Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 20 Spa 2014 06:21

Visos datos yra UTC + 2 valandos




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 101 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Bir 2010 00:53 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 14 Geg 2010 23:02
Pranešimai: 234
   O gal blogio tiek yra, nes mes turime laisvą valią jį daryti? Nežiūrint daugybės perspėjimų/patarimų jo nedaryti, nes nuo to tik patiems bus blogiau anksčiau ar vėliau. O po to verkiam ir spjaudom į dangų.

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Bir 2010 06:49 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 08:46
Pranešimai: 3530
Aš tai blogo nedarau. Pats, jei tuo užsiimi, tai ir žaisk tą žaidimą.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Bir 2010 17:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15757
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Puritonas rašė:

    Šia prasme žmogus ir yra tas "akmuo", kurio sukūrimu Dievas pats apribojo savo galias, bet šis apribojimas iš jų ir kyla.

Dievo nėra, nes kitaip nebūtų tiek blogio. :smile38:


   O kodėl tu manai, kad Dievas arba Dievai (jei jis ar jie, žinoma, egzistuotų) turi rūpintis gėrio skleidimu?

   Beje, kaip jau kažkur čia forume esu rašęs, gėrio ir blogio sąvokos yra subjektyvios - tai, kas vieniems yra gėris, kitiems yra absoliutus blogis - žmonių interesai labai skiriasi. Pvz. galima būtų pateikti tūkstančius.

   Taip, kažkodėl pamirštama, kad tokiu atveju Dievas turėtų rūpintis ne tik žmonėmis, bet ir visais gyvais organizmais - pradedant virusais ir bakterijomis :img01: , ir baigiant kokiais nors dumbliais, kiparisais ir raganosiais (aš jau nekalbu apie jau išnykusias gyvūnų ir augalų rūšis).

  Taigi, kaip Dievas, siekdamas absoliutaus, visiems įtinkančio gėrio, sugebėtų visiems įtikti? :img01:

  P.S. Beje, Dievo sąvokos apibrėžimo taip niekas ir nepateikė.
 :smile34:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Bir 2010 18:15 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 14:41
Pranešimai: 873
Žygeivis rašė:
  P.S. Beje, Dievo sąvokos apibrėžimo taip niekas ir nepateikė.  :smile34:


   Kiek kartų kartota, kad senis su nepaprastomis galiomis ir ilga barzda, sėdintis kažkur aukštai. :img01:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Bir 2010 18:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15757
Miestas: Ignalina
Bičiulis rašė:
Žygeivis rašė:
  P.S. Beje, Dievo sąvokos apibrėžimo taip niekas ir nepateikė.  :smile34:


   Kiek kartų kartota, kad senis su nepaprastomis galiomis ir ilga barzda, sėdintis kažkur aukštai. :img01:


   Beje, ši diskusija mane įkvėpė paskelbti hipotezę apie Pasaulyje egzistavusias ir egzistuojančias daugybę Visatų - gal kurioje nors jų kaip tik ir gyvena visų kitų Visatų garbinami dievai: :img01:

Žygeivio hipotezė apie daugybę Pasaulyje egzistuojančių (ir egzistavusių) Visatų

http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5088

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Bir 2010 00:05 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 14 Geg 2010 23:02
Pranešimai: 234
Žygeivis rašė:

  P.S. Beje, Dievo sąvokos apibrėžimo taip niekas ir nepateikė. [/b]  :smile34:


   Na, pagal viską turėtų būt kažkas tokio:

   Dievas yra tai (arba asmenybė, arba kūrėjas)

   kas buvo, yra ir bus (t.y. yra laike bet tuo pačiu metu ir už laiko, kuris irgi yra tik vienas iš jo kūrinių, ribų),

   kas kiekvieną akimirką kuria, palaiko ir griauna Visatas bei juose esančius Pasaulius bei ten esančius fizinius ir dvasinius objektus ir ten vykstančius procesus tuo pačiu metu būdamas ir visuose juose (kaip kūriniuose) ir už jų ribų (kaip begalybė);

   Matematiškai tai būtų galima išreikšti taip:

   Nulis lygu begalybei. 

   Šiuo atveju nulis - jo neįmanoma aptikti mūsų jutimo organais/logika, neįmanoma įrodyti, kad jis yra, TODĖL JO NĖRA, iš čia - nulis. Čia yra labai svarbus momentas, nes jei žmonės ŽINOTŲ, kad jis yra, tai būtų tolygu jų laisvos valios atėmimui, nes tada jie viską darytų kaip ir iš baimės kaip yra daroma darbe, kai viršininkas stebi :)

   O dabar niekas nieko nežino, kiekvienas tiki į ką nori, bet tai tik tikėjimas, nes net ir didžiausias religinis fanatiko širdies gilumoje kirba kirminėlis - o gal kai mirsiu, tuo viskas ir pasibaigs? Jis tiksliai NEŽINO. Ir todėl jo veiksmai yra diktuojami tik jo valios. Dėl šios priežasties Dievo buvimo logiškai niekas niekada neįrodys.

  ...O tuos, kurie pasakoja Dievą matę ar jį girdi, reikia vežt į Vasaros gatvę :)

   Begalybė - žr. aukščiau.

   Atkreipiu dėmesį - patys skaičiai nulis ir begalybė yra neteisingi - sugalvoti, kad kasdieniniame gyvenime būtų patogiau atlikti skaičiavimus, kadangi

  nulis jau yra skaičius, taigi jau kažkas, o jei žiūrėt preciziškai tiksliai, tai turėtų nieko nebūt, taigi ir to skaičiaus;

  begalybė irgi, nes tuo skaičiumi yra aprėpiama (taigi padaroma tarsi baigtina) visa begalinė (t.y. jei irgi žiūrėt matematiškai preciziškai tiksliai - neaprėpiama) skaičių seka.

  Iš čia išvada - šis matematinis apibrėžimas netikslus, bet tikslesnio neįmanoma sugalvot, ryšium su racionalaus mąstymo ribotomis galimybėmis.

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.


Paskutinį kartą redagavo Tylenis 01 Lie 2010 23:54. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Bir 2010 11:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15757
Miestas: Ignalina
   Remiantis tokiu apibrėžimu akivaizdu, kad toks Dievas tikrai nereguliuoja ir nesikiša į kiekvieno gyvo padaro (pradedant kokiais nors virusais ir bakterijomis), gyvenimą. :img01:

   Toks Dievas užsiima tik ypač fundamentaliais dalykais - pvz., fizinių dėsnių nustatymu, Visatų kūrimu ir pan. :smile25:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Bir 2010 11:19 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 14 Geg 2010 23:02
Pranešimai: 234
Tylenis rašė:
   Kas kiekvieną akimirką kuria, palaiko ir griauna Visatas bei juose esančius Pasaulius bei ten esančius fizinius ir dvasinius objektus ir ten vykstančius procesus.


  Na, šiuo atveju žodžiu "palaiko" turėta omenyje jo pats aktyviausias dalyvavimas kad ir smulkiausiuose dalykuose, tame tarpe ir gyvų organizmų gyvenime. :)

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Bir 2010 11:25 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15757
Miestas: Ignalina
Tylenis rašė:
Tylenis rašė:
   Kas kiekvieną akimirką kuria, palaiko ir griauna Visatas bei juose esančius Pasaulius bei ten esančius fizinius ir dvasinius objektus ir ten vykstančius procesus.


  Na, šiuo atveju žodžiu "palaiko" turėta omenyje jo pats aktyviausias dalyvavimas kad ir smulkiausiuose dalykuose, tame tarpe ir gyvų organizmų gyvenime. :)


   Na tokio smulkmeniško Dievo egzistavimas, mano subjektyvia nuomone :smile95: , nerealus. :smile49:

   Vien jau todėl, kad apdorojamos informacijos apimtys būtų tokios milžiniškos, kad joks Dievas su tokia apimtimi nesusidorotų. :smile59:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Bir 2010 12:08 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 14 Geg 2010 23:02
Pranešimai: 234
   Kodėl gi ne, jei jo operatyvinės atminties apimtis - begalybė ram'ų  :img01:

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 01 Lie 2010 17:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 00:16
Pranešimai: 15757
Miestas: Ignalina
Tylenis rašė:
   Kodėl gi ne, jei jo operatyvinės atminties apimtis - begalybė ram'ų  :img01:


   Tokiu atveju, tokia begalinė "operatyvinė atmintis" būtinai turi būti paminėta Dievo sąvokos apibrėžime.  :smile66:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 01 Lie 2010 23:52 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 14 Geg 2010 23:02
Pranešimai: 234
    Kažka panašaus jau buvau parašęs:

Tylenis rašė:
   Matematiškai tai būtų galima išreikšti taip:

   Nulis lygu begalybei.


  ... Bet kritikos spaudžiamas pakoregavau apibrėžimą  :img06:


   - kas kiekvieną akimirką kuria, palaiko ir griauna Visatas bei juose esančius Pasaulius bei ten esančius fizinius ir dvasinius objektus ir ten vykstančius procesus tuo pačiu metu būdamas ir visuose juose (kaip kūriniuose) ir už jų ribų (kaip begalybė);

   Šiuo atveju begalybės terminu apibrėžiama išvis viskas, kaip ir pridera begalybei, tame tarpe ir ramai  :smile66:

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 02 Lie 2010 20:11 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 21 Lap 2009 14:41
Pranešimai: 873
Man atrodo, kad jūs čia bandot dievo egzistenciją paneigt arba paremt moksliškai. Tai neįmanoma, nes pats dievas nėra moksliškas dalykas.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 02 Lie 2010 22:25 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 08:46
Pranešimai: 3530
  Aš pabandysiu paremti, nors jokių įrodymų nežadu ieškoti. Tik loginiais pasamprotavimais.

  Ką tik buvo ginčas dėl to, kad a.a. Brazauskas pageidavo būti įneštas į Katedrą, o taip vadinami dešinieji su kunigijos vadais užsispyė atkeršyti už kažką. Vienas iš priekabių buvo toks, kad jis būk buvo netikras katalikas - ne taip, kaip tie, kurie ten dienų dienas leidžia.

  Aš taip aiškinau: jei dievas yra, tai visi žmonės, kad ir kaip jie įsivaizduotų save ir darytų pagal savo įsivaizdavimus, vis tiek būtų dievo (valioje), todėl būtų jo (žmonės), nes nuo žmonių praktiškai niekas nepriklauso. Tokiu atveju bažnyčia yra ne pastatas, ne organizacija, o žmonės. Jei taip, tai žmonių daugumos nuomonė = dievo nuomonė ir hierarchai, kurie tėra tik klerkai, turėtų pasielgti pagal tai kaip visuomenės dauguma mano, kad reikia pasielgti.

   Taigi hierarchų sprendimas neįleisti į katedrą yra dar vienas mažumos karo, pvz.,, pasireiškusio žydų šaudymu ir pokario banditavimu, pasireiškimas. Kitaip sakant tai - velnio darbai. :img01:

  O jei yra velnias, tai yra ir dievas. Ar jis tik gėris, o gal visagalis - čia jau kitas klausimas. :img01:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: religija
StandartinėParašytas: 04 Rgp 2010 22:31 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 23 Vas 2010 16:06
Pranešimai: 7
Miestas: ukmerge
Šaltinis - http://counter-propaganda.w3.lt/christ/ ... ejesus.php

Pirminis šaltinis nebeveikia, todėl kopija čia:
http://webcache.googleusercontent.com/s ... lr=lang_be

Ar tik Jėzus Kristus nebuvo suvalgytas?


2006 05 15

Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus (jo lavonas) po nukryžiavimo buvo suvalgytas jo mokinių, galima paaiškinti ne tik krikščioniškąją kanibalizmo mistiką, bet ir daugelį kitų krikščionybės mįslių.

Eucharistijos ritualai panašūs į tikrųjų kanibalų apeigas


Jau nuo seno nekrikščionis glumina daugelio krikščionių atliekami ritualai, susiję su įsivaizduojamu Jėzaus Kristaus (Jėšujos iš Nazareto, krikščionių pranašo, garbinamo kaip dievas ar dievo sūnus) kūno valgymu ar kraujo gėrimu.

Valgydami pašventintus specialius vaflius ar gerdami vyną, katalikai, stačiatikiai ir kai kurių kitų krikščionių grupių atstovai įsivaizduoja, kad tai – jų pranašo (ar dievo) kūnas ir kraujas. Nemažai krikščionių mano, kad tokiu būdu priartėja prie savojo dievo, įgauna dieviškųjų savybių; kai kurie netgi įpuola į ekstazę.

Šie ritualai tiek savo esme, tiek forma (išskyrus tai, kad tikrovėje valgomas vaflis, o ne žmogiena) labai primena daugelio žinomų kanibalistinių kultūrų apeigas – tikrieji kanibalai dažniausiai valgė žmones (ir dabar ko gero valgo kai kuriuose Afrikos bei Azijos regionuose) visai ne iš bado, o todėl, kad tikėjo, kad suvalgę žmogų ar kurią nors jo kūno dalį, perims visą jo jėgą ir drąsą.

Panašiai ir krikščionys valgo įsivaizduojamą savo dievo kūną bei geria įsivaizduojamą jo kraują ne todėl, kad yra alkani, o norėdami įgauti dieviškųjų savybių, suartėti su (kaip jie tiki) prisikėlusiu Jėzumi Kristumi bei sustiprinti tarpusavio solidarumą.

Jėzaus Kristaus kūno dingimo aplinkybės iki šiol neišaiškintos

Tai, kad Kristaus lavonas dingo iš kapavietės, kur jis buvo paliktas iki šabo pabaigos, krikščionys vadina stebuklu, pristato kaip savo pranašo dieviškumo ar net vėlesnio prisikėlimo įrodymą. Keistas tai argumentas – sprendžiant pagal biblijinius šaltinius, kapo nesaugojo niekas, kas nebūtų suinteresuotas Kristaus dieviškumo įrodymu (apie tai bus kalbama truputį vėliau), taigi lavonas galėjo būti išgabentas į bet kurią palaidojimo vietą.
Ar tik „Paskutiniosios vakarienės“ scena nėra nurodymas suvalgyti Kristaus kūną po jo mirties?

Keliose Naujojo testamento vietose aprašyta vadinamoji „Paskutinė vakarienė“, įvykusi prieš pat Kristaus suėmimą ir nukryžiavimą. Jos metu Jėzus Kristus liepė savo mokiniams valgyti duoną ir gerti vyną, aiškindamas, kad tai jo paties kūnas ir kraujas. (Pavyzdžiui, Evangelija pagal Matą, 26, 26-28)

„Paskutinė vakarienė“ tapo eucharistijos pagrindu. Tačiau labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ metu Jėzus Kristus kalbėjo ne tiek apie duoną ir vyną, kiek apie savo paties kūną ir kraują.

Evangelijoje pagal Joną cituojami tokie Kristaus pasisakymai apie savo kūną ir kraują:

„Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, tai neturėsite gyvybės savyje <...> Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą <...> Nes mano kūnas yra tikras penas ir mano kraujas tikrasis gėrimas <...> Šita yra iš dangaus atėjusioji duona...“ (Evangelija pagal Joną, 6, 53-58)

Krikščionių teologai aiškina šiuos Kristaus žodžius perkeltine prasme. Tokia interpretacija labiausiai atitinka krikščionybės interesus, tačiau evangelijos tekste Jėzaus Kristaus žodžiai skamba visai ne metaforiškai.

Jei Jėzus Kristus suvokė savo kūną ir kraują kaip tai, kas valgytina, tai labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ scena – tai ne kas kita, kaip priminimas mokiniams, kad šie privalės suvalgyti mokytojo kūną.

Tikėtina, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas savo pasekėjų

Kiek galima spręsti iš biblijinių tekstų, kapavietė, kurioje buvo paliktas Kristaus kūnas, nebuvo saugojama. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą teigiama, kad, siekdami sutrukdyti pavogti Jėzaus Kristaus lavoną, žydų dvasininkai ir fariziejai kitą dieną po nukryžiavimo prašė Pontijaus Piloto paskirti sargybą prie Kristaus kapo, o kai Pilotas atsakė, – „Turite sargybą...“ – dvasininkai pastatė (savo?) sargybinius bei „užantspaudavo akmenį“ (kuris buvo užverstas ant kapavietės). (Evangelija pagal Matą, 27, 62-66)

Šis epizodas labiau primena ne liudininko pasakojimą, o vėlesniais laikais visiškai su žydų tikėjimu ir kultūra nesusipažinusio žmogaus prikurtą klastotę, kadangi tuo metu buvo šabas, o darbas (kapo antspaudavimas, o ko gero – ir derybos su Pilotu, sargybos statymas ar gal netgi sargybos ėjimas) šabo metu žydams buvo sunkus nusikaltimas prieš jų religiją.

Juk per šabą netgi pranašo motina bei (matomai) sugyventinė ar žmona Marija Magdalietė nedrįso netgi ruoštis Kristaus laidotuvėms – ką jau bekalbėti apie kapo antspaudavimą ir sargybą prie kapo. Nekyla abejonių, kad, kol saulė nusileido šeštadienį, Jėzaus Kristaus kapavietės niekas nesaugojo.

O ir sekmadienio rytą atėjusios prie kapo, Marijos ten terado tik nepažįstamą vyrą, įtikinėjusį, kad Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų (ar du vyrus – pagal Luką ir Joną). Taigi greičiausiai kapo iš viso nesaugojo niekas iš Kristaus nedraugų.

Kapo savininkas „šventasis“ Juozapas iš Arimatėjos matomai buvo Jėzaus Kristaus šalininkas, tad faktiškai su pranašo lavonu jo pasekėjai galėjo daryti ką tik norėjo. Galėjo jį ir suvalgyti, ypač jei Jėzus Kristus pats to troško.

Jeigu Jėzaus Kristaus kūnas iš tikrųjų dingo jo pasekėjų kanibalistinės puotos metu, visai realu, kad pastarieji išsaugojo savo kraupią paslaptį. Tokios paslapties atskleidimas ne tik būtų sukompromitavęs besikuriančią krikščionybę, bet ir kanibalizmo netoleravę žydai greičiausiai būtų užmėtę akmenimis paskutiniosios puotos dalyvius. Pagaliau, jei kuris nors iš pašvęstųjų kada ir prasitarė, juo paprasčiausiai niekas nepatikėjo.

Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas, daugelis krikščionybės mitų bei ritualų nebeatrodo keisti ir nesuprantami

Kaip jau buvo minėta, tampa prasminga „Paskutinės vakarienės“ scena. Jos paskirtis – sutaikyti Jėzaus Kristaus mokinius su mintimi, kad jie turės suvalgyti savo mokytojo kūną bei gerti jo kraują, ir iš anksto nuteikti vadinamuosius „apaštalus“, kad tuo būdu šie perims Kristaus dieviškumą.

Kartu įgauna prasmę ir daugelis kitų krikščionybės aspektų, tarp jų – ir pats krikščioniškasis mitas apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą.

„Šventojo“ Gralio mistika

Krikščionys didelę reikšmę teikia taurei, iš kurios Jėzus Kristus gėrė „Paskutinės vakarienės“ metu, ir į kurią, pagal Robertą iš Borono, Juozapas iš Arimatėjos vėliau surinko Kristaus kraują.

Krikščionys priskiria vadinamajam Graliui įvairiausias stebuklingas galias, ir matyt kad, norint jomis pasinaudoti, reikia iš Gralio atsigerti – tam tikra prasme reikia gerti tikrąjį Jėzaus Kristaus kraują.

Peršasi išvada, kad greičiausiai ir Juozapas rinko savo pranašo kraują ne šiaip sau, kad visai realu, kad iš tos taurės buvo geriama netrukus po Jėzaus Kristaus mirties, ir kad krikščionių fantazijos, susijusios su vyno gėrimu religinių apeigų metu, yra kažkada įvykdyto kraupaus ritualo atkartojimas.

Prisikėlimo mitas

Prisikėlimas po mirties nėra krikščionių išradimas. Antikiniais laikais klestėjo ne vienas tikėjimas, kurio dievybės periodiškai mirdavo ir prisikeldavo. Dažnai su vieno ar kito dievo prisikėlimu buvo susijusios aukojimo apeigos, o aukas – dažniausiai naminius gyvulius – paprastai suvalgydavo misterijų dalyviai.

Ar tik Jėzus Kristus panašiai neįsivaizdavo savo mirties ir prisikėlimo – kad jis atgims jo kūną valgiusiuose ir jo kraują gėrusiuose mokiniuose? Pagal „šventą“ Joną, Jėzus Kristus aiškino taip: „Kas mano kūną valgo ir kraują geria, tas pasilieka manyje ir aš jame“. (Evangelija pagal Joną, 6, 56; kursyvas mano, G.Š)

Eucharistija

Priėmus prielaidą, kad pirmoji eucharistija buvo tikra, o ne simbolinė, pats ritualas pasirodo visai kitoje šviesoje, kaip krikščionis suvienijusios apeigos, kurios iš tikrųjų prasidėjo ne prieš Kristaus mirtį, o greičiausiai – naktį po jos.

Juk niekas taip nesuvienija žmonių, kaip bendra paslaptis ar bendras nusikaltimas. Atlikę kulto apeigas, kurias kiti laiko nežmoniškomis ar netgi nusikalstamomis, žmonės jaučiasi pašvęstaisiais, išskirtaisiais, kitokiais nei visi.

Juk ir dabar eucharistija išlieka vienu iš pagrindinių krikščionių vienybę palaikančių ritualų. Bendras įsivaizduojamo dievo kūno valgymas dažniausiai ir vadinamas „komunija“ – priėmimu į šio ritualo jau siejamų krikščionių tarpą ar dar didesniu krikščioniškojo bendrumo sustiprinimu.

Polinkis į pasyvų kanibalizmą psichologiškai įmanomas

Nėra jokia paslaptis, kad Jėzus Kristus nebuvo psichiškai subalansuota asmenybė. Neaiški tėvystė buvo nenuplaunama dėmė pirmojo amžiaus žydams, ir pačioje Biblijoje nemažai dėmesio yra skiriama nuo pat vaikystės pasireiškusiam Jėzaus Kristaus ekscentriškumui.

Todėl visai įmanoma, kad Jėzus Kristus norėjo būti suvalgytas. Ir dabar pasitaiko žmonių, kurie trokšta būti suvalgyti; pavieniai sutartinio kanibalizmo atvejai, kai „auka“ savo iniciatyva susiranda būsimą valgytoją su Interneto pagalba ar panašiai, tampa žinomi ir plačiajai visuomenei. Visai tikėtina, kad panašių troškimų turėjo ir Jėzus Kristus.

Ko gero krikščionių kanibalistinė mistika ir dabar skatina psichologinius kraštutinumus

Tarp krikščionių yra nuo seno paplitę mitai apie vampyrizmą; ten, kur dominuoja krikščioniška kultūra, susilaukia didelio pasisekimo filmai apie žmogėdras, kraugerius ir panašius herojus. Būtent krikščionių tarpe pastoviai atsiranda tiek maniakų žudikų, į smurtą linkusių iškrypėlių, kiek nėra nė vienoje kitoje kultūroje; krikščioniškosios civilizacijos terpėje vėl ir vėl atsiranda norinčių būti suvalgytiems.

Ar tai nėra „Paskutinės vakarienės“ atgarsiai? Juk dauguma krikščionių pastoviai dalyvauja religiniuose ritualuose, kurie nori nenori asocijuojasi su kanibalizmu – ir todėl gali visam gyvenimui traumuoti jautresnės psichikos žmones.

Taigi yra pakankamai argumentų, palaikančių hipotezę, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas po jo nukryžiavimo. Ją įrodžius ar tiesiog priėmus kaip labiausiai tikėtiną, galima daug ką suprasti ir paaiškinti krikščionių tikėjime, psichologijoje bei visoje krikščioniškoje kultūroje.

Galbūt tai padėtų suprasti nežmonišką istorinį krikščionių žiaurumą – suprasti, kodėl per ilgą krikščionybės istoriją buvo taip šaltakraujiškai išžudyti, nukankinti ar sudeginti ant laužo milijonai padorių žmonių, kuriems buvo nepriimtina krikščioniškoji „komunija“?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Rgp 2010 23:12 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 23 Vas 2010 16:06
Pranešimai: 7
Miestas: ukmerge
Šaltinis - http://www.counter-propaganda.w3.lt/chr ... jesus_.php (dabar jau nebeveikia)

Jėzus Kristus: dievas? – fokusininkas? – nusikaltėlis? – ligonis?

Evangelijos pateikia apie krikšcioniu pranašo gyvenima
ir mokyma
pakankamai duomenu,
kad butu galima spresti, jog Jezus Kristus buvo dievas,
geranoriškas fokusininkas,
visuomenei pavojingas nusikaltelis arba tiesiog psichinis
ligonis.
Jezus Kristus buvo nuteistas, ir jam buvo ivykdyta mirties
bausme,
kaip atsitikdavo
ir dabar atsitinka daugeliui kriminaliniu nusikalteliu

Pagal krikšcioniu interpretacija, Jezus Kristus buvo kankinys,
pasiaukojes už žmoniu
„išganyma“ ir be jokios kaltes nukankintas.
Taciau juk Jezus nebuvo
spontaniškai nulinciuotas. Jezus Kristus buvo teisiamas
pagal tuo metu Palestinoje galiojusia Romos teise,
o nukryžiavimas
buvo standartine bausme, kuria bausdavo
nuteistus mirti kriminalinius
nusikaltelius, o ne koks nors specialus kankinimo budas.

Krikšcionys tiki, kad ju garbinamas krikšcionybes pranašas
Jezus Kristus
(gyvenime – Jehuja ar Ješuja iš Nazareto) buvo dievas
ar bent dievo sunus
ir gyveno
išskirtinai dorybinga gyvenima. Taciau juk Romos imperija jau buvo daugiau
ar mažiau teisine valstybe,
ir, jei žmogui ten buvo ivykdoma mirties bausme,
tam turejo buti vienoks
ar kitoks realus pagrindas.
Apie Jezu Kristu, jo charakteri ir gyvenima galima spresti
tik iš evangeliju

Jezus Kristus faktiškai nera minimas jokiuose to meto istoriniuose šaltiniuose,
jei neskaitysime keleto užuominu, labai jau primenanciu krikšcioniu veliau iterptas
klastotes. Ir tame nera nieko keisto – juk tokiu kaip Jezus Kristus pirmuose musu
eros amžiuose buvo šimtai. Jie vadino save pranašais, žydu karaliaus
Dovydo ipediniais ar mesijais, pranašavo pasaulio pabaiga, klajojo po
Palestina ir bande suburti aplink save kuo daugiau pasekeju bei pradeti
ginkluota kova prieš užkariautojus romenus –
kaip buvo iprasta
to meto žydu kulturoje.

Kartais tokiems pranašams pavykdavo pasiekti savo tiksla, ir
kiekvienu tokiu atveju romenams tekdavo malšinti nauja žydu sukilima. Todel
taikos savo imperijoje sieke romenai,
pavarge kovoti su niekaip nenurimstanciu
žydu pasipriešinimu, stengdavosi nutraukti sekmingesniuju pranašu veikla, kol
šie dar nesubure per daug pasekeju.
Taigi amžininkai nelaike vertu netgi užsiminti
apie tai, kad kartu su kitais pranašais buvo nubaustas ir
Jezus Kristus – iš pažiuros eilinis žydu maištininkas.

Kažkiek duomenu apie Jezu Kristu ir jo gyvenima pateikia evangelijos –
pirmuju pasekeju pasakojimai apie ta, kuri jie garbino kaip dieva.

Deja, eiliniams žmonems yra prieinamos tik tos evangelijos, kurios buvo
atrinktos krikšcioniu šventiku ir kanonizuotos bei itrauktos i Biblija.
Nekyla abejoniu, kad tai yra butent tos evangelijos, kurios labiausiai
atitinka krikšcioniškosios biurokratijos interesus, ir Jezus Kristus
jose vaizduojamas iš pacios palankiausios puses.

Taciau ir keturiose Vakaru tradicijos
Naujojo Testamento evangelijose:
pagal Mata, Marka, Luka ir Jona, –
yra pateikta pakankamai informacijos,
leidžiancios suprasti, koks Jezus Kristus
buvo iš tikruju. Svarbiausia yra
nekreipti per daug demesio i gausius
Jezaus pamokslus miniai, kuriu metu Kristus
dažniausiai atkartodavo senuju žydu pranašu mintis, o
spresti pagal tai,
ka Jezus Kristus kalbejo savo mokiniams intymioje aplinkoje
, o taip pat
pagal konkrecius Jezaus veiksmus ir poelgius.
Viduramžiu perrašinetojai
galejo iškraipyti kai kuriu Jezaus Kristaus pamokslu
prasme, taciau vargu ar
jie driso prifabrikuoti daug nauju epizodu.
Iš pirmo žvilgsnio Jezus Kristus pasirodo
geranorišku fokusininku

Evangelijose ir kitose Naujojo Testamento vietose
visa laika akcentuojama,
kad Jezus Kristus visu pirma kalbejo apie pozityvius jausmus –

meile artimui,
užuojauta kenciantiems ir neturtingiesiems,
skriaudu atleidima ir pan., todel
gali pasirodyti, kad Jezus Kristus buvo absoliutus filantropas,
geraširdis, visa
savo gyvenima visiems linkejes ir dares tiktai gera.

Daug demesio Naujasis Testamentas paskyre
Jezaus Kristaus darytiems „stebuklams“,
– tokiems kaip mirusiu žmoniu atgaivinimas,

nepagydomu ligoniu išgydymas,
vaikšciojimas
vandeniu ar daugelio žmoniu pamaitinimas ir pagirdymas nedideliu kiekiu maisto ir
vandens ar vyno.

Kažkodel evangelijose nera netgi užsiminta,
kad visi tie „stebuklai“ buvo ne
kas kita, kaip standartiniai senoves žydu fokusai,
kokius atlikti mokejo daugelis
ir kuriu atlikimo technikos greiciausiai buvo perduodamos
iš kartos i karta „stebukluose“
besispecializuojanciose žydu šventiku giminese.

Juk butent todel Jezus Kristus nesusilauke pasisekimo
tarp išprususiu žydu. Juk tai,
kuo
žavejosi „mišiugenai“ (ne žydai), o krikšcionys šlovino ir
šlovina kaip savo dievo
darytus
stebuklus, to meto išsilavinusiems žydams
buvo paprasciausi nuvalkioti fokusai,
kokius rodydavo
kiekvienas save gerbiantis pranašas,
o kai kuriuos iš ju ko gero profesionalus
stebukladariai rodydavo turgaus aikštese.

Juk netgi Biblijoje užsimenama, kad Jezus Kristus nesugebejo nei akmenu duona paversti,
nei nuo Jeruzales šventyklos stogo nušokti. Raginimai tai padaryti evangelijose pristatomi
kaip „šetono gundymai“, priverte Jezu išsisukineti gudriomis frazemis.
Jezus Kristus išsiskyre savo neapykanta kiekvienam, kuris jo negarbino,
o taip pat šiurpinanciu šaltumu, jei ne panieka, savo šeimai.

Taigi neidemiai perskaicius evangelijas, atrodo,
kad Jezus Kristus buvo
nekenksmingas iliuzionistas, keliavo sau po Palestina,
pamokslavo, rode
triukus, vadino save Jehovos sunumi ir kviete žmones
buti geresniais.
Kristaus mirtis ant kryžiaus iš pirmo žvilgsnio atrodo
kaip nekalto žmogaus
pasiaukojimas už savo tikejima ir šviesius idealus.

Taciau atidžiau išstudijavus Naujaji Testamenta,
Jezus Kristus pasirodo
visiškai kitoje perspektyvoje. Kai kurie krikšcioniu
pranašo poelgiai liudija,
kad Jezus Kristus išsiskyre savo neapykanta
kiekvienam, kuris jo negarbino, o
taip pat šiurpinanciu šaltumu, jei ne panieka, savo šeimai.
Jezus Kristus turejo
akivaizdžiu smurtininko ir sadisto požymiu;
kai kurie evangeliju epizodai sukelia
abejoniu del psichines krikšcioniu pranašo bukles
ar netgi teisinio Kristaus veiksnumo.
Jezui Kristui buvo nesvetimas sadizmas

Labai daug apie Jezaus Kristaus asmenybe pasako
krikšcioniu paprastai neeskaluojamas
epizodas iš Kristaus vaikystes. Karta, šeimai grižtant iš Jeruzales,
dvylikametis Jezus Kristus nieko neispejes pabego nuo savo tevu.
Šie išsigande visur ieškojo sunaus ir po keliu dienu surado
Jezu Jeruzales šventykloje. Kai Jezaus Kristaus motina Marija
pasiskunde: „Vaikeli, kam mums tai padarei!? Štai tavo tevas ir
aš su sielvartu ieškojome taves“, – berniukas negailestingai atreže:
„Kam gi manes ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia buti savo Tevo reikaluose?“
(Evangelija pagal Luka, 2/42-49)

Psichoanalitikai cia kaip mat prisimintu Edipo kompleksa ir
kitus panašius
sindromus – bet kokiu atveju šis Luko Evangelijos epizodas vienreikšmiškai
liudija, kad Jezus Kristus ne kiek nepergyveno del to, kad iskaudino tevus.

Iš Kristaus reakcijos galima daryti išvada, kad tevu pergyvenimai ir skausmas
berniukui suteike malonuma, – juk šiurkšciu savo atsakymu Jezus Kristus dar
labiau iskaudino savo motina ir žmogu, kuris augino
Jezu kaip tikra savo sunu.

Jezus Kristus kaip latentinis sadistas atsiskleide ir epizode, kai vienas
fariziejus (griežto žodines judaizmo tradicijos laikymosi šalininkas) pasikviete
Jezu pas save pietu ir nusistebejo, kad Jezus Kristus išsidrebe gulte nenusiploves
ranku. (Kaip ne karta pabrežta ir Biblijoje, plautis rankas
prieš valgi buvo šventa
kiekvieno žydo pareiga, – visai gali buti, kad patarle apie kiaule ir bažnycia tapo
tokia populiari butent šio epizodo deka.)

Tada Jezus Kristus, aiškiai jausdamas malonuma,
išsityciojo iš šeimininko
ir visu farizieju, negailestingai žemindamas juos pacius,
ju tikejima, paprocius bei
visa žydu kultura. (Evangelija pagal Luka, 11/37-52)

Net jeigu fariziejus ir buvo neteisus, joks padorus žmogus,
pranašas ar dievas negaletu
taip begediškai tyciotis iš žmoniu, kurie pakviete ji i
svecius ir elgesi taip, kaip nuo
amžiu elgesi visa žydu tauta. Matyt Jezus Kristus pajuto,
kad šeimininkas ir kiti fariziejai
ji gerbe, jam simpatizavo, ir nedelsdamas pasinaudojo
savo svecio nelieciamybes statusu,
kad galetu nebaudžiamas patenkinti savo sadistinius polinkius.

(Ši epizoda veliau begaline daugybe kartu pakartojo
krikšcionys, kurie daugeli šimtmeciu
tyciojosi iš žydu ir visaip juos žemino. Tiesa, žydai buvo
viena iš tu keliu nekrikšcionišku
tautu, kuriu krikšcionys iki galo nesunaikino Viduramžiais,
nors ir turejo tokia galimybe.)

Abu šie epizodai liudija apie užslepta Jezaus Kristaus
žiauruma, jo neeilini narcisizma, matyt,
išugdyta minciu apie dieviškaja savo prigimti, kuris kartais
padedavo Kristui demonstruoti
begalini pasitikejima savimi. Juk butent šio, greiciausiai
apsimestinio, dažnai peraugancio
i ižuluma pasitikejimo savimi deka kai kurie mažiau
išsilavine amžininkai patikejo,
kad Jezus Kristus buvo pranašas, mesijas ar netgi dievas.
Jezus Kristus buvo linkes i smurta

Vienas iš žinomiausiu Jezaus polinkio i smurta pasireiškimu –
scena, kai sužverejes iš
pykcio Jezus Kristus smurtinemis priemonemis
išvijo prekiautojus ir pinigu keitejus iš
Jeruzales šventyklos: „Susukes iš virvuciu rimba, jis
išvijo visus juos iš šventyklos,
išvare avis ir jaucius, išbarste keiteju pinigus, išvarte ju stalus“ (Evangelija pagal
Jona, 2/15).

Visai gerbtinas Jezaus Kristaus požiuris i šventyklos
nesuderinamuma su verslu.
(Idomu, kaip Jezus Kristus reaguotu i
dabartini Vatikana, kuris iš pirmo žvilgsnio
gali priminti didele suvenyru parduotuve.)

Vis delto, tai, kad Jezus Kristus smurtavo
prieš žmones,
kuriems prekyba ir pinigu keitimas greiciausiai buvo
vienintelis pragyvenimo
ir šeimu išlaikymo budas, o ne šventyklos vadovybe,
kuri tai leido, o ko gero dar
ir skatino (gal netgi rinko iš prekeiviu specialius mokescius),
aiškiai rodo, kad
Jezui Kristui buvo svarbiausia anaiptol ne šventyklos
šventumas.
Peršasi išvada, kad Jezus Kristus paprasciausiai
pasinaudojo patogia proga pavaidinti
didvyri ir nebaudžiamai pasmurtauti prieš niekuo
detus neaukšto socialinio statuso žmones,
kurie netgi nepamegino pasipriešinti isteriškajam
pranašui ir buriui ji atlydejusiu pasekeju.
Juk jei Jezus Kristus butu pamegines pakelti ranka prieš tikruosius kaltininkus – aukšciausius
žydu šventikus, kurie organizavo prekyba gyvuliais ir
pinigu keitima tam, kad iš toli atvykusiems
lankytojams butu patogiau aukoti Jahvei – padukusi Jezu butu
sutramde per kelias akimirkas.
Jezus Kristus sugebejo supykti netgi ant MEDŽIO, kuris jam nedave vaisiu pavasari!

Smurtinio Jezaus Kristaus charakterio kulminacija vis delto
reiketu laikyti garsiaja scena
su figmedžiu, aprašyta keliose evangelijose. (Pav. Evangelija pagal Marka, 11/13-14
ir 20-21 ar Evangelija pagal Mata, 21/19)

Karta Jezus Kristus užsinorejo surasti vaisiu ant šalikeleje augusio figmedžio,
taciau buvo pavasaris, ir medis, žinoma, niekaip nesugebejo ivykdyti Kristaus užgaidos.
Tada Jezus Kristus baisiausiai supyko ir prakeike figmedi, ir,
kaip teigia evangelijos,
nelaimingas medis greitai nudžiuvo. (Tai, beje, irgi laikoma
stebuklu, nes Biblijoje neminima,
kad Jezus Kristus ar kas nors iš jo pasekeju butu kirtes
figmedžio šaknis ar laistes
medi kokiu nors specialiu skiediniu.)
Patsai faktas, kad Jezus Kristus sugebejo supykti netgi
ant MEDŽIO,
kuris jam nedave vaisiu pavasari, ir už tai norejo vargša
figmedi sunaikinti,
o greiciausiai – netgi fiziškai sunaikino, labai daug pasako
apie Kristaus asmenybe.
Akivaizdu, kad Jezus Kristus troško valdyti viska,
kas gyva, reikalavo besalygiško
paklusnumo, o visi nepaklustantys turejo buti sunaikinti.

Abu šie epizodai leidžia daryti išvada, kad greiciausiai
Jezus Kristus
turejo nuslopinta polinki smurta, kuris pasireikšdavo tada,
kai Jezus buvo isitikines
savo nebaudžiamumu, ar netgi kentejo nuo psichologines
nekrofilijos.(Apie psichologine
nekrofilija – žr. E.Fromas / Anatomija cielovieceskoj
destruktivnosti.– Minskas, 1999.)

(Jezaus Kristaus troškima sunaikinti viska, kas jam nepakluso,
pereme ir
igyvendino Viduramžiu krikšcionys, kurie ne tik
negailestingai išžude visus
prieš juos nenusižeminusius europiecius bei amerikiecius,
iškirto šventuosius miškus
bei sunaikino „nekrikšcioniškus“ meno kurinius, –
jie persekiojo netgi jiems
neitikusias juodas kates.)
Jezus Kristus kurste neapykanta ir kviete žmones smurtauti

Susidures su priešiškai nusiteikusiais žydu dvasininkais ir tuomet,
kai buvo teisiamas, Jezus Kristus kalbedavo labai kilniai,
išmintingai ir taikiai.
Taciau likes savo pasekeju tarpe, Jezus dažnai parodydavo
visai kitoki savo veida.

Jezus Kristus viešai ir atvirai neragino griauti šventyklu,
taciau pranašavo, kad
Jeruzales šventykla bus sugriauta (Evangelija pagal Mata, 24/2
arba Evangelija pagal Marka, 13/2)
ir pagaliau netgi siule judejams sugriauti ju pagrindine šventove,
gudriai žadedamas ja atstatyti
per tris dienas – omenyje (Jono teigimu) turedamas „savo kuno šventykla“ (Evangelija pagal Jona, 2/19-21).

Jezus Kristus ragino atleisti žmonems ju buitinius nusižengimus,
taciau saves

negarbinima laike neatleistinu nusikaltimu. „Kas ne su manimi,
tas prieš mane“, –
aiškino Jezus (Evangelija pagal Luka, 11/23) – taigi Jezus Kristus nepaliko jokiu abejoniu
savo šalininkams, – visi, kurie jo negarbina, yra jo priešai.

Jezus Kristus pastoviai aiškino, kad tikrieji jo pasekejai yra tie,
kurie laiko priešais
savo artimuosius ir išduoda juos del Jezaus (pav.
Evangelija pagal Mata, 10/36-38) bei dave
suprasti, kad del jo reikes griebtis smurto netgi prieš savo
artimiausius gimines: „Brolis
išduos mirti broli ir tevas – sunu, o vaikai sukils prieš
gimdytojus ir žudys juos“.
(Evangelija pagal Mata, 10/21 ir 18/15-17; taip pat
Evangelija pagal Marka, 13/12).

Pagaliau intymioje aplinkoje Jezus Kristus atvirai ir sažiningai
prisipažino savo mokiniams:
„Nemanykite, jog aš atejes nešti žemei ramybes.
Aš atejau nešti ne ramybes, o kalavijo.
Atejau sukiršinti sunaus prieš teva, dukters prieš motina ir marcios prieš anyta...“
(Evangelija pagal Mata, 10, 34-35)

Jau turedamas daug pasekeju, Jezus Kristus
kartais paragindavo imtis smurto
ir kalbedamas miniai: „Nuo Jono Krikštytojo laiku iki
dabar dangaus karalyste
jega puolama, ir smarkieji ja sau grobia...“ (
Evangelija pagal Mata 11/12), ar
netgi netiesiogiai kviesdavo žmones mušti netikelius
(pav. Evangelija pagal Luka, 19/27).

Užsimine Jezus Kristus ir apie tautu kara prieš tautas
(Evangelija pagal Marka,
13/8; Evangelija pagal Luka, 21/10)

Taigi Jezus Kristus skatindavo savo pasekejus
nekesti kitaip mastanciu ir imtis
smurto ju atžvilgiu. Visose keturiose evangelijose pasirodo
netiesioginiai
ir tiesioginiai raginimai nekesti kitaip mastanciu ir žudyti juos,
nors tai butu ir artimiausi gimines.

(Jezus Kristus naudojo gana standartine „pranašiška“
strategija, –
iš pradžiu kalbejo nuosaikiai ir daugiau apie meile ir
skriaudu atleidima,
o veliau, jau tapes žinomu ir subures pakankamai
pasekeju, Jezus Kristus
pradejo vis dažniau ir primygtiniau skatinti smurta
kitatikiu atžvilgiu. Tai veliau tapo megstama krikšcioniu taktika –
jie iš pradžiu gudriai isiskverbdavo i naujas bendruomenes
bei šalis tarsi su kilniais ir taikiais ketinimais, o kai tik paimdavo
valdžia, – išžudydavo visus ir kiekviena, kuris nesutikdavo prieš
juos nusižeminti.)
Smurtiniai ir smurta kurstantys Jezaus Kristaus veiksmai ivardintini
kaip
nusikaltimai
Smurtas prieš taikius žmones visada ir visur buvo laikomas
nusikaltimu.
Galima neabejoti, jei koks nors Jezaus Kristaus pasekejas imtusi
niokoti
Vatikano parduotuves, kaip nesuderinamas su „švento sosto“
statusu, ir rimbu
primuštu ju pardavejus, Kataliku bažnycia nedelsdama paduotu toki išsišokeli
i teisma ir stengtusi, kad jis butu nubaustas kuo griežtesne bausme.

Neapykantos bei smurto skatinimas taip pat visur buvo ir yra laikomas
nusikaltimu. Ir dabar tiek smurtaujantys, tiek smurta skatinantys žmones
yra izoliuojami nuo visuomenes, o kai kuriose šalyse – gali
buti nubausti
netgi aukšciausiaja bausme.

Taigi Pontijus Pilotas prieme absoliuciai normalu nuosprendi
pagal to meto teisine praktika – Jezui Kristui teko atsakyti
už savo nusikaltimus pagal tuo metu galiojusius romenu i
statymus,
kurie dar ir dabar neretai laikomi vienais pažangiausiu
visoje žmonijos istorijoje.

Pagaliau panašu, kad pats Jezus Kristus suvoke,
kad stume savo
pasekejus i nusikaltimus prieš žmogiškuma:
„Sergekites žmoniu, nes
jie iskus jus teismams <...> Jus busite visu nekenciami
del mano vardo“ (Evangelija pagal Mata, 10/17,22).
Jezus Kristus matomai turejo rimtu psichikos problemu

Dabar vis delto atrodo, kad Jezus Kristus buvo nubaustas per griežtai.
Greiciausiai, jei Jezus butu teisiamas šiais laikais, visu pirma butu
atsižvelgta i jo psichikos bukle.

Anksciau minetieji epizodai: Jezaus pabegimas nuo tevu, pietus sveciuose
pas farizieju, smurtas šventykloje ir ypac figmedžio „
nužudymas“ liudija,
kad Jezus Kristus turejo rimtu psichikos sutrikimu –
Kristaus charakteryje
galima ižvelgti sadizmo ir psichologines nekrofilijos bruožu, nuslopinta
ir gal netgi nesuvokta polinki i smurta.

Matyt, Jezus Kristus labai kentejo del to,
kad nebuvo motinos vyro vaikas
ir todel negalejo tiketis tapti pilnateisiu tuometines
žydu bendruomenes nariu.
Ko gero vaikysteje jam tekdavo kesti bendraamžiu panieka ir
patycias, ir
Jezus Kristus išsiugde stipru nepilnavertiškumo kompleksa.

Pabegimo nuo tevu epizodas rodo, kad Jezus Kristus greiciausiai
labai pergyveno del savo nesantuokines kilmes ir, kaip dažnai atsitinka panašiais
atvejais, tas jausmas peraugo i narcisizma – beatodairiška saves išaukštinima,
pasikelima ir gerejimasi savimi.

Su patologiniu Jezaus Kristaus narcisizmu greiciausiai ir buvo susijes
sveikos psichikos žmogui sunkiai suvokiamas savo
šeimos gedijimasis ar netgi vengimas.

Kaip galime spresti iš evangeliju, gimtajame Nazarete Kristui
nesiseke daryti stebuklus, kaip Jezus Kristus ir pats prisipažino
bei bande pasiteisinti skambiomis frazemis
(Evangelija pagal Mata, 13/57,58;
taip pat Evangelija pagal Luka, 4/23). Todel jo artimieji toli
gražu nepripažino
jo dieviškumo („Mat netgi jo broliai juo netikejo“, –
Evangelija pagal Jona, 7/5), kaip, greiciausiai, ir dauguma
Nazareto gyventoju. Matomai, Jezus Kristus, kuris pats labai
jau retai elgesi taip, kaip moke kitus, šio akibrokšto niekada
jiems neatleido.

Iš kitos puses, stebina Jezaus Kristaus požiuris i
santuoka,
kaip i amžina seksualine vergove (Evangelija
pagal Mata, 19/4-6 arba Evangelija pagal Luka, 16/18).
Kategoriškas santuokos neišardomumo teigimas, pralenkes
netgi griežtaja žydu morale, provokuoja iškelti hipoteze,
kad Jezus Kristus (bent jau iki sutikdamas Marija Magdaliete)
greiciausiai negalejo pasigirti pasisekimu tarp moteru ir todel
santuoka isivaizdavo kaip buda paversti moteri seksualine
verge
(kartais Jezus tiesiog šlovino gyvenima be sekso).

Piršdamas žmonems savo prieštaringas vertybes, Jezus Kristus
nuolat kartodavo „tikra tiesa sakau“ ir pan., kas šiaip nera
budinga suaugusiam žmogui. Tai liudija, kad Jezui vis delto
truko vidinio pasitikejimo savimi, ypac tada, kai žmones imdavo juo abejoti.

Pats Kristaus morales bei pamokymu eklektiškumas ir vidinis prieštaringumas
liudija apie nestabilia krikšcioniu pranašo psichika. Juk Jezus Kristus pamainomis
aiškino, kad jis neša tai meile, tai kalavija, tai jis mokydavo gerbti ir myleti
savo artimuosius, tai juos palikti. Savimyla Jezus netgi liepe vienam iš pasekeju
nedalyvauti savo tevo laidotuvese, kad galetu ji lydeti
(Evangelija pagal Luka, 9/59-60)

Vienas vertybes Jezus Kristus propaguodavo jo paklausyti
susirinkusiems
atsitiktiniams žmonems, kitas, dažnai visiškai priešingas – savo mokiniams,
o klausinejamas išsilavinusiu žydu bei teisiamas –
Jezus dažniausiai stengdavosi
kaip nors gudriai išsisukti nuo atsakymo.

Marko evangelijoje taip pat yra pamineta, kad karta,
kai Jezus Kristus ypac
agresyviai pamokslavo, ir jo paklausyti susirinko daug žmoniu, susirupinusi
Kristaus šeima atejo jo išsivesti namo: „Saviškiai, apie tai išgirde, ejo
sulaikyti jo, sakydami, kad jis kaip galvos netekes“ (Evangelija pagal Marka, 3/21) –
greiciausiai Jezaus šeima išsigando, kad Jezus Kristus eilini karta ka nors prisidirbs,
ir atejo jo gelbeti, kol dar buvo nevelu.

Remdamiesi šiuo epizodu, galime daryti išvada, kad ko gero Jezus Kristus nuo pat
jaunumes buvo laikomas nelabai atsakingu už savo žodžius ir poelgius, jam greiciausiai
užeidavo isterijos priepuoliai, ir šeimos nariai vargša Jezu nuolatos prižiurejo bei globojo.

Taigi šiais laikais Jezus Kristus vargiai ar butu patrauktas baudžiamojon atsakomyben.
Taciau nereikia užmiršti, kad pirmajame musu eros amžiuje ne tik nebuvo tiek kalejimu,
kiek veliau pristate krikšcionys, kad nusikaltelius butu galima laikyti daugeli metu,
bet ir psichiatrija dar buvo tik pacioje savo užuomazgoje, ir pakaltinamumo ekspertizes
dar nebuvo atliekamos.
Pontijui Pilotui smurto sustabdyti nepavyko

Ivykdžius Jezui Kristui mirties bausme, kuriam laikui
prieštaringojo pranašo pasekeju bruzdejimai Palestinoje
aprimo, taciau po poros amžiu visa Europa užliejo banga
žiaurumo ir smurto, kuriuos kurste ir kuriuos išpranašavo
Jezus Kristus, –
Pauliaus ir Petro inicijuoti krikšcionys susivienijo prieš
Antikos kultura bei humanizma ir galutinai juos sunaikino.

Panašiai kaip pranašavo Jezus Kristus ir kiti biblijiniai
pranašai, ankstyvaisiais Viduramžiais visi, kurie nenusižemino
prieš krikšcioniu šventikus, buvo nužudyti, ju šventyklos sugriautos,
didžioji dauguma meno kuriniu buvo sunaikinti, knygos –
sudegintos, ir
netgi dauguma šventuju medžiu iškirto Viduramžiu krikšcionys – be jokios
abejones, žiauriausi ir negailestingiausi barbarai visoje žmonijos istorijoje.

Europos kulturos raida buvo pasukta atgal daugiau nei tukstanciui metu.
Viskas, kuo tikejo ir ka gerbe Pontijus Pilotas, buvo nušluota nuo žemes
paviršiaus. Kruvinuosius Jezaus Kristaus priesakus kruopšciai
vykde Viduramžiu krikšcionys Antikos meile žmogui ir gyvenimui
paskelbe nuodeme, jos vietoje išaukštindami impotencija,
mazochizma
ir nekrofilija – didžiausiomis dorybemis tapo niekšybe
vardan bažnycios
ir nusižeminimas prieš krikšcioniu šventikus.

Patsai Jezus Kristus nieko nenužude (be užsispyrusiojo figmedžio),
panašiai kaip ir Hitleris, taciau krikšcioniškojo dievo vardu buvo
padaryta tiek kruvinu nusikaltimu, kad, palyginti su jais,
netgi naciu žiaurybes atrodo kaip nereikšmingas krikšcionybes
kulturos istorijos epizodas.

Dar ir šiais laikais, kai modernieji krikšcionys
, begediškai
postringaudami apie demokratija, žmogaus teises
ir artimo meile,
šaltakraujiškai skerdžia šimtus tukstanciu
nori nenori dar karta
susimastai, kas gi
iš tikruju buvo mislingasis
krikšcioniu pranašas Jezus Kristus


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Spa 2010 16:12 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 30 Spa 2010 13:27
Pranešimai: 38
tikras lietuvis rašė:
Va va, ir kieno išgalvota? Žydų, kad iškelti savo tautą.


+1


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Vas 2011 20:03 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 17:26
Pranešimai: 358
     Skirkite sąvokas "tikėjimas" ir "religija".

     Religija - tai tikėjimas su įsipareigojimais. Religija turi funkcijas, o formavosi esant paklausai: atpažinimo sistema savas-svetimas, sinergiją motyvuojantis veiksnys, būdas apjungti ir mobilizuoti visuomenę.

     Nebūtina sieti su dievybėmis, galima sieti su komunizmu, demokratija, tautinėmis idėjomis.

     Jei susitinka tauta ar visuomenė, kurią cementuoja religija su to pačio pajėgumo visuomene, religijos neturinčia, laimi turinti religiją.

     Bet ta religija privalo būti sava - islamas, pagonybė ar krikščionybė, demokratija, komunizmas ir panašiai.

     Lietuva atsisakė savo religijos ir paėmė svetimą 1387 . Rezultatus matom  - Imperijos kaip nebūta.

     Pavyzdžiai ne tik iš Lietuvos - kur Čingischano imperija ar lotynai (romėnai)?

     Japonai turi religiją - sintoizmą. Beveik kiekvienas japonas atsakytų - "aš sintoistas", ir kartu jis gali būti ateistas, budistas.

     Tautinėje dvasioje be religijos (kuria galima laikyti tiesiog aklu tikėjimu savo išskirtinumu, pranašumu) yra žymiai tuščiau.

     Vakuumo niekad nebus. tik į tą tuščią vietą ateis kita religija - tiurkoslaviškas satanizmas, globalizmas, briuseliokopūstizmas ar kt.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Vas 2011 03:28 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 08:46
Pranešimai: 3530
Visi tie tikėjimai ar religijos yra bezdalas.
Absoliuti dauguma žmonių tokiais dalykais nebeužsiima (nebe tie laikai, nebe tokio lygio žmonės).
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Kov 2011 00:37 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 17:26
Pranešimai: 358
     Ar tikrai žmonės, tvirtinantys neturintys religijos, jos neturi? Greičiausia jų religija - tai vertinimo sistema, kuria jie tiki ir kuriai įsipareigoja (arba kuri sąlygoja jų veiksmus). Ir ar deklaruojantys nereligingumą žmonės neturi garbinimo objekto?

      Yra toks terminas - "aukso veršis" Apibrėži pasaulio suvokimo modulį, išreiškiamą pinigais, kaip visko vertinimo matą. Tai taip pat religija. Tik turinti materialinį determinantą (sąlygotoją).

      Ir ar jis geresnis už tikėjimą nematerialiomis idėjomis (dievais, komunizmais, šviesiom ateitim, meilėm, pašaukimais ir panašiai). Kai yra pinigų ir materialinio pagrindo - be abejo. Tada galima būt Abramovičium, Geitsu, Ala Pugačiova ir panašiai.

      Bet kai pinigų nėra, tai smegenyse nelieka ir religijos, arba religija transformuojasi į neapykantą. Puikios sąlygos satanizmo priėmimui pasąmonės lygyje, kas taip pat yra religija.

      O paskui stebimasi, kodėl žmogus žmogui tampa priešu, jei visiems sunku ir visi nelaimingi. Ir kodėl vienas kitam kenkia, būdami lietuviais ir iš to net neturėdami jokios naudos? O tai ir yra religijos - satanizmo poveikis, veikiantis dalį žmonių, kurie save laiko nereligingais.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Kov 2011 22:46 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 08:46
Pranešimai: 3530
Katastrofijus rašė:
Ir kodėl vienas kitam kenkia, būdami lietuviais ir iš to net neturėdami jokios naudos? O tai ir yra religijos- satanizmo poveikis, veikiantis dalį žmonių, kurie save laiko nereligingais.

Maišai: tie, kurie mano, kad religija yra tik išmįslas, tiesiog vadovaujasi sveiku protu.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 101 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2

Visos datos yra UTC + 2 valandos


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007