 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - Literatūra ir menas. DATOS. "BŪKIME GERAIS LIETUVIAIS…"
http://ct.svs.lt/lmenas/?leid_id=2909&k ... &st_id=529
Vytautas Alantas
Vytauto Maželio nuotrauka
BŪKIME GERAIS LIETUVIAIS
Toks rašytojo Vytauto Jakševičiaus-Alanto gyvenimo ir kūrybos devizas, kurį jis su kaupu įgyvendino pats ir kurį ragino ir ragina įgyvendinti savo tautiečius.
Vienas ryškiausių Sidabravo krašto žmonių - prieš šimtą metų čia gimęs ir žengęs pirmuosius žingsnius būsimas prozininkas, dramaturgas, poetas, publicistas, visuomenės veikėjas V.Alantas. Visą savo turiningą gyvenimą jis su pagarba minėjo gimtinę, vargu kur kitur surandamą tokio jaukumo ir romantikos kampelį, lydėjusį jį "kaip graži vizija", "kaip nostalgijos apšviesta akvarelė". Savo kaimišką kilmę, kaip ir Lietuvos istoriją, tautinę kultūrą, mitologiją, tautosaką, gimtojo krašto gamtą, jis laikė vienu svarbiausių veiksnių, nulėmusių jo profesinį formavimąsi.
V.Alantas nuėjo ilgą, nelengvą gyvenimo ir kūrybos kelią, nuo Sidabravo per Kriaukenus, Šiaulius, Kauną, Vilnių, Vokietiją nuvingiavusį į Amerikos žemyną, į Detroito didmiestį, kuriame praleido kūrybingiausius savo metus. Į Lietuvą, į Sidabravą, grįžo prieš dešimt metų, kai, vykdant jo valią, palaikai - urna su jo pelenais - buvo perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Didelį, dar nepakankamai išnagrinėtą ir įvertintą kūrybos lobį paliko mums V.Alantas: net septynias novelių knygas, šešis didžiulius romanus, penkiolika pjesių, keturias publicistikos (straipsnių ir apybraižų), vieną poezijos knygą ir gausų rankraštinį palikimą! Šešis dešimtmečius nepailsdamas jis dalino save grožinei literatūrai ir publicistikai, kartais daugiau laiko skirdamas literatūrai, o kartais žurnalistikai. Vis sukdamasis apie dešimtį jam svarbiausių žodžių - Lietuva, laisvė, ateitis, istorija, kultūra, Vilnius, kova, prakeikimas (maskoliams), iš dvasinių vertybių labiausiai vertindamas patriotizmą, grožį ir meilę. Kitaip negalėjo.
Gimė Vytautas Jakševičius 1902 m. birželio 18 d. Sidabrave, tada priklausiusiame Naujamiesčio valsčiui, Panevėžio apskričiai, dėl to kartais būdavo pavadinamas panevėžiečiu (B.Raila).
Darbštūs, energingi bei sumanūs būsimo rašytojo tėvai, sąmoningi lietuviai, turėjo krautuvėlę, kartu triūsdavo išsinuomotoje žemėje. Be to, tėvas, tarnavęs caro armijoje felčeriu, teikdavo žmonėms medicinos paslaugas. Todėl Jakševičiai netruko prasigyventi ir 1908 m. įpirkti nugyventą Kriaukenų dvarelį Radviliškio valsčiuje. Darbštumą ir valingumą Vytautas paveldėjo iš tėvo. Mokslus jis pradėjo Sidabrave pas savamokslę Kazytę Liubiniukę, o po metų - Šeduvoje pas daraktorių Liepą. Nuo 1912 m. su pertraukomis mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš pradžių rusiškoje, o nuo 1917-ųjų lietuviškoje, ir baigė ją 1923 metais.
Būdamas ketvirtoje klasėje, septyniolikmetis Vytautas stojo savanoriu į besikuriančios Lietuvos kariuomenę, iš kurios po pusmečio, stabilizuojantis krašto padėčiai, buvo išleistas tęsti mokslo. Mokydamasis šeštoje klasėje, pradėjo rašyti eilėraščius, aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje. Tada jam neišdildomą įspūdį padarė Vaižganto "Pragiedruliai".
Baigęs Šiaulių gimnaziją, tų pačių metų rudenį buvo priimtas į Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą. Tačiau, metus pastudijavęs, dėl lėšų stokos nebeįstengė tęsti studijų (tėvai tuomet visus keturis vaikus leido į mokslus) ir išvyko mokytojauti į Plungę. Pedagoginis darbas gimnazijoje sekėsi. Mokydamas lietuvių kalbos ir literatūros, ir pats intensyviai rašė eilėraščius, buvo parengęs rinkinėlį "Amžini laužai", kurio dėl lėšų stokos (leidykla užsiprašė nemažus pinigus) nepajėgė išleisti. Vėliau to rinkinėlio rankraštis dingo.
Tuomet kūrybai slapyvardžiu pasirinko Minijos intako - Alanto - pavadinimą.
Plungės metus prisimindavo kaip pačius gražiausius savo gyvenime, o upelio vardą, šaltinio, versmės sinonimą, 1937 m. oficialiai įteisino vietoj Jakševičiaus kaip pavardę.
Mokytojaudamas sutaupęs kiek pinigų, remiamas tėvo ir sesers mokytojos, veržlusis V.Jakševičius 1925 m. išvyko tęsti studijų į Prancūziją.
1929-aisiais baigęs universitetą, V.Jakševičius grįžo į Lietuvą ir apsistojo laikinojoje sostinėje. Pradžioje pastovaus darbo negavo, daugiausia vertėsi žurnalistika. Įsidarbinęs Lietuvos telegramų agentūros prancūzų skyriaus redaktoriumi (1930-1934), nesitenkino vien tarnyba, daug laiko skyrė kūrybai ir per palyginti trumpą laiką įstengė išleisti dvi novelių knygas, o dvi jo pjesės buvo pastatytos Valstybės teatre.
Per tuos metus jis spėjo sulaukti pripažinimo kaip rimtas, kūrybingas, tvirtų patriotinių pažiūrų darbuotojas, kuriam buvo patikėtos labai atsakingos dienraščio "Lietuvos aidas" vyriausiojo redaktoriaus pareigos.
1940 metais, artėjant sovietinei okupacijai, V.Alantas blaiviai įvertino jį tykojusio mirtino pavojaus grėsmę ir pasitraukė į Vokietiją. Lietuvoje likusi šeima (žmona ir sūnus) 1941-ųjų birželį buvo ištremta į Sibirą.
Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Vilniaus dramos teatro direktoriumi. Per trejus darbo teatre metus parašė tris pjeses, iš kurių dvi išvydo rampos šviesą.
1944 m, artėjant antram bolševikų antplūdžiui, V.Alantas vėl buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Kurį laiką teko gyvalioti pabėgėlių stovyklose, o 1949-aisiais išvyko į JAV. Tais metais sukūrė nemažai novelių ir parašė straipsnių.
Atvykęs į Ameriką, įsikūrė Detroite, pramonės centre, įsidarbino Fordo automobilių fabrike paprastu darbininku ir plušėjo ten devyniolika metų, iki išėjimo į pensiją. Tas laikotarpis - didelis V.Alanto darbštumo, ištvermingumo ir ištikimybės pasirinktam kūrėjo keliui išbandymas. Kaip prisiminė rašytojas, fabrikas jam davė pragyvenimą, bet atėmė pačius kūrybingiausius gyvenimo metus: "Dirbau literatūrinį bei žurnalistinį darbą, bet dirbau pripuldamas, sirgdamas, pasigriebdamas laisvą valandėlę per pertraukas fabriko užkandinėse ir labai daug "kurdamas" prie mašinų, kai užimtos rankos, bet galva laisva…" Tai toks buvo sėkmingiausias jo kūrybos laikotarpis. "Sujaukė priešai mūsų gyvenimą: mano karta traukiasi iš gyvenimo nusivylusi…" - skundėsi savo saulėlydžio sulaukęs toli už Atlanto.
Kaip rašytojas V.Alantas atkreipė į save skaitytojų dėmesį jau pirmąja knyga - novelių rinkiniu "Artisto širdis", išleista 1931 metais. Šiam žanrui jis liko ištikimas visą gyvenimą. Sukurta per šimtą novelių, apsakymų, feljetonų, labai įvairių ir savitų, kiekvienoje naujoje knygoje paliečiant vis kitus tikrovės klodus, naujas temas ar tautiečių gyvenimo reiškinius, naujai pažvelgiant į personažų kelius ir klystkelius. Noveles kurdavo dažniausiai įsiterpdamas tarp romanų, pjesių, prabėgomis, todėl jos margos ne tik turiniu, forma, bet ir literatūrine verte. Pirmosios dvi knygos (antroji - "Tarp penkių ir septynių", 1934), kuriose jaučiama O.Wilde`o įtaka, daugiausia skirtos miesto gyvenimui, jo nuopuoliams, erotikai, per daug nesigilinant į veikėjų vidinį pasaulį, nekeliant rimtesnių problemų. Bet jos buvo naujoviškos kaimiškoje lietuvių novelistikoje ir jau tuo reikšmingos žanro plėtotei. Vėliau sukurtose novelėse vaizduojamas lietuvių gyvenimas emigracijoje, mišrių vedybų skauduliai, rezistencijos dramos Lietuvoje ("Ant siūbuojančios žemės", 1946, "Svetimos pagairės", 1954). Dar vėliau ("Nemunas teka per Atlantą", 1970) vienoje novelėje nukelia skaitytoją į nepriklausomybės pradžią, kitoje - į gilią senovę. Geriausios novelės sudėtos į rinktinę "Atspindžiai ūkanose" (1976).
Labai palankiai buvo sutiktas pirmosios V.Alanto pjesės "Užtvanka" pastatymas teatre (1932). Šis veikalas, kuriame meilės tema pinama su Lietuvos elektrifikacijos idėja, anot B.Gražulio (B.Gražulis. "Praamžius pašaukė mane tarnauti savo tautai...". - "Metai", 1992, Nr. 6, p. 69-75), patenkino "ir žiūrovą, ir aktorių, ir teatro kritiką". Sėkminga buvo ir antros pjesės "Gaisras Lietuvoje" premjera (1933).
1942 m. pradėjęs direktoriauti Vilniaus dramos teatre, V.Alantas pasirodė su naujomis pjesėmis. Jo teatre pastatytos komedijos "Gyvenimas iš naujo" ir "Buhalterijos klaida".
Vokietijoje V.Alantas sukūrė gilesnio turinio dramą "Aukštadvaris", kuri 1955 m. pirmą kartą buvo pastatyta Australijoje. B.Gražulio vertinimu, "Tai tikrosios meilės ir pareigos drama, pasižyminti nuosekliai augančia įtampa, sceniniu vieningumu ir charakterių tobulumu".
Daugiausia dramos žanro kūrinių sukurta gyvenant Detroite, kur veikė net du teatriniai kolektyvai, aktyviai bendradarbiavę su dramaturgu. Naujose pjesėse, daugiausia pramoginio pobūdžio komedijose, V.Alantas, kaip pats rašė, nesprendė "jokių ypatingų problemų", jam labiausiai "rūpėjo patriotiniai, lietuvybės išlaikymo ir apskritai bendruomeninio pobūdžio motyvai". 1963 m. Čikagoje išleistas pjesių rinkinys "Devyni dramos veikalai". V.Alanto vardą reikėtų drąsiau minėti lietuvių teatro ir dramaturgijos istorijoje.
Romano žanrui V.Alantas atsidėjo vėliausiai, gyvendamas Detroite. Didžiausią polemiką sukėlė jo pirmasis romanas "Pragaro pošvaistės", pradėtas rašyti Lietuvoje, užbaigtas Detroite, o išleistas Vakarų Vokietijoje 1951 metais.
Romanas labiausiai kritikuotas dėl autoriaus pozicijos, propaguojančios grįžimą prie senosios lietuvių religijos ir moralės, dvasinės atramos ieškant ne katalikybėje, o senolių tikėjime.
Atsirado ir romano gynėjų. Vėliau tie poleminiai straipsniai buvo surinkti ir 1971 m. išleisti atskira knyga. Romano veiksmas vyksta karo metais Vilniuje, pabaigoje persikelia į Berlyną. Jo centre - patriotiškai nusiteikusi ketveriukė, aktyviai kovojanti su fašistiniais okupantais. Iš tikrųjų romanas skirtas inteligentų grupės dramai, o prieš krikščionybę tenukreiptos kai kurios pagrindinio veikėjo tezės. Kritikuotas romanas ir dėl nepakankamo meniškumo, nors iš tikrųjų jis buvo "brandus rašytojo kūrinys" (B.Gražulis), ir polemika buvo kilusi daugiausia dėl vieno herojaus ideologijos.
Antrasis romanas, "Tarp dviejų gyvenimų" (1960), jau buvo sutiktas palankiai. Vaizduodamas partizaninio judėjimo pradžią Lietuvoje 1944 m., rašytojas sukūrė "spalvingą, pilną įtampos, pasiaukojimo ir didvyriškumo romaną" (B.Gražulis). Tai pirmas didelis kūrinys lietuvių literatūroje rezistencijos tema, kuriame sukurtas ryškus sunkios kovos paveikslas, o veikėjai - tikri, gyvi žmonės, atskleisti pakankamai objektyviai ir meniškai.
"Amžinasis lietuvis" (1972) - trečiasis V.Alanto romanas - apie išeiviją, jos buitį, moralę, pastangas išlaikyti lietuvybę. Pagrindinio veikėjo, automobilių fabriko darbininko ir kartu rašytojo, patrioto Sintauto, paveikslas aiškiai autobiografinis. Nelengva jo kova dėl lietuvybės: duktė išteka už arabo, sūnėnas veda amerikietę. Stipri atrama Sintautui - didvyriška Lietuvos senovė, jos religija, "Vaižgantas, iškišęs galvą iš po velėnos, skelbiąs naują įstatymą: "Mylėkite savo tautą labiau už Dievą!" Nors šiame romane pagonybės propagavimo kur kas daugiau negu "Pragaro pošvaistėse", bet dėl to autorius nebuvo kritikuojamas. Jis buvo giriamas už vaizduojamų veikėjų realumą, spalvingumą, o kritikuotas dėl tirštos seksualinės atmosferos, kuri mažina idėjinį kūrinio svorį, artina jį prie bulvarinių skaitinių. Nepaisant romano silpnybių, kritika jį sutiko gana palankiai.
Svarbiausiu savo kūriniu rašytojas laikė dviejų tomų romaną "Šventaragis" (1972, 1974). Ir kritika šią didžiulę, tūkstančio puslapių, epopėją, prie kurios jos autorius triūsė du dešimtmečius, laikė jo kūrybos viršūne. Romanas nukelia į tryliktąjį amžių, į mindauginės Lietuvos laikus, apie kuriuos nedaug ką rasi istorijos šaltiniuose, gerokai sudrumstuose svetimųjų. Tad rašytojui teko pasikliauti fantazija. Romano sėkmę nulėmė gana meistriškai sukurtas pagrindinio veikėjo - legendinio Šventaragio, išmintingo, tvirto kovotojo, nuoširdaus Šventosios ugnies garbintojo, paveikslas. Pats karalius Mindaugas, tragiška figūra, mažai tepasireiškia romano veiksme, tačiau apie jį, jo santykius su šeima ir visuomene plačiai kalbama visame krašte, visur jaučiamos jo idėjos ir veikla. Autorius šį romaną yra taip komentavęs: "Aš rašiau ne šiaip jau nuotykių romaną, bet lietuvišką nuotykių, įvykių ir ypačiai nuotaikų romaną, - kitaip sakant, norėjau pavaizduoti tragediją tautos, atsidūrusios didelėje savo istorijos kryžkelėje, kaip aš ją supratau" ("Rašytojas - savo pasaulio viešpats". - "Lietuvių dienos", 1975, gruodis, p. 6-8).
Ir du paskutinieji V.Alanto romanai skirti reikšmingiems Lietuvos gyvenimo etapams. Juose vaizduojami tik šiam rašytojui būdingi veikėjai, jų likimai, dinamiška veikla ir su ja susiję išgyvenimai. Brandą liudija romanas "Liepkalnio sodyba" (1978), piešiantis nepriklausomybės laikų ūkininkų iškilimą. Romano veikėjai, ypač pagrindinis personažas Kostas Norgaila ir visa jo giminė, yra šviesūs naujosios Lietuvos atstovai. Veiksmo vieta primena Radviliškio apylinkes (Vėzgė, Gražionys). Šis kūrinys parašytas Lietuvos agronomų sąjungos valdybai paskelbus konkursą. Romanas "Aušra Paliūnuose" (1986), sugrąžinantis į tautiškumo atbudimą "Aušros" ir "Varpo" laikais, teigia, kad ir vienas lietuvis patriotas gali duoti tautai labai daug.
Pirmuosius eilėraščius V.Alantas parašė dar mokydamasis gimnazijoje; mokytojaudamas Plungėje, taip pat eiliavo, net slapyvardį, vėliau tapusį pavarde, savo eilėraščiams pasirinko. Galima sakyti, nuo poezijos nebuvo atitrūkęs per visus kūrybai skirtus dešimtmečius, mėgdavo ir į prozos kūrinius įterpti savo kūrybos posmų (jų nemažai romane "Šventaragis"), bet poezija tesudaro visai nedidelę jo kūrybos dalį. Ji sudėta į vienintelį rinkinį "Paversmiai" (1982). Šio rinkinio eilėraščiai įvairūs, bet daugiausia jų skirta Lietuvos praeities temai, tragiškiems tautos gyvenimo momentams atkurti, patriotiniams jausmams išreikšti.
Net devynis eilėraščius V.Alantas skyrė Lietuvos kunigaikščių portretams, tris - Romo Kalantos aukai, sukūrė poemas Vilniui, Trakų piliai, Raigardui, eilėraštį gimtajam Sidabravui. Savo idėjomis poezija artima prozai ir publicistikai, bet savo reikšme nesiekia jų lygio.
V.Alantas daug laiko skyrė publicistikai, ypač dirbdamas "Lietuvos aide". Neretai jam tekdavo dalyti save į dvi dalis. Būdamas tautininkų oficiozo redaktorius, dėl laiko stokos nespėjo aktyviau dalyvauti literatūros procese. Vienu metu net ketinęs atsisakyti literatūros, nes nemokėjęs savęs skaidyti: jei ką dirbo, dirbo atsidėjęs. Kaip publicistas daug rašė tautinės kultūros, ideologijos, politikos ir kitais klausimais. 1939 m. išleido net du publicistinių straipsnių rinkinius: "Vadovybės principai valstybės gyvenime" ir "Žygiuojanti tauta". 1976 m. išėjo apybraiža apie Romo Kalantos žygdarbį, kurioje plačiai aprašė Gyvojo Deglo, - taip apibūdino jaunuolio gyvenimą, - susideginimą, tragedijos atgarsius Sovietų Sąjungoje ir pasaulyje. Apybraižai panaudota daug ir įvairios medžiagos, įdėti šeši paties V.Alanto ir kitų poetų eilėraščiai. Vertingiausia iš publicistikos knygų - ideologinių apmąstymų knyga "Tauta istorijos vingiais" (1990; parašyta 1987). Joje daug vietos skiriama mažos tautos išlikimo problemoms, tautinio charakterio ypatumams, miško brolių tragedijai ir rezistencinės kovos prasmingumui.
Dar daug gerų žodžių būtų galima pasakyti apie V.Alantą, ypač prisimenant, kad jis ne visada buvo vertinamas pagal nuopelnus, neretai tendencingai, nepaliekant teisės būti tuo, kuo jis iš tikrųjų buvo. Kaip jis pasiguodė geram savo bičiuliui, literatūros kritikui, mokslus ėjusiam taip pat Prancūzijoje, emigracijos likimo bendrui žemiečiui Broniui Railai, - net paties geriausio romano "niekas kaip reikiant nepanagrinėjo, neiškėlė naujovių, kurias ten įnešiau, neatkreipė dėmesio į mano stilių (…) Šiaip jau recenzijos buvo tik čiupt čiupt, kapt kapt… (…) Mes susirgome labai aukštomis kategorijomis ir aukštai skraidome padangėmis, kad nebematome eilinio skaitytojo" O ir geras bičiulis B.Raila "didesnio meniškumo ir kritiškumo pretekstu siūlė vaizduoti tiek praeitį, tiek ypač dabartinį Amerikos lietuvių gyvenimą ne taip rimtai ir su pakelta patriotine tragika, o daugiau "šveikiškai", iš humoristinės-satyrinės pusės" Labai jau abejotini kritikų priekaištai dėl V.Alanto beletristikos publicistinės krypties, tarsi pasaulyje nebūtų įteisintas publicistinis romanas ar pramoginio tipo literatūra. Ne kažin ko verti politizuoti, niekuo nepagrįsti kaltinimai dėl senovės Lietuvos, jos religijos idealizavimo. Ar nebus čia lemtinga kai kurių itin subjektyvių kūrinių vertintojų pozicija - ne savo klano kūrėjas. Iš tiesų - ar nebus čia jo "kaltė", kad nuo pat vaikystės buvo vienišius ("vaikystėje neturėjau draugų ir kažkaip jų nepasigedau"), "atokus, korektiškas, net vėsus", vengęs didesnių draugysčių. Kaip pats prisimena, visada buvo atsiskyręs: "Juk Kaune mano pašonėje anais laikais siautėjo Keturi Vėjai, plevėsavo Trečio Fronto raudonos vėliavėlės, judėjo ir kiti literatūriniai sąjūdžiai. Bet jie manęs neviliojo, prie jų neprisidėjau, visada likau atsiskyrėlis individualistas. Pažinojau, galima sakyti, visus plunksnos žmones, bet nei literatūrinių draugysčių neturėjau, neieškojau ir Konrado kavinę lankiau tik labai atsitiktinai. O kai 1934 m. atsisėdau į "Lietuvos aido" redaktoriaus kėdę, tai mano pažintis su literatais visiškai nutrūko ir pakrypo į žurnalistinius sluoksnius. Bet ir čia artimų "idėjos draugų" neturėjau. Niekad nemėgau tartiufų, judošių ir dvasios elgetų" (iš interviu "Rašytojas - savo pasaulio viešpats". - "Lietuvių dienos", 1975, gruodis). Tai toks buvo tas "vidutinio ūgio, dailios išvaizdos, diplomatiškai manieringos šypsenos" žmogus ir rašytojas V.Alantas, darbštumu ir ištverme nepralenkiamas. Tiesa, lietuvių literatūroje jis gal nebuvo pirmo ryškumo žvaigždė, galima paabejoti ir kai kuriomis jo ideologinėmis nuostatomis, tačiau savita jo kūryba ir šiandien nėra praradusi pažintinės ir meninės vertės. Ji nemažai gali padėti puoselėjant atgimstančios tautos dvasią ir kultūrą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
)
