|
Svetainės tvarkdarys |
|
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16 Pranešimai: 27354 Miestas: Ignalina
|
Zenonas Ivinskis: PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS DIDŽIOJOJE LIETUVOJE
http://postilla.mch.mii.lt/Istorija/pirmknyg.htm
http://laiskailietuviams.lt/index.php/1 ... -lietuvoje http://laiskailietuviams.lt/index.php/1 ... -lietuvoje
Kai Karaliaučiuje 1547 m. buvo išspausdintas protestantiškasis Mažvydo katekizmas, praėjo dar 29 metai, kol Vilniuje atsirado pirmoji lotyniško raidyno spaustuvė. Dvidešimtais jos veikimo metais Lietuvos sostinėje buvo išleistos pirmosios iki šiol surastos spausdintos lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Taip, palyginus su Mažvydu, praėjo beveik pusė šimtmečio, kol Vilniuje buvo išleistos Mikalojaus Daukšos verstinės knygos: Katekizmas (1595) ir Postilė (1599).
Tokį vėlyvą lietuviškų ir drauge pirmųjų katalikiškų knygų pasirodymą Didž. Lietuvos Kunigaikštijoje galima aiškinti įvairiomis priežastimis. Kai reformacijos sąjūdis nuo Zigmanto Senojo mirties vis labiau įsisiūbavo, katalikai traukėsi ir porą dešimtmečių laikėsi pasyviai. Bet protestantų judėjimas ėmė atslūgti, duodamas progos pamažu katalikams vėl atsigauti. Be to, pačių protestantų didelis susiskaldymas ir aktyvi jėzuitų veikla padrąsino katalikus sugrįžti į viešąjį gyvenimą. Buvo imta prieš protestantus kovoti gyvu žodžiu ir raštu. Lietuvoje katalikiškos spaustuvės nebuvo. Tik nuo 1576 metų, kai Lietuvos didysis maršalas Mikalojus Kristupas Radvila (vadinamas "Našlaitėliu") iš Nesvyžiaus į Vilnių atgabeno ten jo tėvo kalvinisto įkurtą spaustuvę, tuoj Vilniuje ėmė rodytis pirmieji spausdinti lotyniški ir lenkiški raštai. Po devynerių metų (1585) čia buvo išspausdintos ir pirmosios latviškos knygos. Ryga savo spaustuvę įsitaisė 1588 m. Apie 1585 m. turėjo Vilniuje būti išspausdintas pirmasis lietuviškas Kanizijaus katekizmas, iki šiol vis dar nesurastas. Pagaliau po dešimtmečio Vilniuje išėjo Daukšos katekizmas, kurio originalas nuo to laiko, kai jis drauge su kitomis Vilniaus viešosios bibliotekos vertybėmis buvo 1915 m. išgabentas į Rusiją, nebesurandamas.
Vargu būtų galima pirmųjų lietuviškų katalikų knygų žymiai vėlyvesnį pasirodymą Didžiojoje Lietuvoje už protestantų religinių raštų Mažojoje Lietuvoje pradžią aiškinti sunkumais, kilusiais iš neturėjimo savos spaustuvės. Savos spaustuvės neturėjimas buvo katalikiškų knygų išleidimą sunkinanti aplinkybė, bet ji negalėjo turėti lemiamos reikšmės. Būtų buvę galima lietuviškas knygas spausdinti Lenkijos, Prūsų ar pagaliau Lietuvos protestantų spaustuvėse, kaip tada būdavo daroma su katalikų lenkiškomis knygomis.
Vadinasi, reikia samprotauti, jog lietuviškos knygos Didžiojoje Lietuvoje anksčiau nesirodė todėl, kad joms atsirasti čia nebuvo tinkamų dvasinių sąlygų. Jėzuitams atvykus Vilniun, įsteigus savo kolegiją ir pagaliau Akademiją (1579), Lietuvos sostinė pavirto gyvesniu kultūriniu centru. Antra vertus, prisitaikydami prie Tridento nutarimų ir savo statutų bei steigėjo reikalavimų, jėzuitai ėmė daugiau dėmesio kreipti į liaudies kalbą, pradėjo mokytis lietuviškai, sakyti ta kalba pamokslus. Viena iš svarbiausių žmonių religinio tamsumo priežasčių jie laikė tą liūdną faktą, kad iš Lenkijos atėję kunigai nesimokė pastoracijos reikalui lietuvių kalbos.
Jėzuitams pasisekė reikšmingai prisidėti ir pravesti į Žemaičių (Medininkų) vyskupiją lietuviškai mokantį Vilniaus kapitulos prelatą Merkelį Giedraitį. Lenkijos primo Jokūbo Uchanskio seserėnas Jokūbas Voroneckis turėjo pralaimėti. Visa eilė rekomendacinių laiškų bei prašymų (1575) popiežiui ir jėzuitų generolui vis pabrėžė, kad prel. Giedraitis moka lietuviškai. Buvo sakoma, kad lietuvių kalba ten esanti labai reikalinga, ir mokėjimas lietuviškai tapo svariu įrodymu tinkamumui į vyskupus. Kalbos veiksniui, t, y. faktui, kad kandidatas į vyskupus moka liaudies kalbą, buvo priskirta iki tol nesutikta sprendžiamoji reikšmė.
Taip ir pateko, po dvejus metus užtrukusių kietų varžybų, į Medininkų vyskupus Merkelis Giedraitis. Jis ir atsistojo 17-tojo amžiaus angoje visų pastangų centre niekinamai liaudies kalbai grąžinti tinkamą vietą. Savo postilės lietuviško vertimo įžangoje N. Daukša kreipėsi lotyniškai į vyskupą Giedraitį, primindamas, kad jis ne tik įkvėpė, bet ir išspausdino tą darbą. Jau M. Valančius buvo į tą faktą atkreipęs dėmesį, primindamas, jog N. Daukša postilę "išguldė" pagal "linkieima wiskupa Merkiele Giedrajte".
Apskritai, nei paties Katekizmo (1595), nei Postilės (1599) klausimu nieko nauja iš archyvų neturime pridėti. Lietuvių literatūros, kalbos ir bibliografijos tyrinėtojai yra jau daug iš esmės apie tas dvi knygas išaiškinę. Prof. Vacį. Biržiška ir prof. K. Jablonskis yra patiekę ir visus iki šiol (1937) turimus duomenis paties vertėjo N. Daukšos biografijai.
Romos jėzuitų archyve yra tačiau vertingos medžiagos, kuri duoda šviesos tiems sunkumams, kurie anuo metu iškilo Vilniuje, bespausdinant pirmąsias lietuviškas knygas. Įdomus Vilniaus jėzuitų (provincijolo patarėjų) susirašinėjimas su savo generolu Romoje parodo, kaip vargingai tos reikšmingos lietuvių kultūros istorijoje knygos išvydo pasaulio šviesą. Toji korespondencija dar kartą užtikrina, jog jėzuito M. Vujko postilė, silpnai lietuviškai mokantiems kunigams ištisai sukirčiuota ir išversta gryna lietuvių vidurio aukštaičių tarme, buvo išleista vysk. M. Giedraičio pastangomis ir lėšomis:
Minėti jėzuitų laiškai yra labai svarbūs lietuvių knygos ir kultūros istorijai. Jie sukelia eilę klausimų ir naujų samprotavimų. Pagaliau jie padeda tiksliau aiškintis Vilniaus Radvilų—jėzuitų spaustuvės istoriją.
Pirmosios Vilniaus lietuviškos spaustuvės
Apie Vilniaus katalikų ir protestantų spaustuves dar nėra išsamių tyrinėjimų. Daugiau dėmesį atkreipęs yra pirmasis Vilniaus spaustuvininkas Pranciškus Skorina, ėmęs 1525 m. spausdinti pirmąsias stačiatikių bažnytines knygas. Kitų spaustuvių istorija dar tėra tik prabėgant paliesta. Nėra surinktų ir drauge išleistų Vilniaus spaustuvių šaltinių. Tiesa, yra nemaža rašyta apie Vilniaus Mamoničių spaustuvę, kur buvo spausdinamos ortodoksinės knygos, kur buvo išleistas trečiasis Lietuvos statutas. Paskutinis plačiai tuo klausimu užsiėmė I. Lappo. Bet lietuviškų knygų pradžiai yra daug svarbiau lotyniško raidyno spaustuvių istorijos šaltiniai.
Apie Radvilų nesvyžinę spaustuvę, iš kurios išsivystė Vilniuje pagarsėjusi Akademijos spaustuvė, nėra daug žinių. Kai kas painiojama.
Vilniaus spaustuvių istorijoje buvo reikšmingas dalykas, kai uolusis katalikybės skatintojas Mikalojus Kristupas Radvila savo tėvo spaustuvės nepaliko Nesvyžiuje, bet perkėlė sostinėm Vilniuje spaustuvė atsirado ne vėliau kaip 1575 m. vidurvasaryje. Radvila nuo pat pradžių leido spausdinti "kas mums (jėzuitams) tinka ir patinka".
Po pusės metų Vilniaus kolegijos rektorius St. Varševickis, rašydamas į Romą savo generolui E. Merkurijanui, džiaugėsi, kad yra atgabenta spaustuvė ir pavesta jėzuitų globai. Nors ir toliau esąs pasilikęs Radvilos herbas, tačiau jėzuitai turėjo vilties tai spaustuvei gauti privilegiją.
Vilnius iki 1575 m. neturėjo galimybės spausdinti knygas. Sostinėje ilgą laiką nebuvo jokios spaustuvės. Kai Pr. Skorynos spaustuvė per miesto gaisrą (1530) sudegė, praėjo 44 metai, kol stačiatikių bažnytinėms knygoms spausdinti vėl buvo įkurta Vilniuje nauja spaustuvė. Ji buvo įtaisyta Mamoničių name. Pirmoji knyga (evangelijos) ten buvo išspausdinta 1575 m. pavasarį. Kitais metais išspausdino psalmių knygą.
Stačiatikių spaustuvės įsikūrimas Vilniuje galėjo paskatinti ir Radvilos spaustuvę čia perkelti. Tiesa, Mamoničių spaustuvė ilgai neturėjo lotyniškų raidžių, jas įsigijo tik 17 amžiuje.
Vilniuje ėmė atsirasti vis daugiau kultūrinio gyvenimo jėgų, kai Zigmantas Augustas įtaisė savo dvarą. Reformacijos įkarštyje Didž. Kunigaikštystės sostinė sutraukė visokių sektų pamokslininkų, rašytojų, veikėjų. Jėzuitų įsikūrimas sostinės religinį bei kultūrinį judėjimą dar labiau pagyvino. Atsigaunantis katalikų gyvenimas reikalavo čia pat savos spaustuvės.
Reformatoriai, kurių didokas būrys Vilniuje ir toliau paliko susispietęs, iki tol savo lotyniškus ir lenkiškus raštus buvo spausdinę Karaliaučiuje, Krokuvoje, ar kur kitur. Bet nuo 1575 m. jiems raštus Vilniuje galėjo spausdinti lenkas Danielius Lęczycki. Tas Nesvyžiaus spaustuvininkas, protestantas, apie 1574-75 metus jau buvo persikėlęs į Vilnių ir čia įsitaisęs spaustuvę. Tais laikais perkelti spaustuvę nebuvo didelis dalykas. 16-17 amž. Lietuvoje yra žinomos "keliaujančios spaustuvės", kurių perkėlimas į naują vietą nesudarydavo techniškų sunkumų. Atrodo, kad su D. Lęczyckio persikėlimu galėjo būti surištas ir Radvilų spaustuvės pajudėjimas, nes tuoj buvo perkelta Vilniun ir jų spaustuvė.
Taigi, Vilniuje beveik vienerių metų laikotarpyje (1574-1575) buvo įtaisytos trys spaustuvės: stačiatikių, protestantų, katalikų. Jos visos trys pradėjo veikti beveik iš karto. Nuo 1580 m. Vilniuje įsisteigė ir ketvirta spaustuvė (Karcano). Karcanas spausdino kalvinistų ir arijonų raštus.
1575 m., kaip žinome, Vilniuje buvo spausdinta tik viena knyga, tai Mamoničių išleistos evangelijos. Kitais metais, t. y. pirmaisiais Radvilų spaustuvės veikimo metais, yra iš viso šeši spausdiniai, ant kurių Vilnius pažymėtas kaip išleidimo vieta. Nuo tų metų nenutrūkstamai Vilniuje buvo spausdinama įvairių religinių ir poleminių raštų lotynų, lenkų, lietuvių ir latvių kalbomis. Tai parodo, kad knygų spausdinimo klausimas Vilniuje jau seniai buvo pribrendęs.
Dvi pirmosios katalikų knygos, išspausdintos Radvilų spaustuvėje, buvo parašytos jėzuito P. Skargos. Kitais metais (1577) Vilniuje buvo išspausdintos penkios knygos, dvi iš jų Radvilų spaustuvėje, nes pažymėta "ex typogr. Radivili". 1579 m. buvo Vilniuje išleistos septynios knygos, tarp jų ir jėzuito Vujko Evangelijos sekmadieniams ir šventoms dienoms ir P. Skargos Šventųjų gyvenimai.
Nuo 1580 m. Vilniuje spausdinamų knygų skaičius dar labiau padidėja. Prisideda Karcano spaustuvė, kuri pirmaisiais metais išspausdina tris leidinius. O Lęczyckis, nežiūrint, kad jo spaustuvės raidės buvo išgrobtos, atnaujino ir toliau savo vardu tęsė knygų spausdinimą. Jis dirbdavo ir pas jėzuitus Radvilų spaustuvėje, nes ant leidinių, išėjusių iš šios spaustuvės, vis pasitaiko jo pavardė. Pirmoji latvių knyga, vokiečio Tolgsdorff'o išverstas Kanizijaus katekizmas, buvo taip pat pas tą kalviną Lęczyckį spausdintas.
Iš Radvilų spaustuvės taip pat vis eidavo nauji leidiniai. Gyva polemika buvo užvirusi ne vien žodinėse diskusijose, pamoksluose, bet ir raštuose. Iš protestantų pusės toje srityje daugiau reiškėsi Karcano spaustuvė. Protestantiškosios spaustuvės apie 1585-95 m. (Lęczyckio ir Karcano) Vilniuje gerai laikėsi. To negalima pasakyti apie Radvilų spaustuvę.
Radvilų— jėzuitų spaustuvės sunkumai
Didelis jėzuitų rėmėjas Radvila (“Našlaitėlis") ne tik savo spaustuvėje, bet dažnai ir savo lėšomis Vilniuje išspausdindavo P. Skargos, ispano Emanuelio Vegos ir kitų daug rašančių jėzuitų knygas. Vilnių tiesiog užplūdo nauji religiniai ir poleminiai raštai. Buvo daug spausdinama įvairių Akademijos darbų, įvairių programų, trumpų vadovėlių, iškilmių ir proginių švenčių lapelių ar brošiūrėlių.
Radvila leido ir toliau jėzuitams, kaip ir nuo pradžių buvo, spaustuvę prižiūrėti. Užtat ją jėzuitai ir vadino "typographia domestica". Tačiau dėl to jėzuitams buvo nemaža ir rūpesčio. Spaustuvės ir jos priežiūros reikalu pasisakydavo Vilniaus jėzuitai savo generolui, pareikšdavo savo nuomonę vizitatoriai. Kai 1581 m. oficialus ordino vizitatorius Jonas Carminata lankė Vilniaus kolegiją, jis pripažino spaustuvės svarbą kolegijai, tačiau iš jo vizitacinių užrašų aiškėja, kad spaustuvė turinti sunkumų, kad dėl jų reikią tartis su maršalu Radvila, pranešant apie tai provincijolui. Spaustuvės krizė, nežiūrint jos pirmykščio savininko palankaus nusistatymo, aštrėjo ypač nuo 1586 m. Atrodo, kad Vilniuje, ypač Radvilų — jėzuitų spaustuvėje, knygų spausdinimas tada buvo sunkus dalykas. Tuos sunkumus įdomiai aprašo 25 metus Lietuvoje buvęs ispanas G. Alabianus, tada ėjęs kolegijos rektoriaus pareigas. Jis išskaičiuoja eilę priežasčių, dėl kurių, jo nuomone, jėzuitams nereikią užsiimti spaustuve. Iš to aprašymo matyti, kaip veikė spaustuvė ir kokia buvo jos technika. Įvairios sunkenybės Vilniaus jėzuitų kolegijai kilo iš to, kad ji neturėjo savų spaustuvininkų, savo brolių "typografų". Tad Alabianus keliais atvejais įsakmiai pasisakė prieš tos spaustuvės valdymą. Jis vis pažymėdavo, kad kitose Vilniaus bei kitų miestų pasauliečių bei "eretikų" spaustuvėse be jokių sunkenybių esą galima išleisti knygas daug gražiau ir pigiau negu savojoje. Iš to galima padaryti išvadą, kad spaustuvėje buvo techniškų trūkumų. Ir kitos spaustuvės Vilniuje nepasiekė olandiškų spaustuvių tobulumo, bet jų lygis buvo aukštesnis.
Kai Alabianus kalba apie kitas geresnes Vilniaus spaustuves, jis bus turėjęs galvoje protestantus (Lęczyc-kį ir Karcaną). Veikliausias tada buvo Karcanas, nes jis patiekdavo daugiausia leidinių. Šalia techniškų spaustuvės kliūčių Alabianus savo laiške nurodinėjo ir kitus nepatogumus. Spaustuvės reikalai, jo nuomone, jėzuitus išblaško ir žaloja jų dvasią. Kolegijoje gyvena spaustuvininkai pasauliečiai, o jų dauguma esą eretikai. Protestantai 16-me amžiuje spaustuvių srityje pirmavo ir rodė daug didesnį veiklumą už katalikus. Jie turėjo ir labiau prityrusius spaustuvininkus, be kurių negailėjo apsieiti nė jėzuitai. Alabianus prieš juos griežtai pasisako, pabrėždamas, kad tokie spaustuvininkai esą girtuokliai ir blogo gyvenimo. Darbe jie apgaudinėja. Pvz., vienas eretikas raidžių liejikas, kurs dažnai gerdavęs, buvo pažadėjęs per penkias savaites nulieti raides. Tačiau jį reikėję maitinti devynis mėnesius; jo nulietos raidės buvo visai netikusios, viską reikėję perdirbti iš naujo. Spaustuvėje su tokiais žmonėmis visą dieną turįs pasilikti broliukas. Tokie spaustuvininkai kenkią jėzuitams, žemina kolegiją ir jos vadovybę.
Žymus jėzuitas P. Skarga informuoja, kad jo knyga prieš protestantus negalėjusi laiku pasirodyti todėl, kad protestantų įkalbėtas spaustuvininkas išgrobęs svarbiausius tipografinius instrumentus ir visas lotyniškas matricas. Jis pabėgęs pas eretikus. Taigi, jėzuitų literatūrinei veiklai protestantai vis bandydavo kenkti. Spaustuvės apvogimai ir vėliau kartojosi. Bet buvo ir kitų veiksnių, kurie sunkino jėzuitams darbą.
Kolegijos rektorius Alabianus priskaičiuoja eilę ir kitų sunkenybių bei nepatogumų. Vilniuje esą nepatogu laikyti spaustuvę, nes reikia iš labai toli trauktis viską, kas yra reikalinga spaustuvei. Spaustuvė ne visuomet turinti darbo, o spaustuvininkus vis tiek reikia išlaikyti. Išspausdinus knygas, vėl atsiranda naujų bėdų. Tada iškylančios platinimo sunkenybės. Jėzuitai labai saugojosi girdėti priekaištų, kad jie, valdydami spaustuvę, verčiasi knygų prekyba. Tad rektorius ir įrodinėjo, kad jėzuitams netinka pardavinėti knygas. O jeigu knygas reikia nemokamai dalinti, tai kas nors turi padengti išlaidas. Kadangi visų knygų negalima išdalinti, tai knygininkai plėšia už jas žymiai didesnę kainą.
Tačiau jėzuitų provincijolo Jono Campanus pažiūros spaustuvės atžvilgiu buvo skirtingos, todėl rektoriaus neigiami išvedžiojimai tuoj nesusilaukė generolo aiškaus atsakymo. 1587-93 m. spaustuvės reikalu korespondencija nutrūksta, o gal ji yra žuvusi. Spaustuvė ir toliau pasiliko jėzuitų rankose. Ant šios spaustuvės išleidžiamų knygų 1593 m. paskutinį kartą matome užrašą "ex typis N. Radzivill". 1594 m. jau yra užrašas "Vilnae, S. J." arba "ex typis academicis S. J."
Kai radvilinė spaustuvė perėjo į Akademijos rankas, jos bėdos nesiliovė. Vis reikėjo naudotis svetimais ir apmokamais specialistais. Vilniaus jėzuitų sąrašuose figūruoja tik vienas broliukas spaustuvininkas (1594 m.). Spaustuvės reikalams nedaug tepagelbėjo 1594 m. išleistos spaustuvės taisyklės. Berods, tai bus unikumas anuo metu Lietuvos ir Lenkijos spaustuvių istorijoje. Tie nuostatai (8 punktai) buvo per bendri. Buvo numatyta, kad spaustuvei vadovauja vienas jėzuitas tėvas, o šalia jo turi būti ir broliukas. Toliau kalbama apie patį darbą ir jo paskirstymą. Paminima, kokios rūšies knygos ir vadovėliai leidžiama. Rūpinamasi, kad darbas būtų gerai paskirstomas ir kad spaustuvininkai visada turėtų darbo. Tačiau iš šių nuostatų naujų dalykų nepatiriame.
Iš aprašymų matyti, kaip Radvila "Našlaitėlis" rėmė spaustuvę ir stengėsi, kad būtų atremtos plačiai skleidžiamos "užkrečiamos knygos" iš kalvinistų, arijonų ir schizmatikų spaustuvių. Radvila pridėjęs 1000 auksinų spaustuvės raidėms pagaminti ir kitiems patobulinimams įtaisyti. Bet didžiausia kliūtis buvo ta, kad jėzuitai vengė prekiavimo. Šitoji priežastis vertė sustabdyti net knygų spausdinimą. Buvo iškeltas reikalavimas, kad visos jėzuitų spausdintos knygos turi būti nemokamai išdalinamos.
Knygų dalinimas nemokamai
Knygų spausdinimas nemaža kainavo, todėl, norint jas žmonėms dalinti nemokamai, reikėjo surasti kokį nors geradarį, kurs apmokėtų spausdinimo išlaidas. Toje srityje davė pavyzdį Steponas Batoras, skleisdamas katalikiškas knygas, saugojančias žmones nuo klaidingo tikėjimo. Prieš plačiai pasklidusias eretikų knygas Tridento susirinkimo nuostatai reikalavo platinti ypač katalikiškus katekizmus. 17-jo amžiaus sinodai užsimena apie religinių knygų dalinimą kunigams. Populiarusis žemaičių jėzuitas P. Šrubauskis, kaip rašo M. Valančius, "iwajres kningeles ir giesmes žemaijtiszkaj paraszes be piningu wargdienems kajszioje".
Kai kunigaikštis Radvila galutinai jėzuitams perleido spaustuvę, vėl iškilo klausimas, ką su ja daryti, kaip administruoti, kaip išrišti knygų dalinimo nemokamai klausimą. Apie tai patiriame iš 1594 m. Vilniaus jėzuitų korespondencijos. Paulus Bokša, pirmasis būsimas atskiros Lietuvos jėzuitų provincijos provincijolas, savo generolui Akvavivai kalbėjo apie spaustuvės sunkumus. Tačiau kitas jėzuitas, Vilniaus kolegijos dvasios tėvas anglas Adomas Brokus plačiai ir aiškiai generolui dėstė, kodėl vilniškė spaustuvė reikalinga ir kaip galima išvengti prekiavimo priekaišto. Niekur kitur aplinkui nesą katalikiškos spaustuvės, o Vilniuje esančios dvi protestantų spaustuvės, kurios kasmet leidžiančios "užkrečiančias knygas".
A. Brokui atrodė, kad Vilniaus jėzuitų spaustuvę uždarius, katalikai jau nebeturėtų kur knygas spausdinti. Krokuvos ir Poznanės spaustuvės esančios nuo Vilniaus 500 itališkų mylių ir jos visuomet yra užimtos. Be to, iš kitur gabenamos knygos yra daug brangesnės, negu Vilniuje spausdinamos. Todėl jis prašė, kad Vilniaus jėzuitams būtų leista ir toliau spausdinti knygas. O kad jie patys neužsiimtų knygų prekyba, jos turi būti atiduodamos knygininkui, kurs, jas pardavęs, atlygintų spaustuvės išlaidas.
Dar įdomesni yra du Broko laiškai, rašyti po aštuonių mėnesių, kai jėzuitų spaustuvė generolo įsakymu turėjo savo darbus sustabdyti. Apie jėzuitų generolo ištarmę patiriame 1595 metais. Po to jėzuitai vis nesiliovė rašyti generolui ir įrodinėti, kad yra būtina išlaikyti Vilniuje tą vienintelę katalikišką spaustuvę.
Jėzuitų spaustuvės reikalingumas
Radvilinėje spaustuvėje kaip tik buvo spausdinama lietuviška Postilė ir lietuviškas "Katekizmas su maldomis", kai atėjo generolo Akvavivos parėdymas. Jis numatė dvi galimybes: arba spaustuvę reikia perleisti kokiam krikščioniui, arba surasti kur nors spausdinimui lėšų ir knygas dalinti nemokamai. Buvo pagriežtin-tas nuostatas, kad jėzuitai negali užsiimti prekyba.
Jėzuitų provincijolas nematė galimybių įvykdyti vieną ar kitą savo generolo pasiūlymą, todėl nutarė spaustuvę tuoj uždaryti. Lietuviškų knygų spausdinimo darbas sustojo. Bet kadangi provincijolas ir jo patarėjai, generolo dekretą gavus, nebuvo vienos nuomonės, tai buvo sutarta, kad kiekvienas patarėjas atskirai pareikš Romai savo nuomonę. Tuoj pradėjo eiti į Romą provincijolo patarėjų laiškai: Branto, Broko, Smigleckio ir Bartšo. Visokiais būdais jie stengėsi įrodinėti spaustuvės reikalingumą Vilniuje. Visi jie vieningai šaukė, kad toji spaustuvė esanti vienintelė katalikų spaustuvė Lietuvoje. Kitos spaustuvės esančios labai toli.
Jonas Brantas labai rūpestingai dėstė jos didelį reikalingumą kovoje su protestantais. Jam atrodė labai griežtas spaustuvės uždarymas, nes jis pats šį tą rašinėjęs ir 1596 m. išleidęs savo pamokslą svetimoje Goldo spaustuvėje. Jis labiausiai kreipė dėmesį į tai, kad negalėjo pas jėzuitus spausdinti ir tie, kurie visas savo lėšas tam reikalui davė. Martynas Smigleckis, kuris dar daugiau rašė lotyniškai ir lenkiškai, baugino generolą, kad, spaustuvei užsidarius, dar labiau papilsiančios protestantų knygos. Jis rašo, kad jo knyga prieš arijonus apie Kristaus dievybę kainavusi 500 auksinų. Šiaip knygas Lietuvoje sunku parduoti. Didikai viską praleidžia savo ištaigingų namų reikalams, bet knygoms pinigų gailisi. Tiesa, buvęs sumanymas spaustuvę perleisti žmogui su turtu ir atsakomybe, bet surasti tokį, kurs perimtų spaustuvę ir platintų knygas, yra sunku. Jis visaip įrodinėjo būtiną reikalą jėzuitams tą spaustuvę sau pasilaikyti, nes jokios kitos galimybės nesą.
Daukšos Postilės spausdinimas Giedraičio lėšomis
Plačiau ir aiškiau jėzuitų spaustuvės reikalus palietė 1595 m. pavasarį Adomas Brokus. Jeigu jo laiške prieš aštuonis mėnesius apie Vilniaus spaustuvės naudingumą buvo kalbama tik bendrais žodžiais, tai dabar jis įrodinėjo spaustuvės reikalingumą, pasiremdamas joje spausdinamais lietuviškais leidiniais. Iš jo laiško matyti, kad lietuviški rankraščiai jau buvo patekę spaustuvėn tarp 1594 ir 1595 metų.
Atrodo, kad Brokus tiksliau negu kiti žinojo apie šioje spaustuvėje spausdinamas lietuviškas knygas. M. Giedraičio rūpesčiu kan. N. Daukšos išverstoji Vujko Postilė buvo išspausdinta 1599 metais. Tačiau vėliausiai 1595 m. Postilės vertimas jau buvo Vilniaus Jėzuitų rankose. Delsimo priežastys aiškėja iš A. Broko laiško. Jis generolui rašo: "Žemaičių vyskupas už savo lietuvišką postilę (pro sua postella Lituanica), kurią jam pažadėjome gavėnioje prieš kolegijos vizitaciją išspausdinti, atsiuntė 500 auksinų apmokėti daliai spausdinimo išlaidų." Bet toliau Brokus dėsto, kad provincijolo sutvarkymu pinigai buvę atgal grąžinti vyskupui. Brokui buvę pavesta vyskupui paaiškinti, kad negalima pas jėzuitus spausdinti, jeigu vėliau nebus visi egzemplioriai nemokamai išdalinti, kad nebūtų įtarinėjimo, jog savo spaustuvėje užsiimame prekyba.
Bet Vilniaus jėzuitai M. Giedraičio leidžiamos knygos reikalą suprato ir pasiryžo keblioje padėtyje pagelbėti, kai provincijolas viską buvo sustabdęs. Paties provincijolo pavedimu Brokus norėjo vyskupą užtarti ir aiškino generolui, kad pats Giedraitis atvyko Vilniun (1595. V. 20). Vyskupas norįs paskubinti spausdinimą, o išlaidoms jis jau turįs surinkęs pinigus. Giedraitis esąs labai neturtingas, turįs tik apie 3000 auksinų metinių pajamų. Jis turįs išmaitinti didelę šeimą. Sunku yra tokią didelę sumą pinigų išleisti postilės spausdinimui ir paskui ją dovanai dalinti. Bet jeigu tos rūšies knygos nebus spausdinamos, bus pakenkta daugelio dvasinei gerovei.
Susirašinėjime, tiesa, niekur nėra minima vertėjo N. Daukšos pavardės, bet iš visko aiškiai matyti, jog tai buvo ta pati jėzuito Vujko postilė. Iš Broko laiškų aiškiai matyti, jog postilė 1595 m. pradžioje buvo paruošta spaudai ir visa išlaidų našta gulėjo ant vysk. Giedraičio pečių.
Lietuviškas Katekizmas Vilniaus vyskupijai
Dar sunkesnis klausimas yra su lietuviškuoju katekizmu, kurio išspausdinimu rūpinosi Vilniaus vyskupijos administratorius. Ir apie tai patiriame iš Broko laiško generolui (1595. IV. 188.). Jis rašo, kad Vilniaus vyskupijos administratorius (prel. Vainius) "norėjo duoti mums spausdinti vyskupijos lėšomis lietuvišką katekizmą, o garbusis ponas Žemaičių vyskupas geidė tokiu pat būdu išspausdinti savo lėšomis lietuvišką postilę. Kiekvienas jųdviejų paskui numatė visus išspausdintus egzempliorius sau pasiimti; ir tada planavo arba juos dovanai dalinti, ar perduoti knygininkams juos paskleisti."
Toliau Brokus aiškina, kad reikia tokias knygas išspausdinti, ypač tuose kraštuose, "kurie labai biauriai yra užkrėsti erezijų ir pagonybės". O tokių knygų Lietuvoje labai reikia, "nes labai nedaug šituose kraštuose yra tokių žmonių, kurie tos rūšies spausdiniams duotų lėšų", ir praėjusiais metais jėzuitų spaustuvėje tebuvusios išspausdintos vos trys ar keturios knygos.
Čia mus domina klausimas, koks buvo tas Vainiaus atiduotas spausdinti lietuviškas katekizmas. Gal jis buvo tas pats tuo metu Daukšos išleistas katekizmas? Kad ir nėra tikslių duomenų, tačiau kai kurios aplinkybės paaiškina, jog čia eina kalba apie visai kitą lietuvišką knygą, t. y. apie kitą Ledesmos katekizmo vertimą.
Reikia pažymėti, jog anais laikais kiekvienas vyskupas, ypač ėmus vykdyti diecezijose Tridento nuostatus, rūpinosi tik savo vyskupijos pastoracijos reikalais. Pagal Tridentiną vyskupas turėjo rūpintis savo vyskupijoje naujų kunigų paruošimu, seminarijų steigimu, bet paprastai ir spausdinti leidiniai, kuriuos vyskupas savo vyskupijos lėšomis spausdindavo, buvo daugiau skiriami savai diecezijai. Kiekvienas vyskupas rūpinosi pirmiausia savo diecezijos katekizmu, išspausdindamas atitinkamą kiekį. 1595 m. N. Daukša buvo išvertęs katekizmą Medininkų vyskupijai. Vilniaus vyskupijai reikėjo savo katekizmo. Jis ir buvo pradėtas spausdinti pas jėzuitus 1595 m. pavasarį. Charakteringa, kad kiekviena iš abiejų lietuvių vyskupijų tais pačiais metais rūpinosi savo katekizmo išleidimu.
Papildomų žinių šiuo klausimu mums duoda vokiečio F. Bartšo laiškas generolui (1595 m.). Bartšas buvo žymus Vilniaus jėzuitas. Vėliau jis ėjo provincijolo pareigas, tapo Žigimanto Vazos nuodėmklausiu ir parašė poleminių religinių raštų vokiškai ir lotyniškai. Matydamas, jog iš tolimos Romos atėję griežti sprendimai nepaiso vietos reikalavimų, jis siūlė daryti išimtį tiems, kurie patys savo lėšomis knygas spausdinosi ir patys jas atsiimdavo. Jis tekalba apie lietuvišką katekizmą su maldomis, kuris jau turėjo būti spausdinamas.
Bartšas motyvuoja, kad tas "darbas jau seniai yra pageidaujamas, juo labiau, kad jis dar nematytas šiame krašte, nes iki šiol ta kalba vargu ar yra pasaulyje pasirodžiusi kokia katalikiška knyga". Toliau jis prideda, jog tą katekizmą išvertę "dievobaimingi vyrai", suorganizavę jam išleisti lėšų ir buvę pasirengę jį dovanai išdalinti. Gaila, kad iš to laiško nematyti, kas buvo vertėjas. Atrodo, kad jeigu tą katekizmą būtų vertęs vienas iš jėzuitų, kurių tarpe tada jau buvo eilė lietuvių, Bartšas nebūtų savo generolui nutylėjęs, kad tai "mūsiškių" darbas. Pasakymu "dievobaimingi vyrai" Bartšas, be abejo, galvoje turėjo ne savo ordino narius.
Jeigu Vilniaus vyskupijos administratorius Vainius rūpinosi to katekizmo išspausdinimu, tai prieš tai galėjo jis pasirūpinti ir jo išvertimu. Ar pats Vainius mokėjo lietuviškai, neaišku. Tik žinome, kad jo brolis vyskupas mokėjo lietuviškai. Galėjo katekizmo vertėju būti Vilniaus kapitulos kanauninkas Nik. Pacas, M. Giedraičio įpėdinis Žemaičiuose (nuo 1610 m.). Jis buvo žinomas lietuvių kalbos mėgimu. Jis yra bandęs net lietuviškai eiliuoti. Jis galėjo būti ir iki šiol nesurasto Kanizijaus katekizmo vertėjas. Tai yra tik spėliojimai, nieko tikra šiuo klausimu šaltiniuose neužtinkame.
Jeigu vertėjo klausimas lieka galutinai neišaiškintas, bet nėra jokio abejojimo, kad 1595 m. buvo norima išleisti atskirą katekizmą Vilniaus vyskupijai, ir Brokus, kuris labiausiai buvo informuotas, kalbėjo kaip tik apie tai. O Bartšas norėjo išgelbėti, kad nebūtų uždaryta spaustuvė, nes katekizmą jis laikė būtinai išspausdintinu. Vyskupui M. Giedraičiui, tiesa, pasisekė nugalėti sunkumus, ir bent po ketverių metų buvo išleista postilė. Bet visai kitokio likimo susilaukė katekizmas. Jis nebuvo užbaigtas spausdinti. Pats vertimas dingo. Kaip tai atsitiko, nežinome. Katalikų ir protestantų polemikoje, kai priešingosios pusės spaustuvė nebūdavo saugi, galėjo būti visokių priežasčių.
Apie katekizmo vertimo žuvimą patiriame po dešimties metų iš naujo Ledesmos katekizmo lietuviško vertimo įžangos (1605 m.). Atrodo, kad kan. N. Daukšos "žemaitiškai" išverstas katekizmas Vilniaus vyskupijos žmonėms buvo sunkiai suprantamas. Tad nežinomas autorius iš naujo lietuviškai išvertė Ledesmos katekizmą. Anonimas sako: "Tu Ledesmos Catechismu iž nauio perguldziau, kuris iau pirma to, buo pergulditas ir, nežynau kayp, nugayszyntas".
Iki šiol mūsų literatūros ir kultūros istorikai šitą Anonimo įvado vietą aiškindavo, kaip vertėjo skundą, kad 1608 m. Daukšos katekizmo jau nebuvę galima rasti. Bet šią vietą esame linkę kitaip suprasti. Čia eina kalba ne apie Daukšos katekizmą, o apie Vilniaus vyskupijos 1595 m. katekizmo vertimą, kuris dėl spausdinimo darbo sustabdymo pražuvo. Reikia atkreipti dėmesį į naujo katekizmo vertėjo įvado žodžius: "ir nežynau kayp nugayszyntas". Žodis "nugayszyntas" reiškia prapuldytas, pražuvęs, dingęs. Bet juk Daukšos katekizmas nežuvo. Jeigu jo leidimo tada jau nebūtų buvę, tai Anonimo būtų buvę kitaip pasakyta. Jis jokiu būdu nebūtų pažymėjęs, kad jis nežino, kaip tas pirmasis Ledesmos katekizmo vertimas dingo.
Pagaliau užtenka mesti žvilgsnį į E. Sittig'o išleistą interlinearinį tekstą. Jis aiškiai parodo, jog 1605 metų katekizmo vertėjui Daukšos katekizmas buvo žinomas. Jis savąjį tekstą ir taisė iš Daukšos "žemaitiško" į "lietuvišką", pritaikydamas Vilniaus vyskupijai. Tad prof. V. Biržiška 1948 m. teisingai pastebėjo, jog N. Daukšos katekizmas 1605 m. nebuvo "nugayszyntas".
Yra dar vienas įrodymas, jog "nugaišinimas" taikomas 1595 m. Vilniaus vyskupijos katekizmui, kuris niekada nebuvo išspausdintas, o tik “perguldytas". Vilniaus vyskupijos 1602 m. sinodo nutarimas, kurį mini J. Estreicheris ir Vcl. Biržiška, kalba apie lietuvišką katekizmą. Tą tekstą galima suprasti tik kaip Vilniaus vyskupo Benedikto Vainiaus pažadą vyskupijai ateityje parūpinti Kanizijaus ir Ledesmos katekizmų lietuviškus vertimus. Vadinasi, įvairių šaltinių duomenys rodo, jog 1595 m. Vilniaus vyskupijai skirtasis vertimas buvo dingęs. Dar 1602 m. toje srityje nieko nebuvo padaryta, ir tik 1605 m. buvo išleistas vyskupijai katekizmas, kurį vyskupas prieš trejus metus buvo žadėjęs.
Iš to, kas pasakyta, matome, kad dešimties metų laikotarpyje (1595-1605) Ledesmos katekizmas iš lenkų kalbos buvo išverstas į lietuvių tris kartus: be Daukšos vertimo Medininkų vyskupijai, buvo tais pat metais jis verstas Vilniaus vyskupijai. O kadangi vilniškis vertimas žuvo, buvo jis vėl iš naujo išverstas 1605 m.
Pirmojo lietuviško katekizmo (1585?) klausimu
Tenka labai apgailestauti, kad archyvuose iki šiol nieko nepasisekė rasti pirmojo lietuviško Kanizijaus katekizmo vertimo klausimu. Apie tai prof. J. Gerullis ir Dr. V. Falkenhahn davė naujų duomenų, kuriuos prof. Vcl. Biržiška išryškino. Kas buvo išvertęs tą katekizmą, nepasisekė iki šiol susekti jokių pėdsakų. Galima tik samprotauti, kad jį galėjo versti N. Pacas arba koks nors jėzuitas. Bendrai, tada Kanizijaus katekizmas buvo verčiamas į visas kalbas. Kai jėzuitas A. Posevinas lankė Lietuvą, Rusiją ir Švediją, jis labai išplėtė akciją versti Kanizijaus katekizmą.
1583 m. pavasarį Posevinas įrodinėjo nuncijui Bolognetti, jog būtų gera, kad Kanizijaus katekizmas būtų skaitomas žemesnėse universiteto ir parapijų mokyklose. Jis sakė, kad žmonėms katalikų mokslą reikia aiškinti liaudies kalba: latviškai, estiškai, vokiškai, lietuviškai. Šalia keturių pagrindinių Livonijos kalbų, kurios vartojamos pastoracijoje, religinių knygų reikia taip pat duoti danams ir suomiams. Šitokiu būdu buvo iškeltas ir Kanizijaus katekizmo reikalingumas lietuviams. Apie jo mokymo reikalą Posevinas Krokuvoje 1583 m. buvo išspausdinęs knygutę. Ypač jam rūpėjo misija rytų slavuose, todėl jis vis rašo apie Kanizijaus katekizmo spausdinimą, primindamas net jo platinimą tarp totorių.
Kai Posevinas lankėsi Pabaltijyje, išvystė didelę akciją Kanizijaus katekizmui versti ir kitoms katalikiškoms knygoms spausdinti. Gausioje jo korespondencijoje su Grigaliaus XIII-jo sekretoriumi, su nuncijum ir su vyskupais vis apie tai kalbama. Nors nė karto Posevinas įsakmiai neužsimena apie reikalą Kanizijaus katekizmą išversti lietuviškai, tačiau, įsiskaičius į jo laiškus šiuo reikalu, peršasi išvada, jog pirmasis lietuviškas Kanizijaus katekizmo vertimas atsirado Posevino vizitų Pabaltijyje pasekmėje. Jis labai rūpinosi Tridento nuostatų vykdymu šiuose kraštuose.
* * *
Šios pastabos apie Vilniaus jėzuitų spaustuvę ir ten išspausdintas lietuviškas knygas dar jokiu būdu negali reikšti šio klausimo atbaigto nušvietimo. Archyvuose, pirmoje eilėje jėzuitų ir Vatikano, gali dar atsirasti naujos medžiagos, kuri dar labiau nuskaidrins kai kuriuos sunkiai išnarpliojamus lietuvių kultūros istorijos klausimus.
Zenonas Ivinskis
_________________ Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|