Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 28 Kov 2024 16:38

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 123 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 13 Lap 2006 00:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
       Simas Karaliūnas pasiūlė originalią hipotezę analizę, pagal kurią Lietuvos vardas siejamas su vokiečių kalbos žodžiu leiten (vesti, vadovauti). Šis žodis laikomas indoeuropiečių prokalbės vediniu, kuris anksčiau galėjęs būti ir lietuvių kalboje. Lietuvos vardas esą iš pradžių reiškęs kariauną ir tai patvirtina istoriniai šaltiniai.

       Artūras Dubonis istoriniais duomenimis pagrindė teiginį, kad pirminių lietuvių etnonimo forma buvo leitis. Kad šaknis liet- kilusi iš leit -, kalbininkams buvo žinoma ir anksčiau.

       A. Dubonis įrodė, kad leičiais lietuviai dar buvo vadinami kai kuriuose XIV–XV a. šaltiniuose, o XV–XVI a. davė vardą specifiniam LDK valstiečių sluoksniui.

       Ypač iškalbingas Vroclovo miesto tarybos nario Jono Steinkellerio 1429 m. pranešimas iš Lucko suvažiavimo, kuriame kalbama apie Vytauto ketinimą karūnuotis leičių karaliumi (konyng der Leytten).


*************************************************************

Literatūra:

S.Karaliūnas: Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos
http://www.spauda.lt/voruta/tekstai/lietuva.htm#6

Simas KARALIŪNAS
Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos

http://www.moscovia1.narod.ru/mokslas/2 ... Vardas.htm


A.Dubonis: Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai, dis. tezės
http://www.leitgiris.lt/leiciai.html

Z.Zinkevičius: Lietuvos vardo kilmė
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

Z.Zinkevičius: Kada atsirado Lietuvos vardas?
http://www.voruta.lt/kada-atsirado-lietuvos-vardas/

T.Baranauskas: Prie Lietuvos vardo ištakų
http://www.voruta.lt/article.php?articl ... pe=archive

Kur buvo Lietuvos žemė?- Tomas Baranauskas
"Voruta", Nr. 13 (607), 2006 m. liepos 1 d.
http://www.voruta.lt/article.php?article=169
Lituanistica, 2002, nr. 2 (50), p. 3–18.
http://images.katalogas.lt/maleidykla/lit22/L-003.pdf

***********************************************************

http://www.lietuvos.org/istorija/pamoko ... vardas.pdf

http://209.85.129.132/search?q=cache:16 ... =firefox-a

***********************************************************

Lietuvos vardas


Šaltinis - http://www.musicalia.lt/meli/index.php?id=56

XXIV. Lietuvos vardas


    Lietuviai pirmieji ir vieninteliai iš visų baltų genčių buvo sukūrę savo valstybę. Pirmą kartą neabejotinai Lietuvos vardas paminėtas 1009 m. lotyniškai parašytuose Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses). Ten skaitome: Šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacas, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios (gal Prūsos, t. y. Prūsijos) ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas (galvą), su 18 saviškių 1009 m. kovo 9 d. (t. y. vasario 14) iškeliavo danguosna.

    Aprašomasis įvykis – vienas iš nepavykusių bandymų pakrikštyti baltų gentis. Metraštininką Lietuvos vardas turėjo pasiekti iš slavų (pavartojo sulotynintą slavišką kilmininko formą Lituae ‘Lietuvos’ su slavišku šaknies balsiu i), kuriems Lietuva buvo gerai žinoma jau bent keletą šimtmečių.

Šaknys liet-, lit-, leit-


    Lietuvos vardas istorijos šaltiniuose ir kitose kalbose turi tris atmainas: su šaknimis liet- (lietuvių tradicija), lit- (slavų tradicija) ir leit- (latvių tradicija).

    Lietuvių tradicijos šaknį liet- rodo vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis rašytų seniausių šaltinių formos. Greičiausiai šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos pavadinimas Leedu arba Leedumaa (maa ‘kraštas, šalis’). Mat estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo išgirsti tiesiog iš pačių lietuvių. Nors jie su lietuviais bendrų sienų neturėjo, bet tiesioginių santykių būta. Antai Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje lietuviai neretai rengdavę karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovodavę prieš Ordiną.

Kaip pasaulyje vadinama Lietuva


    Latviai – vieninteliai likę lietuvių kaimynai baltai – anksčiau Lietuvą vadino Lietava, bet dabar latvių kalboje įsigali forma Lietuva (kirčiuojamas pirmasis skiemuo).

     Slavų tradicijos seniausia forma laikytina Rusios metraščių Литъва, vartota greta trumpesnės Литва (plg. lenkų Litwa). Tai slaviškas lietuvių formos Lietuva atliepinys su i vietoj ie (iš baltų ei), rodantis labai seną šio vardo kilmę.

     Slavų tradicijos formos (su šaknies i vietoj ie) vėliau įsigalėjo vokiečių (Litauen) ir lotynų (Lituania) šaltiniuose. Ilgainiui šio tipo formos labai išplito ir įvairias jų atmainas imta vartoti daugelyje Europos kraštų, net kituose žemynuose.

    Palyginkime: slavų šalyse – baltarusių, ukrainiečių Лiтва, bulgarų Литва, čekų ir slovakų Litva, germanų kraštuose – vokiečių, švedų, norvegų, danų, olandų Lit(h)auen, islandų Lit(h)áen, Lithaugaland.

    Daugelyje kalbų Lietuvos vardas vienaip ar kitaip susijęs su lotynų Lituania, pvz., italų, ispanų, rumunų Lituania, portugalų Lituânia, prancūzų Lituanie, anglų Lithuania, serbų ir kroatų Литвāниja, naujosios graikų λιϑουανία, albanų Lituani, vengrų Litvania, turkų Litvanya, vietnamiečių Li–tuy–a–ni (šalia Litva), japonų Ritowaniya (neturi priebalsio l).

Italija, lietus ir Lietuva


     Visų trijų Lietuvos vardų (su šaknies ie, i ir ei) pirmapradis šaltinis – lietuvių forma Lietuva (seniau Lietava, tarta *Letavā, t. y. panašiai kaip *Lėtava su ilgu paskutiniu a). Dėl šio vardo kilmės tyrėjai jau seniai ginčijasi.

     Dar XV–XVI a., remiantis lietuvių kilmės iš romėnų teorija, Lietuva buvo laikoma iškraipyta L’Italija, nes manyta, kad lietuviai, kaip neva romėnų palikuonys, yra atsikėlę iš Italijos. Vėliau Lietuvos vardą imta sieti su lotynų žodžiu lītus ‘jūros pakraštys’. Toks siejimas nėra vykęs jau vien dėl to, kad pirmykštė „Lietuva“ ieškotina ne Baltijos jūros pakraštyje, bet toliau nuo jos. Neretai Lietuva buvo siejama su keltų (airių) Letha ‘vakarinis buvusios Galijos pakraštys prie Atlanto’. Tokia sąsaja nepatikima, nes šį keltų vardą kalbininkai kildina iš kitokios šaknies – *pItaa-.

     Nusivylus Lietuvos vardo kilmės ieškojimu kitose šalyse ir svetimose kalbose, imta jį kildinti iš lietuvių žodžio lietus. Esą Lietuva – tai lietaus, lietingas kraštas. Tokiam aiškinimui sunku pritarti, nes yra šalių, kur lyja nepalyginti dažniau negu Lietuvoje, bet jos savo vardo iš lietaus nekildina.

*Lieta


     Žodis Lietuva turi priesagą -uva, todėl jis turėjo būti išvestas iš nepriesaginės formos, greičiausiai iš *Lietā. Nepriesaginės formos buvimą rodo ir latvių leitis ‘lietuvis’, vestinas iš *Leitā. Palyginkime lietuvių žodį latvis – iš *Latvā ‘Latvija’. Nepriesaginės formos *Lietā < *Leitā giminaičiai įžiūrimi upių varduose Leita (Graumenos intakas, Švėkšna), Leitė (Rusnės intakas), Leitalė (Leitės intakas). Visi šie upėvardžiai gali turėti kuršių ei.

    Dar palyginkime Leic-iškių (iš Leit-iškiai) ežero vardą Marijampolės savivaldybės teritorijoje. Jo vardas gali būti jotvingių kalbos palikimas.

     Pastarųjų laikų tyrėjai Lietuvos vardo ištakų vis labiau linksta ieškoti vandenvardžiuose. Vandenvardinės kilmės yra daug baltų tautovardžių, pvz., Latvija, Latgala siejama su upėvardžiais Latava, Latuva, Latuvis, latvių Late, Latupe ir kt., Sėla ‘sėlių žemė’ – su Sėliupis, Sėliupys, Sėlinė (bala) ir kt., Jotva ‘jotvingių žemė’ – su Jotija, Sūduva – su Sūdupis, Sūduonia, Dainava – su upelio vardu Dainava.

    Dar palyginkime Prūsų žemės sričių pavadinimus: Notanga (upė Nota), Barta (upė Bart-uva), Nadruva (prūsų na ‘ant’ + *Druva / *Drava : upė Druoja), Skalva (upė Skalvys, Skalvė).

    Taigi ir Lietuvos vardui pradžią galėjo duoti koks nors liet- šaknies vandenvardis, buvęs tame krašte, kur pradėjo kurtis Lietuvos valstybė.

Lietauka


     Kalbininkas Kazimieras Kuzavinis (1927–2006) iškėlė prielaidą, kad Lietuvos vardui pradžią galėjo duoti suslavintas upėvardis Lietauka. Taip dabar vadina dešinįjį Neries intaką, ištekantį iš Lietaukos raisto ir ties Arnotiškiais, aukščiau Šventosios žiočių, įtekantį į Nerį. Tai nedidelė, apie 11 km ilgio upelė, esanti apie 30 km nuo Kernavės, svarbaus senosios Lietuvos valstybės politinio centro. Vardas Lietauka (dar yra Lietaukos intakas Lietaukėlė) – aiškiai suslavinta lietuviško vandenvardžio forma (apylinkių būta gerokai nutautusių), perdirbta iš Lietava su slavų priesaga -ka.

     Tokia forma girdėta iš senų žmonių, rasta ir raštuose. Palyginkime suslavintus upėvardžius Kamaika – iš Kamaja, Vėgėlianka – iš Vėgėlė.

     Netoliese yra ir daugiau šio vardo vandenvardžių bei šiaip vietovardžių: net keli šaltiniai anapus Neries. Taigi toks vardas šiam kraštui būdingas. Kazimiero Kuzavinio nuomone, nuo upelio ir kitų vietovardžių vardą ilgainiui gavo tos apylinkės, vėliau vardas virtęs tautovardžiu. Juk baltams būdingas tautovardžių raidos modelis: vandenvardis → kraštovardis → tautovardis.

Plačiau:

K. Kuzavinis. Lietuvos vardo kilmė (žr. "Kalbotyra", X, V., 1964, p. 5-16).
https://baltnexus.lt/uploads/publikacij ... avinis.pdf
https://www.zurnalai.vu.lt/kalbotyra/article/view/19048

Išsiliejančios upės


     Pats pamatinis žodis *Lietā (gal būta ir bendrinio žodžio *lietā?) laikytinas vediniu. Jo šaknis tokia pat kaip ir veiksmažodžio lieti ‘pilti’.

     Lietavos // Lietaukos pirmykštę reikšmę galėtų rodyti ir kraštovaizdžio ypatumai. Pastebėta, kad ši ir kitos Liet- (Leit-) šaknies vardus turinčios upės teka žemose vietose, turi neaukštus krantus ir plačius klonius, todėl lengvai išsilieja iš krantų.

Dvejopi vardai


     Lietava ir Lietuva yra dvi gretiminės to paties vardo formos. Tokių paralelių turime daug, pavyzdžiui, Dainava // Dainuva, Dotnava // Dotnuva, Labgava // Labguva, Latava // Latuva, Linkava // Linkuva, Tytava (Tytauka) // Tytuva.

     Dar palyginkime istorinių etnonimų poras Sūdava // Sūduva, Nadrava // Nadruva, gretimines bendrinių žodžių formas baudžiava // baudžiuva, ganiava // ganiuva, keltava // keltuva ‘galvijas’. Tikrinių vardų variantai su priesaga -uva lietuvių kalboje vis labiau įsigali, o su -ava nyksta. Vardai su -ava populiaresni Latvijoje.

Pasiskaityti plačiau:
Kalbotyra, t. X, p. 5–18, t. XVII, p. 135–137

*************************************************************

Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 54 p.

Paveikslėlis

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ryba/45694

Lietuvos vardo kilme domimasi seniai. XV–XVII a. paplitus romantiškajai lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, buvo manoma, kad žodis Lietuva yra iškraipyta L‛Italia, nes tikėta, kad lietuviai, kaip ir romėnų palikuonys, yra atsikėlę iš Italijos.

Vėliau buvo prisigalvota visokių fantastiškų Lietuvos vardo kilmės aiškinimų: esą jis kilęs iš legendinio Vaidevučio sūnaus vardo Litalanus. Lietuvos vardą imta sieti ir su lotynų kalbos žodžiu lītus ‛jūros pakraštys‛.

Nusivylus ieškojimu svetimose kalbose imta žodį Lietuva kildinti iš lietuvių kalbos žodžio lietus. Tai vis liaudiški Lietuvos vardo kilmės aiškinimai.

Akademikas Zigmas Zinkevičius knygelėje apibendrina ir mokslines Lietuvos vardo kilmės teorijas, svarsto jų pagrįstumą, kelia savas: Vedinys „Lietuva“ atsirado greičiausiai Rytų baltų epochoje.

Kokia buvo pirmykštė priesagos -uva reikšmė irgi neaišku. Galbūt artima -ava reikšmei, rodančiai „ko nors sankaupą“ – palyginkime broliava – „brolija“.

Pradžioje Lietuva buvo tik sritinis, vienos lietuvių gyvenamos „žemės“ pavadinimas. Jungiantis lietuvių gentims į vieną valstybę jis vis plito. Pagaliau tapo didelės įvairiatautės valstybės pavadinimu.

Bernardinai.lt

Z.Zinkevičius: Lietuvos vardo kilmė
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

Lietuvos vardo kilmė


      Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses) 1009 m. aprašant šv. Brunono mirtį. Metraščiuose pateikiamą formą Litua (tekstas lotynų k.) reikia skaityti Litva, nes raide u čia žymima dabartinė v. Plg. šio vardo dabartinį lenkišką variantą Litwa, rusišką – Литва. Akivaizdu, kad metraštininkas Lietuvos vardą perėmė iš slavų kalbų. Slavams Lietuva, matyt, buvo žinoma seniai. Jos vardą jie paėmė tiesiogiai iš pačių lietuvių, plg. sen. rus. Литъва = Lietuva. Lietuvių dvibalsio ie virtimas slavų balse i rodo, kad su šiuo etnonimu slavai buvo susipažinę jau seniai, lietuvių kalbotyrininko Kazimiero Būgos nuomone, dar tais laikais, kai rytiniai baltai vietoj dabartinės ie turėjo ilgą ē (iš prabaltų dvibalsio ei), taigi tik iš * Lētuvā galėjo atsirasti forma Литъва. Plg. giminingus žodžius žiemà –зима, priẽ –при ir kt.

      Nuo XII a. pabaigos Lietuvos vardas dažnai aptinkamas istoriniuose šaltiniuose, ne tik senuosiuose rusų, bet ir lenkų bei vokiečių. Ankstyvuosiuose vokiečių tekstuose Lietuva vadinama Lettowen, o lietuviai – Lettow(er). Šiose formose raide e žymimas tas pats lietuvių dvibalsis ie, o -owen – priesaga -uva (-ava?). Tų laikų lotyniškuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lethovia, o lietuviai – Lethovini (su slaviška priesaga -ini, plg. lenkiškai Litwini ‘lietuviai’), kartais Lethones (su lotyniška priesaga –ones).

      Kad ankstyvaisiais laikais Lietuva buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, tik jos dalis matyti iš vėlesniųjų šaltinių. 1322 m. didysis kunigaikštis Gediminas sutartyje (originalas lotynų k.) su kalavijuočiais rašo: “O tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių mes nusprendėme sudaryti minimą sutartį, –pirmiausia karaliaus (t.y. Gedimino) žemė Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija (Lethovia, Eustoythen, Samayten) ir kt.”. Iš formuotės matyti, kad Lietuva, kaip Gedimino tėvonija, paminėta pirmiausia ir kad su ją glaudžiai susijusios antroje ir trečioje vietoje paminėtos Aukštaitija ir Žemaitija.

      Kur pradžioje buvo ‘Lietuvos’ teritorija, tyrinėtojai nesutaria. Vienų nuomone, ją reikėtų lokalizuoti Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje, kiti jos ieško truputį toliau į rytus. Juk minėtoje teritorijoje buvo pagrindiniai senosios lietuvių valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai – Kernavė, Vilnius, Trakai. Kažkur čia prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į valstybę.

      Vienijantis lietuvių žemėms, Lietuva pradėta vadinti visa valstybės teritorija. Buvusių atskirų žemių vardai (Nalšia, Deltuva…) pamažu išnyko, ilgiausiai išliko Žemaitija, nes ši žemė dar gana ilgai buvo iš dalies savarankiška. Prie Lietuvos valstybės ją galutinai prijungė Vytautas Didysis .

      Dar platesnę geografinę reikšmę Lietuvos vardas įgavo vėliau, kai užvaldžius rusų žemes, labai padidėjo Lietuvos valstybės teritorija ir ne tik lietuvių etninės, bet ir užvaldytosios žemės bei tos, kurių gyventojai buvo nelietuviai, gavo Lietuvos vardą. Tų žemių gyventojai taip pat buvo vadinami lietuviais. Be minėtų žemių, šiuo vardu buvo vadinamos ir lietuvių etninės žemės vakaruose, likusios už Lietuvos valstybės ribų, t. y kryžiuočių užkariautos, įėjusios į Prūsijos valstybę, kurios šiaurės rytuose –dab. Kaliningrado srities šiaurrytinė dalis –gyveno lietuviai. Ilgainiui šios žemės pradėtos vadinti Mažąja Lietuva, kad nebūtų painiojamos su pačia Lietuva, t. y. Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas metraštininko Simono Grunau kronikoje, XVI a. pradžioje (Klein-litaw).

     Istoriniuose šaltiniuose ir kalbotyros tradicijoje vartojami trys Lietuvos vardo variantai: su šaknimi liet- (lietuvių tradicija), su šaknimi lit- (slavų tradicija) ir su leit- (latvių).

     Lietuvių tradicijos šaknis liet- aptinkama seniausiųjų šaltinių, rašytų vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis, formose. Matyt, šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos vardas Leedu arba Leedumaa (maa ‘šalis’). Juk estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo sužinoti tiesiogiai iš pačių lietuvių. Nors estai su lietuviais bendrų sienų neturėjo,tačiau Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje tiesioginius ryšius jie palaikė. Antai XIII a. lietuviai dažnai rengė karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovojo su Vokiečių ordinu.

     Visoms lietuviškos tradicijos formoms pradžią davė lietuvių praforma *Lētuvā>Lietuvà.

     Seniausia užfiksuota slavų tradicijos forma, aptinkama Rusios metraščiuose, yra Литъва. Ji vartojama kartu su sutrumpinta forma Литва. Beje, terminas Лит(ъ)ва senuosiuose rusų metraščiuose vartojamas įvardyti ne tik šalį, bet ir jos gyventojus, kaip ir etnonimai Голядь ‘galindai’, Чудь (Чюдь) ‘estai, kartais ir kiti pabaltijo finai. Slavų tradicijos formos (t. y. su šaknimis i vietoj lietuvių ie) vėliau įsitvirtino ir vokiškuose (plg. dab. Litauen) bei lotyniškuose (Lituania) šaltiniuose. Laikui bėgant paplito ir įvairūs jų variantai pradėti vartoti daugelyje Europos šalių, taip pat ir kituose žemynuose.

    Latviai nuo seno lietuvį vadino leitis, dgs. leiši, tačiau Lietuvą – Lietava. Latvių forma leitis, dgs. vt. leišos ’lietuviuose, Lietuvoje’ su šaknies dvibalsiu ei tikriausiai yra kuršių kilmės. Latvių tradicijos Lietuvos ir lietuvių pavadinimas (su šaknim ei) kitose kalbose nepaplito.

     Visų tradicijų Lietuvos vardo formų (su ie, i, ei šaknyse) pradinis šaltinis – ta pati lietuvių proforma * Lḗtuvā> Lietuvà. Tyrėjai iki šiol nesutaria dėl šios formos etimologijos.

     XV–XVI a. romantinės teorijos, esą lietuviai kilę iš romėnų ir kaip jų palikuonys į Lietuvą atsikraustė iš Italijos (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.), įtakoje etnonimas Lietuva buvo laikomas iškreiptu L’Italia pavadinimu. Vėliau Lietuvos vardas pradėtas sieti su lotynišku žodžiu litus ’pajūris’. Šiai etimologijai buvo linkę pritarti net garsūs naujųjų laikų lingvistai A. Valde (Walde), M. Fasmeris (Vasmer), E. Frenkelis (Fraenkel). Tačiau tokios sąsajos absurdiškos jau vien todėl, kad pirminės Lietuvos reikia ieškoti ne Baltijos pakrantėse, bet toliau nuo jūros.

     Kartais Lietuvos vardas siejamas su keltų (airių) toponimu Letha‘vakarinė Galijos pakrantė prie Atlanto vandenyno, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)’. Tokios sąsajos taip pat netinkamos, nes lingvistai keltiško pavadinimo šaknį veda iš *plau–. Tą patį reikia pasakyti ir apie A. Šachmatovo (juo sekė ir kiti mokslininkai) bandymus kildinti Lietuvos vardą iš rekonstruoto keltiško žodžio *Litavia ‘pakrantės šalis’.

     Po nesėkmingų Lietuvos vardo paieškų svetimuose kraštuose ir kitose kalbose, pradėta jį kildinti iš lietuviško žodžio lietùs, tarsi Lietuva – lietaus kraštas. su tokia etimologija taip pat sunku sutikti, nes yra nemaža šalių, kur lyja dažniau nei Lietuvoje, bet jų vardai su lietum neturi nieko bendra.

     Turint galvoje, kad vardas Lietuva turi priesagą –uva, jis turėtų būti padarytas iš nepriesaginės formos, tikriausiai iš *Lietā. Kad praeityje buvo nepriesaginė forma, tarp kitko, matyti iš latviško žodžio leitis ‘lietuvis’, padaryto iš *Leitā. Plg. latvis – iš *Latavā ‘Latvija’. Nepriesaginės *Lietā < *Leitā dariniai yra ir hidronimai Leità (var. Leitỹs, Leitupalis) – Graumenos intakas Švėkšnos apylinkėse, Leĩtė –Rusnės intakas, Leitãlė – Leitos intakas. Visiems šiems hidronimams būdingas dvibalsis ei, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį, rodo jų kuršišką kilmę.

     Pastarųjų dešimtmečių tyrinėtojai pradėjo Lietuvos vardo ištakų ieškoti hidronimijoje. Tokių paieškų perspektyvumą liudija tai, kad daugelis baltų etnonimų kilę būtent iš hidronimų, pvz., etnonimas Latvija susijęs su upių Latavà, Latuvà, Lãtuvis, latv. Late, Latupe ir kt. vardais; etnonimas Sūduvà – su hidronimais Sūdupis, Sūduonià; Sėliai – su Sėlupis, Sėlupỹs, Sėlìnė (pelkės pavadinimas) ir kt.; jotvìngiai (Jótva) – su Jótija ir kt.; Dainavà – su upelės Dainavà vardu ir t. t. Taigi ir etnonimas Lietuva galėjo rastis iš kokio nors nebevartojamo, beveik užmiršto hidronimo su šaknimi Liet– (Leit–), buvusio toje lietuvių žemių dalyje, kur susidarė Lietuvos valstybė.

    Lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) linkęs manyti, kad pradžią etnonimui Lietuvà davusi upė Letovia, minima Lietuvos karaliaus Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui. Jos vardą Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės Latavà/Latuvà – Šventosios intaku Anykščių apylinkėse – vardu. Tačiau šaknis Lat– negali būti padaryta iš Liet–. Todėl labiau tikėtina Kazio Kuzavinio hipotezė, pateikta leidinyje ,,Kalbotyra” t. 10 (1964 ), p. 5–18 ir t. 17 (1967), p. 135–137. Anot K. Kuzavinio, pradžią Lietuvos vardui davė hidronimas Lietáuka –dešinysis Neries intakas, ištekantis iš to paties pavadinimo pelkių. Tai nedidelė, apie 11 km upelė netoli (30 km) Kernavės – vieno iš svarbiausių senosios valstybės politinių centrų. Manoma, kad kunigaikštis Ringaudas (Ringoldas), galbūt Lietuvos valstybės įkūrėjo Mindaugo tėvas, valdė būtent Kernavės žemes.

     Dabartinis upelės vardas Lietáuka (iš čia ir pelkės pavadinimas; dar yra intakas Lietaukėlė) be jokios abejonės yra suslavinta (su slaviška priesaga –ka) pirminė hidronimo forma Lietavà, iki šiol išlikusi senosios kartos vietos gyventojų atmintyje, užfiksuota ir rašytiniuose šaltiniuose.

     K. Kuzavinio nuomone, metams bėgant iš hidronimo Lietavà pavadinimą, ilgainiui virtusį etnonimu, gavo ir jo apylinkė. Juk baltų gentims būdingas toks etnonimų raidos modelis: hidronimas  krašto pavadinimas  etnonimas. Ilgainiui keičiant priesagą –ava į –uva, kadangi abu variantai yra tos pačios priesagos atšaka, Lietava virto Lietuva, plg. paralelines šių pavadinimų formas: Dainavà || Dainuvà, Dotnavà || Dotnuvà, Labgavà || Labguvà, Latavà || Latuvà, Linkavà || Linkuvà, Týtava (Týtauka) || Týtuva. Pavadinimai su -ava dabar labai populiarūs Latvijoje, Lietuvoje reti, jie tolydžio išstumiami variantų su -uva. Pirminę Lietuvos vardo formą išlaikė latviai (Lietava) ir jau išnykusi Zietelos lietuvių šnekta Baltarusijoje (Lietava). Šis variantas aptinkamas kai kuriuose lotynų ir slavų kalbomis rašytuose šaltiniuose, pvz., lot. Littavia –Jano Radvano ,,Radviliadoje” (1588 m.), Литавия – Meletiejaus Smotrickio (1619 m.) gramatikoje. Plg. rus. литов–ец, литов–ский, sen. rus литов–ники (Pskovo, Naugardo metraščiuose), lot. Lethov–ini (Dusburgo kronika)’lietuviai’.

     K. Kuzavinio hipotezė yra gana patikima. Abejonių gali kilti tik dėl hidronimu Lietáuka ↔ Lietavà vadinimas palyginti nedidelės upelės. Tačiau pasaulio istorijoje yra precedentų, kai nedidelio objekto vardą gavo didžiulė valstybė, pvz., Romos imperija – Romos miesto, pradžioje nedidelės gyvenvietės, vardą. Be to, yra duomenų, kad praeityje Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje būta ir kitų to paties pavadinimo hidronimų. Jų pėdsakų išliko iki šių dienų: aptikta tuo vardu keletas šaltinių (net kitame Neries krante). Vis dėl to svarbiausia, kad būtent šiame krašte prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į vieną valstybę. Dėl geros geografinės padėties Neries žemupyje ir Nemuno vidurupyje, čia įsikūrusių svarbiausių centrų ir gerai įrengtų pilių, šiame krašte XIII a. buvo Lietuvos valstybės branduolys, vienijęs kitas lietuvių žemes. Taigi šio krašto vardu iš tikrųjų galėjo būti pavadinta valstybė.

      Pirminė proforma *Lietā (*Leitā) – tai priesagos t vedinys nuo veiksmažodžio líeti šaknies, kuri yra labai sena, plg. lat. liet ‘lieti’, sen. prūs. pra–lie–ton ’pralietas’, sen. sl. li–jati ’lieti’, gr. a–lei-son ’taurė’, lot. litus ‘pajūris’, tochar A. lyjäm ‘ežeras’. Tarp kitko, dar XVIII a. pradžioje etnonimą Lietuva su veiksmažodžiu lieti siejo Pilypas Ruigys savo darbe ,,Lietuvių kalbos meletema” (lotynų k.), kuris išleistas tik 1986 m.

      Pirminė hidronimo Lietáuka ↔ Lietavà reikšmė matyti ir iš fiziografijos, nes ši upelė, kaip ir kitos, kurios pavadinime turi šaknį Liet-/Leit-, teka žemuma, jų krantai žemi ir platūs slėniai, todėl jos lengvai išsilieja iš krantų.

      Pastarąjį dešimtmetį buvo paskelbta dar viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė. Jos autorius Simas Karaliūnas, žr. jo straipsnį ,,Lietuvos vardo kilmė” leidinyje ,,Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 35 (1995 m.) p. 55–91. Pasak šios hipotezės, Lietuvos vardas kilęs ne iš hidronimo, bet iš bendrinio daiktavardžio lietā (*leitã), neva reiškusio ‘kariauna, kariuomenė‘ (juk lietuviai buvo karinga tauta!). Tačiau silpnoji šios hipotezės vieta yra tai, kad nėra jokių požymių, jog praeityje lietuvių kalboje būtų buvęs liet- šaknies žodis, turėjęs ‘kariuomenės, kariaunos ‘reikšmę. Tik kitų kalbų giminingi šios šaknies žodžiai turi tokią reikšmę.

  Taigi iki šiol nėra visų pripažintos etnonimo Lietuva etimologijos. Neginčijama tik tai, kad pirminis šio etnonimo šaltinis yra lietuviška forma Lietuvà <*Lḗtuvā, iš kurios nesunkiai išvedamos visos kitos formos, vartojamos įvairiose kalbose, tarp jų ir slavų. Išvesti jų atvirkščiai – iš slavų į baltų (lietuvių), neįmanoma, nes slavų balsis i jokioje pozicijoje nevirstų lietuvių dvibalsiu ie.

  Iš rusų k. vertė Gražina Zaleckytė

Akad. Zigmas Zinkevičius, 1999 m. lapkričio 30 d.

************************************************************

Kada atsirado Lietuvos vardas?


Šaltinis - http://www.voruta.lt/kada-atsirado-lietuvos-vardas/

2009-06-30
Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Vilnius

     Pirmą kartą Lietuvos vardas raštu buvo paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo vienuolyno (Vokietija) analuose – pametiniame metraštyje ryšium su šv. Brunono Bonifaco žūtimi. Suprantama, žinutę įrašęs vienuolis (vienuolė) to vardo pats nesugalvojo. Tasai vardas jau prieš tai buvo vartojamas.

    Nuo kada jis atsirado?

    Tai sunkus klausimas. Lengviau pasakyti, kada jis jau tikrai turėtas. Kazimieras Būga tvirtino (Rinktiniai raštai II, 151), kad su Lietuvos vardu slavai susidūrė dar tada, kai lietuviai (rytų baltai) vietoj dabartinio dvibalsio ie šio žodžio šaknyje tebeturėjo siaurą ilgąjį monoftongą, nes tiktai iš tokios formos tegalėjo atsirasti slavų Litva.

Tai turėjo atsitikti dar prieš slavų dvibalsių, tarp jų ir ei, galutinį suvienbalsėjimą, greičiausiai jam tebevykstant. Manytina, kad tai įvyko apie V amžių po Kristaus, matyt, dar tik prasidedant ryškesnei rytų baltų kalbinei diferenciacijai.

Bene detaliausiai šį chronologizmą aptarė Romualdas J. Apanavičius (Lietuvos aidas, 2009 06 09).

    Slaviškoji Lietuvos vardo forma, turinti šaknį Lit- (Litva), vėliau pateko į daugelį pasaulio kalbų ir dabar plačiai vartojama (žr. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija II, 11).

    Taigi Lietuvos vardo jau tikrai būta mažiausiai prieš pusantro tūkstančio metų, tik jis į rašytinius šaltinius pateko vėliau, prieš tūkstantmetį.

    Ar buvo Lietuvos vardas vartojamas dar anksčiau, prieš susipažįstant su juo slavams? Greičiausiai taip. Paprastai jo buvimas siejamas su lietuvių kalbos, kaip tam tikro kalbinio vieneto, turinčio būdingąsias lietuvių kalbos ypatybes, susidarymu rytų baltų kalbinės sistemos gelmėse. Lietuvių kalba, savo ruožtu, neatskiriama nuo lietuvių tautybės atsiradimo.

    Kadangi šiauriniai rytų baltai – kuršiai (kilę turbūt iš vakarų baltų), žiemgaliai, sėliai ir latgaliai (tapatinti su latviais) – kalbos požiūriu nutolo nuo pietinių rytų baltų, t. y. lietuvių, kurie ir toliau išlaikė senąją kalbos būklę, tai teoriškai tų pietinių rytų baltų kalba galėtų būti vadinama lietuvių kalbos vardu. Bet ar iš tikrųjų ji tada taip buvo vadinama, nesame tikri. Archeologai lietuviams būdingos materialinės kultūros elementų aptinka maždaug nuo II-III amžių. Jau tada galėjo būti vartojamas ir Lietuvos vardas. Bet tai tik galimybė, kuri kartais remiama ir kitokiais, nesusijusiais su lingvistikos ir archeologiniais mokslais, argumentais (Romualdas J. Apanavičius, ten pat).

    Neatmestina galimybė, kad lietuvius, kaip ir kitus baltus, senovėje galėjo vadinti dar ir kitokiais, dabar jau išnykusiais ar dar neišaiškintais šaltinių vardais, tokiais kaip Herodoto budinai ir pan.

    Tokią galimybę patvirtina daugybė atvejų, kai dabartinės tautos kaimynų vadinamos įvairiais skirtingais vardais, pvz., rusus latviai vadina krieviais (nuo slavų genties krivičiai), estai – vene (manoma, nuo venetų), jotvingiai rusus vadino drigiais (drygi – jotvingių žodynėlyje, nuo slavų genties dregovičiai); vokiečius prancūzai vadina alemanais (germanų gentis Reino aukštupio dešiniajame krante), slavų tautos – niemčiais (niemec – neaiškiai, nesuprantamai kalbantis), mūsų giminaičiai prūsai vokiečius vadino miks(i)ais (manoma, nuo skandinavų genties mixi pavadinimo, plg. lietuvių vokietis, latvių vācietis – nuo kitos skandinavų genties – vagoth vardo), patys vokiečiai save vadina doičiais (Deutsche, sen. vokiečių kalba diutisc, „liaudinė kalba, kaip priešingybė lotynų kalbai“ ir pan.

    Tačiau turime ir kalbinių duomenų, rodančių, kad lietuvių (Lietuvos) vardas galėjo būti labai senais laikais vartojamas. Taip manyti verčia latviškas lietuvio pavadinimas leitis (dabar vartojamas lietuvietis – naujas žodis) su šaknimi leit- vietoj liet-, turinčia vakarų baltų dvibalsį ei vietoj rytų baltų ie, bet be priesagos -uv- (-av-).

    Janis Endzelynas pagrįstai mano, kad žodį leitis latviai gavo iš kuršių, nes pačių latvių, kaip rytinių baltų, kalboje turėjo būti šaknis liet-. Kuršių šaknis leit- (ir jos galimas atspindys lietuvių tarmių žodžiuose leičiuoti „kita tarme kalbėti“, leičiukas „kitatarmis“), savo ruožtu, laikytina vakarų baltų kilmės šaknimi ir jeigu jos dvibalsis ei nėra vėliau adaptuotas vietoj rytų baltų ie, gali siekti labai senus baltų skilimo į vakarinius ir rytinius baltus laikus, taigi net I tūkstantmečio prieš Kristų vidurį.

    Kalbotyros mokslas (ypač istorinė kalbotyra, lingvistinė archeologija), kaip ir archeologijos, antropologijos, etnologijos mokslai, pastaraisiais laikais padarė didelę pažangą ir jų tyrimo rezultatų negalima nepaisyti sprendžiant etnogenezės bei seniausių laikų istorijos problemas. Šie mokslai labai praplėtė mūsų žinojimą apie tolimąją lietuvių tautos praeitį.

Kai kurie istorikai daro didelę klaidą ignoruodami šių mokslų pasiektus rezultatus, atkakliai laikydamiesi nuomonės, kad tautų istoriją sudaro tik tai, kas yra fiksuota istorijos šaltiniuose, tuo labai nuskurdindami patį istorijos mokslą.

    Lietuvos vardo, kokio senumo jis bebūtų, kilmė dar nėra paaiškėjusi. Patikimiausia laikytina hidroniminė teorija, kildinanti Lietuvos vardą, ypač jo šaknį Liet- < Leit-, iš vandenvardžių, pavyzdžiui, upėvardis Lietauka Gelvonai, buvusi kūdra Lietavka – netoliese anapus Neries (Mūsų kalba, 1987, Nr. 5, p. 36) ir turintys vakarų baltų ei šaknyje upėvardžiai Leita, Leit-upalis Švėkšna, Leitė (ir Leitalė) Šilutė, plg. prūsų Leythen Gerullis Altpreussische Ortsnamen 86, slavų upė Lit-iž, dešin. Usožės, kair. Nerusos ir Desnos intakas Toporovas - Trubačovas Aukštutinės Padnieprės lingvistinė analizė 192.

    Hidronimų šaknis liet-, savo ruožtu, siejama su apeliatyvu lieti, išsi-lieja. Visi šią šaknį turintys upėvardžiai žymi upes, kurios teka žemumose ir lengvai išsilieja iš krantų. Beje, greičiausiai hidroniminės kilmės ir etnonimas latvis (Latvija), taip pat daugelis kitų baltų etnonimų (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai I, 77).

    Bandymai suplakti į vieną Lietuvos ir Latvijos vardus, juose abiejuose įžiūrėti buvus vieną bendrą šaknį, atsirado dėl netaisyklingo šių vardų perskaitymo istoriniuose šaltiniuose (plg. nebuvėlę Lietvygalą „Latgala“ Apanavičiaus straipsnyje Lietuvos aide 2009 06 10) ir dėl to atmestini.

    Istorijos šaltinių terminas *leitis (orig. leitj > leic) „žirgų šėrėjas ir kt.“ greičiausiai neturi nieko bendra su tautovardžiu lietuvis, kaip mano kai kurie istorikai.

Artūras Dubonis žodį *leitis tapatina su lietuvis ir dėl dvibalsio ei jį kildina iš sėlių kalbos.

Betgi sėliai, kaip rytų baltai, būtų išlaikę etnonimo šaknį liet-, be to, pasiskolintasis žodis *leitis rytų Lietuvos tarmėse nebūtų galėjęs virsti laičiu, gausiai atstovaujamu vietovardžiuose (Laičiai ir kt., (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai III, 135-136, 146-153)), kurį A. Dubonis irgi sieja su lietuviu.

    Matyt, būta cirkumfleksinės šaknies leit-, neturėjusios nieko bendra su etnonimo akūtine šaknimi liet-, ir galbūt priklausiusios vienam kilminiam lizdui su tokiais žodžiais kaip litintis „artintis, gretinis“, viena litimi „ištisai“, taip pat lytis „išvaizda, forma ir kt.“.

    Simas Karaliūnas spėja, kad etnoniminės šaknies liet- žodžiai senovėje turėjo „kovos būrio, kariaunos“ reikšmes. Bet tai tik spėjimas, grindžiamas kitų, ne baltų, kalbų duomenimis. Baltų kalbose tokios reikšmės pėdsakų nepastebėta. Dėl to ši teorija „pakibo ore“.

    Taigi etnonimo Lietuva hidroniminės kilmės hipotezė tebelieka ir toliau patikimiausia.

Voruta. - 2009, liep. 4, nr 13 (679), p. 1, 16.

--------------------------------------

Žygeivis, 2009-10-16


-------
Zigmas Zimkevičius - "Artūras Dubonis žodį *leitis tapatina su lietuvis ir dėl dvibalsio ei jį kildina iš sėlių kalbos. Betgi sėliai, kaip rytų baltai, būtų išlaikę etnonimo šaknį liet-,..."
-------

  Kadangi tikrai neturiu moralinės teisės "ginčytis" su mano labai gerbiamu lietuvių ir baltų kalbų tyrinėtoju, vis tik išdrįsiu pasiremti kitu pakankamai žymiu baltų kalbų specialistu:
 
В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях

   Выдержки:

   "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

  (Pastaba (Žygeivis) - senojoje sėlių gyventoje teritorijoje pagrindinė upė -Žeimena - irgi rodo sėlių protėvius buvus vakarų baltais. Turime Žeimena, o ne Žiemena, tai yra pavadinime išsaugotas senasis baltų -ei-. Dar vienas įdomus pavadinimas yra prie Molėtų - Kirneilė - jame irgi, matyt, yra išsaugotas senasis baltų -ei-.)

***************************************************************************

Prie Lietuvos vardo ištakų
http://www.voruta.lt/article.php?article=81

Prie Lietuvos vardo ištakų


Tomas Baranauskas, "Voruta", Nr. 4 (502), 2002 m. vasario 23 d.

                                                            Keletas ištraukų:

    "Anksčiau kalbininkas K.Kuzavinis buvo pateikęs ir kitokį aiškinimą.
    Jo manymu, pačioje lietuvių kalboje buvo dvi gretiminės Lietuvos vardo formos - Lietava ir Lietva.
    Tokią nuomonę jis grindė tuo, kad panašios formos žinomos kitų baltų toponimų užrašymuose (Skalva ir Skalava, Jotva, Latva; upėvardžiai Gryžuva ir Gryžva, Mituva ir Mitva, Vaduva ir Vadva)."

    "Kaip rodo naujausi tyrinėjimai, Lietuvos žemė siaurąja prasme buvo Vilniaus vaivadijos Ašmenos pusėje (iki etninės Lietuvos ribos)."

(Žygeivis - Maždaug 8-12 amžiais po Kr.)

******************************************************************************************

Балтийские языки в 13 в.
http://linguarium.iling-ran.ru/maps/baltic-13c-150.gif
(после нажатия на линк сайта. подождать пока на карте в правом нижнем углу появится окошло и нажать на него - карта "вырастет")

******************************************************************************************

Lietuvos administracinis padalinimas 14 amžiaus pabaigoje (valsčių ribos)
http://www.voruta.lt/pictures/administr ... IV%20a.jpg

Tomas Baranauskas/ Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos. Kur buvo Lietuvos žemė?


Kur buvo Lietuvos žemė?- Tomas Baranauskas, "Voruta", Nr. 13 (607), 2006 m. liepos 1 d.
http://www.voruta.lt/article.php?article=169

Prie Lietuvos vardo ištakų
http://www.voruta.lt/article.php?article=81
Tomas Baranauskas, "Voruta", Nr. 21-23 (519-521), 2002 m. gruodžio 7
(Perspausdinta iš: Lituanistica, 2002, Nr. 2 (50), p. 3-17)

                                                              Keletas ištraukų:

     "XIII a. šaltiniai paliko labai nedaug duomenų apie to meto Lietuvos valstybės politinę administracinę struktūrą, kurioje dar tebebuvo išlaikytos ankstesnio laikotarpio žemių ribos.

      Ypač svarbu nustatyti pirminės Lietuvos žemės teritoriją, kurioje prasidėjo Lietuvos istorija ir kuri buvo XIII a. Lietuvos valstybės branduolys."

     "H. Łowmiańskis neatsižvelgė į ankstyvesnių (XI–XII a.) šaltinių duomenis, kuriuose kalbama apie Lietuvą iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susidarymo, taigi dar neatsiradus Lietuvai plačiąja prasme.

      Nors ankstyvieji Lietuvos paminėjimai (1040, 1044, apie 1110, 1131, 1159, 1162 ir 1180 m.) yra negausūs ir geografiškai nekonkretūs, jie visi susiję su Lietuvos ir Rusios santykiais, o tai rodo Lietuvos ir Rusios kaimynystę.

      Apie tą kaimynystę tiesiogiai kalbama Kvedlinburgo analų 1009 m. įraše, kuriame Lietuva minima pirmą kartą pranešant, kad šv. Brunonas nužudytas “Rusios ir Lietuvos pasienyje” (in confinio Rusciae et Lituae)."


     "Pirminę Lietuvos sieną su Rusia bandė nustatyti daugelis tyrinėtojų, bet iki šiol ji vis dar nėra pakankamai aiški."

     "XVI a. Krėvos pavieto riba, ėjusi truputį į vakarus nuo Bokštų, Vyšniavo ir Krėvos ir prie pat Smorgonės, paliekant pastarąją Krėvos pusėje, ir bus apytikrė Lietuvos žemės rytinė siena. Tikrosios Lietuvos dalimi laikytinas ir XVI a. pirmos pusės Svyrių pavietas, nes jo teritorijai būdingi lietuviški pilkapiai."

    "Vidines Lietuvos žemių ribas galima apibrėžti pagal archeologinių paminklų išsidėstymą, nes atskiras žemes ir valsčius skyrė didesnės ar mažesnės dykros (negyvenami arba retai gyvenami plotai – miškai ir pelkės).

     Pagal rašytinius šaltinius nustačius apytikrę Lietuvos žemės lokalizaciją, galima bandyti įvardyti su Lietuvos žeme sietiną archeologinių paminklų grupę.

     Padėtį sunkina tai, kad didelė šios žemės dalis šiandien priklauso Baltarusijai, kurioje archeologiniai paminklai daug prasčiau suregistruoti negu Lietuvos Respublikos teritorijoje.

   Į rytus nuo Neries žemės ir į pietus nuo Nalšios (Ašmenos–Svyrių krašte) yra nemažas Rytų Lietuvos pilkapių kultūros plotas, kurį, matyt, ir reikėtų sieti su pirmine Lietuvos žeme.

    Ypač didelė lietuviškų pilkapių koncentracija yra Svyrių apylinkėse (tarp Neries ir Naručio ežero).

   Lietuvai skirtinų pilkapių grupę nuo Nalšios atskiria didelis negyvenamų žemių pleištas pelkėtose Dysnos pakrantėse.

   Tik Švenčionių apylinkėse Nalšios ir Lietuvos plotai bemaž susilieja, todėl riba tarp jų nėra ryški (visų pirma tenka orientuotis pagal Dysnos pleištą ir XVI a. Švenčionių valsčiaus ribą).

   Gana ryški riba eina ir ties Merkio upe – čia iki šiol išlikusi didžiulė Rūdininkų giria. Anksčiau jos atšaka siauresne juosta ėjo iki pat Vilniaus."

   "Naujai lokalizavus pirminę Lietuvos žemę, į savo vietą atsistoja ir kai kurie kiti istoriniai faktai, darosi aiškesnė visa Lietuvos valstybės raida.

    Pavyzdžiui, Vytauto laikų įtakingiausių didikų valdos išsidėsto daugiausia Ašmenos krašte, nors pats Vytautas kilęs iš Trakų. Į tai neseniai atkreipė dėmesį Rimvydas Petrauskas, padaręs išvadą, kad Vytautas daugiausia rėmėsi ne savo iškeltomis, bet tradiciškai valstybėje vyravusiomis giminėmis".

    "Rašytiniais ir archeologiniais šaltiniais paremtas išvadas galima patikrinti ir papildomai argumentuoti išanalizavus duomenis apie XIII a. lietuvių tarmes.

    Antanas Salys ir Zigmas Zinkevičius atkreipė dėmesį į tai, kad 1219 m. taikos sutarties tarp Lietuvos ir Volynės kunigaikščių atpasakojime atsispindėjo vienas iš esminių rytų aukštaičių tarmės bruožų – dvigarsių an, am, en, em virtimas į un, um, in, im.

   Tarmę, turinčią šią ypatybę, toliau vadinsiu “puntininkų” tarme, suprasdamas šį terminą plačiąja prasme – kaip visą “puntininkavimo” izofonos aprėpiamą teritoriją.

    “Puntininkavimas”, anot A. Salio ir Z. Zinkevičiaus, atsispindi šiuose 1219 m. kunigaikščių vardų užrašymuose38 Довъспрункъ – Dausprungas (vietoj Dausprangas); Вишимут (turi būti Вишимунт) – Višimuntas (vietoj Višimantas); Китений (turi būti Кинтений) – Kintenis (vietoj Kentenis)."

    "Vis dėlto ir dviejų pavyzdžių pakanka, kad galėtume konstatuoti, jog 1219 m. į Volynę pasiųsti lietuvių pasiuntiniai buvo “puntininkai”. Reikia pastebėti, kad šia savybe pasižymėjo būtent pasiuntinių tarmė, o kai kurių kunigaikščių kalboje jos galėjo ir nebūti."

   "Aptarti duomenys apie 1219 m. Lietuvos pasiuntinių ir Traidenio šeimos tarmę leidžia padaryti išvadą, kad XIII a. didžiųjų kunigaikščių šeimoje ir aplinkoje kalbėta “puntininkų” tarme.

    Ką tai reiškia Lietuvos žemės siaurąja prasme problemos kontekste? Visų pirma šie duomenys neigia Henryko Łowmiańskio teoriją, pagal kurią Lietuvos žemė lokalizuojama Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje, – šiai teritorijai “puntininkavimas” nebūdingas.

    Dabar “puntininkų” tarmės plotas beveik sutampa su buvusios Vilniaus kunigaikštystės (vaivadystės) teritorija, tik šiaurėje silpnėjanti “puntininkų” įtaka yra paveikusi ir istorinę Upytės žemę. Taigi ir Lietuvos žemė siaurąja prasme ieškotina būtent Vilniaus kunigaikštystės ribose."

   "XIII a. šaltiniuose užfiksuotų vardų analizė leidžia susiaurinti to meto “puntininkų” tarmės, taigi ir Lietuvos žemės siaurąja prasme, paieškų plotą.

    Iš Nalšios kunigaikščių vardų užrašymų aiškėja, kad pastarieji XIII a. dar nebuvo “puntininkai”, nors šiuo metu visa buvusios Nalšios teritorija kalba “puntininkų” tarme.

    Tai geriausiai parodo žymaus Nalšios kunigaikščio Daumanto vardas. 1265 m. jis su savo kariauna pabėgo į Pskovą ir tapo jo kunigaikščiu. Jo vardas Pskovo ir Naugardo šaltiniuose visuomet rašomas be “puntininkų” tarmės ypatybių – Довъмонтъ (kartais iškraipytai – Домонтъ, Далъматъ). Neabejotina, kad Daumanto vardas buvo užrašytas iš jo paties ir jo aplinkos žmonių."

     “Puntininkavimo” požymių nebuvimas Nalšios, Deltuvos ir Neries kunigaikščių aplinkoje, leidžia teigti, kad XIII a. “puntininkavimas” dar nebuvo būdingas teritorijai į šiaurę nuo Neries (būsimos Vilniaus vaivadystės Užnerio pusei 64).

     Tai savo ruožtu apriboja Lietuvos žemės siaurąja prasme plotą Vilniaus vaivadystės Ašmenos pusės teritorija.

     Atsižvelgiant į jo dydį, galima teigti, kad tai jau net ne paieškos plotas, o pati pirminė Lietuvos teritorija.


     Prieiname prie tos pačios išvados, kaip ir analizuodami rašytinių šaltinių duomenis. Tai, be abejo, reikšminga, nes skirtingais metodais gautas tas pats rezultatas didina siūlomos Lietuvos žemės lokalizacijos tikėtinumą."

   "Panašus procesas pastebimas ir Švenčionių vietovardžio užrašymuose. Iš pradžių dar randame nepakitusias formas: Schwenthiani (1434)80, Schwiesczeniski, Schwantany (1433).

    Vėliau įsigali “puntininkiškos” formos: Швинтянехъ (1507), Швинтянскии (1508), Швинтянъ (1510)81, Swinczanach (1524, 1525), Swinczan (1523)82, Швинътяньское (1561), Швынътянъ (1561), Швиньтяньского (1562)83.

   Galima daryti išvadą, kad didžiojo kunigaikščio aplinkoje XIV a. jau buvo įvairių tarmių atstovų, bet “puntininkų” įtaka buvo žymiausia. Matyt, Vilniaus vaivadystės valsčių centruose, kaip ir didžiųjų kunigaikščių aplinkoje, ilgainiui įsivyravo “puntininkai”, kurie ir išplatino “puntininkavimą”.

   Sena “puntininkų” tarmės atstovų pirmenybė nulėmė, kad “puntininkų” tarmė įsigalėjo visoje Vilniaus vaivadystėje ir tapo XVI–XVII a. Vilniuje leistų lietuviškų knygų kalbos pagrindu."

                                                                 Išvados

  1. Henryko Łowmiańskio 1932 m. pasiūlyta Lietuvos žemės lokalizacija Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje neatitinka istorinių faktų visumos ir nesiderina su dialektologiniais duomenimis.

  2. Lietuvos žemės lokalizacijai labai svarbus yra Vygando Marburgiečio paliudijimas, kad Lietuvos žeme siaurąja prasme 1390 m. buvo vadinama Vilniaus kunigaikštystė.

  3. Lietuvos žemėje siaurąja prasme buvo kalbama “puntininkų” tarme (t. y. tarme, kuri dvigarsius an, am, en, em verčia į un, um, in, im).

  4. XIII a. “puntininkų” tarmės plotas buvo siauresnis: į jį neįėjo žemės, esančios į šiaurę nuo Neries, – Nalšia, Deltuva (Dėviltava), Neris.

  5. Lietuvos žemė siaurąja prasme buvo Ašmenos krašte (vėlesnės Vilniaus vaivadystės Ašmenos pusė). XIII a. tik jos gyventojų kalbai buvo būdingas “puntininkavimas”, vėliau išplitęs visoje Vilniaus vaivadystės teritorijoje.


Lietuvos administracinis padalinimas 14 amžiaus pabaigoje (valsčių ribos)
http://www.voruta.lt/pictures/administr ... IV%20a.jpg

***********************************************************

S.Karaliūnas: Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos
http://www.spauda.lt/voruta/tekstai/lietuva.htm#6

Lietuvos vardo ir valstybingumo ištakos


1. Vardas ir jo formos


      Savo kraštą ir valstybę vadiname vardu Lietuva (galininką Lietuvą). Iš jo su priesaga -ja- yra išsivestas gyventojų pavadinimas lietuviai tokiu pat būdu, kaip iš Šeduva ar Raguva yra atsiradę su ta pačia priesaga šeduviai ar raguviai, Šeduvos ar Raguvos gyventojų pavadinimai. Priesaga -ja- seniau turėjo priklausomybės reikšmę, todėl lietuviai pradžioje reiškė "Lietuvai priklausantys".

     Prūsų lietuviai tam reikalui pavartojo priesagą -inink-, todėl lietuvius jie vadina lietuvininkais. Be to, savotiškas Lietuvos ir lietuvių pavadinimas yra paliudytas Baltarusijoje (pavyzdžiui, Zieteloje) gyvenančių lietuvių: Lietava ir lietaviškiai kaip netoli Zietelos esantis kaimas Dainava ir jo gyventojai dainaviškiai. Abu šiuos Lietuvos vardo variantus pažįsta rytų Latvijos gyventojai.

     Vakarų latviai vartoja lietuvių vardo formą leiši (iš senesnės formos *leitjai1), rodančią, kad senovėje mūsų krašto ir valstybės vardas skambėjo *Leituva (ir *Leitava).

     Apie V a. po Kr. šią formą pasiskolinę slavai pagal savo kalbos dėsnius išvertė pirma, X a., į Litvą, dar vėliau į Litva. Juk ir vietoj mūsų žodžių eiti, veidas, žiema> jie dabar sako iti, vid, zima.

     Kvedlinburgo (Quedlinburg) analuose 1009 m. pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas Litva, deja, yra slaviškas. Viduramžių lotynų kalboje prie jo pridėjus priesagą -ani pagal Romani, Germani atsirado lotyniški Lietuvos ir lietuvių pavadinimai Lituani, Lituania, iš kur dabartinių Vakarų kalbų lituaniens, Lituanie (prancūzų), Lithuanians, Lithuania (anglų) ir kiti.

2. Lietuva - kariauna


    Įdomių duomenų, susijusių su Lietuva ir jos vardu, randame XIII-XIV a. rusų metraščiuose. Tuos duomenis aiškinant, ir išryškėja naujas Lietuvos vardo kilmės supratimas.

     Ano meto rusų metraščiuose vardu Litva yra vadinama ne tik kraštas bei jo gyventojai, lietuviai, bet ir karių būriai, dažniausiai kunigaikščio ginkluota palyda, kariauna.

     Štai ką pasakoja vienas metraštis, vadinamasis Rogožės nuorašas, apie Lietuvos įvykius. Čia skaitome: "krestilź knjazja Litovģskago imenemź Evnutija i ego družinu Litvu" - "Krikštijo Lietuvos kunigaikštį Jaunutį ir jo kariauną Lietuvą"2. Kiek toliau metraštis pasakoja apie Algirdo brolį Karijotą: "I pšišedź posolź Totui i vydalź Korģjadą i ego družinu Litvu knjazju velikomu Semenu Ivanovičiu" - "Ir atvyko pasiuntinys Totui ir išdavė Karijotą ir jo kariauną Lietuvą didžiajam kunigaikščiui Semenui Ivanovičiui"3.

    Šios žinutės, kuriose aiškiai kalbama apie Lietuvą kariauną, yra iš XIV a. vidurio. Lenkų istorikas H. Lovmianskis yra išnagrinėjęs dvi Mindaugo laikų žinutes. Pirmojoje kalbama apie 1238 m. įvykius:

     "Po tom že lete Danilź že vozvede na Kondrata Litvou Minźdoga" - "O tais metais Danilas (Haličo-Voluinės kunigaikštis) sukėlė prieš Kondratą (Mozūrų kunigaikštį) Mindaugo Lietuvą".

     Antroji žinutė praneša apie lietuvių žygį į Rusiją:

     "Pridoša Litva i voevaša okolo Peresopnice Aišģvno Roušģkovič" - "Atėjo Lietuva, ir prie Peresopnicos kariavo Aišvinas Ruškavičius".

     Šias žinutes H. Lovmianskis taip interpretuoja: "Abiem atvejais - kaip ir daugeliu kitų - Litva reiškia ne lietuvių kiltį ir ne kraštą, bet karių būrius, kariaunas, pirmuoju atveju - Mindaugo, antruoju - Ruškavičiaus"4. Tad istorikams buvo žinomas faktas, kad XIII-XV a. vardu Litva vadinta ir kunigaikščio ar karo vado ginkluota apsauga, o žygio metu - palyda.

     Tų kariaunų - *lietuvių būta daug ir įvairių, ir jos vadintos kunigaikščių ar karo vadų vardais: Jaunučio *lietuva, Karijoto *lietuva, Mindaugo *lietuva, Ruškavičiaus *lietuva ir kt.

     Savotiškas Lietuvos vaizdas piešiamas ukrainiečių liaudies dainose. Litva čia pasirodo kaip vestuvinis terminas, kuriuo vadinamas būrys jaunų vyrų, puolančių ir grobiančių merginas, pavyzdžiui:

     Naichala Litva/ Bude miž nami bitva/ Budem, vojuvati/ Manģki ne davati - "Mus užpuolė Lietuva/ Bus čia tarp mūsų kova/ Mes kovosime/ Bet Mankos neduosime".

     Manka "Marytė" šiuo atveju reiškia merginą apskritai. Prisiminkime, kad žodžiu naizd ukrainiečių kalboje vadinamas staigus, trumpalaikis antpuolis.

     Yra vestuvinių dainų, kur Litva vadinama jaunojo palyda - pabroliai, pajauniai 5. Šiose vestuvinėse dainose atsispindi senovinė santuoka, vadinamosios pirktinės vestuvės, kurių viena forma buvo vogtinės vestuvės, kai nuotakos grobimą lydėdavo dviejų šalių, pavyzdžiui, giminių kova.

     Be to, iš ukrainiečių liaudies dainų matyti, kad Lietuva anuomet garsėjo savo žirgais.

    "O aš surinksiu šimtą žirgužėlių Lietuvos/ Tai ir tavo motinėlė neišvengs kovos", - dainuojama vienoje iš dūmų, buitinių kazokų dainų.

     Lietuva, kaip karo terminas (karių būrys, ginkluota apsauga), ir Lietuva, kaip vestuvinių papročių terminas (jaunojo palyda; jaunų vyrų būrys, puolančių ir grobiančių merginas), istoriškai yra pačiu glaudžiausiu būdu susiję.

     Mat ir kitose kalbose bei kultūrose kariaunos pavadinimas eina kartu vestuvių terminu ir žymi vestuvių dalyvius, pajaunius ir pabrolius.

     Rusų družina istorijos eigoje žymėjo kunigaikščio tarybą ir kariuomenę, bet liaudyje ir dabar šiuo žodžiu vadinama jaunikio palyda, pabroliai, pajauniai.

     Baltarusijos kaimuose družina yra vestuvių dalyviai, jaunojo arba jaunosios giminaičiai ir draugai, o anksčiau šis žodis reiškė ginkluotų žmonių būrį, karinį dalinį.

     Žodžiu *druhtiz (senovės vokiečių aukštaičių truht, senovės fryzų drecht, senovės anglų dryht, senovės skandinavų drott) germanai vadino:

     viena, genties vado karių palydą, karius palydovus ir, antra, būrį jaunojo giminaičių ir draugų, kurių pareiga buvo atvykti į jaunosios namus, jaunojo vardu ją pakviesti, saugiai palydėti ją atgal į namus ir padėti atšvęsti vestuvių puotą6.

      Istoriniu lyginamuoju kalbų tyrimo metodu nustatyta, kad slavų družina ir germanų *druhtiz (iš senesnio *dhrugtis) yra vienos kilmės su žodžiais lietuvių draugas, latvių draugs ir slavų drugź.

      Vadinasi, slavų družina ir germanų *druhtiz iš pradžių paprasčiausiai reiškė draugų būrį, ir tik vėliau šie žodžiai virto techniniais terminais žymėti jaunojo ar jaunosios giminaičius bei draugus ir ginkluotą genties vado ar kunigaikščio palydą.

     Žiūrint iš istorinio lyginamojo kalbų tyrimo pusės, mūsų tautos vardas bei jo variantai Lietuva, Lietava, latvių leiši (*leitjai) turi bendrašaknių žodžių - taigi iš vieno kelmo išaugusių žodžių - germanų kalbose.

     Reikia pabrėžti, kad tie germaniškieji atitikmenys artimi mūsų tautos vardui forma ir tapatūs reikšme, būtent: vokiečių Ge-leite "Lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus" (su pridėtu kuopą reiškiančiu priešdėliu ge-), vidurinės vokiečių žemaičių kalbos leide "palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę" (pirminė forma *laita-), senovės fryzų lid "būrys, palyda", senovės islandų lith "palydovai, palyda; kariai, kariuomenė", senovės švedų lith "lydintieji, palydovai; kariuomenė" (pirminė forma *lita-).

     Skirtingi garsai šaknyje aiškinami dėsninga šaknies balsių kaita, kuri būdinga ir vienai kalbai, palyginkime mūsų žodžius žiebti, žiebas "žaibas" (seniau *žeib-)" žaibti "raibti akyse", žaibas: žibėti "švytėti, spindėti".

     Tokiu būdu įrodoma, kad senoji, pirminė Lietuva, Lietava, *leitjai reikšmė buvo "kariauna, ginkluota apsauga, lydinti karo vadą ar kunigaikštį žygio metu".

     Atitinkami bendrašakniai veiksmažodžiai yra senovės vokiečių aukštaičių lidan "eiti, praeiti", senovės saksų ir anglų lithan, senovės islandų li a "eiti, vykti, važiuoti" (pirminė forma *leitan-), vokiečių leiten, anglų lead "vesti, vadovauti", norvegų leie, lede "už rankos ar pavadžio vesti", islandų lei a "vesti, vadovauti; valdyti; (pa)lydėti" (iš *laiteja-).

     Kaip matyti, pirmieji iš šių veiksmažodžių šaknies balsiais tiksliai sutampa su Lietuva ar Lietava, seniau atrodžiusiais *Leituva, *Leitava.

3. Lietuva ir leičiai


     Galima drąsiai sakyti, kad lietuvių etnoso susidarymo bei Lietuvos vardo atsiradimo istorija liktų nepilna tinkamai neinterpretavus vieno rusų metraščio ypatingo, sakytume, unikalaus liudijimo.

     "Suzdalės Prejeslavlio metraštis", kitaip dar vadinamas "Rusijos carų metraščiu", sudarytas XIII a. pradžioje (tarp 1214-1219 m.), nuo kitų žinomų nuorašų skiriasi kalbos senumu ir įvykių dėstymu. Atrodo, kad jo sudarytojas ar galbūt ir autorius įvykius pasakoja pats nuo savęs, buvo jų liudininkas, kai kurių tyrinėtojų spėjimu, netgi mokėjo lietuvių ir suomių kalbas.

      Kijevo Rusios kunigaikščiui duoklę mokėjusių tautų sąraše prie žodžio Litva yra pridėta tokia pastaba: Isprźva iskonniji danici i konokrźmcy7 - "Iš pradžių senieji, amžinieji duoklininkai ir žirgų šėrikai".

      Lingvistas ir istorikas E. Volteris šią žinutę suprato ir paaiškino taip, kad Baltarusijoje ir Rusijoje lietuviai nuo seno buvo žinomi kaip žirgų prižiūrėtojai, šėrikai arba kaip kariai raiteliai8.

      XV-XVI a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kanceliarijos ir teismų aktuose, rašytuose slavų kalba, minimi valstiečiai, prižiūrėję Lietuvos valdovo žirgus ir šių aktų vadinti leiti, leicy, leiteve. Tyrinėtojai sutinka, kad tai lietuviškas pavadinimas.

      Istorikas J. Jablonskis, be to, nustatė, kad šį valstiečių žirgų šėrikų pavadinimą turi užkonservavęs devynių Lietuvos kaimų vardas Laičiai Anykščių, Kupiškio, Molėtų, Pakruojo, Trakų, Ukmergės ir Varėnos rajonuose9.

      Tai leidžia tiksliau apibrėžti šio pavadinimo lietuvišką formą. Kadangi daugumas aukštaičių, vadinasi, ir minėtų rajonų, pavyzdžiui, žodžius ledas, leisti taria ladas, laisti, yra visiškai aišku, kad kaimų vardas Laičiai iš tikrųjų yra Leičiai (su balsiu e šaknyje).

      Iš čia matyti, kad tikrasis valstiečių - valdovo žirgų prižiūrėtojų bei šėrikų - pavadinimas buvo leičiai, išriedėjęs iš senesnės formos *leitjai, kurią slaviškoji aktų kalba atspindėjo kaip leiti, leicy ir (su slaviška galūnė -eve) leiteve.

      Lietuvos vardo istorijai svarbus tas faktas, kad kalbamosios valstiečų kategorijos pavadinimas sutampa su latvišku lietuvių vardu leiši (iš *leitjai). O vardų sutapimas dažnai rodo taip pat realijų panašumą ar net tapatumą.

      Reikia pasakyti, kad dabar mes žymiai daugiau negu ankstesni tyrinėtojai žinome apie leičius, kuriuos kai kurie Lietuvos valstybės slavų kalba rašyti aktai taip pat vadina konokormcy (senąja rusų kalba konokrźmcy), nes jaunas istorikas A. Dubonis apie leičius parašė ir sėkmingai apgynė daktaro disertaciją10.

     Be jokių abejonių, leičiai buvo didžiojo kunigaikščio dvaro tarnybiniai žmonės, dirbę savo tėvoninę, paveldimą žemę, buvę palyginti laisvi, pavyzdžiui, galėję palikti savo žemę, išeiti, o sugrįžę vėl ją dirbti. Yra valdovo kanceliarijos dokumentų, kuriuose jie vadinami amžinaisiais didžiojo kunigaikščio žmonėmis, amžinaisiais leičiais.

     Vadinasi, leičiai turėjo būti senas, uždaras lietuvių visuomenės sluoksnis, nes gyvavo tiesioginiai, išmirštantys jų palikuonys, ir nėra duomenų, kad valdovas nors vieną Lietuvos gyventoją per XV-XVI a. būtų pavertęs leičiu.

     Jų niekas negalėjo pakeisti, tiksliau sakant, neturėjo teisės, nes juos globojo paprotinė teisė. Tai matyti iš to, kad valdovas atvirai vengė juos dalinti, dažnai pabrėždavo, kad leičių neduos, ar reikalaudavo prie dovanojamų žmonių jų nepridėti.

     Atrodo, kad pagrindiniai leičių socialiniai bruožai buvo būdingi ikifeodalinei, gentinei bendruomenei. Jie turėjo nuosavą, paveldimą žemę, gyveno ir prievoles atlikinėjo gimine, galėjo globoti, "įleitinti" kitus laisvuosius, turėjo teisę nešioti ginklą, kariauti. Visai galimas daiktas, leičiai išėjo iš laisvųjų žmonių, iš gausiausios ikivastybinių laikų visuomenės dalies. Nors leitis ir buvo valdovo žmogus, taigi priklausomas, bet jis galėjo išeiti - turėjo laisvę.

     Išanalizavęs valdovo kanceliarijos ir teismų aktų duomenis apie leičių (laičių) kaimų ir vaitijų (pavyzdžiui, XVI a. antroje pusėje Anykščių seniūnijoje buvo Leičių vaitija) atsiradimo aplinkybes, A. Dubonis nustatė, kad daugeliu atvejų leičiai pasirodydavo tose vietose, kur įsisteigdavo valdovo domenas - valsčius/pavietas, vaitija/laukas, kiemas/kaimas.

     Leičiai aiškiai susiję su pačia ankstyviausia valdovo domeno forma. Galimas daiktas, jie buvo pirmieji didžiojo kunigaikščio žmonės tarnai, vieni iš nedaugelio - o gal ir vieninteliai - valdovo dvaro/kiemo steigėjų ir stiprintojų.

     Negana to, atskirais atvejais jų tarnyboje matyti ir karinė funkcija. Viena iš jų leitiškų tarnybų buvo pilių priežiūra pasienio rajonuose. Jie buvo nuolatos prie pilių gyvenę žemdirbiai kariai - tvarkė pilis taikos metu, gynė karo.

     Kol dar nebuvo bajorijos, leičių - karių žemdirbių - karinės funkcijos, matyt, buvo daug svarbesnės: ir valstybės pasienio sargai, ir valdovo politika nepatenkintųjų tramdytojai, ir valdovo kariai palydovai. Leičių prievolių, atrodo, būta daugiau ir kitokių. Šaltiniuose yra užuominų, kad leičiai mokėjo pinigų duoklę, kitaip tariant, buvo činšininkai. Matyt, kai kurios jų tarnybos buvo paverstos duokle ir pinigų mokesčiu.

     Kai Suzdalės metraštininkas lietuvius pavadino amžinaisiais duoklininkais ir žirgų šėrikais, jis turėjo galvoje leičius - socialiai patį svarbiausią to meto lietuvių visuomenės sluoksnį, stovėjusį arčiausiai valdovo, pagal savo tarnybą didžiajam kunigaikščiui buvusį žirgų prižiūrėtojais, šėrikais bei duoklininkais.

     Remiantis minėtu metraščio liudijimu ir turint galvoje tokią jo interpretaciją, galima daryti išvadą, kad lietuviai patys save vadino ir buvo kaimynų vadinami pagal leičius. Kitaip tariant, lietuviams kaip etnosui vardą bus davęs leičių socialinės kategorijos pavadinimas. Štai kodėl latviai lietuvius vadino - ir tebevadina - leiši (iš *leitjai). Toks lietuvių pavadinimas labiau buvo paplitęs vakaruose, o rytuose plačiau buvo žinomas Lietuva (slavų Litźva, Litva) bei Lietava.

    Tad koks leičių ryšys su kariauna? Bendriniai žodžiai *lietuva, *lietava (iš kur kilo lietuvių etnoso vardai Lietuva, Lietava) iš pradžių buvo karo vadą ar kunigaikštį lydėjusio karių būrio kaip neskaidomos visumos pavadinimas, nes struktūriškai jie priklauso priesagų -uva/-ava žodžių būriui, pasižyminčių kuopine, kolektyvine reikšme, kaip antai: bernava "jaunų vyrų, bernų būrys", brolava, broluva "brolija, broliai ir seserys bei jų vaikai", driežava "smulkūs gyvuliai (paršai, kačiukai, šuniukai)", šišava "būrys, pulkas (vaikų)".

     O atskiriems kariaunos nariams vadinti buvo vartojamas žodis leičiai (iš *leitjai), ir jie būtinai buvo susiję su žirgais. Taikos metu jie prižiūrėjo ir augino kovos žirgus nuosavoje žemėje, o karo metu jie sudarė kavaleriją - ginkluotą karo vado ar kunigaikščio palydą.

     Ryšys su žirgais atsispindi ir šių žodžių etimologijoje, prisiminkime norvegų leie, lede "už rankos ar pavadžio vesti"! Gentinėje visuomenėje karinės demokratijos laikotarpiu leičiai - kariaunos nariai raitininkai - buvo genties ar karo vado draugai, bičiuliai, bendražygiai.

     Formuojantis feodaliniams santykiams, leičiai tampa vasalais, priklausomais, socialinės ir karinės jų funkcijos pasikeičia - jie pasidaro valdovo duoklininkai ir žirgų šėrikai. Tokį jų vėlyvą statusą ir fiksavo rusų metraščiai.

     Bet kai kuriuose Lietuvos valstybės aktuose, kaip minėta, dar prasišviečia jų pirminė funkcija: leičiai - prie pilių gyvenę kariai žemdirbiai, valdovo kariai palydovai.

Simas KARALIŪNAS, Vilnius

1 Žvaigždute pažymėti realiai nepaliudyti, atstatyti žodžiai ir jų formos.

2 Polnoje sobranije russkich letopisej, tom 15 (Rogožskij letopisec). Petrograd, 1922, stulpelis 56.

3 Minėtas veikalas, stulp. 58.

4 Lowmianski H. Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa Litewskiego, tom II, Wilno, 1932, p. 331.

5 Nepokupnas A. Baltai slavų giminaičiai, Vilnius, 1983, p. 38-39.

6 Crozier A. The Germanic root *dhreug - "to follow, accompany", in: Arkiv for nordisk filologi, tom 101, 1986, p. 135-137.

7 Obolenskij M. A. Letopisec Perejaslavlja Suzdal'skogo, Moskva, 1851, p. 2; Lichačev D. S. Povest' vremennych let. II. Priloženija. Statji i komentarii, Moskva-Leningrad, 1950, p. 223.

8 Wolter E. Lituanismen der russisch-litauischen Rechtssprache, in: Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, 4. Bd., Heidelberg, 1899, p. 52.

9 Jablonskis K. Lietuviški žodžiai Senosios Lietuvos raštinių kalboje, Kaunas, 1941, p. 114-115.

10 Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII-XVI a.: lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Daktaro disertacijos tezės, Vilnius, 1996.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 14 Gru 2011 16:52. Iš viso redaguota 35 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Sau 2007 17:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://www.matulis.com/RMatulis19.htm

“Lietuvos aidas” 2003 06 03

Artėjančiam Lietuvos vardo tūkstantmečiui

Ką reiškia žodis  "Lietuva”?


Rimantas Matulis

    Iki šiol mes dažniausiai girdėdavome nuomonę, kad Lietuvos vardas yra kilęs iš Lietaukos upelio, ar vandenvardžių Leitė, Leiciškių ež. Kadangi šiose vietovėse nėra didelių senovinių gyvenviečių ar piliakalnių, kaip pvz., Vilnius prie Vilnios upės, ir dėl nepaprasto giminingų Lietuvos vardui vietovardžių paplitimo nuo seniausių laikų dižiulėje teritorijoje,  tokią teoriją reiktų atmesti.

    Taip pat nelabai įtikina ir bandymai Lietuvos vardą susieti su lotynišku žodžiu litus – “jūros pakrantė”. Kalbininkas St.Tarvydas rašė apie vieną senovės Galijos pajūrio provinciją, lotyniškai vadintą Litovia. Daugelis nelietuvių kalbininkų, tarp jų ir Walde, lietuvius siejo su šiais “pajūrio gyventojais”.

    Lieka aptarti tris pagrindines Lietuvos vardo kilmės teorijas: 1) mitinę - iš deivės Letos, Ledos arba dievo Lietuvanio; 2) etninę – iš lidų tautos, žinomos iš Mažosios Azijos ir 3) iš žodžio “liaudis”, kuris galėjo reikšti ir kariauną.

   Šių eilučių autoriui patikimiausia yra jo paties išplėtota mitinės kilmės teorija, siejanti Lietuvos vardą (Mindaugo rašte ir Dusburgo kronikoje vadintą Letovia) su Apolono motina deive Leta, kurią garbinę hiperborėjai gyvenę “už šiaurės vėjų”.

   Kadangi Apolonas buvo karo dievas, tai jo motina Leta gali būti siejama su trečiuoju mūsų kilmės aiškinimu apie Lietuvą – liaudies kariauna. Deivė Leta, anot žymaus tyrinėtojo R.Greivo (Graves), yra gimininga Egipte ir Palestinoj garbintai derlingumo deivei Lat.

   Čia galime palyginti Strijkovskio minimą derlingumo dievą, lietaus sukėlėją Lietuvanį. Letos garbintojus hiperborėjus mokslininkai mano gyvenusiais įvairiose šiaurės ir rytų Europos vietose: nuo britų salų iki Dniepro.

    Tačiau remdamiesi pirmojo tūkstantmečio pradžios Ptolemėjaus žemėlapiu, galime spėti hiperborėjus gyvenus į šiaurę nuo Karpatų kalnų baltų žemėse.

    R.Greivas deivę Letą tapatina su Leda, o apie lietuvių deivę Ladą daug duomenų buvo surinkusi mūsų garsi etnografė Pranė Dundulienė. Ši mitinė lietuvių vardo kilmės teorija nukelia mus keletą tūkstančių metų atgal, prieš pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą – į 1009 m.

    Tačiau šios ankstesnės Lietuvos nesiejame su konkrečia teritorija, taigi nebūtinai čia turime įžiūrėti prieštaravimą. Paminėjime prieš tūkstantį metų jau susidūrėme su aiškia Lietuvos valstybingumo užuomazga.

     Pirmąją Lietuvos vardo kilmės teoriją gerokai trikdo antroji – etninė teorija.

     Ties besikuriančios Lietuvos valstybės viduriu buvo labai sena ir galinga Lydos pilis, kuri, panašiai kaip ir Trakai su pilimi (pavadinti pagal trakų gentį), savo vardą greičiausiai gavo iš Mažojoje Azijoje antikos laikais gyvenusios lidų tautos. Lietuvoje paplitę vietovardžiai Lyduvėnai, Lydavėnai, Lydnia ir kt. turėtų būti susiję su išeiviais iš Lydos.

      Anglosaksų poemoje “Widsith” minimi Lidwicings gali būti Lydos ar Lietuvos vikingai. Priebalsiams d ir t susikeitus, Lyduva lengvai galėjo pavirsti į Lietuvą. Tai viena iš kildinimo galimybių. Deja, vargu ar pavyktų šią lietuvių kilmės teoriją suderinti su ankstesniąja. Tegu tai nustato ateities mokslininkai.

     Trečiajai teorijai artimiausias yra Česlovas Gedgaudas. Kronikose suradęs tariamai bendrinius vardus: “in Sudua Littonia” (Lietuva Suduvoje), “Letovini de Samethia” (Žemaitijos lietuviai) ir “Littovin Lant” (Lietuvos kraštas Žemaitijoje) jis prieina prie išvados, kad šie lietuviai žymi liaudų, tam tikrų lietuvių karinių formuočių teritorijas – stovyklavietes.

     Č.Gedgaudas aptikęs aprašymą, kad apie 800 m. Karolio Didžiojo laikais letes – leudes kovęsi su burgundais.

     Pastaruoju metu kai kurie mūsų lituanistai taip pat Lietuvos vardą sieja su kariauna, karine formuote. Beje, kaip minėjome, ši teorija gali būti suderinta su pirmąja teorija apie karo dievo Apolono motinos deivės Letos garbės kariauną.

     Negaliu čia nepaminėti ir savo teorijos, kad Lietuvos ir Latvijos vardai yra tos pačios kilmės. Tai patvirtina seniausi rašytiniai šaltiniai.

     Mindaugo laiške bei Dusburgo kronikoje Lietuva vadinama Letovia, Lethovia, o Livonijos kronikininkas Henrikas Latvis letais vadina latvius ir panašiai lietuvius - lettones.

    Todėl šių eilučių autorius seniai siūlo bendrą istorinį lietuvių ir latvių pavadinimą – letai. Kalbėdami apie Lietuvą ir Latviją kartu, šį kraštą turėtumėme vadinti Letija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 29 Rgs 2007 21:42. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Vas 2007 18:33 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 04 Vas 2007 10:46
Pranešimai: 177
    Tokios istorikų mintys sukelia  tik šypseną.

    Prieš akis iškyla vaizdas: sėdi Lietuvos istorikai smėlio dėžėje, apsupti iš vienos pusės ruso su atverstu savo metraščiu, iš kitos - lenko, iš trečios - vokiečio, ir iš ketvirtos - popiežiaus.

   Visi turi savo traktavimus apie Lietuvą ir rodo mūsų istorikams, ką reikia skaityti ir perduoti savo tautai, o ko negalima. Musų "istorikai", sėdėdami smėlio dėžėje, nedrįsta priešginiauti "rimtiems" metraščiams.

   Todėl jų klausyti galima tik kaip pasakininkus. Toje smėlio dėžėje, kurioje jiems galima smėlį žarstyti, jie jį pažįsta neblogai. Bet tai ne istorija, tikroje to žodžio prasmėje, o tik pasakaitės.

    Kaip Č.Gedgaudas rašo: "žiūrėdami į dramblį per mikroskopą galima pamatyti tik blusą."

    Tad mūsiškiai ir blusinėjasi rimtais veidais savo "smėlio dėžėje".

    Jie net nemėgina išsiaiškinti, kaip taikūs žemdirbiai iš samanotu bakužių, arba iš urvų, kaip mus vaizduoja lenkai, rusai ir net baltgudžiai, XIII amž. užvaldė milijono kv. km. teritoriją su 30-40 mil. gyventojų.

   Iš jų "dėžės" šitai nesimato. Jie mato tik "blusas". Tokius "istorikus" reikia išsiųsti gatvių šluoti žiemą, daugiau naudos būtų.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Vas 2008 19:05 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 26 Sau 2008 18:48
Pranešimai: 99
Miestas: Kaunas
    Jei vakariniai baltai buvo taikūs ir ramūs žmonės, tai rytų baltai buvo karingi (turbūt tam "padėjo" kovos su slavais arba klajokliais).

     Slavų ekspansijos sekoje, rytiniai baltai judėjo į vakarus, užimdami vakarinių baltų žemes. Buvo judama kur mažiausiai pasipriešinama.

     Taip buvo sulietuvintos vakarinių baltų gentys. Spėju, kad dabartinėj Lietuvos teritorijoj, 5 amžiuje, dar nebuvo lietuvių. Čia gyveno vakarų baltų gentys. Lietuvių istorinė tėvynė kažkur Baltarusijos teritorijoje.

     Beviltiška ieškoti kokio vandens telkinio su L & T priebalsiais. Nėra tokio. O jeigu ir ras kažkas kokią kūdrą arba balą su panašiu pavadinimu - tai nereiškia, kad Lietuvos pavadinimas kilęs iš tos balos. Juokinga.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 26 Geg 2008 17:35 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
ARTŪRAS DUBONIS. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS


Daktaro disertacijos tezės

http://viduramziu.lietuvos.net/socium/leiciai.htm#p.3

Ginčytina interpretacija:

       Varduose ‘Leta’, ‘Lata’, ‘Late’, ‘Leite’ ir ‘Lietauka’ yra trys tos pačios šaknies variacijos: lietuviškoje versijoje šaknis yra liet- (Liet-uva < Liet-ava < *Leit-ava); slaviškoje versijoje sutinkame šaknį lit- (Litva = Lietuva); pagaliau latviškoje-latgališkoje versijoje matoma šaknis lat- (su ‘a’ iš ‘e’ dėl slavų įtakos) (latvis, *Latva > Latvija). Visi trys variantai kyla iš formos su dvibalsiu ‘ei’, *Leita, kuri apima visus vardus: latviai, Lettenland, letgaliai, Letgale, o taip pat lietuviai ir Lietuva. (...)

      Vėliau žodžio leitis (dgs. leičiai) reikšmė toliau kito. Kaip remdamasis XIV–XVI a. dokumentais parodė A. Dubonis, jis reiškė privilegijuotą sluoksnį Lietuvos visuomenėje, turbūt kunigaikščių arklininkus. Ir A. Dubonis, ir S. Karaliūnas mano, kad leičiai buvo lietuviai. Tačiau aš manau, kad *leitis (dgs. leiši) galėjo būti didžiausios bendros lietuvių-latvių genties vardas. (...)

      (...) Leičių grupės gentinis vardas išliko vakarietiškos kilmės šaltinių žodžių formose (pradedant XIII amžiumi), ypač pas Henriką Latvį: XIII amžiaus pradžioje karaliaus Mindaugo titulas buvo rex Lettowiae; Gediminas XIV amžiaus pradžioje buvo rex letwinorum, letphinorum, o vokiškame dokumente koning van Lethoven, Lettowen. Henrikas Latvis šiai teritorijai įvardyti vartojo tris vardus: Lettonia, reiškusi visumą, įskaitant Lietuvą su jos gyventojais lettonus ‘lietuviais’; Lettia – siauresnis regionas, apimantis šiandieninę Vidzemę ir kairįjį Dauguvos vidurupio krantą su jo gyventojais lettus ‘latviais’; ir pagaliau Lettigalia – rytinis lettigal’ų kraštas.

    Endre Bojtar. Foreword to the Past: A Cultural History of the Baltic People, Budapest: Central European University Press, 1999, p. 136–138.

***************************************************

Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII-XVI a.: lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Daktaro disertacijos tezės, Vilnius, 1996.

http://www.leitgiris.lt/leiciai.html

1.

Lietuvos istorijos XIV–XVI a. pirmosios pusės šaltiniai pateikia negausių duomenų apie lietuvių didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių grupę, vadinamus leičius *leitjus (leythey, leyty, leytten, litten, лейти). XIX a. pabaigoje juos aprašė M. Liubavskis, F. Leontovičius. Tuo metu šių žmonių sluoksnis neatrodė kuo nors išsiskiriantis. Tiesa, F. Leontovičius pamėgino etimologizuoti jų lietuvišką vardą (лейти nuo laikau). Kadangi tai būta lietuvių kalbos žodžio, kuris fiksuojamas jau XIV–XV a., todėl K. Jablonskis įdėjo jį į savo rinkinį „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“. Vienu metu genialusis K. Būga spėliojo, kad vok. Lette galėjo būti senesnysis lietuvių vardas. Ir šiaip gerai žinota, jog latviai lietuvius pavadindavo Nom. sg. leitis, Nom. pl. leiši. Tokio lietuvių etnonimo dėka kalbininkai rekonstravo senąjį, nepriesaginį Lietuvos vardą *Letia>leitis. Iš jos atsirado *Leituva>Lietuva (J. Otrębskis, A. Salys, K. Kuzavinis, Z. Zinkevičius, S. Karaliūnas). Tačiau nei istorikai, nei kalbininkai netyrinėjo, nekėlė klausimo, ar egzistavo ryšys tarp leičių, kaip lietuvių visuomenės sluoksnio, ir leičių, kaip etnoso. Šaltinių buvo. Lietuvių kalbos tarmės: kai kurie pietų ir pietvakarių Žemaitijos vietovių gyventojai žinojo, kad leičiūkai (< leičiai) – tai žemaičių kalbą iškreipiantys lietuviai aukštaičiai, neišprusę, baisūs girinaičiai. Žemaičiai nelaikė savęs leičiais. Šie duomenys yra iš „Lietuvių kalbos žodyno“. Bet jų dauguma buvo surinkti brolių Juškų pirmoje XIX a.; vadinasi, gana vėlyvi. Atidžiau patyrinėjus istorijos šaltinius, pavyko atrasti gerokai ankstyvesnių nei XIX šimtmečio žinių, kad leičių, kaip Lietuvos visuomenės sluoksnio, valdovo tarnybinių žmonių gyvenamos administracinės prievolinės teritorijos būdavo pavadinamos Lietuva, Lietava, (*lietuva): Anykščių valsčiaus Leičių/Lietuvos vaitija (XVI a.); Slanimo valsčiaus Lasasinos dvaro leičiai/ литва (XVI a. pirmoji pusė); Žemaičiuose Karšuvos valsčiaus Lietavėnai (XIV ir XVIII a.), kurie susiję su Leitkapių vietovėmis (XVI a.) Viduklės, Batakių valsčiuose. Paaiškėjo, kad žodžio leitis reikšmės „lietuvis, Lietuva“, ir „valdovo dvaro tarnybinis žmogus“ žinotos gan ankstyvuose Lietuvos istorijos šaltiniuose, kai jie santykinai dar nebuvo masiški: das land Litten, die Litischen konige (1348 m.), von der fart ... krygen Litten (1433 m.). Puikiai šio žodžio reikšmių dualizmą išvydome Vytauto Didžiojo valdymo metų istorijos šaltiniuose. Vienas Lucko suvažiavimo dalyvis iš Vroclavo miesto tarybos 1429 m. sausį savo laiške rašė apie imperatoriaus ketinimą Vytautą Didįjį pagerbti lietuvių, Lietuvos – Leičių (<*Leitjų) – karaliaus vainiku machen herczog Wytolten eynen konyng der Leytten. Tuo tarpu pats Vytautas 1407 m. gausiai apdovanojo Vilniaus seniūną Manvydą savo žmonėmis leičiais (leytey) iš Kareikų (Markovo valsčius).

2.

Taip istorijos šaltiniai ir lietuvių kalbos tarmės paliudija, kad nuo pat XIV a. vidurio iki XVI a. pabaigos, net XIX a. vidurio tuos pačius leičius buvo teisinga suprasti, paaiškinti kaip lietuvius, ir kaip lietuvių tautos socialinę struktūrą tam tikroje kompaktiškoje teritorijoje. Tai lyg kažkokie didžiajam kunigaikščiui tarnaujantys lietuviai lietuviuose. Galima tvirtinti, jog egzistavo pats tampriausias ryšys tarp tų dviejų sąvokos leičiai reikšmių. Jį norime apibūdinti.

3.

Duomenų apie Lietuvos valdovo dvaro/kiemo leičius santykinai daugiausiai turime iš XV a. ir XVI a. pirmų penkių dešimtmečių šaltinių. Leičiai tvarkingai pasklidę po Vilniaus ir Trakų vaivadijų didžiojo kunigaikščio dvarus. Daugiausia Trakų: Kauno, Gegužinės-Perelozų, Kanevos-Dubičių, Lieponių, Rodūnės, Eišiškių, Semeliškių, Trakų, Valkininkų, Žiežmarių, Žaludko, Alytaus-Simno, Daugų, Stakliškių, Birštono, Darsūniškio, Merkinės, Vosyliškio valsčių valdovo dvaruose. Vilniaus vaivadijoje mažiau: Ašmenos, Anykščių-Rokiškio (nuo XV a. pabaigos Rokiškio valsčius atskiriamas nuo Anykščių), Utenos, Sudervės, Vilniaus, Maišiagalos, Švenčionių, Ukmergės (Vilkmergės), Markovo dvaruose. Žemaitijoje jie žinomi tik Batakių ir Vilkijos dvaruose, bet ten buvo žemaičių bajorų šeimos iš Leičiais vadinamų dvarų Viduklės valsčiuje. Leičius užtinkame tolokai nuo lietuvių pagrindinio etninio masyvo žemių: Slanimo pavieto Lasasinos (Lososna) dvare, keliuose Kijevo valsčiaus dvaruose prie Pripetės upės. Lietuvos istorijos šaltiniai leičius, valdovo tarnybinius žmones, žinojo 1407–1547 m. Jų pagrindinis gyvenamasis masyvas šiaurėje, vakaruose ir pietuose buvo apjuostas Šventosios, Neries, Nemuno upėmis (be Gardino žemės), o rytuose apribotas Ašmenos, Markovo, iš dalies Breslaujos valsčiais. Pagrindinė jų prievolė valdovui – tai leičio, leitiška tarnyba. Dėl to neturėjo jokio lažo valdovo dvare. Tačiau jį gauna eiti pagal 1529 m. valdovo nuostatų Vilniaus ir Trakų vaivadijų dvarų valdytojams sąlygas. Nuo tų metų duomenų apie leičius sumažėjo. Per Valakų reformą XVI a. viduryje leičiai kaip sociumas galutinai išnyko (ar buvo panaikintas), nes duomenų apie juos antrosios to amžiaus pusės šaltiniuose nebeturime. Išliko jų palikuonių gyventi Leičiais (Laičiais), Leitiškėmis (Laitiškėmis) ar pan. iki šiol tebevadinami kaimai.
Tyrimas parodė, kad klausimas, kokia buvusi leičių tarnyba – esminis. Iš karto atsakyti sunku. Pvz., apie kai kuriuos Rodūnės ir Švenčionių dvarų leičius šaltiniuose pasakoma aiškiai: jie žirgų šėrikai, rūpinasi valdovo žirgais. Bet šaltiniai neleido šios tarnybos laikyti visų Lietuvos leičių prievole: dažniausiai jie tik paprasti žemdirbiai; o, be to, kodėl gi tuomet valdovo dvaruose egzistavo atskiros žirgais ir žirgynais besirūpinančių tarnų grupės, žirgininkai ir žirgšėriai? Prisiminkime ne vieną lietuvių bajorų giminę iš Leičių bajorkaimių ar dvarų: dalis leičių papildė bajoriją, o ne valstiečius. Nuo XV a. pradžios leičiai be jokių išimčių buvo tik didžiojo kunigaikščio kiemo/dvaro tarnybiniai žmonės. Turėjo savo tėvoninę (paveldimą) žemę (alodas). Naudojosi kai kuriais archaiškos asmeninės laisvės elementais, pvz., išeidavo, palikdami savo žemę tuščią, o sugrįžę, vėl galėdavo ją iš naujo dirbti. Pasigilinus į šias aplinkybes paaiškėjo, jog egzistavo tarsi dvi leičių rūšys. Viena, laisvieji žmonės, gavę dirbti tuščią leitišką žemę, arba prisijungę prie leičių giminės pagalbon, jai atliekant savas prievoles, tapdavo laikinais leičiais. Galėdavo naudotis jų teisėmis, privilegijomis, bet dalindavosi prievolėmis. Aktai juos irgi laikė leičiais. Jiems išėjus iš leičių giminės, metus tos rūšies žemę, šaltiniai juos vėl vadindavo žmonėmis, kartais pažymėdavo, jog jie – laisvi žmonės. Kiti – tai ir būtų tikrieji leičiai – valdovo kanceliarijoje retkarčiais pavadinami amžinais didžiojo kunigaikščio žmonėmis, amžinaisiais leičiais. Nors tai nelaisvo, tėvoninio valdovo žmogaus apibūdinimas, jie visgi laisvi, gali išeiti. Įdomu, kad toks leitis, metęs savo žemę, vis vien likdavo leičiu. Šie leičiai savo visuomeninę padėti apibūdinanti vardą ir tarnybą turėjo paveldėti iš kartos į kartą. Tačiau kuo tikrieji, amžinieji leičiai tarnavo didžiajam kunigaikščiui, neaišku. Kai kurių šaltinių užuominos, kad leičiai mokėjo pinigų duoklę liudija tą, jog konkreti leičių tarnyba XIV a. pabaigoje galėjo būti paversta pinigų mokesčiu.

Per kalbamą laikotarpį leičių sluoksnis turėjo keletą tik jam būdingų, išskiriamųjų bruožų. Pirmiausia, lietuvišką vardo formą leitis. Nedaugeliui lietuvių visuomenės grupių gudų kalba tvarkomoje didžiojo kunigaikščio, t. y. centrinėje valstybės raštinėje paliko tikrasis vardas. Rašovai nesurado slaviško (gudiško ar lenkiško) pakaitalo. Vardas leitis yra sudaiktavardėjęs būdvardis nuo daiktavardžio *Leita. Leitis yra Leitos žmogus (mūsų tiriamu atveju Leitą atstovautų lietuvių valdovas). Leitis nutrūko nuo savo pagrindinio žodžio, ir iš maždaug V a. atkeliavo į rašytinius istorijos šaltinius, kuriuose žymėjo lietuvių visuomenės sluoksnį. Leičių išskirtinumą gerai atskleidė tuščių leitiškų žemių likimas. Tuo metu kruopščiai skirtos tuščios ir laikinai paliktos leičių žemės. Pastarosios būdavo duodamos valdyti laikinai, iki kitokio valdovo nurodymo, arba naujajam žemės savininkui jis paliepdavo priimti sugrįžusius tėvonis leičius. Tuščių, be tėvonių leitiškų žemių buvo daugiau. Tuštėjo jos natūraliai. Leičiai išmirdavo ir jų naudmenos atitekdavo didžiojo kunigaikščio dispozicijon. Nėra duomenų, kad jis nors vieną Lietuvos gyventoją per XV–XVI a. pirmąją pusę būtų pavertęs leičiu. Tuo tarpu į kitų valdovo žmonių ar socialinių sluoksnių tarpą dar patenkama, pvz., tampama sekovais (asačnikais), lažininkais, raitininkais, kaimynais, net bajorais. Vadinasi, Lietuvos visuomenėje XV–XVI a. pirmoje pusėje nebebuvo tų žmonių ir visuomeninių aplinkybių, kurios leičių sluoksnį kūrė ir darė reikšmingu gyvenime. Tikrieji leičiai (kai kur amžinieji) turėjo būti senas, uždaras sluoksnis, nes egzistavo tiesioginiai, išmirštantys jo palikuonys. Jų niekas negalėjo pakeisti. Tiksliau, neturėjo teisės. Kad leičius globojo paprotys, teisė matosi iš to, kaip valdovas atvirai vengė juos dalinti. Dažnai pabrėždavo, kad leičių neduos, ar reikalaudavo prie dovanojamų žmonių jų nepridėti. Tokio valdovo dėmesio dar buvo nusipelnę žirgšėriai.
Medžiaga apie leičius XV–XVI a. pirmoje pusėje leido identifikuoti feodalizmui būdingą uždarą, profesionalią žmonių grupę, saugomą savos paprotinės teisės normų. Kuri jau nyksta, turi būti senos kilmės, vadinama vienu iš lietuvių ir Lietuvos vardo variantų, vis dar tausojama, globojama valdovo.

4.

Kadangi nykstantis leičių sluoksnis ypatingai iškalbingų duomenų apie save per daug nepaliko, todėl kiekvienas informatyvesnis faktas vertas nuodugnaus tyrimo. Slanimo pavieto Lasasinos dvaro leičiai žinomi iš kelių 1504–1541 m. laikotarpio aktų. Vieną kartą jie ten pavadinami kitu, ano meto supratimu, jiems tinkamu vardu литва (*lietuva). Tokia paaiškinimo forma keista, nes skiriasi nuo mums įprastos. Gudiškai Lasasinos leičiai suvokti ne pagal etninius požymius, kaip be išlygų liepia suprasti mūsų dienų sąvokų sistema, bet *lietuva čia yra atskiros tarnybinių valdovo dvaro žmonių grupės pavadinimas, jos teisinės padėties, prievolių rūšies įvardinimas. Etninė reikšmė, jei tik tokia čia yra, daugiausiai antraeilė. Be *lietuvos/leičių, Lasasinoje buvo ir kitos dvaro žmonių tarnybos: miestelėnai, valstiečiai (žmonės) ir kt. Jų tarpe taip pat buvo etninių lietuvių, kurie *lietuvai nepriklausė. Tokią pačią struktūrą šaltiniai atskleidė Anykščių valsčiuje 1532–1597 m. Tai Leičių arba Lietuvos (летувска) vaitija. Būta skirtingo dydžio administracinių, teisinių, prievolinių teritorijų, vadintų pagal tokios rūšies tarnybą *lietuva, leičiai, litewska, литва: vieno kaimo (gyvenvietės), kelių kaimų (laukas/vaitija), net valsčiaus dydžio. Valsčiaus variantą atrandame Žemaitijoje – tiksliau buvusioje Karšuvos žemėje. Tai Litavienais Su tais Litavienais galėjo sietis bajorai iš Leitkapių dvarų taip pat vadinamame Viduklės valsčiaus lauke, bei valstiečiai iš Leitkapių gyvenvietės Batakių valsčiuje (XVI–XVII a.). Aptarti duomenys yra iš skirtingų senosios Lietuvos vietų. Puiku, kad jie vieningai liudija, jog leičių tarnybą paaiškinti, ar kitaip pavadinti kaip *lietuvos, lietuviška būdavo labai tikslu. Tai apėmė ir teisines, ir administracines, ir prievolines leičių sluoksnio charakteristikas. Egzistavo teisinės, prievolinės teritorijos, gyvenamos ypatingų žmonių, kurie ėjo valdovui leičio, *lietuvos tarnybą. Etninės reikšmės pinasi dėl to, kad tuo pat vardu jau vadinosi lietuvių valstybė ir jos tauta. Jei valstybė pasivadintų kitaip, tai *lietuva tebūtų istorinis išnykusios valdovo tarnybos įvardinimas, kaip dailidės, raitininkai ir t. t.

Vadinasi, ypatingi didžiojo kunigaikščio lietuviai (lietuviai lietuviuose), vardu leičiai jam ėjo *lietuvos, lietuvišką tarnybą. Tokį terminą dar galima surasti XVI a. pradžios šaltiniuose.

5.

Pietryčių Žemaičiuose žinomos Litavienų (lietuvių, lietavėnų) ir leičių (iš Leitkapių) gyvenvietės turėjo ten atsirasti XIII a. pabaigoje – per pirmąjį XIV a. dešimtmetį. Jas įkūrė didysis kunigaikštis Vytenis, nes žemaičiai panemuniais nuo Neries žiočių iki Nemuno žemupio ėmė mokėti vokiečiams duoklę, o jų diduomenė kurstė prieš jį laisvuosius bendruomenininkus. Priešintasi jo raginimui kartu stoti kovon su kryžiuočiais, tarp lietuvių ir žemaičių kildavo kariniai susirėmimai, per kuriuos abejose pusėse žūdavo šimtais. Todėl valdovas ėmė steigti savo kiemus/dvarus Viduklėje, Batakiuose (Aukaimis), Karšuvoje. Juose apgyvendino savo žmones leičius (lietuvius). Jų pastangomis sudaromos kelios atskiros, – arba viena iš kelių – tik centrinei valdžiai pavaldžios teritorijos. Jos skirtos pietvakarių Žemaitijos, kartu Lietuvos, gynybai nuo vokiečių. Leičiai čia tarsi pasienio sargybiniai, pirmosios kovinės linijos kariai. Be to, ten jie bus malšinę kažkokios žemaičių diduomenės dalies provokiškas nuotaikas – kelios žemaičių didikų šeimos XIV a. pradžioje pabėgo į Prūsus. Leičiai tik Vytenio žmonės, jo lietuviai, nes jo brolis Gediminas tuo pat metu vietininkaudamas Žemaitijoje, turėjo čia savo, Gedimino pilį (ar pilis). O jo žmonių reikėtų ieškoti Ged(i)miniškių, Ged(i)minų gyvenvietėse (A Nikžentaitis). Žemaitijoje steigiami valdovo kiemai/dvarai erzino vietinius gyventojus dar XV a. viduryje, todėl didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo jų nekurti.

6.

Beveik tokį pat darinį atradome būsimajame Anykščių valsčiuje XIII a. viduryje. Leičiai ten 1532 m. datuojamų dokumentų duomenimis iš inercijos vis dar suvokiami, kad sėdi prie vokiečių sienos (у лейтях, на немецком рубежи/жеребьи). Tai ne XVI a. siena su Livonija. Ši jau tuomet ėjo tomis pačiomis gairėmis, kaip dabartinė su Latvija. Tai buvo siena, kuri de facto nusistovėjo XIII a. viduryje tarp Mindaugo karalystės ir Livonijos ordino. Ji, 1261 m. datuojamo Mindaugo akto, laikomo falsifikatu, duomenimis ėjo Šventosios, Latavos, Vašuokos, Viešintos, Lėvens upėmis. Tarp dabartinių Anykščių, Viešintų ir Surdegio padalindama pusiau iš XV–XVIII a. šaltinių ten žinomą Leičių/Lietuvos vaitiją. Vaitija priklausė Anykščių valsčiui (žinomas nuo 1440 m). Anksčiau visas būsimasis valsčius vadinosi Lietuva, kaip kad ir jo centrinė pilis dabartinių Šeimyniškėlių piliakalnyje, prie Anykščių miesto, viename XIV a. pabaigos dokumente užrašyta Borchwal Lettow. Manome, kad Mindaugui valdant, apie XIII a. vidurį, ties strategiškai svarbia vieta – Šventąja upe galima nesunkiai pasiekti krašto gilumą – valstybės pasienį saugojo jo tarnybiniai žmonės, leičiai, jo lietuviai. Jie suformavę karinės paskirties žemę/valsčių. Pastebėtina, kad tokios rūšies žemė sukuriama tarp Deltuvos, Nalšios ir Sėlos. Joje gyvenantys valdovo žmonės galėjo efektingai slopinti vietinių gyventojų separatizmą. Tokio tikrai būta, kaip patvirtina kruvinos kovos, įsiliepsnojusios po Mindaugo nužudymo tarp Mindaugo sūnaus Vaišelgos (Vaišvilko) ir Deltuvos bei Nalšios žemių diduomenės.

Iš Mindaugo laikų turėjo būti ir gynybinė teritorija leičiai/*lietuva Slanimo pavieto Lososnos dvare: į pietvakarius nuo Slanimo, tarp Kosovo ir Ružanų (Rožanų) miestelių. Ši teritorija XIII a. viduryje įtraukiama į sudėtingų Mindaugo ir Vaišelgos santykių su Galiču Voluine reikalus. Hipatijaus metraštis informuoja, kad Ščaros, Jaseldos ir Zelvos upės, už kurių plytėjo Slanimo leičių teritorija, buvo linijos, kurias galičėnai vengdavo peržengti, nebepersekiodavo ten pasitraukusių lietuvių karių. Ji panaši į dvi ką tik aptartąsias: įsikūrusi maždaug XIII a. Lietuvos valstybės pasienyje, aptarnaujama valdovo tarnybinių žmonių leičių/*lietuvos, vadovaujama valdančios šeimos nario (Vaišelgos iš Naugarduko). Čia parengiamos ir išsiuntinėjamos judrios raitelių sargybos, saugomas ir ginamas kelias į Lietuvos gilumą, garantuojamas galičėnus puolančių lietuvių kariuomenių užnugario saugumas.

Į šias tris panaši teritorija turėjo būti prie Neries ir Šventosios santakos esančiame Gegužinės-Perelozų dvare. Ten nuo XVI a. pradžios žinomi leičiai, yra gyvenvietė Rukla su miniatiūriniu piliakalniu. Rukla siejama su Mindaugo sūnumi Rukliu. Čia kaip ir kitur leičių gyventos vietos liko pažymėtos vardo Lietuva vietovardžiais: du upeliai Lietauka (< Lietava) ir Lietavočka (< Lietavėlė) bei kaimas Litovka (dabar išnykęs). Nedidelė, Mindaugo sūnaus tvarkyta teritorija galėjo būti sudaryta, kad dengtų vandens kelią į krašto gilumą, kad tramdytų Tautvilą (Kernavė). Jo valdų dalis teko Rukliui. Drauge Šventosios ir Neries santaka, bei tiesus kelias į Nemuną buvo svarbi prekybinė sankryža. Privilegija, kuria didysis kunigaikštis Aleksandras Grigui Astikui padovanojo Gegužinės dvarą su Perelozų dvareliu, leido jam iš prekinių laivų rinkti nuo seno čia renkamą muitą. Iš tikrųjų seną – leista imti 2 grašius už laivą ir 2 pinigėlius už tarną. Pinigų neturint, mokėti archainiu būdu: duonos kepalais vietoje pinigų. Leičiai galėjo saugoti ir aptarnauti valstybės muitinę.

7.

Valstybės pasienio linijų apsauga yra lengviausiai atstatoma iš vadinamosios leičių, lietuviškos (*lietuvos) tarnybos dalių. Ukmergės, Anykščių, Utenos ir Švenčionių valsčių leičiai sudarė liniją, lygiagrečią linijai iš vietovardžiųVokiečių siena, Vokės vartai Vilkmergės, Anykščių (ten leičiai yra XIII a. vidurio Lietuvos ir vokiečių pasieny) ir Švenčionių valsčiuose. Čia archeologai ištyrė XIII a. pirmąja puse datuojamą Rėkučių gynybinį pylimą. Su juo susijęs vietovardis Vokės vartai. Rekonstruojąsi ir pietrytinis Lietuvos pasienio fragmentas, kurį saugojo leičiai, valdovo lietuviai. Jo dalis – aptartoji Lasasinos *lietuva/leičiai. Į šiaurės rytus nuo tų vietų, prie Beržūnos (Berezina) upės buvusį Bokšto valsčių 1733 m. sudarė dvi teritorinės administracinės dalys: Bokšto valsčius ir lietuvių, lietuviška vaitija (woytowstwo litewskie). Vaitijos „lietuviai“ buvo ano meto bajorai, laisvi valstiečiai, vadinasi, privilegijuoti. Valsčiuje sėdėjo lažą einą baudžiauninkai. Pagal žmonių pavardes nesunku nustatyti, kad lietuviai ir gudai gyveno abiejose Bokšto dalyse. Ne etniniais sumetimais valsčius buvo perskeltas į dvi dalis. Čia aiški teisinė, prievolinė, administracinė teritorija *lietuva, analogiška Anykščių, Žemaičių, Slanimo, Gegužinės. Tokios kaip Bokšto teritorinės struktūros būdingos XIII a. ir skirtos Lietuvos valstybės sienos apsaugai. Slanimo leičiai/*lietuva, per Naugarduko pilį jungdamiesi su valdovo lietuvių saugomais Bokštais prie Beržūnos, sudarė pietryčių pasienio apsaugos liniją. Tiksliau, aptarėme jos fragmentą.

Apibūdinome keletą mūsų valstybės sienos gynybinių linijų fragmentų: šiaurės rytų ir pietryčių Lietuvoje bei pietvakarių Žemaitijoje. Jos kuriamos XIII a. pirmoje pusėje – XIV a. pradžioje. Sąvoka terminos Letvinorum „lietuvių sienos“ Vokiečių ordino šaltiniuose pasirodo 1243 m. Turimi duomenys sako, jog ankstyviausi šaltiniai valdovo tarnus leičius/lietuvius žinojo kaip valstybės pasienio sargybinius. Kartu jie galėjo vykdyti policines pareigas, tramdant vietinės diduomenės ir gyventojų nepasitenkinimą centrinės valdžios veikla. Didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais (1295–1316) sukuriama nauja tvarka, kai pasienio pilis po du mėnesius saugojo iš atokių valstybės vietovių atvykstančios karių raitelių įgulos. Leičiai nuo tokių skyrėsi tuo, kad buvo nuolatos prie pilių gyvenę žemdirbiai kariai. Jie pilį tvarkė taikos metu, ir gynė karo. „Leitiška, lietuviška“ pasienio sargybos rūšis buvo senesnė už Vytenio laikais datuojamąją. Gal jau tapo neefektinga, todėl ir pakeista.

8.

Dažnoje iš Lietuvos valstybę XIV–XVIII a. sudariusių žemių (valsčių) egzistavo lietuvių valdovo dalis, pusė. Istorijos šaltiniai leidžia ją skirti nuo kitokios žemės dalies, kuri tarsi ne visai valdovo (ten įsikūrę valsčiaus žmonės, duoklininkai) ir teisiškai, ir tarnybiškai. Didelėse teritorijose, pvz., Karšuvoje, Voluinėje valdovo dalis vadinosi valsčiumi (pavietu) „Lietuvos/Lietavėnų valsčius“. Žemėse, iš kurių susidarė valsčiai, valdovo pusė vadinosi vaitija/lauku: „Leičių/Leičių kapų/Lietuvos (lietuvių) vaitija (laukas)“ Anykščių, Viduklės, Bokšto valsčiuose. Kur žemės nedidelės (valsčiukai/волостки Trakų vaivadijoje) valdovą žymėjo vos vienas kitas leičių „lietuvių“ kiemas/kaimas. Žinoma, kad aptarinėjame didžiojo kunigaikščio domeną (kiemą/dvarą). Visur jis vadinosi vienu vardu Lietuva arba jo variantais Lietava>lietavėnai, Leita>leičiai, Литва/литва, litewska. Nors ši struktūra XV–XVI a. pirmoje pusėje apirusi, nyksta, visgi dar pastebima šaltiniuose. Tik toks darinys galėjo būti apibūdintas kai kuriuose Mindaugo laikų aktuose: Lietuva, mūsų dvaras (Datum in Lettowia, in curia nostra). Ir tik tokiame dvare atrandame leičius, valdovo lietuvius. Jie aiškiai susiję su pačia ankstyviausia valdovo kiemo forma. Jie galėjo būti šito kiemo steigėjai ir stiprintojai, pirmieji didžiojo kunigaikščio žmonės tarnai. Valdovo kiemai kurti ten, kur turėjo įsiskverbti centralizuojanti Lietuvos jėga, strateginėse valstybės vietose: pasienyje, prie svarbiausių vandens ir sausumos kelių, ten, kur stipri opozicija centrui. Leičius, valdovo lietuvius šitos aplinkybės teisiškai, prievoliškai, administraciškai išskirdavo iš kitų. Valdovo žmonių prievolės visada lengvesnės, o globa – geresnė, betarpiškesnė. Leičių išskirtinumo šaknys, kurių požymiai, gal net likučiai, dar matosi XV–XVI a. pirmoje pusėje, glūdėjo Lietuvos valstybės pradžiose. Jų ūkinė reikšmė tuo metu turėjo būti didesnė: vieninteliai, ar vieni iš nedaugelio didžiojo kunigaikščio kiemo tarnų kūrėjų. Kai dar nėra bajorijos, jų karinės paslaugos svarbesnės: valstybės pasienio sargai, nepatenkintųjų valdovo politika tramdytojai, valdovo kariai palydovai – jų dalis vėliau virto bajorais. Jų sociumo etninis pavadinimas sako, kad jie iš tų pačių lietuvių, kaip valdovas, jo tarnai leičiai „lietuviai“. Šitai be abejonės juos stipriai, tiesiogiai siejo su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jie – viešpaties lietuviai. Ankstyvose barbarų valstybėse tai išaukštindavo net nelaisvąjį.

9.

Pagrindiniai leičių sluoksnio požymiai būdingesni ikivalstybinei, ikifeodalinei, gentinei organizacijai, gentinių laikų laisvei. Jie turėjo nuosavą, tėvoninę žemę; gyveno ir prievoles atlikinėjo gimine; galėjo globoti, „įleitinti“ kitus laisvuosius; turėjo teisę nešioti ginklą, kariauti (pasieniečiai). Leičiai kilo iš laisvųjų žmonių tarpo, iš skaitlingiausios ikivalstybinių laikų visuomenės dalies. Tai paliudija aplinkybė, kad nuosavas, tėvoninis valdovo leitis, tad, nelaisvas, galėjo išeiti, turėjo laisvę. Taigi, leitis laisvas, kaip visi laisvieji, tėvoniniu, „nelaisvu“ jis bus tapęs tik savanoriškai. Vargu ar į uždarą privilegijuotų žmonių sluoksnį ką nors įtraukdavo prievarta? Leičiai tam tikru metu ėmė tarnauti lietuvių valdovui su savo žeme, ir tik nominaliai suvaržė savo prigimtą laisvę. Leičiai buvo lietuvių visuomenės socialinė struktūra, kurią suverbavo, sukūrė iš lietuvių genčių iškylantis didysis kunigaikštis. Galbūt iš čia jų vardas, senas lietuvių etnonimas. Gal tai archainė būsimosios lietuvių tautos socialinė politinė struktūra, kariauna (S. Karaliūnas). Dėl to šaltiniuose reikšmės leičiai „sociumas, tarnyba“ ir leičiai „lietuviai, etnosas“ žengė viena greta. Sociumas, susitelkęs aplink lietuvių valdovą, vadinamas vienu iš lietuvių, jų valstybės vardo sinonimų, garantavo savo vado valdžios plėtotę ir stiprinimą. Barbarinėje valstybėje kilmingu suprastas tas, kuris padėjo plėstis karaliaus valdžiai, dalyvavo karinėje ekspansijoje. Tai kariauninkai. Leičiai turi kariaunos požymių: savas vadas, jo valdžią stiprina, gina; jam artimi vardu, tarnyba ir gyvenamąja vieta (po valdovo kiemo stogu); vadas išskiria juos iš kitų, saugo ir globoja. Tokie kariai литва efektingai darbuojasi Mindaugo laikais. Kita vertus, kariaunos reikšmė, kariai per siaura leičių sluoksniui apibūdinti. Jeigu jis atsirado kaip tiltas, vedantis lietuvius iš gentinės epochos į valstybinę, tai tuomet neatrodys netikėta, kad „leičių kariauna“ labiau panaši į ne visai lygią lietuvių miniatiūrinę visuomenę. Pastebėti realią nelygybę jau ankstyviausiais jų sluoksnio laikais leido kelios aplinkybės. Ne visi privilegijuoto leičių sluoksnio nariai tapo Lietuvos bajorais. Ne visi leičiai tapo valstiečiais činšininkais, „laisvaisiais bajorais“. Daugybė jų netgi tapo valstiečiais baudžiauninkais. Dėl to leičių sociumas panašus į nedidelį ankstyvos lietuvių visuomenės modelį, visuomenės, kuri gentinius atributus keitė į valstybinius. Turtinė ir visuomeninė nelygybė šioje laisvųjų visuomenėje jau yra. Teritoriškai ji turėjo būti pasklidusi Šventosios, Neries, Nemuno upių ir Ašmenos, Markovo bei Breslaujos valsčių ribojamoje teritorijoje. Tai senasis lietuvių genčių etnomasyvas, lietuviškų pilkapių archeologinės kultūros sritis. Tik čia žinoma leičių kaip visuomenės sluoksnio reikšmė – lietuviai negalėjo savo pačių tarnybinių bendragenčių atskirti nuo savęs etniškai, skyrė tik visuomeniškai. Iš dalies darosi aišku, kodėl vardas Lietuva, *lietuvos tarnybos reikšmė buvo iš socialinių terminų srities. Dėl to neįmanoma tiksliai nustatyti, kas kam davė pavadinimą, kuri reikšmė senesnė: ar *leita, *leituva/lietuva, kaip lietuvių socialinių normų rinkinys davė etninį vardą gentims, kurios gyveno nurodytoje teritorijoje? ar tarnybos pavadinimas gavo vardą nuo ją ėjusių etninių lietuvių? Ar tos dvi reikšmės buvo neatskiriamos, o skyrėsi tik terpė, kurios dėka viena ar antra sustiprėdavo. Norint atsakyti į šį klausimą, turi būti nustatyta pirminė vardo Lietuva reikšmė, jo kilmė – kalbininkai sėkmingai žengia šiuo keliu.

Pats leičių sociumas nebuvo iš senesnių kaip valstybės gimimo lietuviuose laikų, XII a. pabaiga – XIII a. pirmoji pusė. Dar H. Łowmiańskis apie Mindaugo kariauną pastebėjo, kad ji ką tik atsiradusi; santykiai tarp vado ir karių buvo grindžiami dar gentinėje epochoje susiformavusiomis taisyklėmis. Leičiai, kaip lietuvių gentyse susirinkti tarnybiniai valdovo lietuviai, savo noru pasidavę valdovo globon, būdami iš gentinės visuomenės sukurtu instrumentu, dalyvaudami Lietuvos valstybės kūrime, tapo valdovo vasalais, atsirandančios feodalinės lietuvių visuomenės ženklu.

10.

Apibendrindami jau galime pasakyti, kad leičiai buvo link valstybinės organizacijos žengiančios lietuvių gentinės visuomenės produktas vienos iš stipriausių lietuvių diduomenės šeimų (giminių) valdovo (kolektyvinio valdovo) tarnai, susirinkti lietuvių gentyse XII a. pabaigoje – XIII a. pirmoje pusėje. Jie padeda lietuvių valdovui plėtoti jo valdžią visose lietuvių giminėse, o vėliau – kaimynuose. Nėra klaidinga leičių sluoksnį pavadinti valdovo kariauna. Tačiau reikia skirti siauresnę ir išplėstinę jos reikšmę: valdovo kariai ir miniatiūrinė lietuvių valdovo žmonių visuomenė, kaip to laikotarpio procesų besifeodalizuojančioje būsimojoje lietuvių tautoje atspindys. Atsirandanti Lietuvos bajorija XIV a. prie savęs sutraukė santykinai nedidelę leičių sluoksnio narių dalį. Tai tapo viena iš rimčiausių jo netekčių. Leičiai išsaugojo tik neesminę dalį iš turėtos tarnybos, matyt, ištiso komplekso paslaugų didžiajam kunigaikščiui. Kai ką pavyko atkurti. XIII a. pirmosios pusės – XIV a. pradžios šaltiniai žino, kad leičiai saugojo dalį Lietuvos valstybės sienos – pasakyti, kad visą nėra duomenų. Jie kūrė valdovo kiemus įvairiose jam dar nepriklausiusiose kaimynų lietuvių, baltų, gudų žemėse. Dėl to tapdami valdovo valdžios retransliatoriais, turėjo būti pirmaisiais valstybės vietinės valdžios pareigūnais; plėtodami Lietuvos valdžią, kai kur leičiai tramdė ir malšino centrinei valdžiai opozicines nuotaikas.

Lietuvos valstybės žemėse leičiai kūrė pastovias administracines teritorijas, vadinamas Lietuva arba šio vardo variantais (Leičiai taip pat buvo to vardo reikšmių variantas). Taip vadintas, žymėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio kiemas (domenas), dvaras. Teisiškai šios teritorijos buvo išskirtos iš vietinės papročių teisės. Taigi, egzistavo archaiška imuniteto forma – „priklausomybė *lietuvai“. Tokia norma dar ginamasi XVI a. viduryje Voluinėje. Leičiai yra itin glaudžiai susiję su Lietuvos, lietuvių vardu bei jų variantais. Tai dėl to, kad tiesiogiai priklausė didžiojo kunigaikščio vadovaujamai politinei organizacijai. Tai viena iš vardo Lietuva reikšmių. Leičiai plėtojo ir tvirtino šią organizaciją lietuvių ir kaimyninėse gentyse per valdovo kiemus. Dėl to vardo Lietuva reikšmių buvo ne viena: lietuvių valdovo politinės struktūros pavadinimas, jo kiemų valstybėje vardas, jo karinių dalinių pavadinimas, jo artimiausių tarnų bei jų tarnybos vardas, viena iš lietuvių genčių žemių, pagaliau ir visos valstybės pavadinimas. Kita vertus, šie duomenys sako, kad kalbamo vardo pamatinė, pradinė reikšmė lietuvių valstybės susidarymo metu jau be gilių kalbotyrinių studijų sunkiai nustatoma. Vardas Lietuva jau kupinas etninių, socialinių teisinių, geografinių administracinių reikšmių. Nors etninė ir socialinė dominuoja.

Surinkti duomenys leičių sluoksnio gyvavimą leidžia datuoti XII a. pabaiga – XVI a. viduriu. Siekiant didesnio, šaltiniais grįsto tikslumo turime datuoti XIII a. viduriu – 1529 m. Leičiai per savo raidą patyrinėjo praradimus. Jei XIII a. jie dar kariai, pasieniečiai, tai XV a. jau eiliniai žemdirbiai, nors ir truputį globojami, privilegijuoti. Tas neišgelbėjo jų nuo įsiliejimo į Lietuvos valstietiją. Jų paslaugų nebereikėjo: valdovo ūkį plėtojo labai specializuotos jo valstiečių grupės, kariavo profesionalūs kariai bajorai, vardas leičiai netapo visos lietuvių tautos vardu, nes turėjo pernelyg siaurą etninę (lietuvių gentys ar jų grupė) ir visuomeninę (tarnyba valdovui) reikšmę.

DISERTACIJOS TEMA PASKELBTŲ DARBŲ SĄRAŠAS

1. Lietuvos vaitystė, Lituanistica, 2, 1990, 97–102.
2. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarų leičiai (XV–XVI a. pr.), Lituanistica, l, 1992, 3–22.
3. Leitis – vienas iš lietuvių vardų XIII–XIV a., Lituanistica, 2, 1995, 95–98.
4. Vardas Lietuva: Ties Lietuvos valstybės ištakomis, Naujasis židinys–Aidai, 1–2,1996, 7–12.
5. Leičiai (lietuviai) ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastinė politika Žemaičiuose XIII a. pabaigoje – pirmaisiais XIV a. dešimtmečiais, Lituanistica, 2, 1996,16–30.

Tekstas iš: Artūras Dubonis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai XIII–XVI a.: lietuvių ankstyvojo feodalizmo visuomenės tyrimas. Daktaro disertacijos tezės (Humanitarinių mokslų sritis, istorijos kryptis) / Vadovas: prof., habil. dr. Edvardas Gudavičius. Vilnius, 1996. 16 p.

© Leitgiris 2016

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Geg 2008 15:18 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
  Tikro lietuvio hipotezė:

    "Lietuviai, Lietuva yra nuo žodžio lietus." :img06:


    Tiesą sakant, tam tikros racijos Tikro lietuvio hipotezėje yra. Tik žinoma, Lietuvos vardo ryšys su "lietumi" ne toks tiesmukiškas ir artimas, kaip įsivaizduoja Tikras lietuvis.

    Dabartinis lietuvių kalbos žodis "lie-t-us", ir jo veiksmažodinės formos "ly-t-i", "ly-j-a"", "li-j-o", ... - tačiau jau su šaknimi ly- ar li- (analogiškai atsirado ir slavų forma "Li-t-v-a" iš "Lie-t-v-a") (beje, lietuvių kalboje išlaikyta ir forma "lie-ti", "lie-j-a", "lie-j-ykl-a"), yra kilę iš senovinės šaknies lei-, tai yra žodžio "lei-st-is" (beje, atkreipkite dėmesį, kad jo šaknyje dar ir iki mūsų dienų yra išsaugotas senasis baltiškasis dvigarsis -ei-).

    Kiti šitos pačios šaknies žodžiai: "lei-d-im-as", "lei-st-uv-as".

    Dar viena jiems artimai giminingų žodžių grupė yra: "lai-do-ti" ("nu-leisti" (į duobę), "lai-d-a", "lai-d-as", lai-d-ok-as, ... (jau su -ai-).

   Tai rodo, jog senovėje pirminėje šaknyje buvo -ei- arba -ai-, kurios laikui bėgant, pridėjus skirtingas priesagas bei galūnes, įgavo labai įvairias reikšmes, bet visose jų nesunku atsekti senąją prasmę - "kristi, leistis".

   Manau, kad pirminis Lietuvos vardas Leita atsirado iš upės, kažkada vadintos vardu "Lei-t-a" ar "Lei-t-va, Lei-d-va" (gal būt kažkurioje tuometinėje tarmėje (protolatvių) buvo tariama ir "Lai-t-va" - tai paaiškintų latvių (lat-galių) vardo atsiradimą gretą lietuvių (latviškai ir dabar dar vadinamų "leičių" - "lei-t-šių"), kuris tuo metu reiškė "krintantis (vanduo)".

   Beje, kadangi dabartinis žodis "lietus" irgi iš tikrųjų reiškia "krintantis vanduo", o šaknies kilmė irgi ta pati, tai Tikro lietuvio hipotezė, nors ir klaidingai jo paties paaiškinama, turi labai konkrečią istorinę prasmę.
:img01:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 30 Rgs 2008 19:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
    Labai tikėtina, kad žodis "lietus" ir vardas "Lietuva" turi bendrą kilmę. Tik, žinoma, ne tiesiogiai iš žodžio "lietus" kilo "Lietuva", o greičiausiai iš žodžio "lieti" kilo upės vardas "Lieta".

    Tiesa, tais laikais turėjo būti ne Lieta, o Leita. O iš "Leita", laikui bėgant atsirado ir dabartinis vardas "Lietuva".

    Pagrindinis klausimas, tiesą sakant, yra ne tiek paties vardo kilmė, o kur būtent buvo (yra) ta hipotetinė Leita.

    Jau gana akivaizdu, kad tikrai ne dabartinėje ("oficialioje") Lietuvos teritorijoje, kadangi kalbotyriniai tyrimai jau įrodė, kad dabartinėje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje bent jau iki 6-8 amžiaus gyveno ne lietuvių gentis, o jotvingiai ir sėliai.

    Didžiausia tikimybė, kad ta Leita buvo kažkur į rytus nuo dabartinių Lietuvos sienų.

    Aš manau, kad, sprendžiant iš Toporovo rusų ir baltarusių tarmių tyrinėjimų, atrodo, kad ta upė tikriausiai galėjo būti kažkur šalia dabartinio Kursko, Oriolo ir Briansko.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Spa 2008 21:34 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
  LIET, o ne leit, nes LEIT YRA LATVIZMAS. Jie dar ir dabar lietuvius vadina leišiais. :img06:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Spa 2008 23:52 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
  LIET, o ne leit, nes LEIT YRA LATVIZMAS. Jie dar ir dabar lietuvius vadina leišiais. :img06:


   Leit - tai ne latvizmas, o senovinis baltizmas, bendras visoms senosioms baltų kalboms ir tarmėms.

   Lietuviai šį senovinį šakninį -ei- daug kur pakeitė į -ie- (maždaug 6-8 amžiuose), o sakykime prūsai, jotvingiai, sėliai (ir iš dalies dabartiniai latviai) išsaugojo senąjį dvigarsį -ei-: pvz., palyginkite senovinį sėlišką upės vardą "Žeimena" ir lietuvišką dabartinį žodį "žiema", jotvingių vietovardžius Leipalingis (ir lietuvių dabartinį žodį "liepa"), Veisiejai, Seirijai. ir kt.

   Būtent tai, kad latviai iki šių dienų išsaugojo senovinį lietuvių pavadinimą "Leitis" rodo, kad tai vardas, kurį lietuviai turėjo žymiai seniau, nei 6 amžiuje (o štai slavų kalbų Litva jau rodo, kad tuo metu, kai slavai susidūrė su lietuviais, tai lietuviai jau buvo senąjį -ei- pakeitę į -ie- iš čia kilo slavų -i- pavadinime Litva).

  Vis tik ir lietuvių jkalboje dar nemažai išlikusių senovinio -ei- pavyzdžių: pvz., kreivas ir krivūlė, krivis; šleivas; lieti (iš senovinio leiti) ir lei-s-tis).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Spa 2008 22:40 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
    Ir dėl ko jiems reikėjo tą dvigarsį pakeisti? Kokie yra tokio teiginio įrodymai? :img06:


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Kov 2009 19:44 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Жиздра. Калужская область
http://www.mojgorod.ru/kaluzhsk_obl/zhizdra/index.html

     Село Жиздра в 1777 преобразовано в уездный город Калужского наместничества. Название по расположению на р. Жиздра. Гидроним балтийского происхождения: жиздрас "крупный песок, гравий".

Lietuvių kalbos akademinis žodynas
http://www.lkz.lt/startas.htm

žizdrà sf. (2) K.Būg(Jnš), NdŽ, žyzdra A1885,278, L, KŽ žr. žiezdra:

1. Prasta yra žemė pri žizdros J.
2. Ir leidos jis kaip koks vagis tyliai, kad negirgždėtų žizdros jam po padais Vd.
3. skeveldra: Žìzdros aplink ausis tik zvembia Rs.

1 žìzdras sm. sing. (2) K.Būg, DŽ, NdŽ, KŽ, Prk žr. žiezdra 1: Į žìzdrą niekas neauga, o kur žemė su žizdrù, auga viskas Plšk. ║ Žìzdras tik prie mūrijimui yra [naudojamas] Plšk. Pagal vieną [upės] šoną yr žìzdras, pagal kitą yr minkšta Rsn.

2 žìzdras sm. (2) žr. 2 žiezdras: Toki užjautimo akimirka lyg žizdro kaitra nubrauks tau visas gyvenimo rūdis Vaižg.

1 žiẽzdras sm. sing. (2) NdŽ; Q429, R298, MŽ399, N, ŠT192 žr. žiezdrai: Žinau mano griekus sunkesnius esant kaip žiezdras marėsa Ns1858,3. Žiezdras prie jūrų B1037.

2 žiẽzdras sm. (4) DŽ, NdŽ, (2) Š, K.Būg(Ds, Plv) žaizdras: Žiezdrè daug apgargažėjusių anglių Grž.

************************************************************

http://www.delfi.ua/news/daily/politics ... &com=1&s=1

Националист, О Жиздре 15.03.2009 17:20

    Взгляни где Жиздра находится - в самом центре расселения голяди (статья В.В.Седова):
http://www.rustrana.ru/articles/14947/glnd2.gif

В.В.Седов
ГОЛЯДЬ

http://www.rustrana.ru/article.php?nid=14947

    Новейшие топонимические изыскания достоверно свидетельствуют, что области верхнеокского бассейна, где локализуется голядь, составляют неразрывную часть древнего балтского ареала.

    Причем, водных названий балтского происхождения здесь не меньше, чем в других регионах древнего расселения этого этноса. В этой связи, можно со всей определенностью утверждать, что балтские племена начиная с отдаленной древности вплоть до славянских миграций заселяли земли бассейна верхней Оки (Седов, 1971, с. 99-113; Топоров, 1972а, с. 217-280; 19726, с. 185-224; 1982, с. 3-61; 1988, с. 154-176).

------------------------------------------ --------

    Финно-угорские гидронимы встречаются главным образом на востоке Подмосковья, в то время как балтоязычные, будучи вторыми по времени, составляют значительный пласт географических названий на всей территории западной части междуречья Оки и Волги.

    Характерной особенностью названий рек Подмосковья является закрепление балтоязычных гидронимов как за крупными, так и сравнительно небольшими (средними) реками, тогда как славянские названия относятся только к самым малым - ручьям и речкам.

    При этом славяне одну часть гидронимов балтоязычного происхождения усвоили и сохранили в неизменном виде, другую переосмыслили в соответствии с особенностями своего языка или дали им новые названия.

    Подмосковный ареал балтоязычной гидронимии включает около 300 балтоязычных названий поселений и рек, из них более 60 названий притоков р. Москвы.

    В границах ныне существующей территории Москвы сохранилось более 10 таких гидронимов: Алчанка, Бубна, Голяденка, Ичка, Рачка, Сетунь, Филька, Химка, Чечера, Яуза и др.


    Этимологический анализ названий волостей и сел духовных грамот Ивана Калиты, многочисленность и устойчивая сохранность балтизмов в Подмосковье, широкое их использование для номинации волостных образований допускает мысль, что главным "хранителем", по крайней мере до начала XIV в., топонимического субстрата было не славянское население, а балтоязычный этнос.

Националист, Кто ищет - тот находит 15.03.2009 18:07

http://www.mojgorod.ru/kaluzhsk_obl/zhizdra/index.html

    Исторический очерк

    Село Жиздра в 1777 преобразовано в уездный город Калужского наместничества.

    Название по расположению на р. Жиздра.

    Гидроним балтийского происхождения: жиздрас "крупный песок, гравий".
-----------------------------------------

Большой академический словарь литовского языка:

Lietuvių kalbos akademinis žodynas
http://www.lkz.lt/startas.htm

žizdrà sf. (2) K.Būg(Jnš), NdŽ, žyzdra A1885,278, L, KŽ žr. žiezdra:

1. Prasta yra žemė pri žizdros J.
2. Ir leidos jis kaip koks vagis tyliai, kad negirgždėtų žizdros jam po padais Vd.
3. skeveldra: Žìzdros aplink ausis tik zvembia Rs.

1 žìzdras sm. sing. (2) K.Būg, DŽ, NdŽ, KŽ, Prk žr. žiezdra 1: Į žìzdrą niekas neauga, o kur žemė su žizdrù, auga viskas Plšk. ║ Žìzdras tik prie mūrijimui yra [naudojamas] Plšk. Pagal vieną [upės] šoną yr žìzdras, pagal kitą yr minkšta Rsn.

2 žìzdras sm. (2) žr. 2 žiezdras: Toki užjautimo akimirka lyg žizdro kaitra nubrauks tau visas gyvenimo rūdis Vaižg.

1 žiẽzdras sm. sing. (2) NdŽ; Q429, R298, MŽ399, N, ŠT192 žr. žiezdrai: Žinau mano griekus sunkesnius esant kaip žiezdras marėsa Ns1858,3. Žiezdras prie jūrų B1037.

2 žiẽzdras sm. (4) DŽ, NdŽ, (2) Š, K.Būg(Ds, Plv) žaizdras: Žiezdrè daug apgargažėjusių anglių Grž.

Националист, А вот что говорят ученные 15.03.2009 18:29

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях
http://janaberestova.narod.ru/toporov.htm

    "Речь идёт о выдвижении принципиально новых точек зрения на членение и балт., и слав. диалектных континуумов.

    В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам кроме пруссов и ятвягов ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт.

    Вероятно, ревизия старой классификации балт. языков затрагивает и хронологический аспект проблемы.

    Во всяком случае, эти "новые" зап.-балт. диалекты, оказавшиеся в значительной степени субстратом по отношению к вост.-балт. диалектам (лит., лтш., лтг.), настоятельно призывают исследователей к более точному определению локуса лит. и лтш. языкового элемента в ареальном плане в более раннюю эпоху, и блр. ареал и его непосредственное окружение под этим углом зрения должны привлечь особое внимание

    (в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнике Калуга - Брянск - Орёл)."

------------------------------------------ ------------

    "Краеведу" 007 следует обратить внимание на последние строки о "треугольнике Калуга - Брянск - Орёл"

    и две карты для сравнения

http://www.mojgorod.ru/kaluzhsk_obl/zhi ... 12501n.gif

Paveikslėlis

http://www.rustrana.ru/articles/14947/glnd2.gif

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 14 Geg 2009 16:06 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Juozas Prasauskas rašė:
   AŠ TAIP PAT UŽ LIETŲ.

    MAN ATRODO, KAD TUO METU JUNGIMASIS NETINKA, NES JUNGĖSI DAUG PANAŠIŲ GENČIŲ - TODĖL, MANAU, REIKIA LAIKYTI NUO ŽODŽIO ----- LIETUS.

   Kas buvo Danijoje, stebisi daugelio žodžių panašumu į lietuvių - pvz., ten nėra galūnių, bet vanduo daniškai yra VAND.

   J.PR..


   1. Lietuviai savo vardą gavo - aš taip manau - dar tada, kai jie gyveno visai ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje, o savo tolimoje protėvynėje (manau, kad kalbiniai faktai rodo, jog tai buvo dabartinio Briansko-Oriolo-Kursko ir šalia jų apylinkės).

    Taip pat manau, kad senovinį vardą Leita (tai yra dabar - Lietuva) turėjo kokia nors tenykštė upė.

    Pats tos hipotetinės upės vardas Leita etimologiškai, mano nuomone, iš tikrųjų susijęs su žodžiu "lietus", lyti".

    Taigi, tam tikra prasme Tikras lietuvis teisus, kada Lietuvos vardą sieja su žodžiu "lietus". Tačiau Leita-Lietuva atsirado ne tiesiogiai iš šio žodžio, o per "tarpininkę" - upę vardu Leita.

   2. Danų kalba, kaip ir lietuvių, yra indoeuropiečių, todėl ir daug žodžių šaknų yra panašios.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Rgs 2009 19:00 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Dainavis rašė:
kad Lietuva kilo nuo lietus ar leišis yra kiauros nesamonės ir sapalionės...tiksliau iš piršto laužtos asociacijos kaip ir afrikos kilimas iš lietuviško žodžio aprėkimas, o tada jau daugybė 'patvirtinančių tai įrodymų' gali pasipilti...juk iki Lietuvos buvo daug Baltu ar Lietuvių genčių ir nė viena savęs nei su mišku nei su vėju nei su lietumi nesiejo, juk vytis nereiškia viesulo, bet reiškia vijimąsi, taip ir Vytija ar Vitinga reiškia gynybinį veiksmą...o Lietuva reiškia jungimosi vienijimosi veiksmą...man tikrai nesuprantamas pačių lietuvių nesupratimas lietuvių kalbos, todėl juk ne žemaičiai ar Parusia ar Dainava, o Lietuva tapo mus apjungusiu dariniu, tam tas vardas ir buvo sugalvotas su visokiais vėliau sekusiais vediniais, tokiais kaip liečiai, kuriuos dabar net leičiais kai kurie filosofuojantys mažvaikiai verčia


   Jei kas sapalioja, tai tik Tamsta.

   Lietuva yra lietuvių junginys, bendruomenė ir pan. Rusai kaip senais laikais sakydavo: Lietuva užėjo. Taigi - lietuvių junginiai. Nežinai lietuviškos žodžių darybos.

   P.S. dėl ko kiti panašiai nepasivadino jau buvo rašyta - neskaitai, o tik burblenti nori. Nerimta.

   Kas kita, kad ta teorija (būk lietuviai kažkada kažkur kitur gyveno ir mūsų protėvynė yra kitur) yra nerimta - baltarusiai kaip tik ir įrodinėja, kad tikroji Lietuva tai jie, o ne Lietuva. Vien jau dėl to tokių teorijų neverta būtų palaikyti.

   Ir dar. Nėra jokių duomenų apie tai, kad lietuvių gentis būtų atėjusi į Lietuvą iš kažkur. Tai viena. Antra. Visų mūsų protėvių susijungimas į lietuvius ( t.y. lietuvių tautos susidarymas) be jokios abejonės įvyko Lietuvos teritorijoje. Taip, kad Lietuva ir yra lietuvių tautos Tėvynė nuo senovės.:smile89:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Spa 2009 22:19 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://www.aidai.us/index.php?option=co ... Itemid=450

NAUJAS LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TOMAS

Jan Ostrębski, Gramatyka języka litewskiego. Tom I. Wiadomosci wstepne, nauka o gloskach. Warszawa 1958. Kaina 55 zl.


Parašė L. Dambriūnas

    "Lietuvių kalba priklauso grupei tų indoeuropiečių kalbų, kuri teikia pagrindiniausių duomenų indoeuropiečių kalbų praeičiai tirti, o taip pat ir indoeuropiečių prokalbes rekonstrukcijai, šiai grupei kalbų, turinčių tokios dideles reikšmės, priklauso, kaip žinoma, taip pat sanskritas, graikų, lotynų ir gotų kalbos".

    Šitokiais žodžiais Jonas Ostrembskis pradeda savo Lietuvių kalbos gramatikos pirmojo tomo pratarmę. Tačiau kad lietuvių kalba galėtų suvaidinti jai priklausomą vaidmenį indoeuropiečių kalbotyroj, yra būtina, sako autorius, su ja susipažinti visais atžvilgiais. Tuo tarpu indoeuropiečių kalbotyra neturi tam reikalui naujos mokslines lietuvių kalbos gramatikos. Jos trūkumą, pažymi toliau autorius, dar skaudžiau jaučia lituanistas ir aplamai lietuvių visuomene. Ir dėl to profesorius Ostrembskis, Poznanės universiteto baltų filologijos katedros vedėjas, pasiryžo šį trūkumą pašalinti.

    Jis suplanavo net penkių tomų mokslinę lietuvių kalbos gramatiką. Ir štai praėjusią vasarą pasirodė jau antras (iš eilės pirmasis) tos gramatikos tomas. Iš eilės trečiasis tomas (morfologija) išėjo 1956 m. (žr. "Aidai" 1957, nr. 6). Tuo būdu pusė užsibrėžto darbo jau atlikta, nes iš suplanuotų penkių tomų paskutiniame tebus rodyklės. Antrasis tomas apims žodžių darybą, o ketvirtasis sintaksę.

    Šį pirmąjį tomą sudaro dvi dalys — įvadinės žinios ir garsų mokslas. Įvadinę dalį (100 p.) sudaro žodžių Lietuvą, lietuvis kilmės aiškinimas, lietuvių kalbos tarmės, lietuvių kalbos rašytiniai paminklai, lietuvių kalbos giminystė su kitom baltų bei slavų kalbom, lietuvių literatūrinės kalbos kilmė, svetimų kalbų įtakos lietuvių kalbai, lietuvių kalbos įtaka kitoms kalboms ir apžvalga darbų apie lietuvių kalbą — gramatikų, žodynų, dialektologijos tyrinėjimų ir šiaip monografijų atskirais klausimais. Tai visai geras įvadas į lietuvių kalbos mokslą, kuris studijuojantiems lietuvių kalbą yra būtinas.

    Antrą ir didžiausią šio tomo dalį sudaro garsų mokslas, kuriame kalbama apie lietuvių kalbos alfabetą ir rašybą, garsų, balsių ir priebalsių, tarimą, kirtį, priegaidę, jos kaitą ( metatoniją), balsių kaitą ir įvairius balsių bei priebalsių pasikeitimus žodyje — ilgėjimą, trumpėjimą, nykimą, asimiliaciją, disimiliaciją, metatezę, kontrakciją ir kt. Svarbi šios dalies ypatybė yra ta, kad čia autorius pateikia ne tik aprašomąją, bet ir istorinę fonetiką, ko iki šiol labiausiai trūko, šį trūkumą ypač jautė lituanistikos studentas, kuris iki šiol tų žinių turėjo ieškotis daugybėje įvairių šaltinių ir vistiek pilno, aiškaus lietuvių kalbos fonetikos vaizdo nesusidarydavo. Dabar, pasiremiant visais ligšioliniais tyrinėjimais, viskas išdėstyta vienoje vietoje plačiai ir tvarkingai, pailiustruojant gana gausiais pavyzdžiais. Ir ne tik fonetika, bet ir visa gramatika, kaip pažymi pats autorius, -yra istoriškai lyginamojo pobūdžio. Tai, žinoma, jos vertės nemažina, bet. kaip tik didina.  

     Suprantama, kad, būdamas šioje srityje pionierius, autorius turėjo nelengvą uždavinį. Mat, kai kurie istorinės lietuvių kalbos fonetikos ar kitų sričių klausimai dar nėra pakankamai gerai išaiškinti. Kai kuriais klausimais kalbininkų nuomonės dar tebesiskiria. Tokiais atvejais autorius ir pažymi, kad šis ar anas klausimas dar nėra pakankamai išaiškintas. Kitais vėl atvejais autorius reiškia ir savo originalią nuomonę, nesutikdamas su kitų kalbininkų išvedžiojimais.

    Tokią originalią nuomonę autorius dėsto pvz. aiškindamas Lietuvos ir lietuvio kilmę.

    Pagal autorių pradinis vardas buvęs Leita (latviškai leitis lietuvis), iš kurio galėjęs atsirasti Leitūs, o iš šio Leituva ir vėliau Lietuva. Leita reiškęs Nemuno vardą, Leitūs sritį apie tą Nemuno dalį ir tos srities gyventojus, o Leituva ir Lietuva vėliau tapo pavadinimu ir platesnei teritorijai — visam kraštui.

    Leita turi tą pačią šaknį, kaip ir lieti, lietus, nes dvibalsis ei lietuvių kalboj kaitaliojasi su ie, pvz. Dievas ir deivė. Tuo būdu etimologiškai Lietuvos vardas kildinamas iš lieti.

    Kad Nemunas buvęs vadinamas Leita, rodąs Alytaus vardas, kuriam atitinkanti slavų vartojamoji forma Olita, seniau reiškusi ir upės vardą, ši gi sudaryta iš prielinksnių (do, vo) balsio o ir Lita, kuri atitinkanti Leita formai. Autorius nesutinka su kitų kalbininkų aiškinimu, kad Lietuvos vardas sietinas su lot. žodžiu litus (krantas), nes Lietuva seniau nebuvusi pak' ančių, t.y. pajūrio šalimi.

    Be abejo, ne visi kalbininkai sutiks ir su autoriaus išvedžiojimais, pvz. su Alytaus etimologija, bet reikia pripažinti, kad autoriaus Lietuvos vardo kilmės aiškinimas, čia tik labai trumpai atpasakotas, yra naujas ir originalus.


tikras lietuvis rašė:
Visų mūsų protėvių susijungimas į lietuvius ( t.y. lietuvių tautos susidarymas) be jokios abejonės įvyko Lietuvos teritorijoje. Taip, kad Lietuva ir yra lietuvių tautos Tėvynė nuo senovės.:smile89:


Bendram supratimui apie Lietuvą 13 amžiuje (tačiau nekalbu apie Lietuvą (Leitą) 6 amžiuje :img06: ):

Žemėlapis - Lietuvos žemių konfederacija 13 amžiuje

http://forum.istorija.net/photos/show-a ... hotoid=358

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 06 Spa 2009 23:26. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Spa 2009 22:25 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Lietuva, Lieta, Leitis, arba ką reiškia žodis „Lietuva“


http://m.lrytas.lt/-1249965477124973145 ... ietuva.htm

Algirdas Patackas

2009-08-11 12:39

    Šis tekstas publikuojamas naujame mėnraščio „Naujasis Židinys-Aidai“ numeryje (2009 nr. 7). Originalas .pdf formate čia (reikia atsisiųsti):
http://www.google.lt/url?sa=t&source=we ... bNr1AC8Suw

Šaltinis - http://www.google.lt/url?sa=t&source=we ... FS_RdMTVCw

   Lietuvos vardas iš istorijos ūkų išplaukė jau prieš tūkstantį metų, tačiau ką reiškia pats žodis Lietuva, kokia jo kilmė? Nors duomenų pakanka, tačiau aiškaus, visuotinai pripažinto atsakymo nėra. Keistai kartais atrodo ta lietuviško mąstymo inercija.

   Antai ištarti, pakartoti paskui Vladimirą Toporovą, kad slavų kalbos kilusios iš periferinių, pakraštinių baltų dialektų, mūsų kalbininkams prireikė bemaž dvidešimties metų. Jeigu šitai dar galima aiškinti ano meto ideologine cenzūra, tai kaip paaiškinti, kad, praėjus beveik dvidešimt metų nepriklausomo gyvenimo, vis tebekartojama, kad Lietuvos vardas kilęs iš niekam nežinomo upeliuko, ištekančio iš Lietaukos raisto, o ne iš senovinio garbingo termino, susijusio su valstybingumo pradžia ir liudijančio nemažiau senas istorinio mąstymo užuomazgas.

   Juk Lietuvos vardo kilmė – tai ne tik lingvistinė problema, bet mūsų praeities slėpinys, paliečiantis giliausius lietuvių tautos savimonės, ypač istorinės, klodus. Juk ne tas pats, ar lietuviai yra viena iš daugelio genčių, ar visai nauja, viršgentinė kokybė, liudijanti anksti prabudusią, jau besiformuojančią valstybinę istorinę savimonę.

    Maža to, šis žodis Lietuva galbūt liudija mūsų genetinę bendrystę su Indoeuropa, taip pat su Antikos pasauliu – juk senovės graikų leito reiškia ne ką kita kaip valstybė, valdžia. Lēiton – taip achajai, seniausia, anksčiausiai atsikrausčiusi iš šiaurės graikų gentis vadino mūsų laikų rotušės pastatą; iš čia leitourgia – tarnavimas, „algavimas“ valstybei; leitourgos – visuomenės tarnas, liktorius; vėliau, krikščionybėje, iš čia kilo liturgija.

    Tad galbūt Lietuva reiškia tiesiog „valstybė, valdžių – lietų sąjunga“, o lietuvis – tos valstybės ar provalstybės žmogus, pilietis? O štai britai arba anglai – tik genčių pavadinimai; prancūzai, frankai – paleistiniai, buvę vergai ar kariai, gavę žemės imperijos pakrašty Galijoje; Polska – nuo pole, laukas, taigi lenkai – laukiniai; o rusai apskritai iki šiol nežino savo gimtavardžio reikšmės...

Tyrimų apžvalga (oficialioji versija)


    Praleisime senąsias Lietuvos vardo kilmės teorijas: Jono Dlugošo ir Motiejaus Stryjkovskio „romėniškąją“ (iš L’Italia); nuo litus – pajūris; iš keltų Letha – vakarinė Galijos pakrantė; nuo lituus – ragas, trimitas, pagaliau iš lietus ir kt., ir pradėsime nuo Naujausiųjų laikų. Pirmąja akademiškai pagrįsta laikoma Kazimiero Kuzavinio prielaida, kad Lietuvos vardas kilęs iš Lietaukos (kalbininkų atstatytos kaip Lietava) upelio, įtekančio į Nerį netoli Kernavės.

    Šios teorijos atkakliai tebesilaiko senoji akademikų karta, matyt, todėl ji iki šiol tebevyrauja. Nauji vėjai papūtė tik jaunam istorikui Artūrui Duboniui maždaug nuo 1990 m. pradėjus skelbti straipsnius apie vadinamuosius leičius (leythey, leyty, leytten, litten)? Kas gi jie yra?

    Pasak Dubonio:

    Leičiai

    1) 13 a. vidurio – 16 a. pirmosios pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo d. kunigaikščio tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuviškąja. 13 a. leičiai dažnai buvo kariai kolonistai.

    Jie patys save išlaikydavo, prie d. kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. 16 a. 4–6 dešimtmetyje leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstiečiais. Manoma, dalis jų dar 14 a. tapo bajorais.

    2) 14–16 a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Manoma, kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (daugiskaita leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki šių dienų išlaikė latviai.

    1994-04-07 „Lietuvos aide“, 1995 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“ (t. 35) Simas Karaliūnas skelbia, kad, jo nuomone, „lietuviams – kaip etnosui – vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos leita, lietuva, lietava, buvimas senovės lietuvių visuomenėje laikytinas kultūros, istorijos ir kalbos paliudytu faktu... Leita ir jo vediniu leitiai reikšta ginkluota palyda, jos nariai, kariai“. Būtent iš jo, iš militarinio termino, kaip kuopinis daiktavardis plg. bernuva, broluva, šišava – vaikų būrys ir t. t.) ir kilęs Lietuvos vardas, o šis procesas datuojamas maždaug X a., kas koreliuoja su Lietuvos, Litua vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose. Taigi šitaip apie 1995 m. šalia senosios „upelinės“ versijos oficialiojoje raštijoje atsiranda ir naujesnė, ne su geografija, bet su istorija siejama versija, kurios autoriumi skelbiasi profesorius, habilituotas daktaras Simas Karaliūnas.

    Tačiau egzistuoja ir kita, mažiau žinoma Lietuvos šaknų paieškos istorija – pavadinkime ją „pogrindine“. Manytina, ją verta priminti. Kodėl – paaiškės vėliau.

„Pogrindinė“ versija


    Reikėtų pradėti iš toliau. Praėjusio amžiaus šeštame septintame dešimtmetyje būrelis jaunų žmonių, neapsikentusių jau pradėjusios pūti sistemos tvaiko, susibūrė į bendriją, nepasakytum – organizaciją. Gyveno jie daugiausia Mokslų akademijos aspirantų bendrabutyje, dalyvavo žygeivių, ramuviečių, Eucharistijos bičiulių veikloje, rengdavo literatūrinius pasibuvimus. Vienam jų, Mindaugui Tomoniui, žuvus ar buvus nužudytam, jie įvykdė jo priesaką – pradėjo leisti pogrindžio kultūrinį žurnalą „Pastogė“ (pastogė – tai erdvė, kur galima laisvai kvėpuoti ir kurti...), o jį užspaudus tęsė pradėtą darbą, išleisdami rinkinį ETHOS, – iliustruotą, 137-ių puslapių. Jame 1984 m. ir buvo išspausdintas straipsnis „Dėl Lietuvos vardo kilmės (vardan tos Lietuvos...)“.

Štai šis tekstas:

   
    Lietuvos pavadinimo kildinimas iš menko upeliuko, ištekančio iš Lietaukos raisto, nepatenkina ne tik „tautiškai“ nusiteikusių mūsų tautiečių, bet ir reiklesnių kalbininkų. Atsiradęs tada, kai buvo madinga tautos bei valstybės pavadinimus žūt būt kildinti iš geografinių terminų, toks Lietuvos vardo aiškinimas dabar atrodo ne tik mažai patikimas, bet ir, svarbiausia, nebeperspektyvus. Išeitis būtų – radikaliai naujas požiūrio taškas.

    Atrodo, kad šitokia galimybė yra. Siūloma atkreipti dėmesį į senžodį lieta. Iš šio žodžio reikšmių, pateiktų DLKŽ, įsidėmėtinos šios: 3. daiktas, dalykas, reikalas ir 6. valstybė, valdžia (?). Jei pirmoji reikšmė turi atitikmenį latvių kalboje, kur vartojama kaip kasdienis žodis (latv. lieta – daiktas, dalykas, reikalas; byla. Esama ir išvestinių žodžių, pvz., lietpratejs – reikalo žinovas, specialistas), tai ties antrąja – valstybė, valdžia – yra padėtas klaustukas. Matyt todėl, kad šitokia prasme jis randamas tik raštuose, o ne gyvojoje kalboje.

    Tačiau nepalieka keistas įspūdis – tie pirmieji mūsų literatūros vyrai – M. Akelaitis, S. Daukantas – lyg būtų žinoję seną ir pamirštą, aidijose dingusią šio paslaptingo senžodžio reikšmę. Įsiklausykime: „Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo“ (M. Valančius); „Buvo gi pats lietos vyras, karėj ir ūkėj sumanus“; „Lietos nuomonėj toksai kiemas vadinos da ūkiu“ (S. Daukantas); „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“ (Auszra, 1884, p. 81). Ir pagaliau: Lietos medis (Mitt., DLKŽ).

Kas tie lietos vyrai, lietos medis? Kas ta lieta?


    Kaip ir visada, dairytis atsakymo reikia plačiojoje mūsų indoeuropiečių šeimynoje, tarp artimiausių giminių, kadaise palikusių jas pagimdžiusios baltės-motinos lopšį, ir iškeliavusių gyventi savo gyvenimo, idant prakustų, išmoktų rašto ir kitų logos’iškų mandrybių. Ir štai – senųjų graikų žodis λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija). Tokios „leitourgijos“ buvo, pvz., savo pinigais išlaikyti chorą tragedijoje, paruošti karo veiksmams triremą ir t. t. Mus domina pirmoji šio sudėtinio žodžio dalis λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip savo ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija, t. y. rinktinė atstovybė Atėnuose, savotiškas senatas, išrenkamas iš 50 senatorių tam tikram laikotarpiui, turėjusių visą vykdomąją valdžią (plg. Lietos vyrai, Lietos medis). Vėliau leiton vartojamas jau tiesiog valstybės, valdžios reikšme.

    Tad dėl mūsų lietos ryšio su valstybe, valdžia (taryba) abejonių neturėtų kilti. Matyt, lieta – pirminė socialinė-militarinė aglomeracija, tam tikra rinktinių vyrų, „karėj ir ūkėj sumanių“ taryba, turėjusi, turbūt, nuolatinę rinkimosi vietą – po lietos ąžuolu – aptarti bendriems reikalams – lietoms. Lieta ir bus buvęs tas pirminis pagrindas, laĩtas (laitas – plūktinė molio asla; krosnies pagrindas, padas, – DLKŽ), būsimos Mindaugo valstybės provaizdis, matrica (plg. lietuvas – forma liejimui), o kartu ir (fizikos terminu) – kristalizacijos centras. Lietų sankaupa (galūnės -uva ir -ija reiškia sankaupą), sąjunga – LIETUVA.

    Tad žodis Lietuva yra tam tikros valstybingumo formos, valstybės sinonimas. Savo lietuvą, valstybę, mes vadiname tiesiog Lietuva (įsidėmėtina, kad istoriškai, regis, pirmiau yra fiksuotas žodis Lietuva, o tik paskui – lietuviai. Su kitomis baltų gentimis atvirkščiai: pvz., prūsai/Prūsija), kaip kad vieną ramonoteistinį Dievą, kurį tikėjome – tiesiog Dievu. Panašiai, matyt, galime kildinti ir Letiją, senąjį Latvijos pavadinimą (plg. Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ (1209) Lettia, Leththia ir vėlesnių vokiečių šaltinių Lettia, Lettya), o gal net ir senujų lotynų Latiumą, Romos imperijos lopšį (įsidėmėtina, kad tiek lotynai, tiek achajai atsikėlė į Apeninus ir Balkanus vienu metu – apie 2000 m. prieš Kr. Beje, Homero Graikijos, Ẹλλαδα (Ellada – šalis ir miestas Tesalijoje), taip pat Ēlidos (šalis ir miestas Peloponese) aliteracijos kelia įdomių minčių).

     Pats žodis lieta yra kildintinas iš liẽti, -ja (lẽja, liena) – 1. daryti, lieti ką nors iš sulydyto metalo, vaško (varpą lieja; auksu lieti pentinėliai), 2. lipdyti kuo, glieti, 3. jungtis į vieną, susilieti – DLKŽ (pabr. mūsų). Tam tikrą šaknies liet- evoliucijos kryptį galima atsekti iš bendraeuropietiško fono, kur let- lot- lat- reiškia „tekėti“. Bet jei kornų lad-, liquor, lotynų latex – „visokia drėgmė, skystis“, tai airių lathach – „dumblas“, o sen. vokiečių aukštaičių letto – „molis“ iš ledjan (plg. jau minėtą laitas – molinė plūktinė asla; laituoti – glaistyti moliu) rodytų tendenciją į tirštėjimą, jungimąsi, konsistenciją (plg. K. Būga, Raštai, t. 1, p. 457).

    Kita lygiagreti ir sinonimiška šaknies liet- atžala lyd- (lied-) – lydinti, liedinti – duoda lygiagretų lietai ir tam tikra prasme adekvatų žodį liaudis (y[ie] → iau; plg. sl-y-sti→nuošl-iau-ža). Įdomu, kad lietuvių kalboje turime visą šio žodžio atsajumo skalę: liaudė – giminė (liaudė yra sugimimas į kits kitą, – DLKŽ); liaudžia – didelė šeimyna (tiek savi, tiek svetimi), minia – iki dabartinės liaudies, pirmąkart šia prasme pavartota S. Daukanto.

    Tad Lietuvos vardą siūloma kildinti iš pirmvardžio lieta, reiškiančio pirminį socialinį-militarinį liedinį, rinktinę bendriją, junginį, bendro rūpesčio jungtis, vienytis pagimdytą, vėliau išsišakojantį dviem – Lietuvos ir liaudies atžalom.

    Svarbiausia, kad šitai netaptų vien kalbininkų pasišnekėjimu, o priverstų mus kitaip pajausti, pažiūrėti tiek į mūsų valstybės ir tautos atsiradimą, tiek į pagrindinį dabarties rūpestį: esmės – liaudies ir jos formos – Lietuvos lydinį naujomis sąlygomis. Vardan jos – Lietuvos – teesie tarp mūsų lyda ir vienybė. (ETHOS, 1984, p. 132)

    P. S. Keleriems metams praėjus po šios publikacijos, teko išgirsti, kad panašiai Lietuvos vardą – iš lietos – yra kildinęs aušrininkas Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937) įvade į savo veikalą Gramatika języku litewskiego. Veikalo neteko matyti, nes jis, regis, taip ir liko rankraščiu. Aušrininkai niekada neklydo!

    Šis straipsnis, kiek papildytas jau Atgimimo laikais buvo išspausdintas „Kauno aide“ (1988, Nr. 10), „Aušrinėje“ (1989, Nr. 2), taip pat mokykloms skirtuose Lietuvos geografijos skaitiniuose „Lietuvos žemė“ (1991, pakart. leid. 2000).

     Kaip matome, jau 1984 m. buvo pasiūlyta kita ieškojimų kryptis, atremta į senžodį lieta, tačiau be rezultatų. Jei pogrindžio tekstų galima buvo ir nepastebėti, tai Atgimimo laikais toks pasiteisinimas jau nebetiko – juk „Aušrinė“ buvo vienas iš nedaugelio jau laisvų kultūros leidinių, pakankamo lygio ir populiarumo, o ir „Kauno aidas“ nebebuvo pogrindinis, tad buvo galima tikėtis sulaukti atgarsio. Ir buvo sulaukta – aršaus puolimo ir atmetimo nepaaiškinant. Pirmasis šitaip sureagavo kalbininkas, dabar jau amžinatilsį Aleksandras Vanagas, o po jo ir garbusis akademikas Simas Karaliūnas. Rezultatas – „Gimtojo krašto“, tuomet buvusio populiarumo viršūnėje, redaktorius Algimantas Čekuolis tylomis parodė triuškinamą recenziją ir gražino rankraštį.

     Visų šitų recenzijų „vedamoji“ mintis buvo tokia: „upelio“ teorija pagrįsta vieną kartą ir visiems laikams, ir apskritai nėra ko lįsti ne į savo daržą... Ir taip Lietuvos vardo byla ilgam nugrimzdo Leton, tiksliau Lietaukos pelkėn, kol buvo atgaivinta Dubonio studijų. Tačiau „tiesos momentas“ buvo praleistas – Atgimimas baigėsi, ir visuomenės dėmesys nuo „romantinių padebesių“ nukrypo į materialesnius dalykus – iš kur kilo Lietuva jau mažai kam berūpėjo, o rūpėjo kaip čia kuo daugiau jos atsiėmus ar pasiėmus...

     Nuo straipsnio, išspausdinto ETHOS, praėjo jau 25 metai, tačiau Lietuvos vardo bylos būklė viešojoje erdvėje tik pablogėjo. Peržiūrėjus keliolika mokyklinių Lietuvos istorijos vadovėlių, susidarė įspūdis, kad šis klausimas apskritai apeinamas. Vieninteliame „Mokykliniame istorijos žodyne“ (sud. Albinas Endzinas, 2000) yra pateikiama, aišku, upelio versija. Maža to, šis ypatingos svarbos mūsų istorinei savimonei klausimas apeinamas net „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ – tome, skirtame Lietuvai, jo nerasime! Alfredo Bumblausko grosbuche „Senosios Lietuvos istorija“ pripažįstama buvus leičius, bet „iš kur kilęs pavadinimas, neaišku“ ir t. t. Kas dėl viso to kaltas – visuomenės abejingumas, akademinės intrigos ar konservatyvumas, – tegul sprendžia skaitytojas.

     Jei jau prabilome apie akademinius dalykus – kelios pastabos apie akademinę etiką. Dubonis, pirmas įvesdinęs terminą leitis į istorijos tyrinėjimų akiratį, neabejojo jo sąsajomis su Lietuvos vardu. „Iki šiol ne kartą akcentavome Lietuvos vardo kilmę iš leitis“, – rašo Dubonis straipsnyje „LDK dvarų leičiai“ (Lituanistica, 1992, Nr. 1). Pirmieji Dubonio tekstai šia tema pasirodė jau 1990 m. („Lietuvos vaitystė“, in: Lituanistica, 1990, Nr. 2).

     Gal mes, eiliniai skaitytojai, čia ko nors nesuprantame, tačiau kaip šio visiems lietuviams svarbaus atradimo autoriumi tapo profesorius Karaliūnas? Juk pirmoji jo publikacija šia tema pasirodo tik 1994 m. „Lietuvos aide“ (beje, joje nėra nė žodžio apie Dubonio darbus). Išsamus Karaliūno straipsnis išspausdinamas 1995 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“. Jame išties Lietuvos vardas kildinamas iš senovinio kariaunos, karių būrio pavadinimo – slav. Litva, t. p. leitjai, laiti, t. y. labiau pabrėžiamas militarinis, senesnis šio senžodžio aspektas. Atlikta išties kruopšti lingvistinė analizė, įvesdinta į platesnį, indoeuropietišką kontekstą. Tačiau tai reikalo nekeičia – hipotezės autorius akademiniame lygmenyje yra Dubonis.

     Tačiau tai netrukdo garbiajam habilituotam autoriui prisistatinėti autoriumi kad ir antai tarptautinėje baltistų konferencijoje Maskvoje, kur, be abejo, jis buvo entuziastingai sutiktas: „Tai stambiausias atradimas! Ir apie jį reikėtų šnekėti kuo garsiau. Iki šiol lituanistai naiviai išvedinėjo Lietuvos vardą iš upeliūkščio, apie kurį niekas net negirdėjo. O čia Karaliūnas atlieka tokią plačią ir gilią kalbinę, socialinę etninę analizę! Laiti, leičiai (socialinis sluoksnis, kunigaikščio tarnybiniai žmonės, družina), analogijos kitose kalbose... apie tokius dalykus reikėtų šaukti tiesiog užsilipus ant bačkos...“, – rašo sužavėtas konferencijos dalyvis. Ką čia bepridursi... O jaunajam mokslininkui, besiruošiančiam ginti daktaro disertaciją (1996), belieka pro dantis pritarti: „S. Karaliūno hipotezė šiuo klausimu yra stipri ir perspektyvi“...

     Galima klausti, ar tai jau taip svarbu – kas pirmesnis. Sub specie aeternitatis – gal ir ne. Tačiau dar yra ad hōnores. Grįžkime prie pačios šaknies liet- (leit-). Karaliūnas sieja ją su germanų kalbų atitikmenimis: „vokiečių Ge-leite – „lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus“, vokiečių žemaičių leide (pirminė forma laita) – „palyda“, senovės fryzų lid – „būrys, palyda“, senovės islandų lith – „palyda; kariai“ ir t. t. Taigi vyrauja karybos, palydos karių būrio motyvas. O Dubonio interpretacijoje vyrauja tarnavimo, pavaldinio kompleksas, labiau civilinė, nei militarinė funkcija – prievaizdų funkcijos, muitų rinkimas, vėliau žirgininkystė, karyba tik epizodiškai.

     Bet, jei mestume žvilgsnį į aukščiau perpublikuotą pogrindžio laikų straipsnį, tai rastume liet- siejimą su apskritai valdžios sąvoka – baltiškuoju (lietuvių-latvių) terminu „lieta“ (plg. DLKŽ – 6. valstybė, valdžia (?). Klaustukas čia, matyt, todėl, kad ši prasmė jau buvo išėjusi iš apyvartos). Tiksliausiai šį aspektą nuspėja Daukantas, siedamas jį su Staatsman – valdžios, valstybės vyras. Dar archaiškesnį kontekstą aptiksime pas senovės graikus – leito – „valstybė, valdžia“; lēiton – senatas etc. Tai, ko gero, ir bus pamatinis šaknies liet- kontekstas. Juk valdžios sąvokos išvestinės yra ir karyba, karinė prievolė, ir tarnavimas valstybei, valdininkavimas.

     Keista, kad kalbininkai neatkreipė dėmesio į šį senovės achajų – vienos pirmųjų ide genčių, įkūrusių valstybę, terminą – universaliausią, aprėpiantį visus valdžios aspektus ir patį artimiausią, beveik identišką baltiškajam – leito / lieta. Šitaip, matyt, Europos kultūra yra baudžiama už klasikinio lavinimo, pagrįsto klasikinių kalbų mokymu, atsisakymą...

Dėl senžodžio lieta ir termino „Seimas“


     Kaip jau sakyta, senuosiuose raštuose – Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus – randame šį senžodį kartu su vartosenos pavyzdžiais – lietos vyrai, lietos ąžuolas ir kt. Galima jį laikyti latvizmu (ten jis kasdienis žodis), tačiau neabejotina, kad tai yra baltiškas žodis. Keista, kad Dubonis bando šitai neigti, skelbdamas jį skoliniu iš lenkų (?) kalbos: zalęta, zalętny mąż – czcigodny, znaczny, – ir remiasi Stefano Reczeko žodynu Podręczny słownik dawnej polszczyzny (1968). Tačiau kitas lenkas, Wojciechas Smoczyńskis, lietuvių kalbos etimologinio žodyno (Język litewski w perspektywie porуwnawczej, 2001) autorius, nieko lenkiška čia neįžiūri ir laiko šį žodį, kaip įprasta, latvizmu. Visų pirma zalętny ir lieta giminystė lingvistiniu požiūriu neįtikina, o jeigu taip ir yra, tai veikiau atvirkščiai – lenkų skolinys iš lietuvių kalbos, lietuviškos istorinės terminijos, toks pats kaip seimas (žr. toliau). Juk senoji, sulenkėjusi Lietuvos bajorija yra mentalinis Lenkijos stuburas, jų antika – pradedant Narbutu ir baigiant Pilsudskiu.

     Praėjus kiek laiko po Kovo 11-osios, aukščiausioji Lietuvos valstybės institucija vėl buvo pavadinta Seimu, taip pratęsiant LDK tradiciją. Taip vadinasi ir Lenkijos, panašiai – Latvijos aukščiausioji valdžia, gal kada nors vadinsis ir Gudijos. Tačiau Seimas nėra skolinys iš lenkų – tokią užuominą rasime DLKŽ. Tai senas baltiškas žodis, vartojamas ne tik istoriškai, bet ir liaudies kalboje, buityje – susirinkimo, suėjimo, sambūrio prasme. Pavyzdžiui, „Gandrai seimuoja (būriuojasi); gandrai seimus neša – ruduo atėjo“ (DLKŽ).

     Šitame susiėjimo kontekste ir reikia ieškoti žodžio gimties – susirenkama į būrį, kai norima ką nors bendrai nutarti, išspręsti. Turime ir tarpinį variantą – saĩmas, sąeimė. Tad seimas sudarytas iš priesagos są(su)- ir veiksmažodžio eiti („tėvūnas iškeliavo į sueimą“; plg. latvių saeima). Esama ir tarpinio prasminio klodo – DLKŽ 2. protas, išmintis – „visu savo seimu pasirodė“; 3. skaičiuoti – „Išseimavok, kiek išeina už kiaušinius“. Tuo tarpu lenkų kalboje šaknis seim- nieko nesako. (Beje, po saule nieko nauja – štai keletas eiliuotų liaudiškų Seimo „įvertinimų“ iš to paties DLKŽ: „ginčijasi kaip Seime“ (Jonuškis); „meluoja, kaip Seime nuvažiavęs“; „Seimo ponai varnas gaudo“; „kai Seimas susėda, visus pinigus suėda“).

     Tad lenkai iš senosios Lietuvos valstybės skolinosi ne tik valstybingumo, bet ir karybos-administravimo terminiją, antai karuža (vaivada; vėliavininkas, karvedys; prievaizdas) – lenk. chorąży; į lenkų kalbą nukeliavo ir net jų tautiniu patiekalu (bigos) tapo senovės lietuvių karių valgis bigė (su daržovėmis troškinta mėsa, savotiškas fastfood, greitmaistis – plg. bigė – „trumpas“).

     Gaila, kad buvo užmirštas dar archaiškesnis nei Seimas terminas Lieta. Būtume turėję visiškai originalų aukščiausios valdžios pavadinimą, liudijantį seną valstybingumo tradiciją.

     Visa ši, su Lietuvos vardu susieta svarstyba telpa ir į archaiškiausią Indoeuropos klodą – į sanskrito, vedų kultūros kontekstą. Ir apskritai į tokio masto problemas, paliečiančias giliausius mūsų savimonės klodus, reiktų žiūrėti iš aukštesnės varpinės, iš kultūrologinio konteksto, nepasiduodant pagundai įsiknisti į empirikos smulkmę, būdingą lietuviškoms humanitarijoms. Empirikos reikia, bet vien jos nepakanka. Baltistikos patriarchas Toporovas apie kuklias pogrindžio kultūrininkų pastangas yra išsitaręs: „Apskritai jūsų darbus vertinu teigiamai. Juose matau reakciją į empirinius ir dažnai paviršutinius darbus [...], kurie tuo laiku, 8–9 dešimtmetyje buvo spausdinami lietuviškoje spaudoje ir kuriuos būtų galima ir griežčiau vertinti“...

Ukrainos Lietuva – Лeτaвa


    Vietovardžių, susijusių su leitis, ieškota dabartinėje Lietuvoje bei Vakarų Gudijoje. Tačiau štai, kelionių po Didžiają Lietuvą, po LDK metu (2004–2007) pietryčių Ukrainoje, Podolėje, šalia Podolės Kameneco (Kamenec-Podilsk) aptikome miestelį Lietava. Netoliese yra ir Liatiči, ir Letičiv. Ką tai galėtų reikšti? Vargu ar tai baltizmai – Podolė, o ypač Podolės Kameneco apylinkės yra pačiame baltiškojo arealo, baltiškojo ovalo paribyje, o gal ir už jo ribų – čia tekančios upės priklauso daugiausia Dniestro baseinui, čia pat Moldavija, senovinė Valakija. Iš kur čia galėtų būti leičių pėdsakų?

    Atsakymą gali duoti garsiosios Podolės Kameneco pilies istorija. Tai – labiausiai (į pietvakarius) nuo dabartinės Lietuvos nutolusi didinga LDK pilis – niekada nesugriauta, stovinti kaip stovėjusi jau daugiau kaip 700 metų. Pasak legendos, o ir istorinių šaltinių, ją įkūrė keturi dk Gedimino vaikaičiai – Karijoto sūnūs, Karijotaičiai (Jurgis, Aleksandras, Teodoras ir Konstantinas). Mūšių su Aukso orda įkarštyje jie atjojo į šiuos kraštus ir aptiko idealią vietą piliai įkurti – Smotričiaus upės pasagos pavidalo vingį aukštais, virš 25 metrų uolėtais krantais.

    Ir tarė – būti piliai čia! (Pagrindinė miesto gatvė yra pavadinta Karijotaičių vardu.) Per keliolika metų buvo pastatyta strateginė užkarda stepinių tautų – totorių, o vėliau ir turkų – ekspansijai į Lenkiją ir į Europą. Mat Podolė buvo tarsi vieškelis, kuriuo nomadinės tautos puldavo Vakarus. Šią užtvarą sudarė pilių sistema – be atraminės Podolės Kameneco pilies dar buvo pastatytos Skala Podilska, Čortkovo ir kitos.

    Šiai pasienio fortifikacinei sistemai aptarnauti reikėjo nemažos kariaunos, didelio patyrusių ir patikimų karių būrio – reikėjo leitjų. Sakoma, kad pilių, ypač pasienio, įgulos keisdavosi, tačiau, matyt, būdavo apgyvendinamos ir vietoje – iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?). Dažnas tam krašte pavadinimas yra Zastava, Zastavna (užkarda). Niekur kitur Ukrainoje, apskritai LDK rytuose nerasime tokios L(i)et- vietovardžių sankaupos. Intrigą didina ir tai, kad šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka. Ką tai galėtų reikšti?

    Ir jau visai hipotetinis pasvarstymas – senose enciklopedijose rašoma, kad Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai), kur gyvena zaporožiečių palikuonys (po Zaporožės Siečės sutriuškinimo 1785 m. dalis Zaporožės kazokų patraukė į Turkiją ir pakeliui galėjo apsigyventi šioje saloje). Palyginkime jau minėtą Letavą, Letičiv su Leti. Nejau esama ryšio tarp karingųjų Zaporožės kazokų ir leičių? Šiaip ar taip, sunku patikėti, kad zaporožiečiai susiformavo vien iš pabėgusių nuo baudžiavos valstiečių – iš kur tada jų karingumas, gebėjimas kurti militarines struktūras?

     Galbūt dalis jų – leičių palikuonys? Juk Siečę vadino „stepių Sparta“, o Leti sala savo gamta primena paliktąsias Dniepro salas. Dabar Letea – gamtos draustinis, kur auga daug retos augmenijos. Kaip čia ta proga neprisiminsi – ...anoj pusėj Dunojėlio... Kiti šaltiniai sako ten gyvenus rusų sentikius, o ir pats pavadinimas Leti yra nežinia kokio senumo – jeigu senesnis nei XVIII–XIX a., tai prielaida nepasitvirtina. Kol kas to nepavyko aptikti – žemėlapiai su šiuo toponimu yra iš XIX a. vidurio ( http://www.wdl.org/en/item/2576/ ).

     Įdomu, kad šie sentikiai vadinami lipovany. Tačiau kai kur, pavyzdžiui, Ukrainoje vietiniai totoriai yra irgi vadinami lipovany. Šio žodžio etimologija neaiški, tačiau vienas iš variantų vertas mūsų dėmesio – mat tie patys ukrainiečių šaltiniai teigia, kad totorius – lipovany – dar vadino ir lipki (matyt, sutrumpintai).

     O štai lipki etimologija žada sensaciją – „Lipkami vadino Lietuvos totorius jų gentainiai Krymo totoriai ir turkai osmanai, nurodydami tuo pačiu jų gyvenamą vietą, nes Lipka – tai iškreiptas Lietuvos vardas (оскилки Липка чи Лiпка – то була перекручена назва Литвы). Lygiai taip pat Lietuvos totoriai tiurkiškai buvo vadinami Lipka tatarlar, arba tiesiog Lipka“. Romas Batūra toliau rašo: „Vadinamajame Anonimo Iskanderio šaltinyje, sudarytame XV a. pradžioje [...] minima „Libka“, įėjusi į Džuči ulusą, t. y. Aukso Ordą, o ryšium su XIV a. pabaigos įvykiais nurodoma, kad „Libka“ yra pakraštinės gyvenamos žemės šiaurėje. Turbūt tas pats kraštas („Lika“) minimas Gaffari šaltinyje, sudarytame XVI a. Čia, matyt, minima Lietuva“ (Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą, 1975, p. 74–75). Taigi Leti, lipovany, lipki... zaporožiečiai, sentikiai, totoriai.

     Istorikai žino, kad vardai keliauja, kaip ir žmonės.
Kuo mums svarbi visa ši painiava? Matyt, tuo, kad jos dėka galime aptikti pėdsakus, kuriuos paliko plačiose Rytų erdvėse karingieji mūsų protėviai – leičiai, tie lietuviški roninai (taip vadinami netekę vasalo samurajai). Jose išbarstyti ne tik jų kaulai – jose tarsi žybčioja, tebegyvena savo gyvenimą jų palikti vardai ir žodžiai, tik jau kitose, semantinėse erdvėse...

Šiaurės Rusijos LITVA


     Toporovo dėka buvo atrasta dar viena slavų raštijos termino litva metamorfozė (čia ir toliau cit. iš Toporovo str. „Šiaurės Rusijos lietuva: Mitas ir realybė“, in: Liaudies kultūra, 2004, Nr. 5).

     Etnografai jau seniai yra aptikę, kad šiaurės Rusijos folklore gan keistame kontekste pasitaiko užuominų apie litva. Kai kur girdėti sąskambių su istoriniais šaltiniais, bet esti ir savų, nelauktų ir netgi šokiruojančių prasminių klodų, atspindinčių, anot Toporovo, „fantominius“ šiaurės rusų vaizdinius apie kadaise jų kraštuose siautusį, iš svetur atėjusį gaivalą (terminas „fantominis“ čia reiškia tą patį, kas medicinoje vadinama „fantominiais skausmais“, t. y. kai skauda nesama, jau amputuota galūnė).

     Štai ištraukos iš šių tautosakinių tekstų: litva šla, vsio krošila na puti... („lietuva ėjo, viską pakeliui naikindama“; (litva) šla, vot vsio na puti smetala, da, smiatala vsio na svete („[lietuva] ėjo, va viską pakeliui šluodama, viską pasaulyje nušluodama…“), ir netgi prilyginama gamtos stichijai: nu, idiot, čto kak… takoi vrode vetra, uragan... („na, eina, kaip... vėtra kokia ar uraganas“).

     Ką tai reikštų? Šiaip tyrinėtojai buvo linkę sieti šiuos tekstus su XVII a. pradžios Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karu, kai dėl „smutos“ nusilpus Rusijai, jungtinės lenkų ir lietuvių pajėgos buvo užėmusios Maskvą. Tačiau Toporovas žvelgia giliau. Jo nuomone, šie tautosakiniai tekstai atspindi priešistorinius laikus, kai atskiros lietuvių kariaunos – litvos – siaubė gretimus Šiaurės Rusijos plotus. „Šiaurinė baltų hidronimų paplitimo riba iš esmės sutampa su erdvės, kurioje išliko padavimai apie lietuvą, pietine riba.“ Ši riba siekia 56° platumą ir eina linija Pskovas – Toropecas – šiaurinės Maskvos apylinkės. Matyt, šiuose padavimuose fiksuotas tas Lietuvos valstybės tapsmo etapas, kai karingi lietuvių būriai, kariaunos, lietuvos (litvos) stichiškai ir turbūt dar neorganizuotai siaubė kaimyninius kraštus.

     Kliūdavo ne tik latviams ir estams (ką rodo istoriniai šaltiniai), bet, pasirodo, ir šiaurės rusams. Litva čia pasireiškia kaip nenumaldoma, nenugalima karinė galybė, net primenanti stichiją, uraganą, ir tik vėliau atsiranda pasipriešinimo, atsparos šiai galybei požymių – litva to šla, vsio razgrablivala, poka ne ostanovili… („lietuva ėjo viską plėšdama, kol nesustabdė“). Kad kalbama ne apie istorinius laikus, matyti iš tekstų – Lietuvą valdo mitinis karalius Limbalas (Cimbalas, Čembal, Čumbal) ir jo sūnėnai Livikai (Litviakai?).

     Maža to, ši litva pačiame archaiškiausiame tautosakiniame klode iškyla ne tik kaip gamtos stichija, bet ir kaip archetipinė, beveik kosmogoninė apraiška, egzistavusi „jau prieš visa ką...“, palikusi gilius pėdsakus ne tik žmonėse, bet ir landšafte, gamtoje – pylimus, pilkapius, kur randami milžiniški kaulai, taip pat didžiuliai akmenys.

     Liaudies sąmonėje lietuva siejasi su „vaizdiniais apie pasaulinį tvaną, su ledynmečio laikų padariniais. Litva – ona vsio, navernoje, zaljot („lietuva – ji, ko gero, viską užlies“); potop, litva i etot… vot ono odno i tože („tvanas, lietuva ir tas... tai yra vienas ir tas pats“). Dar įdomiau, kad „lietuva pastoviai informatorių siejama su pasaulio pabaiga, kaip ir ledynas“.

     Tad ši Toporovo studija ne tik praplečia termino lietuva diapazoną, bet ir sutvirtina „militarinę“ Lietuvos vardo kilmės prielaidą, atverdama kelią eiti dar giliau.

     Ir pabaigai leiskime sau „laisvai kvėpuoti“ (iš „Pastogės“) – nerkime į pačią žodžio glūdumą, į jo kamieninę lastelę. Lie-ti(s) (lieja, liena) – tarpinė būklė tarp esõs ir formos (skvarmos). Esa dar tebeesti esa, bet ją jau galima justi – jos lieją, liejimasi į pirmykštę praformą, išgirsti jos sruvenimą ar ošimą... Παντα ρει – ištaria filosofas seniausią Europos kultūroje filosofinį sakinį. Tačiau tai ne „visa keičiasi“, kaip šią archainę minklę išvertė aristotelininkai, o „visa srūva, liejasi, lyja“. Kas gi ten srūva, liejasi, teka?.. Užmerkime akis, palikime tik ausį... Ausis! Daiktų, reikšmių, formų pasaulis išjungtas! Mane švelniai liečia (liesti – lietá, lyta) pati esa, o gal jau jos pirminė substancija, ikidaiktinė.

     Visa tebeesti esa, tačiau jau kažkas prasidėjo, pasiliejo, palijo... Esá (aisa) – pasaulio liūdesys, weltschmertz, – iš negalėjimo būti, tapti, pasireikšti, būti pasmerktam amžinai esėti... Tačiau kartu ir nuojauta, kad būtis, tai, kas būna, būva, buvoja, kas yrá – čia ir dabar – anksčiau ar vėliau suyra, yra pasmerkta irimui, ýrui. Lieti(s) – tai tarpinė būklė, tai būti/esėti tarp esõs ir ýro. Yras – tai daiktų, lemtų suirti, pasaulis. Nedrįstame kartu su Mokytoju Eckhartu teigti, kad Deus est esse, esse est Deus. Tam būtina turėti asmeninės mistinės patirties bei ontologinės drąsos, balansuojančios ant žmogiškojo intelekto skvarbos ribų. Esa – tai, kas amžina, kas niekada nebūva, bet užtai ir nemiršta, kas gamtoje amžinai žalia ir niekada nepražysta. Liejá, lietá, lietus, lietuvá – tai, kas osciliuoja tarp esхs ir būties, tarp žaliuoti ir žydėti. „Vieninteliai teisėti Aukščiausios tikrovės žyniai esame mes, poetai“, – yra pasakęs Oskaras Milašius. Ko gero, tai tiesa... Įsiklausykime: lietus lietuvoje, lietus lietuvoje... Arba: plaka lietus medžių lapus / ir vėl neramu, ir liūdna bus / tiktai sunkiom, šlapiom galvom / linguos linai mėlynai mėlynai...

rorate coeli

rasokita dungūs
liekitės lietūs
išlykita gėlą
anta Lietuvos
anta Lietuvėlas
    (Algirdas Patackas)

P. S. Autorius dėkoja senam bičiuliui, LR ambasadoriui Rumunijoje Vladimirui Jarmolenkai už pagalbą renkant medžiagą straipsniui, rausiantis po senus žemėlapius.

Komentarai Lietuvos tyto svetainėje
http://m.lrytas.lt/?data=&id=1249965477 ... 456&view=6

124. Žygeivis  20:11 10-05


    1. Pataisau - Podolės Kamenecas yra ne pietryčių Ukrainoje (kaip parašyta straipsnio tekste), o pietvakarių, buvusios Haličo Volynės kunigaikštystės teritorijoje.

    2. Dar toliau į vakarus- dabartinėje Slovakijos ir Austrijos teritorijoje yra net trys upės : Lietava-Leita (Leitha), Litava ir Litavka. Šalia jų daugybė miestelių su šių upių pavadinimais. Tame tarpe ir milžiniška Litavos (Lietavos) pilis.

    3. Plačiau Lietuvos istorijos forume, temoje:

    Ankstyviausias autentiškas LT vardo paminėjimas

    Taip pat mano svetainėje Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas yra keletas tam skirtų temų. Paieškokite per Google.

    4. Senieji lietuviai-leičiai, kaip ir kitos to meto baltų gentys, tikrai nesėdėjo tarp pelkių, o bastėsi po visą Europą - kaip ir kitos to meto (maždaug 3 a. pr. m. e. - 5-7 a. m.e.) gentys - keltai, germanai, slavai, tiurkai, ugrofinai (pvz. vengrai), ... Archeologiniai radiniai (pvz. Taurapilio ir kiti) tai jau daug kartų patvirtino.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Spa 2009 00:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas

Lietuva, Lieta, Leitis. Ką manote?

http://forum.istorija.net/forums/thread ... 80&start=1
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 6&posts=48

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 13:26 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Tą ir manome:  lietus - lieti  - Lietuva - lietuviai. :smile38:


    Pirminė indoeuropietiškoji žodžio "lietis" (senesnis variantas - "leitis") prasmė yra "tekėti (skysčiui")". Iš čia ir įvairūs upių pavadinimai Europoje, tame tarpe ir Leita (Leitha).

    Ir, manau, jau būtent iš tokio upės pavadinimo kilo "leičių" sąvoka - kaip iš šio regiono kilusios, gerai organizuotos, grupės karių ("kariaunos"), kurie (analogiškai 8-9 amžiaus variagams "rus"), suvienijo vieną ar kelias senovės baltų gentis, o šių palikuonys įkūrė Lietuvos Valstybę.

    Atsižvelgdamas į surinktus duomenis apie upes Leita - Lietava, esančias dabartinėse Slovakijos, Austrijos, Vengrijos, vakarų Ukrainos teritorijose, spėju, kad ta "kariauna" - "leita" atėjo iš centrinės Europos regiono, tuometinio pasienio su Romos imperija.

Būtent todėl jie jau turėjo tokių karinių, organizacinių bei technologinių žinių ir realios patirties, kuri leido jiems paimti valdžią kažkokioje senovės rytų baltų gentyje (o gal ir keliose gentyse).

Upė Leita-Litava (tarp Austrijos ir Vengrijos) ir upės Lietavos (Slovakijoje ir Vakarų Ukrainoje)
viewtopic.php?f=8&t=3789

Lietuvos leičiai-laičiai ir Romos imperijos "laeti" - ar yra ryšys?
viewtopic.php?f=8&t=5446

   Iš kitos pusės, ta rytų baltų gentis (ar gentys) irgi atėjo kažkur iš rytinio tuometinio baltų arealo - iš ten, kur ji ilgą laiką kontaktavo su senovės finų gentimis (iš čia 40 procentų finiškų genų dabartinių lietuvių genuose) bei stepių klajokliais (iš čia kovinių žirgų auginimo bei naudojimo kare įgūdžiai).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 13:50 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Jau rašiau - to lei niekur nematome, nebent kildintume Lietuvos pavadinimą iš deivės - Letona.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Spa 2009 15:48 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
Tą ir manome:  lietus - lieti  - Lietuva - lietuviai. :smile38:


    Pirminė indoeuropietiškoji žodžio "lietis" (senesnis variantas - "leitis") prasmė yra "tekėti (skysčiui")". Iš čia ir įvairūs upių pavadinimai Europoje, tame tarpe ir Leita (Leitha).

    Ir, manau, jau būtent iš tokio upės pavadinimo kilo "leičių" sąvoka - kaip iš šio regiono kilusios, gerai organizuotos, grupės karių ("kariaunos"), kurie (analogiškai 8-9 amžiaus variagams "rus"), suvienijo vieną ar kelias senovės baltų gentis, o šių palikuonys įkūrė Lietuvos Valstybę.

    Atsižvelgdamas į surinktus duomenis apie upes Leita - Lietava, esančias dabartinėse Slovakijos, Austrijos, Vengrijos, vakarų Ukrainos teritorijose, spėju, kad ta "kariauna" - "leita" atėjo iš centrinės Europos regiono, tuometinio pasienio su Romos imperija. Būtent todėl jie jau turėjo tokių karinių, organizacinių bei technologinių žinių ir realios patirties, kuri leido jiems paimti valdžią kažkokioje senovės rytų baltų gentyje (o gal ir keliose gentyse).

   Iš kitos pusės, ta rytų baltų gentis (ar gentys) irgi atėjo kažkur iš rytinio tuometinio baltų arealo - iš ten, kur ji ilgą laiką kontaktavo su senovės finų gentimis (iš čia 40 procentų finiškų genų dabartinių lietuvių genuose) bei stepių klajokliais (iš čia kovinių žirgų auginimo bei naudojimo kare įgūdžiai).


   Šita mano hipotezė, beje, labai gerai paaiškina įvairias legendas (o kaip žinoma, praktiškai visose legendose būna tam tikras "tiesos grūdas") bei kalbotyrinius faktus apie lietuvių kilmę, lietuvių liaudies dainas apie karo žygius prie Dunojaus - Dunojėlio, juos visus susiedama į bendrą teoriją.

   Plačiau apie legendines lietuvių kilmės teorijas skaitykite čia:

Lietuvos ir lietuvių kilmės teorijos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_i ... s_teorijos

http://www.google.lt/search?client=fire ... ie%C5%A1ka  

   Legendos yra surinktos ir knygose:

Jurginis Juozas. Jurginis, Legendos apie lietuvių kilmę, Vilnius, 1971.
Matulis Rimantas. Lietuvių tautos kilmė, 1990 m.

*************************************************************

“Lietuvos aidas” 2003 12 03

Lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadas


Rimantas Matulis

    2003 m. “Lietuvos aide” jau paskelbėme kelias dešimtis straipsnių apie lietuvių kilmę. Kadangi šios teorijos apima labai įvairius laikotarpius ir jos ryškiai viena nuo kitos skiriasi, skaitytojų pageidavimu nutarėme parengti vieną visų lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadą, išdėstant jas pagal svarbą ir patikimumą: iš gerulių, aisčių, gitonų, getų, trakų, dakų, frygų, kimbrų, romėnų, gotų, gepidų, venedų, alanų. Paskutines keturias teorijas priskiriame prie iš dalies klaidingų. Pradėsime nuo teorijos, kurią šių eilučių autorius laiko patikimiausia.

    1. Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Aleksandras M. Račkus ir daugelis kitų mokslininkų manė, kad geruliai suvaidino svarbų vaidmenį susidarant lietuvių tautai, ir jie neklydo. Romos laikais šiuo žodžiu buvo vadinami ištisinio miško masyvo tarp Vyslos žemupio vakaruose, Smolensko - Maskvos rytuose, ugro-suomių šiaurėje bei Ukrainos stepių pietuose gyventojai. IV a., o pagal S. Daukantą dar anksčiau, nemažai jų patraukė į pietus, kariavo su dakais prieš romėnus, 476 m. - kartu su skiriais, kurių vardas greičiausiai kilo nuo Skaros upės (dabar Prieglius) Prūsijoje, vadovaujami Odoakro, užėmė Romą ir nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Gerulių pavadinimas kilo nuo žodžio “giria”. Iš pradžių jie vadinti giriais, giruliais, vėliau – geruliais, heruliais, eruliais. Šios sąvokos tiksliausiai sutampa su įprastiniu mūsų protėvių baltų pavadinimu. Nesutarę su Bizantijos imperatoriumi Justinianu dėl jų karaliaus, geruliai grįžo į baltų kraštus ir, būdami raštingi, davė pradžią daugeliui lietuvių kunigaikščių.

    2. Šiuo metu visuotinai priimta nuomonė, kad romėno Kornelijaus Tacito minimos aestiorum gentes (estijai, aisčiai – “rytų gentys”) sutampa su mūsų protėvių baltų pavadinimu. Iš esmės ji teisinga, bet turime pastebėti Jordano užuominą, kad Germanarikas savo valdžiai buvo pajungęs “visus estijus iki tolimiausių Baltijos jūros pakraščių”, taigi estus. Beje, Estija ir gavo pavadinimą nuo estijų (germanai estijais vadino visą rytinį Baltijos pajūrį). Šiaurėje aisčiai galėjo siekti ir Suomiją. Taigi didelę aisčių - estijų dalį sudarė mums negiminingos finougrų tautos. Be to, vargu ar aisčiais buvo vadinami ir aukštutinio Dniepro baseine gyvenantys baltai – geruliai (slaviškai vadinti drevlianais), nes šis terminas reiškė tik rytinės Baltijos jūros pakrantės gyvetojus. Estijus aisčiais pirmą kartą pavadino Vakarų Europos keliautojai, lankęsi Prūsijoje apie VIII a. Pagal dabartines ir buvusias valstybes mūsų protėviams aisčiams turėtumėme apytikriai priskirti Prūsiją, Lietuvą ir Latviją.

    3. II a. Ptolemėjus tarp Rytų Europos tautų mini gitonus. Šių eilučių autoriaus nuomone, senasis Žemaitijos pavadinimas Samogitija kaip tik ir reiškia “žemuosius gitonus”, nes pajūrio žemės Semba, Semegalija (Žemgala) ir turbūt Suomija reikia “žemą žemę”. O gitonų, kaip ir gudų, gotų, hetų, hittim, chatų, pavadinimas yra kilęs iš indoeuropiečių protėvių getų. Jeigu žemaičiai buvo žemieji gitonai, tai pagal Nemuną aukštieji gitonai buvo lietuviai. Lietuvių ir gitonų apytikrio tapatumo teorija yra šių eilučių autoriaus tyrinėjimų padarinys.

    4. Tarp Samogitijos pavadinimo variantų istoriniuose šaltiniuose teko aptikti ir Samogetiją. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad lietuviai tiesiog buvo getai (indoeuropiečiai). Tačiau taip teigti būtų ne visai tikslu, nes tikrieji getai buvo mūsų kaimynai jotvingiai (pirmiausia jų pavadinimas iš getų išvirto į getvius, o vėliau g pakito į j, kaip “gintaras” į “jantarj”). Jotvingius getais prieš tūkstantį metų vadino pirmosios kronikos. Mūsų protėviai - virvelinės keramikos, laivinių kovos kirvių ir laidojimo pilkapiuose papročio nešėjai - greičiausiai vadinosi getais. Miškuose apsigyvenusius baltus – gerulius - galime laikyti šiauriniais getais. Štai kodėl lietuvių kalba iš visų išlikusių indoeuropiečių kalbų yra artimiausia indoeuropiečių prokalbei ir sanskritui, o mes esame artimiausi senųjų indoeuropiečių palikuonys.

    5. Kas nežino garsios J. Basanavičiaus teorijos, kad lietuviai yra kilę iš trakų – frygų tautų, gyvenusių Balkanuose – Mažojoje Azijoje? Nėra jokios abejonės, kad getai ir trakai buvo artimiausi giminės, tik pastarieji gyveno daugiau Balkanuose. Jų vardą galėjo suteikti trojiečiai, pralaimėję karą su graikais ir pasitraukę į getų žemes. Prie trakų istorijos tėvas Herodotas priskiria ir Mažojoje Azijoje gyvenusius bitinus. S. Daukantas pateikia daug istorinių šaltinių, kuriuose lietuviai ir latviai vadinami trakais: Vincento Kadlubeko, Jano Dlugošo, Martino Kromerio, Motiejaus Pretorijaus darbuose. “Danų karalystės raštuose” žemgaliai vadinami trakais. Ne tik J. Basanavičius, bet ir daugelis šiuolaikinių mokslininkų surinko daugybę vietovardžių ir žodžių atitikmenų trakų ir lietuvių kalbose. Trakų kilmės vietovardžių yra daug ir Lietuvoje: Trakų miestas, Trakininkai, Trakiškiai, Trakiškiemiai, Traksėdai ir kt. Bet kadangi trakai yra indoeuropiečių getų padalinys, abi teorijos yra artimai susijusios.

    6. Dakų apgyventos žemės šiaurinė riba, anot romėnų geografo Vipsanijaus Agripos, gyvenusio I a. prieš Kristų, šiaurėje siekė Baltijos jūrą, taigi baltų apgyvendintas Baltijos pajūris turėjo priklausyti Dakijai. Tokios nuomonės laikėsi J. Basanavičius, remdamasis Detlefsenu. Be abejonės mūsų protėvių kariai turėjo dalyvauti Dakijos kare su Roma Trajano laikais. Dakai, kaip ir trakai, buvo artimiausi getų giminės, pasivadinę dakais tik keletą šimtmečių prieš Kristų. XI a. kronikose dakai, kaip ir getai, minimi įvairiuose karuose Lenkijoje ir už jos ribų.

    7. J. Basanavičius, gyvendamas Bulgarijoje, atkreipė dėmesį, kad seniausi frygų rašto paminklai, vietovardžiai ir asmenvardžiai labai primena lietuvių kalbą, todėl, jo nuomone, lietuviai kažkuria dalimi yra kilę iš į Lietuvą atsikėlusių frygų. Vėlgi nekelia abejonių labai artima frygų giminystė su trakais, dakais ir getais, o per juos ir su lietuviais.

    8. Anot Herodoto, apie VIII a. prieš Kristų nuo šiaurinių Juodosios jūros pakrančių pajudėjo kimerų (kimbrų, kimrų) tauta. Jie dalyvavo Romos nukariavime ir didžiules jų apleistas stovyklas romėnai matę dabartinėje Danijoje. Aišku, kad prieš pasiekdami Daniją, jie gyveno ir dabartinės Lietuvos teritorijoje bei Prūsijoje. VI a. Gotlando sala vadinosi Cimbrija, iš kurios gotų išvytas Vaidevutis su 46 tūkstančiais kimbrų išsikėlęs į Sembą ir Prūsiją. Spėjama, kad senasis Velso pavadinimas Britų salose kilęs iš tų pačių kimbrų. Kadangi kimerai atėjo iš Ukrainos stepių, iš kur prieš juos į baltų kraštus atsikėlė indoeuropiečiai – virvelininkai, tai kimerai galėjo būti mūsų giminės. Romėno Kornelijaus Tacito užuomina, kad aisčių kalba panaši į britų, kaip tik ir gali paliudyti į šią salą iš mūsų kraštų atvykusių kimbrų kalbos panašumą į aisčių. Kimbrai turėjo suvaidinti svarbų vaidmenį lietuvių tautos formavimuisi. Iš kimbrų galėjo kilti tokios lietuvių pavardės kaip Kimbrys.

    9. Mūsų dabartiniai mokslininkai daug juokėsi iš lietuvių kilmės iš romėnų teorijos. Tiesiog daugelis iš jų suko galvą, kada ir kas šią teoriją sugalvojo. Kaip jau esame ne kartą rašę, pamėginsime pagrįsti mintį, kad ši teorija nėra išgalvota, tik ją reikia mokėti perskaityti. Prie teisingų teorijų šiame straipsnyje ji rašoma paskutinė, bet lygiai taip pat galėtumėme ją perkelti ir prie neteisingų. Kodėl? Anksčiau minėti geruliai apie šimtmetį klajojo prie Romos imperijos sienų, keletą dešimtmečių gyveno prie Dunojaus ir pačioje imperijoje, joje kariavo, dalis jų apsikrikštijo, tapo raštingi. Kodėl jų negalima laikyti romėnais? Legenda apie gerulių sugrįžimą po Romos nukariavimo seniausiais laikais, be abejo, buvo siejama su Roma. Taigi, ar lietuvių kilmės iš romėnų teorija teisinga, spręskite patys.

    10. Toliau, šio straipsnio autoriaus nuomone, klaidingos lietuvių kilmės teorijos. Galbūt mažiausiai klaidinga iš jų yra lietuvių kilmės iš gotų teorija. Kaip minėta, gotai yra iškreiptas pavadinimas iš getų. Getai prieš 3 – 4 tūkstančius metų (o gal kai kurie ir vėliau), atsikėlė į Vokietiją ir Skandinaviją, palaipsniui perėmė germanų kalbą, bet ne visai. Dar gotų Vulfilos biblijoje prie Dunojaus išlikę daug mums giminingų negermaniškų žodžių. Matyt, dėl germanų kalbos žodžio “Dievas” – Got įtakos jie pakeitė pavadinimą į gotus. Istorikas Jordanas VI a., kaip ir daugelis kitų romėnų, gotų tautos istoriją vadina getų istorija. Iš seno jie dar žinojo apie jų bendrą kilmę. Lietuvą ilgai valdė gotų karaliai Germanarikas ir Teodorikas Didysis. Jordano duomenimis, pirmasis netgi užvaldė aisčius be karo. Galbūt neišlikusia ostgotų abėcėle parašytas Vaidevučio vėliavos įrašas?! Nors gotai ir buvo beveik sugermanėję, bet per ilgesnį laiką jų dalis, be abejo, įsiliejo į lietuvių tautą, tačiau jokiu būdu mes negalime save laikyti kilusiais iš gotų. Neigiamas žodis “gudai” greičiausiai kilo iš priešiškumo gotams. Tačiau dauguma gotų vardų, išlikusių romėnų istoriniuose šaltiniuose, turi galūnes – is, -as, kaip lietuvių ir daugelis vardų panašūs į lietuvių.

    11. Kronikininkas Motiejus Strijkovskis lietuvius kildino iš gepidų ir kimbrų. Ankstyvaisiais Romos laikais gepidai greičiausiai gyveno dabartiniame Lenkijos Pamaryje. Prokopijus iš Cesarėjos VI a. aprašo anekdotiškai skambantį jo girdėtą aiškinimą, kad kai gotai I a. kėlėsi iš Skandinavijos į žemyną, vienas iš trijų jų laivų atsiliko. Juo plaukusieji pagal gotų žodį gepanta “tinginys” buvę pavadinti gepidais. Vienaip ar kitaip, tai gali būti ir tiesa, nes iki Kristaus tokia gentis į pietus nuo Baltijos jūros lyg ir nežinoma. Pripažinus šią teoriją, būtų galima gepidus beveik sutapatinti su gotais. Daugelis antikos autorių juos ir laikė gotais. Kiek vėliau negu geruliai jie patraukė Romos imperijos link ir po langobardų į šiaurę nuo Dunojaus buvo sukūrę savo valstybę. Rašydamas apie gerulių sugrįžimą susipykus su imperatoriumi Justinianu, Prokopijus mini, kad geruliai įsikūrė ankstesnėse gepidų žemėse. Taigi dalis gepidų turėjo įsilieti į lietuvių tautą, bet lietuvius tiesiogiai iš jų kildinti būtų neteisinga.

    12. Yra autorių, kurie lietuvius kildina iš venedų (vendų). Romos laikais jie gyveno tarp Dunojaus ir pietų Lenkijos. Vėliau įvyko garsusis venedų sprogimas – jie staigiai išplito į rytus, šiaurę ir pietus, duodami pradžią plačioms slavų giminėms. Kristaus laikais dar jų kalba buvo artima baltų kalboms, net kai kurie kalbininkai ją laiko pakraštiniu baltų kalbų dialektu. Jie laikinai buvo kolonizavę beveik visą Graikiją, Vokietijoje dalis jų sugermanėjo ir įgavo vandalų vardą. Čekijos kronikose yra paskelbtas tariamas dar ankstesnių laikų Aleksandro Makedoniečio laiškas, kuriuo jis venedams dovanojo Europą. Romos istorikas Kornelijus Tacitas sako, kad “venedai plėšikaudami išnaršė visus miškus ir kalnus, dunksančius tarp peukinų ir fenų” (finų – R.M.). Iš jų kildinami Ventės rago, Ventos upės, Ventspilio, Vandžiogalos (?), Vendeno miesto Latvijoje pavadinimai, taip pat Rygoje dar kryžiuočių laikais buvęs senasis kalnas, kuriame gyvenę venedai. Estai ir dabar rusus vadina vene. Didžioji slavų kolonizacija Europoje vyksta jau 2 tūkstančius metų, bet, aišku, mes nesame kilę iš slavų.

    13. Vaidevučio legendoje sakoma, kad Vaidevučio sūnaus, kuris VI a. valdė Lietuvą, motina buvo alanė, su kuria Lietuvoje mėginusi įsigalėti didelė alanų giminė, tačiau alanai Lietuvoje pralaimėję ir turėję pasitraukti. Kas tie alanai? Istorinių šaltinių duomenimis, jie kilę iš iranėnų – persų. Romos laikais jų giminės vadinosi skitais, vėliau – sarmatais. Skitija ir Sarmatija užėmė didelę Rytų Europos dalį, dažnai jų teritorijai buvo priskiriama ir Lietuva. Kartais lietuviai buvo iš jų kildinami. Tačiau nors kai kurie alanai ar jų giminės per karus galėjo įsilieti į lietuvių tautą, bet mes jokiu būdu negalime savęs iš jų kildinti. Pastaruoju metu tiesioginiai alanų palikuonys yra osetinai, gyvenantys Kaukaze.

    Be čia minėtų tautų, su lietuvių protėviais galėtų būti susiję prieš Kristų “už šiaurės vėjų” gyvenę hiperborėjai, kurie eidavę beveik per visą Europą į deivės Letos atlaidus į Graikiją pas Delfų orakulą, ir daugelis kitų tautų, kurių visų čia suminėti neįmanoma. Bet straipsnio autorius supažindino su visomis pagrindinėmis lietuvių kilmės teorijomis.

************************************************************

Įdomus straipsnis rusų kalba - surinkti įvairūs archeologiniai faktai, duomenys iš rašytinių šaltinių bei legendos (pateikiu ištrauką):

Пруссы: эксперимент, поставленный историей


Андрей САВЕЛЬЕВ

Эстии


    Во времена, когда о Янтарном крае становится известно Нерону (середина I в. н.э.), янтарь снова является предметом торговли. По свидетельству Плиния Старшего, янтарь в огромных количествах вывозят в Римскую империю. Позднее Корнелий Тацит также описывает эстиев как собирателей янтаря, которые не задумываются о его происхождении и сами никак не используют. Интересно описание Тацитом эстиев: “Итак, правым берегом Свевского моря омывается земля племен эстиев, у которых обычаи и внешний вид как у свевов, а язык похож на британский. Они поклоняются матери богов и носят как символ своих верований изображение кабана.

    Это у них заменяющая оружие защита от всего, гарантирующая почитателю богини безопасность даже среди врагов. Они редко пользуются железным оружием, чаще же дубинами. Над хлебом и другими плодами земли они трудятся с большим терпением чем нежели это соответствует обычной лености германцев”.

    Здесь Тацит смешивает описание нескольких сословных образов – безоружный жрец с амулетом кабана (исключающий железо как “нечистый” металл), сельский труженик с дубиной и воин с железным оружием. На связь с кельтами указывает особенность языка и поклонение Матери богов, а также изображения кабана.

    В связи с готским нашествием возникает второй этнический кризис населения Янтарного края. К концу I в. н.э. культура насыпных курганов перемещается восточнее Немана до верховьев Оки, бывшие “эстии” заселяют территории нынешней Московской и Калужской области - многие реки и ручьи здесь носят балтские имена. Это часть бежавших от нашествия готов прусских родов могла мигрировать к своей прародине, к близко знакомым родовым сообществам. Считается, что именно эти переселенцы были известны здесь под именем “голядь”.

    Оставшаяся часть “эстиев”, как и мигрировавшая, утратила свои культурные традиции, но не была уничтожена готами, вынужденными свои главные силы отвлекать на войну со скифами. Устойчивое поселение готов III века зафиксировано лишь на периферии Янтарного края – в районе сохранившегося орденского замка Бальга (прусская крепость Хонеда VI в. пала в результате предательства после 2-х летней обороны). От готской топонимики осталось лишь название города Хайлибергайль (нынешнее Мамоново). Готское слово halba (“половина”), обозначавшее в V в. пространства к юго-западу от города. Пруссы же называли окрестности города Швентомест (“святой город”) – здесь рос священный дуб пруссов, а река называлась Банава (“светлая, святая”).

    От готов перенимается характерный орнамент керамики, фиксируемый в Самбии III-IV вв. Янтарь, прежде почитаемый как священный камень (находки жженого янтаря в святилище Шведеншанце севернее нынешнего поселка Романово), снова становится предметом торговли – в III-V вв. формируется Янтарный путь: по реке Хёлле от Горы Великанов, огибая Самбийский полуостров до устья Вислы (kvisl – древнегерм. “устье”) и к ее истокам, далее – вьючная переправа к берегам Дуная и сплав на ладьях до римской крепости Карнутум (предместья современной Вены), откуда сушей янтарь доставлялся до североиталийского города Аквилея.

    Можно с уверенностью сказать, что никакого смешения с германскими племенами не произошло. Небольшие группы германцев около 250 г. ушли с границ расселения эстиев ближе к границам Римской Империи. С запада и с востока от смешения с другими племенами эстиев уберегали мощные лесные массивы, за которыми, как считалось, лежат владения подземного бога Патолса. Название реки Pregora переводится с древнепрусского как “текущая из нездешнего мира”.

    Смешение происходило в стороне от Самбии, за лесным массивом – на нынешней Эльблонгской возвышенности, где осели остатки готов и гепидов, а также других племен, бежавших от гуннов (из их армий или от их армий) - их историй Йордан называет видивариями (что на древнегерманском означает “вещие воины”), фиксируя тем самым новый очаг этногенеза и новую сакральную традицию. А возможно и путая географию, примешивая к жизни беженцев святые для пруссов места – святилище Ромове с огромным городищем 205х182 м. и валом высотой 6,5 м (городище у поселка Липовка вблизи поселка Мамоново). Священный дуб в святилище был разделен на три части, в каждой из которых было окно с кумиром одного из триады прусских богов.

    В V веке на Европу накатываются полчища гуннов, которая затрагивает Янтарный край своеобразно – воины-эстии принимают участие, как считается, в гуннских походах и войнах с Римом. Подчиненность Атилле самой территории проживания эстиев при этом носила скорее формальный характер. Весьма вероятен и другой сценарий возникновения профессионального прусского воинства – римский. Именно Рим рекрутировал в свои войска дружины эстиев, хорошо знакомых в Империи по янтарной торговле. Эстии не могли покориться эмиссарам гуннов в силу их совершенно иного культурного и антропологического типа. Контакты же с римлянами имели вековую историю и, возможно, эстии и в прежние времена шли на службу императорам небольшими отрядами. Можно предположить, что главное святилище пруссов Ромове было пантеоном, устроенным ветеранами римских легионов, которые всегда становились зачинателями культов, обретенных ими в походах (это хорошо известно по культу Митры.)

    В Самбию сброд беглецов и переселенцев не пустили, но восприняли от них германский инвентарь погребений и некоторые легенды – в частности, о пришествии князей Видевута и Брутена. От бывших римских легионеров жители Янтарного края переняли военное снаряжение – форму боевого шлема и прямой римский щит. От переселенцев-коевников и вернувшихся из далеких краев воинов в быт прусских дружин вошли разгульные степные нравы с многодневными пирами и многоженством.

Пруссы


    С появлением воинов-ветеранов, возвращавшихся из многолетних походов, возник новый кризис – воины знали иных богов и не могли уважать местных обычаев. К концу VI в. власть старейшин сменилась властью прусских вождей. По канонам римского военного лагеря пруссы стали строить городища с укрепленными валами и рвами.

    Хаос межплеменного смешения по соседству с пруссами усилился набегом авар и союзных им германских племен на западную часть Мазурского Поозерья в 566 году. Пруссы же, согласно “Прусской хронике” Симона Грунау, предпочли откупаться от аварских союзников данью – не только копченой рыбой и янтарем, но и своими детьми. Можно предположить, что практика “дани детьми” на самом деле означала совершенно иное, чем принято считать – отправку подрастающих мальчиков на воспитание своим коллегам по прежним походам, которые еще не вернулись к оседлой жизни и лучше сохранили воинские навыки.

    Согласно легенде, пруссы, платившие дань мазонам, в 550 году отказались повиноваться. Мазовецкий князь Антонес в союзе с королем Роксолании (Подунавье) выступили против прусского князя Видевута. Прусское войско было разбито. Тогда братья Брутен (верховный жрец) и Видевут (князь) созвали в святилище Ромове представителей высших сословий. Разразившаяся во время жертвоприношения гроза была истолкована как воля бога Перкуно, обещавшего помощь пруссам. И действительно, мазоны были разбиты пруссами, и князь Антонес послал к Видевуту своего сына Чанвига с предложением мира. Чанвиг в знак мира принес богам в жертву белую кобылицу. С тех пор белые лошади были объявлены священными. В 573 году Видевут и Брутен (первому было 116, второму - 132 года) решили разделить Брутению между наследниками. Видевут передал своему сыну Литтпо страну Литауен (Литву), Замо поручил во владение Земланд (территория Калининградского полуострова). Получили части страны и еще десять сыновей, а также три дочери Видевута. Был выбран новый верховный жрец Брудано. После этого братья-старцы взошли на костер - боги призывали их к себе.

    Одна из немецких хроникальных историй гласит, что после побед Видевута пруссы испытывали трудности – природная среда не могла прокормить все население. (К тому же V век был отмечен резким похолоданием климата в Европе). Поэтому в земле Галиндии действовал закон умерщвления рожденных девочек. Кончилась эта демографическая затея плохо – пруссы были разбиты сначала христианским войском, потом соседи судавы опустошили Галиндию. Эта легендарная история показывает, что пруссы всегда жили в крайне жестких климатических условиях.

    Крайне невзрачно выглядело жилище пруссов. Оно представляло собой сруб овальной формы, сооруженный на каменном венце и крытый соломой. В центре жилища находился открытый очаг, ограниченный камнями – он служил одновременно и для обогрева и для приготовления пищи. Дым выходил через отверстие в крыше или стене. Стены и потолок были покрыты слоем копоти.

    Непомерные материальные затраты на умиротворение мазурских князей привели к оскудению прусских земель в VI-VII вв. Но в конце VII века прусское войско разбило соединенное войско мазур и авар (место битвы точно не установлено – где-то на юге Правдинского района) – благодаря возвращению своих отданных на воспитание детей, ставших умелыми воинами. Эта победа отмечена мировой историей появлением имени “пруссы”, а для пруссов стала поводом перенять от аварских воинов их внешний вид.

    Судьба пруссов не пошла по пути, обычному для других народов. Военная победа не привела к узурпации власти военными вождями. Приписанная воле прусских богов, она дала в руки жреческого сословия бразды правления. Верховные жрецы получили священное культовое имя, передававшееся из поколения в поколение – Криве-Кривайтис. (Не это ли имя перекочевало вместе с сембами на Русь, где жили кривичи, наследуя также имя прусского племени кривингов, обитавшего на Куршской косе?) Прусские племена при этом жили по-прежнему обособленно, не подчиняясь так и не возникшей здесь единой государственной системе.

    Дружинно-племенной характер прусского социума позволил им мирно уживаться с викингами, которые зачастую входили в состав прусских дружин – об этом свидетельствуют находки в могильнике VII века Кляйнхайде (на северной окраине нынешнего Гурьевска) – захоронение знатного воина с двумя соратниками в виде каменной ладьи характерно для Южной Скандинавии.

    В то же время викинги служили своеобразному отбору, снижавшему вероятность государственной самоорганизации пруссов. В конце IX века набег викингов (возможно, и самих пруссов) разорил торгово-ремесленный центр Трусо (близ нынешнего польского Эльблонга), где к тому же было множество торговцев и ремесленников непрусского происхождения. Викинги, таким образом, были также и своеобразными селекционерами, хранившими чистоту прусской породы. Вполне возможно, что среди викингов было множество пруссов, которые не хотели видеть своих единоплеменников заимствующими чужие нравы.

    Побережье Самбии всегда было открыто для свободных воинских дружин. К тому же у скандинавов и пруссов были общие боги – исследователи обнаружили идентичность между прусским святилищем Ромове (прусск., “чистое место”), располагавшимся близ нынешнего поселка Липовка (Багратионовский район) примерно с V века, и шведским Уппсала. Близость к кельтам, а затем к викингам, позволяет выдвинуть гипотезу о единой этнической истории, в которой пруссы были не периферией, а центром северных культов – своеобразной базой, тихой гаванью для странствующих по морям дружин и оседавших в далеких краях переселенцев.

    Дружинная добыча была скорее предметом обмена, который происходил в конце лета вокруг цитадели Кауп (сканд. “торжище”) у поселка Моховое близ Зеленоградска, где в X в. на “ярмарках” встречались дружинники с разных концов Балтии. Этот центр был окружен цепью святилищ, в которых “отмаливались грехи” походной жизни – в соответствии с нюансами верований каждого пришлого отряда. Попытка христианизаторской миссии Войцеха-Адальберта в Каупе (997 год) кончилась трагически – он, как осквернитель, был принесен в жертву языческим богам.

    На рубеже тысячелетий заканчивается очередной цикл истории пруссов. В 1010 году польский король Болеслав Храбрый уничтожил святилище Ромове и убил верховного жреца – как считается, в отместку за убийство причисленного к лику святых Войцеха-Адальберта. Жрецы перенесли святилище на левобережья реки Преголи (близ нынешнего Междуречья, поселок Бочаги). Новое святилище представляет собой крупнейшее сооружение в Северной Европе той эпохи – площадка укреплена двумя валами высотой до 15 м. “Ритуальная чистота” (отсутствие культурного слоя) подчеркивает культовое назначение городища.

    В 1016 году датский конунг Канут Великий сжег Кауп. Но дружинные поселения вокруг него просуществовали еще столетие – поселки Варгенава (прусск., “поселок варягов”) и Бледава (нынешние Малиновка и Сосновка Зеленоградского района). Последние викинги, бежавшие от Вильгельма Завоевателя и других королевских правителей, нашли свое пристанище именно здесь. К концу XI века исчезают захоронения в ладьях, из могильников исчезают захоронения коней (характерные с III в.), захоронения становятся предельно скромными, исчезает обряд кремации. Морские дружины, лишенные баз на побережье, превращаются в пешие и уходят на службу князьям Польши, Литвы и Руси. Можно предположить, что под именем “варяги” они переселялись на Русь целыми родами. Возникает столетняя пауза, в течение которой “воспроизводство” профессиональной дружины прерывается.  

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Spa 2009 15:55 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
   Nemanau, kad Lietuvos vardas būtų kilęs tik nuo žodžio "lietis", kaip sakai, bet kuriam skysčiui. Buvo tikrai žinomas liejimosi procesas - lietus, todėl pagal jį ir pasivadino, manau. Nors tas žodis "lieti" yra apibūdinimas įvairių gamtos ir visuomenės procesų, t.y. tiek svarbus ir pasitaikantis kaip ratas technikoje.


   Aš manau, kad Centrinės Europos upes (pvz. Leitą) taip pavadino čia gyvenę senovės indoeuropiečiai.

   Kuriai kilčiai ar genčiai jie tada priklausė, neaišku, bet akivaizdu, kad tie indoeuropiečiai kalbėjo kalba (ar kalbomis), kurios buvo labai artimos tuometinėms baltų kalboms (juk net ir dar dabar lietuvių bei latvių kalbos nėra labai toli nutolusios nuo senosios (hipotetinės) indoeuropiečių prokalbės - iš čia ir akivaizdus mūsų bei latvių supratimas, ką reiškia šaknis leit-, liet-).

   Pagrindinis neaiškus klausimas yra kitas - kokiais "keliais ir takeliais" ir kieno "perneštas" tas pavadinimas "atkeliavo" į dabartinę Lietuvą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Spa 2009 19:30 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
tikras lietuvis rašė:
   Nemanau, kad Lietuvos vardas būtų kilęs tik nuo žodžio "lietis", kaip sakai, bet kuriam skysčiui. Buvo tikrai žinomas liejimosi procesas - lietus, todėl pagal jį ir pasivadino, manau. Nors tas žodis "lieti" yra apibūdinimas įvairių gamtos ir visuomenės procesų, t.y. tiek svarbus ir pasitaikantis kaip ratas technikoje.


   Aš manau, kad Centrinės Europos upes (pvz. Leitą) taip pavadino čia gyvenę senovės indoeuropiečiai.

   Kuriai kilčiai ar genčiai jie tada priklausė, neaišku, bet akivaizdu, kad tie indoeuropiečiai kalbėjo kalba (ar kalbomis), kurios buvo labai artimos tuometinėms baltų kalboms (juk net ir dar dabar lietuvių bei latvių kalbos nėra labai toli nutolusios nuo senosios (hipotetinės) indoeuropiečių prokalbės - iš čia ir akivaizdus mūsų bei latvių supratimas, ką reiškia šaknis leit-, liet-).

   Pagrindinis neaiškus klausimas yra kitas - kokiais "keliais ir takeliais" ir kieno "perneštas" tas pavadinimas "atkeliavo" į dabartinę Lietuvą.


     1. jei tas pavadinimas iš indoeuropiečių, nuo kurių kalbos prasme (sanskrito) esame mažiausiai nutolę, tai tik ir sako, kad pavadinimo ryšys yra su indoeuropietiška praeitim, o ne lietuviais, kurie jau buvo tolimesnėje žmonijos vystymosi fazėje;

     2. Lietuvoje nebuvo - išmįslai (arba irgi indoeuropiečių palikimas ir su lietuviais nėra tiesiogiai susiję).

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Spa 2009 20:35 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
     1. jei tas pavadinimas iš indoeuropiečių, nuo kurių kalbos prasme (sanskrito) esame mažiausiai nutolę, tai tik ir sako, kad pavadinimo ryšys yra su indoeuropietiška praeitim, o ne lietuviais, kurie jau buvo tolimesnėje žmonijos vystymosi fazėje;


   Deja, tau akivaizdžiai reikia šiek tiek susipažinti su indoeuropiečių kalbų istorija ir įvairiomis teorijomis apie hipotetinę bendrąją prokalbę bei protėvynę.

   Bent jau nepainiok sanskrito su indoeuropiečių prokalbe. Sanskritas yra tokia pat kalba (iranėnų pogrupio), kaip ir lietuvių ar latvių. O mūsų eros pradžioje tuometinė lietuvių kalba nuo indoeuropiečių prokalbės buvo nutolusi ko gero net mažiau, nei sanskritas.

   Dabartiniai lietuviai su savo tolimais protėviais indoeuropiečiais visų pirma ir yra labiausiai susieti labai mažai pakitusios kalbos (ir netgi etninės kultūros), nors genetiškai, ko gero, skirtumas būtų ne menkas... :img06:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Spa 2009 21:35 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:

   Deja, tau akivaizdžiai reikia šiek tiek susipažinti su indoeuropiečių kalbų istorija ir įvairiomis teorijomis apie hipotetinę bendrąją prokalbę bei protėvynę.

   Bent jau nepainiok sanskrito su indoeuropiečių prokalbe. Sanskritas yra tokia pat kalba (iranėnų pogrupio), kaip ir lietuvių ar latvių. O mūsų eros pradžioje tuometinė lietuvių kalba nuo indoeuropiečių prokalbės buvo nutolusi ko gero net mažiau, nei sanskritas.

 
Aš skaičiau priešingai. Gal gali savo nuomonę paremti nuoroda? :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Spa 2009 22:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Žygeivis rašė:

   Deja, tau akivaizdžiai reikia šiek tiek susipažinti su indoeuropiečių kalbų istorija ir įvairiomis teorijomis apie hipotetinę bendrąją prokalbę bei protėvynę.

   Bent jau nepainiok sanskrito su indoeuropiečių prokalbe. Sanskritas yra tokia pat kalba (iranėnų pogrupio), kaip ir lietuvių ar latvių. O mūsų eros pradžioje tuometinė lietuvių kalba nuo indoeuropiečių prokalbės buvo nutolusi ko gero net mažiau, nei sanskritas.
 
Aš skaičiau priešingai. Gal gali savo nuomonę paremti nuoroda? :smile38:


    Nelabai supratau, ką tu skaitei priešingai? Šiaip tai pasiskaityk, pvz., čia:

Indoeuropiečių prokalbė
http://lt.wikipedia.org/wiki/Indoeuropi ... kalb%C4%97

Indoeuropiečių kalbos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Indoeuropi ... %B3_kalbos

Ištrauka:

    Indoeuropiečių prokalbė – hipotetinė istorinės lingvistikos rekonstrukcija, kuri remiasi kalbų fono - semantinėmis panašybėmis ir kalbų struktūros bendrybėmis. Pasak klasikinės indoeuropiečių teorijos, iš anksčiau egzistavusios protėvynės į įvairias puses išplito indoeuropiečių prokalbę bendrauti vartoję žmonės.

    Ši prokalbė palaipsniui kito, skilinėjo, duodama užuomazgą kalbų grupėms ir galiausiai indoeuropietiškoms kalboms. Lietuvių kalba laikoma išlikusia viena archaiškiausių indoeuropietiškų kalbų, todėl jos studijos vykdomos daugelyje pasaulio indoeropeistikos centrų – universitetuose bei institutuose.

  P.S. Pasitaisau - sanskritas (vedų kalba) http://lt.wikipedia.org/wiki/Sanskritas yra ne iranėnų, bet indų kalbų pogrupio kalba. Avestos kalba http://lt.wikipedia.org/wiki/Avesta yra iš iranėnų pogrupio. Tačiau abi jos labai panašios:

# Indo-iranėnų kalbos, kilusios iš bendros prokalbės:

   * Indų kalbos (arba kitaip, Indo - arijų kalbos) http://lt.wikipedia.org/wiki/Ind%C5%B3_kalbos – seniausi rašytiniai paminklai sanskrito kalba žinomi nuo antrojo tūkstantmečio pr. m. e.

   * Iranėnų kalbos http://lt.wikipedia.org/wiki/Iran%C4%97n%C5%B3_kalbos – avestos ir persų kalbos paminklai žinomi iš pirmojo tūkstantmečio pr. m. e.

Sanskritas ir lietuvių kalba:

    Kadangi tiek sanskritas, tiek lietuvių kalba yra labai archaiškos, yra nemažai giminingų ir panašių žodžių, turinčių vienodą ar artimą reikšmę.
Pavyzdžiui: agnih - ugnis, vaju - vėjas.

   Lietuviškai: Dievas davė dantis, Dievas duos duonos.

   Sanskritu: Devas adadat datas, Devas dasyati dhanas.

---------------------------------------------------------------------------

Šaltinis - Ar Adomas ir Ieva kalbėjo lietuviškai?
http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamz ... te_01.html

   "Iš visų indoeuropiečių kalbų, lietuvių kalba, ne sanskritas, stovi arčiausiai pagrindinės prokalbės, atstatytos lyginamosios kalbotyros būdu."

R.C.Majumdar, vienas žymiausių
sanskrito žinovų, indų profesorius


    .... tokie pripažintų kalbotyros autoritetų atsiliepimai apie mūsų gimtąją kalbą:

    „Neginčijamai visų pripažinta, kad lietuvių kalba panėši į sanskritą daugiau negu bet kuri kita (…) kai imame galvon šaknų, priedėlių ir žodžių kiekį, išlikusių abiejose kalbose“ (indų prof. Suniti Kumor Čatterdži);

     „Lietuvių kalba gramatiniu atžvilgiu (asmenavimo, linksniavimo, galūnių) rodo senoviškesnių lyčių už senoviškiausias indoeuropiečių išlikusias kalbas, tocharų bei hetitų, kurios siekia mažiausiai 3000 metų prieš Kristų“ (indų prof. R.C.Majumdar);

     „Lietuviai turi daugiausia pagrindo atstovauti pirmykštei Arijų tautai, nes jų kalba parodo mažiausiai fonetinių ir gramatinių kitimų, kurie įvyksta, kai kitataučiai perima svetimą jiems kalbą“ (prof.Tylor, pasaulinė kalbotyros įžymybė).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 11 Spa 2009 22:16. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Spa 2009 22:12 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
    Nelabai supratau, ką tu skaitei priešingai?


    Priešingai - kad sanskritas yra senesnė kalba ir pirminė lietuvių kalbai. O wiki straipsnius rašė aiškiai nemokšos - tikras marmalas.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 14 Kov 2010 17:38 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Aptaria Lietuvos vardo kilmę


http://www.voruta.lt/archyvas/57/3300

2010-01-21

    Lietuvos vardo kilmė ir formų daryba aptariama naujoje akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygoje. Kalbininkas kelia ir savo teorijas.

    Pasak autoriaus, Lietuvos vardo kilme domimasi seniai. XV–XVII a. paplitus romantiškajai lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, buvo manoma, kad žodis Lietuva yra iškraipyta L`Italia, nes tikėta, kad lietuviai, kaip ir romėnų palikuonys, yra atsikėlę iš Italijos.

    Vėliau buvo prisigalvota visokių fantastiškų Lietuvos vardo kilmės aiškinimų: esą jis kilęs iš legendinio Vaidevučio sūnaus vardo Litalanus. Lietuvos vardą imta sieti ir su lotynų kalbos žodžiu „litus“ („jūros pakraštys“).

    Nusivylus ieškojimu svetimose kalbose imta žodį Lietuva kildinti iš lietuvių kalbos žodžio „lietus“. Tačiau tai vis liaudiški Lietuvos vardo kilmės aiškinimai.

    Akademikas Z. Zinkevičius savo knygelėje, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, apibendrina ir mokslines Lietuvos vardo kilmės teorijas, svarsto jų pagrįstumą, kelia savas.

     Pasak mokslininko, vedinys „Lietuva“ atsirado greičiausiai Rytų baltų epochoje. Kokia buvo pirmykštė priesagos –uva reikšmė, irgi neaišku. Galbūt artima priesagos –ava reikšmei, rodančiai „ko nors sankaupą“ (plg. broliava – „brolija“).

     Pradžioje Lietuva buvo tik sritinis, vienos lietuvių gyvenamos „žemės“ pavadinimas, tačiau jungiantis lietuvių gentims į vieną valstybę jis vis plito, kol pagaliau tapo didelės įvairiatautės valstybės pavadinimu.

     2005 m. išleistoje Z. Zinkevičiaus studijoje „Lietuvių tautos kilmė“ autorius daro vieną iš svarbiausių išvadų – lietuvių tautos kilmė labai glaudžiai susijusi su kalbos kilme.

     Sausio pradžioje paminėjęs 85 metų jubiliejų, profesorius Z. Zinkevičius dar turi daugybę ateities sumanymų, kai kurie įgyvendinami.

    2009 m. išleistas didelis Z. Zinkevičiaus viso gyvenimo darbas „Lietuvių asmenvardžiai“. Tai, kas nepateko į šį veikalą, bus sudėta į netrukus turinčią pasirodyti knygą „Krikščionių vardyno kelionė į Lietuvą“. Spaudai parengta ir knyga „Lietuvių pavardės Suvalkų-Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“.

     Be daugelio knygų, Z. Zinkevičius yra šešių tomų veikalo „Lietuvių kalbos kilmė“ autorius, parašė „Lietuvių dialektologiją“, taip pat akademikas yra keturių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ atsakingasis redaktorius.

     Už nuopelnus lietuvių kalbos mokslui Z. Zinkevičius yra pelnęs daug svarių apdovanojimų, kalbotyros premijų, tapęs Lietuvos ir užsienio mokslo akademijų nariu, aukštųjų mokyklų garbės daktaru.

http://www.lrt.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Spa 2010 22:20 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Dr.J.Rakausko požiūris į Lietuvos vardą  Id.

http://www.fronte.lt/index.php?action=page&id=3710


Dr. Juozas Rakauskas: NAUJAS POŽIŪRIS Į LIETUVOS VARDĄ ( I dalis)


2010 m. spalio 21 d.

           Žemiau talpinamas straipsnis nėra visai naujas. Atskirais gabalais pagrindinis jo turinys šių metų pradžioje buvo išdėstytas laikraščiuose "Karštas komentaras" (2010 01 08 - 2010 02 19) ir "Lietuvos aidas" (2010 02 13 - 2010 03 03). Iki šiol ši medžiaga neturėjo elektroninės versijos.

           Tačiau laikas parodė, kad tokia versija būtina. Mat minėtoje medžiagoje keliami ne tik siaurai specialūs, vien su Lietuvos vardo kilme ir prasme susiję, klausimai, o ir žymiai platesnis, kartais net politinis, tų klausimų kontekstas: kas yra tauta , mokslas ar religija, pasaulėžiūra, mitologija, kalba ir kalbotyra, kuriuo būdu ir kaip mitologinės ir vėlyvesnės lingvistinės ar aplamai mokslinės Lietuvos vardo kilmės versijos atsirado Lietuvoje, kokius turime ir kaip vertiname jų šaltinius. kokios kolizijos atsiranda moksle ir gyvenime dėl nevienodo jų traktavimo – tokie ir panašūs klausimai atsiranda vos prisilietus prie Lietuvos vardo problemos ir vienaip ar kitaip atsispindėjo minėtuose straipsniuose.

           Savaime suprantama, kad daugelis jų gali būti našiai išsprendžiama tik po išsamaus jų aptarimo ženkliai platesnėje nei spauda elektroninėje erdvėje.

           Autorius niekam neperša savo nuomonės, o tik tikisi jos aptarimo platesniame bendraminčių ir kritikų būryje.

Klausimai klausimėliai


     Įžengėme į antrą Lietuvos tūkstantmetį. Minint šią datą nejučia aktualizuojasi Lietuvos vardo kilmės problema ir kiti su tuo susiję klausimai.

     Kaip atsirado ir ką reiškia žodis Lietuva?

     Kaip ilgai jis skambėjo gyvojoje kalboje prieš pakliūdamas į popierius?

     Koks jo santykis su kitais mūsų Tėvynės ir mūsų kaimynų pavadinimais bei kitais panašiais žodžiais?

     Ar jie visi lietuviški?

     Kokios rūšies  terminai glūdėjo seniausiose jų ištakose: upėvardžiai, vietovardžiai, tautovardžiai, ar kokios nors kitos rūšies  tikriniai ar bendriniai žodžiai?

     Gal dievovardžiai?

     Visi šie ir kiti panašūs į tai klausimai ne tik sudėtingi, bet ir visaip reikšmingi. Vienaip ar kitaip į juos atsakę, stipriname meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, asmeninį atsakingumą ir mokslinį objektyvumą. Arba priešingai – pasielgiame supaprastintai, kartais gal net  lengvabūdiškai.

     Deja, į daugelį jų dar neturime atsakymų, o tik vadinamąsias versijas.

      Pažvelkime į jas prabėgomis.

Žilų versijų keliai ir klystkeliai


      Populiariausias Lietuvos vardo aiškinimo būdas – vadinamosios liaudies etimologijos. Iš elementariausios savo pusės jos yra dažniausiai tiesiog paprasčiausias šio vardo skambėsio sulyginimas su kitais panašiai tariamais žodžiais. Iš esmės gi - jos yra ne kas kita kaip dalyko poetizavimas. „Čia - Lietuva, čia lietūs lyja“, - dažnai dar ir dabar padeklamuoja  ne vienas poetiškai nusiteikęs žmogelis, kad pasakytų, jog jam viskas aišku: žodis Lietuva  atsirado iš žodžio lietus.

      Renesanso laikotarpyje buvo madinga lietuvio ir Lietuvos vardus kildinti iš legendinių mūsų valdovų ir jų kraštų vardų. Žiūrėkite, sakydavo, mūsų metraštinius Palemoną, Litalaną ir Italiją: labai panašu. Tas pats, girdi, ir kituose baltams atitekusiuose kraštuose: legendinis baltų karalius Libonas išsilaipino dabartinės Liepojos vietoje, iš čia libių, Libavos ir Livonijos vardai.

      Abejose šiose versijose ne viskas - vien naivu ir bloga. Jos abi žadino fantaziją, plėtė tyriamos medžiagos ratą, siejo ją su mūsų kalba ir istorija, nuo ko ir dabar neatsisakome. O svarbiausia – jos abi atliko tą susiliejimą ne vien tik racionalumo, o ir psichologijos lygmenyje, nevengdami kai reikia pavyzdžių iš svetimų kalbų ir teritorijų. Jose išplėtotų tyrimų kosmiškumo bei atvirumo kartais stokojame ir dabar.

      Dvidešimto amžiaus viduryje susiformavo hidroniminė Lietuvos vardo kilmės versija. Pagal ją Lietuvos vardas atsirado iš upėvardžio Lietava ( Lietauka ), mažytės upelės įtekančios į Nerį netoli Kernavės, pavadinimo. Toponimikos ir ilgalaikės istorijos požiūriu ši versija buvo tik hipotetinė, tačiau gerai argumentuota vėlyvesnės, vadinamosios Vytautinės Lietuvos, istorijos požiūriu, todėl daug kam patiko ir išsilaikė mokslo aikštėje beveik penkiasdešimt metų. Dabar ji jau taip pat anachronizmas. Vietoj jos, Č.Gedgaudo ir dabarties politinių realijų įtakoti, kai kurie Lietuvos mokslininkai ( A.Dubonis, S.Karaliūnas,A. Patackas ir kt. ) bando sukurti vadinamąją socialinę- politinę Lietuvos vardo  versiją. Pagal  šią: Lietuvos vardas atsiradęs iš socialinės politinės, net karinės , terminijos. Per žodžių seką lydėti, palyda, ginkluota palyda, kariauna, valstybė, jis, girdi, atspindėjo mūsų valstybingumo raidos etapus, o kitaip, tarkim, žodžiais:  letas, litas, leitis, leišis – mūsų visuomenės socialinės ekonominės struktūros vystymąsį, įvairių  socialiai specializuotų sluoksnių joje atsiradimą.

     Ir hidroniminė ir politinė versijos lyginant jas su prieš tai buvusiomis įgyja tam tikrų privalumų, tačiau ir vėl –abejos ne be priekaištų. Abi jos prisiriša vien prie lietuvių kalbos, hidroniminė versija praranda datavimo galimybę, o socialinė politinė per daug pajaunina savo medžiagos ir hipotezių datas. Tas be abejo negerai. Juk tvirtai žinome: valstybės pasaulyje atsirado, palyginus,  neseniai, ir nėra jokio reikalo jas kaip nors sendinti.

      Yra ir kitų Lietuvos vardo versijų. Tačiau visos jos galų gale yra vis dėlto tik versijos, t.y. tik daugiau ar mažiau pamatuotos, bet nieko iki galo taip ir neįtikinančios hipotezės.

      Kur priežastis?

      Ar ne geriau jomis naudotis ne atskirai, o iš karto atsižvelgus į bendras jų negeroves?

Bendra visų senųjų versijų liga


      Pagrindinė priežastis, nulėmusi bendriausius visų iki šiol buvusių Lietuvos vardo aiškinimų trūkumus, o pagaliau ir visą mūsų mokslo atsilikimą šioje srityje, mūsų nuomone, yra negera visų šių aiškinimų metodologija. Lietuvos vardo klausimas visose jose nagrinėjamas  ne sistemiškai, o tik pripuolamai, ryšium su kitais jų autoriams įdomiais klausimais, todėl sprendžiamas visada ne visapusiškai, o tik fragmentiškai ir tik tam tikrais aspektais. Ryšium su  tuo tam klausimui iškelti, o po to ir kuriam nors jo sprendimui pagrįsti, dažniausiai paimama ne visa su tuo susijusi medžiaga. Todėl visas šis  tik vienaspektis, t.y. sąmoningai tik viena kuria nors jo  dalimi imamas, klausimas pasidaro, pagaliau, neparuoštas ne tik empiriškai, bet ir teoriškai.

      Vadinasi, būtinos ne tik formalios, bet ir principinės metodologinės naujovės.

Naujos paradigmos formulė, turinys ir postulatai


      Šiame straipsnyje pateiksime, manytume, naują – teoniminę – Lietuvos vardo kilmės traktuotę. Mūsų manymu, tik ji leidžia išvengti to, aukščiau minėto, metodologinio ribotumo ir realizuoti tą kitą, čia  reikalingą platesnį požiūrį, apie kurį tik ką užsiminėme.

      Šis mūsų įsitikinimas teoriškai remiasi į postulatą, kad teonimai ( dievų vardai ) ir aplamai visa sakralinė leksika priklauso ne eilinių, o seniausiųjų žmonijos žodžių grupei ir sudaro kaip tik tą svarbiausią dalį tos empirinės medžiagos, kuri viena tik ir teįgalina mus  rekonstruoti, būtent tą - žiliausiąją - mūsų kalbos ir kultūros praeitį, kuri mums labiausiai rūpi.

      Neformaliąją  traktuotės pusę ir kitus teorinius postulatus išdėstysime vėliau visame straipsnyje. Bet pradėti teks, atrodo, vis dėlto nuo formalumo, nuo naujos hipotezės formulės paskelbimo. Mat norime parodyti, jog Lietuvos vardas atsirado ne iš teonimų aplamai, o iš vieno konkretaus ir netgi gana plačiai žinomo dievovardžio.

       Centrinį mūsų siūlomos versijos tašką sudaro hipotetinis teiginys, kad Lietuvos pavadinimas palaipsniui išsirutuliojo iš pagoniškos lietuvių deivės Lietuva vardo. Pagrindiniu viso šio sudėtingo teiginio teisingumą parodančiu argumentu šiame straipsnyje taps medžiaga, įrodanti, jog deivė vardu Lietuva kažkada iš tikro egzistavo ir buvo garbinama Lietuvoje, kad turime visą tai įrodančius šaltinius ir užtinkame daug kitokių iki šiol kaip reikiant neįvertintų ir net nesurinktų pėdsakų. Postulatais, paremiančiais šį tvirtinimą teoriškai, taps logikos dėsniai ir vaizdai, parodantis kaip atsitiko, kad laikui bėgant, dievovardis tapo kraštovardžiu.

      Lietuva ir aplink ją esantis kraštai žiloje senovėje, matyt, kaip ir dabar vadinosi Lietuvos  (skaityk - Deivės Lietuvos ) šalimi. Tačiau šios Deivės žemės iš pat pradžių buvo ženkliai didesnės už dabartinę Lietuvos teritoriją, nes jau nuo amžių į ją tikėjo ir kitos tautos.

      Paskui prasidėjo didžiųjų pasikeitimų ir didžiojo atminties išbandymo epocha. Jos pradžią pažymėjo dar ledynmetis. Ledynams tirpstant, iš pietų į šiaurę kėlėsi ne tik palankaus klimato, bet ir religijos bei kultūros, kalbų, o, vadinasi, ir atskirų vienodų žodžių grupių, hidronimų, etnonimų, ir t.t., taigi ir dievovardžių, centrai. Tai parodo faktas, kad kai kurie iš jų, kaip, pavyzdžiui, etnonimai livaniečiai ir livoniečiai, dievybių Lada bei Leda vaizdai ir vardai, anksčiau užsimezgę pietuose vėliau tarsi aidas atsikartojo šiaurėje. Taigi nei gyvybė, nei kalba, nei religija, nei kultūra tuo metu neužgeso, o tik kėlėsi į kitas vietas. Tačiau  ši epocha buvo vis dėlto ne vien eilinis persikraustymas , o ir itin žiaurus sunkmetis. Tiesa bus ta, kad tai buvo tikras ne vien gyvasties tęsimosi, bet ir mirties ( o vadinasi - ir užmaršties) laikotarpis. Tačiau šioji jo charakteristika, žinoma, taip pat neabsoliuti.

      Pasaulyje viskas miršta ir užsimiršta. Netgi dievai ir jų vardai. Tačiau visada išlieka kokie nors jų buvimo žemėje pėdsakai ar kiti istorinės atminties krisleliai, pagal kuriuos galime pamėginti juos rekonstruoti.

      Deivė, kurios vardą norime atgaivinti, ilgainiui taip pat buvo užmiršta. Iš pradžių, žinoma, pietiniame Europos krašte, jos gerbėjams, elnių ir gulbių medžiotojams, paskui tirpstančius ledynus patraukus į šiaurę. Vietoje likę ir virtę artojais šių kraštų gyventojai ilgai ją dar garbino iš inercijos, bet paskui kintant pasaulėjautai šie gyventojai palaipsniui pradėjo užmiršti pagrindines ir kitas jos funkcijas, keisti ir painioti fonetines vardo formas bei prasmes, kurios betgi kaip praeities ženklai ir pėdsakai iki šiol išliko jų kultūrinio paveldo liekanuose.

      Paskui  dėl tų pačių priežasčių ir pagal tą patį mechanizmą ši deivė buvo užmiršta ir šiauriau, o Lietuvoje, po to kai šią personą galutinai užmiršo paskutiniai jos gerbėjai šiame regione - lietuviai.

      Mūsų šiauriniai kaimynai finougrai ilgiau buvę medžiotojais šią dievybę užmiršo gal būt paskutiniai.

      Štai ir išeina, kad dabar  iš šio kažkada labai plataus ir ryškaus, galima sakyti, - tikrai bendraeuropinio - fenomeno teturime tik tai, kas nevienodai gerai išliko įvairiarūšiuose ir įvairiataučiuose,  o be to - ne vienodų laikų jo pėdsakuose, arba net, tiksliau, - tų pėdsakų atšvaituose.

       Nesunku suvokti, kad tarp visų šių pėdsakų, atplaišėlių ir atšvaitų bene įdomiausias ir labiausiai tyrinėtinas mums pasidaro tas šios dievybės pėdsakas, kurį galime pavadinti tiesiog tikrai nemariu jos vardo atspindžiu tautovardyje Lietuva. Tiktai po jo kai kurias panašias to paties fenomeno atplaišėles susigriebiame stebėti dar latvių, latgalių ir livoniečų pavadinimuose, mūsų vardyne ir kalboje aplamai, lietuvių o taip pat įvairių kitų tautų tautosakoje bei mitologijoje.  

      Pabrėžkime be to, kad empirinėje, ypač archeologinėje, medžiagoje ir tautodailėje, šalia fonetinių įvairių dievybių vardų atšvaitų, dažnai stebimi dar ir įvairūs kiti, fiziškai matomi jų bendrojo vaizdo reliktai, tikri ikonografiniai jų portretai. Bene dažniausi tarp jų – gulbių, žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių piešiniai. Šie paukščiai be to dažnai apibūdinami ir šnekamojoje lietuvių tautosakoje.

      Tad tikrai neatmestina, kad Lietuvoj kažkada iš tikrųjų tikėta į Deivę Paukštę ( Dievą Žąsiną, Deivę Antį, Deive Gulbę ir pan. ) ir kad šioji gali būti ta pati visų užmirštoji ir dabar mūsų ieškoma deivė Lietuva.

      Tokiu atveju  aktyvias šios deivės paieškas empirikoje ir jos vardo dešifravimą teorijoje tikslingiau pradėti ne nuo lingvistinių žodžio Lietuva tyrimų, o nuo gulbės įvaizdžio ir simbolio daugialypėje medžiagoje susiformavimo mechanizmų ir priežasčių nustatymo. Praktiškai tai reiškia vieną - nuolatinį įvairios prigimties pirminės medžiagos derinimą, archeologijos duomenų papildymą istoriniais bei mitologiniais faktais ir tokį deivės Lietuvos vardo dešifravimą, kuris prasideda ne  taip, kaip tai daroma dažniausiai, ne nuo skambesio Lietuva, o nuo simbolio Gulbė. Tokia tyrimo kryptis gerai derinasi su pagrindiniu mūsų prisiimtos- plečiančios ir aplamai lankstesnės - metodikos reikalavimų, skaityk, pareikalavimų – ieškoti ne vien kalbos liekanų, t.y. archajiškų leksemų, fonemų bei morfemų, o ir visai kitokio pobūdžio, nelingvistinių, t.y. prasmę formuojančių archetipų: simbolių, vaizdinių, semantemų bei mitologemų. Savaime aišku ir tas, kad tokia tyrimų kryptis labai gerai derinasi ir su kita principine mūsų hipoteze: ne kraštovardis Lietuva davė pradžią dievovardžiui Lietuva, o dievovardis Lietuva kraštovardžiui Lietuva.

      Kadangi metodologinės naujovės beveik niekada nebūna visai naujomis, kai kurius šiame straipsnyje išnaudotus  principus užteks tik įvardinti. Naudojomės dar šiais bendramoksliniais  postulatais: medžiagos pilnumas, nuolatinė naujų šaltinių paieška, dialektiškas ir pagrįstas įvairiarūšies medžiagos derinimas, tolimiausiųjų problemos prieigų nušvietimas, kompleksinis tyrimo pobūdis, sisteminis požiūris į visą Lietuvos vardo kilmės problemą.

Polemizavimo problemos


           Susikirtus nuomonėms kai ką galima  pamėginti aiškintis polemizuojant. Šiuo atveju tas net privaloma, nes priekaištai gali būti pareikšti ir mums. Juos atremti nelengva, nes jie, aišku savaime, kol kas dar ne nepareikšti. Kai kuriuos jų, matyt, turime tiesiog  įspėti.

           Pirmiausiai teks pasisakyti, matyt,  apie kol kas tik asmeniškuose pokalbiuose girdėtus priekaištus, kad  per daug skubame, vaikomės pirmenybės ar originalumo ir skelbiame tai, kas moksle nepatikrinta,  taigi, neatitinka tiesos ir aplamai nemoksliška.

           Manytume, kad nieko tokio žiauraus nenusipelnėme, nes tokiuose tvirtinimuose viskas nepagrįsta ir be jokio pamato sumesta į vieną krūvą.

           Pirma - nesame visai originalūs. Teoniminė Lietuvos vardo prigimtis kaip idėja buvo žinoma Lietuvos moksle ir iki mūsų. Pirmasis šią mintį lietuvių literatūroje išsamiai išdėstė bene D.Poška.  

           Ne mes pirmieji konstatuojame lietuvių mitologijoje ir pagrindinį mūsų apmastymų objektą – dievovardį Lietuva. Pirmasis tai beveik prieš du šimtus metų iki mūsų padarė T.Narbutas.

           Ne mums priklauso taip pat mintis apie galimą archeologijos ir mitologijos faktų susiderinimą nagrinėjant gulbių vaizdo ir vardo liekanas šiose kultūros ir mokslo srityse. Dar prieš daugelį dešimtmečių Ukrainos archeologai, aptikę prie Kijevo laužavietėse gulbių kaulų, vaizdų ir kitų liekanų, ne kartą svarstė: ar nereikia prie to pridėti ir metraščių liudijimą, kad legendinių Kijevo įkūrėjų sesuo vadinosi Gulbė: “... i ich sestra Lebedj.“

           Straipsnyje matysite dar ir daug kitų mūsų neoriginalumo liudytojų.

           Taigi aišku kaip diena: nesiekiame jokios garbės ar pirmavimo, o tik tiesos.

           Antra -  nepažeidžiame jokių mokslo tiesų. Priešingai, susiduriame su tuo, kad jas dažniau pažeidžia tie, kam ne prie širdies mintis apie galimai labai seną, teoniminę, o  tuomet gal ir ne lietuvišką Lietuvos vardo kilmę. Mat tuomet į polemikos centrą nejučia atsistumia vadinamasis „finų Lietuvoje“ klausimas.

           Anksčiau su tuo buvo viskas tvarkoje. K.Būga ir kiti žymūs Lietuvos mokslininkai teisingai manė, kad iki lietuvių dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno finai.

           Dabar jau kitaip. Kai kurie archeologai sako, kad tokia nuomonė šiuo metu jau paseno, nes „naujausi archeologų duomenys“ jos nepatvirtina. Išeina, kad finų Lietuvoj lyg ir nebūta ir kad mūsų kvietimas atsižvelgti į kai kuriuos labai senus galimai dar finougriškus mūsų tautovardžio ištakų aspektus yra mažiausiai beprasmis, o pagalvojus, net mokslo griovimas, nes kviečia  neatsižvelgti į tuos taip vadinamus „naujausius duomenis“ ir vadovautis patikrintais tradiciniais.

           Na taip, mes iš tikrųjų kol kas abejojame tais vadinamais naujausiais tyrimais, o ypač jų absoliutinimu, ir kviečiame grįžti prie senųjų, laiko patikrintų, mokslo išvadų. Bet nuo kurio laiko toks reikalavimas turi būti laikomas nemoksliniu?

           Arba štai vėl. Negalėdami rasti patikimų duomenų, lyg ir draudžiančių manyti, jog finai kažkada tikrai gyveno Lietuvoje, empiriniuose moksluose, o konkrečiai, archeologijoje, kai kurie autoriai šį klausimą šiek tiek  pritemdo ir teoriniuose moksluose, konkrečiai gi - bendrojoje kalbotyroje. Pagrindiniu veiksniu, kuris lyg ir draudžia tiesiogiai susieti lietuvių ir finų kultūras, jų kalbas, tada padaromas lyginamasis metodas, tiksliau, nešiuolaikiškas jo supratimas. Lietuviai, girdi, priklauso vienai kalbų šeimai, yra indoeuropiečiai, o finai- visai kitai šeimai, yra finougrai, o lyginamasis metodas galioja tik šeimų viduje ir todėl negali atskleisti genetinių ryšių tarp finougrų ir indoeuropiečių. Tačiau taip suprasti šį metodą ir tuolab iš jo pasidaryti kažkokį tai draudimo ženklą galimą buvo tik iki dvidešimto amžiaus vidurio. Po to Pedersenas ir kiti sukūrė vadinamąją nostratiką, lyginamojo metodo atšaką, įrodžiusią, kad jo pagalba genetiniai ryšiai gali būti atskleisti ir tarp didžiųjų kalbų šeimų.

           Išeina, kad teisingai organizuotoje polemikoje laimime mes, o ne oponentai.

           Tad grįžkime prie tiesioginių mūsų uždavinių. Pirmiausiai – prie įrodymo to, kad į Deivę Gulbę kažkada iš tikro tikėta Lietuvoje.

Mitologijos šaltiniai ir tautosaka


           M.Strijkovskis tvirtina: lietuviai turėjo Gulbių Dievą. Priimsime šiuos žodžius kaip eilinį, nieko kaip reikia netenkinantį, užtat neišbraukiamą fakto paliudijimą: lietuvių mitologijoje iš tiesų paminėtas kažkoks „Gulbių Dievas“.

           Žengti prie didesnio šių šaltinių kiekio parodymo jau sunkiau. Ypač, jei panorėsime juos tuoj pat nors kiek apibendrinti arba bent suskaičiuoti. Sunku, pavyzdžiui, net spėlioti kiek jų, tų šaltinių, iš viso yra išlikę istorijos atmintyje, nes šis klausimas beveik nenagrinėtas.

           Sakysime, pavyzdžiui: deivė Gulbė gali būti atspindėta mūsų dainoje „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“. Tuomet ši daina – ne tik tiesioginis, bet tiesiog puikus šaltinis deivės Lietuvos vaizdo esmei ir evoliucijai nagrinėti, nes kai kas ( pavyzdžiui -T. Narbutas ) sako, jog ši deivė buvusi laisvės deivė, o dainoje  kaip tik postuluojama tėvynės gynyba.

           Taigi šaltiniai atrodo iš tikrųjų yra. Bet kiek darbo dar turi būti įdėta, kad visą tai įrodyti: tikrai reikia, kad ir dainos struktūra būtų kaip reikiant išanalizuota, ir jos istorija iki paskutinio taško nušviesta, ir Narbutas reabilituotas. Tik kas to imsis?

           Dar vienas pavyzdys – įrašas svarbiausiame Lasickio veikale: „Luobo Gelda periria per marias sėklas gilės kiaute“. Visi šio įrašo tyrinėtojai sutinka, kad pirmieji du žodžiai jame  (dievybės vardas ) – akivaizdi raštininkų klaida. Tačiau restauruoja kažkodėl dažniausiai ( ir neteisingai ) tik pirmąjį žodį. O paskui visi daugiau nei šimtą metų aimanuoja ir varginasi su tuo akivaizdžiausiu monstru „Luobo Gelda“.

           O juk turėtų veikti logika. Pernešti per marias, „perirti“ sėklas geriausiai gali vandens paukštis, gulbė. Todėl lengvai ir nepriekaištingai atstatomi abu pirmieji įrašo  žodžiai „Laba Gulbė“. „Geroji Gulbė perneša per marias sėklas gilės kiaute“ –akivaizdi mitologema, logiškas ir vaizdingas, nepaneigiamas kažkokio tai platesnio mito apie Deivę Gulbę atspindys mūsų mitologijoje. Bet kiek daug dar rasis su tuo  nesutinkančių.

           Nevarginsime skaitytojo kitais tokiais pat pavyzdžiais, juolab - sudėtingais įrodinėjimais. Vienintelis  jų priminimo tikslas – parodyti, kad šaltinių menančių Gulbę mūsose be abejo yra, bet jie iki šiol kaip reikia neišnagrinėti, o plačiajai visuomenėj dažnai ir išvis nežinomi. Būtent iš šio mūsų mokslo trūkumo seka tai, jog ir pati ši deivė mūsose iki šiol taip pat beveik užmiršta.

           O tai reiškia: pagrindinių jos realumo įrodymų, kaip tai sunku bebūtu padaryti, nevalia ir atidėlioti. Juos turime kloti ant stalo jau dabar. Todėl tuoj pat pateiksime dar vieną - jau tikrai neabejotiną – šią deivę menantį šaltinį – lietuvių liaudies pasaką „Gulbė karaliaus pati“.

           Kadangi vėliau turėsime užsiimti jos detalėmis, įsigilinkime pradžioje į jos siužetą.

           Gyveno du seneliu. Juodu eidavo kas rytas lydimų kirsti. Išeina juodu, o į kiemą ima ir atskrenda gulbelė, sparnelius padeda, pavirsta į mergelę, krosnį pakūrena, valgyti išverda, apsimazgoja ir vėl išskrenda. Kartą senelis ėmė ir sudegino sparnelius. Grįžta mergelė su vandeniu, žiūri –nėra jos sparnų. Pravirko: „gaila tėvo, motinėlės, gaila mylimo bernelio“. Bet ką darysi. Taigi ir liko mergelė pas senelius.

           Kartą netoli medžiojo karalius ir pamatė tąja mergelę. Parsivežęs vedė ir susilaukė sūnaus.

           Vieną dieną nuėjo karalienė su sūneliu į sodą. Žiūri – skrenda gulbės. Pats pirmutinis skrenda jos tėvas ir gieda:

           „Žiūriu, žiūriu – ir išvydau

           Savo dukrelę besėdinčią,

           Savo sūnelį besupančią.

           Mesiu, dukrele, savo sparną,

           Palik sūnelį vargų vargti“.

           Sugrūdo karalienės širdelė, krenta ašarėlės.

Ir tėveliui giedodama atsako:

           „Nemesk, tėvelį, savo sparno,

           Neliksiu sūnelio vargų vargti“.

Kitą dieną vėl tas pats: motina skrenda ir vėl tą pat gieda. Paskui skrido brolis, sesuo, ir vėl tą patį visi giedojo. Karalienė jų nė vieno nepaklausė. Ir tik kai atskrido ir tą patį užgiedojo jos bernelis, ji nebetvėrė ir atsakė:

           „Numesk, berneli, savo sparną,

           Liksiu sūnelį vargų vargti“.

Bernelis numetė jai sparną, ji ir išskrido. Bet netrukus tas jos bernelis žuvo. Ji ir vėl neturi paguodos.

           O karalius, jos nesulaukęs, vedė laumę raganą. Ta labai nekentė gulbės sūnelio. O gulbė niekada jo nemetė. Vis, būdavo, karaliui nematant atskrenda, sparnelius padeda, sūnų nuprausia ir išskrenda.

           Vieną kartą karalius vis dėlto pamatė atskridusią gulbę, pagavo ir atbūrė. Ir gulbė vėl tapo karaliene. O laumė buvo nužudyta.

           Įdomi pasaka. Gaila, kad stokodami vietos, buvome priversti  ją patrumpinti. O reikėtu daryti kaip tik priešingai, skelbti kuo pilnesnį jos tekstą, nes tik toks atskleistų  visą  jos originalumą bei subtilumą. Nors ir dabar kai kas nepaprasto, lygintino tik su pasakojimu apie Eglę žalčių karalienę, joje matyti vos ne iš pirmo žvilgsnio. Konstatuokime: pasakoje  puikiausiai pabrėžtas pirmiausiai būtent dieviškasis gulbės pradas, jos Šventumas ir stebuklingumas, o tik po to žmogiškosios jos savybės - patiklumas, darbštumas, noras talkininkauti žmogui ir pan. Kai kurios  pasakos detalės ( gulbės dieviškumas ir žmogaus jungtuvės su dievybe ) kalba apie tai, kad joje gali būti atspindėtas kažkoks senesnis ir bendresnis mitas apie žmonių bendravimą su Deive Gulbe, nekurios jų liudija, kad šis mitas kai kada  galėjo įgauti dainos formą, o dar kitos  ( sparno pasidarymas ar numetimas ir pan. ), kad šią pasaką turime lyginti dar ir su kitų tautų mitais bei pasakojimais, kur panašių motyvų bei detalių taip pat apstu.

           Dėl vietos stokos detalios šios pasakos analizės, žinoma, nedarysime. Užtat dar kartą pabrėšime tą elementaresnę, bet kartu ir principingesnę, tiesą, kuri seka iš jos žinojimo: žmogus  žinąs šią pasaką niekada netvirtins, jog lietuvių tautosakoje nėra šaltinių kalbančių apie Deivę Gulbę.

           Taigi pirmoji mūsų tik ką aptartos hipotezės pusė – tas, kad Deivė Gulbė kažkada iš tikrųjų gyveno Lietuvoje – jau beveik kaip ir įrodyta: lietuvių tautosaka ir mitologija žino ne vieną tai paliudijantį šaltinį.

           Tačiau  neabejotina ir tai, kad tą argumentaciją reikia ir dar labiau sustiprinti. Mat nuo samprotavimų apie bendrą šios deivės pavadinimą – Gulbė – turime pereiti prie tikrinio jos vardo – Lietuva – atskleidimo, o ryšium su tuo ir prie mitologijos duomenų papildymo archeologiniais,  abiejų šių duomenų klasių suderinimo bei sisteminio visos tos problemos pobūdžio apibūdinimo.

Daiktinės ir žodinės informacijos derinimas


           Įrodymus, kad deivė Gulbė senovėje tikrai sklandė Lietuvos padangėje duoda ne tik mitologija, o ir archeologija. Pažvelgę vos į keletą gulbes vaizduojančių piešinių ant lietuviškų meno dirbinių, lauko akmenų, kitų daiktų, jau neabejojame: buvęs gulbių garbinimas Lietuvoje – faktas. Juo labiau kai tokių daiktų prisirenka daug. Po nepaneigiamų M.Gimbutienės darbų apie tuos daiktus randamus ne vien Lietuvoje, o ir visoje Europoje, plėsti to fakto įrodinėjimą, o juo labiau – ginčytis dėl jo, nėra jokios prasmės.

           Tačiau archeologija iš esmės nebyli. Ten, kur neranda rašto, atskleisdama vaizdus, ji neatskleidžia žodžių. Todėl negali atgaminti tikrinių vardų, o, vadinasi, ir tos kalbos, kuria jie buvo tariami. Tokiais atvejais turime remtis kitokiais – žodiniais – šaltiniais, o vadinasi, vėl grįžti prie kalbotyros, tautosakos ir mitologijos.

           Tačiau nepulkime atgalios prie to kaktomuša. Nes galime prarasti daug ko naudingo, tarp to ir atsirandančio vėl iš tos pačios archeologijos.

           Bene vertingiausias archeologinių duomenų bruožas – jų sugebėjimas apibendrinti bei detalizuoti bendrąją taisyklę, pavyzdžiui, tiksliai apreiškiant savo chronologiją bei geografiją. Nors ženkliausiai jų našumas padidėja, žinoma, juos derinant tarpusavyje bei papildant kitos klasės duomenimis. Tuo ir turime pasinaudoti, susidurę su tikrinių vardų problema šiuo atveju.

           Archeologijos duomenys, antai, nepaneigiamai rodo, kad Deivė Gulbė kažkada tikrai buvo garbinama Lietuvoje. Bet tuo pat metu, fiksuodami labai didelį šios būtybės pasklidimo arealą, jie verčia mus manyti, kad ši persona savo laiku buvo pripažįstama ne vien Lietuvoje ir garbinama ne vien tik šiuo vienu pavidalu. O tai reiškia, kad buvo vadinama ne vien šiuo bendru – Gulbės – vardu, o dar, matyt, ir tam tikromis jo modifikacijomis priklausiančiomis nuo lingvistinių, geografinių, chronologinių ir kitų aplinkybių.

           Maža to, tie patys duomenys verčia konstatuoti, kad ši deivė savo metu ir Lietuvoje, ir kitur buvo anaiptol ne vienintelė. Mat greta Gulbę liudijančių daiktų archeologai pastoviai randa ir kitokių vaizdų: anties, žąsies, kitų paukščių bei gyvūnų. Dominuojantį gulbės pradą tam tikrame regione ar tam tikru laiku archeologai tada įrodo statistiniais skaičiavimais, nes žinant radinių kiekį bei jų pagaminimo datas, tą padaryti jau nesunku. Bet kai kada to ir nereikia, nes ieškomos personos realybę kai kada užtenka paremti kitais šaltiniais. Antai, būtent tą mes padarėme Lietuvos regiono atžvilgiu papasakoję skaitytojams lietuvių liaudies pasaką Gulbė karaliaus pati."

           Tačiau svarbiausias vaidmuo visame šiame procese priklauso, atrodo, vis dėlto archeologijai, turinčiai daugiausiai apibendrinančių ir tuo pat metu patikslinančių potenicijų. Štai kaip gerai tuo pasinaudoja mūsų genialioji Gimbutienė, teisingai paleisdama į apyvartą dar bendrą Deivės Paukštės kategoriją bei vardą. Deivė Paukštė, rašo ji, yra dualistinės prigimties, lementi gyvenimą ir mirtį. Dėl to ji yra arba antis, žąsis, gulbė, zylė, kregždė, arba plėšrusis paukštis – grifas, pelikanas, pelėda, varna, šarka, juodvarnis, vanagas.

           Taigi viskas priklauso nuo tyrimo užduočių ir nuo to, kokį – bendrą vienatinį ar tikrinį ir, matyt, daugiavariantį – vardą mes tikimės restauruoti iš daugumos neryškių jo pėdsakų daugialypėje ir kaip taisyklė labai įvairiaspalvėje jų išlikimą užtikrinusioje terpėje. Bendrinio vardo paieškos atveju archeologija tada turi tą privalumą prieš mitologiją, kad turi daugiau galimybių tiksliai sustruktūrinti tą terpę.

           Tikrinio dievybės vardo paieškų atveju reikia atsižvelgti dar į socialinę psichologiją ir religijotyrą, o konkrečiau, į tai, kad viena ir ta pati dievybė pagal jų dėsnius gali turėti ne vieną  inkarnaciją, t.y. egzistuoti įvairiais pavidalais.

           Tokiu būdu pilnesnis archeologijos ir mitologijos faktų žinojimas paberia prieš mus daug naujų problemų, nes smarkiai praplečia tyrinėjimų sritį ir poreikį pilniau išanalizuoti jos elementus. Bet kartu su tuo  jis atveria ir naujas galimybes. Tarp jų – galimybę išnaudoti naujus (prasminius) faktų laukus ir galimybę pasinaudojus naujais plačiau atsiveriančiais šių didelių laukų susiderinimo aspektais, apjungti juos į dar platesnę semantinę sistemą, naują ir ženkliai platesnę, bet kartu su tuo ir vieningą naujų konkrečių empirinių tyrinėjimų erdvę. Trumpiau tariant praplatintas žinojimas pastato mus, vieną vertus, prieš ženkliai padidėjusią aibę ne visada aiškių naujų žodžių ir sąvokų, vardų, kuriuos turime išnagrinėti ir kuo tiksliau dešifruoti, o antrą vertus, prieš jų vieningos prasmės bei vieningumo problemą: turime tiksliai pasakyti, kas gi pagaliau vienija tuos plačiausius semantinius laukus ir tuos įvairiausius žodžius ne tik formaliai, bet ir į vieną istorinę prasminė erdvę.

Kaip gi tada šiuos abejus aspektus suderinti praktiškai?


            Iškelkime  pragmatinį klausimą. Kas tai ir kodėl taip? - kodėl vos tik pradėję tikrąjį, t.y. praktiškai empirinį teoniminės Lietuvos vardo versijos tyrimą, tuoj pat pajuntame ir kažkokios tai bendresnės tiesos spaudimą? Kodėl tuomet vienoje bendroje eilutėje iš karto atsiduria ne tik kai kurie etnonimai, bet ir teonimai,  po to ir kai kurie bendriniai žodžiai, o po to dar ir kai kurie kitų kalbų ir regionų vardažodžiai ir apeliatyvai?

             Taigi: kas tai ir kodėl taip? Kodėl, kai tik pasakome Lietuva, Latvija, Latgala, Livonija, lietuviški ir nelietuviški žodžiai lėkti, lakstyti, skraidyti, letetj, letatj, liatacj, laufen, lebedj, labendzj, gulbė, žąsis, antis, paukštis, dievas, dievybė, deivė, motina, dangus, žemė, vanduo,  tuoj pat užsirašo į vieną eilutę? Arba dar: lietuviai, leišiai, letai, latviai, latgaliai, liviai, libiai – ir vėl tas pats: Leda, Lėta, Leta, Lada, Letona, Latona, Litova? Arba, pagaliau: kodėl kai kurie pietuose prie Viduržemio jūros žinomi teonimai ir toponimai bei etnonimai tarsi aidas atsikartoja šiaurėje prie Baltijos: Lado, Leda, Letona, Libanas, Livija, Livonija, lybiai, liviai, Libonas?

             Atsakymas čia, žinoma, gali būti tik vienas: todėl, kad šie žodžiai ne atsitiktiniai, o vieningi, sudaro sudėtingą sistemą. Formalios kalbotyros požiūrių į vieną visumą juos jungia, pavyzdžiui, fonetinis archetipas priebalsio l pavydalu kaip stulpas stovintis kiekvieno tų žodžių priekyje arba, kad ir garsų samplaikos lab-, lib-, leb-, lb, kurių konsonantinė forma lb lengvai atstatoma pagal lietuvišką žodį gulbė,  o vokalizuotos formos lab-, lib-, leb- ir pan. –pagal rusų lebedj „gulbė“ arba vengrų liba „žąsis“. Semantikos gi požiūriu juos į visumą jungia neabejotinas jų  rišys su vaizdingu ikonografiniu archetipu „gulbė“ ir per ją su sąvoka „Deivė Gulbė“.

            Taigi tik konstatavę ir bent kiek jau aptarę šią bendrą sistemą  galime pamėginti užsiimti atskirais jos elementais.

            Pradėti geriausia, matyt, nuo teonimo Leda, nes šis ne tik fonetiškai primena Lietuvos pavadinimą, bet ir prasmingai prisiartina mus prie pastarojo postuluodamas savyje sąvoką „gulbė“.

           „Palaukite, palaukite, kodėl skubate?“- gali paklausti ne vienas aktyvesnis skaitytojas, ir pridurti: „gal geriau viską daryti primityviau, bet iš eilės? Sakysime, pradžioje įrodyti, kad deivė Leda aplamai egzistavo lietuvių mitologijoje. Juk ji nepaminėta, pavyzdžiui, abėcėliniame dievybių sąraše fundamentalioje knygoje Lietuvių mitologija. O iš kur sužinojote, kad Leda – gulbė? Ir dar ta pati, kuri kažkada skraidė Balkanuose?“

           Teisingos pastabos. Todėl toliau viskas būtent iš eilės.

           Pirmiausiai – per neapsižiūrėjimą oponentas padaro vieną paprastą, bet labai svarbią faktinę klaidą: Leda ne praleista, o netgi labai kruopščiai pažymėta minėtoje knygoje. Tik ne toje formalioje sąrašo vietoje, kurioje ji tarsi iš tikrųjų turėtų būti pagal abėcėlę, o ten, kur stovi kitas jos vardo variantas, atitikmuo „Lada“, ten, kur parašyta: „Lada ( Dzidzis Lado, Didis Ladas, Didis Lado, Leda, Ladona,Liada, Lado, Letona, Latona )“. Iš to aišku, kad sąrašo sudarytojai, kaip ir mes, viską supranta sistemiškai, tai yra tai, kad tam tikra prasme, visi šie vardai yra sinonimai.

           To, atrodo, ir pakanka parodant, kad Deivė Leda – ne mūsų išsigalvojimas, o tikras lietuvių mitologijos faktas.

            Toliau - apie tai, kad ji kažkada gulbės vardu buvo žinoma ir Balkanuose.

Ką pasako graikų mitas apie Ledą


            Tyrinėtojai pastebi: senųjų graikų pasakojime apie Ledą yra, mažiausiai, du sluoksniai. Naujesnysis, susidaręs jau dievų olimpiečių ir jų vadovo Dzeuso garbinimo laikotarpyje, ir senesnysis, atspindintis dar graikų-medžiotojų tikėjimus ir palaipsnį jų pagrindinių personažų žinomų Leto, Lato, Latona, Letona ir kitais panašiais vardais, pavidalų pasikeitimą iš zoomorfinių į antropomorfinius arba, paprastai pasakius, dievų-gyvūnų virtimą dievais-žmonėmis. Šie sluoksniai neblogai išryškėja iškėlus klausimą: kas pagal mitą buvo Leda – mirtingoji moteris, ar dievybė?

           Pradžioje mitas teigia: Leda buvo paprasta mirtingoji moteris, Etolijos karaliaus Festijaus duktė ir spartiečių karaliaus Tindarėjaus žmona. Žinome netgi, kad Festijus atidavė Ledą Tindarėjui į žmonas už pastarojo pagalbą jam atremiant priešų užpuolimą.

           Bet klausykime toliau.

           Kartą, kai Leda maudėsi upėje, ją pastebėjo ir pavirtęs į gulbiną suviliojo Dzeusas. To nuotykio rezultatas buvo tas, kad Leda sudėjo kiaušinį, iš kurio vėliau išriedėjo dvyniai Dioskūrai ir gražioji Elena. Ta pati, dėl kurios vėliau prasidėjo Trojos karas.

           Dabar pasiklauskime logiškai. Kodėl Dzeusas pasivertė į gulbiną? Juk šis visagalis aistruolis galėjo pavirsti į ką tik panorėjęs: į bulių, kaip santykiuose su Europa, į aukso lietų, kaip meilėje su Danaja, ir t.t. Tad kodėl šį sykį būtent  į gulbiną?

           Atsakymas, žinoma, gali būti tik vienas. Todėl, kad Leda, bent jau pagal dievišką Dzeuso uoslę, buvo, žinoma, ne moteris, o deivė. Ir būtent – Deivė Gulbė. Būtent  tokia turėjo būti pagal šį mitą sakralinė, jau pas senuosius graikus pusiau užmiršta Ledos vardo prasmė.

           O iš to seka, jog tą pačią –gulbės – prasmę turėjo, tikriausiai, ir tas teonimas Leda, kuris pažymi Lietuvoje vieną jos deivę. Tik pabrėžkime, tas, kuris atsirado ir buvo vartojamas ( tuo labiau turėdamas tokius savo vardo variantus kaip Didis Lado, Letona ir pan. ) Lietuvoje, bet ne vien Lietuvoje. O tai reškia, kad tą tikrai Lietuvoje garbintą deivę nereikia stengtis tuoj pat  versti į lietuvaitę. Mat dievų etniškumas visuomet yra sudėtinga ir, matyt, visada visai atskira problema

           Štai ir dabar.

           Privalome prisiminti, kad pasaką apie gulbę karalienę turi ne vien lietuviai, o dar  rusai ir kitos tautos, o teritoriniai gi dievybės ( ar dievybių ?) Leda, Lato, Letona, Letava ir pan. centrai mažiausiai susitrejina, apimdami ne vien baltų, o dar ir romėnų, slavų, bei finougrų žemes. Tuos visus dalykus juk neatremiamai rodo empiriniai duomenys, archeologijos ir mitologijos faktai.

           Tad Ledos lietuvybės kaip tikro fakto neneigsime, bet kol kas jo nagrinėjimą paliksime vėlesniam laikui.

           O kol kas pažiūrėsime, kaip tą patį Ledos vardą, siedami jį su Lietuva, išnaudoja mūsų šiaurės kaimynai.

Kaip estai vadina Lietuvą ir lietuvius


            Estai mūsų šalį, Lietuvą vadina „Leedu“ arba „Leeduma“, lietuvius – „leedulene“, lietuves – „leedutar“. Iš to išeina: Lietuvą jie iš esmės vadina „Ledos, ( Deivės Gulbės Ledos ) žemėmis“, lietuvius – šių žemių, t.y. „Gulbės šalies“ gyventojais, o lietuvaites – „Ledos dukromis“. Būtent taip, nes estų žodžio „leedu“ sąryšis su dievovardžių Leda patvirtinamas ne tik fonetiškai, bet ir kitaip, tame tarpe ir kategorišku to žodžio susiejimu su Lietuva, t.y. su šalim, kur toji deivė, kaip matėme, iš tikro gyveno. O dar - sakralinės prasmės žodžiu „tar“, turinčiu dukters ir deivės prasmes, pridedamu prie lietuvę reiškiančio termino leedutar. Dėl pastarojo pasižiūrėk, kad ir į Kalevalos vėjo dukrą Ilmatar. Tas padės suprasti, kad Lietuva estams ne tiesiog „gulbių šalis“, t.y. ne tiesiog „žemės, kuriose daug gulbių“, o būtent „Gulbės“, t.y. „Deivės Gulbės šalis“.

           Oficialiai tokio Lietuvos vardo aiškinimo estų mokslininkai šiuo metu lyg ir neduoda. Gal todėl, kad dabar jų kalboje smarkiai pakito net pats žodis „gulbė“. Gulbė šiuolaikinėje estų kalboje yra „luik“. Tad iš senovinių garsų, esančių žodžiuose Leda ir Leedu čia, kaip matome, išliko tik pradinis priebalsis. Tačiau turint kitų duomenų ir to, atrodo, pakanka.

           Ypač jei tie duomenys jau iš visai kitų sferų ir teritorijų, ne iš kalbotyros, o iš mitologijos ir ne iš Estijos, o iš Lietuvos. Tiesa, prie vienų estų gentainių – mordvių – vis tiek dar grįšime.

           O dabar mes vėl Lietuvoj. Ne veltui juk sakėme: įvairiarūšių duomenų derinimas – ne blaškymasis, o principas.

           Ignalinos rajone turime kalną vadinamą iš karto dviem panašiais vardais – Ledakalnis ir Ladakalnis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad abu tie vardai neseni ir nelabai įdomūs, pareiną nuo žodžio ledas ir atspindintis mūsų dialektologiją. Tik vėliau susigrėbiame: „ledas“, o to labiau „ladas“ čia visai netinka.

           Bene teisingiau būtu laikyti juos atspindinčius tą laiką, kada anksčiau vieningas deivės gulbės vardas Leda dėl įvairiausių priežasčių pamažu kito į Lada, kada žmones dar žinojo, jog Leda ir Lada iš esmės yra viena i ta pati jiems miela dievybė kai kada skirtingai vadinama tik dėl nelabai jiems šiuo atveju svarbių religinių, etninių, kalbos ar kitokių priežasčių. Iš esmės teisingai daro prof. Dundulienė ir kiti, manydami, kad šio kalno pavadinimas yra teoniminės kilmės, pririšdami jį prie deivės Lados ( Ledos ) garbinimų ir susiedami jį dar ir su įvairiomis  šį kalną gaubiančiomis legendomis bei papročiais.

           Vienas jų sako: ant kalno augąs ąžuolas, po kurio kiekvienam užkopusiam privalu numesti nedidelį akmenuką.

           Manytume, kad toks paprotys gali būti atspindys mito apie Dievę Gulbę ( Ladą, Ledą, Letoną, Lietuvą ), pernešančią sėklas gilės kiaute.

        (bus daugiau)

Komentarai Fronte.lt
http://www.fronte.lt/index.php?lng=lt&a ... comments=1

Dr. Juozas Rakauskas: NAUJAS POŽIŪRIS Į LIETUVOS VARDĄ ( II dalis)


Šaltinis - http://www.fronte.lt/index.php?action=page&id=3715

2010 m. spalio 26 d.

Mordvių epas apie Litovą


      Dabar persikelsime pas Pavolgio finus mordvius. Mat neturime teisės praleisti tik pas juos pasitaikantį teonimą „Litovą“ beveik paraidžiui atkartojantį Lietuvos vardą ir slepiantį daugelį kitų įdomybių. Tarp jų ir tokius, kurie tiesiog pirštu prikišamai rodo, kad ši mitologinė būtybė taip pat buvo toji pati mums iš kitų šaltinių Ledos, Letonos, Lietuvos ir kitais vardais žinoma Deivė Gulbė.

      Bet pradėkime iš eilės ir pradžioje nors kiek pasklaidykime pirminį šaltinį, iš kurio imame šį vardą ir nors truputį susipažinkime su jo atsiradimo istoriją.

      Štai kas dainuojama mordvių liaudies dainoje apie Litovą.
Gyveno kaime Litova. Graži, gera ir paslaugi mergina, bet našlaitė, nuolat pamotės ujama. Kartą ją pamatė aukščiausias dangaus ir debesų viešpats, griausmo dievas Purgine (perkūnas). Patiko jam Litova ir jis pasiėmė ją į dangų. Sau į marčias, sūnui už žmoną. Gyvendama aukštybėse Litova pasiilgo gimtinės. Gavo leidimą viešnagei, išsiprašė iš vyro paukščių plunksnų, pasidarė sparnus ir nusileido prie gimtųjų namų. Deja, namuose nieko neužtiko, nes visi tąkart buvo užimti laukuose. Nuliūdo Litova, gailiai pravirko. Bet ką padarysi? Apsitvarkiusi namuose ir palikusi visiems dovanų, Litova vėl pakilo į dangų. Dabar - jau visam laikui.

       Tokia tad daina dar devynioliktojo amžiaus viduryje buvo užrašyta Mordovijoje ir dar ir dabar dainuojama jos kaimuose. Kai kada, tiesa, ir tiesiog perpasakojama.

       Žinoma daug įvairių šios dainos variantų. Litova juose kartais pavadinama ir kitais panašiais vardais: Litava, Letava, Litiuva, Lituma ir panašiai. Bet dažniausiai sakoma vis dėlto „Litova“. Be to iš kai kurių iš jų žinome dar apie dvidešimt visai kitaip skambančių jos vardų: Azrava, Vasa, Vasalga, Kulia, Kirdiava, Vitova, Vitiuva, Vitava, Ceca ir t.t. Dainos variantų ir jos veikėjos vardų gausa mordviams – nuostabus ir neišsemiamas šios dainos ir šios veikėjos pažinimo šaltinis, o mums, lietuviams – puikiausia medžiaga jos lyginimui su lietuvių tautosaka, o taip pat su tais taip pat gausiais tautovardžio Lietuva variantais įvairiuose istoriniuose, taip pat gausiuose, dokumentuose, įrašuose bei kalbininkų pasidarytose jų rekonstrukcijose. Deja, tie mordvių šaltiniai iki šiol Lietuvoje nežinoti, o todėl ir tie lyginimai kol kas ne nepradėti.

      Kažkada situacija šioje srityje panašiai klostėsi ir Mordovijoje. Trūkstant patirties ir tinkamos tyrimo metodikos, paprastutis dainos apie Litovą siužetas iš pradžių suklaidino ne vieną jos tyrinėtoją ir daug kas pradžioje pamanė, jog šis dainuojamosios mordvių tautosakos veikalas yra tiesiog paprasta buitinė-lyrinė liaudies daina apie varganą našlaitės dalią. Bet netrukus buvo susigrėbta ir dainos žanras pakeistas iš lyrinio į epinį. Labai jau daug joje, pasirodo, yra įvairiausių epo ir mito atšvaitų bei kitokios archaikos.

      O netrukus mordviuose buvo išsiaiškintas ir Litovos vardas bei tai, kad jis yra mitologinės, o konkrečiau netgi - teoniminės kilmės.
Dieviškąjį šio vardo pagrindą, pagal juos, sudaro antroje šio pavadinimo dalyje pavartotas labai dažnai gyvojoje mordvių kalboje ir tautosakoje vartojamas daugiareikšmis mordvių žodis „ava“. Dažniausiai vartojamos šio žodžio reikšmės – „moteris, žmona, pagyvenusi moteris, senuolė“. Bet labai dažnai sutinkamos ir kitokios, pusiau perkeltinės bei pagarbą išreiškiančios, jo reikšmės: „seniausioji šeimoje ar gentyje moteris, tvarkdarė, valdovė“.

      Jau iš šios prasmių vystymosi logikos nesunku nuspėti, kad galutinis tokio proceso taškas turi būti reikšmės: „dievybė“, „dievas“. Arba: „deivė“, „valdančioji jėga“, „dvasia“, jeigu turėti omenyje labai seną matristinę ar pagoniškąją visuomenę. Mordovijos mokslininkai pateikė labai įtikinamus pavyzdžius to, kad būtent tokia logika yra neišskirtinis, o atvirkščiai – tipiškiausias dalykas mordvių tautosakoje. Žiūrėk, sako jie: Viriava – „miškų dvasia“, todėl, kad „vir“ miškas, Vediava – „vandens deivė“, todėl, kad „vedj“ – vanduo, Modava – „žemės deivė“, todėl, kad „mo“ žemė, Kirdiava – „valdančioji deivė“, „šeimininkė“, nes „kirdems“ - valdyti. Argi neaišku, kad Litova taip pat yra ne paprasta mergaitė, o deivė, viešpataujanti savoj stichijoj. Ne veltui juk ir dainos apie Litovą tekstas ne vieną kartą byloja ne apie žemišką, o būtent apie dangišką šios personos esmę: santuoka su dievu, gyvenimas aukštybėse, sparnai ir pan.

      Mūsų manymu ši argumentacija be priekaištų ir jos autoriai padaro tik vieną atleistiną klaidą: pasitenkina vien mordviška medžiaga ir todėl nejučia susiaurina ir pajaunina kai kurias savo išvadas.

      O problema ta, kad žodį ava panašiomis reikšmėmis turi ne vien mordviai. Palygink: lietuvių ava „teta“, suomių aave „šmėkla“, lotyniškai iki šiol sakoma „ave vita“, „ave Marija“. O tai reiškia, kad žodžio, kažkada daugelyje kalbų reiškusio moterį, virtimas į žodį deivė iš tikrųjų prasidėjo, matyt, dar tais žiliausiais matriarchato bei nostratų laikais, kada nei dabartinių tautų, nei kokių nors ryškiai pasireškiančių kalbų šeimų dar išvis nebuvo. Kas kita, kad kai kur, o pas mordvius ir lietuvius bene geriausiai, iki šiol išliko faktai, liudijantis šią vos vos pamenamą senovę. Būtent į juos dabar ir turime atsižvelgti.

      Lengviausia tai padaryti pažiūrėjus kaip mordvių mokslininkai iššifruoja būdvardinę šios deivės charakteristiką, t.y. pirmąją vardo „Litova“ dalį. Šioji atsirado jų nuomone iš mordvių lifta „kilti, skraidyti“ , libordems „staigiai pakilti“ bei iš kitų panašių finougriškų žodžių, reškiančių greitą judėjimą bei skraidymą.

      Taigi Litova pagal juos, ( ne tik dėl šios etimologijos, bet ir sutinkamai su mitologine dainos apie Litovą dalimi ), yra ne kas kita, o skrendanti deivė, t.y. Deivė Paukštė arba net Deivė Gulbė. Aiškinimas, kaip matome, iš esmės teisingas, bet priekaištas jam vis dėlto darytinas. Ir vėl tas pats: ir vėl čia matome visą tolimesnį tyrimą apribojantį pasitenkinimą vien mordviškaja medžiaga.

      To apsiribojimo pasekmės gi taip pat akivaizdžios. Trūkstant duomenų iš kitų kalbų ir kultūrų negalima paaiškinti empirinėje medžiagoje dažnai sutinkamos įvairiausių garsų bei prasmių, fonemų ir semantemų gausos, jos vystymosi dėsningumo, nors pati šioji medžiaga spirte spirią tą dėsningumą pripažinti ir tuos dėsnius surasti. Ar atsimenate tas, kai kam atrodė net bevaises, Ledos vardo paieškas abėcėliniame dievų sąraše? O juk viskas paprasta, sąrašas neklysta. Didis Lado tam tikra prasme yra tas pats, kas ir Leda ar Lėta, o garsai a, e, i, o, u, d, t, b, v, f, šaknys lit-, let-, lat-, lad-, lot-, lib- ir pan., tikriniai vardai Lietuva ir Latvija, Latgala ir Livonija, bendriniai įvairių kalbų žodžiai, kaip antai liet, gulbė, rus. lebedj lenk labendzj, tam tikroje sistemoje iš tikrųjų dėsningai kinta.

      Tokiu būdu sisteminis požiūris į visą šią problemą atneša daug visokeriopos naudos: padeda nustatyti naujus šaltinius, patikslinti jų istoriją, objektyvias bei subjektyvias keitimosi priežąstis, pagaliau, net jų autentiškumą.

      Iš to seka, kad realizavę šį požiūrį galime naujai pažvelgti ir į tą informaciją, kurią mums duoda vos ne prieš du šimtus metų T.Narbuto užrašyta lietuvių liaudies daina apie lietuvių laisvės deivę Lietuvą. Šį įrašą iki šiol daug kas laiko falsifikatu, nors tikrovėje yra visai kitaip.

T.Narbutas buvo teisus


       Susipažinkime pradžioje su Narbuto užrašytu tekstu ir jo užrašymo bei sukritikavimo aplinkybėmis. Štai tas tekstas:

„Mieloji Lietuva ( Liethua ),
Brangioji laisve!
Dingai dangaus erdvėje,
Kurgi tavęs ieškoti?
Gal jau tik mirties prieglobsty?
Težiūri vargšas kur nori:
Ar pažiūrės į rytus,
Ar pažiūrės į vakarus,
Vargas, prievarta, engimas,
Prakaitas nuo darbo, kraujas nuo smūgių
Plačiai užliejo žemę.
Mieloji Lietuva ( Liethua ),
Brangioji laisve!
Nuženk iš dangaus, pasigailėk“.

      O dabar šis tas apie jo atsiradimą ir interpretavimą. Pradžioje apie tokį, kokį visam šiam dalykui duoda pats jo autorius, o vėliau ir apie tą, kurį dabar jam duoda kai kurie šiuolaikiniai jo interpretatoriai.

      Dainos tekstą kitų padedamas Narbutas užrašė ir išvertė į lenkų kalbą pačioje devyniolikto amžiaus pradžioje Vidurio Lietuvoje. „Mielai atidaviau savo laikrodį bajorui, kuris man tą dainelę užrašė ir tiksliai išvertė į lenkų kalbą Seredžiaus miestelyje 1805 metų liepos 17 diena“ – protokoliškai pastebi Narbutas. Lietuviškas užrašo variantas, atrodo, neišliko. Lenkiškas dainos tekstas pirmą kartą paskelbtas 1835 m. T. Narbuto raštų pirmame tome. Tekstas, kurio čia naudojamės, imtas iš lietuviško to tomo vertimo išleisto Vilniuje 1992 metais.

      Būtybę vardu Lietuva ( Liethua ) Narbutas interpretuoja kaip Lietuvoje minimą ir todėl lietuviams autentišką laisvės, malonumų ir džiaugsmo deivę. „Ją tebežino, - priduria jis, - lietuviai, latviai ir estai“. Iš to, o taip pat iš to, kad Narbutas mini ir kitus autorius bei analizuoja daugelį kitų galimų deivės Lietuvos sąsajų su kitų tautų deivėmis galima daryti išvadą, jog Narbutui buvo žinoma dar ir kita medžiaga apie šią ar panašią personaliją ir kad deivės Lietuvos vardą bei tuos ar kitus jos vaizdinius jis toje medžiagoje buvo užtikęs gal ir ne vieną kartą.

     Tai, kad jis tarp kitų pamini estus, pavyzdžiui, tikrai kelia klausimą, ar tik jis nebuvo sutikęs dar ir kažkokio finų epinės dainos apie Litovą varianto? Juk Estijoje ir Suomijoje jis iš tikro pabuvojo kariaudamas su švedais.

     Taip kad šaltinių pagrindiniai savo išvadai Narbutas be abejo galėjo turėti daugiau. Tačiau lemiamas tarp jų jam vis dėlto be abejo buvo (o mums ir dabar turi būti ) tas tos dainos apie Lietuvą tekstas, kurį tik ką parodėme ir kurį jis teisėtai kelia į pirmą vietą. Būtent jis analizuotinas kruopščiausiai. Bet būtent to kruopštumo vėliau jau niekur nebuvo.
Kaip gi šią dainą ir jos atradimo istoriją aiškina dabartiniai Narbuto interpretatoriai? Ogi siaurai ir neatsakingai, neatidžiai, vien tik kaip falsifikatą arba dar keisčiau, vien tik kaip neseną visiškai nesenos politinės realybės atspindį.

     Būkime tikslūs ir nurašykime pažodžiui. Viename įvadiniame straipsnyje į dabartinį lietuvišką Narbuto raštų leidinį pasakyta nedviprasmiškai: „Laisvės, malonumų, džiaugsmo deivės“ - skandinavų Frejos atitikmens T.Narbutas ieško susipažinęs su skandinavų mitologija. O jo žvilgsnis sustoja ties Lietuva, kadangi neseniai prarastos laisvės ir Lietuvos vardai greta vienas kito girdėjosi iš daugelio ano meto inteligentų lūpų. O kaip argumentą, „kad laisvės, malonumų “... deivė vadinasi Lietuva, pateikia romantinį individualios kūrybos eilėraštį apie pradingusią Lietuvos laisvę, kuriame Lietuvos ir laisvės vardai vartojami beveik kaip sinonimai.“

     Nesunku įsitikinti, jog toks aiškinimas nepakankamas ir neteisingas. Jis atkreipia dėmesį vos į du atsitiktinai paimtus ir niekuo kitu neparemtus teksto turinio aspektus: politinį ir žanrinį. Jokia kita bent kiek platesnė ar tiesiog kruopštesnė teksto analizė, nors ji ir būtina, neatliekama. Dėl to ir patys šie du paminėti aspektai lieka neįrodyti ir interpretuojami neteisingai.

     Kokie individualios ir liaudinės kūrybos požymiai, jaunumo ar archajiškumo kriterijai? Neatsakius į šį klausimą, visi šių interpretatorių tvirtinimai pakimba ore. Man regis, jie tik iš naujo pakartojo tą pačią metodologinę žanro nustatymo klaidą, kurią savo laiku dainos apie Litovą atžvilgiu darė mordvių mokslininkai. Tie, kaip mename, kurį laiką taip pat galvojo, kad šis vėliau epiniu pasirodęs kūrinys taip pat tik romantiška dainelė.

      Nustatant kūrinyje individualumo, liaudiškumo, archaiškumo ar kitus požymius, negalima vadovautis vien pirmuoju įspūdžiu. Tam reikia pradžioje sutikti: kiekvienas kūrinys yra iš esmės daugiaplanis, mažiausiai – dviplanis, tad už jo pirmojo, sakysime naujausiojo ar individualaus aspekto gali slypėti dar ir kitas, tarkime, tikrai senas sluoksnis, archaikos požymiai.

      Tuo vadovaudamiesi pabandėme į šį kūrinį pažiūrėti ir iš tokių platesnių pozicijų.

      Mūsų atliktas T.Narbuto pristatomos dainos tyrimas parodė: pristatytame dainos tekste galime įžiūrėti vis dėlto gana daug jo turinio, leksikos ir struktūros ypatybių vienaip ar kitaip liudijančių, kad šis tekstas atsirado greičiausiai liaudies, o ne individualios kūrybos pagrindu.
Kitaip sakant: nežiūrint to, kad šis tekstas be abejo perėjo raštininko, vertėjo bei redaktoriaus veiklos stadijas, kuriose neišvengiamai galėjo atsirasti tas ar kitas individualią kūrybą ar naujus laikus primenantis jo požymis, jame vis dėlto išliko ne vienas jo liaudiškumo ir archajiškumo pėdsakas.

      Suvesti į vieną visumą šie pėdsakai sudaro antrąjį, iki šiol niekieno netyrinėtą, šio kūrinio planą, kuris iš esmės pasirodo esąs ne tik grynai liaudiškas ir archajiškas, susidaręs klasikinės lietuvių tautosakos, poetikos ir mitologijos pagrindu, bet ir savo ruožtu dar labiau susisluoksniavęs, atspindintis, iš vienos pusės, nelabai senas, tradicines lietuvių mitologijos kategorijas, o iš kitos pusės,– net žiliausiąją archaiką, t.y. tik kai kokius jau tada šioje normalioje tradicinėje lietuvių tautosakoje pusiau arba ir visai užmirštus lietuvių bei kitų europiečių mitus. Tarp pastarųjų kai kada gana ryškiai prasišviečia ir įvairus nevienalaikiai bendro europiečių mito apie Deivę Gulbę Lietuvą atšvaitai.
Ką konkrečiai turime omenyje?

      Atkreipkime dėmesį į sekančias Narbuto perduodamo teksto ypatybes:

      Dainoje gana gerai atsispindi pagrindinis kūrinio liaudiškumo požymis - tradicinė abstrakčių ir tuo pat metu labai konkrečių, natūralistiškai rodomų, pagrindinių poetinių priemonių, metaforų kaip kategoriškų priešpriešų, sistema: dangus – žemė, gyvybė – mirtis, rytai – vakarai, dingti – ieškoti, žmogus – dievas, viltis – neviltis, bėdos bei vargai – džiaugsmas ir palaima, vargas ir prievarta – pagalba, išsivadavimas ir laisvė. Vargu ar tokia plati priešpriešų sistema galėjo būti specialiai sukonstruota tik tam, kad išreikšti politinę nostalgiją. Ar ne geriau tvirtinti, kad buvo siekta platesnių tikslų?

       Kūrinyje piešiamas savitas, bet vis dėlto liaudyje tradicinis laisvės vaizdas. Laisvė čia suprantama pirmiausiai kaip bet koks išsivadavimas iš nemalonumų, kaip džiaugsmas ar palaima, arba, šiuolaikiškai sakant, kaip kaifas. Nesunku suvokti: šis nepaprastai platus ir kartu su tuo labai natūralistinis, tikrai liaudiškas vaizdinys vėl prieštarauja siauram politiniam laisvės, o vadinasi ir viso kūrinio, suvokimui.

       Dainoje labai originaliai pristatomas pagrindinis jos veikėjas, kuris po to dar nuosekliai ir taip pat labai savitai apibūdinamas. O svarbiausiomis to pristatymo ir apibūdinimo priemonėmis, kaip nesunku tuoj pat tuo įsitikinti, tampa ne kokie nors sudėtingi individualizuoti palyginimai, o tokios paprastutės ir vos ne populiariausios liaudies poetikos priemonės kaip personifikavimas, antropomorfizavimas, tiesioginis krepinys ir paprasčiausias veikėjo įvardijimas.

       Kreipinys kūrinyje organizuojamas pagal tautosakoje dažnai sutinkamą vardų sudvejinimo ir estetinio jų paralelumo tradiciją. Kaip dainuojame „ ... motinėle sengalvėle“ ar pasakoje kreipiamės į „ lapę gudruolę“, taip ir čia: laisvė – ne antras dainos veikėjas, o tik antras, lygiagretus estetinis pagrindinio veikėjo, Lietuvos vardas, būdvardis neatitraukiąs jį nuo pagrindinio veikėjo, o padedąs jį geriau charakterizuoti.

       Jei kreipinys skambėtų: „Mieloji Lietuva, brangioji Laisvūne“ – abiejų šių vardažodžių vienybę pajustume geriau. Bet ir tekste pavartotas žodis laisvė šia prasme taip pat nėra visiškai neutralus. Jis taip pat ne tik vardinantis, o ir apibūdinantis, kas yra ne mažiau svarbu iškilus klausimams apie ką vis dėlto ši daina, kas yra pagrindinis jos veikėjas ( Deivė Lietuva ar valstybinė Lietuvos laisvė? ) ir kokių veikėjų rūšiai jis priklauso.

      Pabrėžiame. Iš dainos konteksto gerai matyti: pagrindinis dainos veikėjas - ne subjektyviai atsirandantis lyrinis herojus, ne gamtos gaivalas ir ne daiktas, o kažkokia tai ypatinga, tarsi gyva ir į žmogų panaši, aktyvi būtybė. Būtent šis veikėjas juk yra ne tik įvardinamas ir apdainuojamas, su juo dar bendraujama ir kalbamasi. Tos kalbos turinys taip pat ne siauras, o labai labai platus, primenantis epinius arba net kosmologinius apibendrinimus: ne apie baudžiavą ir Lietuvą, o apie visą pasaulį, apie tai, kad dingus tai būtybei danguje, „kraujas užliejo žemę“.
Pratęsę tos būtybės charakteristikų tyrimą, netrunkame nustatyti, kad ji iš tiesų ne paprasta, o ypatinga, mitologinė, t.y., paprastai pasakius, dieviška būtybė, deivė. Juk su ja ne tik bendraujama, jai dar meldžiamasi, maldaujama: „nuženk iš dangaus“, „pasigailėk“.

      Pagaliau, pasirodo: iš dainos galime nustatyti netgi tos, joje apdainuotos, deivės rūšį. Toji deivė neabejotinai yra Deivė Paukštė, nes būtent tokios asociacijos susidaro iš viso šio pasakojimo apie ją konteksto.

      Pats paukštis dainoje, tiesa, tiesiogiai nepaminėtas, užtat iš karto matyti keliais ryškiais žodžiais nutapytas dangaus, kaip pagrindinės jo gyvenimo sferos ir laisvo jo judėjimo jame, vaizdas: „dingai dangaus erdvėje“, „ ...kurgi tavęs ieškoti?“ „ ..., nuženk iš dangaus“. Nuo šių laisvą paukščio skrydį danguje primenančių asociacijų niekam nepavyks (o ir nevalia) išsivaduoti.

       Dainoje yra detalių, liudijančių, kad joje gali būti užsikonservavusių ir kitokių labiau archajiškų ar tiesiog kitos rūšies deivių atšvaitų. Antai, gerai išreikštas maldavimų, pražūties ir atgyjančios vilties motyvas gali reikšti, kad visos šios asociacijos ir netgi pati jų raiškos stilistika gali būti atėjusi iš kalendorinių lietuvių liaudies dainų garbinančių periodišką gamtos atsinaujinimą ir jį išreiškiančias dievybes.

       Dalis tokių asociacijų gali būti, žinoma, ir paties Deivės Gulbės garbinimo atšvaitu. Prisiminkim kad ir tąją Luobo Geldą ( o pagal mūsų etimologiją – Gulbę ) kas pavasarį pernešančią per marias sėklas gilės kiaute. Įdomi hipotezė atsiranda atkreipus dėmesį į dainoje labai vaizdžiai nutapytą priešpriešos „dingti – ieškoti“ paveikslą. Neatmestina, kad jis atsirado įtakoje to pasaulinio mito, kurį daugelio tautų mitologija nuolat perpasakodavo kaip pasakojimą apie personas vienais ar kitais tikslais specialiai siunčiamas kažko ieškoti mirties karalijoje.

      Narbuto dainos tekstas, pagaliau, daug kuo, o pirmoje eilėje archajiškais motyvais ir paukščio skrydžio vaizdiniu, primena kitus panašius ir jokių abejonių nekeliančius tekstus. Antai, kūrinio žanras ( daina ), identiški veikėjų ( Lietuvos ir Litovos ) vardai, dangaus ir paukščio skrydžio motyvai akivaizdžiai sieja šį tekstą su ne vienu mordvių epinės dainos apie Litovą įrašu, o ištisa stebuklingų gulbių bendravimo su žmonėmis istorija ir joje gerai išlikę dainuojamojo žanro, gulbių dainos trupinėliai verste verčia Narbuto įrašą lyginti su neabejotinai autentiškais lietuvių liaudies pasakos Gulbė karaliaus pati užrašymais. Individualioje kūryboje tokių sutapimų nebūtu.
Apibendrindami dar sykį ( šį kartą jau be jokių detalių ) pažvelkime į vaizdą esantį pirmajame šio veikalo plane.

      Miela būtybė dingsta danguje ir pasaulį tuoj pat ištinka visokios nelaimės. Maldaujama, kad ji pasigailėtu ir sugrįžtu.

      Kokią neeilinę socialinę koliziją galėjo atspindėti šis paprastutis siužetas, jei nepriimti čia aiškiai netinkančios išvados apie neseniai prarastą Žečpospolitos valstybingumą?

      Mūsų nuomone tik vieną – prieštaravimą tarp žlungančios pagonybės ir įsigalinčios krikščionybės. T. Narbuto užrašytoji dainą apie Lietuvą yra ne kas kitą kaip nebeviltiška pagonių rauda dingstant jų religijai ir viltingoji jų malda jau beveik užmirštai dingusiai jų deivei Lietuvai.

      Taigi viskas labai aišku: T. Narbutas buvo teisus ir jį reikia reabilituoti. Kartu su tuo, savaime aišku, privalome reabilituoti ir patį jo teikiamą tekstą, šį iki šiol be jokio pagrindo falsifikatu apšaukiamą kūrinį. T.Narbuto užrašytoji „Daina apie deivę Lietuvą“ ne falsifikatas, o autentiškas lietuvių liaudies veikalas, svarbus mūsų istorijos ir kultūros šaltinis. Išbraukę jį iš mokslinės apyvartos, prarandame daug progų tinkamai išspręsti daugelį svarbių nūdienos mokslo klausimų tarp jų ir Lietuvos vardo problemą.

Bendra išvada


      Lietuvos vardas, matyt iš tikrųjų, yra teoniminės kilmės, o betarpiškai atsirado, greičiausiai, iš lietuvių deivės Lietuvos vardo, savo ruožtu palaipsniui išsivysčiusio iš bendraeuropinių žodžių bei vaizdinių, kažkada reiškiusių greitą judėjimą ore, skriejimą, vandens paukštį, gulbę. Pagal panašų modelį sudaryti ir mūsų kaimynų latvių, latgalių, livių vardai bei toponimai Latgala, Latvija, Livonija.

      Nėra jokios abejonės: tolesnis šio klausimo nagrinėjimas atskleis dar ne vieną įdomų ir svarbų jo aspektą.

Apie autorių

      Juozas Rakauskas – g. 1936 m., socialinių mokslų daktaras, docentas. Darbai iš filosofijos, sociologijos, filologijos. Baigė Vilniaus valstybinio universiteto istorijos – filologijos fakultetą, Leningrado valstybinio universiteto filosofijos fakulteto aspirantūrą.

      Dėstė Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose. Dabar nepriklausomas tyrinėtojas

Komentarai Fronte.lt
http://www.fronte.lt/index.php?lng=lt&a ... comments=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 29 Spa 2010 20:03. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Spa 2010 22:52 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Kęstučio Čeponio (Žygeivio) Lietuvos vardo kilmės hipotezė


(trumpai - išsamiai yra atskirose temose)


   1. Kalbotyrininkai jau senokai nustatė, kad dabartinio vardo Lietuva senesnės formos yra Lietva (iš čia iki mūsų dienų išliko senoji rytų slavų forma Litva, kurią jie gavo, kad maždaug 8 amžiuje susidūrė su senaja lietuvių gentimi), o ši savo ruožtu atsirado iš Leita.

    2. Žodis Leita dabar gana pagrįstai siejamas su karių draugovės pavadinimu (A. Dubonio darbai).

    3. Vis tik A. Dubonis, o ir kiti autoriai nepaaiškina, kaip šis žodis pateko į senąją lietuvių kalbą.

    4. Vandenvardis Leita ir jam artimos formos yra plačiai paplitusios Centrinėje Europoje (dabartinėse Vakarų Ukrainos, Slovakijos, Austrijos, Čekijos teritorijose).

    5. Labai įmanoma, jog žodis "leita" gali turėti tiesioginį ryšį su dievybės, kažkaip susijusios su vandeniu ar upe, pavadinimu.

    6. Tokia dievybe iš tikro gali būti senovės graikų ir kitų to regiono tautų mituose minima deivė įvairiais vardais, artimais žodžiui Leita.

    7. Kaip žodis "leita" virto karinės draugovės bendru pavadinimu, gal būt įmanoma paaiškinti, atsižvelgiant į įvykius vykusius Centrinėje Europoje 5-6 amžiuose, kada po Vakarų Romos imperijos žlugimo po visą Europą bastėsi profesionalių karių būriai.

    Aš manau, kad toks klajojantis karinis dalinys, kilęs iš vietovės šalia Leitos upės, maždaug 6 amžiuje atkeliavo į vienos iš to meto rytų baltų genčių teritoriją (įvairūs baltų ir rytų slavų tarmių tyrimo duomenys rodo, jog tai buvo maždaug dabartinio Kursko apylinkės ar netoli jų - Toporovas). Tą rytų baltų gentį ši klajojanti karių draugovė "leita" arba užkariavo, arba vedybiniu keliu (pvz., tarp genties vado dukros ir karinio dalinio vado) įsiliejo į tą gentį.

    Taip karinio dalinio pavadinimas "leita" galėjo gentyje virsti ir bendriniu žodžiu "leita" - "karinė draugovė", kas atitinka A. Dubonio pateiktus kalbinius ir istorinius faktus jo tyrimuose.

    Vėliau šios genties karinės draugovės "leitos" užkariavo žemes į vakarus nuo tuo metu gyventų tos rytų baltų genties žemių - palaipsniui atėjusios ir iki dabartinių Lietuvos ir Latvijos teritorijų, kur tuo metu gyveno įvairios vakarų baltų gentys (Latvijoje - ir finų gentys).

    Aplinkinės gentys ir tautos užkariautojus pradėjo vadinti jų karinės draugovės vardu - Leita. Jau vėliau, kintant lietuvių kalbai, pagal kalbos kitimo dėsnius, Leita palaipsniui virto Lietuva.

   Beje, įvairūs duomenys rodo, kad istorinis centras naujojo valstybinio darinio Leita - Lietva - Lietuva buvo Ašmena ir jos apylinkės (nežinantiems priminsiu, kad rytų slavai šias teritorijas iš esmės suslavino tik 19-20 amžiuose, o iki 15-17 amžių tai buvo ištisai lietuvių gyvenamos teritorijos).


Paveikslėlis

P.S. Tačiau, mano nuomone, ir į šias Ašmenos - Krėvos - Naručio apylinkes, tuo metu gyvenamas vakarų baltų tarmėmis kalbėjusių genčių (matyt, jotvingių (dainavių) ir sėlių), lietuvių protėviai atėjo apie 5-7 amžius, o iki tol jie gyveno toli rytuose - kažkur šalia tuometinių finų genčių ir įvairių stepių klajoklių genčių.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Spa 2010 02:02 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
    Jei pirminis žodis buvo Lietva (kas tikėtina, nes lietuviška ir nuo žodžio lietus, o Leitva ne, nes latviška ir  palyginimui prisiminkime, kad latviai lietuvį vadina leišiu, t.y. pavadinimuose jie dažniausiai vartoja dvigarsį ei, o mes, lietuviai, ie), tada ir Lietuva, kaip draugovė - panašios darybos žodžių lietuvių kalboje esama ir daugiau. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Spa 2010 18:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
    Jei pirminis žodis buvo Lietva (kas tikėtina, nes lietuviška ir nuo žodžio lietus, o Leitva ne, nes latviška ir palyginimui prisiminkime, kad latviai lietuvį vadina leišiu, t.y. pavadinimuose jie dažniausiai vartoja dvigarsį ei, o mes, lietuviai, ie), tada ir Lietuva, kaip draugovė - panašios darybos žodžių lietuvių kalboje esama ir daugiau. :smile38:


   Latviškai vienaskaita yra "leitis" - šio žodžio gana akivaizdi kilmė iš senovinio pavadinimo "Leita".

    Dvigarsis -ei- rytų baltų kalbose (lietuvių ir latvių) laikui bėgant labai dažnai pakito į "-ie", tačiau kai kuriuose senoviniuose žodžiuose išliko. Pvz., lietuvių "kreivas", o ne "krievas", "deivė", tačiau turime ir "dievas". Ir t.t.

    Vakarų baltų kalbos (prūsų, kuršių, jotvingių, žiemgalių, sėlių,...)žymiai geriau išlaikė senąjį baltiškąji -ei-. Tai matyti ir dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos upėvardžiuose bei ežerų varduose: pvz, jotvingių palikimas - Seirijai (liet. "siera"), Leipalingis (o lietuvių "liepa"), Veisiejai,...

   Reikia dar pabrėžti, jog šiuo metu kalbininkai vis labiau linkę priskirti prie vakarų baltų ne tik prūsus, jotvingius, kuršius, bet ir žiemgalius bei sėlius:

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях

   Выдержки:

   "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

     (Pastaba (Žygeivis) - senojoje sėlių gyventoje teritorijoje pagrindinė upė -Žeimena - irgi rodo sėlių protėvius buvus vakarų baltais. Turime Žeimena, o ne Žiemena, tai yra pavadinime išsaugotas senasis baltų -ei-. Dar vienas įdomus pavadinimas yra prie Molėtų - Kirneilė - jame irgi, matyt, yra išsaugotas senasis baltų -ei-.)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Spa 2010 23:58 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Kol kas niekas nieko kitaip neįrodė.
Jau yra Rakausko str. antra dalis

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Spa 2010 13:39 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Jau yra Rakausko str. antra dalis


  Ačiū už informaciją. Įdėjau greta I dalies.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 03 Lap 2010 21:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis 2010-10-25 02:00:14 Žygeiviui.

    Leitis yra dabar, o senesnė forma yra leišis, todėl kaip tik pagal senesnę ir reikia tirti. Be to, abiem formom būdingas yra dvigarsis ei, o ne ie.

-------------------------

    1. Senesnė forma latvių kalboje kaip tik ir yra leitis, o leišis žymiai vėlesnė :)

    2. Senovinio dvigarsio -ei- laipsniška transformacija į -ie- baltų kalbose jau seniai ir gana išsamiai ištyrinėta.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 14 Lap 2010 13:53 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Kažkaip nesuprantamai pakeitei šitą komentarą.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Paskutinį kartą redagavo tikras lietuvis 15 Lap 2010 00:50. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 14 Lap 2010 23:42 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Apie leičius ir Lietuvos vardo kilmę (diskusijos dalis):

http://forum.istorija.net/forums/thread ... etcookie=1

Pradžia nuo čia:
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 298#M81298


Visą straipsnį ir dar vieną mano komentarą įdėjau į temą:

Alminas - vadovavo žemaičiams Durbės mūšyje 1260 m. liepos 13 d.
viewtopic.php?t=5414

   Mano pasisakymas komentuojant kitus pasisakymus apie lietuvių ir jų vardo kilmę
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 435#M81435


Cituoti:
Žygeivis - 2010-11-14  22:11

      Manau, kad pagrindinė metodologinė klaida, svarstant Lietuvos "lietuviškumą", "aukštaitiškumą", "žemaitiškumą", o taip pat ir vardo "Lietuva" kilmę, yra ta, kad sąmoningai ar nesąmoningai apsiribojama dabartinių administracinių sienų Lietuva.

      Pradedant genetiniais tyrimais, archeologiniais radiniais, jau nekalbant apie kalbinius tyrimus - ne tik vietovardžių ir vandenvardžių, bet ir tarmių.

      O juk reikia atsiminti, kad svarstome 1000, 1500 ir net 2000 metų senumo įvykius.

      Todėl pradžiai vertėtų pasižiūrėti keletą žemėlapių:

      Pradėkime nuo šio:

Lietuvių kalbos arealas 16 amžiuje (pagal anglišką Vikipediją)
http://en.wikipedia.org/wiki/File:Lithu ... entury.png

Paveikslėlis

"Platus" žemėlapis
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... entury.png

      Siūlau taip pat atkreipti dėmesį, kad tai ne 13 amžius, ir ne 10, 5 ar 1 amžius - o po to pasižiūrėti kitame žemėlapyje, kur yra Orša ir Obolcai (būtent čia buvo pastatyta viena iš 7 pirmųjų katalikiškų bažnyčių, krikštijant lietuvius aukštaičius 1387 m.)...  

-----------------------------------------------------------------------------------------------
      Kadangi radau bendrą "platų" žemėlapį, kur būtų aiškiai pažymėta Orša, tik atspindintį 14-15 amžius, tai jį ir įdedu:

Lenkiškas Lietuvos Imperijos ("LDK") žemėlapis iš Vikipedijos

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... -_1434.png

Paveikslėlis

"Platus" žemėlapis
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... -_1434.png
-----------------------------------------------------------------------------------------------

      Todėl iš karto kyla klausimas, o kada ir kur dingo milžiniškas lietuvių kalbos plotas buvęs tarp Oršos-Obolcų ir Minsko (Mensko).

      Ir iš kur atėjo (bei kada) lietuviškai kalbantys žmonės ir apsigyveno čia, taip toli į rytus nuo dabartinių Lietuvos sienų.

      Žinoma, galima spėti, kad lietuviai, gyvenę prie Ašmenos,  Krėvos ir Vilniaus, užkariavę šias žemes savo žygių metu 12 amžiaus gale - 13 amžiuje, Gedimino, o gal dar ir Mindaugo laikais jas kolonizavo.

      Tačiau aš manau, kad tai yra reliktinė lietuvių "sala", kuri sugebėjo "neištirpti" po slavų invazijos 7-9 amžiuose (lygiai taip pat, kaip nebuvo "ištirpinti" iki pat 15 amžiaus Pamaskvės galindai, kurie, kaip rodo išlikę hidronimai (pvz., Žižma), savo kalba turėjo būti labai artimi baltams, gyvenusiems prie Vilniaus ir Ašmenos):

Žemėlapis (7-8 amžius pagal rusų Vikipediją)

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... -obrez.png

Paveikslėlis

"Platus" žemėlapis
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... -obrez.png

Gaila, kad šiame žemėlapyje nėra pažymėtas lietuvių gyvenamas plotas prie Oršos-Obolcų: būtų žymiai aiškiau, kaip kažkada jungėsi į bendrą masyvą baltų (ir netgi lietuvių) gyvenami plotai.

--------------------------------------------------------------------------------------
Žygeivio pastabos dėl Maskvos įkūrėjų ir pavadinimo:

  1. Kalbininkai ilgą laiką manė, kad Maskvos apylinkėse senieji vietovardžiai yra finiškos kilmės, kadangi yra žinoma, kad dar viduramžiais čia gyveno finai meriai. Vis tik žymiausi kalbininkai, tokie kaip Toporovas ir kiti, tuo abejojo jau seniai.

  2. Pastaraisiais metais, žymiai nuodugniau ištyrus Maskvos upės baseino ir aplinkinių vietovių archeologinius objektus bei toponimiką (vietovardžius) ir hidronimiką (vandenvardžius), paaiškėjo, kad visos rastos senovinės gyvenvietės (jau virš 70) yra baltiškos (rytų galindų), o praktiškai visi senieji hidronimai yra baltiškos kilmės (tame tarpe ir visi Maskvos upės intakai bei upėvardžiai pačioje dabartinėje Maskvos miesto teritorijoje).

  3. Pačioje Maskvoje archeologų nėra rasta nei vienos slaviškos ar finiškos (merių) senovės gyvenvietės - visos be išimčių yra baltiškos. Archeologiniai tyrimai parodė, kad finai meriai gyveno žymiai šiauriau ir pasirodė šiose vietose daug vėliau nei baltų gentys.

  4. 11 amžiuje baltų gyvenvietės šioje teritorijoje buvo sudegintos ir virš degėsių jau randami slaviški (nedaug) ir finiški (merių) (daug daugiau) artefaktai. Baltiškų visai nebelieka. Tai rodo, kad 11 amžiuje šias gyvenvietes užgrobė slavai, padedami merių.

  5. Baltai galindai pasitraukia piečiau dabartinio Maskvos miesto teritorijos ir ten jie išsilaikė iki pat 15 amžiaus, kada juos galutinai išnaikino Ivano Rūsčiojo opričnikai, po to kai sudegino Didįjį Novgorodą ir Pskovą.

  6. Šiuo metu dauguma žymiausių kalbininkų jau pritaria hipotezei, kad Maskvos upės pavadinimas (nuo jo kilo ir gyvenvietės pavadinimas - o ne atvirkščiai) yra baltiškas (galindų) ir skambėjo maždaug "Mazgava", kuris sufinintas virto Maskava, o vėliau jau Maskva. Latviai ir dabar dar yra išsaugoję pavadinimą Maskava.

  7. Mazgava yra tos pačios kilmės žodis kaip ir lietuvių "mazgoti", "mazgas".

-----------------------------------------------------------------------------------------

Alvydas Butkus

Kęstutis: "Mazgava yra tos pačios kilmės žodis kaip ir lietuvių "mazgoti", "mazgas""

"Mazgas" kilęs iš veiksmažodžio "megzti" (su šaknies balsių kaita, kaip "tekėti" - "takas", "vesti" - "vadas").

Su veiksmažodžiu "mazgoti" nieko bendra.

-----------------------------------------------------------------------------------------

Источник - Археология и этнография
Тюльпаков Б.М. Топоним "Москва" в свете этнических процессов в западном Волго-окском междуречье // История СССР. 1991. №5.


  Археологами отмечено три колонизационных потока древних славян в Волго-Окское междуречье:

  - с северо-запада и запада шли новгородские словене и кривичи,
  - с юга - вятичи,
  - на рубеже IX-X вв. новгородские словене, расселяясь в юго-западном направлении, остановили дальнейшее продвижение смоленских балтов в Заволжье и в восточную часть Волго-Окского междуречья.

  Волна смоленских кривичей, двигаясь с верховьев Днепра в Волго-Клязьминское междуречье по миграционным следам балтов, ассимилируя и активно вовлекая их в свою хозяйственную деятельность, в XI в. значительно сократила территорию расселения балтоязычных племен на севере западного Подмосковья.

  Северная граница территории балтов стала проходить по р. Рузе, а восточная - по правому берегу среднего и нижнего течения р. Москвы, переходя в некоторых местах на левый берег, как, например, в районе будущей территории Москвы (Сходненское, Тушинское и Кремлевское городища).

    Весьма показательно то обстоятельство, что на территории московской родо-племенной группы не только крупные реки, но и часть мелких рек носят балтские названия. Древние названия мелких речек могли сохраниться только при условии существования постоянных поселений на их берегах, при передаче этих названий из уст в уста.

    Это говорит о том, что окрестности Москвы, возможно, были населены гуще, чем территории других родо-племенных групп западного Подмосковья. Поэтому именно Москва, располагавшаяся в узле расселения балтских племен, раньше других в западном Подмосковье попала в зависимость от Ростово-Суздальского княжества.

   Археологические памятники как ранних (IX в.), так и более поздних (X-XI вв.) кривичей локализуются в верховьях Ламы, на левом берегу Рузы и ее притоках - Озерне, Истре, а также в междуречье Клязьмы и Москвы, на восток и юг, до р. Оки.

   Непосредственно на территории современной Москвы кривичских памятников-курганов не выявлено, но они дугой охватывают ее с востока, приближаясь на 15-20 км, территория же самой Москвы была заселена балтами.

Šiuo metu nemažai baltiškų hidronimų jau rasta ir gerokai į šiaurę nuo Maskvos, bei į abi puses pagal Maskvos upę.

    Įdomu tai, kad Maskvoje, istoriniame centre, 11-12 amžiaus kultūriniame sluoksnyje (virš baltų kultūrinio sluoksnio) randami jau ne tik slavų, bet ir finų artefaktai, o ant baltų gyvenviečių į šiaurę nuo Maskvos irgi įsikuria slavai bei finai.

    Tai rodo, jog ateiviai slavai, matyt, buvo sudarę sąjungą su finais meriais (arba šie slavams pasidavė), o galindai, kaip rašo pačios rusų kronikos (ir rodo archeologiniai ir net kalbiniai bei kraštotyriniai duomenys), atsitraukė ir rusų kunigaikščiai su jais dar ne kartą kariavo, bet taip ir neužėmė dar kelis šimtus metų.

    Galindai susikoncentravo gana kompaktiškame rajone į pietus nuo Maskvos (prie Protvos upės) ir ten išsilaikė iki pat Ivano Rūsčiojo laikų, kada Opričnina išnaikino ne tik beveik visus senuosius Novgorodo ir Pskovo gyventojus, bet ir "Galindų salą".

    Pačių rusų kronikose galindai dažnai vadinami lietuviais, arba nurodoma, jog jie padeda lietuviams.
---------------------------------------------------------------------------------------------

       Taigi, reikia "nusileisti" dar kokiu 1000 metų seniau ir pasižiūrėti žemėlapį:

Baltų vandenvardžių paplitimas Europoje

http://www.muenster.org/litauen/html/
http://www.muenster.org/litauen/assets/ ... -zemel.jpg

Paveikslėlis

Tada gana aiškiai matome, kokioje teritorijoje turėtume nagrinėti genų "trendus", archeologinių kultūrų raidą, kalbotyrinius duomenis (ne tik vietovardžius ir vandenvardžius, bet ir dabartinių gyventojų tarmes), kraštotyrinius duomenis, folklorą....

       Ir tik tada daryti išvadas...



Šaltinis - http://forum.istorija.net/forums/thread ... 422#M81445

Cituoti:
Žygeivis - 2010-11-15  00:09

Cituoti:
Bolia - 2010-11-09  22:26

Cituoti:
Taigi, jei atvyko įžiūrimas kiekis naujų šeimų su savomis skirtingomis tradicijomis, turėjo pasikeisti ir keramika, ar nemanote?


Aš ir nesu kategoriškas. Tik bandau įžvelgti įvairių hipotezių galimybes. Įdomu yra tai, kad brūkšninė keramika nebuvo tokia jau absoliuti visoje kultūros teritorijoje, yra rasta nemažai ir grublėtosios, ir lygiosios, galiausiai apie V amžių brūkšninė keramika išnyko visai, nors tuo metu gyventojų keitimosi požymių jau tikrai nebesimato.

Cituoti:
Kodėl manote, jog technologijos nešėjai turėjo fiziškai apsigyventi naujoje teritorijoje?


Metalų apdirbimo naujovės ateiti galėjo arba iš skitų, arba iš keltų. Tačiau žinome, kad pastarieji čia tikrai nesikraustė, nebent vienetai, tai technologijas atnešė tarpininkai. Jie neprivalėjo apsigyventi fiziškai, tas tiesa, bet įtarimų kelia gan staigus plitimas gyvenant pakankamai toli nuo minėtų kultūrų.

Cituoti:
Laidojimų papročius sieti su ateivių išplitimu - labai drąsus tvirtinimas.


O kas čia keisto? Laidojimo papročiai yra vienas iš kultūros požymių.

     Rytų Lietuvoje IV - VI amžiais įsigalėjo paprotys laidoti pilkapiuose, kas šią teritoriją atskyrė nuo likusios Brūkšninės keramikos kultūros dalies. Taip susidarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Bet įdomiausia, kad šiaurėje pilkapiuose laidojo vien nedegintus ir su žemių antpilu, panašiai kaip Šiaurės Lietuvoje, o pietuose pilkapiai ir su nedegintais, ir su degintais kapais, taip pat su akmenų krūsnimis, panašiai kaip Pietų Lietuvoje, lyg paprotys būtų atėjęs bevykstant laidojimo reformai (iš šių duomenų ne kai kas yra net prigalvoję kreivų teorijų, neva savu laiku sėlius ir jotvingius skyrė Nėris kuo labai susižavėjo forumietis Žygeivis). Ir kaip tai paaiškinti be ateivių? Su laiku, žinoma, deginimo paprotys paėmė viršų ir įsigalėjo visoje kultūros teritorijoje, be to net neketinu susieti su migracija  :sm12:
.


   Niekada neteigiau, kad sėlius ir jotvingius skyrė Neris, remiantis archeologiniais duomenimis.

    Mano "specializacija" vietovardžiai ir vandenvardžiai bei tarmės. Jais remiantis ir siūlau nustatinėti etnines senąsias genčių ribas. Nes tautą (gentį) visų pirma apsprendžia jos vartojama kalba ar tarmė, o ne materialinė buitis, kurią labai stipriai įtakoja įvairios sąlygos, su tautine priklausomybe ir kalba mažai ką turinčios bendra.

    Štai kokia buvo riba tarp sėlių ir jotvingių (ir ji ėjo dar gerokai į rytus), kaip tai rodo dabartinės lietuvių tarmės:

Lietuvių tarmės (žemėlapiai)

Traditional Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

Paveikslėlis

New Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

Paveikslėlis

    "Platesniame kontekste":

Baltų vandenvardžių paplitimas Europoje
http://www.muenster.org/litauen/assets/ ... -zemel.jpg

Paveikslėlis

Baltarusių tarmės
http://www.belarusguide.com/images/maps/havorki.jpg

Paveikslėlis

      Palyginimui - rusų tarmių žemėlapis - gana akivaizdi koreliacija tarp baltų vandenvardžių paplitimo teritorijos ir rusų pietinės tarmės vakarinio arealo ribų (užbrūkšniuota skersai) - matyti, kad riba kiek toliau į rytus nuo Kursko ir Oriolo:

НАРЕЧИЯ И ДИАЛЕКТНЫЕ ЗОНЫ
РУССКОГГО ЯЗЫКА

http://www.gramota.ru/book/village/images/maps/int3.gif

Paveikslėlis

      Ukrainiečių tarmių žemėlapyje melsva spalva pažymėtų tarmių ribos irgi iš esmės sutampa su šiuo metu jau nustatytomis baltų vandenvardžių paplitimo ribomis:

Map of Ukrainian dialects
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... alects.png

Paveikslėlis[/color]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 15 Lap 2010 01:34. Iš viso redaguota 3 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Lap 2010 01:00 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Klysti - visa ta teritorija yra ne lietuvių, o baltų.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Lap 2010 01:31 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Klysti - visa ta teritorija yra ne lietuvių, o baltų.


   Apie kokią teritoriją tu kalbi? Ir kokiu konkrečiu laikotarpiu? Nes aš minėjau daugybę genčių ir įvairiais laikotarpiais.

   Be to kalbėdamas visų pirma turiu omenyje ne politinę priklausomybę, o kalbinę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Lap 2010 01:39 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žinia - baltų paplitimo (ką ir rodo tavo žemėlapiai).

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Lap 2010 02:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Žinia - baltų paplitimo (ką ir rodo tavo žemėlapiai).


    Žemėlapis su baltų kalbų paplitimu rodo situaciją buvusią 2000-3000, o gal ir dar senesnę (vis tik šie vandenvardžiai nebūtų pasiekę mūsų dienų, jei nebūtų perdavimo iš kartos į kartą).

    O lietuvių kalbos paplitimą žinome tik 16 amžiuje, kada jau turime daug rašytinių šaltinių iš įvairių vietų - štai šį žemėlapį aš ir įdėjau (beje, ne iš lietuviškos, o iš angliškos Vikipedijos).

    Pažiūrėjus į šį žemėlapį labai akivaizdu, kaip nuo 16 amžiaus lietuvių kalbos plotas dar labiau susitraukė - taigi, procesai, kurie vyko 5-16 amžiuose (po slavų invazijos į baltų žemes), tęsėsi ir toliau.

    Jei kalbame apie lietuvių kalbą tais senais laikais (tiksliau jos tarmes), tai neturime painioti politinių genčių valdytų žemių ribų su kalbinėmis ribomis.

    Be jokių abejonių galima teigti, kad ta pačia kalba (arba labai jos artimomis tarmėmis kalbėdavo kelios gentys - kaip tai rodo ir prūsų, ir jotvingių, ir tų pačių lietuvių genčių (žemių) pavyzdžiai.

   Beje, galindų buvimas ir pietuose (šalia prūsų ir jotvingių juos mini dar antikos rašytojai), ir šiaurėje (prie Maskvos), bei labai panašūs vandenvardžiai, rodo, kad galindai savo kalba, matyt, buvo artimesni jotvingiams ir prūsams, nei lietuviams (nors, žinoma, visai neaišku, kaip kokiame 1-5 amžiuje skyrėsi tarpusavyje įvairių baltų genčių kalbos - gal visai nežymiai).

   Juk baltų kalbų pavyzdžius turime tik iš 13-17 amžių - ir tai jie užrašyti  dažniausiai ne pačių baltų, o kitų tautų atstovų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Lap 2010 14:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
tikras lietuvis rašė:
Apie leičius ir Lietuvos vardo kilmę (diskusijos dalis):

http://forum.istorija.net/forums/thread ... 88&start=1


Visą straipsnį ir dar vieną mano komentarą įdėjau į temą:

Alminas - vadovavo žemaičiams Durbės mūšyje 1260 m. liepos 13 d.
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5414

   Mano pasisakymas komentuojant kitus pasisakymus apie lietuvių ir jų vardo kilmę


Cituoti:
Žygeivis - 2010-11-14  22:11

      Manau, kad pagrindinė metodologinė klaida, svarstant Lietuvos "lietuviškumą", "aukštaitiškumą", "žemaitiškumą", o taip pat ir vardo "Lietuva" kilmę, yra ta, kad sąmoningai ar nesąmoningai apsiribojama dabartinių administracinių sienų Lietuva.

      Pradedant genetiniais tyrimais, archeologiniais radiniais, jau nekalbant apie kalbinius tyrimus - ne tik vietovardžių ir vandenvardžių, bet ir tarmių.

      O juk reikia atsiminti, kad svarstome 1000, 1500 ir net 2000 metų senumo įvykius.

      Todėl pradžiai vertėtų pasižiūrėti keletą žemėlapių:

      Pradėkime nuo šio:

Lietuvių kalbos arealas 16 amžiuje (pagal anglišką Vikipediją)
http://en.wikipedia.org/wiki/File:Lithu ... entury.png

Paveikslėlis

"Platus" žemėlapis
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... entury.png

      Siūlau taip pat atkreipti dėmesį, kad tai ne 13 amžius, ir ne 10, 5 ar 1 amžius - o po to pasižiūrėti kitame žemėlapyje, kur yra Orša ir Obolcai (būtent čia buvo pastatyta viena iš 7 pirmųjų katalikiškų bažnyčių, krikštijant lietuvius aukštaičius 1387 m.)...
 


Cituoti:
Žygeivis - 2010-11-15  01:24

Cituoti:
Questions - 2010-11-15  00:04
Salia Vitebsko Jogaila kure parapija del to kad taip reikejo, tos zemes buvo jo tiesiogine patramonija it tevonija ir priklause tiesiogei jam, Vitebskas gi jo tevonija ir jam paciam apsikrikstijus reikejo ten ikurti parapija, pirma savo Vitebsko zemese ir Lietuvoje


     Tai gal tada paaiškink, kodėl po lietuvių (o ne rusų ir ne jotvingių - kurie jau seniai buvo pravoslavai) pakrikštijimo bažnyčią Jogaila pastatė [color=Red]ne pačiame centre savo tėvonijos - Vitebske (kur be abejo ir jo karių pulkas buvo apgyvendintas ginti miestui ir laikyti jį paklusnų), o kažkokiame užkampyje - Obolcuose? :)


Cituoti:
Žygeivis - 2010-11-15  13:07

      Beje, slaviškas pavadinimas Обольцы yra kilęs iš lietuviško Obuolčiai (Rytų Lietuvoje tarmiškai Obuolciai) kilmininko linksnio - Obuolcių kaimas.

      Lietuviškas ilgasis u slavų (lenkų, rusų...) kalbose  kaip taisyklė pakinta į Ы.

      Tai gana senas dėsnis. Pvz. dūmai - дым, sūnus - сын,...

      Kilmininko linksnyje, kur u irgi tariama ilgai, gaunasi ta pati situacija - pvz. mano "gentinis" kaimas Budriai beveik visuose 19 amžiaus žemėlapiuose ir raštuose rašomas lenkiškai wies Budry, o rusiškai - деревня Будры.

      Tai kilo iš lietuviško kilmininko linksnio - Budrių kaimas.

      Tik viename kūrinyje (Materyały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, Volumes 1-3,  Akademja Umiejętności w Krakowie. Komisja Antropologiczna. 1896) radau pavadinimą užrašytą vardininko linksnyje "Budrej":

http://books.google.com/books?id=J08-AA ... &q&f=false

Žiūr. nuo 44 pusl. – Švenčionių ir Daugėliškio pavietai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 15 Lap 2010 23:35. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Lap 2010 14:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Cituoti:
Žygeivis - 2010-11-15  13:39

Cituoti:
Arūnas Armonas - 2010-11-15  12:34

Cituoti:
Ibicus - 2010-11-15  11:53

Cituoti:
vizigotai jau imperijos viduje, ostrogotai dar ateis. Matyt bandyta kažkaip sureguliuoti užplūdusių barbarų padėtį.


Gotai ateina kaip užkariautojai, o ne žemdirbiai Imperijos tarnyboje. Be to, nėra duomenų, kad tarp laeti būta gotų.


     Gotai ateina kaip pabėgėliai nuo hunų, besiprašantys leidimo leisti gyventi imperijoj, ir tik po to virsta užkariautojais.

     Laeti Romos imperijoje ne paprasti žemdirbiai, o būtent karo tarnybininkai, gyvena atskirose teritorijose, turi savo prefektus. Pagrindinė jų pareiga saugoti imperiją nuo kitų barbarų puolimų. Leičiai Lietuvoj daro lygiai tą patį.

     Wolframo "History of Visigoths" radau, kad laeti stojo tarnauti gotų karaliams.

     Gedgaudas rašo, kad Karolis Didysis iš laeti formuoja savo geriausius pulkus.

     Akivaizdu kad tai europinio mąsto specifinis kariauninkų luomas. Visai neteigiu kad čia lietuviai etnine prasme.



     Kęstučio Čeponio (Žygeivio) Lietuvos vardo kilmės hipotezė

                    (trumpai - išsamiai yra atskirose temose)

   1. Kalbotyrininkai jau senokai nustatė, kad dabartinio vardo Lietuva senesnės formos yra Lietva (iš čia iki mūsų dienų išliko senoji rytų slavų forma Litva, kurią jie gavo, kad maždaug 8 amžiuje susidūrė su senaja lietuvių gentimi), o ši savo ruožtu atsirado iš Leita.

   2. Žodis Leita dabar gana pagrįstai siejamas su karių draugovės pavadinimu (A. Dubonio darbai).

   3. Vis tik A. Dubonis, o ir kiti autoriai nepaaiškina, kaip šis žodis pateko į senąją lietuvių kalbą.

   4. Vandenvardis Leita ir jam artimos formos yra plačiai paplitusios Centrinėje Europoje (dabartinėse Vakarų Ukrainos, Slovakijos, Austrijos, Čekijos teritorijose).

   5. Taip pat labai įmanoma, jog žodis "leita" gali turėti tiesioginį ryšį su dievybės, kažkaip susijusios su vandeniu ar upe, pavadinimu.

   6. Tokia dievybe iš tikro gali būti senovės graikų ir kitų to regiono tautų mituose minima deivė įvairiais vardais, artimais žodžiui Leita.

   7. Kaip žodis "leita" virto karinės draugovės bendru pavadinimu, gal būt įmanoma paaiškinti, atsižvelgiant į įvykius vykusius Centrinėje Europoje 5-6 amžiuose, kada po Vakarų Romos imperijos žlugimo po visą Europą bastėsi profesionalių karių būriai.

    Aš manau, kad toks klajojantis karinis dalinys, gal būt kilęs iš vietovės šalia Leitos upės, maždaug 6 amžiuje atkeliavo į vienos iš to meto rytų baltų genčių teritoriją (įvairūs baltų ir rytų slavų tarmių tyrimo duomenys rodo, jog tai buvo maždaug dabartinio Kursko apylinkės ar netoli jų - tai savo darbuose nurodo kalbininkas, lituanistas ir rusistas, akademikas Vladimiras Toporovas http://lt.wikipedia.org/wiki/Vladimiras_Toporovas , paminėdamas Kalugos - Oriolo - Briansko "trikampį").

   Tą rytų baltų gentį ši klajojanti karių draugovė "leita" arba užkariavo, arba vedybiniu keliu (pvz., tarp genties vado dukros ir karinio dalinio vado) įsiliejo į tą gentį.

   Taip karinio dalinio pavadinimas "leita" galėjo gentyje virsti ir bendriniu žodžiu "leita" - "karinė draugovė",
kas atitinka A. Dubonio pateiktus kalbinius ir istorinius faktus jo tyrimuose.

   Vėliau šios genties karinės draugovės "leitos" užkariavo žemes į vakarus nuo tuo metu gyventų tos rytų baltų genties žemių - palaipsniui atėjusios ir iki dabartinių Lietuvos ir Latvijos teritorijų, kur tuo metu gyveno įvairios vakarų baltų gentys (Latvijoje - ir finų gentys).

   Aplinkinės gentys ir tautos užkariautojus pradėjo vadinti jų karinės draugovės vardu - Leita. Jau vėliau, kintant lietuvių kalbai, pagal kalbos kitimo dėsnius, Leita palaipsniui virto Lietuva.

   Beje, įvairūs duomenys rodo, kad istorinis centras naujojo valstybinio darinio Leita - Lietva - Lietuva buvo Ašmena ir jos apylinkės (nežinantiems priminsiu, kad rytų slavai šias teritorijas iš esmės suslavino tik 19-20 amžiuose, o iki 15-17 amžių tai buvo ištisai lietuvių gyvenamos teritorijos):

Lietuvių kalbos arealas 16 amžiuje (pagal anglišką Vikipediją)

http://en.wikipedia.org/wiki/File:Lithu ... entury.png

P.S. Šią hipotezę jau senokai vystau, tik nežinojau apie "laeti" karių būrius, egzistavusius Romos imperijoje, ką čia paminėjo Arūnas Armonas ir kiti forumiečiai.

     Išsamiai ir plačiai yra temose:

Lietuva-Lietava-Lietva-Litva-Leita-Lituae-Litua (vardo kilmės teorijos)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=50

Senovinės rytų baltų protėvynės paieškos - kur buvo senovinė žemė Leitva ar Leita

http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=72

Iš kur kilo lietuviai, latviai ir Lietuvos bei Latvijos vardai (Žygeivio-Kęstučio Čeponio hipotezė)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1985


Cituoti:
Žygeivis - 2010-11-15  15:15

Cituoti:
Tuskawas - 2010-11-15  14:43

Cituoti:
Žygeivis - 2010-11-15  13:39

   Aš manau, kad toks klajojantis karinis dalinys, gal būt kilęs iš vietovės šalia Leitos upės, maždaug 6 amžiuje atkeliavo į vienos iš to meto rytų baltų genčių teritoriją (įvairūs baltų ir rytų slavų tarmių tyrimo duomenys rodo, jog tai buvo maždaug dabartinio Kursko apylinkės ar netoli jų - V. Toporovas).


     Tai gal čia galėtų būti koks baltų dalinys su gotais į keliones patraukęs ale vėliau pradėjęs savarankiškai klajoti? Tiesa kuo vadovaujatės kad tai buvo ties Kursko apylinkėmis?


     1. Versiją, kad tai galėjo būti viena iš baltų (ateityje pasivadinusių "lietuvių" vardu) karinių draugovių, dalyvavusi kovose Romos imperijos liekanose, aš jau senokai esu "judinęs" - mano nurodytose temose apie tai yra plačiau kalbama.

     2. Pažymėjau šios hipotezės autorių kalbininką Vladimirą Toporovą, kuris tyrė įvairius Baltarusijos ir Rusijos kalbinius-tarminius arealus ir nurodo ryšius tarp Šiaurės Rytų Lietuvos bei Latgalijos tam tikrų izoglosų ir Kursko apylinkių (ypač Kalugos- Briansko- Oriolo "trikampyje").

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях

   Выдержки:

   "В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам, кроме пруссов и ятвягов, ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт. "

(Pastaba (Žygeivis) - senojoje sėlių gyventoje teritorijoje pagrindinė upė -Žeimena - irgi rodo sėlių protėvius buvus vakarų baltais. Turime Žeimena, o ne Žiemena, tai yra pavadinime išsaugotas senasis baltų -ei-. Dar vienas įdomus pavadinimas yra prie Molėtų - Kirneilė - jame irgi, matyt, yra išsaugotas senasis baltų -ei-.)

    "(в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл)."

     Paskaitykite mano nurodyta temas - ten pakankamai išsamiai tai išdėstyta, bei parodyti migraciniai "koridoriai" tarmių žemėlapiuose. O plačiau jau reikės žiūrėti specialiąją kalbotyrinę literatūrą.

Apie Vladimirą Toporovą:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Vladimiras_Toporovas


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 17 Lap 2010 15:30. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Lap 2011 20:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
      Lietuvis (летувис) - литовец
      Lietuvė (летувэ) - литовка
      Lietuva (Летува) - Литва

       Древнее название Литвы - Ляйта (Leita) - примерно до 6 века, позже при помощи суффиксов -ва и -ува, преобразилось в Ляйтва (Leitva) или Ляйтува (Leituva) (это 7-8 века, когда разделились литовский и латышский языки, а латыши создали форму Латва - Latva, отсюда нынешнее название Latvija), а отсюда появились формы Летва (Lietva)(отсюда славянские формы Литва и Litwa - это примерно 9-10 века, когда литовцы впервые встретились со славянами) и нынешнее название Летува (Lietuva).

       Сейчас в литературном литовском языке используется только форма Летува (Lietuva).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2011 00:29 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Kuo gali paremti tokius tvirtinimus?
Niekuo. O žodis lietus yra indoeuropietiškos kilmės (o mes - tiesioginiai indoeuropiečių palikuonys).
Iš čia ir dera vesti Lietuvos pavadinimą (Lietuva - sutrumpintai Lietva, nes rusybės specialistai pripažįsta, kad rusuose iškrito raidė u  - "rusų" natūralaus trumpinimo dėka liko pas juos Litva -  kaip iškrito u, taip iškrito e - ir tokių gyvenviečių pavadinimų - Litva -  yra Baltarusijoje nemažai ir kartais šalia vienas kitų namažai, kas rodo, kad ten gyveno lietuviai kariai arba litai, kaip, kad ir rašo baltarusiai, trumpinant pavadinimą "rusiškai").
Visa kita - niekuo neparemti išmįslai.
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2011 20:31 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
    Pakartosiu savo pranešimą iš kitos temos.

     Kartu priminsiu, jog lyginamoji kalbotyra jau beveik 200 metų yra mokslas, o ne "liaudiškų" etimologijų rinkinys: :img06:


Tęsėjas rašė:
   Kad prūsų - baltų Krivių Krivaičio (KK) Prutenio vienas anūkų buvo vardu Litwo, mini ir šaltiniai (Augustinas Voldemaras prancūzų kalboje "Lietuvių praeities problemos"). Ten pasakyta, kad būtent jam KK Prutenis apie 540 mūsų eros metus padovanojo žemes tarp Vyslos, jos intako Bugo ir Nemuno upių. Tad nuo to laiko Litwo tapo rikiu, o ši teritorija - Litvorikija.

  Tad netenka abejoti, kad būtent tai ir buvo Lietuvos gimimo pradžia.



    Jūsų minimas šaltinis yra legendinių Lietuvos istorijų dalis, užrašyta apie 16 amžių.

    Tačiau įvairūs tyrimai rodo, kad šitos legendos yra artimos tiesai - maždaug 6 amžiuje senoji Lietuvių (Leitų) gentis iš rytinio baltų arealo krašto, spaudžiama stepių klajoklių tiurkų genčių, atkeliavo į Ašmenos - Krėvos - Lydos apylinkes, o po to paplito ir žymiai šiauriau (ta dalis vėliau virto Latvių protėviais), vakariau bei piečiau - sėlių ir jotvingių (dainavių) žemėse, palaipsniui su jais susiliedami (tai dabartinė Aukštaitija ir Dzūkija), Nemuno slėniu abiem jo krantais nuslinko iki pat Baltijos jūros - taip atsirado būsima Mažoji Lietuva, o dar vėliau užėmė ir senąsias kuršių ir žiemgalių žemes - tai dabartinė Žemaitija (nors iš pradžių Žemaitija buvo vadinamas tik Nevėžio slėnis, o Aukštaitija - dabartinis Aukštaičių kalvynas - tai yra užfiksuota viduramžių dokumentuose).


Tęsėjas rašė:
  Iš kur atsirado "leitai"?, kas jie? Man niekur neteko jų sutikti šaltiniuose. Nors aš ir begales jų išstudijavau, bet visi jie buvo lietuvių ar rusų kalbomis.
 
  Gal galite nurodyti bent kurį šaltinį ir įtikinamiau paaiškinti ryšį tarp leitų bei lietuvių?


   Šaltiniai labai išsamiai surašyti istoriko Artūro Dubonio straipsniuose, disertacijoje ir knygoje.

Pvz.:

ARTŪRAS DUBONIS. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS

Daktaro disertacijos tezės
http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm

Interne yra  ir čia:
http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/12132.html

    Plačiau čia:

Artūras Dubonis. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=2641

    P.S. Lietuvių kalbotyrininkai jau gana seniai nustatė, kad Lietuvių kalboje senasis baltiškas dvigarsis -ei- daugelyje žodžių pakito į -ie-, ir tai įvyko maždaug apie 9 amžių.

   Prūsų, jotvingių (sudūvių ir dainavių), kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos išsaugojo senąjį -ei- (Leipalingis - liepa, Žeimena - žiema, Seimgale - žiemgaliai ir t.t.).

   Taip pat kalbotyrininkai (tiek baltų kalbų, tiek ir slavų) yra nustatę, kad baltų (ir konkrečiai lietuvių) -ie- rytų slavų kalbose pakito į -i- (pagal bendrą dėsnį - ir senuosiuose slaviškuose žodžiuose, paveldėtuose iš jų prokalbės, įvyko tas pats kitimas: pvz., lietuvių Žiema, o rusų - зима, žiemgaliai - Zimigola. Atitinkamai senųjų rusų žodis Литва turėjo atsirasti iš lietuvių Lietva, o šis savo ruožtu - iš senojo lietuvių (ir senųjų latvių) Leitva (-va ir -uva yra baltiškos priesagos, žyminčios tam tikrą teritoriją, be to seniau dažnai buvo lygiagrečiai vartojamos abi formos, pvz. Skalva ir Skaluva, Jotva ir Jotuva,...).

   Latvių ir Latgalių kalbose yra išsaugotos senosios Lietuvos ir Lietuvių vardo formos (leitis). Taip pat yra išlikusios ir dar ankstyvaisiais viduramžiais užrašytos senosios lietuvių bajorų pavardės, vietovardžiai, ir netgi dokumentuose yra užfiksuotas lietuvių bajorų socialinis sluoksnis - leitai (leičiai), aiškiai parodo, kokia buvo pati pradinė Lietuvos ir Lietuvių vardų formos: Lietuva - Leita ir Lietuviai - Leitai (beje, pavardė Leita ir dabar nėra reta Lietuvių tarpe).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Lap 2011 21:29 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Dubonis rašo: neįmanoma nustatyti kas kam davė pavadinimą - ar šalis gyvenusiems, ar atvirkščiai (kalbant apie Lietuvą).
Taigi visi tavo išvedžiojimai neturi reikšmės (A.Dubonis Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai).
Iš čia ir visi tie, būk, persivertimai iš ei  iki  ie yra išmįslai, nes ie yra lietuviškas dvibalsis ir niekas neįrodo, net Zinkevičius, tų garsų persivertimų lietuviuose.
Jei keitėsi, nebent,  tada, kada perėjo iš indoeuropiečių ( iš, pvz.,  žodžio leide - palyda) į sulietuvinimą ir tapo ie iš ei.
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Lap 2011 14:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
     Artūras Dubonis savo disertaciją rašė dar tada, kai buvo per mažai duomenų iš Centrinės Europos.

     Dabar jau aišku, kad žodis "leita" yra ne lietuviškos, ir, matyt, net ne baltiškos kilmės (greičiau jau bendras indoeuropietiškos prokalbės palikimas, nes šis žodis ir iš jo kilusios formos sutinkami įvairiose ankstyvųjų viduramžių indoeuropiečių kalbose).

     Istoriniai rašytiniai duomenys rodo, kad žodžiu "leita" keletą amžių centrinėje Europoje ankstyvaisiais viduramžiais (4-8 amžiai) buvo vadinamos karinės draugovės (laisvųjų karių būriai), kurie dalyvavo Romos imperijos karuose (arba kaip samdiniai, arba kaip nepriklausomi  karių būriai, puldinėję tą pačią Romos imperijos teritoriją).

     Būtent tokia žodžio "leita" reikšmė aiškiai matosi, kada buvo išnagrinėti įvairūs seni dokumentai labai įvairiomis Europos kalbomis bei daugybė įvairių vietovardžių.

    Kaip tik todėl iš pradžių keletą amžių šiuo žodžiu buvo vadinamos ne kažkokios gentys (tautos) ar jų gyvenamos teritorijos, o būtent laisvųjų karių būriai (draugovės).

    Ši reikšmė akivaizdžiai matosi ir tyrinėjant senuosius žodžio "litva" paminėjimus rytų slavų metraščiuose - visur tai iš pradžių yra būtent karių būriai, puldinėjantys rytų slavus.

    Tai rodo ir tai, kad lietuvių protėviai irgi tais laikais aktyviai dalyvavo Romos imperijos karuose ir antpuoliuose, nes tik taip jie galėjo perimti į lietuvių kalbą šį terminą.

    Ir tik vėliau žodis "leita", tuo metu jau pakitęs į formą "lietva" (iš čia slavų "litva"), tapo ne tik baltų  (o gal tik senųjų lietuvių?) genčių karių būrio sinonimu, bet ėmė reikšti ir konkrečią baltų gentį (tautą) bei jos gyvenamą teritoriją - Lietuvą.

    Būtent tokia šio žodžio "etnogenezė" aiškiai matyti ir iš A. Dubonio surinktų duomenų - "leitai" yra visų pirma rinktiniai kariai, atskiras tuometinės jau susiformavusios Lietuvių Tautos visuomenės sluoksnis, vėliau palaipsniui įsiliejęs į bendrą Lietuvos bajorų grupę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 25 Lap 2011 00:28 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
    Visų pirma reikia turėti omenyje tai, kad kas indoeuropietiška, tas vos ne šimtu procentų ir lietuviška (baltiška).

      Iš čia - iš žodžio lietus (lieti, lieta, kaip nulietas ir pan.) ir atsirado tiek liečių (senoviškai leičių), tiek po to Lietuvos pavadinimai (gali būti, kad pirmiau buvo leide, t.y. pirmiau panašūs žodžiai pagal prasmę su ei, bet, baltams lietuvėjant, ei pavirto į ie - gal dėl patogumo tariant, pvz.?).

      Kaip tik Lietuvos pavadinimas mūsų giminaičių slavų kalbos ypatybių dėka buvo aptrumpintas iki be u ir be e, todėl liko Litva ir taip paplito raštuose, kurie pirmiau buvo slavuose, iš ko ir paplito po pasaulį.
Taigi ne iš leita, o iš Lietuva (sutrumpintai  Lietva) rusų (slavų) kalbos ypatybių dėka pasidarė Litva.

      Taigi leide, leičiai yra dar indoeuropietiška, o lieta (ir t.t.)  jau lietuviška.

      Gal būt po to, kada ei pas mus persivertė į ie ir atsirado žodis lietus (o iš jo lieti, lieta, kaip nulietas, Lietuva).

      Įdomu, o kaip indoeuropiečiai vadino lietų?

      Ar negalėjo jis būti panašus į mūsų žodį, nes mes, pagal kalbą, iš esmės ir esame indoeuropiečių tiesioginiai palikuonys?
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Vas 2012 22:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Leidai

http://forum.istorija.net/forums/thread ... =3&start=1


Cituoti:
VirginijusD - 2012-02-19  18:08

Lietuvių kunigaikščiai turėjo leičius (leitus?), frankų karaliukai - leidus (leudes).

[citata]from Late Latin leudēs (pl., “vassals or followers of the king”), of Germanic origin, from Frankish *leudi (pl., “people of a leader”), from Proto-Germanic *liudiz (“people, leod”), from Proto-Indo-European *(e)lewədh- (“man, people”). Cognate with Old Dutch liud, Middle Dutch luden, Dutch lui and lieden, Old High German liuti (“people, subordinates”), German Leute, Burgundian leudis (“the general public”), Old English lēod (“chief, man”). More at leod.[/citata]
http://en.wiktionary.org/wiki/leude

[citata]Слово «лейды» (leudes) во франкских памятниках употребляется в двояком значении: в одних случаях — это просто люди, свободные франки, в других — королевские дружинники. [/citata]
http://www.vostlit.info/Texts/rus/Greg_ ... etext2.htm

Karolis Didysis ir jo leidai:
[IMG=http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/9/93/Charlemagne-Cathedrale-p1000476.jpg/250px-Charlemagne-Cathedrale-p1000476.jpg][/IMG]


Cituoti:
Bookface - 2012-02-19  18:20

Cituoti:
VirginijusD - 2012-02-19  21:08

Lietuvių kunigaikščiai turėjo leičius (leitus?), frankų karaliukai - leidus (leudes).


Paprastai tariant "liaudis" - visuomenė.

Cituoti:
Old High German liuti (“people, subordinates”)


Kaip ir asociacijuojasi su Liutici'ais, kurių pavadinimas taip pat, man regis, reiškia - žmonės?


Cituoti:
Arūnas Armonas - 2012-02-19  20:02

Sunku nesutikti su Gedgaudu:

Kokias išvadas galėtume padaryti?

a)   Lietuvos šaknis siekia, greičiausiai, net žalvario amžiaus ir galimas dalykas, kad ir karingai keltų tautai ji nebuvo svetima.

b)   "Lithuania  proper" žemėse to vardo siejimas nebe su žemvaldžiais, o su valstybė, eina lygiagrečiai su Kijevo suslavėjimu ir rasų vardo nykimu 11-12 amžiuose.

c)   Liaudų bajorų sudemokratėjimas į germanų Leute bei slavų Liūdi, o taip pat ir mūsų liaudį, kurį taip vaizdžiai aprašo S.Daukantas, matyt, buvo ne vienkartinis, o nuolat vykstąs procesas, nes visur šalia tituluotų bajorų randame lygiagrečiai ir gilų senesnį tos populiarios liaudies
sąvokos substratum.


http://www.lietuvos.org/istorija/gedgaudas/


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Kov 2012 19:02 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Leidang - Leita?

http://forum.istorija.net/forums/thread ... =2&start=1

Cituoti:
Tuskawas - 2012-03-02 16:10

nežinau gal jau ankščiau apie tai diskutavote, bet aš nepamenu.
kažkaip netyčiom užkliuvau už sąvokos Leidang:
Cituoti:
"The institution known as leiðangr (Old Norse), leidang (Norwegian), leding, (Danish), ledung (Swedish), expeditio (Latin) or sometimes lething (English), was a public levy of free farmers typical for medieval Scandinavians. It was a form of conscription to organise coastal fleets for seasonal excursions and in defence of the realm. In Anglo-Saxon England, a different system was used to achieve similar ends, and was known as the fyrd."

"Лейданг (др.-исл. leiðangr, норв. leidang, швед. ledung, дат. leding, лат. expeditio, англ. lething) — форма иррегулярного флота, береговой охраны и экспедиционного корпуса в средневековой Скандинавии. Лейданг использовался как форма призыва на военную службу и организации флота для участия в регулярных военных экспедициях и рейдах, а также для защиты земель от внешних угроз. Лейданг мог применяться как на море, так и на суше, наравне с ополчением, формировавшимся из херредов."

"В средневековой Скандинавии аналогичное фирду ополчение называлось лейданг (др.-исл. leiðangr, норв. leidang, швед. ledung, дат. leding, лат. expeditio, англ. lething). Основной задачей лейданга являлось организация флотилий для защиты побережья, военной поддержке и принуждения к торговле, а также викингским рейдам. В обычных условиях лейданг организовывался на два-три летних месяца. Все свободные мужчины были обязаны принять в нем участие или пожертвовать на его содержание. Только часть флотилии лейданга участвовала в рейдах."


Man tai ir pagal skambesį ir pagal paskirtį tas Leidang labai jau panašus į leičių institutą Lietuvoje.


Cituoti:
tikras lietuvis - 2012-03-02 17:31

Gal su šituo verta palyginti:

"Žiūrint iš istorinio lyginamojo kalbų tyrimo pusės, mūsų tautos vardas bei jo variantai Lietuva, Lietava, latvių leiši (*leitjai)turi bendrašaknių žodžių - taigi iš vieno kelmo išaugusių žodžių - germanų kalbose.

Reikia pabrėžti, kad tie germaniškieji atitikmenys artimi mūsų tautos vardui forma ir tapatūs reikšme, būtent: vokiečių Ge-leite "Lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus" (su pridėtu kuopą reiškiančiu priešdėliu ge-), vidurinės vokiečių žemaičių kalbos leide "palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę" (pirminė forma *laita-), senovės fryzų lid "būrys, palyda", senovės islandų lith "palydovai, palyda; kariai, kariuomenė", senovės švedų lith "lydintieji, palydovai; kariuomenė" (pirminė forma *lita-).

Skirtingi garsai šaknyje aiškinami dėsninga šaknies balsių kaita, kuri būdinga ir vienai kalbai, palyginkime mūsų žodžius žiebti, žiebas "žaibas" (seniau *žeib-)" žaibti "raibti akyse", žaibas: žibėti "švytėti, spindėti".

Tokiu būdu įrodoma, kad senoji, pirminė Lietuva, Lietava, *leitjai reikšmė buvo "kariauna, ginkluota apsauga, lydinti karo vadą ar kunigaikštį žygio metu".

Atitinkami bendrašakniai veiksmažodžiai yra senovės vokiečių aukštaičių lidan "eiti, praeiti", senovės saksų ir anglų lithan, senovės islandų li a "eiti, vykti, važiuoti" (pirminė forma *leitan-), vokiečių leiten, anglų lead "vesti, vadovauti", norvegų leie, lede "už rankos ar pavadžio vesti", islandų lei a "vesti, vadovauti; valdyti; (pa)lydėti" (iš *laiteja-).

Kaip matyti, pirmieji iš šių veiksmažodžių šaknies balsiais tiksliai sutampa su Lietuva ar Lietava, seniau atrodžiusiais *Leituva, *Leitava."

http://www.moscovia1.narod.ru/mokslas/2 ... Vardas.htm


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Kov 2012 16:53 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 20 Kov 2012 14:49
Pranešimai: 22
Įdomi Žygeivio Lietuvos vardo kilmės teorija.

Teigiate, kad tai galėjo būti viena iš baltų (ateityje pasivadinusių "lietuvių" vardu) karinių draugovių, dalyvavusi kovose Romos imperijos liekanos...

1. Reiškia, kad šitie rytų baltai migravę į dabartinę rytų Lietuvos teritoriją turėjo turėti karinį pranašumą, bet archeologiniai tyrimai rodo, kad šiose vietovėse ginkluotė kapavietėse atrodė skurdokai, lyginant su kitomis gentimis ir Prūsais? O sujudimas šiose vietovėse prasidėjo tiktai XI a.

2. Kad paneigti ar sustiprinti šią teoriją, kokių duomenų reikia iš Kalugos, Briansko sričių? Senų upių, gyvenviečių, piliakalnių pavadinimu su šaknimi leit?


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Kov 2012 17:30 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Ginas rašė:
Įdomi Žygeivio Lietuvos vardo kilmės teorija.

Teigiate, kad tai galėjo būti viena iš baltų (ateityje pasivadinusių "lietuvių" vardu) karinių draugovių, dalyvavusi kovose Romos imperijos liekanos...

1. Reiškia, kad šitie rytų baltai migravę į dabartinę rytų Lietuvos teritoriją turėjo turėti karinį pranašumą, bet archeologiniai tyrimai rodo, kad šiose vietovėse ginkluotė kapavietėse atrodė skurdokai, lyginant su kitomis gentimis ir Prūsais? O sujudimas šiose vietovėse prasidėjo tiktai XI a.

2. Kad paneigti ar sustiprinti šią teoriją, kokių duomenų reikia iš Kalugos, Briansko sričių? Senų upių, gyvenviečių, piliakalnių pavadinimu su šaknimi leit?


Esu įsitikinęs, jog pagrindinis senųjų lietuvių ir latvių protėvių karinis pranašumas 4-5 amžiuose buvo visų pirma žirgų masinis panaudojimas karo žygiuose (tai pabrėžia visi vėlesnių laikų, 9-14 amžių, kronikininkai).

Manau, kad to jie išmoko iš rytinio baltų gyvento arealo pietrytiniame pakraštyje, baltų kaimynystėje, klajojusių stepių klajoklių tautų.

Antra esminė priežastis karinio pranašumo - reali kovinė ir organizacinė patirtis.

Geresnė karinė organizacija, irgi, matyt, išmokta dar iš ypatingai karingų to meto kaimynų iranėnų - skitų bei sarmatų, o vėliau ištobulinta karuose Vakarų Europoje - ir su Romos imperijos kariniais daliniais, ir su įvairiomis kitomis karinėmis grupuotėmis.

P.S. Taurapilio radiniai aiškiai rodo, jog šio kario ginkluotė atkeliavo iš Romos imperijos. Vis tik manau, kad pagrindiniai radiniai turėtų būti iš teritorijų, kurios dabar priklauso Baltarusijai.

Plačiau patariu skaityti atskiras atitinkamas temas skyriuje:

Kęstučio Čeponio (Žygeivio) įvairios neįprastos istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos
viewforum.php?f=130

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Kov 2012 22:01 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 20 Kov 2012 14:49
Pranešimai: 22
Gal kas žinote, kada lietuvių/baltų kalboje pradėta vartoti priesaga -uva, -ava?

Bent jau pirmas žinomas/numanomas atvejis. Nors yra žinomas ir aprašomas priesagos susidarymas.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Kov 2012 22:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Ginas rašė:
Gal kas žinote, kada lietuvių/baltų kalboje pradėta vartoti priesaga -uva, -ava?

Bent jau pirmas žinomas/numanomas atvejis. Nors yra žinomas ir aprašomas priesagos susidarymas.


Manau, kad ši priesaga (-uva arba -ava) paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės laikų (pvz., slavų kalbose ją atitinka -ova arba - uva, - uvka (pvz., lenkų kalboje)).

Kita -uva ir -ava forma yra tiesiog -va.

------------------------------------------------------------------------------------
Lietuvos vardas
Šaltinis - http://www.musicalia.lt/meli/index.php?id=56

Ištrauka:

Lietava ir Lietuva yra dvi gretiminės to paties vardo formos. Tokių paralelių turime daug, pavyzdžiui, Dainava // Dainuva, Dotnava // Dotnuva, Labgava // Labguva, Latava // Latuva, Linkava // Linkuva, Tytava (Tytauka) // Tytuva.

Dar palyginkime istorinių etnonimų poras Sūdava // Sūduva, Nadrava // Nadruva, gretimines bendrinių žodžių formas baudžiava // baudžiuva, ganiava // ganiuva, keltava // keltuva ‘galvijas’. Tikrinių vardų variantai su priesaga -uva lietuvių kalboje vis labiau įsigali, o su -ava nyksta. Vardai su -ava populiaresni Latvijoje.

Dar palyginkime Prūsų žemės sričių pavadinimus: Notanga (upė Nota), Barta (upė Bart-uva), Nadruva (prūsų na ‘ant’ + *Druva / *Drava : upė Druoja), Skalva (upė Skalvys, Skalvė).

Pasiskaityti plačiau:
Kalbotyra, t. X, p. 5–18, t. XVII, p. 135–137
-------------------

Z.Zinkevičius: Lietuvos vardo kilmė
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

Ištrauka

Ankstyvuosiuose vokiečių tekstuose Lietuva vadinama Lettowen, o lietuviai – Lettow(er). Šiose formose raide e žymimas tas pats lietuvių dvibalsis ie, o -owen – priesaga -uva (-ava?). Tų laikų lotyniškuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lethovia, o lietuviai – Lethovini (su slaviška priesaga -ini, plg. lenkiškai Litwini ‘lietuviai’), kartais Lethones (su lotyniška priesaga –ones).

----------------------

ARTŪRAS DUBONIS. LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII–XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS

Daktaro disertacijos tezės
http://viduramziu.lietuvos.net/socium/leiciai.htm#p.3

Varduose ‘Leta’, ‘Lata’, ‘Late’, ‘Leite’ ir ‘Lietauka’ yra trys tos pačios šaknies variacijos: lietuviškoje versijoje šaknis yra liet- (Liet-uva < Liet-ava < *Leit-ava); slaviškoje versijoje sutinkame šaknį lit- (Litva = Lietuva); pagaliau latviškoje-latgališkoje versijoje matoma šaknis lat- (su ‘a’ iš ‘e’ dėl slavų įtakos) (latvis, *Latva > Latvija). Visi trys variantai kyla iš formos su dvibalsiu ‘ei’, *Leita, kuri apima visus vardus: latviai, Lettenland, letgaliai, Letgale, o taip pat lietuviai.

-------------------------

Lietuva, Lieta, Leitis, arba ką reiškia žodis „Lietuva“

http://m.lrytas.lt/-1249965477124973145 ... itis-arba- k%C4%85-rei%C5%A1kia-%C5%BEodis-lietuva.htm

Algirdas Patackas
2009-08-11 12:39

Tad dėl mūsų lietos ryšio su valstybe, valdžia (taryba) abejonių neturėtų kilti. Matyt, lieta – pirminė socialinė-militarinė aglomeracija, tam tikra rinktinių vyrų, „karėj ir ūkėj sumanių“ taryba, turėjusi, turbūt, nuolatinę rinkimosi vietą – po lietos ąžuolu – aptarti bendriems reikalams – lietoms. Lieta ir bus buvęs tas pirminis pagrindas, laĩtas (laitas – plūktinė molio asla; krosnies pagrindas, padas, – DLKŽ), būsimos Mindaugo valstybės provaizdis, matrica (plg. lietuvas – forma liejimui), o kartu ir (fizikos terminu) – kristalizacijos centras. Lietų sankaupa (galūnės -uva ir -ija reiškia sankaupą), sąjunga – LIETUVA.

----------------------

Lietuvių kalbotyrininkai jau gana seniai nustatė, kad Lietuvių kalboje senasis baltiškas dvigarsis -ei- daugelyje žodžių pakito į -ie-, ir tai įvyko maždaug apie 9 amžių.

Prūsų, jotvingių (sudūvių ir dainavių), kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos išsaugojo senąjį -ei- (Leipalingis - liepa, Žeimena - žiema, Seimgale - žiemgaliai ir t.t.).

Taip pat kalbotyrininkai (tiek baltų kalbų, tiek ir slavų) yra nustatę, kad baltų (ir konkrečiai lietuvių) -ie- rytų slavų kalbose pakito į -i- (pagal bendrą dėsnį - ir senuosiuose slaviškuose žodžiuose, paveldėtuose iš jų prokalbės, įvyko tas pats kitimas: pvz., lietuvių Žiema, o rusų - зима, žiemgaliai - Zimigola. Atitinkamai senųjų rusų žodis Литва turėjo atsirasti iš lietuvių Lietva, o šis savo ruožtu - iš senojo lietuvių (ir senųjų latvių) Leitva (-va ir -uva yra baltiškos priesagos, žyminčios tam tikrą teritoriją, be to seniau dažnai buvo lygiagrečiai vartojamos abi formos, pvz. Skalva ir Skaluva, Jotva ir Jotuva,...).

------------------------------------------------------------------------------------------

O pirmas lietuviškas pavadinimas su -va paminėtas 1009 m. ir labai gerai žinomas - Litua (iš slavų formos Litva).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 28 Kov 2012 18:50 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 20 Kov 2012 14:49
Pranešimai: 22
Ar galima rekonstruoti, kaip prūsiškai, jotvingiškai ir Dnepro baltų 4-10 amžiuje būtų tariami/rašomi žodžiai Lietuva, lietuvis? Kažkur skaičiau Zieteloje dar neseniai sakė Lietava, lietaviškiai (lietuviai).


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 28 Kov 2012 19:34 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Ginas rašė:
Ar galima rekonstruoti, kaip prūsiškai, jotvingiškai ir Dnepro baltų 4-10 amžiuje būtų tariami/rašomi žodžiai Lietuva, lietuvis? Kažkur skaičiau Zieteloje dar neseniai sakė Lietava, lietaviškiai (lietuviai).


Rytų baltai, manau, tik apie 6-7-8 amžių pakeitė -ei- į -ie- (ir tai nenuosekliai, pvz., iki šiol išliko "kreivas", "šleivas" ir pan., tačiau turime "dievas", o ne "deivas", kartu išsaugoję ir senąją "deivę").

Vakarų baltai iki pat istorinių rašytinių laikų išlaikė senąjį baltų prokalbės -ei- (Leipalingis, Veisiejai, Seirijai, Žeimena ir kt.).

Kalbiniai duomenys rodo, kad senasis pradinis Lietuvos vardas turėjo būti Leita, ir tik vėliau jis pakito i Leitva ir Leituva, o dar vėliau rytų baltų (senųjų lietuvių-latvių) tarmėse "išvirto" į Lietva ir Lietuva.

O vakarų baltai išlaikė net ir senąją formą Leita (todėl iki šiol jis išlikęs lietuvių ir latvių pavardėse) bei formą Lietava ir net Leitava (tarmėse, ten kur anksčiau gyveno vakarų baltai, tame tarpe ir Zietelos tarmėje; latvių senasis lietuvių pavadinimas "leitis") - vadinasi jie turėjo su šia senąja Lietuvos ir lietuvių vardo forma susidurti, mano nuomone, ne vėliau kaip 7 amžiuje... (?)

Maždaug 9 amžiuje rytų slavai jau turėjo, susidūrę su lietuviais, girdėti tarimą Lietva, nes iš čia jie pasidarė savo tarimą Litva.

P.S. Čia jau kalbininkai-lituanistai, profesionalai, turėtų surinkti visus rašytinius bei įvairių tarmių duomenis, pavardes, vietovardžius ir pan. - ir pabandyti rekonstruoti kaip, kada, kur, kokios būtent formos iš kokių atsirado, ir kada vėl pakito.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 03 Bal 2012 17:49 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 20 Kov 2012 14:49
Pranešimai: 22
Domina, kodėl nerimtai vertinama kilmė iš Lietuvonis, Lytuvonis?
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvonis

Tarkim, tie žemdirbiai, kurie laikė namuose dievo Lietuvonis statulėlę ir daug meldėsi jam, kad būtų lietaus jo derliui, buvo praminti lietuviai, o kraštas Lietuva?


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 04 Bal 2012 15:30 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Ginas rašė:
Domina, kodėl nerimtai vertinama kilmė iš Lietuvonis, Lytuvonis?
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvonis

Tarkim, tie žemdirbiai, kurie laikė namuose dievo Lietuvonis statulėlę ir daug meldėsi jam, kad būtų lietaus jo derliui, buvo praminti lietuviai, o kraštas Lietuva?


Manau, jog visų pirma todėl, kadangi pasaulio tautų istorijoje tokių pavyzdžių nėra žinoma. :smile38:

P.S. Jei jau lietuviai būtų pasivadinę kokio nors dievo vardu, tai, manau, kad tikrai ne labai mažai kam žinomu "Lietuvoniu" (negirdėjau, jog lietuvių tautosakoje būtų minimas Lietuvonis), o žymiai "rimtesnio", galingo dievo vardu - pvz., Perkūno ar Dievo (dangaus dievas, graikų Dzeuso analogas). :roll:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 04 Bal 2012 17:51 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 20 Kov 2012 14:49
Pranešimai: 22
Ar Lietuva žemaičiu tarme Leitova yra seniai vartojamas?

Tik dabar pamačiau.

http://www.zemaitijospaveldas.eu/lt/lef ... ius-genis/


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 04 Bal 2012 21:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Ginas rašė:
Ar Lietuva žemaičiu tarme Leitova yra seniai vartojamas?

Tik dabar pamačiau.

http://www.zemaitijospaveldas.eu/lt/lef ... ius-genis/


Manau, kad čia dabartinio poeto "žemaitiškas naujadaras". :roll:

Tačiau kuršiai, pamažu lietuvėdami, matyt, panašiai vadino Lietuvą (nors greičiau jau vadino Leita - kaip ir senose latvių tarmėse).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Bal 2012 16:11 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 20 Kov 2012 14:49
Pranešimai: 22
Cituoti:
Manau, kad čia dabartinio poeto "žemaitiškas naujadaras".


Visko gali būti, bet dažniau sutinkamas ir jo išvestinis žodis leitove/lytove (lietuvis).
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... s=1&no=300

Eiliuotoje Livonijos kronikoje parašyta (XIII) Lettowe - lietuvis.

Dar žemėlapiuose sutinkamas Litten?

Gal yra žinoma, ką latvių kalboje ar tarmėse reiškia leita?

Vokiečių k. žodyne randu daiktavardį Leiter - vadovas. Toliau kiek modernizuota Karaliūno/Dubonio versija, taigi leita lietuviškai galėtų reikšti tarkim žemės vadovą (žemės kunigaikštis), o leitų (kunigaikščių) sąjunga vadintis Leituva, tai pat ir Leitos (kunigaikščio) būrys vadinasi leituva, kad nepainiotų pridedama Jaunučio Leituva, Ringaudo Leituva.

Leičiai, leitis išvestinis žodis iš leita, reiškiantis jam (vadovui) pavaldus/lydintis asmuo (asmenys).


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Bal 2012 17:55 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Latvių kalbos nežinau, tuo labiau jos tarmes. Žinau tik, kad "lietuvis" latviškai seniau buvo "leitis".

Žodžio "leita" reikšmių įvairiose indoeuropiečių kalbose yra vairių, bet panašu, kad visos jos kilusios iš indoeuropietiškos prokalbės. Gali būti, kad ir senovės lietuvių (tiklsiau baltų) kalboje irgi buvo šis žodis.

Bet kuriuo atveju pagal dabar turimus duomenis galima spėti, kad Lietuvos vardas yra kilęs iš žodžio Leita.

O štai kaip šis žodis tapo būsimos Lietuvos prototipu, kol kas neaišku - manau, kad pagrindinės versijos dvi:

- arba nuo upės analogišku pavadinimu,

- arba nuo karinės draugovės - "leitos".


Tada kyla sekantys klausimai:

- jei nuo upės, tai nuo kokios būtent upės, nes jų yra toli gražu ne viena, ir ne dvi?

- jei nuo karinės draugovės, tai irgi neaišku, kaip tas žodis pakliuvo į senąją lietuvių kalbą:

- ar "atėjo" su svetimų karių būriu, užėmusių senąją lietuvių genties žemę ir perdavusių šį vardą visai genčiai,

- ar tai pačių lietuvių būrys (būriai) grįžo iš karo žygių kažkur Romos imperijos teritorijoje ir "atsinešė" šį vardą, kuris palaipsniui tapo ir visos genties (tautos, teritorijos) vardu,

- ar lietuviai šį žodį ir patys nuo seno vartojo būtent kaip karinio dalinio pavadinimą (analogiškai kitoms Europos indoeuropinėms gentims-tautoms).

Bet kuriuo atveju, manau, kad tai įvyko tikrai ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir greičiausiai ne senojoje Ašmenos - Naručio - Lydos - Krėvos teritorijoje, kur 7-11 amžiuose susiformavo ir egzistavo Lietuvos Valstybė.

Juk sprendžiant iš to paties Krėvos pavadinimo, čia nuo seno gyveno kreivių - krievių gentis, o ne lietuviai. Tuo labiau žinoma, kad krieviai gana anksti (apie 7 amžių) buvo slavų užkariauti ir laikui bėgant suslavinti. Be to jie buvo nustumti (ar patys pasitraukė) gana toli į šiaurę. Taip pat ir senieji vietovardžiai prie Naručio - Ašmenos - Lydos artimesni jotvingių ir sėlių, o ne lietuvių kalbų savybėms.

Kiti du klausimai :

- kada būsimieji lietuviai tapo "leitais"?

- kaip jie vadinosi iki tol?


Panašu, kad tai įvyko jau po to, kai žlugo Vakarų Romos imperija - maždaug 4-5 amžiuose.

Taip spėju, kadangi labai išsamiuose senųjų praktiškai visų baltiškų teritorijų genčių (ir žymiai šiauresnių bei į rytus buvusių) sąrašuose nėra tokio pavadinimo kaip Leita ar panašių.

O sprendžiant iš vėlesnių laikų, kada būtent lietuviai sugebėjo atsilaikyti ir prieš slavų invaziją, ir prieš variagų - normanų Kijevo Rusią, "senieji" lietuviai nuo seno turėjo būti pakankamai gausi ir kariniu požiūriu pajėgi gentis.

Tačiau yra daugybė genčių, tame tarpe ir tų, kurios neabejotinai identifikuojamos, kaip baltiškos, teritoriškai jos išsidėsčiusios nuo Krėvos - Lydos - Naručio teritorijų ir piečiau (sūdūviai, aisčiai), ir šiauriau (sėliai), ir vakariau (kuršiai), ir ryčiau (gana daug įvairių genčių pavadinimų - manau, kad vienas iš jų ir yra senasis lietuvių pavadinimas), tačiau jų pavadinimai išliko iki žymiai vėlesnių laikų:

Senoviniai šaltiniai minintys baltų tautas (gentis)
viewtopic.php?f=94&t=158


Todėl darau išvadą, kad lietuviai seniau vadinosi kažkokiu kitu vardu, ir jis, matyt, yra išlikęs Antikos laikų raštuose, tačiau mes paprasčiausiai nežinome, kuri būtent iš tų genčių yra būsimieji leitai - lietuviai.

Be to tikriausiai tik dalis senosios genties "gavo" naują vardą - Leitai (leičiai), o likusi dalis greičiausiai išsaugojo savo senąjį "istorinį" vardą.

Pasaulio genčių istorijoje tokių atvejų nemažai - kai gentis dėl kokių nors priežasčių "skildavo", tai paprastai ta dalis, kuri pasilikdavo senojoje tėvynėje, išsaugodavo "istorinį" savo vardą, o "atskilėliai" pasivadindavo kažkokiu nauju vardu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Bal 2012 18:45 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 20 Kov 2012 14:49
Pranešimai: 22
Cituoti:
- arba nuo karinės draugovės - "leitos".


Iš kur šį informacija, niekur neaptikau, kad būtų karinės draugovės vardu 'leitos'?

Bendrinį vardą galėjo gauti iš kaimynų, juk turim žodį leit+motyvas - pagrininis,vedantis+motyvas.

Nors yra ir panašių žodžių su kitom reikšmėm, jie buvo žinomi prieš V a.
http://en.wikipedia.org/wiki/Laeti


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Bal 2012 20:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Ginas rašė:
Cituoti:
- arba nuo karinės draugovės - "leitos".


Iš kur šį informacija, niekur neaptikau, kad būtų karinės draugovės vardu 'leitos'?

Bendrinį vardą galėjo gauti iš kaimynų, juk turim žodį leit+motyvas - pagrindinis, vedantis + motyvas.

Nors yra ir panašių žodžių su kitom reikšmėm, jie buvo žinomi prieš V a.
http://en.wikipedia.org/wiki/Laeti


Pasižiūrėk aukščiau šioje temoje pranešimą "Leidang - Leita?".

O tai, kad slavai "litvomis" vadino ir karinius lietuvių būrius, tai irgi yra parašyta net keliose mano jau minėtose temose įvairių kalbininkų ir istorikų (Karaliūno, Dubonio ir kt.) tyrimuose (be to būtina nepamiršti, kad slavų "litva" kilo iš lietuvių "lietva", o šis savo ruožtu iš dar senesnio "leita").

P.S. Patariu dar kartą įdėmiai perskaityti nuo pradžios visą šią temą, o taip pat joje nurodytas nuorodas - ir šioje svetainėje esančių pranešimų, ir kituose forumuose (visų pirma Lietuvos istorijos forume - ten šie klausimai irgi labai išsamiai ne kartą buvo nagrinėjami - pagrindines nuorodas aš esu pateikęs).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Bal 2012 21:52 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 20 Kov 2012 14:49
Pranešimai: 22
Cituoti:
Pasižiūrėk aukščiau šioje temoje pranešimą "Leidang - Leita?".



Leidang savo pobūdžiu/reikšme yra ekspedicija, išvyka, o originaliai tas vienetas vadinamas fyrd, o ne leid-.

Karaliūnas bando iš veiksmažodžių išvęsti lietuvišką reikšmę, o žodis leita yra daiktavardis ir tik tada iš jo išvedamos kitos formos. Tiek leite, ge-leite, leiten (vesti,lydėti, vadovauti) išvęstos iš žodžio leiter (vadovas). Pritariu, kad šie žodžiai turi ir militarinį pobūdį, bet tai nereiškia tiesiogiai Leita - kariauna, nes, pvz., gotų veiksm. leithu yra lieti.

Taip pat pritariu, kad litvos rusų kalboje kai kuriuose aprašymuose primena kariaunas pagal reikšmę. Nors panašus slavų žodis buvo reiškiantis 'varantis siauba, košmarą' (slaviškas pagonių dievas iš kurio kilo latvių lietuvens).


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Rgp 2012 21:32 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Leitos upelis prie Onuškio

http://forum.istorija.net/forums/thread ... 33&start=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Rgs 2012 15:40 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Iš temos forume:

Форум «Евразийского исторического сервера»
> История народов мира
> Славяне и Балтийцы

Где была древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)?
Поиск прародины восточных балтов
.

http://forum-eurasica.ru/index.php?/top ... %B2%D0%B0/

Литовский язык, тaкже как и разные славянские языки (и вообще все языки мира), с течением времени менялся - не много (по сравнению, например, со славянскими или германскими языками), но все таки менялся.

Языковеды давно уже восстановили древнее название Литвы, которое применялось примерно в 8-9 веках - Lietva (произносится Летва) (отсюда именно тогда появились славянские формы - Литва).

Но еще раньше (примерно в 6-8 веках) в литовском языке произошло смена звукового ряда -ei- (-яй-) на -ie- (-иэ-) (в русском алфабете по произношению ему соответствует буква е), то есть более древняя форма названия Lietva (Летва) было Leitva (Ляйтва), которое в свою очередь произошло от Leita (Ляйта).

Суффикс -ва или -ува, -ава в литовском языке обозначает название местности (края, страны).

---------------------------------------------------------------------------------

Источник - Историк: Литва - преемница ВКЛ, уничтоженного в 1795 году

Коментарии
http://ru.delfi.lt/vkl/history/istorik- ... s=1&no=460

Žygeivis
18.09.2012 18:49


britan
13.09.2012 09:36
Žygeivis писал:

britan
12.09.2012 16:54

Факты - вещь упрямая.
Название «Литвин», в качестве обозначения титульной нации (народа) Великого княжества Литовского, закреплено в Статутах Вел...

there is 1 reply
Опять очень скользий ответ и вызывает определенные сомнения. Если Литвой назвали поляки, то почему в восточно-славянских языках так много слов, заканчивающихся на -тва? Ботва, битва, братва, Калитва и т.п. Неужели их тоже поляки внесли в язык? Что-то это маловероятно. Зато в повести временных лет Литва. Что-то тут не так. Заранее благодарен за ответы.
-------------------------------------- --------------------------------------- ------------------

"....почему в восточно-славянских языках так много слов, заканчивающихся на -тва? Ботва, битва, братва, Калитва и т.п."

Во первых не на -тва, а на -ва кончаются ваши примеры.

Сначала определите, где кончаются корни слов, а где начинается суффикс -ва.

Добавлю еще и Москва, Протва ..... - и другие названия, особенно рек.

И все они древнебалтского происхождения, между прочим, а суффикс -ва по мнению многих языковедов происходит от слова "vanduo" (вода).

В литовском и латышском языках множество названий с суффиксами -ва, -ува, -ава, которые обозначают страну, край или местность (обычно у какой то реки).

И много примеров, когда они чередуются - например, используется в литовском языке до сих пор и форма Jotuva, и форма Jotva, Skaluva и Skalva.

Языковеды установили, что и нынешняя форма Lietuva раньше имела "двойника" Lietva (и именно отсюда появилась примерно в 6 веке славянская форма Литва - литовский -ie - переходил в славянские -i- (к примеру: žiema - зима), и в древнепольском, и в древнерусском, тем более, что в то время практически все тогдашние славянские наречия (в том числе и южнославянские) только начали "расходиться").

А по разным "реликтам" в литовских и латышских наречиях, иногда сохранившихся даже до наших дней, а также по письменным данным записей в разных средневековых языках, по древним литовским фамилиям (например, до сих пор в Литве распространена фамилия Leita и ее формы), восстанолвлено и первоначальное название Литвы - Leita (оно существовало примерно до 7 века, а позже в литовском языке -ei- во многих случаях трансформировалось в -ie-, а в прусском, ятвяжском, куршском, селонском языках и наречиях эти древние -ei- сохранились - например, селонское название реки Žeimena, а не Žiemena, ятвяжские названия - Leipalingis (а не Liepalingis), Veisiejai (а не Viesiejai), Seirijai (а не Sierijai) и так далее... ).

Все эти трансформции уже давно известны языковедам, в том числе и первоначальная форма названия Литвы - Leita (по русски надо произносить примерно Ляйта).

Однако до сих пор не выясненно, где эта Leita первоначально находилась.

Я лично несколько лет назад выдвинул гипотезу, что она скорее всего должна была находиться где то на юго востоке древнего балтского ареала (примерно это районы нынешних Калуги - Орела - Брянска - Курска - Полтавы), откуда далекие предки литовцев и латышей (тогда они все еще назывались одним именем "leita") под нажимом кочевых племен из гунского союза, вынуждены были отступать далеко на запад. Это произошло где то в 4-5 веках.

Эту гипотезу подтверждают не только хорошо известные исторические процессы 3-7 веков, но и нынешние язфковедческие исследования. Например:

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях.

Выдержка:

"(в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл)."

Žygeivis
18.09.2012 18:59


Исследуя названия рек - возможные "кандидаты" на древнее название Leita, пришел к выводу, что наиболее подходящее название - это река Лтава, от названия которой произошло название всем хорошо изаестной Полтавы.

Рибаков Б. А. Геродотова Скифия:

"Ворскла в нижней трети своего течения идет по границе настоящей ковыльной степи, отделяя земледельческие районы от кочевых.

В эпоху Киевской Руси Ворскла (летописный «Вороскол») была крайним пределом русских земледельческих поселений.

Здесь находился крайний пограничный пункт Руси — Лтава (совр. Полтава) на рубеже Половецкого Поля.

За Ворсклой шла широкая ковыльная степь, где постоянно хозяйничали скотоводы-кочевники."

Интересно и то, что недалеко имеется еще одна речка с очень похожим названием Льтa:

http://annals.xlegio.ru/step/pletneva/index.htm#polov

"Следующий набег с той же юго-восточной стороны отмечен в летописи под 1068 г. На этот раз на речке Льте (в Переяславском княжестве) с половцами встретились соединенные силы «триумвирата».."

Ільтиця — Вікіпедія
uk.wikipedia.org

І́льтиця (Альта) — річка у Баришівському та Переяслав-Хмельницькому районах Київської області, права притока Трубежу.

В минулому річка називалася Льта, Лто, Олто.

За припущеннями деяких топонімістів, назва цієї річки подібна до назви річки Олти, лівої притоки Дунаю.

Раніше ввадажи, що назву Олт на береги Дунаю принесли слов'яни, проте нові дослідження, зокрема О. М. Трубачова, показали зворотне. Саме Альта послужила прототипом назви річки Олти. Як зазначає О. С. Стрижак назва означає «текти»[1].

↑ М. Т. Янко. Топонімічний словник-довідник української РСР, К., «Радянська школа», 1973, стор. 14-15

Відповідно до «Житія Бориса і Гліба» на Альті, 24 липня 1015 року зазнав мученицької кончини Св. Борис (в хрещенні Роман), брат Св. Гліба та молодший син Св. Володимира Великого. Див. Борис і Гліб.

1068 року тріумвірат руських князів Ярославичів зазнав поразки від половців. Ця битва мала значний політичний вплив на життя Київської держави.

На річці поблизу Переяслава в травні 1630 українське військо на чолі з запорозьким гетьманом Тарасом Федоровичем (Тарасом Трясилом) розгромило польсько-шляхетську армію коронного гетьмана Станіслава Конєцпольського. Ця історична подія оспівана Т. Г. Шевченком у поемі «Тарасова ніч».

Žygeivis
18.09.2012 19:25


Имеется и другая достойная дальнейших исследований гипотеза:

Свое древнее название Leita литовцы получили примерно в 6 веке, как название своих военных дружин (это название пришло из Средней Европы, вместе с теми дружинами галиндов (их северные родственники - летописная Голядь), которые возвратились после своих долгих походов домой), а затем это название постепенно трансформировалось по правилам тогдашнего литовского языка - сначало в Lieta, затем в Lietva (именно отсюда в 9 веке появилась славянская форма Литва), и наконец в нынешнее - Lietuva.

Надо добавить, что все эти древние формы названий не исчезли окончательно, а сохранились в разных литовских говорах, а также в письменных источниках и фамилиях литовцев.

В это же время древние литовцы постепенно разделились на предков нынешних литовцев и нынешних латышей (из Lietva название в их тогдашнем наречии трансформировалось в Lаtva, а затем в Latvija).

Исследования разных наречий литовского языка (а этих наречий в начале 20 века было свыше 100) показывают, что нынешние литовцы - это потомки очень многих древних балтских племен: не только племени средних галиндай - Leita, но и селонов, ятвягов (судувов и дайнавов), жямгаляй, куршяй, скальвяй, надрувяй, сямбай, югозападные галиндай (и, наверное, еще других - чьи названия точно не известны).

Похожее положение и в генеалогии нынешних латышей - они тоже являются потомками многих древних балтских племен (и древних галиндов - Leita-Latva, ставшие со временем племенем латгаляй (Lettigola), и жямгаляй, и селонай, и куршяй, а также некоторых финских племен - в первую очередь ливов и части древних южных эстонцев.

Примечание - старая гипотеза, все еще часто повторяемая в разных энциклопедиях, справочниках, путеводителях и так далее - о происхождении названия Lietuva от речки Lietauka (недалеко от Кярнаве), давно уже опровержена тем элементарным фактом, что в древности тут жили совсем не восточные балты, а западные - ятвяги и селоны.

Литовцы тут появились и смешались с местными балтскими племенами только примерно в 7 веке, а может и позже. И это уже доказано и археологически, и особенно исследованиями местных литовских говоров (явных наследников ятвяжских и селонских диалектов).

Скорее всего название этой малюсенькой речушки - Lietauka - появилось, когда сюда переселилось какое то литовское племя или род.

Сама славянизированная форма названия Lietauka (из более древнего Lietava) показывает, что оно появилось довольно поздно (если бы оно было более древним, то звучало бы - Leita, Lieta, Lietva).

Аналогичных примеров - разных Литвинка, Литва и похожих названий, полно на нынешней территории Белоруссии, Украины, России. И их форма явно показывает, что они тоже довольно поздние.

Совсем другое - это древние формы названий рек Лтава, Льта, Льтица, Альтица и похожие.

Žygeivis
18.09.2012 19:34


britan

Историкам известно, что древнюю Беларусь наравне с племенами Кривичей, Дрыговичей и Родимичей населяли племена Лютичей (Велетов). Тех самых западных славян, населявших нынешнюю восточную Германию по течению рек Лаба, Одра и Висла, побережье Балтийского моря.

К потомкам Лютичей относят современных сербов и словаков.
----------------------

Факт - во первых, лютичи (велети) не упомянуты на территории нынешней Беларуси ни в одном раннесредневековом источнике, где упоминаются другие племена этих территорий.

Во вторых - славянская форма названия - Литва появилась в 9 веке из литовского названия того времени Lietva (Летва).

А тот в свою очередь еще ранее звучал как Leitva (Ляйтва) и Leita (Ляйта).

Все эти формы до сих пор сохранены и в разных говорах (литовцев и латышей), и в фамилиях, и в разных названиях.


Iš temos forume:

Форум «Евразийского исторического сервера»
> История народов мира
> Славяне и Балтийцы

Где была древняя земля Ляйтва (Ляйдва, Лядва)?
Поиск прародины восточных балтов
.

http://forum-eurasica.ru/index.php?/top ... %B2%D0%B0/

Литовский язык, тaкже как и разные славянские языки (и вообще все языки мира), с течением времени менялся - не много (по сравнению, например, со славянскими или германскими языками), но все таки менялся.

Языковеды давно уже восстановили древнее название Литвы, которое применялось примерно в 8-9 веках - Lietva (произносится Летва) (отсюда именно тогда появились славянские формы - Литва).

Но еще раньше (примерно в 6-8 веках) в литовском языке произошло смена звукового ряда -ei- (-яй-) на -ie- (-иэ-) (в русском алфабете по произношению ему соответствует буква е), то есть более древняя форма названия Lietva (Летва) было Leitva (Ляйтва), которое в свою очередь произошло от Leita (Ляйта).

Суффикс -ва или -ува, -ава в литовском языке обозначает название местности (края, страны).

---------------------------------------------------------------------------------

Историк: Литва - преемница ВКЛ, уничтоженного в 1795 году
http://ru.delfi.lt/vkl/history/istorik- ... s=1&no=460

Žygeivis
20.09.2012 14:04


britan
19.09.2012 08:36

Все это выглядит очень правдоподобно. Но названия городов в Гродненсккой области Беларуси говорят о присутствии здесь лютичей (вильцей).

Так же спорной, но имеющей право на изучение, выглядит версия основания вильцами Вильна. То же можно сказать и о Вилейке (Минская область).
Камнем преткновения является название Волковыск. Ни балты, ни кривичи волка не боготворили. Зато это верование принадлежит лютичам (вильцам).

Спасибо за ответы. Кое что прояснилось.
----------------------------------------------

1, "Названия городов в Гродненской области Беларуси говорят о присутствии здесь лютичей (вильцей)" - нет ни одного такого названия. И вообще уважаемый, вы хотя бы в википедии почитайте, когда и где жили лютичи. И в карту взгляните.

2. Во вторых - если уж занимаетесь разьяснениями этимологии названий в древней балтской и литовской территории, то сперва постарайтесь хорошо выучить хотя бы нынешний литовский язык. Хорошо бы и прусские наречия знать, а также хотя бы понятие иметь о ятвяжском и селонском языках (то, что о них известно).

Но, конечно, надо хорошо знать и разные местные литовские говоры, наследники здесь тысячелетиями живших разных древнебалтских племен - так как именно на них опираясь можно легко понять все местные названия.

3. Название Вильнюса происходит от названия местной речки Вильня (Vilnia - то есть "волна").

Поэтому и в литовском языке Вильнюс примерно до 16 века назывался Вильня (то есть использовался первоначальный женский род слова).

И только позже - когда город вырос - его начали на литовском языке называть используя мужской род слова - Вильнюс.

А в разных других языках (славянских, германских, идиш) "законсервировался" старый вариант названия города (таких примеров в разных языках полно - например, в латышском Москва до сих пор называется ее древним именем Маскава (оно происходит от еще более древнего варианта - Мазгава, то есть "моющая"), а Псков называют Плескава (тоже более древнее название - и тоже происходит от названия местной реки - "pleškiantis", то есть "плескаться").

Другой пример смены рода - похоже, что и Каунас раньше назывался в литовском языке Кауна или Kaunia (отсюда и польская форма - Kowno, белорусская - Коўна, древняя немецкая Kaunia, Kauen, Cawen, Kauwenpillea), но когда город вырос его тоже начали называть в мужском роде - Каунас.

4. Волковыск - это просто славянизированная форма более древнего литовского названия Vilkaviškis (аналогичное название и в Литве до сих пор сохранилось даже у районного центра).

Таких названий и на современной территории Литвы можно найти десятки.

Я сам живу рядом с горой, которая называется Vilkakalnis, то есть "Волчья гора".

В Литве полно разных "анималистических" названий - и с названиями лисы (Lapės, Lapiakalnis, ...), петуха (Gaidžiakalnis), медведя (Meškakalnis), и так далее...

Происхождение этих названий разное - и в большинстве случаев ничего общего не имеют с древними верованиями балтских племен.

P.S. Между прочим, у древних балтов волк был почитаемым животным.

Вспомните хотя бы древнюю легенду о сне Гедиминаса и об основании Вильнюса, когда Гедиминасу приснился железный волк, а кривис Лиздейка истолковал этот вещий сон...

Žygeivis
20.09.2012 14:25


Žygeivis
20.09.2012 14:04

britan
19.09.2012 08:36

Спасибо за ответы. Кое что прояснилось. Добавлю, что кроме Лтавы есть еще в Чехии Влтава, а в Беларуси Волотова. Так что Вашу версию можно расширить.
------------------

Я это знаю - и добавлю, что таких названий в Центральной Европе еще больше.

О них я собрал данные в теме (уберите пробелы в адресе):

Upė Leita-Litava (tarp Austrijos ir Vengrijos) ir upės Lietavos (Slovakijoje ir Vakarų Ukrainoje), upės Ltava ir Leta (Rytų Ukrainoje)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=8&t=3789

Похоже, что все они имеют даже древнеиндоевропейское происхождение - происходят от корня (слова) leit- ("течь, сливаться") (в нынешнем литовском языке - liet-is), а в древнебалтских языках древняя индоевропейская форма этого слова практически не изменилась за тысячелетия.

Этот корень leit- позже в разных индоевропейских языках развился в очень разные значения (например, в германских и латинском (и других романских) языках), и именно поэтому сейчас так трудно однозначно установить происхождение названия Lietuva (древнее название - Leita).

Оно может происходить и от названия какой то реки, и от намного более позднего названия конного отряда воинов (тут уж надо исследовать военные термины в латинском (например "laeti", "Letia") и германских языках, которые использовались во времена Великого переселения народов в 3-7 веках)

Lietuvos leičiai-laičiai ir Romos imperijos "laeti" - ar yra ryšys?
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=8&t=5446

К примеру:

V. Vegner. Рим: Начало, распространение и падение всемирной империи римлян (2 t.):

"Значительную часть римской армии составляли так называемые auxiliarii (вспомогательные войска), набранные отчасти из молодых рекрутов, отчасти же из перебежчиков и пленных. Лучшими из этих auxiliarii считались laeti (добровольные). Они в римском войске занимали место вроде того, какое впоследствии швейцарцы занимали во французской армии."

Wikipedia: Laeti

The term laetus is of uncertain origin, but most likely derives from a Germanic word.

Žygeivis
22.09.2012 22:25


Ренат
21.09.2012 03:39
Наличие следов присутствия лютичей на территории западной Белорусси (в том числе и той её части, которая сейчас находится в составе Польши) факт уже доказаный и известный ещё с 50-х годов.
---------------------------------

Ренат, будь добр - укажи хоть один конкретный научный труд более менее известного историка или археолога (белорусский, польский, германский, русский, советский или еще какой нибудь), где научными фактами доказано "наличие следов присутствия лютичей на территории западной Белорусси".

Неплохо было бы, если не поленишься и цитаты конкретные их этого труда тут выложишь.

Вот тогда можно будет и подискутировать конкретно....

P.S. Написал это сообщение вчера, но оказалось что меня временно заблокироавали на Дельфи, так что посылаю сегодня. :)

Žygeivis
23.09.2012 01:06


Ренат
23.09.2012 00:05
ляудански писал:

15:39 Ренат:"Ушли почти все князья с челедью,остатками дружины и волхвы"-
еще один Британ.Почему этот уход никак не отразился в летописях?Почему нет никаких следов на пут...
there is 1 reply

Отвечу Вам, 1) источник в котором указан исход лютичей я уже указал, оригинал видел лично в период учёбы в ГДР в библиотеке университета им. Гумбольдта, немцы работать с оригиналом не дали, но переводы почитать давелось, меня эта тема на то время интересовала лишь косвенно (о чём сейчас сожалею). Опубликованы они или нет я не знаю. В интернете их не нашёл. Почему немцы не выкладывают, вопрос не ко мне.
------------------------------------

Ренат, вы так и не ответили на мой вопрос:

--------------------
Ренат, будь добр - укажи хоть один конкретный научный труд более менее известного историка или археолога (белорусский, польский, германский, русский, советский или еще какой нибудь), где научными фактами доказано "наличие следов присутствия лютичей на территории западной Белорусси".

Неплохо было бы, если не поленишься и цитаты конкретные их этого труда тут выложишь.
--------------------.

А насчет вами виденного источника, то может напишете хоть что то поподробней - например, как он назывался (скажем, на латыни), какой его обьем, кто и когда его написал, о каких врменах там пишут, и так далее...

P.S. То, что полабские и поморские славяне (как и балты пруссы и куршяй) в 9-12 веках были хорошими мореходами и конкурировали с викингами, то это, конечно, хорошо известно.

А сейчас известно и то, что Новгород основали не восточные славяне (например славянизированные Криевяй - кривичи), а именно западные славяне (лехиты поморяне) - скорее всего приплывшие из южного побережья Балтийского моря. Это довольно точно установили языковеды исследовав язык новгородских берестяных грамот.

Ренат
23.09.2012 01:24


Žygeivis писал:

Ренат
23.09.2012 00:05
ляуданскиписал:

15:39 Ренат:"Ушли почти все князья с челедью,остатками дружины и волхвы"-
еще один Британ.Почему этот уход никак не отразился в лет...
there are 2 replies

Называлось "Die Chroniken von Loyola", перевод с латыни, оригинал - отдельные страницы рукаписного текста около 50 листов, 12-13 век, скорее всего переписывался позднее с более раннего текста (это немцы говорили).

Надо будет связаться с друзьями в Германии, и попробовать узнать более подробно. Узнаю выложу. Раньше как-то меня это не особо интересовало, надо будет заняться. Может кому пригадиться))))

Žygeivis
23.09.2012 02:45


Ренат, спасибо за инфу. Интересно было бы поподробней - если что узнаешь напиши.

Пан хуторскова, вы, как мне кажется, путаете 9 век до нашей эры (а кельты Ламанш переплыли примерно в 12-9 веках до нашей эры) с плаваниями славянских прибрежных племен в 9-12 веках нашей эры (в эпоху викингов).

В то время и балтские племена пруссов и куршяй плавали и в Новгород, и в Готланд, и в Скандинавию (разные места), доходили и до берегов Франции.

Славянские племена, когда они примерно в 6-7 веках (уточняю - нашей эры) достигли южное побережье Балтики, нашли тут уже хорошо развитое мореходство местных племен - и пришлые славяне с ними явно смешались (это видно и по их говорам, и даже по нынешним немецким говорам, и по сохранившимся топонимам) и быстро переняли мореходные навыки у местных.

Изучение языка Новгородских берестяных грамот 11-13 веков показывают, что их предки в Новгород приплыли именно из южного побережья Балтики (и именно приплыли, а не пешком пришли. :) ).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 29 Lap 2013 00:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Jurgis Vėgėlė

Gal Lietuva nuo žodžio susilieti, ta prasme, kad iš daugelio "baltų" genčių susiliejo viena Lietuviai?

Kęstutis Čeponis

Jurgi,

lietuvių (tuo metu leičių) vardas atsirado žymiai anksčiau, nei "susiliejo" įvairios baltų gentys į Lietuvių tautą.

Tačiau žodžių "Lietuva" ir "lietis", "lietus" šaknys, gal būt, yra tos pačios kilmės, - panašu, kad ši šaknis yra labai sena, nes tokią turi ir germanų bei kitos indoeuropiečių kalbos.

Reikia visų pirma nustatyti, kada ir kur atsirado savivardis "leitis" ar krašto vardas "Leita" - tik tada būtų galima daugiau mažiau tiksliai nustatyti, iš kur jis kilo (gal nuo vietinės upės vardo, gal nuo karių būrio pavadinimo ar nuo kokios deivės vardo - hipotezių gana daug, įskaitant ir "geografinę lokalizaciją" bei "laiko rėmus").

Galiu pasakyti tvirtai tik viena - su dabartine Lietuvos valstybės teritorija šio pavadinimo kilmė tikrai nėra susijusi - čia gyveno baltų gentys, kurios turėjo savus pavadinimus - galindai, dainaviai, sūduviai, sėliai, o ryčiau - kreiviai (krieviai), dreguviai, radimiai, ventai (keturios pastarosios buvo suslavintos jau 9-10 amžiuose), šiaurėje - Mazgavos (Maskvos) galindai...

Paveikslėlis

Taigi, senosios leitų tėviškės verta ieškoti kažkur tuometinio baltų arealo "periferijoje", iš kur jie migravo į buvusias senąsias kreivių (krievių) žemes - maždaug dabartines Ašmenos, Krėvos, Lydos, Naručio apylinkes.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis,

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 29 Lap 2013 23:24 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
Jurgis Vėgėlė
Gal Lietuva nuo žodžio susilieti, ta prasme, kad iš daugelio "baltų" genčių susiliejo viena Lietuviai?


Jurgi,

lietuvių (tuo metu leičių) vardas atsirado žymiai anksčiau, nei "susiliejo" įvairios baltų gentys į Lietuvių tautą.

Tačiau žodžių "Lietuva" ir "lietis", "lietus" šaknys, gal būt, yra tos pačios kilmės, - panašu, kad ši šaknis yra labai sena, nes tokią turi ir germanų bei kitos indoeuropiečių kalbos.

Reikia visų pirma nustatyti, kada ir kur atsirado savivardis "leitis" ar krašto vardas "Leita" - tik tada būtų galima daugiau mažiau tiksliai nustatyti, iš kur jis kilo (gal nuo vietinės upės vardo, gal nuo karių būrio pavadinimo ar nuo kokios deivės vardo - hipotezių gana daug, įskaitant ir "geografinę lokalizaciją" bei "laiko rėmus").
Galiu pasakyti tvirtai tik viena - su dabartine Lietuvos valstybės teritorija šio pavadinimo kilmė tikrai nėra susijusi - čia gyveno baltų gentys, kurios turėjo savus pavadinimus - galindai, dainaviai, sūduviai, sėliai, o ryčiau - kreiviai (krieviai), dreguviai, radimiai, ventai (keturios pastarosios buvo suslavintos jau 9-10 amžiuose), šiaurėje - Mazgavos (Maskvos) galindai...

Taigi, senosios leitų tėviškės verta ieškoti kažkur tuometinio baltų arealo "periferijoje", iš kur jie migravo į buvusias senąsias kreivių (krievių) žemes - maždaug dabartines Ašmenos, Krėvos, Lydos, Naručio apylinkes.

Aiškiai perėjai pas belarusus (kaip tik pataikai į jų kalbas)? :img01:

O kodėl nemanyti, jog žodis Lietuva yra iš indoeuropietiško žodžio (tęsiu tavo mintį - paryškinta aukščiau), dėl ko visai nebesvarbu kur pirmąkart buvo pavartotas žodis lietis: jis - bendras. Buvo.

O tai, kad kitos Europos tautos jį atmena kaip leide, lit (žr. Lithuania, Litauen, Litva ir t.t.) ir pan.(žr. Karaliūno str.), tai tik rodo, kad tas pats žodis įvairiose po - iš indoeuropiečių atsiradusiose - atskilusiose srovėse ---> tautose varijuoja.

Niekada nėra buvę žodžio Leituva (nebent tarmiškai tų, kurie nebuvo centre - pakraštiniai visada iškraipo, nes, pvz., ne taip nugirsta, ne taip patys taria bendrus žodžius, o išlieka žodžio forma kaip bendra kaip tik centro arba bendruomenės pagrindo ir pan.), latviai, garantuotai, lietuvius leišiais vadino todėl, kad perėmė tarimą iš juose buvusių vokiečių.

Taigi: indoeuropiečiai (maždaug baltai ---> lietuviai) turėjo savą žodį lietus, -->lieti, --->lieta ir t.t, o kada pradėjo indoeuropiečiai atsiskirti į atskiras, gal kalbines, grupes, tai prie tų žodžių liko tik ...lietuviai.

Kokioje teritorijoje jie (kol neišėjo į kitas sroves - kalbines grupes - tautas) spėjo prisėti savų pavadinimų (kurie kai kur galėjo pasikeisti kaip tai dažnai gyvenime atsitinka, kai kurie išliko gyvenamų vietovių, daiktų ir pan. pavadinimuose - - > Č.Gedgaudas)?

Bet kodėl tie pavadinimai liko, pvz., Lietuvoje (ir artimiausiose žemėse, kur senosios indoeuropiečiai kalbos išlaikytojai ilgai dar išliko)?

Todėl, kad tai - buvo paskutinės vietos, kur jie gyveno kompaktiškai, nes kitur jų salos siaurėjo ir nebeliko.

Kodėl, pvz., Baltarusijoje, matome daug vietų, kur buvo liečių (kreivakalbių išvartymuose leičių) gyvenviečių (stovyklų) pavadinimų?

Tik todėl, kad ten ilgiau tie pavadinimai atsitiktinumo dėka išliko, bet ne todėl, kad tik ten buvo centras, nes jei ten būtų buvęs centras, tai ta žemė ir būtų turėjus pavadinimą Lietuva.

Lietuvių gentis, lyg ir, buvo ir kodėl ne visi iš giminiškų genčių iš karto nepasivadino lietuviais, o kitokiais pavadinimais?

Man rods čia atsakai pats, duodamas tų genčių logiškus paaiškinimus - tiesiog kartais susidaro atskiros grupės iš giminių, dėl ko pavadinimai atsiranda nauji (pvz., atminkim: buvo kadaise Judėja ir Izraelis - atskirų giminių dvi teritorijos - valstybės ir galėtume manyti, kad tai - ne tie patys, betgi judaistai tvirtina, kad jie visi buvo tie patys - giminingi), o po kiek laiko jie (pavadinimai) gali ir atkristi, keičiantis naujai tvarkai - prisitaikant dėl išlikimo stengiamasi burtis į krūvą, nes, kaip taisyklė, pvz., visada išlieka labiau centras, kada pakraščiai yra apkramtomi.

Štai dėl ko jiems ir liko seni žodžiai.

Kaip tik taip iš tų senų indoeuropiečių žodžių ir atėjo pavadinimas Lietuva.
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 14 Kov 2014 17:18 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Alvydas Butkus

Savukynas: " Žinome, kad Lietuva pirmą kartą paminėta jau 1009 metais, ir nuo tada buvo lietuviai."

Dar vienas mitas.

Jei lietuviai būtų tik nuo XI a., Lietuvos vardas, Kvedlinburgo analuose gautas per slavus, būtų parašytas "Letuae", t.y. kai slavai bendrą dvibalsį "ei" (per siaurąjį "ė") jau būtų seniai pakeitę į "i" (žiema - zima, eiti - idti, veidas - vid).

XI a. sužinoję "Lietuvos" vardą, slavai jį ir tartų "Letuva" arba "Letva", nes "ei>ė>i" virtimo dėsnis būtų seniai pasibaigęs, tad naujai gautų žodžių "ie" jau nebūtų keičiamas slaviškuoju "i".

"Litua / Litva" rodo, kad Lietuvos ir lietuvių vardas slavams buvo žinomas gerokai iki XI a., t.y. kai žodžius "žiema, eiti, lieti" baltai ir slavai dar tarė vienodai.

O tai galėjo būti V-VI a.


Kęstutis Čeponis

Alvydai, jei slavai jau 5-6 amžiuose žinojo Lietuvos vardą, tai kur ir kaip jie galėjo susidurti su lietuviais?

Juk tuo metu lietuvius nuo slavų turėjo skirti net kelios baltų gentys (pvz., jotvingių įvairios grupės ir kiti baltai) - tai yra keli šimtai kilometrų, jei ne daugiau nuo slavų - tų slavų, kurie tuo metu arčiausiai turėjo būti lietuvių, ir kurie tada dar gyveno kažkur dabartinės Ukrainos vakarinėje (gal ir centrinėje) teritorijoje...

P.S. Nebent tuo metu lietuviai gyveno ne visai tose teritorijose, kur jie randami 11-13 amžiuose (faktiškai tai jau šiaurinių jotvingių bei pietinių sėlių žemės ir maždaug Ašmenos-Naručio-Bokštų sritys, matyt, ir kiek piečiau).

Alvydas Butkus

Kęstučiui: Kalbos duomenys rodo "kad" ir maždaug "kada". O dėl "kaip" čia jau galim samprotauti.

Galimi du variantai:

1. Slavai lietuvių vardą galėjo gauti per kitus baltus, kad ir per jotvingius.
2. Gal "lietuvių" vardas buvo ne konkretaus etnoso, bet giminiškų genčių junginio?

Kęstutis Čeponis

Sakyčiau, jog galimas ir trečias variantas, kurį jau minėjau - tuo metu lietuvių gentis (ar genčių junginys) gyveno arčiau ar šalia tuometinių slavų...

Juk puikiai žinome, kad žlugus Vakarų Romos imperijai ir Hunų imperijai 5-8 amžiuose vyko milžiniški Euraazijos tautų ir genčių kraustymaisi.

Tačiau kažkodėl pas mus vyrauja nuomonė, kad baltų gentys niekur tuo metu nejudėjo - gyveno ten pat, kur ir 13-14 amžiuose. Nepaisant akivaizdaus fakto, kad būtent 5-8 amžiuose slavų gentys įsiveržė į vientisą baltų masyvą, jį "perskėlė", o vėliau ir užėmė praktiškai visas senąsias baltų gyventas žemes.

Vienu žodžiu, tai tikrai įdomi problema ir kalbotyra (ne tik lietuvių, bet ir slavų bei kitų kalbų) gal būt galėtų patikslinti, kaip ten buvo...

Alvydas Butkus

Kęstutis: "Tačiau kažkodėl pas mus vyrauja nuomonė, kad baltų gentys niekur tuo metu nejudėjo - gyveno ten pat, kur ir 13-14 amžiuose."

Taip. Antraip nebūtų susidariusios tarmės, ir dar tokios skirtingos. O jos susidaro tik sėslioje kalbinėje bendruomenėje. Rusų tarmės, pavyzdžiui, nėra tokios ryškios dėl nuolatinės slavų migracijos, įskaitant ir vidinę.

Kęstutis Čeponis

Alvydai, nesutinku - manau, kad jei lietuviai būtų buvę sėslūs 5-10 amžiuose, tai dabartinėje Lietuvos teritorijoje kalbėtume ne lietuviškai, o jotvingiškai, sėliškai, žemgališkai, kuršiškai... :)

Kalbėti apie santykinį lietuvių sėslumą galime nebent nuo kokio 13-14 amžiaus.

Ir tai sąlyginai - kas gi tada vykdė milžiniškus ir labai tolimus karinius žygius į visas aplinkines žemes?

Gal tik, matyt, kariai, kurie grįždavo iš žygių (o ne pasilikdavo užkariautose žemėse pilių įgulose), vėl gyvendavo savo senose bendruomenėse.

P.S. O rusų tarmių ribos gana tiksliai atitinka senųjų baltų ir finų genčių gyventų žemių ribas.

Alvydas Butkus

Kęstutis: " manau, kad jei lietuviai būtų buvę sėslūs 5-10 amžiuose, tai dabartinėje Lietuvos teritorijoje kalbėtume ne lietuviškai, o jotvingiškai, sėliškai, žemgališkai, kuršiškai..."

Jokios logikos. Utenos, Ignalinos, Lydos, Varėnos, Kauno, Kėdainių plote nėra jokio jūsų minėtų kalbų substrato. O šnektų įvairovė didžiulė.

Be to, vieno etnoso plėtra (čia - lietuvių, šiaurėje - latgalių) dar nereiškia, kad šis etnosas plito, nukritęs iš dangaus.

Jotvingių, kuršių, žiemgalių asimiliacija vyko II tūkstantmečio vidury, dėl karų su kryžiuočiais gerokai praretėjus šioms gentims.

Kęstutis: "Ir tai sąlyginai - kas gi tada vykdė milžiniškus ir labai tolimus karinius žygius į visas aplinkines žemes?"

Nepainiokit grobiamųjų karo žygių su gyventojų migracija - visiškai skirtingi dalykai. Be to, karo žygiai buvo tam tikro socialinio sluoksnio privilegija - paprasti žemdirbiai juose nedalyvaudavo.

Kęstutis Čeponis

---Utenos, Ignalinos, Lydos, Varėnos, Kauno, Kėdainių plote nėra jokio jūsų minėtų kalbų substrato.---

Utenos ir Ignalinos rajonuose pilna vandenvardžių, kurie kituose rajonuose (pvz. Zarasų) kažkodėl laikomi sėliškais.

Tai jog, jotvingiai gyveno į pietus nuo Vilniaus irgi matyti ir iš vietovardžių bei vandenvardžių, ir netgi iš įvairiausių archeologinių radinių, būdingų būtent visam jotvingių arealui.

-------------------------------------------------------------------

Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1832680 ... p_activity

Ištrauka:

Birute Vaitkiene

Neskaičiau kur Zinkevičius kritikavo tą teoriją. Tai mano asmeninis nustatymas, nes Lietuva nei nuo upelių, anei nuo leičių negalėjo gautis.

Čia jungtinis ar kuopinis visų žemių pavadinimas, nes pirminės Lietuvos nebuvo (tokios žemės ar kampo kokio).

Pirmas ir labai vėlyvas paminėjimas - tai Mažoji Lietuva, o kiek ankstesnis - Prūsų Lietuva.

Kai jau atsirado šaltiniuose Lietuva - jau tai buvo valstybė ar žemių junginys po tokiu pavadinimu.

Tas pats su Prūsija nutiko - nebuvo tokios žemės Prūsija pavadinimu, o jau tik kokia žemių sąjunga po Prūsijos pavadinimu ar valstybė gal savotiška.

Vladas Palubinskas

Birute Vaitkiene, pirmasis paminėjimas vėlyvas tik išleidus iš akių kalbos kaitą ir raštijos paskirtį.

Jeigu, nepaisydami kalbos raidos, nesidomėdami, kaip skambėjo švarus pradinis žodis, ieškosime lietuvių dabartine rašyba, tai svetimšalių ir okupantų raštuose jų rasti vilties aišku mažai.

Bet atidžiai, moksliniu metodu išnagrinėjus raidos dėsnius (o kas tą daro?), lietuvius atpažinti nesunku nuo pat rašytinės istorijos pradžių.

Alvydas Butkus

p. Vladas teisus.

Nes baltų "ei/ie" atliepia slavų "i", kuris yra kilęs iš senovinio "ei" per tarpinį "ė".

Tokie yra bendri baltų ir slavų žodžiai eiti / iet - idti, veidas - vid, dievas - divo, lieti - litj ir t.t.

Tad ir žodį "Litva" slavai turėjo iš mūsų gauti dar tada, kai su baltais bendruose žodžiuose tebetarė tarpinį "ė" - Lėtuva, o tai galėjo būti 6-7 a.

Vėliau šį skolinį kartu su savais žodžiais pavertė į Lit(u)va.

Birute Vaitkiene Vladui ir Alvydui.

O Livonijos kronikų (jų rašytojai tikrai žinojo ką rašo) visi tie letai, letonai (kur tik pagal vietoves ar skriaudas galima atskirti kas yra kas)?

Jie į kokią lentyną dėtini?

Alvydas Butkus

Birutei:

Letai yra latviai (latgaliai).

Jų pavadinimą vokiečiai gavo iš lyvių (finų gentis). Estiškai "latviai" ir dabar vadinami "läti".

Etnonimas "letonai" yra lotynizuotas lietuvių pavadinimas, kuriame šaknis "let-" yra nusiklausyta iš "liet-", kuri aukštaičių nekirčiuotame skiemenyje tariama su "e", plg., "pieva", bet "pevela".

Pats Lietuvos vardas livoniečių raštuose buvo vartojamas irgi su "e" - Letowia, išgirstas tiesiogiai iš lietuvių.

Tik vėliau jis buvo subendrintas su Vakarų Europoje paplitusiu slavizuotu Lithuania pavadinimu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 10 Bal 2014 16:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 54 p.

Zigmo Zinkevičiaus studija „Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba“


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ryba/45694

2010-06-01

Paveikslėlis

Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – 54 p.

Lietuvos vardo kilme domimasi seniai. XV–XVII a. paplitus romantiškajai lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, buvo manoma, kad žodis Lietuva yra iškraipyta L‛Italia, nes tikėta, kad lietuviai, kaip ir romėnų palikuonys, yra atsikėlę iš Italijos.

Vėliau buvo prisigalvota visokių fantastiškų Lietuvos vardo kilmės aiškinimų: esą jis kilęs iš legendinio Vaidevučio sūnaus vardo Litalanus.

Lietuvos vardą imta sieti ir su lotynų kalbos žodžiu lītus ‛jūros pakraštys‛.

Nusivylus ieškojimu svetimose kalbose imta žodį Lietuva kildinti iš lietuvių kalbos žodžio lietus.

Tai vis liaudiški Lietuvos vardo kilmės aiškinimai.

Akademikas Zigmas Zinkevičius knygelėje apibendrina ir mokslines Lietuvos vardo kilmės teorijas, svarsto jų pagrįstumą, kelia savas: Vedinys „Lietuva“ atsirado greičiausiai Rytų baltų epochoje. Kokia buvo pirmykštė priesagos -uva reikšmė irgi neaišku. Galbūt artima -ava reikšmei, rodančiai „ko nors sankaupą“ – palyginkime broliava – „brolija“. Pradžioje Lietuva buvo tik sritinis, vienos lietuvių gyvenamos „žemės“ pavadinimas. Jungiantis lietuvių gentims į vieną valstybę jis vis plito. Pagaliau tapo didelės įvairiatautės valstybės pavadinimu.

Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 11 Bal 2014 12:26 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Lietuvos vardas kilo iš žodžio lietus, kuris buvo pirminis žodžiui lieti (nes tik pamatęs lietų žmogus atranda liejimosi procesą, o ne atvirkščiai) ir po to atsiradusiems žodžiams lieta, kaip nulietas (žodis lietuva yra kartotinio lietaus proceso įvardijimas, vėliau perėjęs į teritorijos pavadinimą - Lietuvą) ir pan.

Nes žodžiai gimsta pirmiausia pagal tai ką žmogus sutinka gamtoje, o lietūs tuomet labai miškingoje Lietuvos teritorijoje buvo labai dažnas, jei ne kasdienis reiškinys.

Todėl Z.Zinkevičius klysta, kada atmeta šią teoriją (kaip liaudišką, o juk kaip tik liaudis arba visuomenės dauguma, o ne mažuma visokius vietovardžius bei kitus pavadinimus padaro ilgaamžiais, nes priima kasdieniam vartojimui), kurią palaikė net J.Jablonskis, o jau kas kas, o jis kalbos susidarymo dėsnius tai tikrai geriau žinojo, nei kas kitas.

Tolesni Z.Zinkevičiaus teiginiai, kad tokį vardą iš pradžių turėjo maža teritorija, o po to tas pavadinimas, jungiantis giminiškoms gentims tikslu išgyventi į vieną lydinį, persidavė vis didesniai jau to lydinio teritorijai, yra teisingi.
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Bal 2014 11:59 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Alvydas Butkus
Nes baltų "ei/ie" atliepia slavų "i", kuris yra kilęs iš senovinio "ei" per tarpinį "ė".
Tokie yra bendri baltų ir slavų žodžiai eiti / iet - idti, veidas - vid, dievas - divo, lieti - litj ir t.t.
Tad ir žodį "Litva" slavai turėjo iš mūsų gauti dar tada, kai su baltais bendruose žodžiuose tebetarė tarpinį "ė" - Lėtuva, o tai galėjo būti 6-7 a.
Vėliau šį skolinį kartu su savais žodžiais pavertė į Lit(u)va.
-----------------------------------------------------------------------------------

Tarpinis ė, ie virtimas i ir t.t. rodo, kad slavų kalba, einant nuo mūsų, primityvėjo - trumpėjo (žydobolševikai visai ją supaprastino - pakeitė ir tai jau tolesnė tos kalbos tolėjimo nuo mūsų istorija), t.y. visi, tolstantys nuo kamieno, vystėsi pagal žinomus šaikos principus, kada šaika, kad savus nuo kitų atskirti, susimąsto sau pavadinimą, kalba jų nuo tos iš kurios išėjo (nors ryšys lieka, kadangi žodžiai pradedami sudarinėti atsispiriant nuo pirminės kalbos, primityvinant ir tuo pačiu jau kuriant naują šnektą -- > kalbą) tolsta.

Susidarius apie kamieną tokių šaikų - grupių - bendrijų kritinei masei priseina ir kamienui, kuris jau būna labai aptrupėjęs, nuo jo vis atskylant naujoms grupėms, turėti savo pavadinimą.

Va tuomet, kaip ir rašto atveju, kamienas įsivardija (nes pagal dydį žmonėmis ir plotu gal jau nebėra didesnis už atskiras šaikas), pasirenka sau raštą ir pan., ir t.t.

Ar tai buvo VI-VII a., ar anksčiau, nes atsijungimas nuo kamieno vyko anksčiau ir ilgą laiką?

Bet tai (mūsų žodžio Lietuva virtimas į jų Litva) nebūtinai rodo ryšį su bendru garsu ė, o greičiau atsiskyrimo momentu dar esantį ar vis dar būdingą primityvumą, atspindint kitokius pavadinimus, nei jau yra priimta toje šaikoje.

Beje, žodžių lieti - litj bendrumas neįrodo, kad žodis lieti buvo pirmesnis lietui - tai tik dar kartą patvirtina, kad tolstanti šaika priėmė sau tik kuo trumpesnius, primityvesnius pavadinimus (žodžio lietus jau pas juos nebėra - nebetinka jų susikurtai kalbos sistemai), kas nuolat keliaujant, būnant nuolatinio streso būsenoje yra reikalinga, nes pavojaus akivaizdoje kalba turi būti ypatingai trumpa bei aiški - kitaip neišneši kudašiaus.

Kas kita, kad nauja kalba, negrįžtamai nutolusi nuo pirminės, jau pradeda gyventi naują, t.y. savą gyvenimą ir paprastesni pavadinimai, vaizdiniai per laiką (ypač tada kai yra apsistojama, nebelakstoma po svietą = atsiranda tam laikas) apsipina naujais - turtėja, t.y. kūryba nesustoja.
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 23 Bal 2014 22:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Источник - http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =200#23853

БелоГор rašė:
вы хоть помните что означает "литва", "литува", "литова"?


Жигяйвис

Не путайте литовские формы самоназвания своей страны с разными искаженными формами, которые используются в других языках.

Я уже писал, что изначально самоназвание у литовцев было Ляйта (Leita) (примерно в 5-7 веках), позже оно трансформировалось в Ляйтва (Leitva), и еще поздднее в Лиетва (Lietva) (примерно в 8-9 веках), а еще позже в Лиетува (Lietuva).

Это произошло из за превращения в литовском языке в некоторых случаях звукосочетания -ei- (по русски произносится как -яй-) в звукосочетание -ie- (по русски произносится как русская буква -е-).

А также в название были привнесены суффиксы -ва и -ува (они означают, что словом с таким суффиксом называется какая то страна или область).

Древнее литовское слово "leita" означает в переводе примерно "слитое в эдиное".

Этим словом изначально называли дружину литовских воинов. Оно имеет много аналогов в других индоевропейских языках.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Bal 2014 09:56 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Žygeivis rašė:
Я уже писал, что изначально самоназвание у литовцев было Ляйта (Leita) (примерно в 5-7 веках), позже оно трансформировалось в Ляйтва (Leitva), и еще поздднее в Лиетва (Lietva) (примерно в 8-9 веках), а еще позже в Лиетува (Lietuva).


Iš kur čia paimtos tokios žinios?
Šaltinis yra?

Z.Zinkevičius sako, kad pavadinimas Lietuva nuo genties perėjo visiems tada, kada anie prisijungė (iliustracijai: Dėl germanų veržimosi į rytus ("Drang nach Osten") žuvo pačios gyvybingiausios baltiškos kultūros šakos - prūsai ir kuršiai. Jos neabejotinai buvo visos baltų šeimos kultūros centras per tris tūkstančius metų. Jos buvo baltų kultūros vartai į pasaulį, pro kuriuos baltai rišosi su svarbesniaisiais vidurio ir pietų Europos centrais. Nuo 13 a. baltų šeimos kultūros centras persikėlė į rytus - į Lietuvą. http://www.moscovia1.narod.ru/archivas/ ... utiene.htm ).

Vėlgi kamienui nebūdinga, kad žodžiai keistųsi - kaip tik kamieno žodžiai keičiasi atskilėliuose nuo kamieno, dėl ko ir Lietuvos pavadinimas, greičiau, buvo atskilėlių prisitaikytas sau, t.y. keitėsi pagal tam tikros kalbos ypatumus.

Be to, ar negalėjo leitai (pavadinimas) paplisti sekant ar papūgiškai perimant iš užsieniečių mandriau skambantį pavadinimą, nei savo - pvz., liečių, nes jau darėsi spec. sluoksnis: "Medžiaga apie leičius XV–XVI a. pirmoje pusėje leido identifikuoti feodalizmui būdingą uždarą, profesionalią žmonių grupę, saugomą savos paprotinės teisės normų" http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm .

Dar iš ten pat: "Pirmiausia, lietuvišką vardo formą leitis. Nedaugeliui lietuvių visuomenės grupių gudų kalba tvarkomoje (Z.Zinkevičius: tai buvo senoji slavų kalba - mano pastaba) didžiojo kunigaikščio, t. y. centrinėje valstybės raštinėje paliko tikrasis vardas. Rašovai nesurado slaviško (gudiško ar lenkiško) pakaitalo. Vardas leitis yra sudaiktavardėjęs būdvardis nuo daiktavardžio *Leita. Leitis yra Leitos žmogus (mūsų tiriamu atveju Leitą atstovautų lietuvių valdovas). Leitis nutrūko nuo savo pagrindinio žodžio, ir iš maždaug V a. atkeliavo į rašytinius istorijos šaltinius, kuriuose žymėjo lietuvių visuomenės sluoksnį."

Tuo labiau žodis leitis galėjo būti eilinis išmįslas, kadangi visai netoli nuo dabartinio Lietuvos centro - baltarusiškose dabar žemėse, yra kaip prisėta kitokių karių - gudų gyvenviečių pavadinimų.

Tai kuris tikrasis?

O gal tikrai - tai tiesiog mados dalykas: kur vienaip geriau skambėjo, kitur - geriau kitaip, o reiškė tą patį,bet tiek tie, tiek tie pavadinimai buvo kraipyti, vartyti ir jokiu būdu netikslūs bei nesietini nei su Lietuva, nei su liečiais arba vyrais, kurie buvo tvirti kaip nulieti?

Dar iš ten pat: " lietuviškos (*lietuvos) tarnybos dalių."

Dar:"vardas leičiai netapo visos lietuvių tautos vardu, nes turėjo pernelyg siaurą etninę (lietuvių gentys ar jų grupė) ir visuomeninę (tarnyba valdovui) reikšmę".

Žygeivis rašė:
Это произошло из за превращения в литовском языке в некоторых случаях звукосочетания -ei- (по русски произносится как -яй-) в звукосочетание -ie- (по русски произносится как русская буква -е-).


Iš kur čia paimtos tokios žinios?
Šaltinis yra?

Ir dėl ko jie turėjo keistis, jei, tuo labiau, kad tiek ei, tiek ie lietuvių kalboje egzistuoja ir dabar.

Žygeivis rašė:
А также в название были привнесены суффиксы -ва и -ува (они означают, что словом с таким суффиксом называется какая то страна или область).


Iš kur čia paimtos tokios žinios?
Šaltinis yra?

Nes aš, kaip tikras lietuvis (nežinau kaip pats, nors pagal pavardę gali būti ir liankas :img01: ), žinau, kad -uva žymi pakartotinumą.
Pvz.: bliatsva (sutrumpinta bliaduva).

Taip pat sudaromas žodis broluva, pvz.

Todėl ir Lietuva iš nuo lietuva - nuolatinio arba kartotinio lietaus proceso pasikartojimo.

Arba iliustracijai:

*lietuva čia yra atskiros tarnybinių valdovo dvaro žmonių grupės pavadinimas, jos teisinės padėties, prievolių rūšies įvardinimas"

http://viduramziu.istorija.net/socium/leiciai.htm .

Žygeivis rašė:
Древнее литовское слово "leita" означает в переводе примерно "слитое в эдиное".
Этим словом изначально называли дружину литовских воинов. Оно имеет много аналогов в других индоевропейских языках.


Iš kur čia paimtos tokios žinios?
Šaltinis yra?

Tuo labiau, kad "Reikia pabrėžti, kad tie germaniškieji atitikmenys artimi mūsų tautos vardui forma ir tapatūs reikšme, būtent: vokiečių Ge-leite "Lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus" (su pridėtu kuopą reiškiančiu priešdėliu ge-), vidurinės vokiečių žemaičių kalbos leide "palyda, pripažinusi keliaujančiojo viršenybę" (pirminė forma *laita-), senovės fryzų lid "būrys, palyda", senovės islandų lith "palydovai, palyda; kariai, kariuomenė", senovės švedų lith "lydintieji, palydovai; kariuomenė" (pirminė forma *lita-)" http://www.spauda.lt/voruta/tekstai/lietuva.htm , kas rodytų, kad tas žodis buvo dar iki kitiems atsiskiriant nuo kamieno.

Pvz., senahebrajuose irgi mes - lita ( http://litalita.com/ ).

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Bal 2014 18:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Dėl šaltinių.

Atskirai dabar eilinį kartą nevardinsiu - perskaityk įdėmiai visą šią temą nuo pat pirmo pranešimo, ir surasi visus šaltinius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Bal 2014 19:06 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
Mano duotos nuorodos ir loginis pagrindimas juos paneigia. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 30 Geg 2014 00:35 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774
A.Patackas: "Gaila, kad buvo užmirštas dar archaiškesnis nei Seimas terminas Lieta. Būtume turėję visiškai originalų aukščiausios valdžios pavadinimą, liudijantį seną valstybingumo tradiciją."

Visai ne: lieta - tai elitas arba sprendimus priimantis sluoksnis.
Dar viena jo citata:"Ir pabaigai leiskime sau „laisvai kvėpuoti“ (iš „Pastogės“) – nerkime į pačią žodžio glūdumą, į jo kamieninę lastelę. Lie-ti(s) (lieja, liena) – tarpinė būklė tarp esõs ir formos (skvarmos). Esa dar tebeesti esa, bet ją jau galima justi – jos lieją, liejimasi į pirmykštę praformą, išgirsti jos sruvenimą ar ošimą... Παντα ρει – ištaria filosofas seniausią Europos kultūroje filosofinį sakinį. Tačiau tai ne „visa keičiasi“, kaip šią archainę minklę išvertė aristotelininkai, o „visa srūva, liejasi, lyja“. Kas gi ten srūva, liejasi, teka?.. Užmerkime akis, palikime tik ausį... Ausis! Daiktų, reikšmių, formų pasaulis išjungtas! Mane švelniai liečia (liesti – lietá, lyta) pati esa, o gal jau jos pirminė substancija, ikidaiktinė.

Visa tebeesti esa, tačiau jau kažkas prasidėjo, pasiliejo, palijo... Esá (aisa) – pasaulio liūdesys, weltschmertz, – iš negalėjimo būti, tapti, pasireikšti, būti pasmerktam amžinai esėti... Tačiau kartu ir nuojauta, kad būtis, tai, kas būna, būva, buvoja, kas yrá – čia ir dabar – anksčiau ar vėliau suyra, yra pasmerkta irimui, ýrui. Lieti(s) – tai tarpinė būklė, tai būti/esėti tarp esõs ir ýro. Yras – tai daiktų, lemtų suirti, pasaulis. Nedrįstame kartu su Mokytoju Eckhartu teigti, kad Deus est esse, esse est Deus. Tam būtina turėti asmeninės mistinės patirties bei ontologinės drąsos, balansuojančios ant žmogiškojo intelekto skvarbos ribų. Esa – tai, kas amžina, kas niekada nebūva, bet užtai ir nemiršta, kas gamtoje amžinai žalia ir niekada nepražysta. Liejá, lietá, lietus, lietuvá – tai, kas osciliuoja tarp esхs ir būties, tarp žaliuoti ir žydėti. „Vieninteliai teisėti Aukščiausios tikrovės žyniai esame mes, poetai“, – yra pasakęs Oskaras Milašius. Ko gero, tai tiesa... Įsiklausykime: lietus lietuvoje, lietus lietuvoje"...

Pridėsiu savo mintį: "Lietuva iš nuo lietuva - nuolatinio arba kartotinio lietaus proceso "
.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 17 Lap 2015 19:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas
https://www.facebook.com/groups/1832680 ... tif_t=like

Alvydas Butkus

Yra nauja teorija, kad lietuvių (leičių), kaip atskiros genties, apskritai nebuvo. Kad tai tam tikras giminiškų genčių junginys.

Baltų istorijoje tai ne naujas reiškinys - prieš tai juk būta aisčių genčių (ne genties!) sąjungos (?).

Tacitas juk vartojo daugiskaitą: "ÆSTIORUM GENTES".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 04 Vas 2016 23:05 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27010
Miestas: Ignalina
(№174) Kęstutis Čeponis, Литва - Валентин Антипенко (№173)

http://imhoclub.by/ru/material/kto_vino ... z3zEPirci8

----Вы лучше подскажите мне, неразумному, как понимать:

"в середине XIII столетия (1251-53 годы) папа Иннокентий IV в своих письмах к Миндовгу называет великого князя не иначе, как «Kоролем ЛЮТОВИИ» - Rex LUTHOVIAE (Ex. Reg. orig. Tom. II. ep.1-5 fol. 113)----

Уважаемый, вы бы лучше поищите факсимиль оригиналов этих документов, и увидите несколько иное написание - Rex LYTHOVIAE.

Именно поэтому я всегда говорю - читайте оригиналы, а не разные переписки.

(№175) Валентин Антипенко, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№174)

http://imhoclub.by/ru/material/kto_vino ... z3zEPOz21m

Вы - счастливый человек. Даже переписку папы с Миндовгом читаете в оригинале.

Однако статья, где приведен этот факт, написана исследователем этой темы. А она, как вы знаете, без большого энтузиазма встречается в литовских, да и белорусских научных кругах, так как меняет многие представления и по-другому расставляет акценты

(№177) Kęstutis Čeponis, Литва - Валентин Антипенко (№175)

http://imhoclub.by/ru/material/kto_vino ... z3zEP80VbG

Да вы не акценты выставляйте, а просто приведите факсимиль оригинального документа.

Это во первых.

А во вторых, я тут вам привел кучу примеров как записывали на латыни в документах того времени имя Литвы.

И еще могу привести еще большую кучу документов на славянском канцерярном и на немецком раннесредвековом...

(№181) Валентин Антипенко, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№177)

http://imhoclub.by/ru/material/kto_vino ... z3zEORh89W

Если почитать современные работы украинских "учёных" по истории Украины и о великих украх, то там содержатся настолько убедительные аргументы и якобы документальные подтверждения, что волосы дыбом встают.

Не сомневаюсь, что литовские спецы во времена Ландсбергиса и сейчас занимаются тем же.

Наши националисты также грешат, напяливая одеяло на себя.

Собрались бы все вместе и поставили все точки над "і"

В этой связи я склонен больше доверять польским и чешским специалистам. Тем более - своему земляку, профессору Вроцлавского университета Франтишку Селицкому - очень авторитетному учёному- слависту и не сказочнику.

(№183) Kęstutis Čeponis, Литва - Валентин Антипенко (№181)

http://imhoclub.by/ru/material/kto_vino ... z3zEOo91Hi

В документах 11-13 веков (начиная с 1009 года) имеются сотни упоминаний имени Литвы и литовцев - на средневековой латыни, на немецком средневековом, на канцелярнославянском и т. д. - в самых разных вариантах записей на разных языках.

В том числе и в десятках бул Пап Римских - об организации и проведении крестовых походов против Литвы, а в середине и конце 13 века - и по переговорам о коронации Миндаугаса и его жены, и будущей коронации его сыновей, и о положении в Литве после убийства Миндаугаса и его сыновей...

И везде название Литвы записано или с корнем Лит- (Lit-) или с Лет- (Let-), Лецт- (Lect-).

По литовски же говорится (и пишется) - Lietuva, или более ранний вариант Lietva (отсюда в разговорном языке славян появилась и славянская форма Litwa - Литва, появившаяся примерно в 9 веке).

Но наиболее ранние формы, которые реконструировали историки и филологи - по сохранившимся "закостеневшим" топонимам и гидронимам, а также по словам и фамилиям (именам) в литовских, латышских, немецких, славянских наречиях - Leitva (Ляйтва) и Leita (Ляйта).

Слово "leita" означало воинскую литовскую дружину, а воины, которые к этим дружинам принадлежали, назывались leitiai (ляйтяй) или leičiai (ляйчяй) (единственное число обоих вариантов - leitis (ляйтис)).

По мнению языковедов-литуанистов это слово появилось в литовском языке примерно в 5 веке.

Слово это означало по своему смыслу "слитые в одно целое".

Оно, между прочим, родственно русским словам "слияние, с-лить".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 07 Kov 2016 14:49 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 26 Sau 2008 18:48
Pranešimai: 99
Miestas: Kaunas
Lietuvos vardo hidronimo ieškojimas rytuose niekur neprivedė ir neprives, nes tiesiog nėra tokios upės ar balos.

Galima tik spėlioti koks buvo Dnepro baltiškas pavadinimas, bet tikriausiai jau nesužinosime. Akligatvis.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 123 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1, 2  Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007