 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27087
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://www.ethnicart.lt/index.php?optio ... Itemid=189
Baltų karyba
Albinas Kuncevičius
Žmonijos istorija – amžina ir begalinė asmenybių, bendruomenių, genčių, valstybių tarpusavio santykių kaita. Jie, kaip apie tai liudija visų be išimties pasaulio civilizacijų patirtis, išsiaiškinami kalba arba ginklu. Karai ir karybos menas buvo reikšmingas ankstyvosios pasaulio visuomenės ir jos ekonomikos plėtros stimulas. Ne kitaip klostėsi ir ankstyviausioji Lietuvos visuomenės istorija. Apie tai byloja ankstyvosios visuomenės palikti gausūs karybos reikmenys gyvenvietėse ir laidojimo paminkluose – galingi įtvirtinimai piliakalniuose ir susirėmimų pėdsakai juose, palaidotų karių su kovų metu gautų traumų žymėmis kapai, kovos žirgų kapinynai, ginklai. Netiesioginis buvusių karų liudininkas – nuolatinis archeologinių kultūrų, o vėliau ir genčių teritorijų ribų kitimas. Rašytinių šaltinių apie karus ir karybos meną beveik nėra. Pačiuose ankstyviausiuose – Plinijaus Vyresniojo (77 m.), Publijaus Kornelijaus Tacito (98 m.) – veikaluose daugiau dėmesio skiriama genčių ir jų papročių aprašymui nei karybai. Tik P. K. Tacitas aisčių aprašyme yra metęs frazę: „Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kalavijus vartoja retai, dažniau vėzdus“. Jordanas, remdamasis Flavijumi Kasiodoru (maždaug tarp 480–490 ir 585–590 m.), savo veikale „Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją“ (VI a.) paskelbė ostgotų karaliaus Teodoriko laišką aisčiams (rašytas apie 523–526 m.). „Taigi aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvėrė jūsų meilė. Mat visada yra naudinga santarvė su turtingais karaliais, kurie pasitenkina mažomis dovanomis ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Perdavėme jūsų pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų būti malonu“. Taigi apie 523–526 m. aisčiai (baltai) išsiuntė pasiuntinius pas ostgotų karalių Teodoriką. Nors apie karybą ir ginklus čia nieko neminima, iškalbingas pats pasiuntinybės faktas – sunku įsivaizduoti tų laikų pasiuntinius be ginkluotos apsaugos. Ir tai liudija, kad bent jau VI a. baltų kraštuose buvo profesionalių karių luomas. Jordanas atskleidžia ir kitą aisčių (baltų) charakterio savybę: „Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena aisčiai, labai taikinga gentis.“ Žymūs priešistorės ir baltų mitologijos tyrinėtojai M. Gimbutienė ir N. Vėlius linkę pritarti šiam Jordano apibūdinimui. N. Vėlius taip komentuoja Jordano pranešimą: „Šį aisčių bruožą, tarp kitų veiksnių, lėmė ir substrato įtaka: Senosios Europos gyventojai, priešingai indoeuropiečiams, buvo taikūs žmonės. Didelė substrato įtaka jaučiama baltų (ypač vakarinių ir vidurinių) religijoje bei mitologijoje ir visoje jų pasaulėžiūroje.“. Vargu ar galima taip tiesmukiškai nuvesti šiuos reiškinius per tūkstantmečių kelią. M. Gimbutienės propaguojama idėja apie taikiąją Senąją Europą, garbinančią moteriškos lyties dievus, galėjo istoriškai apimti bent jau neolito pradžią, o Senoji Europa jokiu būdu nėra baltų substratas. Susidarant baltams veikė jau kitos, vietinės Narvos ir Nemuno kultūros, o katalizatorius – indoeuropiečiai, kurie mūsų kraštuose pasirodo apie 2600–2500 m. pr. m.e. Šie gi, M. Gimbutienės teigimu, buvę karingi. Kaip sėkmingą jų skverbimosi priežastį mokslininkė nurodo pranašesnę karinę organizaciją, trijų klasių visuomenės struktūrą, patrilinearumą ir vyriškos lyties dievus. Aptardama indoeuropietiškos kalbos perdavimo autochtonams mechanizmą, M. Gimbutienė teigia, kad kalba buvusi perduota jėga. Šiaip ar taip, susieti VI a. Jordano pranešimą su neolito laikotarpiu vykusiais reiškiniais vargu ar galima. Juo labiau, kad ir archeologiniai duomenys tam prieštarauja. Būtent VI a. laidojimo paminkluose randama itin daug ginklų, atsiranda „kunigaikštiškieji“ kapai, pasižymintys ypač prabangiais ginklais.
Vėlesniuose šaltinuose (IX–XIII a.) atsiranda daugiau duomenų apie baltų karybą, tačiau ir jie fragmentiški. Apie baltų karybos meną randame žinių Rimberto kronikoje „Šv. Anscharijaus gyvenimas”. Čia aprašomi danų ir švedų žygiai į vakarinių baltų žemes. 853 m. danai su daugybe laivų atplaukę į kuršių kraštą, norėdami jį nusiaubti ir priversti paklusti danų valdžiai. Tačiau kuršiai juos sumušę, o danai netekę viso turto. Švedų karalius Olafas sumanė padaryti tai, ko nepadarė danai. 854 m. surengė didelį žygį į kuršius. Pirmiausia nusiaubė kuršių miestą Zėburgą, vėliau apgulė Apuolę. Anot Rimberto, 15 000 Apuolės karių 8 dienas gynęsi ir tik devintąją pasidavę. Apuolės piliakalnis iki šiol tebestovi kuršių žemėje. Jo tyrinėjimai atskleidė, kad Rimbertas sakė tiesą: piliakalnio aikštelės (ypač pylimo) gynybiniai įtvirtinimai stebina savo sudėtingumu ir tvirtumu. Tad gynėjai iš tiesų galėjo ilgai priešintis galingam švedų antpuoliui.
IX a. pabaigoje, apie 890–893 m., Anglijos karaliaus Alfredo Didžiojo (848–899 ar 901 m.) pavedimu prūsų žemes aplankė anglosaksų keliautojas ir pirklys Vulfstanas. Jo kelionės aprašymas yra išlikęs Alfredo Didžiojo papildytame Orozijaus darbo „Veikalas prieš pagonis“ vertime. Nors karybai čia neskiriama dėmesio, daugiau aprašomi mums svarbūs prūsų laidojimo papročiai, tačiau Vulfstano pranešime praslysta frazė: „Aisčių žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Ir tenai labai daug žuvų ir medaus. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus“. 960 m. danų žygis į prūsus aprašytas Sakso Gramatiko veikale „Gesta Danorum“. Danijos karaliaus Haroldo sūnus Haakonas užpuolė sembus, tačiau sembai taip įnirtingai pasipriešino, kad Haakonas pajuto galįs pralaimėti mūšį ir griebėsi kraštutinių veiksmų: įsakė sudeginti visus savo laivus, kad jo kariai negalėtų pabėgti. Tik tokia kaina Haakonas išplėšė pergalę iš sembų.
Nedidelis epizodas apie baltų ginklus yra šv. Adalberto (Vaitiekaus) – pirmojo krikščionių misionierius prūsuose –nužudymo aprašyme. Brunono Kverfurtiečio 1004 m. rašytoje šv. Adalberto biografijoje sakoma, kad 996 m. šv. Adalbertas su dviem pagalbininkas atvyko apaštališkajai misijai į prūsus, o kitų metų pradžioje (balandžio 23 dieną) pagonių buvo nužudytas: „Netoli tos vietos, kur valgė, pajutę stipresnį nuovargį, prigula, ir nuvargę kūnai užmiega. Visi snūduriavo ir įmigo. Staiga pasigirsta ginklų žvangėjimas: žaibuojanti ietis, skambąs skydas ir aštrus kalavijas“. Toks pranešimas visiškai atitinka prūsų archeologijos duomenis: vėlyvajame geležies amžiuje ietis, skydas ir kalavijas buvo svarbiausieji prūsų ginklai. Šio kankinio nužudymas paliko ir kitą šaltinį. Šv. Adalberto kūną išpirko Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis ir atgabeno į Gniezno (Lenkija) katedrą. Jos varinėse XII a. duryse 18-oje bareljefų vaizduojamas šv. Adalberto gyvenimas ir mirtis prūsuose.
Baltų gentys taip pat buvo agresyvios. Kartkartėmis surengdavo jūrų žygius Baltijos jūros pakrantėmis. Rašytiniai šaltiniai mini, kad Danijos pakrantes 1042, 1050, 1170, 1203, 1210–1213 m. niokojo kuršiai, o šių pakrančių gyventojai taip bijojo kuršių, kad meldė Dievo prašydami nuo jų apsaugoti.
Apie slavų mūšius su baltais nemaža duomenų Kijevo Rusios valstybės saulėlydžio veikale „Senųjų laikų pasakojimas“. Manoma, kad metraštį, naudodamasis ankstyvesniais šaltiniais, paragintas Kijevo Rusios Didžiojo kunigaikščio Vladimiro Monomacho (1113–1125) parašė Kijevo Pečioros vienuolis Nestoras apie 1113 metus. Čia baltų ginklai ir karo taktika išsamiai nenagrinėjama, o daugiau aprašomi slavų žygiai į baltus. Minima, kad tokie žygiai buvo surengti 986, 1038 m. prieš jotvingius, 1040, 1044 m. – prieš lietuvius, 1058 m. – prieš galindus, 1112 m. – vėl prieš jotvingius. XII a. viduryje ir antrojoje pusėje, žlugus Kijevo Rusios valstybei, į slavų žemes žygius ėmė rengti baltai. Lietuviai 1162, 1180, 1198 m. puolė Černigovą, Smolenską, Voluinę.
Trumpa rašytinių šaltinių apžvalga liudija, kad žinių apie ginklus, apie karo žygių kelius, baltų karo taktiką ir kitus su karyba susijusius dalykus iš tiesų yra maža. Pagrindinis pažinimo šaltinis – archeologijos paminklai. Šia prasme iškalbingi žymaus baltų ginkluotės tyrinėtojo V. Kazakevičiaus žodžiai: „Nedaug Europoje rasime genčių ir tautų, kurios būtų taip militarizuotos kaip baltai. Daugiau nei tūkstantį metų mūsų protėvių gentys įnirtingai kovojo už savo išlikimą ir laisvę. Ne visoms tai pavyko. Iš istorijos brutaliai buvo išbrauktos ir išnyko daug genčių, gyvenusių dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos valstybėse.“
Šiame straipsnyje neapsistosime ties Rytų Pabaltijo gyventojų akmens amžiaus laikų ginklais. Lietuvių etnogenezės tema labiau akcentuoja baltus ir jų genezę. Tad čia aprašoma senųjų baltų kultūrų ginkluotė nuo bronzos iki vėlyvojo geležies amžiaus.
Žalvario amžiuje ir ankstyvajame geležies amžiuje drauge su kitais įvežtiniais metaliniais dirbiniais mūsų kraštą pasiekė bronziniai ginklai: durklai, kovos kirviai, ietigaliai, kalavijai. Lietuvos pajūrio zonoje ir prūsuose gyvavo Vakarų baltų pilkapių kultūra, o Rytų Lietuvą, Šiaurės vakarų ir Vidurio Baltarusiją, Centrinę Latviją apėmė Brūkšniuotosios keramikos kultūra, kuri laikoma dabartinių lietuvių ir latvių pranokėja. Pastarąją kultūrą geriausiai pažįstame iš įtvirtinto tipo gyvenviečių-piliakalnių, kurie pradėti naudoti maždaug nuo II–I tūkstm. pr. m.e. sandūros. Piliakalniai – tai įtvirtintos sodybos, įrengtos upių ir jų slėnių apsuptose kalvose, ežerų pusiasaliuose, rečiau atskirose kalvose. Kodėl to meto gyventojai kėlėsi gyventi į įtvirtintas kalvas, kur gyventi nors ir buvo saugiau, bet ne itin patogu, – nežinome. Vis dėlto galima manyti, kad viena iš svarbiausių priežasčių buvo nuolatinis pavojus.
Apie 10–40 m. pradėjus gaminti vietoje geležį ir plieną baltų genčių ginkluotė pasiekė iki tol neregėtą lygį. Tai liudija didžiulis ginklų kiekis gyvenvietėse ir laidojimo paminkluose. V. Kazakevičiaus duomenimis, tyrinėtuose I–XIII a. baltų kapuose rasta daugiau nei 8000 įvairios paskirties kovos ginklų: ietigalių, kovos peilių, kovos kirvių, vienašmenių ir dviašmenių kalavijų, skydų. Geležies amžiuje susiformuoja baltų fenomenas – kovos žirgų kapinynai. Jų tyrinėjimai atskleidė neįtikėtiną žirgo ir raitelio aprangos įvairovę: įvairiausių stilių kamanos, žąslai, pentinai, balnakilpės ir balnai, žirgo karčių papuošalai. Tiesa, V. Kazakevičius nurodo, kad Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpiu ginklai sudaro jau menką įkapių dalį. Tai galima būtų paaiškinti tiek laidojimo papročių kaita, tiek ir tuo, kad ginklas tampa itin vertingu įrankiu kasdieniame gyvenime. Tad imta vengti brangų kalaviją ar skydą dėti mirusiajam į kapą. Tai netiesiogiai liudija Vulfstano kelionės į prūsus įspūdžiai. Jis aprašo, kaip dalijamas mirusiojo turtas: „Tą dieną, kai numirėlį nori nešti ant laužo, padalija po puotavimų ir žaidimų likusią jo nuosavybę į penkias ar šešias dalis, kartais ir į daugiau dalių, žiūrint kiek naudos yra likę. (...) Tada turi susirinkti visi vyrai, kurie krašte turi greičiausius žirgus, už penkių ar šešių mylių nuo to lobio. Tada visi skuba jo link. Vyras greičiausiu žirgu prijoja pirmą ir didžiausią dalį, ir taip toliau vienas po kito, kol viskas esti paimta. (...) Dėl to tenai greiti žirgai labai brangūs. Ir kai tokiu būdu numirėlio nuosavybė yra padalyta, išneša lavoną ir sudegina jį kartu su ginklais ir drabužiais. Jo turtas dažniausiai išeikvojamas lavonui ilgai namuose gulint, o dar ir tuo būdu, kad prie kelio padedama svetimiems laimėti ir pasiimti“. Rimberto kronikoje, aprašant Apuolės apgultį ir kuršių pasidavimo sąlygas, yra ir toks epizodas: „Ir, pirmiausia, kiek tik aukso ir ginklų praėjusiais metais iš danų įsigijome grobio pavidalu, duodame jums kaip dovaną už santarvę.“ Taigi ginklas tuo metu buvo vertinamas kaip ir pinigas.
Kiekvienas geležies amžiaus laikotarpis savitas: skirtingos gyvenimo sąlygos, skirtingas technologinis lygis, skirtingi pavojai ir priešai. Tad ir ginkluotės komplektai geležies amžiuje nėra vienodi. Todėl ir vertėtų aptarti kiekvieną laikotarpį atskirai.
Senasis geležies amžius – baltų kultūrų skaidymosi laikotarpis. Gerokai padidėja gyventojų skaičius, iš buvusios Vakarų baltų pilkapių kultūros išsiskiria keletas savarankiškų baltų kultūrų. Keičiasi laidojimo papročiai: visuotinai į kapus imama dėti ginklus, o Vakarų Lietuvoje atsiranda paprotys su kariu laidoti ir jo žirgą. Įdomu, kad ne visi tuo laikotarpiu naudoti ginklai randami tyrinėtuose kapuose. Tarkime, P. K. Tacitas sako, kad aisčiai (baltai) vėzdus naudoja dažniau nei kalavijus, tačiau nė vieno vėzdo kapuose rasti nepavyko. Taip pat kapuose nerandame ir lankų su strėlėmis.
Tyrinėtojai (V. Kazakevičius, A. Tautavičius) teigia, kad ginklai sudarė nedidelę (nuo 7 iki 19 procentų) įkapių dalį. Gal ir taip, tačiau kiekvienas laikotarpis skiriasi ne tik bendrąja charakteristika, bet ir atskirų kultūrų lygiu. Senajame geležies amžiuje labiausiai išvystytos baltų kultūros buvo prūsuose, Lietuvos pajūryje ir Nemuno žemupyje. Tai lėmė geopolitinė situacija. Romėnai, sužavėti baltiškuoju gintaru, atvėrė prekybos kelią su aisčiais. Didžiausi gintaro telkiniai randami Semboje – ji ir buvo prekybos su romėnais centras. Gretimų kultūrų (Lietuvos pajūrio, Nemuno žemupio) gyventojai, matyt, buvo tarpininkai tarp prūsų ir šiauriau ar ryčiau gyvenusių baltų genčių. Prekyba ir karyba – kaip du broliai. Tai liudija didelis ginklų kiekis Vakarų Lietuvoje bei Nemuno žemupyje. Tuo tarpu tolimesnėse baltų gentyse ginklų kur kas mažiau. Klasikinis pavyzdys – Centrinės Lietuvos kultūros Sargėnų ir Nemuno žemupio Dauglaukio bendruomenių paliktieji kapinynai. Abu šie kapinynai vienalaikiai, datuojami I–III a. Sargėnuose rasti 342 palaidojimai. Tik į vieną vyro kapą buvo įdėtas geležinis ietigalis. O 127 Dauglaukio bendruomenės kapuose ginklai – visuotinis reiškinys. Čia kai kuriuose vyrų kapuose šalia skydo, kovos peilio įdėta net po 3 ietigalius. Nuolatinis bendravimas su antikos pasauliu veikė ir vakarinių baltų visuomeninę struktūrą. Juose žymiai anksčiau prasidėjo diferenciacijos procesai, įsivyravo karinė demokratija, anksčiau susidarė kariauna, t. y. profesionalių karių sluoksnis. Tuometinės kelionės tolimos ir pavojingos, ir nėra abejonių, kad poreikis prekiauti skatino bendruomenes telkti karių būrius ir palydai, ir savų žemių apsaugai. Turtingiausia vakarų baltų sritimi tapo Prūsija, o joje ypač išsiskyrė Sambija. Šiame regione į vyro kapą dėtos ietys, kovos peilis, skydas, dažnai kartu su kariu laidotas žirgas. Panašūs laidojimo papročiai buvo ir Lietuvos pajūryje, kur pirmaisiais amžiais po Kristaus gyveno būsimųjų kuršių protėviai, ir Nemuno žemupyje, kur gyveno būsimųjų skalvių protėviai. Jie kariui į kapą įdėdavo vieną, du ar net tris ietigalius, kovos peilį, kirvį, skydą.
V. Kazakevičius pateikia bendrąją senojo geležies amžiaus baltų ginkluotės charakteristiką. Jo manymu, griežtos baltų karių organizacijos pirmaisiais amžiais po Kristaus nebuvo. Karių branduolį sudarė kariai savanoriai (pašauktiniai). Jiems vadovavo karinę patirtį turintys vyresnieji, gerai išmanantys kovos meną ir puikiai valdantys ginklus, arba bendruomenės vyresnieji. Tyrinėtojo nuomone, vadų autoritetas tais laikais reiškėsi ne turtu, bet drąsa, kovingumu, gebėjimu tobulai valdyti ginklus, organizatoriaus gabumais bei iškalbingumu. Ginkluotės požiūriu senojo geležies amžiaus kariai buvo lengvai ginkluoti, o jų įprastiniai ir dažniausiai naudojami ginklai – ietys ir skydai. Tačiau palaidojimuose atsiranda ir kitų ginkluotės elementų: raitelio pentinai, kovos peiliai, kurių randama jau II a. kapuose (Dauglaukis), kirviai. Kirvių tema mūsų istoriografijoje gana sudėtinga. Paprastai kovos kirviais linkstama laikyti tokius, kurie turi ornamentą, antsparnius. Šie elementai pasirodo V a. Tačiau senojo geležies amžiaus vyrų kapuose gausu įmovinių ir siauraašmenių pentinių kirvių. Jų, mūsų manymu, „išimti“ iš ginkluotės arsenalo jokiu būdu negalima. Jau iš to, kad naudojamas skydas, galima daryti prielaidą, kad buvo ir koks nors artimosios kovos ginklas – kovos peilis arba kirvis. Tuo tarpu skydo ir ieties (tolimos kovos ginklo) derinys gremėzdiškas ir vargu ar toks karys galėjo efektyviai kautis. Dar viena senojo geležies amžiaus naujovė – perpetės, prie kurių tvirtinamas kovos peilis. Ankstyviausia perpetė baltų kraštuose rasta Šaukėnų (Tauragės raj.) III a. vidurio vyro kape.
Vidurinis geležies amžius Europoje – Didžiojo tautų kraustymosi metas, o daugelyje baltų žemių – etninių vienetų atsiradimo laikas. Didžiuliai etniniai pokyčiai V–VII a. vyko rytinėse bei pietinėse baltų žemėse. Į rytinių baltų žemes skverbiasi rytinių slavų dregovičių ir krivičių gentys, o jotvingius ir prūsus spaudžia vakariniai slavai. Rytų Lietuvoje atsiranda vadinamoji Rytų Lietuvos pilkapių kultūra – tiesioginė lietuvių protėvė. Kai kurios baltų gentys įsilieja į visą Europą sukrėtusį tautų kraustymąsi. Šį judėjimą liudija prūsiškos galindų genties kraustymosi kelias dabartinio Pamaskvio regiono link arba hunų dirbiniai Taurapilio ir Plinkaigalio karių kapuose. Nuo VII a. iki XI a. vidurio visą Europą ir baltų gentis, ypač gyvenusias prie jūros, siaubė vikingai. Labiausiai nuo jų kentėjo prūsai, ypač Sambija ir kuršiai. Kuršiai ir prūsai irkliniais ir buriniais laivais taip pat pasiekdavo Skandinaviją ir ne tik prekiavo, bet ir plėšė jos pakrantes.
V a. hunų ar kitų klajoklių gentys, siautusios Europoje, pasiekė ir baltų žemes. Apie tai byloja kapinynų radiniai. Žymiajame Plinkaigalio kapinyno keturių žmonių kape (162) rastas huniškas tribriaunis strėlės antgalis, giliai įstrigęs į ten palaidotos moters šlaunikaulį, o visų keturių šiame kape palaidotų žmonių galvos suknežintos smūgių. Dar vienas toks antgalis, įstrigęs tarp stuburo slankstelių, rastas 336 vyro kape. Šio laikotarpio klajoklių strėlių rasta Aukštadvario, Kernavės Aukuro kalno, Kunigiškių-Pajevonio, Vilniaus Gedimino kalno piliakalniuose. Vidgirių kapinyne rastas V a. „kunigaikštiškas” kapas. Jo turtingos įkapės, savitas palaidojimo būdas rodo, kad tai turtingo kario, dalyvavusio tolimuose žygiuose, kapas. Archeologai, tyrinėję šio laikotarpio kapinynus, pastebi, kad V–VI a. iš kitų kapų išsiskiria vyrų karių su labai turtingomis įkapėmis kapai. Šiuo laikotarpiu ginklai mirusiajam vyrui dėti visose baltų gentyse, nors būta ir skirtumų. Turtingiausi iš baltų genčių, daugiausia prekiavę ir kariavę, buvo prūsai, kuršiai, lamatiečiai ir skalviai. Į kuršių vyrų kapus buvo dedama bent pora iečių, vienašmenis kalavijas, žirgo aprangos reikmenys. Ginklų kapuose dar labiau pagausėja X–XII a. (kelios ietys, kalavijas, kovos peilis, kirvis). Gausu ginklų žemaičių ir žiemgalių vyrų kapuose. Jų pomirtiniam gyvenimui buvo įdedama kelios ietys (žiemgaliai jų įdėdavo net 4–6), kovos peilis. Žiemgališkasis kovos peilis ypatingas – tai labiau kalavijas nei kovos peilis, kurio ašmenys platūs ir primena mačetę. Jokiuose kituose Europos kraštuose tokie kalavijai nebuvo naudojami. Be to, žiemgalių kariai nešiojo masyvias „kario“, apyrankes. Mažiau įkapių, taip pat ir ginklų, lietuvių gentims priskiriamuose pilkapiuose. Juose dažnai randama siauraašmenių pentinių kirvių, peilių, rečiau – pora ietigalių. Yra lietuviuose ir labai turtingų „kunigaikštiškų“ kapų. Bene garsiausias iš jų – Taurapilio pilkapyno „kunigaikštiškas“ kapas. Vyrui į kapą buvo sudėtos labai prabangios įkapės : žirgas, dviašmenis kalavijas puošniose makštyse, dvi ietys, skydas, kirvis, peilis ir kita. Vyrauja ginklai. Pilkapį tyrusio A. Tautavičiaus nuomone, mirusysis turėjo būti žymus karys ir karo vadas. Pastarąją išvadą patvirtina ir tai, kad „kunigaikščio“ kapą supo kelių turtingų karių – „kunigaikščio palydos“ – kapai, o likusieji šios bendruomenės nariai buvo laidojami toliau, ant gretimos kalvos. Rečiausiai ginklai dėti aukštaičių vyrams, nors būtent šioje gentyje kartu su mirusiuoju buvo laidojami net keli žirgai. Visose baltų gentyse šiuo laikotarpiu išplinta naujas ginklas – vienašmenis kalavijas, atsiranda siauraašmeniai, tik kovai skirti pentiniai kirviai. Vis dėlto didžiausias vidurinio geležies amžiaus įvykis, labai paveikęs tolimesnę visuomenės raidą, buvo balnakilpės išradimas. Nežinia, kas išrado balnakilpes. Vieni mano, kad tai alanų, kiti – kad avarų genčių išradimas. Tiesa, kai kas mėgina šio išradimo šlovę skirti baltams. Balnakilpė – tai tikras perversmas karo mene. Dabar raitelis gavo tokią atsparą, kad jo smūgio jėga tapo tiesiog triuškinanti. Ginkluotės (ir ne tik ginkluotės) specialistai balnakilpės išradimą sieja su viduramžių riterių sluoksnio formavimosi pradžia. Balnakilpė įgalino sodinti ant žirgo sunkiais šarvais aprengtą karį, o tai ir sunkiosios kavalerijos ištakos.
Viduriniame geležies amžiuje įvyko permainų karo taktikoje bei karių organizacijoje. Nėra jokių abejonių, kad šio laikotarpio baltų gentys gyveno karinės demokratijos sąlygomis, kurios vienas iš elementų – kunigaikščio kariauna, kitaip tariant, profesionalūs kariai. Šiame laikotarpyje skiriami jau du ginkluotės komplektai: sunkusis ir lengvasis. Sunkiajai ginkluotei V. Kazakevičius skiria 2–3 skirtingų formų ir paskirties ietigalius, vienašmenį ar platųjį (žiemgališkąjį) kalaviją, skydą, kovos kirvį ir žirgą. Lengvai ginkluotas baltų karys turėjo 2 ietis, skydą, kovos peilį ir retkarčiais – lanką su strėlėmis. Karinėje organizacijoje atsiranda rikiuotė, o tai taktikoje pasireiškia sunkiai ginkluotų karių viršenybe prieš lengvai ginkluotus karius. Kautynių baigtį ima lemti organizuota būrių kova.
Tiesioginiai karų liudininkai yra įtvirtintos gyvenvietės – piliakalniai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus jie dar tebenaudojami kaip slėptuvės, bet nuo III–IV a. jų gynybiniai įtvirtinimai stiprėja ir įvairėja. Piliakalniai pamažu virto įtakingos bei turtingos šeimos medine pilimi. Laikinos (kilus ypatingam pavojui) slėptuvės apsaugotos aukštoku pylimų, tačiau aikštelėse beveik nebūta pastatų – ten maža radinių. Beje, tokios slėptuvės šalia bendruomenių gyvenviečių išliko ir kovų su Kryžiuočių ordinu metu. Apie V–VI a. pasirodo nauji, su nedidele aikštele, bet su galingais žemių pylimais ir gynybiniais grioviais „miniatiūriniai“ piliakalniai. Tokia pilis buvo genties diduomenės rezidencija arba visos bendruomenės prižiūrima maža, tačiau labai tvirta pilis. Medines pilis saugojo statūs, nuo 10 iki 30 m aukščio kalvos šlaitai, kurie kartais dar buvo sutvirtinami plūkto molio sluoksniu (Punia, Šeimyniškėliai), kartais jie sutvirtinti ir akmenimis (Migonys). Piliakalnio prieigas dengė natūralios gamtinės kliūtys, o iš priešui lengviau prieinamos pusės buvo supilamas nuo 2 iki 10 m aukščio žemių pylimas, už kurio dar iškasamas iki 2 m gylio gynybinis griovys. Aikštelės pakraščiai ir pylimo viršus apjuosiamas medine užtvara. Į pilį vedė vartai, kurie priminė medinį tunelį. Įpilties piliakalnyje tokie vartai buvo beveik 8 m ilgio, 3 m pločio ir iki 2 m aukščio. Pilies kieme, šalia gynybinių sienų, stovėjo nedideli keturkampiai pastatai. Mažesnių pilių kiemas būdavo tuščias, o didesnėse pastatai statyti ir kiemo pakraščiuose.
Vėlyvasis geležies amžius ir Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpis – tai nuolatinės tarpusavio kovos (ypač prūsuose). IX–XII a. kovota su danais, švedais, slavais, o nuo XIII a. pradžios, įsibrovus Livonijos ir vėliau Kryžiuočių ordinams, grumtasi ir su krikščioniškąja Europa. Ne veltui Lietuvos herbe vaizduojamas raitas karys, o Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antspaude – pėstysis karys.
Apie to meto ginkluotę žinome ne itin daug. Rašytiniuose šaltiniuose, sukurtuose svetimšalių autorių, dažnai aprašomi karo žygiai, minimi įvairūs epizodai ir labai retai išvardijama, kaip buvo ginkluoti lietuviai. Minima tik, kad kariai naudojo dviašmenius kalavijus, taip pat ietis, strėles, šarvus, skydus. Matyt, baltų naudoti ginklai nesiskyrė nuo priešų ir autoriai nematė reikalo jų išsamiai aptarinėti. Ikonografinės medžiagos taip pat beveik nėra. Šiek tiek informacijos pateikia Gniezno (Lenkija) katedros bronzinėse duryse pavaizduoti prūsai, nužudę šv. Adalbertą (Vaitiekų), ir Marienburgo (Marlborko) pilies kapitelyje pavaizduoti su Kryžiuočių ordino kariais besikaunantys prūsai. Vienintelis šaltinis atkuriant Lietuvos valstybės susidarymo laikotarpio baltų genčių ginklų visumą tebėra archeologiniai radiniai, analogijos su to meto viduramžių ikonografija bei kaimyninių kraštų muziejuose saugomais viduramžių ginklais. Krikščioniškajame viduramžių pasaulyje nebuvo mados laidoti karį su visa ginkluote, o lietuvių pagonių degintiniuose kapuose ginklų taip pat negausu. Jau buvo kalbėta apie šio laikotarpio ginklų brangumą ir vengimą dėti juos į kapus. Tai liudija ir unikalus mūsų archeologijoje ginklų lobis, rastas 1980 m. Rupunionių (Kauno raj.) kapinyne. Čia rasti tvarkingai sudėti 64 apdeginti XI–XIII a. ietigaliai ir vienas dviašmenis kalavijas. Didžioji dauguma ietigalių yra įveriamieji su žeberklo pavidalo plunksna, tačiau būta ir juostinių su siaura plunksna, kurie labai tiko šarviniams marškiniams pradurti. Tarp jų yra ir atvežtų iš skandinaviškų kraštų. Akivaizdu, kad ginklakaliai juos saugojo. Tai buvo tikras turtas. Kitas unikalus radinys – 1988 m. prie Gardino (Baltarusija), kairiajame Nemuno krante, atsitiktinai rasta kario ginkluotė. Ją sudaro kalavijas, kovos kirvis, pora ietigalių, grandininių šarvų dalys bei trys pentinai. Pentinai kelia abejonių, ar tai vieno kario įkapės. Linkstama manyti, kad ir čia buvo paslėptas ginklų rinkinys, kurį baltarusių archeologai datuoja XIII a.
Valstybės formavimosi laikotarpiu išplinta profesionalių karių būriai, kurie vertėsi tik karyba ir buvo išlaikomi visos bendruomenės. Kariuomenės pagrindą sudarė, kaip nurodo šaltiniai, lietuviams įprasta trijų eilių rikiuotė. Lengvai ginkluoti raiteliai, sunkiai ginkluoti pėstininkai, kurių ginklai – 2–3 ietys, kalavijas, plačiaašmenis kovos kirvis, retkarčiais šalmas ir šarviniai marškiniai. Lengvoji kavalerija ir sunkiai ginkluoti pėstininkai sudarė lietuvių kariuomenės branduolį, trečiąją rikiuotę sudarė pašauktiniai (neprofesionalūs kariai), ginkluoti 1–2 ietimis, lankais su strėlėmis ir kovos peiliais. Lietuvių kario žirgas buvo neatsiejamas nuo kario gyvenimo. Pagarba jam atsispindi tik baltams būdinguose karo žirgų palaidojimuose. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai mano, kad tuo metu žirgai daugiau naudoti karo žygiui, bet ne pačiame mūšyje.
Apie to laikotarpio lietuvių karo taktiką pateikta žinių ir „Senųjų laikų pasakojime“. Aprašant pergalę prieš Rusios kariuomenę 1132 m., sakoma, kad lietuviai mokėjo statyti įvairias užtvaras, įvilioti priešo karines pajėgas į siauras vietas, suvaržyti judėjimo laisvę ir taip sutriuškinti besitraukiantį priešą.
XIII a. pradžios šaltiniuose dažnai minima, kad lietuvių kariuomenę sudarė „beveik 2000 raitelių“, kad tai buvo „didelė kariuomenė (...), kuri judėjo arklių greičiu“, kad žiemos metu lietuvių kariuomenė puolamuosiuose žygiuose naudojo roges. Manoma, kad profesionalioji kavalerija, kaip savarankiška kariuomenės struktūra, Lietuvoje atsirado tik XIII a. pabaigoje. XIII a. pradžios vokiečių šaltiniai nurodo, kad sunkiame mūšyje lietuviai savo papročiu nulipdavo nuo žirgų. Anot rašytinių šaltinių, kuriuose aprašomos lietuvių kovos su kryžiuočiais, lietuviai kovojo pagal savo seną paprotį: kaudavosi pėsti, išsirikiavę trimis eilėmis, priekyje statydami geriau, o paskutinėje eilėje menkiau ginkluotus karius. Pagal XI a. šv. Brunono (Bonifaco) gyvenimo aprašymą, genties vado Netimero kariuomenėje buvo 300 vyrų. Anot istoriko E. Gudavičiaus, “XII a. pabaigoje–XIII a. pirmojoje pusėje lietuviai atliko sausumos vikingų vaidmenį tarp savo kaimynų. Tai buvo kariaunų „aukso amžius“. XIII a. pradžioje lietuvių kariaunos dar nesugebėjo uždėti kontribucijos latgaliams, nors savo plėšimais sutrikdė visą jų gyvenimą. XIII a. viduryje prie Lietuvos imtos jungti net ne baltų (rusų) žemės. Lietuvių kunigaikščių kariaunos per keliasdešimt metų išaugo į tokią struktūrą, kurios jau negalėjo pašalinti politiniai poslinkiai. Jos tapo terpe, negrįžtamai įtvirtinusia savo socialinę ir politinę egzistenciją. Tai buvo valstybės organizacija“.
.jpg)
Laivinis kovos kirvis. II t-metis pr. Kr. Pikteikiai.
.jpg)
Žalvariniai kirveliai. II tūkst. pr. m. e.
.jpg)
Žalvarinių kirvelių piešinys – rekonstrukcija
.jpg)
Laiviniai akmeniniai baltiškieji kovos kirviai
.jpg)
Vidurinis geležies amžius 400-800
.jpg)
Vidurinis geležies amžius 400-800
.jpg)
Bronzos amžiaus ginklai iš įvairių Lietuvos vietovių
.jpg)
VI a. kunigaikščių ginklai iš Krikštonių (Lazdijų raj.) ir perpetės iš Vidgirių (Šilutės raj.) bei Plinkaigalio (Kėdainių raj.) kapinynų
.jpg)
Vėlyvojo geležies amžiaus kalavijai iš įvairių Lietuvos vietovių
.jpg)
Strėlė (Vilniaus Žemutinė pilis, rad. Nr. Md122). Iš: http://www.lietuvospilys.lt/
.jpg)
VI a. radiniai iš suardyto Maniuliškių pilkapio (Zarasų r.): antkaklės dalys, ietigalis ir kirvis. Foto V. Vaitkevičius 2000 m.
Valdovų rūmų radiniai:
.jpg)
XVII a. Krūtinšarvis
.jpg)
Ankstyvųjų viduramžių baltų karys
.jpg)
XVI–XVII a. Apkalai
.jpg)
XIV–XVII a. pentinai ir balnakilpės, XV a. Dambrelės
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
