Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Jūratės Statkutės de Rosales (jurate29) knygos, įvairios neįprastos istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje

Parašytas: 06 Lie 2012 22:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27623
Miestas: Ignalina

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (I)

http://alkas.lt/2012/07/03/m-kundrotas- ... viesoje-i/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2012 07 03 12:46

Skaitant garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales, profesoriaus Alvydo Butkaus ir daktaro Stefano Lancos disputą apie gotus, jų kilmę ir spėjamą protėvynę – Skandzą – kyla keletas klausimų.

Pirmiausia – žanro klausimas. Ar šie trys garbingi autoriai diskutuoja istorijos, ar istoriosofijos, o gal net kalbotyros plotmėje? Kalbantis skirtingomis kalbomis, kiekvienas gali būti savaip ir iš dalies teisus, bet susikalbėjimas – sunkiai įmanomas.

Antras – objekto klausimas. Ką šie autoriai siekia įvardinti ir apibrėžti – Skandzos vietovę ar gotų tautinį tapatumą? Ligšiolinė diskusija vyko taip, tarsi pirma grįstų antra, o tai – visai nebūtinas ryšys, kuo netrukus įsitikinsime.

Trečias – sampratos klausimas. Abi pusės diskutuoja taip, tarsi tautos būtų statiški, stabilūs socialiniai organizmai, gimstantys ir mirštantys su nekintamu ar beveik nekintamu tapatumu. Tuo tarpu istorija rodo užtektinai pavyzdžių, jog būna ir kitaip.

Aptarkime šiuos tris klausimus atskirai. Sutarus dėl sąvokų ir apibrėžimų – ar bent pasiūlius galimybes šiems sutarimams – galima bus pateikti daugiau apmąstymų, kur vyko ar bent galėjo vykti baltų tautų sklaida.

1. Istoriosofija – mokslas, jo klastotė ar papildas?

Dabartinis istorijos mokslas į istoriosofiją žvelgia įtariai, dažnai netgi priešiškai. Istoriosofams priskiriama žinių, mokslinės metodikos, net garbingumo stoka, jie laikomi istorijos klastotojais. Išties beveik visą senąją istoriografiją, nuo Herodoto iki pat Apšvietos, šiandieniniais istorijos mokslo kriterijais tektų priskirti istoriosofijai.

Dauguma senovės istorikų stokojo istorinės faktologijos žinių, jau nekalbant apie kalbotyros, kultūrologijos ir fizinės antropologijos žinias, be kurių šiandieninis istorijos mokslas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Istorinių tyrimų metodika taip pat buvo gana skurdi, o dažnai jos išvis nebūdavo. Daug kur remtasi mitais, legendomis, nuogirdomis. Kai kurie istorijos veikalai primena stebuklines pasakas – juose gausu antgamtinių reiškinių ir veikėjų, iš ko dažnas dabartinis istorikas tiesiog išsityčiotų.

Nežiūrint to, šie senovės istorikai-istoriosofai laikomi šiuolaikinio istorijos mokslo pirmtakais ir pradininkais. Jų darbai tiriami kritiškai, bet pagarbiai. Priešingai, šiuolaikinės istoriosofijos veikalai tiriami nebent teksto analizės požiūriu. Jų pačių faktografiniai ir analitiniai duomenys a priori stumiami už mokslinės kritikos ribų. Ar šiais laikais istoriosofija gali turėti teigiamą reikšmę, ar ją visą derėtų mesti į pseudoistorijos šiukšlyną?

Istoriosofija – tai istorinis mąstymas ir vaizduotė, grindžiami tam tikromis žiniomis, daugiau ar mažiau laisvi nuo griežtos istorijos mokslo metodikos. Istoriosofas gali sau leisti kelti drąsesnes ir netgi toliau siekiančias prielaidas, nei akademinių dogmų suvaržytas istorikas. Dogmatizmas – lazda su dviem galais. Viena vertus, jis užkerta kelią įvairių pramanų pretenzijoms į tiesą. Antra vertus, užveria vartus į gilesnį ir platesnį tiesos pažinimą, o kartu saugo jau įsitvirtinusias klaidas.

Ši dvilypė problema visą laiką lydi tiek religiją, tiek ir mokslą. Prisiminkime, ką teko aukoti Džordanui Brunui ir Galilėjui Galilėjui už abejones ligtol įsitvirtinusia Klaudijaus Ptolemėjo astronomine schema, kurioje Saulė sukosi aplink Žemę. Dogmatinis požiūris – ką radome, tą ir paliksime. Ar bereikia sakyti, jog tokiu atveju apskritai jokia pažanga neįmanoma?

Dėl to istoriosofas – joks priešas istorikui: tai – labai vertingas talkininkas. Keldamas naujas, dar nepatikrintas teorijas ir hipotezes, jis atsiduoda istoriko, o taip pat – archeologo, kultūrologo, kalbininko, antropologo ir kitų mokslininkų teismui. Dar daugiau – bet kuris rimtas istorinis tyrimas teorijų ir hipotezių kėlimo etape yra istoriosofinis. Istoriosofija – tai tarpinė disciplina, iš vienos pusės besiribojanti su istorija, iš kitos – deja – su pseudoistorija.

Nėra prasmės neigti, jog esama ir tikros pseudoistorijos. Čia gausu egzaltacijos, emocingų ir tendencingų epitetų, faktai traukiami „iš oro“, šaltiniai prasimanomi arba išvis apsieinama be jų. Iš to pseudoistoriją ir atpažįstame.

Istoriosofijos vardas ne tik pagarbiau skamba, bet ir labiau įpareigoja. Čia galimos drąsios faktų interpretacijos, bet patys faktai turi būti patikimi, ar bent jau – tikėtini, pateikiami bendresniame jau patikrintų faktų kontekste. Jokia istoriosofinė prielaida neteiktina beapeliaciškai. Deja, būtent tai dažnas istoriosofas mėgsta net labiau, nei leistina tikrajame istorijos moksle. Dėl šio pomėgio dažnai įžvalgūs istoriosofai patys save pasmerkia pseudoistorikų ir netgi antiistorikų epitetams.

Atsitiktiniai sąskambiai geografiškai ir genealogiškai tolimų tautų kalbose, atsitiktiniai architektūros ar dailės panašumai, stokojant bendresnio konteksto – greičiau pseudoistoriko, nei istoriosofo duona. Prūsų vado titulą „rikis“ lengva susieti su polineziečių vado titulu „arikis“, Meksikos piramides – su Egipto piramidėmis, o žydų karaliaus Dovydo vardą – su lietuvių kunigaikščio Butvydo vardu. Vis dėlto šiais panašumais grįsti ištisų tautų giminystę ar tarpusavio įtaką be kitų, papildomų duomenų – paprasčiausiai neatsakinga. Tai neverta ne tik istoriko, bet ir istoriosofo.

Apibendrinant galima tarti, jog istoriosofija – ne pseudomokslas. Tai greičiau paramokslas. Ne tariamas mokslas, ne jo klastotė, o greta mokslo tekanti mąstymo ir vaizduotės srovė, kuri tai atsiskiria, tai susipina su istorijos mokslu. Atmesdama istoriosofiją, istorija daug ką prarastų. Juk nei Herodotas, nei Petras Dusburgietis, nei Albertas Vijūkas-Kojelavičius šiandien net nebaigtų istorijos fakulteto.

2. Skandza… Skadanas… Skandinavija?

J. Statkutė de Rosales gotų istoriko Jordano VI a. aprašytą šios tautos protėvynę – Skandzą – lokalizuoja tarp Vyslos ir Aistmarių, istorinėje Prūsoje. A. Butkus ir S. Lanca ją griežtai kritikuoja, laikydamiesi įprastos versijos: Skandza – tai Skandinavija. Anot jų, J. Statkutė dirbtinai perkelia Skandzą į istoriškai baltams pripažįstamą erdvę, kad pagrįstų gotų – godų – gudų tautos baltiškumą. Dėl suprantamumo kol kas vadinkime šią tautą įprastu gotų vardu, jų kilmės ir tapatybės klausimą šiek tiek atidėdami. Aptarkime Skandzą.

Žvilgtelkime, ką apie Skandzą rašo pats Jordanas savo „Getikoje“. „Ši sala yra Vistulos upės priekyje, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų ir teka į šiaurinį Okeaną trigubomis žiotimis per Skandzą, atskirdama Germaniją ir Skitiją. Rytinėje salos dalyje yra didžiulis ežeras (…), vakaruose ją juosia didžiulė jūra. Šiaurėje ją riboja tas pats didžiulis Okeanas“. „Šiaurinėje salos dalyje gyvena adogitų tauta, kuri sakosi turinti nuolatinę šviesą vidurvasariu keturiasdešimt dienų ir naktų, ir kuri taip pat neturinti aiškios šviesos tiek pat dienų ir naktų“ (17 ir 20 eilutės, laisvas autoriaus vertimas iš angliško Čarlzo Kristoferio Myrou vertimo).

Painus tekstas, tiesa? Poliarinės dienos ir nakties apibūdinimas atrodo tiesiogine nuoroda į Skandinaviją. Vis gi čia pat – didžiulis ežeras „salos“ rytuose. Dėl salos – nesiginčysime: abi pusės sutinka, jog iš tiesų kalbama apie pusiasalį. Jei čia būtų Skandinavija – kas per ežeras? Baltijos jūra jau antikos laikais žinota kaip jūra – vadinta tai Saulėlydžio, tai Svebų jūra. Lyg painiavos dar būtų maža, Jordanas čia pat rašo, jog Vysla teka per pačią Skandzą… Per dabartinę Skandinaviją ji tikrai neteka.

Abi diskutuojančios pusės daug laiko skiria aiškinimuisi – ką reiškė Jordano žodžiai „a fronte“ – priekyje ar priešais? Šio straipsnio autorius tikrai nesikiš į šį ginčą, kuriam neturi nei kompetencijos, nei intereso, nes jis – kaip greitai įsitikinsime – visiškai antraeilis pačios gotų kilmės klausimu. Verčiau žvilgtelkime, ką sako kiti du šaltiniai, vienas – gal šimtmečiu, kitas – dviem šimtmečiais vėlesnis už Jordano istoriją.

VII a. veikalas apie kitą tautą – „Langobardų tautos kilmė“ („Origo Gentis Langobardorum“) aprašo salą, vardu Scadanan – Skadananas arba Skadanas. VIII a. šio veikalo pagrindu surašyta platesnė „Langobardų istorija“ („Historia Langobardorum“), autorius – langobardas Paulius Diakonas. Čia „sala“ įvardinta: Scadinavia…

Jei gotų ir langobardų šaltiniai aprašo tą pačią protėvynę, tai Skandzos lokalizavimas Skandinavijoje – anaiptol ne XX a. kūryba, ką teigia J.Statkutė. Šis lokalizavimas – vos dviem šimtais metų jaunesnis už Jordano tekstą, siekdamas laikus, kai tiek gotų, tiek langobardų istorinės tradicijos dar buvo gyvos.

Jordanas aprašo daugybę tautų, gyvenusių Skandzoje. Šalia gotų – vinovilitai. Langobardų pirmavardis jų šaltiniuose – vinilai. Greta Jordanas įvardina rugijus, herulus, danus, svionus (suetidi) – dabartinius švedus, kurių karalystės vardas kituose šaltiniuose įvairuoja nuo Svearikės iki Svitjodo, pagaliau – suomius (finni). Jei dėl rugijų ir herulų galima abejoti, tai danai, švedai ir juo labiau – suomiai (finais dar nuo antikos laikų vadintos išimtinai ugrofinų tautos) pietiniame Baltijos pajūryje aprašomuoju laiku tikrai negyveno.

Pauliaus Diakono veikalas Skadinavijos etnografijai – kur kas šykštesnis. Pirmieji įvardinti kitataučiai – sunkiai identifikuojami skritobinai (scritobini). Po to – vandalai: su jais susidurta karo lauke, bet jau ne Skadinavijoje, o kitame krašte – Skoringoje. Iš pažiūros primena Skonę Skandinavijos pietuose, bet ši sąsaja – nebūtinai teisinga.

Jordanas aprašo tokią pat sandūrą tarp vandalų ir gotų – žemėje, į kurią gotai persikėlė iš Skandzos: jų vardu šis kraštas pramintas Gotiskandza. Neatmestina tikimybė, jog su vandalais langobardai susidūrė vienoje vietoje, o gotai – visai kitoje. Vandalai taip pat kildinami iš Skandinavijos, nors erų sandūroje jau gyveno ties Vyslos vidurupiu.

Atrodo, Jordano ir Pauliaus Diakono veikalų lyginimas sunkiai padės išsiaiškinti, ar Skandza, Skadanas ir Skadinavija – ta pati vieta. Neaišku, ar vinilai ir vinovilitai – ta pati tauta, o gotai langobardų protėvynėje išvis neminimi. Galiausiai, net ir susiejus gotų Skandzą su langobardų Skadinavija, lieka – nors ir maža – tikimybė, jog tais laikais šis vardas reiškė visai ką kita, nei šiandien – Skandinavija.

Atsakymų tenka ieškoti paties Jordano tekste. Vieni jo fragmentai liudytų Skandzos lokalizaciją Prūsoje – Skandzoje tekanti Vysla ir rytuose tyvuliuojantis ežeras (marios?), kiti – Skandinavijoje – poliarinės dienos ir naktys, šalimais gyvenę švedai ir suomiai.

Atsakymą iš dalies sufleruoja ir pati J.Statkutė, pagrįstai pliekdama kitą autorių – Pomponijų Melą, I a. aprašinėjusį Kodano (Gdansko?) įlanką tai vienur, tai kitur. Antikos ir viduramžių autoriai neretai painiodavo įvairias vietoves. Joks rimtas istorikas nepaneigs, jog erų sandūroje gotai išties gyveno Vyslos žemupyje, prūsų kaimynystėje, gal net maišydamiesi su jais. Kitas klausimas – kur gotai gyveno prieš tai?

Jei Gotiskandza – antroji gotų tėvynė – lokalizuojama aplink Gdansko įlanką (iš Gotiskandzos kildinant tiek Kodano, tiek Gdansko vietovardžius), kas skamba įtikinamai, tai Skandzos – pirmosios tėvynės – vieta vis dar mįslė. Ar negalėjo Jordanas padaryti tos pačios klaidos, kuria – jau minėta, kad pagrįstai – J. Statkutė kaltina Pomponijų Melą? Ar nebus taip, jog tuo pačiu vardu įvardintos dvi skirtingos vietovės: vienur Skandza – tai Prūsa ir jai artimos žemės (painiojant jas su Gotiskandza), o kitur – Skandinavija..?

Šalia Skandinavijos – Gotlando sala. Pietinėje Skandinavijoje – Ostergotlandas ir Vestergotlandas (Östergötland ir Västergötland). Anot Jordano, ostrogotai ir visigotai išsiskyrę jau Skandzoje… Tėviškėje likę gotai istoriografijoje išliko gautų vardu. Iškeliavę – gotų, godų, gudų.

Kurgi šioje istorijoje baltai? – paklaus reiklesnis skaitytojas, apeliuodamas į straipsnio antraštę. Atsakymas – būtent čia. Archeologiniais duomenimis, neolito pabaigoje pietryčių Skandinavijoje gyveno baltai. Krašte, iš kurio kildinami gotai. Šį laikotarpį nuo Jordano istorijos skiria daugybė amžių. Antikos laikais čia jau lokalizuojami germanai. Kaip germanai pakeitė baltus? Išvijo? Išnaikino? O gal – asimiliavo? Kiek laiko truko ši asimiliacija? Kiek išliko baltiškojo substrato?

XI–XII a. galinga baltų tauta – kuršiai – dažnai užklysdavo į skandinavų pakrantes, bet sutikę čia jau organizuotas valstybes, apsiribodavo grobiamaisiais žygiais. Kas žino, kiek baltų bangų čia buvo nuo akmens amžiaus pabaigos iki antrojo mūsų eros tūkstantmečio?

Gali būti, jog į Romos teritorijas įsiveržę gotai jau buvo germanai, bet – kiek ir nuo kada? Lenkų istorikas Ježis Stželčikas, kurį vargiai apkaltinsi baltofilija, pabrėžia, jog germanizmų gotų apgyvendintose Romos provincijose išlikę stebėtinai mažai. Užtai, anot J.Statkutės, netrūksta baltizmų. Vargu, ar yra pagrindo abejoti autore, puikiai išmanančia tiek baltų, tiek romanų (šiuolaikinių šių teritorijų gyventojų) kalbas.

Juo labiau – turint galvoje, kad galimai jau sugermanėję baltų palikuonys gotai persikėlė prūsų kaimynystėn ir baltiškasis elementas juose – genealogiškai, kultūriškai, lingvistiškai – vėl atsinaujino.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/07/03/m-kundrotas- ... viesoje-i/

Žygeivis
2012 07 06 22:51

Kam įdomu, tai įvairius straipsnius ir diskusijas šiuo klausimu surinkau temoje:

Jūratės Statkutės de Rosales naujoji knyga "Europos šaknys ir mes, lietuviai"
viewtopic.php?f=129&t=5497

ir kitose gretimose.temose skyriuje:

Jūratės Statkutės de Rosales (jurate29) knygos, įvairios neįprastos istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos
viewforum.php?f=129

Žygeivis:
2012 07 06 22:51

P.S. Papildysiu, jog aš asmeniškai manau, kad aiškinantis senąją baltų tautų (ypač rytų baltų – lietuvių ir latvių) istoriją taip pat vertėtų žymiai įdėmiau pažvelgti ne tik į taip vadinamus “rytų germanus” – gotus, vandalus, burgundus ir kitas “germaniškas” (?) gentis bei jų sąjungas, bet ir ypatingą dėmesį atkreipti į Rytus – ypač į teritorijas nuo dabartinės Poltavos iki Kursko ir Oriolo bei Maskvos (iki pat 11 amžiaus buvusios šiaurės galindų Mazgavos).

Beje, gal būt kaip tik Poltavos vardas iki šiol primena, kad tai yra senoji mūsų – lietuvių ir latvių – protėvynė pa-Latavė?

Plačiau:

Kęstučio Čeponio (Žygeivio) įvairios neįprastos istorinės hipotezės ir teorijos bei diskusijos
viewforum.php?f=130

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jūratės Statkutės de Rosales naujoji knyga "Europos šaknys ir mes, lietuviai"

Parašytas: 17 Lie 2012 17:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27623
Miestas: Ignalina

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (II)

http://alkas.lt/2012/07/10/m-kundrotas- ... iesoje-ii/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2012 07 10 19:17

3. Tautų tapatybių kaita

Jau straipsnio pradžioje užsiminta, jog istorijoje būta tautų, kurių tapatybės keitėsi. Atėjo laikas pateikti bent keletą istorijos pripažįstamų pavyzdžių.

Hetai, dar žinomi hetitų vardu – arijų kilmės tauta, antikiniais laikais sukūrusi galingą imperiją, apėmusią didžiąją dalį Turkijos, Siriją ir šiaurės Mesopotamiją. Neseniai iššifruotas jų raštas ir kalba aiškiai liudija arišką, indoeuropietišką tapatybę. Vis gi pats hetų vardas, atėjęs iš antikinių šaltinių, iš pradžių žymėjo visai kitą tautą. Tai buvo chatai – huritų kilmės tauta. Juos užkariavo ir asimiliavo arijų tauta – nesitai, savivardis – nesili. Ateiviai perėmė chatų vardą ir kraštą.

Nežinia, ar hetų vardas tapo naujosios tautos savivardžiu – yra spėjimų, kad jie ir toliau save vadino nesitais, bet žinoma, kad savo šalį jie vadino Chati, o jos sostine tapo Chatušas. Bet kuriuo atveju aplinkinėms tautoms nesitų ir chatų ainiai jau buvo žinomi hetitų vardu – jį randame jau Biblijoje, aprašant hetų saulėlydžio laikus.

Istorijos pabaigoje hetai – jau vėl huritiškos tapatybės tauta. Ariškąją dievybę Tarhuną – Perkūną – iš panteono viršūnės išstūmė huritiškasis atitikmuo – Tešubas. Jo tėvu tapo Mesopotamijos semitų dievybė – Anus, pastarųjų perimtas iš šumerų. Žinant, kokią reikšmę tautų ir valstybių tapatumui tais laikais turėjo religija, o taip pat – faktą, jog universaliųjų religijų dar nebūta, galima aiškiai spręsti, kokios kilmės tautos viešpatavo hetų valstybėje saulėlydžio laikais.

Daug geriau žinomas pavyzdys – graikai, savivardis – helenai (ellines). Skirtingai nei hetų atveju, graikų savivardis abejonių nekelia. Ši tauta skaičiuoja tūkstantmečių istoriją, siekiančią mūsų dienas. Vis dėlto per šiuos tūkstantmečius jos genetiką, kultūrą ir galbūt net kalbą veikė ilyrai ir trakai, vėliau – romėnai, spėjamai – gotai, po to – slavai ir galiausiai – turkai. Tauta išliko, bet jos sudėtis – jau gerokai pakitusi.

Frankai istoriškai priskiriami germanams. Dabartiniai frankai – prancūzai (français), išlaikę senąjį savivardį ir istorinę tradiciją – keltų, romėnų ir germanų tautų asimiliacijos produktas, kalbantis romanų grupės kalba.

Dar du pavyzdžiai – artimesni mūsų laikams ir mums patiems. Prūsai XIII a. – baltų tauta. XIX a. prūsų vardas jau reiškė vokiečių etninę grupę – švabų ir bavarų lygmenyje. Nors vokiškasis prūsų etnosas žymia dalimi kilo iš suvokietėjusių baltų prūsų (o taip pat – lietuvių), kalba, kultūra ir savimonė jau buvo vokiška – išlaikant senąjį savivardį. Nedaug trūko, jog toks pat likimas būtų ištikęs lietuvių tautą.

XIII a. lietuviai – baltų tauta, sutelkusi kitas baltų tautas į vieningą valstybę. XV–XVI a. lietuvio vardas jau reiškė ir slavą – rusėną, ir bet kurios kitos tautos atstovą – Lietuvos valstybės pilietį. XVII–XVIII a., o ypač – XIX a. lietuvių vardas daugeliui jau reiškė lenkų etninę grupę – mozūrų ir kašubų lygmenyje. Dažnas lietuvių bajoras save įvardindavo: gente Lituanus, natione Polonus… Galutinę integraciją į slavišką lenkų tautą sustabdė tiktai kiek užtrukęs Tautų Pavasaris, „Aušra“ ir „Varpas“.

Jau XX a. susiformavo dvi baltiškos lietuvių kilmės etninės grupės kitų tautų ir net kitų tautų grupių sudėtyje – memelenderiai ir tuteišiai (pastarieji ėmė formuotis anksčiau), savo ruožtu įsilieję į vokiečių (germanų) ir lenkų (slavų) tautas. Praktiškai mūsų akyse – mūsų senelių laikais – gimė du nauji baltogermanų ir baltoslavų etnosai.

Jei tai vyksta moderniaisiais tautinių valstybių laikais – ką bekalbėti apie tautų kraustymąsi, kai tokios tautos kaip gotai, vandalai, svebai, herulai ir langobardai per gerą šimtmetį keitė po tris-keturias tėvynes? Drauge su geografine terpe keitėsi etnografinė aplinka – argi tai galėjo neturėti įtakos šių pačių tautų tapatybei?

Dabartiniai istorijos ir kalbotyros mokslai gotus priskiria germanams. Tarkime, jog Alaricho ir Teodoriko, o gal jau Hermanariko laikais jie tokie ir buvo. Jei taip, kyla keletas klausimų. Ar jie visada buvo germanai? Jei ne – kada jie tapo germanais? Kas jie buvo prieš tai? Kokiu mastu jie germanizavosi? Kiek tai paveikė jų kalbą, kiek – kultūrą, o kiek – genofondą?

Gal tai buvo baltogermanai? Mišri pereinamoji tauta, panašiai kaip dabartinė baltoslavų tauta – baltarusiai? Baltų kilmės germanai? O gal – pradiniai germanai, prūsų kaimynystėje perėmę dalį baltiškojo substrato?

J. Statkutė de Rosales, o iš dalies – jau Česlovas Gedgaudas, prabilę apie gotų (pastarasis – tik apie visigotų) baltiškąsias šaknis, atvėrė Pandoros skrynią, galinčią tapti neįkainojamu lobynu. Jų teiginių nereikia nei aklai priimti, nei taip pat aklai atmesti. Net skandinaviška gotų kilmės versija palieka erdvę baltiškos tapatybės paieškoms – juk spėjama jų skandinaviška protėvynė beveik sutampa su neolitine baltų erdve šiame užjūrio pusiasalyje. Net laikina pripažintų baltų – prūsų – kaimynystė vargiai galėjo praeiti be pėdsako pačių gotų tautiniam tapatumui.

Jau minėti graikų, frankų, prūsų ir iš dalies – lietuvių pavyzdžiai rodo, jog tautų savivardžiai gali keistis lėčiau, nei genetinis, kultūrinis ar kalbinis tapatumas. Šiaip ar taip, gotai priklausė baltams artimai geografinei ir etnografinei erdvei. Tai – ne tas pats kaip ieškoti lietuvybės ar baltiškumo inkų Vilkabamboje arba arikių Polinezijoje.

4. Rikiai ir kunigai

Žvelgiant į germanų tautų valdovų asmenvardžius, dėmesys krypsta į dažną šaknį „rik“. Ji kartojasi įvairiomis formomis – „rik“, „reiks“, „rig“, „rich“. Natūraliai gimsta sąsaja su prūsų vado titulu – rikis. Vis dėlto žvilgtelkime plačiau.

Rikio titulas jokiu būdu nėra išskirtinis baltų žodis. Jis kildinamas iš bendros arijų prokalbės – drauge su keltų vado titulu „riks“ ir lotynų-romėnų karaliaus titulu „rex“. Netgi indų arijų „radža“ kildinamas iš to paties kamieno. Vos vienos raidės sutapimas neturėtų bauginti – juk neabejotinai iš lotyniškojo „rex“ kildinamas ir prancūziškas karaliaus titulas „roi“ (skaitoma – „rua“).

Įdomu, jog patys germanai, gyvenę tarp baltų, keltų ir romėnų pasaulių, jokio panašiai skambančio titulo neturėjo – ar bent jis neišliko. Populiariausias germanų valdovo titulas – „konung“, iš čia – vokiečių „König“, švedų „kung“, anglų „King“. Pirminė šio žodžio forma – „kuningaz“. Atitinka lietuvišką valdovo titulą – kunigas ir jo vedinį – kunigaikštis, o taip pat – slavišką titulą „kniaz“ (rusiškai), „książę“ (lenkiškai), „kníže“ (čekiškai). Dalinis sutapimas su hebrajišku žodžiu „kohen“, reiškiančiu dvasininką arba kunigą dabartine prasme – greičiausiai atsitiktinis.

Atrodo, jog iš visų indoeuropiečių tautų kunigais valdovus vadino tiktai trys kiltys – baltai, germanai ir daug vėliau istorijoje pasirodę slavai. Jau vien tai leidžia spręsti jei ne apie glaudžią giminystę, tai apie stiprią tarpusavio įtaką.

Rikio titulas germanų kalbose neišliko, tačiau daugelyje germanų kalbų išlaikyta gretutinė (ar išvestinė) sąvoka, reiškianti valstybę arba karalystę: švediškai – „rike“, daniškai – „rige“, vokiškai – „Reich“. Panašu, jog germanų protėviai – kad ir kas jie būtų buvę – rikio savoką žinojo. Juo labiau kad žymiausio iš „rikio“ asmenvardį turėjusių valdovų – Teodoriko – vardas oficialiai verčiamas: tautos valdovas, kitaip sakant – tautos rikis.

Jei germanai bendrinės „rikio“ sąvokos ne(be)turėjo, tai ši šaknis valdovų asmenvardžiuose gali reikšti viena iš dviejų: arba tai – archaizmas, arba skolinys iš kaimynų – romėnų, keltų ar baltų. Galimas ir mišrus variantas – kai kurios, o gal netgi dauguma germanų tautų pačios kilo iš kitos tautų grupės ir ilgainiui nuo jos nutolo. Šiuo atveju „rikis“ galėtų būti archaizmas nebe iš bendros arijų prokalbės, o užsilikęs keltizmas, baltizmas arba romanizmas.

Nuostabą kelia tai, jog ši šaknis germanų valdovų vardynuose pasiskirstė labai netolygiai. Iš daugybės germanų ir jiems priskiriamų tautų IV–IX a. ji būdingiausia gotams, vandalams, šiek tiek mažiau būdinga frankams, gerokai mažiau – svebams (sumuojant kvadus ir alemanus), saksams ir anglosaksams, o bavarų ir langobardų valdovų sąrašuose jos išvis nėra.

Sutapimas ar ne, bet kiekybiškai „rikiais“ pirmauja gotai, o procentiškai – vandalai, dvi germanams priskiriamos tautos, gyvenusios arčiausiai baltams priskiriamo arealo. Jei tai – ne sutapimas, vadinasi – „rikiai“ perimti (jeigu apskritai iš ko nors perimti) būtent iš baltų, o ne iš keltų ar iš romėnų. Gali būti ir taip, jog patys gotai ir vandalai – ne visai ir germanai…

Aišku, galima prisiminti, jog žinomų baltų – prūsų, lietuvių, jotvingių – valdovų asmenvardžiai šaknimi „rik“ nepasižymėjo. Tai galima aiškinti skirtingomis tradicijomis. Prūsai išlaikė rikio titulą. Lietuvių kalboje ši sąvoka išliko veiksmažodyje „rikiuoti“ – „tvarkyti“, „vadovauti“, „valdyti“. Sugermanėję baltai – ar subaltėję germanai – šią sąvoką perkėlė į asmenvardžius ir išnešiojo juos po visą germanų pasaulį, o po to – ir už jo ribų.

Šiandien vardai Henrikas, Frederikas, Roderikas, Erikas ir kiti „rikai“ įvairiomis formomis plačiai vartojami anglų, vokiečių, skandinavų, o taip pat – frankų ainių prancūzų, gotų ainių ispanų kalbose. Kai kurie jų jau tapo tarptautiniais. Dažnas lietuvis šiandien vadinasi Eriku arba Henriku, pernelyg nesigilindamas, ką šie vardai reiškia, o vardynuose jie pateikiami kaip užsienietiški, germaniški.

Šalia šaknies „rik“ dažni dėmenys – „bert“, „ulf“, „fred / frid“, „mund“, „mer / mir / mar“. Pirmieji trys, atrodo, bus tikrai germaniški: „bert“ reiškia „skaistus“, „frid“ – „taikus“, „(w)ulf“ – „vilkas“. Jų reikšmės lengvai grindžiamos germaniškai. Užtai du pastarieji – problemiškesni.

Lietuviškas vardas „Žygimantas“, kuriuo vadinosi trys Gediminaičių giminės valdovai, lotyniškai verstas į „Sigizmundą“, savo ruožtu kilusį iš vokiško „Zygmundo“. Dar vienas toks sutapimas – „Eidimantas“ ir „Edmundas“. Vis dėlto panašu, jog šie sutapimai – atsitiktiniai. „Ed“ germanų kalbose reiškė turtą, „sig“ – pergalę. Jei pergalę galima sieti su žygiu, tai veiksmažodį „eiti“ su daiktavardžiu „turtas“ galima sieti nebent pritemptai.

Dar svarbiau tai, jog skiriasi pačių dėmenų „mund“ ir „mant“ reikšmės. „Mant“ kildinamas iš seno baltiško žodžio „mantus“ – „išmintingas“, „sumanus“, o „mund“ germaniškai reiškė ranką, vėliau – gynybą, globą. Greičiausiai kiekvieną vardą su „mund“ senųjų germanų kalbose reiktų aiškintis individualiai – jis gali būti ir germaniškas, ir germanizuotas baltiškas.

Daug įdomesnė šaknis – „mer / mir / mar“. Ypač krinta į akis svebų-kvadų valdovų vardai: Ariamiras, Teodomiras, tiesiog Miras. Pirmas įspūdis – jie skamba… slaviškai. Sąskambiai – Jaromiras, Kazimi(e)ras, Vladimiras. O svarbiausia, jog šie sąskambiai – atrodo – jau ne atsitiktiniai.

Šiandien žodis „mir“ slavų kalbose reiškia taiką arba pasaulį – gana skirtingos reikšmės. Pagal tai verčiami ir vardai: Vladimiras – pasaulio viešpats, Kazimieras – pasaulio griovėjas. Užtai Jaromiro vardas verčiamas visai netikėtai – šlovingas jėga. Šlovės sąvoka šiame sudurtiniame asmenvardyje išreiškiama būtent dėmeniu „mir“. Germaniškas vardas Valdemaras verčiamas – žymus valdovas. Sąvoka „žymus“ išreiškiama dėmeniu „mar“…

Dėmenys „mir / mar / mer“ germanų valdovų asmenvardžiuose kaitaliojasi: pavyzdžiui, svebų karaliaus Teodomiro vardas kitur rašomas – Teodomaras. Išeitų, jog šios formos reiškė tą patį. O slavų kalbose ši sąvoka iš pradžių irgi reiškė tą patį. Šlovės sąvoka leistų susieti ir gana skirtingas kitas dvi žodžio „mir“ reikšmes – „taika“ ir „pasaulis“: juk šlovė – tai žymus vaidmuo aplinkoje – pasaulyje, o taika šlovina žmogų ir ypač – valdovą.

Žinoma, tai – išvedžiojimai. Jų pagrįstumą arba naivumą atskleisti jau turėtų žinovai – kalbininkai. Vis dėlto įdomu, jog Rusios kunigaikščio vardas – Vladimiras – taip pat verčiamas ne vien į „pasaulio valdovą“, bet ir į „žymų valdovą“, o variagai šį vardą be skrupulų tardavo savaip – Valdemaras. Šiuo atveju reikšmės sutapo. Paties Vladimiro senelis – vikingas Ingvaras (Igoris), senelė – vikingė Helga (Olga), dar kažin, ar vaikystėje jis ir pats nesivadino Valdemaru.

Baltų istorijoje šaknis „mer“ pasirodo bene vienintelį kartą – XI a. pradžioje įvardijant pirmąjį žinomą Lietuvos valdovą – Netimerą. Daugiau panašių vardų Lietuvos valdovų vardyne – lyg ir nebeaptinkama, išskyrus Gedimino tėvą Pukuverą, bet jau su „ver“, ne su „mer“. Paties Netimero vardas gali būti ir prūsiškas: juk jis minimas, aprašant įvykius Lietuvos ir Prūsos pasienyje. Atrodo, baltų kalbose ši šaknis nunyko, ją išlaikė germanai ir slavai.

Galima būtų šią šaknį „nurašyti“ prokalbei, tačiau vėl – nelemtoji, o gal išganingoji statistika. Iš didžiųjų germanų tautų valdovų Didžiojo kraustymosi laikotarpiu vardais su šia šaknimi vyrauja svebai ir vandalai, frankų vardyne proporciškai ji – daug retesnė, visai reta – gotų vardyne, o saksų vardyne jos rasti išvis nepavyko. Vėlgi – sutapimas ar ne – vyrauja tautos, prieš šį kraustymąsi gyvenusios ten, kur vėliau ėmė formuotis slavai.

Anot Vladimiro Toporovo ir kitų tyrėjų, slavai formavosi iš vakarų baltų ar bent – jų įtakoje. Žinia, jog prūsai šiandien priskiriami vakarų baltams, lietuviai – rytų. Jei Netimero vardas išties labiau prūsiškas, nei lietuviškas (o tokių versijų esama), tai paaiškintų, kodėl panašūs vardai gausūs tarp slavų, bet faktiškai (ar beveik) nežinomi tarp lietuvių.

Vargiai galima teigti, jog svebai ar vandalai buvę slavai – nors tokių teorijų būta. Svebai rašytinėje istorijoje pasirodo jau Julijaus Cezario „Galų karo užrašuose“, vandalai – kiek vėliau, bet taip pat antikiniuose šaltiniuose. Jokių slavų, anot daugelio istorikų, tais laikais nei būti nebuvo. Greičiau tikėtina, kad patys slavai formavosi svebų, o gal ir vandalų įtakoje. Tai grįstų ir tautovardžių sutapimai: svebai – serbai – sorbai, vandalai – venedai – vendai.

Atrodo – jei gotų atveju galima kalbėti apie baltogermanus, tai svebų atveju – apie germanoslavus, o vandalų atveju – net apie baltogermanoslavus.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/07/10/m-kundrotas- ... iesoje-ii/

dar:
2012 07 10 20:45

suomiškai valdovas irgi vadinamas “kuningas”

Marius:
2012 07 10 20:53

Įdomu, ar suomiai šį vardą perėmė iš germanų, ar anksčiau – iš baltų? Jei dėl baltų gyvenviečių Skandinavijoje – dar daug miglos, tai jų buvimą Suomijoje patvirtina ir tokie istorijos korifėjai kaip M.Gimbutienė.

Alvydas:
2012 07 10 22:54

M. Gimbutienė remiasi V. Tomsenu, K. Būga ir Z. Zinkevičiumi, o šie baltų buvimą Suomijoje grindžia gana gausiais baltizmais suomių kalboje (plačiau žr. Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 1. Vilnius, 1984. P.166-180)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jūratės Statkutės de Rosales naujoji knyga "Europos šaknys ir mes, lietuviai"

Parašytas: 17 Lie 2012 18:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27623
Miestas: Ignalina

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (III)

http://alkas.lt/2012/07/16/m-kundrotas- ... esoje-iii/

http://www.alkas.lt
2012 07 16 00:43

5. Tautos keičiasi, vardai lieka

Baltų, germanų, slavų, o iš dalies ir ugrofinų santykiai, etnografinės slinktys, vidinė ir tarpusavio apykaita – skirtingai ištirti reiškiniai. Jei vienais atvejais esama istoriografinių šaltinių, tai kitais tenka kliautis archeologija, kalbotyra, kultūrologija.

Ypač mįslingas Vidurio-Rytų Europos žemėlapis per Didįjį tautų kraustymąsi ir pirmaisiais amžiais po jo. Neblogai žinoma, kur čionykštės tautos nukeliavo.Žlungant Romos imperijai, ostrogotus randame Italijoje, visigotus – Ispanijoje, svebus-kvadus – Galisijoje ir Luzitanijoje, svebus-alemanus – dabartinėje Švabijoje. Vandalai nusidangino net į Afriką. O kas liko jų vietoje – tuščios dykros?

Sunkiai tikėtina, jog visos šios tautos būtų išsikrausčiusios in corpore. Pavyslyje už jas galingesnių tautų nebuvo, jos galėjo grėsti nebent viena kitai. Šiuo atveju būtų išsikrausčiusi viena arba kai kurios iš šių tautų, o kitos – likusios. Kai kurioms jų teko susidurti su bendru senosios Europos priešu – hunais, ypač rimtai su jais teko susiremti gotams. Vis gi tai vyko jau išsikrausčius iš Pavyslio į Ukrainos stepes. Miškinguose Vyslos, Odros ir Elbės paupiuose hunai čionykščiams negrasė.

Jei kas galėjo paskatinti šias tautas kraustytis – tai gyventojų skaičiaus augimas ir silpstančios Romos turtai, kartu su jokios rimtesnės jėgos nebevaldomais žemės plotais. Šiuo atveju tikėtinas tik dalies gyventojų pasitraukimas – net jei ši dalis būtų sudariusi daugumą.

Apie V–VI a. šiame krašte pasirodė ligtol negirdėta tautų grupė – slavai. Pasirodė taip staigiai ir pažiro tokia tautų gausybe, jog pačių slavų istorikams sunku patikėti tokiu pasionarišku sprogimu. Greičiausiai slavėjo vietinės tautos: vienur – baltai, kitur – germanai, dar kitur – trakai su iranėnais, o galiausiai ir ugrofinai.

Stebėtina, jog Pavyslio ir Paelbio kraštuose pasirodžiusių slavų tautų vardai stipriai primena ligtolinių tautų vardus: svebai – serbai, kvadai – chorvatai, vandalai – vendai.

Dalis serbų liko gyventi prie Elbės. Dabar jie vadinami sorbais, nors savivardžiai – serbja, serby. Vokiečiai juos vadina vendais – viduramžiais šis vardas prigijo visiems Paelbio slavams, bet apie tai – vėliau. Kita dalis serbų patraukė Ilyrijon, į dabartinę Serbiją. Šios tautos savivardis – srbi – su trumpu kietu „i“ tarp „s“ ir „r“ leidžia spėti, jog anksčiau čia būta priebalsio – greičiausiai, „j“ arba „v“. Gal tarpinė forma – sverbai?

Chorvatai taip pat skilo. Viena dalis – baltieji chorvatai – apsigyveno visai netoli Vyslos aukštupio, Voluinėje, ir greičiausiai įsiliejo į kaimynines slavų tautas – Kijevo rusų – rusėnų ir lenkų tautas. Kita dalis irgi patraukė Ilyrijon, į dabartinę Chorvatiją.

Antrojo pasaulinio karo metais chorvatų naciai – ustašiai, siekdami pateisinti Adolfo Hitlerio rasines teorijas, paskelbė, jog iš tiesų chorvatai – jokie slavai, o suslavėję gotai – suprask, „germanai“. Gotai – konkrečiai, ostrogotai – Chorvatijoje kažkada iš tiesų gyveno, bet gal įtikinamiau būtų skambėję, jei vietoje gotų būtų įvardyta galingiausia svebų gentis – kvadai.

Baltų sklaidos tyrimų atžvilgiu įdomiausias atvejis – vendai. VIII–XIII a. vendų vardas figūruoja trijose skirtingose Baltijos jūros pakrantėse: Paelbyje, Ingrijoje prie Suomių įlankos ir galiausiai – Latvijoje. Pirmieji vendai priskiriami slavams, antrieji – ugrofinams, dėl trečiųjų ginčijamasi, bet linkstama juos priskirti baltams.

Pradėkime nuo šiaurės. Dabartinėje Ingrijoje, Rusijos valdomoje žemėje, vis dar gyvena mažutė tautelė savivardžiu vadjalaizõt (vienaskaita – vadjalain). Ji – išties ugrofiniška. Rusai juos nuo seno vadina vodais. Atrodytų, tuo būtų galima ir baigti, jei ne kelios detalės.

Rusų kalboje baltai galindai vadinti goliadais, jotvingiai – jatviagais. Pagal šią logiką, vodai laisvai galėtų būti vondais, vandais ar vendais. O kaipgi savivardis? – pagrįstai užklaus skeptikas. Čia į pagalbą ateina dvi ugrofiniškos tautos. Suomiškai rytinės kaimynės Rusijos vardas – Venäjä, estiškai – Venemaa. Abiem atvejais – Vendija, ar mažų mažiausiai – Venija.

Akivaizdu, jog šioms ugrofinų tautoms kažkada teko susidurti su rytiniais kaimynais, kurių pavadinime buvo dėmuo „ven“ – ir jie greičiausiai nebuvo ugrofinai. Panašus pavyzdys – latvių kalboje rusų tauta vadinama – krievi, mat pirmoji slavų (anot kai kurių tyrinėtojų – suslavėjusių baltų) tauta, su kuria susidūrė latvių protėviai, buvo krivičiai. Estams ir suomiams ruso prototipu buvo paslaptinga, galbūt – slavų, galbūt – baltų, bet menkai abejotina, kad indoeuropiečių tauta, kurios vardas turėjo dėmenį „ven“.

Jau beveik sutariama, jog dar neolito laikais Suomių įlankos pakrantėse – visose jos pusėse, kaip ir pietryčių Skandinavijoje, gyveno baltai – tūkstantmečiais anksčiau už slavus ir pakaitomis su ugrofinais. Dabartiniai vodai laikomi seniausia savo krašto tauta – daug senesne už jam vardą davusius ingrus ir kitus ugrofinus – vepsus. Dabar jie – ugrofinai, vadinantys save ugrofinišku vardu, gal net pasiskolintu iš rusų. Dar XII a. tai buvo galinga tauta, grasiusi patiems rusams – kartu su goliadais / galindais.

Persikelkime į pietus. Paelbio vendų atvejis – dar problemiškesnis. Pirmiausiai – dėl to, kad patys šio krašto vendai, atrodo, savęs taip niekada nevadino. Tai – bendras germaniškas pavadinimas liutičiams, bodričiams, vagrams ir šio krašto serbams. Pats vendų vardas kaitaliojasi labai įvairiai: vendai – venedai – venetai… Pastaroji forma dažniausia romėnų ir Romos kultūroje išaugusių istorikų, geografų ir diplomatų raštuose – greičiausiai painiojant Paelbio gyventojus su antikine venetų tauta, davusia vardą Venecijai.

Skirtingų tautų painiojimai tų laikų šaltiniams būdingi. Mums jau pažįstamas gotų istorikas Jordanas tapatino iš Baltijos pajūrio atkeliavusius savo tautiečius su getais – antikine trakų tauta, gyvenusia ten, kur ankstyvaisiais viduramžiais persikėlė gotai. Netrūko atvejų, kai užtekdavo, jog skirtingos tautos gyventų tame pačiame krašte – antai, jau renesanso Lietuvos istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius totorius tapatino su skitais.

Jau minėtas Jordanas aprašė ir venedus. Anot jo – venetai vadinosi trimis vardais: venetais, antais ir sklavinais (119 eilutė). Du pastaruosius vardus istorikai sieja su slavais. Dėl antų – dar abejojama, yra nuomonių, jog tai buvusi mišri slavų ir iranėnų genčių sąjunga. Sklavinai – aiškiai slaviška genčių grupė, jei ne visos slavų kilties pirmavardis. Jeigu Jordanas neklydo, tai venedai – ne viena kuri nors slavų gentis, o visų slavų protėviai.

Antikos ir ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose venedai įvardijami tai šalia vandalų, tai vietoje jų. Jei tai – dvi skirtingos tautos, tai labai jau keistas vardų panašumas. Atsižvelgiant į ankstesnius argumentus apie asmenvardžių panašumus – kitais duomenimis kol kas nedisponuojant – galima spėti, kad tai – ta pati tauta, perėjusi germaniškąjį ir slaviškąjį, o prieš tai – gal ir baltiškąjį tapatybės raidos etapą.

Iš Paelbio vendų tautovardžių tiktai vienas kiek primena vendus. Liutičiai kitaip dar vadinti (o gal ir patys vadinosi) veletais – galimas vedinys iš venetų. Garsai „t“ ir „d“ vendų tautovardžiuose kaitaliojosi (ar kitataučių kaitalioti) nesyk, ir tai liudija trečias pavyzdys – Latvijos vendai.

Henrikas Latvis XIII a. aprašė kalavijuočių karus su Livonijos gentimis – greta kuršių, lyvių ir letų (latvių?) įvardinti vendai. Šiame aprašyme įdomūs du dalykai – letų (jei tai – latviai) įvardijimas šalia kitų dabartinės Latvijos baltų tautų, kas liudytų, jog šis bendresnio pobūdžio vardas kažkada reiškė atskirą gentį, ir iš kažkur išdygę vendai.

Jų vardu pavadinta pilis ir aplink ją išaugęs miestas – Vendenas, dabar – Cėsys. O įdomiausia, kad vendų atmintį saugo vietinės kilmės vietovardžiai – Ventos upė ir dabartinės Latvijos uostamiestis – Ventspilis. Maža to – pietinėje Kuršių marių pakrantėje, Lietuvoje, turime Ventę…

Anot Henriko Latvio, vendai (ventai?) kovoję su kuršiais, bet draugavę su letais (latviais?). Kas jie buvo – slaviškųjų vendų kolonistai, atskira gentis, neturėjusi nieko bendro su kitomis šiuo vardu vadintomis gentimis, ar plačios tautos diasporos dalis – tautos, kuri kažkada buvo baltiška, o vėliau atskiros jos dalys germanėjo, po to – slavėjo, o dar kitur – ugrofinėjo?

Vandalų, venedų, ventų ir vodų tautas sieja viena bendra aplinkybė: jie visi gyveno prie vandenų.

Komentarai

http://alkas.lt/2012/07/16/m-kundrotas- ... esoje-iii/

Alvydas:
2012 07 16 09:18

“Letai” tikrai latviai, Mariau. Tai finougriškas (tiksliau – finiškas) latvių etnonimas, vokiečių išgirstas iš lyvių, su kuriais susidurta pirmiausia. Estiškas latvio pavadinimas ir dabar yra “lätlane”.

“Läti” – latvių, latviškas.

Livonijos kronikose “letai” yra latgalių sinonimas, plg. “Letthi vel Letthigalli”.

Tačiau yra nuomonė, kad tai galėjo būti ir dvi skirtingos baltų gentys, nes to laikotarpio rusų kronikos mini tik latgalius (iš rytų). Tuo tarpu vokiečiai, slinkę iš vakarų, pirmiausia mini letus, o tik po to latgalius.

Iš tų laikų liko vokiškas latvių pavadinimas Letisch. Patys latviai save irgi pavadina “letiņi”, ypač kalbėdami apie savo emigrantus.

Žygeivis:
2012 07 17 18:23

Venedai (venetai, ventai, vendai, vindai)
viewtopic.php?f=24&t=2343

Zbygniew'as 凱ㄝ開ㄕ高ㄊ健 Пірстелэяаў:
2012 07 16 13:15

O kaip su Vyslos upės senesniu baltišku vandenvardžiu VANDA?

Nuo žodžio “vanduo”?

VANDALAI gyveno prie VANDOS ???

Marius:
2012 07 16 13:47

Lyg tai gyveno :)

Galima šaltinį, kur Vysla vadinta Vanda?

Žygeivis:
2012 07 17 19:55

Kiek žinau, Vandos vardas minimas tik legendose.

Legenda pasakoja, kad kadaise Vavelio olose gyveno slibinas, kurį nužudė riteris Krakas ir apie jo dukrą Vandą, kuri vietoje vedybų su vokiečių riteriu pasirinko Vyslos upės vandenis. Būtent šioje vietoje ir buvo įkurtas Krokuvos miestas, pavadintas riterio vardu.

Komentaras prie “Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose Motiejus Miechovskis”
http://www.lithuanian.net/lt/sarmata/sarmata4.htm

Vandalai ir lenkai

Viduramžiais ir vėliau vyravo įsitikinimas, kad vandalai yra lenkų arba slavų protėviai. Tokio požiūrio atsiradimas galėjo būti susijęs a) su venedų ir vandalų painiojimu; b) tiek venedai, tiek vandalai kadaise gyveno vietovėse, kurias vėliau apgyveno lenkai.

796 m. “Annales Alamanici” apie Karolio Didžiojo žygį rašoma “Pipinus … perrexi in regionem Wandalorum, et ipsi Wandali venerunt obvium” (Pipenas nuėjo į vandalų sritis; ir vandalai išėjo jo pasitikti).

“Annales Sangallenses” tą patį žygį (tik perkeldami į 795 m.) apibūdina labai trumpai “Wandali conquisiti sunt” (vandalai buvo nugalėti).

Tai rodo, kad šie autoriai vandalais vadino avarus.

983-993 m. Gerhardas iš Augsburgo “Miracula Sancti Oudalrici” vadinamas dux Wandalorum, Misico nomine.

Netrukus kronikose pavadinimas “vandalai” ėmė reikšti “slavai”. Pavyzdžiui, 1056 m. “Annales Augustani” germanų pralaimėjimas slavams apibūdinamas taip “exercitus Saxonum a Wandalis trucidatur” (saksų kariuomenė sutriuškinta vandalų).

Adomo iš Bremeno kronika pateikia daugiau: “Slavanija, didžiausia iš germanų žemių, apgyvendinta vinilų, anksčiau vadintų vandalais. Ji laikoma didesne už mūsų Saksoniją, ypač jei prijungsime bohemiečius ir lenkus, gyvenančius prie Oderio, nes jie nesiskiria papročiais ir kalba”.

Pirmuoju prabilusiu apie vandališkas lenkų šaknis būtų 12 a. lenkų kronikininkas Vincentas Kadlubekas, rašęs, kad kadaise lenkai vadinti vandalais, nes gyveno palei Vandalos (Vandalus, Vistula) upę.

Apie tai, kad vandalai gyveno palei Vyslą (Vandalu), 16 a. minėjo ir Jokūbas iš Bergamo (Iacobus Philippus Bergomensis), tačiau pagrindinis šaltinis būtų Dlugošas.

Šio žodžiais, karalienė Vanda, nutraukusi vedybas su Ritogaru, alamanų kunigaikščiu, juos nugalėjusi save paaukojo dievams nusiskandindama Vysloje. Nuo to atsirado naujas upės pavadinimas, o lenkus daugelis autorių ėmė vadinti vandalais.

Panašiai pasakojo ir “Wielkopolska chronicle” autorius bei 14 a. Dzierzwa ir Krokuvos, pabandęs “Vanda” kildinti iš “węda”, reiškiančio “meškerė”.

Taip pat 12 a. anglas Gerwazy iš Tilburio “Otia imperalia” mini, kad lenkai buvo vadinami ir patys save vadino vandalais – kaip ir vokiečių istorikas Albertas Krantcas (1450-1517) savojoje “Wandalia sive historia de Wandalorum vera origine…”, siejęs vandalus ir slavus.

Tą atkartojo ir italas Falvio Blondi, Marcin Bielski (15 a.) bei Matvėjus Miechovskis “Tractatus de duabus Sarmatiis…” (1517 m.).

Pirmasis iš lenkų istorikų, ėmęs neigti bet kokius lenkų ir vandalų sąryšius, buvo Marcin Kromer, Warmia vyskupas, parašęs “De origine et rebus gestis Polonorum” (1555 m.)

Žygeivis:
2012 07 17 20:17

Faktas tas, kad slavų pirminė kilmė yra visiškai neaiški. Iki šiol netgi nerandama jų protėvynė, nes nėra nustatyta archajiškų slaviškų vandenvardžių konkretaus arealo.

Realiai slavų istoriją galima atsekti tik nuo 6-7 amžių. O iki tol viskas labai neaišku ir tik galybė hipotezių.

Aš asmeniškai manau, kad slavai susiformavo iš baltams (ypač seniesiems vakarų baltams) artimų genčių, mūsų eros pradžioje gyvenusių labai kompaktiškai (tai įrodo įvairių slavų kalbų nepaprastas artumas dar 10-11 amžiuose) į pietus nuo jotvingių ir prūsų arealo, tai yra piečiau būsimosios Varšuvos (tuo metu gyventos jotvingių), maždaug iki Karpatų priekalnių.

Po to dėl neaiškių priežasčių šitame senajame slavų areale įvyko “demografinis sprogimas”, ir per porą šimtų metų slavai labai plačiai išsiplėtė.

Taip pat slavams išsiplėsti ir įsigalėti svetimose žemėse labai padėjo tarptautiniai įvykiai – hunų, o vėliau ir avarų puolimai, sunaikinę nemažą Rytų ir Centrinės Europos įtvirtintų gyvenviečių bei žmonių.

Gali būti, jog slavams tiesiog labai pasisekė – jų gyventų žemių dėl kol kas nežinomų priežasčių nenusiaubė badas ir maras, tuo metu išnaikinęs didelę dalį Europos gyventojų.

Istoriniai faktai:

V a. pradžioje hunai įsikūrė Panonijoje (Romos provincija dešiniajame Dunojaus krante, dabartinė Vengrija), puldinėjo Bizantiją ir iki V a. buvo romėnų sąjungininkai prieš germanų gentis. 433 m. mirė hunų vadas Rugila. Valdžia atiteko jo brolio vaikams – Atilai ir Bledai.

Valdant Atilai ir Bledai, hunų imperijos politika labai pasikeitė. 441 m. hunai įsiveržė į Balkanus ir nusiaubė 70 miestų. 445 m. Atila nužudė brolį Bledą ir ėmė valdyti vienas.

451 m. Atila įsiveržė į Graikiją. Jo kariuomenę sudarė ostgotai, gepidai, herulai, rūgai, alemanai, dalis frankų, burgundų ir tiuringų.

Vėliau hunai sutriuškino burgundų karalystę dabartinės Prancūzijos pietuose, pasiekė Orleaną ir pasuko į šiaurės vakarus. Prieš Atilą stojo garsus romėnų karvedys Aecijus. Mūšyje Katalūno lauke prie Marnos, pasak įvairių vertinimų, dalyvavo pusė milijono žmonių, tačiau moksliniai skaičiavimai rodo kur kas nuosaikesnius dydžius. Trečdalis jų žuvo. Patyręs didelius nuostolius, Atila atsitraukė, o Aecijus nebeturėjo jėgų persekioti.

452 m. Atila patraukė į Italiją, nutaręs priešus mušti po vieną. Romėnai bijojo į pagalbą kviesti tuos, kurie jiems talkininkavo Galijoje – pastarųjų bijojo ne mažiau nei hunų.

Atila paėmė pačią svarbiausią Romos tvirtovę Akvilėją, nusiaubė Po upės slėnį ir patraukė prie Romos. Romėnai pasiūlė Atilai išpirką, kasmetinę duoklę ir separatinę taiką. Atila sutiko pasitraukti, nes dėl neįprasto klimato jo kariuomenėje plito ligos.

453 m. Atila vedė burgundų princesę ir pirmąją naktį staiga mirė.

Hunai netikėtai patyrė smūgį ir iš rytų. Pamyro kalniečiai tuomet kūrė valstybę Vidurinėje Azijoje ir pastūmėjo Pauralės bulgarus į vakarus, o šie smogė hunams. Hunų valstybė nustojo egzistuoti.

471 m. dalis hunų pasiprašė prieglobsčio Bizantijoje ir buvo apgyvendinta Dobrudžoje. Kita dalis apsistojo prie Volgos ir tapo čiuvašų protėviais. Iš Atilos sūnaus save kildino Bulgarijos valstybės kūrėjas Asparuchas. Su hunų palikuonimis, remiantis vardais, bandomi tapatinti VI a. į Europą įsiveržę avarai.

535-536 m. – Atšalimas, pats staigiausias daugiametės temperatūros kritimas šiauriniame pusrutulyje per paskutinius 2000 metų.

541 m. prasidėjo Justiniano maras – pirmą kartą istorijoje užregistruota pasaulinė maro epidemija (pandemija) Rytų Romos imperijoje, valdant Bizantijos imperatoriui Justinianui I. Epidemija siautėjo Romos imperijos rytinėje dalyje beveik tris dešimtmečius. Nuo ligos žuvo per 20 mln. žmonių – beveik pusė visos imperijos gyventojų.

584 – avarai užkariauja ir nusiaubia Singidunumą (dabartinį Belgradą)

Žygeivis:
2012 07 17 18:57

Ankstyvoji slavų genezė yra labai neaiški ir diskutuotina, o įvairių teorijų bei hipotezių prikurta begalės.

Kalbotyriniai slavų kalbų bei tarmių tyrimai rodo, kad maždaug iki 9-10 amžių visi tuometiniai slavai kalbėjo iš esmės ta pačia kalba (gal būt tuo metu tik labai nežymiai besiskiriančiomis tarmėmis).

Ir tik po kelių amžių, kada slavai išplito milžiniškuose plotuose ir susiliejo su vietinėmis gentimis bei tautomis, slavų tarmės išsiskyrė į atskiras kalbas,

Tai rodo, kad visi tuometiniai slavai kilo iš tuo metu (iki maždaug 6 amžiaus) palyginti labai kompaktiškai gyvenusios genčių grupės, kurios kalbėjo iš esmės ta pačia kalba - senąja slavų kalba.

Kai kurie “ideologiniai” iranizmai slavų kalbose, pvz., žodis бог “bog” (dievas) rodo, kad tie senieji slavai kažkada labai artimai ir gana ilgai bendravo su iranėnais (gal būt skitais ar sarmatais), jei net perėmė tokį svarbų terminą kaip “dievas”, atsisakydami senojo indoeuropiečių termino “dievas” (nors išsaugojo tokius žodžius kaip дева (Мария), девица).

Todėl panašu, kad slavų protėviai gana ilgai gyveno kažkur piečiau ar pietryčiau rytinio baltų kalbinio arealo, greta tuometinių iranėnų, o vėliau migravo į vakarus (gal būt tuo pat metu, kaip ir dalis rytinių baltų – ir dėl tų pačių priežasčių, pvz., spaudžiami karingų stepių klajoklių – gal būt tada, kada sarmatai užpuolė ir gerokai apnaikino skitus?) – ir po to iki pat didžiojo tautų kraustymosi, iki 4-6 amžių, gyveno gana kompaktiškame plote dabartinėje Centrinėje Lenkijoje – piečiau tuometinių vakarų baltų (“pamarėnų” (vėliau suslavėjusių ir tapusių dabartinių kašubų protėviais), prūsų ir jotvingių), kartu tai bendrai senajai slavų kalbai suartėjant su tuometinių vakarų baltų kalbomis (tarmėmis).

Žygeivis:
2012 07 17 19:24

P.S. Spėju, kad tais senaisiais slavais, gyvenusiais iki savo migracijos į vakarus piečiau senųjų rytų baltų, galėjo būti Herodoto 5 amžiuje iki mūsų eros minimi skitai-žemdirbiai ir budinai (Budinoi; Βουδίνοι), gyvenę greta to paties Herodoto minimų gelonų (šie, mano nuomone, buvo tuometiniai rytų baltai – gal būt gerokai vėliau Ptolemėjaus paminėtų galindų Γαλινδοι protėviai).

Herodotas. Istorija
viewtopic.php?f=55&t=234

Žygeivis – Apie galimus seniausius rytų baltų (lietuvių ir latvių protėvių) rašytinius šaltinius jų spėjamoje protėvynėje
viewtopic.php?f=130&t=4929

Žygeivis:
2012 07 17 19:37

Gentinė visuomenė baltų tarpe (kaip ir visų kitų indoeuropiečių senųjų grupių) susiformavo, be abejo, dar tais laikais, kai indoeuropiečių prokalbė dar tik skaidėsi, įvairioms gentinėms grupėms išsivaikštant iš savo neaiškios – kol kas – protėvynės. O tai apie 3-4 tūkstantmetis iki mūsų eros.

Tai patvirtina ir tai, jog jau Antikos laikais netgi iš labai mažo skaičiaus mus pasiekusių rašytinių šaltinių žinomi net keli baltų gentinių grupių vardai – aisčiai (prūsai) (Aesti; aestii, aistians), sūdūviai (Sudinoi; Σουδινοί), galindai (Γαλινδοι), sėliai (selones, saloi), kuršiai (currene, kareotai) ir gal būt neurai (Νέυροι, neuroe, nerui, nervi), budinai (Budinoi; Βουδίνοι)…

Senoviniai šaltiniai minintys baltų tautas (gentis)
viewtopic.php?f=94&t=158

Žeimenos baseine (tai yra senojoje Aukštaitijoje), tuo metu dar gyvenamoje sėlių (tai rodo išlikę vietovardžiai ir tarminės savybės) lietuviai pasirodė gana vėlai, kada persirito per Aukštaičių kalvyną iš tos teritorijos (Ašmenos – Naručio apylinkių), kur Lietuviai jau buvo anksčiau įsitvirtinę.

Tai buvo maždaug apie 7-8 amžius, kada lietuviai šiose vietose – dabartinėje Vakarų Baltarusijoje – jau turėjo būti sukūrę gana stiprią valstybę.

Kaip tik tuo metu jie susidūrė su aktyvią ekspansiją vykdžiusiais slavais, kurie nuo tų laikų ir išsaugojo tuometinį lietuvių gyventos žemės vardą – Litva (kilusio iš tuometinio lietuviško pavadinimo – Lietva).

Kaip tik tai, kad slavai, labai greitai užgrobę milžiniškus nuo seno baltų genčių gyvenamus plotus, Lietuvių žemes (Lietvą) užgrobti nepajėgė nei tada – pradiniu slavų ekspansijos laikotarpiu, nei vėliau, kada vikingų-variagų jau buvo įkurta kariniu požiūriu tikrai galinga, gana centralizuota, Kijevo Rusios valstybė, rodo, jog Lietva tuo metu (tai yra 7-10 amžiuose) jau buvo rimta karinė jėga.

O miškų zonoje tai įmanoma tik esant tvirtai centralizuotai valstybinei struktūrai, pajėgiai išlaikyti pastovius karinius dalinius pasieniuose, ir greitai mobilizuoti papildomas jėgas, jei prasideda rimtas puolimas iš išorės.

Vis tik, mano nuomone, lietuviai į šias vietas atėjo iš dar tolimesnių rytų – maždaug 5 amžiuje. O pati lietuvių gentis – pirminė – turėjo susiformuoti jau labai seniai, kažkur baltų arealo rytiniame pakraštyje (stepių pašonėje).

Be to ir legendose yra aiškiai nurodyta, kad “lietuviai atvyko iš rytų” – tai dar Adomas Mickevičius pažymėjo savo paskaitose Prancūzijoje.

Adomas Mickevičius. XV PASKAITA (PASKAITA APIE LIETUVIŲ TAUTĄ) IŠ PASKAITŲ COLLEGE DE FRANC
viewtopic.php?f=137&t=6823

Lietuvių (tiksliau gal reiktų sakyti – kelių baltų genčių) atveju legendų yra išlikę – tai Brutenio ir kitos legendos – plačiau žiūr. atskiras temas:

Legendinių Lietuvos ir Lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadas
viewtopic.php?f=8&t=5574

Lietuvos Valstybės pradžia (6-7 amžiaus įvykiai)
viewtopic.php?f=94&t=8153

Konkretūs kitų tautų pavyzdžiai rodo, jog ir maža žmonių grupė gali perduoti būsimai didelei genčiai ar tautai vardą.

Savo vardą Lietuviai turėjo gauti dar toje protėvynėje arba – vėliausiai – savo žygio į vakarus (maždaug 4-5 amžiuje) metu (spėju, kad šiuos lietuvius į vakarus pastūmė hunų invazija).

Dabar tyrinėtojai “susitelkia” iš esmės į dabartinę Lietuvos teritoriją bei į dabartinę vakarų Baltarusijos dalį (kuri istoriškai yra Rytų Lietuva, o iki 12-13 amžių apskritai buvo Lietuvos Valstybės susikūrimo pagrindas).

Tačiau visa tai jau gana tolimas laikotarpis nuo 1-5 amžių ir atspindi jau tą situaciją, kuri susiformavo po visų “tautų kraustymosi” laikotarpio “perturbacijų”, kada ir “senieji” lietuviai, ir “senieji” latviai jau buvo įsitvirtinę didelėse dalyse dabartinių Lietuvos ir Latvijos teritorijų bei dabartinėje vakarų Baltarusijoje ir iš dalies Smolensko srityje.

Kalbotyrininkai yra nustatę, kad lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė maždaug 7 amžiuje. Taigi, būtent tas šimtmetis ir prieš jį buvęs laikotarpis buvo lemiamas lietuvių-latvių senojoje istorijoje.

Manau, kad būtent tuo metu dar bendri “senųjų” lietuvių-latvių protėviai atkeliavo iš Rytų pusės ir čia susimaišė su vietinėmis baltų gentimis – visų pirma su sėliais ir jotvingiais.

Todėl manau, kad ieškant senosios lietuvių-latvių protėvynės reikia ypatingai įdėmiai žiūrėti į dabartinę vidurio ir rytų Baltarusiją bei vakarų Rusiją, šiaurės rytų Ukrainą.

Beje, kalbotyriniai duomenys irgi “kreipia” būtent šia kryptimi.

Ir būtent ji lietuvių tyrinėtojų iki šiol yra iš esmės “apeinama”, “verdant” sename tradiciniame “lietuviškame katile”, kurio ribas pastaraisiais metais šiek tiek praplėtė link rytų Tomas Baranauskas ir kiti istorikai.

Deja, čia gerokai “pasipainiojo” litvinistai, kurie, mano nuomone, labai teisingai pastebėjo akivaizdžius nesutapimus “tradicinėje” teorijoje apie Lietuvos Valstybės kilmę ir ypač jos pradinę teritoriją, ir tuo pasinaudojo savo politiniams tikslams, “pagrįsdami” baltarusišką Lietuvos Valstybės kilmę.

O mūsiškiai mokslininkai todėl dabar bijo “lieti vandenį ant litvinistų malūno” ir tyrinėti šią problemą, nors tai tik dar kvailiau.

Esmė juk tame, kad visos tos teritorijos tik visai neseniai suslavėjo, o iki 17-18-19 amžių dar buvo beveik ištisai lietuviakalbės.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jūratės Statkutės de Rosales naujoji knyga "Europos šaknys ir mes, lietuviai"

Parašytas: 22 Lie 2012 17:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27623
Miestas: Ignalina

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (IV)

http://alkas.lt/2012/07/22/m-kundrotas- ... iesoje-iv/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2012 07 22 00:05

6. Britai ir piktai

I a. romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas kūrinyje „Germanija“ įrašė frazę, kiekvienam doram lietuviui žinomą jau nuo mokyklos suolo. „Dešiniajame krante Svebų jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai ir apdarai yra tokie pat kaip svebų, tačiau kalba artimesnė britų kalbai“ (45 eilutė).

Artimų kaimynų – aisčių ir svebų – papročių panašumas nestebina: kultūrinė asimiliacija dažnai vyksta greičiau, nei genealoginė. Daug įdomesnis – kalbos akcentas: iš kur čia pasirodė britai?

Jei Tacitas norėjo pasakyti, jog aisčiai kalba keltiškai (apibendrinamoji keltų sąvoka – daug vėlesnė), kodėl pavyzdžiu pasirinkti tolimieji britai, o ne kur kas seniau ir geriau romėnams pažįstami galai? Žinoma, šią užuominą galima skaityti ir kitaip: „aisčių papročiai – panašūs į svebų, tačiau kalba labai skiriasi nuo bet kokios žinomos germanų tautos kalbos“. Šiuo atveju „britų“ kalba – tiesiog egzotiškos (tiems kraštams) kalbos pavyzdys.

Jei taip – kyla kitas klausimas: kodėl nepasirinkta romėnams geriau pažįstamos indoeuropiečių tautos kalba, tarkime – trakų, getų ar sarmatų, juolab kad vėlesnių tyrinėtojų požiūriais, šios kalbos – daug artimesnės baltų kalboms, nei keltų kalbos? Juk aisčiai šiandien jau beveik visuotinai pripažįstami baltais.

Jei Tacitas vis dėlto rašė tiesą, lieka viena iš dviejų: arba aisčiai nebuvo baltai, arba Britanijoje prieš romėnus gyveno ne vien keltai, kaip dabar galvojama.

Žvilgtelkime, ką tas pats Tacitas rašo apie britus fizinės antropologijos požiūriu – kūrinyje „Agrikola“ (11 eilutė). Silūrų gentis siejama su iberais – senovės ispanais, dabartinių baskų protėviais, kurie iš tiesų gyveno Britų salose daugybę metų prieš keltus. Kaledonai lyginami su germanais. Pietryčių pakrančių gyventojai – su galais, taigi – iš tiesų keltais.

Silūrai – tamsūs ir garbanoti, kaledonai – rusvaplaukiai, stambių kaulų. Jeigu net fiziškai čia knibždėjo tokia įvairovė, kas dėjosi kalbų ir kultūrų lygmenimis?

Šis „Agrikolos“ fragmentas rodo ir dar kai ką – didžiulį autoriaus dėmesį detalėms ir analitinius gebėjimus: iš fizinių duomenų daromos toli siekiančios ir gana pagrįstos išvados apie tautų giminystės ryšius. Toks atidus autorius vargiai galėjo šiaip sau supainioti britų ir aisčių kalbas.

I a. viduryje, Tacito vaikystės laikais, britų tautas laisvės kovai prieš romėnų okupantus sutelkė karalienė Baudikė (Boudicca, lotynizuotai – Boadicea). Nežinia, ar tai – prigimtinis, ar karo vardas, bet jei karo – teks labai pasistengti, norint išsisukti nuo lietuviškos jo reikšmės. Istorija liudija, jog Baudikė į kovą patraukė, vedina ne tik tautinio, bet ir asmeninio keršto: romėnai išniekinę jos dukteris. Jos gentis vadinosi icėnais (ikėnais?), o jų sostinė buvo Venta.

Yra ir keltiškas Baudikės vardo aiškinimas: teigiama, jog senąja keltų kalba žodis „bouda“ reiškęs pergalę. Jeigu taip ir yra, ši reikšmė – labai artima lietuviškajai: pergalė apima bausmę, ypač – šiuo istoriniu atveju. Deja, ši pergalė pasirodė trumpalaikė – apie 61 m. sukilimas žiauriai numalšintas, o pati Baudikė nubausta mirties bausme.

Dar įdomesnis šiaurinių britų kaimynų – piktų atvejis. Dėl jų kilmės ir tapatybės istorikai diskutuoja lig šiol: vienų požiūriu tai – keltai, kitų – senesnieji salos gyventojai iberai, treti juos įvardija sunkiai identifikuojama, paslaptingos, lig šiol neišaiškintos kilmės ir tapatybės tauta.

VIII a. anglosaksų istorikas Beda Garbingasis teigia juos atsikėlus Okeanu iš Skitijos. Antikos laikais ir ankstyvaisiais viduramžiais Okeanu vadinta hipotetinė upė, vėliau – jūra, juosianti visą pasaulį, Europą – iš šiaurės ir iš vakarų. Žinoma, jog iš etninės Skitijos – dabartinės Ukrainos – jokiu Okeanu piktai atplaukti negalėjo. Bedos laikais Skitija buvo suvokiama gerokai plačiau, įskaitant rytinį Baltijos pajūrį – prisiminkime Jordaną: anot jo, Vysla skyrusi Skitiją nuo Germanijos.

Jeigu Beda neklydo, ši istorija atskleidžia keletą įdomių detalių. Pirma – piktai nebuvo čiabuviai. Antra – jie atsikėlė iš Rytų, o ne iš Vakarų pusės. Bedos laikų istorikas, puikiai žinojęs Romos civilizacijos erdves, tikrai negalėjo supainioti Skitijos su Ispanija. Pagaliau, panašu, jog piktai neatsikraustė nei iš Germanijos, nei iš Skandinavijos. Šiuos kraštus anglosaksai taip pat gerai žinojo, iš Germanijos dar neseniai atsikraustė patys, o skandinavai buvo jų kaimynai. Įvardinta piktų tėvynė – gerokai toliau į rytus už Germaniją ar Skandinaviją.

Lieka du variantai: arba piktai į Britaniją atplaukė Ledjūriu, arba – nuo Baltijos jūros krantų. Baltijos jūra tais laikais taip pat dažnai laikyta Okeano dalimi: Skandinavija, skyrusi ją nuo vandenyno, laikyta ne pusiasaliu, o sala. Šiaurės vandenynu nelabai buvo kam atplaukti: ledinėse dykrose gyveno retos mongoloidų tautelės – jokie duomenys nerodo, jog piktų protėviai būtų mongoloidai. Lieka Baltijos jūra.

Dabartinėje vadovėlinėje istorijoje piktai laikomi šiaurinės Britanijos gyventojais nuo seniausių laikų – teigiama, jog būtent prieš juos pastatyti Adriano ir Antonino pylimai II a. Iš tiesų piktų vardas – gana vėlyvas: romėnų šaltiniuose jis pasirodė III–IV a. sandūroje, anoniminiame veikale „Visų provincijų pavadinimai“ („Nomina provinciarum omnium“).

Lig tol šiame krašte įvardijama kita tauta – jau minėtieji kaledonai, davę vardą visai šaliai: dabartinė Škotija, tiksliau – šiaurinė jos dalis, praminta Kaledonija, skiriant ją nuo romėnų užkariautos Britanijos. „Visų provincijų pavadinimai“ jau įvardija tris atskiras šiame krašte gyvenusias tautas – piktus, škotus, kaledonus. Atrodo, jog tik po to pasirodė veikalų, kuriuose kaledonai priskiriami piktams – gal autoriams susipainiojus, o gal – dėl to, kad kaledonai integravosi į piktų tautą.

Norinčius piktų vardą sieti su lietuvišku būdvardžiu „piktas“ teks skaudžiai nuvilti: tai – svetimvardis, lotyniškas žodis, reiškiantis „išsidažiusį“. Šio papročio laikėsi įvairios Britanijos gentys, gali būti, jog ateiviai piktai jį perėmė iš vietinių, tik išlaikė ilgiau, nei romanizuoti britai. Užtai kaimynų vartoti šios tautos vardai – dar įdomesni.

Romanizuoti britai piktus vadino – „priteni“. Lotyniškuose viduramžių šaltiniuose „prutheni“ vadinami prūsai. Raidės „u“ tikimybę pirminiame variante rodo airiškas piktų vardas – „cruithin“, vėliau – „cruithni“. Ar garsas „p“ galėjo virsti „k“ – palikime aiškintis kalbininkams.

Lenkų istorikas Ježis Stželčikas teigia, jog piktų kalboje įžvelgiama kalbinio substrato, kuris visai nebūdingas nei Britų salų keltams, nei keltams apskritai.

Airių istorikas Mailsas Dilonas ir anglų istorikė Nora Čedvik rašo, jog senoji piktų kalba – nežinoma, o jų kultūros paminklai išveda tyrinėtoją už keltų pasaulio ribų. Jei taip – kas gi šie žmonės buvo?

Nuo pat istorijos pradžios iki pat pabaigos piktai gyveno keltų apsuptyje. Iš vienos pusės – britai. Jų keltiškumo grynumu galima abejoti, bet ilgainiui tikrai įsivyravo keltiškas substratas. Iš kitos pusės – gėlai, vėliau skilę į airius ir škotus. Pirmasis istorijos šaltinis, įvardijantis piktus, šalia jų įvardijo ir škotus – greičiausiai jau III a. persikėlusius per sąsiaurį į Britaniją.

Nenuostabu, jog istorinių piktų karalių vardai, o taip pat – viduramžių rašto šaltiniai – jau keltiški. Galima tik palyginti, jog škotų elitas paskutiniaisiais valstybingumo amžiais jau kalbėjo angliškai. Nežinomas net pirminis piktų savivardis, likęs mįsle, kaip ir jų raštas. Lotyniškais rašmenimis aprašytuose šaltiniuose jie jau vadinasi gėliškai. IX a. piktus galutinai užkariavo škotai ir čia piktų istorija baigiasi.

Valų šaltiniuose aprašytas Gododino karalius, viešpatavęs ankstyvaisiais viduramžiais, pačiame britų ir piktų pasienyje. Jo vardas rašomas: Mynyddawg, Mynydawc, Mynyddog. Asociacijas palikime skaitytojams.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/07/22/m-kundrotas- ... iesoje-iv/

Žygeivis:
2012 07 22 17:43

“Nenuostabu, jog istorinių piktų karalių vardai…” – Kemblys: ar ‘piktai’ turėjo KARALIUS??? (karaliais karūnuodavo vyskupai)
—————————————————————————-

Kembly, nepainiok terminologijos, neatsižvelgdamas į konkretų istorinį laikmetį ir konkrečią teritoriją bei tautą

Dabartinėje lietuvių kalboje žodis “karalius” yra sinonimas žodžiui “valdovas”. Taip yra ir daugelyje kitų Europos tautų kalbų. Ir jis knygose bei straipsniuose dažnai vartojamas įvardijant visokius tikrai nekrikščioniškų tautų valdovus – hetitų karalius, zulusų karalius, khmerų karalius ir pan. :)

Tik kalbant apie viduramžių katalikiškas – plačiau žiūrint krikščioniškas – valstybes, jų valdovai pagal atitinkamus bažnytinius kanonus turėjo būti karūnuojami popiežiaus, arkivyskupo, metropolito ar katalikoso.

Valdovo titulas taip pat toli gražu ne visada ir visose kalbose buvo ir yra “karalius” (titulas kilęs iš Karolio Didžiojo vardo).

Pvz., pas anglus – germaniškos kilmės titulas king, pas vokiečius – kaizer (iš vardo Cezaris – Caesar), pas bulgarus ir rusus – carj (irgi iš Caesar), pas armėnus – dar kitas.

Taip pat įvairios tautos vartojo ir bendros indoeuropietiškos kilmės titulą – rex (lotynų kalba), rik (germanai, skandinavai), rikis (lietuviai, prūsai) ir pan.

Žygeivis:
2012 07 22 18:10

Gentis – tai vieno tikro ar mitinio protėvio pagrindu susiformavusi žmonių grupė, paprastai sudaryta iš kelių artimai giminingų šeimų.

Senovėje visos tautos buvo organizuotos būtent gentiniu pagrindu – net ir mūšiuose kiekviena gentis išsirikiuodavo atskiru daliniu bendroje kovos rikiuotėje, o dalinio viduje vienos giminės nariai irgi stovėdavo greta. Taip žymiai efektyviau palaikydavo vieni kitus.

Ir dauguma dabartinių tautų taip pat susiformavo iš kelių, panašiomis tarmėmis kalbėjusių, genčių.

Pvz., dabartinė Lietuvių Tauta susiformavo iš daugelio senųjų baltų genčių ar jų grupių (junginių) – lietuvių, jotvingių, sėlių, kuršių, žiemgalių, prūsų, galindų.

Laikui bėgant ir tautos narių skaičiui augant bei žmonėms maišantis – ypač miestuose, senieji gentiniai giminystės ryšiai užmirštami ir nutrūksta.

Tačiau ir daugelyje šiuolaikinių tautų yra išsaugoti senieji gentiniai ryšiai – pvz., škotų klanai, atskiriami pagal pavardes; lygiai taip pat savus atpažįsta kinai (kaip nekeista, bet pas juos iš viso tik apie 100 pavardžių – senųjų genčių ir giminių palikimas) ir kt.

Daug tautų iki šiol yra išsaugojusios senąją gentinę struktūrą – dauguma kazachų, kirgizų, afganų, beludžių, kurdų ir kt. puikiai žino, kuriai genčiai jie priklauso, o taip pat ir savo giminę. Beje, čigonai irgi yra išlaikę šią informaciją.

Galima neabejoti, kad lietuviai taip pat ir dabar žinotų, kuriai genčiai priklausė jų protėvis, jei ne krikščionybė ir jos įtakoje lietuviams suteiktos pavardės.

Kalbant apie tautos sąvoką, tai jau esu ne kartą rašęs, jog egzistuoja tik vienas bendras – visoms visų laikų pasaulio tautoms – požymis – bendra tautinė savimonė.

Kaip tik todėl dabar sunku pasakyti ar, pvz., prūsai buvo viena tauta, ar grupė atskirų genčių, nes mes tiesiog nežinome ar visos tos gentys turėjo bendrą tautinę savimonę, nors ir kalbėjo faktiškai ta pačia kalba ir gyveno greta viena kitos. panašu, kad vis tik prūsai nebuvo dar tapę tauta, kadangi kiekviena gentis turėjo savo vadą, o kariavo taip pat kiekviena gentis atskirai, ir tik kai kada sudarydavo laikinas sąjungas su kitomis gentimis.

Ta pati problema ir su jotvingiais bei kuršiais. Apie sėlius apskritai mažai žinių.

Štai žiemgaliai, panašu, jog jau buvo bendra tauta, turinti bendrą tautinę savimonę, valdoma vieno bendro valdovo.

Beje, būtent žiemgaliai konkuravo su lietuviais vienijant baltų gentis (tautas) į bendrą valstybę. Ir tik Livonijos ordino invazija, sunaikinusi žiemgalių karinius pajėgumus, privertė žiemgalius atsisakyti savo didžiavalstybinių ambicijų ir prisijungti prie Lietuvos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jūratės Statkutės de Rosales naujoji knyga "Europos šaknys ir mes, lietuviai"

Parašytas: 03 Rgp 2012 22:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27623
Miestas: Ignalina

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (V)

http://alkas.lt/2012/08/03/m-kundrotas- ... esoje-vii/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2012 08 03 11:39

7. Kas liko nepasakyta

Žymus britų archeologas ir istorikas Tomas Pauelis savo knygoje „Keltai“ šiai tautų grupei priskiria dvi tautas, kurios paprastai priskiriamos germanams – kimbrus ir teutonus (T. G. E. Powell. Keltai. Vilnius, 2002, p. 189–190).

Dėl teutonų – remiamasi lotynizuoto jų tautovardžio „teutones“ sąskambiu su keltišku žodžiu „teuto“ (airiškai – „tuath“, bretoniškai – „tud“), reiškiančiu tautą. Germaniški atitikmenys – „theudo“, „theude“, „thiud“. Dėl kimbrų – kalbinių argumentų išvis nepateikta, nors juos galima numanyti: keltų britų palikuonių valų savivardis – kimrai…

Praktiškai – remiantis keliais sąskambiais, dvejetas gana žinomų tautų iš istorikams įprasto germanų pasaulio perkeliama į keltų erdves. O juk viena iš jų davė savivardį vienai didžiausių šiuolaikinių germanų tautų – vokiečiams („Deutsche“).

Nežiūrint to, T. Pauelio teorija vertinama aukščiausiu moksliniu lygiu. J. Statkutės teorija, daugmaž tuo pačiu pagrindu perkelianti gotus iš germanų pasaulio į baltų erdves, jos tėvynėje priskiriama pseudomokslui.

Ką reiškia šie dvejopi standartai?

Polemizuojant su didesniais akademinių ir pedagoginių modelių žinovais, išsiskyrė dvi mokslo ir švietimo sampratos: anglosaksiškoji ir frankogermaniškoji.

Pirmajai – anot šių žinovų – labiau būdinga lavinti mąstymą, antroji mieliau apsiribojanti žinių kaupimu ir perdavimu.

Ar ne tuo aiškintina, jog anglosaksų mokslo pasaulyje drąsios interpretacijos sutinkamos dažniau ir vertinamos rimčiau, nei Europos žemyne?

J. Statkutė atmeta gotų germaniškumo versiją, remdamasi dviem pagrindiniais argumentais.

Pirmiausia – anot jos – gotų protėvynė Skandza buvusi Prūsoje, o ne Skandinavijoje, kaip įprasta galvoti.

Antra vertus – teigiama, jog turimi germaniškos gotų kalbos šaltiniai mažai turintys ar išvis neturintys nieko bendro su istorinėmis ostrogotų ir visigotų tautomis.

Pirmasis argumentas jau šiek tiek aptartas antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje. Čia galima tik patikslinti, jog gotų istoriko Jordano žodžius apie Vyslos upės ir Skandzos santykį galima versti dvejopai: jog Vysla tekanti per pačią Skandzą arba pro ją. „In conspectu Scandzae“ iš esmės reikštų: Skandzos akiratyje. Nežiūrint to, ar šiuos žodžius suprasime paraidžiui, ar perkeltine – žemėlapio – prasme, akivaizdu, kad kalbama apie labai artimas teritorijas.

Jei Skandza vienareikšmiai būtų Skandinavijoje, tai Vysla – visai netikęs atskaitos taškas. Juk Skandinavija nuo jos žemupio – gerokai į šoną. Aprašant Skandinaviją, kur kas labiau tiktų ne Vyslos, o Odros žemupys: būtent iš jo tiesia linija galima „regėti“ Skandinaviją, nors ir perkeltine prasme. Daugių daugiausia, ką skandinaviško galima „išvysti“ nuo Vyslos žemupio – tai Gotlando sala. Jau pačiu savo pavadinimu ji tiktų būti gotų protėvyne ar bent jau – tarpine tėvyne, tačiau vargu ar galėtų būti gausybės Jordano išvardintų tautų lopšiu.

J. Statkutės teorijos naudai byloja dar vienas, savaime – silpnokas, bet puikiai tinkamas papildymui argumentas. Pats Jordanas kitoje savo „Getikos“ vietoje – 74 eilutėje – aprašydamas Dakijos ir Mezijos santykį, žodžius „in conspectu“ rašo anaiptol ne perkeltine prasme: šios dvi istorinės sritys išties matyti viena iš kitos. Maždaug tiek pat, kiek nuo Vyslos žemupio matyti Prūsa ir Aistmarių pakrantės.

Atrodo, Jordanas, aprašydamas gotų protėvynę, susiejo dvi skirtingas jos istorines tradicijas – baltiškąją ir skandinaviškąją, ką pastebėjo jau Algirdas Patackas. Aprašydamas Skandzos santykį su Vysla, jis kalba apie Prūsos pakrantes, aprašydamas Skandzos klimatą ir gyventojus – jau apie Skandinaviją. Įsidėmėtina, jog tarp šių gyventojų paminėti danai, švedai ir suomiai, tačiau „užmiršti“ liko aisčiai, gyvenę rytinėje Baltijos pakrantėje – o juk juos Jordanas puikiai žinojo. Ši tauta – ar tautų grupė – įvardinta „Getikos“ 36 ir 120 eilutėse, bet jau ne Skandzoje.

Antrasis J. Statkutės argumentas – apie gotų kalbą – iš dalies aptartas ketvirtoje šio straipsnių ciklo dalyje, aprašant gotų, o taip pat – vandalų karalių vardus. Deja, pačios gotų kalbos žinios lig šiol – ganėtinai skurdžios. Pagrindiniai jų šaltiniai – Ulfilos Biblijos vertimas ir keli dar sunkiai įskaitomi runų užrašai akmenyse.

J. Statkutės teiginys, jog Ulfilos atstovauti gotai priklausę kitam etniniam masyvui, nei visigotai ir ostrogotai – neįtikina, bent jau sunku tai pagrįsti Jordano tekstu, kuriuo ji remiasi. Vis gi yra kitas argumentas jos teorijos naudai: XIII–XV a. Lietuvos raštija, fiksuota senąja slavų (kitų vadinama tiesiog gudų) kalba.

Istorikas, siekiantis išsiaiškinti senovės lietuvių tautinę tapatybę iš jų raštų kalbos, galėtų darytis išvadą, jog jie buvo slavai. Be kita ko, tokių teorijų netrūksta, ypač – Baltarusijoje. Netgi sutikus, jog Ulfilos gotai, visigotai ir ostrogotai buvo tos pačios tautos atšakos, tai dar nereikštų, jog Ulfilos rašto kalba buvo jų šnekamoji kalba. Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių pavyzdys rodo, jog rašto kalba gali būti vienokia, o šnekamoji – visai kitokia. Be to, galimi ir kiti variantai.

Ulfilos rašto kalba galėjo būti tam tikro krašto „lingua franca“ – bendrasis žargonas, skirtas susikalbėti skirtingos tautinės tapatybės žmonėms. Panašiai lotynų kalba, skilusi į daugybę tarmių, buvo „lingua franca“ Romos imperijos provincijose, kur davė pagrindą šiuolaikinėms romanų kalboms.

Žvelgiant vien į Ulfilos tekstą ir Jordano užuominas apie patį Ulfilą, gotų germaniškumo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Kur kas dėkingesnis uždavinys atrodo gotų asmenvardžių ir vietovardžių, senųjų runinių užrašų, jų kalbos pėdsakų palikuonių kalbose tyrimai, kur iš dalies ir veda J. Statkutė.

Atskiras klausimas – baltų ir skandinavų giminystės ryšiai, apie kuriuos šiek tiek užsiminta antrojoje ir penktojoje dalyje. Šią giminystę liudija ne tiktai prancūzų istorinis atlasas, bet ir žymūs lietuvių, vokiečių, prancūzų mokslininkai. XIX a. daugelis garsių archeologų net laikė Rytų Pabaltijį skandinavų protėvyne (Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987, p. 24).

Lietuvių antropologas Gintautas Česnys, aprašinėdamas neolitinės „virvelinės keramikos“ kultūros žmonių rasinius bruožus, atskleidė stulbinamų duomenų. Ši kultūra apėmė baltų, germanų ir būsimųjų slavų kraštus, bet jų gyventojai – skyrėsi. Švedijos „virvelininkai“ siejami su Rytų Pabaltijo gyventojais, tuo tarpu čia pat už sąsiaurio plytinčios Jutlandijos žmonės – jau su Vidurio Europa (ten pat, p. 44). Įsidėmėtina, jog G. Česnys – vienas didžiausių šiuolaikinės antropologijos autoritetų, o jo tekste jau įvardinta visa Švedija, ne tik jos dalis, pažymėta prancūzų atlase.

Žinoma, rasė ir tauta (etnosas) – dvi skirtingos kategorijos: vienoje tautoje gali sietis keli skirtingi rasiniai tipai ir atvirkščiai. Vis dėlto konkretų rasinį tipą į konkretų kraštą atneša konkretūs žmonės iš konkrečios tautos arba kelių tautų.

Jei G. Česnys neklydo, galima drąsiai spėti jau neolito pabaigoje vykus migraciją tarp Rytų Pabaltijo ir Skandinavijos – gal net abipusę. Šiapus galėjo būti germanų, o anapus – baltų. Antroji tikimybė atrodo šiek tiek didesnė, nes germanų buvimas priešistoriniuose baltų kraštuose liko neįrodytas, o Skandinavija G. Česnio duomenimis išsiskyrė iš likusios Germanijos. Ji labiau siejosi su baltų kraštais.

Šiame kontekste gotų kilmė iš Skandinavijos anaiptol nesikerta su galimu jų baltiškumu – bent jau tam tikrame jų tautinės raidos etape. Lygiai tą patį galima pasakyti apie vandalus ir galbūt – kai kurias kitas germanams priskiriamas tautas.

Istorines, archeologines ir antropologines prielaidas gražiai papildo kalbinės. Greta jau minėtų dėmenų „rik / rig / rich“ ir „mer / mir / mar“ germanams priskiriamų tautų valdovų asmenvardžiuose, galima atkreipti dėmesį į dar kai kurias detales.

Žymusis lietuvių kalbininkas Zigmas Zinkevičius, aprašinėdamas įvairių baltų kalbų pėdsakus lietuvių kalboje, išskiria priesagą „(a)ng“ vietovardžiuose. Anot jo, tai – kuršių paveldas: pavyzdžiai – Ablinga, Kretinga, Būtingė. Visos trys – kuršių istoriniame krašte (Lietuvių etnogenezė, p. 214). Kuršiai priskiriami vakarų baltams. Jiems priskiriami ir jotvingiai, kurių jau pats tautovardis turi dėmenį „ng“.

Palyginkime kai kurių germanams priskiriamų tautų vardus: tiuringai, varin(g)ai, tervingai (visigotai), greitungai (ostrogotai), asdingai ir silingai (vandalų gentys). Dauguma jų gyveno baltų kaimynystėje, išskyrus tiuringus, kurie istorijoje pasirodė gana vėlai, dar nežinia, kur gyveno jų protėviai – spėjama, jog tai buvę varingai, erų sandūroje lokalizuoti pietiniame Baltijos pajūryje.

Žinoma, priesagų mainai – jei tokių apskritai būta – galėjo vykti abiem kryptimis. Vakariniai baltai su germanų pasauliu susidūrė anksčiau, nei rytiniai gentainiai. Nežinia, ar įvardintų germanų genčių atstovai buvo sugermanėję baltai, ar germanai iš pat pradžių, bet kuriuo atveju tokie sutapimai, atsižvelgiant į geografinį kontekstą – pernelyg dėsningi, jog būtų atsitiktiniai. Mažų mažiausiai, tai gali reikšti prokalbę.

Aleksandras Vanagas dar praeito amžiaus pabaigoje rašė, jog priešistorinės baltų erdvės ribos iš įvairių vietovardžių gana tiksliai nustatytos šiaurės, rytų ir pietryčių kryptimis, bet vis dar lieka mįslių dėl jų vakarų ir pietvakarių ribų (Lietuvių etnogenezė, p. 23).

Neseniai rusų archeologas Jevgenijus Šmidtas atskleidė, jog stereotipiškai slavams priskirti krivičiai iš tiesų buvo suslavėję baltai.

Rytų kryptimi baltų arealo ribos jau istoriniais laikais vis dar tikslinamos, vakarų kryptimi – vis dar mįslės.

Galbūt savo giminaičių atradimas Vakaruose subalansuotų ir šiuolaikinę lietuvių savimonę, dėl kurios orientacijos į Rytus neseniai taip skaudžiai išgyveno dabartinė švietimo reikalų viceministrė Nerija Putinaitė?

Jau visuotinai žinomi kuršių žygiai į Skandinaviją, dar ankstesni galindų žygiai drauge su gotais – į Ispaniją.

Gal ateis laikas, kai pačių gotų ar vandalų baltiškumas bus toks pat atradimas, kaip šiandien – krivičių?

XVI a. Volfgangas Lazijus išspausdino, o XIX a. Ksaveras Bogušas perspausdino Viešpaties maldą dar vienos tautos kalba. Tai – herulai, gotų kaimynai ir varžovai, taip pat priskiriami germanams ir taip pat kildinami iš Skandinavijos. Skaitmeninio archyvo dėka kiekvienas šio straipsnio skaitytojas gali susipažinti su šiuo tekstu http://www.epaveldas.lt/object/recordDe ... 0000274814 (K. Bohusz. O początkach narodu i języka litewskiego. Warszawa, 1808, p. 108). Jei tai – ne klastotė, kiekvienas gali pats spręsti, kuriai tautų grupei šią kalbą priskirti.

Klausimu „kas liko nepasakyta?“ norėtųsi ir užbaigti šį – gal kiek mėgėjišką, bet tikėkimės – su profesiniais reikalavimais ne itin prasilenkusį – straipsnių ciklą. Gal jis paskatins naujus – jau profesionalesnius tyrimus. Juk dar daug kas nežinoma, neišsiaiškinta, nepasakyta.

Komentarai
http://alkas.lt/2012/08/03/m-kundrotas- ... /#comments

Žygeivis:
2012 08 03 22:42

Manau, kad visų diskusijų šiuo klausimu esmė yra išsakyta straipsnyje pateiktoje A. Vanago citatoje:

“Aleksandras Vanagas dar praeito amžiaus pabaigoje rašė, jog priešistorinės baltų erdvės ribos iš įvairių vietovardžių gana tiksliai nustatytos šiaurės, rytų ir pietryčių kryptimis, bet vis dar lieka mįslių dėl jų vakarų ir pietvakarių ribų (Lietuvių etnogenezė, p. 23).”

Inga Baranauskienė:
2012 08 03 12:50

Na, maldelė tai akivaizdžiai latviška, kas jau seniai pastebėta, beje.

Marius:
2012 08 03 16:51

Na, šalia – kitame tos pačios knygos puslapyje – įdėti lietuviški ir prūsiški atitikmenys. Nesu kalbininkas, bet man labiau prūsiškąjį variantą priminė.

O gal vis dėlto čia – germanų kalba? :) Ar vis gi – klastotė? Jei taip, kas tas klastotojas – Bogušas ar Lazijus?

Alvydas:
2012 08 05 16:45

Akivaizdžiai latvių (kad ir padarkytas) tekstas, ne prūsų. Su būdingais fonetiniais pakitimais, pvz., “uo” vietoje “an” (szoden, skaityk [šuodien] ‘šiandien’; kas prūsiškai ar jotvingiškai (net kuršiškai!) būtų neįmanoma. Leksika irgi latviška: mūs(u) (pr. nūson), vārds ‘vardas’ (pr. emmens), maize ‘duona’ (pr. geīts) ir kt.

Tai ne klastotė, tik nelabai valyvai slavo užrašytas latviškasis “Tėve mūsų”, plg.:

Tēvs mūs’, kas tu esi debesīs, svētīts lai top tavs vārds, lai nāk mums tava valstība, tavs prāts lai notiek kā debesīs, tā arī virs zemes. Mūsų dienišķu maizi dod mums šodien… (ir t.t.).

Vargu ar kuri germanų kalba būtų buvus tokia artima latvių kalbai. Nebent Statkutė atrastų tokią. :)

Alvydas:
2012 08 05 17:08

Gal pravers šita nuoroda, nes daug kur, p. Mariau, einate dviračio išradimo link: http://archive.minfolit.lt/arch/22001/22088.pdf

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 5 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: