 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
|
Valdas Adamkus ir KGB (I dalis)
http://www.alfa.lt/straipsnis/10269325/ ... 4-20_07-15
http://www.balsas.lt/naujiena/248571/va ... a-politika
2009-04-20 07:15
Valdas Vasiliauskas | „Lietuvos žinios“
Tai nebus banalus dar vieno pokomunistinės Vidurio ir Rytų Europos valstybės vadovo „demaskavimas“ – šiuose kraštuose KGB ir giminiškos slaptosios tarnybos kontroliavo visas sritis, taip pat ir opoziciją, totalitarinėse visuomenėse net pasipriešinimo herojai negalėjo išvengti kontaktų su saugumu. Tačiau to nepasakysi apie šios publikacijos herojų, išaugusį ir subrendusį laisvame Vakarų pasaulyje, užėmusį atsakingiausią valdžios postą, visuomet galėjusį rinktis.
Skiriu visiems Amerikos lietuviams, kurie niekad nesitaikstė su Lietuvos okupacija ir aneksija.
Šis žurnalistinis tyrimas yra iki „Fermerio“. Kitaip tariant, paremtas ne kokiais slaptaisiais archyvais, o lengvai prieinamais dokumentais ir autoriaus patirtimi, ignoruojantis paplitusias insinuacijas ir konspiracines teorijas apie „Fermerį“, – pasakojantis tik apie legalius herojaus ryšius su oficialiais asmenimis. Todėl tai nėra „demaskavimas“, o tik faktų konstatavimas.
Mitas apie dvi kadencijas
Nors netrukus rūmų S.Daukanto aikštėje šeimininkas su visa jį atlydėjusia iš Amerikos svita sugrįš į Čikagą, vis dar gajus mitas apie dvi Valdo Adamkaus kadencijas.
Pirmoji – saulėtoji, be jokio debesėlio, nebent šešėlį mesdavo koks į intrigas linkęs patarėjas. Ir kur kas prasčiau nusisekusi antroji. Bet ir tai veikiau ne paties V.Adamkaus kaltė, o dėl netikusių patarėjų, kurie sąmoningai ar iš kvailumo kompromitavo valstybės vadovą. Tokia schema buvo ilgai įtikėjęs ir šių eilučių autorius, kuriam net iki antrosios kadencijos vidurio V.Adamkus išliko moralinis autoritetas.
Tai netrukdydavo net ir per pirmąją kadenciją retsykiais patraukti per dantį valstybės vadovą dėl vieno ar kito sprendimo, kurį vertindavau kaip išimtį iš taisyklės ar apmaudų nesusipratimą. Ir nors susitikęs Jo Ekscelencija vadindavo mane savo didžiausiu kritiku, iš tikrųjų buvau ištikimiausias V.Adamkaus šalininkas, kuriam nereikėjo sukti galvos, už ką balsuoti per tris pastaruosius prezidento rinkimus.
Tačiau viskas apsivertė po pulkininko Vytauto Pociūno žūties ir parlamentinio Valstybės saugumo departamento (VSD) tyrimo metu. Prezidentas visais įmanomais būdais, net pasitelkęs Konstitucinį Teismą, blokavo tyrimą, kaip savo akies vyzdį gynė Arvydo Pociaus, Dainiaus Dabašinsko ir Dariaus Jurgelevičiaus šutvę (pastarieji du iki šiol neišmesti iš VSD). Gelbėdamas KGB rezervininkų kailį, valstybės vadovas net pareiškė, kad laikas pamiršti KGB kaip neegzistuojančią organizaciją.
Nuosekli ir nepajudinama V.Adamkaus pozicija VSD skandalo metu parodė, kad visos ankstesnės „išimtys“ ir „nesusipratimai“ – ordinai KGB karininkams, keista draugystė ir slapti susitikimai su Vladimiro Putino aplinkos žmogumi, KGB generolu Vladimiru Jakuninu, antikagėbistinių įstatymų vetavimas – susiklosto į logišką grandinę, kuri apima kur kas didesnį laiko tarpą, nei dvi prezidento kadencijos, nusidriekia į tolimus sovietų okupacijos laikus.
Dėsninga net tai, kad sovietmečiu Amerikoje mane su būsimuoju Lietuvos prezidentu V.Adamkumi supažindino KGB majoras.
Karas be paliaubų
Viena iš paskutiniojo TSKP generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtos „demokratizacijos“ bei „perestroikos“ pasekmių, taip pat ir artėjančios šaltojo karo pabaigos ženklų – ir Jaunimo teatro gastrolės Amerikoje 1988 metų visą gegužės mėnesį.
Šaltasis karas jau faktiškai buvo pasibaigęs tarp sovietų ir amerikiečių, tačiau ne tarp išeivijos ir sovietinės Lietuvos valdžios. Aš, tos valdžios atstovas, delegacijos vadovas, buvau psichologiškai nepasiruošęs sovietų Lietuvos nepripažinimo politikai, kurios išeivija vieningai ir kietai laikėsi.
M.Gorbačiovo „perestroikos“ laikais padaręs svaiginančią karjerą (būdamas 33–ejų tapau jauniausiu Sovietų Sąjungoje Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininku), paikai tikintis padaryti tai, kas neįmanoma – reformuoti sovietinius teatrus, geriausias Lietuvos metų teatro kritikas, kurio straipsnius spausdino Maskvos žurnalai ir net „Literaturnaja gazeta“, talentingų režisierių Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus ir daugumos nuostabių Jaunimo teatro aktorių draugas, tikras likimo numylėtinis, Amerikoje ūmai tapau raupsuotuoju, kurio viešuose renginiuose šalinosi visi vietos lietuviai. Mat buvau delegacijos vadovas, visų Lietuvos teatrų viršininkas, vadinasi, nekenčiamos komunistų valdžios atstovas. Čia nebuvo nieko asmeniška: po oficialios programos privačiai negalėjau atsiginti besiperšančių į bičiulius tautiečių ir pakvietimų į namus. Tačiau kaip Lietuvos SSR Kultūros ministerijos atstovas buvau tuščia vieta.
Šaltojo karo su Amerikos išeivija paliaubų nebuvo paskelbęs ir KGB Lietuvos skyrius. Dar 1987 metų gruodį Lietuvos KGB vadovas generolas majoras E.Eismuntas išsiuntė SSRS KGB PGU viršininko pirmajam pavaduotojui generolui leitenantui V.Kirpičenkai prašymą leisti įtraukti į Jaunimo teatro grupę, vykstančią per „Moskoncerto“ liniją į JAV, Lietuvos KGB pirmojo skyriaus vyresnįjį operatyvinį darbuotoją majorą Praną Sinkevičių, prisidengusį „Tėviškės“ draugijos atsakingojo darbuotojo statusu.
Ir netrukus Lietuvos kultūros ministras Jonas Bielinis savo kabinete man, kaip delegacijos vadovui, pristatė draugą P.Sinkevičių, kurį aš savo ruožtu pristačiau Jaunimo teatro trupei kaip „Tėviškės“ draugijos darbuotoją ir vertėją. Nors jau iš pradžių ir Jaunimo teatrui, ir vėliau Amerikos lietuviams nebuvo paslaptis „vertėjo“ tikroji darbovietė ir net laipsnis (apie tai esu išsamiai rašęs „Lietuvos žinių“ 2008 m. liepos 14 d. numeryje).
Būdinga, kad E.Eismunto rašte Maskvos viršininkams net neminimi gastrolių organizatoriai ir šeimininkai amerikiečiai – KGB domino tik lietuvių išeivija. Lietuvos KGB vadovas taip argumentuoja būtinybę įtraukti į delegaciją patyrusį saugumo karininką: „Pasiekianti Lietuvos SSR KGB medžiaga liudija, kad Jaunimo teatrui padidintą dėmesį rodo lietuvių emigracijos sluoksniai. Atskiri jų atstovai planuoja atvykti į Hjustoną ir Čikagą, kur vyks tarybinių artistų gastrolės, pažiūrėti spektaklių ir susitikti su svečiais. Tarp jų laukiama ir atvykstant mūsų operatyvinio susidomėjimo objektų. Taip pat tarybiniai artistai vizito JAV metu gali būti paveikti reakcinių emigracijos centrų kryptingos ideologinės įtakos.“
Generolas majoras savo pavaldiniui suformuluoja šiame rašte tokias užduotis: „Drg. P.K.Sinkevičiui užsienio komandiruotės metu bus pavesta surinkti informaciją apie procesus, šiuo metu vykstančius užsienio lietuvių kolonijoje, ištyrinėti atskirus mūsų operatyvinio susidomėjimo objektus, gauti nuorodas į naujus, žvalgybą dominančius asmenis.“
Pusryčiai Čikagoje
Vieną rytą Čikagoje „vertėjas“ ūmai tarė: „Netrukus supažindinsiu su labai įdomiu žmogumi.“ Tai nebuvo ekspromtas – tuo įsitikinau vėliau, jau nepriklausomybės laikais gavęs Jaunimo teatro gastrolių Amerikoje KGB bylą: šiam susitikimui ruoštasi buvo jau Lietuvoje.
Matyt, Vilniuje buvo sankcionuotas ir mano pakvietimas į jį – gal kaip savotiška paguodos premija už lengvai nuspėjamą mano kuklios asmenybės viešą boikotą ir pažeminimą. Lietuvoje, nors ir užimdamas atsakingas pareigas, neturėjau nė mažiausios progos net priartėti prie tokio žmogaus kaip V.Adamkus – su atvykusiais iš Vakarų tautiečiais Lietuvoje galėjo bendrauti tik griežtai atrinkti patikimi asmenys, su V.Adamkumi interviu daryti privilegiją turėjo tik vienas laikraštis – „Tiesa“. Sovietų Lietuvoje V.Adamkus buvo pats žinomiausias ir populiariausias Amerikos lietuvis – gal net žinomesnis už „pažangų Amerikos lietuvį“ (kitaip tariant, komunistą) Antaną Bimbą, kuriam buvo suteikti Lietuvos SSR nusipelniusio žurnalisto ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardai.
Ir štai dabar kavinėje Čikagoje, prie Mičigano ežero, mane su Pranu ši garsenybė, būsimasis Lietuvos prezidentas vaišina pusryčiais. Knebinėju savo kiaušinienę su bekonu ir atidžiai klausausi KGB majoro ir V.Adamkaus dialogo – nežinojau, kad po daugelio metų šį pokalbį, P.Sinkevičiaus užrašytą, skaitysiu KGB byloje – savotiškas jausmas. Galiu patvirtinti, kad ataskaitos autorius nieko neprikūrė ir nepraleido. KGB majoras P.Sinkevičius savo viršininkams atsiskaitė apie visus susitikimus ir su juo Amerikoje bendravusius tautiečius – V.Adamkus šioje ataskaitoje yra pirmasis (čia cituojami, kaip ir visi KGB dokumentai, versti iš rusų kalbos):
„1. Adamkus Valdas. Per pasitelktą „Karalių“ operatyvinis darbuotojas pasiuntė jam tam tikrą Kauno vykdomojo komiteto dokumentaciją dėl valymo sistemų. Atvykęs į Čikagą operatyvinis darbuotojas papasakojo „Markui“ (agentų slapyvardžiai – aut.), kad nuo Kauno vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo atvežė dovaną V.Adamkui, ir prašė jį surasti.
Gegužės 24 dienos ryte V.Adamkus paskambino operatyviniam darbuotojui į viešbučio numerį, susitarė papusryčiauti kavinėje Mičigano aveniu.
Pusryčių metu V.Adamkus su pasididžiavimu pareiškė, kad vadovauja didžiuliam departamentui, jam pavaldūs apie 1500 darbuotojų. Jo vadovaujamas biuras užsiima ekologijos klausimais šešiose JAV Vidurio vakarų valstijose, kuriose gyvena apie 30 mln. žmonių. Jo nuopelnas, kad Mičigano ežero vanduo tapo švarus. Atseit jam teko atlaikyti sunkią kovą su firmomis ir įmonėmis. Prieš V.Adamkų buvo rezgamos intrigos, buvo bandoma jį atleisti, tačiau jis sugebėjo atsilaikyti ir privertė įmones skirti lėšų valymo įrengimams.
Ta proga V.Adamkus palietė klausimą apie aplinkos užterštumą respublikoje. Jo nuomone, mūsų padėtis katastrofiška. Jeigu artimiausiu metu nebus imtasi radikalių priemonių, situacija gali tapti nekontroliuojama, bus neįmanoma išvalyti Nemuno ir sugrąžinti ekologinės pusiausvyros. Apie tai V.Adamkus kalbėjo su dideliu pasipiktinimu, nepalankiai atsiliepė apie buvusius mūsų vadovus, griežtai kritikuodamas centralizacijos politiką.
Susidarė įspūdis, kad V.Adamkus teigiamai vertina M.Gorbačiovą, pritaria demokratizacijos ir perestroikos procesui mūsų visuomenėje. Jo nuomone, Ronaldo Reagano vizitas ir pasirašyta sutartis tarp dviejų šalių stiprina TSKP Generalinio sekretoriaus autoritetą ir pozicijas.
Pokalbio metu operatyvinis darbuotojas perdavė V.Adamkui dovaną iš Kauno miesto vykdomojo komiteto nuo Kučinsko ir padėkojo už jo pastangas organizuojant krepšininko Arvydo Sabonio gydymą JAV.
Operatyvinio darbuotojo žodžiai sujaudino V.Adamkų ir paskatino jį atviram pokalbiui apie šį sportininką.
V.Adamkus papasakojo, kad A.Sabonis yra Portlende ir sėkmingai sveiksta. Kadangi jis labai ilgisi namų, lietuviai emigrantai pakvietė jį į sporto šventę Čikagoje, vykusią gegužės 20–23 dienomis. (...).
V.Adamkus žiūrėjo Jaunimo teatro spektaklius, dalyvavo susitikime su svečiais „Jaunimo centre“. Tačiau operatyvinis darbuotojas su juo daugiau nesikalbėjo.
V.Adamkus sudarė įtakingo ir tikslo siekiančio žmogaus įspūdį. Mėgsta jam adresuotas pagyras. Pokalbio metu atvirai išdėsto savo poziciją.“
Visiškai nekaltas, netgi tuščias pokalbis, įvykęs tarytum iš priedermės. Bet jis įdomus dėl kitko. Lietuvoje KGB, keliantis visuotinį mirtiną siaubą, egzistavo tarytum neregimas – saugumas buvo visur ir sykiu jo veiklos niekas nematė. KGB bemaž nebuvo minimas to meto spaudoje, kadriniai karininkai, nekalbant apie slaptuosius agentus, neturėjo teisės prašaliečiams atskleisti savo darbovietės.
Tik po Sovietų Sąjungos žlugimo sužinojau, kad keli mano gerai pažįstami teisininkai, su kuriais sykiu studijavau Vilniaus universitete, buvo gavę paskyrimus į KGB – jie man visąlaik melavo, kad dirba milicijoje ir prokuratūroje. Po gastrolių Amerikoje mano naujasis pažįstamas P.Sinkevičius Lietuvoje dingo kaip į vandenį – daugiau jo niekad nesutikau. Tačiau per pusryčius Čikagoje buvo akivaizdu, kad KGB majoras ir V.Adamkus susitinka ne pirmą kartą. Suprantama, P.Sinkevičius man nepasakė, kur jis susipažino su V.Adamkumi – Amerikoje ar Lietuvoje. V.Adamkus turėjo anaiptol ne vieną ir ne vien tokių pažįstamų iš Lietuvos. Štai čia ir prasideda visas įdomumas.
Komentarai Alfa.lt
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true
Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/naujiena/248571/va ... komentuoti
Valdas Adamkus ir KGB (II dalis)
http://www.alfa.lt/straipsnis/10269480/ ... 4-21_00-00
http://www.balsas.lt/naujiena/248766/va ... a-politika
2009-04-21 00:00
Valdas Vasiliauskas | „Lietuvos žinios“
Pirmoji banga
Okupacijos laikais buvo ir toks anekdotas. „Ko jūs taip veržiatės į Vakarus“, – kamantinėja komisija kandidato į turistinę grupę. „Kad pamatyčiau, kaip tie Vakarai pūva“, – nė nemirktelėjęs atšauna pilietis.
Išvykti su turistine grupe į užsienį buvo didžiausia sovietinio žmogaus svajonė (pirmą kartą su turistine grupe už kordono Leonido Brežnevo, vadinamaisiais stagnacijos, laikais – į „liaudies demokratinę“ Vengriją – buvau išleistas, sulaukęs tik 31 metų).
O gauti komandiruotę į užsienį, stažuotis Vakaruose arba su šeima persikelti ilgalaikiam darbui už geležinės uždangos galėjo tik sovietinis elitų elitas, kuris turėdavo įveikti daugybę patikrinimo filtrų ir konkurentų. Tarp šių laimingųjų patekdavo ir keli lietuviai – Maskva visoms respublikoms, taip pat ir Lietuvai, skirdavo neoficialias kvotas – Sovietų Sąjungos pasiuntinybių darbuotojų ir Maskvos laikraščių korespondentų užsienyje vietas.
Kita vertus, vyko ir priešingas procesas: net ir šaltojo karo laikais kai kuriems išrinktiesiems JAV lietuviams nekildavo kliūčių atvykti į okupuotą Lietuvą ir net organizuoti išeivijos turistines keliones į tėvynę (“Pirkliui“, Algiui Grigui ir kt.). Tokios privilegijos kaina visiems buvo žinoma.
Griūvus Berlyno sienai šie žmonės, vieninteliai įgiję Vakarų ir Rytų bendravimo patirties, iš anksčiau šiapus ir anapus geležinės uždangos turėję kontaktų, galėjo sovietinei nomenklatūrai nutiesti kelius į Vakarų verslo pasaulį, o vakariečiams – į pokomunistinę erdvę bent jau dėl anglų kalbos mokėjimo. Todėl jie užėmė geriausias pozicijas. Tai buvo pirmoji vakariečių banga, užplūdusi Lietuvą su įvairiais komerciniais pasiūlymais. Dažniausiai – savanaudiškais ir avantiūristiškais.
Tarp tų gerai angliškai kalbančių ir ryšiais su Vakarų verslo pasauliu besigiriančių avantiūristų buvo nemažai darbą po Sovietų Sąjungos žlugimo užsienyje praradusių lietuvių, buvusių tarybinių piliečių. Vienas tokių buvo Voldemaras Kančas.
Tyras pasiaukojantis lietuviškumas
Šiaulietis V.Kančas (buvęs Lietuvos komunistų partijos CK darbuotojas) buvo iš tų retų lietuvių, kurie iškopė iki to specifinio sovietų elito sluoksnio, kurio atstovai su šeima gyveno ir dirbo Vakaruose. Jis dirbo sovietų konsulu ambasadoje Vašingtone. Kremliui ištikimai tarnavo ir po 1990 metų kovo 11-osios – iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Kadangi neturėjo Rusijos pilietybės, atsidūrė gatvėje. Bet neprapuolė – gavo žalią kortą. Ir pradėjo rodytis nepriklausomoje Lietuvoje, pretenduodamas į ne bet ką, o į Lietuvos vyriausybės ir Vakarų verslo tarpininkus. V.Kančo neglumino įtarimai, kad jis buvo susijęs su Maskvos specialiosiomis tarnybomis. Šiuos įtarimus jis atremdavo vienu raštu, kuris svetingai atverdavo visus kabinetus Lietuvoje.
Tai Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos bei IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizacinio komiteto pirmininko V.Adamkaus padėka, adresuota „Gerb. konsului Voldemarui Kančui, USSR ambasada, Washington, DC“.
Dėkodamas už paramą žaidynėms V.Adamkus rašo: „Gerai žinau, kad tik Jūsų asmeniniu pasišventimu ir pasiaukojimu Amerikos lietuviai gali šiandien kartu su visa tauta dalyvauti šioje šventėje. Įvertindamas Jūsų profesionalumą ir tyrą pasiaukojantį lietuviškumą, Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos, o taip pat ir IV PLSŽ organizacinio komiteto vardu reiškiu gilią padėką Jums ir Poniai, jungdamas savo asmeninius linkėjimus.“
Padėka priešiškos Lietuvai valstybės konsului datuota 1991 metų rugpjūčio 20 diena, tai yra prabėgus net pusantrų metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškai jau rugpjūčio pučo Maskvoje dienomis.
Šis čekisto „tyras pasiaukojantis lietuviškumas“ Lietuvai kainavo nei daugiau, nei mažiau – 30 mln. dolerių, kurie jaunai valstybei buvo skirti iš Didžiosios Britanijos „Midland Bank“ ir kurie, V.Kančiui tarpininkaujant tarp A.Šleževičiaus vyriausybės ir „Philips“ kompanijos, beprasmiškai buvo sukišti į Šiaulių oro uosto plėtrą (šią vieną pirmųjų aferų nepriklausomoje Lietuvoje esu prieš dešimtmetį išsamiai aprašęs „Ekstros“ žurnale).
V.Adamkaus draugai
V.Adamkus bičiuliaudavosi ir su kitais Kremliaus į JAV komandiruotais lietuviais, bendraudavo šeimomis. Tie susitikimai dažnai įvykdavo V.Adamkaus prašymu. Po to V.Adamkaus draugai pokalbių turinį kruopščiai užrašydavo rusų kalba ir išsiųsdavo į Maskvą bei Vilnių.
Vienas tokių susitikimų metraštininkų buvo Sovietų Sąjungos ambasados Vašingtone pirmasis sekretorius V.I.Sakalauskas, kurio dienoraštis keturiais egzemplioriais keliaudavo į KGB, Lietuvos KP CK užsienio reikalų skyrių ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją.
Štai kelios ištraukos iš „V.I.Sakalausko dienoraščio“, kuris su grifu „Slaptai“ buvo saugomas Lietuvos SSR užsienio reikalų ministerijos archyve.
„POKALBIO UŽRAŠAS
Su JAV penktojo regiono gamtos apsaugos agentūros administratoriumi ir šios žinybos užsienio ryšių komisijos pirmininku Valdu ADAMKUMI 1984 metų sausio 11
V.Adamkus vadovavo JAV gamtos apsaugos delegacijai, vykusiai 1983 metų rugsėjį į SSSR susitikti su sovietų atstovais. Po oficialių derybų delegacijos nariai grįžo į JAV, o V.Adamkus dar dvi savaites buvo Lietuvos SSR kaip Vilniaus valstybinio universiteto svečias, skaitęs paskaitas apie gamtos apsaugą.
Grįžęs į Čikagą V.Adamkus paprašė susitikimo aptarti klausimų, susijusių su jo viešnage SSSR.
Susitikimas įvyko mano vizito į Čikagą metu.
Pokalbio metu V.Adamkus pirmiausia pareiškė padėką sovietinėms organizacijoms, kurios, nepaisant paaštrėjusių JAV ir SSSR santykių, gerai priėmė jų delegaciją ir organizavo išvyką į Lietuvos SSR.
V.Adamkaus žodžiais, sovietų pusė deryboms pasiruošė gerai, jos vyko organizuotai ir dalykiškai. Susitikimų ir pokalbių rezultatais amerikiečiai liko patenkinti.
Drauge V.Adamkus pokalbio metu ne kartą pabrėžė, jog už derybų salės sienų santykiai tarp tarybinių specialistų ir amerikiečių buvo pabrėžtinai oficialūs, be nereikalingų „emocijų ir draugiškų jausmų“.
Amerikiečiams susidarė įspūdis, kad sovietų organizatoriai mėgino organizuoti tik dalykinius susitikimus.
Amerikiečių delegacijos nariai tokį „atsargumą“ linkę aiškinti sovietų organizatorių baime amerikiečių polemikos dėl Pietų Korėjos lėktuvo incidento. Tačiau, kaip pokalbyje pabrėžė V.Adamkus, šie nuogąstavimai buvo nepagrįsti, nes prieš delegacijos išvyką į SSSR Valstybės departamentas uždraudė liesti šį klausimą.
Kaip toliau papasakojo V.Adamkus, delegacijos nariai liko patenkinti pažintine kelione į Armėnijos SSR.
V.Adamkui teko ilgai įkalbinėti amerikiečių ambasados Maskvoje darbuotojus duoti sutikimą jo kelionei į Vilnių. Ambasados bendradarbiai įkalbinėjo atsisakyti jos dėl sudėtingos tarptautinės padėties, galimų provokacijų ir t. t.
V.Adamkui pavyko gauti leidimą, tačiau teko nusileisti vienam ambasados reikalavimui: į Vilnių keliauti traukiniu, o ne lėktuvu, „kad nepažeistų Reagano sankcijos“.
Nesiimu spręsti, ar V.Adamkus Sovietų Sąjungos tarnyboms atskleidė ką svarbaus, tačiau tai, ką jis toliau papasakojo V.Sakalauskui, labiau panašu į Amerikos lietuvių organizacijų įskundimą ir išdavystę. Iš anksto žinodami lietuvių išeivijos planus, KGB ir visa propagandos mašina galėjo ramiai ruošti „kontrpriemones“.
„Toliau V.Adamkus papasakojo apie padėtį JAV emigracijos sluoksniuose, kuriuose jis gerai žinomas ir pelnęs jų didelį autoritetą, – tęsia nuolatinis V.Adamkaus metraštininkas ir nuodėmklausys V.Sakalauskas. – V.Adamkus pastebėjo, kad jau seniai vyksta JAV Valstybės departamento ir lietuvių emigracijos derybos dėl vadinamosios Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone personalo išplėtimo. Konkrečiai kalbama apie tai, kad į pagalbą vadinamajam Lietuvos reikalų patikėtiniui S.Bačkiui iš Italijos būtų nukreiptas Stasys Lozoraitis, šiuo metu einantis Lietuvos reikalų patikėtinio Vatikane pareigas.
Principinis Valstybės departamento sutikimas šiuo klausimu neva jau gautas. Apie tai V.Adamkui papasakojo pats S.Lozoraitis, kuris „kaip paslaptį“ atskleidė mano pašnekovui, jog po metų, o galbūt ir anksčiau S.Bačkis išeis „į pensiją“, o jo vietą užims jis, S.Lozoraitis.
Tokios „Lietuvos pasiuntinybės vadovybės“ Vašingtone permainos visiškai atitinka lietuvių reakcionierių interesus, nes jie seniai ieško „diplomatinės Lietuvos tarnybos“ JAV aktyvizacijos kelių. Dar daugiau, 1983 metų gruodį Italijoje mirus vadinamajam Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje šefui Stasiui Lozoraičiui vyresniajam, emigracijos sluoksniuose sustiprėjo kalbos, kad šią pareigybę drauge užims „Lietuvos reikalų patikėtinis“ Vašingtone, kad sustiprintų jo autoritetą Baltuosiuose rūmuose.
Toliau V.Adamkus papasakojo apie kai kurias antitarybines akcijas, planuojamas baltų organizacijų Los Andžele Olimpinių žaidynių metu. V.Adamkaus žodžiais, šių renginių iniciatorė yra „Amerikos baltų laisvės lyga“ (“Baltic American Freedom Leaque“), kurios štabas yra Los Andžele. Šios reakcingos organizacijos pirmininkas Antanas Mažeika neseniai buvo atvykęs į Čikagą susitikti su Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovais, susitikimo metu jis papasakojo, kas padaryta ruošiant šiuos antitarybinius renginius. Jis bandė išsiaiškinti, kokios talkos gali sulaukti iš kitų emigracijos organizatorių.
Antitarybinėms akcijoms rengti sudarytas specialus komitetas, į kurio sudėtį be A.Mažeikos įeina Juozas Kojelis (tėvas Lino Kojelio, dirbančio Baltuosiuose rūmuose), Simas Kudirka, Vladas Šakalys, Valdis Pavlovskis, Avo Piirsildas, Saulė Damušis ir kiti antitarybininkai.
Jau išnuomota didelė patalpa pagrindinės Olimpinių žaidynių arenos kaimynystėje, kur įsikurs „organizacinio komiteto“ štabas, Olimpinių žaidynių metu bus eksponuojamos parodos, demonstruojami kino filmai, vyks kiti antitarybiniai renginiai. Organizacinio komiteto nariai kelia vieną svarbiausių uždavinių – pritraukti į šiuos renginius kuo daugiau sportininkų ir turistų iš Pabaltijo respublikų.
V.Adamkui žinoma, kad „organizacinio komiteto“ nariai jau dabar sudarinėja kandidatų iš Pabaltijo respublikų sportininkų į SSSR olimpinę rinktinę sąrašus, renka medžiagą apie juos. Kada bus žinomos tikslios olimpiečių pavardės, Organizacinis komitetas paruoš pažymas apie kiekvieną pabaltijietį sportininką ir išsiuntinės Amerikos ir užsienio žurnalistams, kad jie, kaip išsireiškė A.Mažeika, „rašydami apie juos laikraščiuose, nevadintų jų rusais.
Pirmasis sekretorius V.I.Sakalauskas (parašas).“
Jiems nepakeliui
Dar akivaizdžiau V.Adamkaus pažiūras atskleidžia V.Sakalausko 1984 metų gegužės 22 dienos dienoraščio užrašai:
„Tolesnio pokalbio metu V.Adamkus pasmerkė koalicijos „Uždrausti sovietus“ veiklą, kurioje, kaip žinoma, aktyvų vaidmenį atlieka tokios emigracijos organizacijos kaip „Amerikos baltų laisvės lyga“ (“The Baltic American Freedom Leaque“), vadovaujama aršaus antitarybininko A.Mažeikos.
Sykiu V.Adamkus, apibūdindamas šių antitarybinių organizacijų galimybes, pažymėjo, kad realiai jos daug silpnesnės, nei stengiasi save parodyti. Jo žodžiais, „Lygai“ nepavyko, pavyzdžiui, surinkti planuotų 50 tūkst. dolerių galimų „nesugrįžėlių“ išlaikymui, neturi jokių specialių butų „perbėgėlių“ prieglaudai, nepasitvirtino kalbos ir apie tai, kad „lyga“ turi savų žmonių Olimpiados organizaciniame komitete.
Visas sukeltas antitarybinis triukšmas greičiau buvo skirtas tam, kad atkreiptų į save R.Reagano administracijos ir amerikiečių spaudos dėmesį. Tai, V.Adamkaus nuomone, jiems pavyko. Dar nė vienas amerikiečių laikraštis, o tuo labiau televizija nepublikavo ir neperdavė tiek daug medžiagos apie reakcingų emigracijos organizacijų veiklą JAV, kaip tai darė jie paskutinius tris šių metų mėnesius.
Nors sovietų sportininkai neatvyks į Olimpines žaidynes, toliau kalbėjo V.Adamkus, reakcinių baltų ir ukrainiečių emigracijos organizacijų vadovai nutarė pratęsti pradėtą antitarybinę kampaniją. Šių metų gegužės pradžioje susirinkę Kanados mieste Toronte latvių, lietuvių, estų ir ukrainiečių bendruomenių lyderiai priėmė sprendimą surengti šių metų liepos pradžioje vadinamąją „Laisvės olimpiadą“, į kurios programą, be kitų renginių, įtraukė estafetę maršrutu Torontas–Los Andželas, kuri prasidės šių metų liepos 2 ir finišuos rugpjūčio 5 dieną.
Laukiama, kad viena iš estafetės organizatorių bus vadinamoji „Šiaurės Amerikos baltų sporto federacija“, kurios pirmininkas yra V.Adamkus.
Asmeniškai V.Adamkus nepritaria tokiam bėgimui, kuris turės greičiau politinį nei sportinį charakterį, todėl jis neketina dalyvauti jį organizuojant. Apie tai jis tvirtai pareiškė „Laisvės olimpiados“ Organizacinio komiteto posėdyje šių metų gegužės 12 dieną.
Tai jau ne pirmas atvejis, kai Adamkus pradeda konfliktą su reakcinės JAV lietuvių emigracijos lyderiais. Jis nurodė savo pasisakymą Klivlendo mieste šių metų vasarį vadinamosios „Lietuvos nepriklausomybės dienos“ proga. Tada vakaro organizatoriai jam priekaištavo, kad jo pranešimas buvo per „minkštas“, be reikalingų akcentų apie „okupuotos Lietuvos padėtį“, be garsių raginimų ją „išvaduoti“ ir t. t. V.Adamkus mano, kad su kraštutiniais reakcionieriais jam nepakeliui, nes jie „atsiliko nuo gyvenimo“, sąmoningai nenori matyti to progreso, kurio pasiekė dabartinė Lietuva. Jis – už glaudžius mokslinius, kultūrinius, sportinius emigracijos ir Tarybų Lietuvos ryšius ir pasiryžęs siekti bendradarbiavimo šiam reikalui.
Pirmasis sekretorius V.I.Sakalauskas (parašas).“
Epilogas
Likimui panorus, nepriklausomybės laikais susipažinau su šiose ataskaitose minimais ir koneveikiamais šviesiais nuostabiais žmonėmis: Lietuvoje – su Juozu Kojeliu, Linu Kojeliu, Los Andžele – daktaro Rimto Marcinkevičiaus ir advokatės Žibutės Brinkienės dėka – su Antanu (Tony) Mažeika ir kitais Lietuvių fronto bičiulių sambūrio nariais.
Ir visiškai nekeista, kad šie patriotai, budėję naktyje, niekad nesitaikstę su Lietuvos okupacija ir okupantais, buvo ir yra patys rečiausi svečiai prezidentūroje, nors tuo metu čia kaip namuose jautėsi tie, kuriuose V.Adamkus sugebėjo įžvelgti „tyrą pasiaukojantį lietuviškumą“.
Net dviejų kadencijų neužteko, kad ištirptų distancija, skirianti nuosekliausiai kovojusios už Lietuvos išvadavimą išeivijos dalį nuo V.Adamkaus. Ir Lietuvos. Tokia neteisybė – skaudi patriotiškiausios emigracijos dalies ir pačios Lietuvos drama.
Bet toks ir buvo nomenklatūros tikslas – neįsileisti Lietuvių Fronto bičiulių ir visų kitų nepalaužiamų rezistentų. Arba kad sugrįžę į tėvynę jie pasijustų svečiai nebuvėliai, nelabai laukiami ir niekam nereikalingi. Todėl jiems Berlyno siena tarytum nesugriuvus. Tos sienos, skiriančios Lietuvą ir išeiviją, vienas galingiausių ramsčių – Pilietybės įstatymas. Iš pradžių Konstitucinis Teismas savo išaiškinimu atėmė teisę į dvigubą pilietybę, paskui įstatymo pakeitimo įstatymą, grąžinantį šią teisę, vetavo V.Adamkus ir dabar bruka Seimui tos pačios Egidijaus Kūrio kompanijos sukurptą surogatą.
Artėjant V.Adamkaus karjeros Lietuvoje saulėlydžiui, vis labiau stiprėja mano įsitikinimas, kad abi kadencijas jam už nugaros tūnojo seni draugai – jakuninai, kančai ir sakalauskai, kurių interesus jis ištikimai gynė. Ir atvirkščiai – net nepriklausomoje Lietuvoje V.Adamkui niekad nebuvo pakeliui su tais, kuriuos jis smerkė ir skundė sovietams. Man atrodo, jis tai darė nuoširdžiai – niekieno neverčiamas, savo noru.
Lietuvos žinios
Komentarai Alfa.lt
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true
Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/naujiena/248766/va ... komentuoti
Žygeivis
2009-04-21 16:54:52
V. Vasiliauskas daug parašė apie Adamkaus ryšius su įvairiais KGB šnipeliais, tačiau niekur nepaminėjo, jog tas pats Adamkus 9 metus dirbo JAV karinėje žvalgyboje. O juk tai vieša informacija, paskelbta JAV oficialiose valstybinėse svetainėse. Tačiau pas mus beveik "juodai" nutylima.
Nagrinėjant Adamkaus (ir panašių į jį "veikėjų" ne tik pas mus, bet ir kitose posovietinėse valstybėse) fenomeną, reikia nepamiršti, jog po Karibų krizės buvo sukurta "spec. kurjerių" sistema, kurios pagalba buvo palaikomi neoficialūs kontaktai tarp JAV ir SSSR vadovybių bei šių šalių spec. tarnybų.
Labai panašu, kad Adamkus, važinėdamas (labai jau stebėtinai laisvai) po sovietinę Lietuvą bei kitas Sovietijos vietas, irgi atliko kažkokį, kol kas dar nežinomą, vaidmenį, palaikant slaptus ryšius tarp JAV žvalgybos tarnybų ir KGB viršūnėlių.
Nenustebsiu, jei ir informaciją apie lietuvių išeivius-"reakcionierius" jis "nutekindavo" JAV žvalgybos nurodymu - pvz., kaip "kompensaciją" už informaciją iš KGB apie tai, kas domino JAV spec. tarnybas. Yra žinoma, jog tokie "mainai" vykdavo.
Prezidentas: tariamas mano bendradarbiavimas su KGB - melas ir šmeižtas
http://www.balsas.lt/naujiena/248653/pr ... a-politika
2009.04.20 12:56
Prezidentas Valdas Adamkus neigia įtarimus, kad jis neva bendradarbiavo su Sovietų Sajungos slaptosiomis tarnybomis. „Atsakau visiems šių istorijų kūrėjams: To niekada nebuvo. Tai melas ir šmeižtas. Tai - jūsų sąžinės našta”, - prezidento spaudos tarnybos išplatintame pranešime cituojamas šalies vadovas.
„Žinau, kad aš, JAV federalinės tarnybos pareigūnas, atvykęs į SSRS ar sovietinę Lietuvą, tapdavau KGB taikiniu - sekdavo kiekvieną mano žingsnį. Žinau, kad mane šnipinėjančių buvo ir tarp tų, kuriuos priimdavau savo namuose Čikagoje. Buvau lojalus JAV pilietis, kuriam ši šalis suteikė prieglobstį ir sudarė sąlygas iš naujo kurti gyvenimą, eiti aukštas pareigas federalinėje administracijoje. Kartu buvau lietuvis, kurio tikroji Tėvynė buvo okupuota“, - sako V. Adamkus.
Anot šalies prezidento, jų jaunesnioji karta, susibūrusi į ,,Santarą-Šviesą", stengėsi, kad nenutrūktų ryšys su Lietuva, jos pavergimo faktą nuolatos kėlė aukščiausiose valdžios institucijose ir tarptautinėse organizacijose. „Tikėjome, kad Lietuva bus laisva“, - teigia Lietuvos vadovas.
„Jeigu būtų galimybė dar kartą gyventi tą patį gyvenimo tarpsnį, daryčiau lygiai tą patį. Net ir žinodamas, kad dvidešimtais Lietuvos nepriklausomybės metais nebus pamirštos KGB pamokos - drabstytis purvais", - pabrėžė V.Adamkus.
Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/248653
Valdas Adamkus ir KGB
http://cyvas.wordpress.com/2009/04/20/v ... us-ir-kgb/
By Tomas Čyvas
Skaitau šiandien prezidentūros išplatintą riktelėjimą:
“Prezidentas Valdas Adamkus neigia įtarimus, kad jis neva bendradarbiavo su Sovietų Sajungos slaptosiomis tarnybomis. „Atsakau visiems šių istorijų kūrėjams: To niekada nebuvo. Tai melas ir šmeižtas. Tai - jūsų sąžinės našta”, - prezidento spaudos tarnybos išplatintame pranešime cituojamas šalies vadovas.
„Žinau, kad aš, JAV federalinės tarnybos pareigūnas, atvykęs į SSRS ar sovietinę Lietuvą, tapdavau KGB taikiniu - sekdavo kiekvieną mano žingsnį. Žinau, kad mane šnipinėjančių buvo ir tarp tų, kuriuos priimdavau savo namuose Čikagoje. Buvau lojalus JAV pilietis, kuriam ši šalis suteikė prieglobstį ir sudarė sąlygas iš naujo kurti gyvenimą, eiti aukštas pareigas federalinėje administracijoje. Kartu buvau lietuvis, kurio tikroji Tėvynė buvo okupuota“, - sako V. Adamkus.
Anot šalies prezidento, jų jaunesnioji karta, susibūrusi į ,,Santarą-Šviesą”, stengėsi, kad nenutrūktų ryšys su Lietuva, jos pavergimo faktą nuolatos kėlė aukščiausiose valdžios institucijose ir tarptautinėse organizacijose. „Tikėjome, kad Lietuva bus laisva“, - teigia Lietuvos vadovas.
„Jeigu būtų galimybė dar kartą gyventi tą patį gyvenimo tarpsnį, daryčiau lygiai tą patį. Net ir žinodamas, kad dvidešimtais Lietuvos nepriklausomybės metais nebus pamirštos KGB pamokos - drabstytis purvais”, - pabrėžė V.Adamkus”.
Nerimtai atrodo
Pirmiausia, kolegos Valdo Vasiliausko straipsnyje niekur neperskaičiau, kad V. Adamkus yra KGB agentas. Matau argumentus, faktus, datas, pavardes ir pasvarstymus. Yra netgi autoriaus prisipažinimas, kad tris kartus balsavo būtent už V. Adamkų (kaip ir aš). Tad - jokio angažuoto priešiškumo.
V. Adamkaus gana isteriškame atsikirtime mane ypač domina tai, kad kalbama tik apie amerikietiškąjį gyvenimo tarpsnį ir nemėginama paaiškinti - kaip čia išėjo su tuo Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalu.
O čia viskas atrodė lyg fantastiniame filme:
V. Adamkui atrodė, kad Seimo NSGK išvis yra niekalas - su jo nariais atsisakyta susitikti.
Tuo metu, kai viduje VSD buvo terorizuojami Seimo komitetui liudyti drįsę žmonės, V. Adamkus vakarėliuose linksminosi kartu su KGB atsargos karininku Arvydu Pociumi.
V. Adamkus kryžiumi gulė už pastarąjį ir net po jo atleidimo devynis mėnesius maivėsi, kvailiojo, išsidirbinėjo, kad tik pastarasis kuo ilgiau išbūtų laikinuoju vadovu.
Galiausiai ponas pareiškė, kad pavartė NSGK atlikto VSD veiklos tyrimo medžiagą…. Na, matyt nuo vaikystės reikia nemėgti skaityti.
Pora klausimų
Įdomu - rytdienos metiniame pranešime bus kas nors apie oligarchiją?
V. Adamkaus parama Daliai Grybauskaitei nedaro jai gėdos?
Kokio paminklo norėtų dėdė prezidentas? Pasiūlymai motyvams: šlepetės, pinigus ryjantis liūtas, plačia krūtine dengiamas KGB rezervininkas, į ausį kuždantis Albinas, apsimelavusių patarėjų smaugiamas Vytautas Greičius. Tai tik trumpas sąrašiukas. Galime papildyti kartu :)
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 21 Bal 2009 16:58. Iš viso redaguota 2 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
