 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - http://moksluakademijosturistuklubas.wi ... RO+MEMORIA
PRO MEMORIA
IN MEMORIAM
RIMANTAS KRUPICKAS – UŽGESĘS ŠVYTURYS
1943 07 09 – 2009 10 22
Jau laikas atsisveikint,
Sudiev sakyti laikas,
Aš viską grąžinu,
Skiriuosi su Jumis.
/Rabindranatas Tagorė/
Skiriama maratonų dalyviams
Maratoną, kaip renginį - nueiti 100 kilometrų - sugalvojo ir 36 metus vykdė Rimas.
Įkūrus Mokslų Akademijos turistų klubą jis sakė: „Mūsų klubas privalo turėti išskirtinį renginį – tokį, kokio niekas neturi“. Po kiek laiko subrandino ir pateikė idėją, kuri šįmet jau vykdoma 37-ąjį kartą.
Visų ankstesnių 36-ių maratonų vykdymo vietas parinko ir daugumą distancijų (keltąsų – jo siūlytas terminas) sukūrė jis vienas.
Vėliau, ryškėjant naktinio etapo svarbai, naktinį etapą galutinai rengdavo ir šį kartą rengs Vidimantas Bumelis.
Šio maratono pagrindinė idėja - irgi dar jo.
Tai lyg atsisveikinimas su juo. Mes turėjome maratoną baigti rengti dar praėjusių metų vasarą, birželio mėnesį, jau turėjome važiuoti. Jau buvo paruošti žemėlapiai, brėžiama pagrindinė maršruto gija, bet Rimas pasijuto blogai ir paprašė truputį atidėti kelionę. Po to pateko ligoninėn, po to dar kartą ligoninėn. Ir paaiškėjo, kad jo kepenys nebeišgydomos...
Rimas žinojo, kad mirs, ir išoriškai ramiai tvarkė nebaigtus darbus. Darė paskutinių spaudinių korektūras, kalbėjo apie šio maratono sprendimus, dar daug kitų darbų, tame tarpe ir tradicinį „Broniaus Vaičiulio vardo spanguoliavimą“ Rūdininkų girioje, nors pats nebeturėjo jėgų net išeiti pasivaikščioti.
Ėjo iš šito pasaulio ilgai ir sunkiai, nes buvo labai stiprus.
ŽYMIAUSI JO DARBAI:
a) matomi:
Aukštojo kalnas Medininkų aukštumoje, aukščiausias Lietuvos kalnas.
Atrado ir su bičiuliais (Algimantu Jucevičium, Vladu Vitkausku) išgarsino ir įteisino.
Lietuvos geografinis vidurys – prie Kėdainių-Dotnuvos kelio.
Apskaičiavo, su kitais specialistais patikslino ir su Kėdainių krašto geografijos mokytojais surado rėmėjus, įteisino, įrengė kaip paminklą. Kėdainių jaunavedžiai vestuvių dieną čia fotografuojasi.
Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.
Kartu su šešiais draugais (Vitaliu Stepuliu. Vygandu Čapliku, Kęstučiu Labanausku, Algimantu Kepežėnu, Vladu Markausku, Romualdu Survila) subrandino idėją, gavo žemę, sodinukus, rengė talkas. Pradėjo 1988 metų spalį. Dabar jau užsodinta apie 40 ha.
Geografinis Europos centras prie Bernotų piliakalnio kelyje iš Vilniaus į Molėtus.
Išgarsino šią Prancūzijos mokslininkų apskaičiuotą vietą, įdėjo daug pastangų, kad ji būtų tinkamai pažymėta. Labai didžiavosi pirmuoju, dabar tokiu kukliu, akmeniu. Tai buvo pradžia. Viskas jo buvo padaryta greitai, laiku ir dabar turime vieną iš lankomiausių Lietuvos vietų. Pats geografinis centras, tikslėjant nustatymo metodams ir geografinei Europos žemyno sampratai, klajoja iš vietos į vietą, bet ši paminklinė vieta lieka stabili.
Svarbiausia - sukūrė nuostabią šeimą.
Su žmona Dalia išaugino keturias dukras - Dovilę, Giedrę, Živilę, Viltę, nuostabiai auklėjo 6 vaikaičius.
Knygos ir straipsniai.
Jų daug. Jis buvo ryškus vieversys. Anksti ryte sėsdavo prie stalo ir didelėm apvaliom raidėm rašydavo, rašydavo, rašydavo...
Įdomiausia knyga šio renginio dalyviams būtų „Pažinkime Lietuvą“, kurią su bičiuliais (Vyteniu Almonaičiu, Stepu Deveikiu, Kęstučiu Labanausku, Vaclovu Panumiu) po ilgų ginčų atrinko 100 vietų, kurias kiekvienas save gerbiantis lietuvis turėtų aplankyti.
Norėjo parengti antrą šios knygos laidą ir kai ką pakeisti. Šį sąrašą jis pradėjo brandinti dar būdamas studentu ir laikė vienu svarbiausių savo tikslų.
b) nematomi:
Jaunųjų geografų mokykla.
1986 metais įsteigė, puoselėjo ir daug metų vadovavo. Geografija ir Lietuva besidomintiems vaikams rengdavo teorines užduotis – olimpiadas, rūpindavosi jais atvažiavusiais į Vilnių, rengdavo vasaros stovyklas gražiausiose Lietuvos vietose.
Geografijos mokytojų sąjunga, kurios tikslas buvo vienyti mokytojus, kelti jų kvalifikaciją, keistis patirtimi, pažinti ir paremti vieniems kitus.
Leido ir specialų laikraštį „Geografijos aidai“, buvo jo vyr. redaktorius.
Lietuvos geografų draugija.
Prisidėjo ją atkuriant ir plečiant jos veiklą.
Vilniaus universiteto turistų klubo pirmininkas 1966-1967 metais.
Mokslų Akademijos turistų klubo vienas kūrėjų ir puoselėtojų.
Lunatikų klubo prezidentas.
Klubas visą laiką turėjo du lygiaverčius prezidentus – Bronių Vaičiulį ir Rimą. Klubo tikslas – šviečiant mėnulio pilnačiai visą naktį šliuožti slidėmis.
1966 metų Punios sutarties signataras.
Tais metais Punios šile grupė jaunų pasiryžėlių (Juozas Dapkevičius, Algimantas Jucevičius, Kęstutis Labanauskas, Rimantas Matulis, Tadas Šidiškis ir kiti) pasirašė sutartį kaip turi gyventi ir keliauti žygeivis.
Dabar šis žodis skamba įprastai, tada jis buvo naujas. Buvo parengtas žygeivio statutas, o jo nuostatos platinamos tarp akademinio jaunimo. Buvo siekiama stiprinti dorovines vertybes, ugdyti drąsą, ryžtą, iniciatyvumą, savitarpio paramą ir pagalbą, kiekvieno žygio ir gyvenimo dienos prasmingumą ir tikslingumą.
Įdomi šios sutarties kūrimo smulkmena - pati sutartis buvo surašyta ranka ir, kad budrūs tarybinio gyvenimo sergėtojai nerastų autoriaus, sutartį surašė Marijampolės (tuometinio Kapsuko) mokinukė, kurios niekas negalėjo įtarti, nes nelabai kas ir žinojo apie šitą perrašinėtoją.
Iki galo nebaigtas darbas – parengti tinklą maršrutų Lietuvoje - aplink Vilnių, Lietuvos paribiais, nuo aukščiausio kalno iki jūros ir daug kitų.
Tai turėjo būti pažymėti vietovėje arba aprašyti keliai, takai, kuriais eidamas galėjai pamatyti nuostabią mūsų šalį, kurios vardas Lietuva.
Šis darbas liko nebaigtas ir neaišku, ar kada nors kas jį padarys.
Rimas spėdavo visur, nors atrodė lėtas ir neskubrus. Gal būt, tas apgalvotas kiekvienas žingsnis ir padėjo tiek daug nuveikti. Jis beveik atitiko tautosakinį lietuvį – ramų, lėtą, mažą, storą, su naginėmis, nudirbantį daugybę darbų. Jo ramumą atspindėjo net jo baisiausias keiksmažodis - „kad jį kur peibelis“.
Talkos Velnio duobei prie Aukštadvario tvarkyti.
Dalyvauti ir kalbėti Mažvydo knygos mylėtojų susirinkimuose, Žaliųjų judėjime, ūkio darbai atstatomoje sodyboje, kasdieninis ruošimasis paskaitoms, kontroliniams darbams, studentų lauko praktikoms ir didžiosioms vasaros praktikoms, kai su Vilniaus pedagoginio universiteto studentais keliaudavo po įvairias Europos šalis.
Vienos iš gražiausio dienų mano gyvenime - tai kelionės su Rimu rengiant maratonus. Kartu juos rengėme 36 metus. Dažniausiai važiuodavome dviese, trise. Ypač smagu būdavo, kai trečiasis važiuodavo A.Jucevičius, bet jis prisijungė jau žymiai vėliau.
Pradžioje neturėjome kuo važiuoti. Tai Rimas, kaip Geografijos skyriaus (vėliau Geografijos instituto) Mokslų Akademijoje darbuotojas, sugebėdavo gauti valdišką “viliuką“ arba motociklą. Vėliau turėjo savo „Zaporožietį“. Dar vėliau kitokių automobilių. O paskutinius 15 metų važinėjome „Fujifilm“ bendrovės duotais automobiliais. Tada aš vairuodavau, Rimas sankryžoje iškilmingai skelbdavo - „staciai“, tai reikšdavo, kad reikia sukti į dešinę, arba - „po tiesiai“, tada tikrai važiuodavome tiesiai.
36 maratonai – tai 3600 kilometrų vien tiesia linija ir važiuojant be klaidų iš punkto A į B, o iš B į C ir taip toliau.
Kuriant maršrutą niekada nepavykdavo iš karto rasti visų numatytų punktų. Po to tekdavo kurti naujus, siekiant dalyvius atitraukti nuo judrių kelių, nepereinamų pelkių ar dirbamų laukų.
Taip šis vienas šimtas kilometrų lengvai virsdavo trimis, keturiais, o kartais ir daugiau šimtų, nes, net ir labai gerai viską apgalvojus, tekdavo važiuoti žvalgyti antrą, o kai kada ir trečią kartą.
Taigi, tų kilometrų yra žymiai daugiau negu 10000, nes jis ne tik žvalgydavo, bet maratono vykdymo metu išvežiodavo teisėjus į punktus, o grįždamas į stovyklą parveždavo pervargusius dalyvius.
Daugiausia maratonuose jis suvažinėjo savąjį „Zaporožietį“, po to dar porą mašinėlių, nes veždavo iki 10 nelaimėlių ir ne pačiais geriausiais keliais.
„Zaporožiečių“ epocha buvo ypač įsimintina. Tarybiniais, arba, kaip dabar sako - sovietiniais laikais mokslininkai galėdavo įsigyti tik „Zaporožiečius“. Tai buvo puiki mašina. Ypač pirmasis modelis – „kupriukas“. „Kupriukas pravažiuodavo visur. Vėlesnis modelis - „muilinė“ - buvo mažesnio pravažumo, bet jau didesnis.
Tai buvo puikios mašinos, turėjusios vienintelį trūkumą – dažnai lūždavo ar kitaip gesdavo.
Pavasarį prieš maratoną pas vieną maratono renginių senbuvių, buvusį klubo prezidentą Vladą Plikūną, kuris yra „auksinių rankų gaspadorius“ ir kuris tuo metu Zoologijos ir parazitologijos instituto akvariuminėje laboratorijoje turėjo geras dirbtuves, išsirikiuodavo „sergančių“ „Zaporožiečių“ eilė.
Pirmenybė tekdavo Rimo „Zapui“. Po to Bumelio. Po to Jucevičiaus, po to dar kažkieno. Ir galų gale – paties meistro Vlado „Zapukui“.
Prieš „Zaporožiečių“ epochą buvo neilga motociklų IŽ epocha. IŽ'ais važinėjo Eimutis Matulionis, Vladas Plikūnas ir Rimantas Krupickas. Birbėdavo ir tratėdavo apylinkės nuo šitų sunkių ir stiprių motociklų gausmo. Kurį laiką ten nelikdavo lapių ir kitokių gyvių.
Nukrypstant norėčiau paminėti įdomią nuotrupą iš to meto turistų gyvenimo. Tuo metu Lietuvoje klestėjo Algimanto Jucevičiaus išpuoselėtas „masinis tarybinis turizmas“. Dažnai vykdavo didžiuliai profsąjungų sąskrydžiai ir varžybos. Tarp profesinių sąjungų, o jų viduje tarp kolektyvų, vykdavo aršios kovos.
Elektronikos pramonės darbuotojų profsąjungos kolektyvų tarpe galingiausia buvo „Ventos“ turistų sekcija. Šios profsąjungos įmonės ir konstravimo biurai buvo be galo įslaptinti.
Švietimo ir mokslo darbuotojų profsąjunga garsėjo studentais ir Mokslų akademijos turistų klubu.
Kartą elektronikos pramonės darbuotojų profsąjungos sąskrydį rengti buvo patikėta „Ventai“. „Venta“ gerai sutardavo su Mokslų akademijos turistų klubu ir pastarąjį paprašė sutelkti teisėjų brigadą šiam sąskrydžiui vykdyti. Brigadą mes subūrėme ir daugiausia IŽ'ais atvažiavome į sąskrydžio vietą prie Šalčios netoli Valkininkų.
„Venta“ - organizatoriai - visą mantą atsivežė didžiuliu ZIS ar ZIL sunkvežimiu. Jame buvo daug gerų dalykų - palapinių, baidarių, virvių, karabinų ir dar daug ko. Sąskrydis pavyko puikiai, laimėjo „Venta“.
Tuometinis ir „Ventos“ turistų sekcijos, ir profsąjungos komiteto pirmininkas, būsimasis UAB „Fujufilm Lietuva“ vadovas Edmundas Tradišauskas buvo labai laimingas. Mums pagyrus sąskrydžio organizaciją ir parodytus turtus, linksmai pasakė, kad viską atiduos, jei sugebėsime savo transportu IŽ'ais išsivežti. Tačiau greit susirūpinęs atbėgo ir atšaukė savo pažadą, nes „su jumis bepročiais juokauti negalima“.
O mūsų Vladas Plikūnas tuo metu jau dairėsi į medelius, ruošėsi juos kirsti, daryti pusroges, rišti prie motociklo ir... į kelią. Kai Rimui papasakojau šitą istoriją, jis labai smagiai juokėsi.
Edmundas Tradišauskas su sunkia ir griozdiška 16 mm filmavimo kamera „Krasonogorsk“ yra nuėjęs visą maratoną ir buvo sumontavęs filmą. Tai buvo vienintelis maratono dalyvio apie maratoną sukurtas filmas. Edmundas jį rodė keletą kartų, bet vėliau kažin kur užkišo, vis žadėjo surasti ir mums padaryti kopiją. Prieš porą metų Edmundas išėjo į Anapus, ten, kur dabar ir Rimas. Tad šis įdomus dokumentas, atspindintis Rimo veiklą, dingo.
Ir Rimo tėvų gyvenimas taip pat buvo įdomus. Tėvas Aleksandras Krupickas buvo baigęs Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje. Motina Monika Krupickienė (Krišmantaitė) buvo medicinos sesuo. Tėvai sukūrė šeimą Vilniuje 1941 metais. Vilniuje gimė Rimas.
Tėvas, kaip sakydavo Rimas, buvo gabus organizatorius. Grįžusi tarybų valdžia jį siųsdavo kurti vis naujų tarybinių ūkių-technikumų. Į vis kitas vietas. Pirmoji vieta, gal net kokiais 1945 metais, buvo Aukštadvaris. Aukštadvaryje Rimas pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Bet greitai, apie 1954 metus, tėvas buvo iškeltas į Smalininkus.
Paskutinis - 36 maratonas kaip tik ir vyko Smalininkų apylinkėse. Su nepaprastu džiaugsmu Rimas rodė vietas kur gyveno, kur mokėsi, milžiniškus dabar apgriuvusius, technikumo ūkinius pastatus. Maratono metu visą tai rodė ir, kaip visada, jame teisėjavusioms dukroms ir vaikaičiams.
Tomis dienomis jis tiesiog spindėjo. Nors pasislėpusi liga jau buvo pradėjusi paskutinį puolimą. Liga buvo klastinga, nebuvo jokio pastebimo poveikio, bent jau taip sakė Rimas. O po poros mėnesių jau buvo nebegydomas.
Tėvo klajonės per technikumus Smalininkuose nesibaigė. 1959 metais šeima persikėlė į Vabalninką, kur 1960 metais Rimas baigė vidurinę mokyklą. 1960 metais įstojo į Vilnius universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, matematikos specialybę.
Tėvas buvo dar kartą perkeltas į kitą vietą. Šį kartą į Pakruojį. Ten sulaukė pensijos. Vėliau gyveno Panevėžyje. Panevėžyje tėvas ir mirė. Brolių Rimo ir Liudo rūpesčiu Aleksandras Krupickas buvo palaidotas Vilniuje Rokantiškių kapinėse.
Motina vėliau persikėlė į Vilnių. Gyvenimas ją suvedė su „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio skrabalininku Vladu Krupicku, taipogi našliu. Jie sukūrė dar vieną Krupickų šeimą. Dabar visi trys - Aleksandras, Vladas ir Monika Krupickai ilsisi viename kape Rokantiškėse.
Keletą metų Rimas ieškojo tinkamo akmens tėvo paminklui. Važinėdamas po ekspedicijas, praktikas ar šiaip keliaudamas vis ieškojo ir ieškojo. Galų gale pareiškė – žinai, radau. Ir trise - jis su broliu Liudu ir aš - statėme šį akmenį. Statėme kaip paminklą jo tėvui. Akmuo išoriškai panašus į daugelį Lietuvos laukų ar miškelių riedulių. Bet jis buvo vienintelis, atitinkantis tėvo dvasią, taip man buvo paaiškinta.
Jis didžiavosi savo vardu ir pavarde. Ne kartą sakydavo – klausyk, kaip skamba. Ir, pabrėždamas raidę „R“, išskiemenuodavo Ri-man-tas Kru-pic-kas.
Mėgo aiškinti, kad jo pavardė kilusi iš žemaitiško žodžio krupis ar krupė. Taip žemaičiai vadino rupūžes, vieną naudingiausių ir mieliausių padarų Lietuvoje. Jam tai buvo dar vienas tiesioginis ryšys su gyvąja gamta.
Matematikos mokslai nepatraukė. Pradėjo keliauti. Ir 1961 metais perėjo į Gamtos mokslų fakultetą geografijos specialybę.
Nuo 1962 iki 1965 metų tarnavo tarybinėje armijoje Azerbaidžane Kirovobade (dabar Gendža - Azerbaidžanas) desantinėje divizijoje. Didžiavosi, kad jo sąskaitoje keliasdešimt šuolių su parašiutu.
Rengiant maratoną, kuris vyko Ruklos poligone, kuriame savo laiku buvo dislokuota nuolatinės karinės parengties desantinė divizija ir buvo įrengtas analogiškas aerodromas, Rimas labai daug pasakojo apie didžiuosius manevrus, kai į orą pakyla visa desantininkų divizija.
Įsivaizduok - vienas po kito kyla didžiuliai lėktuvai su žmonėmis, ginklais, technika. Pakilę suka ratus, laukia kitų kylančių lėktuvų, visas dangus gauste gaudžia. Kai galų gale pakyla visi, skrenda į paskirties vietą. O ten visas dangus pilnas parašiutų, po kurių kupolais žmonės, pabūklai, automobiliai. Įsivaizduoji?
Jam labai rūpėjo pabandyti ar dar neišblėsę jo - desantininko parašiutininko - įgūdžiai. Vieną dieną neiškentęs nuvažiuoja į Kyviškių aerodromą ir nusiperka galimybę šokti su parašiutu. Sakė, kad buvo nuostabu.
Dvi pastabos prie šios akimirkos. Apsispręsti nuvažiuot padėjo jo studentė, kuri irgi norėjo šokti. Tai abu nuvažiavo ir abu šoko. Aerodrome sutiko dar vieną mūsų klubo narį - Arvydą Sekmoką, dabartinį energetikos ministrą, kuris taipogi mėgsta šokinėti iš dangaus. A.Sekmokas jam siūlė pabandyti šiuolaikiškesnį, lengviau valdomą parašiutą, bet Rimas nusprendė likti ištikimas senam, įprastam.
Grįžęs iš armijos tęsė studijas ir jas baigė.
Penktame kurse jam pavyko užkariauti bendrakursės Dalios Gudelytės širdį. Lydimi kursiokų visi nutraukė į „Zags“ą. O vestuves atšoko rudenį, nes taip paprašė draugai.
Piršliu buvo profesorius Vaclovas Chomskis. Tai Rimas mėgdavo pabrėžti, nes pastarąjį labai gerbė ir kaip mokslininką, ir kaip žmogų. Profesorius labai rūpindavosi studentais, stengdavosi jiems padėti, ypač pakliuvusiems į meilės spąstus.
Viename savo nuostabiausių skaidrių filmų - „Senelės pasaka“, kurį Rimas daug kur ir daug kartų rodė, žodžiams „o senelė užusnūdo“, skaidrėje rodomas rimtas dėdė.
Pirmą kartą parodęs šias skaidres mūsų klube, paklausė – žinai kas tai? Tai profesorius Chomskis. Po to dar plačiai pasakojo apie jį ir jo darbus. Ypač apie jo išnagrinėtą 1613 metų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vadinamąjį Radvilų žemėlapį.
Baigus universitetą Dalia pagal paskyrimą turėjo važiuoti mokytojauti į Inturkę. Bet Rimas įsidarbino Respublikinės vandens išteklių apsaugos valdyboje inspektoriumi, kur dirbo nuo 1969 iki 1972 metų.
Įsidarbinti padėjo praeityje žinomas Lietuvos turistas, kelių knygų autorius Ričardas Darškus.
Vėliau, 1972-1979 metais, Rimas dirbo Mokslų Akademijos Geografijos skyriuje, vėliau išaugusiame iki instituto. Čia jo darbo vadovu buvo geomorfologas, geografijos mokslų daktaras Antanas Mikalauskas, apie kurį taip patį kalbėdavo labai gražiai ir pagarbiai.
Atrodo, kad jo gyvenime nepasitaikė blogų žmonių. Su visais rasdavo apie ką pakalbėti, pagirti, neturėjo jokios pagarbios baimės titulams ir pareigoms. Kiekvieną vertino tik pagal savo kriterijus.
Iš Geografijos instituto Rimas perėjo dirbti į tuometinį Vilniaus pedagogini institutą, vėliau perorganizuotą į universitetą. Iš pradžių dirbo dėstytoju. 1986 metais buvo suteiktas docento vardas. Čia jis dirbo iki mirties. Čia 1983 metais apgynė ir disertaciją.
Perėjimo motyvus man aiškino taip, kad savyje, kaip mokslininke, nemato perspektyvos, kad jam tai pabodo.
Šis jo pasirinkimas mūsų šaliai buvo didelė laimė. Tie 30 metų, praleistų pedagoginiame darbe, buvo be galo vaisingi. Geografijos mokytojai buvo suburti į didelę šeimą, kurią kasmet papildydavo vis nauji žmonės.
Kur benuvažiuodavome, visur jis rasdavo savo buvusių mokinių, kurie nebuvo apkiautę, o visuomeniškai aktyvūs, gebantys spręsti įvairiausius klausimus. Šis „Krupicko klanas“ buvo didžiulis. Jis apėmė ne tik mokytojus, nes kaip matėme, jo veiklos barai buvo be galo platūs. Tai ypač buvo matyti per jo laidotuves. Keturias dienas didžiulė salė buvo pilna žmonių, kurių visų nei aš, nei dukros nepažinome, nebuvome matę. Ateidavo po vieną, būreliais ir būriais. Seni ir jauni.
Labiausia stebino studentų gausa. Studentai ėjo atsisveikinti didelėmis ir labai didelėmis grupėmis, niekieno nevaromi, pagarbiai susikaupę, kiekvienas su balta gėle rankose. Nebuvo jokio kartų konflikto, nors studentams ėjo tik antras ar trečias jų amžiaus dešimtmetis, o Rimas jau buvo antroje septintojo pusėje.
Kodėl jis buvo toks populiarus? Nebuvo labai išvaizdus, kalbėjo paprastai, neapipiltas valdžios malonėmis ir titulais. Tik visada nuostabia šiluma švietė jo akys, pagarba pašnekovui sklisdavo jau jo pasisveikinime ar klausime, nesvarbu ar tai studentas, ar kolega dėstytojas, ar kaimo bobutė ar diedukas. Čia norėtųsi sutikti su visais ekstrasensais, kad yra kažkokia gerumo energija, ją jis spinduliuodavo, o mes priimdavome.
Šiais bruožais jis primena profesorių geografą rašytoją Česlovą Kudabą.
Rimo artimi bičiuliai bendramoksliai - kurso draugai Kęstutis Švedas ir Tadas Šidiškis - vienodai tvirtai sako, kad Rimas yra Č. Kudabos darbų ir idėjų tęsėjas ir puoselėtojas. Prie šitų vardų aš pridėčiau trečiąjį – emigracijoje mirusį Steponą Kolupailą.
Visi trys buvo daugiabriauniai visuomenininkai, Lietuvos mylėtojai ir puoselėtojai, gebantys kelti idėjas ir jas įgyvendinti. Tokios dvasinio ir praktinio gebėjimo sankaupos viename žmoguje nėra dažnas reiškinys. O be tų savybių dar ir dorovės šviesos spindėjimas yra retenybė.
Gimęs Vilniuje, augęs Aukštadvaryje, Smalininkuose, Vabalninke. Gyvenęs bendrabučiuose, nuomojamuose kampuose.
Mažame 2 kambarių butelyje Salininkuose tilpęs pradžioje su bendradarbio, paskui su brolio šeima, galų gale gavo didelį gražų butą Lazdynų monolite, aukštai, iš kur matosi ne tik miestas, bet ir jo apylinkių miškai.
Vienok, mylimiausia vieta jam tapo Skynimai - kaimelis netoli Elektrėnų, kur jo uošvis atsiėmė savo žemę ir tuščiame lauke su Rimo šeima pradėjo atkūrinėti sodybą. Pradžioje gyveno vos ne šakų palapinėje. Palengva kilo reikalingi statiniai, pradėjo augti medžiai krūmai atgimė kūdros.
Atgimė ir tikras lietuvis - Rimantas Krupickas - kuris be savo žemės negali gyventi. Lietuvis, kuris žino, kad be savo žemės po kojomis yra tik vėjo nešiojamas lapas, kurį kiekviena valdžiukė gali nupūsti į nežinią, į pasaulio kraštą ir iš oraus žmogaus padaryti bedvasį samdinį.
Stovi iki šiol jis man akyse - pavasarį savo kieme su raudonais languotais atlapotais marškiniais, vėjo šiaušiamais plaukais, praplyšusiomis kelnėmis, sukištomis į guminius batus, bet laimingas, nes ką tik baigė kažkokį svarbų darbą savo ūkyje, savo žemėje.
Dirbo jis daug. Apsigimęs vyturys, anksti, visiems dar miegant, keldavo, rašydavo galvodavo, susižymėdavo dienos darbus taip, kad neliktų nei vienos tuščios minutės. Taip dirbti pratino savo dukras ir vaikaičius. Jis buvo tikras visos savo didelės šeimos patriarchas.
Šeima buvo jo šventovė, tik jo šventovė. Niekas neturėjo teisės kištis į jos reikalus, niekas neturėjo įvykti be jo leidimo. Deja, retkarčiais imdavo ir įvykdavo. Tada burbuliuodavo, pykdavo, bet vėliau viskas susitvarkydavo. Be galo džiaugėsi, didžiavosi savo šeimos narių, didelių ir mažų pasiekimais. Ir ypač didžiavosi dukra Dovile, pasirinkusia tėvo profesiją. Ir vyriausiuoju vaikaičiu Radviu. Išauginus keturias dukras, jam trūko vyriškos atramos, kurią suteikė Radvis.
Gausiai jo šeima, įvardijama „Krupickaitėmis“, dalyvaudavo maratonuose. Nors Rimas augino tik keturias dukras, „Krupickaičių“ būdavo bent 10, o dažnai ir daugiau. „Krupickaitėmis“ virsdavo vaikaičiai, dukrų draugės ir draugai, pagyvenusios jo pažįstamos ir pažįstami.
Prasidedant maratonui Rimas griežtai reikalaudavo raudonų teisėjų striukių - „mano komandai“. Ir būtinai tą pačią minutę, nes „mano komanda neturi kada laukti“.
Šios komandos nariai, ypač jauniausieji 4-6 metų amžiaus, tapo pačiais principingiausiais. Pirmą dieną dirbdavo iki vidurnakčio. Antrą dieną, dar neišaušus ir neatšilus, vėl išvažiuodavo į pirmuosius punktus. Būtų gerai, kad ši nuostabi komanda liktų Rimo sugalvotame renginyje.
Ko gero, moteriška šeimos aplinka kūrė ir kai kurių jo kelionių matmenis.
Kasmet jis surengdavo vieną ar dvi keliones - tik vyrams. Tų vyrų būdavo nedaug, 3-5. Šios kelionės dažniausiai vykdavo Dzūkijoje.
Vieną tokią, kur buvome tik trys – Rimas, Bronius Vaičiulis ir aš, labai gražiai pamenu. Ėjome Vinco Krėvės gimtinės apylinkių vietomis, buvo ūkanota, žvarbu, tylu, ramu, ir tik mes - trys - gražiausios pasaulyje Dainavos šalies viduryje einame per Krėvės aprašytus kalnelius ir klonius iki Merkinės piliakalnio ir dar toliau. Tai vienas, tai kitas ką nors pasakoja.
Rimas aiškina kaip atsiranda panuovalis, rina ar žemyninės kopos. Viską pasirodo suformavęs kažkuris ledynmetis. Man vis abejojant ledynų galiomis, buvo metamas paskutinis argumentas - „ne chemikams suprasti tokius dalykus“. Ir vėl įsivyrauja didžioji Dainavos šalies ramybė.
Jo galvoje buvo visa Lietuva. Tie tūkstančiai kilometrų, kurios nuvažiavome, nuėjome, tik papildė jo žinias, sukauptas keliaujant, dirbant mokslinius darbus ar atliekant praktikas su studentais.
Maratoną pradėdavome rengti nuo starto vietos. Ją suradus, kurdavome maršruto giją. Gūdžiai brežnevinės stagnacijos laikais nebuvo tinkamų žemėlapių, nei rašytinių šaltinių apie vietoves.
Žemėlapiai buvo įslaptinti, draudžiami naudoti ir tie patys tik rusiški. Tekdavo juos perpaišyti. Čia reikia nusilenkti Larisai Ivanovai ir taipogi į Anapus išėjusiai Irenai Pisarevičiūtei. Jos nukopijuodavo žemėlapius ant kalkės, kurios šviesoraščio kopijomis vėliau aprūpindavome dalyvius.
Reikėdavo išversti vietovardžius. Tai buvo sunkus darbas, nes jie dažnai būdavo neįsivaizduojamai iškraipyti. Čia daugiausiai dirbti tekdavo man. O, patekus į beviltišką padėtį, su Rimu kartais „krikštydavome“ nežinomą vietovardį.
Nupiešus žemėlapį tapdavo lengviau, jau buvo galima įsivaizduoti, kaip klaidžios dalyviai ir punktus parinkti taip, kad jie galutinai ir negrįžtamai nepaklystų.
Įvairiausių istorijų nutikdavo su tais žemėlapiais. Kartą labai anksti rytą pažadina mane Rimas – rodyk visus originalius žemėlapius. Rodau. Jis raukosi - blogai, blogai blogai. Po to susirūpinęs išbėga.
Vėliau puse lūpų sakė, kad specskyrius tampo jo bičiulį už kažkokio žemėlapio pradanginimą ar paviešinimą. Spėju, kad tai galėjo būti A†A Petras Gaučas. Kažkaip ši problema išsisprendė ir apie tai jis daugiau nekalbėjo.
Kitą kartą Komunalinio projektavimo institute Irena Pisarevičiūtė susitarė, kad šviesoraščiu padaugins žemėlapio tiražą maratonui. Pasimaišęs instituto specskyriaus viršininkas visą tiražą areštavo.
Tais laikais visa tai galėjo baigtis ne tik darbo praradimu, bet ir kalėjimu.
Kažkokiu būdu Irenai pavyko atgauti visą tiražą ir net tą egzempliorių, kurį budrusis saugumietis norėjo pasilikti sau. Irena įtikino, kad be šito egzemplioriaus neįvyks renginys, nes viskas suskaičiuota. Galų gale atidavė ir šitą, o mes visi, ypač Rimas, lengviau atsidusome.
Nes šis žemėlapis buvo nukopijuotas nuo jo darbui gautų slaptų žemėlapių, į kuriuos nepašvęstieji negalėdavo net žvilgterėti.
Didžiulis palengvėjimas rengiant maratonus - 1973 metais pasirodęs sąvadas - “Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas“ Jo tiražas buvo santykinai didelis - 3500 egz., bet knyga turėjo grifą „tarnybiniam naudojimui“.
Šiaip ne taip klubas gavo tris šios knygos egzempliorius. Knygoje pagal apylinkes buvo surašyta daug kultūros paminklų – piliakalnių, pilkapių, pastatų, istorinių vietovių. Deja, ten nebuvo daug mums svarbių „buržuazinių nacionalistinių“ vietų.
Maratono ruošimo darbas vykdavo taip. Rimas sėdi kėdėje, kažką kramto, aš vartau šitą paminklų sąrašą ir skaitau. Toks rajonas, tokia apylinkė. Kai Rimas pasako – gerai, skaitau išvardintus paminklus. Rimas žiūri į lubas ir mato vietovę. Skaitau, kol išgirstu – tinka. Tinkamą dalyką rašau į lapą ir skaitau toliau. Taip perskaitau vieną apylinkę, antrą... dešimtą. Galų gale turime lankytinų vietų sąrašą, žymime šias vietas ant Larisos ar Irenos nupieštų žemėlapių, vėliau tikriname vietoje, perpaišome ir su tokiais, labiau meno, negu kartografijos kūriniais tūkstančiai maratonų dalyvių sugebėdavo atrasti punktus ir pamatyti Lietuvą.
Pirmuosiuose maratonuose dalyviams būdavo verdama ne tik arbata, bet ir sriuba, košė, tepami sumuštiniai (po keturis vienas dalyviui). Pradžioje valgį virdavome ant laužų puoduose, paskui šutintuvuose. Vėliau veždavomės kariškas lauko virtuves. Šitą valgydinimo epopėją sugriovė patys dalyviai, kai vienais metais jų prisirinko virš 700. Virtuvės darbui dažniausiai vadovavo dvi moterys – Birutė Panumienė ir Kristina Mažuolytė.
Mūsų virtuvė, nors joje dirbo keliolika žmonių, tais metais „užspringo“. Šiaip ne taip dalyvius pamaitinome. Bet vėliau ir dabar beduodame tik arbatą.
Iš tikro nužudė tą maitinimą ne vien dalyvių skaičius, bet ir tai, kad kuo labiau artėjome prie komunizmo, tuo sunkiau būdavo gauti paprasčiausių maisto produktų, Vienam asmeniui parduodavo tik kepaliuką duonos, kilogramą cukraus ar kruopų. O mėsos gaminių iš viso būdavo retai, net taip vadinamos „šlapiankos“ – virtos dešros, padarytos iš nežinia kokių atliekų. Atstovėjęs eilę galėdavai gauti tik mažą normelę reikalingų produktų.
Tekdavo rašyti oficialius laiškus švarioms prekybos valdyboms, gauti kelių svarbių viršininkų vizas. O paskui to, kas išrašyta, dar sunkiai išsireikalauti bazėje ar secparduotuvėje. Kiekvienai metais išrašydavo ir duodavo vis mažiau.
Taigi dalyvių skaičiaus augimas ir neišvengiamos komunizmo pergalės artėjimas palengvino organizatorių darbą maitinant dalyvius. Bet už tai stovyklose masiškai rūko laužai, šnypštė primusai, kartais smirdėjo kerogazai ir grėsė pavojus, kad kas nors užsidegs.
Keliautojai apie valgymą mėgsta pakalbėti, pafilosofuoti.
Posakio „turistai valgo dažnai, bet daug“ autorystė nežinoma. Vieni jį priskiria Broniui Vaičiuliui, kiti pačiam Rimui. Rimas šį posakį mėgo cituoti labai dažnai. Ir iš tikrųjų valgydavo dažnai. Man atrodo, kad valgyti dažnai jam reikėjo dėl labai įtempto mąstymo.
Galvodavo jis pastoviai, giliai susikaupęs ir, matyt, taip pat pastoviai degindavo kalorijas, kurias reikėdavo nuolat papildyti. Užėjus pas jį į pedagoginį pirmas klausimas būdavo – gersi arbatos, kavos? Turiu saldainį, sumuštinį, obuolį.
O kai žvalgydavome maratonus, tai jau po kiek laiko sakydavo – negaliu, noriu valgyt, stojam. Sustojus pamiškėje, paežerėje, susėsdavome ant žemės pavalgyti. Tada jis atsiguldavo ant nugaros, užsimerkdavo ir kažką palaimingai galvodavo. Po kiek laiko pasirąžydavo ir ištardavo savo sakramentinę frazę – tu žinai... Arba - įsivaizduoji... O po to sekdavo tikrai kažkokio įdomaus įvykio ar idėjos dėstymas ir jo samprotavimai apie tai.
Dar grįžtat prie valgymo. Valgymo problema ypač aktuali yra keliaujantiems dviračiais ar slidėmis,. Šie kelionės būdai pasižymi tuo, kad organizmas staiga pareikalauja kalorijų ir žmogus privalo sustoti ir pavalgyti.
O Rimas buvo geriausias žiemos turizmo specialistas tuometinėje Lietuvos turizmo sistemoje. Daugybę kartų jis organizavo ir vadovavo seminarams, mokomosioms ir kategorinėms kelionėms slidėmis po atkampiausias sovietų sąjungos vietas Koloje, Priepoliariniame ir Užpoliariniame Urale ir daug kur kitur.
Jo mokykla iškėlė ir leido sėkmingai keliauti daugeliui sporinio turizmo mėgėjų, vėliau tapusių atskyrininkais, sporto meistrais, įvairių pirmenybių nugalėtojais ir prizininkais.
Viena įdomiausių tokių kelionių buvo Komijos autonominėje respublikoje, kur jie buvo patekę į buvusių sovietinių lagerių rajoną. Jis rodė keletą skaidrių su likusiais lagerių pastatų griuvėsiais. Tada tai dar buvo draudžiama, nors visiems jau žinoma tema.
Šioje kelionėje jiems padėjo lietuvis tremtinys Algis Šerėnas, kuris buvo aukštai iškilęs pareigose - iki Komijos respublikos vyriausiojo veterinaro. Krašte, maistui masiškai auginančiame elnius, tai buvo svarbus ir įtakingas postas.
Dar vienas linksmas momentas iš tos kelionės.
Rimas su keliais draugais buvo pasidaręs bujerį – tokias roges su bure. Rogių pagrindas buvo trys sunkios geležinės slidės. Lietuvoje išbandė ant kažkokio ežero. Atrodė, kad viskas turėjo būti gerai. Nusivežė šį „stebuklą“ į tolimą Šiaurę, surinko, bandė važiuoti, čiuožti ar lėkti - nežinia kaip tai pavadinti. Bet... viskas buvo veltui, nes, anot D.Londono, tvyrojo „baltoji tyla“.- nebuvo vėjo.
Pasiekęs brandos, sukaupęs daugybę žinių, kurios daugiausiai gyveno jo galvoje, pribrendo rašymui. Parašė puikią knygą apie rasos lašelį, nuriedėjusį per Lietuvą nuo Medininkų aukštumos iki Baltijos jūros.
Pradėjo kelią palei ilgiausią Europos dienovidinį. Norėjo nueiti nuo Nordkapo iki Graikijos, bet, perėjęs Norvegiją ir dalį Suomijos, atmušė padus ir nusprendė toliau važiuoti mašina ir, gal būt, geriau ne knygą rašyti, o kurti filmą. Deja, nebebus nei knygų, nei filmų.
Didžiausia jo gyvenimo tikslas buvo - graži klestinti Lietuva. Lietuva, kurią pažintų ir pamiltų visi joje gyvenantys žmonės, nes tai gražiausia šalis ne tik Žemėje, bet ir Visatoje. Jis, kaip ir Č.Kudaba, bei St. Kolupaila, stebėtinai matė visą visos Lietuvos grožį.
A.Žukauskas-Vienuolis aprašė ir išaukštino Anykščių kraštą, V.Krėvė apdainavo ir išgarsino Dainavos šalį, o Rimo daina buvo skirta Lietuvai, visai Lietuvai, su jos giriomis, pelkėmis, kalnais, kloniais, su aušra, lietumi, sniegu. Jo Lietuva - visų gražiausia.
To suvokimas jį nuvedė dar viena kryptimi. Tokia nuostabi, pilna grožio ir paslapčių šalis negalėjo būti be savų Dievų. Su bendraminčiais, ypač su Burkvydu Kaluškevičium, tirdamas geobiolaukus ir kitokius įvairius sunkiai paaiškinamus gamtos reiškinius, jis artėjo prie pasaulėžiūros, kurios šaknys skverbiasi į mūsų tolimiausių protėvių pasaulio suvokimą. Ir svetimi tolimų kraštų Dievai netiko jo Šaliai.
Lietuva buvo jo gyvenimo esmė. Jis bandė ją suprasti, rasti raktą ir duris, kurios paaiškintų - iš kur tas grožis, iš kur ta trauka.
Jo Šalis, jo Lietuva privalo turėti savo antgamtines jėgas, savo Dievus, viską savo. Deja, gal tos durys yra, gal yra ir raktas, bet kas tai beatras.
Bičiuli,
Jei kada važiuosi Vilniaus - Kauno keliu pro Elektrėnus, surask šiek tiek laiko ir už Elektrėnų pasuk Jonavos keliu. Už pusantro kilometro rodyklė nukreips Tave į Gilučių kaimą.
Asfaltuotu keliu pervažiavus Gilučių kaimą suk į kairę, ir, už posūkio, maždaug už šimto metrų, dešinėje miške pamatysi Gilučių kapinaites.
Įėjęs pro vartelius suk į dešinę palei kapus. Nereikės ir šimto žingsnių, pamatysi kapą su labai gražiu mediniu kryžiumi - esperantininkui Jeronimui Gudeliui, Rimo uošviui, gyvenusiam 99 metus, kasdien nueidavusiam reikalingą žingsnių skaičių. Šalia jo ilsisi ir mūsų Rimas, gyvenęs tik 66 metus.
O jei dėl ko nors negalėsi nukeliauti tų nepilnų 10 kilometrų, prisimink Rimą, jo puoselėtą ir garsintą mūsų Tėvynę Lietuvą ir padaryk ką nors gero jai.
Bent pakelk kitų numestą šiukšlę ir mūsų tūkstantmetei Lietuvai nuo veido nubrauksi vieną raukšlelę.
Jei taip darysime visi, mūsų Tėvynės veidas visada liks jaunas ir gražus.
Sėkmės kelyje.
Rimo bičiulis Vaclovas Panumis
2010 04 29
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
