimas joks šimtas žuvusių prie Nemuno. O štai vienas iš maišto Kaune organizatorių A. Narutis mini tik tiek, kad iš Šančių po A. Norkūno žūties buvo pranešta „žuvus virš dešimties kitų sukilėlių“ (Pilypas Narutis „1941 birželio sukilimas Kaune“) Nors 1996 metų V. Brandišausko knygoje neminima net ir toji dešimtis.

Šie hitlerininkų bendrai vengdavo stambesnių susidūrimų su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais. Kaip rašoma minėtos „Metalo“ fabriko grupės dienoraštyje, net ir per radiją buvo duota direktyva „rusų neerzinti ir leisti pereiti per miestą“ (apie šį perėjimą ir buvo kalbama, kuomet maištininkų Šančiuose vadai nusprendė pašaudyti ir juos išgelbėjo hitlerininkų aviacija) („1941 m. birželio sukilimas“. Dokumentų rinkinys. Sudarė Valentinas Brandišauskas. Vilnius, 2000 m., p. 40-41). Kai maištininkai sužinojo, jog raudonarmiečiai „stato sunkiąsias patrankas ir ruošiasi bombarduoti Šančius“, buvo „suorganizuota grupė iš 9 žmonių, pasikrovusių į sunkvežimį du minosvaidžius, daugelį minų ir sviedinių, prieštankinį pabūklą, lengvąjį kulkosvaidį, likusieji ginkluoti šautuvais, išvyko į Šančių Nemuno pakrantę apšaudyti priešo ugniavietės“. Nuvykę į vietą jie „padėtį rado daug geresnę“ - „priešo artilerija, paleidusi į Šančius keletą šūvių… nusiėmė nuo ugniaviečių ir patraukė tolyn Panemunės plentu“. „Grupei sunkiųjų ginklų panaudoti neteko, nenorėjo erzinti besitraukiančią priešo artileriją. Įvyko tik šaulių susišaudymai“ (Ten pat).

Todėl nors Kaunas ir tapo kontrrevoliucinio maišto Lietuvoje centru, įvykių jame mastas buvo kur kas mažesnis nei piešia dabartinė propaganda. Ir tos dabartinių propagandistų taip mėgstamos šnekos esą maištininkai „išlaisvino“ Kauną ir hitlerininkai rado jį „kontroliuojamą sukilėlių“, yra paprasčiausios spekuliacijos faktais. Jei ne pačių hitlerininkų puolimas, dėl kurio raudonarmiečiai buvo priversti trauktis, iš šio tariamo „sukilimo“ greit nieko nebūtų likę. Todėl jokio žymesnio vaidmens jis neatliko. Tokios spekuliacijos, tarp kitko, sutinkamos minint ir kitas vietas.

Tokie pasišaudymai su besitraukiančia Raudonąja armija Kaune buvo stambiausi Lietuvoje ir tai taipogi daug pasako apie šį tariamai „visuotinį lietuvių tautos sukilimą“. Pasak V. Brandišausko, Kaune žuvo 162 maištininkai. Anot jo, tai „tikslūs ir neginčytini duomenys“ (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09), Vilnius, 1996 m.,p. 82-83). Tačiau minėtasis maišto Kaune organizatorius P. Narutis mini, kad žuvo „virš 120“ ((Pilypas Narutis „1941 birželio sukilimas Kaune“).

Tarp kitko, vieną iš mitų apie dabar išpučiamus šių maištininkų „nuopelnus“ demaskuoja ir pats V. Brandišauskas:

„Negalėtume patvirtinti teiginio, kad sukilėliai vadavo politinius kalinius. Nors A. Budreckis yra pateikęs net apytikrį skaičių – partizanai Kaune išvadavo maždaug 2000 kalinių, tačiau tai mažai tikėtina: šalia šio teiginio randame skaitytojo prierašą: „Melas! Niekas mūsų nevadavo. Niekas žinių nesuteikė apie esamą būklę. Mes patys… išsilaisvinome, kai kalėjimo sargybiniai dingo. Tik vienas sargybinis, kuris turėjo nuo visų kamerų durų raktus, atrakinėjo, kai ėmėme laužti duris.“ (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.68-69)

Kaip pripažįsta tas pats buržuazinis istorikas, „Vilniuje sukilimo mastas buvo nepalyginamai mažesnis“ (Ten pat, p.69). Anot jo, čia žuvo 24 maištininkai (Ten pat, p.82-83). Kokio masto buvo šis maištas Vilniuje, parodo ir toks pikantiškas faktas, kad kai kurie karo pradžią Vilniuje praleidę žmonės pirmą sykį apie „kažkokį sukilimą“ sužinojo tik žlungant Tarybų Sąjungai, kuomet buvo pradėta skleisti nacionalistinė propaganda. Tačiau grįžkime prie rašytinių šaltinių. Pats maišto Vilniuje vadas Algirdas Gustaitis rašė: „…lietuvių kovėsi palyginti mažas skaičius, ir neturint tikrų žinių apie vokiečių įžengimą, daugeliui kilo neaiškumų: mūsų partizanai išsilaikys ar bus žiauriųjų bolševikų išskersti“ („1941 m. birželio sukilimas“. Dokumentų rinkinys. Sudarė Valentinas Brandišauskas. Vilnius, 2000 m., p. 90). Todėl ir Vilniaus atveju dabar girdimos šnekos esą hitlerininkai, įžengę į Vilnių, rado „plevėsuojančias trispalves“, yra tik spekuliacijos ir spalvų tirštinimas.

Neaidėjus žiniai apie ateinančius hitlerininkus, dalyje Tarybų Lietuvos provincijų taipogi prasidėjo patvorių ir pakrūmių karas. Kai kur prie to prisidėjo iš anksto su hitlerinių spec. tarnybų pagalba susiformavusios ir instrukcijas gaudavusios pogrindinės grupelės, o kai kur vietiniai buržua patys ėmė organizuotis, tačiau nurodymas užsirišti ant rankų baltus raiščius greit tapo plačiai žinomas. Baltaraiščiai užpuldinėjo pavienes besitraukiančių raudonarmiečių grupeles ir nesusiorganizavusius beginklius tarybinius aktyvistus, komunistus, komjaunuolius, kurie buvo areštuojami, dažnai sušaudomi. Kaip ir Kaune, susidūrimų su stambesniais raudonarmiečių daliniais buvo vengiama. Štai, apie Surviliškių (Kėdainių apskritis) maištininkų veiklą dalyvis S. Gudas rašo, kad buvo suimta keletas komunistų, tačiau kai pasirodė raudonarmiečiai, „nebuvo jokios galimybės priešintis, nes turėta tik trejetas aprūdijusių pistoletų“. Tačiau netrukus raudonarmiečiai buvo priversti trauktis dėl artėjančios hitlerinės kariuomenės. Vėliau šioje vietoje „iš pistoleto ir medžioklinio šautuvo“ apšaudė pravažiuojančius kitus „bolševikus“, kurie „atsišaudydami paspruko“. Toliau šis kontrrevoliucinio maišto dalyvis rašo:

„25 d., apie 6 val. iš kitos pusės – nuo Krekenavos – …pastebėta tankas, artilerijos pabūklas ir trys sunkvežimiai ginkluotų karių. …tai nelauktieji bolševikai atvyko kaip baudžiama ekspedicija prieš Surviliškio partizanus.

Be abejo, prieš tokią jėgą nebuvo kuo priešintis, todėl pradėjus „svečiams“ smarkiai šaudyti ir šeimininkauti, partizanų vieta buvo Nevėžio šlaitai, krūmai ir rugiai“. (Ten pat, p.94-95)

Apie šio tariamai „visuotinio“ maišto mastus pasako ir tas faktas, kad kai kuriose vietose užtekdavo kelių vietinių ginkluotų Tarybų valdžios atstovų maištininkams išvaikyti, o ten, kur vietinė valdžia spėdavo iš vietinių tarybinių aktyvistų, komunistų, milicininkų ir šiaip darbo žmonių ką nors suorganizuoti, maištininkai dėl savo menko skaičiaus neturėjo galimybės veikti. Štai pasak Tarybų valdžios atstovo P. Biliūno, kurio pareigos dokumentų rinkinyje neįvardijamos, birželio 23 d. gavus žinią iš Užpalių valsčiaus (Utenos apskritis) milicininko Naviko, kad susiorganizavusi 10 žmonių grupė rengiasi užimti paštą, valsčių ir miliciją, į vietą išvyko 6 žmonės – jis, „NKVD viršininkas Domkus Petras, milicijos viršininko pavaduotojas Pietuškovas Petras, milic. Buikis Povilas, milic. Petrošius Jonas, iš NKGB Pumputis Jonas“. Likęs rezervas buvo išvykęs į kitus valsčius, kur vyko tas pats. Atvykę į vietą jie rado iškeltas buržuazines trispalves „kas 4-5 name“. Paklausus, kas liepė iškelti vėliavas, gyventojai papasakojo, kad pranešus per radiją, jog „Kaunas užimtas ir vyriausybė sudaryta“ suskambėjo bažnyčios varpai ir vietiniai turčiai „liepė kelti vėliavas gąsdindami, kas neklausys, tai tam bus blogai, ir tuojau prasidėjo areštai komjaunuolių ir prijaučiančių sovietų valdžiai. Viso buvo areštuota 39 ir pasodinti į valsčiau daboklę. Buvo užimtas paštas, valsčius ir milicija. Pastebėję mus atvykstant viso 10 žmonių išėjo iš milicijos, pradėjo bėgti vieni į dešinę, kiti į kairę upelio link. Mums pradėjus vytis pabėgę už upelio krantų, o antri iš dešinės sugulę ravuose pradėjo šaudyti iš kariškų šautuvų ir pistoletų. Nežiūrint jų šaudymų mes slinkom artyn ir vieną pavyko sugauti, o kiti išsibėgiojo.“ (Ten pat, p.321)

Pasakodamas apie Mažeikių maištininkų veiklą, jos dalyvis V. Žičkūnas mini, kad birželio 22-23 d. vietinė Tarybų valdžia apginklavo 150-200 vietinių gyventojų, tuo tarpu kai maištininkų buvo 10 žmonių, kuriems „viešas pasirodymas ir stoti į atvirą kovą pasidarė nebeįmanoma“. „Tik toliau nuo miesto pasitraukus nuo kojų iki galvos apsiginklavusiems komunistų būriams ir raudonarmiečiams, birželio 30 d. naktį 10 partizanų užėmė geležinkelio stotį, paštą, telefoną ir kompartijos didžiules patalpas“, - rašo V. Žičkūnas. (Ten pat, p.109)

Kaip pasakojo darbininkas ir pagalbinės milicijos bendradarbis Petras Gylys, 1941 m. birželio 25 d. Rokiškio apskrityje, prieš vykstant į Obelių miestelį, kuris buvo užimtas antitarybinių maištininkų, buvo apginkluoti 500 žmonių - „milicininkai, partiečiai, nepartinis aktyvas“. Maištininkai, sužinoję, kad į miestelį atvyksta toks kiekis tarybinių, „išsislapstė kaip žvirbliai“. (Ten pat, p.309)

Apie įvykius Daujėnuose (Biržų apskritis) milicininkas Konstantinas Pilotas rašo:

„1941 m. birželio mėn. iš 25 į 26 d. naktį Biržų NKVD milicija ir pasienio milicija pagal gautą pranešimą, kad Biržų aps. Daujėnų vls. veikia banditai, vietiniai fašistiniai partizanai, ir suiminėja partiečius, komjaunuolius bei aktyvistus, milicijos viršininko įsakymu suorganizavo grupę apie 16 žmonių iš vidaus ir pasienio milicijos. Šiai grupei vadovavo drg. Andruškevičius Vincas ir iš vidaus milicijos milicininkai, kuriuos dar pamenu, šie draugai: Bajorūnas, Vaitkevičius, Kulpakovas, Zalinkevičius ir aš. Daugiau nepamenu.
<...>
…nuvažiavome į Daujėnus. Jau prieaušris. Taip pat atsargiai įėjome į miestelį. Įėję į miestelį pamatėme ant stiebo plevėsuojančią fašistinę vėliavą. Pasižvalgę apie namus pastebėjome grupę iš aštuonių žmonių, kurie pastebėję mus, pasileido bėgti ir atsišaudyti iš pistoletų ir vieno turėto šautuvo. Jie, prisidengdami namais, išbėgo į lauką. Mes vijomės ir čia, ir lauke, [vienas] buvo privytas [ir] vieno pasieniečio milicininko durtuvu nudurtas, kadangi nepasidavė, griebėsi už kišenės, kurioje buvo pistoletas ir daug šovinių. Pasirodė esąs vietos bažnyčios vargonininkas. Vienas dar [buvo] nušautas ir vienas sužeistas, kuris prisidengdamas krūmais pasislėpė. Ir vieną man teko pasivyti gyvą banditą iš šios grupės, iš kurio buvo kai sužinota, bet nepamenu. Po to įsakėm nuversti kartį ir nuimti tą fašistinį skarmalą“. (Ten pat, p.296-297)

Liudijimų apie apskritai didesnį Tarybų valdžios gynėjų kiekį sutinkama ir daugiau. Kaip rašoma Ylakių (Mažeikių apskritis) maištininkų veiklos aprašyme, „nedideliam vyrų skaičiui teko sunkiai kovoti su daug didesniais ir gerai ginkluotais raudonarmiečių ir komunistų būriais“ (Ten pat, p.115) Pasakojime apie tos pačios apskrities Leckavos maištininkų veiklą taipogi minimas „nedidelis savo skaičiumi vyrų būrys“, kuris neva „įbaugindavo ir išsklaidydavo daug skaitlingesnius raudonarmiečių su komunistais būrius.“ (Ten pat, p.117)

Be to, maištininkų aprašymuose apie įvykius provincijose neretai minimi „bolševikų šnipeliai“ ir pan., žodžiu, vietos gyventojai, kurie padėjo raudonarmiečiams ir komunistams sunkiomis akimirkomis. Tarp kitko, aprašydami susišaudymus Kaune, maištininkai taipogi neretai mini „vietinius bolševikus“, su kuriais tekdavo susišaudyti. Tačiau, sprendžiant iš visko, dėl didelės sumaišties maištininkai Kaune jautėsi patogiau nei kai kuriose provincijose, kur Tarybų valdžia dar buvo pajėgi veikti.

Vien šie išdėstyti faktai rodo, kad 1941 m. birželį Tarybų Lietuvoje jokio tariamai „visuotinio tautos sukilimo“ nebuvo. Nors maištas buvo gana platus ir apėmė nemažą dalį Tarybų Lietuvos, daug kur užtekdavo vietinių jėgų išvaikyti maištininkus. Ir tai buvo ne mistiniai „okupantai“, o tie patys vietiniai darbo žmonės, stoję ginti Tarybų valdžią.

Baigiant apie kontrrevoliucinio maišto mastus, reiktų paminėti bendrą jo dalyvių ir žuvusiųjų skaičių. Iki šiol buržuazinė propaganda negali atsitokėti nuo susižavėjimo išgalvotais skaičiais ir kai kada dar galima aptikti teiginių esą šiame maište dalyvavę apie 100 tūkst. lietuvių. Ši fantastika prasidėjo nuo 1941 m. rugpjūtį „laikinosios vyriausybės“ pirmininko Ambrazevičiaus įteikto generaliniam komisarui okupuotoje Tarybų Lietuvoje Rentelnui „Memorandumo apie teisinę Lietuvos būklę ir faktinius santykius bolševikų okupacijai Lietuvoje pasibaigus“, kuriame teigiama, kad LAF turėjęs net 36 tūkst. narių, kuriuos parėmę dar 100 tūkst. žmonių (Lietuvių tauta, V tomas, 2000 m., Vilnius, p.305). Vėliau buržuazinių emigrantų Vakaruose literatūroje tariamas maišto dalyvių skaičius ima svyruoti nuo 90 iki 130 tūkst. Kalbant apie žuvusius, neretai sutinkamas skaičius 2-4 tūkst. žmonių. Čia verta susipažinti su minėtojo istoriko V. Brandišausko paskaičiavimais. Jis surinko duomenis apie 86 valsčius (iš viso Lietuvoje buvo 273 valsčiai). Keturiasdešimtyje iš jų nežuvo niekas, likusiuose 46-iuose žuvo 132 žmonės. Nurodęs žuvusiųjų valsčiuose vidurkį (1,5) jis spėja, kad iš viso provincijose galėjo žūti 410. Pridėjus Kauną ir Vilnių gaunami nepilni 600 (jei Kaune žuvo apie 120 žmonių, o ne 162, kaip mano V. Brandišauskas, tai bendrą skaičių reiktų pamažinti keturiasdešimčia). Kalbant apie bendrą maištininkų skaičių, V. Brandišausko paskaičiavimais, jis galėjo būti nedaugiau 10-15 tūkst. (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.86).

Pakalbėkime apie tai, kokia buvo šių maištininkų socialinė sudėtis. Deja, tarybiniais laikais šis klausimas nebuvo kaip reikiant išnagrinėtas. Tada buvo savaime suprantama, kad tai buržuaziniai nacionalistai, ir niekas to pernelyg neįrodinėjo. Todėl nebuvo atlikta stambių tyrimų ir sudaryta konkrečių statistikų, apimančių didelį kiekį maištininkų. Bent jau šių eilučių autoriui tokių aptikti neteko. Dabartinis buržuazinis istorijos mokslas apie tai duomenų taipogi nepateikia, nes socialinis klausimas jam yra tabu – tinkamai jį išnagrinėjus paaiškėtų, jog tai buvo ne „tautos sukilimas“, o klasių kova. Pačiam imtis rinkti tokius duomenis bent apie kelias apskritis, reikštų darbą mažiausiai metams į priekį. Todėl kol kas apsiribokime liudininkų prisiminimais ir tomis duomenų nuotrupomis, kurios mus pasiekia jau paruošto sąrašo forma.

Taip, 1941 m. birželio 23 d. į Panevėžio apskrities ligoninę atvežti sužeisti raudonarmiečiai iš Tauragės pasakojo, kad kaimuose juos užpuldinėja „buožių gaujos“ (Antanas Šimėnas „Bolševizmo byla. Genocidas ir smurtas okupuotoje Lietuvoje 1940-1953 m. (Panevėžio kraštas)“, Kaunas, 2002 m., p. 120).

Liudininkas Jonas Kasčiūnas rašė apie maištininkus Panevėžio apskrityje Subačiaus miestelyje:

„Ginkluotam baltaraiščių būriui, kuris ėmė veikti Subačiuje, Hitleriui užpuolus TSRS, vadovavo šaulių būrio vadas Daugis, nuomojęs Veveliškių palivarką. Būrio sudėtis buvo gana marga. Nemažai buvo didžiažemių: broliai Bartusevičiai iš Subačiaus, Kaulakys iš Mažionių, ne tik stambų ūkį, bet ir lengvąją mašiną (tada didelė retenybė!) turėjęs Jonušys, buvęs ulonas Palkauskas ir kt. Buvo čia žinomas Darusevičius, Sarcevičius, prieškario laikais mirties bausme nubausto recidyvisto Stankevičiaus brolis Vladas iš Jasvilionių. Baltaraisčiais, suprantama, tapo smetoniniai policininkai Abakanavičius ir Subaliauskas, o buvęs valsčiaus policijos nuovados vachmistras Adomaitis į būrį atsivedė ir abu savo sūnus, Kupiškio gimnazijos moksleivius Petrą ir Povilą.“ (Jonas Digrys „Dievai jų nepasigailėjo“, Vilnius, 2008 m., p.60-61)

Iš tarybinių organų areštuoto kunigo Viskanto Antano parodymų:

„Kiek prisimenu, nacionalistų būriui Vaivaičių kaime (Mažeikių apskritis, Ylakių valsčius – Ž.B.) 1941 metais priklausė šie asmenys:

Benediktas Liatukis… Vaivaičių kaimo gyventojas, turėjo 50 ha žemės ūkį. Benediktas Liatukis nuo pat pirmųjų dienų buvo nacionalistų būrio organizatorius, štabo narys…

Juozas Liatukis, Benedikto brolis…, jis eilinis nacionalistų būrio dalyvis.

Ferdinandas Šapotas…, Vaivaičių kaimo gyventojas, turėjo stambų 40-50 ha žemės ūkį, buvo vienas nacionalistų būrio organizatorių…

Juozas Saulietis…, Sedos valsčiaus Luobos kaimo gyventojas, turėjo apie 30 ha ūkį, buvo nacionalistų būrio štabo narys, tardė suimtuosius. Išformavus būrį, Saulietis iki 1944 metų buvo Sedos pieninės direktorium.

Laurynas Jakomas…, Sedos valsčiaus Luobos kaimo gyventojas, buvęs buržuazinės kariuomenės kapitonas, 1941 metais Vaivaičių kaimo nacionalistų būrio narys. Jis turėjo 20-25 ha žemės…

Kostas Mažonas (mažažemis – Ž.B.), …Vaivaičių bažnyčios vargonininkas; įstojo į nacionalistų būrį mano patariamas… Iki 1944 metų Mažonas gyveno Vaivaičių kaime ir buvo mano bažnyčios vargonininkas. Prieš sugrįžtant Raudonajai armijai į Ylakius, jis kažkur dingo, ir aš daugiau jo nemačiau.

Bučius, pavardė netiksli, vardo nežinau…, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo… Jis buvo eilinis nacionalistų būrio dalyvis… Išformavusi nacionalistų būrį, Bučius buvo Ylakių miestelio policininku. Vėliau girdėjau, kad Bučius tarnavo policininku Mažeikiuose, o daugiau nieko apie jį nežinau.“ (Faktai kaltina, II rinkinys, Vilnius, 1963 m., p. 53-54).

Buvęs buržuazinis karininkas ir Galinių kaimo (Raseinių apskritis) pradžios mokyklos vedėju dirbęs V. Sakalauskas, vėliau, grįžtant Raudonajai armijai į Tarybų Lietuvą, tapęs banditu, būdamas suimtas 1951 m. vasario 1 d. parodė:

„Aš buvau Raseinių apskrities Kražių miestelio baudžiamojo būrio (turimas omeny ginkluotas LAF būrys – Ž.B.) štabo narys rikiuotės reikalams. <...> Štabo organizatorius ir viršininkas buvo Kražių valsčiaus policijos punkto vedėjas. Jo pavaduotojas ūkio reikalams buvo Kražių valsčiaus seniūnas Šveikauskas. Štabo narys tardymo reikalams buvo Ivaškevičius. Tas štabas buvo pavaldus aktyvistų štabo atstovui Kaziui Matulevičiui, kuris kaip tik tuo metu atvyko iš Kauno. Štabo narių pasitarime, kuriame ir aš dalyvavau, Matulevičius mums iškėlė uždavinį padėti vokiečiams ir apsiginkluoti.

Kazį Matulevičių pažinojau nuo 1939 metų gruodžio mėnesio, kaip valsčiaus mokyklos vedėją, nes buvau jam pavaldus darbe. Tuo laiku dirbau Galinių kaimo mokyklos vedėju. Jis pats man sakėsi, jog buvęs Raseinių apskrities Kražių valsčiaus nacionalistinių organizacijų vadovas, vadovavęs „Jaunajai Lietuvai“ (fašistinės tautininkų partijos jaunimo organizacija – Ž.B.), šaulių sąjungai ir buvęs vienas iš fašistinės tautininkų partijos vadovų. <...>

Jurevičius 1940 metais, dar iki Tarybų valdžios įkūrimo Lietuvoje, tarnavo viršininku Kražių valsčiaus policijos nuovadoje, o prie Tarybų valdžios – Kražių milicijoje. <...>

Šveikauskas iki Tarybų valdžios įkūrimo buvo Kražių valsčiaus viršaitis, stambus dvarininkas (turėjo 70 ha žemės, vėjo malūną). <...>

Ivaškevičius…, buvęs policijos vachmistras. <...>

Aš, būdamas štabo nariu rikiuotės reikalams, baudžiamojo būrio štabo viršininko Jurevičiaus pavestas, iš priešiškų Tarybų valdžiai asmenų Kražių valsčiaus Galinių kaime suorganizavau partizanų grupę. Grupę sudarė šie asmenys: broliai Pranas ir Stasys Budreckiai. 1941 metais Pranas Budreckis gyveno Galinių kaime pas savo tėvą ir dirbo ūkyje. Jo antrasis brolis, Stasys Budreckis, gyveno savarankiškai; jis turėjo 26 ha žemės, porą arklių, tris karves ir vieną darbininką. <...>

Broliai Šemetulskiai, Petras, buvęs Lietuvos buržuazinės kariuomenės grandinis, kito brolio vardo nežinau, - gimę Kražių valsčiaus Kuprių kaime. <...>

Be jų, mano grupėje buvo trys buožės: Končius, Valiuška ir Adomaitis, kurie irgi suiminėjo tarybinius aktyvistus ir šaudė žydus. (Valiuška turėjo 85 ha, apie likusių dviejų turtą tikslūs duomenys nepateikiami – Ž.B.). (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis, Vilnius, 1965 m., p. 65-67).

Iš Tarybų valdžios atstovo (pareigos neįvardintos) Trano pasakojimo apie įvykius Daugailių miestelyje (Utenos apskritis):

„Birželio 22 d. gautas pranešimas telefonų iš Daigailių miestelio, kad nežinomų žmonių yra apsuptas valsčiaus vykdomasis komitetas ir grasina ginklais užimti ir kad miestelyje yra iškelta trispalvė fašistinė vėliava. Nuvykus Utenos milicijos darbuotojams į Daugailius, diversantai pradėjo bėgti į netoli esantį mišką. Utenos milicijos politrukui ir milicininkui Giedraičiui pavyko apsupti viena diversantą… Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Antalieptės vls. Paduščio kaimo gyv[entojas] Kuzma, kuris yra stambus ūkininkas ir prie Smetonos buvęs valdiškas matininkas…

Milicininkui Povilui Binkiui ir Rameliui nusivijus bėgančius į mišką banditus, miške buvo rastas Daugailių klebonas ir vargonininkas, kurie, kaip paaiškėjo, buvo patys neramumo organizatoriai; jie irgi buvo suimti. Iš pabėgusiųjų buvo Daugailių miestelio gyv[entojai], Smetonos laikais buvę policininkai ir stambūs ūkininkai; jų pavardžių nežinau… (1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sudarė Valentinas Brandišauskas. Vilnius, 2000 m.,, p.323-324)

Jau minėtas Tarybų valdžios atstovas P. Baliūnas, rašęs apie birželio 23-24 d. įvykius Utenos apskrityje Užpalių valsčiuje, kuomet į valsčių nuvyko 6 tarybinių organų darbuotojai ir ėmė gaudyti 10 žmonių grupuotę, rašė apie jų sudėtį (įvardina tik 5):

„Sugautasis buvo Repšis…, buvęs šaulys, buožiokas iš Šeimyniškių kaimo, Dagis Jonas…, buvęs šaulys, vandens malūno savin[ininkas], Degėsių kaimo. Du broliai – Ramaška Antanas ir Ramaška Povilas, abu šauliai, 60 ha savininkai…, Daugelio vienkiemio. Tarvidas, buvęs šaulys ir smetonininkų šnipas, 32 m. amžiaus, turėjęs krautuvę Užpaliuose. Visi minėti asmenys Užpalių valsčiaus, Utenos aps. (Ten pat, p. 321)

Tokių liudijimų galima rasti ir daugiau. Taigi, tai buvo tie patys per 1940-1941 m. socialistinius pertvarkymus ankstesnės padėties netekę buržuaziniai ir jiems artimi smetoninės biurokratijos sluoksniai, kurie nekentė Tarybų valdžios ir buvo suinteresuoti kapitalizmo restauravimu.

Šių sluoksnių neapykanta Tarybų valdžiai pastūmėjo juos susižavėti hitlerizmu kaip jėga, kuri gali atstatyti senąjį kapitalistinį status quo, su kuriuo jie siejo savo „laisvės“ supratimą. Ne tik Berlyne rašyti LAF atsišaukimai buvo persisunkę hitlerizmu – tarp pačių maištininkų tai buvo platus reiškinys. Gausybę to pavyzdžių galima aptikti tame pačiame V. Brandišausko sudarytame dokumentų rinkinyje „1941 m. birželio sukilimas“, kuriame sudėti rašytiniai maištininkų pasakojimai su atitinkamomis emocijomis – džiaugiamasi vokiečių atvykimu (p.43) ir trokštama kartu su jais kariauti (p.45), Vermachto kariai yra „išgelbėtojai“ (p.49) ir „išvaduotojai“ (p.93), jie pasitinkami su „džiaugsmo ašaromis“ (p.91), jie „nepaprastai tvarkingai ir drausmingai atliko uždavinį“ ir yra „visi linksmi, pilni pasitikėjimo ir drąsos“ (p.82-83), „gelbėtojų didvyrių vokiečių valdomi tankai“ „laisvę ir gyvenimą nešė“ (p.94-95) reiškiama neapykanta „žydbernio“ Molotovo atžvilgiu (p.44), žydus maištininkai vadina „šlykščiais tvariniais“ (p.91), jų butai kažkodėl „smirda“ „svogūnais ir česnakais“ (p.44), o maišto Vilniuje vadas A. Gustaitis savo 1941 m. liepos 13 d. pranešime negali sulaukti, kada „Vilniaus, Kauno, Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos sūnūs ir dukros ranka rankon galės žengti į šviesų laisvės rytojų, kovoti dėl ariškosios, kultūringosios Europos“ (p.92). Ir neveltui LAF sudarytos „laikinosios vyriausybės“ (kuri veikė keletą mėnesių, kol neuždarė patys hitlerininkai) 1941 m. liepos 4 d. deklaracijoje ūkio reikalais, kurioje skelbiama, kad „laikinoji vyriausybė“ „dėkinga Europos kultūros gelbėtojui Didžiosios Vokietijos Reicho kancleriui Adolfiui Hitleriui ir narsiajai jo armijai, išvadavusiai Lietuvos teritoriją“, patiems pirmiesiems punktams skiriamos šios nuostatos:

„1. Išlaisvintosios Lietuvos ūkis grindžiamas privatine nuosavybe, kuri, šalia viešosios tautos nuosavybės, yra būtiniausia sąlyga tautos gerovei kelti.

<...>

2. Nacionalizacijos, konfiskacijos ar kitu pagrindu bolševikinės valdžios atimtos žemės ir kiti turtai, kiek jie nėra būtini viešiesiems tautos reikalams, Vyriausybės nustatyta tvarka bus grąžinami.

Žemės savininkams, kuriems bolševikinės valdžios paskelbtąja žemės nacionalizacija buvo atimta nuosavybės teisė, grąžinama turėtoji žemės nuosavybės teisė į jiems paliktąją žemę.“ (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.160)

Kontrrevoliuciniame birželio maište tai vienur, tai kitur pasitaikydavo vienetai darbininkų ar mažažemių valstiečių. Tačiau tai buvo atskiri vienetiniai atvejai. Plačiosios darbo masės šio maišto nepalaikė. Dar daugiau, sumaištavę buožės kai kada nukreipdavo ginklus prieš mažažemius. Tai dažniausiai atsitikdavo su naujakuriais, kuriems Tarybų valdžia skirdavo žemės iš kokiam nors buožei priklausiusio ūkio. Prasidėjus karui, maištininkai naujakurius kai kur pradėjo suiminėti ir žudyti. Liudininkė Z. Boreikaitė prisimena, kad Linkuvoje (Šiaulių apskritis) birželio ir liepos dienomis buvo sušaudyti 75 lietuvių naujakuriai (Jonas Digrys „Dievai jų nepasigailėjo“, Vilnius, 2008 m., p.37). Taipogi ji mini vietinį kunigą Morkuvėną, kuris ragino žudyti gavusius žemės iš Tarybų valdžios, kad būtų sunaikinta „komunizmo dvasia“. Tai taipogi rodo klasinę šių įvykių esmę ir yra netiesioginis patvirtinimas, kad kaimo darbo liaudis maište nedalyvavo, nes mažažemiai masiškai nekels ginklų nei prieš save, nei prieš kitus mažažemius, kadangi nėra tuo suinteresuoti. Būdinga yra Mažeikių apskrities Ylakių valsčiaus Vaivaičių kaimo nacionalistų būrio, apie kurio sudėtį pasakojo minėtasis kunigas Viskontas Antanas, nario mažažemio Kosto Mažono istorija. Štai kaip jis, būdamas tarybinių organų suimtas, 1948 m. sausio 16 d. pats pasakojo apie savo įstojimo į maištininkų būrį aplinkybes:

„Pirmomis karo dienomis pas mane atėjo šautuvais apsiginklavę Benius Liatukis ir Juozas Šarva ir norėjo suimti mane už tai, kad Tarybų valdžia man buvo davusi 5 ha žemės iš Liatukio ūkio. Tačiau atėjo kunigas Viskantas ir užstojo mane kaip vargonininką. Jis paprašė Liatukį ir Šarvą nesuimti manęs, o man pasiūlė stoti į nacionalistų būrį.

Po dviejų ar trijų dienų Vaivaičių kaime buvo sudarytas nacionalistų būrio štabas, kuriam vadovavo kunigas Viskantas. Tuomet nuėjau į štabą, Viskantas užrašė mane į būrį ir davė šautuvą. Taip įstojau į nacionalistų būrį.

Po dienos ar dviejų į mūsų būrio štabą paskambino iš Ylakių ir paprašė pagalbos, nes Ylakius puolė raudonarmiečiai. Visas mūsų būrys, vadovaujamas kunigo Viskanto, išėjo į Ylakius. Dar nepriėję miestelio, prie Pašilės kaimo sulaikėme vieną raudonarmietį. Kai nuvykome į Ylakius, raudonarmiečių ten jau nebebuvo; jie jau buvo išėję į Židikų miestelį. Mūsų būrys grįžo į Vaivaičių kaimą. Vėliau man teko eiti sargybą keliuose.

Nacionalistų būriui priklausiau apie tris savaites, o paskui išėjau iš būrio ir visą vokiečių okupacijos laikotarpį gyvenau namie, dirbau savo ūkyje ir buvau Vaivaičių bažnyčios vargonininkas“ (Faktai kaltina, II rinkinys, Vilnius, 1963 m., p. 59).

Taigi, žemės iš Tarybų valdžios gavęs K. Mažonas įstojo į maištininkų būrį, nes vienintelė alternatyva įstojimui buvo mirtis. Šioje veikloje jis nepasireiškė, išbuvo trumpai, po trijų savaičių pasitraukė (tuo tarpu kai kiti perėjo į pagalbinius policijos batalionus). Tai taipogi rodo ne patį didžiausią smulkaus valstiečio entuziazmą kovoti už „laisvą Lietuvą“, kurioje viešpatauja kapitalizmas.

Tačiau šiame fone iškyla vienas artefaktas – buržuazinėje literatūroje neretai minima, kad Kaune darbininkai ištisais fabrikais neva stoję į buržuazinių maištininkų pusę ir kovęsi prieš Raudonąją armiją. Panagrinėkime „Metalo“ fabriko, kaip vieno iš dažniausiai minimų, atvejį. Kaip teigiama, jo grupėje buvo 250-300 žmonių (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p. 68). Nežinia, ar šis mitas buvo sąmoningai sukurtas, ar 1941 m. birželį maištininkai tiesiog nesidomėjo fabrikuose buvusių ginkluotų būrių sudėtimi ir savo suvestinėse užrašė tik jų dydį, po ko kiti nusprendė, kad jei jau tie žmonės buvo fabrike, tai reiškia – darbininkai. Tačiau pačios vadinamosios „Metalo“ fabriko grupės dienoraštyje skaitome:

„1941 m. birželio 23 d. rytą susirinkusiems darbininkams buvo pranešta, kad fabrikas nedirbs ir darbininkai gali skirstytis į namus. Fabriko darbininkas ats. j. pusk Pakalnis ėmėsi iniciatyvos organizuoti fabriko apsaugą nuo galimo įsiveržimo į fabriką ir jo padegimo. Pirmieji ginklai – Mordoso Vinco 6 mm kalibro pistoletas ir du plaktukai, kuriais ginkluoti buvo darbininkai Pakalnis ir Žemaitis. <...>

Apie 11-18 val., kada „Metalo“ gynimo grupėje buvo keliolika žmonių, ginkluotų šautuvais – du lengvi kulkosvaidžiai, keletas granatų ir vadovybėje keturi ats. j. puskarininkiai, į fabriką atvyko iš Varėnos poligono laimingai išsprukęs ltn. Maželis, kuris vadovavimą paėmė į savo rankas. <...>

Savanorių partizanų skaičius dar labiau augo, nes į fabriką, kaipo į žymesnį centrą, plūdo entuziazmo ir narsumo įkarščio pagauti lietuviai, reikalaudami duoti jiems „darbo“ - kautis ir ginklų. <...>

Netrukus stud. K. Nenėnas atvedė gatvėse susirinkusių partizanų grupę apie 40 žmonių, apsiginklavusių šautuvais, pagrobtais iš degančių Šančių sandėlių. Iš tų 25 žmonių grupė, vadovaujama j.pusk., buvo pasiųsta į kalną laiduoti užnugario saugumą. Veiksmams plečiantis ir grupei didėjant, užnugario grupė susijungė su kapinaičių rajone susibūrusia kita partizanų grupe, veikusia Aukšt. Šančių miškely.

Likusieji žmonės buvo įjungti į pačią „Metalo“ įgulą.“ (1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sudarė Valentinas Brandišauskas. Vilnius, 2000 m., p. 37-39)

Taigi, darbininkams ryte buvo pranešta, kad fabrikas nedirbs ir jie gali skirstytis į namus. Toliau minimi trys prastai ginkluoti darbininkai ir 11-18 valandos laikotarpiu fabrike susidariusi keliolikos žmonių grupuotė. Net jei manyti, kad visi tie „keliolika“ buvo darbininkai (o tai taipogi dar neaišku), tai yra menkutis skaičius, nes „Metalo“ fabrike dirbo keli šimtai darbininkų. Tačiau visi jie išgaruoja, lieka trys minėtieji darbininkai, keliolika aiškiai neįvardijamų asmenų, keturi ats. j. puskarininkiai, vienas leitenantas, po ko į fabriką, kaip į „žymesnį centrą“, priguži kažkokie žmonės iš šono, kažkoks studentas atveda dar 40 žmonių, dalis visų šių žmonių įjungiami „į pačią „Metalo“ įgulą“. Todėl kur kas labiau panašu į tiesą, kad fabriko darbininkai, arba bent jau didžioji jų dalis, paprasčiausiai išsiskirstė, po ko fabrike atsirado smetoniniai puskarininkiai, karininkai, studentai, kurių daugelis smetonmečiu buvo mažų mažiausiai iš pasiturinčių, nes aukštasis mokslas darbo liaudžiai retai kada buvo pasiekiamas (beje, įvykių Kaune aprašymuose studentija dažnai įvardijama kaip viena iš stambiausių maištininkų grupių), ir pan. Jie visi ir pasivadino „Metalo“ fabriko grupe.

Tokia yra fakto tiesa – fakto, kad tai buvo buržuazinis maištas prieš socialistinę santvarką, už kapitalizmo restauraciją. Tai buvo miesto ir kaimo buržuazijos ir smetoninės biurokratijos maištas prieš darbo žmonių valdžią, prieš proletariatą ir kaimo varguomenę. Trumpai tariant, tai buvo aštri klasių kovos fazė. Vardan kapitalizmo susigrąžinimo buvo visiškai atsiduota hitlerizmui, pasirinktas A. Puodžiūno žodžiais tariant, šakalo vaidmuo.

Įdomu tai, kad dalis šių buržuazinių nacionalistų, karui baigiantis pabėgusių į Vakarus, kurį laiką, kai dar nebuvo susitarę, kaip vertinti šį „sukilimą“, patys šalinosi jo ir jų literatūroje galima buvo aptikti kažką artimo tiesai. Po 1955 m. birželio 23 d. tos pačios „laikinosios vyriausybės“ pirmininko J. Ambrazevčiaus publikacijos nacionalistiniame emigrantų leidinyje „Lituanus“ apie tai, kaip L. Prapuolenis „paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą“, tų metų rugpjūčio 23 d. „Naujienų“ numeryje pasirodė straipsnis „Tendencingi pasakojimai“, kuriame tiesiog rašoma: „Abejotina, ar dabartiniu laiku verta tą sukilimą taip reklamuoti, kaip jį reklamuoja „Lituanuso“ bendradarbis… Juk Prapuolenis šaukė Lietuvos žmones remti vokiečių armiją ir padėti Hitleriui kurti „naują Europą“. Šita politika… galėjo nemažai pakenkti Lietuvos vardui demokratiniame pasaulyje. Aktyvistų paskelbta laikinoji vyriausybė darė paskui ir dar negražesnių dalykų, kuriuos būtų gėda minėti spaudoje“. Užbaigiant straipsnį apie „sukilimą“ apibendrinama: „Kiek šiandien galima spręsti, tai nei politiniu, nei militariniu atžvilgiu jisai nebuvo reikšmingas“ (J. Žiugžda „Apie vieną nacionalistinį klastojimą“, Komunistas, 1970 m., Nr.12, p.63)

Teroro banga

Besitraukiant Raudonajai armijai Lietuvoje kilo plėšikavimų banga. Pvz., Kazlų Rūdos miestelyje birželio 24 d., kaip rašoma šio miestelio maištininkų „veiksmų aprašyme“, „vietos gyventojai pradeda grobti sandėlius, kooperatyvus ir net privatų turtą“. (1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys. Sudarė Valentinas Brandišauskas. Vilnius, 2000 m., p.105) Taipogi aprašomi atvejai, kada kai kuriai maištininkai pabandydavo sulaikyti vagiančiuosius, o pastarieji kreipdavosi į hitlerininkus ir pareikšdavo, kad tie yra komunistai (Ten pat, p.106) Liepos 1 d. Molėtuose, įžengus maištininkams, „buvo didžiulė betvarkė. Parduotuves plėšė kas norėjo“ (Ten pat, p.162) Savo pasakojime vienas maištininkų idealistas Gracius Remesa rašo, kad pirmomis karo dienomis Kaune, Juozapavičiaus prospekte buvo daužomi parduotuvių langai ir vagiamos prekės (Ten pat, p.52). Nereikia manyti, kad ir „kovotojai už šviesesnę nacionalsocializmo ateitį“ visur liko nuošaly. Dalis taipogi puolė plėšti, kai kada net ir vieni kitus. Tas pats Gracius Remesa:

„…teko matyti dvejopų karių: vieni stvėrė šautuvus ir ėjo kovoti dėl tėvynės, kiti laužė krautuves, pabėgėlių ir privačius butus, kur tik buvo proga, stvėrė, nešė, kasė sau į žemę.

Aš labai patenkintas, kad galėjau prisidėti prie priešo išvijimo, todėl man ką nors parsinešti nebuvo kada. Tik labai nepatenkintas, kam dar mane kaipo kovotoją apvogė paimdami čemodaną su maistu ir mylimiausį mano instrumentą akordeoną, kuriuos darže buvau paslėpęs, kad kilus gaisrui nepražūtų.“ (Ten pat, p.55)

Birželio 24 d. LAF „laikinosios vyriausybės“ paskirtas Kauno karo komendantu J. Bobelis pasirašė įsakymą, kuriame konstatavo, kad „kai kurie gaivalai bando daryti įsilaužimus, apiplėšimus ir kitus kriminalinius nusikaltimus“ (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.89-90). Jei šios žinios pasiekė tokį pareigūną, tai mastas buvo nemažas. Tačiau nepaisant Bobelio įsakymų, ši stichija tęsėsi toliau. Vokiečių generolas majoras Pohl pranešė jam liepos 12 d., kad „vis dažnėja atsitikimai, kad vokiečių kariai su lietuvių TDA bataliono kariais įsibrauna į privačius butus ir iš ten savinasi daiktus“ (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis, Vilnius, 1965 m., p. 93).

Tačiau tai nebuvo taip baisu, kaip ta buržuazijos sluoksniuose besikaupusi neapykanta Tarybų valdžiai ir visiems, kas bent kiek su ja susijęs, kuri pirmaisiais hitlerinės okupacijos mėnesiais, kuomet šie sluoksniai pasijuto padėties šeimininkais, išsiliejo į kruviną masinį terorą. Teroras greit pasiekė tokį mastą, kad tuo susirūpino net okupacinis rėžimas ir aukštesni buržuazinių nacionalistinių organizacijų veikėjai. Iš Šiaulių apygardos teismo prokuroro M. Krygerio 1941 m. liepos 29 d. rašto Tauragės apskrities viršininkui (analogiški raštai buvo išsiuntinėti ir kitiems Šiaulių apygardos apskričių viršininkams):

„Daugelis lietuvių (Lietuvių aktyvistų fronto nariai ir kt.), kurie gerai pažįsta bolševikiškąjį terorą, bolševikinę apgaulę ir visas bolševikinės okupacijos gyvenimo ir darbo sąlygas, šiuo metu Šiaulių apygardos teismo prokuratūrai pareiškė savo susirūpinimą dėl vykstančių kai kuriose apygardos vietose lietuvių suiminėjimo ir lietuvių naikinimo.

Susipažinęs su įvykusiais ir tebevykstančiais Šiaulių apygardoje lietuvių areštais, randu, kad daugelis lietuvių suėmimų, nors šiuo metu suėmimai kai kuriose vietose yra tolygūs perdavimui sušaudyti, kai kur yra padaryti be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo. Daug kur suėmimai padaryti labai lengvapėdiškai ir dargi suvedant asmenines sąskaitas. Nėra nė vieno miesto, miestelio ir valsčiaus, kur patys lietuviai nesuimdinėtų lietuvių. Suimtųjų lietuvių tarpe yra tarnautojų, ūkininkų, amatininkų, darbininkų, moterų, nepilnamečių jaunuolių ir dargi vaikų (15-16 metų). Daugelyje vietų suimtiesiems, nepadarius jokių kvotų, jau yra įvykdytos mirties bausmės. <...> Ypač valsčiuose, kur vadovavimui trūksta nuosaikių inteligentų, vietos žmonės, keršydami už padarytas jiems bolševikų skriaudas, skundžia ir dažnai be pagrindo suiminėja buvusius pareigūnus (seniūnus, seniūnų padėjėjus, vykdomųjų komitetų tarnautojus, mokytojus ir t.t.). Nepagrįstas naikinimas dirbusių bolševikinėse įstaigose lietuvių yra naikinimas pačios lietuvių tautos, ir tokie keršto užsimojimai yra atmestini visu griežtumu. Prekyba, pramonė, žemės ūkis, švietimas, administracija ir kitos darbo sritys pareikalaus daug žmonių, ir todėl be rimto pagrindo neturi būti sunaikintas nė vienas lietuvis, kuris ateityje bus reikalingas ir naudingas mūsų kraštui. <...>

Jau turėjau progos pasikalbėti su kai kuriais Šiaulių apygardos apskričių viršininkais ir Lietuvių aktyvistų fronto apskričių štabų vadais ir su pasitenkinimu turiu konstatuoti, kad šis klausimas jų tinkamai suprastas ir jų vadovaujamos įstaigos jau ėmėsi konkrečių žygių visiems nenormaliems reiškiniams pašalinti. Tačiau vis dėlto dar ir dabar kai kuriuose valsčiuose nesiskaitoma su nurodymais, savavaliaujama ir įtartųjų bolševikiniu veikimu lietuvių laisvės ir gyvybės klausimai be rimto ištyrimo kai kur sprendžiami vietos nuožiūra. Ypač toks nedrausmingumas, nesusiklausymas ir savavaliavimas vyksta tuose valsčiuose, kur yra pasišovę veikti nerimti ir padaužiškos nuotaikos žmonės. Tokie savavaliautojai ir padaužos turi būti tučtuojau griežtai sudrausti ir už įsakymų peržengimus jiems turi būti keliamos baudžiamosios bylos. <...>“ (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis, Vilnius, 1965 m., p. 87-88).

Iš SS štandartenfiurerio Lietuvoje Jėgerio ataskaitos apie operatyvinio būrio 3 veiklą iki 1941 m. gruodžio 1 d.:

„<...> Vienu svarbiausiųjų savo uždavinių, be žydų akcijų, operatyvinis būrys 3 laikė dažniausiai perpildytų kalėjimų atskirose vietose ir miestuose patikrinimą. Kiekvieno apskrities miesto kalėjime buvo laikoma vidutiniškai apie 600 lietuvių tautybės asmenų, nors jokio pagrindo laikyti juos suimtus nebuvo. Jie buvo partizanų suimti, remiantis paprastais įskundimai ir pan. Daugeliu atveju buvo suvedamos asmeninės sąskaitos. Niekas jais nesirūpino. Reikia užeiti į kalėjimą ir bent valandėlę pabūti sausakimšai prigrūstose kamerose, kurių higienos sąlygų nė aprašyti neįmanoma. Jonavoje, o tai būdinga daugeliui kalėjimų, viename tamsiame 3 m ilgio, 3 m pločio ir 1,65 cm aukščio rūsyje 5 savaites išbuvo 16 žmonių, kurie visi galėjo būti paleisti, nes jų niekuo negalima buvo apkaltinti. 13-16 metų amžiaus mergaitės buvo uždarytos į kalėjimą už tai, kad jos, norėdamos gauti darbo, mėgino įstoti į komjaunimą. Čia teko imtis griežtų priemonių, kad atitinkami lietuviški sluoksniai gerai įsikaltų į galvą ryškią liniją. <...>“ (Ten pat, p. 139).

Daug suėmimų buvo Kaune. Buvęs smetoninio Saugumo departamento darbuotojas J. Ženkauskas birželio 26 d., nuėjęs į ankstesnį darbą, vien departamento patalpose rado apie 200 suimtųjų. Jam buvo pavesta patikrinti, kurie iš suimtųjų anksčiau buvo pakliuvę į saugumo akiratį. Po patikrinimo keliolika paleisti, o likusieji maždaug 170 nugabenti į VII fortą. Tolesnis jų likimas nėra žinomas (V. Brandišauskas „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06-1941 09)“, Vilnius, 1996 m., p.89).

Linkuvos miestelyje (Šiaulių apskritis) 1941 m. rudenį buvo sušaudyti visi gimnazijos komjaunuoliai (Jonas Digrys „Dievai jų nepasigailėjo“, Vilnius, 2008 m., p.35). Amžininkas Simas Gylys, Raudonosios Armijos Lietuviškosios 16-osios divizijos karys, rašė apie Kretingą prisiminimuose:

„Išvijus vokiečius, su 16-ąja divizija atvykau į išvaduota Kretingą. Pradėjau teirautis apie savuosius – tėvus ir gimines. Mane apsupo gerai pažįstami žmonės ir susijaudinę ėmė pasakoti apie mano artimųjų likimą.

Štai ką aš išgirdau: tėvą, kaip buvusį pogrindininką, vietiniai baltaraiščiai pakorė miesto centre. Trys broliai – Chacė, Jankelis ir Bencionas – buvo sušaudyti. Pastarasis aktyviai dalyvavo komjaunimo darbe. Jį negyvą sukapojo ir dalimis mėtė į Kretingoje tekantį upelį. Motina nuo viso to pergyvento išprotėjo, bėgo aikštėje prie pakarto vyro, rėkė ir prakeikė žudikus. Ją iš šalies nušovė.

Be ašarų negalėjau išklausyti, ką nacistiniai padlaižiai padarė su mano vienintele sesute, kuri jauna ištekėjo ir tuo metu gulėjo su savo naujagimiu ligoninėje. Sužinoję baltaraiščiai įsiveržė į palatą, išplėšė iš motinos vaiką ir trenkė jį į sieną. Sesutė vienam dar spėjo suduoti antausį. Greit ir ją nušovė.“ (Ten pat, p.39-40).

Komunistų, komjaunuolių, tarybinių aktyvistų žudymas buvo masinis reiškinys. „Per mūsų žemę praėjo žudynių siautulio uraganas. O kokie buvo sužvėrėję žudikai! Tarytum juos būtų pagimdžiusios hienos, bet ne motinos“, - prisimena liudininkė Z. Boreikaitė (Ten pat, p.36)

Neveltui kai kurie liudininkai, prisimindami šiuos įvykius, vadina tai kruvinomis orgijomis. Ši vasalinė buržuazija taip aršiai ir su tokia klasine neapykanta puolė talkininkauti hitlerininkams, kad net tie ėmė šalintis kai kurių buržuazinių nacionalistų būrių. Iš baltaraiščių buvo suformuoti pagalbiniai batalionai, kurie dalyvavo žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje. Apie A. Impulevičiaus vadovaujamo antrojo (dvyliktojo) bataliono veiklą Slucko gebitskomisaras 1941 m. spalio 30 d. viršininkams rašė:

„Kai dėl akcijos vykdymo būdų, tai, labai apgailestaudamas, turiu pripažinti, kad jie buvo beveik tolygūs sadizmui.

Akcijos metu pats miestas atrodė siaubingai. Neapsakomai žiauriai vokiečiai, policijos pareigūnai, o ypač lietuvių partizanai, iš namų vedė žydus, taip pat ir baltarusius, ir grūdo į vieną vietą. Visur mieste pokšėjo šūviai, o kai kuriose gatvėse atsirado ištisos sušaudytų žydų lavonų krūvos. Baltarusiams tik per didžiausią vargą pavyko ištrūkti iš apsupimo…

<...>

Esu priverstas pažymėti, kad akcijos metu batalionas (A. Impulevičiaus – Ž.B.) negirdėtu mastu apiplėšė ne tik žydų, bet ir baltarusių namus. Viską, kas tik galėjo praversti, - batus, odą, medžiagas, auksą ir kitas vertybes – jie pasiėmė…“

Raportas baigiamas prašymu „ateityje būtinai apsaugoti nuo šio policijos bataliono“. (Ten pat, 53-54)

Borisovo miesto hitlerinio saugumo viršininkas pasakojo apie šio bataliono vykdytą sušaudymą Borisove:

„Į sušaudymo vietą aš atvykau apie 11 val. Ir pamačiau tikrai baisų reginį, kurio negalima aprašyti. Sušaudymo vietoje buvo girdėti nenutrūkstamas verksmas ir dejavimai, visą laiką klykė moterys ir vaikai. Vaikus gyvus mėtė tiesiai į duobes. Šis baisus vaizdas pirmosiomis minutėmis sukrėtė net mane, sušaudymo organizatorių, iki tol nužudžiusį ne vieną šimtą žmonių“ (Ten pat, p.55).

Kai kuriuose prisiminimuose galima aptikti liudijimų, kuomet hitlerininkai ne tik šalinosi, bet ir niekino šiuos savo vasalus. Štai įdomus epizodas iš pačių pirmųjų karo dienų, kuomet Vermachtas dar tik skverbėsi per Tarybų Lietuvą, o buožės bei visi jiems artimi ruošė okupantams gėles ir vaišes. Iš Z. Boreikaitės prisiminimų:

„Tie „patriotai“ iškilmingai sutiko fašistų kariuomenę. Pro Linkuvą ant balto žirgo jojo dvarininkas Tinteris. Miestelio aikštėje buvo nukrauti stalai valgiais. Uniformuotos šaulės moterys buvo pasirengusios dalinti vokiečių kariams sumuštinius. Pirmieji pasirodė raiteliai. Moterys pakėlė jiems lėkšteles – jie paėmė, bet sumuštinius šveitė į žemę. Entuziazmas atvėso. Teko patiems susirankioti „vaišes“. Bet ir po tokio niekinimo Lietuvos „patriotai“ baltaraiščiai pradėjo masines žudynes“ (Ten pat, p. 37).

Nuo pat pirmų karo dienų Lietuva tapo vienu mirties fabriku. Duomenys, kiek iki Raudonosios armijos grįžimo buvo išžudyta vietinių gyventojų, svyruoja nuo 370 tūkst., kurie pateikiami jau per perestroiką (Известия ЦК КПСС, 1990 г., №10, с.137), iki 436 535, kuriuos 1944 m. suskaičiavo A. Sniečkaus vadovaujama Lietuvos respublikinė komisija (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis, Vilnius, 1965 m., p.142). Apie 200 tūkst. aukų sudarė žydai. Likę žuvo dėl įvairių priežasčių – už pagalbą tarybiniams partizanams, kaip komunistai ar komjaunuoliai, kaip tarybiniai aktyvistai, kaip užsiiminėję sabotažu darbo vietoje, kaip nevykdę prievolių ir t.t., ir t.t. Šios masinės žudynės baigėsi grįžtant Raudonajai armijai. Tačiau šis karas, pasibaigęs pasauliui 1945 m. gegužės 9 d., Tarybų Lietuvai dar tik įpusėjo. Prieš akis buvo aštuoneri kruvino pokario metai.

Priedas

„Lietuvių informacijų biuras Berlyne
1941 m. kovo 19 d.

<...>
2. …Lietuvos išlaisvinimo valanda čia pat. Prasidėjus žygiui iš vakarų, jūs apie tai tą pačią minutę būsite painformuoti per radiją ar kitu būdu. Tuo momentu pavergtos Lietuvos miestuose, bažnytkaimiuose ir kaimuose turi įvykti vietiniai sukilimai, arba, tikriau sakant, valdžios perėmimas į savo rankas. Tuojau reikalinga suimti vietinius komunistus ir kitokius Lietuvos išdavikus, kad nė vienas neišvengtų atpildo už savo veiksmus. (Išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą.)

3. Mes esame tikri, kad jūs esate organizaciniai pasirengę. Ten, kur dar nėra pasirengta, organizuokitės mažomis slaptomis grupėmis. Jūs jau patyrėt, kad ir lietuvių tarpe yra daug išdavikų, todėl šiuo lemiamu momentu būkite labai atsargūs.

<...>

5. Prasidėjus veiksmams, užimkite tiltus, svarbius geležinkelių mazgus, aerodromus, fabrikus ir kt. Jų nenaikinkite ir neleiskite rusams naikinti, ypač tiltų. Tai turi didelės reikšmės kariniais ir ekonominiais sumetimais.

6. Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl, kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų.

7. Prasidėjus veiksmams, užnugaryje bus išmetami kariški parašiutininkai. Tuojau sueikite su jais į ryšius ir, reikalui esant, jiems padėkite.

8. Per kaimus, miestelius ir miestus žygiuos vokiečių kariuomenė. Jų eilėse bus daug ir jums pažįstamų tautiečių. Visus vienodai, nuoširdžiai ir maloniai sutikite ir teikite reikiamą pagalbą. Tuo metu jau visur turi būti susidariusi naujos Lietuvos laikina vyriausybė.

Lietuvių informacijų biuras

P.S. Šis pranešimas žodžiu ar raštu turi pasiekti tolimiausius Lietuvos užkampius“. (Masinės žudynės Lietuvoje (1941-1944). Dokumentų rinkinys. I dalis, Vilnius, 1965 m., p. 49-50)

„Broliai ir seserys lietuviai!

Atėjo lemiama galutinio su žydais atsiskaitymo valanda. Lietuva turi būti išvaduota ne tik nuo azijatų bolševikų vergijos, bet ir nuo ilgamečio žydijos jungo.

Lietuvių aktyvistų frontas visos lietuvių tautos vardu kuo iškilmingiausiai pareiškia:

1. Senoji Vytauto didžiojo laikais suteikta Lietuvoje prieglaudos teisė žydams yra visiškai ir galutinai atšaukiama.

2. Kiekvienas be išimties Lietuvos žydas šiuo yra įsakmiai įspėjamas nieko nedelsiant apleisti Lietuvos žemę.

3. Visi tie žydai, kurie išskirtinai pasižymėjo Lietuvos valstybės išdavimo ir lietuvių tautiečių persekiojimo, kankinimo ar skriaudimo veiksmais, atskirai bus traukiami atsakomybėn ir užpelno tinkama bausmę. Jei paaiškėtų, kad lemiamą atsiskaitymo ir Lietuvos atgimimo valandą ypatingai nusikaltusieji žydai randa galimumų slaptomis kur pasprukti, visų dorųjų lietuvių bus pareiga imtis nuosavų priemonių tokiems žydams sulaikyti ir, svarbiam atvejui esant, bausmei įvykdyti.

Naujoji Lietuvos valstybė bus atstatyta pačios lietuvių tautos narių jėgomis, darbu, širdimi ir išmintimi. Žydai iš jos pašalinami visiškai ir visiems laikams. Jei kuris nors iš jų išdrįstų tikėti naujojoje Lietuvoje vis dėlto susirasti šiokią tokią užuovėją, tegu jis jau šiandien sužino neatšaukiamą sprendimą žydams: naujai atsistačiusioje Lietuvoje nė vienas žydas neturės nei pilietinių teisių, nei pragyvenimo galimumų. Tuo būdu bus atitaisytos praeities klaidos ir žydų niekšybės. Tuo būdu bus padėti stiprūs pagrindai mūsų arijų tautos laimingai ateičiai ir kūrybai.

Tad visi ruoškimės į kovą ir pergalę – už lietuvių tautos laisvę, už lietuvių tautos apsivalymą, už nepriklausomą Lietuvos valstybę, už skaidrią ir laimingą ateitį.

Lietuvių aktyvistų frontas“ (Ten pat, p. 50-51)

   Visai neblogas straipsnis apei Lietuvos okupaciją. Gaila, kad Lietuvos tie nevykėliai darbininkai laimėjo. Būtų laimėję kapitalistai, būtų Lietuva laisva ir nepriklausoma, kaip teigia mūsų nacionalizmo idėja!!! Velniop Komunizmą, Sovietizaciją ir homo sovietus!!! Kraugeriai.

Autorius:  TRA [ 30 Geg 2009 02:44 ]
Pranešimo tema: 

   Apie karo ir pokario raudonųjų fašistų nusikaltimus yra daug informacijos.

    Gerokai įdomiau būtų paskaityti kaip kas vyko 1960-90 metais.

Autorius:  Giedrius [ 30 Geg 2009 23:35 ]
Pranešimo tema: 

   Tai žinoma, kad jie banditai, tie raudonieji. Vykdė Lietuvos genocidą.

Puslapis 11 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group
https://www.phpbb.com/