Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės istorija 1992-2012 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vergiškasis teisingumas

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vergiškasis teisingumas

Parašytas: 30 Sau 2009 17:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Vergiškasis teisingumas

Archyvas -- "Atgimimas", 1998 m. gruodžio 18-0 d. Nr. 45 (507)
http://www.atgimimas.lt/ssi.php?id=1020 ... h=1&f_text

Irmantas Aušrys

Gruodžio 10 d. (1998 m.) Lietuvos visuomenės veikėjų grupė viešai pasmerkė teismo procesą prieš kaltinamuosius žydų genocidu Aleksandrą Lileikį ir Kazį Gimžauską. Pareiškimo autoriai konstatuoja, kad "Temidė taip įdėmiai žiūri viena kryptimi", o toks teismo procesas "privertė suabejoti ne tik priesaikas davusiųjų sąžine, bet ir valstybės savarankiškumu..."

Minėtąjį pareiškimą pasirašė Seimo nariai Romualdas Ozolas ir Rimantas Smetona, buvęs švietimo ir mokslo ministras akademikas Zigmas Zinkevičius, Mokslų akademijos narys ekspertas Romualdas Grigas, istorikas profesorius Antanas Tyla, teisininkas profesorius Mindaugas Maksimaitis bei kultūrinės Vydūno draugijos prezidentas daktaras Vacys Bagdonavičius.

Pareiškime retoriškai klausiama, kodėl Lietuvoje niekas net nedrįsta užsiminti apie lietuvių tautos genocide dalyvavusius ne vien lietuvių, bet ir kitų tautybių, tarp jų ir žydų tautybės nusikaltėlius. Kaip vienas toks minimas dabar Izraelyje laisvai gyvenantis Nachmanas Dušanskis, 1941 metais aktyviai dalyvavęs Rainių žudynėse bei ilgai užėmęs aukštus postus pokario KGB struktūroje. "...O kiek tokių dušanskių galėtume išvardyti?" piktinasi pareiškimo autoriai.

Siekiant geriau suvokti bet kokio nusikaltėlio padarytų nusikaltimų mastą, reikia žvilgtelėti į jo biografijos faktus. Tuomet lengviau pasverti, kas daugiau nusikalto žmogiškumui: ar vokiečių okupacijos metais policijos skyriuje dirbęs ligos kamuojamas senukas, ar sadistinių polinkių aukšto rango sovietiniai čekistai, kurie dėl savo kolegų pastangų tapo nepasiekiami jokiam teisingumui. Beje, reikia pridurti, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos pernelyg nevargsta, ieškodamos to teisingumo kur kas paprasčiau persekioti po ranka esančius karo laikų policininkus ir nuolankiai šypsotis bei lankstytis visiems to trokštantiems užsieniečiams, kad tik kaip nors nebūtų sugadinti su jais diplomatiniai santykiai... Tačiau kur dingsta teisingumas?

Dušanskiai...

Nachmanas Dušanskis gimė 1919 m. Šiauliuose. Saugumietis nuo 1940 m. liepos mėn. Nuo 1940 m. spalio iki 1941 m. birželio dirbo Telšių apskrities NKVD operatyvininku. Tuo metu vienas iš pagrindinių Rainių tragedijos iniciatorių bei budelių. Karo metu Maskvoje baigė NKVD mokyklą ir įvairiuose Jaroslavlio, Smolensko sričių lageriuose dirbo tardytoju. N.Dušanskis grįžo į Lietuvą 1944 m. rugpjūčio 1 d. Iš pradžių dirbo Kaune vyr. operatyviniu įgaliotiniu. Po to buvo perkeltas į aukštesnes pareigas tapo MGB Kauno poskyrio, kovojančio su nacionalistiniu pogrindžiu, viršininko pavaduotoju, o vėliau viršininku. 1953-1954 m. N. Dušanskis tampa Lietuvos SSR MVD 4 valdybos 3 skyriaus viršininko pavaduotoju. 1954-1960 m. LSSR KGB 4 valdybos 2 skyriaus viršininko pavaduotojas. 1960-1967 m. 2 valdybos 2 skyriaus 1 poskyrio viršininkas. 1967-1971 m. 5 skyriaus viršininko pavaduotojas. 1971 m. rugpjūčio 20 d. buvo išleistas į atsargą. 1956 metais gavo papulkininkio laipsnį.

Turi 44 apdovanojimus, tarp kurių Lenino ir Tėvynės karo I laipsnio ordinai. Prasidėjus Atgimimui, KGB rekomendavus ir vengiant atsakomybės dėl Rainių žudynių, 1989 m. pabėgo į Izraelį. Ten gyvena iki šiol.

Petras Raslanas gimė 1914 m. Rygoje. Čekistas nuo 1940 m. birželio 20 d. Nuo 1941 m. sausio 21 d. iki liepos 1 d. ėjo Telšių NKVD viršininko pareigas. Vienas iš Rainių tragedijos iniciatorių bei žudynių organizatorių, grynai sadistinių polinkių. Nuo 1942 m. balandžio iki 1943 m. vasario baigė aukštąją NKVD mokyklą. Į Lietuvą grįžo 1944 m. rugpjūčio 27 d. ir buvo paskirtas Kauno NKVD viršininko pavaduotoju. 1946-1950 m. dirbo centriniame MGB aparate, o 1951 m. birželį - 1951 m. spalį partiniu sekretoriumi.

1951 m. spalio mėnesį tapo 2-N valdybos skyriaus viršininku. 1952 m. spalį - 1953 m. gegužę Klaipėdos srities MGB valdybos viršininko pavaduotojas. 1953 m. gegužę - 1954 m. balandį MVD 4-osios valdybos viršininkas.

Po to iki 1960 m. kovo P. Raslanas buvo KGB įgaliotinis Panevėžyje ir Kaune. 1961-1969 m. operatyvinės technikos skyriaus viršininkas. Pokariu dalyvavo tiesioginėse karinėse akcijose prieš partizanus, tardydavo ir sadistiškai kankindavo suimtuosius. Turėjo pulkininko laipsnį (nuo 1959 m. balandžio 20 d.). Turi 35 apdovanojimus, tarp jų ir 4 ordinus. Šiuo metu slapstosi Rusijoje.

Akivaizdu, kad abiem šiems "herojams" slapstytis tiesiog nėra prasmės, nes niekas jų neieško. Matyt, ne vien tik ekonomikos, bet ir teisingumo klausimai mūsų valstybėje sprendžiami tik per tuo suinteresuotus asmenis, kuriuos bet kas bet kada gali paveikti sau naudinga linkme...

Ką teisiame?..

Aleksandras Lileikis gimė 1907 m. Šliurpių km., Vaiguvos valsč., Šiaulių apskr. Mokėsi Vaiguvos pradinėje mokykloje, Kražių "Žiburio" gimnazijoje, Kauno karo mokykloje. Studijavo teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studijų metais dirbo Kauno policijos valdybos raštinėje. 1934 m. buvo perkeltas į Marijampolę ir paskirtas apygardos viršininko padėjėju.

Nuo 1939 m. iki nepriklausomybės pabaigos A. Lileikis dirbo Vilniaus policijos inspektoriumi saugumo reikalais. 1940 m. išvyko į Vokietiją, tačiau grįžo atgal ir buvo paskirtas Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininku.

Po karo buvo Vokietijos pabėgėlių stovykloje, iš kurios 1955 metais persikėlė į JAV. Jau 1958 m. dirbo "Lietuvių enciklopedijos" redakcijoje administratoriumi.

1976 m. A. Lileikis gavo JAV pilietybę, tačiau 1994 metais Vyzentalio centro ir Ko iniciatyva čia buvo pradėtas svarstyti jo pilietybės atėmimo klausimas, nes JAV teisingumo departamento Specialiųjų tyrimų skyrius apkaltino A. Lileikį žydų persekiojimu, jam vadovaujant Vilniaus apygardos saugumo policijai. Tais pačiais metais A. Lileikis lankėsi Lietuvoje, jam buvo grąžinta Lietuvos pilietybė ir įteiktas pasas.

1995 m. sausio mėn. Generalinė prokuratūra paskelbė nutartį, kad nėra objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti A. Lileikio kaltę, ir atsisakė kelti jam baudžiamąją bylą.

Tačiau po mėnesio generalinio prokuroro padėjėjas A. Pėstininkas panaikino buvusį sprendimą ir V. Nikitino nurodymu grupei Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojų buvo pavesta atlikti papildomą tyrimą. Nors naujų įrodymų nebuvo rasta, A. Lileikio byla 1997 metų rugpjūčio mėnesį, generalinio prokuroro K. Pėdnyčios teigimu, buvo baigta tirti ir netrukus atiduota teismui...

A. Lileikio naudai liudijo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, žymus antinacinės rezistencijos narys A. Šova, profesoriai Z. Ivinskis ir A. Zaskevičius, dr. T. Dirmeikis, Buvusių Lietuvos politinų kalinių centro komiteto sekretorius V. Vaitiekūnas, buvęs politinis kalinys V. Vilčinskas, netgi nesimpatizavę Lietuvos patriotams istorikas J. Jurginis ir buvęs Sovietų Sąjungos didvyris S. Apyvala. Jie teigę, kad A. Lileikis buvo aktyvus antinacinio pasipriešinimo dalyvis. A. Lileikio naudai liudija ir jo išgelbėtoji žydė Šifra Grodnikaitė, tačiau visi šie liudijimai lieka neišgirsti. Matyt, tiesiog negalima jų girdėti...

Ši istorija dar kartą patvirtina kai kurių šalies politikų teiginius, kad Lietuva neturi nepriklausomos teisėsaugos. A. Lileikis pats atvyko į Lietuvą 1996 m. birželio 18 d., o po dviejų dienų jau davė pirmuosius parodymus. Žinant mūsų teisėsaugininkų darbo tempus, tokia skuba atrodo mažų mažiausiai keista. Fenomenalių sugebėjimų Lietuvos prokurorai, pasirodo, sugeba dirbti greitai ir efektyviai.

Tokių bylų užsakovai Lietuvos teisėsaugai neturėtų turėti jokių pretenzijų. Jie turėtų jaustis laimingi. Tačiau ir vėl neaišku, kuo čia dėtas teisingumas?

Kazimieras Gimžauskas. Šių metų spalio 26 d. Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui perdavė žydų genocidu kaltinamo Kazimiero Gimžausko baudžiamąją bylą, kuri buvo iškelta 1997 m. lapkričio 20 d.

Byloje užfiksuota, kad K.Gimžauskas nuo 1941 m. liepos, dirbdamas Lietuvos saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininko (kito šiuo metu tampomo po teismus A. Lileikio) pavaduotoju, rašė įsakus suimti bei tardyti civilius gyventojus, pasirašydavo nurodymus įkalinti žmones, perduodant juos vokiečių saugumo policijai bei SS "Sonderkommande" (Ypatingajam būriui). Prokuratūra sunkiai sergančio K. Gimžausko netardė, tačiau teigia, kad jo kaltė įrodyta.

K. Gimžauskas gimė 1908 m. sausio 9 d. Kuprių vienkiemyje, Linkmenų valsčiuje. Tėvai nuosavos žemės neturėjo, šeimoje augo 12 vaikų. Kazys mokydavosi tik žiemą, nes vasarą tekdavo ganyti kitų ūkininkų gyvulius. Dar būdamas paauglys, įsitraukė į kovas su lenkų okupantais.

K. Gimžauskas mokėsi Linkmenų pradinėje mokykloje, Švenčionių lietuvių gimnazijoje, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lenkams uždarius Vilniaus mokytojų seminariją bei išvaikius ir įkalinus mokytojus, toliau mokslus tęsė savarankiškai.

Po gimnazijos uždarymo K. Gimžauskas buvo pašauktas į lenkų kariuomenę, kurioje suorganizavo patikimų lietuvių būrelį, rinkusį žvalgybinę informaciją. Surinktą medžiagą K. Gimžauskas perduodavo Lietuvos kariuomenės II žvalgybos skyriui. Tačiau lenkų kontržvalgyba susekė K. Gimžausko veiklą, todėl jis pabėgo į Kauną ir įstojo į Karo mokyklą.

Čia gavo leitenanto laipsnį. K. Gimžauskas buvo pirmasis saugumo ir kriminalinės policijos valdininkų kursų absolventas.

Nuo 1931 m. K. Gimžauskas tarnavo Lietuvos saugumo struktūrose. 1932 m. buvo paskirtas Valstybės saugumo policijos Alytaus rajono viršininku. Čia pagrindinės jo darbo kryptys buvo kova su tuo metu nelegalia komunistų partija bei nacionalistiniu lenkų pogrindžiu, platinusiu antilietuvišką literatūrą Dzūkijoje.

1940 m. liepos mėn. K. Gimžauskas enkavėdistų buvo suimtas ir beveik metus kalintas bei kankintas Kauno XI forte. 1941 m. birželio pabaigoje ištrūkęs iš bolševikų nagų, K. Gimžauskas Laikinosios Lietuvos vyriausybės buvo paskirtas Valstybės saugumo departamento Kvotų skyriaus viršininku Kaune. Naciams panaikinus Laikinąją vyriausybę, K. Gimžauskas pasiliko saugumo policijoje. 1941 m. gruodžio 1 d. jis buvo paskirtas Valstybės saugumo policijos Vilniaus apygardos viršininko pavaduotoju. Eidamas šias pareigas aktyviai dalyvavo antinacių rezistencijoje. Buvo "Lietuvių fronto" (LF) karinio štabo narys. Šiai organizacijai vadovavo pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus, kuris grįžus sovietams, tapo vienu iš autoritetingiausių Lietuvos partizaninio judėjimo vadų ir iniciatorių.

Lietuvių saugumo policija buvo skirta kovai su sovietiniu pogrindžiu, tuo tarpu visus su žydais susijusius klausimus sprendė vokiečių administracija. Dirbdamas saugumo policijoje, K. Gimžauskas nuo nacių teroro išgelbėjo daugybę žmonių bei žymių visuomenės veikėjų. Apie tai liudijo ir monsinjoras M. Krupavičius, nacių okupacijos metais gelbėjęs žydus, ir buvęs Vilniaus universiteto profesorius P. Padalskis, teigę, kad K. Gimžauskas saugumo policijoje dirbo Lietuvos pogrindžio įsakymu. Pasak P. Padalskio, K. Gimžausko informacijų dėka buvo išgelbėti tūkstančiai lietuvių nuo deportacijų, mobilizacijų, kalėjimų... Dėl K. Gimžausko nuo gestapo arešto išsigelbėjo ir pats P. Padalskis, kurį naciai areštavo tik 1943 metais.

Profesorius Zenonas Ivinskis teigė, kad K.Gimžauskas negalėjo turėti jokio ryšio su represijomis ar egzekucijomis, vykdytomis pačių vokiečių. Panašiai liudijo ir buvę antinacinės rezistencijos dalyviai P. Narutis ir J. Kakrieka. Pastarasis teigė, kad K.Gimžauskas aprūpindavo lietuviškąjį pogrindį ginklais.

Šių K. Gimžausko biografijos faktų negali paneigti ne tik teisėjai, bet ir šio teismo spektaklio iniciatoriai bei organizatoriai. Tačiau spektaklis, primenantis pasityčiojimą iš visos tautos, tęsiasi toliau...

XXX

Keista, kad sionistinis Vyzentalio centras net neieškojo Vokietijoje gyvenusio ir prieš kelis metus mirusio A. Klimaičio, nacių okupacijos metais organizavusio žydų pogromus Kaune, tačiau uoliai persekioja Lietuvos patriotus. Dar keisčiau, kad E. Zurofo sionistams vergiškai pataikauja dabartinė lietuvos valdžia, kuriai taip pat puikiai žinoma, kas inicijavo ir organizavo lietuvių žudynes bei trėmimus pirmosios sovietinės okupacijos metais todesai, finkelšteinai, dembo, krastinai, komodaitės, macevičiai... Taip pat puikiai žinoma, kas buvo jų pasekėjai, pasibaigus nacių okupacijai - dušanskiai, martavičiai, slavinai...

Tačiau Lietuvos valdžia, graudžiai besisielojanti dėl kitataučių nelaimių, tolerantiškai užmiršta savo tautos skausmą. Tokia politika patvirtina minėto pareiškimo autorių mintis - nesame savarankiška valstybė. Ir niekada tokios nesukursime, jei ir toliau rūpinsimės vien svetimųjų interesais...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės istorija 1992-2012 metais

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: