Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Sąjūdžio kūrėjas, ramuvietis Romualdas Ozolas (1939 - 2015) - Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija- Žygeiviai ir ramuviečiai: tautinis, kraštotyrinis, paminklosauginis, gamtosauginis ir etnokultūrinis sąjūdis » Žygeivių ir Ramuvos judėjimų kūrėjai. Šiuose judėjimuose dalyvavę žmonės

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Sąjūdžio kūrėjas, ramuvietis Romualdas Ozolas (1939 - 2015) - Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Sąjūdžio kūrėjas, ramuvietis Romualdas Ozolas (1939 - 2015) - Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys

Parašytas: 17 Lap 2008 23:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Romualdas_Ozolas

Romualdas Ozolas (1939 m. sausio 31 d. Joniškėlyje, Pasvalio rajone – 2015 m. balandžio 6 d. Vilniuje) – Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas.

Turinys

1 Biografija
2 Bibliografija
3 Įvertinimas
4 Šaltiniai
5 Literatūra
6 Nuorodos

Biografija

1957 m. baigė Bazilijonų vidurinę mokyklą. 1957–1962 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultete. 1965–1968 m. žurnalo „Kultūros barai“ redakcijos atsakingasis sekretorius, skyriaus redaktorius. 1968–1973 m. VU aspirantas, 1973–1989 m. dėstytojas. 1973–1990 m. SSKP narys. 1975–1980 m. dirbo LSSR MT sekretoriate. 1980–1989 m. „Minties“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1988–1990 m. savaitraščio „Atgimimas“ redaktorius.

1988–1990 m. Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas. 1989–1990 m. savarankiškosios LKP, jos biuro narys. 1989–1990 m. LSSR AT deputatas. 1990–1992 m. LR AT deputatas, Nepriklausomybės akto signataras. 1990–1991 m. ministrės pirmininkės Kazimiros Prunskienės pavaduotojas. [1] 1990–1993 m. Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, LR valstybinių derybų su SSRS, vėliau su Rusija delegacijų narys.

Nuo 1992 m. Lietuvos centro judėjimo, nuo 1993 m. Lietuvos centro sąjungos pirmininkas. 1992–1996 m. ir 1996–2000 m. LR Seimo narys. [2] 2002 m. išrinktas į Varėnos rajono savivaldybės tarybą. [3] 2008 m. dalyvavo įsteigiant Lietuvių tautinį centrą, narys nuo jo įkūrimo. [4] Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas. 2012 m. buvo Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ apskritojo stalo pirmininku.

1994–1995 m. LR Seimo Geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti vykdomasis direktorius, Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti narys. LR Seimo narių grupės Karaliaučiaus krašto lietuviams remti narys. Lietuvos ir Ukrainos draugystės draugijos pirmininkas. Baltijos Asamblėjos narys nuo jos įkūrimo, jos Nacionalinio saugumo ir užsienio reikalų komiteto narys. NATO komisijos narys. Laikraščio „Atgimimas“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius. Parengė publikacijų geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Nuo 2012 m. žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ vyr. redaktorius.

Bibliografija

Lietuvių filosofijos istorijos bruožai: straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vilniaus V. Kapsuko universitetas, 1978. – 252 p.
Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją: filosofijos istorija jaunuomenei. – Vilnius: Vyturys, 1988. – 213 p. – ISBN 5-7900-0008-8
Pirmieji atkurtosios nepriklausomybės metai. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992. – 112 p.
Atgimimo ištakose: 1970–1980 m. Lietuvos kultūros gyvenimo štrichai. – Vilnius: Pradai, 1996. – 568 p. – ISBN 9986-776-13-9
Išsivadavimas: 1971–1984 m. asmeninio dvasinio gyvenimo štrichai. – Vilnius: Pradai, 1998. – 611 p. – ISBN 9986-776-24-4
2001-ieji. Lietuva: politinis metų portretas. – Vilnius: Mintis, 2002. – 446 p. – ISBN 5-417-00838-9
2002-ieji. Lietuva: politinis metų portretas. – Vilnius: Mintis, 2003. – 463 p. – ISBN 5-417-00851-6
2003-ieji. Lietuva: politinis metų portretas. – Vilnius: Mintis, 2004. – 466 p. – ISBN 5-417-00858-3
2004-ieji: Lietuva: antrosios Respublikos pabaiga. – Vilnius: Mintis, 2005. – 294 p. – ISBN 5-417-00880-X
Lietuva. 1998–2000 metai. Istorija karštomis pėdomis. – Vilnius: Mintis, 2005. – 339 p. – ISBN 5-417-00888-5
Lietuva. 1994–1997: istorija karštomis pėdomis. – Vilnius: Mintis, 2007. – 446 p.: portr. – ISBN 978-5-417-00917-4
Lietuva. 1990–1993: istorija karštomis pėdomis. – Vilnius: Mintis, 2008. – 355 p. – ISBN 978-5-417-00944-0
Į saulėlydžių krantą: Lietuvos gyvenimo ES užrašai: faktai ir mąstymai, 2004–2005 m. – Vilnius: Diemedis, 2008. – 338 p. – ISBN 978-9986-23-148-6
Kodėl griūva mūsų pilys: politinė publicistika, 2004–2008. – Vilnius: „Diemedžio“ leidykla, 2008. – 199 p. – ISBN 978-9986-23-141-7
Paskui greičiausią pelną: Lietuvos gyvenimo ES užrašai: faktai ir mąstymai, 2006–2007 m. – Vilnius: Diemedis, 2008. – 350 p. – ISBN 978-9986-23-149-3
Nepriklausomybė alternatyvų neturi: Lietuvos gyvenimo ES užrašai: faktai ir apmąstymai, 2008 m. – Vilnius: Diemedis, 2009. – 262 p. – ISBN 978-9986-23-151-6
Ant imperijos slenksčio: Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai: faktai ir mąstymai 2009 m. – Vilnius: Diemedis, 2010. – 294 p. – ISBN 978-9986-23-159-2
Aušros raudoniai: sugyvenimai, arba 1990–1992 m. dienoraščių puslapiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąj. leid., 2010. – 662 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-39-643-7
Per lėtinį bankrotą: Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai: faktai ir mąstymai, 2010 m. – Vilnius: Diemedis, 2011. – 310 p. – ISBN 978-9986-23-164-6
Valstybės atkūrimas: Lietuvos parlamentas, 1990–1992 / Romualdas Ozolas, Birutė Valionytė. – Vilnius: Artlora, 2013. – 512 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-37-3

Įvertinimas

1991 m. Stasio Šalkauskio premija
2000 m. DLK Gedimino 2 laipsnio ordinas [5]
2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis [6]
2019 m. Vilniuje, ant namo Teatro g. 11, kuriame Romualdas Ozolas gyveno 1978-1991 m., buvo atidengta atminimo lenta.[7]

Šaltiniai

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaiesk ... l?p_id=109
1996–2000 m. kadencijos Seimo narys
http://www3.lrs.lt/rinkimai/2004/seimas ... 295267.htm
Išsibarsčiusios tautinės jėgos buriamos į Lietuvių tautinį centrą, 2008-08-20
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaiesk ... p_id=95594
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaiesk ... _id=293024

http://alkas.lt/2019/10/24/vilniuje-ati ... kos-video/

Literatūra

Supratimai: parinktos 1956–2006 m. metafizinio dienoraščio mintys / Romualdas Ozolas (sud. Audronė Daugnorienė). – Vilnius: Naujoji Romuva, 2007. – 728 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9768-4-4

Ramuvietis Romualdas Ozolas

Šaltinis - http://www.ziemgala.lt/lt/zurnalas-ziem ... -portretui
http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/7_guscius.pdf

ISSN 1392-3781 ŽIEMGALA 2008/1

Alfredas Guščius

„UŽSIMOJAU IKI GALO ... NIEKO NEBOSIU!“
Keli štrichai Romualdo Ozolo portretui

http://www.ziemgala.lt/z/20080107.jpg

Griunvaldas. Žalgirio mūšio sukakties minėjimas. 1990. Nuotraukoje pirmasis iš kairės – R. Ozolas, antrasis – V. Landsbergis. Iš R. Ozolo archyvo

Romualdą Ozolą – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarą, politikos ir kultūros veikėją, mokslininką, filosofą – pirmą kartą išvydau, berods, 1970 metais Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkime. Jame dalyvavau kaip literatūros kritikas, jis – kaip novelistas. Abu esame baigę lietuvių filologijos mokslus Vilniaus universitete, tik jis gerokai anksčiau – 1962-aisiais (gimė R. Ozolas 1939 metų sausio 31 dieną Joniškėlyje, baigė Šiaulių rajono Bazilionų vidurinę mokyklą). Kai aš studijavau, jis jau dirbo mokytoju, kraštotyros metodininku, žurnalistu, buvo vienas iš žurnalo „Kultūros barai“ steigimo iniciatorių.

Paskelbęs periodikoje keletą novelių, literatūros padangėje vėliau R. Ozolas taip pat galėjo sušvytėti, nes buvo parengęs įdomų rinkinį, kurio stiliaus savitumo, idėjų drąsumo, deja, pabūgo jaunųjų literatų kuratoriai. Todėl pamažu jaunasis literatas pradėjo krypti filosofijos link. 1968–1973 metais jis – VU filosofijos aspirantas, žurnalo „Problemos“ atsakingasis sekretorius. Po poros metų pasiekė gandas, kad R. Ozolas įsidarbino LTSR Ministrų tarybos sekretoriate. Mums, literatams, tai buvo netikėta. Bet kai kartą sutikau jį Kazio Giedrio gatvėje, prisipažino toje institucijoje nebedirbąs – nusibodęs kanceliarinis darbas, išsausėję smegenys. Ir ironiškai pašmaikštavo: „Taigi dabar pas Aleksandrą Česnavičių laisva vieta“.

Įsimintinas buvęs susitikimas 1988 m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje, literatūros kritikos skyriuje. Tai buvo produktyvus laikas: politikoje – garsioji M. Gorbačiovo „perestroika“, mene, literatūroje, publicistikoje – demokratinės atmosferos lig tol buvusioje stagnacinėje visuomenėje formavimasis, kritinės filosofinės minties vystymasis. Plačiai skambėjo Viktoro Astafjevo, Jurijaus Trifonovo, Valentino Rasputino apysakos, Otaro Čiladzės romanas „Amžinybės dėsnis“, Tengizo Abuladzės filmas „Atgaila“ ir ypač Čingizo Aitmatovo romanai „Ilga kaip šimtmetis diena“, „Ešafotas“. Dvasiškai intensyvus ir politiškai viltingas laikas įkvėpė ir ne vieną lietuvių intelektualą, pažadino tautinę savimonę, patriotizmą.

Ryški tapo filosofo, publicisto, socialinio kritiko R. Ozolo figūra. Ir į jo rankas buvo patekęs atgarsį visuomenėje sukėlęs Č. Aitmatovo romanas „Ešafotas“, tapęs rimtu išbandymu kritikams, filosofams. R. Ozolas vienas pirmųjų perprato sudėtingo kūrinio kodą, parašė išsamų autoriaus meninius ieškojimus, sovietinės tikrovės kritiką palaikantį straipsnį. Atėjo į savaitraščio redakciją pasidomėti dėl jo likimo: ar nepabūgome, ar nenukišome į stalčiaus gilumą? Pagyriau jį už pilietinę drąsą, politikos ir kultūros sąsajų šio romano novatoriško turinio atskleidimą. Knietėjo sužinoti, ar periodikoje pasirodantys drąsūs, sovietinę imperijos sampratą griaunantys (vadinasi, klibinantys ir tos valdžios pamatus) jo straipsniai nėra atsitiktinumas...

„Ne! – tvirtai atrėžė. – Viskas, vyrai, labai sąmoninga, užsimojau iki galo, kad ir iki kalėjimo, nieko nebosiu!“

Devintojo dešimtmečio pabaiga buvo ir sudėtingas, ir romantiškas laikas. Tokios paprastai būna didelių permainų bei revoliucijų išvakarės. Kiekvienas ryškus laikmetis pareikalauja ryškių veikėjų, herojų, asmenybių. Tai abipusė sąveika tarp laiko ir individo, jie vienas kitam padeda, vienas kitą stumia, gimdo. Didžiausių pajėgų žmogui reikia kraštutinėse situacijose, viršūnėse ir bedugnėse. Ne veltui sakoma, kad norėdamas pažinti žmogų eik su juo į žygį, į žvalgybą, kopk į kalnus, leiskis į tarpeklius.

Su sąjūdininkais ir man teko dalyvauti ano meto politinėse gana pavojingose akcijose Vilniuje, Baltijos kelyje, Maironio gimtinėje, karštose apskritojo stalo diskusijose. Įsiminė ir viena akcija užsienyje.

Tai buvo 1989-ųjų birželis. Leningradas. Laivo „Iljičius“ denyje sukiojasi visas tuntas garsiausių to meto Lietuvos sąjūdininkų, pasiryžusių nuversti sovietinį okupacinį režimą ir atkurti nepriklausomą Lietuvą. Garsių visuomenės, kultūros veikėjų, mokslininkų – Algimanto Čekuolio, Broniaus Genzelio, Bronislovo Kuzmicko, Algio Degučio, Eglės Laumenskaitės, Jokūbo Minkevičiaus, Kazimiros Prunskienės, Vytauto Radžvilo, Antano Rybelio, Raimondo Rajecko, Arvydo Šliogerio tarpe buvo ir Romualdas Ozolas.

Visus juos subūrusi į Stokholme vyksiančią tarptautinę Baltų instituto konferenciją vežėsi tuometinio Stasio Šalkauskio fondo pirmininkė, „Logos“ žurnalo redaktorė Dalia Stančienė.

Taigi vėl regėjau šalia R. Ozolą, tačiau pajutau tarp mudviejų atsivėrusį plyšį, – ne iš blogos valios, bet iš reikalo, mat Romualdas jau buvo TSRS liaudies ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, vienas Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių, figūra, veikėjas, tarnaujantis bundančiai tautai, Lietuvai. Suvokiau, kad idėjos, idealai, tikslai – aukščiau asmeniškumų, draugysčių.

Bet jūra yra jūra, ji supa, išjudina mūmyse tūnančius vestibuliarinius centrus, pykina. Taip atsitiko ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo vėliau, nuo pastarųjų. Vienas per kitą kišame jam tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vandenį, užplikome arbatos, padedame įsitaisyti antrojo aukšto kajutės gulte, prašome nusiraminti, o patys išslenkame, paliekame jį viltingoje vienatvėje.

Jau kitą dieną Romualdas atsikėlė žvalus, atsigavęs. Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome universiteto viešbutyje, jis suskato rengti pranešimą konferencijai. R. Ozolas rašo, o Eglė Laumenskaitė redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu triūsė iki paryčių. To pranešimo neteko klausytis, bet Romualdą kalbantį girdėjau Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje, kurioje dalyvavo ir iš JAV atvykęs tėvynainis literatūrologas Rimvydas Šilbajoris. R. Ozolo tariami žodžiai labai tiko prie sueigos nuotaikos ir prie bendros mūsų misijos Stokholme. Bet ne vien Baltų institutas buvo jo kelionės taikinys.

Kartu su B. Genzeliu, A. Čekuoliu, V. Radžvilu jis „šturmavo“ Riksdagą (Parlamento rūmus), skambino, tarėsi, ieškojo Lietuvai palankių švedų parlamentarų. Regėdamas tokį sąjūdiečių veržlumą, gebėjimą siekti tikslo, matydamas, kad viso pasaulio lietuviai sujudę ir neramiai laukia viltingų politinių, socialinių permainų Tėvynėje, nejučia užsikrėčiau pats ir po vakaronės dienoraštyje išliejau mintis apie emigraciją, apie būtinybę vėl visiems lietuviams susirinkti, grįžti namo:

Vaišinate mus alumi, vynu ir šampanu,
tačiau girtėju ne nuo laipsnių, ne nuo kiekio,
ir ne „Rotondoj“ šioj svyruoju. Apskritai painu –
ne vien tik užstalėj šitoj, ir sieloj...
Graudu, kai kekę, nuo vaismedžio nuskintą,
sumindo sunkūs batai,
kai uogų syvai veržias tarsi kraujas, maišos su purvu...
... Šypsaisi, Juozai, Ona, Klemensai, Apolai,
o aš šaką, nulaužtą ir pamintą (dargi su žiedais margais),
ir vėl regiu...
Dėkingas jums už tai, kad ir jausmus šiltus, ir šneką
lietuvišką išlaikėte.
Ir vis dėlto rėkiu: „Neskainiokim daugiau nei kekių, nei šakų,
nelaužykim nuo gimtojo kamieno!“
Juk Lietuva tokia jautri – kaip krislas kūdikio šviesioj aky...
Ir lietuvaitės tegul neteka už švedų, nei maskvėnų:
„Mes norim būt Birutėmis!“ – tegul piršliams jos
šitaip drąsiai atsakys...“
Vaišinate mus alumi, vynu ir šampanu,
tačiau blaivesnis stojuos nuo kėdės, nei atsisėdau.
Žvelgiu į jus, galvoju – kieno mintis pirma panūs
link protėvių šalies plazdėt? Kurį nostalgija labiausiai ėda?
... Skalauja Baltija krantus – jau mes išplaukiam,
tuoj vėl Tėvynė mus į jungą saldų įkinkys...
Sugrįžkite! Visų Juozų, Onų, Apolų iš visų kraštų
pasaulio laukiam!
Juk tėviškei brangus nuklydėlis kiekvienas,
Kiekvienas Tremtinys...

Parašęs šias eiles, pradėjau galvoti, ar jos ne per kritiškos, ar toji metafora su „mindoma vaisių keke“ ar „nulaužta šaka“ neįžeis emigrantų jausmų? O jeigu jį parodyčiau sąjūdininkams, kurie dažniau važinėja, kurių ryšiai su išeiviais artimesni? Nutaikęs progą, perskaičiau jį „gintarinei ledi“ K. Prunskienei ir vitališkajam R. Ozolui. Neklydau taip pasielgęs: jų patartas, žodį paklydėlis pakeičiau į nuklydėlis, išeivių atžvilgiu švelnesnį žodį. Stebėjausi, kaip politinių įvykių verpete sugebama neprarasti poetinio žodžio jausmo, lyrinio subtilumo...

Prisimenu Romualdą ir kitoniškame „paveiksle“ – vieną vakarą universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė pūstašonis margas butelis. Stikliukas tebuvo vienas ir, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas šmaikščiai paklausė:

„Kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu? – šiek tiek sutrikęs perklausė profesorius. – Aišku, neigiamai“. „Neigiamai? – šyptelėjo Romualdas. – Na, kaip taip galima, neigiamai? Nuskriaudžiate save...“ Ir sukasi prie kito kompaniono.

Dar menu – tame pačiame Romualdo ir A. Čekuolio kambaryje diskutavome apie tarpnacionalinius santykius Lietuvoje, apie stiprėjančius Nepriklausomybės atkūrimo požymius. Tai, ką pasakė diskusijoje įsikarščiavęs Romualdas, mane smarkiai suneramino: „Bus kraujo, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be jo...“

Galvojau – išsipildys ar ne tokie pranašo tonu pasakyti žodžiai? Romualdo nuojauta neapgavo. Išsipildė...

Nepriklausomoje Lietuvoje R. Ozolas išliko ryškia politine figūra: jis – ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos narys, ir Kovo 11-osios Akto signataras, ir pirmosios Vyriausybės vicepirmininkas, ir Centro sąjungos įkūrėjas, ir Lietuvos kultūros kongreso tarybos narys.

Nežinau visų motyvų, kodėl jis nenuėjo kartu su Vytautu Landsbergiu, kurio pavaduotoju buvo Sąjūdžio laikais, ir netapo vienu iš Tėvynės sąjungos kūrėjų bei lyderių. Tikriausiai partinės autonomijos jam prireikė dėl to, kad savo įkurtoje organizacijoje galėtų atsiskleisti ir kaip filosofas, kultūrologas. Ir gal dėl to, kad jo Lietuvos ateities vizija buvo kitokia.

Daug dirbusiam, kovojusiam, rizikavusiam dėl nepriklausomybės R. Ozolui buvo sunkiau susitaikyti dar su viena priklausomybe – šį kartą nebe su rusiškąja, maskviške, bet su europietiškąja, briuseline. Būsimosios sunkios laisvės perspektyvą jam, reikia manyti, simbolizavo ir jo sūnaus Džiugo tragiška žūtis, įvykusi ne atvirose kovų barikadose, bet pradėjusių siausti tamsiųjų kontrrevoliucijos gaivalų užkulisiuose.

R. Ozolas buvo vadinamasis euroskeptikas, o šių eilučių autorius – eurooptimistas. Taigi tarsi ir skirtingos laikysenos, pozicijos naujo istorinio išbandymo Lietuvai atžvilgiu. Kas teisus? Tokį klausimą visus tuos metus, kai buvo karštai diskutuojama Lietuvos buvimo-nebuvimo Europos Sąjungoje (ES) dilema, kėlė ne vienas patriotas, inteligentas, intelektualas.

2003 m. balandį Lietuvos premjeras Algirdas Brazauskas pasirašė stojimo į ES sutartį. Optimistų smagratis įsisuko, ir jie 2003 m. gegužę įvykusį referendumą dėl narystės ES laimėjo. Jame dalyvavo 64 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių ir net 91 proc. dalyvavusiųjų pasisakė už Lietuvos narystę ES. Ir jau nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo oficialia ES nare.

Žinodamas R. Ozolo politines pažiūras, atidžiai sekiau ir vėlesnes jo „pranašystes“ apie laisvos Lietuvos ateitį. Gilinausi į jo pateikiamus opozicinius motyvus, argumentus. Jie buvo gana gilūs, svarūs, dažniausiai skelbiami „Atgimimo“, „Šiaurės Atėnų“ savaitraščiuose, Centro sąjungos portale, vėliau pasirodę atskiromis knygomis. Štai keletas R. Ozolo minčių iš „Šiaurės Atėnų“.

2003.VI.4 „Kokios melagingos propagandos imasi mūsų išvietintojai: kurie norim gyventi savo žemėj, esam euroskeptikai, kurie nenorim išvažiuoti iš Lietuvos, esam ne europiečiai, kurie norim, kad mūsų tauta nebūtų skriaudžiama ir naikinama, esam nacionalistai. Daugybė neigiamų apibūdinimų krinta ant mūsų galvų. O mes dar kenčiam ir tylim. Kodėl?! Juk esam patys didžiausi optimistai (kaip yra pareiškęs vienas užsienio šmaikštuolis: nes pesimistai seniai išvažiavo), maną, kad ne tik atlaikysim „europinę gerovę“, bet ir sukursim tikrai patikimą gyvenimą ir sau, ir savo vaikams.

Be nuolatinės gyvenamosios vietos negalėjo gyventi ir neišgyveno nė vienas žmogus, nė viena tauta. Išvykėlis susiliedavo su tais, pas kuriuos prisiglausdavo ir su kuriais susitapatindavo, tautos, persikėlusios į naujas vietas, arba nugalėdavo vietinius ir pagimdydavo savo dominuojamą kultūrą, arba žūdavo absorbuotos, o jei jas užpuldavo ar užplūsdavo – arba atsilaikydavo ir pačios susiurbdavo užkariautojus ar šiaip pavergėjus, arba irgi žūdavo absorbuotos. Nieko naujo ir dabar, nors visuotinai trimituojama apie globalizacijos esminį naujumą. Na, o jeigu jo ir esama, tai kodėl ne mes turim išeiti nugalėtojais? Lietuvių ambicija turi būti tokia, kad niekas nedrįstų galvoti, jog jie ko nors negali, o viso to rezultatas – galinga Lietuva“.

Kas patrauklu, vertinga R. Ozolo pilietinėje pozicijoje? Tautinio orumo, savigarbos, dvasinės tvirtybės ir ambicijos iškėlimas ir visokeriopas propagavimas! Čia pacituotoje pastraipoje nesunku išgirsti prieš 20 metų „Literatūros ir meno“ redakcijoje R. Ozolo ištarto pasižadėjimo „Vyrai, viskas labai sąmoninga, užsimojau iki galo, kad ir iki kalėjimo, nieko nebosiu!“ aidą. Gražų, laisvą žodį, įrodantį kalbėtojo asmenybės vientisumą, pažiūrų gilumą. R. Ozolas supranta, kad politinės nepriklausomybės iškovojimas tėra tik pirmas tautos žingsnis egzistencinės tapatybės išsaugojimo, orios istorinės laikysenos link. Kitaip tariant, nepriklausomybės iškovojimas tautai yra tas pat, kas brandos atestatas jaunuoliui: atestatas rankose, bet priešakyje – ilgas sudėtingas kelias, kurį reikės garbingai nueiti.

R. Ozolas mato, kaip lietuvių tauta su tuo atestatu rankose eina šlubčiodama, klaidžiodama ir net nusikalsdama. Regint tokią nelauktą pokomunistinės visuomenės turtinę ir socialinę diferenciaciją, nuskurdimą, dvasinį sutrikimą, neviltį, dažnai atvedančią iki savižudybių, gausų tautiečių emigravimą, kultūros, meno ir dorovės nuosmukį, idealistams, prie kurių priskirtinas ir R. Ozolas, negali neskaudėti širdies. Juk jis buvo pirmosiose gretose kovojant už naują, kokybiškai geresnę visuomeninę ir valstybinę santvarką.

Šimtatūkstantiniuose mitinguose Katedros aikštėje, Kalnų ir Vingio parkuose tarp kitų Naujo Ryto šauklių skambėjo ir tvirtas R. Ozolo balsas, kviečiantis siekti tautos laisvės, naujos demokratinės santvarkos, Lietuvos suklestėjimo. O šiandien jam maudžia širdį dėl to, kad ji klaidžioja, jau pasiekusi pagrindinius tikslus – įstojusi į NATO ir Europos Sąjungą. Matyt, dar maža laisvos valstybės pamatus pastatyti ant kapitalistinės, laisvos rinkos bėgių, dar nepakanka formaliai demokratiškų ir teisingų nuostatų deklaravimo Konstitucijoje, įstatymuose.

Kūrybingam ir laimingam tautos, visuomenės vystymuisi reikalingas ir sveikas dorovinis klimatas, tvirtas rėmimasis amžinosiomis moralinėmis vertybėmis, gilus dvasinis tikėjimas ir santarvė. O ji pasiekiama tik ekonominių svertų, įstatymų ir moralinių vertybių, gero dorovinio klimato vienybe, jų harmoninga konsteliacija.

Ne vienos stambios ūkinės ir finansinės naujos valstybės statybos klaidos Lietuvoje (bankų griūtys, tyčiniai įmonių bankrotai, privatizavimo grimasos, žemės „perkėlimai“ ir t. t.) būtų išvengta, jeigu ir Sąjūdžio, ir vėliau iš jo kilusios Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), ir 1992 metais į valdžią sugrįžusių neokomunistų – LDDP politinėse programose bei doktrinose pagarbią vietą būtų suradusi žymaus ilgamečio Čekoslovakijos Respublikos prezidento Tomašo Masaryko demokratiškai ir krikščioniškai suvokta tikėjimo, įsitikinimo, pažiūrų tolerancija ir tvirta nuostata – iš praeities rinktis gėrį!

T. Masarykas buvo įsitikinęs, jog praeitis nėra lemiantis argumentas filosofiniuose ir istoriniuose ginčuose, kadangi ji visada esti dualistinė – panorėjęs joje gali rasti ir gėrio, ir blogio. Taigi svarbiau, kam lyderis teikia pirmenybę. Dar savo karjeros pradžioje T. Masarykas pareiškė: „Aš remsiuosi tik praeities gėriu“. Tai toliaregiška čekų lyderio etinė (ir filosofinė) nuostata, leidusi išvengti jo tautai mūsų valstybės atkūrimo chaotiškumo, skausmingumo (jau minėtos ekonominės-finansinės destrukcijos ir moralinio bei politinio pobūdžio blogybių – „raganų medžioklės“, „voratinklių“ pynimo, socialinės šizofrenijos ir kitų baubų).

R. Ozolas yra vienas iš tų intelektualų, kurie per visą posąjūdinės Lietuvos laikotarpį taip pat, kaip ir T. Masarykas, dėjo labai daug pastangų gėrio praeityje ieškojimui, mūsų jaunos pokomunistinės valstybės politinės kultūros ir sąžinės stiprinimui, tautos dorovinio klimato šviesinimui. Juk vadinamaisiais stagnacijos laikais Lietuvoje steigėsi diskusijų klubai, buvo leidžiami ir pogrindiniai leidiniai: filosofinis žurnalas „Problemos“, Vakarų filosofijos antologijos ir kt. Prie visų jų prisidėjo ir R. Ozolo rankos, valia, protas.

Savo užrašuose, dienoraščiuose R. Ozolas kruopščiai, kaip metraštininkas, fiksuoja laisvos Lietuvos gyvenimo faktus, įvykius; užrašo tiksliai, objektyviai, bet komentuoja labai jautriai.

2003.VI.5 „Stoviu aš tame pat Semeliškių miške, kurio tyloj pernai per šimtamečių eglių šakas nusileidau į amžių gelmę ir su gyvybės syvais iškilau į padanges. Stoviu ir jaučiuosi suplotas į paplotėlį: nebėra mano nuostabiųjų eglių, nebėra to pirmykščio miško tylos. Priešais tyso kirtimas su išrausyta iki nuogų šaknų žeme, su šakų deginimo laužavietėm, su kelmais ir trimetrinių rąstų rietuvėmis palei keliuką, kuriuo didžioji šito pasaulio dalis jau išvežta. Kur? Į lentpjūvę, čia kažkur netoliese, prie Strėvos. Keletas ąžuolų aplaužytomis šakomis dar stirkso dykynėje. Neilgam – jie bus nupjauti, kaip ir tie dvidešimt vienas prie ežero prieš keletą metų. Pavogti naktį. Ir geriau neklausinėk, kas tai padarė, buvo patarta. Tikrai nesužinojau.

Kas darosi Lietuvoje? Kas darosi su Lietuva? Skaičiuoju eglės rieves – 126. Šimtas dvidešimt šešeri metai. Koks pasaulis bus po dar vienų šimtas dvidešimt šešerių? Jeigu turto godulys taip sparčiai naikina Semeliškių mišką, šimtais kirtaviečių skaidrina (kaip mėgsta šį švarų žodį mūsų nuostabioji Europa!) Žemaitijos, Dzūkijos, Aukštaitijos miškus, kuo taps Lietuva, senasis miškų ir kaimų kraštas, iki to meto? Svarbiausia – kuo taps jos žmonės? Sunaikinę ne tik tradicijas, bet ir tuos savo gyvojo paveldo kampelius, kurie vieni dabar begali suteikti tikrą sąlytį su tikrove ir amžinybe?“.

Man, literatui, kritikui, patinka tas metodas, o gal tiksliau – metodologija, kurią R. Ozolas ir kai kurie intelektualai rašytojai (pavyzdžiui, Vytautas Bubnys, Jonas Mikelinskas) taiko ne tik meno, kultūros, bet ir ekonomikos, politikos reiškiniams suvokti. Dar tebesėdėdamas Seimo nario kėdėje ir siekdamas padaryti politiką kuo moralesnę, V. Bubnys 1996 metais manifestavo itin gražią, kilnią politikos-sąžinės-kultūros-doros koncepciją, kuri potencialiai galėtų pagerinti ne vieno Seimo, ne vienos Vyriausybės veiklą. V. Bubnio įsitikinimu, „Kristaus mokymas, Dekalogas, krikščioniškosios dorovės nuostatos yra tie įstatymai, pagal kuriuos reikėtų tvarkyti mūsų gyvenimą. O kas tų nuostatų laikosi ar nesilaiko? Tai viso pasaulio konstitucija, kurios kiekvienas turi laikytis, nežiūrint kokiai partijai priklausai“ („Takelis į Seimą ir kelias iš jo“: A. Strakšio pokalbis su V. Bubniu, Pozicija, 1996, Nr. 5/6, p. 45).

V. Bubnio „pasaulio konstitucija“ ir J. Mikelinsko, R. Ozolo propaguojamas idealizmas bei krikščioniškasis humanizmas, įgyvendinamas bent pusšimčiu procentų, būtų atspara į visas sferas besibraunančiam šiurkščiam pragmatizmui ir materializmui, šiandien, deja, lengvai sugebančiam jautresnį žmogų pastatyti į „suploto paplotėlio“ poziciją. Beje, to „suploto paplotėlio“ leitmotyvą girdėjo praėjusių metų Vilniaus knygų mugės lankytojai, dalyvavę R. Ozolo ir J. Mikelinsko pokalbyje, pastarojo knygos „Čia ir dabar“ pristatyme. Palaikydamas J. Mikelinsko pilietinį nerimą dėl žmogaus ir Lietuvos ateities ir dairydamasis į platesnę lietuvių literatūros panoramą, R. Ozolas su nuogąsčiu kalbėjo:

„Kol mes nesuvoksim giliai savų politinių problemų, tol nesugebėsim sukurti ir tikro, rimto meno. Dažnas autorius vadovaujasi sava, asmenine estetika; tačiau kalbėjimas pačiam sau apie tai, ką nori girdėti, dar ne estetika. Estetika yra Tiesa. Parašyta ir išleista daug romanų, tačiau atitinkamo kiekybei kokybinio šuolio nematyti. Autoriams stinga būtent visuotinesnio, amžinom, o ne vienadienėm vertybėm pagrįsto matymo ir mąstymo. Šitom savybėm pasižymi J. Mikelinskas, net pagarbiame amžiuje kurdamas aistringas, pilietiškas knygas. Deja, literatūros kritika dažnai nepajėgi įžvelgti, įvertinti rimtų kūrinių, nes irgi vadovaujasi „asmenine estetika“.

Įsidėmėtini J. Mikelinsko tame dialoge su R. Ozolu išsakyti žodžiai: „Sovietinė santvarka iš žmogaus darė baudžiauninką, vergą, o mūsų naujoji, „laisvoji“ politinė-socialinė sistema iš žmogaus daro gyvulį. Baudžiauninkas ar vergas dar gali tapti kada nors žmogumi, o gyvulys – niekada!“

Paskutinė visuomeninė akcija, kurioje teko išvysti „senąjį“ kovingąjį sąjūdietį R. Ozolą, buvo skirta lietuvių kalbos gynimui nuo globalistų, modernistų antpuolių. Norėdami įsiteikti Vakarų Europai bei Europos Sąjungai, jie neriasi iš kailio ir pataikauja užsieniečiams, prie jų taikydami naujas tikrinių žodžių rašymo taisykles ir ignoruodami savo kalbinę tradiciją, prigimtinę teisę svetimvardžius tarti pagal lietuviškuosius dėsnius. R. Ozolą regime pirmosiose šviesuolių gretose, kartu su Just. Marcinkevičiumi, A. Piročkinu, V. Labučiu, V. Urbučiu ir kitais kalbininkais, intelektualais ginantį lietuvių kalbos grynumą, tautiškumą.

Vadinamosios „autentiškosios“ asmenvardžių rašybos šalininkų atstovams, tarp kurių, deja, regime ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, dar maža mūsų viešąjį sektorių užplūdusios kalbinės taršos, – įmonių, įstaigų, organizacijų iškabose vargiai besurastum lietuvišką žodį ar frazę, jie dar užsigeidė kalbos darkyseną perkelti ir į nacionalinio Rašto zoną.

R. Ozolas, pajutęs pavojų lietuvių kalbai, greitai įsijungė į Lietuvių tautinės kultūros forumo nuolatinę darbo grupę ir aktyviai dalyvauja diskusijose, susitikimuose su „novatoriais“. Jis yra tvirtai įsitikinęs, jog nesutarimus tarp „novatorių“ ir „patriotų“ lemia ne abstraktus teorinis ginčas, bet skirtinga vertybinė orientacija, ir tvirtina, jog „autentiškos“, t. y., neva, novatoriškos rašybos šalininkai dedasi dideliais europiečiais ir įvaizdį vertina labiau už esmę. Polemikoje jis remiasi žymaus kultūrininko Stasio Tijūnaičio (1888–1966) požiūriu į mėginimus darkyti lietuvių kalbą:

„Svetimus žodžius ir vardus rašydami, darome tokių nesąmonių, kad net koktu. Tegul vakariečiai rašo ir taria savo žodžius ir vardus kaip sau nori. Bet mes jų žodžius ir vardus rašome savo žmonėms!“

Būtent savo žmonėms, savo tautai, o ne kosmopolitinei Europai dar jaunystėje pasiryžo dirbti ir R. Ozolas, pareiškęs: „Vyrai, viskas labai sąmoninga... Užsimojau iki galo!“ Uždegančio ryžto ir didžiavyriškų užmojų asmenybių gyvenimą, veiklą kitaip, nei metafiziškai, sunku suvokti ir paaiškinti. Juk iš tokių asmenybių gyvenimo stimulų ir motyvų yra eliminuotas pagrindinis šiandieninių vadinamųjų „laimės kūdikių“, milijonierių verslininkų, tuščiažiedžių politikų, prisitaikėlių spaudos magnatų ir nemažos dalies žurnalistų esminis veiklos variklis – pinigai, karjera, puikavimasis padėtimi ir pan. Tada kas belieka? Tokiais atvejais atsakymą duoda aukštesnės už materialines vertybes jėgos – dvasinės, idealiosios, altruistinės.

Nusivilti visiškai nereikia, nes tos jėgos mūsų šiandieninėje sumaterialėjusioje visuomenėje dar veikia, dar jomis Aukščiausioji Apvaizda (tai ir patriotizmas, ir sąmoningumas, ir humanizmas, ir tikėjimas) kartkartėmis apdovanoja mūsų tautos sūnus ir dukras. Tarp tokių, Aukštybės palytėtų, asmenybių regiu ir Romualdą Ozolą. Karštas pasišventimas tarnauti savo krašto žmonėms, jų istorijai, kalbai, kultūrai ir dideli prieštaravimai tarp siekiamo idealo ir tikrovės neretai sukelia psichologinę įtampą, frustraciją, kartais planus darančią nerealius, siekius – utopinius.

Tačiau R. Ozolą įkvepia, dvasiškai palaiko tie, tegul ir pavieniai, teigiami, konstruktyvūs jaunų tautiečių gyvenimo pavyzdžiai, kuriuos jis išvysta ir savo gimtinėje, ir kitose Lietuvos vietose.

Vieną tokį pavyzdį jis pakiliai aprašė savo portale 2006 m. balandžio 3 d.: „Jauna šeima iš Kauno persikelia į tėvų jiems paliktą dvarą palei Šiaulius. Gyvena priestatėly, augina kiaules, paskui kviečius ir miežius, dabar – rapsą. Pastatai jau suremontuoti, pastatytas naujas namas. Moteriškė, visai dar jauna miestietė, sako gyvenime nesvajojusi nieko panašaus – jis pralenkė visas svajones ir lūkesčius.

Kas yra tai, kas daugiau už svajones? Tai vienumo jausmas. Ne vienatvės, o to vienumo, kuris vienintelį tave pastato šitoj žemės vietoj su ja ir dangum, su savim ir visu pasauliu. Tu ir tik tu esi čia už viską atsakingas, tavim viskas prasideda ir viskas baigiasi. Tai vadinama būties jausmu. Būties buvime jautimu. Moteris aiškina paprasčiau: mieste greta tavęs kas nors kitas, svetimas, o čia tu vienas, vienintelis viso to šeimininkas. Ar tai ne amžinasis lietuvių troškimas – būti vienam ir vieninteliam visame pasauly?

Žiūriu aš į tą televizijos siužetą ir netikiu – negi lietuvių žurnalistai jau pradeda atradinėti savo žemę, savo kraštą, Lietuvą? Negi grožių ir prasmių jiems jau gana ieškoti Kanaruose, Maldyvuose ar Kipre? Kaip po kokio karo – Lietuvą pradedam iš naujo...“

Štai tokie faktai leidžia R. Ozolui tvirtinti, jog lietuvių tauta išsilaikys net galingame globalizmo sraute...

„Aš vis sakiau, kad globalizmas yra praeinantis reiškinys. Taip, jis toks. Bet kaip ir feodalizmas, jis paliks pėdsakus istorijoje ir žmonėse. Todėl jį reikia adekvačiai išgyventi. Lietuva tai pajėgi padaryti. Lietuvių tauta pajėgi dar sykį atgimti“, – rašė R. Ozolas tame pačiame portale.
Šiandien daugeliui lietuvių ima aiškiai trūkti tautinio orumo, moralinio atsparumo, gimtosios kalbos imuniteto.

Būtent dėl šių vertybių nesavanaudiškai grumiasi R. Ozolas ir jo negausūs bendraminčiai. Jų skelbiamos idėjos, keliami idealai, pagaliau jų pačių asmeninis gyvenimas yra gairės ieškantiems atsakymų į sudėtingus individo gyvenimo prasmės, tiesos, teisingumo, laimės ir tautos laisvės, nepriklausomybės, ateities klausimus.

Viešoji įstaiga Žiemgalos leidykla. e-paštas vd@ziemgala.lt , Vinco Krėvės pr. 111-66, LT-50373 Kaunas, Lietuva, tel.: 8-37 714370, faksas: 8-37 228641
Istorijos ir kultūros žurnalas Žiemgala, e-paštas info@ziemgala.lt.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys

Parašytas: 05 Vas 2014 21:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas

Lietuviškosios ideologijos metmenys (I)

http://www.propatria.lt/2014/01/romuald ... s-tai.html

Globalizmas ir nacionalizmas

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę.

Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas.

Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje.

Žmonijos poveikio gamtinei aplinkai destruktyvumas akivaizdus jau šiandien: klimato pokyčiai, dykumėjimai, senkantys geriamo vandens ištekliai ir pan.

Ekstensyviosios ekonomikos modelio žlugimo momentas - praėjusiojo amžiaus 90-ieji, kai griuvo Tarybų Sąjunga. Jos valstybinis kapitalizmas neatlaikė pirmas, bet ir JAV bei Didžioji Britanija buvo priverstos privataus ūkio kapitalizmui mesti gelbėjimosi ratą - įmones išvaduoti nuo socialinės atsakomybės ir pradėti pasaulinį laukinių Vakarų tipo kapitalizmą.

Vertindamas visas plėtros tendencijas, šiuolaikinės fizikos ir kosmologijos guru Stefenas Havkingas mano, kad Žemės tinkamumas žmonių giminei senka dešimtmečiais. O iki lemiamo momento žmonės turi išsikeldinti į gyvenimui tinkamesnes planetas. Tad nudrengei Žemės stebuklą, pavertei jį kosminiu šiukšlynu, - ir varyk ieškoti kitų, kad, perleidęs per savo humanizmą, danguj paliktum dar vieną išgraužą.

Trumpiau tariant: su žmogaus teisių humanizmo vėliava - pirmyn į žmogaus dievo pergalę visoje visatoje!

Tokia yra šiandieninės mąstysenos ontologija. Vartotojų ontologija.

Kas iš to?

Jeigu ji priimtina - tada viskas gerai. Gyvenkim sau šia diena.

Jei ne - reikia pabandyti ieškoti argumentų alternatyvoms.

Net ir čia paminėtas tokias skirtingas pasaulio plėtros linijas jungia viena labai aiški ašis. Jos pavadinimas taip pat paminėtas - riba.

Tai rimta filosofinė problema, kadangi šiuolaikinėje sąmonėje riba tebelaikoma begalybė. Ir ne matematinė begalybė, o begalybė kaip netgi filosofinė neapibrėžtybė.

Filosofijos istorijoje ribos problemą pagal visas europietiškosios mąstysenos tradicijas ir liepinius universaliausiai akcentavo Imanuelis Kantas, genialiai sudėliodamas visų žmogaus pažintinių galių ribas.

Jo skepsis buvo nepriimtinas Naujųjų laikų dvasiniam orientuotumui ir visų pirma energiją kaupiantiems vokiečiams, todėl Hėgelis Kanto apibrėžtis suvėlė į savo panlogistinę dialektiką, kurią Marksas išvertė į sociologinį materializmą, savo revoliucionizmu sukurdamas tokią europinės mąstysenos dekonstravimo realybę, kuri teorijoje tapo perdėm pageidautina ir patikima mentaline baze įvairiausių pakraipų pozityvizmui, o praktikoje per antropologinius ir psichoanalitinius pasakojimus kurdinosi beribio vartojimo valdomoje nihilistinėje šių dienų psichikoje. Ieškoti atsako į mūsų egzistencinius nerimus jau šitos psichikos teoretizavimuose - tai beveik tas pats, kas vaikščioti po Maksimos prekių bazę.

Pozityvizmas gana patikimai atkirto mąstymą nuo klasikinės būties mąstymo tradicijos. Tačiau žmogaus prigimtinio poreikio mąstyti būtį nepanaikino.

Tai ką gi daryti su vartojimo ontologija susitaikyti nesutinkantiesiems?

Čia aš prisimenu nuolat vieną tezę kartojusį su Markso ir Engelso dialektiniu ir istoriniu materializmu bei Stalino determinizmu ne visai besąlygiškai susitaikyti sutikusį marksistą Eugenijų Meškauską: jeigu problemos neįmanoma išspręsti pasirinktu aspektu, reikia rinktis kitą aspektą. Suprask: pasirinkimą bet kuriuo atveju turi, nes turi laisvą valią. Ji ir teikia - bent jau galimybę - problemą išspręsti. Gal ir sukuriant kažką nauja.

Aniems laikams tai buvo labai nemaža.

Kokį pasirinkimą turime mes? Tarp Miltono Frydmano idealistinio materializmo viršuje ir žmogaus be atsakomybės teisių apačioje? Šiems laikams mažoka. Deja, kitkas yra tik komentarų komentarai.

Jei atsakymų neduoda filosofija, gal juos siūlo gyvenimas?

Nuolat prisimenu ir kitą faktą, istorinį: Tarybų Rusijos ir Lietuvos Respublikos 1920 metų Taikos sutartį. Ji leidžia kartoti: vis dėlto pasaulyje būna tiesos akimirkų. Lietuvos istorijoje ji viena iš labai nedaugelio. Tiesos valanda yra 1949 metais netoli Radviliškio partizanų vadų po žeme pasirašoma Deklaracija, kokia turės būti valstybingumą atkūrusi Lietuva. Tiesos momentas yra 1990-ųjų Kovo 11-oji.

Kas yra tie tiesos momentai, tiesos valandos, jei ne būtį mąstantis sveikas protas?

Tais momentais būtis apsivalo nuo laikinybės apnašų, kad ir kokiais pavidalais ji iki tol buvo apėjusi - pavergimu, epochos melu, autoritetų sugestijomis, interesų pinklėmis, niekšybėmis ar kokiu kitu buvimo košmaru. Tuo metu būčiai nesvarbu vardai ir pavadinimai, ideologinės ir politinės orientacijos, galios ar negalios, jai svarbu viena - pasaulio tiesa, pasaulis kaip visumos balansas. Tai - būties sveikas protas, kurį pasauliui lieka tik atpažinti ir pripažinti. Taip prasideda epochos.

Ar krizės dejonėse nesigirdi pasaulio tiesos balsų?

Ne vienas ir ne vieną kartą. Bet - politikos paraštėse.

Norėdami nepaskęsti krizinės savivokos dalinumuose, paklauskim savęs, kur gi yra į begalybę orientuoto žmogaus dvasios būtinės ne nuo paties žmogaus priklausančios ribos? Jos perdėm aiškios: po kojomis žemė, o virš galvos - dangus. Tai ta erdvė, kurioje žmogus yra ir gyvena, t. y. suvokia ir mąsto, kenčia ir džiaugiasi, liūdi ir tikisi jo žmogiškoji gyvastis, vienų vadinama siela, kitų - dvasia, bet visų nutuokiama kaip nekūniškoji žmogaus esmė, kurios atžvilgiu kito tokio pat sutvėrimo priedermė - padaryti kuo mažiau to, ką kitas galėtų pavadinti blogiu. Tos pastangos, arba žmoniškumo, humanizmo, riba yra kitas žmogus. Humanizmas visada yra susitarimas. O štai nei žemė, nei dangus su savo fiziškumu susitarimo dalykais būti negali. Jie gali būti tik sutartinai aiškinami, vienas gimdydamas žmogaus gyvenimo būdą, arba kultūrą, kitas - tikėjimą. Esminga čia tai, kad abu iškyla iš žmogaus santykio su žeme: kultūra - fizinio, tikėjimas - dvasinio santykio. Jeigu sutiksime, kad kultūros (arba kultūrų) ir tikėjimo jungtis gimdo civilizaciją ir yra jos produktyvumo bei jos pobūdžio varomosios jėgos, turėsime pakankamai akivaizdžius šiandieninio globalaus pasaulio vaizdo netapatumo supratimo kriterijus.

Kultūra visada buvo gyvenimo stabilizavimo, civilizacija - jo intensifikavimo (imtinai iki imperializmo) būdas. Vakarų, arba krikščioniškoji, civilizacija, iškilusi savo racionalistinio radikalizmo dėka, XX amžiaus pabaigoje su skaitmeninių technologijų pagalba sugebėjo primesti visoms likusioms civilizacijoms jų vienmačio universalizavimosi būtinybę, priešingu atveju grasindama paversti jas antraeilėmis, o jų gobiamas kultūras tiesiog marginalizuoti. Kova dėl civilizacinės galios visada buvo kova dėl civilizacinės erdvės, ir beveik visada ji reiškėsi kova dėl fizinės žemės, dėl teritorijos. Civilizacinių karų ryškiausi pavidalai šiandien - 2001-ųjų metų rugsėjo 11-oji, niekaip neužgęstantis Afganistanas, rusenantis Pakistanas. Naujausi pavyzdžiai - britų ir prancūzų karių žudymas visų akivaizdoj vidurdienį jų šalių sostinėse.

Ką savo galios vardan civilizacija daro savo viduje, mums akivaizdžiausiai demonstruoja Vakarų Europa, pokariu tyliai kūrusi „neatpažintą politinį objektą“, kuris dabar jau identifikuoja save kaip federaciją su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jeigu islamo civilizacija atvirai kalba apie džihadą, tai čia tikėjimas pakeičiamas ideologija su jos sankcionuojamais politiniais liberaliosios demokratijos sprendimais. Tai gana vaizdingai apibūdina vienas iš Vokietijos politinių lyderių, beje, susijęs su buvusiu „raudonųjų brigadų“ judėjimu, Joška Fišeris: Europa neturi teisės elgtis kitaip, negu elgiasi, nes tai būtų kelias atgal - į tautų konkurenciją, nepasitikėjimą ir galios varžybas, kurios paprastai baigiasi karais. Anot jo, ši tvarka baigėsi 1945 metų gegužės 8 dieną, ir konkurenciją pakeitė solidarumas, galios varžybas - teisės viršenybė, nepasitikėjimą - pasitikėjimas. Tai kelias į Europą, tvirtą kaip kumštis ir galingą pasaulinėje arenoje.

Lietuva nuo pat valstybės atkūrimo pasuko į tą kiečiau susigniaužiantį kumštį. Koks to proceso balansas bent jau bendriausiais bruožais?

Valstybės skola - 46 milijardai. Vien čekinis turto išvalstybinimas - 400 mlrd. litų nuostolių. Ignalinos AE uždarymas - per 100 mlrd. litų nuostolių. Naujausi: „Snoro“ bankas - 4 mlrd., Ūkio bankas - beveik milijardas. Emigracija - trečdalis tautos. Atlyginimas - 1000 litų. Pensija - 630 litų.

Per visą savo istoriją Lietuva buvo kam nors aukojama. Jeigu tai yra jos paskirtis ir šiandien, tai ar jos paaukojimas Europos kumščiui bent jau prisidėtų prie pasaulio plėtros ribų visuotinumo įveikimo?

Atsakymas į šį klausimą - tai atsakymas į klausimus, ar galima, o jeigu galima, tai kaip būtų galima sutramdyti tris globalizacijos stichijas: vartojimą, komercializmą ir korporaciją.

Pirma: ar įmanoma sutramdyti vartojimą? Būtent per vartojimą plėtra radikaliausiai įsirėžia į Žemę, laužydama visas jos savarankiškumo ribas. Atsakymas toks: globalizmo ideologija, deja, to negali net siūlyti, nes būtent ekstensyvus augimas yra globalizmo ekonomikos variklis. Kai ryžių nebeišauginama kiek reikia rinkos apyvartai (ne žmonėms, o rinkai), jie gaminami iš plastiko, bulvės - iš parafino ir panašiai. Nekalbant apie aprangą, kvepalus ir kita. Ir gamta, ir žmogus yra ne to pasaulio dimensijos.

Antras klausimas: kas galėtų sustabdyti gyvenimo komercializaciją? Būtent gyvenimo (netgi jo būtiškąja prasme) komercializacija žiauriausiu būdu įsirėžia į asmens buvimą ir būtį, griaudama jo autonomiją, be atodairos traukydama jo socialinius ir psichinius ryšius. Atsakymas, deja, vėl tik toks: globalizmas to daryti negali iš principo, nes būtent per gyvenimo komercializaciją tegalima palaikyti vartotojišką gyvenimo būdą, mutuoti naujus jo pavidalus ir kurti savo tęstinumą nepaisant nei žmogaus, nei gamtos kančių. Ar kas nors kada nors viešojoj erdvėj yra girdėjęs apie mokinio krepšelio dėka preke paversto vaiko kančią? Ar kas nors kada nors rimtai, iš amžinybės horizonto, yra aptaręs migracijos problemą, paverstą komercine dvigubos pilietybės nesąmone? Kur komercijos erdvėje galėtume įžvelgti kokį nors globalizmo humaniškumą, nekalbant apie humanizmą apskritai?

Trečia: kas galėtų sustabdyti korporacijų viešpatavimą? Būtent korporacija su savo kapitalu, iš principo galinčiu būti, o dažnai ir esančiu galingesniu už nacionalinę valstybę, kerta per ją, o kartu ir ją įkūrusią tautą. Globalizmas korporacinio kapitalizmo sustabdyti negali, nes korporacija ir yra tas anoniminis veikiantysis asmuo, kuris anonimizuoja visą globalistinės ideologijos valdomą universumą ir sukuria prielaidas komercinio vartojimo totalumui.

Netgi tarus, kad plėtros ribų problema globalizmo įveikiama sukuriant vieną civilizaciją, ir žmonija, kaip sako NASA teoretikai, pereina į aukštesnį - kosminių ryšių - lygmenį (Marse pirmuosius nuolatinius gyventojus JAV planuoja įkurdinti jau 2050-aisiais metais), kokį humanizmą galės kultivuoti Žemėje likti pasmerktoji žmonijos dalis?

Pati prielaida apie vienos civilizacijos galimybę yra antihumaniška ne tik Žemės žmonių, bet ir kitų galimų kosminių civilizacijų atžvilgiu, nes civilizacinis ekspansionizmas yra visada agresyvus, netgi kosmose mąstantis „žvaigždžių karus“. Globalizacija pagal Vakarų civilizacijos pagimdyto globalizmo ideologiją yra problemas tik nukelianti, o ne jas išsprendžianti raidos kryptis.

Į būtinius klausimus dėl žmonijos išlikimo ir gyvenimo su šios plėtros krypties ribomis globalizmas atsakymo neduoda.

Čia reikia pasakyti svarbiausia: jei bet kuri pasaulio civilizacija pretenduoti į pasaulinį įsiviešpatavimą gali, ką, beje, ir daro, tai šitokios galimybės iš principo neturi nė viena, netgi pati stipriausia, pasaulio tauta, tai istorijos jau įrodyta. Tai pirmas ir pats stipriausias argumentas prieš globalizmą, kuris visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kaip ir anksčiau komunizmas, įrodinėja savo perspektyvumą, galios vardan be atodairos naikindamas savo kultūrinį pamatą bei jį ginantį nacionalizmą.

Nacionalizmas taip pat ideologija, ir kaip toks gali tapti agresyvus imtinai iki imperializmo, ypač - jei ima tapatintis su civilizacine misija. Pavyzdžių daugiau negu reikia: ir rudasis nacių imperializmas, ir raudonasis bolševikų imperializmas, ir maoistinis imperializmas - visi jie tautinės kilmės.

Tačiau - ir tai yra antrasis argumentas prieš globalizmą, bet jau ir už nacionalizmą, - nacionalizmas imperializmu tapti gali tik tapęs valstybės ideologija, o šis procesas yra tautos rankose: demokratija numato partijų spektrą, kuriame nacionalizmas yra atstovaujamas vienos iš jų, o jos galimybė užgožti kitas politines grupes neįmanoma be kokių nors išorinių aplinkybių ar paskatų, dažniausiai - tautai ir valstybei padarytų ar daromų skriaudų ar spaudimo iš išorės. Jeigu nebūtų buvę okupacijos, lietuviškojo nacionalizmo masto mes nebūtume nė nutuokę, kaip jis išsiskleidė išsivaduojamaisiais 1988-1990 metų įvykiais.

Pagaliau trečias - grynasis nacionalizmo konstruktyvumo argumentas: jeigu sutinkame su tuo, kad tauta (tautos) yra pasaulio faktas nepriklausomai nuo to, kaip jį traktavo Stalinas, Hitleris, kokios nors šiuolaikinės raudonosios brigados ar globalistai, tai jokia kita ideologija tautai kaip visumai neatstovauja adekvačiau už nacionalizmą. Globaliame pasaulyje, kurio humanizmo atskaitos taškas yra netgi ne asmuo, o individas su tam tikromis juridizuotomis jo teisėmis aplinkai, jokia kita ideologija žmogaus asmeniui su jam prigimties teise suteikta savastimi nereprezentuoja pilniau už nacionalizmą. Trumpai tarus, nacionalizmas yra tautinės kultūros žmogaus humanizmas.

Savo humanistinį potencialą nacionalizmas visavertiškai išskleisti gali tik tada, kai turi galimybę nesusitapatinti su nacijos politine elgsena ir tikslais, t. y. turi galimybę likti kultūros kūrimo baze. Šitai gali garantuoti tik pilnutinė demokratija. Nacionalizmas kultūroje - tai tautos, kurios ribos yra jos gyvenamoji teritorija (erdvė), jos istorija (laikas) ir jos kalba (atmintis), bendrumo jausmo ir įsipareigojimų visumai vertingumo supratimo palaikymas visomis kultūros kūrybai prieinamomis materialinės ir dvasinės raiškos formomis. Tai yra ir pasaulinė nacionalinės kultūros paskirtis, nes dvasinė tautos narių konsolidacija yra tas substratas, kuriame tegali tarpti vienaprasmė ir atsakinga pilietybė, vedanti ir į pasauliui atsakingą valstybės veiklą. Kur sveika ir kūrybinga tauta, ten stiprus ir pasaulis.

Kad mūsų pasaulis sveikas - vargu kas drįstų tvirtinti labai entuziastingai. Tačiau vargu ar labai noriai sutiktų, kad plėtros ribos gana apčiuopiamai kelia esminę alternatyvą: ne besąlyginė žmogaus tvarka, o gamtos tvarka turėtų būti tolesnės plėtros atskaitos taškas. Ar bandymas taip susivokti nepavėluotas, ar jo išvis neeliminuos praktiškesni ir mažiau pastangų reikalaujantys suvokiniai - klausimai tokie pat atviri, kaip ir žmogaus gyvenimas. Vieną išvadą mums rūpimu klausimu padaryti vis dėlto galima: jeigu neturime noro (arba galimybių) tapti kosminiais bėgliais, turime, kaip sakydavo Sigitas Geda, eiti taisyti savo tvoros, net jeigu dangus griūva. Kad ir koks blogas dalykas yra ideologijos, kad ir kiek žiaurių ydų turi ir globalizmas, ir nacionalizmas, gyvename ideologijų pasaulyje, o jame arba turi ideologiją, arba ideologija turi tave. Per politiką.

Mus kol kas valdo globalizmas. Kur ir kada gamtos baigtinumas atsivers būties tiesa taip, kad taptų akivaizdu visiems: gamta nėra begalinė, ji turi aiškias ribas ir metas į ją pažvelgti begalybės miglų neaptemdytu žvilgsniu. Kada gamta tai praneš vienareikšmiškai katastrofiškai, pasakyti negali niekas ne tik dėl to, kad negali žinoti, bet ir dėl to, kad tektų pripažinti, jog globalizmą sustabdyti ne tik reikia, bet ir galima.

Kas tai galėtų ir turėtų padaryti?

Atsižvelgiant į tai, kad liberalinės demokratijos šalių politiniai sprendimai su generaline šiandien pasaulio plėtros kryptimi harmonizuoti ne mažiau sėkmingai, negu vadinamos valdomosios demokratijos šalių politinės linijos, kyla klausimas, kiek nacionalinės valdžios yra pajėgios ieškoti alternatyvų gamtos ir žmogaus resursų sekinimo politikai ir praktinei veiklai?

Įtampa tarp poliarizuotų Europos valstybių - Vokietijos ir Vengrijos - rodo, kad galimybės vyriausybių lygiu gana ribotos: globalizmo net ir iki šiol sukurta pasaulio procesų reguliavimo sistema užtektinai konsoliduota. Vadinasi, išeičių ieškotina ten, kur pasaulio plėtros kelio mąstymas ne toks vienmatis - visuomenėse, tautose. Visuomeniniai judėjimai, tautiniai judėjimai, o ne partijos šiandien yra raidos alternatyvų paieškos žemė.

Baigiant apie globalizmo ir nacionalizmo ideologijų alternatyvumą norisi pasakyti štai ką: ginčas dėl jų humanistinio potencialo dažniausiai paslepia svarbiausią mintį - mintį apie patį pasaulį, kuris neabejotinai turi būti kitoks.

Ką tos būtinybės akivaizdoje galiu padaryti aš - vienas iš septynių milijardų, norintis padėti Žemei nors savo tautos žemės ribose?

Galiu štai ką: kaip ir tada, devyniasdešimtaisiais, einant į laisvę, sakyti: taip, esu nacionalistas.

Tą patį galiu pasakyti ir šiandien: aš - nacionalistas.

Ir jausti, kaip į mane smigdamas lūžta globalizmas.

Žinote: geras jausmas. Ne tik teorinis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas

Parašytas: 05 Vas 2014 21:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas

Lietuviškosios ideologijos metmenys (II)

Ideologijos ir lietuvybė

Taigi: globalizmas negali be korporacijos (monopolizmo), pelno (komercializmo) ir (perteklinio) vartojimo. Be atodairos naudodamas resursus, jis žudo visą gamtinę aplinką, trims procentams Žemės žmonių suteikdamas galias disponuoti viskuo, visus kitus uždarydamas į skurdo ir beteisiškumo zonas.

Nacionalizmas be viso šito ne tik gali, bet ir siekia gyvenimo demonopolizavimo, dekomercializavimo bei tausojančio vartojimo, t. y. priešingų globalizavimui tikslų, pasiremdamas humaniškiausiu naujųjų laikų socialinės filosofijos suvokiniu – tauta, laikoma gamtinio ir socialinio pradų jungtimi bei svarbiausiu istorijos subjektu.

Paklauskim tiesiai: supranta ar nesupranta lietuviai, kad pasaulis šiandien surakintas tų dviejų ideologijų priešpriešos?

Lietuviai dviejų ideologijų erdvėje

Atsakyti galima tik taip: nesupranta. Nujausti nujaučia, tačiau iki viešojo mąstymo ir savivokos sprendinių problema, deja, neiškeliama. Taip yra dėl dviejų priežasčių: suvokiantieji nutildomi, o nesuvokiantiesiems pakišamos kitos problemos.

Esama ir pseudoproblemos: globalizmas su visom savo neigiamom pasekmėm vaizduojamas veikiąs už Europos Sąjungos sienų, o ši rodoma kaip tautų, ypač mažųjų, gynėja bei gelbėtoja, ir jeigu ji dar ko nors neišsprendžia, tai tik dėl to, kad nacionalinės valstybės nėra pakankamai integruotos.

Suvokiantieji, kad ES yra globalizmo ideologijos perdirbamo pasaulio regionas, tildomi juos arba įtraukiant į europinės liberalinės demokratijos valdžios institucijas bei jas aptarnaujančius padalinius, provyriausybines organizacijas, programas, privilegijas ir pan., arba nutremiant „į užribį“ – marginalizuojant, kompromituojant arba paprasčiausiai nutylint, t. y. panaudojant liberalinės demokratijos cenzūrą. Problemos esmės neįžvelgiantiems, bet vis dėlto nepatenkintiems esama sistemos būkle, viskas aiškinama esamojo momento sunkumais. Nacionaliniu mastu tai reiškia, kad problema tautos nereflektuojama, tad ji lietuviams neegzistuoja nei kaip vyriausybių, nei kaip visuomenės prievolė ginti tautos gyvastingumą bet kokioje pasauly susiklostančioje situacijoje.

Kokiais pavidalais problema vis dėlto apčiuopiama?

„Aukščiausiu“ nacionalizmo mintijimo lygmeniu laikytinas šiandieninio pasaulio ideologinių problemų traktavimas kaip gėrio ir blogio susirėmimas. Šios pozicijos ištaka yra garsioji Ronaldo Reigano tezė apie Tarybų Sąjungą kaip blogio imperiją. Tai buvo popstiliaus europinio racionalumo išprievartavimas, kurio dėka kapitalizmo ir komunizmo nesantaika iš principų lygmens pervesta į vertybių plotmę, ant Šaltojo karo aukuro sudeginant galimybę pasaulio mentalumą pagrįsti protu paremtomis nekintamybėmis – principais, vieninteliu susikalbėjimo garantu. Tai buvo pasaulio natūralaus vienijimosi proceso perdavimas globalizmui su jo vertybiniu voliuntarizmu, leidžiančiu rasti vis naujas blogio imperijas, lokaliniai karai prieš kurias baigėsi aiškiai fiksuotu pasauliniu civilizaciniu karu 2011 m. rugsėjo 11 d.

Apie globalizmo ir nacionalizmo priešpriešą Lietuvoje kartais jau bandoma kalbėti kaip apie islamo ir krikščioniškojo pasaulių nesantaiką, kylančią dėl vartotojiškų vertybių invazijos ir prievartinio jų brukimo islamo vienijamoms kitokio mentalumo tautoms, tačiau tai nelaikoma civilizacijų susidūrimu, taip pašalinant aiškesnius procesų skirties kriterijus.

Apie tai, kaip globalizmas ir nacionalizmas susiduria žmogaus teisių lygmenyje, nesama net užuominų, nes būtent ne tauta, o individas globalizmo ideologijoje laikomas visų procesų atskaitos tašku ir pažangos kriterijumi.

Teigti, kad Lietuva mato save globalizmo keičiamame pasaulyje jei ne planetariniu, tai bent jau civilizaciniu lygmeniu, nėra jokio pamato: tokio poreikio viešojoje sąmonėje paprasčiausiai nėra.

Lietuviai krikščionybės erdvėje

Europos tautų kultūros išaugo ir subrendo krikščionybės vienijamos. Pati Europa yra jos etnosų ir tautų kultūriškai interpretuota krikščionybė. ES konstitucija krikščionybę pašalino net iš Europos ištakų sąrašo.
Ar reflektuoja lietuviai savo padėtį prieštaringame šiandieninės krikščioniškosios Vakarų civilizacijos pasaulyje?

Krikščionybė Lietuvoje šiandien mąstoma katalikų tikėjimo pavidalais: teoriniu aspektu – kaip katalikų tikėjimo istorinės ir šiuolaikinės problemos, praktiniu – kaip katalikybės istorinio kelio Lietuvon, katalikų bažnytinės organizacijos įsitvirtinimo ir katalikų tikėjimo priimtinumo ir paveikumo tikintiesiems klausimai.

Kadangi daugelis naujausių tyrimų kryptingai finansuojami geresniam ES integracinių procesų pažinimui, tautų ir religijų santykių klausimai, kaip ir XX a. ateizmo epochoje, apmąstomi dažniausiai tų santykių dekonstravimo ir degradavimo aspektais. Lietuvoje ši tendencija slepiasi po katalikybės ir nuasmenintos tautos santykių metafizika, todėl iš esmės ne kažin kiek teprisideda ir prie istorinių, ir nūdienių lietuvių tautos religinio tikėjimo turinio ir jo problemų pažinimo ir apmąstymų brandos.

Tuo tarpu klausimų daugiau negu reikia. Ar šiandieninį Lietuvos katalikybės pobūdį tebesąlygoja mentalumas, lėmęs vėlyvą – paskutiniųjų Europoje – lietuvių apsikrikštijimą? Ką šiandieninėje lietuvių katalikybėje lemia ta aplinkybė, kad šalia Lietuvos visą laiką buvo itin stiprios ir agresyvios katalikybės šalis Lenkija? Kas lėmė Reformacijos Lietuvoje pobūdį ir pralaimėjimą? Kodėl Lietuvos katalikų bažnyčia tokia tautiškai pasyvi? Ar katalikybė pajėgi tapti naujųjų lietuvių tautos kartų tikėjimu?

Europoje gilėjant sekuliarizacijai (apie pusę gyventojų visose 28 ES šalyse yra netikintys, beveik ketvirtadalis mano nesant ne tik Dievo, bet ir jokios dvasinės galios) Lietuva šiuo požiūriu savo realios padėties nežino nė apgraibom. Tenkinamasi buitinėm pastabom apie atgyjantį tikėjimą, jaunimą kaip Bažnyčios viltį ir pan. Visuomenės socialinė atskirtis, teisinis neįgalumas ir nejautra žmogui kaip asmeniui, matyt, yra tos aplinkybės, kurios kerta žmonių dvasinius ryšius, taigi ir tikėjimą. Katalikų bažnyčia Lietuvoje visada buvo daugiau socialinės jungties būdas, todėl gal neverta stebėtis, kad grynosios dvasinės jungties lietuviai vis dažniau ieško Rytų tikėjimuose arba krikščionybės sektose. Ne naujiena ir perėjimai į islamą.

Santykiai su kitomis katalikiškomis tautomis ir valstybėmis kaip specifinė problema, galinti paryškinti ir paskaidrinti ne tik santykius tarp kaimyninių tautų, bet ir tarp valstybių, nelaikomi specialių tyrimų reikalaujančiu darbu. Tokia pozicija lemia, kad mes visiškai neskiriame lenkų ir lietuvių katalikybių kultūrinių laukų. Dvasinio gyvenimo palaukėms palikta Reformacijos istorija ir evangelikų liuteronų šiandieninis religinis gyvenimas. Apie stačiatikybę kalbėti beveik nepriimta. Dėl to, kad už sienos Rusija – buvusios blogio imperijos dukra?

Vatikano kaip katalikybės institucinio centro santykiai su Lietuvos arkivyskupijomis kaip katalikų bažnyčios organizacijos padaliniais bei Vatikano ir Lietuvos tarpvalstybiniai santykiai viešojoje erdvėje nenagrinėjami. Tai, matyt, lemia ir mūsų valstybės vadovų ir pareigūnų vizitų pas Romos katalikų bažnyčios vadovą pobūdį – tikybinį, o ne valstybinį. Nors Lietuva turi ne vieną institucinio pobūdžio klausimą, kurį reikėtų aptarti su Popiežiumi, kaip Vatikano valstybės galva. Be kita ko – ir Lisabonos sutarties (ES konstitucijos) nuostatą dėl krikščionybės paveldo, kaip europinės civilizacijos ištakos neformalaus traktavimo: tai ne ES komisarų, o visų ES šalių, taip pat ir Lietuvos, piliečių bei tikinčiųjų kompetencijos klausimas.

Apibendrinant lietuvių savivokos padėtį savo civilizacijoje per aukščiausią kiekvienos civilizacijos jungtį – tikėjimą ir religiją, galima pasakyti: mus beveik be užkardų veikia globalizmo civilizaciniai iššūkiai ir postūmiai, tačiau kaip su religijos ir tikėjimo pagalba sustiprinti tautos savivoką ir savitaigą pasaulyje stiprėjant globalizacijai, iš esmės nekalbama. Tik proginiais atvejais jau galima išgirsti ganytojišką žodį, ginantį tautos krikščioniškąjį gyvenimo būdą.

Mirtina globalistinės ideologijos primetinėjamos civilizacijos kova su kitais civilizacinės galios centrais vyksta mūsų akyse, ir mes joje dalyvaujam. Ne tiek suprasdami, kiek nesuprasdami.

Lietuviai lietuvių tautoje

Jeigu dėl savo konjunktūrinių baimių ir ideologinių prieštarų tautos kaip teritorinio, istorinio ir kultūrinio (kalbinio) vienio neatiduosime į Europos Sąjungos vadovų projektuojamus sąvartynus, bet tas apibrėžtis laikysime tautos materialiaisiais pamatais, tai dvasiniais turėsim pripažinti į tą pamatą besiremiančių žmonių vienybę. Vienybė kaip dvasinis veiksmas yra įmanomas tik tada, kai žmones jungia vienas idealas ir bendra ideologija. Politika yra jų įgyvendinimo paieška.

Lietuva, kaip ir visa Europa, šiandien perskelta dviejų ideologijų su visiškai kitais idealais ir politikom. Viena jų yra globalizmu tapęs liberalizmas, kita – tautų savigynos priemonių ieškantis nacionalizmas. (Visos kitos ideologijos šiandien yra tapusios tik šių dviejų pasaulėžiūrų hibridais – tautų politinės kultūros išugdytais mutantais.) Jų susirėmimas negailestingas, nes tai jų gyvybės ar mirties klausimas, o dėl išlikimo kovojama iš paskutiniųjų.

Šiandien Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dominuoja liberalizmas, savo priemonėmis brutaliai įsitvirtinantis visose gyvenimo srityse. Nacionalizmas užima gynybines pozicijas. Jų apraiškos visokeriopai slopinamos. Tačiau kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse – Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje (Britanija visada buvo ne besąlygiškai lojali ES politinės valios štabui – Europos Komisijai) – jos stiprėja iki nacionalinio elgesio lygmens.

Lietuvių tautos himnas, kviečiantis vienytis vardan tos Lietuvos, visada buvo nevienaprasmis. Giedodami jį lietuviai dar turės suprasti, kad vienybė šiandieniniame pasaulyje įmanoma tik su tais, kurie yra už tautos ateitį, o ne jos žūtį, lygiai kaip Jono Basanavičiaus karta Vinco Kudirkos himnu kvietė vienytis ne unijoje lietuvius pribaigti, o iš unijinių pinklių išvesti norinčiuosius.

Tauta lietuvių savivokoje yra ne tik fundamentali, bet ir sakrali sąvoka. Tą kokybę ji įgijo, kai lietuviškai dar kalbanti lietuvių dalis ėmė telktis XIX amžiuje, o XX amžiuje du kartus atkūrė savo valstybę – ne lenkiškai kalbančios „bajorų tautos“, o etniniu pagrindu augančios tautos Respubliką. Etninės tautos valstybingumo koncepcija lemtingai sąlygojo visą XX amžiaus Lietuvos istoriją, sukurdama ne vieną dramatišką situaciją, tačiau kitu atveju apie lietuvius šiandien jau būtų tekę kalbėti kaip apie buvusią tautą, sočiai pamaitinusią kaimyninę Lenkiją bei germaniškąją Prūsiją.

Kai šiandien polonofiliškieji „istorinės Lietuvos“ apologetai niekinamai sako, kad Lietuva sukurta iš žodžio, jie nė nesuvokia, kokį pagiriamąjį žodį sako lietuviams: kone tūkstantmetį iš savo kalbos, istorijos ir žemės varytieji ir nutautusių didikų bei bajorų luomus praradusieji pagaliau tarė autentišką lietuvišką žodį ir atkūrė valstybę su tautos prigimtine kalba! Jeigu kas aprašytų šitą revoliucinį išsiveržimą istorijon kaip dvasios polėkį, o ne įvairių jėgų sąveiką!

Niekuo kitu, kaip dvasios aktu, nepavadinsi ir Vilniaus Didžiojo seimo, kurio kalbose Lietuvos valstybė greičiau oazės miražas negu realus veiksmų projektas.

O Vasario šešioliktoji? Ar ji tuo metu kas nors daugiau negu į žodžius suspausta Didžiojo seimo viltis?

Tačiau tai yra gairės, kurios pamažu pildosi konkrečių darbų, netgi žygių bei pergalių ir karo, ir diplomatiniuose frontuose. Lietuviai imasi darbų, daugelis jų stebėtinai produktyvūs, tačiau ar ne vertingiausias yra dvasios ugdymo darbas – lietuviškojo patriotizmo ugdymas, – to patriotizmo, kuris šiandien gęsta su paskutiniąja Pirmosios Respublikos karta?

Pagaliau – ar ne dvasios žygis yra valstybės atkūrimas 1990-aisiais – tikras paminklas Pirmosios Respublikos dvasiai ir testamentas visoms šiuolaikinėms kartoms?

Dvasios pakilimu laisvėn pasišviesdama kelią į savo galutinį subrendimą – gyventi nepriklausomoje savo nacionalinėje valstybėje – lietuvių tauta viską – ir savo žemę, ir savo istoriją, ir savo kalbą – vėl turi atsiimti iš nebūtin traukiančios globalizmo juodosios skylės.

Kaip šie esminiai tautos dėmenys egzistuoja mūsų sąmonėje?

ŽEMĖ (VIETA). Principas aiškus – Lietuva, jeigu ji nori būti pasaulyje apskritai, yra ir turi būti savo etninėse žemėse, savo istoriniame areale. Tačiau tikrovė tokia, kad dideli jos istoriniai plotai jau užkloti kitų etnosų ir priklauso kitoms valstybėms, o Europa Lietuvą tebelinkus matyti per 1791 metų Lenkijos Respublikos konstitucijos straipsnius – dėl savivaldos autonomiškumo purkštaujančią Lenkijos trečiąją žemę – Lenkijos provinciją. Štai kodėl 1920 metų Taikos sutartis su Rusija, pripažįstanti Lietuvos valstybę jos etninėse žemėse, yra ir svarbiausias Pirmosios Respublikos diplomatinis laimėjimas, ir principinės reikšmės tarptautinis jos naujausios istorijos juridinis faktas, nepriklausomai nuo to, kaip jį būtų linkusios interpretuoti įvairios politinės konjunktūros.

Didžiausias naujųjų laikų Lietuvos pralaimėjimas – lenkiškoji Vilniaus ir visų Lietuvos pietryčių okupacija, beveik visų vienareikšmiškai pripažįstama buvus brutaliu imperialistiniu Lenkijos veiksmu. Kiek prie šios tragedijos prisidėjo pačių lietuvių mentalitetas, strateginis mąstymas, interesai ir organizacinės problemos – beveik netyrinėta, nors tai galėtų būti labai rimta mūsų ateities mąstymų bazė.

Sostinės „sugrįžimo“, kaip jis apibūdinamas Lietuvos istoriografinėje literatūroje, interpretavimas kaip Stalino dovana ar kompensacija už Lietuvos okupavimą gali būti priimtinas nebent tiems, kuriems nieko nereiškia niekada nedenonsuota 1920 metų sutartis. Kol tarptautinė teisė galioja tik kaip stipriojo teisė, lenkų okupuotosios Pietryčių Lietuvos dalies grąžinimas 1939 m. TSRS valia yra teisėtas labiau, negu regiono okupacijos įteisinimas Vakarų valstybių pastangomis per visą Lietuvos 1918-1940 metų laikotarpį.

Vilniaus ir Vilniaus krašto byla neužbaigta iki šiolei. Lietuvos valdžios neskiria pakankamai dėmesio nei Lietuvos pietryčių slavakalbių problemoms, nei Lenkijos „kresų“ politikai, kurios dėka dalis Lietuvos ir šiandien valdoma iš Varšuvos akivaizdžiau negu bolševikinės okupacijos metais iš Maskvos vykdant rusifikavimą. Lietuvos pietryčių polonizavimo politika remiama didžiulėmis Lenkijos finansinėmis injekcijomis.

Lietuvos vakaruose pastebimas tylus krašto memellenderėjimas. Rytuose stiprėja rusizmas.

Kova dėl savo žemės netgi Lietuvos Konstitucijos aprobuotose sienose Lietuvai nebaigta iki šiol.

Lietuvių kova dėl žemės savo valstybės viduje, kur užsienio poveikis lietuvių gyvenimui buvo ribotas, vyko nepaprastai sėkmingai. Žemės reforma, kurios tikslas buvo sulenkėjusios bajorijos eksproprijavimas, leido išdalinti žemę anksčiau jos niekada neturėjusiems, visų pirma nepriklausomybės kovų savanoriams. Dvarams buvo palikta teisė disponuoti ne daugiau kaip 80 hektarų žemėvalda. Taip buvo aktyvizuota ir į žemės ūkio gamybą įtraukta praktiškai visa darbinga Lietuvos jėga. Per 20 nepriklausomybės metų tauta sukūrė stabiliausią Europoje valiutą – žemės ūkio gamyba paremto ekonominio ekspansyvumo kokybės ženklą.

Bolševikinės okupacijos metu įvykdytas pirmas toks pasaulyje eksperimentas (tiksliau – eksperimento dalis) – prievartinis žmonių nuvarymas nuo žemės panaikinant žemės nuosavybės teisę. Tai žmogų ir žemę susvetimino absoliučiai: juridiškai, socialiai, psichologiškai, mentaliai. Estetinis ryšys išliko, jis transformavosi į žmogaus ryšį su gamta.

Atkūrus nepriklausomybę ir atstačius nuosavybės teises jos suprastos realistiškai - kaip fizinis žemės turėjimas: „nuosavybė šventa“; kad ir šventa, ji vis dėlto prekė. Žemės išvalstybinimas, vadintas žemės reforma su jos daugkartiniais pataisymais bei iš principo ydinga restitucijos nuostata Lietuvą šiandien pavertė pasiklydusia savo laukuose ir miškuose, vieni kurių lengva ranka parduodami supirkėjams, laukiantiems teisės parduoti žemę užsieniečiams, kiti dar lengvesne kertami ir transportuojami į visas lietuvišku mišku suinteresuotas šalis. Jeigu Pirmoji Respublika turėjo teritorinių problemų vien valstybės santykiuose su kaimynais, tai šių dienų Respublika didžiausias problemas turi viduje – žemės laisvo pardavimo problema jau dabar ryškėja, kaip teritorijos perpirkimo (Izraelio atvejis) grėsmės, ypač – pietryčių Lietuvoje, Sūduvoje ir Mažojoje Lietuvoje.

ES reikalavimas suteikti teisę žemę Lietuvoje įsigyti užsieniečiams sukūrė niekada istorijoje dar nebuvusią grėsmę.

LAIKAS (ISTORIJA). Vienas svarbiausių lietuvių mąstysenos klausimų – ar pasaulio ir apskritai gyvenimo trukmė suvokiama cikliškai, ar linijiškai, o jeigu jau dominuoja linijinis laiko matavimas, tai nuo kada jis tokiu tapo. Atsakyti į šį klausimą – tai suvokti, kada ir kokiu laipsniu krikščioniškasis (civilizacinis) pasaulėvaizdis ėmė dominuoti gamtameldiškajam ir su kokiais gyvenimo būdo pokyčiais tai susiję. Tai ne tik teorinis klausimas: cikliškoji savivoka orientuoja į mąstymo empirizmą, linijinė – į racionalizmą, o jie sąlygoja skirtingus gyvenimo būdus ir stilius, kuriuos galima apibūdinti kaip žodžio ir rašto kultūras. Lietuvių tautai tai reikšmingi savęs pažinimo ir savęs kūrimo principai.

Civilizacinės pažangos pamatas Europoje iki XXI amžiaus buvo rašto kultūra. Daikto ar reiškinio faktiškumo paliudijimui raštu tolydžio tampant nauja problema (garsieji slaptų duomenų išviešinimo skandalai ir kt.) galimas žodžio kultūrinis renesansas vis dėlto, atrodo, nepajėgs sumenkinti informacijos fiksavimo rašytiniais ženklais principinės reikšmės, todėl lietuvių tapsmo rašto kultūros tauta klausimas ir toliau liks jos intelektinės ir dvasinės brandos kriterijum ir tikslu.

Lietuvių apsisprendimas valstybę atkurti etniniu pagrindu ir etninėse žemėse buvo iššūkis savo pačių faktinei istorijai, per kurią savo viltis Lietuvą vėl matyti savo valdžioje puoselėjo lenkų nacionalistai, planavę Didžiąją Lenkiją – Europos centrą tarp Rytų ir Vakarų. Tas iššūkis nulėmė ne tik tolesnius Lietuvos santykius su kaimyne, bet ir su savo pačių istorijos supratimu: apsibrėždami etniškai, lietuviai iš dalies atsiribojo nuo savo unijinio periodo, tikrąja istorija ir tikraisiais savo herojais paskelbdami ikiunijinius laikus ir iš unijų bandžiusius išvaduoti Lietuvos valdovus. Iš čia – didysis lietuvių dvasinis paradoksas: stengdamasi tapti kultūringa krikščioniškosios civilizacijos tauta, tačiau savo istorijos atskaitos tašku laikydama pagoniškosios imperijos didybę, Lietuva suteikė galimybę praeities kultūros lytims stabdyti krikščioniškosios kultūros įsitvirtinimą.

Nepaprastos svarbos aplinkybė buvo ir tai, kad Vakarų Europos civilizacijos variklis – katalikybė, lenkų priimta, kaip nacionalinė ideologija, nuo pat pirmųjų Lenkijos santykių su Lietuva dienų buvo pajungta lietuvių besąlygiško nutautinimo veiksmams („Dievas danguj kalba lenkiškai“), Lietuvą pirma atkirsdama nuo lietuviško rašto (Lietuvos teritorijoje pirma pasirodė rusinų, o ne lietuvių knyga; pirmoji lietuviška knyga išspausdinta už Lietuvos administracinių ribų), o paskui – ir nuo kalbos (net pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos seimuose Kaune dar kalbėta lenkiškai, rusiškai, žydiškai, kadangi lietuviškai kalbėti Tautos išrinktieji nemokėjo).

Atrasti savo istorijos vedamąją liniją buvo problema ne tik dėl dviprasmiškos padėties, kurion per unijas su Lenkija pateko Lietuva, ne tik dėl to, kad Lenkijos katalikų bažnyčia lietuvių nutautinimo politiką vykdė su kryžiaus žygių patirties nuoseklumu ir žiaurumu, bet ir dėl to, kad buvo sunku rasti pačių lietuvių imperialistinės veiklos prasmę. Kai cinikai klausia, ar imperija kurta, kad žemaitukus Vytautas galėtų pagirdyti Juodojoje jūroje, o patriotai atremia, kad lietuviai užtvėrė kelią į Europą mongolams, Lietuvos istorijos prasmės neparyškėja.

Neišryškina jų nė viena iš trijų ribinių Lietuvos istorijos apžvalgų – nei A.Šapokos, nei J.Žiugždos, nei A.Eidinto redaguotosios versijos. A.Šapoka nepretenduoja į ką nors daugiau, kaip skaitytojui suprantamą lietuviškų „faktų“ sisteminį išdėstymą ir valdovų pristatymą. J. Žiugžda, kaip to reikalauja marksistinė ideologija, Lietuvos gyvenimą persmelkia klasių kova ir godojamojo komunizmo artėjimo propaganda. A.Eidinto komanda Lietuvą mato europinės civilizacijos kultūrinama paskutiniųjų Europos pagonių gyvenimo vieta, kurios aborigenai vis dar šiaušiasi prieš savo geradarius lenkus.

Gal iš tiesų istorijoje ieškoti prasmės – kvailių darbas, ir kas gražiau ir įtikinamiau papasakos savo pasakėlę, tas ir bus tikrasis istorikas?

Visi įvykiai yra kokių nors siekių paliudijimas, bent jau užuominos į juos. Tai ar bent jau nuojautos, ką darė lietuviai, nepriklausomai nuo to, kokie vadai juos vedė, kokie grobikai juos vergė ar kokie draugai juos išnaudojo, – gal bent jau kaip nuojautą tą mūsų tautos generalinį istorijos siekį galėtume iškelti į dienos šviesą?

Jeigu istoriją sieji su vardais ar įprastais istorikams chronologiniais įvykiais, tų vedamųjų linijų gali rasti visokių. Tačiau, jei nori rasti kažką, kas kiltų į mus iš seniausių laikų ir nenutrūktų, nedingtų iš akių nė viename istorijos tarpsny, yra tik viena lietuvių istoriją į vienumą telkianti, visa ir visada persmelkianti galia – laisvė. Vienintelė niekada niekur nedingusi, visus visada kėlusi ir prasmėn jungusi lietuvių istorijos galia yra laisvė. Nes iš visų pusių juos supo nelaisvė.

Laisvė lietuvių ir seniausiais laikais, ir dabar suprantama vienodai – kaip asmeninė nepriklausomybė, ir ne bet kokia, o konkreti – fizinė. Ne krikščioniškai artikuliuota, struktūrizuota ir sumodeliuota į valstybės juridinių substancijų struktūras, o konkreti – kaip Lietuvos statutuose: už medį – trys kapos grašių, už pono galvą – tavo ir tavo šeimynos galvos, o visa kita – galima. O kas laisvam žmogui uždraus gėrio paieškoti kuršių krašte, kaip ir po tūkstantmečio – Londone ar Dubline? Kodėl laisvas žmogus turi paklusti savo neaiškias kalbas apie Dievą varinėjančiam kryžeiviui? O, jei kas nenori padėti nuo atėjūno apsiginti, – kodėl jo neparaginti jėga? Tai užkariavimas? Koks užkariavimas, jei nieko neplėšiu, nedeginu, nežudau? Visa lietuvių imperijos istorija – tai laisvės kovų nuo krikštytojų istorija? Toks motyvas visai įtikinamas visoje ginties bendruomenės telkimo ir veikimo istorijoje, kuri užsibaigia taip pat stichiškai, kaip ir prasideda – iš esmės nieko Lietuvai po Žalgirio mūšio neduodančia taikos sutartimi.

Ne valstybę stato, o nuo pavergėjų ginasi Vytautas ir jungdamas naujas tautas, ir atmušinėdamas totorius, ir nepasiimdamas karūnos. Valstybė, kaip modernus naujųjų laikų padaras netelpa netgi Jogailos galvon, nors šis praktiškesnis ir nueina užkuriom, tegul ir naiviai tikėdamasis Lenkiją prijungti prie Lietuvos. Užtat ir nekenčiamas ištisų kartų, kaip netikras lietuvis.

Jis iš tiesų netikras - pradeda Europai, o ne Lietuvai iki šiol garsią Jogailaičių dinastiją. Gi Vytauto linijai toliau atstovauja didikai ir bajorai, per valdžios tėvonijose kasdienybę vis giliau klimpstantys į lenkiškąją socialinę organizaciją ir kultūrą, tik per seimų liberum veto vėl iškylantys į prigimtinės laisvės erdvę, kol jos išsklaidą – valstybės anarchiją – pagaliau užantspauduoja carai.

Laisvė ir jos siekimas iki užsimiršimo eiti į horizontą statant pilis ir kaunantis su kas tik papuola ir – kita vertus – būti vidujai laisvu net nelaisvėje, užmirštant viską – papročius, kalbą, namus, – tokia ta mūsų laisvės be atodairos kaina, kuria kaip savo istorija mokam mes sau ir savo ateičiai netgi šiandien.

Gražių puslapių prirašyta tos laisvės siekėjų – ir Žalgiris, ir Partizanų karas po karo, ir Baltijos kelias, ir dar kitų.

Dar daugiau – baisiai žiaurių. Tai masiniai bėgimai iš Tėvynės, nekaltai vadinami emigracija, tai plėšimai su žudymais toje pačioje Tėvynėje ir bėglystėje, kūdikių gimdymai tiesiai į duobę, žudymai vos spėjus gimti, draugės ketvirčiavimas pasikvietus pažaisti, išprievartautosios gyvos sudeginimas automobilio bagažinėje. Visa tai praeis, nors neužsimirš, liks kaip epochos siaubas, vienokiu ar kitokiu pavidalu lydintis mus per visą mūsų istoriją. Ar mes su juo ir pasmerkti mirti? Kaip su savo laisve?

Kai supranti, kad tikroji mūsų istorija yra ne karalių, kunigaikščių ar prezidentų istorija, o barbariškai suprastos laisvės sklaidos istorija su ja išrašančiais lydimaisiais reiškiniais – nutautėjimu, išsivietinimu ir nužmogėjimu, gal bent kaip siekinys dar gali būti iškeltas suvokimas, kad mes turime dar vieną didelį šansą – kuo greičiau tapti bent rašto kultūros tauta? Rašto kultūra individą suasmenina, o tai jau prielaida šiuolaikiniam tautiniam susipratimui ir apsisprendimui.

ATMINTIS (KALBA). Vieta, esminė būties sklaidos buvimu sąlyga, laikas, kaip būties sklaidos trukmė, ir abu būties parametrus sujungianti atmintis šį būties subjektą objektyvuoja asmeniu, galinčiu turėti begalę savybių ir bruožų, daryti gausybę sprendimų ir veiksmų, t. y. galinčiu turėti galimybę tapti savo pasaulio, arba kultūros, kūrėju. Atmintis, kaip gimties vietoje per savo buvimo (istorijos) laiką sukaupto gyvenimo būdo (kultūros) patirtis palikuonims perduodama sutartiniais garsais (kalba) ir ženklais (raštu).

Kad kalba yra aukščiausia tautos kultūros lytis, lietuviai supranta lėtai ir kankinamai. „Aušra“ yra pirmas visiškai aiškus to bandymo paliudijimas.

Tą vertybę dar iki „Aušros“ buvo akcentavę Reformacijos laikų dvasininkai, naujųjų laikų svetimų kraštų kalbininkai, skubėję fiksuoti lietuvių kalbos, kaip seniausios, be to, mirštančios Europos kalbos faktus ir subtilybes. Tą faktą sukilimuose ir rašto draudimuose jau buvo atradę patriotai. Kalba buvo radikalus atsiribojimo nuo lenkų kultūros ir lenkų kalbos būdas, tą vaidmenį nepriekaištingai atlikęs ir pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Ji tapo vieninteliu priimtinu nacionalinės kultūros apdaru, ir literatūrinės kalbos puoselėjimo darbą dirbo visi – pradedant Respublikos Prezidentu, baigiant kaimo mokytoju.

Radosi gvardija kalbininkų, pradėtas nacionalinio masto darbas – Didžiojo (visuotinio) lietuvių kalbos žodyno kūrimas, tęstas per visą bolševikinę okupaciją ir baigtas jau tik prieš pat Europos Sąjungą. Pirmosios Respublikos metais didžiausi literatūrinės kalbos kūrimo laimėjimai pasiekti grožinės literatūros dėka. Okupacijos metais literatūrinė kalba praturtinta plėtojant mokslų terminiją. Kovos už kalbos kultūrą pretekstu susiformavo stiprus kalbos apsaugos judėjimas. Kalbos, kaip kultūros formos samprata neneigta ir okupacinės valdžios ideologų, tikintis laikui bėgant neliksiant pačių lietuvių kalba kalbėti norinčių žmonių. Nieko panašaus neatsitiko. Dar okupaciniame parlamente, spaudžiant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo įgaliotiesiems asmenims, buvo priimtas lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos įstatymas.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje lietuvių kalbos padėtis pasikeitė radikaliai: okupacijos metais į ją kėsinosi naujausių laikų rusintojai, o išsivadavę patys lietuviai į savo kalbą ėmė žiūrėti su panieka, kaip į netinkamą bendrauti viešojoje erdvėje. Bent vieno užsieniečio buvimas visą auditoriją perjungia į bendravimą anglų kalba. Net raginami kalbėti lietuviškai Lietuvos pareigūnai iš ES tribūnų kalba angliškai. Visi televizijos dainų konkursai – tik anglų kalba. Pieno nuo lūpų nenusivaliusi moksleiviukė porina nedainuosianti lietuviškai, kad nebūtų panaši į kaimietę. Randasi net „teoretikų“, reikalaujančių atsisakyti bet kokio bendrinės kalbos norminimo – viskas, girdi, ir kalboje susiklostysią savaime, kaip ir visoje „laisvojoje rinkoje“.

Kodėl lietuviai taip lengvai atsisako savo gimtosios kalbos? Istorijos kupra?

Kokia kalba su gausiomis savo pilių tarnybomis ir įgulomis galėjo kalbėti lietuvių karvedžiai, jei tų pilių per visą rytų pasienį būta vos ne kas pusšimtis kilometrų – gero dienos žygio atstumu? Ar mažesnis užkariautojų skaičius galėjo būti ta pirminė lietuvių kalbos nužeminimo Kunigaikštystėje priežastis? Jeigu ir taip, tai ji tegalėtų būti laikoma materialiąja istorinio lietuvių išėjimo iš savo kalbos prielaida.

Ne mažiau svarbus ir idealusis aspektas. Verta atkreipti dėmesį į lietuvių ir lenkų pilių pobūdį: lietuvių pilys gynybinės – milžiniški, asketiški, tik vėliau prabanga kiek sušvelninti statiniai; lenkų pilys reprezentacinės – prabangos ir puikybės rūmai. Pirmos iš esmės žodžio kultūros židiniai, antrosios – rašto tvirtovės su bibliotekomis, muzikos ir šokių salėmis, bažnyčiomis. Ar agresyvų rašto kultūros ir psichologinį, ir socialinį spaudimą buvo įmanoma atlaikyti Lietuvos, drąsios šalies, protėvių žodžio kultūrai? Tai klausimai, į kuriuos atsakymų dar nėra, nes jie nė nekelti dar.

Istorinių lietuvių kalbos pažeminimo faktų galima rasti su kiekvienu nauju Lietuvos istoriniu amžiumi, tačiau principinę reikšmę turi dvi aplinkybės: slaviakalbių rusinų kraštų prijungimas ir politinis vienijimasis su itin agresyvia slaviakalbių lenkų kultūra. Abi jos yra lietuvių kalbai priešiški viešieji išoriniai veiksniai. Kartu su vidine – fizinės laisvės viršenybiškumo visoms kitoms vertybėms – nuostata jie išsitautinimą ir nutautėjimą daro nenutrūkstančia visų lietuvių kultūros epochų linija.

Išsiveržimo iš lenkų kultūros gravitacinio lauko ir lenkų kalbos kaip lietuvių polonizavimo priemonės tolydžio darosi visų bent kiek kultūrą, kaip nepriklausomybės dvasinę erdvę suvokiančių Lietuvos žmonių mąstymų generaliniu siekiu. Visišku pozityvu ji iš istorijos lietuviškojo bevardiškumo iškyla 1918 metais ir, vartaliodamasi tai per lenkiškas, tai per rusiškas pretenzijas bei įtakas, šiandien vėl nyra į Europos Sąjungos angeliškąją svetimkalbystę, šį kartą Lietuvai dar neregėtu išsivietinimo mastu paliekant net savo gimtąją žemę (milijoninė migracija; dar be leidimo užsieniečiams pirkti Lietuvos žemę trečdalis jos teritorijos supirkta slaptai). Atkurti tautą ir valstybę šį sykį bus sunkiau negu visais buvusiais laikais.

Gynybinių pilių žodžio kultūrai savo rašto nereikėjo. Raštas buvo reikalingas valdomiesiems slavams. Ja ir parašyti fundamentalieji Lietuvos valdovų teisės aktai – Statutai, ir tai tik Reformacijos idėjoms veikiant. Ar nuostabu, kad lietuvių rašytinė tradicija formavosi sunkiai, o raidynas buvo pilnas atsitiktinių ženklų ir niekam tikusių skolinių. Šioje tėkmėje – ir toks kultūros fenomenas, kaip graždanka - lietuvių raštas rusiškąja kirilica.

Vincas Kudirka sukūrė lietuvių kalbos fonetiką tobulai atitinkantį raidyną: vienas garsas – viena raidė. Nebeliko jokių cz (= č), rz (= ž) ir kitų panašių konstrukcijų. Tai buvo ir atsiribojimo nuo lenkų kalbos būdas. Tai buvo svarbus nacionalinis laimėjimas. Dabar jį įnirtingai bando sunaikinti penktoji kolona.

Didžiulės problemos lietuvių raidynui kyla skaitmeninėje eroje, kuri beveik sutapo su išsivadavimu ir valstybės atkūrimu. Angliškoji rašyba, nepripažįstanti jokių diakritinių ženklų, kaip škvalas iš elektroninės erdvės nupūtė visas š, ž, ė, ę, ą, ų, ū, į. Lietuvių kalba duslėja, tįsta ir sproginėja, užuot skardžiai moduliavusi tiek balses, tiek priebalses, lietuvių kalbai teikiančias erdvės ir melodingumo. Elektroninis greitraštis, ypač SMS žinutės, ignoruoja sintaksę ir gramatiką, kuria elektroninės kalbos mutantą, kuriame plūduriuoja tik lietuvių kalbos liekanos, apsuptos slengo ir buvusios lietuvių literatūrinės kalbos rašybos užuominų.

Dėl visų minėtų ir čia neminėtų priežasčių lietuvių kalba jau dabar kartu su latvių, estų, moldavų kalbomis yra sparčiausiai nykstanti Europos Sąjungos kalba. Lietuvių daugumai tai nė motais. O kalbos griovėjai siautėja laisvai.

Lietuviai prie būties ribos

Abu – ir XIX, ir XX amžių pabaigos – Lietuvos valstybės atkūrimo judėjimai buvo nacionalistiniai.

Nacionalizmas iš principo yra optimistinė ideologija. Ji postuluoja nuostatą, kad vieninga, ryžtinga ir darbšti žmonių bendruomenė gali viską, kas žmonių galioje.

Globalizmas iš principo pesimistinis – žada bendrąjį gėrį ateityje ir tik kai kuriems, sėkmingiesiems. Jis primena europinio mileniumo ideologiją – kiekvieną naują tūkstantmetį sieti su viltimi, kad nuo jo stos naujas švarios tiesos ir visuotinės meilės metas. Arba komunizmą, vis liūdniau žadėjusį gėrio karalystę artimiausioje ateityje.

Abu lietuvių atgimimai skendi ryto šviesoje. Jie iš vidaus spinduliuoja būties šviesą ir reflektuoja ją lengvai, netgi žaismingai. Atrodo: nėra kliūčių tam, kuo tiki. Anksčiau ar vėliau Lietuva įrems galvą į pasaulio padangę.

Laikoma, kad nacionalizmo lyderiai yra viduriniosios klasės šviesuoliai, telkiantys į judėjimą visus, kam svarbus valstybės kūrimas. Lietuvių Pirmasis atgimimas ypatingas tuo, kad visą lietuvių tautą tada besudarė valstietija, o šviesuoliai didžiąja dalimi buvo jos išeiviai. Tai lėmė svarbiausias ano meto nacionalizmo savybes: lietuvių valstybinio mąstymo empirizmą, politinę sklaidą krikščionybės pagrindu (į krikščionis demokratus ir socialdemokratus) ir valstybės valdymo autoritarizmą. Empirizmas valstybės gyvenime reiškėsi partijų pjautynėmis ir valdžios autoriteto smukimu. Elektorato pasitikėjimas krikščionimis demokratais ir socialdemokratais reiškė, kad bažnyčia lietuvių dvasią veikia pakankamai stipriai.

1926 metų perversmas rodė, kad Pirmojo atgimimo nacionalizmas buvo pernelyg seklus, nesugebantis rasti išeičių iš partijų feodalinių rietenų ir pasipriešinti globalistinei komunizmo grėsmei. Reikėjo išugdyti naują patriotų kartą. Ir iš tiesų – ir 1941 metais sukilo, ir už Lietuvą 1944-1953 metais kovojo Pirmosios Respublikos mokyklas baigusieji jaunuoliai. Lietuviškasis patriotizmas buvo vertingiausias 1918-1940 metų lietuvių nacionalinės kūrybos laimėjimas, tebeveikiantis ir šiandien, nors ir visokeriopai naikinamas.

Nacionalizmo dvasinė jungtis yra tautos vienybė, arba solidarumas. Pavergtyje esanti tauta į klausimą – vienybė su kuo – atsako lengvai ir paprastai: vienybė su tais, kurie kalba viena kalba, gyvena teritorijoje, kuri leidžia susisiekti ir bendrauti, išpažįsta vienodas vertybes (pripažįsta tradicijas) ir turi vieną ir tą patį tikslą – laisvę nuo išorės pavergėjų (nepriklausomą valstybę). Vienybės principas pavergėją ir jo talkininkus nukelia į užribį – nubrėžia aiškią savųjų ir svetimųjų, draugų ir priešų ribą. Lieka praktinis veikimas.

Tikslą pasiekus, t. y. atkūrus (arba sukūrus) valstybę, vienybės principas nebetenka aiškumo ir skaidrumo. Vienybė – tai nacionalistų ir komunistų, darbininkų ir fabrikantų, valstiečių ir dvarininkų vienybė? Vardan ko tokia ypatingo sąmoningumo, pasiaukojimo ir problemiškų rezultatų vienybė? Ar nuostabu, kad pusiau raštinga tauta jau pirmaisiais valstybės kūrimo metais paskendo politinėse rietenose, kuriomis mielai naudojosi valstybės priešai?

Atsakymai į šį, vienybės valstybės gyvenime, klausimą yra ir atsakymai į 1990-aisiais atkurtos Lietuvos valstybės problemiškiausius gyvenimo klausimus.

Nepriklausomą Respubliką atkurti siekiančio nacionalistinio judėjimo – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio – veikimo specifika buvo ta, kad per penkiasdešimtį okupacijos metų didelė visuomenės dalis buvo ne tik politiškai, ideologiškai, bet ir mentališkai susieta su okupantu: išeiti į viešąją erdvę buvo leidžiama tik stipriai apdorojus sąmonę, o tai negalėjo praeiti be pėdsakų – žmogus, jeigu ir buvo skeptiškas dėl komunizmo Žemėje sukūrimo galimybių, tai dėl internacionalizmo, tautų draugystės ir kitų kuriamųjų galių neabejoti galėjo. Šią prielaidą patvirtina primityviai suprasto liberalizmo (veidrodinio komunizmo) subujojimas pirmaisiais atkurtosios Nepriklausomybės metais. Sąjūdžio pažadas, neatstumti komunistų, jeigu jie juridiškai bus lojalūs Lietuvos valstybei, buvo rezultatyvus: komunistai balsavo už valstybės atkūrimą. Susilaikė (o tai reiškė – balsavo prieš) tik Lietuvos lenkų nacionalistai.

Tačiau autokratėjančio Sąjūdžio voliuntarizmas (komunistų partijos narių moralinis pjudymas) kairiuosius išlaisvino nuo visų įsipareigojimų ir leido grįžti į savo dažniausiai visiškai nieko bendro ne tik su nacionalizmu, bet ir su nacionaliniais interesais neturinčias pozicijas, kurios bene ryškiausiai fiksuotos stojimu į Europos Sąjungą – naują supranacionalinį junginį, nebenumatantį ne tik nacionalinių valstybių, bet ir jas atkurti bei kurti galinčių tautų.

Lietuviškojo nacionalizmo padėtis šiandien tokia. Tauta ne tik nežino – ji netgi nėra pasirašiusi savo tikrosios istorijos. Tauta ne tik neturi visos savo etninės žemės – į jos teritoriją vėl kėsinasi kaimynai, o naujoji sąjunga plėšo į gabalus, pusdykiai perpirkdama žemę iš tėviškės ir Tėvynės jausmą praradusių tautiečių. Tauta nėra supratusi ne tik nacionalinio rašto, bet ir gimtosios kalbos reikšmės bei paskirties žmonėms kaip tautai. Tuo pat metu iš išorės krinta reikalavimai keisti kalbos statusą bei raidyną. Trys baisūs smūgiai kerta lietuvių populiaciją: migracija, gimstamumo mažėjimas ir senėjimas. Tai tautą daro išmirštančia, o liekantieji jos nariai rezignuoja ir susitaiko su globalistų praktikuojamu dvasios degradavimu ir žlugdymu vartotojiškąja gyvenimo tvarka. Nacionalinių vertybių – tik liekanos. Orumo – prisiminimai.

Tai – tautos galių riba.

Už jos – vienintelis klausimas: nori lietuviai kaip pasaulio tauta būti šioje Žemėje ar jau nebe?

Respublika

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas

Parašytas: 05 Vas 2014 21:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas

Lietuviškosios ideologijos metmenys (III)

http://www.propatria.lt/2014/02/romuald ... s-tai.html

Kai suvokiama, kad prieita riba, klausiama, ką daryti.

Šiandieninė lietuvių realybė

Kad lietuvių tauta merdi, ne viena lietuvių galva jau suvokia, o pavienė ir pripažįsta balsu.

Valdžios gi tebekalba apie įveiktą arba neįveiktą krizę, ekonomikos augimą arba smukimą, gerovės kilimą ir kėlimą. Visa tai vyksta Europos Sąjungos integracinių procesų koordinatėse, taigi nacionalines Lietuvos galias ir iš principo, ir konkrečiai reguliuojant išorėje veikiantiems ir stiprėjantiems galios centrams. Kas gera, tvirtina viešosios erdvės ideologai ir propagandistai, Lietuvon ateina iš ten, kas bloga - kyla iš čia, iš mūsų pačių, nes mes nesugebam tuo gėriu pasinaudoti. Daugelis klausančiųjų linkę linksėti galvomis.

Ką mes, kaip tautinė bendruomenė, iš tiesų dar galime ir ko nebegalime Europos Sąjungoje?

Pirmiausia kaip visų atskaitų atskaitos tašką turime įsisąmoninti faktą, kad esame naujoje sąjungoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Vos prieš du dešimtmečius mes vadavomės iš sąjungos, kad būtume nepriklausomi ir lietuvių tautą galėtume ugdyti savo nacionalinėje valstybėje. Dabar - vėl sąjungoje. Tai sunkiai telpa galvoje. Tačiau tai faktas. Individualiai su naująja priklausomybe galime nesutikti, esama ir juridinio pagrindo: stojimas buvo kupinas juridinių machinacijų, todėl kai kurių to meto Lietuvos politinių jėgų buvo paskelbtas neteisėtu ir nepripažįstamu. Tačiau Lietuvos priklausomybės Europos Sąjungai fakto tai nepaneigia realiai, kaip TSRS okupacijos Lietuvoje realiai nepaneigė nepalyginti stipresnis okupacijos neigimas - ginkluota partizanų kova ir 1949 metų Deklaracija. Tad nepriklausomai nuo politinio mūsų naujosios priklausomybės vertinimo turime sau aiškiai pasakyti: nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos juridinė padėtis yra kitokia - Kovo 11-ąją atkurtosios Lietuvos Respublikos nebėra, yra Lietuvos Respublika Europos Sąjungoje arba Lietuva Europos Sąjungos sudėtyje. Kalbėti apie Lietuvą po 2004 metų gegužės 1 dienos kaip apie Kovo 11-osios Lietuvą - tai arba visiškai negerbti teisės, arba sąmoningai meluoti. Minėdami Kovo 11-ąją galime kalbėti apie ją tik kaip apie istorinę datą, bet ne apie šiandieninę Lietuvą. Šių dienų Lietuva gimė 2004 metų gegužės 1 dieną. Kovo 11-osios Lietuva yra 14 metų egzistavusi Antroji Lietuvos Respublika.

Taigi ko 2004-ųjų metų Lietuva nebegali konkrečiai - kas nebe jos suvereniteto kompetencijoje?

Kaip ir reikalavo Stojimo sutartis, Lietuva iš principo sutiko atsisakyti dalies savo suvereniteto, kurį 1990 metais buvo prisiskyrusi sau kaip visavertė nepriklausoma valstybė. Kiek jo turi dabar, vargu kas galėtų pasakyti visiškai apibrėžtai, nes suvereninės Lietuvos (kaip ir kitų ES šalių) galios tolydžio menkinamos.

Lietuva negali turėti ES teisės aktams prieštaraujančių nacionalinių teisės aktų. (Savo išsivadavimą pradėjom paskelbdami nacionalinių teisės aktų viršenybę TSRS teisės aktams.) ES teisės aktus Lietuva privalo inkorporuoti į savuosius, o savuosius - priderinti prie ES aktų.

Pagal Stojimo sutartį Lietuvos piliečiai tapo Europos Sąjungos piliečiais. Kol kas nacionalinė pilietybė viršesnė už ES pilietybę, tačiau numatomas referendumas dėl viršenybių sukeitimo.

Pagal Stojimo sutartį Lietuvos žemė gali būti parduodama bet kuriam ES piliečiui. (Netgi prasigėrusiųjų bajorų „politinė tauta“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes gynė nuo lenkų ir žydų.)

Stojimo į ES sutartis nustatė, kad bet kuris Lietuvoje reziduojantis ES pilietis gali būti renkamas į vietos valdžios organus. (Ką tai reiškia ištuštėjusiuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, aiškinti netenka.)

Mastrichto sutartis dėl „laisvo prekių ir darbo jėgos judėjimo“ suteikė galimybę ekonomiškai stipresnėms šalims rekrūtuoti pigią lietuvių darbo jėgą. Taip prasidėjo masinė emigracija. Alternatyvų sukurti Lietuvos valdžios nepajėgia.

Stojimo sutartis numatė nacionalinės valiutos - lito - panaikinimą ir sąjunginės valiutos (pradžioj vadintos ekiu, vėliau pavadintos euru) įvedimą. Politinis elitas atkakliai to siekia.

Įkūrus Europos centrinį banką ir priėmus nacionalinių bankų kontrolės sutartį visų ES šalių bankai patenka ES centrinio banko kontrolėn, o nacionaliniai centriniai bankai veikia kaip jo padaliniai.

Tai tik svarbiausieji ES šalių suverenumo ribų parametrai.

Buvo ir viena specifinė Lietuvos stojimo į ES sąlyga: uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Kad reikalavimas neatrodytų pernelyg įžūlus, buvo suorganizuota nešvaraus radioaktyvaus krovinio transportavimo skandalas.

Bulgarai nesutiko uždaryti savo atominių. Lenkai Stojimo sutartį pasirašė su sąlyga, kad spręsti ką nors etikos ir moralės klausimais yra tik nacionalinė kompetencija. Britai, vokiečiai pasiliko sau dar daugiau nacionalinių teisių. Lietuvos „derybininkai“ su viskuo sutiko besąlygiškai. Parlamentarai neskaitę aprobavo ES konstituciją, kurią olandai gėdingai atmetė.

Iš kur šis baudžiauninkiškas nuolankumas? Mentaliteto „ypatumai“, istoriškai paveldėtos negalios, įprotis „duoti kvailiui kelią“?

Naujausieji mūsų istorijos laikai parodė, kad viskas, ko gero, yra kur kas paprasčiau.

Bolševikų suvalstybinto Pirmosios Respublikos ir okupacijoje sukurto turto išvalstybinimas, arba vadinamoji privatizacija, liaudies žargoniškai pavadinta prichvatizacija (tai reiškė - išgrobstymas) tikrąja to žodžio prasme buvo valstybės išgrobstymas. Vadovaudamasis liūdnai pagarsėjusia Miltono Frydmano trijų P teorija (privatizacija, privatizacija, privatizacija), užsienių patarėjų ir liberalais tapusios nomenklatūros frontas šoko be terapijos metodu sukūrė pradinę socialinę atskirtį su tolydžio vis turtėsiančiais pirmaisiais sėkmingaisiais ir nenumaldomai į vis gilesnį skurdą klimpsiančiais varguoliais. Procesą kiek pristabdė 1992-1996 metų kairiųjų parlamentas, tačiau valdžios vairą atsiėmę konservatoriai „didžiąją privatizaciją“ įvykdė iki galo, ir nuo tada svarbiausiu valstybės rūpesčiu tapo vadinamųjų investuotojų (chrestomatine tapo Mažeikių naftos pardavinėjimo istorija) paieškos. Vakarų firmoms konkurenciją sudaryti galinčios ūkio šakos buvo tiesiog naikinamos - parduota krovininių keltų linija, išformuotas žvejybos laivynas, ūkininkams už atsisakymą užsiimti augalininkyste ir gyvulininkyste buvo pradėta mokėti išmokas. Gamyba toliau smuko, valstybės skola augo. Tauta blaškėsi. Pasirodė gelbėtojai (V. Adamkus, R. Paksas, V. Uspaskichas). Stojimas į naująją sąjungą tapo išeitimi iš padėties, kai alternatyvų iš esmės nebėra.

Nežinia, ar pradėdami Europos Bendriją tai ir planavo Europos tėvai, tačiau jų palikuonys tikrai žinojo, ką daro, kai projektavo visų pirma sunaikinti išsivadavusiųjų tautų savarankiško gyvenimo pamatus. Mūsų argumentai šiandieninės ES vadams negalioja seniai. ES teoretikai sako, kad tikras europietis visur ir visada turi jaustis emigrantu, o politikai rėžia tiesiai: tautos ir nacionalinės valstybės yra istorijos šiukšlyno sąvokos.

Apie okupacinį eurointegracijos pobūdį globalizacinė Lietuvos politologija neužsimena. Tačiau pagrįsti „projekto“ draugiškumą vien Europos Sąjungos finansinių išmokų nauda irgi nesiima, palikdama tai dėl valdžios pelno besipešantiems politikams bei tiems europiečiams, kurie už eurą gali parduoti ne tik sąžinę ir Tėvynę, bet ir šeimą, tėvą, motiną.

Apie skaidymąsi ir telkimąsi

Tikrovė su savo socialinėmis skirtimis Lietuvoje dar nėra suvokiama ne tik ideologiškai, bet ir politiškai: viešojoje erdvėje tebeviešpatauja eurointegracinė demagogija ir globalizacinė propaganda.

Padėčiai adekvati mintis jau mezgasi, ryškėja ir organizaciniai suvokimui adekvatūs judesiai. Lietuvių nacionalizmas jau ieško aiškesnių raiškos formų.

Fundamentalusis nacionalistų kriterijus aiškus: sveika tauta ir stipri nacionalinė valstybė.

Ne mažiau aiškus ir globalistų kriterijus: panaikinti visas pelno augimui ir kapitalo koncentracijai trukdančias civilizacines, kultūrines, rasines, etnines, net moralines kliūtis.

Esama keturių šiandieninio Lietuvos piliečio santykio su Europos Sąjunga tipų: 1) pritapusieji prie sistemos; 2) turintieji vilties, kad savo padėtį pavyks pagerinti; 3) abejingieji ir 4) nesusitaikiusieji.

Pritapusieji - tai iš esmės visas politinis elitas, pradedant valdančiąja politinių partijų viršūne, didžiuma Seimo narių, ministrų ir departamentų vadų, biurokratija tiek Lietuvos, tiek ES struktūrose.

Turintieji vilties dėl ateities - tai iš esmės verslo žmonės, kuriems eilinė mokesčių reforma negrasina bankrotu, „paramos išmokomis“ pasinaudoti sugebėję ir naująją žemės ūkio infrastruktūrą galingesniam kapitalui sukūrę ūkininkai, studentija, ypač ta dalis, kuri buvo kosmopolitizuota dar bendrojo lavinimo mokyklose.

Abejingieji - visi tie, kurių pragyvenimo standartai įsitenka į jų atlyginimų, pensijų ir mąstymo lygmenis.

Nesusitaikiusieji - nedidelė dauguma patriotų, kurie bandė ir bando priešintis integracijos prievartai ir neteisėtumui.

Viltingieji ir abejingieji yra ta žmogiškoji aplinka, kurioje tam tikromis sąlygomis gali atgimti tautos kuriamosios galios. Ypač svarbi yra viltingųjų kategorija: ją sudaro išsilavinę ir gyvenimo ambicijų turintys žmonės, tikroji racionalaus mąstymo ir pasaulio sąsajų supratimo bei kuriamosiomis jų galiomis pasinaudoti sugebanti pajėga. Čia gali formuotis tautinis susipratimas, gimdantis bendradarbiavimo ryšius ir politinę jų realizavimo programą - šiandieninį lietuvių nacionalizmą. Iš kitų mūsų visuomenės sluoksnių gali ateiti tik atskiri asmenys, kurių vertė ir patikimumas - jau praktinis klausimas. Gyvenimas visada pasiūlo ką nors netikėta ir gražaus. Kaip ir bloga.

Per dešimtmetį nuo Lietuvos įtraukimo į Europos Sąjungą išaugo būrys lietuvių, tapusių įsitikinusiais europiečiais - idėjiniais ir politiniais Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos priešininkais ir priešais. Jie patys daro save tautos reikalų išdavikais, todėl tauta turi žinoti savo „didvyrius“ - jų vardus, pavardes ir nuveiktus „darbus“. Globalistai šiandien puola. Nacionalistai nebegali tik gintis.

Jėgos kol kas nelygios. Vienoj pusėj - dvidešimt aštuonių valstybių konglomeratas su nacionaliniais kolaborantų padaliniais, naudojantys įvairias tiek Sąjungos, tiek tarptautines organizacijas su beveik neribotais finansiniais ištekliais įvairioms valstybių dekonstravimo bei asmenų nužmoginimo programoms bei eurointegracinėms akcijoms (homų eitynės, maldininkų žygiai, popso festivaliai ir pan.). Kitoj pusėj - pavieniui veikiantys asmenys, keletas jaunimo organizacijų, jokių finansinių resursų, visapusiška blokada ir įžūlėjanti policinė priežiūra. Tačiau jeigu anoj pusėj baimė ir tūžmas, per vidurį - politinė pelkė, tai šioj pusėj - ryžtas ir jaunas tikėjimas.

Kad nacionalinis judėjimas būtų tikrai veiksnus, turi veikti nacionalinis intelektinis centras, organizacinis štabas ir du veiksmo sparnai - propagandos ir kovos. Nacionalizmo ateitis - dominuojanti ideologija.

Ne čia svarstyti organizuoto judėjimo struktūrinimosi problemas. Svarbu konstatuoti, kad tokiam darbui metas atėjo, o pradinio kapitalo jau yra.

Apie lavinimąsi

Lietuva tebėra empirinio mąstymo (tiksliau - galvojimo) nelaisvėje. Matyti tik pavieniai reflektuojančio proto žybsniai, didžiuma kurių, deja, signalizuoja tik save, bet ne lietuvius ir Lietuvą. Šiurpu yra lyginti mūsų intelektinę tikrovę su lenkų, rusų, netgi baltarusių - esame puikybėje skendintys pasipūtėliai. Švietimas ir švietimasis, visų lygių lavinimasis yra pirmoji privaloma mūsų bendrojo darbo pakopa.

Kokia yra lavinimosi generalinė kryptis?

Nacionalinis mąstymo ugdymas turi būti išvestas iš kibernetinio žmogaus žinių nelaisvės į klasikinę supratimo erdvę, kuri vienintelė suteikia laisvę rinktis tarp proto ir valios - dviejų žmogaus prigimties galių, kurias europinė civilizacija paveldėjo iš graikų ir romėnų išbaigtomis tų tautų kultūrų lytimis - graikų filosofija ir romėnų teise. Be jų nesuvokiama krikščionybė, graikų protą kaip filosofiją ir romėnų valią kaip teisę subendrinusi į negailestingą dangiškojo absoliuto meilę per viltį būti išganytam. Apšvieta, vilties teikiamą dvasinę jungtį supriešinusi su materialine nauda, paklojo pamatus šiandieniniam intelekto vienmatiškumui ir cinizmui. Sukildamas prieš globalizacinį gyvenimo būdą, nacionalizmas inicijuoja ne tik krikščionybės kurtos ir sergėjamos žmonių dvasinės jungties išsaugojimą, bet ir klausia, kas konkrečiai ir realiai galėtų tą vaidmenį atlikti šių dienų pasaulyje? Vadovaujantis teze, kad civilizacijos jungtis yra tikėjimas, o civilizacija remiasi tautomis, atsakymas tegalės būti vienas: jokia civilizacija neturi teisės atsisakyti ją pagimdžiusio tikėjimo lygiai taip pat, kaip jokia tauta - ją ugdančios ideologijos. Kai Europos Sąjungos konstruktoriai savo konstitucijoje sąmoningai atsisakė net krikščioniškojo paveldo, paskutinė žmogiškumo su protu, valia ir viltimi priebėga lieka tauta, kurią privalo vesti jos kūrimo ideologija - nacionalizmas.

Nacionalizmas apibrėžia žmogaus protingo (= atsakingo) gyvenimo ribas. Štai kodėl jis yra tikrasis humanizmas. Žmogaus teisių be atsakomybės humanizmas jau išsigimė į mažumų totalitarizmą. Štai kodėl jis yra praeities humanizmas, vakarykštis žmoniškumas.

Šviestis - tai suprasti, kokioje kultūrinėje ir idėjinėje erdvėje gyvenama. Tik tuo pagrindu galima postuluoti ir realizuoti konkrečius tautos siekius ir uždavinius.

Praktiniai nacionalinio masto darbai yra bendrojo lavinimo mokyklos grąžinimas valstybės žinion ir ugdymo bei mokymo proceso pagrindimas tautinės mokyklos principais - tik tokia ji gali išleisti gyvenimui šiandieniame pasaulyje parengtą jaunimą, turintį lietuviškojo patriotizmo pradmenis. Dalykinis moksleivių parengimas humanizuotinas grąžinant iš mokymo proceso beveik pašalintą humanitarizmą.

Studijų aukštosiose mokyklose reikalai sutvarkytini taip, kad universitetai rengtų nacionalinius specialistus, o ne intelektinį eksportą.

Kad lavinimosi ir intelekto (at)kūrimo darbai kojomis remtųsi į žemę, turim nacionalinių poreikių ir interesų požiūriu išanalizuoti svarbiausius šiandieninio pasaulio dokumentus: Tūkstantmečio programą, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos Sąjungos stojimo sutartį ir pagrindinius jos dokumentus, Lisabonos sutartį, savo valstybės Konstituciją, kritiškai įvertinti Lietuva 2030 programą, Švietimo strategiją. Reikia rasti atsakymą, ar Lietuvos įstatymų korpuso kitumas nėra jo principų išplovimo būdas ir pan. Kokia nacionalinė institucija turėtų užsiimti kompleksiniu lietuvybės problemų analizės darbu? Tai atskirų sprendimų klausimas, tačiau be nuolat degančio nacionalinio intelekto brandinimo židinio mes nei pajudėsim, nei kur nueisim.

Antras svarbus klausimas - Atkūrime dalyvaujančių žmonių švietimas. Visi miestai ir rajonai turi turėti fiksuotus tautinį supratimą ugdančius ir tautos ideologiją propaguojančius švietimo taškus. Juose ir galėtų veikti šviesuoliai patriotai.

Ir pagaliau - masinis propagandinis darbas skleidžiant nacionalines idėjas ir keliant žmonių savivoką bei nacionalinę savivertę. Čia darbų barai begaliniai, o metodai - neišsemiami. Uždavinys vienas - dabartinę lietuvių orientaciją „į pasaulį“ pastatyti ant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo metu vyravusios idėjos, kad į pasaulį visavertiškai galima išeiti tik per tautą, kaip tautos žmogui. Liberalinis ėjimo į Europą, ėjimo į pasaulį supratimas ragina ir akina žmones kuo greičiau išsitautinti - pereiti į kitą kalbą, įgyti kitą tautybę ar betautybę ir adaptuotis naujajame sociume, šitaip tampant kitataučiu ir naujajai gyvenamosios vietos šaliai, ir Lietuvai.

Yra keletas nekintančių postulatų, buvusių, esamų ir būsimų mūsų veiklos gairėmis:

1) Lietuviai gyvena nacionalinėje nepriklausomoje valstybėje.

2) Lietuvių kalba Lietuvoje alternatyvų neturi.

3) Lietuvių literatūrinė kalba turi savo tvarką, o raštas - raidyną, kuris privalomas visiems viešiesiems užrašams ir oficialiems raštams.

4) Žemė Lietuvoje priklauso tik Lietuvos piliečiams.

5) Lietuvos pilietybę turi tik Lietuvoje gyvenantys asmenys.

6) Lietuvos politikoje dalyvauja tik Lietuvos piliečiai.

7) Lietuvos socialinės organizacijos pamatas - vyro ir moters šeima.

8) Ugdymas mokyklose - lietuviškasis patriotizmas.

9) Buitis orientuojama į žaliąjį gyvenimo būdą.

10) Lietuva turi savo gynybines pajėgas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ramuvietis Romualdas Ozolas

Parašytas: 10 Bal 2015 00:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas. Ar mūsų valstybė – mūsų?

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... usu/129472

„Metai", 2008 m.

2015 m. balandžio 8 d.

Šiose Romualdo Ozolo įžvalgose, skelbtose 2008 m., minint Sąjūdžio 20-etį, tebeskamba ir anų laikų Sąjūdžio dvasia, ir susirūpinimas dėl Lietuvos ateities.

O tais laikais Romualdas Ozolas buvo ypatinga figūra, kuriai jau tuomet eiliniai sąjūdiečiai siūlė statyti paminklą.

R. Ozolo autoritetą tarp Sąjūdžio žmonių rodo ir garsiajame Sąjūdžio suvažiavime ankstyvą 1988 m. spalio 24-osios rytą vykę balsavimai į Sąjūdžio Tarybą, kuriuose daugiausia balsų iš visų kandidatų gavo būtent jis - Sąjūdžio vicepirmininkas ir idėjinis vadovas, filosofas Romualdas Ozolas.

Sąjūdį jau įprasta vadinti stebuklu.

Sąjūdis nėra stebuklas. Stebuklu jis gali tik atrodyti, kadangi yra pasibaigęs. Viskas praeity atrodo buvę gražiau.

Sąjūdis buvo milžiniška tautos reakcija į didžiulę nelaimę, penkias dešimtis metų slėgusią Lietuvą, kol, pasitaikius progai, išsiveržė galinga emocine reakcija, kurioje slegianti nuotaika pamažu virto niekada dar nepatirtu šviesiu džiaugsmu. Net ir tada, po tuo džiaugsmu, Sąjūdis buvo visų žmogaus emocinių ir net fizinių išteklių reikalaujanti įtampa, o Sąjūdžio organizatoriams – ir daugiau.

Gyvenimas man dovanojo, nors gal prie to šiek tiek prisidėjau ir aš pats, du šviesius tarpsnius, tokius būties atsivėrimus.

Pirmasis – 1965–1968 metai, kai mes, trejetas dar hipiuojančių nebe jaunuolių, „vertėm“ „Meno saviveiklos“ biuletenį į žurnalą „Kultūros barai“.

Po antrojo numerio Antanas Sniečkus, LKP pirmasis sekretorius, pasveikino kultūros ministrą Juozą Banaitį, ir šis viską suprato teisingai: nušalino Emiliją Kulakauskienę, vyriausiuoju redaktoriumi pakviesdamas Aleksą Baltrūną, su teise atleisti visus redakcijos darbuotojus. Šis neatleido nė vieno.

Hipiai pradėjo mokytis tarybinės žurnalistikos. Mokėmės, atrodo, rimtai, nes jau kitais metais Varšuva nusiuntė notą Maskvai, kad Lietuvoje bandoma diskriminuoti lenkus.

Mes viso labo siūlėm būdus, kaip lenkuojantys „vietiniai“ galėtų pritapti prie Lietuvos kultūros ir sumažinti krašto atsilikimą.

Žurnalo „pagrindinei temai“ apie lietuvių kalbos problemas pasirūpinom netgi tokių anuometinių autoritetų, kaip Antanas Venclova, kalbų.

Taip tęsėsi iki 1968 metų, kai Maskva prieš Dubčeko socializmą su žmogišku veidu pasiuntė savo tankus. Tada išėjau patylėti – sėdau prie filosofijos.

Kitas šviesos metas man – 1985–1988 metai, kai su Knygos bičiulių draugija ėmiau važinėti po Lietuvą ir, samprotaudamas apie knygas bei kas aplink jas, kalbėjau praktiškai viską, ką norėjau.

Tai tęsėsi iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, nuo kurio prasidėjo kova dėl valdžios.

Ir po to sąjūdis buvo nuostabus, nors ir be savo pirmapradžio džiaugsmo.

Kalbu apie tai, kad pasakyčiau: tikrai gyventi galima bet kuriomis sąlygomis.

Ne režimai kuria žmones – žmonės kuria režimus.

Arba susitelkdami savy įveikti savo menkumą, arba išsileisdami, atsipalaiduodami ir leisdami savyje išsikeroti destrukcijoms.

Kai dabar, Sąjūdžio 20-mečio proga, klausia, kas iš tiesų pasikeitė Lietuvoj, aš atsiverčiu Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijas. Jos iš esmės nepaseno. Yra ir trumpas jų turinio išdėstymas, paskelbtas pirmajame „Atgimimo“ numeryje.

Tai – nedidelis Justino Marcinkevičiaus įvadinis žodis. Pateiksiu jį ištisai.

„Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.

Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujus jos kultūros paminklus.

Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.

Žmogus, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienkartybė teišsiskleidžia tarp mūsų ir mums.

Gamta, kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas žalias jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas.

Mes sveikinam Persitvarkymą, išlaisvinantį dvasią, mintį, darbą, kūrybą, ir po jo vėliavom – viešumo ir demokratijos vėliavom – siekiame atsinaujinti, atgimti žmogui ir tautai."

Nesileisiu į ginčus (žinoma, ne su Just. Marcinkevičium), ar kraštas, kurį vadinam Lietuva, mūsų ar jau ne mūsų.

Nediskutuosiu, ar istorija, į kurią remiamės, jau mūsų, ar jau visai ne. O ar kalba mūsų – dar mūsų?

Paklausiu vieno: ar mūsų valstybė – mūsų?

Jei į anuos klausimus kiekvienas gali atsakyti tik asmeniškai, tai į pastarąjį – visi vienareikšmiškai, remdamiesi juridiniais aktais.

1988-ųjų rugsėjo 16 d. Just. Marcinkevičiaus tekstas negalėjo į tą klausimą atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai: valstybės nebuvo, visais tais savo priklausinių ir vertybių savinimaisi mes į valstybę tik kvietėm.

Tiems, kurie dūmė akis, tardami valstybę – sąjunginę respubliką – mus turint, galėjom atsakyti labai paprastai: nieko sau valstybė – be piliečių! (nebuvo net LTSR pilietybės, buvo tik TSRS piliečiai).

Sąjūdis pakvietė, ir tauta pamažu kilo – į savo valstybę, į savo pilietybę. Vieninteles.

Tačiau kai aš šiandien girdžiu, ką mes kalbam ir apie valstybę, ir apie pilietybę, apie istoriją, kalbą, kultūrą, dažniausiai pašiurpęs klausiu: tai kurgi mes vis dėlto ėjom – į laisvę ar į nepriklausomybę?

Atsakymo ieškau mūsų Baltijos kelyje. Šito reiškinio mes dar gerai neapmąstėm, nepažinom. Nors, tiesą pasakius, jis ir neišsemiamas. Ir, ko gero, nepabaigiamas arba nepasibaigęs: kaip į tą Kelią išėjom 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, taip ir tebeinam. Trumpam stabtelėjom pasirašyti Kovo 11-osios dokumentų, tačiau jau kitą dieną Lietuva pamažu patraukė tolyn – į Angliją, Turkiją, Ameriką. Šiandien Baltijos kelias tęsiasi Ispanijos, Airijos, Britanijos pakrantėmis, o vienas mūsų, sako, nusipirko gabalėlį Mėnulio.

Tebežingsniuojam į Laisvę.

Tai, ko dar nebuvo galima sakyti 1988 m. rugsėjo 16-ąją, nepasakyta liko ir vėliau: valstybė – tai ne Laisvė, o Nepriklausomybė.

Nepasakėme ne tik to, nepasakėme daug ko, taip pat ir tokio svarbaus dalyko, kad kova dėl valdžios gali sunaikinti pačią valdžią. Nepasakėme to komunistams, nes iš jų valdžią reikėjo tiesiog atimti, nepasakėme ir saviems, sąjūdiečiams, nes čia reikėjo sutelkti „vidinę daugumą“.

Daug blogybių, dėl kurių šiandien klampojam kaip pelkėje, užsimezgė dar Sąjūdyje, ir nepasakyti šito – tai klimpti dar giliau. Neleisiu sau išeiti, bent nepastatęs savęs prie sienos.

Man visiškai nesvarbu, laimingas ar nelaimingas yra Algimantas Čekuolis, kas sekmadienį per TV ir šiaip per kiekvieną viešą kalbėjimą spinduliuojantis įsikūnijusį Sąjūdžio teisumą. Man dar labiau nesvarbu, laimingas ar nelaimingas esu aš pats.

Man svarbu, ką mes, Sąjūdžio ir jo meto žmonės, darome, kaip atsakome į kalbas, kad Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija kurta ir priimta euforijos sąlygomis ir užtat šiandien šaltesnių galvų gali būti kaip nori taisoma, kad ne tik Kovo 11-osios, bet ir Vasario 16-osios Lietuvos valstybė gimė iš žodžio, suprask – lingvistinės sugestijos, užtat kalbėti apie Nepriklausomybę – kažkokia pagoniškos stabmeldystės liekana.

Man gaila tų žmonių. Sakau jiems tiesiai: nieko šiame pasaulyje jie dar nesuprato. Nieko. Nes viskas gimsta iš žodžio.

Todėl šiandien prašau visų: pasakykite savo žodį! Atsakykit, turim dar mes savo valstybę – ar ne?

Ar mūsų nelaimė dar per maža, kad manytume, jog tokiam žodžiui ne laikas? Ar gal Lietuva nė nebeverta to mūsų žodžio?

„Metai", 2008 m.

Bernardinai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ramuvietis Romualdas Ozolas (1939 - 2015)

Parašytas: 10 Bal 2015 00:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

Išsibarsčiusios tautinės jėgos buriamos į Lietuvių tautinį centrą

http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/liet ... ni-centra/

2008-08-20, 12:00

Lietuvoje įkurta dar viena politinių tikslų turinti organizacija - Lietuvių tautinis centras.

"Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui":
http://lietuvai.lt/wiki/Lietuvi%C5%B3_tautinis_centras

Naujojo judėjimo iniciatoriai, tarp kurių yra ir Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, žada siekti suburti išsibarsčiusias tautines jėgas ir kovoti už lietuvybės išsaugojimą Lietuvoje bei išeivijoje.

Anot organizacijos vadovo Mariaus Kundroto, asociacijos gretose dalyvauja Lietuvos centro partijos, Lietuvos laisvės lygos, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos, Lietuvos žygeivių sąjungos ir alternatyvaus jaunimo judėjimo atstovai.

"Lietuvių tautinis centras yra galimybė konsoliduoti tautines jėgas konstruktyviai veiklai ir sutelkti išsisklaidžiusias tautiškąsias sroves. Pagrindiniai uždaviniai yra sudaryti stiprų tautinį smegenų centrą ir pilietinės valios platformą, kuri padėtų pateikti valdžios institucijoms konkrečius reikalavimus", - naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje sakė M. Kundrotas.

Lietuvių tautinis centras savo programoje yra numatęs siekti įstatymais apriboti imigraciją, pripažinti negaliojančiu sprendimą dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo, paskelbti neterminuotą moratoriumą euro įvedimui ir dėl to surengti referendumą, remti gimstamumą lietuvių šeimose. Iš viso asociacija prisiėmė 11 įsipareigojimų.

Vienas iš naujosios organizacijos rėmėjų R. Ozolas, dėl ligos negalėjęs dalyvauti spaudos konferencijoje, atsiųstame laiške pažymėjo, kad "Lietuvių tautinis centras yra visuomeninė opozicija šalies politinei valdžiai".

"Stojimas į Europos Sąjungą (ES) iškėlė Lietuvai daug visiškai naujų klausimų, daugelio kurių nacionalinė vyriausybė tautos plėtotei naudinga linkme nebegali išspręsti, jei sprendimo procesuose nedalyvaus pati tauta", - teigė R. Ozolas.

Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka apgailestavo, kad Lietuvos jaunimą yra apėmusios kosmopolitizmo ir apolitiškumo "bacilos".

"Stipri tauta, tautiška tauta, nusiteikusi kovoti už tikrą lietuvišką valstybę bus tik tada, jei tautiškas bus jaunimas", - sakė J. Panka.

Asociacijos steigėjai tikino, kad tai nėra "dar vienas projektas "Rinkimai 2008", o ilgalaikis projektas, kurio tikslas yra tautos atstovavimas. Tiesa, asociacijos steigėjai pažadėjo paramą toms politinėms partijoms ir politikams, kurie prisiims Lietuvos tautinio centro įsipareigojimus.

Lietuvos žygeivių sąjungos pirmininkas Kęstutis Čeponis pažymėjo, jog šiuolaikinėje Europoje būtina skatinti tautiškumą.

"Situacija pas mus, kaip ir likusioje Europoje - visur valdo kosmopolitai, o tautiškai nusiteikę žmonės varomi vos ne į pogrindį. Bet koks tautiškumo pasireiškimas iškart suniekinamas ir supeikiamas. Bet juk turime sukurti tautų Europą, o ne dar vieną Sovietų Sąjungos analogiją, kaip šiuo metu bandoma daryti", - spaudos konferencijoje kalbėjo K. Čeponis, kuris yra vienas iš Lietuvių tautinio centro steigėjų.

Eltos inf.

Komentarai

Slibinas
2010-05-02 07:35

DĖMESIO! Čia nepaminėtas esminis dalykas. LTC kviečia visus, kam svarbus Lietuvos išlikimas, į MITINGĄ 2008 m. rugpjūčio 23 dieną, 16 valandą prie Onos bažnyčios, Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.

Svarbu, kad mitingui yra gautas oficialus leidimas, todėl išvaikyti ar neleisti jo jau neišeis :). Šį kartą eisime palaikyt visi! Kviečiame prisijungti - pamatysit tai, ko Lietuvoj jau senai nebuvo ir prilygsta krepšinio pergalėms ;).

LTC oficiali informacija pirmiausia skelbiama: http://www.patriotai.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Ramuvietis Romualdas Ozolas (1939 - 2015)

Parašytas: 30 Sau 2020 21:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

Žmogus, turėjęs užimti Landsbergio vietą: didžiausias gyvenimo nuopuolis ir mįslinga sūnaus mirtis

https://www.delfi.lt/multimedija/k11/zm ... d=83299251

Rūta Pukenė

Idėjinis nepriklausomybės lyderis, valstybės kūrėjas, Sąjūdžio juodadarbis ir smegenys – tai tik keli skambūs epitetai, kuriais apibūdinamas filosofas Romualdas Ozolas. Jis neabejotinai buvo viena ryškiausių asmenybių Lietuvos atgimimo istorijoje.

Nors sugebėjo sutelkti žmones tada, kai to labiausiai reikėjo, R. Ozolas taip ir netapo formaliu Sąjūdžio lyderiu. Šios pareigos atiteko Vytautui Landsbergiui. Būta kalbų, kad prieš priimant šį sprendimą sutarta dėl vadovų rotacijos, tačiau ji niekuomet taip ir neįvyko.

R. Ozolo bendražygiai neslepia, kad dėl to jis ilgai jautė nuoskaudą. Tuo labiau, kad už sprendimą tapti politiku tikėjo sumokėjęs itin skaudžiai. 1991 m. sausio 1 dieną sumuštas ir nužudytas vienintelis R. Ozolo sūnus – istorijos studentas. Mįslinga jaunuolio mirtis nebuvo iki galo išaiškinta.

Gyvenimą R. Ozolas paskyrė kovai už Lietuvos nepriklausomybę, kaip ją matė, – prieštaravo stojimui į Europos Sąjungą, euro įvedimui.

Kadangi turėjo įprotį viską dokumentuoti, Lietuvai paliko ir gausų archyvą – garso įrašus, dienoraščius, nuotraukas. Kai kurie iš atsiminimų, autoriaus prašymu, įslaptinti iki šiol.

Paskutinę sausio dieną R. Ozolui būtų suėję 81-eri. Deja, prieš pusketvirtų metų jo gyvybę pasiglemžė vėžys.

DELFI tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Susiję straipsniai:

Snaiperis ir tardytojas, išgelbėjęs Kovo 11-osios aktą: paslėpė „žiguliuko“ bake ir išvežė nesulaukęs ryto
https://www.delfi.lt/multimedija/k11/sn ... d=83234485

Nutylėtos Baltijos kelio istorijos: kaip Landsbergis su Brazausku varė iš proto ir galiausiai išdūrė Maskvą
https://www.delfi.lt/multimedija/30-met ... d=82040371

Antroje ciklo dalyje – R. Ozolo gyvenimo vingiai.

Įvardijo didžiausią gyvenimo moralinį nuopuolį, artimieji vadino išdavyste

R. Ozolas gimė Pasvalio rajono Joniškėlio miestelyje, tarnautojo šeimoje. Baigė vidurinę mokyklą Šiauliuose, įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijo filologo išsilavinimą. Iš pradžių jis įsidarbino Kraštotyros draugijoje, vėliau ėmėsi redaktoriaus darbo.

„Pajuntu, kad ir žurnalistika neduoda atsakymo, kodėl mes gyvenam „ne taip“ ir kaip reikia gyventi. Metu darbą, gyvenu tėvų sodyboje ir rašau. Ir tai netenkina. Trumpam grįžęs į darbą, įstoju į filosofijos aspirantūrą. Po trejeto metų įtempto darbo (ypač – antikos studijų) perprantu būties sąrangą. Ateina Didysis Prašvietėjimas. Nuo to laiko lieka tik darbas“, – taip apie šį savo gyvenimo etapą yra kalbėjęs pats R. Ozolas.

Būdamas 34-erių jis įstojo į Lietuvos komunistų partiją. Tiesa, vėliau pripažino, kad tai – didžiausias jo gyvenimo nuopuolis, kurį artimieji vadino net išdavyste. Nepaisant to, minėtos partijos nariu R. Ozolas išbuvo iki pat Sąjūdžio.

Užimamos pareigos jam leido dirbti universitete, leisti knygas apie filosofiją. R. Ozolas yra dirbęs ir LTSR Ministrų Tarybos sekretoriate.

„Ilgai dvejojęs apsisprendžiau pažiūrėti, „kas daro socializmą“. Po poros metų buvo visiškai aišku. Kol pavyko išeiti, prireikė dar dvejų. Tačiau Michailo Gorbačiovo „perestroiką“ sutikau, pažindamas ir būtį, ir buitį. Reikėjo tik apsižiūrėti, „iš kurios pusės prieiti“, – apie šią patirtį yra pasakojęs jis.

Į Sąjūdį atvedė neformali veikla

Sąjūdžio istoriją visi pradeda skirtingai, tačiau dažnai jo ištakos siejamos su neformalia įvairių būrelių veikla. Pavyzdžiui, R. Ozolas priklausė neformaliam filosofų ir istorikų klubui, kuris rengdavo diskusijas apie istoriją, kultūrą, istorinę sąmonę.

Pats jis savo įvadu į Sąjūdį laikė kraštotyrines ekspedicijas, Knygos bičiulių draugijos veiklą ir pokalbius „Žinijos“ draugijoje.

„Su itin dideliu pasitenkinimu iš priešsąjūdinės veiklos nurodau tą faktą, kad 1988 metų birželio 2 d. diskusijos „Ar įveiksim biurokratiją“ metu prasidėjusį „persitvarkymo judėjimo“ kūrimąsi iš Mokslininkų rūmų pavyko nukelti į Mokslų Akademiją, kur birželio 3 d. susirinko visi drąsiausieji ir į Iniciatyvinę grupę pasiūlė tokius visuomenės veikėjus, kurių represavimas neišvengiamai būtų atsisukęs prieš režimą Lietuvoje. Nuo tol liko tik veikti“, – rašo pats būsimasis signataras.

Buvo tas, aplink kurį būrėsi visi

Politologės Ainės Ramonaitės teigimu, R. Ozolas buvo jungiamoji Sąjūdžio figūra – pakankamai žinomas, turintis daug ryšių skirtingose diskusijų grupėse ir filosofinį – idėjinį užtaisą.

„Jei žiūrėtume į Sąjūdžio pradžią, kaip jis buvo įkurtas, R. Ozolas buvo pagrindinė asmenybė. Tie, kurie galvojo kažką daryti, pas jį pirmiausiai ir ėjo su tomis idėjomis, nes jis buvo tarsi tarpininkas, jungiantis daug skirtingų diskusijų grupelių. Sakyčiau, jis toks pagrindinis lyderis tuo metu buvo“, – pripažino profesorė.

R. Ozolo bendražygiai tikina, kad jis kartu visuomet turėjo aiškų tikslą – nepriklausoma valstybė ir laisva tauta.

„Būrėmės po R. Ozolo, kuris tuo metu dirbo „Minties“ leidykloje, vėliava. Aš jo bute vykstančiose diskusijose dalyvavau nuo 1982 m. Pažinojau jį iki pašaknų. Būtent jis pirmasis pradėjo kalbėti apie tai, kad reikia kurti, reikia burtis į judėjimą už nepriklausomybę“, – savo prisiminimais su LRT yra dalijęsis vienas Sąjūdžio kūrėjų, iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis.

Kodėl Sąjūdžio lyderiu tapo ne R. Ozolas, o V. Landsbergis

Sąjūdis kurį laiką neturėjo vadovybės. Buvo manoma, kad vieną asmenį paveikti būtų kur kas paprasčiau nei visus iniciatyvinės grupės narius. Tačiau po to, kai sovietiniame laikraštyje „Izvestija“ pasirodė straipsnis, puolantis Sąjūdį ir aiškinantis, kad jame veikia nacionalistai ir ekstremistai, viduje kilo diskusija.

Klausiama, kodėl tuomet ne R. Ozolas, o V. Landsbergis tapo Sąjūdžio lyderiu, A. Ramonaitė patikino, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas lyderis turi savo rolę.

„Pirminiame Sąjūdžio etape R. Ozolo rolė buvo labai reikšminga – tiek idėjine, tiek jungties prasmėmis. Jis suvedė į krūvą skirtingus žmones. Tačiau kai atėjo sprendimų metas, V. Landsbergio turimos savybės galbūt tapo naudingesnės. Šachmatininko, mokančio priimti strategiškai reikšmingus sprendimus. Iš šono žiūrint, matyti net gražus pasidalinimas, bet, aišku, kad žmonės yra žmonės, todėl tam tikrų nuoskaudų, žinoma, buvo. R. Ozolas, kiek suprantu, nebuvo labai laimingas, kad tarsi buvo nustumtas į antrą planą “, – dėstė A. Ramonaitė.

Vienas geriausiai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ištakas žinančių žmonių Alvydas Medalinskas DELFI yra pasakojęs, kad į tarybos pirmininkus anuomet pasiūlyta rinkti abu – ir strategu laikytą R. Ozolą, ir taktiku vadintą V. Landsbergį, tačiau pastarasis esą ragino nesiskaldyti.

„V. Landsbergis tada pasakė tokią frazę, kad jeigu jau jūs balsuotumėt už mane, aš norėčiau, kad būtų išrinkta vienbalsiai, kad nebūtų čia tokio skaldymosi. Ir tai buvo labai taktiškai gudrus žingsnis. R. Ozolui nebebuvo, ką sakyti. Visi sąjūdininkai pasisuko į R. Ozolą: „Tai kaip?“ Romas sako: „Aš neprieštarauju“, – aiškino A. Medalinskas.

Be to, R. Ozolas dažnai būdavo tarp tų, kurie kalbėdavo tik apie Lietuvos nepriklausomybę be jokių galimybių derėtis, kai kurių buvo laikomas net radikalu, o štai V. Landsbergis garsėjo kaip gebantis rasti kompromisus net ir tarp skirtingų įsitikinimų žmonių.

Turėjo užimti V. Landsbergio vietą, tačiau rotacija neįvyko

Abu DELFI pašnekovai užsiminė, kad tuomet kalbėta ir apie vadovų rotaciją. Sutarta, kad po pusmečio V. Landsbergio vietą užims R. Ozolas. Vis dėlto taip nenutiko.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Zigmas Vaišvila viešai yra pasakojęs, kad po minėto pusmečio, kai turėjo susikeisti pareigomis, V. Landsbergis pranešė, kad Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“, kurio sumanytoju ir įgyvendintoju, pirmuoju vyr. redaktoriumi buvo R. Ozolas, „kažką negerai padarė su finansais“.

R. Ozolas tuomet esą impulsyviai užsiplieskė, tačiau V. Landsbergio siūlymu buvo sudaryta leidinio veiklos patikrinimo komisija. Neskaidrios veiklos pėdsakų ji nerado, bet klausimas dėl rotacijos buvo pamirštas, jį užgožė ir kiti įvykiai.

Pats V. Landsbergis žiniasklaidoje taip pat ne kartą kalbėjo šia tema. Anot jo, R. Ozolas savo kandidatūrą į pirmininkus atsiėmė dar prieš balsavimą, pirmininkas galiausiai buvo išrinktas vienbalsiai, tai patvirtinta, dokumentuota ir nebeturėtų kelti klausimų.

„Aš negaliu papasakoti, kodėl ir ar tikrai turėjo būti rotacija. Tik tiek, kad kai aš buvau išrinktas pirmininku, aš sakiau, jog jeigu su manimi kas nors atsitiktų, aš negalėčiau eiti funkcijų, tai štai yra R. Ozolas, kuris mane pakeis. Bet nebuvo oficialiai įforminta kaip pavaduotojas, nors dabar matau, kad taip rašo, esą jis buvo pavaduotojas“, – apie rotacijos procesus DELFI yra kalbėjęs jis.

Nemėgo „lipti per galvas“ ir dėl to gavo daug smūgių

Paklaustas, kaip tai paveikė patį R. Ozolą, šiuo metu jo rankraščius nagrinėjantis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Algimantas Jankauskas DELFI sakė, kad jis nemėgo „lipti per galvas“ ir dėl to yra gavęs daug smūgių.

„R. Ozolas buvo už vienybės išsaugojimą. Jis daug smūgių gavęs. Galiausiai ir liko daugiau filosofas, mąstytojas, o ne politikas. Tai jam gal ir neleido leistis į intrigas. Kai kur politikoje dėl to jis tapo pralaimėtoju, o ne laimėtoju“, – pripažino pašnekovas.

A. Jankausko teigimu, R. Ozolas visuomet turėjo valstybės viziją ir ją nuosekliai gynė.

„R. Ozolas išskirtinis ir savitas iš visų signatarų yra tuo, kad jis turėjo valstybės idėją. Ją jis apgalvojo dar iki nepriklausomybės, buvo ištikimas ir nuosekliai gynė. Tai vienas konceptualiausių žmonių. Neatsitiktinai Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo net 6 filosofai, kurie sudarė jo branduolį“, – patikino A. Jankauskas.

Sūnų nužudė pirmąją naujų metų dieną

Vis dėlto bene sudėtingiausias laikotarpis R. Ozolo laukė jau atkūrus nepriklausomybę, 1990 – 1991 m. sandūroje. Aptariamu laiku jis dirbo tuometinės ministrės pirmininkės Kazimiros Danutės Prunskienės pavaduotoju. Šiai išvykus, dar gruodį sprendė galimus kainų kilimo, karinius klausimus. Įtampa šalyje tvyrojo didžiulė.

Tačiau viską persmelkė žinia, kad sausio 1-ąją sumuštas ir nužudytas Džiugas Ozolas, vienintelis R. Ozolo sūnus, istorijos studentas, neseniai pats tapęs tėvu.

Prisimenantys tą laiką pasakoja, kad R. Ozolas, be visos politinės ir tarptautinės suirutės, ryžtingai bandė išsiaiškinti ir sūnaus mirties aplinkybes, tačiau klaustukų netrūksta iki šiol.

„Iki Džiugo netekties pati sau atrodžiau gera, švelni mergaitė, o sužinojusi, kad jo nebėra, maniau, jog pyktis mane susprogdins. Atrodė, atkeršyčiau už brolį visam pasauliui. Kurį laiką net jaučiausi kalta, kad likau gyva. Va, tada man labai reikėjo tėvo dėmesio. O jis gelbėjosi ieškodamas Džiugo žūties tiesos, kaip ir kodėl viskas nutiko. Jis ilgai tuo gyveno.

Mama į gyvenimą kabinosi per anūkus. Juk buvo likęs visai mažas Džiugo sūnus Martynas. Jam kiek paaugus gimė ir mano sūnus Laurynas. Tam tikra dalis mūsų šeimos gyvenimo žuvo kartu su Džiugu, bet juk liko ir tai, dėl ko privalėjome visi gyvenimą tęsti“, – „Lietuvos rytui“ yra pasakojusi R. Ozolo duktė Jurga Ozolaitė.

Jautėsi nepritampantis prie visuotinės nuomonės

Atkūrus nepriklausomybę, R. Ozolas dar dešimtmetį aktyviai veikė partinėje politikoje, vadovavo vienai pirmųjų politinių partijų – Lietuvos centro sąjungai, taip pat dvi kadencijas dirbo Seime, ėjo vyriausybės vicepremjero pareigas. Tačiau neretai jis jautėsi nepritampąs prie visuotinės nuomonės.

„Didžiausias ir vienintelis mano troškimas – kad lietuviai pagaliau atrastų Lietuvą“, – yra sakęs R. Ozolas.

Aptariamas atotrūkis itin išryškėjo kilus klausimui dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. R. Ozolas viešai pasisakė prieš šį žingsnį, nors dauguma šalies piliečių jį ir palaikė. R. Ozolas taip pat bandė inicijuoti referendumą prieš euro įvedimą.

„R. Ozolas buvo labai nuoseklus ir užsiangažavęs Kovo 11-osios valstybės idėjai. Jo argumentas buvo, kad dėl trumpo mūsų nepriklausomybės tarpsnio dar nesame pasiruošę – išsivadavimas su Sąjūdžiu nesibaigė ir integraciniai procesai mus užklumpa nepasiruošusius, o tai dažniausiai veda į prisitaikymą. Praktika ir patvirtino tokias R. Ozolo įžvalgas“, – įsitikinęs A. Jankauskas.

Galima laikyti Lietuvos metraštininku

Nuo 2000 m. R. Ozolas į Seimą nebuvo renkamas, bet užsiėmė aktyvia veikla – rašė knygas, publikacijas ir atsiminimus. Bazilionų mokykloje, kurią lankė, iki šiol saugoma ir pusantro tūkstančio R. Ozolo darytų fotografijų negatyvų. Pasak A. Jankausko, R. Ozolą būtų galima laikyti ir naujosios Lietuvos metraštininku.

Kartu jis kasmet rašė knygas, kurių paantraštėje nurodydavo, kad tai yra politinis minimų metų portretas.

„Tai yra neįkainojamas turtas, kurio dar tikrai neperskaitėme. Čia fiksuoti visi svarbiausi įvykiai ir pateikti jų vertinimai. Likęs ir didžiulis rankraštinis palikimas. Ką kalbėti apie visus įrašus, darytus Japonijoje dar 1987–1988 metais įsigytu diktofonu. Kiek man žinoma, vien jų yra tūkstančiai valandų“, – aiškina A. Jankauskas.

Jis priminė, kad neseniai miręs filosofas Arvydas Šliogeris R. Ozolą yra pavadinęs branduoliniu žmogumi.

„R. Ozolas turėjo savitą asmenybinį branduolį, kuris jo pasaulėžiūrą vienijo net ir į pranašo galią. R. Ozolą galime vadinti universaliu žmogumi. Labai gaila, kad iki šios dienos jis lieka neįvertintas“, – stebėjosi A. Jankauskas.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/multimedija/k11/zm ... d=83299251

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Sąjūdžio kūrėjas, ramuvietis Romualdas Ozolas (1939 - 2015)

Parašytas: 18 Vas 2020 01:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

Nematoma sovietmečio Lietuvos visuomenė
Neformalių sisteminių ir nesisteminių tinklų skirties peržiūra

The server administrator jogile.ulinskaite@tspmi.vu.lt

V83_1 Romualdas Ozolas

http://www.visuomenesovietmeciu.tspmi.v ... as-ozolas/

2019-01-05 Zilvinas

Pasakoja apie jaunystę, bendravimą su Bronislovu Genzeliu, „Filosofijos istorijos chrestomatijų“ leidybą. Organizavo Tomo Mano seminarą Nidoje. Pasakoja apie Čepaičio buto ratelį, „Žinijos“ draugijos diskusijas, Rumšiškių seminarą. Pasakoja apie Tilto g. 6 namo paminklosauginę akciją. Pasakoja apie Sąjūdžio steigimo išvakares ant Tauro kalno, Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą. Pasakoja kaip buvo kuriamas „Kultūros barų“ žurnalas bei leidžiamas laikraštis „Atgimimas“. Dalyvavo Norberto Vėliaus kraštotyros ekspedicijose, Ramuvos veikloje.

Interviu minimi asmenys: Alvydas Medalinskas, Eigirdas Gudžinskas, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Bronislovas Genzelis, Jonas Trinkūnas

Tyrimas: Sąjūdžio fenomenas.
Interviu vieta: Vilnius. Interviu data: 2010 m. kovas 29 d. Audio: yra Transkripcija: yra Sutikimas: yra

mokslininkai ir menininkai, Sąjūdis, Vilnius Diskusija Verkių rūmuose 1988 06 02, filosofų klubas („Kultūra ir istorija“), kraštotyros ekspedicijos, Rasos ir kitos kalendorinės šventės, Sąjūdžio IG įkūrimas 1988 06 03

V83_2 Romualdas Ozolas

http://www.visuomenesovietmeciu.tspmi.v ... as-ozolas/

2019-01-05 Zilvinas

Pasakoja apie asmeninio požiūrio dėl valstybingumo atkūrimo kelių ir ekologijos idėjų svarbos susiformavimą. Prisimena dalyvavimą kraštotyros ekspedicijose. Argumentuoja filosofų politinio aktyvumo Atgimimo metais priežastis. Pasakoja apie „Problemų“ redkolegijos reorganizavimą. Apibūdina savo skaitytas paskaitas Inžinierių namuose ir jų surengimo aplinkybes. Kalba apie dalyvavimą „Žemynos“ klubo veikloje, 1987 m. vykusius filosofijos seminarus Nidoje ir paskaitas „Žinijos“ draugijoje. Prisimena šio ciklo nutrūkimo aplinkybes. Svarsto apie lietuvio ryšio su žeme pobūdį, šio ryšio įtaką tautiniam sąmonėjimui Sąjūdžio kūrimosi išvakarėse.

Interviu minimi asmenys: Bronislovas Genzelis, Eugenijus Meškauskas, Plečkaitis, Rolandas Pavilionis

Tyrimas: Sąjūdžio fenomenas.
Interviu vieta: Vilnius. Interviu data: 2011 m. gegužė 26 d. Audio: yra Transkripcija: yra Sutikimas: yra

mokslininkai ir menininkai, Sąjūdis, Vilnius „Žemyna“, filosofai, žalieji

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Romualdas Ozolas: Nacionalizmas - tai šiuolaikinis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys

Parašytas: 23 Vas 2020 19:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina

V. Bagdonavičius. Romualdas Ozolas ir visuomeniniai kultūriniai judėjimai

http://alkas.lt/2015/05/15/v-bagdonavic ... judejimai/

Vaclovas Bagdonavičius, www.alkas.lt
2015 05 15 19:30

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Pranešimas, skaitytas gegužės 8 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje Romualdui Ozolui atminti
http://alkas.lt/2015/05/07/konferencija ... nsliacija/

Romualdo Ozolo kelias į didžiąją politiką ėjo per kultūrinę veiklą, per visuomeninius kultūrinius judėjimus, iš kurių faktiškai ir susikūrė Nepriklausomybės nešėjas Sąjūdis. Daugelis į Sąjūdį įsitraukusių, netgi elitine jo dalimi tapusių žmonių, nors ir būdami visuomeniškai kiek aktyvesni tuo, kad drąsiau išreikšdavo savo kritinį nusiteikimą buvusios santvarkos atžvilgiu, anksčiau nebuvo tiesiogiai dalyvavę kokiame organizuotame visuomeniniame veikime. Tačiau nemaža sąjūdininkų dalis turėjo vienokią ar kitokią nekonjunktūrinės visuomeninės veiklos, kuriai sąlygos sovietmečiu buvo itin nepalankios, patirtį.

Vieniems toji patirtis pažymėta persekiojimais ir kalėjimuose praleistais metais, kitiems ją įgyti pavyko legaliai ar pusiau legaliai, dalyvaujant valdžios leistų sambūrių (tokių buvo labai mažai) ar neformalių gerai vienas kitą pažinojusių panašių nusiteikimų žmonių būrelių savišvietai ar diskusijoms ir svarstymams skirtame veikime. Visame tame žygeivių, ramuviečių, inteligentų neformaliųjų diskusijų klubų veikime brendo laisva mintis, formavosi laisvas, Vydūno žodžiais tariant, Sau žmogus – būsimas sąjūdininkas, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. R. Ozolo dalyvauta tuose neformaliuose intelektualų susibūrimuose, pasisakyta ne vienoje diskusijoje besvarstant dabarties problemas bei Lietuvos ateities perspektyvas, galvojant apie galimus veikimo būdus tautai išlikti ir kada nors pasiekti laisvę.

Romualdas buvo tiesiog sutvertas nerimastingam, gyvam reiškimuisi, siekimui kuomi tik įmanoma prisidėti prie netobulo pasaulio gerėjimo. Apie to pasaulio netobulumo priežastis ir galimybes jį bent iš dalies įveikti jis nuolat mąstė, stengėsi pažinti supančią realybę, ją analizavo ir ieškojo galimybių pačiam ją paveikti. Jis negalėjo likti nuošalyje nuo to, kas jau buvo veikiama, kas kitų jau suorganizuota, kas veikimo pajėgų šaukėsi. Pirmiausia jis aktyviai ir kūrybingai veikė ten, kur buvo lemta darbuotis esamos sistemos rėmuose – žurnalistikoje, leidyboje, dėstant filosofiją. Čia jo įnašas į kultūrą, ypač į pasaulio ir Lietuvos filosofinio palikimo sklaidą, į kritinio mąstymo aktyvesnėje visuomenės dalyje ugdymą, didžiulis. Faktiškai jo iniciatyva ir pastangomis dar 7 – jo dešimtmečio viduryje atsirado aukšto intelektinio lygio kultūros aktualijoms skirtas žurnalas „Kultūros barai“, kuris ir šiandien tebeina.

Romualdui buvo nepriimtinas akademinis užsisklendimas, todėl jis neužsiangažavo akademinei filosofo karjerai, nors, kaip rodo jo dienoraščiai, mąstytojas jis buvo tiesiog iš prigimties. Tas negalėjimas užsisklęsti vien idėjų ir knygų (nors šios jį buvo tiesiog apsėdusios) pasaulyje jį tiesiog vertė būti ir aktyvaus veikimo zonoje, t.y. ten, kur idėjos gimsta, rutuliojasi bei įkūnijamos. Jis stengėsi gauti kuo daugiai gyvenimo patirčių, teikiančių peno naujiems apmąstymams, naujoms įžvalgoms. Jame vienu metu sugyveno ir gilus kontempliuojantis intravertas, ir pasaulį aprėpti besistengiąs ekstravertas. Būtent tokia intravertiškumo ir ekstravertiškumo dermė būdinga ir visuomeniniam Romualdo veikimui. Toje dermėje ir radosi Romualdo Ozolo fenomenas, kuris visa galia suveikė politikos sferoje, atkuriant Lietuvos valstybę bei siekiant nubrėžti gaires tolesnei jos raidai. To fenomeno šerdis ir varomoji jėga – tautos idėja, persmelkianti visus Romualdo mąstymus, motyvuojanti praktinį jo veikimą.

Į sąmonę toji idėja įsismelkusi bestudijuojant lituanistiką Vilniaus universitete taip ir nebepaleido visą gyvenimą. Tačiau labiausiai būsimąjį politiką ji užvaldė įsitraukus būtent į visuomeninę, pirmiausia į kraštotyrinę, veiklą. Ji prasidėjo dalyvaujant Kraštotyros draugijos ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuojamose kompleksinėse ekspedicijose. Jose mąsliam jaunikaičiui sunkokai sekėsi surasti savo tyrimo nišą, nes folkloristų, etnografų, kalbininkų susitelkimas į faktų paieškas ir jų fiksavimą jo paties itin nežavėjo, nors tame triūse jis ir matė didelę prasmę.

Tačiau ypatinga ir tam tikra prasme lemtinga jam buvo pažintis su Vilniaus kraštotyrininkų klubo statusu aštuntajame dešimtmetyje trumpai veikusiu Ramuvos sambūriu. Vėliau šis sambūris tapo Vilniaus universiteto Ramuva. Ramuvos veikimo tikslas pranoko minėtų kompleksinių kraštotyrinių ekspedicijų tikslus – rinti ir kaupti benykstančią etnografinę ir tautosakinę medžiagą, kuri, išsaugota muziejų ar mokslo įstaigų saugyklose, ateities kartoms liudytų apie buvusios etninės kultūros istorinę ar estetinę vertę. Ramuva susikūrė ne tam, o tam, kad nesunyktų pati tauta, kad neužgestų, o naujai įsipliekstų josios puoselėta ir gyvybės dar nepraradusi dvasinė kultūra.

R. Ozolas netampa Ramuvos veikėju, joje neatlieka kokių nors funkcijų, tačiau noriai dalijasi su jos veikėjais, ypač su Jonu Trinkūnu, savo filosofinėmis įžvalgomis, savo mintimis apie tautos būties prasmę esmingai praturtina ramuviečių rengiamus pokalbius ir diskusijas. R. Ozolo išsakomos idėjos nejučiomis tampa reikšminga ramuvietiškos ideologijos dalimi, jomis pasiremiama formuojant šio sambūrio veiklos principus. Be R. Ozolo idėjų poveikio sunku įsivaizduoti susiformavimą Ramuvos bendrijos siekio tautai grąžinti jos turėtą, šimtmečius saugotą ir gintą, bet jau korozijos gerokai paveiktą pasaulėjautą, išryškinti jos pamatinius dalykus, apvalyti juos nuo apnašų ir padaryti veikliąja tautos dabartinės būties dalimi, esmingai įprasminančią jos žmogaus buvimą čia ir dabar. Žinoma, pagrindinis šio siekio formuotojas ir įgyvendintojas buvo Jonas Trinkūnas, tačiau jo labai glaudžiai bendrauta su Romualdu Ozolu, kurio idėjiniame palikime tautos išlikimo ir jos nepakeičiamo vaidmens žmogaus būčiai šiandienos pasaulyje motyvas yra, sakyčiau, pagrindinis.

Prisimenant svarbų R. Ozolo vaidmenį formuojant idėjine Ramuvos programos nuostatas, prisimintina ir tai, kad ne mažiau svarbus buvo ir Ramuvos vaidmuo tiek Romualdo idėjinių paieškų kelyje, tiek vėlesnėje iki paskutiniųjų gyvenimo dienų besitęsusioje politinėje jo raiškoje. Kitaip tariant, Ramuva padėjo Romualdui pakloti tvirtus prasminius politinės veiklos pamatus. Kartu su bendražygiais kurdamas Sąjūdį, stovėdamas jo priešakinėse pozicijose lemiamame žygyje į Nepriklausomybę, R. Ozolas tvirtai žinojo, kad toji Nepriklausomybė nėra tikslas pats sau, t.y., kad strateginis jos tikslas yra esmingai laisva, dvasiškai stiprėjanti, žmogaus būtiškajai paskirčiai esmingai pasireikšti galimybes suteikianti, savo kūrybiškumu pasaulyje įsitvirtinanti, savo kultūra jį praturtinanti ir pati jo tikrosiomis vertybėmis praturtėjanti tauta. Toji tauta, kuri turi tam pakankamai galių, slypinčių jos sukurtuose dvasios turtuose, dar nepraradusiuose savo veiksmingumo.

Tokį pamatinio Nepriklausomybės tikslo supratimą Romualdas didžiąja dalimi atsinešė būtent iš Ramuvos, tiksliau būtų pasakyti – jos veikime atrado savo paties ieškojimų krypties patvirtinimą ir paskatą toliau ta kryptimi eiti. Šią prielaidą patvirtina tokie viename 2007 m. interviu jo paties pasakyti žodžiai: „Ramuva, kaip aš suprantu, iš pradžių yra grynai etnologinis – ne etnografinis, o etnologinis judėjimas. Ne faktus fiksuojantis, o dvasią atkurti bandantis. Ir tą bandomą atkurti gyvenimo būdą siekiantis padaryti savo gyvenimo būdu. Tai buvo kaip tik tai, dėl ko aš pritapau“ [1].

O pritapta ne tik dėl susižavėjimo ramuviečių veikimo tikslais ir būdu. Ramuvos ekspedicijoje 1970 m. vasarą Dūkštose Romualdas kaip niekad betarpiškai ir gyvai pajautė pačios tautos dvasinės kultūros poveikį. Tos kultūros šaknys dar tebebuvo gyvos ir tebeleido atžalas tuometinio paprasto kaimo žmogaus gyvensenoje, pasaulėjautoje, papročiuose, kurie ekspedicijos metu vėrėsi prieš Romualdo akis. Toji anų atžalų gyvybė ir buvo tas brangumynas, kuris švietė Romualdo kelyje iki paskutinės jo gyvenimo akimirkos ir teikė prasmę visiems jo darbams, kurių tada, 1970-siais, tebuvo dar pradžia.

Ramuvos veikimą jos įkūrėjas Jonas Trinkūnas yra pavadinęs pirmuoju, arba mažuoju, sąjūdžiu, neleidusiu užgesti anuometinės valdžios tarnų paslapčiomis ir atvirai gesinamai tautos savimonei, ją kiek pridususią gaivinusiu ir suaktyvinusiu, padėjusiu nepasiduoti nuslopinimui iki tol, kol pūstelėjo galingesni Atgimimo vėjai. Romualdas Ozolas tokią mintį apie Ramuvą irgi ne kartą savais žodžiais yra pasakęs. Tame pačiame 2007 m. interviu jis apgailestavo, kad Ramuvos vaidmuo tautos dvasiniame atgimime nėra deramai įvertintas ir kad tas įvertinimas būtinai turės būti padarytas.

Kalbant apie R. Ozolo ramuvietiško sąjūdžio svarbos supratimą, pažymėtina, kad jis, jau įgytu politiko autoritetu remdamasis, daug padėjo Ramuvai atgimimo metą atsikuriant (po metų kitų veikimo sovietmečiu ji buvo uždrausta), įteisinant josios statusą, jai įsitraukiant į nepriklausomos valstybės kultūros vyksmą. Jis šventai tikėjo, kad tame vyksme turi būti atsiremiama į tautos etninės savasties pagrindus ir buvo įsitikinęs, kad būtent Ramuva jais patikimiausiai remiasi.

Ramuvietiškos dvasios įkvėptas pačiame Sąjūdžio priešaušryje R. Ozolas aktyviai įsitraukia į tada įsibėgėjančias akcijas, skirtas kultūros paminklams, architektūros paveldui, gamtai nuo barbariško niokojimo ginti ir išsaugoti. Atsiliepdamas į 1986 m. kovo mėn. prasidėjusį Tilto gatvės namo Vilniuje išsaugojimo pretekstu prasidėjusį sujudimą, jis 1988 m. pirmoje pusėje spaudoje („Literatūroje ir mene“, „Vakarinėse naujienose“) paskelbia keletą straipsnių, kuriuose konceptualiai pagrindžia paveldosaugos svarbą istorinei atminčiai ir šios reikšmingumą tautos išlikimui ir jos kultūros plėtotei. Sąjūdžio istorikai R. Ozolą pelnytai apibūdina kaip „ideologinį ir idėjinį paveldosaugos judėjimo lyderį“, paveldui „suteikusį fatalinę reikšmę: iš esmės vieno senamiesčio statinio likimą pradėjusį tapatinti su viso senamiesčio likimu, o paties senamiesčio likimą susieti su visos tautos likimu“ [2]. „Senamiesčių regeneravimo tikslas yra tautos ATEITIS, t. y. ne kokio nors namo, kvartalo, epochos, viso senamiesčio, ar net visų senamiesčių atkūrimas, o tai, ką šituo atkūrimo darbu nori SUKURTI savo miestų atkūrimą vykdą žmonės,“[3] – rašė tada R. Ozolas.

Kultūros paminklai jam buvo svarbūs ne tik patys savaime, kaip estetinės ir istorinės vertybės, kaip šalti negyvos praeities liudytojai, o labiausiai tuo, kad šiandienos žmogui turėjo priminti būtinybę nepamiršti savo istorinių šaknų ir, remiantis į istorinę atmintį, būti ankstesnių kartų kurtos kultūros tęsėju. Anot jo, „Kas nevertina senų daiktų, senatvės, praeities, tas neturi ir istorijos tikrąja to žodžio prasme – kaip tautos ir žmogaus nuolatinio atsinaujinimo“ [4]. Nuo paveldosaugos problemų R. Ozolas nenusišalino ir Sąjūdžiui įsikūrus. Jis aktyviai dalyvauja klojant pamatus naujai valstybinei paveldosaugos koncepcijai. 1989 m. metų kovo 24 d. įkūrus visuomeninę Lietuvos kultūros paveldo globos tarybą ( ji veikė iki 1991 m. rudens), R. Ozolas vieningai išrenkamas jos pirmininku. Šiandien niekam nekyla abejonių dėl to, kad „paveldosaugos judėjimas padarė įtaką Sąjūdžio formavimuisi visų pirma per paveldosauginę mintį (viešąjį diskursą)“[5]. Šios minties pagrindimo prioritetas, kaip jau minėta, priklauso būtent Romualdui Ozolui.

Atstačius Nepriklausomybę, atgyja prieš šimtmetį Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Antano Smetonos ir kitų tautos didžiavyrių pagimdyta, padėta, bet nebaigta įgyvendinti Tautos namų idėja. Į Antano Gudelio iniciatyvą atgaivinti šią idėją ir ją laisvoje šalyje įgyvendinti atsiliepė keliasdešimt iškiliausių Lietuvos žmonių. Tarp jų – ir Kovo 11-sios Akto signataras Romualdas Ozolas. Daugelio tų atsiliepusiųjų įnašas į iškeltos idėjos įgyvendinimą apsiribojo parašais ant kreipimusi į visuomenę bei aukščiausius valstybės pareigūnus. R. Ozolas – ne tarp jų. Jis – keleto aktyviausiųjų tos idėjos įgyvendinimu besirūpinančiųjų būrelyje. Jis turi ką svaraus pasakyti svarstant šio projekto koncepciją ar rengiant su juo susijusius dokumentus, juos pristatant aukštosioms valstybės institucijoms. Tautos namų projekte jis regėjo galimybę įgyvendinti reikšmingą dalį savo paties idėjų, susijusių su tautos dvasiniu atgimimu, kurio liko belaukiąs ir besitikįs ateisiant. Jo manymu, „Tautos namai […] mūsų pakankamai kosmopolitišką visuomenę galėtų vesti į normalią tautinę savivoką“[6].

Negalėjo R. Ozolas nedalyvauti Lietuvos Kultūros fondo forumuose, kuriuose buvo kalbama apie šiandieninės Lietuvos viltis ir realybę. Blaivus, kritiškas tos realybės vertinimas, pateiktas R. Ozolo, įsakmiai primindavo: „Niekad neužmirškim: tauta, kad ir nedidelė, gali būti didi“. Kartu pabrėždavo ir tai, kad „nacionalinė valstybė su tauta, visapusiškai atsakinga už jai patikėtos žemės gabalo gyvybingumą, yra būsimojo pasaulio sutvarkymo raktas“[7].

Neapsiėjo be R.Ozolo ir Kultūros kongresas, rengdamas kultūros politikos gaires ar svarstydamas su ta politika susijusias realijas. Rūpėjo Romualdui ir Mažosios Lietuvos reikalai, ypač Karaliaučiaus krašte gyvenančių lietuvių padėtis, jų kultūrinė ir švietimo būklė, ten esantys kultūros paminklai, krašto šviesuolių atminimo įamžinimas. Retoje šiuo dalykus svarstančioje visuomeninės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos rengiamoje konferencijoje nesigirdėjo išsakoma autoritetinga R. Ozolo nuomonė.

Su dideliu dėkingumu Romualdą Ozolą prisimins ir Vydūno draugija, nors jos veikloje tiesiogiai jis ir nedalyvavo. O dėkinga ši draugija jam už tai, kad, jau būdamas iškilus valstybės vyras, jis daug padėjo jai įgyvendinant vieną iš svarbiausių jos programinių tikslų – įamžinti Vydūno atminimą. 1991 m. spalį Lietuvos vadovybės vardu pasakyta kalba jis pasitinka iš Detmoldo į Rambyną lydimus Vydūno palaikus, joje išreiškia tikėjimą, kad pasaulio valstybių ką tik pripažinta atkurtoji nepriklausoma Lietuva eis Vydūno idealų rodoma kryptimi. Netrukus R. Ozolo iniciatyva sudaroma valstybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija, kuri parengia ir per 1992-1994 metus įgyvendino įspūdingą šios sukakties programą. Daug pastangų, dirbdamas vyriausybėje ir būdamas Seimo vicepirmininku, R. Ozolas dėjo Vydūno memorialiniam muziejui Tilžėje įkurti. Pats tuo reikalu ne kartą lankėsi Tilžėje ir Karaliaučiuje, įtemptai derėjosi su tenykštėmis valdžiomis, pasiekė reikšmingų žodinių susitarimų. Deja, Rusijos pusė užblokavo parengtos tarpvalstybinės sutarties šiuo klausimu pasirašymą, ir muziejaus neturime ir vargu ar kada turėsime.

Įsimintinos liko R. Ozolo kalbos keliuose Vydūno sukakčių minėjimuose. Ir sakė jis tas kalbas tam, kad primintų pamatines Vydūno puoselėtas vertybes, kurios buvo brangios jam pačiam, į kurias pats rėmėsi, kai reikėjo atlaikyti sovietmečio dvasinę priespaudą. Labiausiai jį imponavo Vydūno reikštoji ir tautoje ugdytoji vidinė žmogaus dvasios stiprybė, padėjusi tautai nenugalėtai išlikti per visas jai tekusias negandas.

Būtent apie tai R. Ozolas kalbėjo viename iš Vydūno minėjimų: „Vydūno kūryba yra spontaniškas dvasinis pasipriešinimas naujausiomis technologijomis ginkluotos nesąžiningos civilizacijos spaudimui, kai pasipriešinti neįmanoma kitaip, kaip savyje ir savimi. Visa Vydūno kūryba yra žmogaus gyvenimo mokymas, kai žmogiškai gyventi yra neįmanoma. Vydūno kūryba yra viso lietuviškojo dvasinio pasipriešinimo apibendrinimas taip, kaip mato jį švarus lyg ašara sodietis.[…] Tai kodėl ir šiandien, metę visus, kad ir kokius neatidėliotinus darbus, vėl renkamės pabūti su Vydūnu, pajusti jo dvasios prisilietimą arba bent minties judesį? Ar iš meilės jam, tautos Mokytojui? Ar dėl to, kad virš Lietuvos vėl niaukiasi dangus ir grasina iš Lietuvos paliksiąs tik blausų atminimo kristalą?“[8]

Paskutinis klausimas atrodo lyg būtų Romualdui išsprūdęs šiandien, nors išsprūdo beveik prieš 20 metų. Beveik visai šiandien (o tiksliai – prieš metus, 2014 metais) savo testamentiniame rašinyje „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“ R. Ozolas pabrėžė: „Uždavinys vienas – dabartinę lietuvių orientaciją „į pasaulį“ pastatyti ant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo metu vyravusios idėjos, kad į pasaulį visavertiškai galima išeiti tik per tautą, kaip tautos žmogui“ [9] (kursyvas mano – V. B.)

Daugiau kaip prieš šimtą metų savo traktate „Mūsų uždavinys“ Vydūnas irgi jau buvo pabrėžęs: „Žmonijos aukštybėn nieks negali grįžti neeidamas per tautą. Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį“ [10] (kursyvas mano – V.B.).

Minčių sutapimas čia ne atsitiktinis. Dar jaunystėje atrastoji Vydūno išmintis labai daug reiškė besiformuojančiam tautiniam Romualdo Ozolo nusiteikimui bei filosofiniam jo tautos sampratos pagrindimui.

___________________________

[1] Liaudies kultūra, 2007, nr. 5, p. 50.
[2] Sąjūdžio ištakų beieškant. Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 207.
[3] Ten pat.
[4] Literatūra ir menas, 1993 06 26.
[5] Sąjūdžio ištakų beieškant. Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 213.
[6] Literatūra ir menas 1993 06 26.
[7] Ir kėlėsi Lietuva. – Šiauliai: Saulės delta, 2013, p. 252.
[8] Ramuva 3. – Vilnius: Diemedis, 1997, p. 41.
[9] Romualdas Ozolas. Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas, 2014, p. 32.
[10] Vydūnas. Raštai .T.1, Vilnius: Mintis,1990, p. 116.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: