 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27095
Miestas: Ignalina
|
Majoro Sokolovo provokatoriai
http://diskusijos.patriotai.lt/diskusij ... 472#p46472
-----------------------------------------------------------------------------
Sovietinio saugumo agentai smogikai ir kova su lietuvių pasipriešinimu
http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamz ... yz_01.html
Totalitarinėje valstybėje pagrindinių režimo ramsčių ir įrankių funkcijas atlikdavo slaptosios tarnybos. Slaptosios tarnybos buvo ne tik prasiskverbusios į pačias įvairiausias visuomenės gyvenimo sritis, bet ir pati totalitarinė valstybė tą patį „slaptumą“ įprasmino totaliai, visose gyvenimo srityse. Grifai „visiškai slaptai“, „slaptai“ dengė svarbius valstybės valdymo ir visuomenei įtakos darymo elementus. Informacijos slėpimas, o po to sekdavęs ir informacijos dozavimas skirtingoms valstybinėms, visuomeninėms ar politinėms institucijoms iš tikrųjų labai komplikuoja totalitarinės valstybės istorijos suvokimą. Vienu sunkesnių uždavinių yra slaptųjų tarnybų įtakos visuomenėje vykusiems procesams, atskiriems įvykiams bei atskirų istorijos subjektų veiksmų motyvacijai atskleidimas. Pagaliau svarbu identifikuoti tikruosius slaptųjų tarnybų veiksmus ir tikslus, nustatyti jų galimybių ribas. Šiame straipsnyje pamėginsiu apžvelgti sovietinės politinės policijos (daugiau žinomos kaip KGB) 1944-1953 metais naudotas specialiąsias priemones slopinant partizaninį judėjimą.
Žinoma, kad specialiųjų tarnybų archyvų slaptumas buvo ir yra didžiausia kliūtimi vystant šios krypties tyrimus. Tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje išlikę KGB archyvai, prieinama sovietinės politinės policijos archyvų dalis Rusijoje, į Vakarus pasitraukusių buvusių KGB karininkų išleistos knygos leidžia mums pažvelgti į šios slaptosios tarnybos vidų. Nagrinėjant šiai temai būtinus, buvusiuose KGB archyvuose saugomus šaltinius, iškyla sovietinės politinės policijos slaptumo grifais pridengtų dokumentų patikimumo problema. Negalima pamiršti, kad KGB į savo archyvų panaudojimą dažniausiai žiūrėjo kaip į galimybę vykdyti ideologinį visuomenės apdorojimą arba tam tikros visuomeninės nuomonės formavimą.
Vienas iš tokio visuomeninės sąmonės formavimo elementų buvo KGB istorijos (ir Lietuvoje) pateikimas. Be abejo, perdėm ideologizuotas šios organizacijos paveikslas vargu ar gali dominti tyrinėtojus. Kas kita pavieniai tos istorijos elementai, kurių tikroji esmė atskleidžiama mūsų laikais. Sovietinės politinės policijos istoriją padeda tirti daugybė mokslinių ir kitokio pobūdžio studijų, kurios pasirodė per pastaruosius kelis dešimtmečius. Bet čia ypatingas dėmesys skiriamas pastarojo dešimtmečio studijoms, kuriose buvo pasiremiama ir gausesniais bei tikslesniais šaltiniais. Lietuvoje pasirodė keletas universalių studijų bei atskirų straipsnių. Visi minėti darbai buvo ne tik paremti archyvais, bet ir skirti tik Lietuvoje veikusioms KGB (NKVD–MGB) struktūroms, jų slaptiems metodams (pvz., istoriko M. Pociaus darbas apie smogikus, J. Starkausko studijos apie stribus ir čekistinę kariuomenę ir t.t.). Tai turėtų padėti, nepretenduojant į išsamią sovietinio saugumo veiklos Lietuvoje analizę, atskleisti slaptų metodų panaudojimą slopinant antisovietinį pasipriešinimą (agentų-smogikų ilgametį panaudojimą ir t.t.).
1944-1953 metais saugumo struktūros Lietuvoje išbandė ištisą slopinimo priemonių arsenalą, tarp jų ir tas, kurios buvo taikomos trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose slopinant pasipriešinimą Rusijoje, Ukrainoje, Kaukaze ar Vidurinėje Azijoje. Bet šiame straipsnyje bus kalbama ne apie karines pasipriešinimo slopinimo priemones (kurias naudojant, 1944-1945 metais karinių-baudžiamųjų operacijų metu nužudyta apie 12 200 žmonių, daugiausia ginkluoto pasipriešinimo dalyvių), o apie visiškai slaptas operatyvines slopinimo priemones. MGB į kokybiškai naują lygį pakėlė itin slaptų operatyvinių priemonių taikymą. KGB stropiai slėpė MVD-MGB agentūrinių kovinių grupių 1946-1959 metais veiklos bylas, bet iš 140 bylų buvusiame KGB archyve Lietuvoje vis dėlto išliko 37 bylos. Specialiųjų grupių veikla atsispindi MGB sekretoriato dokumentuose, MGB sričių valdybų ataskaitose ir agentūrinėse bylose, kurios išliko buvusiame KGB archyve Vilniuje.
1972 metais KGB išleistame visiškai slaptame leidinyje „Kontržvalgybinis žodynas“ buvo apibrėžtas agentūrinių kovinių grupių terminas:
„Agentūrinė kovinė grupė – grupė sudaroma KGB iš operatyvinių darbuotojų ir agentų-smogikų ir veikianti apsimetusi kapitalistinių valstybių specialios paskirties daliniu, ginkluota ar kita antisovietine grupe. (…) Gali savarankiškai sulaikyti arba likviduoti žvalgybinius-diversinius dalinius, būrius, taip pat „pakišti„ kitų KGB pajėgų ir priemonių smūgiams. Agentūrinių-kovinių grupių naudojimas yra ypatinga priemonė, kurios naudojimas sąlygotas būtinybės per trumpą laiką nukenksminti žvalgybines-diversines ir banditų grupes, suardyti jų ir priešiškai nusiteikusių vietos gyventojų sąveiką, perimti ryšių su vadovaujančiais centrais kanalus, sukelti priešų nepasitikėjimo jausmą“. Iš tikrųjų tai unifikuotas apibrėžimas, kuriam sukurti panaudota Lietuvoje agentūrinių-kovinių grupių 1945–1959 metais įgauta patirtis. Agentūrinės-kovinės grupės Lietuvoje turėjo įvairius pavadinimus: melagingos gaujos, provokaciniai būriai, ypatingieji būriai, teroristinės, agentūrinės-kovinės, agentūrinės-operatyvinės arba tiesiog agentūrinės grupės. Ir išgyveno jos keletą vystymosi etapų. Apie agentūrinių-kovinių grupių atsiradimą, kitimą ir veiklą toliau bus pasakojama šiame straipsnyje.
Provokaciniai (melagingi) būriai 1945 metais
Nepavykstant greitai susidoroti su Lietuvoje 1944 metais kilusiu masiniu ginkluotu antisovietiniu pasipriešinimu, pradėta rengtis melagingų provokacinių būrių panaudojimui kovojant su partizanais. Siekiant išvengti vietinių saugumo struktūrų iniciatyvų (o pasiūlymai kurti provokacinius dalinius pasirodė jau 1944 metų rudenį), SSRS NKGB generalinio komisaro pavaduotojas B. Kobulovas 1945 m. birželio 12 d. operatyvinių sektorių viršininkams nurodė be jo sankcijos nekurti melagingų būrių. Jau birželio 13 dieną, gavus SSRS NKVD generalinio komisaro L. Berijos sankciją, Lietuvoje organizuoti keturi būriai, kurie vaizdavo iš apsupimo ištrūkusius vokiečius, vlasovininkus, Raudonosios armijos dezertyrus arba partizanus-desantininkus. Jiems vadovavo „žymūs“ čekistai: Sovietų Sąjungos didvyris papulkininkis Mirkovskis, Sovietų Sąjungos didvyris vyresnysis leitenantas, saugumo majoras Viktorovas (apie ketvirtąjį būrį žinių nerasta).
Apie jų veiklą savo knygoje „Partizanai“ papasakojo du kartus geležinę uždangą į Vakarus pralaužęs Juozas Lukša: „Ypač žiauriai buvo nukankintas ūkininkas Bilskis, kurio lavonas buvo rastas pamiškėje, pakabintas už kojų ant medžio šakos ir įkišta galva į didelį skruzdėlyną. Bilskis buvo pirmoji auka, nes jis daugiausia buvo parėmęs maistu „desantininkus-partizanus“. … Dar sadistiškiau už ūkininką Bilskį buvo nukankinti aštuoni partizanai, atvykę „svečiuotis“. … Jie stovėjo nuogi vielomis pririšti prie medžių, su aplupinėtomis odomis, nudegintomis ar nukapotomis kūno galūnėmis, išbadytomis akimis... Kiekvienas turėjo krūtinėje išpjautus Gedimino stulpus ar Vyties kryžius. Burnos buvo užkimštos skuduriniais gužulais. ... Pats dalinio vadas, buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas, buvo kiek nuo žemės pakeltas ir per gerklę prismeigtas jo paties durtuvu prie viduryje kankinimų aikštės stovinčios pušies“. Be abejo, pats J. Lukša nebuvo tiesioginis liudininkas, bet jo pateikti skaičiai sutapo su NKVD ataskaitomis. Provokacinių būrių veikla buvo tragiškai panaši ir trumpalaikė – daugiausia melagingi būriai veikė 1945 metais nuo birželio antrosios pusės iki rugpjūčio pradžios, kol galutinai buvo atskleisti jų veiklos metodai.
Agentų smogikų grupių veikla 1946-1949 metais
Postūmį plačiai panaudoti agentų smogikų grupes suteikė 1946 m. sausio 9 d. SSRS vyriausiosios kovos su banditizmu (toliau - GUBB) valdybos viršininko gen. ltn. A. Leontjevo raštas operatyvinių sektorių viršininkams. Jie buvo supažindinti su Vakarų Ukrainoje veikusių agentų-smogikų grupių veiklos metodais.
1946 m. sausio 28 d. LSSR NKVD komisaras gen. mjr. Juozas Bartašūnas, LSSR valstybės saugumo liaudies komisariato (toliau NKGB) vadovas komisaras gen. mjr. Dmitrijus Jefimovas ir SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai gen. ltn. Ivanas Tkačenka išleido direktyvą, kurioje pasiūlė NKVD-NKGB miestų ir apskričių skyrių viršininkams kiekvienam veikiančiam partizanų būriui sudaryti NKVD-NKGB darbuotojų grupę, kuri stengtųsi į būrį įvesti vidinius agentus iš veikusių ir legalizuotų buvusių partizanų, Lietuvos kariuomenės karininkų. O kuriami melagingi partizanų būriai turėjo taikyti operatyvines kombinacijas, t.y. provokacijas, klastą ir represijas.
Pirmosios agentų smogikų grupės buvo greitai demaskuotos. Stribai nežinojo partizanų elgesio, įpročių, vagiliavo ir plėšė gyventojus. Siekiant geresnio agentų smogikų panaudojimo, 1946 m. gegužės 1 d. iš Vakarų Ukrainos į Lietuvą buvo atsiųstas majoras Aleksejus Sokolovas, pasižymėjęs specialiųjų grupių organizatorius.
Mjr. A. Sokolovas 1946 m. gegužės 1 d. paskiriamas LSSR MVD BB valdybos poskyrio viršininku. Jis tą patį mėnesį sukūrė pirmąją centrinę agentų smogikų grupę – LSSR MVD BB valdybos ypatingąjį būrį ir jo veiklai vadovavo iki 1950 metų. Jo globojami ir asmeniškai vadovaujami agentai smogikai nužudė ir sulaikė apie 150 partizanų, tardė daug ryšininkų, rėmėjų, rezervistų. Už tai A. Sokolovas ne kartą MGB vadovybės buvo paskatintas piniginėmis premijomis, įvertintas kaip vienas profesionaliausių darbuotojų ir „Už sėkmingą specialių SSRS vyriausybės užduočių vykdymą“ buvo apdovanotas trimis Raudonosios vėliavos, vienu Raudonosios žvaigždės ordinu ir Tėvynės karo I laipsnio ordinu (1949 m.). Kolegos mjr. A. Sokolovą apibūdino kaip žmogų, diegiantį smogikams žiaurumą, kurstantį juos plėšikauti ir grobti. Jo sukurta kovos metodika buvo taikoma tol, kol gyvavo agentų smogikų grupės, o parengti ir išauklėti agentai smogikai vėlesniais metais rodė nepaprasto žiaurumo pavyzdį naujiems SG nariams.
1946-1949 metais centrinei specialiajai grupei tiesiogiai vadovavo ir jos planus rengė (be jau minėto mjr. A. Sokolovo) bendrapavardis vyr. ltn. Nikolajus Antonovičius Sokolovas, vėliau - vyr. ltn. Nikolajus Čurakovas. Kpt. N. Sokolovui pritariant, smogikai įvairiais būdais kankindavo suimtus partizanus, ryšininkus, rėmėjus, kaip nereikalingus liudininkus šaudydavo civilius gyventojus - senukus ir moteris, nepilnamečius. Kartais kpt. N. Sokolovo smogikai partizanus kankindavo net įkaitinta geležimi.
1946 metų liepą buvo išformuota iš stribų sudaryta smogikų grupė. Štai ką rašė mjr. A. Sokolovas 1946 m. liepos 6 d. specialiame pranešime, skirtame LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui gen. mjr. P. Kapralovui: „Aš neatsisakau ir niekada neatsisakysiu bet kokio pavojingo darbo, bet su tokiais smogikais, kokie yra spec. grupėje, aš dirbti nenoriu. Geriau dirbti su banditais, rizikuoti gauti kulką arba padaryti gerą darbą, negu su atrinktais geriausiais „tėvynės gynėjais“ sugadinti pavestą galbūt svarbų darbą, o po to už padarytas jų vagystes ir plėšimus sėsti į kalėjimą“.
Po mėnesio suburta nauja 20 agentų grupė: iš 11 rusų, dviejų ukrainiečių ir septynių lietuvių. Į šią grupę pirmą kartą buvo įtraukti penki buvę partizanai. Grupės sudėtis ne kartą kito, nuolat atleidžiant nepasiteisinusius agentus ir įtraukiant naujus.
Plečiantis agentų smogikų operacijų mastams, 1948 m. liepos 27 d. buvo įkurta MGB 2-“N“ valdybos antra specialioji grupė, kurioje turėjo būti 30 agentų smogikų.
Smogikų bazė buvo Vilniuje ir buvo maskuojama kaip karinis dalinys. SG turėjo tokią pat ginkluotę, kokia buvo ir lietuvių partizanų rankose: Brno kulkosvaidžius, dešimtšūvius automatinius šautuvus ir t.t.
Smogikų grupė buvo skirstoma į kovinį skyrių – tiesiogiai vykdžiusį operacijas, ir apsaugos skyrių –pridengdavusį kovinį skyrių, jei kildavo ginkluotas susirėmimas su partizanais. Agentai smogikai uždirbdavo nuo 1000 iki 1200 rublių per mėnesį (tai du kartus daugiau negu tuometinis vidutinis atlyginimas) bei gaudavo dideles premijas už atliktas užduotis (t.y. nužudytus ar paimtus gyvus partizanus).
Agentų smogikų veiklos metodai
Centrinės specialiosios grupės veikimo pirmuoju etapu 1946-1947 metais daugiausia buvo naudojamas metodas, vadintas „objekto apdorojimu agentūrinės-operatyvinės kombinacijos būdu“. Negalėdami išgauti parodymų (taikant ir kankinimus) iš suimto partizanų rėmėjo ar partizano, saugumo darbuotojai suimtąjį su keliais konvojaus kareiviais (juos vaizdavo agentai smogikai) vesdavo arba veždavo mašina per mišką. Žmogui sakydavo, kad jis vežamas į kitą MGB skyrių akistaton su liudininkais. Mašinai „sugedus“, konvojų užpuldavo „partizanų“ (smogikų) būrys. Lydintys kareiviai „pabėgdavo“ arba juos „nušaudavo“, o suimtąjį „išlaisvindavo“. Tada SG nusivesdavo savo auką į mišką arba į iš anksto paruoštą bunkerį ir ten tardydavo. Smogikai, apsimetę partizanais, užduodavo klausimus, į kuriuos žmogus turėdavo išsamiai atsakyti raštu. Paprastai būdavo reikalaujama parašyti savo biografiją, paaiškinti, kodėl važiavo su saugumiečiais, ką yra padaręs gero, kovodamas prieš bolševizmą, lietuvių tautai, kas yra žinoma apie partizaninį sąjūdį, kokie ryšiai su juo ir t.t. Viskas, kas buvo nuslėpta nuo MGB, būdavo surašoma į raštą, skirtą tariamo būrio, kuopos, rinktinės vadui. Tada agentai smogikai vesdavo suimtąjį į „štabą“. Pakeliui „partizanai“ pakliūdavo jau į MGB kareivių pasalą. Auka vėl patekdavo pas tuos pačius saugumo karininkus, tačiau jau su savo parašytais parodymais, kuriuos rasdavo pas „nukautus banditus“.
Jau 1946 metų liepą Vytauto apygardos vadovybė išplatino atsišaukimą į gyventojus, kuriame perspėjo apie persirengusių saugumiečių provokacijas.
Todėl 1946 metų antroje pusėje SG veiklos metodai ir priedanga gerokai patobulinta: jeigu grupė veikdavo kaip partizanų dalinys iš kitos apygardos, privalėjo turėti ginkluotę ir ekipiruotę tokią, kokia būdavo toje apygardoje. Smogikai vadindavo save tik slapyvardžiais, apsirūpindavo maistu iš partizanų rėmėjų. Jų veikimo rajone buvo draudžiamos bet kokios karinių dalinių operacijos. Jeigu į MVD kreipdavosi informatoriai ir pranešdavo apie atsiradusį „partizanų“ būrį, tokiu atveju į tą vietovę buvo siunčiamas vidaus kariuomenės dalinys, kuris imituodavo SG paiešką ir susišaudymą. Operacijai vadovaujantis saugumietis ryšį su grupe palaikydavo per radiją arba maršrutinius agentus. SG turėdavo judėti griežtai nustatytu maršrutu. Sunaikinus tikrus partizanus, būdavo inscenizuojamos kautynės ir išvežami žuvę kovotojai. Partizanų palaikus įsakyta „užkasti tokiose vietose, kad negalima būtų aptikti“. Tačiau pirmiausia partizanų palaikai būdavo numetami miestelių aikštėse.
Pamažu partizanai išsiaiškindavo „apdorojimo kombinacijų“ metodiką, todėl jau 1946 metų pabaigoje mjr. A. Sokolovas siūlo keisti veiklos taktiką. Pavyzdžiui, inscenizavus štabo ryšininkų išlaisvinimą, smogikai juos turėdavo nusivesti į kaimą, susipažinti ir netardžius paleisti, susitarus ateityje palaikyti ryšį. Vėliau pas tuos pačius ryšininkus buvo siunčiama teroristinė grupė partizanų štabui sunaikinti. Arba po „susišaudymo“ keliolika smogikų nuvykdavo pas ryšininkus ir pasakodavo, jog vyksta į kitą apskritį. Po kelių savaičių pas ryšininkus būdavo atsiunčiami 3-5 smogikai, papasakodavę, jog būrį sumušė, ir jie turi slapstytis ir laukti, kol būrio likučiai eis per šias vietas atgal. Tokiu būdu smogikai galėdavo susitikti su vietiniais kovotojais, tikėdamiesi „globos“.
Saugumo darbuotojai, atsižvelgdami į pasikeitusiais aplinkybes, naudodavo senai patikrintus elgesio modelius.
Pavyzdžiui, sulaikytasis ryšininkas kartu su smogiku (jis vaidindavo partizaną) būdavo vežami su konvojumi kitoje - ne toje, kur gyveno sulaikytasis, - apskrityje. Konvojų užpuldavo partizanais apsimetę smogikai ir išlaisvindavo tikrąjį bei tariamąjį pasipriešinimo dalyvius. Trumpai abu apklausę, „partizanai“ paleisdavo ryšininką, o smogikas likdavo specialiojoje grupėje. Po kelių savaičių „išlaisvintasis partizanas“ kartu su SG ateidavo pas tą patį ryšininką ir per jį bandydavo susisiekti su partizanų grupėmis. Šis metodas, kaip rašė mjr. A. Sokolovas, buvo taikomas 1928-1929 metais Vidurinėje Azijoje kovojant su basmačiais ir davė gerų rezultatų.
Tokio „apdorojimo“ metodo su įvairiais specialiosios grupės elgesio scenarijais neišvengė: 1947 spalio 26 d. Simas Valentukevičius, 1947 m. spalio 27 d.Vladas Zemianskas (Varėnos apsk.), 1947 m. spalio 2 d. Juozas Novickas ir Jonas Grigas (Lazdijų apsk.) ir dar daug kitų pogrindžio dalyvių. 1947 metų pabaigoje partizanams visgi tik sužinojus specialiųjų grupių taikytus suimtųjų tariamo išlaisvinimo metodus, jie buvo taikomi daug rečiau. 1948 m. sausio 25 d. Šakių apskrityje įvykdyta „agentūrinė kombinacija“ su Eugenija Janušaityte ir Aldona Mekšraityte. „Atmušta“ nuo konvojaus, E. Janušaitytė pareiškė smogikams, kad tokia komedija jai gerai žinoma ir pareikalavo vežti į MGB skyrių. Bet visgi „agentūrinės kombinacijos“ metodas kai kuriose apskrityse rečiau, bet taikytas net iki 1952 metų.
1947 metų lapkritį mjr. A. Sokolovas pažymėjo, kad būtina operatyvinius SG smūgius nukreipti likviduojant ir išardant pačius partizanų būrius, o jau po to rinktinių ir apygardų štabus. Pirmą kartą šiame raporte siūloma slaptai sulaikytus partizanus užverbuoti ir nedelsiant kartu su SG siųsti į jų veiklos rajonus kaip vedlius. Pamažu ši idėja pradėta realizuoti specialiųjų grupių veikloje. 1948 metais 2-„N“ valdybos centrinė SG jau veikė kaip savarankiškas karinis dalinys, iš kurio MGB vadovybė reikalavo sunaikinti pavienes partizanų grupes ir štabo darbuotojus. Slaptos partizanų žudynės vyko viena po kitos.
1948 m. birželio 22 d. SG, vadovaujama vyr. ltn. N. Čurakovo, Kauno apskrities Babtų miške klastingai sušaudė septynis partizanus, liepos 11-13 dienomis Kretingos apskrities Skuodo valsčiuje sušaudė aštuonis Žemaičių apygardos Alkos rinktinės štabo narius. Partizanų žudynės persipindavo ir su nepageidaujamų liudininkų likvidavimu. 1948 m. rugsėjo 16 d. Kauno apskrities Pažaislio valsčiuje nužudyti šeši partizanai ir sodybos, kurioje vyko susitikimas, šeimininkas Juozas Griškelis, jo žmona Agota, dukra Skirmantė, viena nežinoma mergina ir septyniasdešimtmetė J. Griškelio motina. Juos nužudė smogikai R.Ottingas-Kirvis (buvęs užverbuotas nuo nelaisvės besislapstęs vokiečių kareivis) ir J. Balita-Ąžuolas.
Ne visos 1948 metų SG operacijos buvo sėkmingos. Antai vasario mėnesį Raseinių apskrityje Jungtinės Kęstučio apygardos partizanai SG operacijos metu paėmė gyvus smogikus: Aidą, Taurą ir Šerną. Smogikai buvo ištardyti, o vėliau pakarti.
Žemaitijos pogrindžio vadovybė 1947 metų pabaigoje ir pakartotinai 1948 metais išleido atsišaukimus į gyventojus, įsakymus partizanams, kuriuose perspėjo saugotis agentų smogikų.
Agentų smogikų grupių veikla 1950-1953 metais
Šiuo laikotarpiu itin plačiai buvo naudojamos specialiosios grupės. Plečiantis smogikų panaudojimui, 1950 metų birželį 2-“N“ valdyboje buvo vėl įkurta antra centrinė specialioji grupė su 16 agentų. Grupę organizavo ir jai vadovavo vyr. ltn. P. Rimkevičius ir to paties poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ltn. Staškevičius.
Antros smogikų grupės pagrindą sudarė penki stribai, du smogikai iš pirmos smogikų grupės, agentas Vanagas ir įvairių apskričių agentai: Tigras, Aušra, Katinas, Genys, Aras, Žilvitis, Sakalas - dauguma buvę partizanai.
Kadangi smogikų veikla buvo efektyvi, SSRS MGB sankcionavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių sričių valdybų specialiųjų grupių steigimą. 1952 m. sausio mėnesį LSSR MGB jau turėjo šešias specialiąsias grupes (77 agentus smogikus).
Maždaug nuo 1950 metų vidurio MGB pradėjo naudoti kiek kitokią specialiųjų grupių rūšį - agentūrines-kovines grupes (toliau AKG). AKG sudarė slapta sulaikytas, užverbuotas ir operatyviai naudojamas partizanų būrio vadas bei vienas ar keletas agentų smogikų.
1946-1949 metais per operacijas SG sudarydavo iki 25 smogikų, o štai 1950-1953 metais AKG sudarė 2-5 agentai. Slapta sulaikytas partizanas būdavo kaip galima greičiau užverbuojamas agentu smogiku ir nedelsiant su kitais smogikais siunčiamas į savo ankstesnį veikimo rajoną. Slapta suimti partizanų vadai, eiliniai partizanai tuoj pat būdavo verbuojami taikant visas priemonės - nuo „draugiškų„ pažadų apie ramų ir laimingą gyvenimą sutikus bendradarbiauti iki žiauriausių fizinių, psichinių, moralinių kankinimų. Taip vakarykštis kovos draugas per keletą dienų buvo paverčiamas mirtinu priešu.
Pavyzdžiui, paimtas gyvas partizanas P. Pečiulaitis-Lakštingala saugumiečių iš pradžių buvo bandomas verbuoti gražiuoju: jam davė valgyti, žadėjo grąžinti iš Sibiro šeimą, atleisti nuo bausmės, nuvedė pažiūrėti filmą. Kai tai nepadėjo, P. Pečiulaitis buvo mušamas gumine lazda iki sąmonės netekimo. Vėliau į susitikimą su ryšininkais suimtąjį vedė agentai smogikai. Kad partizanas nepabėgtų, jam pririšdavo už kojos ir lytinių organų vielą, kurią iškišdavo pro kelnių kišenę. Šalia einantis smogikas viela kontroliuodavo suimtąjį. Iš didesnio atstumo buvo sunku įtarti, jog partizanas nėra laisvas.
Ir toliau siekiant užmaskuoti smogikų veiklą, buvo išžudomi nekalti civiliai gyventojai. Taip 1951 m. balandžio 11 d. Utenos rajono Strazdų kaime keturi smogikai, vadovaujami vyr. ltn. Staškevičiaus, sušaudė Vytauto apygardos Lokio rinktinės vado Balio Vaičėno–Liubarto-Pavasario būrį. Žuvo būrio vadas, jo pavaduotojas Juozapavičius-Papartis-Šarūnas, rajono štabo viršininkas Sidoravičius-Sakalas, Vytautas Dručkus-Šernas, Alfredas Garnelis-Čigonas, Jonas Čičelis-Tėvas. Taip pat nužudyti ne savo valia tapę liudininkais sodybos šeimininkas Juozas Čibiras, jo žmona Paulina Čibirienė, šeimininko motina Marcelė Čibirienė ir Teofilė Tijūnelienė.
Šioje visiškai slaptoje operacijoje vedliu buvo užverbuotas partizanas Juozas Bulka-Skrajūnas, agentūriniu slapyvardžiu Bimba.
1951 metų vasario-rugsėjo mėnesiais dvi centrinės smogikų grupės ieškojo LLKS štabo žvalgybos viršininko J. Lukšos-Skirmanto, kuris iki tol du kartus buvo pralaužęs „geležinę uždangą“ ir Vakarų šalių žvalgybų pagalba vėl sugrįžo į Lietuvą. Smogikai „apdorojo“ daug su J. Lukša anksčiau ryšius palaikiusių žmonių, tačiau viskas buvo veltui. Tik 1951 m. rugsėjo mėnesį J. Lukša buvo agento smogiko Juozo Rimavičiaus-Aušros įviliotas į specialiosios grupės paruoštą pasalą. Išsigandę, jog J. Lukša gali susprogdinti granatą, krūmuose laukę agentai smogikai iš arti sušaudė J. Lukšą. Jį lydėję partizanai P. Pečiulaitis-Lakštingala, B. Petkevičius-Pipiras ir V. Minkevičius-Spyglys sėkmingai pasitraukė.
1951 metų liepos mėnesį Maskvoje pasikeitus MGB vadovybei, LSSR valstybės saugumo ministras gen. mjr. P. Kapralovas 1952 metais tarnybiniame rašte SSRS MGB vadovybei rašė: „Kai kurie agentai smogikai ir operatyviniai darbuotojai, dirbantys su SG, pažeidinėjo sovietinius įstatymus, elgėsi amoraliai ir nemokšiškai: pasisavino banditų, ryšininkų ir rėmėjų turtą, taikė fizinio poveikio priemones, o kai kuriais atvejais nužudydavo ryšininkus ir banditus, kuriuos, teisingai organizavus darbą, buvo galima paimti gyvus“.
P. Kapralovas už septynių civilių gyventojų nužudymą 1948 metais kpt. N. Sokolovui pareiškė griežtą papeikimą, o jo pavaduotoją ltn. P. Rimkevičių nubaudė 20 parų ir pervedė į žemesnes pareigas, vyr. ltn. Staškevičių nubaudė 20 parų. Ir tai buvo „bausmės“ už „neteisingą“ žmonių grupės nužudymą.
Kadangi agentų smogikų grupės daugiau sulaikydavo partizanų organizacijų vadų ir kai kuriuos jų užverbuodavo, viena po kitos buvo likviduojamos dar tebeveikusios ginkluoto pogrindžio organizacijos (pirmiausia šiaurės rytų Lietuvoje): Šiaurės rytų Lietuvos srities Vytauto, Vyčio apygardų štabai, taip pat Tigro, Liūto, Vaižganto, Žaliosios, Gedimino rinktinių štabai.
LSSR valstybės saugumo ministras gen. mjr. P. Kondakovas 1953 m. sausio 19 d. ataskaitoje SSRS MGB vadovybei rašė: „Ypač teigiamų rezultatų likviduojant banditizmą buvo pasiekta taikant tokias agentūrinio darbo formas kaip nukreiptų prieš gaujas agentūrinių-kovinių grupių sukūrimas, (...) slapta sulaikytų banditų vadų operatyvų panaudojimą agentūrinėse-kovinėse grupėse ir jų užverbavimas agentais, mūsų agentų, (...) kaip legendinių gaujų, vadovaujančių štabų ir centrų atstovų, įterpimą į gaujas ir nacionalistines grupes, ryšininkų, rėmėjų ir kitų pogrindžio dalyvių verbavimą ir panaudojimą „tamsoje““.
Tai leido agentų smogikų grupėms pereiti į naują lygį ir, panaudojant agentūrines-kovines grupes, buvusių štabų vietoje įsteigti MGB kontroliuojamus legendinius štabus. Šiems jau vadovavo užverbuoti partizanų vadai (nors jų buvo vos keletas). Iki 1953 metų vasaros MGB žinioje veikė kelios legendinės (su MGB suderinta veiklos legenda) „partizanų“ organizacijos: LLKS tarybos 3-ioji sekcija, vadovaujama Jono Kimšto-Žygūno (specialiojo agento Jurgino); Šiaurės rytų Lietuvos srities štabas, vadovaujamas Broniaus Kalyčio-Siaubo (specialiojo agento Ramojaus); Vyčio apygardos štabas, vadovaujamas Povilo Puodžiūno-Žėruolio (specialiojo agento Mokytojo); Vytauto apygardos štabas, vadovaujamas Juozo Bulkos-Skrajūno (specialiojo agento Bimbos) ir dar keturi apygardų ir rinktinių štabai.
LSSR vidaus reikalų ministras gen. mjr. P. Kondakovas 1953 m. balandžio 18 d. SSRS NKVD Generaliniam komisarui L. Berijai pranešė: “Sudarytų legendinių banditų formuočių dėka šios priemonės suteikė galimybę į mūsų agentūros rankas paimti rimčiausius organizacinius banditų vienetus, net vadinamąją vyriausiąją banditų vadovybės sekciją, pažeisti likusių formuočių organizacinę struktūrą ir paralyžiuoti aktyvią teroristinę banditų grupių veiklą“.
Silpstant organizuotam partizanų pasipriešinimui, nutrūkus pogrindžio organizacijų tarpusavio ryšiams, kasmet buvo vis didesnis agentų smogikų panaudojimo efektas. 1950 metais specialiosioms grupėms teko 8 proc. visų nukautų partizanų, 1951 metais – 16 proc., 1953 metais – 25 proc. visų nukautų partizanų. Iš viso 1950-1953 metais agentai smogikai nužudė apie 300 partizanų.
1954 metais susikūrusi KGB tapo modifikuotu MGB variantu. Buvo perimti visi senieji darbuotojai, jų veiklos metodika, tęstos anksčiau pradėtos slaptosios operacijos. KGB savo globon perėmė ir agentus smogikus. Specialiosios grupės kuravimą perėmė KGB 2-asis skyrius.
Kai kurie agentų smogikų taikyti metodai buvo apriboti. SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas gen. mjr. K. Lunevas 1954 m. vasario 3 d. pripažino, kad partizanais apsimetę agentai smogikai „tardė sulaikytus asmenis taikydami neįstatyminius metodus“ir uždraudė taip „apdoroti“ partizanus ryšininkus ir rėmėjus. Taip pat įsakyta apriboti legendines priemones naudojant smogikus, „ypač prieš antisovietines grupes iš jaunimo tarpo, nes tokios priemonės vartojimas gali aktyvizuoti ginkluotojo nacionalistinio pogrindžio likučius“, t.y. duoti priešingą efektą.
1955 m. „už sovietinių įstatymų pažeidimą“, t.y. už 1951 metais įvykdytą nepilnamečio V.Dveilio kankinimą ir nužudymą, P. Rimkevičių, agentus smogikus J. Rudžionį ir A. Chainauską-Šalną karo tribunolas nuteisė kalėti nuo dvejų iki septynerių metų. A. Chainauskui lageryje sutriko psichika, ir vėliau jis pateko į psichiatrinę ligoninę. Bet tai tebuvo vienintelis faktas, kai agentai smogikai buvo nuteisti, nors nė vienas iš jų nekalėjo ilgiau kaip vienerius metus.
Kiti agentai smogikai ir toliau buvo sėkmingai KGB panaudojami. Pavyzdžiui, buvęs vokiečių kariškis Rudolfas Ottingas, 1947 metais tapęs agentu smogiku Kirviu, kartu su kitais smogikais iki 1953 metų gegužės mėnesio nužudė ir paėmė į nelaisvę apie 150 partizanų, iš kurių daugiau kaip 20 nušovė arba pats sulaikė. Bet šeštojo dešimtmečio viduryje būtent R. Ottingas išsiųstas į VFR kaip KGB agentas Balandis. Vakarų Vokietijoje jis pasidavė VFR kontržvalgybai ir paskui ten ramiausiai gyveno.
Agentai smogikai 1954-1959 metais nužudė dar 64 partizanus. Mažėjant ieškomų partizanų skaičiui (nuo 122 partizanų 1954 m. sausio mėnesį iki dešimt partizanų 1959 m. sausį) mažėjo ir agentų smogikų naudojimas. 1959 metais pavienius partizanus naikino paskutiniai agentai smogikai: Lazda, Aidas, Ungurys, Aleksas, Aušra, Kaštonas, Aras, Drąsuolis, Ramojus, Katinas, Beržas, Mokytojas, Mažytis ir Matrosas. Tuo agentų smogikų panaudojimas ir baigėsi.
Kai kurie agentais smogikais buvę partizanai buvo suimti ir sušaudyti, nes nedirbo pakankamai „nuoširdžiai“. Taip atsitiko smogikams Jonui Beliūnui-Variagui ir Juozui Jankauskui-Demonui. Daugumos kitų agentų KGB pasigailėdavo ir teikdavo prašymus SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui sušvelninti arba panaikinti bausmę. Prašymai buvo patenkinami. Iš viso trumpiau ar ilgiau SG agentais yra buvę apie 250 žmonių.
Remiantis ne visai išlikusiais KGB archyvais, galima teigti, kad 1945-1959 metais agentai-smogikai nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų bei nužudė 60 civilių gyventojų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių, kurių parodymai leido suimti apie 5000 pasipriešinimo rėmėjų.
Jau 1989 metų pradžioje KGB pradėjo rengtis veikti ypatingomis sąlygomis. Tų pačių metų balandžio mėnesį KGB Lietuvos skyriuje pirmą kartą paskelbti mokymai pagal „visišką kovinį parengimą“. Ką tai reiškė? Plane buvo numatyta rengti agentus smogikus. 5-osios tarnybos 2-asis skyrius turėjo pasirūpinti operatyvine baze ir kurti iš agentų-smogikų sudarytas legendines grupes. Pokario pamokos nebuvo pamirštos, ir smogikų naudojimas turėjo vėl tapti įprastine praktika.
Tai, kad panaudodama specialiąsias grupes KGB anuo metu pažeidinėjo Hagos 1899 ir 1907 metų Konvencijas dėl karo veiksmų, kad net pagal oficialiają sovietinę teisę tokia veikla buvo neteisėta, nieko nereiškė. Norėdama išlaikyti valdžią, komunistų partija ir sovietiniai saugumo organai buvo pasirengę griebtis bet kokių, net nusikalstamų priemonių.
Dr. Arvydas ANUŠAUSKAS
GRT departamento direktorius, Vilniaus universiteto docentas
© 2003 "XXI amžius"
Nevalia pamiršti
Atsiliepiant į A.Anušausko straipsnį apie agentus smogikus
http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamz ... yz_02.html
Rusijoje baigiasi eilinis chaoso periodas („smuta“, „russkij bunt“) ir prasideda stiprios rankos reakcija, eilinė „opričnina“. Tačiau yra vienas esminis bruožas, kuris šiuolaikinę, putiniškąją, „kietą ranką“ skiria nuo praeityje buvusių – tai, kad patys „opričnikai“, arba, šiuolaikiniais terminais sakant, pačios spec. tarybos ima valdžią. Rusijos istorijoje opričnikai, žandarmerija, NKVD niekada patys nevaldė – virš jų visada stovėjo caras, koks nors generolas Benkendorfas ar bolševikų CK. Tuo tarpu pirmą kartą Rusijos istorijoje armijai vadovauja spec. tarnybų žmogus.
Pirmą kartą Rusijos istorijoje imperialistinei karinei kampanijai (karui su čečėnais) vadovauja ne generolai, o saugumiečiai. Pirmą kartą Rusijos istorijoje saugumo generolai tampa gubernatoriais.
Tačiau nesikeičia viena – metodai, tik jų panaudojimo mastas platesnis. Šiame „XXI amžiaus“ numeryje publikuojamame Arvydo Anušausko straipsnyje „Sovietinio saugumo agentai smogikai ir kova su lietuvių pasipriešinimu“ yra pateikta unikalios istorinės medžiagos apie iki šiol beveik nežinomus ir itin įslaptintus vadinamuosius smogikus, vieną rafinuočiausių ir klastingiausių tautinio pasipriešinimo slopinimo metodų, kuris iš esmės ir palaužė Lietuvos pasipriešinimą. Ko nesugebėjo padaryti NKVD kariuomenė ir jos parankiniai „istrebiteliai“, padarė agentai smogikai, slaptasis NKVD-MGB ginklas, kokybiškai naujas. „MGB į kokybiškai naują lygį pakėlė itin slaptą operatyvinių priemonių taikymą“, - teigiama A.Anušausko straipsnyje.
Agentai smogikai – tai melagingos gaujos, provokaciniai gerai parengti MGB būriai, kurie apsimesdavo esą partizanai ir jų vardu vykdydavo įvairias operacijas, tarp jų ir nusikalstamas, tuo ne tik sėkmingai kompromituodami partizanus bei jų ideologiją, bet ir klasta juos likviduodami.
„Agentūrinės karinės grupės naudojimas yra ypatinga priemonė, kurios naudojimas sąlygotas būtinybės per trumpą laiką nukenksminti žvalgybines-diversines ir banditų grupes, suardyti jų ir priešiškai nusiteikusių vietos gyventojų sąveiką, perimti ryšių su vadovaujančiais centrais kanalus, sukelti tarp priešų nepasitikėjimo jausmą“ – štai taip apibūdina šį metodą, naudojant agentus smogikus, „visiškai slaptas“ 1972 metais KGB išleistas „kontržvalgybinis žodynas“. Reikia pasakyti, kad ir pasaulinėje praktikoje, XX amžiaus partizaninių karų istorijoje nebūta labiau klastingo ir amoralaus, bet ir efektyvesnio būdo kovai su partizanais.
Agentų smogikų metodo nebūta slopinant XX amžiaus 3-4 dešimtmečių tautinį-socialinį pasipriešinimą Rusijoje, Ukrainoje, Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje. Pradėtas jis taikyti po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Ukrainoje ir Pabaltijyje.
Įsidėmėtina, kad ši metodika pradėta taikyti ir Čečėnijos kare. Būtent tada rusiškoje spaudoje pasirodė publikacijų-rekomendacijų apie „istorinę slaptųjų tarnybų patirtį“ Pabaltijyje ir ypač Vakarų Ukrainoje.1,2 Jose agentai smogikai yra vadinami „specialios paskirties NKVD grupėmis“.
Pasirodo, jų veikta ne tik Ukrainoje, bet ir kaimyninėse Lenkijos bei Čekoslovakijos pasienio teritorijose. Jos kovojo su gerai organizuotu ir gausiu ukrainiečių partizaniniu judėjimu – UNO (Ukrainos nacionalistų organizacija) ir jos karine formuote USA (Ukrainos sukilėlių armija). UNO-USA būriai turėjo beveik 100 tūkst. kovotojų, o priskaičiavus ir įvairias organizacines struktūras (palydas, referentūras, žvalgybinius, ryšių, tiekimo tinklus ir t.t) šis skaičius galėjo būti didesnis dar kelis kartus. UNO-USA būriai aktyviai veikė aštuoniose Ukrainos apskrityse, taip pat, kaip jau buvo minėta, Lenkijos ir Čekoslovakijos pasienio rajonuose.
Šitų „specialios paskirties NKVD būrių“ veikla apibūdinama taip: „apsimetę Ukrainos sukilėlių armijos (USA) daliniais, vykdančiais reidus ar besitraukiančiais nuo pasienio ir vidaus kariuomenės persekiojimų, jie užmegzdavo kontaktą su USA daliniais ir įsiskverbdavo į juos. Po to, priklausomai nuo operatyvinių aplinkybių, moralinio-psichologinio duotos formuotės klimato, įtikinėdavo kovotojus nutraukti pasipriešinimą, išeiti iš miško, prisistatyti ir legalizuotis („javitsia s povinnoj“). Tais atvejais, kai USA formuotės nepavykdavo iš vidaus sugriauti („razložitj“), ji būdavo sunaikinama (išskirta – A.P.).
Be NKVD kariuomenės, Ukrainoje su partizanais, kaip ir Pabaltijyje, kovojo vietiniai išdavikai. Antai 1945-ųjų sausį mėnesį Vakarų Ukrainoje veikė 292 naikintojų (lietuviškai – „stribų“) batalionai, turėję 26 000 žmonių, ir 2336 „paramos grupės“ (24 000 žmonių). Vien per 1944 metų antrą pusmetį buvo nukauta 6 000 partizanų ir 12 000 paimta į nelaisvę. Dėl didelių nuostolių UNO-USA pakeitė taktiką. Vengdami susidūrimų su stambiais vidaus kariuomenės ir sovietinių pasieniečių daliniais, partizanai sukoncentravo savo veiklą į diversines-karines akcijas nedidelėmis grupėmis, taip pat į žvalgybinių duomenų rinkimą. UNO vadams buvo rekomenduota pereiti į gilų pogrindį.
Tada ir priešininkas pakeitė taktiką. Supratę, kad vien karinėmis operacijomis partizanų įveikti nepavyks, Ukrainos okupantai ir jų tarnai reorganizavo savo veiklą. „Į pirmą vietą išėjo teisėtvarkos ir valstybės saugumo jėgos“. VKP(b)CK, NKVD ir NKGB bendru SSSR nutarimu „Apie priemones sustiprinti kovas su nacionalistiniu pogrindžiu ir USA ginkluotų gaujų likvidaciją vakarinėse Ukrainos SSR srityse“ Ukrainos SSR vidaus reikalų liaudies komisarui buvo perduotas vadovavimas operatyviniam darbui ir bendras vadovavimas kovai su nacionalistiniu pogrindžiu Lvovo, Stanislavo, Drohobyčo ir Černovicų srityse. Taigi kariuomenė atsitraukė į antrą planą, ir tada būtent buvo pradėta naudoti klasta – „specialios paskirties NKVD grupės“.
Tad daroma išvada, kad kol UNO-USA veikė stambiais būriais (iki 1000 kovotojų), lemiamą vaidmenį vaidino kariuomenė. Bet kai partizanai pakeitė taktiką, veikdami nedidelėmis grupėmis, ir kovos veiksmai iš miško buvo perkelti į gyvenamas vietoves (kaip šitai vyksta šiandien Čečėnijoje), „buvo panaudoti specialūs efektyvūs metodai“.
Įdomu, kad nors publikacijose apie kovą su Ukrainos partizanais atvirai raginama panaudoti Čečėnijoje „sovietinę patirtį likviduojant Ukrainos nacionalistų bandformuotes 1940-1950 m.“, tačiau, aprašant naudotus metodus, vengiama pasakyti tiesą apie juos ir užsiimama kamufliažu, atpažįstamu dar iš sovietinių laikų.
Antai vienas autorius, I.F.Trofimovas, tarnavęs vidaus kariuomenės pulkininku 1944-1953 metais Ukrainoje, taip charakterizuoja specialiosios 7-ių narių NKVD grupės dalyvius, buvusius partizanus, o dabar „savanoriškai“ perėjusius į priešo stovyklą štai dėl kokių motyvų: į vieną, pasirodo, partizanų vadas šovė tik už klausimą, kodėl būtent jį paliko pridengti atsitraukimą; kitas užsiminė norįs legalizuotis ir buvo nuteistas mirti, bet spėjo pabėgti, tačiau jo šeima buvo sunaikinta; trečias buvo partizanų nuteistas mirti, nes nuslėpė, jog brolis tarnauja Raudonojoje Armijoje, ir t.t. Tuo tarpu tikrąją „persiauklėjimo“ priežastį išduoda čekistinė terminologija – antai kalbant, kokiu būdu pavykdavo priversti suimtus kovotojus viską išpasakoti, vartojamas terminas „razrabotka“.
Jo reikšmę rasime A.Anušausko straipsnyje – tai patys nežmoniškiausi ir rafinuočiausi žmonijos karų istorijoje kankinimai. Dar įdomu, kaip čekistinis liežuvis pagražindavo „istrebitelius“ – straipsnyje jie vadinami „jastrebki“, t.y. vanagėliais. Vargu ar liaudyje toks pavadinimas buvo prigijęs, ką patvirtino ir lietuviškas variantas – „stribas“.
2001 metais Rusijos prezidentas V.Putinas pasirašė įsakymą perduoti vadovavimą „kontrteroristinei operacijai Šiaurės Kaukaze“ iš kariuomenės į FSB („Federalnaja služba bezopasnosti“, Federalinė saugumo tarnyba) rankas. O kaip dėl „spec. priemonių“? Atrodo, tokios irgi yra naudojamos.
Štai epizodas iš antrojo Čečėnijos karo: 2002 m. rugpjūčio 6 d., per šeštąsias Grozno išvadavimo iš rusų okupantų metines, kalnų gyvenvietėje Šatojuje radiju valdomu fugasu vidury dienos centrinėje aikštėje buvo susprogdintas sunkvežimis su 17 vietinių čečėnų, tarnavusių rajoninėje komendantūroje. Dešimt žuvo vietoje, septyni buvo sužeisti. Rusijos prezidentas įsakė sugauti sprogdintojus, ir jau rugpjūčio 12 dieną buvo raportuota apie jų sunaikinimą. Žymi rusų žurnalistė Ana Politkovskaja, neseniai apdovanota Tarptautine žurnalistų premija už drąsius reportažus iš Čečėnijos (ja vienintele pasitikėjo čečėnų kovotojai, žuvę Maskvoje per garsiąją įkaitų dramą), apsilankė įvykio vietoje. Štai ką ji pasakoja3:
„Sunkvežimis buvo susprogdintas aikštėje, kurią supa rajono karinės žinybos, į aikštę atsukusios savo kulkosvaidžius ir šaudymo angas. Liudytojai pasakojo, kad kai prie sprogimo vietos atbėgo žmonės, norėdami padėti likusiems gynėjams, į juos pradėjo šaudyti kariškiai. Į visus – sužeistuosius, lavonus, gelbėtojus, tarp kurių buvo ir pačių kariškių. Šaudė – ne tik iš lengvų ginklų, bet ir iš minosvaidžių – savi. Savi į savus?
Kilo daug klausimų: kaip galima padėti fugasą atviroje aikštėje, tik per 60 metrų nuo komendantūros, iš kurios aikštė stebima ištisą parą, kaip nepastebėjo fugaso inžinerinė žvalgyba, atliekama kiekvieną rytą? Kodėl buvo pasiųsti į užduotį tik čečėnai, o nebuvo nė vieno ruso? Kas davė įsakymą apšaudyti likusius gyvus? Į šį klausimą yra atsakymas – karinis rajono komendantas pulkininkas Aleksandras Bondarenka. Tą patvirtino liudytojai. Svarbu pažymėti, kad buvo šaltakraujiškai įsakyta atidengti ne tik minosvaidžių ugnį, bet ir snaiperių, t.y. buvo šaudoma ne atsitiktinai, iš išgąsčio, o apgalvotai ir suplanuotai.
Dar daugiau. Rugpjūčio 12 dieną rusų generolai, specialiai, atskridę į Šatojų, lydimi televizijos kamerų, pranešė, kad rugpjūčio 10 dieną „bojevikai“, įvykdę teroristinį aktą, buvo federalinės kariuomenės aptikti ir sunaikinti. Buvo pademonstruoti jų pasai, 3500 netikrų dolerių bei parodyti jų veidai. Generolai užsiminė, kad dabar fugaso aukos galėtų prisiminti kraujo keršto paprotį… Tačiau netikėtai vieno iš žuvusių „bojevikų“ tėvas pareiškė, kad jo sūnus neseniai buvo pagrobtas ginkluotų vyrų kareiviškomis uniformomis ir kaukėmis, o per televiziją parodytas žmogus – ne jo sūnus. Paaiškėjo, kad ir kiti žuvę „bojevikai“ neseniai įvairiose vietose buvo pagrobti ir dingę panašiomis aplinkybėmis…“
A.Politkovskaja, atlikusi žurnalistinį tyrimą, nustatė, kad čia veikė GRU* „gazelistų“** specdalinys, kuriems leidžiama viskas, taip pat ir žudymas be tardymo ir teismo. Su sąlyga – kad nepaliktų pėdsakų. Atskaitingi jie tiesiogiai vyriausiajam kariuomenės vadui. Jiems asistavo vadinamojo ROSNO būrys. ROSNO – tai „regionalnyj otdel specialnych naznačenij“ („regioninis specialių uždavinių skyrius“). Būtent jis, kaip manoma, padėjo fugasą ir instruktavo pulkininką Bondarenką. Tarp jų yra daug „kaukazietiškos išvaizdos“ asmenų. Oficialiai jie įforminami kaip FSB dirbantys elektrikai, montuotojai, krovikai.
Taigi Pabaltijo ir Ukrainos okupacijos patirtis „kūrybiškai įsisavinama“. Procesas ir mechanizmai tie patys – antrajame Čečėnijos kare kovotojai pakeitė taktiką – pradėjo veikti nedidelėmis grupėmis, kaip ir jų istoriniai bendražygiai lietuvių partizanai prieš pusę amžiaus.
Tada, kaip ir dabar, okupantai pradėjo naudoti „spec. priemones“, kurių tikslai tie patys – diskredituoti partizaninį judėjimą, sunaikinti pirmiausiai vadus (kaip buvo daroma ir Lietuvoje – žr. A.Anušausko straipsnyje: „(...) suardyti jų ir vietinių gyventojų sąveiką, sukelti nepasitikėjimo jausmą“).
* * *
O kaip Lietuvoje? Ar rusiškosios „spec. priemonės“ – jau praeitis? A.Anušausko straipsnyje teigiama, kad „jau 1989 metų pradžioje KGB pradėjo ruoštis veikti ypatingomis sąlygomis(…) Plane buvo numatyta ruošti agentus smogikus. 5-os tarnybos 2-as skyrius turėjo pasirūpinti operatyvine baze ir kurti iš agentų smogikų sudarytas legendines grupes. Pokario pamokos nebuvo pamirštos…“
Tačiau 1989-ieji – jau irgi istorija, primins atkaklus oponentas. Juk dabarties Rusija – draugiška valstybė, atitars NATO priešininkas. Niekas Lietuvoje kitaip mąstančiųjų nebešaudo, negrobia, nebekankina. Argi iš tiesų? Argi šaudyti galima tik kulkomis? Argi žodis nėra šūvis?
Štai atverskime neseniai pasirodžiusią Leono Demikio ir Edmundo Simanaičio knygą „Tebesitęsianti akistata, arba atgyja tai, kas ir nebuvo numirę“. Joje aprašoma, kaip jau šiais laikais, visai neseniai, buvo bandoma diskredituoti aukštą Lietuvos krašto apsaugos pareigūną – viceministrą E.Simanaitį. Ir dirbo šį juodą darbą „savi“ – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkai. Dirbo nepaisydami, kad Lietuva buvo ant NATO slenksčio, ir kiekviena juoda dėmė galėjo lemti, kad ir nebūtume jo perlipę. O gal ne „nepaisydami“, o būtent todėl?
Panagrinėkime šį atvejį aukščiau išguldytos medžiagos fone. Turime jų tikslą – kaip ir agentų smogikų - diskredituoti Lietuvos pareigūną, o kartu ir Lietuvą. Turime metodą – klastą. Turime ir apsimetėlius, kamufliažuotus buvusius sovietinius kadrus. Kuo ne agentai smogikai, smogiantys ne kulka ar peiliu, bet žodžiu?
Galų gale turime Rusijos ambasadą, kurioje dirba apie 100 žmonių – tiek, kiek, Prancūzijoje, ir jos vadovą – buvusio užsienio žvalgybos vado dešiniąją ranką. Paprastai šitiek žmonių turi rezidentūros.
Pagaliau turime kovą po kilimu mūsų specialiosiose tarnybose, tarp jų ir karinėje žvalgyboje, kurios keistų judesių nesupranta net ir mūsų santykius su NATO kuruojanti kontaktinė Čekijos ambasada.
Algirdas PATACKAS
© 2003 "XXI amžius"
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 06 Kov 2009 01:53. Iš viso redaguota 3 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
