Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 24 Spa 2014 12:16

Visos datos yra UTC + 2 valandos




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 23 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Sovietai ir naciai
StandartinėParašytas: 03 Gru 2010 12:46 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Paveikslėlis

Papildomai žiūr. temas:

1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas, trys slaptieji protokolai ir jų pasekmės
viewtopic.php?f=64&t=674

Nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos bendradarbiavimas
viewtopic.php?f=64&t=2630

Kas pirmą kartą pasaulyje panaudojo nuodingas dujas savos valstybės piliečių masiniam naikinimui ir sukūrė dujų kameras? - Bolševikai 1920 m. ir 1937 m.
viewtopic.php?f=64&t=430

Nacizmas ir marksizmas - "broliai dvyniai"
viewtopic.php?t=5901

Sovietų žiaurumo nepatyrusiems Vakarams sunku juos prilyginti naciams
viewtopic.php?t=2718

ES reikalingas naujas Niurnbergo procesas - prieš komunizmą
viewtopic.php?t=2440


*****************************************************************

V.Laučius. Vaikiška kairumo liga ir Holokausto neigimas


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vla ... d=39253431

Vladimiras Laučius
2010 gruodžio mėn. 3 d. 10:12

      Kai kalbama apie SSRS komunizmo blogį, mūsų lietuviškieji kairuoliai raukosi ir alergiškai kosti.

      Jiems kliūva gėrio ir blogio skirtis: jiems ji atrodo primityvi. Jie sako, kad ja vadovaujasi „dogmatiniais šablonais“ mąstantys „ekstremalai“ (Violetos Davoliūtės-Opgenorth epitetai http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vda ... d=38713453 ) ir „infantilių gėrio/blogio klišių“ mėgėjai (anot Nidos Vasiliauskaitės http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/nva ... d=38808891 ).

     O kaip dėl Holokausto? Ar, jų nuomone, tai – ne blogis?

Anapus gėrio ir blogio


      Kairuoliški intelektualai mėgsta kartoti, kad juodai baltų vertinimų reiktų atsisakyti, nes gyvenimas nesąs juodai baltas. Šiuo požiūriu neturėtume sakyti „šalta“ ir „karšta“, nes juk dar būna giedra ir debesuota, drėgna, vėjuota, o tai, kas vienam yra „šalta“ ar „karšta“, kitam bus norma: nelygu, kaip apsirengęs ir kur gyvena.

      Pasaulis, pagal reliatyvistiškai ir kairuoliškai pamatuotą mąstymą, yra arba nelygstamai margas, kaip vaivorykštės vėliava ir „X Factory“ malonumų asortimentas, arba raudonas, kaip Algirdo Paleckio vėliavnešių atributai. Šiukštu – ne tas, kuriame esti įpareigojančių normų ir principų, kuriuos simbolizuoja juoda ir balta. Ne tas, kuriame gėris ir blogis yra pažinūs moralinio (ir politinio) vertinimo dalykai.

Paveikslėlis

Sovietmetis. Demonstrantai neša J.Stalino portretą
Corbis/Scanpix


      Kai Ronaldas Reaganas pasako apie raudonąją Rusiją: „Blogio imperija“, - jie ima klykti. Jie nesutinka, kad gėrio ir blogio, juoda ir balta standartai galiotų visiems vienodai ir kad jais vadovaujantis būtų galima vertinti politines santvarkas ir valdančiųjų veiksmus.

      Jie nė už ką nesutiks, kad sovietų imperijos principams apibūdinti tinka „blogio“, o JAV liberaliosios demokratijos principams – „gėrio“ sąvoka. Jie sakys, kad ten ir ten visko būta, „įvairių atspalvių ir spalvų“, bet dviejų sistemų priešprieša esą nevertintina normatyviais politinio gėrio ir blogio matais.

       Skaitydami Johno Tolkieno „Žiedų valdovą“, jie turėtų baisėtis ir šiurpti. Juk Viduržemio Rytuose, virš Mordoro rūksta dūmai ir telkiasi blogio kariauna, prieš kurią stoja, gindamos laisvę, Vakarų tautos. Pagal kairuolišką – raudoną ir vaivorykštinę logiką J. Tolkienas turėtų būti vadinamas ksenofobu, dogmatiku ir „juodai baltu“ naivuoliu. Gal taip ir vadina: neteko su šia publika kalbėtis apie J. Tolkieno kūrinius. Ir nesinori.

Dvigubi standartai


      Vis dėlto mūsų kairuoliškieji viešosios erdvės kareivos smerkia nacizmą su visa jo propagandine technika ir simbolika. Ir šiuo atžvilgiu jie neabejotinai teisūs: juoda yra juoda, blogis yra blogis – smerktinas, nereabilituotinas ir neleistinas sveiko proto politinėje bendruomenėje.

      Bet kaip jie gali vadinti nacizmą blogiu ir kartu niekinti gėrio ir blogio skirtį kaip neva infantilią klišę, ekstremalią ir primityvią?

      Nacizmą ir jo atributus smerkiančių kairiųjų intelektualų greičiausiai neviliotų mintis statyti ar puoselėti Vilniaus gatvėse kokį nors propagandinį monumentą, įamžinantį Trečiojo Reicho ideologines vizijas. Net mintis apie tokią mintį jiems atrodytų šventvagiška. Tačiau jie mėgsta ir viešai gina sovietų propagandines skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniuje.

      Kaip jie šitai suderina?

      Kuo paminklas SS oberfiureriui, apsikabinusiam nacių melžėją Grethen ir laikančiam rankose hitlerinę simboliką būtų prastesnė Žaliojo tilto puošmena nei homo sovieticus avatarai su kūju ir pjautuvu, trykštantys okupantų optimizmu?

      Deja, intelektualieji kairuoliai klimpsta nuosavos mąstysenos prieštarų duobėse. Šiuo atžvilgiu ir Nidos Vasiliauskaitės, ir kai kurių jos bendraminčių nuostatos, kalbant pačios N. Vasiliauskaitės epitetais, yra dvigubų standartų persmelktas „groteskiškas nesusipratimas“.

       N. Vasiliauskaitė pagrįstai piktinasi istorikų mintimis, kuriose nesunku įžvelgti Holokausto neigimą (turiu galvoje reakciją į Petro Stankero straipsnį „Veide“ apie Niurnbergo tribunolą). Ji sako, kad reikia taikyti Baudžiamojo Kodekso straipsnius. Generalinė prokuratūra jau aiškinasi. P. Stankeras atleistas iš darbo.

       P. Stankero reikštos mintys apie žydų žudynes ir Adolfo Hilerio atsakomybę stačiai šokiruoja. Bet P. Stankeras, parašęs kelias sveiku protu nesuvokiamas eilutes, N. Vasiliauskaitę piktina, o savo šokiruojančiomis idėjomis politinį vajų aktyviai keliantis ir šalininkus buriantis neobolševikų ruporas Algirdas Paleckis jai nekliūva. Kuo neobolševikai geresni už neonacius?

       Vėl lenda mąstysenos prieštaravimų ir dvigubų standartų yla iš maišo? Jei ne, tai kur „Naujosios kairės 95” griežta reakcija į A. Paleckio ir jo bendrų, šiomis dienomis sukūrusių judėjimą „Lietuva be nacizmo“, mėginimus neigti sovietinę Lietuvos okupaciją? Ar sovietinės okupacijos neigimas yra tik „kitokio požiūrio“ reikalas?

       Anot A. Paleckio, 1939-1940 m. įvykiai buvusi ne okupacija, o „įstojimas į Tarybų Sąjungą ypatingai apsunkintomis aplinkybėmis, kai faktiškai nebuvo kitų alternatyvų – arba su nacistine Vokietija, arba su stalinistine Tarybų Sąjunga“. Gal mūsų kairiesiems toks aiškinimas atrodo esąs moraliai ir politiškai nekaltas – ne juodas, o koks nors žydras ar rožinis?

       Kodėl naujiesiems kairiesiems, N. Vasiliauskaitei ir jos bendramintėms makabriški neobolševikų pareiškimai nekliūva? O jei tai išties viso labo tėra „kita nuomonė“, jei turime būti tolerantiški ir ginti nuomonių įvairovę, tai gal ir į nacių veiksmus kartais galime žvelgti atlaidžiau – nuomonių įvairovės vardan?

        Kas tai – selektyvi tolerancija? Arba, išvertus į paprastą kalbą, kaip mėgsta versti savo gausius tarptautinius žodžius V. Davoliūtė-Opgenorth – dviveidis makaronų kabinimas?

        Jei jau P. Stankero atveju mūsų viešieji intelektualai prisimena BK ir puola skambinti pavojaus varpais (jie teisūs – būta pagrindo skambinti!), tai gal reiktų ir kitais atvejais prisiminti mūsų teisinę bazę, numatančią atsakomybę už nacių ir sovietų simbolikos viešą demonstravimą, nacių ir sovietų režimo nusikaltimų šiurkštų menkinimą ir neigimą?

        Gal reiktų priminti 2009 m. Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją, kuria sulyginami nacizmas ir stalinizmas? O gal „Naujoji kairė 95” šią rezoliuciją vertina taip pat, kaip ir Rusijos Federacijos URM, pareiškusi, kad „ši rezoliucija iškraipo istoriją politiniais tikslais“?

        Mūsų kairieji intelektualai retai leidžia suabejoti savo retorikos kairumu. Užtat abejonių ir nuogąstavimų kelia intelektinis jų viešosios tapatybės dėmuo. Jų argumentams būdingi dvigubi standartai ir alogizmai, išsisukinėjimai, nutylėjimai ir daugiau riksmui nei tiesai tarnaujantis ideologinis angažementas.

        Ir hitlerinė, ir stalininė tironijos jiems teisingai atrodo smerktinos, bet stalinizmą jie kažkodėl vertina atlaidžiau – kartais net visai atlaidžiai. Jie piktinasi, kai neigiamas Holokaustas, bet tyli, kai neigiama Lietuvos okupacija. Jie laiko nacizmą neginčijamu blogiu, bet gėrio ir blogio skirtį vadina „infantilia kliše“. Kur besi, ten – nenuoseklumai ir prieštaros.

Politinio mąstymo spragos


        Galiausiai jie patys lipa į politines tribūnas, kovingai veliasi į politinį ginčą, kelia politinius lozungus ir politizuoja net seksualinę orientacija, bet politinio mąstymo atžvilgiu elgiasi naiviai, kaip kokie pradinukai, ir dangstosi „kultūros“ šydu.

        Ar Fiodoro Dostojevskio kūriniuose esama politinio turinio įžvalgų ir idėjų? Daugelis šio rašytojo kūrinius tyrusių politikos filosofų ar teoretikų nedvejodami atsakytų teigiamai. Bet kai į šį klausimą pabandė atsakyti N. Vasiliauskaitė, gavosi piktas ad hominem kratinys, pagardintas komiškos nuostatos „šalin purvinas politines rankas nuo šv. literatūros ir meno!“

        Nusistatymas, kad nevalia literatūros kūrinių nagrinėti politinės filosofijos klausimų teikiamu rakursu, yra, švelniai tariant, keistas. Beveik toks pat keistas, kaip ir su juo susijusi nuostata atmesti politinius kriterijus, kai nagrinėjami politiškai reikšmingi kultūros objektai ir ypač – kai tie objektai kuriami kaip tik politiniais, ideologiniais tikslais.

       Šis keistas nusistatymas, tik šiuokart – Žaliojo tilto skulptūrų atžvilgiu, būdingas ir DELFI neseniai skelbtiems N. Vasiliauskaitės bei V. Davoliūtės-Opgenorth komentarams, vienijamiems ir poleminio įkarščio, ir pasirinkto taikinio.

       Minėtų komentarų aplombas tarytum skirtas žemesnei rūšiai – tiems, kurie „nesupranta“, kuriuos privalu „pamokyti“. „Jei man reikėtų sugalvoti patį kurioziškiausią teksto (ne)suvokimo pavyzdį, Laučiaus <...> pranokti nepavyktų“; „į jo sąmonę prasiskverbia vienintelė mintis...“, - byloja N. Vasiliauskaitė. Jai antrina V. Davoliūtė-Opgenorth: „Autoriui nesuvokiama... autoriui skamba miglotai...“ ir t.t. Šis ad hominem argumentų srautas primena paauglystei būdingą dalyką: kai jaunuolis ima emancipuotis ir teigti savąjį „aš“ jį supančiam suaugusiųjų pasauliui, dėl visko ginčydamasis, jis mano, kad suaugę yra kvailesni ir "nieko jie nesupranta"...

        Pasak V. Davoliūtės-Opgenorth, požiūris į praeitį ir istorinę atmintį turįs būti „daugialypis ir kritiškas“, toks, kuris „peržengia sovietinio ir posovietinio pasaulių priešpriešą ir yra taikomas tyrinėjant pačių įvairiausių bendruomenių imperinį, kolonijinį, pokolonijinį ir totalitarinį paveldą“. Toks požiūris yra „asocijuojamas su totalitarinėms ideologijoms būdingo dogmatiškumo atmetimu ir sveika kritine refleksija“.

        Viskas labai gerai, tegyvuoja šis, autorės žodžiais, „V. Laučiui nepriimtinas perspektyvų daugialypiškumas“, bala nematė; bet kyla paprastas klausimas: ar taikysime tokį patį požiūrį į praeitį ir P. Stankero publikacijoms? Jei ne, tai kodėl? Kur dingsta „perspektyvų daugialypiškumas“, kai reikalaujama istorikui taikyti BK? Kur dingsta „dogmatiškumo atmetimas“ ir „kritinė refleksija“, kai kalbama apie nacistinę praeitį?

        Mat, požiūris į Holokausto neigimą ar teiginius apie Hitlerio „nekaltumą“ – tai jau ne tik „istorinė atmintis“, bet ir politika, ir moralė, ir teisė. Visi mes gyvename politinėje bendruomenėje ir negalime ignoruoti politinės tikrenybės, kurią sudaro ir mūsų vieša elgsena bei kalbėsena, ir pažiūros, ir įstatymai.

        Nacių ir sovietų simbolika, Žaliojo tilto statulos, apskritai nacizmas ir stalinizmas yra ne šiaip muziejiniai eksponatai ar vien istorinės atminties dalykai, bet – politiškai, moraliai ir kartais teisiškai įpareigojančio vertinimo objektai. Jie vertintini vadovaujantis ne tik kultūriniais, bet ir politiniais kriterijais. Į šią aplinkybę savo komentaruose nepasistengė atsižvelgti nei V. Davoliūtė-Opgenorth, nei N. Vasiliauskaitė.

       Toks kultūrininko politinis eskapizmas – bandymas bėgti nuo politikos bei jos analizės ir slėptis po kultūros/meno šydu yra būdingas daugeliui kairiųjų intelektualų.

       Jie iki užkimimo kartos, kad homoseksualų reikalai yra politiškai labai svarbūs, bet atsisakys pripažinti, kad stalininės skulptūros ant Žaliojo tilto yra veikiau politikos nei meno dalykas.

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 03 Gru 2010 14:19 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 08:46
Pranešimai: 3532
Volodia kažko pradėjo blūdyti - P.Stankero straipsniui priskyrė tai ko ten nėra.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 14 Gru 2010 18:39 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Lietuva ir dar penkios valstybės ragina ES nepamiršti komunistinio režimo nusikaltimų


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=39699089

BNS
2010 gruodžio mėn. 14 d. 15:49

     Lietuva ir dar penkios Vidurio bei Rytų Europos valstybės antradienį paragino Europos Komisiją (EK) tinkamai įvertinti totalitarinius režimus, siekdamos tinkamo dėmesio ir komunistinio režimo nusikaltimams.

      "Teisingumo principas turėtų užtikrinti teisingą kiekvieno totalitarinio režimo aukų traktavimą", - sakoma teisingumo eurokomisarei Viviane Reding adresuotame laiške, kurį gavo BNS naujienų agentūra.

      "Kiekvieno tarptautinio nusikaltimo neigimas turėtų būti vertinamas remiantis tais pačiais standartais, kad būtų užkirstas kelias palankioms sąlygoms totalitarinių ideologijų reabilitacijai ir atgimimui", - antradienio kreipimesi rašo ministrai.

       Laišką pasirašė Lietuvos, Bulgarijos, Čekijos, Latvijos, Rumunijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai. Jis paskelbtas laukiant Europos Komisijos išvadų dėl totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimo ES lygiu ir atitinkamo teisinio instrumento, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

       Laišką inicijavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis BNS sakė, kad dalyje Europos dar nėra tinkamai suvokiami komunistinio režimo nusikaltimai.

        "Visi žino apie nacizmo nusikaltimus, o apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus žino tik dalis Europos", - BNS sakė ministras.

       "Europos Komisija turi įvertinti jautrumus naujose ES narėse", - pridūrė A.Ažubalis.

        Laišką jis apibūdino kaip "įspėjamą skambutį" ataskaitą rengiančiai Europos Komisijai.

        "Europa negali žinoti tik dalies savo istorijos", - sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras.

BNS

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

Žygeivis,
2010 12 14 18:41


    Išvada, perskaičius komentarus (ypač rusiškus):

    Komentarai akivaizdžiai parodo, jog Lietuvos Valstybėje gyvybiškai būtina atlikti desovietizaciją.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Gru 2010 13:06 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
A. Ažubalis: Vakarų Europa neišmano mūsų istorijos


http://www.alfa.lt/straipsnis/10430064/ ... 2-14_18-42

2010-12-14 18:42
BNS

      Vakarų Europa neišmano komunistinėje priespaudoje gyvenusių valstybių istorijos, pareiškė užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, nacizmą ir komunizmą pavadinęs „broliškomis ideologijomis“.

      „Deja, vakarinė Europos dalis gerai neišmano mūsų istorijos - istorijos valstybių, kuriose dar neseniai buvo totalitarinis režimas“, - sakė A.Ažubalis interviu „EurActiv“ naujienų portalui.

      Pasak ministro, kurio interviu paskelbtas antradienio vakarą, natūralu, kad ES valstybės turi skirtingą požiūrį Rusiją.

      „Normalu, kad, pavyzdžiui, Liuksemburgas turi kitokį požiūrį. Todėl dirbame labai sunkiai, siekdami totalitarinių režimų įvertinimo ES lygiu“, - teigė A.Ažubalis.

      „ES reikalingi teisiniai instrumentai prieš stalinistinės rūšies totalitarinius nusikaltimus tuo pat lygiu kaip prieš nacių ideologiją“, - sakė ministras.

      „Kai kurie politikai linksta sakyti - palikite istoriją istorikams. Bet to rezultatas - anksčiau ar vėliau yra recidyvas. Pridurčiau, kad nacizmas ir komunizmas yra broliškos ideologijos“, - sakė ministras.

       Lietuva ir dar penkios Vidurio bei Rytų Europos valstybės antradienį paragino Europos Komisiją (EK) tinkamai įvertinti totalitarinius režimus, siekdamos tinkamo dėmesio ir komunistinio režimo nusikaltimams. Dalis Rytų europiečių siekia, kad jų neigimas būtų kriminalizuotas. Dauguma Europos valstybių dabar yra numačiusios baudžiamąją atsakomybę už holokausto neigimą ar šiurkštų menkinimą.

       „Teisingumo principas turėtų užtikrinti teisingą kiekvieno totalitarinio režimo aukų traktavimą“, - sakoma teisingumo eurokomisarei Viviane Reding (Vivjanai Reding) adresuotame laiške, kurį gavo BNS naujienų agentūra.

      „Kiekvieno tarptautinio nusikaltimo neigimas turėtų būti vertinamas remiantis tais pačiais standartais, kad būtų užkirstas kelias palankioms sąlygoms totalitarinių ideologijų reabilitacijai ir atgimimui“, - antradienio kreipimesi rašo ministrai.

       Lietuva šią vasarą priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios numato, kad iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme galima bausti tuos, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvoje ar prieš Lietuvos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams, taip pat šiuos nusikaltimus neigė ar šiurkščiai menkino.

       Be to, baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir tuos, kas pritarė 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų sunkiems nusikaltimams, taip pat juos neigė ir šiurkščiai menkino.

       Europos valstybės atsakomybę už itin sunkių nusikaltimų neigimą ar menkinimą reglamentuoja įvairiai.

       Čekija, Lenkija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

       Austrija, Belgija, Slovakija, Vokietija, Prancūzija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

       Minėtos valstybės ir Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

      Prancūzija išplėtė įstatymų taikymą armėnų genocido atžvilgiu.

BNS

Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true

Žygeivis
2010-12-15 13:05


     Audronis Ažubalis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos Valstybės dabartinių politikų, "turintis kiaušinius", skirtingai nei dauguma kitų mūsų valdžioje sėdinčių ES, Rusijos arba Lenkijos "chalujų"...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Gru 2010 15:18 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Europos Komisija nepritaria Lietuvos iniciatyvai uždrausti komunistinių režimų nusikaltimų neigimą


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=39976207

BNS
2010 gruodžio mėn. 22 d. 09:05

      Europos Komisija atmetė Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių pasiūlymą numatyti bausmes už komunistinių režimų nusikaltimų neigimą, pranešė britų dienraštis "Guardian".

      "Dėl to nėra konsensuso. Skirtingų valstybių narių požiūris labai skiriasi", - laikraščiui sakė teisingumo eurokomisarės atstovas Matthew Newmanas.

      "Šiuo metu nėra sąlygų teisėkūros iniciatyvai. Komisija ir toliau analizuos šį klausimą", - teigė pareigūnas.

      Lietuva ir dar penkios Vidurio bei Rytų Europos valstybės šį mėnesį paragino Europos Komisiją (EK) tinkamai įvertinti totalitarinius režimus, siekdamos tinkamo dėmesio ir komunistinio režimo nusikaltimams.

      "Teisingumo principas turėtų užtikrinti teisingą kiekvieno totalitarinio režimo aukų traktavimą", - sakoma teisingumo eurokomisarei Viviane Reding adresuotame laiške, kurio kopiją gavo BNS naujienų agentūra.

      Šeši ministrai laiške išsakė viltį, kad Europos Komisija imsis tolesnių žingsnių, "įskaitant galimą teisinę iniciatyvą kriminalizuoti totalitarinių nusikaltimų prieš asmenų grupes, apibrėžtas pagal socialinį statusą ar politinius įsitikinimus, teisinimą, neigimą ar šiurkštų menkinimą".

      Laišką pasirašė Lietuvos, Bulgarijos, Čekijos, Latvijos, Rumunijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai. Jis paskelbtas laukiant Europos Komisijos išvadų dėl totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimo ES lygiu ir atitinkamo teisinio instrumento, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

      Laišką inicijavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis BNS sakė, kad dalyje Europos dar nėra tinkamai suvokiami komunistinio režimo nusikaltimai.

      "Visi žino apie nacizmo nusikaltimus, o apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus žino tik dalis Europos", - BNS sakė ministras.

      Lietuvos pareigūnai sako, kad sovietinės okupacijos pradžioje Lietuva prarado 780 tūkst. žmonių - daugiau nei 440 tūkst. paliko šalį ar buvo repatrijuoti, 275 tūkst. buvo išvežti į gulagą ar tremtį, žuvo per 20 tūkst. pasipriešinimo kovotojų, dar 25 tūkst. žuvo fronte.

      Naciai ir jų kolaborantai Lietuvoje nužudė daugiau nei 200 tūkst. žydų.

      "Tai, ką jie darė, buvo siaubinga, bet komunistiniai režimai nebuvo nukreipti prieš tautines mažumas", - sakė Europos Komisijos atstovas M.Newmanas.

      Lietuva šią vasarą priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios numato, kad iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme galima bausti tuos, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvoje ar prieš Lietuvos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams, taip pat šiuos nusikaltimus neigė ar šiurkščiai menkino.

       Be to, baudžiamojon atsakomybėn galima traukti ir tuos, kas pritarė 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų sunkiems nusikaltimams, taip pat juos neigė ir šiurkščiai menkino.

       Europos valstybės atsakomybę už itin sunkių nusikaltimų neigimą ar menkinimą reglamentuoja įvairiai. Čekija, Lenkija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

       Austrija, Belgija, Slovakija, Vokietija, Prancūzija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Minėtos valstybės ir Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Prancūzija išplėtė įstatymų taikymą armėnų genocido atžvilgiu.

BNS

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

Kelmas.,
2010 12 22 09:23


      Palyginkime.

      Lietuvos pareigūnai sako, kad sovietinės okupacijos pradžioje Lietuva prarado 780 tūkst. žmonių - daugiau nei 440 tūkst. paliko šalį ar buvo repatrijuoti, 275 tūkst. buvo išvežti į gulagą ar tremtį, žuvo per 20 tūkst. pasipriešinimo kovotojų, dar 25 tūkst. žuvo fronte.

      Toliau.

      Naciai ir jų kolaborantai Lietuvoje nužudė daugiau nei 200 tūkst. žydų.

      Pasirodo milijonai ŽMONIŲ nukentėjusių nuo KOMUNIZMO yra MENKNIEKIS, palyginus su 200 tūkstančių ŽYDŲ.

Tomas J.,
2010 12 22 09:20


      Lietuviai, supraskit į kokią sąjungą jus suvarė komunistų, kgbistų ir landsbergistų agitacija!

      Vokietija, Prancūzija, Italija – tai Kremliaus draugai, todėl jie nieko girdėti nenori apie komunistinių režimų nusikaltimų pasmerkimą.

      Mums nepakeliui su tokiais!

augis,
2010 12 22 09:24


      Tai jei Europa nenori uždrausti komunistinio rėžimo neigimą, tai tada turi uždrausti ir nacių rėžimo neigimą.

      Nes tai tolygūs dalykai, tik vakariečiai nuo komunistinio nėra nukentėję, o mes nukentėję nuo abiejų, o labiausiai nuo komunistinio.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Gru 2010 15:31 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
A.Ažubalis: ES tęs diskusijas dėl komunistinių režimų nusikaltimų

Atnaujinta 14.52, BNS
2010 gruodžio mėn. 22 d. 12:02

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=39983753

Teisingumo ministras: EK neužkirto kelio iniciatyvai visoje ES bausti už komunistinių nusikaltimų menkinimą

      Europos Komisija (EK) neužkirto kelio Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių iniciatyvai visoje Europos Sąjungoje (ES) numatyti bausmes už komunistinių režimų nusikaltimų neigimą ar menkinimą, trečiadienį pareiškė teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

      Su nauja ataskaita susipažinęs ministras sakė, kad Komisija pripažino nesant vienareikšmiško palaikymo naujam teisės aktui, tačiau diskusijos vyks toliau.

      "Ataskaita neužkerta kelio, o atidaro duris tolesnei diskusijai. Tai Lietuvos pasiekimas. Svarbu, kad klausimas iškeltas į tinkamą lygį", - BNS sakė ministras.

      Taip R.Šimašius komentavo EK ataskaitą dėl totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimo ES lygiu. Ataskaita turėtų būti paviešinta artimiausiu metu, tačiau Komisijos atstovas jau patvirtino, kad "šiuo metu nėra sąlygų teisėkūros iniciatyvai", o "Komisija ir toliau analizuos šį klausimą".

      "Neteisingas požiūris yra skirstyti, kad aukų daugiau ar mažiau arba kad vieni nužudyti dėl socialinės padėties, o kiti tautiniu pagrindu. Jeigu jau žengtas žingsnis bausti už menkinimą aukų ir pateisinimą nusikaltimų, tai turi būti daroma visų nusikaltimų atžvilgiu, nes visų nusikaltimų aukos vertos pagarbos, o nusikaltėliai - pasmerkimo", - BNS sakė R.Šimašius.

      Ministro teigimu, britų laikraščio "The Guardian" pranešimas, jog Europos Komisija atmetė Lietuvos ir dar penkių šalių iniciatyvą dėl vienodo totalitarinių režimų vertinimo, yra "tik viena iš galimų interpretacijų".

      "Guardian" yra kairuoliškas laikraštis ir jam labai nemaloni Lietuvos ir kitų valstybių keliama iniciatyva, kad komunizmo nusikaltimai turi būti tinkamai įvertinti", - sakė R.Šimašius.

      Ministras pabrėžė, kad EK pozicija padeda ir siekti permainų švietimo srityje.

      "Tol, kol pripažįstama, kad legitimi ir normali yra diskusija apie kriminalizavimą ar nekriminalizavimą, tai labai padeda švietimo tikslui. Švietimo srityje ir yra didžiosios problemos - daugelis žmonių Vakarų Europos valstybėse žino apie holokausto baisumus, bet, pavyzdžiui, Švedijoje didelė dalis moksleivių mano, kad per visą istoriją visame pasaulyje komunizmo nusikaltimai nusinešė dešimtis tūkstančių, o ne milijonus gyvybių", - sakė R.Šimašius.

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Gru 2010 18:38 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Ričardas Čekutis: Komisarų teisingumas


http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... eisingumas

Ričardas Čekutis
27 gruodžio 2010

      Europos komisijoje dirba nusikaltėlių parankiniai – tokią žinią visai Rytų Europai siunčia pati Europos Komisija, atmetusi Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių pasiūlymą numatyti bausmes už komunistinių režimų nusikaltimų neigimą.

      Įsitikinti teiginio apie EK dirbančius nusikaltėlių parankinius tikslumu galima pasiskaičius teisingumo eurokomisarės atstovo Matthew Newmano pareiškimą, iliustruojantį EK požiūrį į sovietų nusikaltimus: „Tai, ką jie darė, buvo siaubinga, bet komunistiniai režimai nebuvo nukreipti prieš tautines mažumas“. Išverčiant į normalią kalbą tai gali reikšti tik viena: jeigu žudai ar kitaip naikini žmones ne tautiniu pagrindu – tai nėra joks nusikaltimas ir bausti už tai nėra pagrindo, nekalbant jau apie bausmes už žudymo neigimą.

      Toks yra naujųjų komisarų teisingumo suvokimas.

      Naujieji komisarai tokiu būdu skirsto žmones į „gerus“ ir „dar geresnius“. O patys „geriausieji“ yra tie, kuriuos nužudė naciai dėl priklausymo kuriai nors tautinei grupei.

      Jeigu nužudė komunistai už tai, kad žmogus tiesiog turėjo daugiau žemės už aplinkinius, tas nužudytasis nenusipelno „geriausiojo“ žmogaus vardo. Jis tegali būti abstrakčiai „geras“ arba „neblogas“, o jo nužudymo neigimas negali būti niekaip specialiai traktuojamas – tiesiog žmogelį užmušė ir tiek, ko čia vargti ir aiškintis...

       Ir visiems Europos komisarams nusispjaut į nužudytųjų (nevisai tautiniu pagrindu) kiekius – jų žudymas netgi gali būti pateisintas, aiškinant šią „negerovę“ įvairiausiais išvedžiojimais apie jų socialinę padėtį, apie „netyčinį“ nusikaltimo pobūdį, apie „natūraliai“ kilusį badą ir t.t.

       Įvairūs eurokomisarų gerbėjai bei mylėtojai po minėto EK sprendimo gali teisintis kuo tik nori – nesvarbūs visi jų pseudoargumentėliai apie dviejų genocidų teoriją, nes tokią teoriją jie patys ir sukūrė.

        Eurokomisariškas teisingumas mums sako: viešai nuolat skelbiami 6 milijonai nužudytų žydų yra genocidas (baisus ir visokeriopai smerktinas nusikaltimas, už kurio neigimą griežtai baudžiama), o dešimtys (gal net šimtai) milijonų visame pasaulyje komunistų išžudytų žmonių – niekis, neverta dėmesio statistika, kurią galima kaip nori vartalioti ir neigti, o galiausiai – nurašyti.

       Mes verčiami patikėti, kad nacių nužudytas Prancūzijos žydas yra „geresnė“ ar „svarbesnė“ auka, nei bolševikų badu numarintas ukrainietis ar Sibire supūdytas lietuvis.

       Nes žydą nužudė už tai, kad jis buvo žydas. O ukrainietį ir lietuvį už tai, kad nenorėjo stoti į kolchozą, t.y., nenorėjo tapti vergu. Pagal eurokomisarus išeina, kad tie, kurie nenori būti vergais, yra „žemesnės rūšies“ padarai. O gal jiems prieš mirtį mažiau skaudėjo?

       Ir visos komisarų ašaros „dėl siaubingų nusikaltimų“ tėra vanduo, nes jie leidžia sau ištarti žodelį „bet“ kalbėdami apie komunistų nusikaltimus. Tuo tarpu šis žodelis yra uždraustas, kalbant apie nacių nusikaltimus.

       Logika čia visiems aiški: naciai Europai negali duoti pigių dujų ar naftos, o komunistinio režimo teisių perėmėjai – gali. Vadinasi, jie ir yra teisūs.

       Kai Europą valdė naciai, tokie patys veikėjai kaip šiuolaikiniai komisarai juos taip pat garbino ir dievino – „pasipriešinimo judėjimai“ buvo sugalvoti po karo kaip pasiteisinimas dėl VISUOTINIO kolaboravimo.

       Todėl visos kalbos apie „lygias teises“ Europos Sąjungoje tėra šnipštas, pasakos idiotams. Apgailėtina, kad šiomis pasakomis tiki mūsų valdžia arba apsimeta tikinti.

       Todėl šiandien šalyje turime apie 3000 dar neprisipažinusių buvusių (?) KGB agentų, paminklus komunistiniams nusikaltėliams, kurie, kaip antai Raseiniuose, restauruojami už Rusijos ambasados pinigus mūsų valdžiai apsimestinai nieko nežinant, turime tokiems lengvatikiams ir komisarų gerbėjams brangius bolševikinius balvonus ant Žaliojo tilto, turime ir Rusijos sukurtas vien tik komunistinių nusikaltimų neigimu užsiimančias bei riaušes prieš teisėtą valdžią kurstančias partijas.

       O visų baisiausia, kad turime kritinę masę Europos komisarais-pseudoautoritetais tikinčių konformistų, vis dar sugebančių įžvelgti skirtumus tarp Briuselio ir Maskvos politikos. Jiems lygiai taip pat apdumtos akys mistinėmis „Europos fondų“ išmokomis, kaip kadaise per gėdingą referendumą „Maximos“ alaus buteliais ar milteliais.

       Patys save į šiltus postus pasiskyrę naujieji komisarai orientuoti būtent į tokią – nemąstančią inertišką publiką – nuo selektyvaus genocido iki selektyvių žmogaus teisių, nuo vienos tautos kančių priešpastatymo didžiajai daugumai kitų iki vienos, menkutės dalies visuomenės problemų begalinio sureikšminimo.

      Toks raudonai-žydrųjų naujųjų komisarų teisingumas, o tiksliau – savivalė.

      Išeitis čia viena – visų dar komisarams neparsidavusių tautinių jėgų vienybė ir besąlygiškas šių niekam neatstovaujančių biurokratų iniciatyvų atmetimas bei ignoravimas.

       Per visą savo istoriją „auklėtojų“, „globėjų“ ir „gelbėtojų-išvaduotojų“ turėjome pakankamai. Tik dar niekada nebuvome laisvi. Verta pabandyti.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... eisingumas

G.P.
antr., 2010-12-28 10:39


      ES - tai kosmopolitinis šiandieninės realiosios pasaulio valdžios - transnacionalinių korporacijų - projektas.

      Šio projekto ideologija - neomarksizmas, kuriame "revoliucinės klasės" vaidmenį atlieka visokiausių įmanomų mažumų konglomeratas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 31 Gru 2010 09:33 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 08:46
Pranešimai: 3532
    "Tik dar niekada nebuvome laisvi".

    Ir nesame jokia nepriklausoma Lietuva, nes iš tokios milijonas lietuvių nebūtų išnykęs.

    O visi tie neigimų "nusikaltimai" yra ne kas kita kaip diktatūros pasireiškimas, kada įrodyti negali, tai nors pasodinsi.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Bal 2011 21:14 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Holokausto tragedija – ne demagogijos įrankis


http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1300658307

http://www.lrytas.lt/-13019765961300658 ... rankis.htm

Arkadijus Vinokuras
2011-04-05 07:03

      Po neseniai įvykusios diskusijos provokuojančiu pavadinimu „Visuotinai privalomas istorinių įvykių vertinimas: žodžio laisvė ir cenzūra“, kurią organizavo Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas, vėl susidūriau su tuo, kad ir Lietuvos, ir Vakarų visuomenėms Prahos deklaracija aiškinama netinkamai.

     Iš to nesugebėjimo ir kyla nesusipratimai, kuriais naudojasi aferistai, populistai, rusiški, žydiški, lietuviški nacionalistai, esami ir buvę komunistai. Vakaruose, Lietuvoje ir Rusijoje.

      Tuojau patikslindamas klausiu – gal pati Prahos deklaracija (2009 m.) yra nesusipratimas? Ne. Taip nėra.

      Prahos deklaracija – ta, kurioje kalbama apie būtinumą tarptautinėms Vakarų organizacijoms įvertinti ir nacių, ir stalinizmo nusikaltimus, kaip totalitarizmo nusikaltimus prieš žmogiškumą, suformuluota visiškai teisingai. Tačiau susimauta kitoje vietoje – išaiškinant šią deklaraciją.

      Todėl jos išaiškinimais ėmė švaistytis prieš Prahos deklaraciją nusiteikę demagogai ir vadinamieji naudingi idiotai. Dėl nesugebėjimo suprasti Vakarų visuomenių ir aiškinti Prahos deklaraciją žlugo Lietuvos iniciatyva, kad pamatiniame Europos Sąjungos sprendime būtų įtvirtintos bausmės ne tik už nacių nusikaltimų neigimą, bet ir už sovietų žiaurumų pateisinimą.

       Rusijos propagandos mašina čia puikiai padirbėjo. Jos įdirbis nuo sovietų laikų Vakarų Europoje, ypač komunistiniuose ir šiaip kairėje, vyko ir vyksta jau 66 metus. Ir visus tuos metus, ir dabar automatiškai kartojama, kad stalinizmo nusikaltimai nebuvo tokie baisūs, palyginti su nacių.

       Vis kartojama „tiesa“ apie „fašistus pribaltus“, nors tų vietinių fašistų, pakėlusių ranką prieš savo bendrapiliečius žydus, neišskiriant mažų ir didelių, buvo kiekvienoje nacių okupuotoje Europos valstybėje. Nacių bei antisemitų buvo ir Skandinavijoje, ir toje pačioje Didžiojoje Britanijoje. Ten jų, kaip ir Lietuvoje, netrūksta ir dabar. Jau nekalbant apie atvirai reiškiamą antisemitizmą ir fašizmą, rasizmą bei šovinizmą Rusijoje.

      Kryptinga Rusijos propaganda buvo tokia veiksminga, kad stalinizmo pragaro išvengusios Vakarų visuomenės niekaip nesugebėjo ir iki šiol nesugeba atsiverti savo jausmais ir mintimis.

      Taip atsirado pirmas stereotipas – „naciai baisiau“. Ne tam, kad būtų įrodytas nacizmo baisumas, bet tam, kad būtų peršama Rusijos demagogų pozicija, esą kitas režimas – stalinizmas ir komunizmas – buvo istoriškai reikalingi ir naudingi šaliai. Tuo režimu, pasak jų, ir reikėtų didžiuotis. O stereotipai, kaip žinoma, nužmogina. Ypač tuos „pribaltus“.

       Vargu ar kas pareikš užuojautą šitaip stereotipizuotam „pribaltui“? O ir prieš Rusiją nepašokinėsi. Jos, kovotojos su fašizmu, įvaizdis nepajudinamas. Pasiremdama šituo autoritetu, Rusija ir nuvertina Prahos deklaraciją, greta nacizmo mininčią ir stalinizmo nusikaltimus.

       Reikalas tas, kad nei Lietuvos Vyriausybė, nei Seimas, nei Prezidento institucijos kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis Prahos deklaracijoje niekuomet ir nebandė lyginti nacizmo su stalinizmu. Kalbama apie abiejų ideologijų nusikaltimų žmoniškumui įvertinimą.

       Nacių nusikaltimai jau įvertinti. Turėjome Niurnbergo procesą. Na, o šiandien turime Hagos tribunolą, kuriame teisiami nusikaltėliai iš visų pasaulio šalių. Tačiau stalinizmo ir komunizmo nusikaltimų bei dar gyvų nusikaltėlių niekas atsakomybėn netraukia.

       Prahos deklaracijos priešininkai šaukia, kad tai nepalyginami dalykai. Nepalyginami? Pakartosiu – Prahos deklaracija nekviečia ko nors lyginti, tačiau nusikaltimai žmoniškumui Hagos tribunole traktuojami baudžiamosios teisės požiūriu.

       Melas apie nacių ir komunistų nusikaltimų lyginimą tapo leitmotyvu visuose prieš Prahos deklaraciją nukreiptose pamfletuose, nes Vakaruose toks bandymas palyginti sukelia nuoširdų pasipiktinimą.

        Suprantu juos. Keista, bet kažkodėl mes, turėję savo netekčių patirtį, juos suprantame labiau, nei jie mus. Ir čia tikrai sutinku, kad kančių lyginti negalima. Kiekvienam savo, taip sakant.

        Įdomu, ką demagogija šia tema užsiimantis dr. Dovydas Katzas, holokausto tragediją pavertęs pigia propagandos priemone, o ne rimtos akademinės diskusijos objektu, ir kažkodėl ne nacių gaudymu, o Rusijos propagandos platinimu užsiėmęs E.Zurofas darys dabar, kai Rusijos Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės taryba prie Rusijos Federacijos prezidento pateikė pasiūlymą pripažinti Sovietų Sąjungos atsakomybę už totalitarinio režimo nusikaltimus?

       Juos parengė ir prezidentui D.Medvedevui vasario 1-ąją Jekaterinburge įteikė specialiai sudaryta istorinės atminties įamžinimo darbo grupė pagal programą „Dėl totalitarinio režimo aukų atminties įamžinimo ir dėl nacionalinio susitaikymo“. Atbunda Rusijos politikų sąžinė. Kaip dabar elgsis demagogai?

       Už Vyriausybės pozicijos viešinimą atsakingas Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti direktorius R.Račinskas, dalyvavęs diskusijoje, pabrėžė: „Vakarų Europa mūsų traumų nesupranta, kaip ir mes vargiai suprantame europiečių traumas. Dėl šios priežasties žlugo Lietuvos iniciatyva, kad pamatiniame Europos Sąjungos sprendime būtų įtvirtintos bausmės ne tik už nacių nusikaltimų neigimą, bet ir už sovietų žiaurumų pateisinimą.“

        Pastebėjimas teisingas. Bet kartu R.Račinskas pakliuvo į to nesugebėjimo vienas kito suprasti pinkles. Toliau jis sakė: „Vis dėlto kartais ta skiriamoji riba tokia didelė, kad neįmanoma rasti sąlyčio taškų.“

        Manau, kad siekdami mažinti šią ribą turime tai daryti vadovaudamiesi keliais principais. Pirmiausia, mes negalime lyginti žmonių kančios, negalime pasakyti, kad vaikas Aušvico koncentracijos stovykloje kentėjo labiau nei badu Sibire numiręs vaikas. Mes negalime lyginti to nusikaltimo svarbos ir sakyti, kad tas nusikaltimas yra svarbesnis ar universalesnis ir dėl to mes turime apie jį daugiau kalbėti.

        Kaip tik pastarasis sakinys ir yra dar vienos Vakaruose eskaluojamos ir Vakarų visuomenėms atgrasios minties pavyzdys. Šios minties pagrindu sukurptas naujas stereotipas – holokausto menkinimas.

        Prahos deklaracijos kritikai būtų kvaili, jeigu nepasinaudotų tokiais svarbios institucijos vadovo teiginiais kalbėdami apie ydingą abiejų režimų sulyginimą. Nes holokausto tragedija, be jokių abejonių, žmonijos istorijoje yra išskirtinis reiškinys.

        Net tokie žiaurūs ir baisūs komunistų nusikaltimai dėl tariamo komunistinio gėrio, kaip kad Holodomoras Ukrainoje, Kambodžoje Pol Poto išžudyti milijonai, Šiaurės Korėja, „kultūrinė“ Kinijos Mao Dzeduno revoliucija ir stalinizmo nusikaltimai, kartu paėmus pritrenkiantys protu nesuvokiamu skaičiumi išžudytų žmonių ir sudarkytų likimų, nublanksta prieš nacių išmąstytą holokausto idėją.

        Pasirinkta tauta ne tik paversta vergais ir pasmerkta planingam sunaikinimui bei ištrynimui iš istorijos. Šiai tezei tampant kertiniu režimo strategijos akmeniu, įsteigus specialias valstybines institucijas, tauta naikinta pramoniniu – konvejeriniu būdu.

        Galutinis produktas – muilas iš kalinių taukų, išgaunamas Dancigo laboratorijoje, abažūrai, drabužiai, aukso gavyba iš žmonių dantų. „Moksliniai eksperimentai“ su gyvais žmonėmis – vaikais, moterimis ir vyrais.

        Holokausto tragedijos masto nesuvokimas yra tolygu savo, nepaisant tautinės kilmės, žmogiškojo prado sunaikinimui. Todėl Vakarų visuomenės taip stipriai reaguoja į demagogų eskaluojamą holokausto menkinimo politiką.

        R.Račinsko teiginys, kad reikia moksliškai, lyginamųjų studijų pagrindu analizuoti totalitarinius režimus, genocidus, ieškoti panašumų, skirtumų ir daryti tam tikras išvadas, yra pagrįstas. Išties negalime abstrakčiai sakyti, kad nacizmo, kaip ideologijos, įvykdyti nusikaltimai yra svarbesni žmonijos istorijai ir suvokimui nei nusikaltimai, kuriuos stalinistinis režimas vykdė kitais pagrindais ar principais.

        Abstrakčiai sakyti, kas yra svarbiau, negalime, bet būtina pabrėžti, kad holokaustas, kaip galutinio „žydų klausimo“ sprendimo scenarijus, yra nacių sumanytas ir įvykdytas nusikaltimas. „Mokslas apie rasių skirtumus“, radęs puikią dirvą nacių Vokietijoje ir diegtas kitų reicho okupuotų šalių gyventojams, virto tikrove.

        Patikslinsiu: kančias lyginti, svarstant, kas labiau kentėjo, yra ydinga moralės požiūriu. Ši argumentacija Prahos deklaracijos kontekste neturi būti naudojama. Tokio lyginimo Vakaruose tikrai niekas nesupras.

        O demagogai iš tokių klaidų kala sau politinį kapitalą. Jie nueina taip toli, kad net išvadina Prahos deklaracijos gynėjus „rudos ir raudonos spalvų sąjunga“. Nors tokie demagogai, kaip jau minėtas dr. D.Katzas, atsidūrė rusiško Goebelso vertoje, patologiškai JAV kritika užsiciklinusioje televizijos laidoje „Russia today“. Toje pat Rusijoje, kur dabar bent kartą per mėnesį neonaciai žudo kitokios spalvos žmones, kur daužomi ir žudomi neonacius kritikuojantys žurnalistai.

       „Lietuvoje mes esame labai nutolę nuo europietiško Antrojo pasaulinio karo suvokimo ir nuo holokausto tragedijos sampratos, mums reikia daug dirbti švietimo srityje. Tačiau vakariečiai turėtų geriau suprasti mūsų traumas, kurias mes patyrėme sovietmečiu“, – tęsė R.Račinskas.

        Taip, jie turėtų, bet ir mes turėtume. Nes žmogus lengviau supras kito traumas, jeigu jis pats pradėdamas nuo savęs išsiaiškins, kokios yra to nesupratimo priežastys.

       Todėl norėdami sulaukti Prahos deklaracijos supratimo Vakaruose, siekdami nutildyti demagogus, prisidengusius holokausto tragedija ir mikliai nusikaltais stereotipais, tokiais kaip holokausto pridengimas, Lietuvos Vyriausybės tarnautojai turėtų giliau analizuoti esamą Prahos deklaracijos aiškinimo politiką.

       Ir iš pradžių, žinoma, jie turėtų susivokti, kur patys galėtų klysti. Tik tokiu atveju būtų nušviesta Prahos deklaracijos esmė Rytams ir Vakarams – Lietuvos gyventojams ir Vakarų visuomenėms.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13019765961300658307&view=6

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Bal 2011 22:19 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 14:41
Pranešimai: 873
Lygiai taip pat reikalingas Niurnbergo procesas prieš nacionalizmą (italai, vokiečiai, ispanai, etc.).


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Bal 2011 17:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Bičiulis rašė:
Lygiai taip pat reikalingas Niurnbergo procesas prieš nacionalizmą (italai, vokiečiai, ispanai, etc.).


   Tu ir vėl painioji nacionalizmą su šovinizmu. :smile7:

   Kada gi įprasi vartoti europines terminų prasmes, o ne sovietines-rusiškas?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Bal 2011 20:42 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 14:41
Pranešimai: 873
Leisk paklausti, kodėl tu pats tada esi sovietų propagandos auka?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Bal 2011 21:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Bičiulis rašė:
Leisk paklausti, kodėl tu pats tada esi sovietų propagandos auka?


   Patikslink? (Su citatomis, jei galima.) :smile38:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Bal 2011 21:20 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 14:41
Pranešimai: 873
Manau citatų tokia daugybė, kad nė nereikia ieškoti. Jei tu tiki, jog sovietų valdžia buvo socialistinė ar tuo labiau komunistinė, vadinasi, tiki sovietų propaganda.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Bal 2011 21:39 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Bičiulis rašė:
Manau citatų tokia daugybė, kad nė nereikia ieškoti. Jei tu tiki, jog sovietų valdžia buvo socialistinė ar tuo labiau komunistinė, vadinasi, tiki sovietų propaganda.


   O kaip aš galiu netikėti, jei pats tame socializme gyvenau nuo pat gimimo 1957 m.? :img01:

   Ir pagal visus "klasikus" kaip tik tai ir buvo pats tikriausias socializmas.

   Nebent tu manai, kad socializmas yra kažkas kito?

   Štai nacionalistinėje valstybėje man gyventi dar neteko, taigi, teks to momento palaukti.

   P.S. Dėl komunizmo, tai niekas ir tada neteigė, kad SSSR jau jį pasiekė. :img01:

   Žinoma, ir tada buvo išleista labai neblogų fantastinių romanų apie būsimą komunistinę visuomenę - man, beje, jie labai patiko (pvz., Sergejaus Žemaičio bei brolių Strugackių romanai - jei neskaitei, tai tikrai rekomenduoju paskaityti).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Bal 2011 21:43 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 14:41
Pranešimai: 873
Vadinasi, nuo pat gimimo tau buvo kišama, jog nacionalizmas yra tas pats, kas šovinizmas, tai kaip gali netikėti? :img06:

Cituoti:
Ir pagal visus "klasikus" kaip tik tai ir buvo pats tikriausias socializmas.

Prašau konkrečiau. Kokią citatą ar ką, nes leisk priminti, kad sovietiniais laikais buvo griežtai cenzūruotos tiek Markso, tiek Engelso, tiek Lenino knygos. Dalis išvis išimta tam, kad nieks nesuabejotų "socializmu". Matau, kad tu puikiai užkibai ant TSRS propagandos.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Bal 2011 21:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Bičiulis rašė:
Vadinasi, nuo pat gimimo tau buvo kišama, jog nacionalizmas yra tas pats, kas šovinizmas, tai kaip gali netikėti? :img06:

Cituoti:
Ir pagal visus "klasikus" kaip tik tai ir buvo pats tikriausias socializmas.

Prašau konkrečiau. Kokią citatą ar ką, nes leisk priminti, kad sovietiniais laikais buvo griežtai cenzūruotos tiek Markso, tiek Engelso, tiek Lenino knygos. Dalis išvis išimta tam, kad nieks nesuabejotų "socializmu". Matau, kad tu puikiai užkibai ant TSRS propagandos.


     Klasikų citatų aš tikrai nerasiu. Jau seniai šitais klasikais nesidomiu - maždaug nuo 2 kurso, kada mane vos neišmetė iš VU (pasakiau viešai genialią mintį (mano asmeninę :smile25: ): "Kapitalizme sunku parduoti, socializme - sunku nusipirkti"). :img01:  :smile100:

     O štai tu, kadangi tikrai rimtai tebestudijuoji šiuos klasikus, tai pateik tas man nežinomas jų mintis (slėptas nuo žmonių sovietmečiu), kurios parodo, kad SSSR socializmo nebuvo. :smile38:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 12 Bal 2011 12:24 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 14:41
Pranešimai: 873
Viską gali rasti čia: http://www.marksistai.lt/skaityti/aleksandras-tarasovas-socializmas-ir-superetatizmas

Šiaip trumpai aš tau apibūdinsiu, jei labai tingi skaityti:

* Marksas ir Engelsas socializmo niekad neskirstė į dvi atskiras santvarkas (1 - socializmas, 2 - komunizmas). Jie socializmą, santvarkos prasme (nes "socializmas", kaip žinai, turi ir daugiau reikšmių) laikė lygų komunizmui. Santvarkas "suskaldė" bolševikai pragmatiniais tikslais - kitaip nesugebėjo paaiškinti, kodėl jų sukurta santvarka Rusijoje neatitinka Markso ir Engelso aprašyto socializmo.

* Engelsas dar berods "Anti-Diuringe" rašė, kad prekiniai piniginiai santykiai vėl atveda prie kapitalizmo tąsos. Neieškosiu dabar citatos, nes "Anti-Diuringas" nemažas veikalas, o ir nesu garantuotas, ar tikrai šitame, bet kad taip rašė, tai garantuoju. Kaip žinia, jokie prekiniai-piniginiai santykiai TSRS neišnyko.

* Engelsas rašė, kad socialistinė revoliucija gali vienu metu įvykti tik visame pasaulyje ("Komunizmo principai", 19-as klausimas.), tuo tarpu pirmoji "socialistinė" revoliucija įvyko tik vienoje šalyje. Čia bolševikai vėlgi po nosimi kaišiojo Lenino atrastą "dėsnį" apie imperialistinio kapitalo netolygų vystymąsi ar kažkaip pan., kurį jis smulkiai išdėsto "Imperializmas - aukščiausioji kapitalizmo stadija", bet vėlgi, esmė tame, kad tai prieštaravo marksizmo klasikų idėjoms.

* Pasak Markso ir Engelso socializme turėjo išnykti valstybės aparatas ir klasės. Čia net nėra ką pridurti.

* Pasak Markso ir Engelso, pirmos revoliucijos turėjo įvykti labiausiai išsivysčiusiose valstybėse. Įvyko pusiau feodalinėj Rusijoj.

* Priešataravo netgi Lenino idėjoms tai, kas vyko TSRS. Leninas savo veikale "Valstybė ir revoliucija" rašo, jog valstybė socializme turi atmirti (jis, aišku, jau buvo suskirstęs į 2 santvarkas, bet čia neesmė), tačiau, žinoma, TSRS valstybė vietoj atmirimo tik stiprėjo (buvo puikūs Lenino pasakyti žodžiai: "kol yra valstybė, nėra laisvės. Kai bus laisvė, nebebus valstybės.")

Vardinti toliau? :img06:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 12 Bal 2011 21:14 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 17:26
Pranešimai: 358
      Siūlau biznio planą.

      WW2 aukos 50-60 mln. vadinasi, 10 mln. rezervas. Žiūrim, ką turim. Dar niekam nepriskirti untermenšai (verčiam - "žemumų žmonės").

      Apskelbiam save jų palikuonimis, tų 10 mln. žuvusių untermenšų, ir reikalaujame už juos kompensacijos bei turto iš Lichtenšteino ir San Marino. Priedo, apskelbiam untermenššaudžiais liuksemburgiečius ir retoromanus Šveicarijoje.

      Prisipažinsiu, idėja kilo pastudijavus UAB Vyzentalio centras verslo pobūdį. Šiaip, manau,  nebloga idėja. Reiktų aptarti, kiek reikalautume už vieną untermenšą.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 21 Sau 2012 22:26 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
A.Ažubalio atstovė: sprendimas pasirašyti deklaraciją, kurioje prieštaraujama nacių ir sovietų nusikaltimų sulyginimui, - apgailėtinas


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=54468635

BNS
2012 m. sausio 20 d. 20:28

       Grupės į Lietuvos Seimą ir Europos Parlamentą (EP) išrinktų socialdemokratų sprendimas pasirašyti deklaraciją, kurioje atmetamas nacių ir sovietų nusikaltimų sulyginimas, yra apgailėtinas, teigia užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio poziciją perdavusi atstovė spaudai Margarita Butkienė.

       "Apgailėtina, kad Lietuvos socialdemokratai imasi politinių žingsnių priešinga kryptimi, negu kad eina visa Europa", - pranešime cituojama ministro atstovė.

       1942-ųjų Vanzė konferencijos, kurioje nacių lyderiai "galutinai išsprendė žydų klausimą", 70 metų sukakčiai skirtą deklaraciją pasirašė aštuoni Lietuvos socialdemokratų partijai priklausantys politikai.

        Tai Seimo nariai Vytenis Povilas Andriukaitis, Justinas Karosas, Marija Aušrinė Pavilionienė, Julius Sabatauskas, Algirdas Sysas ir Birutė Vėsaitė bei europarlamentarai Vilija Blinkevičiūtė ir Justas Paleckis.

       Socialdemokratų pasirašytoje deklaracijoje atmetamos pastangos "sumenkinti" Holokaustą manant, kad jis "prilygsta, yra panašus ar lygiavertis" komunizmui.


        Anot ministerijos pranešimo, toks pareiškimas prieštarauja 2009 metų Europos Parlamento rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, kuria raginama rugpjūčio 23 dieną paskelbti visos Europos visų totalitarinių ir autoritarinių režimų aukų atminimo diena, bei tų pačių metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Parlamentinės asamblėjos rezoliucijai dėl padalytosios Europos suvienijimo, smerkiančiai abu XX amžiaus totalitarinius režimus – nacių ir sovietų.
   
        "Iš esmės tokia socialdemokratų retorika atkartoja Kremliaus ideologų nuostatas: Stalinas "geras", o Hitleris – blogas. Rasti skirtumų tarp Hitlerio ir Stalino galima nebent jų ūsuose (Hitlerio jie buvo trumpesni). Abiejų totalitarinių ideologijų išpažinėjus - komunistus ir nacistus - vienija neapykanta demokratijai. Jų padarytų nusikaltimų teisinė kvalifikacija yra visiškai vienoda: tai karo nusikaltimai, genocidas ir nusikaltimai žmogiškumui", - ministro poziciją perdavė M. Butkienė.

         Dokumentą pasirašiusieji nepritaria nacių ir sovietų nusikaltimų sulyginimui Europos istorijos knygose, pastangoms legalizuoti viešą svastikos demonstravimą, ko, anot jų, imasi fašistų ir rasistų grupės. Taip pat pasisakoma prieš siekį tą pačią dieną pagerbti Holokausto ir sovietų režimo aukas.

        Lietuva yra aktyviai prisidėjusi rengiant 2009-aisiais Vilniuje priimtą ESBO Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją, kuria, priešingai nei "Septyniasdešimties metų deklaracijoje", sulyginami nacizmo bei stalinizmo nusikaltimai.

        Šioje Lietuvos ir Slovėnijos parlamentarų inicijuotoje rezoliucijoje pritariama iniciatyvai rugpjūčio 23-iąją, kai buvo pasirašytas Ribbentropo-Molotovo paktas, pavadinti bendrai stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena.

BNS

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 31 Sau 2012 13:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
Unikalūs sovietų nusikaltimai


http://www.lzinios.lt/Komentarai-ir-deb ... sikaltimai

Autorius: Kęstutis GIRNIUS

06:00 Sausio 30 D. 2012

      Ginčai dėl istorijos nesiliauja nei užsienyje, nei Lietuvoje. Prieš savaitę Prancūzijos Senatas priėmė įstatymą, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už armėnų genocido neigimą. Turkija griežtai pasmerkė Prancūzijos sprendimą, pavadino jį neatsakingu ir nepagarbiu, pagrasino, kad imsis atsakomųjų priemonių.

      Lietuvoje vėl ginčijamasi dėl nacių ir sovietų nusikaltimų apibūdinimo ir lyginimo. Grupė socialdemokratų paskelbė pareiškimą, tvirtinantį, jog Holokaustas yra sumenkinamas, kai teigiama, kad jis "prilygsta, yra panašus ar lygiavertis" komunizmui.

      Užsienio reikalų ministerija atkreipė dėmesį, kad pareiškimas prieštarauja 2009 metų Europos Parlamento rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, kuria raginama rugpjūčio 23 dieną paskelbti visos Europos visų totalitarinių ir autoritarinių režimų aukų atminimo diena. Užsienio reikalų ministro atstovė spaudai kritikavo socdemų pareiškimą, teigdama, jog "rasti skirtumų tarp Hitlerio ir Stalino galima nebent jų ūsuose (Hitlerio jie buvo trumpesni)".

        Premjero Andriaus Kubiliaus pastabos vertos dėmesio. Jis pažymėjo, kad ir nacių, ir sovietų nusikaltimai yra unikalūs, nors juos sugretina istorinis laikmetis ir teritorija, kurioje vyko didžioji dalis nusikaltimų. Galima jam tik pritarti. Svarbu pabrėžti sovietų nusikaltimų unikalumą, pagrindines jų savybes, neskubant lyginti ar gretinti jų su Holokaustu. Priešingu atveju dažnai kyla bergždžios polemikos, nukreipiamas dėmesys nuo pačių nusikaltimų ir dorovinio bei teisinio jų įvertinimo.

       Pasaulis dar palyginti mažai žino apie sovietų nusikaltimus. Ilgai buvo apologetų, linkusių pateisinti sovietus. Vieni aiškino, kad komunistai siekė, nors nesėkmingai ir iškreiptai, sukurti teisingesnį pasaulį, kad jų vadovų paranoją skatino kapitalistinių valstybių priešiškumas. Kiti pasakojo, kad Stalinas turėjo griebtis radikalių priemonių šaliai supramoninti, kad galėtų duoti atkirtį numatomam nacių puolimui. Pirmuoju atveju žudymai traktuojami lyg atsitiktinumai ar nelaimės, beveik "Betriebsunfall", antruoju beveik kaip gynybos priemonė.

       Tokių gynėjų nebėra, bet nepakankamai įsisąmoninta, kad Stalino metais valdžia žudė sistemingai, o ne epizodiškai. Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos iki Stalino mirties vyravo nesutramdomas teroras. Bent du, gal net keturi milijonai ukrainiečių tapo Holodomoro aukomis. Panašaus likimo sulaukė kazachų klajokliai. Mokslininkai apskaičiavo, kad per priverstinę kolektyvizaciją žuvo iki 1,45 mln. kazachų, daugiau nei trečdalis visos tautos. Smarkiai nukentėjo kitos tautos ir tautybės, ypač lenkai ir korėjiečiai, kurie buvo laikomi potencialia priešo penktąja kolona. Dar galima mėginti aiškinti, jog Pavolgio vokiečių trėmimą 1941-aisiais skatino baimė, kad jie palaikys nacius, tačiau Kaukazo tautos buvo tremiamos 1944-aisiais, kai pergalė buvo užtikrinta ir jokios grėsmės nebebuvo. Masiniai trėmimai ženklino Baltijos šalių okupaciją ir sovietizaciją. Kaip "liaudies priešai" ar "tėvynės išdavikai" nukentėjo milijonai kitų SSRS gyventojų: jie buvo nuteisiami myriop, siunčiami į gulagą, tremiami.

       Prieš pusantrų metų žinomas Stanfordo universiteto profesorius Normanas Naimarkas parašė knygą "Stalino genocidai" ("Stalin's Genocides"). Nors yra priežasčių, kodėl nenorima pavadinti Stalino nusikaltimų genocidu, tarp jų - nuogąstavimas, kad tai nupigintų genocido sąvoką, N.Naimarkas aiškina, jog kitaip negalima vadinti sisteminių masinių žudynių, kurias sąmoningai organizuoja ir vykdo valstybės elitas. Tuo jos skiriasi nuo pogromų, terorizmo ir kitų smurto proveržių. Jo nuomone, genocido sąvokos praplėtimas, kad ji aprėptų ketinimus naikinti politines ir socialines grupes, o ne tik etnines, rasines, ar religines, praturtina genocido supratimą, nesumažina jo istorinio naudingumo.

       N.Naimarkas nagrinėja Baltijos valstybių aiškinimus, kad sovietų nusikaltimai pokario metais buvo genocidas. Genocidas turi būti tyčinis žudymas, bet sunku įrodyti, kad Stalinas turėjo konkretų ketinimą nužudyti tiek daug pabaltijiečių. Estijos teismai, atsižvelgdami į tarptautinių tribunolų precedentus, teigia, kad galima nustatyti ketinimus, atsižvelgiant į pačius įvykius, kiek žmonių žuvo, kaip valdžia organizavo savo veiksmus, ar areštai ir trėmimai atitiko tuomečius teisės standartus, ar juos ženklino neapykantos kurstymas, ypatingas baudėjų nuožmumas. Baltijos valstybių atvejis rodo, kad tai, kas gali atrodyti kaip klasinis genocidas, gali turėti ir ryškų etninį ar tautinį atspalvį.

       Lietuvoje okupacinė valdžia sąmoningai kurstė neapykantą. Antai 1948-ųjų "Literatūros ir meno" 20 numeryje, kuris buvo išleistas gegužės 26 dieną, t. y. praėjus keturioms dienoms po masinio trėmimo, kai buvo išvežta 40 tūkst. žmonių, žinomi rašytojai be jokių išlygų ragino susidoroti su "priešu". Nors jie tiesiogiai neminėjo trėmimo ar ištremtųjų, o keikė partizanus "žudikus", pasisakymų spausdinimo aplinkybės leido visiems suprasti, kad prakeikimai taikomi ir tremtiniams. Juozas Baltušis rašė, kad Lietuva "negali toliau kęsti niekšingųjų šliužų". Julius Butėnas tvirtino, kad Lietuvos liaudis "reikalauja apsivalyti nuo visų šlykščiųjų parazitų". Biologinėmis metaforomis pasikliovė ir Vladas Mozūriūnas, savo eilėraštyje rašydamas, kad "Jus laimina tokie, kaip jūs bedvasiai, sutanomis apvilkti kirminai".

       Nežinau, ar ilgainiui tarptautinė bendruomenė pripažins, kad sovietų represijos Baltijos šalyse buvo genocidas. Net jei tai įvyktų, nereikštų, kad visi genocidai lygūs, kad galima juos tapatinti. Kai kurie istorikai klausia, kuo skiriasi bado nukankinto ukrainiečių vaiko (galėtume pridurti - ir lietuvių vaiko Sibire) mirtis nuo žydų berniuko, kuris badu mirė Varšuvos gete, Kolyma - nuo Osvencimo. N.Naimarkas pabrėžia, kad reikia lyginti ne berniukų mirtis, bet jų likimus. Ukrainiečių ar tremtinių berniukai turėjo galimybę išlikti gyvi, o žydų berniuko, išskyrus labai retas išimtis, laukė mirtis Treblinkoje ar kitoje nacių naikinimo stovykloje.

       Yra didesnių skirtumų negu Hitlerio ar Stalino ūsai, bet reikia pritarti premjero siūlymui pabrėžti ir vienų, ir kitų nusikaltimų unikalumą.

Komentarai
http://www.lzinios.lt/comment/list/37455

Keista logika 11:00 01.30.2012

       Jei nugalabijo kokius tris ar keturis milijonus ir tai pavadino genocidu. Tai baisu.

       Bet jei nugalabijo 15-20 milijonų niekuo nenusidėjusių piliečių, bet to nieks nepakrikštijo genocidu (tokio termino tada nieks nevartojo), tai mažesnis nusikaltimas nei tie nugalabyti 3-4 milijonai genocidinių aukų.

      Sveikinimai Girniui - genealiam tarptautinės nusikaltimų žmonijai teisės korifėjui.

      Vienam Lietuvos miestelyje, prasidėjus karui sukilę gyventojai nušovė kelis bėgančius sovietus ir jų uolų pagalbininką - vietinį žydą.

      Tai dėl tų rusų viskas aišku, bet dėl žydo - jis holokausto auka.

Bent jau 03:31 01.30.2012

      pražudytų gyvybių skaičiumi bolševikai (derėtų naudoti kaip tik šį terminą, o ne "sovietai") aplenkė nacius keletą kartų.

      Negi įžvelgsime skirtumą, kur blogiau (geriau) - dujų kamerose ar iš bado bei šalčio (šaudė, kas be ko, - ir vieni ir kiti).

      Sakote, Kęstuti, - nuo bado ir šalčio kai kas galėjo išsigelbėti, o nuo dujų kamerų - kaip ir ne, bet žuvusiųjų milijonų skaičius - anaiptol ne "humaniškesniojo" Stalino naudai.

      Pritarti tenka tik teiginiui, jog abiejų grupuočių nusikaltimai buvo unikalūs.

Lygiava 11:17 01.30.2012

      Turime lyginti ne vokiečių, rusų ar žydų nusikaltimus, o nacionalsocialistų ir bolševikų teoriją ir praktiką, vykdant tautų naikinimą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Sovietai ir naciai
StandartinėParašytas: 29 Vas 2012 16:14 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
E. Wittig-Marcinkevičiūtė: europiečių dilema (I)

http://www.balsas.lt/News/print/583833

http://www.balsas.lt/naujiena/583833/e- ... u-dilema-i

2012.02.26 18:03

Apie būtinybę komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams


Vokiečiai dažnai giriami dėl civilizuoto santykio su istorija, nes prisiėmė kolektyvinę kaltę. Jie ir nacizmo nusikaltimų mastą suvokia, ir žalą atlyginti stengiasi, ir jaučia atsakomybę, kad būtų išugdytas teisingas ateinančių kartų požiūris į praeitį. Kai vokiečiai dėl to giriami, jie dažniausiai kukliai tyli.

Tik vienas, išklausęs mano komplimentus, su ironiška šypsena papurtė galvą: „Tai ne mūsų nuopelnas. Civilizuotus tapti mus privertė.“ Jis turėjo omenyje Niurnbergo procesą ir jo pasekmes.

Nuo tada, kai Europos Sąjunga išsiplėtė, grupelė aktyvistų iš Rytų Europos valstybių siekia, kad komunizmo nusikaltimai būtų bent jau simboliškai prilyginti nacizmo nusikaltimams, o jų vykdytojai pasmerkti. Surinkta daugybė masinio teroro ir smurto įrodymų, tačiau dalis europiečių, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, atkakliai įrodinėja, esą komunistiniai nusikaltimai, nors ir smerktini, vis dėlto nelygintini su nacistiniais.

Jei apie šią europiečių dilemą papasakočiau kokiam nors Afrikos kontinento gyventojui, prislėgtam įvairaus plauko smurtaujančių tironų, jis turbūt pasukiotų pirštą prie smilkinio: turtingi ir laimingi Šiaurės žmonės, matyt, neturi kitų problemų, kad ginčijasi dėl visiškai akivaizdžių dalykų. Ši europiečių „dilema“, ko gero, yra vienas iš tų atvejų, kai sėdintis po obelim kaimietis parodo daugiau išminties už ne vieną intelektualą, minantį universitetų slenksčius. Pasak delfi tinklalapio autoriaus Ramūno Bogdano, tie, kurie imasi moralinio komunistų ir nacių nusikaltimų hierarchizavimo, patys prasilenkia su morale. Mintis griežtoka, bet sunku būtų ją paneigti.

Vis dėlto diskusijos labui darysiu prielaidą, kad esama faktorių, verčiančių neigti šių nusikaltimų sulyginimą. Kitas šio teksto adresatas – pragmatikai, kurie iš principo sutinka, kad tarp abiejų nusikaltimų galima dėti moralinį ir teisinį lygybės ženklą, bet nemano, kad tai svarbu. Pabandysiu paaiškinti, kodėl tokia pozicija, mano manymu, yra klaidinga.

Vakarų Europos oponentų požiūris


Manyčiau, neverta gilintis, kodėl nusikaltimų sulyginimo idėją atmeta Lietuvos kairieji – savaime suprantama, kad jiems tai būtų itin neparanku. Vakarų Europos kairieji savo poziciją, atrodytų, niekuo nesiskiriančią nuo Lietuvos kairiųjų, grindžia siekdami visai kitokių tikslų. Rytų kairieji nusikaltimų sulyginimą atmeta iš baimės, kad praras valdžią. Vakarų kairieji, priešingai – bijo, kad senasis valdžios elitas įgaus pavojingai didelį svorį. Moralės požiūriu tai dvi fundamentaliai priešingos, nors išoriškai labai panašios, pozicijos.

Taigi, kokie yra nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimo oponentų Vakarų Europoje argumentai?

Kai kas sako, esą vakariečiams tiesiog stinga istorinio išprusimo. Nors tai, žinoma, ne vienintelis, tačiau gana reikšmingas veiksnys. Beveik visi Vakarų europiečiai žino, kad Stalinas tikrai nebuvo Nobelio taikos premijos laureatas. Didelė dalis vakariečių žino ir tai, kad Stalinas padarė daugybę kraupių nusikaltimų Rytų Europoje ir Rusijoje, panašiai kaip ir Mao Dzedongas Kinijoje ar Pol Potas Kambodžoje. Bet maždaug tuo jų žinojimas ir apsiriboja, aišku, esama tam tikrų išimčių.

Jei apibersite vakarietį pašnekovą konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, ką jis žino apie masinius trėmimus, apie tyčia sukeltą badą Ukrainoje, apie Katynę, apie mirties lagerius Kolymoje ir kitur Sibiro glūdumoje, į jus pažvelgs nustebusios akys.

O apie nacizmo nusikaltimus vakariečiai, net ir ne itin intelektualūs, žino labai daug. Tuo stebėtis nevertėtų. Natūralu, kad žinios apie savo krašto ar regiono istoriją visada yra išsamesnės. Tačiau tą faktą svarbu turėti omenyje, kai aiškinamės, kodėl vakariečiai nenori vienodai pasmerkti nacizmo ir komunizmo nusikaltimų.

Modernaus vakariečio įsitikinimu, didžiausias visų laikų nusikaltėlis yra fašistas, jam prilygti žiaurumu negali niekas. Tokį požiūrį lemia ne tik istorinis, bet ir meninis kultūrinis Vakarų kontekstas. Antai bene 90 proc. Holivudo filmų, pasakojančių apie nusikalstamus režimus, sudaro filmai apie nacizmą.

Ne vienas vakarietis, detaliau susipažinęs su Rytų Europos ar kitų nuo komunizmo nukentėjusų šalių istorija, pasijunta sukrėstas, nes anksčiau nedaug ką apie tai žinojo. O kaipgi žinomą nusikaltimą palyginsi su tau nežinomu?

Tačiau įtakinga Vakarų intelektualų dalis mano, kad jų turimos žinios yra pakankamos, todėl iš principo atmeta nusikaltimų sulyginimą. Suprantama, tai arogantiška laikysena, bet vien arogancija galima paaiškinti anaiptol ne viską. Ne vienas net ir gerai informuotas vakarietis taip pat laikosi tokios pozicijos.

Turėtume suprasti, kad vokiečiai niekada nesiūlys komunizmo nusikaltimų prilyginti nacizmo nusikaltimams, nes tai reikštų esą jie išsisukinėja nuo moralinės atsakomybės. Net ir tuo atveju, jei būtų sutarta, kad nėra jokio objektyvaus (apibrėžimų ir faktų lygmeniu) pagrindo atmesti nusikaltimų sulyginimą, dori vokiečiai tam vis tiek nepritars. Kodėl?

Įsivaizduokite, kad du kaimynai Jonas ir Petras po ilgų kivirčų nusprendė susitaikyti ir bando peržvelgti savo praeitį. Jeigu Jonas ims aiškinti, kad Petro kaltė dėl konflikto buvo didesnė, tai draugiškas pokalbis, ko gero, baigsis muštynėmis. Kaimynų šansai susitaikyti bus kur kas didesni, jeigu abu stengsis kilniaširdiškai prisiimti didesnę kaltės dalį. Taigi, kultūringo ir jautraus vokiečio sąmonėje bandymas Hitlerio kaip didžiausio galvažudžio „titulą“ prilyginti kito galvažudžio – Stalino „religijoms“ prieštarauja kertiniams moralumo ir mandagumo principams.

Be to, dalis vokiečių visuomenės nusikaltimų sulyginimą atmeta ir todėl, kad tai asocijuojasi su vadinamuoju „istorikų ginču“ (Historikerstreit), kurį XX a. 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje sukėlė vokiečių istorikas Ernstas Nolte.

„Istorikų ginčas“ – vienas svarbiausių Vokietijos intelektualinio gyvenimo įvykių XX a. pabaigoje, įtraukęs daug garsių (ne tik vokiečių) istorikų, filosofų, įtakingų dienraščių ir žurnalų redaktorių. „Istorikų ginčą“ išprovokavo Nolte's svarstymai, kad bolševizmas atsirado anksčiau už nacizmą.

Pabrėždamas bolševizmo nusikaltimų istorinį pirmumą, o nacių veiklą vadindamas reakcija į komunizmo grėsmę, Nolte tarsi teigė, kad naciai buvo ne (tik) nusikaltėliai, bet (ir) aukos, t. y. veikė ne (tik) agresyviai, bet (ir) preventyviai.

Nolte citavo žydų bendruomenės atstovo Chaimo Weizmanno žodžius, pasakytus 1939 m., esą pasaulio žydai šiame kare rems Didžiąją Britaniją, darydamas išvadą, atseit dėl to Hitleris turėjo teisę žydus suimti kaip karo belaisvius. Nors Nolte's mintys interpretuojamos įvairiai, manyčiau, kairiųjų intelektualų pasipiktinimas buvo visiškai pagrįstas, nes panašu, kad šis istorikas siekė bent iš dalies pateisinti nacių veiksmus.

Kairieji intelektualai, atakavę Nolte, ypač garsusis vokiečių hermeneutikas Jürgenas Habermasas, pabrėždami nacių nusikaltimų išskirtinumą ar unikalumą (Singularität), bet kokius bandymus kalbėti apie kitus genocido atvejus laikė žydų holokausto menkinimu. Per „istorikų ginčą“ buvo išsakyta ir nuosaikesnių nuomonių – atsiribota nuo Nolte's bandymų kauzaliniu būdu sureliatyvinti nacizmą, bet kartu buvo pabrėžiama, kad bolševikų nusikaltimai nėra lengvesni už nacių nusikaltimus. Deja, nuosaikios nuomonės, kaip paprastai būna, liko diskusijų paraštėse.

„Istorikų ginčas“ padarė didelį psichologinį poveikį vokiečių kultūrai ir tai lėmė, kad nuo tada bet koks bandymas suabejoti nacių nusikaltimų išskirtinumu iškart tapatinamas su Nolte ir su pronacistiniais reakcionierių sluoksniais, nes šį istoriką daug kas laikė jų atstovu.

Lietuvoje apstu tiek Nolte's, tiek Habermaso šalininkų, deja, ir vieni, ir kiti linkę perlenkti lazdą. Lietuvių, panašiai kaip ir vokiečių, kairieji mėgsta „suplakti“ į vieną du skirtingus argumentus. Antai reikalavimą, kad komunistų ir fašistų nusikaltimai būtų vienodai teisiškai ir morališkai įvertinti, lyg niekur nieko tapatina su žydų holokausto neigimu arba su bandymu Lietuvos žydų holokaustą pateisinti tuo, kad jie „istoriškai anksčiau“ kolaboravo su sovietais (vadinamoji „dviejų genocidų“ teorija). Buvo žydų, kolaboravusių su bolševikais. Buvo lietuvių, kolaboravusių su naciais. Kai kurie žydai prisidėjo prie lietuvių naikinimo, o kai kurie lietuviai – prie žydų holokausto. Tai liūdni ir nepaneigiami faktai. Bet jeigu aš sakau, kad abu – ir Jonas, ir Petras – yra vienodai bjaurūs mušeikos, tai nereiškia, neva bandau Petrą išteisinti. O jeigu sakau, kad Jonas buvo mušeika dar prieš sutikdamas Petrą, iš to logiškai neseka, kad Petro elgesį laikau pateisinama reakcija į Jono veiksmus. Žinau, kad akademikams irgi svarbu lavinti fantaziją, bet negalima leisti, kad fantazija nustelbtų analitinius įgūdžius.

Vokietijos „istorikų ginčas“ irgi neišvengė asmeniškumų, išankstinių nusistatymų, nelogiškų išvadų, agresyvaus tono, oponentų minčių iškraipymo... Tuos tekstus skaitant nelengva tikrus argumentus atsijoti nuo emocinių proveržių. Įdomu tai, kad kairieji, įrodinėdami nacių nusikaltimų ir holokausto išskirtinumą, pasirinko tokį argumentavimo stilių, kuris primena vadinamąjį „ėjimą ratu“. Tarkime, aš prašau man paaiškinti, kas yra „šakutė“, o jūs atsakote, kad „šakutė – tai stalo įrankis“. Tada aš bandau sužinoti, kas yra „stalo įrankiai“, o jūs man paaiškinate, kad „stalo įrankiai – tai tokie daiktai kaip, pavyzdžiui, šakutė“. Taip ir vaikščiojame ratu, niekur nenueidami ir nieko neišsiaiškindami. Panašiai argumentuoja kairieji vokiečių intelektualai, gindami nacių nusikaltimų išskirtinumo idėją. Jie sako: „Nagi pamąstykite apie žydų naikinimą, ir jums bus aišku kaip dieną, kodėl nacių nusikaltimai su niekuo nesulyginami!“ Bet kai oponentai primena kitų tautų genocidą, kairieji intelektualai, neneigdami, kad genocidų būta ir kitur, pabrėžia, esą tuos kitus vykdė „ne tokie išskirtiniai nusikaltėliai kaip naciai!“

Taigi, Rytų ir Vakarų kairiųjų argumentavimo stilius (tiksliau, ta jo dalis, kuri susijusi su nusikaltimų sulyginimu) labai panašus. Jam būdingi silpni, be to, cirkuliariniai argumentai (jau minėtas „ėjimas ratu“), netiksliai apibrėžiamos sąvokos, neatidumas oponentų teiginiams, vienos minties suplakimas su kita. Tai rodo, kad šiose diskusijose ima viršų baimė, emocijos ir užkulisiniai tikslai. Garsus vokiečių istorikas Immanuelis Geissas už tai griežtai kritikavo vokiečių kairiuosius intelektualus.

Svarbus skirtumas tarp rytiečių ir vakariečių požiūrio yra ir tai, kad Vakarų kairiųjų laikyseną galima morališkai pateisinti nerašytu intelektualų „kodeksu“. Juk net praslinkus daugiau kaip dviem dešimtmečiams po Niurnbergo (1968 m.), nors Vakarų Vokietija priklausė antinacinio aljanso įtakos zonai, šalies administracinės struktūros (ypač teismai ir universitetai) nebuvo atsikračiusios asmenų, kolaboravusių su nacių režimu.

Protestuodama prieš nacizmo reliktus, kairiųjų pažiūrų studentija, vedama Rudi'o Dutschke's ir kitų aktyvistų, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išėjo į gatves. Tad kairieji Vakarų intelektualai ir per „istorikų ginčą“, praslinkus beveik dvidešimčiai metų po studentų protestų, darė būtent tai, kas laikoma moraline intelektualų pareiga – stengėsi užkirsti kelią, kad represyvus isteblišmentas negrįžtų į valdžią su išvalytu munduru. Rytų kairieji tokia moraline aureole tikrai negalėtų pasididžiuoti.

Lietuvos gyventojus keletą metų žiauriai naikino, penkis dešimtmečius šalį represyviai valdė būtent kairiųjų režimas. Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo neįvyko ne tik „raudonojo Niurnbergo“, bet net ir elementarios desovietizacijos, tokios, kokia vyko kitose Rytų Europos šalyse. Negana to, šiuos du nepriklausomybės dešimtmečius šalį kontroliavo kagėbistinių Rusijos sluoksnių pinigai. Kas mano, kad tai nedarė (nedaro) kliūčių Lietuvos stiprėjimui ir jos integracijai į Europą, yra apgailėtinai naivus.

Reikėtų priminti, kad terminas „komunizmo nusikaltimai“ vakariečiams asocijuojasi ne tik su stalinistiniais, bet ir su poststalinistiniais nusikaltimais, kurių irgi buvo apstu, tačiau jų forma ir mastai nepalyginamai švelnesni. Žinoma, teigti, kad vien todėl komunizmo nusikaltimai nelygintini su nacizmo nusikaltimais, nėra jokio pagrindo. Negi padarytas blogis automatiškai sumažėja dėl to, kad nusikaltėlis nebedaro kitų nusikaltimų? Iš to taip pat nevertėtų daryti išvados, kad kairiųjų beprotybė yra mažiau pavojinga už dešiniųjų. Juk niekas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti, kad nacių režimas nebūtų virtęs mažiau smurtiniu, jei būtų išsilaikęs dar 50 metų. Po Hitlerio mirties fašistinė diktatūra Vokietijoje gal irgi būtų įgavusi švelnesnių bruožų, kaip atsitiko SSRS, kai komunistinis režimas po Stalino mirties tapo mažiau represyvus.

Vakarų priešiškumą bandymams komunistus prilyginti naciams geriau suprasime prisiminę, kad komunistiniai judėjimai suvaidino reikšmingą vaidmenį antinaciniame pasipriešinime, todėl automatiškai atsidūrė teisiųjų pusėje. Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, užaugo ištisos kartos, kurioms postringauti apie pasaulinę revoliuciją, nerūpestingai gurkšnojant brangų vyną, yra toks pat šventas reikalas kaip sekmadienio Mišios katalikams.

Visa tai sakau ne todėl, kad manyčiau, jog neverta siekti dviejų režimų sulyginimo, neva vis tiek nieko nepešime. Priešingai – norėčiau paskatinti savo tėvynainius, kad atsikratytų nevisavertiškumo komplekso. Rytų Europos reikalavimus Vakarų valstybės atmeta ne todėl, kad geriau (arba kitaip) supranta, kas yra teisingumas, o todėl, kad nelabai domisi, kas vyksta už jų kiemo vartų. Tai būdinga beveik visoms didelėms šalims.

Lietuviams ir kitiems rytų europiečiams reikėtų įsisąmoninti vieną svarbų dalyką: Vakarų pasipriešinimas Rytų teisingumo siekiui anaiptol nereiškia, kad tasai siekis neturi teisinio ir moralinio pagrindo. Tas priešinimasis, beje, nereiškia ir to, neva Vakarams trūksta geros valios. Tiesiog Vakarų Europa yra istoriškai predeterminuota tokiam priešinimuisi. Santykis su komunizmu yra takoskyra tarp Europos Vakarų ir Rytų istorinės patirties. Susišnekėti nėra lengva dėl skirtingo vaidmens, kurį vienoje ir kitoje pusėje suvaidino kairieji ir dešinieji. Šį ginčą laimės tas, kas pasistengs tapti geriau informuotas apie oponento realijas ir argumentus.

Teorijos ir praktikos lygmenys


Istorikas Egidijus Aleksandravičius, aptardamas skirtingą Vakarų ir Rytų Europos santykį su komunizmu, sako, esą viena iš priežasčių, kodėl Vakarai atmeta idėją pasmerkti komunizmą, prilyginant jį nacizmui, yra ta, kad komunizmas susikompromitavo tik praktiniu, bet ne teoriniu lygmeniu. O nacizmas Vakaruose susikompromitavęs abiem lygmenimis. Pasak Aleksandravičiaus, „komunistinė ar marksistinė utopija, lyginant su nacionalsocializmo idėjomis, pati savaime nebuvo nusikalstama, bet jos įgyvendintojai sukūrė labiau nusikalstamą, labiau žudikišką režimą, negu kad naciai sukūrė. Čia yra paradoksas ir sunkenybė suprasti tuos dalykus Vakaruose.“

Pati kairioji mintis, orientuota į darbininkų interesų gynimą, jautrumą skurstantiems ir bendrą socialinį teisingumą, nėra susikompromitavusi: „Jeigu mes palyginsime nacizmo, nacionalsocializmo idėjas apie išskirtinį vokiečių, arijų rasinį grynumą ir kad visi, kurie tam nepriklauso, turi būti naikinami arba tinka tik laukus arti, tai marksistinė idėja apie dirbančių žmonių solidarumą yra nelygintini dalykai. Tos idėjos dar ir šiandien yra gyvos. Ir šiandien mes turime jaudintis dėl dirbančiųjų žmonių padėties, ir šiandien neturėtume pritarti pašėlusiam turto ir skurdo išsiskyrimui.“

Pirmiausia reikia pasakyti, kad moralinė takoskyra tarp komunizmo ir nacizmo teorijos ir praktikos lygmenimis yra ginčytinas dalykas. Darbininkų interesai, parama vargšams ir socialinis solidarumas – tai anaiptol ne visa komunistinė utopija, o tik viena, teigiama, jos dalis. Kita, neigiama, dalis buvo nuožmus susidorojimas su neproletarinėmis klasėmis, radikalus teisės į privačią nuosavybę neigimas, nepagarba žmogaus prigimčiai, ypač teisei į laisvę, į privatumą, į individualią gyvenimo koncepciją, teoretizuojant, esą reikia sukurti naują žmogaus tipą, kuris jaustųsi laimingas, negalėdamas savarankiškai mąstyti. Individualizmas ir laisvė komunizmo teoretikams buvo ne vertybės, bet keiksmažodžiai. Juk ir kolūkiai buvo steigiami sekant komunizmo teorija. Tad kaip galima sakyti, kad komunizmas susikompromitavo tik praktikos lygmeniu?

Nacizmas irgi nėra visa dešiniosios idėjos (tiksliau, vienos iš dešiniųjų idėjų) utopija, o tik kraštutinė, negatyvi, jos dalis. Pozityvi tos idėjos pusė yra tai, ko ir dabar laikosi daugelis neradikalių dešiniųjų partijų, – patriotizmas, tautiškumas, valstybės interesų paisymas. Nei patriotiškumas, nei valstybės interesų paisymas Vakaruose nėra susikompromitavę. Nors akivaizdu: patriotinių kalbų kai kurie vakariečiai klausosi ypač atsargiai, nes žino, kas atsitinka, kai ši pozityvi ir nekalta idėja išsigimsta.

Galima sakyti, kad apskritai kiekviena idėja turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą. Tarkim, kas nors imasi ginti X grupės reiškinius ir tai yra pozityvu, bet jei tie gynėjai neigs ir agresyviai priešinsis viskam, kas nepriklauso X reiškinių grupei, tai bus neigiamas dalykas. Pavyzdžiui, ekologai vegetarai gina gyvūnų teises – tai yra neabejotinai teigiama idėja. Tačiau, jeigu vegetarai ims persekioti ne vegetarus, žudys tuos, kurie neatsisako pasmaguriauti vištienos, kaip juos vertinsime tada?

Taigi, Aleksandravičius yra visiškai teisus, teigdamas, kad Vakarai nenori pasmerkti komunizmo, nes žavisi teigiama kairiųjų utopijos puse. Tačiau taip yra ne todėl, kad kairiųjų idėjos esą nesusikompromitavo, o todėl, kad Vakarai nesusidūrė su kraštutine negatyviąja kairiųjų utopijos puse ir lengvai pamiršo su ja susidūrusiųjų skausmą.

Šiandien Vakaruose tokių genialių komunizmo kritikų kaip George'as Orwellas jau negalėtų atsirasti, nes naujosios kartos apskritai nieko nėra girdėjusios apie absurdiškąją komunizmo utopijos pusę. Komunizmo radimosi laikais (t. y. gerokai anksčiau, negu kilo nacizmo pavojus), kai Vakarų kairieji dar skleidė tokias idėjas kaip privačios nuosavybės panaikinimas, Vakarų Europos valstybėse jie buvo laikomi tiesiog dar viena pavojinga sekta, o jos visos turi nemažai simpatikų.

Kairiųjų autoritetas Vakaruose išaugo tik tada, kai jie išsižadėjo kraštutinių negatyvių idėjų. Lietuvos komunistai po nepriklausomybės atkūrimo irgi skubiai atsisakė tokių kairiųjų utopijos atramų kaip planinė ekonomika, kolūkiai, privačios nuosavybės neigimas ir t. t. Jeigu nebūtų to padarę, išsilaikyti valdžioje jiems nebūtų padėję nei sovietiniais laikais susiklostę tvirti korupciniai klaniniai ryšiai, nei partijos pavadinimo kaitaliojimas. Kraštutinė kairiųjų utopijos dalis yra tokia susikompromitavusi, kad joks Vakarų politikas, kuriam rūpi jo karjera, apie tokias idėjas nė neužsimena. Štai kodėl ima atrodyti, kad nuosaikioji, teigiama, komunizmo pusė yra visa kairiųjų utopija.

Taigi, kritikuotina yra pati Aleksandravičiaus argumentacijos forma. Absurdiška yra teigti, kad du objektai (nacizmas ir komunizmas) yra „nelyginami“, ant svarstyklių dedant ne tų objektų atsiradimo ir apraiškų visumą, bet priešpastatant vienos idėjos kraštutinę-negatyvią formą kitos idėjos nuosaikiajai-teigiamai versijai. Geriau suvoksime tokios argumentacijos absurdiškumą, jeigu įsivaizduosime maisto produktų degustatorių, teigiantį, kad firmos A produktai yra „nepalyginamai“ geresni už firmos B produktus. Kažin ką gi pasakytume apie tokio degustatoriaus metodiką, sužinoję, jog savo tyrimo rezultatus jis gavo lygindamas šviežius firmos A produktus su surūgusiais firmos B gaminiais? (Ši absurdiška argumentacijos forma būdinga, deja, ne vienam E. Aleksandravičiui. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto istorikas Česlovas Laurinavičius argumentuoja beveik identiškai.)

Kita vertus, Aleksandravičiaus įžvalgos apie vakariečių požiūrį yra svarbios ir mūsų diskusijai, nes brėžti takoskyrą tarp teorijos ir praktikos yra ypač populiaru. Vieni sako, kad komunizmas nelygintinas su nacizmu, nes komunizmo idėjos yra geros. Antri aiškina, kad geros bent jau idėjinės komunizmo ištakos. Treti tvirtina, kad komunizmas atsirado racionaliu pagrindu – iš noro apginti darbininkų klasę, o ne iš beprotybės ar iracionalios neapykantos. Nežinau, kas pirmasis pateikė tokią argumentaciją Vakaruose, bet „istorikų ginče“ jai iš dalies atstovavo autoritetingas intelektualas Rudolfas Augsteinas – kairiosios pakraipos savaitraščio Der Spiegel redaktorius.

Panagrinėkime šį argumentą atidžiau. Ar komunizmo nusikaltimai laikytini lengvesniais už nacizmo nusikaltimus vien todėl, kad komunizmas bent jau atsirado iš gerų idėjų, bent jau turėjo racionalų pagrindą, nepaisant to, kad vis tiek virto beprotišku mirties šokiu?

Pirmiausia, kaip minėjau, nacizmą irgi galima interpretuoti kaip geros idėjos išsigimimą. Patriotizmas, ištikimybė valstybės interesams turi irgi gerą, racionalų pagrindą, kurį nacizmas radikalizavo ir iškreipė. Didieji pogromai prieš žydus (Kristalnacht) prasidėjo lapkričio devintąją – tą dieną, kai nuo žaizdų mirė Ernstas Eduardas vom Rathas, sužeistas Lenkijos žydo Herschelio Grynszpano. Savaime suprantama, Ratho nužudymas nacių ideologui Goebbelsui buvo tik pretekstas išpūsti propagandos „burbulą“ ir apkaltinti žydus pasauliniu sąmokslu prieš vokiečius, atseit vokiečiai turi „reaguoti“, kad nuo jo apsigintų. Bet argi proletariato interesų gynimas Stalinui nebuvo viso labo pretekstas susidoroti su politiniais varžovais Rusijoje, o vėliau užgrobti Rytų Europą?

Net ir tuo atveju, jeigu sutiksime, kad nacizmas neturėjo (tokio gero) preteksto pagrįsti savo nusikaltimams kaip komunizmas, tai anaiptol nereikš, kad komunizmo nusikaltimai yra mažesni. Tarptautinė teisė nenumato jokio pateisinimo ar bausmės sušvelninimo, kuris priklausytų nuo nusikaltimų padarymo preteksto ar priežasties. To nenumato ir baudžiamasis kodeksas. Jeigu aš nužudyčiau kokį nors turtingą giminaitį tikėdamasi jo palikimo, tai būtų laikoma nužudymu iš žemų paskatų, ir ši klasifikacija nepasikeistų, jeigu teisme įrodyčiau, kad mano paskatos nebuvo žemos, nes palikimą ketinau panaudoti kilniais, pavyzdžiui, labdaros tikslais.

Dar ir šiandien Vokietijos pataisos namuose yra kalinami vadinamosios Raudonosios armijos frakcijos (RAF – Rote Armee Fraktion) nariai. Ši organizacija, kaip žinoma, buvo radikalių VFR kairiųjų grupė, kurios atsiradimą paskatino Rudi'o Dutschke's inspiruoti protestai ir kuri per du „veiklos“ dešimtmečius pagrobė ir nužudė nemažai įvairių asmenų. Dažniausiai tai buvo turtingi ir įtakingi verslininkai – RAF tikėjo, kad kovoja su „grobikais kapitalistais“, pagal tai atsirinkdavo ir savo taikinius. Prašymai RAF narius amnestuoti ir išleisti į laisvę kaskart yra atmetami, nepaisant jų „gerų ketinimų“, nors RAF advokatai apeliuoja būtent į Frakcijos norą „gelbėti pasaulį“. Taigi kova su proletariato išnaudotojais nėra pagrindas žmogžudystėms pateisinti.

Pagaliau atkreipkime dėmesį į tai, kad klausimas, ar galima sulyginti du nusikaltėlius, esmingai skiriasi nuo klausimo, ar galima sulyginti du nusikaltimus. Teisinis nusikaltimų ir nusikaltėlių sulyginimas turi skirtingą prasmę. Jeigu būtų kitaip, nebūtų taikomos skirtingos bausmės nusikaltėliams, teisiamiems pagal tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį. Tačiau asmens pakaltinamumo idėja nesiremia tokiais dalykais kaip „geri norai“. Pakaltinamumo idėja remiasi tokiais dalykais kaip realybės suvokimo sutrikimai (nesveika psichika, klaidinga realybės interpretacija ar priverstinė intoksikacija). Šiuo atžvilgiu Hitleris, kurį daug kas laiko bepročiu, regis, būtų lyg ir tinkamesnė kandidatūra „mažiau kalto“ žudiko vaidmeniui. Kita vertus, baudžiamasis kodeksas beprotybę traktuoja specifiškai, taigi apibrėžimas netiktų nei Hitleriui, nei Stalinui.

Šis tekstas skirtas nusikaltimų, o ne nusikaltėlių, sulyginimo idėjai aptarti. Noras pagrįsti moralinį skirtumą tarp nacizmo ir stalinizmo man primena tai, ką vokiečiai taikliai apibūdina žodžiu Haarspalterei, – kai bandoma išilgai perskelti plauką, kad iš vieno plono pasidarytų du, dar plonesni.

Tarptautinės teisės apibrėžimų lygmuo


Bet ką apskritai reiškia sulyginti du nusikaltimus ar tokį sulyginimą atmesti? Pritarti arba nepritarti dviejų nusikaltimų (ar jų grupių) sulyginimui galima istoriniu, moraliniu ir teisiniu pagrindu. Du nusikaltimai (ar dvi jų grupės) gali skirtis pagal istorinę genezę, bet nesiskirti pagal moralinius ir teisinius parametrus.

Pavyzdžiui, senovės romėnų imperializmas istoriniu, religiniu ir kultūriniu atžvilgiais labai skiriasi nuo XVII–XIX a. britų imperializmo, bet jau vien tai, kad ir vienam, ir kitam taikomas tas pats žodis „imperializmas“, rodo, kad morališkai ir teisiškai abu procesai vertinami kaip tapatūs.

Taigi, reikalavimas senovės romėnų ir britų imperijas sulyginti istoriniu požiūriu būtų absurdiškas, o teisinis ar moralinis jų sulyginimas yra visiškai įmanomas. Teisė ir moralė siekia sukurti universalius principus ir vertinimo kriterijus, kurių funkcija yra peržengti istorinio konkretumo ribas, kad būtų įmanoma vieną reiškinį palyginti su kitu. Nėra dviejų žmogžudysčių, vagysčių ar kitoms kategorijoms priskirtinų nusikaltimų, kurių aplinkybės ar stilius būtų visiškai vienodi. Tačiau pagal teisinę praktiką yra įprasta, kad istoriškai skirtingi veiksmai yra kategorizuojami kaip moraliniu ir teisiniu požiūriu tapatūs, jei esminiai jų bruožai atitinka universalius nusikaltimų apibrėžimus.

Teisiniu atžvilgiu sulyginti du nusikaltimus reiškia pripažinti, kad du veiksmai pažeidžia normą pagal to paties baudžiamojo kodekso straipsnį. Ir atvirkščiai – jei du nusikaltimai, pažeidžiantys tą pačią normą, nėra sulyginami, vadinasi, jiems taikomas ne tas pats baudžiamojo kodekso straipsnis. Teisė ir moralė, žinoma, ne visada duoda identiškus atsakymus, tačiau teisinis įvertinimas visada suteikia tam tikrą moralinę perspektyvą.

Naciai Niurnbergo procese buvo apkaltinti ir pripažinti kaltais dėl nusikaltimo taikai (agresijos), nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų. Genocido sąvoka ir genocido nusikaltimo apibrėžimas atsirado po Niurnbergo tribunolo, 1948 m. vykusioje Jungtinių Tautų asamblėjoje.

Šiandien pagrindinis tarptautinės teisės aktas, kuriuo grindžiami tarptautiniai baudžiamieji nuosprendžiai, yra Romos Statutas. Jame įvardijami visi keturi nusikaltimų tipai, kuriuos nagrinėja Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje, – tai agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui ir karo nusikaltimai.

Jei Niurnbergo tribunolas būtų įtraukęs ir kaltinimą genocidu, naciai būtų pagrįstai pripažinti kaltais ir dėl jo. Taigi objektyvi ir dalykiška bazė mūsų dilemai spręsti būtų klausimas, ar yra pagrindas komunistus irgi apkaltinti visais keturiais Romos Statute išvardytais nusikaltimais.

Nekyla abejonių, kad raudonarmiečiai, čekistai ir KGB padarė daugybę karo nusikaltimų, tokių kaip išprievartavimai, kankinimai, kūno žalojimas, piktybiškas privačios nuosavybės niokojimas, priverstinis rekrutų ėmimas, neteisėtos deportacijos ir t. t.

Perskaičius ilgą aštuntąjį Romos Statuto straipsnį, skirtą karo nusikaltimų tipologizavimui, reikėtų „su žvake“ ieškoti tokių paragrafų, pagal kuriuos bolševikai būtų nekalti.

Faktą, kad Sovietų Rusija yra nusikaltusi taikai, nes vykdė agresiją prieš suverenias ir taikias Rytų Europos valstybes, retai kas neigia. Lietuvoje tuo abejoja nebent Algirdas Paleckis ir kai kurie nomenklatūriniai istorikai, pučiantys į vieną dūdą su tais Rusijos istorikais, kurie nė neslepia, kad yra nusiteikę šovinistiškai. Mažai kas abejoja ir tuo, kad komunistiniai režimai yra nusikaltę žmogiškumui. Taigi atrodo, kad pagrindinis klausimas yra susijęs su tuo, ar komunistai vykdė genocidą.

Romos Statuto šeštasis straipsnis genocidą apibūdina kaip veiksmus, „kurių tikslas yra sunaikinti visus arba dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei“.

Yra paminėtos penkios tokių veiksmų formos – žudymas, sunkūs fiziologiniai ar psichologiniai sužalojimai, tyčinis tokių gyvenimo sąlygų sudarymas, dėl kurių visi tos grupės nariai (arba dalis jų) žūtų, taip pat priemonės, ribojančios tos grupės žmonių gimstamumą, prievartinis tos grupės vaikų atidavimas kitai grupei.

Toks genocido apibrėžimas į Romos Statutą yra pažodžiui perkeltas iš 1948 m. konvencijos. Kaip teigia ne vienas rimtas istorikas, naikinimas socialiniu ar klasiniu pagrindu į genocido apibrėžimą 1948 m. nebuvo įtrauktas todėl, kad tam pasipriešino Stalinas.

Remdamiesi tokia formuluote, kairieji įrodinėja, kad komunistiniai režimai nevykdė genocido, nes žmonės buvo naikinami klasiniu pagrindu, dėl politinės nuomonės ar socialinės kilmės, bet ne pagal etninį, rasinį, nacionalinį ar religinį principą.

Jei tokią siaurą genocido sąvoką lėmė ne moraliniai argumentai, o Stalino apsukrumas, tai nėra ir moralinės pareigos ją pripažinti.

Vis dėlto turėtume klausti, ar yra moralinis pagrindas priimti tokią siaurą genocido sąvoką?

Kuo žmonių naikinimas pagal etninę ar rasinę priklausomybę skiriasi nuo naikinimo pagal klasinį, socialinės kilmės ar politinės nuostatos principą?

Yra manančių, kad rasinis ar etninis naikinimas yra baisesnis todėl, kad individas nei rasės, nei tautybės negali pakeisti. Politinę nuomonę pakeisti galima, tad, jeigu yra naikinami kitamaniai, individas bent jau turi šiokį tokį šansą išsisukti, pakeitęs nuomonę.

Bet kodėl tada genocidui nepriskiriamas naikinimas pagal socialinę kilmę? Juk jos individas irgi negali pakeisti.

Ir kodėl tada į genocido sąvoką įtraukta religija? Juk ją pakeisti galima.

Kodėl apskritai reikėtų manyti, kad žmonių naikinimas yra baisesnis, jeigu atranką lemia dalykai, kurių pakeisti individas iš principo negali? Juk daugelis žmonių savo tautybę, nuomonę ar religiją taip brangina, kad negali jų pakeisti, nesvarbu, ar tie pakeitimai iš principo įmanomi, ar ne.

Antai priklausomybė vienai iš dviejų lyčių šiais laikais jau nėra iš principo nepakeičiamas dalykas. Tai negi dėl šios priežasties naikinimas lyties pagrindu turėtų priklausyti lengvesnių nusikaltimų kategorijai negu naikinimas už tai, kad tie asmenys yra, pavyzdžiui, juodaodžiai, lietuviai arba čečėnai? Labai abejoju, kad atsiras daug žmonių, kuriuos šis argumentas įtikintų.

1 R. Bogdanas. Drambliai porceliano parduotuvėje, arba Dar kartą apie P. Stankerą. http://www.delfi.lt, 2010 m. gruodžio mėn. 15 d.

2 Eglė Samoškaitė. E. Aleksandravičius: mums komunizmas – kančios sinonimas, vakariečiams – gerovės valstybės prielaida, http://www.delfi.lt, 2010 m. spalio mėn. 29 d. Visos E. Aleksandravičiaus citatos yra paimtos iš šio straipsnio.

Pakoreguota ir papildyta tekst. versija skelbta http://www.propatria.lt

Pirminis šaltinis: Kultūros barai

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/583833/ ... i-apacioje

Žygeivis
2012-02-29 15:59:19


Komunizmas (bolševizmas) Vakarų pasaulyje nebuvo pasmerktas tik todėl, kad bolševikai buvo Vakarų sąjungininkai ir pasmerkimas reikštų, kad jie "obuoliavo su velniu".

P.S. Visos teisės normos visada yra priklausomos nuo valdžioje sėdinčiųjų tikslų bei interesų.

Žygeivis
2012-02-29 16:09:00


Geriausias pavyzdys, jog teisėje viską lemia politiniai ir ekonominiai interesai, yra dabartinis Prancūzijos valdžios "mėtymasis" dėl armėnų genocido pripažinimo-nepripažinimo.

Įtakinga (nes labai turtinga) armėnų bendruomenė pasiekė, kad Prancūzija pripažino armėnų genocidą. Tačiau kada Turkija pagrasino realiomis sankcijomis, šis pripažinimas tuoj pat buvo atšauktas.

Dabar pamąstykime apie pasekmes Vakarams, jei teks "susikauti" ne su palyginti silpna Turkija, o su Rusijos imperija?

Štai čia ir yra pati svarbiausia priežastis, kodėl Vakarai nepripažįsta komunizmo (bolševizmo) nusikalstama ideologija.

P.S. Žinoma, čia turi labai didelę įtaką ir labai turtingos bei įtakingos žydų bendruomenės (ypač JAV), kurių žymūs atstovai glaudžiai susiję giminystės ryšiais su daugeliu žinomų bolševikų-komunistų-trockistų veikėjų visame pasaulyje, pradedant dar nuo ikirevoliucinių "reikalų".


E. Wittig-Marcinkevičiūtė: europiečių dilema (II)

http://www.balsas.lt/naujiena/588567/e- ... -dilema-ii

2012.03.23 10:06

Apie būtinumą komunistinius nusikaltimus prilyginti nacistiniams.

Teisių lygybės idėja ir Romos Statutas


Pirmoje straipsnio dalyje jau aptariau, kad 1948-aisiais apibrėžta genocido sąvoka yra pernelyg siaura.

Dabar pasvarstykime, ar yra juridinis pagrindas ją atmesti. Dalykas tas, kad Romos Statutas nėra atskiras dokumentas, jis priklauso Jungtinių Tautų chartijos dokumentų visumai. Jau preambulėje Romos Statutas nurodo, kad jo principai ir tikslai atitinka Jungtinių Tautų chartijoje apibrėžtus principus ir tikslus.

„Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ (1948) yra vienas iš kertinių dokumentų, į kuriuos nurodo daugelis Jungtinių Tautų dokumentų. Ir suprantama kodėl. Tautų teisė, kaip ir filosofiniai jos šaltiniai, visada rėmėsi žmogaus teisėmis ir argumentavo nuorodomis į jas. „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ įžangoje primenama, kad Jungtinių Tautų chartija (1945) – pamatinis Romos Statuto (1998) dokumentas – gina fundamentaliąsias žmogaus teises.

Taigi, remiantis vienu pagrindinių (antruoju) „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ straipsniu, „kiekvienas žmogus turi tas pačias teises ir laisves, pripažintas šioje deklaracijoje, nepriklausomai nuo jokių tą žmogų išskiriančių savybių, tokių kaip jo rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, nacionalinė ar socialinė kilmė, politinė ar kitokia nuomonė, jo nuosavybė (kursyvas mano – E. W.-M.), gimimo statusas ar kitas statusas“. Kadangi „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“ vienareikšmiškai įtraukia ir socialinę kilmę, ir politinę ar nepolitinę nuomonę kaip dalykus, kurių pagrindu diskriminacija yra nepateisinama, nėra logiška teigti, kad smerktinas sistemiškas susidorojimas tik su tam tikra žmonių grupe, o dėl kitos žmonių grupės naikinimo nusikaltėlius galima visiškai ar bent iš dalies išteisinti. Jungtinių Tautų teisinė matrica pateikia nuorodą į tai, kad žmogaus teisių redukavimas, motyvuojant socialine jo kilme ar politine pozicija, yra priešingas pačiai „Visuotinės deklaracijos“ idėjai. Jau pats bandymas diskriminaciją nacionaliniu ar religiniu pagrindu išskirti kaip didesnį moralinį blogį negu diskriminacija socialinės kilmės ar asmens nuomonės pagrindu prieštarautų pamatinėms šios deklaracijos, taigi ir pamatinėms Jungtinių Tautų, vertybėms.

Gal kas paprieštaraus, girdi, jau pats žodis „genocidas“ nurodo į naikinimą rasiniu, etniniu ar nacionaliniu pagrindu, tad plėsti jo prasmę lyg ir prieštarautų lingvistiniams principams. Bet šį priekaištą nesunku atremti. Pirmiausia, lotyniško ar graikiško žodžio genus prasmių spektras yra labai platus, todėl žodis „genocidas“ gali aprėpti ne tik nacionalinės ar rasinės priklausomybės, bet ir socialinės kilmės aspektus. Antra, dabartinis genocido apibrėžimas įtraukia naikinimą religiniu pagrindu, nors religija menkai susijusi su lotyniška žodžio genus etimologija. Trečia, jeigu žodis genocidas atrodo pernelyg siauras, tada galima būtų nuraminti etimologus, vartojant tokias sąvokas kaip sociocidas ar classicidas – jos tiktų apibrėžti tiems atvejams, kai bendruomenė ar jos dalis sistemiškai naikinama pagal socialinę kilmę ir klasinę priklausomybę. Taip pat galima būtų įvesti ir opinioncido sąvoką, kai sistemiškai naikinama bendruomenė ar jos dalis už tai, kad laikosi tam tikrų nuostatų ir pažiūrų. Reikėtų tik nurodyti, kad sociocidas, classicidas ir opinioncidas yra genocidui prilygstančios kategorijos ir kad visi šie nusikaltimai teisės ir moralės požiūriu vertintini vienodai. Dėl lingvistinių dalykų nevertėtų mesti už borto moralinių principų.

Teiginys, kad genocidas yra sunkesnis nusikaltimas už sociocidą prieštarauja pagrindinei „Viduotinės žmogaus teisių deklaracijos“ idėjai, kad žmogaus teisių ir statuso negalima atmesti jokiu to žmogaus specifiškumo pagrindu, nes visi žmonės turi lygias teises vien todėl, kad yra žmonės. Teisių lygybės idėja yra žmogaus teisių diskurso pamatas nuo tada, kai šis diskursas atsirado. Į ją nurodo ne vienas Jungtinių Tautų dokumentas. Galima sakyti, kad žmonių lygybės idėja yra fundamentalesnė už žmogaus teisių idėją, nes žmogaus teisių teorijos pradininkai rėmėsi prigimtine individų lygybe. Tad jeigu vienu pagrindu padarytą žmogaus teisių laužymą vertinsime griežčiau už kitu pagrindu padarytą tų pačių teisių laužymą, nusižengsime lygybės idėjai, be kurios nėra ką kalbėti ir apie žmogaus teises. Todėl genocido sąvoka, kaip ją šiandien apibrėžia Romos Statutas, prieštarauja esminiams Jungtinių Tautų principams, vadinasi, ir paties Romos Statuto prasmei. Kad būtų išsaugotas JT politikos nuoseklumas, reikia arba išplėsti genocido sąvoką, orientuojantis į „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ antrąjį straipsnį, arba Romos Statute išvardytų tarptautinių nusikaltimų sąrašą papildyti kitais, analogiškais, kurių sunkumas būtų prilygintas genocidui.

Jau dabar aišku, kad tarptautinė teisė nėra nusiteikusi žūtbūt „kabintis“ į esamą genocido straipsnio tekstą. Pavyzdžiui, Tarptautinis Baudžiamasis Tribunolas Ruandai pripažino masinius grupinius moterų išprievartavimus esminiu šio genocido elementu (Metinė JT ataskaita, 1999, §16), nors seksualinės prievartos nerasime tarp penkių minėtų veiksmų, kuriuos Romos Statutas pripažįsta kaip genocido veiksmus.

Bet pabandykime, diskusijos dėlei, priimti genocido apibrėžimą tokį, koks jis yra dabar, ir pasvarstykime, ar, remiantis šia gana siaura sąvoka, tikrai negalima komunistinių režimų apkaltinti genocidu. Ar tikrai yra pagrindas sakyti, kad bolševikų organizuotas Lietuvos žmonių naikinimas vyko ne pagal nacionalinį principą, kaip teigia tie, kuriems nepriimtina nusikaltimų sulyginimo idėja?

Pradėkime nuo to, kad Lietuvos žmonės buvo represuojami ir naikinami, klasinį atrankos principą taikant nenuosekliai, nes tarp represuotų asmenų esama visų klasių atstovų. Manyčiau, pats bolševikų abejingumas atrankos tikslumui rodo, kad klasinis aspektas jiems buvo ne pagrindinis, o antrinis. Suprantama, nebūtų neteisinga sakyti, kad nusitaikyta pirmiausia į tuos sluoksnius, kurie, klasikinio marksizmo supratimu, yra „liaudies priešai“, – tai turtingi žmonės, inteligentija, ūkininkai, valstybės tarnautojai ir dvasininkija. Panašu, kad toji „liaudies priešų“ kategorija yra identiška „imperijos priešų“ kategorijai. Juk šviesuomenė, dvasininkija, laisvi verslo ir ūkio atstovai yra kiekvienos tautos struktūrinis stuburas, taigi atranka nebūtinai buvo klasinė. Oponentai galėtų ir vėl paprieštarauti, esą visiškai nesvarbu, ar buvo atrenkama pagal priešiškumą proletariatui, ar pagal priešiškumą Rusijos imperijai, nes genocido sąvoka vis tiek būtų taikytina tik tuo atveju, jei lietuviai būtų buvę atrenkami represijoms vien dėl to, kad jie yra lietuviai. Iš tokio prieštaravimo logiškai sektų, kad, jeigu atranka vykdoma kokiu nors kitu principu nei nacionalumas, tai jau automatiškai paneigia atranką pagal tautinę priklausomybę. Ar tokia prielaida teisinga?

Tarkim, bolševikai būtų nusprendę, kad reikia naikinti tik lietuves moteris, nes jos mažiau spyriojasi, o tautos gyvybingumas vis tiek būtų neabejotinai pakirstas, – tai ar iš to darytina išvada, kad naikinimas vyko lyties, o ne nacionaliniu pagrindu? Aišku, kad ne. Antrinis atrankos aspektas nepaneigia, kad egzistuoja ir kitas – pirminis. Tai labai lengva pailiustruoti buitiniu pavyzdžiu: tarkime, nusprendėme atskirti bulves nuo morkų ir imamės jų atrankos. Morkas paliekam, bulves paimam, bet, kadangi neturime galimybės paimti visų bulvių, nusprendžiam atrinkti tik sveikas ir dideles. Jeigu bulvės atrenkamos pagal sveikumą ir dydį, ar iš to jau seka, kad bulvės nuo morkų buvo atskirtos ne todėl, kad jos yra bulvės? Manau, sutiksite, kad tokios išvados daryti negalima. O tokiu atveju visas argumentas netenka svorio. Lietuvių naikinimas klasiniu pagrindu logiškai nepaneigia, kad buvo vykdomas lituanocidas, t. y. lietuvių naikinimas todėl, kad jie yra lietuviai.

Ruandos atveju, nužudytų vyrų skaičius yra kur kas didesnis nei nužudytų moterų. Ir neatsitiktinai. Ypač pradinėje Ruandos genocido fazėje, vyrai ir berniukai buvo nuosekliai atskiriami nuo moterų. Žudymo objektu jie buvo pasirenkami dėl to, kad buvo matomi kaip potencialūs oponentų rekrūtai. Tačiau Ruandos Tribunolo teisėjai, nors ir susipažinę su liudininkų prisiminimais, nepadarė išvados, kad genocido nebuvo, o buvo gendercidas – žudymas lyties pagrindu. Tribunolas taip pat nepaneigė, kad įvykdytas genocidas, nors būta ir atrankos pagal politinę nuomonę. Hutu etninės daugumos radikalai sistemiškai naikino ne tik Tutsi mažumos vyrus bei prievartavo Tutsi moteris. Žudomi buvo ir tie Hutu vyrai, kurie buvo laikomi nuosaikiais, o taip pat ir prievartaujamos panašios politinės orientacijos Hutu moterys. Tad klausimas iškyla toks: kodėl Lietuvos gyventojų ar lietuvių tautos genocidas turėtų būti paneigtas argumentuojant vykusia socialine, klasine bei politinės nuomonės atranka, jeigu Ruandos gyventojų genocidas nebuvo paneigtas, nepaisant to fakto, kad vyko atranka pagal lytį bei politinę laikyseną?

Ką reiškia naikinti žmonių grupę rasiniu, nacionaliniu, etniniu ar religiniu pagrindu?


Daug kas yra įsitikinęs, esą genocidas – tai tik fizinis naikinimas, todėl įrodinėja, kad komunistų negalima kaltinti genocidu. Mat bolševikų imperija tautas naikino kitais būdais: taikydama priverstinę rusifikaciją, laužydama nepriklausomų Rytų Europos valstybių struktūrą, ardydama kultūros paveldą. Bolševikų smurtas išprovokavo emigraciją ir ginkluotą pasipriešinimą. Taigi, nors Stalinas sąmoningai naikino tautas, vis dėlto jos nebuvo fiziškai naikinamos. Nežinau, kuo remiasi tie, kurie teigia, kad genocidas yra grynai fizinė naikinimo forma, bet genocido straipsnis, kurį pripažįsta tarptautinė teisė, pagrindo tokiam teiginiui neduoda. Tarptautinė teisė apibrėžia genocidą kaip veiksmus, kurių tikslas yra sunaikinti, visiškai ar iš dalies, grupę žmonių, atrinktų rasiniu, nacionaliniu, etniniu ar religiniu pagrindu. Kitose šio teksto dalyse jau minėjau, kad genocido straipsnis apibrėžia penkis tokius veiksmus. Klausimas būtų toks: ar tie penki nurodyti veiksmai turėtų būti suvokiami tik kaip fizinis ar ir kaip dvasinis naikinimas?

Pirmiausia, kas yra fizinis naikinimas? Pats aiškiausias fizinio naikinimo pasireiškimas – pasirinktos individų grupės žudymas. Pagal šį apibrėžimą pirmas ir trečias genocido veiksmai (žudymas ir neįmanomų išgyventi sąlygų sudarymas) priklausytų fizinio naikinimo kategorijai. Bet antrą genocido veiksmą priskirti fiziniam naikinimui kur kas sunkiau, nes jo apibrėžimas nurodo, kad genocidas yra fizinis ir dvasinis (causing serious bodily and mental harm) individų luošinimas. Dar sunkiau į fizinio naikinimo kategoriją įtraukti ketvirtą genocido straipsnyje įvardytą veiksmą, kai bandoma užkirsti kelią tam tikros grupės žmonių gimstamumui. Tarkime, gimstamumą suvaržo prievartinis kontraceptikų naudojimas. Sakyti, kad toks veiksmas reiškia individų žudymą, reikštų teigti, kad kontraceptikų vartojimas prilygsta žudymui. Tačiau net konservatyviausi visuomenės sluoksniai (tie, kurie žmogžudystei prilygina, pavyzdžiui, abortus) kontraceptikų vartojimo nelaiko žudymu, o ką jau ir kalbėti apie pasaulietines jurisdikcijas. Taigi, jei norime, kad ketvirtas genocido straipsnyje įvardytas veiksmas kaip nors įtilptų į fizinio naikinimo sampratą, teks pripažinti, kad fizinis naikinimas aprėpia ne tik individų žudymą, bet ir biogenetinio jų kodo naikinimą. Tuo remiantis būtų galima teigti, kad veiksmai, užkertantys kelią tam tikros grupės gimstamumui, yra fizinis naikinimas, nes tokiu būdu naikinamas jos biogenetinis kodas.

Bet kaip tada suprasti genocido apibrėžime nurodytą penktą genocido veiksmą, – prievartinį vienos grupės vaikų perdavimą kitai grupei? Juk tada, kai vaikai atimami iš vienų ir perduodami kitiems, naikinamas ne biogenetinis jų kodas, o dvasinis paveldas, kalba ir kultūra.

Taigi jei genocido straipsnį skaitome ne paviršutiniškai, darosi aišku, kad genocidą jis apibrėžia ne vien kaip fizinę rasinės, nacionalinės, etninės ar religinės bendruomenės eksterminaciją. Tiesa, naciai taikė grynai fizinį žydų naikinimą, tačiau, kaip minėjau, du nusikaltimai gali būti teisiškai pripažinti tolygiais ne tik tuo atveju, jeigu abu atlikti tais pačiais būdais. Teisinis nusikaltimų sulyginimas reiškia, kad jiems taikomas tas pats baudžiamojo kodekso straipsnis. Kadangi žudymas yra tik viena iš genocido straipsnyje apibrėžtų naikinimo formų, tai tam tikros bendruomenės naikinimas (ar bandymas ją sunaikinti) kitais būdais yra nusikalstamas pagal tą patį straipsnį. Vadinasi, pagal genocido apibrėžimą Lietuvos piliečių bendruomeninės struktūros laužymas, lietuvių tautos mentaliteto ir kultūros griovimas, rusifikacija, persekiojimas dėl religinių ir tautinių įsitikinimų priskirtini genocido kategorijos veiksmams, atitinkantiems antrą ir penktą genocidinių veiksmų kategoriją.

Tačiau net ir tuo atveju, jei genocidą traktuosime tik kaip fizinį naikinimą, visiškai neaišku, kodėl reikėtų manyti, kad bolševikai šio nusikaltimo nepadarė. Vienas argumentas tų, kurie neigia lituanocido tapatumą genocidui, yra toks: net jeigu bolševikai ir naikino lietuvius nacionaliniu pagrindu, vis dėlto lituanocidas nebuvo toks baisus kaip holokaustas, nes bolševikai bent jau nebandė sunaikinti visų lietuvių, o naciai siekė sunaikinti visus žydus.

Antai filosofas Andrius Bielskis, „moraliniu nejautrumu“ apkaltinęs visus, kurie siekia komunistinius nusikaltimus sulyginti su nacistiniais, rašo: „Nejau Lietuvos išsilavinusi visuomenė yra tiek moraliai nejautri, kad nesuvokia, kokio masto nusikaltimas buvo Holokaustas? Iš kur mūsų pažiūrose yra tiek daug savo skaudžių žaizdų sureikšminimo, jog nerandame jėgų vienareikšmiškai ir be jokių „bet“ pripažinti akivaizdžią tiesą: Sovietų Sąjungos vykdytas genocidas prieš Lietuvos gyventojus negali prilygti nacių vykdytam Holokaustui.“[1]

Priekaištą Lietuvos visuomenei, kuri yra išsilavinusi, bet „moraliai nejautri“, Bielskis, regis, bando pagrįsti tokiu sakiniu: „Nacistinė Vokietija siekė fiziškai sunaikinti visus Europos žydus vien dėl to, kad jie buvo žydai.“ Iš to lyg ir išeitų, kad, filosofo manymu, žydų holokaustas buvo nepalyginamai didesnis nusikaltimas už bolševikų vykdytą lietuvių ir kitų tautų genocidą todėl, kad naciai planavo pilną genocidą, o bolševikai apsiribojo daliniu genocidu.

Taigi Bielskis yra įsitikinęs, kad visos nacionaliniu, rasiniu ar religiniu pagrindu atrinktos žmonių grupės sunaikinimas yra didesnis nusikaltimas už tuo pačiu pagrindu atliekamą dalinį jos sunaikinimą. Tokį įsitikinimą nesunku pagrįsti: pilnas genocidas yra baisesnis už dalinį todėl, kad sunaikinama daugiau žmonių. Juk nusikaltėlis, kuris nužudo du žmones, yra blogesnis už tą, kuris nužudo vieną žmogų, bent jau tuo atveju, jei tos žmogžudystės niekuo nesiskiria, t. y. jeigu jos padarytos vienodai žiauriai, vienodai sąmoningai ir panašiomis aplinkybėmis. Toks atsakymas skamba labai įtikinamai, bet tik tol, kol nepradedi atidžiau jo analizuoti.

Kadangi apeliuojama į nužudytų žmonių skaičių, iš to išeitų, kad pilnas genocidas yra kruvinesnis negu dalinis, nes per jį nužudoma daugiau žmonių. Bet ar yra pagrindas taip sakyti?

Jeigu naikinama didelė tauta, tada dalinis genocidas gali nusinešti daugiau gyvybių nei pilnas mažos tautos genocidas. Jeigu genocidų rūšiavimo pagrindinis kriterijus yra aukų skaičius, tai nusikaltėlis, įvykdęs, tarkim, tris dalinius genocidus greičiausiai bus toks pat blogas ar dar blogesnis už nusikaltėlį, kurio sąžinę slegia vienas pilnas genocidas. Jeigu tokių nusikaltimų sunkumo laipsnis tikrai priklauso nuo aukų skaičiaus, tai bolševikų nusikaltimai yra akivaizdžiai didesni už nacistų, nes komunizmo aukų skaičius yra kur kas didesnis, nors Stalinas vykdė dalinius tautų genocidus. Taigi tam, kad pagrįstume, kodėl pilnas genocidas yra iš principo baisesnis už dalinį, vien nuorodos į didesnį aukų skaičių nepakanka.

Čia reikėtų pridurti, kad filosofai, apmąstydami žmogžudystę, apskritai labai skeptiškai žiūri į bandymus moralinį vertinimą pagrįsti vien skaičiais. Tarkime, Jono šeimos narys buvo nužudytas, bet žudikui skirta švelnesnė bausmė, negu tam, kuris nužudė Petro šeimos narį. Būtų labai sunku Jonui išaiškinti, kad Petro šeimos skriaudikas nubaustas griežčiau, nes jis nuskriaudė dar ir Marytės, ir Juozo šeimas. Tarp žmogaus, įvykdžiusio žmogžudystę, ir „serijinio žudiko“, aišku, yra moralinis skirtumas. Bet tas skirtumas atsiranda ne savaime, ne vien todėl, kad „serijinis žudikas“ nužudo daugiau žmonių, o todėl, kad „serijinio žudiko“ veiksmai rodo mechanišką žudymo pobūdį, kai nutraukiami absoliučiai visi žmogiškieji ryšiai.

Tačiau mechaniškas žudymo stilius pasireiškia ne tik tada, kai nužudoma, tarkim, dvidešimt žmonių, bet ir tada, kai nužudoma perpus mažiau. Juk ne veltui „serijinio žudiko“ sąvoka teisės veikaluose paprastai apibrėžiama kaip „dviejų ar daugiau asmenų žudikas“ arba „trijų ar daugiau asmenų žudikas“. Šitas neapibrėžtas „ar daugiau“ aiškiai rodo, kad nuo tam tikros ribos skaičiai tampa beprasmiški, tad baudžiamasis kodeksas toliau nebediferencijuoja „serijinių žudikų“. Išvada: jeigu baudžiamasis kodeksas paprastai nerūšiuoja serijinių žudikų pagal nužudytų žmonių skaičių, kodėl turėtume tokį principą pripažinti tada, kai vieną genocidą lyginame su kitu?

Galbūt pilnas genocidas yra didesnis nusikaltimas todėl, kad tauta pasmerkiama išnykti, o po dalinio ji vis dėlto dar gali atsigauti? Tačiau mažai tautai ir dalinis jos genocidas gali reikšti visišką sunaikinimą. Jei sunaikinama šviesuomenė, tauta praranda orientyrus ir ima pati naikinti savo tapatumą. Bet ir tuo atveju, jei dalinis genocidas palieka tautinės regeneracijos galimybę, vis tiek neaišku, kodėl faktą, kad vieną tautą planuota išžudyti visą, tik nespėta tų planų įvykdyti iki galo, reikėtų laikyti baisesniu už faktą, kad kitas nusikaltėlis nužudė keliasdešimt kartų daugiau žmonių?

Bandžiau paaiškinti, kodėl, mano manymu, nėra pagrindo teigti, kad pilnas genocidas iš principo yra didesnis nusikaltimas už dalinį. Požiūriai šiuo klausimu, suprantama, skiriasi ir jie gali skirtis. Vis dėlto būtų gerai, jei ta akademinės bendruomenės dalis, kuri laikosi kitokios nuomonės, nustotų svaidytis apibendrintais priekaištais ir, užuot dariusi miglotus pareiškimus, aiškiau artikuliuotų savo poziciją. Pradžiai pakaktų ir to, kad, dėl argumentų stokos neįstengdami pagrįsti genocidų hierarchijos, bent jau garbingai susilaikytų nuo nežinia kuo grindžiamų priekaištų, esą oponentai „menkina“ ar net „neigia“ žydų holokaustą.

Priekaištas, kad komunistinių nusikaltimų prilyginimas nacistiniams sumenkins žydų holokaustą, yra stačiai absurdiškas. O labiausiai stulbina tai, kad šį argumentą pateikiantys asmenys yra šventai įsitikinę, atseit jų teiginiai išreiškia paramą žydams ar atstovauja žydų nuomonei. Nei pirma, nei antra nėra tiesa.

Daug žydų (ir toli gražu ne tik tie, kurie patys nukentėjo nuo bolševikų) giliai užjaučia tautas, patyrusias sovietinį genocidą, ir remia jų siekį, kad komunizmo nusikaltimai būtų pasmerkti lygiai taip pat kaip nacizmo nusikaltimai. Būtent žydai, kurie patys daug iškentėjo, visada skuba užjausti ir paremti kitas persekiojimų aukas. Lietuvoje šią poziciją pakankamai aiškiai yra išdėstęs Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris.[2]

Taigi argumentas, neva toks prilyginimas menkina holokausto kančias, anaiptol neatspindi žydų pozicijos. Be to, požiūris, kad komunizmo ir nacizmo nusikaltimai nelygintini, nėra žydams draugiškas. Greičiau priešingai – jis artimesnis antisemitizmui, nes implikuoja, kad žydai yra nejautrūs kitų tautų kančioms, todėl nesolidarūs. Taigi tiems, kurie remia šį argumentą, manydami, kad tuo išreiškia draugiškumą žydams, siūlyčiau dar kartą gerai pagalvoti. Jei prieštarauji kokių nors radikalių sionistų nuomonei, nereiškia, kad esi antisemitas. Atvirkščiai – antisemitizmui daug artimesnė pozicija yra manyti, kad kai kurių radikalų skelbiamos idėjos išreiškia visos žydų tautos požiūrį.[3]

Kas yra sistemiškas žmonių žudymas?


Vienas Andriaus Bielskio teiginys yra vertas išskirtinio dėmesio – pasak jo, komunistai nevykdė sistemiško žudymo. Galimi du paaiškinimai: arba filosofas žodį „sistemiškas“ vartoja kažkokia tik jam vienam suprantama prasme, arba tiesiog dar nespėjo pasidomėti Lietuvos istorija. Minėtas požiūris šokiruoja kiekvieną, net ir diletantiškai nutuokiantį apie mūsų šalies neseną praeitį. Nekeista, kad Bielskis sulaukė pasipiktinimo reakcijų.4 Vis dėlto manyčiau, kad šis teiginys nėra toks trivialus ir nereikšmingas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jis tik prastai artikuliuotas, todėl ir verčia susiimti už galvos. Sistemiško žudymo sąvoka yra fundamentali, tiek apibrėžiant genocidą, tiek nusikaltimus žmogiškumui, todėl svarbu ją kuo detaliau apsvarstyti.

Pirmiausia, sakydamas, kad bolševikai nežudė sistemiškai, Bielskis, regis, nenori pasakyti, esą jie žudė spontaniškai, t. y. neturėdami plano ir neorganizuotai. Jis neteigia, kad, pavyzdžiui, Rainių miške žudynes surengė girti raudonarmiečiai iš neturėjimo ką veikti. Bielskio teiginys labiau sukasi ne apie kaip nors savitai suvokiamą „sistemiškumą“, bet apie pačią „žudymo“ sąvoką. Jis rašo: „patologiškas Stalino režimas naikino politinius oponentus ir tuos, kuriuos laikė klasiniais priešais“, tačiau pabrėžia, kad Sibiro ir Kazachstano lageriuose „nebuvo masinio žmonių naikinimo dujų kamerose“.

Čia svarbu priminti, kad Romos Statutas nemini kokio nors žudymo būdo ar metodo, kuris būtų neįtrauktas į grupę veiksmų, klasifikuojamų kaip genocidas ar nusikaltimai žmogiškumui. Ar žmonės sušaudomi, ar sudeginami, ar sugrūdami į dujų kameras, ar kaip nors kitaip nužudomi – tarptautinės teisės dokumentai, o ir baudžiamasis kodeksas, to neišskiria, bent jau tol, kol nė vienas nužudymo būdas nėra apibrėžtas kaip žiauresnis už kitus. Manau, Bielskis tai supranta. Iš tolesnių filosofo išvedžiojimų aiškėja, kad jam rūpi pabrėžti ne patį žudymo metodą: „Gulagas veikė per ypatingai sunkaus, žeminančio, dažnai mirtinai sekinančio darbo lagerių sistemą, tačiau skirtingai nei Trečiojo reicho okupuotoje Lenkijos teritorijoje, juose žmonės nebuvo sistemiškai žudomi.“ Nors pripažįsta, kad „1932–1933 metais Ukrainoje vykęs badas buvo tiesiogiai susijęs su Stalino vykdyta prievartinės kolektyvizacijos politika“, tačiau teigia: „net sutinkant su griežčiausiomis šios tragedijos istorinėmis interpretacijomis (t. y. vadinant ją Holodomoru), būtų klaida Ukrainos badą ir tiesioginį žydų naikinimą vertinti kaip turintį tą patį veiksmo intencionalumo lygį.“

Taigi Bielskis bando tiesioginį sistemišką žudymą atskirti nuo netiesioginio sistemiško žudymo. Jis pripažįsta, kad Stalino represijos buvo sistemiškos, bet neigia, kad tos sistemiškos represijos prilygsta sistemiškam ir tiesioginiam žudymui, kokio griebėsi naciai. Tada reikėtų klausti, ar Bielskis yra teisus: (a) sakydamas, kad bolševikų negalima kaltinti sistemiškais tiesioginiais žudymais; (b) ar jis gali pateikti apibrėžimą, kuo tiesioginis žudymas skiriasi nuo netiesioginio; (c) ar jis gali paaiškinti, kodėl tiesioginis žudymas yra moraliniu požiūriu baisesnis už netiesioginį?

Jeigu kalbėsim apie žudymą sušaudant kaip apie paradigminį tiesioginio žudymo būdą, tai neteisinga būtų sakyti, esą komunistai nežudė sistemiškai ir tiesiogiai: Katynė ir Rainiai – tai tik du dažnai minimi pavyzdžiai šalia aibės kitų. Tiesioginį žudymą atskirti nuo netiesioginio, tokio kaip sąmoningas mirties sąlygų sudarymas, yra beveik neįmanoma, o jeigu ir įmanoma, tai neturi jokios įtakos moraliniam vertinimui. Ką reiškia „žudyti tiesiogiai“? Tarkim, atsakymas galėtų būti toks: žudikas tiesiogiai, t. y. savo rankomis, atlieka veiksmą, kuris sukelia kito žmogaus mirtį, o netiesiogiai žudyti reiškia tik sudaryti tam tikras sąlygas, numatant, kad tos sąlygos sukels mirtį. Bet jeigu aš uždarau žmogų į dujų kamerą (šią naikinimo formą Bielskis vadina tiesioginiu žudymu), tai, regis, irgi „savo rankomis“ neatlieku paties žudymo veiksmo, tik sudarau mirties sąlygas. Ir tada neaišku, kodėl holodomoras laikomas netiesioginiu žudymu. Juk elgesys, kai žmonės uždaromi į dujų kamerą, o po to paspaudžiamas dujų mygtukas, yra stulbinamai panašus į tą, kai iš žmogaus atimamas maistas ir įrankiai, o pasitraukti ten, kur galėtų įsigyti kitus įrankius ir prasimaitinti, jam neleidžiama. Tai koks gi tas skirtumas tarp „paties veiksmo“ ir „sąlygų sudarymo“? Ir kodėl sąlygų sudarymas nėra veiksmas?

Na, bet, tarkime, Bielskiui pavyktų mus įtikinti, kad ir holodomoras, ir vasariškai apsirengusių, į gyvulinius vagonus suvarytų žmonių išvežimas prie Lenos žiočių priklauso netiesioginio žudymo kategorijai. Tačiau kodėl tokie veiksmai yra mažiau baisūs ar mažiau smerktini už sušaudymą, už naikinimą dujų kamerose? Bielskis užsimena apie skirtingą „veiksmo intencionalumo lygį“, jis mano, kad naikinimas dujų kamerose ar sušaudymas buvo labiau intencionalus nei „sąlygų sudarymas“ holodomorui ar tremtinių badmiriavimui ir šaltmiriavimui Sibire.

Nežinau, kaip intencionalumą supranta Bielskis, tačiau žinau, kaip jį traktuoja baudžiamasis kodeksas, taip pat ir Romos Statutas (30 straipsnis). Žmogaus nužudymas laikomas tyčiniu (padarytu su intencija nužudyti), jeigu žudikas nužudymo momentu kontroliuoja savo kūną, t. y. jeigu pistoleto gaiduką jis nuspaudžia ne kokio nors, pavyzdžiui, epilepsijos priepuolio ištiktas arba ne tada, kai jo alkūnę tyčia ar netyčia stumteli kitas asmuo, ir jeigu jis supranta, kad tam tikri jo veiksmai (tokie kaip pistoleto gaiduko paspaudimas) lems arba gali lemti kito žmogaus mirtį. Pavyzdžiui, jeigu aš nuspaudžiau gaiduką, kai tikrindama, ar ginklas veikia, nukreipiau šautuvą į dangų, bet nepamačiau, kad iš padebesių leidžiasi parašiutininkas, tada teisininkai sakys, kad tą parašiutininką aš nušoviau netyčia, t. y. be intencijos nužudyti žmogų.

Taigi, teisiniu požiūriu, sistemiškas žmonių žudymas su intencija nužudyti yra visi ne spontaniški, o planiniai ir organizuoti veiksmai, kuriuos įvykdę asmenys žinojo, kad dėl tokių veiksmų žus arba gali žūti žmonės, bet tų veiksmų nenutraukė, nors buvo fiziškai pajėgūs tą padaryti. Teigti, kad bolševikai, aptvėrę holodomorui pasmerktų ukrainiečių teritoriją ir atėmę iš jų viską, kas būtina, kad žmonės išgyventų, darė tai nekontroliuodami savo veiksmų arba nesuvokdami galimų padarinių, būtų absurdas.

O gal Bielskis nori pasakyti, kad tuo atveju, jeigu žūsta tik dalis žmonių, tai ir veiksmai buvo mažiau tyčiniai, mažiau numatantys mirtinas pasekmes? Lygindami su įvykiais Ruandoje, galėtume priminti, kad Tribunolas seksualinę prievartą tyčiniu sistemiško naikinimo veiksmu pripažino todėl, kad didžioji dalis grupiniu būdu išprievartautų moterų buvo apkrėstos ŽIV. Kitaip tariant, sistemiško naikinimo intencija vis tiek buvo įžvelgta, nors mirtina liga susirgo ne visos išprievartautos moterys. Tai kodėl Lietuvos gyventojų trėmimus ar pasmerkimą sekinančiam darbui gulaguose reikėtų vertinti kaip netyčinį naikinimą, argumentuojant tuo, kad žuvo ne visi tremtiniai ir gulagų darbininkai?

Taigi kalbėti apie mažesnį veiksmų intencionalumo lygį, tarsi sušvelninantį bolševikų veiksmus, nėra pagrindo. Į teisinį intencionalumo apibrėžimą puikiausiai telpa ir „tiesioginis“ žudymas, ir tremtys, ir gulagas, ir holodomoras.

Tai ką bando įrodyti Bielskis? Gal, kalbėdamas apie mažesnį komunizmo nusikaltimų intencionalumą, jis turi omenyje skirtumą, kurį kai kurie filosofai įžvelgia tarp sąvokų „nužudyti“ ir „netrukdyti numirti“ ar „leisti numirti“ (killing and letting die)? Tipiškas tokio „netrukdymo numirti“ pavyzdys būtų, jeigu matydami avarijos sunkiai sužalotą žmogų abejingai praeitume pro šalį, nors turime veikiantį mobilųjį telefoną ir galime be vargo iškviesti sužeistajam medicinos pagalbą. Kai kurie filosofai mano, kad toks abejingas elgesys prilygsta žmogžudystei, bet yra ir tokių, kurie laikosi priešingos nuomonės. Tai gal Bielskis mano, kad stalinistai, panašiai kaip tas abejingas praeivis, tiesiog paliko žmones „suktis“ kaip kas išmano neįmanomomis išgyventi sąlygomis, bet tai darydami bent jau nenorėjo jų sunaikinti?

Tačiau atvejai, klasifikuojami kaip „netrukdymas numirti“, daro prielaidą, kuri čia visiškai netinka. Tai prielaida, kad žmogus, apkaltintas „netrukdymu numirti“, nėra atsakingas nei už „ nužudymo veiksmą“, nei už sudarymą sąlygų, kurios pasmerkė mirčiai. Juk minėtas abejingas praeivis nesukėlė avarijos. Tačiau badu numarinti ukrainiečiai, kaip ir tie, kurie mirė gulaguose, anaiptol nebuvo abejingumo ar neatsakingumo aukos, nes tokios baisios gyvenimo sąlygos jiems buvo sudarytos sąmoningai ir tyčia. Nužudymas (homicidas) kaip abejingo ar neatsakingo elgesio pasekmė yra konkrečiai apibrėžta baudžiamojo kodekso kategorija, bet į ją tikrai netelpa jokie minėti bolševikų veiksmai.

Jeigu jau užsiimame nužudymo būdų rūšiavimu, tai vertėtų prisiminti ir tokį rūšiavimą, kurį paprastai pripažįsta visi baudžiamieji kodeksai – žmogžudystė yra laikoma ypač sunkiu nusikaltimu, jeigu auka prieš mirtį buvo kankinama. O šiuo atžvilgiu bolševikai, regis, pranoko nacius. Sunku įsivaizduoti baisesnę mirtį negu lėtas kankinamas išsekimas nuo bado, nepakeliamo darbo, šalčio ir negydomų ligų, matant, kaip mirties šešėlis vis labiau temdo brangiausių žmonių veidus, ir žinant, kad niekuo negali padėti nei jiems, nei sau…

Kodėl yra būtina sulyginti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus


Iki šiol mūsų diskusija sukosi apie patį komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimą, tokio sulyginimo pagrįstumą. Išdėsčiau poziciją, kad nėra jokio objektyvaus moralinio ar teisinio pagrindo, kad tie nusikaltimai nebūtų sulyginti ir pasmerkti kaip vienodai kraupūs. Dabar norėčiau pasvarstyti, kodėl mums, Lietuvai ir visai Europai, toks sulyginimas yra būtinas ir netgi esminis žingsnis bendros Europos vizijos link.

Veikale „Baudžiamojo kodekso permąstymai“ (Rethinking Criminal Law) George’as P. Fletcheris, vienas įtakingiausių teisės teoretikų, teigia: jeigu norime suvokti teisę, ypač tą jos dalį, kuri apibrėžia ir aprašo nusikaltimus, pirmiausia turime suprasti iškiliausią šios teisinės srities bruožą – tai bausmė ir nusikaltėlio nubaudimo procesas.[4] Pasak Fletcherio, JAV teisės supratimas yra toks: jeigu reikalaujama bausmės, visada implikuojama, kad padarytas nusikaltimas, kita vertus, jeigu koks nors veiksmas įvardijamas kaip nusikaltimas, iš to visada išplaukia ir teisė siekti, kad nusikaltėlis būtų nubaustas.

Įdomu, kad pati lietuvių kalba pabrėžia bausmės ryšį su nusikaltimu. Anglakalbiai turi „nusikaltimų kodeksą“ (criminal law), o lietuviai – „baudžiamąjį kodeksą“. Nusikaltimo ir bausmės neatsiejamumą patvirtina ir vokiečių kalba (Strafrecht). Taigi, nors reikalauti nusikaltimų sulyginimo ir reikalauti (vienodos) bausmės yra du skirtingi dalykai, vis dėlto pats nusikaltimų sulyginimas – dėl nusikaltimo sąvokos fundamentalaus ryšio su bausme – būtų tolygus pripažinimui, kad panašių nusikaltėlių aukos turi teisę reikalauti panašių bausmių.

Vis dėlto, nors pati nusikaltimų sulyginimo prasmė yra neatsiejama nuo bausmės prasmės, mūsų svarstomu atveju būtent bausmė, tiksliau klasikinė jos funkcija, neatrodo pati svarbiausia. Modernūs teisiniai-filosofiniai diskursai išskiria dvi bausmės funkcijas – tai atpildas už padarytus veiksmus (desert) ir tolesnių nusikaltimų prevencija (deterrence). Prevenciją galima suprasti dvejopai: kaip nukreiptą į tuos, kurie nusikaltimus jau padarė ir reikia užkirsti kelią, kad jų nekartotų, arba kaip nukreiptą į galimus nusikaltėlius, nes reikia „atbaidyti“ juos nuo noro peržengti normas. Akivaizdu, kad didžioji dauguma komunizmo nusikaltėlių nesulauks atpildo, kaip ir jų aukos – teisingumo, nes ir vienų, ir kitų mažai bėra tarp gyvųjų. Be to, bausmėms įvykdyti reikėtų Rusijos bendradarbiavimo, o ši šalis, SSRS paveldo perėmėja, per artimiausius dešimtmečius, net jei to reikalautų Europos Sąjunga, vargu ar imsis kokių nors atgailos veiksmų. Išskyrus vieną kitą atvejį, bausmė ateitų per vėlai, taigi atpildas nėra įmanomas. Tuo nenoriu pasakyti, kad nusikaltimų sulyginimo procesas neturi svarbios praktinės ir dvasinės prasmės. Tiesa, prasmė šiuo atveju yra labiau susijusi su nusikaltimų pasmerkimu kaip simboliu negu su realia bausme.

O kodėl nusikaltimų sulyginimas turėtų būti reikšmingas Vakarų Europai?


Čia vėl norėčiau grįžti prie Fletcherio, kuris apmąsto įvairias bausmės funkcijas, tarp jų ir tą, kurią įvardija kaip koreguojančią (corrective).[5] Bausmė, kaip nusikaltimo koregavimas, siekia, kad nusikaltėlis kentėtų taip, kaip kentėjo jo auka arba aukos šeima.[6] Fletcheris nurodo, kad ši koreguojanti bausmės funkcija yra tiesiogiai susijusi su bibliniu bausmės funkcijos supratimu. Remdamasis žymaus hebrajų, romėnų ir biblinės teisės tyrinėtojo Davido Daube’o darbais, Fletcheris rašo, kad, biblinės kultūros požiūriu, „žmogžudys kontroliuoja aukos kraują“, todėl žmogžudys turi būti nužudytas tam, kad aukos kraujas galėtų grįžti pas Dievą, kaip tai esą įvyktų natūralios mirties atveju.[7] Pasak Fletcherio, biblinė bausmės prasmė atspindi senovinę archajišką bausmės funkcijos supratimo tradiciją, kurios išeities taškas yra aukos kančia, o bausmė – atpildas už ją. Iš biblinės bausmės logikos seka ir tai, kad bendruomenė, kurios pareiga nubausti žudiką, to nepadariusi tampa kalta dėl to, kad sutrukdė „išlaisvinti aukos kraują“. Pasak Fletcherio, šis vaizdinys, pagal kurį nusikaltimas yra aukos kraujo kontrolė, šiandien galėtų būti interpretuojamas kaip metafora – nusikaltėlis užvaldo auką ir aukos šeimą: „Nusikalstamas elgesys įtvirtina nusikaltėlio pranašumą jo aukos ir aukos šeimos, jei nusikaltimas yra žmogžudystė, atžvilgiu.“ [8] Bausmė panaikina aukos ir jos šeimos „užvaldymą“, atstato lygybę tarp aukos ir nusikaltėlio, versdama nusikaltėlį iškęsti tokias pačias kančias, kokias patyrė jo auka. Fletcherio teigimu, viena iš bausmės funkcijų yra išreikšti solidarumą su auka ir jos šeima, vienas iš būdų pasakyti: „Jūs ne vieni. Mes stojame jūsų pusėn prieš nusikaltėlį.“ Fletcheris daro išvadą, kad šiandien aktuali biblinės metaforos prasmė ta, kad visuomenė, kuri neatlieka pareigos nubausti kaltuosius, tampa nusikaltėlių bendrininke. Tokiu būdu ji išsižada aukų ir įtvirtina nusikaltėlio dominavimą.[9] Bausmės taikymas – priešingai – išreiškia bendruomenės solidarumą su auka. Būtent šiame kontekste Fletcheris pateikia Rytų europiečių siekimą nubausti komunistinius nusikaltėlius, kad pelnyta bausmė sustiprintų bendruomenės solidarumą.

Tokio pobūdžio samprotavimai šiuolaikinės teisės teorijos diskursuose yra itin reti. Bausmės kaip atpildo supratimas apskritai darosi nepopuliarus, jau nekalbant apie bausmės interpretaciją per Biblijos prizmę. Vyrauja pragmatiškos bausmės tikslo koncepcijos, susijusios su visuomenės apsaugojimo idėjomis, su vadinamąja „socialine higiena“ (H. L. A. Harto terminas)[10]. Tuo svarbiau, kad tokias mintis išsako asmenybė, kurios reputacija tarp šiuolaikinių anglakalbių teisės teoretikų yra jau vos ne kultinė. Ir būtent šios Fletcherio mintys, man atrodo, adresuotinos Vakarų Europai. Komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimas prasmingas tuo atžvilgiu, kad tai sustiprintų Europos solidarumą. Kol Vakarų Europos valstybės nesutiks žengti šio žingsnio, tol jos iš esmės vertins Rytų Europos valstybes kaip nepriklausančias ES bendruomenei. Pasak Fletcherio, atmesdama komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimo idėją, Vakarų Europa nesisolidarizuoja su Rytų Europa, nestoja jos aukų pusėn ir tokiu būdu netgi tampa simboline nusikaltimų bendrininke. Atmesdama nusikaltimų sulyginimo idėją, Vakarai parodo, kad Rytų Europos prisijungimas jiems reiškia ne ką daugiau negu naują rinką savo prekėms parduoti.

Europiečiams reikėtų kada nors išmokti pamoką, kad kiekviena pozityvi idėja turi savo negatyviąją pusę, net pats moraliausias tikslas gali pasiekti momentą, kai jo vardu imama trypti žmogaus teises. Nuo to momento, kai toks lūžis įvyksta, gera idėja virsta savo priešybe. Svarbu suvokti ir tai, kad idėjas koreguoja, galimą tragišką jų lūžį paskatina dar ir skirtingas istorinis kontekstas, ir skirtingi asmenys, kurie toms idėjoms atstovauja. Ir atsitinka taip, kad vienoje pasaulio pusėje tam tikra politinė jėga sukyla prieš magnatų diktatą, o kitoje – tokio pat pavadinimo politinė jėga tarnauja piniguočių interesams…

O ką komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimas reikštų Rytų Europai? Savaime suprantama, mums jis yra dar reikšmingesnis ir labai įvairiais aspektais, ypač išskirčiau vieną – manau, kad pagrindinė to reikšmė Rytų Europai yra susijusi su vadinamuoju „procedūriniu teisingumu“.

Filosofai ir teisės teoretikai išskiria dvi teisingumo formas – tai substancialusis (substantial justice) ir procedūrinis teisingumas (procedural justice). Procedūriniam teisingumui priskiriami, be kita ko, ir tokie dalykai kaip nešališkas teismas, teisė būti išklausytam ir ginamam advokato, būti teisiamam pagal pripažintus standartus. Tipišku procedūrinio neteisingumo pavyzdžiu yra laikoma Franzo Kafkos romane „Procesas“ aprašyta situacija: herojus išgyvena tikrą košmarą žinodamas, kad yra teisiamas, bet jis nežino kuo yra kaltinamas, ir neturi galimybių tai išsiaiškinti. Procedūrinio teisingumo akimis, teisingos gali būti net „drakoniškos bausmės“ ar kitokie nepamatuoti ir morališkai neproporcingi sprendimai. Tarkim, valstybė praktikuoja žiaurias bausmes, kurios substancialiojo teisingumo požiūriu yra visiškai neadekvačios. Bet, jeigu tos bausmės yra taikomos visiems be išimties už tokį patį nusikaltimą, tada jos vis tiek yra teisingos, žvelgiant iš procedūrinio teisingumo pozicijų. Pavyzdžiui, daugumai iš mūsų turbūt atrodys, kad pakarti žmogų už tai, kad jis pavogė dešimt litų, yra neteisinga. Bet, jeigu mirties bausmė taikoma visiems be išimties, kas sąmoningai ir piktybiškai pavogė dešimt litų, vis tiek galima tvirtinti, kad procedūriškai šalies teisinė sistema yra teisinga.

Teisinės valstybės pagrindams procedūrinis teisingumas yra, ko gero, svarbesnis už substancialųjį teisingumą. Ten, kur nėra procedūrinio teisingumo, visuomenės struktūra yra paremta fundamentalia piliečių nelygybe. Nors ši teisingumo rūšis negarantuoja visų humanistinių principų, ji garantuoja piliečių lygybę prieš įstatymą. Tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl būtina sulyginti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus – tai lems Rytų Europos valstybių ateitį Europos šalių bendrijoje. Pagal procedūrinio teisingumo logiką vieno nusikaltimo auka jausis pažeminta, jei kito nusikaltimo auka, kurios patirtoji skriauda atitinka tą patį baudžiamojo kodekso straipsnį, bus labiau ginama, o jos skriaudikas labiau smerkiamas. Atmetusi komunizmo ir nacizmo nusikaltimų sulyginimą ateities Europa bus pasmerkta tapti dviejų rūšių piliečių visuomene – įstatymas vienus gins mažiau, o kitus daugiau. Net jei bus pasiekta lygiateisiškumo kitose srityse, nesant tolygaus komunizmo ir nacizmo nusikaltimų pasmerkimo, Rytų europiečiai bus antrarūšiai, morališkai mažiau vertingi subjektai.

Mykolo Romerio universiteto docentas, Vilniaus Universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius Dainius Žalimas apeliuoja būtent į procedūrinį teisingumą teigdamas: „Teisingumo principas reikalauja vienodai traktuoti nusikaltimus, kurie vienodai teisiškai kvalifikuojami (neatmetant to, kad faktinės šių nusikaltimų aplinkybės ir priežastys, žinoma, skiriasi), t. y. būtina vienodai moraliniu ir teisiniu požiūriu pasmerkti, vertinti ir traktuoti visus genocido nusikaltimus, žmoniškumo nusikaltimus ir karo nusikaltimus, kad ir koks režimas būtų už juos atsakingas, ir nepaisant to, kas yra konkretūs nusikaltimų vykdytojai ir kokia ideologija šių nusikaltimų vykdymas buvo grindžiamas.“[11] Žalimas taip pat atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad aukos statusas ir jos teisė į teisingumą nesikeičia, priklausomai nuo to, ar ji buvo genocido, nusikaltimų žmoniškumui, nusikaltimo prieš taiką ar tiesiog karo nusikaltimo auka: „Bet kokia skirtingų totalitarinių režimų aukų diskriminacija yra nepriimtina demokratinėje visuomenėje ir nesuderinama su europinėmis teisingumo, žmogaus teisių, teisinės valstybės ir demokratijos vertybėmis.“

Kalbant specifiškai apie Lietuvą, dar reikėtų pabrėžti, kad, šalia procedūrinio teisingumo, komunizmo nusikaltimų pasmerkimas ir oficialus moralinis ir teisinis jų įvertinimas kaip tolygių nacizmo nusikaltimams atvertų nors ir nedidelę, bet vis dėlto galimybę, kad prasidės bent jau šiokia tokia Lietuvos desovietizacija. Žalimas rašo: „Niurnbergo principų universalumas taip pat implikuoja tų pačių teisinių standartų taikymą sprendžiant susijusius su totalitarinių režimų nusikaltimais klausimus; tuo pačiu ir komunistinių režimų nusikaltimų neigimas neturėtų būti toleruojamas, kai netoleruojamas nacistinių režimų nusikaltimų neigimas.“ Taigi, reali nusikaltimų sulyginimo pasekmė būtų ta, kad bent jau būtų galima siekti, kad, pavyzdžiui, tokie istorikai, kurie neigia Lietuvos okupaciją, kitus prieš mūsų tautą ir valstybę padarytus nusikaltimus, netektų įtakingų profesorių ar dekanų postų.

Pražiopsota desovietizacija leido įsigalėti kairiesiems ir atvedė prie to, kad nepriklausomoje Lietuvoje labai išplito fenomenas, kurį apibūdinčiau kaip lituanofobiją – ji pasireiškia kaip lietuvių patirtų kančių ir represijų neigimas, tyčiojimasis iš pasipriešinimo kovų, apskritai iš Lietuvos istorijos.

Lietuva, regis, tampa vienintele Europos Sąjungos šalimi, kurioje lituanofobija yra nebaudžiama. Bet kur kitur tokį elgesį būtų galima apskųsti pagal straipsnį, draudžiantį praktikuoti ksenofobiją. Bet lietuviai lietuviams Lietuvoje juk nėra „svetimi“, tad lituanofobų traukti baudžiamojon atsakomybėn kaip ir neišeina…

Panašu, kad Lietuva neranda savyje jėgų užkirsti kelio agresyviai brukamai lituanofobijai, kaip ir kadaise nebuvo pajėgi sustabdyti iš pradžių bolševikų skverbimosi, o vėliau lituanocido. Esant tokiai situacijai, glaudesnis bendradarbiavimas su ES institucijomis ir bendros iniciatyvos su kitomis Rytų Europos valstybėmis galėtų būti vienintelis (paskutinis?) kelias sustabdyti lėtinę Lietuvos valstybės destrukciją.

[1] Andrius Bielskis, Nepripažinę Holokausto neprisiimsime atsakomybės už šią tragediją, www.delfi.lt, 2010 gruodžio mėn. 10 d. Kiti Bielskio teiginiai taip pat paimti iš šio straipsnio.

[2] Eglė Samoškaitė, Emanuelis Zingeris: Komunizmo nusikaltimai nepasmerkti, nes sovietai nesijautė nugalėti, www.delfi.lt, 2009 kovo mėn. 24 d.

[3] Tiems, kurie nori geriau suprasti, kaip tam tikri iš pažiūros prožydiški veiksmai ir teiginiai gali būti antisemitiniai pagal savo prasmę ir logiką, siūlyčiau perskaityti žymaus žydų kilmės kanadiečio, filosofijos profesoriaus Michaelo Neumanno knygą The Case Against Israel (2005).

[4] George P. Fletcher, Rethinking Criminal Law, Boston, Toronto, Little, Brown and Company, 1978, p. 409.

[5] George P. Fletcher, Punishment versus Treatment, In: Basic Concepts of Criminal Law, New York, Oxford: Oxford University Press, 1998, p. 25–42.

[6] Ten pat, p. 37.

[7] Ten pat, p. 37. (The view in biblical culture, as one leading scholar argues, was that a manslayer acquired control over the victim’s blood; the slayer had to be executed in order to release the blood, permitting it to return to God as in the case of a natural death.)

[8] Ten pat, p. 37. (Criminal conduct establishes the supremacy of the criminal over the victim and, in the case of homicide, the victim’s family.)

[9] Ten pat, p. 38. (When we fail to prosecute and punish a known violent offender, we all become complicitous in maintaining the victim’s state of subservience.)

[10] Hartas turėjo omeny tokius plačiai paplitusius šiuolaikinės teisėsaugos veiksmus kaip „sandorius“ su nusikaltėliais, siūlant jiems laisvę mainais už vertingą informaciją apie jų sėbrus. (Herbert Lionel Adolphus Hart. Punishment and Responsibility. Essays in the Philosophy of Law Oxford University Press 1973.)

[11] Dainius Žalimas, Lietuva – ne vieniša, siekdama vienodo totalitarizmo nusikaltimų traktavimo, www.delfi.lt, 2011 sausio mėn. 6 d.

Pakoreguota ir papildyta teksto versija skelbta www.propatria.lt.

Pirminis šaltinis: Kultūros barai

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/588567/ ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Re: Sovietai ir naciai
StandartinėParašytas: 29 Vas 2012 17:35 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15776
Miestas: Ignalina
E. Wittig-Marcinkevičiūtė: apie valstybę ir intelektualus


http://www.balsas.lt/naujiena/585364/e- ... elektualus

2012.03.06 14:46

Grįžtant prie vertybinės istoriografijos, galima paprieštarauti, kad šį modelį Vakarų valstybės taiko ne visur. Tokia išimtis būtų Vokietija – nepaisant to, kad Rytų vokiečiai patyrė komunistinio režimo represijas, kairiajam totalitarizmui vertybinis naratyvas netaikomas (nors taikoma liustracija, ypač asmenims, dirbusiems Stasi). Kodėl?

Pirma, po to, kai buvo nugriauta Berlyno siena, Rytų Vokietija automatiškai perėmė Vakarų Vokietijos įstatymus, kurie, kaip ir visi politinio ir moralinio reglamentavimo kanonai, buvo sukirpti tik nacizmui (natūralu, nes komunizmo vakariečiai nepatyrė) įvertinti.

Antra, Vokietijos suvienijimą lydėjo gana skausmingi procesai, dėl kurių nemaža dalis Rytų vokiečių ne visai be pagrindo pasijuto laikomi antrarūšiais. Įvyko tam tikras skilimas – daugelį apėmė jausmas, kad, nepaisant kultūrinio tapatumo, Rytų ir Vakarų vokiečiai yra dvi atskiros bendruomenės, suplaktos į vieną valstybę. Rytiečiai, iškeldami socialistinės praeities privalumus, stengėsi labiau pabrėžti, kuo jie skiriasi nuo vakariečių.

Trečia, žala, kurią komunizmas padarė Rytų vokiečiams, nesulyginama su tuo, ką teko patirti lietuviams. Ten nebuvo tokio masto represijų, nevyko kruvinas partizaninis karas, vokiečių kalbai nekilo grėsmė, kad ją pakeis rusų kalba, o Kalėdos ir Velykos visada buvo valstybinės šventės.

Nepaisant šių svarbių skirtumų, šiandien jau imama suvokti, kad komunizmo aukų atžvilgiu pasielgta neteisingai, ir vis dažniau pasigirsta balsų, kad komunistinė simbolika Vokietijoje turi būti prilyginta nacistinei ir analogiškai vertinama.

Prieš keletą mėnesių įtakingiausias Vokietijos savaitraštis Der Spiegel paskelbė straipsnį, pavadintą „Šaltojo karo disneylandas“,1 apie garsųjį turgelį prie Brandenburgo vartų. Jame prekiaujama raudonarmiečių milinėmis, sovietinių milicininkų kepurėmis ir komjaunimo ženkliukais (rusiškais ir vokiškais), o greta galima nusifotografuoti prie Darth Vader ir kitų Holivudo sukurtų herojų.

Brandenburgo vartų turgelis, pasidaręs populiarus kaip niekada, matyt, tapo įkvėpimo šaltiniu ir Raimondai Balnienei, Valstybinio turizmo departamento direktorei, kuri viename pokalbyje2 teigė, esą Lietuvos turizmo išskirtinis bruožas galėtų būti „mūsų socialistinio paveldo“ išlaikymas. Direktorės teigimu, to paveldo nereikia „gėdytis“, nes nuvežę turistus į Gariūnus, rodydami jiems „chruščiovkes“ ir sukūrę panašių „atrakcijų“, lietuviai galėtų tik „išlošti“. Piktintis Balnienės užmojais, kaip tą kai kas darė, nereikėtų, nes direktorė mąsto ir veikia pagal intelektualų nustatytą ir visuomenėje įsigaliojusią etiką.

Bet jeigu jau tikrai manoma, kad reliatyvizmas turi tam tikrų moralinių pranašumų, palyginti su griežtais vakarietiškais nacių totalitarizmo vertinimais, gal reikėtų visa tai diegti nuosekliai, netaikant dvejopų standartų, t. y. „istorijos turistams“ galėtume įkurti visų „totalitarinių sistemų disneylandą“?

Atsižvelgdamas į situacijos dviprasmiškumą, Der Spiegel kelia klausimą, ką daryti, kad žmonių domėjimasis istorija būtų nevaržomas, bet kartu išliktų etiškas. Straipsnio autorius cituoja kai kuriuos vokiškojo socializmo aukų atstovus, reikalaujančius, kad Vokietija perimtų Rytų Europos praktiką, pagal kurią socialistinė/komunistinė atributika atsidurtų už įstatymo ribų kaip ir nacių simbolika. Argumentas? Pilietiška visuomenė atsižvelgia į nukentėjusių savo narių jausmus.

Štai kodėl Vakarų valstybėse nacių nusikaltėlių ar jų talkininkų palikuonys retai kada drįsta taikytis, pavyzdžiui, į reprezentacines vadovaujamąsias pozicijas, o jeigu kartais taip ir įvyksta, tą pasmerkia didelė intelektualų dalis.

Lietuvoje niekas nesistebi, kad sovietinio režimo vykdytojų vaikaičiai užima aukštas pareigas, tai nesukelia nė menkiausio inteligentijos pasipriešinimo (nedrąsiai prieštarauja nebent patys nukentėjusieji, tarsi tai būtų aktualu tik jiems, o ne visai bendruomenei).

Žinoma, nuostata, kad „vaikai ir anūkai neatsako už tėvų ir senelių nusikaltimus“, yra svarbus teisinės valstybės principas, vis dėlto absoliučių principų nebūna. Net patys archajiškiausi, mažiausiai kvestionuojami moraliniai ir teisiniai principai, tokie kaip reikalavimas gerbti kito asmens gyvybę, laisvę, visada sakyti tiesą, turi rimtų apribojimų.

Kone visos pasaulio jurisdikcijos pripažįsta draudimo žudyti išimtį – tai būtinoji gintis, savigynos situacija (esama jurisdikcijų, kurios pripažįsta ir daugiau išimčių).

Laisvė, kaip žinome, irgi turi daugybę apribojimų, o tiesos sakymas nėra absoliutus reikalavimas. Tam tikrais atvejais sakyti tiesą yra ne tik amoralu, bet gali turėti ir rimtų teisinių pasekmių.

Antai darbuotojas, kalbėdamas tiesą apie savo firmą, gali išduoti jos paslaptis, o advokatas, atskleisdamas tiesą apie savo ginamąjį, gali sulaužyti konfidencialumo taisyklę, kaip ir gydytojas, viešai sakydamas tiesą apie savo pacientą. Jau nekalbant apie tai, kad tėvynės išdavystė yra tam tikros (ypač karinės) teisingos informacijos pateikimas kitai valstybei apie savąją.

Trumpai tariant, visa vakarietiška (ir ne tik vakarietiška) civilizacija beveik visiems normatyviniams aktams taiko išimtis, kurios susiformuoja tada, kai susiduria principai, verčiantys daryti prieštaringas išvadas, ir kai apsisprendžiama iki tol galiojusio principo nenaudai.

Kai susiduria du ypač svarbūs normatyviniai principai, dažnai nė vienas neturi aiškios argumentų persvaros, todėl kartais tenka tiesiog apsispręsti, kuris iš jų bus prioritetinis. Ir, žinoma, kiekviena kultūra gali apsispręsti savaip. Bet reikėtų akcentuoti vieną dalyką: lietuvių inteligentija apsisprendė priešingai nei vakariečiai, t. y. principo „vaikai neatsako už tėvų nusikaltimus“ ji nelaiko tam tikrais atvejais mažiau svarbiu už nuostatą, kad režimo aukų jausmai turi būti gerbiami.

Derėtų tarti porą žodžių apie pamatinę doktriną, kuri padėjo Lietuvoje įsitvirtinti reliatyvistiniam naratyvui apie sovietinę sistemą. Jos šūkis: „Neideologizuokime istorijos!“

Būtent liberalūs intelektualai santarininkai „nėrėsi iš kailio“, aiškindami visuomenei, kad istorijos nevalia „ideologizuoti“ į jokią pusę, atseit istorija turi būti „gryna“, jos uždavinys – pateikti kuo daugiau patikrintų faktų, bet nesikišti į moralinį jų vertinimą.

Šios doktrinos šalininkai vertybinį istoriografijos modelį prilygina sovietinių ir net nacistinių ideologų taikytam istorijos „valymui“. Atseit nesovietinė ir nenacistinė istoriografija turi turėti pakankamai „drąsos“, kad įvardytų net ir tironiškų sistemų „pliusus“, jei tik tokių buvo.

Tą ypač pabrėžia Tomas Venclova,3 kažkodėl nutylėdamas, kad būtent vakarietiškasis liberalizmas (kuriam, regis, atstovauja ir pats Venclova) tada, kai kalbama apie nacionalsocialistų valdymą, taiko smarkiai „apvalytą“ istoriografijos modelį.

Bet tai anaiptol nereiškia (esu tikra, kad Venclova tą puikiai žino), esą vakarietiškasis liberalizmas tęsia sovietinę ar nacistinę istoriografijos tradiciją. Sunku suprasti, kodėl faktų atranką, kurią taiko ir Vakarų istorikai, Venclova staiga ima ir prilygina sovietiniam istorijos ideologizavimui. Beje, kad kairieji ir liberalieji intelektualai Lietuvoje griebiasi visiškai vienodos demagogijos, jau savaime daug pasako apie lietuvių liberalus.

Vertybinis istorijos naratyvas ir istorijos „valymas“, jos ideologizavimas – tai du dalykai, tarp kurių, nepaisant bendrumo (kalbu apie faktų atranką), egzistuoja fundamentalus etinis skirtumas.

Bet koks pasakojimas apie praeitį remiasi tam tikra faktų atranka. Jeigu jos nebūtų, mokinukai mokytųsi ne kada Lietuva įstojo į ES ar NATO, o kada įvyko Eurovizijos konkursas, kuriame lietuviams pavyko nelikti paskutiniams.

Faktų yra labai daug ir visokių, tačiau rimti istorikai naudojasi tam tikru „filtru“, kad svarbius atskirtų nuo nesvarbių. Jeigu „filtro“ atsisakytume, dingtų skirtumas tarp solidžios istoriografijos ir bulvarinės rašliavos.

O kaipgi kitaip istorikas galės atrinkti faktus „pagal svarbumą“, jeigu ne atsižvelgdamas į tuos dalykus, kurie bendruomenei apskritai yra svarbūs?

Taigi, nors istorijos rašymas, žinoma, neapsiriboja etika, tačiau ją pamynęs asmuo praranda ir vertybinę nuovoką. Todėl reikalauti, kad istorikas apsiribotų „tuo, kas buvo“, ir netaikytų jokios faktų atrankos („neideologizuotų“), reiškia ištrinti bet kokį skirtumą tarp rimto istorijos tyrinėtojo ir kokio nors paparaco.

Atsisakydami sovietmečio analizei taikyti vertybinį naratyvą, lietuvių intelektualai sulaužė dar vieną fundamentalų nacionalinės etikos principą, kuris reikalauja gerbti aukų jausmus, o bendruomenės atmintį saugoti nuo iškraipymų.

Taigi buvo paminta viena svarbiausių viešojo intelektualo pareigų, kurią apibrėžė dar antikiniai filosofai ir kurios visada laikėsi Vakarų šviesuoliai, – padėti visuomenei, viena vertus, įžvelgti svarbius etinius skirtumus tarp kažkuo panašių fenomenų ir objektų, antra vertus, suvokti, kokie fenomenai yra etiškai tolygūs, nepaisant to, kad tarp jų esama tam tikrų skirtumų.

Demagogai visada elgiasi atvirkščiai – jie bando paslėpti svarbius etinius skirtumus, jeigu jų yra, ir dirbtinai tokius skirtumus sukurti ten, kur jų iš tikrųjų nesama.4

Platieji visuomenės sluoksniai dažniausiai nesigilina, ar tam tikras etinis skirtumas tarp konkrečių procesų ir idėjų egzistuoja pagrįstai, ar ne, todėl visuomenės ateitis didele dalimi priklauso nuo to, kokios rūšies viešųjų intelektualų ji turi daugiau – etiškai sąžiningų ar linkusių į demagogiją.

Kairiųjų akademikų sambūrio NK 95 aktyvistas, filosofijos doktorantas ir socialdemokratų sąjungos kandidatas per 2011 m. savivaldybių rinkimus Ervinas Koršunovas piktinasi, kad „mūsų visuomenės tapatybę“ jau „kuris laikas“ bandoma „reaktyviai“ kurti „remiantis partizaniniu sąjūdžiu“.5 Jis rašo: „Mano neoriginaliu supratimu, Lietuvoje ir karo, ir pirmaisiais pokario metais vyko pilietinis karas (gal reiktų sakyti kovos, nes formaliai nebuvo valstybės).“

Supratimas tikrai „neoriginalus“ – ginkluotą pasipriešinimą okupacijai laikyti pilietiniu karu sovietų „politrukai“ vertė beveik pusę amžiaus. Beje, neoriginali ne tik pati versija, o ir paskiri jos elementai, ypač dualus partizanų skirstymas į komunistus ir fašistus: jeigu pogrindžio kovotojas nebuvo komunistas, tai jis, sovietų akimis, buvo fašistas.

Panašių pažiūrų laikosi, matyt, ir Koršunovas, nes jis rašo: „Kare kaip kare – labiausiai nukenčia beginkliai žmonės, kuriuos be skrupulų žudė ideologiniai kolaborantai: nesvarbu, ar jie vadinosi fašistais, ar komunistais.“

Kad partizanų pasipriešinimą tiek platieji visuomenės sluoksniai, tiek intelektualinis ir meninis elitas šiandien linksta laikyti būtent pilietiniu karu, nuosekliai atskleidė istorikas Bernardas Gailius.6

Jo teigimu, tai, kad po nepriklausomybės atkūrimo atgijo sovietinės istoriografijos klišės, daug lėmė Santaros-Šviesos istoriografai, kaip antai Liūtas Mockūnas, kuriuo vėliau rėmėsi istorikai Liudas Truska ir Mindaugas Pocius.

„Santarietiška“ istoriografijos tradicija, pasak Gailiaus, kone visais savo segmentais atitinka negatyvų partizanų vaizdavimą sovietmečiu, remiasi panašiais argumentais, pavyzdžiui, laiko rezistenciją beprasmišku radikalumu, kuris atnešė vien kančias civiliams gyventojams. Gailius įtikinamai parodo: nuo sovietinės pseudoistorijos „santarietiškoji“ istoriografija skiriasi tik tuo, kad Sovietų Sąjungos ji nelaiko „gėriu lietuvių tautai“.7

Kaip atkakliai siekiama įdiegti partizano/bandito, nekaltų civilių žudiko įvaizdį, rodo ir neseniai paskelbtas signataro Jurgio Jurgelio straipsnis, pavadintas „Kas geriau – būti nušautam stribo ar partizano?“8

Autorius piktinasi, kad „partizanas Antanas“, esą nukovęs vienuolika „civilių“, gali būti apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Čia neketinu ginčytis, ar kaltinimai Antanui Kraujeliui yra pagrįsti, ar ne, atsakymą galėtų pateikti tik istorikai ir teisininkai, tiriantys faktus.

Aš noriu išskirti kitą šio teksto ypatybę. Pateikęs savąją „partizano Antano“ istorijos versiją, Jurgelis pereina prie apibendrinimų. Cituoja Arvydo Anušausko teiginį, kad partizanų kova Lietuvoje „buvo nukreipta prieš kolaborantus, išdavikus, sovietinį partinį aktyvą“, ir daro tokią išvadą: „Kitaip sakant, prieš civilinį tautinį kontingentą, o ne prieš atėjūną okupantą. [...] Taigi lietuviai, kovodami su okupacija, iš esmės naikino lietuvius.“

Į teksto pabaigą Jurgelis prabyla net Jono Aisčio eilėmis, aprauda „brolžudišką“ karą tarp laisvės kovotojų ir „istrebitelių“, primena skaitytojams Aisčio žodžius: „Garbė būti gyvam, o ne garbė būti mirusiam.“ Ir čia pat juos pakomentuoja: „Nes miręs (žuvęs) jau nieko nebegali padaryti, o būdamas gyvas dar gali šį tą nuveikti savo artimo ar savo tėvynės labui.“ (Sakyčiau, tobulas bolševikinės nomenklatūros kalambūras: partorgai elgėsi garbingiau už partizanus, nes rūpinosi likti gyvi, ir tuo „savo artimo labui“ bent jau „šį tą“ nuveikė...)

Įdomu, kad savo argumentaciją signataras grindžia manipuliuodamas „civilio“ sąvoka. Iš teiginio, kad partizanų veiksmai buvo nukreipti prieš kolaborantus, jis daro išvadą, esą kovota su „civiliniu tautiniu kontingentu“, o ne su „atėjūnu okupantu“.

Kolaboravimas gali reikšti įvairius dalykus, tačiau vienas svarbiausių tokio pobūdžio veiklos ypatumų Lietuvoje (ypač Jurgelio aptariamuoju laikotarpiu) buvo rinkti informaciją apie pogrindį ir teikti ją „atėjūnui okupantui“, kitaip tariant, šnipinėti.

Tuo užsiimantys asmenys priskiriami ne civiliams, kaip karo įstatymų ginamai kategorijai, bet vadinamiesiems „nelegaliems kombatantams“, t. y. jie vertinami kaip kombatantų grupė, neturinti teisės į kai kurias kombatantams taikomas privilegijas, pavyzdžiui, tokias kaip karo belaisvio statusas.

Ši privilegija šnipams netaikoma, nes jie veikia prisidengę civilio statusu (atvirai nenešioja ginklo).

Tarptautinės teisės ekspertai ginčijasi, ar „nelegalaus kombatanto“ statusas apskritai yra reikalingas ir ar visi kombatantai vertintini vienodai. Tačiau neteko aptikti rimtos pozicijos, raginančios šnipus ir asmenis, kitais būdais bendradarbiaujančius su karinėmis priešo struktūromis, priskirti prie civilių kategorijos, kurią gina tarptautinė teisė.

Taigi, vertinant iš tarptautinės karo teisės perspektyvos, lietuvių kolaborantai laikytini kombatantais, nes civilio statusu jie tik piktnaudžiavo. Būdami kombatantai, jie priklausė „atėjūno okupanto“ struktūrai.

Jurgelis manipuliuoja teisinėmis kategorijomis, matyt, siekdamas, kad visuomenės sąmonėje kuo ilgiau išsilaikytų požiūris į partizanus kaip į banditus (civilių žudikus).

Vis dėlto stulbina ne signataro požiūris, o visai kitkas: kodėl inteligentija ir vėl apsimeta nieko negirdinti? Į šį Jurgelio rašinį, išskyrus Anušauską, kuriam tekstas buvo netiesiogiai adresuotas, reagavo, kiek man žinoma, tik disidentė Nijolė Sadūnaitė.

Argi niekam daugiau nerūpi arba neaišku, koks fundamentaliai svarbus yra ginkluoto pasipriešinimo įvertinimas bendruomenės tapatumui, o kartu ir valstybės ateičiai, bendruomeniškumo brandai?

Nesunku įsivaizduoti, kaip elgtųsi prancūzų intelektualai, jeigu kas nors apkaltintų „brolžudyste“ prancūziškąjį résistance, nors faktas, kad prancūzų partizanų taikinys dažnai būdavo jų tautiečiai, kolaboravę su vokiečiais, yra visiems žinomas...

Kone šimtaprocentinis lietuvių intelektualų tylėjimas šiuo ir panašiais klausimais ypač aiškiai rodo, kad jie priklauso bendruomenės sluoksniui, sulaužusiam „sutartį su valstybe“.

Maža to, lietuvių intelektualai ne tik patys gėdingai tyli, bet ir moko visuomenę, esą tylėjimas yra tikroji pilietinė dorybė.

Pavyzdžiui, straipsnyje „Paleckio atveju – tyla yra gera byla“9 Kęstutis Girnius teigia, kad už nuomonę, nesvarbu, kokia ji būtų, nedera teisiškai bausti. Su tokiu požiūriu, aišku, galima arba sutikti (pasaulyje esama nemažai manančių, kad klaidinga kriminalizuoti ir holokausto neigimą), arba nesutikti, tačiau stulbina tai, kad į tokius pasisakymus kaip Paleckio (esą Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“) Girnius ragina apskritai nekreipti dėmesio: „Neverta sureikšminti tokių žmonių kaip A. Paleckis. Tegul jis kalba kaip nori. Jis nekelia jokios grėsmės Lietuvai.“

O dabar įsivaizduokime, kad kokios nors Vakarų valstybės sostinės buvęs vicemeras, žinomo nacių lyderio anūkas, imtų svaidytis nacizmo aukas įžeidžiančiais pareiškimais. Esu tikra, kad neatsirastų nė vieno įtakingo intelektualo, kuris ragintų nekreipti į tai dėmesio.

Vakarų intelektualų credo – viešai reaguoti visada, kai kalbama apie skaudžiausius jų bendruomenės istorijos puslapius, kai niekinami jos laisvės gynėjai, kai ardomi nacionalinio bendrumo pamatai. Tas reagavimas kartais netgi neturi jokios praktinės reikšmės, bet yra tarsi simbolinis ritualas, kuriuo sutvirtinama bendruomenės dvasia.

Nes sutartis su valstybe – tai ne deklaracija, kurią pasirašius galima padėti į stalčių ir užmiršti. Sutartis su valstybe yra gyvenimo būdas.

Politinei asociacijai, kaip ir draugystei ar santuokai, nuolatos reikia patvirtinimo. Viešai pasipriešinti bendruomeninę etiką pažeidžiantiems išpuoliams yra tas pats kaip paspausti draugui ranką, apkabinti artimą žmogų, pasisveikinti susitikus gatvėje, pasiųsti sveikinimo atviruką arba paguosti dėl nesėkmės.

Viešai pasipriešinti, kad nebūtų ardomas bendruomenės tapatumas, tyčiojantis iš nacionalinės etikos pagrindų, – tai atlikti simbolinį aktą, kuriuo kasdien įtvirtinama ir palaikoma bendruomenės dvasia, gyvybingumas ir skatinamas jos brendimas.

Juk jeigu pasiaukojimo dėl bendruomenės (ypač kai kalbame apie pasiaukojimą, pareikalavusį žmogaus gyvybės) negerbia tos bendruomenės elitas, kodėl tada reikėtų tikėtis ar net reikalauti, kad individas tokios bendruomenės labui aukotųsi ateityje ir kad apskritai jam rūpėtų „bendri reikalai“?

Todėl faktas, kad tokie iškilūs intelektualai kaip Kęstutis Girnius ragina tautą abejingai tylėti, į patyčias ir išpuolius numojant ranka, kelia ypač didelį nerimą. Klausimas, ar (ir kokią) grėsmę Paleckis kelia Lietuvai, yra antraeilis.

Svarbiausia tai, kad pilietis, reaguodamas į jo pasisakymus ir poelgius, sako kitiems bendruomenės nariams: esu su jumis, kremtuosi dėl tų pačių dalykų, kaip ir jūs, neleisiu, kad jus įžeidinėtų, žemintų ir t. t. Tiek draugystė, tiek santuoka greitai baigiasi, jeigu abejingumas tampa norma. Tokia laikysena prisideda ir prie bendruomenės irimo.

Mano straipsnio temai svarbiau ne pats faktas, kad kairioji ir liberalioji nepriklausomos Lietuvos inteligentija plėtoja prosovietinį naratyvą apie partizanus, o tai, kokią įtaką toks negatyvus rezistencijos vertinimas daro pilietinei sąmonei.

Bandysiu aptarti kai kurias naujas pseudoargumentacijos strategijas, pagal kurias plėtojamas tradicinis rezistencijos kaip blogio naratyvas. Manyčiau, ypač ryškėja dvi strategijos.

Strategija nr. 1: „Pasipriešinimas okupacijai atskleidė ideologijų konfliktą.“

Ši strategija yra labai paplitusi, ypač tarp „santariškos“ inteligentijos ir Naujosios kairės aktyvistų. Natūralu, kad ir Koršunovas rašo: „Kare ir pokaryje svarbiausias buvo ideologijų susidūrimas...“

Mano galva, per karą ir po karo svarbiausias susidūrimas buvo tarp tų, kurie sulaužė tarptautinę teisę, pamynė žmogaus teises, ir tų, kurie tas teises ir normas gynė.

„Strategai“ paprasčiausiai bando iš diskurso pašalinti teisinę vertinimo plotmę. Tai padaryti nesunku, nes bet kokia konfliktinė situacija pirmiausia yra dviejų nesuderinamų pozicijų susidūrimas.

Pavyzdžiui, jei gatvėje kas nors bandys atimti iš manęs rankinuką, o aš tvirtai laikysiu jį rankose, tai irgi bus dviejų nesuderinamų perspektyvų susidūrimas: kas iš vagies perspektyvos atrodys teigiama, iš manosios bus neigiama ir t. t.

Tačiau, jeigu žvelgsime per teisinę plotmę, tada vertinimo perspektyva yra tik viena, ir ji klausia, kuris iš veiksmų yra teisėtas. Jeigu bandymas atimti rankinuką bus pripažintas neteisėtu, tada aš, jo neatiduodama, elgiuosi visiškai teisėtai, taigi kalbėti apie dvi perspektyvas ar „ideologijas“ nebėra prasmės. Būtent todėl teisė ir teisingumas nuo Antikos laikų yra laikomi bendruomenę vienijančiais veiksniais.

Siekdama teisingumo ir jo laikydamasi, bendruomenė turi bendrą interesą ir bendrą ideologiją, nepaisant galimų kitų ideologinių skirtumų. Būtent todėl redukcionistinis požiūris, t. y. požiūris į rezistenciją tik kaip į skirtingų ideologijų konfliktą, yra antibendruomeniškas ir klibina teisinės valstybės pamatus.

Tačiau, anot Koršunovo, „rezistencijos pervertinimai“, „aukų ideologizavimas bei šlovinimas“ yra „apgailėtinas triukas“, neva sukurtas „dešiniųjų medijų diktatūros“ (kaip suprantu, čia kalbama apie Rimvydo Paleckio vadovaujamą LTV?). Toks „spektaklis“ esą yra tiesiog „neįsivaizduojamas XXI amžiaus Vakarų Europoje“.

Vis svarstau, ar šitaip svaičiojanti intelektualinė Lietuvos socialdemokratų ateitis tikrai nežino, kad toks „spektaklis“ XXI a. Vakarų Europoje yra visiškai įprastas, priimtinas, be to, būtent tiems, kurie su „dešiniųjų medijų diktatūra“ neturi nieko bendra?

Juk ne kas kitas, o buvęs Islandijos socialdemokratų partijos pirmininkas, Lietuvoje visuotinai gerbiamas Jónas Baldvinas Hannibalssonas pasakė, kad žavisi lietuvių miško brolių didvyriškumu.10 Kažin ką pamanytų garsusis Lietuvos nepriklausomybės rėmėjas, jeigu sužinotų, kad mūsiškiai jaunosios kartos socialdemokratų lyderiai, mokslų ragavę Vakaruose, tokius pasisakymus laiko „reaktyviu“ ir „apgailėtinu dešiniųjų medijų triuku“?

Strategija nr. 2: „Partizanai buvo ksenofobai.“ Vienas (toli gražu ne vienintelis) iš šios strategijos kūrėjų istorikas Valdemaras Klumbys teigia: „Lietuvos rezistencijoje buvo ksenofobijos – daug kas kovą prieš okupantus tapatino su kova prieš rusus, tačiau partizanų vadai bandė išsivaduoti iš šio įvaizdžio.“11

Ši strategija taip sparčiai populiarėja tarp jaunosios lietuvių inteligentijos kartos, kad esu tikra: būtent partizano kaip ksenofobo įvaizdis netrukus pakeis kitus primestus įvaizdžius: partizanas/fašistas, partizanas/žydšaudys, partizanas/radikalas, partizanas/civilių priešas, partizanas kaip asmuo, „netoleruojantis“ kitų „ideologijų“ ir t. t. Vertėtų tarti porą žodžių ir apie šios strategijos absurdiškumą.

Pirma, tarptautinė teisė agresiją apibrėžia kaip tam tikrus neteisėtus karinius vienos valstybės veiksmus prieš kitą, o valstybė yra suvokiama pirmiausia kaip bendruomenė, turinti tam tikrus savivaldos ir savikontrolės mechanizmus tam tikroje teritorijoje.

Tokio valstybės supratimo, nepaisant kai kurių subtilių skirtumų, laikėsi tiek XIX a. modernios tarptautinės teisės pradininkai, tokie kaip Williamas Edwardas Hallas, tiek Charlesas Cheney's Hyde'as, kuriuo didžiąja dalimi rėmėsi Niurnbergo tribunolas, tiek kiti iškilūs XX a. tarptautinės teisės autoritetai, tokie kaip Georgas Schwarzenbergeris, Hansas Kelsenas, Herschas Lauterpachtas ir kiti.

Taigi, mąstant tarptautinės teisės kategorijomis, „rusai“ ir „Lietuvos okupantai“ buvo tas pats juridinis asmuo.

Okupacinė kariuomenė yra ne šiaip koks ginkluotas vienetas – ji reprezentuoja valstybę, kuri sankcionavo okupaciją ir kurios mokesčių mokėtojai tą kariuomenę išlaiko. Būtent todėl už okupacijos ar intervencijos padarytą žalą paprastai privalo atlyginti ne kariuomenė, vykdžiusi okupaciją, o visa bendruomenė, jeigu neteisėtus karinius veiksmus sankcionavo jos valdžia.

Nacizmo laikotarpiu asmenis, kuriuos šiandien vadiname „naciais“ arba „fašistais“, buvo įprasta vadinti „vokiečiais“, nes tada „nacistinė Vokietija“ ir „Vokietija“ buvo tas pats tarptautinės teisės subjektas. Todėl niekas neima pliaukšti, esą tie, kurie 1939–1945 m. juto priešiškumą vokiečiams, buvo ksenofobai.

Šiandien yra politiškai korektiškiau apibūdinti to meto Vokietiją kaip „nacistinę Vokietiją“, nes atsirado laiko distancija ir pasikeitė šalies valdžios struktūra. Taigi ir lietuvių kovą su okupantais laikotarpiu po 1941 m. suvokti kaip kovą su rusais buvo visiškai korektiška.

Antra, net jeigu „istrebitelių“ smurto laikais priešiškumas „rusams“ būtų kuo nors skyręsis nuo priešiškumo okupantams, vis tiek reikėtų pirmiausia pagrįsti, kodėl toks priešiškumas priskiriamas ksenofobijai. Ksenofobija, ypač jeigu ją lydi raginimai smurtauti prieš kitataučius, yra nusikalstama veikla, vadinasi, jai taikoma ir bendra teisinė nusikaltimo struktūra.

Dauguma vakarietiškų jurisdikcijų nusikaltimą skaido į dvi dalis – tai neleistinas veiksmas (actus reus) ir tam tikra dvasinė kaltė (mens rea). Būtent jos įtraukimas į nusikaltimo genezę buvo esminis moderniajai jurisdikcijai.

Dvasinė kaltė susijusi su daugybe dalykų, tarp kurių svarbų vaidmenį vaidina ir galimybė veikti laisva valia, priklausanti nuo to, kiek ir kokių veikimo alternatyvų esama. Būtent auka delikto metu tokios galimybės beveik niekada neturi. Daugelis išprievartautų moterų jaučia priešiškumą visai vyrų giminei, bet nė viena iš jų dėl to dar nebuvo apkaltinta seksizmu. Kadangi partizanų priešiškumas rusams reiškėsi tarptautinio delikto (okupacijos) metu, jis negali būti interpretuojamas kaip ksenofobija.

Grįžtant prie bendrų pastabų apie kairiosios ir liberaliosios inteligentijos pastangas sukurti negatyvų partizanų įvaizdį ir svarstant, kokią įtaką tai daro nacionalinei etikai, žinoma, yra būtina moraliai įvertinti konkrečių asmenų padarytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus ir rezistencijos kaip tokios veiksmus.

Reikšdamas susižavėjimą miško broliais Hanibalssonas turi omeny patį apsisprendimą priešintis sovietų imperijai, o kartu ir tai, kad didžioji partizanų veiksmų dalis nekelia jokių abejonių.

Abejotinų arba nusikalstamų poelgių, maskuojamų teisėtu pasipriešinimu, pasitaiko per bet kokį karą, bet visada išlieka pakankamai griežtas skirtumas tarp pačios rezistencijos ir konkrečių veiksmų moralinio ir teisinio įvertinimo. Būtent šį skirtumą ignoruoja tie istorikai ir intelektualai, kurie diegia negatyvų miško brolių įvaizdį. Argi po to verta stebėtis apklausų duomenimis, rodančiais, kad didesnė jaunimo dalis neketina ginti Lietuvos su ginklu, jei šalį pultų agresyvi karinė jėga?12

Kitas klausimas, kurį čia būtina aptarti, yra toks: gal kairiųjų ir liberaliųjų intelektualų vieningai propaguojamas negatyvus požiūris į rezistenciją ir didesnės dalies jaunimo atsiribojimas nuo ginkluoto pasipriešinimo idėjos yra pasaulyje plintančio pacifizmo padarinys?

Kone įtakingiausias XX a. filosofinis veikalas apie ginkluotą pasipriešinimą ir jo legitimaciją yra amerikiečio Michaelo Walzerio „Teisingi ir neteisingi karai“ (Just and Unjust Wars).

Apmąstydamas XX a. karus ir keldamas klausimą, ar prasminga priešintis, jei užpulta šalis yra daug silpnesnė už šalį agresorę, Walzeris palygina Suomijos pasipriešinimą karine jėga (resistance) sovietų Rusijos agresijai ir vadinamąjį „Miuncheno principą“, t. y. Čekijos apsisprendimą nesipriešinti (appeasement) fašistinei Vokietijai, darydamas išvadą, kad Suomijos elgesys buvo morališkai aukštesnis už Čekijos, nors jos nesipriešinimas taip pat nelaikomas amoraliu, nes yra motyvuotas noru apsaugoti žmones.

Suomijos pavyzdys, Walzerio manymu, yra moralesnis todėl, kad saugo bendruomenines vertybes, kurios sunyksta, jei nėra ginamos.

Vėlesniuose tekstuose Walzeris teigė: jeigu bendruomenė nesipriešina agresijai, kyla rimtų abejonių, ar bendruomenines vertybes ji apskritai laiko vertybėmis, t. y. ar tam tikras žmonių sambūris iš tikrųjų yra bendruomenė, turinti teisę būti valstybe. Tokią teisę pagrindžia tam tikros bendrai pripažįstamos vertybės. Trumpai kalbant, nuo to, ar bendruomenė priešinasi agresijai, ar ne, iš dalies gali priklausyti netgi jos teisė turėti savo valstybę.

Kad įvertintume šios Walzerio įžvalgos reikšmingumą, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių. Pirmiausia Walzeris, socialistinių pažiūrų filosofas, atrodytų, neišvengiamai turėjo padaryti visai kitokią išvadą, ypač kad jo knyga buvo išleista 1977-aisiais.

Juk tuo metu dauguma Vakarų socialistų laikėsi nuomonės, kad Rusijos karo su Suomija motyvas buvo noras pagerinti Leningrado gynybinę situaciją – esą siekta kontroliuoti teritoriją prie Ladogos ežero, o ne sunaikinti suomių valstybingumą. Tokia prielaida buvo nuolat iracionaliai daroma tik kalbant apie fašistinės Vokietijos kėslus.

Taigi Suomijos pasirinkimą vertindamas kaip morališkai aukštesnį, Walzeris pabrėžia, kokia svarbi jam ginkluoto pasipriešinimo agresijai moralinė vertė.

Antra, apie teisingus ir neteisingus karus filosofas rašė tada, kai JAV visuomenė buvo apimta ypač sustiprėjusių pacifistinių nuotaikų, t. y. jau po galingos protestų bangos, nukreiptos prieš karą Vietname.

Trečia, faktas, kad Čekijos sprendimą nesipriešinti Walzeris įvertino kaip morališkai pateisinamą, savaime byloja apie kultūros poslinkį pacifizmo link, nes iki Walzerio beveik visi svarbūs karo filosofai ginkluotą pasipriešinimą vertino ne tik kaip teisę, bet ir kaip pareigą, kurios nevykdymą prilygindavo tėvynės išdavimui.

Skubu pridurti, kad morališkai pateisindamas nesipriešinimą, Walzeris tikrai nepateisino kolaboravimo. Šią pastabą adresuoju tiems, kurie energingai bando įteisinti kolaboravimą kaip „tikrąją rezistenciją“, teigdami, kad (a) nesipriešindama lietuvių bendruomenė sugebėjo apginti bent jau kai kurias savo vertybes (jeigu ir neapgynė teisių), (b) kadangi nesipriešino gana platus visuomenės sluoksnis, bandydami nubausti kolaborantus, nubaustume labai didelę visuomenės dalį.

Tačiau kolaboravimas yra kur kas daugiau negu nesipriešinimas. Kolaboravimas, kaip ir agresija, yra veiksmai, kuriuos baudžiamasis kodeksas (tarptautinis ir nacionalinis) traktuoja kaip nusikalstamus, nes jais paminamos bendruomenės ir žmogaus teisės.

Walzeris tikrai neteigia, kad tokie veiksmai yra morališkai pateisinami. O nesipriešinimas ar konformizmas (pavyzdžiui, mosikavimas gvazdikais per bolševikines šventes ir pan.) nelaužo jokių normų, kaip jas apibrėžia baudžiamasis kodeksas, todėl neteisinga sakyti, kad kolaboravo didžioji lietuvių visuomenės dalis. Šie svarbūs skirtumai neišnyksta vien todėl, kad lietuvių inteligentija dedasi jų nematanti.

Nepaisant pacifistų kritikos, Walzeris išliko toks įtakingas, kad jo žodžius vos ne pamaldžiai, t. y. nekeisdamas formuluočių, kartojo net kairiųjų filosofų autoritetas Johnas Rawlsas.

Taigi XX a. nepaneigė tradicinio Vakarų kultūros požiūrio į ginkluotą pasipriešinimą kaip į didelės moralinės vertės veiksmą.

Kone visos europietiškos intelektualinės mokyklos, kurių darbų pagrindu formavosi tarptautinė teisė ir moraliniai karo apmąstymai – tiek romėnų juristai, Bažnyčios mokytojai, kanonų teisė, jėzuitų teologai, tiek modernieji sekuliarinės jurisprudencijos teoretikai, – ginkluotą pasipriešinimą agresijai ne tik pateisino, bet ir laikė morališkai vertingu veiksmu.

Vienintelė tradicija, kuri lieka nuošalėje ir kuria remiasi šiandieniniai pacifistai, – tai kai kurių ankstyvųjų krikščionių mąstytojų, ypač Tertulijono, veikalai, vis dėlto ir ta tradicija nėra vienareikšmiškai pacifistinė. Ypač svarbu atkreipti dėmesį, kad aistringą ginkluoto pasipriešinimo apologiją (o dar ir pripažindamas kontrargumentų svarumą) Walzeris išdėstė būtent tada, kai susiklostė išskirtinė situacija: niekada anksčiau individo teisė į gyvybę nebuvo taip absoliutinama ir niekada anksčiau nevyravo toks aiškus suvokimas, kad po ginkluotu pasipriešinimu dažnai slepiasi militarizmas ir agresija. Tai jau savaime yra iškalbingas faktas, atskleidžiantis filosofo poziciją.

Taigi neteisinga būtų teigti, kad negatyvus požiūris į miško brolius yra susijęs su Vakarų pasaulio intelektualiniu posūkiu pacifizmo link. Dar mažiau pagrindo taip manyti yra matant, kokią pagarbą Europos valstybės rodo antinaciniam pasipriešinimui ar kitiems rezistenciniams veiksmams.

Kryptingai negatyvus lietuviškasis naratyvas apie partizanus yra viso labo mūsiškių kairiųjų ir liberaliųjų intelektualų bendros „kūrybos“ produktas.

Kad dalies lietuvių požiūris į rezistenciją yra apgailėtinai iškreiptas, ypač skaudžiai pajutau apsilankiusi Reikjaviko laivyno muziejuje.

Vienas iš eksponatų – legendinis islandų patrulinis laivas „Óðinn“ (islandai taip vadina germanų dievą Votaną). Lietingą rugsėjo dieną buvau vienintelė tos ekskursijos dalyvė. Su gide, jauna istorijos studente, greitai apibėgome mašinų skyrių ir kajutes. Mano palydovė, tikra šios šalies vikingų palikuonė, kalbėjo pavydėtinai švaria anglų kalba, spinduliavo pasitikėjimu savimi, buvo draugiška ir dalykiška. Tik kai mudvi kilome į denį, jos laikysena kiek pasikeitė – ji ėmė ypač daug kalbėti, vis pasitikslindama, ar viską supratau. Matyt, artėjo ekskursijos kulminacija.

Lipdama laiptais aukštyn, gavau informacinę skrajutę apie XX a. 7-ajame dešimtmetyje vykusį karą dėl žuvies resursų, įėjusį į istoriją „menkių karo“ pavadinimu (pagal angliškąjį Cod war, aliuzija į Šaltąjį karą – Cold war). Konfliktas tarp Didžiosios Britanijos ir Islandijos kilo dėl to, kad britų žvejai nesitenkino tik savąja vandenyno dalimi, bet gviešėsi žvejoti ir prie Islandijos krantų. Beveik 90 proc. islandų pramonės yra susijusi su žuvininkyste, taigi Islandija tada sprendė savo ekonominės nepriklausomybės likimą. Konfliktas buvo toks rimtas, kad dvi NATO narės atsidūrė beveik ties karo slenksčiu.

Islandija neturėjo jokio karinio laivyno ir apskritai buvo nelygi varžovė Didžiajai Britanijai, todėl griebėsi „jūrų partizanavimo“: patruliniai islandų laivai naktį priplaukdavo prie britų fregatų ir nupjaudavo virves, kuriomis buvo pritvirtinti žuvų pilni tinklai. Britų laimikis atsidurdavo dugne ir svetimą teritoriją užėmę žvejai likdavo nieko nepešę.

„Karą“ laimėjo Islandija, kuriai pavyko pasiekti, kad islandų žvejybos teritorija būtų išplėsta.

„Óðinn“ denio centre stovi to „karo“ atminimas – įrankis, su kuriuo buvo pjaunamos tinklų virvės. Dar ir šiandien man stovi prieš akis, kaip gidė ištiesė ranką, rodydama baslį su pjautuvo formos antgaliu, ir žavėdamasi sušuko: „Tik pažiūrėkite! Su kokia primityvia technika mes juos išvijom!“

Islandės atvirai reiškiamas pasididžiavimas savais pasipriešinimo herojais taip skyrėsi nuo lietuvių niekinamosios retorikos, kad nuostaba, matyt, atsispindėjo mano veide. Gidė tą nuostabą, regis, suprato kaip nepritarimą, nes nutvėrė žemėlapį ir bedė pirštu į siaurą ruoželį aplink Islandiją: „Žiūrėkite! Mums buvo leista žvejoti tik čia!“ Po to mostelėjo ranka į neaprėpiamas Šiaurės Atlanto platybes ir pridūrė: „O jiems priklausė viskas!“ Kadangi vis dar tylėjau, gidė jau gana rūsčiai pridūrė: „Mes, islandai, be žuvies daugiau nieko neturim.“

Atsitokėjau tik ekskursijai pasibaigus, bet nuo to laiko kaskart, kai tenka skaityti lietuvių nusišnekėjimus apie partizanus, man prieš akis iškyla toji jauna gidė – islandų šviesuomenės ateitis, – su pasididžiavimu tiesianti ranką į savo tautos pasipriešinimo simbolį. Ir vis persekioja klausimas: nejaugi, žvelgiant lietuvių intelektualų akimis, dešimt ginkluoto pasipriešinimo sovietų imperijai metų tikrai yra mažiau vertingas dalykas už tą baslį su antgaliu?

Norėčiau sugrįžti prie teiginio, kad labai mažai kas iš lietuvių intelektualų palaiko tuos, kuriems bendruomenės interesai yra svarbesni už asmeninius. Šį kaltinimą, laimei, galima kiek sušvelninti, prisiminus, su kokia didžiule pagarba buvo išlydėtas į amžinybę Justinas Marcinkevičius – Poetas, grąžinęs į „apyvartą“ vertybinį matmenį. Tai teikia šiokių tokių vilčių.

Tačiau smelkiasi ir įkyrus klausimas: ar tokia pagarba būtų lydėjusi poetą ir tuo atveju, jei po nepriklausomybės atkūrimo jis nebūtų pasitraukęs iš politikos, o ypač jeigu būtų laikęsis dešiniosios pakraipos ir jeigu jam būtų tekę, kaip ir kitiems, atlaikyti (inteligentijos neginamam) visą tą tendencingo juodinimo sūkurį, kurio perpetuum mobile yra Lietuvos (neinternetiniai) dienraščiai?

Susidaro įspūdis, kad lietuvių inteligentams mielesnis yra vaidmuo menininko, kuris, užsidaręs savo kambaryje ar dramblio kaulo bokšte, tyliai rašo apie meilę tėvynei, negu bendruomenei lojalaus piliečio, aktyviai dirbančio viešąjį politinį ar visuomeninį darbą. Ką gi, gerai, kad daroma (jei daroma) bent jau tiek. Tačiau tada nereikėtų stebėtis, kodėl į politinę Lietuvos areną plūsta minios savanaudžių auksaburnių.

1 Frank Hornig, Disneyland des Kalten Krieges, Der Spiegel, 32/2011, p. 30–32.

2 Mindaugas Jackevičius, R.Balnienė: turime išsaugoti socialistinį paveldą, 2011-06-26; http://www.delfi.lt.

3 Tomas Venclova, Lietuvių kalba neišnyks. Kad tik neišnyktų žmogiškumas... http://www.bernardinai.lt, 2011-02-07.

4 Skirtumas, kuris niekuo nepagrindžiamas, bet kurį kairioji lietuvių inteligentija bando dirbtinai sukurti, yra, pavyzdžiui, tarp moralinių ir teisinių pasekmių, susijusių su komunizmo ir fašizmo nusikaltimų įvertinimu. Šia tema atskirai rašiau Kultūros barų 2011 m. nr. 2, 3 ir 4.

5 Ervinas Koršunovas, Karas, pokaris, pokario pokaris, http://www.delfi.lt, 2009-11-25

6 Bernardas Gailius, 1944-1953 m. partizanų karas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje, Vilnius, Vilniaus universitetas, 2009.

7 Ten pat, p. 57.

8 http://www.delfi.lt, 2011-12-29.

9 http://www.alfa.lt, 2012-01-09.

10 J. B. Hannibalssonas: Islandijos palaikyta Lietuva turėtų suprasti Palestiną, http://www.delfi.lt, 2011-11-10.

11 Vytenė Stašaitytė, Partizanų balsas: radikalai kompromituoja miško brolių kovą, http://www.delfi.lt, 2011-03-11.

12 Eglė Samoškaitė, Kilus grėsmei lietuviai savo valstybės ginklu negintų, http://www.delfi.lt, 2010-02-16.

Kultūros barai,

publikuota: http://www.propatrialt.wordpress.com

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/585364/ ... i-apacioje


Pagrindinis praktinis (o ne teorinis) skirtumas tarp nacių ir komunistų (bolševikų, trockistų, maoistų, polpotininkų ir kt. komunistų atmainų) yra tai, jog naciai naikino tik dvi tautas - žydus ir čigonus, o komunistai naikino visas pasaulio tautas, kurias tik pasiekdavo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 23 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007