Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai. Lietuvių liaudies kalboje ir įvairiuose dokumentuose naudoti titulai. Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai? Alvydas BUTKUS

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos (ir kitų valstybių) valdovų titulai, didikų ir bajorų giminės, jų genealogija.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai. Lietuvių liaudies kalboje ir įvairiuose dokumentuose naudoti titulai. Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai? Alvydas BUTKUS - titulatūra

Puslapis 1 iš 2

[ 144 pranešimai(ų) ]

Eiti į 1, 2 Kitas

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai. Lietuvių liaudies kalboje ir įvairiuose dokumentuose naudoti titulai. Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai? Alvydas BUTKUS - titulatūra

Parašytas: 29 Lap 2006 00:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

***********************************************************************************

Петербургский Генеалогический Портал
http://www.petergen.com/history/rzecz.htm

Титулы Королей Речи Посполитой
(Республики обеих народов - то есть Польско-Литовского государства)

Герб Речи Посполитой 1586-1795 гг. (см. http://www.petergen.com/history/rzecz.htm )

Титулы королей Речь Посполиты (Rzeczpospolita, лат. Poloniae Regnum ut et Magni Ducatus Lithuaniae) в 16-17 веках

СИГИЗМУНД ТРЕТИЙ, милостью Божией Король Польский, Великий Князь Литовский, Русский, Прусский, Мазовецкий, Жмудский, Инфлянтский etc. и Шведский, Готский, Вандальский Наследник.

ВЛАДИСЛАВ ЧЕТВЕРТЫЙ, Божией милостью Король Польский, Великий Князь Литовский, Русский, Прусский, Мазовецкий, Жмудский, Киевский, Волынский, Подольский, Инфлянтский, Северский и Черниговский, etc. и Шведский, Готский, Вандальский Наследник. Выборный Великий Царь Московский.

Публикуется по тексту издания: Volumina legum regni poloniae et magni ducatis lithuaniae ab anno 1347 ad annum 1780 (Свод законов Королевства Польского и Великого княжества Литовского 1347-1780 гг.).

Изображение герба: Малый гербовник Адама Кромера.

© Станислав Экземпляров (перевод на русский), 2001
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
То же, в оригинальном написании на польском языке:

Tytuły Królej Rzeczpospolitej
(Obojga narodów)

Herb Rzeczpospolitej 1586-1795 rr. ( http://www.petergen.com/history/rzeczpl.htm )

ZYGMUNT TRZECY. Z Łaski Bożey Krol Polski, Wielkie Xiąże Litewskie, Ruskie, Pruskie, Mazowieckie, Zmudzkie, Inflantskie, etc. y Szwedzki, Gotski, Wandalski, Dźiedźiczny Krol.

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0 ... %D0%B4_III

Сигизму́нд III (польск. Zygmunt III Waza, швед. Sigismund III; 20 июня 1566 — 30 апреля 1632) — король польский и великий князь литовский с 27 декабря 1587 года, король шведский с 27 ноября 1592 по июль 1599 года, внук Густава Ваза и Сигизмунда Старого, сын шведского короля Юхана III и Екатерины Ягеллонки, отец Владислава IV.

Королевский титул на латыни с 1592 года: Sigismundus Tertius Dei gratia rex Poloniae, magnus dux Lithuaniae, Russiae, Prussiae, Masouiae, Samogitiae, Liuoniaeque etc. necnon Suecorum, Gothorum, Vandalorumque haereditarius rex.

Русский перевод: Сигизмунд Третий, Божьей милостью король Польский, Великий князь Литовский, Русский, Прусский, Мазовецкий, Жмудский, Ливонский и прочий, а также наследный король Шведов, Готов и Венедов.[1]).

WŁADYSŁAW CZWARTY. Z Bożey łaski Krol Polski, Wielkie Xiąże Litewskie, Ruskie, Pruskie, Mazowieckie, Zmudzki, Kijowski, Wołyński, Podolski, Inflantski, Siewierski, y Cyerniechowski, etc. y Szwedzki, Gotski, Wandalski, Dźiedźiczny Krol. Obrany Wielki Car Moskiewski.

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0 ... 0%D0%B2_IV

Владислав IV (польск. Władysław IV Waza; 9 июня 1595 — 20 мая 1648) — король польский и великий князь литовский с 6 февраля 1633 (провозглашение избрания 8 ноября 1632), старший сын Сигизмунда III.

Королевский титул

Королевский титул на латыни: Vladislaus Quartus Dei gratia rex Poloniae, magnus dux Lithuaniae, Russiae, Prussiae, Masoviae, Samogitiae, Livoniaeque, necnon Suecorum, Gothorum Vandalorumque haereditarius rex, electus magnus dux Moschoviae.

Русский перевод: Владислав IV, милостью Божьей король польский, великий князь литовский, русский, прусский, мазовецкий, самогитский, ливонский, а также наследный король шведов, готов, вендов, избранный великий князь московский.

(Венды часто отождествлялись с вандалами, на шведском языке короли называли себя королями вендов[2]).

В 1632 году был избран королём польским и великим князем литовским под именем Владислава Жигмунта Вазы-Ягеллона.

По отцу он унаследовал титул короля Швеции.

Он, как и многие другие европейские монархи, претендовал на унаследование титула короля Иерусалимского, хотя королевство Иерусалимское не существовало уже несколько веков. Его титул был длиннее, чем у любого из его предшественников на польском престоле[3].

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Pochodzenie: Volumina legum regni poloniae et magni ducatis lithuaniae ab anno 1347 ad annum 1780.
Herb: Mały Herbarz Adama Kromera.

***********************************************************************************

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 22 Geg 2007 21:39. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Lap 2006 01:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Титул царя Ивана IV Васильевича Грозного:

Божиею милостию, Великий Государь Царь и Великий Князь Иван Васильевич всея Руси, Владимирский, Московский, Новгородский, Царь Казанский, Царь Астраханский, Государь Псковский, Великий Князь Смоленский, Тверский, Югорский, Пермский, Вятский. Болгарский и иных, Государь и Великий Князь Новагорода Низовския земли, Черниговский, Рязанский, Полоцкий, Ростовский, Ярославский, Белоозерский, Удорский, Обдорский, Кондийский и иных, и всея Сибирския земли и Северныя страны Повелитель, и Государь земли Вифлянской и иных.

http://www.petergen.com/history/khr_tit.htm

Петербургский Генеалогический Портал

Всемирная история или повествование о важнейших событиях в мире со времен древнейших.
Летопись русской истории.

Полный титул Российского Государя

Герб Российской Империи
http://www.petergen.com/history/khr_tit.htm

Божиею поспешествующею милостию, Мы, ... , Император и Самодержец Всероссийский, Московский, Киевский, Владимирский, Новгородский; Царь Казанский, Царь Астраханский, Царь Польский, Царь Сибирский, Царь Херсониса Таврического, Царь Грузинский, Государь Псковский, и Великий Князь Смоленский, Литовский, Волынский, Подольский и Финляндский; Князь Эстляндский, Лифляндский, Курляндский и Семигальский, Самогитский, Белостокский, Корельский, Тверской, Югорский, Пермский, Вятский, Болгарский и иных; Государь и Великий Князь Новагорода Низовския земли, Черниговский, Рязанский, Полотский, Ростовский, Ярославский, Белозерский, Удорский, Обдорский, Кондийский, Витебский, Мстиславский, и всея Северныя страны Повелитель; и Государь Иверския, Карталинския и Кабардинския земли и области Арменския; Черкесских и Горских Князей и иных Наследный Государь и Обладатель; Государь Туркестанский; Наследник Норвежский, Герцог Шлезвиг-Голстинский, Стормарнский, Дитмарсенский и Ольденбургский, и прочая, и прочая, и прочая.

--------------------------------------------------------------------------------

Император и Самодержец Всероссийский именуется прежде всего по названию четырех престольных городов, начиная с Москвы, первопрестольной столицы Царства Русскаго, где утвердилась царская власть и где доныне венчаются и помазуются на царство наши Монархи. За Московским следует именование Киевскаго. Град св. Владимира, колыбель веры Христовой на Руси и кафедра Всероссийскаго митрополита, Киев был долго первопрестольным городом, назывался матерью городов Русских, а князь его был великим князем и главою всех других Русских князей. Владимир-на Клязьме, со времени Великаго Князя Андрея Боголюбского, заступил место Киева и был столицею Руси до Ивана Калиты, который, сделавшись великим князем Владимирским и всея Руси, перенес великое княжение в свой прежний удел Москву, куда вслед за ним переехал на жительство и митрополит всея Руси.

Четвертое имя Всероссийскаго Самодержца - Новгородский. Новгород был столицею перваго Русскаго князя Рюрика до перенесения Олегом княжения в Киев. После дарования ему прав великим князем Ярославом, Новгород понемногу стал усиливаться, распространять свои владения и управляться сам собою, как отдельное государство под именем Великаго Новагорода. Великий князь Иван Третий в сношениях с иностранными государствами именовался Новгородским.

Затем Государь наш именуется титулами царскими - пяти царств, вошедших в состав Российскаго государства: Царем Казанским, и Царем Астраханским - со времен Грознаго, Царем Польским - со времени Александра Перваго, Царем Сибирским - со времени того же Грознаго царя, Царем Херсониса Таврическаго - со времени покорения Крыма Екатериною Второю и Царем Грузинским - со времени Императора Александра Втораго.

Затем Самодержец Всероссийский именуется Государем Псковским. Псков был особым государством в зависимости от Новагорода, котораго он и назывался младшим братом. Покоривший Новгород Иван Третий назвался Новгородским и вместе с тем и Псковским, сын же его, великий князь Василий Иванович, в 1510 году, взял окончательно Псков в Московское государство.

Затем следует пять великокняжеских титулов. Из них первый Смоленский был принят великим князем Василием Ивановичем, взявшим от Польско-Литовскаго государства Смоленск в 1514 г. Город этот находился 110 лет под властью Литвы.

Титул великаго князя Литовскаго напоминает о Литовском государстве, которое занимало большую часть Западной Руси, где княжил Гедимин, Ольгерд, Ягайло и др. Главным городом княжества был город Вильно. Жители же по большей части Белоруссы, а затем Литвины и Латыши. С 1386 года Литва соединилась с Польшей и при Екатерине Второй присоединена была к Российской империи вместе с Волынью и Подолиею в (1793 году). Титулы Волынский и Подольский были титулами великаго князя Литовскаго и короля Польскаго, но в более древнее время Волынская земля была уделом потомков святаго Владимира. Города: Владимир-Волынский, Туров, Луцк имели особых князей и своих особых епископов.

Титул Великаго Князя Финляндскаго присоединился к прочим титулам Государей наших со времени Императора Александра Перваго, когда целая страна Финляндия была присоединена, после войны со Шведами, к России, под именем великаго княжества Финляндскаго (в 1808 году). За велико-княжескими титулами следуют княжеские. Государь именуется князем Эстляндским (где главный город Ревель) со времени Петра Великаго. Лифляндским называл себя царь Иоанн Грозный, но потом титул этот был оставлен, пока Петр Великий не присоединил его вновь, взяв город Ригу. В 1721 году Швеция уступила Лифляндское княжество в вечное владение императоров Российских и король Шведский Объявил, что он не будетъ писаться князем Лифляндским. В Лифляндии находится город Дерпт -древний Юрьев, основанный великим квязем Киевским Ярославом Мудрым, во св. крещении Георгием или Юрием.

Курляндия была отдельным государством, но зависила от Польши и в 1795 г. вошла в состав Российской империи по приговору своего сейма. Восточная часть ея (два уезда) назывались Семигалией и герцоги Курляндские назывались Семигальскими.

Название Самогитский указывает на власть Государя над Самогитиею, страною Литовскаго племени Жмуди, вошедшею в нынешния губернии Ковенскую и Августовскую. Белостокский: городъ Белосток, в нынешней Гродненской губернии долее других Западно-русских городов оставался за Полъшею. При Александре I он был присоединен к России и сделан был областным городом. Эти последния четыре именования вошли в Императорский титул после раздела Польши, при Екатерине Второй.

От Западвых областей имена царскаго титула переносят нас на север. Князем Корельским назывался и Петр Великий, отвоевавший Корелу от Шведов. Корела вмещала в себе части нынешней Финляндии, С.-Петербургской, Олонецкой и Архангельской губерний.

Тверским князем стал называться великий князь Иванъ III Васильевич, когда присоединил Тверское княжение, долее других остававшееся самостоятельным, к Москве.

Югорским назвался тот же великий князь после того, как его воеводы привели всю Югорскую землю в его подданство и наложили на жителей дань. Земля эта была населена Вогуличами и Остяками, который имели своих князей; она была весьма обширна и ныне входит в состав губерний Пермской и Тобольской (в Сибири). Пермским, Вятским и Болгарским назывался великий князь Иван Третий. Обширный Пермский край, населенный Зырянами, был просвещен христианскою верою от св. Стефана, во времена Дмитрия Донскаго. Новгородцы подчинили себе эту страну и вместе с Новгородом она перешла к Москве. Вятский край, издревле населенный народом Чудскаго племени, после того как Новгородские выходцы образовали в нем поселения, сделался особою независимою Русскою областью и был подчинен особо от Новагорода великим князем Иваном Третьим.

Болгарское, или Булгарское царство находилось на Волге еще до начала Руси (другие Болгары основали государство на Дунае, в Славянской земле. Эти Болгары дали свое имя Славянам, среди которых основали государство). Волжские Булгары были азиатцы, как Половцы, Татары и другие подобные народы; они приняли мусульманскую веру. Булгары вторгались в Русския земли и враждовали с Россиею еще до нашествия Татар, которыми они были покорены. В четырнадцатом столетии Новогородцы грабили Булгарские города. В соседстве Булгарии возникло потом царство Казанское. Столица Булгарии - город Булгар был взят воеводою великаго князя Василия Васильевича Темнаго, но и после того там еще некоторое время были свои ханы. Булгария вместе с Казанью вошла в состав Русского государства при Иоанне Грозном, но еще дед его, Иван III, помня взятие Булгара воеводою отца своего, принял титул князя Болгарского.

Со времен великаго князя Василия Ивановича прибавилось наименование Государя и великаго князя Новагорода Низовския земли, или Нижняго Новгорода.

Нижний Новгород, основанный одним из великих князей Владимирских с целью оградить Русския владения от Мордвы и Булгар - в 1350 году сделался столицею князей Суздальских-Нижегородских, которые называли себя также и великими князьями. Титул этот принял великий князь всея Руси вместе с титулом великаго князя Черниговского и Рязанского. Чернигов один из древнейших Русских городов был первым после Киева княжеским уделом и потом подпал под власть Литвы и Поляков. В 1479 году великий князь Иван Васильевич отнял Северную Землю и Чернигов у Литовцев. Рязанские князья именовались великими, помня свое происхождение от старшаго сына Ярослава Мудраго, Черниговскаго князя Святослава. Рязань оставалась долее других княжеств самостоятельным; сестра великаго князя Ивана Третьяго была в замужестве за великим князем Рязанским, завещавшим свой удел Московскому и всея Руси государю. Полотским называется государь наш со времен царя Алексея Михайловича, но Петр Великий не принимал этого титула, так как город этот остался за Польшею. Присоединен же к России, как и вся Белоруссия, в 1772 году. Полотск был особым княжеством еще до св.Владимира, который покорил его и потом отдал в удел сыну своему, рожденному от Полотской княгини Рогнеды. Ныне находится в Витебской губернии.

Следующие шесть наименований встречаются в титуле великаго князя Василия Ивановича и сына его, царя Иоанна Грознаго. Ростовский указывает на древний город Ростов Великий, где процвело христианство вскоре после Киева. В Ростовской земле возникли и процвели города: Суздаль и столичный Владимир на Клязьме.

Ростовские князья, Ярославские и наконец Белозерские были потомки великих князей Владимирских, подобно Московских. Белозерский край (на севере нынешней Новгородской губернии) был независим от древняго Великаго Новагорода; князья его прославились подвигом в битве Куликовской. Титул Удорскаго переносит мысль нашу на дальний сесер в страну окрестную города Мезени - на реке того же имени, в которую впадает река Удор. Обдорский означает властителя области устоев реки Сибирской Оби, в нынешней Тобольской губернии, где город Березов и где были Обдорские городки, гораздо прежде Сибирскаго царства подчинившиеся Москве.

************************************************************************************

Иван Грозный получил титул царя в 1547 г.

************************************************************************************

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 01 Rgs 2008 23:19. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Lap 2006 01:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Продолжение

Кондийский означает область реки Конды, впадающей в Иртыш, в Тобольской же губернии. Витебским и Мстиславским называл себя царь Алексей Михайлович во время счетов с Польшею и по законному стремлению Русскаго царя владеть Белою Россиею. Но Петр Великий так не титуловался. С присоединением Белоруссии Екатерина называлась великою княгинею Витебскою и Мстиславскою. Мстиславль, ныне уездный город Могилевской губернии, был столицей княжества Мстиславского, и Екатерина придавала особое значение приобретению этого города, так как он находится по сю сторону Днепра и издревле был удельным городом одного из сыновей князя Смоленского, потомка святаго Владимира.

После того Государь называется повелителем всея Северныя страны. На севере от Киева большия пространства от запада к востоку получили названия страны Северской или Северной. Ныне это часть губернии Черниговской (Новгород-Северский), Орловская, Курская, Воронежская губернии и за нею степи по Дону, где ныне Земля войска Донского.

Царь Михаил Федорович стал называться Государем Иверския земли, Грузинских царей и Кабардинския земли, Черкесских и Горских князей. Все эти названия указывают на зависимость от России Кавказа и Закавказья.

В последствии прибавилась Карталинская земля (Мингрелия) при Екатерине II-й и Область Армянская - при Николае I-м.

Император Александр Николаевич титул царя Грузинскаго присоединил к остальным царским титулам.

Ныне царствующий Государь присоединил титул Государя Туркестанского, что указывает на великия по пространству приобретения наши в Средней Азии, между морем Каспийским и Аральским, где приняли Русское подданство многие народы и где ныне восемь областей, из которых семь составляют два генерал-губернаторства: Туркестанское и Степное и восьмая область (Закаспийская) по управлению причислена к Кавказу.

Сверх этих многозначительных именований Русский император носит титул Наследника Норвежского. Титул этот принадлежал герцогам Шлезвиг-Голстинским. Герцогом же Шлезвиг-Голстинским с титулами: Стормарнскаго, Дитмарсенскаго и Ольденбургского был император Петр Третий, единственный сын герцога этих наименований и по матери своей родной внук Петра Великаго.

--------------------------------------------------------------------------------

Публикуется по тексту издания: Настольная книга для народа. Под редакцией И.П.Хрущова. В четырех отделах. Трудами и средствами Издательского Общества при постоянной комиссии народных чтений. С.-Петербург. Типография А.Катанского и Ко. (Невский пр., д. № 132). 1891.

Изображение герба: Малый гербовник Адама Кромера.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 27 Sau 2007 23:07. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 27 Sau 2007 02:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Inga Baranauskienė: Gediminas ir Vilniaus įkūrimas

Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=2

Baudikė, istorijos revizija, 2007 01 26 19:45

Kodėl lietuvių istorikai Gediminą vadina kunigaikščiu, kuklindamiesi jį vadinti tuo, kuo jis buvo iš tiesų - karaliumi, neaišku.

Juk Mindaugui suteiktas titulas niekur nedingo ir jo niekas iš lietuvių neatėmė. Gediminas liko Europos istorijoje kaip vienos iš garbingiausių Europos karališkųjų dinastijų pradininkas. Tai net neabejodamas teigia Britų istorikas Norman Davies.

Title used in correspondence

Latin: Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie

English: Gediminas, by the grace of God, Lithuanians and Ruthenians king, prince and duke of Zemgalia

Belarusian: Gedzimin, Božai miloscju karol litojcau i ruskix, princ i kniaz Zemgalii.

Lithuanian: Gediminas, Dievo malone lietuvių, rusėnų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis

Russian: Гедимин, Божъей милостью король литовцев и русских, правитель и князь Земгалии.

***************************************************************************************

Kęstas, 2007 01 27 01:06

Manau, kad vis tik reikėtų ypatingą dėmesį atkreipti ne į krikščionišką titulą "karalius", o į tai, kaip mes dabar turėtume vadinti tuometinę Lietuvos valstybę (bent jau nuo Algirdo laikų).

Pavyzdžiui, kažkodėl dabar visuose Vakarų istorikų darbuose, kalbant apie Čingis-chano sukurtą valstybę, niekada nevartojami mongoliški terminai apibūdinantys tą valstybę, o sakoma - Mongolijos imperija arba Mongolų imperija.

Manau, jog ir LDK, atsižvelgiant į jos užimtą plotą ir daugybę jos sudėtyje buvusių vasalinių valstybių bei valstybėlių, kuriose gyveno įvairiausios tautos bei gentys, reikėtų vadinti Lietuvos imperija, o jos valdovus - imperatoriais (o ne karaliais (išskyrus Mindaugą) ar didžiaisiais kunigaikščiais - tai, beje, terminas, naudotas daugiausia tik slaviškuose tais laikais (ir vėliau) rašytuose tekstuose).

Luotinykas, Kęstui, 2007 01 27 11:16

Kam išgalvoti, jei yra žinoma, kaip kas lietuviškai buvo vadinama, kaip štai Žygimantui Vazai atvykstant 1589:

PAKVIETIMAS LIETUVOS GIMINĖS, IDANT, PATI LINKSMINDAMOS, VIEŠPAČIUI KARALIUI, EINANČIAM LIETUVON, DARYTŲ TRIUMFĄ

Linksmink'tės, Liet'vos giminės, kun'gaikštis ateiti
Jūsų žemėsna, jamui skaityk'te triumfą.
Jogėla tai mielas, linksmybė, tikra malonė,
Tėvas, padūksis. Katram tas yra nemielas?
Tam, katras dievo ir tėvikščios šičia nemyli.

Lietuvos didžioji kunigaikštystė vadinama taip, tarkim, Lukausko 18 a. pamoksluose.

Kęstas, To Luotinykas, Kęstui, 2007 01 27 11:16, 2007 01 27 18:36

Taip ir nesupratau, kaip siūlai vadinti Lietuvos valstybę - Lietuvos karalyste ar Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste?

Beje, abu terminai - ir "karalius", ir "kunigaikštis" (senesnis variantas yra "kunigas") yra ne lietuviškos, ir net ne baltiškos kilmės - abu jie kilę iš germanų kalbų.

Prašome atkreipti dėmesį, jog aš kalbu ne apie įvairiausią tuomet vartotą terminologiją - vienokia buvo slaviškuose dokumentuose, kitokia vokiškuose ir lotyniškuose, dar kitaip Lietuvos valstybė vadinama Aukso Ordos dokumentuose, o apie realią situaciją buvusią tuometinėje Lietuvos valstybėje - jau Algirdo laikais tai buvo milžiniška valstybė, kurią be jokių "pritempimų" dabar galime vadinti "imperija".

Taip, kaip dabartinių istorikų darbuose vadinamos daugybė valstybių, kurios pačios save šituo terminu niekada neįvardindavo (nes jo net nežinojo).

Kęstas, To Luotinykas, Kęstui, 2007 01 27 11:16, 2007 01 27 18:53

Dar pridursiu, jog Lietuvos valstybę Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste pavadino ne patys lietuviai, o slavų tautų metraštininkai.

Jei pasižiūrėsite Gedimino laikų lotyniškus ar vokiškus dokumentus, tai dažniausiai naudojami terminai yra "karalius" ir "karalystė", o ne "kunigaikštis" ar "kunigaikštystė" (žinoma, šie terminai pateikti lotynų arba tuometine vokiečių kalbomis).

Valstybės pavadinimas "Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė" įsitvirtino tik po to, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, o Vytautas nesuspėjo karūnuotis.

Nuo to laiko slavai-raštininkai visada pabrėždavo, kad Lietuva yra tik kunigaikštystė, o ne karalystė.

Iš čia šita terminologija pakliuvo ir į įvairius kitus dokumentus, tame tarpe rašytus ir lietuvių kalba (taip pat ir čia cituotus Luotinyko).

Luotinykas, Kęstui, 2007 01 27 19:09

Kunigas, kunigaikštis, didysis kunigaikštis, kunigaikštystė – nuo seno pačių lietuvių vartoti pavadinimai, nesvarbu kokios jie kilmės. Karalius, kunigaikštis – šitas kalbinis blusinėjimasis yra mūsų laikų bruožas, o Gediminas galėjo pasirašinėti lotyniškai rex, žinodamas, kad lietuviškai tatai yra kunigaikštis arba didysis kunigaikštis, ir visiškai nežinodamas apie mūsų terminologines problemas.

Kęstas, 2007 01 27 20:12

Manau, kad jau atėjo laikas mums patiems pripažinti ir viešai visam pasauliui paskelbti, jog Lietuvos valstybė buvo milžiniška imperija, daug kartų didesnė už tuometines Lenkijos, Anglijos, Prancūzijos, Aragono ir Kastilijos karalystes (bent jau nuo Algirdo laikų).

Ir šį požiūrį būtina įtvirtinti tarptautinėje istoriografijoje bei literatūroje. Nes šiuo metu Lietuvos valstybė laikoma tik mažu "priedėliu" prie didelės Lenkijos karalystės.

Nors iš tikrųjų viskas buvo atvirkščiai - tai mažytė Lenkija buvo priedėlis prie milžiniškų Lietuvos imperijos valdomų žemių. Ir Lenkija savo karūną atidavė Lietuvos valdovui (o ne atvirkščiai).

Laikas sulaužyti stereotipus, kuriuos šimtmečiais bandė įtvirtinti Lietuvai priešiškos jėgos. Ir dabar dar aktyviai juos perša ne tik visame pasaulyje, bet ir pačioje Lietuvoje.

Marius Kundrotas. Lietuva – imperija ar hercogystė?

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... hercogyste

Marius Kundrotas,
2011-10-02 12:10

Užvirus karštoms diskusijoms, kas vis gi buvo viduramžinė Lietuvos valstybė, kuria lig šiol didžiuojasi žymi lietuvių tautos dalis, reiktų pabrėžti kelis dalykus. Kas Lietuva buvo, kuo ji save laikė, kuo ją laikė kiti ir kuo ją dabar laikysime mes – anaiptol ne tas pats.

Dažną užgauna, jog politinis junginys, žemės plotais, karine galia ir tarptautine reikšme rungtyniavęs su Šventąja Romos imperija ir lenkęs daugumą Europos karalysčių, vadinamas didžiąja kunigaikštyste – prilyginant Liuksemburgui, kuris plotu vos lenkia Varėnos rajoną, o gyventojų skaičiumi nusileidžia Vilniaus miestui.

Teisūs tie, kurie sako, jog net „bendražmogiškas“ sąvokas iš vienos kalbos versti į kitą – gana keblu. Žmogus, kurį lietuvis vadina „siuvėju“, vokiečiui – „kirpėjas“. „Ginklo“ sąvoka lietuviškai kilusi iš žodžio „gintis“, rusiškai – iš žodžio „griauti“. Yra žodžių, kurių išversti apskritai neįmanoma – rusiškasis „avos“ arba „otsebiatina“.

Žinomas faktas, jog JAV ir TSRS vadovų susitikime po Antrojo pasaulinio karo jau naudota vertimo mašina – panaši į dabartines „Google“ ir „Microsoft“ vertimo programas. Amerikos atstovas pasiūlė išversti biblinę formulę: kūnas silpnas, tačiau dvasia stipri. Mašina išvertė taip, kad suprastų bet kuris tarybinis žmogus: mėsa sugedusi, bet degtinė laikosi gerai.

Jei nuo kalbos pereisime prie istorijos, keblumų kils dar daugiau. Sąvoka, kuri vienoje kalboje apibūdina viena, o kitoje – kita, bus sąlygota dar ir daugybės skirtingų patirčių, kurios lemia skirtingas sampratas.

Aišku viena: Lietuvos valdovai viduramžiais iš tiesų vadinosi kunigaikščiais – titulu, kuris vokiškai verčiamas „Herzog“, angliškai – „duke“, rusiškai – „kniaz“. Tik ar visais atvejais tai reiškė tą patį? Tiesa ir tai, jog dalies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių titulas susirašinėjimuose su kitų šalių politikais verstas lotyniškuoju „rex“ arba graikiškuoju „basileus“, kas lietuviškai paprastai verčiama į „karalių“, pastaruoju atveju – net į „imperatorių“. Tik ar tai – esmė?

Pradėkime iš toliau. Dar gerokai prieš susiformuojant viduramžinei europinei aristokratų hierarchijai, šiaurės germanų (anot kai kurių istoriosofų – artimesnių baltams) vadai vadinosi „konungais“, pietų germanų vadai – „hercogais“. Šiaurės germanams (frankams) nukariavus pietų germanus (bavarus), „konungo“ titulas, vėliau evoliucionavęs į vokiškąjį „König“ ir angliškąjį „king“, dėl istorinės sanklodos tapo aukštesnis už „hercogo“ titulą.

Įdomu, jog senovinė germaniškoji žodžio „konungas“ forma buvo „kuningaz“, lygiai kaip vyriausiojo germanų dievaičio Odino vardas – „Vodanaz“. Išgirdus šių žodžių galūnes, Česlovo Gedgaudo ir Jūratės Statkutės de Rosales hipotezės apie seniausiųjų baltų ir germanų giminystę nebeatrodo tokios jau absurdiškos.

Eikime dar toliau. Osmanų Turkijoje vienas sultonas valdė daugybę chanų. Kazachstane viskas klostėsi atvirkščiai: vienam chanui buvo pavaldūs gausybė sultonų. Taip išėjo dėl to, jog kazachų krašte mongolai (iš kurių kilo „chano“ titulas) užvaldė senesnių kultūrų atstovus, kurie iš arabiškojo islamo buvo perėmę „sultono“ titulą, o turkų valstybė, kurios valdovai iš arabų perėmė „sultono“ instituciją, pajungė totorių valdovus, kurie, kaip ir mongolų atveju, vadinosi „chanais“. Kas vienur – kunigaikštis, kitur – karalius, arba net – imperatorius.

Japonijos valdovo titulas, į daugumą Europos kalbų verčiamas kaip „imperatorius“, iš tiesų turi savą vardą – „mikadas“. Paklausus pažįstamo japono, ką tai reiškia, jis atsakė – teisingai suprasi, jei versi – „vyriausias žynys“. Krivių krivaitis. Daugelį šimtmečių taip ir buvo: mikadas buvo dvasinis vadovas, o politiškai valstybei vadovavo siogūnas – lyg ir karalius, lyg ir karo vadas. XIX a. įvykus Meidzi revoliucijai, siogūnas nuverstas, o mikadas tapo monarchu: iš pradžių – absoliutiniu (nors vis tiek – labiau simboliniu), o po Antrojo pasaulinio karo – konstituciniu.

Graikiškas titulas „basilėjas“, kuriuo vadinosi ir Lietuvos valdovas Gediminas, iš pradžių reiškė smulkų genties ar kaimo gyvenvietės vadą. Vėliau šis titulas ėmė reikšti karalių. Bizantijos imperijos laikais – imperatorių.

Grįžtant į Lietuvą – kas gi buvo mūsų valdovai? Dauguma jų vadinosi kunigaikščiais. Vienas jų – Mindaugas – popiežiaus karūnuotas karaliumi, ir neteko aptikti faktų, jog šis titulas jo įpėdiniams būtų buvęs atšauktas. Germaniškasis titulas „konungas“, atitikęs lotyniškąjį-romėniškąjį „rex“, kas į dabartinę lietuvių kalbą verčiama kaip „karalius“, pernelyg jau tiksliai susišaukia su lietuviškuoju titulu „kunigas“. Jei „kunigas“ – karalius, tai „kunigaikštis“ – karalių karalius, panašiai kaip Sasanidų Persijoje – šachinšachas, visų šachų šachas. Imperatorius.

Lotyniškasis-romėniškasis „rex“, keltiškai – „riks“ – taip pat pasižymi pernelyg jau aiškiu sąskambiu su prūsiškuoju vado-valdovo titulu „rikis“, kaip ir su indiškuoju-sanskritiškuoju „radža“. Nebūtina, kaip Č. Gedgaudas, su išvadomis eiti iki Velykų salos, remiantis sąskambiais tarp prūsiškojo „rikio“ ir polinezietiškojo „arikio“ – abu titulai reiškė „vadą“ arba „valdovą“ – tačiau kaimyniškų ir etniškai giminingų tautų žodžių sąskambiai sako užtektinai.

Tad kas gi buvo mūsų valdovai? Atsakymas – kunigaikščiai. Tik Lietuvos kontekste šis titulas reiškė visai ką kita, nei Vokietijoje – „Herzog“ ar vėlyvojoje Prancūzijoje – „duc“. Ankstyvojoje Akvitanijos ir Normandijos kunigaikščiai („duc“) reiškė daugiau už patį Prancūzijos karalių, bet tai – dar atskira istorija. Panašiai kaip su chanais ir sultonais Turkijoje arba Kazachstane. Lietuvos kunigaikščiai sodino į sostus ir vertė iš jų Lenkijos ir Čekijos karalius, totorių chanus, prieš šiuos kunigaikščius drebėjo vokiečių imperatoriai ir rusų carai.

Kiekvienos tautos istorija – savita. Užtai mums, lietuviams, nėra jokio reikalo gėdytis autentiško lietuviško vardo – „kunigaikštystė“, ją keičiant svetimomis sąvokomis – „karalystė“ arba „imperija“.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... hercogyste

Žygeivis
2011-11-26 15:15

Kiekvienos tautos istorija – savita. Užtai mums, lietuviams, nėra jokio reikalo gėdytis autentiško lietuviško vardo – „kunigaikštystė“, ją keičiant svetimomis sąvokomis – „karalystė“ arba „imperija“.
------------------

Taip, tai irgi tiesa.

Tačiau gyvename "globalizuotame" pasaulyje, kur istorinė informacija yra ypač didelė vertybė ir netgi galingas propagandinis ginklas.

Ir todėl mums ypač svarbi istorinė informacija turi būti pateikiama būtent tokia forma bei tokiais terminais, jog ją teisingai ir nedviprasmiškai - be jokių papildomų išsamių paaiškinimų, kuriuos pateikti mes labai dažnai tiesiog neturime realių galimybių - suprastų visame pasaulyje.

Todėl negalime ignoruoti to akivaizdaus fakto, kad viduramžių Lietuva pateikiama visam pasauliui tokiais terminais, kurie tame pasaulyje suprantami visai kitaip nei dalies lietuvių (kritikams siūlau atkreipti dėmesį, koks klaikus nepasitenkinimas kyla, ypač "rusakalbių" ir "lenkakalbių" tarpe, kada viduramžių Lietuvos Valstybė pavadinama imperija).

Deja, net ir lietuvių tarpe ne taip jau daug tų, kurie žino ir suvokia, jog Lietuvos Valstybė kelis amžius buvo pati didžiausia valstybė visoje tuometinėje Europoje (užėmė virš milijono kvadratinių kilometrų plotą), ir kad savo struktūra, dydžiu ir galybe tai buvo pati tikriausia imperija, įjungusi į savo sudėtį daugybę smulkesnių valstybinių darinių bei įvairiausių tautų ir genčių - iki pat dabartinės Moldavijos imtinai.

Kaip tik todėl būtina visur vietoje slaviškos kilmės santrumpos LDK naudoti terminus: Lietuva, Lietuvos Valstybė, Lietuvos karalystė (visų pirma kalbant apie Mindaugo laikus bei kelias dešimtis metų po jo), arba Lietuvos imperija (iki pat Lietuvos Valstybės žlugimo 18 amžiaus gale).

Taip pat siūlau jokiu būdu nenaudoti mums primestą lenkišką žodį "žečpospolita" (kuris lietuviškai reiškia "respublika") ar idiotišką santrumpą ATR (jei jau būtinai reikia - tai tik pilną pavadinimą: Abiejų Tautų Respublika), o nepatingėti ir vartoti labai aiškų bei tikslų apibūdinimą: "Lietuvos ir Lenkijos Valstybių personalinė unija" (nepamirškite, kad kiekviena šių valstybių turėjo savo valstybines sienas (pasižiūrėkite į mokyklinius, enciklopedinius, vikipedinius ir kitus dabartinius žemėlapius - ir pamatysite, kaip stengiamasi tas sienas "išplauti", vaizduojant Lenkiją ir Lietuvą labai panašiomis spalvomis arba apskritai ta pačia spalva) , savo nuosavus atskirus pinigus, savo atskirus įstatymus, savo atskiras armijas (ir nepamirškite, jog kiekviena valstybė labai dažnai unijiniu laikotarpiu kariavo savo atskirus karus) - o į uniją (sąjungą) Lietuvos ir Lenkijos valstybes jungė tik bendras valdovas, kurį, beje, kiekviena valstybė tvirtindavo atskirai.

Komentarai Alkas.lt
http://alkas.lt/2011/10/02/m-kundrotas- ... ercogyste/

lyvis:
2011 10 02 14:29

Kad nustatyti kas buvo Lietuva imperija ar hercogystė? Apžvelkime Lietuvos sostinės eilės tvarka į senesnius laikus. Dabartinė sostinė Vilnius prieš tai buvo Trakai dar anksčiau Kernavė dar senesnė sostinė Naugardukas. Prieš Naugarduką buvo Karaliaučius Sarmatijos darinys, o prieš Karaliaučių buvo Ryga. Taip čia paslapčių ir miglos yra gana daug. Daugiau tokių apžvalgų . Malonų buvo skaityti. lyvis

tikras lietuvis:
2011 10 03 21:58

Na, Ryga lietuvių sostine tikrai niekada nebuvo.

Žygeivis:
2012 04 28 18:40

1. Lietuvos Valstybės sostine Naugardukas niekada nebuvo. Štai Ašmena galėjo būti tokia sostine pačioje ankstyvojoje Lietuvos Valstybės kūrimosi stadijoje – kokiame 8-9 amžiuose (“Senoji Lietuva”: Naručio – Ašmenos – Alšėnų – Krėvos sritis)…

2. Kernavė taip pat buvo tik vienos sritinės kunigaikštystės centras.

3. Ar Trakus tam tikru istoriniu laikotarpiu galima laikyti Lietuvos Valstybės sostine – irgi didelis klausimas.

Nes pats terminas “valstybės sostinė” atsiranda tik gana vėlyvoje ankstyvųjų feodalinių valstybių susiformavimo stadijoje.

O iki tol valdovas su savo dvaru paprastai visą gyvenimą praleisdavo balne, rogėse ar vežime, keliaudamas po savo valstybę ir apsistodamas kelioms dienoms, savaitėms ar net mėnesiams įvairiose pilyse bei gyvenvietėse, kur valdovą ir jo palydą (dvarą) vietiniai privalėjo maitinti ir išlaikyti. Ir tai buvo labai sunki prievolė. Taip buvo visose ankstyvojo feodalizmo valstybėse tiek Europoje, tiek ir Azijoje bei Afrikoje.

Realiai tik Vilnių (beje, tuometinėje lietuvių kalboje Vilnius buvo vadinamas Vilnia) jau galima laikyti pastovia ir tikra Lietuvos Valstybės sostine.

Marius:
2011 10 02 14:41

Karaliaučius tuomet vadinosi Tvankste arba Tvanksta ir vargu ar buvo sarmatų centras. Sarmatus galėjo pažinoti pietiniai prūsų giminaičiai – jotvingiai, kurie, veikiausiai, su jais dar ir kariavo. Šiaip ar taip, jotvingių palikuonys – dzūkai – turi antropologinių bruožų, kurie mano diletantiškai akiai išties atrodo iranietiški (sarmatai buvo iraniečiai).

Jonas Vaiškūnas:
2011 10 02 15:20

Mariau, čia jaunimas kalba ne apie tuos sarmatus kurie, žinia, buvo iraniečiai, bet apie tuos sarmatus kuriais, neva, buvome net ir mes – lietuviai.

Kitaip sakant remiamasi išplėstiniu sarmatų vardu, kuomet visos tautos nuo sarmatų vadinamos irgi sarmatais, nes nežinoma, arba ir nesigilinama, kas ten gyvena toliau ir kuo jie skiriasi nuo sarmatų.

Taip buvo ir SSSR laikais kuomet vakariečiai nesivargino aiškintis kas ten už jiems gerai žinomos Rusijos slypi. Visus mus vadino rusais pradedant Saboniu. Bet nuo to mes rusais netapome, ačiū Dievui.

Ši slavofilinė pasaka kuriama sąmoningai ir už pinigus. Kai kurie ir čia komentuojantys tų pinigų gauna iš Rusijos adeptų (kai kurie net to neslepia).

Idėja paprasta: jokių baltų nebuvo ir būti negali – visi euroazijiniai sarmatai esame. Kai žlugs ES, būtent šiuo ideologiniu pagrindu tikimasi mus baltus vėl įtraukti į slavišką erdvę. Trumpai tiek.

Varguolis:
2011 10 02 22:50

Tai kad paskutiniu metu kalbininkai linksta manyti, jog slavai su iranėnais neturėjo jokių ryšių, o štai baltai labai daug su jais bendravo. Be to, Sarmatų pirmųjų paminėjimų laikais slavų, galbūt, iš viso dar nebuvo.

Marius:
2011 10 03 00:33

Būtent kad nebuvo…

Žygeivis:
2012 04 28 18:27

Senovės slavai su iranėnais kažkada tai turėjo labai tamprius ryšius.

Ir tai įrodo kalbotyra – netgi slavų bendrinis žodis “bog” yra skolinys iš iranėnų kalbų, o taip galėjo įvykti tik esant labai glaudiems religiniams ryšiams.

O, pvz., lietuviai išsaugojo senovinį indoeuropietiškąjį “Dievas” ir dar senesnį – deivė (pas slavus irgi išliko “rudimentai” – “diva”, “dievica”, “divnyj”).

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Geg 2008 17:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Источник - Литовский кладоискатель-ФОРУМ ВКЛ. Lietuvos lobiu ieskotojas - LDK FORUMAS » Обсуждение любых тем » Я В ШОКЕ!!!!!!! ЧИТАТЬ ВСЕМ БЕЛАРУСАМ !!!!!!!!!!!
http://kladoiskatel.5bb.ru/viewtopic.ph ... 248#p23248

Насчет титулов:

"Король" и "царь" - титулы христянские (например, по канонам католичества титул короля мог дать только папа Римский - такой титул получил, например Миндаугас (Мендог) в 1253 году).

У литовцев язычников были свои титулы владык - например, "кунигас" (слово родственное или даже происходит из германского "конунг" - в английском "кинг", русском "князь") - то есть в более позднем понимании "князь", но в те времена обозначал "верховный владыка".

В переписке с разными владыками других государств использовались очень разные титулы, например, в переписке с Бизантией, бизантийцы именовали язычника Альгирдаса (Ольгерда) императором ("басилеос").

Вообщем, использовалось очень много и очень разных титулов - одни в переписке с католическими владыками, другие - с православными, третьи - с татарскими ханами. Многое зависело и от используемого языка (латыни, старонемецкого, греческого, староруского или другого славянского, татарского и так далее), и от писаря, писавшего письмо, и от конкретного периода, и межгосударственных отношений ....

Насколько мне известно, пока что нет достаточно серьезного труда и исследований по титулам владык Литовского Государства - по разным официальным документам разных государств на разных языках и разных лет (тем более, что в каждом языке в конкретный период времени была своя специфика, которую не всегда можно сейчас точно понять и перевести в какие то нынешние термины, полностью соответствующие тогдашним понятиям).

Сейчас в литературе утвердившееся название "Великое Княжество Литовское" - продукт более поздних времен, утвердившийся уже после унии с Польшей и на основе польской традиции - Витаутас (Витовт) ведь так и не успел короноваться в 1430 году - умер не дождавшись короны от Папы Римского, которую задержали в Польше. Хотя Папа Римский издал официальную булу о его коронации.

Alexander rašė:

KestaS
"Король" и "царь" - титулы христянские

Татарских ханов называли царями и сами себя в грамотах они титуловали царями.

"Король" и "царь" - титулы христянские - по своему историческому происхождению ("Король" от франкского владыки под именем Кароль - приняли как титул католические государства и его мог присвоить только Папа Римский, а "царь" - происходит от имени Цезарь - приняли как титул православные государства ("наследие Бизантии") и его мог присвоить соответствующий верховный православный священник в данном государстве). Немецкий титул "Кайзер" тоже происходит от имени Цезарь (Caesar).

А татарских ханов называли царями и сами себя в грамотах они титуловали царями, если эти грамоты писались на славянском языке. Исторически титулы у татарских ханов были монгольского происхождения (правда, некоторые и тюркского) - поэтому надо смотреть конкретный исторический период и конкретную грамоту (главное - на каком языке она написана).

По православным канонам владыка государства - язычник или католик (не православный) - не мог официально получить титул "царь". Другое дело, что в разных грамотах писали самые разные титулы - в зависимости от времени, политического положения, языка грамоты и так далее.

Рюрик rašė:

известны печати Ягайлы (до 1385) с титулом REX в отношении ВКЛ

Титул REX - латинского происхождения. В литовском языке ему этимологически соответствует древнее слово "Rikis" - сейчас уже редко используется (обычно как название одной шахматной фигуры, иногда в исторических романах как древний титул владыки).

В литовском языке с этим корнем до наших дней "выжило" несколько интересных слов: rikiuotė ("рикиуотэ" - то есть "боевой строй" или "шеренга солдат"), "rikiuotis" (выстраиваться солдатам в боевой строй).

Это показывает, что изначально литовское слово "Rikis" (и латинское REX) означало командира боевой дружины.

Позже этим словом начали называть главного владыку - в католической традиции "король" (а, например, у англичан для обозначения короля осталось древнее германское слово - "King", которому соответствует старогерманское слово "Konung" , литовское "Kunigas" и славянское "Князь" - но их значения со временем изменились, например словом "Kunigas" теперь в литовском языке называют священника - это доказывает, что у язычников литовцев верховный владыка был одновременно и верховным священником).

Скарбашукальнiк rašė:

Язык назывался руским и это совсем не значит, что на нём разговаривали русские!!! На нём говорили предки современных беларусов. По этому сейчас его принято называть старобеларуским, что бы не путать со старорусским, на котором говорили предки современных русских. Понятно Склифасовский?

В то время (начиная примерно с 10 века) все восточно славянские наречия назывались "рускими". Другое дело, что постепенно они удалялись друг от друга. Поэтому в Московии (России) 17 века местный "руский" язык уже сильно отличался от "руского" языка (точнее - нескольких разных наречий) на территории Литовского государства, где проживало славяноязычное население. На Украине (исторической Руси) тоже постепенно местные славянские наречия отдалялись от языка 10 века - особенно после того, когда Украина отошла к Польше в 1569 году.

Насчет термина "государственный язык" - такое понятие в Европе появилось фактически только в 19 веке. До этого основное значение играло совсем не языки населения, а их религия.

Литовское Государство до 1569 года занимало около 1 милиона квадратных километров и на этой территории проживало очень разноязычное население - в основном на западе балтоязычное (литовцы, ятвяги, галинды, немного пруссов, селяй, земгалы, курши, латгаляй, ...), на востоке - славяноязычное, и на юго востоке - тюркоязычное, но было в городах много и немецкоязычного населения, и евреев, и других.

В Литовском Государстве разные грамоты в разное время и разным "адресатам" писались на очень многих языках - в основном в 13-16 веках на латинском, меньше на немецком (древнем), польском (древнем), разных славянских наречиях, которые все тогда назывались "Руским языком". С 16 века появились грамоты и на литовском языке, были грамоты и на татарском, на караимском, на турецком языках, на еврейских (и идиш, и иврите), и на других.

Автор - Скарбашукальнiк

KestaS rašė:

Это показывает, что изначально литовское слово "Rikis" (и латинское REX) означало командира боевой дружины.

Не стоит быть столь категоричным Кястас! Если по литовски командир дружины Rikis, то это совсем не значит, что и REX то же самое.

Латинское слово rex - соответствует кельтско-ирландскому righ (старейшина племени) и готскому reiks, что последнее слово, как первоначально и немецкое Furst (означает то же, что по-английски first, по-датски forste, то есть "первый"), означало также старейшину рода или племени, явствует из того, что готы уже в IV веке имели особое слово для короля последующего времени, военачальника своего народа thiudans Артаксеркс и Ирод в библии, переведенной Ульфилой, никогда не называются reiks, а только thiudans, государство императора Тиберия - не reiki, a thiudmassus.

В имени готского тиудаяса, или; как мы не точно переводим, короля Тиударейкса, Теодориха, иначе говоря, Дитриха, оба эти обозначения слились воедино.

Автор - KestaS

Моя мысль в том, что литовское слово Rikis, латинское Rex, кельтско-ирландское Righ, готское Reiks имеют одинаковое древнеиндоевропейское происхождение - в древнем значении означающее вождя племени (а в бою обычно и командира дружины племени). Слово Rex приняло значение "король" много позже.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Lietuvos Valstybėje lietuvių liaudies kalboje ir įvairiuose dokumentuose naudoti titulai. Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai? Alvydas BUTKUS. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos

Parašytas: 01 Rgs 2008 19:00

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Lietuva buvo valstybe dar iki Mindaugo. Anksčiau Mindaugo karalių turėjo žiemgaliai (kryžiuočių kronikose jį vadino REX) - Viestartą, kurio puolimas iš keršto prieš Lietuvą už senesnius dalykus ir tik pačią Lietuvą parodė pasauliui (kad ji tokia yra). :img06:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Rgs 2008 22:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Žiemgaliai turėjo ne karalių, o valdovą, viešpatį ar valdoną (baltiškos kilmės titulai), kunigą (greičiausiai germaniškos kilmės titulas, vėliau iš jo kilo lietuviškas titulas "kunigaikštis").

Karalius yra krikščioniškas katalikiškas titulas (titulo pavadinimas kilęs nuo Karolio Didžiojo vardo), kurį galėjo gauti tik katalikiškų valstybių valdovai. Mindaugas (kaip ir jo tėvas) irgi buvo savo šalies valdovas, kol gavo karaliaus titulą iš popiežiaus.

Lotynų kilmės Rex titulu Vakarų Europoje viduramžiais vadino labai dažnai ir ne katalikiškų šalių valdovus, tai yra visai ne karalius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Rgs 2008 23:39

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Karalius, karalius. Tuo labiau, kad kronikoje jie tokiu vadino. Žinia, tau nemalonu, kad mes, žiemgaliai, turėjome karalių anksčiau, negu kiti Lietuvoje, bet nepavydėk.

O kunigaikštis (kunigas) Lietuvoje prigijo dėl to, kad mūsų vadai praktiškai tik su rusais bendravo ir iš ten tas pavadinimas paėjo kaip valdovo pavadinimas. Nors Gediminas save vadino karalium, o Algirdas - imperatorium. IR JOKIU BŪDU VALDOVO PAVADINIMAS NEPRIKLAUSO NUO TO KAIP KAS iš užusienio mūsų VALDOVĄ VADINA. Sakiau, kad tave veikia kosmopolitai.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 22 Rgs 2008 21:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

O kunigaikštis (kunigas) Lietuvoje prigijo dėl to, kad mūsų vadai praktiškai tik su rusais bendravo ir iš ten tas pavadinimas paėjo kaip valdovo pavadinimas. :

Titulas "kunigas" ir iš jo vėliau kilęs "kunigaikštis" yra gautas ne iš rusų (ir net ne iš slavų), o iš germanų - gal dar iš vikingų laikų (yra hipotezė, kad iš dar senesnių laikų - gotų 2-3 amžiuose). Lietuvių "kunigas" kilęs iš germanų "konung", "kionig".

Slavų "kniaz" lietuvių kalboje neprigijo.

tikras lietuvis rašė:

Karalius, karalius. Tuo labiau, kad kronikoje jie tokiu vadino. Žinia, tau nemalonu, kad mes, žiemgaliai, turėjome karalių anksčiau, negu kiti Lietuvoje, bet nepavydėk.

Žiemgalių valdovo kronikose niekas karaliumi nevadino - pateik originalą kronikos ir pamatysi pats, kad ten žodžio "karalius" (Karol) nėra.

Beje, aš pats esu iš motinos pusės kilęs iš žiemgalių (mano mama nuo Pasvalio-Pakruojo), o iš tėvo pusės - iš sėlių ir lietuvių.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Rgs 2008 02:25

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Laba diena - nevadino. Man pats istorijos mokslų daktaras tai parodė. Ir dar knygelę "Senųjų žiemgalių takais" padovanojo. Ar tokį dalyką esi matęs ?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Rgs 2008 21:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Laba diena - nevadino. Man pats istorijos mokslų daktaras tai parodė. Ir dar knygelę "Senųjų žiemgalių takais" padovanojo. Ar tokį dalyką esi matęs ?

"Knygelių" (straipsnių istorinių) aš pats esu prirašęs. Tu pateik originalo kalba 13 amžiaus kronikos tekstą, kur žiemgalių valdovas vadinamas titulu "Karol".

Visa problema slypi netiksliuose vertimuose. O ir raštininkai visada vartojo tuos titulus, kurie tuo metu buvo įprasti to meto jų raštuose.

Dar kartą pasikartosiu - krikščioniškos karalystės valdovo titulą "karalius" galėjo suteikti tik popiežius. Visi kiti įvardijimai, naudojant "karaliaus" titulą (nesvarbu, kokia kalba tai būtų rašoma) yra neteisėti to meto Europos jurisprudencijos požiūriu. Kaip tik todėl karūnuojant Ivaną 4 Rusijos (Moskovijos) caru buvo panaudotas titulas "Царь" (kilęs iš Romos imperatoriaus Cezario vardo). o ne "Король" (kuris yra kilęs iš Karolio Didžiojo vardo ir buvo naudojamas tik katalikiškose valstybėse):

Šaltinis - http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A6%D0% ... 0%BE%D0%B5

"В 1547 году великий князь Московский Иван IV Грозный был коронован Царём Всея Руси, и принял полный титул: «Мы, великiй государь Иванъ, Божiею милостiю царь и великiй князь всеа Русiи, Владимирскiй, Московскiй, Новгородцкiй, Псковскiй, Резанскiй, Тверскiй, Югорскiй, Пермскiй, Вятцкiй, Болгарскiй и иныхъ», впоследствии добавилось «Казанскiй, Астараханскiй», «и всеа Сибирскiе земли повелитель»."

"В официальных документах того времени страна называлась — «Московским государством», «Московским царством», «Российским царством» или «государством Русским»."

"Русскому Царству предшествовало Великое княжество Московское, а его преемницей стала Российская Империя."

Kitas reikalas, kad įvairiose senose kronikose, parašytose įvairiomis kalbomis įvairiakalbių raštininkų, naudojama daugybė įvairiausių titulų (pavyzdžiui, lotynų kalba "rex" (į lietuvių kalbą šį titulą dabar paprastai verčia būtent "karalius", nors turėtų būti verčiama "valdovas" arba "viešpats", o "karaliumi" galima vadinti tik katalikiškų valstybių valdovus, gavusius šį titulą iš popiežiaus), graikų kalba "basileos" (paprastai verčia romėnišku titulu "imperatorius", nors tai irgi ne visai tikslu - pavyzdžiui, taip buvo tituluojamas Algirdas kai kuriuose oficialiuose to meto raštuose).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Spa 2008 10:49

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Žygeiviui. O dėl Viestarto, tai tai, kiek pamenu, buvo užrašyta Livonijos kronikose ir parašyta buvo REX, o ne kitaip. Sėkmės.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Spa 2008 12:31

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Ir dar. Ne nuo kažkieno, gyvenančio kažkur, priklauso ar tu esi savo šalyje karalius (kitaip valdovas). Todėl popiežiaus registras yra tik tai, kad popiežius BŪK priėmė Lietuvą į savų tarpą, nors siundė kryžiuočius jos niokoti. TODĖL POPIEŽIAUS REGISTRAS YRA TIKRŲ TIKRIAUSIAS Š - SVARBIAUSIA YRA FAKTINĖ PADĖTIS. Štai Gediminas save vadino karalium, o Algirdas save netgi titulavo imperatorium.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 08 Spa 2008 21:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Žygeiviui. O dėl Viestarto, tai tai, kiek pamenu, buvo užrašyta Livonijos kronikose ir parašyta buvo REX, o ne kitaip. Sėkmės.

Būtent - REX, o ne KAROL (ar pan,). REX - iš lotynų kalbos ir lietuviškai turi būti verčiamas priklausomai nuo daugelio aplinkybių.

Paprastai, tai turi būti verčiama terminu "valdovas", tačiau, jei REX parašyta apie krikščioniškos valstybės, kuriai popiežius suteikė karalystės vardą, tada reikia versti "karalius".

tikras lietuvis rašė:

Nepamirškite, kad terminas "karalius" yra visai ne lietuviškos kilmės žodis (kaip, beje, ir "imperatorius") ir būtent šis žodis (KAROL) nėra vartojamas jokiuose to meto Lietuvos Valstybės dokumentuose - jokiomis kalbomis (vartojamas, sakykime, REX ir pan., o ne KAROL).

Algirdas visai teisėtai buvo vadinamas susirašinėjime su Bizantija "imperatoriumi" - terminu "basileos".

Nes imperatoriaus titulas istoriškai nėra susietas su katalikybe ar apskritai, krikščionybe - o su valdomos teritorijos dydžiu bei tuo, jog valstybė ("imperija") yra sudaryta iš daugelio užkariautų ir prijungtų prie jos įvairių valstybių bei valstybėlių.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas.

Pranešimo tema: DĖL KARALYSTĖS TĘSTINUMO

Parašytas: 14 Spa 2008 00:24

Užsiregistravo: 08 Lie 2007 17:18
Pranešimai: 442
Miestas: Vilnius - Birštonas

Radau anglų kalba, bet supras visi:

,,,,The status of kingdom was grantet by POPE Innocent 4 1251 july 17 /ATKREIPKITE DĖMESĮ, KARALYSTĖS STATUSĄ GAUNA NE MINDAUGAS, BET LIETUVOS VALSTYBĖ/.

Two years later The Lithuanian ruler /tik vadas-vadovas/ Mindaugas was crowned as the KING OF LITHUANIA /tai yra tik po 2 metų atsirado pakankamai stiprus valdovas, galįs karūnuotis karaliumi - todėl po to visi Lietuvos valdovai valdė KARALYSTĘ ir turi būti vadinami karaliais/.

Ten pat minima Lietuvos armija. Tai paneigia teiginį, kad Lietuvos armijai 90 metų:

,,1259 Lithuanian army Mongols under Burundai... /pirmą kartą, atrodo, minima Lietuvos ARMIJA/.

Daugiau žiūr. šalt.:

Kingdom of Lithuania
http://en.wikipedia.org/wiki/Kingdom_of_Lithuania

King of Lithuania
http://en.wikipedia.org/wiki/King_of_Lithuania

Grand Duchy of Lithuania
http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duchy_of_Lithuania

Parašė Juozas Prasauskas J.vPR. LIETUVA PIRMIAUSIA.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 16 Spa 2008 23:09

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Bandai nuvesti į šoną - valdovas yra valdovas ir savo pavadinimą pasirenka pats. TAIGI IŠVADA: MŪSŲ VALDOVAI BUVO ANEI KIEK NE ŽEMESNI, NEI KITŲ ŠALIŲ. Čia ir pasidaro aišku, kad jie buvo lygiaverčiai ir tokie pat karaliai, imperatoriai ir pan. kitiems tokiems pat.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2008 01:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Bandai nuvesti į šoną - valdovas yra valdovas ir savo pavadinimą pasirenka pats.

TAIGI IŠVADA: MŪSŲ VALDOVAI BUVO ANEI KIEK NE ŽEMESNI, NEI KITŲ ŠALIŲ. Čia ir pasidaro aišku, kad jie buvo lygiaverčiai ir tokie pat karaliai, imperatoriai ir pan. kitiems tokiems pat.

Na. nemanau. kad, pavyzdžiui, Gediminas norėjo būti vadinamas krikščionišku titulu.

O titulus valdovai tikrai pasirinkdavo patys - ir tuos, kurie tuo metu buvo naudojami konkrečioje valstybėje bei kalboje.

Ir, žinoma, mūsų valdovai tikrai buvo lygiaverčiai to meto kitiems valdovams jų rango.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2008 15:49

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Ir король čia netinka, nes rusiškas pavadinimas. Juk lietuviai turėjo savo kalbą, tradicijas ir supratimą apie viską, tame tarpe pavadinimus.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 22 Spa 2008 21:57

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Ir король čia netinka, nes rusiškas pavadinimas. Juk lietuviai turėjo savo kalbą, tradicijas ir supratimą apie viską, tame tarpe pavadinimus.

Deja, lietuvių kalba nėra išlikę to meto raštų - tik kitomis įvairiomis kalbomis (lotynų, vokiečių, rusinų ...).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Spa 2008 00:41

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Nebuvo rašto. Lietuviško. O kiti "rašytojai", aišku, prifantazavo pakankamai, todėl jų "pysaninos" turi būti vertinamos ITIN atsargiai.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 08 Gru 2008 18:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Tema - Kaip baltų kalbomis buvo vadinami vadai, didikai
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 266#M56266

Cituoti:

Antanas - 2008-12-08 3:51 PM

Dar tikriausiai galėjo būti seniūnas, ypač Žemaitijos

Cituoti:

BishopaZ - 2008-12-08 4:32 PM

Prūsų didikai berods dar ir Vitingais save vadino

Cituoti:

Šarmaitis - 2008-12-08 4:52 PM

Kažkur skaičiau, kad buvo tokia pareigybė PILININKAS - asmuo, vadovaujantis pilies ir jos apylinkių gynybai.

Cituoti:

VirginijusD - 2008-12-08 9:24 PM

Kaštelionas?
http://lt.wikipedia.org/wiki/Ka%C5%A1telionas

Turėjau omeny tuos senovinius "titulus", kurie egzistavo lietuvių ir kitose baltų kalbose jau 10-12 amžiuose (jei ir perimtus iš kitų kalbų, tai jau seniai, sakykim "kunigas"), o ne 13-18 amžiuose iš kitų kalbų perimtus "titulus".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 14 Gru 2008 23:31. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Gru 2008 04:15

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

tikras lietuvis rašė:

Bandei nuvesti į šoną, bet tau nepavyko. Mano teisybė.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Gru 2008 00:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Tema - Kaip baltų kalbomis buvo vadinami vadai, didikai
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 266#M56266

Cituoti:

vydimantas - 2008-12-09 6:26 PM

Senasis KUNIGAS iš principo buvo KARALIUS. Tą ir reiškė. Abu pavadinimai laikytini sinonimais. Vėliau senasis pavadinimas degradavo iki kniaziaus. Tam pokyčiui pažymėti ir prireikė senąjį žodį papildyti iki kunigaikščio (t.y. mažo kunigėlio?), kad nesipainiotų su atmintyje dar tebeesančiu kunigu-karaliumi.

Cituoti:

Bolia - 2008-12-10 12:12 AM

Senasis 'kunigas' jokiais principais nebuvo 'karalius'! Net Europoje ne beliakas galėjo taip vadintis, o tik senos ir absoliučios monarchijos valdovas, pateptas paties dievo (popiežiaus pagalba).

Ir sinonimais jie niekaip negali būti, nes ilgą laiką daugelyje Europos valstybių egzistavo ir 'kunigas', ir 'karalius', kur pirmasis visada savo rangu nusileisdavo antrajam.

'Kunigas' taipogi niekada nedegradavo iki 'kniaziaus', nes pimąjį išlaikėm iki šių dienų, o antrasis visada lietuvių kalboje egzistavo kaip rusinų valdovų titulas.

'Kunigaikštis' apskritai yra vėlesnių laikų žodis, neturintis nieko bendra su mažybine titulo forma. Jis atsirado kunigui apsikrikštijus ir praradus dvasinio vadovo pareigas - iš kunigo beliko "kunigo aikštės" valdytojas.

Cituoti:

BishopaZ - 2008-12-10 9:56 AM

Kuo remdamasis taip teigi?

Aš kaip tik manau, kad Kunigas = Karalius. Žodis karalius nėra baltiškos kilmės žodis, o skolinys.

Jei neklystu kašubiškai karalius - kunigas, suomiškai, estiškai karalius - kuningas. Na tuo tarpu latviškai karalius - karalis ir rex. Be to latviškai kungs reiškia lordą, viešpatį/šeimininką, serą.

Reiškia seniau baltai naudojo tik du žodžius įvardijant karalių - rikis ir kunigas. Šiuo atveju spėju, jog rikis aukščiau negu kunigas turėtų būt

Cituoti:

minde - 2008-12-10 11:42 AM

Cituoti:

Senasis 'kunigas' jokiais principais nebuvo 'karalius'!

O tai kaip tada karalius vadindavo iki Charlemagne?

O ir dabar tebėra – senasis germaniškas žodis iki šiol išlikęs kaip vokiškas König ar angliškas king ir reiškia nieką kitą, tik karalių.

Cituoti:

Santa - 2008-12-10 7:11 PM

Cituoti:

vydimantas - 2008-12-09 9:26 PM

Senasis KUNIGAS iš principo buvo KARALIUS. Tą ir reiškė. Abu pavadinimai laikytini sinonimais. Vėliau senasis pavadinimas degradavo iki kniaziaus. Tam pokyčiui pažymėti ir prireikė senąjį žodį papildyti iki kunigaikščio (t.y. mažo kunigėlio?), kad nesipainiotų su atmintyje dar tebeesančiu kunigu-karaliumi.

Manau, kad taip. Senasis Kunigas (germaniškoji tradicija) buvo išstumtas Karaliaus(slaviška tradicija) ir prilygintas didiesiems kniaziams (pagal tą pačią slaviška tradiciją), palaipsniui nuo Krėvos akto. Bet ačiū Kraševskiui - sugražino. :sm13:

Dar ir J.Jakštas turi nuomonę:

http://aidai.us/index.php?option=com_co ... &Itemid=57

Kaip titulavosi Netimeras ??? Gal gaspadorius. :sm17: Belieka rekonstrukcija pagal išlikusias tarmes jau turimu titulų.

Cituoti:

vydimantas - 2008-12-10 8:13 PM

Gerbiamasis Viešpats Bolia savo užtikrintumu primena man kitą gerbiamąjį - Raikiną, kažkada, kalbant apie potvynį Petrapilyje sušukusį: Kak sejčas pomniu trista liet nazad....

Ne man spręsti, jei gerb. Bolia su Traideniu ar Vyteniu yra titulatūros klausimus aptarinėjęs... Man teko garbė Kaune pažinti tik karaliaus sūnų (irgi gero įdegio vaikiną), dirbusį durininku vienoje kavinėje. Tas "princo Čarlzo" atitikmuo buvo mokęsis Lumumbos univerkėj. Deja, nepaklausiau kieno ir kuo jo tėvelis buvo pateptas.

Norėjau pasakyti tik tai, ką sako ir kolega Kalėdų Senelis (Santa).

Nuoroda į J.Jakštą dar kartą paaiškina, kad mūsų valdovai iki Jogailos ir Vytauto buvo Kunigai - Karaliai, o nuo jų - Kunigaikščiai.

Vienos pasvaliečių giminės pavardė nuo XVI a. antrosios pusės iki mūsų dienų kito taip: Kunigaikštis > Kunigonis > Kunigėlis. Tai plačiai Lietuvoje paplitusios Karaliaus pavardės atitikmuo (turinio prasme), tik manau, kad tai ankstesnis variantas.

Cituoti:

BishopaZ - 2008-12-10 8:46 PM

Kodėl sakai, kad karalius nuo slavų. Aš girdėjau, kad čia frankų imperijos valdovo Karolio palikimas atėjęs į slavus per šventąją Romos imperiją. Lietuvoj populiaru sakyt skolinys iš slavų, tačiau labai dažnai tie slavai patys tai iš kažkur pasiskolina :)

Cituoti:

Bolia - 2008-12-10 11:58 PM

>>Nuoroda į J.Jakštą dar kartą paaiškina, kad mūsų valdovai iki Jogailos ir Vytauto buvo Kunigai - Karaliai, o nuo jų - Kunigaikščiai.

Gal Tamstai ir paaiškina, o man - ne. Kad Lietuvos valdovai buvo vadinami kunigais - žinau, o kad karaliais - nežinau. Tik Mindaugas buvo tikras karalius, bet labai trumpai, galbūt taip titulavosi ir Vaišelga, juk karaliaus sūnus, bet to jau nežinau, ir niekas nežino.

O kad vokiečių kronikose Lietuvos valdovai vadinami rex, tai dar nieko nereiškia, kaip galite perskaityti Tamstos minėtame straipsnyje, rex savu laiku buvo vadinami įvairių barbarų genčių vadukai.

Rytų šaltiniai mūsų valdovų karaliais nevadina.

Seniausieji vidaus šaltiniai mus pasiekia iš Vytauto laikų, o jis, kaip žinia, irgi karaliumi savęs nelaikė, atvirkščiai, dėjo visas pastangas tą titulą gauti.

Kada į lietuvių kalbą iš slavų atėjo žodis 'karalius', taip pat sunku pasakyti, bet tai buvo krikščioniško valdovo titulas, todėl ne anksčiau 1387 m.

Ir kur yra užfiksuota XVI a. antrosios pusės lietuvio pavardė Kunigaikštis? Labai norėčiau tai pamatyti. Įmanoma?

Cituoti:

Bolia - 2008-12-11 12:16 AM

Kartais labai sunku atsirinkti, kas apie ką kalba. Šiuo atveju aš visiškai Tamstos nesupratau.

Kaip vadindavo karalius? Germanai savaip, lotynai savaip, o kinai visiškai kitaip. Ką tai turi bendro su titulais?

Kunigaikščio titulas paveldimas, o karaliaus - suteikiamas. Tai irgi tas pats?

Cituoti:

minde - 2008-12-11 11:14 AM

Cituoti:

Bolia - 2008-12-11 3:16 AM

Kunigaikščio titulas paveldimas, o karaliaus - suteikiamas.

Kažin, ar barbarai baltai iš pat pradžių suprato tokias plonybes? Jeigu kaimynų germanų valdovai vadinasi kunigais, tai termino skolinimosi būdu, matyt, kaip tik ir buvo norėta pabrėžti, kad ir pagonių valdovai yra tokie patys lygūs tarp lygių. Tik vėliau, kai į galvas jau buvo įkaltas pagonių nevisavertiškumas, atsirado poreikis skirti du terminus - pilnaverčio karaliaus ir ne tokio tituluoto kunigaikščio.

Beje, o kinų ar romėnų chanai, cezariai ir faraonai – ar gali būti vienareikšmiškai tituluojami karaliais – juk jokie popiežiai jų nepatepė? Jeigu taip, tai tas pats tinka ir baltų vadams, kol jie nepatenka į lotyniškojo pasaulio įtakos sferą.

Cituoti:

vydimantas - 2008-12-11 3:50 PM

Įmanoma: MAB RS F43-14750, 1589 m. Pasvalio činšo registras, Lawryn Kunigaykszys. Tai ne vienintelis Lauryno paminėjimas (ir toliau - jo palikuonių nuosekliai per 200 metų).

Cituoti:

Bolia - 2008-12-11 5:51 PM

>>Kažin, ar barbarai baltai iš pat pradžių suprato tokias plonybes?

Manau kad terminas buvo pasiskolintas žymiai anksčiau, nei atsirado "plonybės". Pats skolinio faktas jau byloja, kad baltai iš dalies bandė lygiuotis į germanų titulus.

Karaliaus (ar imperatoriaus) titulas galėjo ateiti tik su romėnų ir frankų valstybių karo žygiais.

>>juk jokie popiežiai jų nepatepė?

Popiežius patepa tik krikščionišką valdovą, romėnų imperatorių tvirtina senatas ir palaimina šventikai, faraoną faraonu paskelbia žyniai (su didžiulėm iškilmėm, kartais net kruvinom)...

Kiekviena tauta savaip, bet iš esmės tas pats.

Mūsų Didysis Kunigaikštis ateidavo į valdžią irgi su tam tikrom tradicijom, bet eilinis kunigaikštis taip ir likdavo kunigaikščiu, dėl to nė kiek nesijausdamas nepilnaverčiu.

Iš esmės skolintas žodis neatsineša su savim ir paraidinės reikšmės ir į nieką nesilygiuoja. Juk mūsų cukrus saldus, bet jis juk ne druska (salt) :sm10:

Cituoti:

BishopaZ - 2008-12-11 9:10 PM

Taigi tęsiant tuo pačiu principu pas baltus genties rikį (karalių, kunigą) patvirtindavo krivis krivaitis, negi manai, kad tada jie bandydavo gaut popiežiaus pritarimą :D

Cituoti:

Santa - 2008-12-11 10:18 PM

Cituoti:

Bolia - 2008-12-11 8:51 PM

... Mūsų Didysis Kunigaikštis ateidavo į valdžią irgi su tam tikrom tradicijom, bet eilinis kunigaikštis taip ir likdavo kunigaikščiu, dėl to nė kiek nesijausdamas nepilnaverčiu.

Iš esmės skolintas žodis neatsineša su savim ir paraidinės reikšmės ir į nieką nesilygiuoja. Juk mūsų cukrus saldus, bet jis juk ne druska (salt) :sm10:

:sm39:
O dauguma forumiečių, pokalbyje su gudais, jau dabar save vadina lietuvisais. Kažin į ką tai pavirs po šimto metų?

Lietuvis (kunigas) > lietuvisas (karalius)
ar
Lietuvis (kunigas) < lietuvisas (karalius)

Cituoti:

Bolia - 2008-12-11 11:19 PM

Gal Tamsta turi minėtos geneologijos visą sąrašą ir su tuo susijusios medžiagos? Jei galėtum atsiųsti e-paštu, likčiau labai dėkingas.

Cituoti:

vydimantas - 2008-12-13 11:09 PM

Deja, tos giminės genealogija - ne mano interesas, bet skaitinėdamas įsidėmėjau pavardės kitimą. Girdėjau, kad yra ruošiamasi išleisti kai kuriuos iš tų Pasvalio inventorių. Manau, kad ankstyvieji tarp jų tikrai bus. Šiaip, jų yra begalė - apie 60 vnt. Kai sužinosiu daugiau, jeigu Tamstą tebedomina tie sąrašai, anot suvalkiečių "duosiu žinoti".

Prieš kelias dienas "Šaltiniuose" kolega Vladas įdėjo:
Описание актов Упитского и др. судов 16-17 вв.
http://kpbc.umk.pl/dlibra/docmetadata?i ... ds=1&tab=3

Atsidarykite
http://kpbc.umk.pl/dlibra/doccontent?id=34323 ir nueikite į 165 vaizdą (įrašo nr. 900). Rasite dar vieną žemo luomo Kunigaikštį, Mačiulį :)

Cituoti:

Bolia - 2008-12-14 12:27 PM

Dėkui už nuorodas. :sm39: . Jei ką užtiksi daugiau apie Upytę, visada lauksiu iš Tamstos žinių.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Gru 2008 00:35

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Nieko naujo - galioja mano išaiškinimas, kad savarankiškos šalies valdovas yra karalius. O kas kaip ką konkrečiai, tai vėlgi neturi reikšmės, nes karalius yra viešpats.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Gru 2008 00:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Tema - Kaip baltų kalbomis buvo vadinami vadai, didikai
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 266#M56266

Gal kas žino, kada ir kokiame šaltinyje Lietuvos valstybė pirmą kartą buvo pavadinta Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste?

Klausiau ir rusiškoje forumo dalyje, bet kol kas niekas tiksliai neatsakė (nurodant šaltinį ir konkrečią citatą). :sm14:

статья Путинайте
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 53&start=1
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 6&posts=42

"когда и в каком источнике впервые упомянуто название Литовского Государства как "ВКЛ" (Magnus Ducatus Lituaniae, или Magni Ducatus Lithuaniae, или Magnus Ducatus Lithuaniae, или Великое Княжество Литовское или Великое Княжество Литовское, Русское и Жмудское, или Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных,

или как писали в более поздних титулах: ВЛАДИСЛАВ ЧЕТВЕРТЫЙ, Божией милостью Король Польский, Великий Князь Литовский, Русский, Прусский, Мазовецкий, Жмудский, Киевский, Волынский, Подольский, Инфлянтский, Северский и Черниговский, etc. и Шведский, Готский, Вандальский Наследник. Выборный Великий Царь Московский.)?"

Tik kutis parašė:

"Но в источниках, как ВКЛ, она упомянута толка в 14 века (в письмах изходивших из самой Литвы)."

O kur tiksliau ir koks ten originalus tekstas?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Gru 2008 00:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Nieko naujo - galioja mano išaiškinimas, kad savarankiškos šalies valdovas yra karalius. O kas kaip ką konkrečiai, tai vėlgi neturi reikšmės, nes karalius yra viešpats.

Esmė ir yra pačio klausimo formuluotėje:

Ar kalbame apie karalių, kaip specifinį titulą, kurį gali suteikti tik popiežius ir tik katalikiškos šalies valdovui?

Ar kalbame apie kokios tai šalies valdovą, kurį dabartine lietuvių kalba vadiname karaliumi, nekreipdami dėmesį į būtent tokio katalikiško valdovo titulo suteikimo peripetijas 13 amžiuje?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Gru 2008 00:51

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Esmė esmėje (karalius = viešpats).

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Sau 2009 22:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Esmė esmėje (karalius = viešpats).

Dabartiniu "liaudišku" supratimu - taip. Bet ne viduramžių bažnytinės teisės požiūriu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Sau 2009 00:09

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Temą sufabrikavai: aš kalbėjau apie ESMĘ, o ne kažkokius dokumentus (kurie, tiesą sakant, mažai ką reiškė anais laikais). :img06:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Sau 2009 21:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Temą sufabrikavai: aš kalbėjau apie ESMĘ, o ne kažkokius dokumentus (kurie, tiesą sakant, mažai ką reiškė anais laikais). :img06:

Kaip matau, tu visiškai neskiri teisės principus ir dokumentus (beje, apie dokumentus - kažkokius - aš visai nieko nesakiau).

Lietuvoje, priėmus krikščionybę (katalikybę) įsigaliojo ir atitinkami tuometinės, galiojusios Vakarų Europoje, katalikiškos teisės principai. Vienas iš jų - katalikiškos valstybės valdovą gali "paversti" ("patepti ir pašventinti") karaliumi, tai yra gali karūnuoti, tik popiežius.

O Maskvos valstybėje lygiai taip pat caru galėjo tapti tik tas, kam karūną uždėdavo Rusios pravoslavų bažnyčios galva.

Atskiras klausimas (ir kol kas neaiškus) - kada Lietuvių kalboje atsirado pats žodis karalius?

Nes, pvz., prūsai (matyt, ir lietuviai) savo valdovus dažniausiai vadino rikiais arba kunigais - kaip ir mūsų kaimynai skandinavai.

Tik vėliau iš kunigo atsirado kunigaikštis, o kunigais imta vadinti šventikus.

Beje, spėju, kad iki katalikybės priėmimo Lietuvos valdovus sėdant į sostą pašventindavo tuometiniai lietuvių šventikai - koks nors Krivių Krivaitis su padėjėjais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 30 Sau 2009 23:36

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Prie ko čia teisė? Tema tai buvo realybė, o ne tai, kas ką rašė ar įteisino kažkokiais tai būdais.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 30 Sau 2009 23:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Prie ko čia teisė? Tema tai buvo realybė, o ne tai, kas ką rašė ar įteisino kažkokiais tai būdais.

Tema: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Titulai visada susiję su teise.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 31 Sau 2009 07:12

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Ne - realus titulas gali būti nesusijęs su teise.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Vas 2009 17:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Ne - realus titulas gali būti nesusijęs su teise.

Pateik nors vieną pavyzdį?

----------------------------------------------------------------------------------

Titulas visada susijęs su teise - vienos ar kitos valstybės ar visuomenės (net ir gimininės bendruomenės atveju vadu tapsi tik tada, jei gentis tam pritars, remdamasi savo gentiniu supratimu - tai yra savo gentine-paprotine teise - apie vado titulo gavimą).

Tu pats sau jokio realiai galiojančio titulo nesuteiksi. Juk jis galios tik tada, jei visuomenė ar valstybė tam pritars - o tai jau ir yra teisė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Vas 2009 01:23

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Pavyzdžius jau tau sakiau - realiai mūsų valdovai buvo karaliai, nes viešpatavo, tačiau tokių vardų jiems netvirtino žydkrikščioniai kraugeriai, KURIE TAU, matau, LABAI PATINKA.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 03 Vas 2009 18:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Pavyzdžius jau tau sakiau - realiai mūsų valdovai buvo karaliai, nes viešpatavo, tačiau tokių vardų jiems netvirtino žydkrikščioniai kraugeriai, KURIE TAU, matau, LABAI PATINKA.

Štai galų gale pasiekėme konsensusą.

Tu pripažinai, kad "tokių vardų jiems netvirtino žydkrikščioniai kraugeriai", ką aš tau ir bandau įrodyti jau keli mėnesiai.

P.S. O iš kur tu matai, kad man patinka "žydkrikščioniai kraugeriai"?

Man, pvz., dabar atrodo, kad tavo regėjimas labai iškreiptas ir nusilpęs.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Vas 2009 06:20

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Regėjimas, sakykim, vidutiniškas. Bet dėl titulų tvirtinimo tai tu tik dabar sutikai, kad tai yra š.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Vas 2009 13:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Regėjimas, sakykim, vidutiniškas. Bet dėl titulų tvirtinimo tai tu tik dabar sutikai, kad tai yra š.

Ir kur gi tu matai mano sutikimą?

Aš juk labai aiškiai ką tik parašiau, kad visi titulai turi būti patvirtinti (kitaip jie titulais nebus, o tik "apsišaukėliais") - genties, visuomenės, kokios nors valdžios ...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Vas 2009 18:34

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Vienžo - aš kalbu apie faktinę padėtį. Visą laiką. Nes patvirtinimai yra nesvarbu, kada tu esi faktinis viešpats.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Vas 2009 20:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Vienžo - aš kalbu apie faktinę padėtį. Visą laiką. Nes patvirtinimai yra nesvarbu, kada tu esi faktinis viešpats.

O kaip, tavo manymu, ta faktinė padėtis susikuria? Nes kol tavęs tavo būsimi pavaldiniai nepripažįsta valdovu teisiškai (pagal atitinkamas nustatytas taisykles), tol tu juo ir nebūsi.

Pvz. - tu gali nors ir dabar pasiskelbti, kad esi Lietuvos karalius (arba - jei patinka - Prezidentas), bet tave tada geriausiu atveju išjuoks, o blogesniu - išveš į psichinę ligoninę. :img01:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Vas 2009 23:17

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Manau, kad supranti, kas yra faktinė padėtis - paima valdžią. Štai kas yra faktinė padėtis.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Vas 2009 23:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Manau, kad supranti, kas yra faktinė padėtis - paima valdžią. Štai kas yra faktinė padėtis.

Ir kaip gi tas kažkas paima valdžią` - išeina į gatvę ir rėkia "dabar aš karalius"

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 04 Vas 2009 23:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Manau, kad supranti, kas yra faktinė padėtis - paima valdžią. Štai kas yra faktinė padėtis.

Ir kaip gi tas kažkas paima valdžią - išeina į gatvę ir rėkia "dabar aš karalius"

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Vas 2009 00:29

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 27 Vas 2009 02:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

R. Gečaitė: Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai

Rasa Gečaitė, „Atgimimas“
2009 vasario mėn. 27 d. 00:10

Lietuva turbūt yra vienintelė Europoje ar net pasaulyje šalis, kurios nūdienos istorikai nebodami istorinės tiesos ir jau paskelbtų autentiškų XIII ir XIV a. šaltinių po karaliaus Mindaugo mirties vis didėjančią ir stiprėjančią Lietuvos karalystę pervadino didžiąja kunigaikštyste, o Lietuvos karalius – didžiaisiais kunigaikščiais.

Dar įdomiau, kad nėra jokio raštiško XIII–XIV a. dokumento, kuris paliudytų „Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“ ar „didžiuosius kunigaikščius“. Visuose to meto dokumentuose (Mindaugo ir Gedimino laiškai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir Petro Dusburgo kronikos etc.) minima tik Lietuvos karalystė ir jos karaliai. Iš kur tas atkaklus mūsų istorikų noras ištrinti istorinę atmintį, nepaisyti dokumentų ir išniekinti savo pačių valstybę?

Lietuvos vardo tūkstantmetis buvo gera proga ištaisyti šias keistai įteisintas dideles klaidas ir gražiai išleisti visus XIII–XIV a. originalius šaltinius, kurie mini Lietuvos karalystę ir jos karalių vardus. Mugėje peržiūrėjau daugybę išleistų naujų knygų apie Lietuvos istoriją – nuo enciklopedijų ir mokyklinių vadovėlių iki autorinių veikalų ir... visuose atkakliai tęsiamos falsifikacijos tradicijos. Tik Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Jadvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (magnus dux) titulą. Tai pirmas liudijimas apie tokį įvardijimą.

Argumentai, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais, yra lengvai paneigiami tų pačių popiežių raštais, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadinami karaliais, o Lietuva – karalyste. Tai nėra smulkmena, nes karalystės pervadinimas didžiąja kunigaikštyste ištrina valstybingumo statusą ir įteisina tik tam tikrą žemių sąjungą. Apie šią problemą tarsi užsimenama, tačiau paliekama ją spręsti kitiems. Mat tada tektų pataisyti „keletą Lietuvos istorijos skyrių”, o kai kurie įvykiai „naujoje šviesoje atsistotų”, kaip pripažįsta Zenonas Ivinskis savo parašytos „Lietuvos istorijos“ įžangoje.

Išniekinta karalystė ir karaliai

Skrupulingai ištikimi istorinei tiesai vokiečiai išsaugojo senuosius archyvus, tarp kurių yra daug svarbių Lietuvos valstybei dokumentų. Tarp jų – karalių Mindaugo ir Gedimino laiškai. Lotyniškas Lietuvos karaliaus Mindaugo (Mindowe, dei gratia rex Lettowiae) raštas „visiems Kristaus tikintiesiems” skelbia, kad pasitarus siūloma garbingą tėvą Kristijoną įšventinti Lietuvos karalystės vyskupu (episcopum regni nostri). Šio ant pergamento surašyto 1254–ųjų kovo 12–tą dokumento nuorašas buvo padarytas Livonijos ordino Karaliaučiaus archyve tarp 1352–1388 m. ir šiandien yra saugomas Getingene, Vokietijoje (Gedimino laiškai. Vilnius: Mintis, 1966). Kitame dokumente popiežius Klemensas IV savo bulėje Čekijos karaliui 1268–aisiais sausio 20 d. taip pat mini Lietuvos karalystę ir jos šviesios atminties karalių Mindaugą (Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. Vilnius: Mintis, 1987).

Getingeno bei Rygos miestų archyvuose išsaugoti Gedimino laiškai popiežiui, germanų miestų piliečiams, Saksonijos magistrui ir dominikonų ordinui, Gedimino taikos sutartis su ordinu ir danų vietininku Revelio žemėje, taip pat laiškai Gediminui nuo popiežiaus, Rygos miesto tarybos ir pan., popiežiaus laiškai frankų karaliui, vyskupų laiškai tikintiesiems etc. Susirašinėjimas vyko lotynų ir germanų kalbomis. Visur Gediminas aiškiai tituluojamas lietuvių ir daugybės rusų karaliumi „Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenorum rex”. 1322–ųjų laiške popiežiui Gediminas mini karalių Mindaugą (rex Mindowe) bei Gedimino pirmtaką karalių Vitenį (Item praedecessor noster, rex Viten). Popiežius savo laiške frankų karaliui Gediminą tituluoja karaliumi: „Gedeminne, qui se regem Lethoviae et ruthenorum intitulat.” Karališkas titulas liudijamas ir 1324–ųjų laiške iš Avinjono : „Excellenti et magnifico viro Gedeminne, letwinorum et multorum ruthenoum regi illustri...”

Daugelyje kitų laiškų šalia titulo „Lietuvos ir daugybės rusų karaliaus” Gediminas prideda ir Semigalijos (Žiemgalos) kunigaikščio titulą, pavyzdžiui, laiškuose 1323–iaisiais germanų piliečiams, Saksonijos magistrui, mažųjų brolių ordinui etc.: „Gedeminne, dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, princeps et dux Semigalliae.”

XIII–XIV a. Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės „Livonijos kronikose” (Vilnius: Mokslas, 1991) karaliais yra tituluojami ne tik Mindaugas ir Gediminas, bet ir Kęstutis su Algirdu. Vartbergė liudija, kad Didysis magistras brolis Vinrichas iš Kniprodės Visų šventųjų dienų 1372–aisiais vedė derybas su lietuvių karaliais, su Algirdu ir Kęstučiu. Aprašo ir 1377–aisiais Lietuvos karaliaus (rex Letwinorum) Algirdo (Algerdes) laidotuves, kurios buvo labai iškilmingos (magna pompa), karaliaus kūnas sudegintas su įvairiais daiktais ir 18 žirgų.

Kryžiuočių ordino vienuolis Petras iš Dusburgo 1326–aisiais įteikė parašytą „Prūsijos žemės kroniką” ordino magistrui (Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Vaga, 1985). Kronikoje Lietuva daugybę kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi tik kaip Lietuvos karaliai. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324–aisiais apkrikštyti „lietuvių ir rusų karalių” Gediminą, tačiau šis atsisakė. Nepaisant to, Gediminas vis vien kronikoje yra vadinamas karaliumi. XIII–XIV a. kronikos autorius vienuolis mini 1292–aisiais Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Mini ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų: „Trinota, filius regis Lethowinorum”, kuris sutelkė 30 tūkst. kariuomenę kovai.

Priešiškai nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys neturėjo tikslo aukštinti lietuvių valdovų. Todėl minėtus XIII–XIV a. dokumentus reikia vertinti kaip neginčytinus teisinius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais. Galima tik spėlioti, kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII–XIV a. faktai, juos grindžiant autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis. O gal nūdienos istorikai vis dar atgailauja už pagonišką praeitį ir savanoriškai neša užsikrautą bausmės kryžių virš išniekintų Lietuvos karalių kapų. Mirusieji žino tiesą, galėtų sužinoti ir gyvieji.

„Atgimimas“

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1

Pritariu ir papildau,
2009 02 26 23:14

Karaliu titulus popiezius suteikdavo ne tik katalikams - ukrainietis Galicijos karalius Danila Galickis buvo pravoslavas, svedai, anglai ir olandai - protestantai ir net nepripazistantys popieziaus.

Karaliais popiezius norejo padaryti ir mongolu chanus uz pagalba kovoj su musulmonais, tik tie nesuprato, ko tas nori.

Juokingiausia, kad laukiniu acteku ir inku genciu, gyvenusiu akmens amziuje ir turejusiu gal po 1 mln. gyventoju, vadai istoriografijoje vadinami imperatoriais, zulusu genties vadas - karaliumi.

Istorikai vadina didziaisiais kunigaiksciais Aukso Ordos vasalus, rytu slavu miestu merus.

Net Izraelis, Asirija, Egiptas, Sumerai, Hetitai, Etiopija ir panasus net nekrikscioniski dariniai istoriografijoje vadinami karalystemis o ju vadukai - karaliais.

Pvz "karalius" Dovydas (kuris, kaip ir Izraelio egzistavimas iki XX a. - kvailos sionistu pasakos).

O savigarbos mums daznai truksta, bent jau dirbant uz mazesnes, nei ES vidurkis, algas bei islaikant parazituojancius biudzetnikus.

:?,
2009 02 26 23:16

Na, kiek tapatūs karaliai, kalifai ir didieji kunigaikščiai - dar klausimas, į kurį turbūt įmanoma atsakyti tik aprėpus platesnį tyrimų lauką. Juk tokie dalykai kaip visiška vienvaldystė priklauso ir atsispindi ne tik varduose, bet ir visuomenės sanklodoje, valdžios santykyje su Dievais ir pan.

Gudaviciaus pakalike,
2009 02 26 23:47

Saunu, kad tokie nacionalistai.

Karuna viduramziais buvo suteikiama is popieziaus, kitaip tariant, pagoniska valstybe negali gauti karunos ir tarptautineje arenoje i ja ziurima itartinai ir ji vadinama barbariska. Gavus is popieziaus karuna, tokia valstybe tampa visuotinai pripazistama karalyste. tad garbieji lietuviai, Lietuvoje oficialiai karunuotas buvo tik Mindaugas, o antrajam, Vytautui, buvo tik nukalta karuna.

Antras aspektas yra tas, kad karalius turi vivente rege teise (isskyrus po Liublino unijos). Karuna yra paveldima. Deja, Mindaugas, buvo nuzudytas, testinumo nebeliko.

Kaip save ivardijo patys kunigaiskciai yra vienas dalykas. Bet gauti tam tikras regalijas, kurias turint gali vadintis karaliumi, yra kitas dalykas.
Galime viska versti pazodziui, jei Jums tik mieliau sirdziai. Bet kaip buvo is tikruju, matome is karunaciju. Tiesiog manau, kad pirma reikia susipazinti su pacia procedura karunavimo, o tada ir isvados bus siek tiek kitokios nei siame straispnyje.

Gudaviciaus pakalike,
2009 02 26 23:49

Butent. Dux, magnus dux- kunigaisktis, didysis kunigaikštis. Rex yra karalius.

st.algis,
2009 02 27 00:02

Karalium istorikai vadina suverenų šalies valdovą,o mūsų valdovai iki Vytauto tokie ir buvo. Kam gi buvo pavaldus Algirdas ir Kęstutis ? Niekam. Jokiam karaliui ar net imperatoriui.

Mindaugas ir Gediminas savo laiškuose tituluojasi karaliais. Vytautą jo pavaldiniai vadina karalium. Bet va viena aplinkybė - lenkams ir rusams tai žiauriai neparanku, nes tada lietuviai įgytų teisę bet kada siekti savo pagrobtų žemių susigrąžinimo.

Kokie gali būti nepastabūs istorikai gerai matosi ne tik iš mūsų proslaviškų istorikų darbų - žymusis Norman Davies sugeba nežinoti, kad buvo Mindaugas ar Vytautas. Savo ,,Europoje" ilgai pasakodamas apie Žalgirio mūšį nesugeba išstenėti bent Vytauto vardo.

i tema,
2009 02 27 00:05

zodis KARALIUS kiles is Karlo didziojo: Ir is to Karolio didziojo parejo per lenku, cheku ir rusu kalbas i Lietuva. Karl der Große valde tais laikais visa Vakaru Europa ir jo vardas tapo bendriniu zodziu.

ash,
2009 02 27 00:28

karalius tai yra popieziaus suteiktas titulas pripazistantis nepriklausoma valstybe...bet jeigu tapo pagonimis tai automatiskai neteko karaliaus vardo ir karalystes statuso

Žygeivis,
2009 02 27 01:46

Rašyti reikia aiškiai - Lietuvos Valstybės valdovai.

Titulatūra Lietuvoje įvairiais laikotarpiais ir įvairiomis kalbomis taip pat buvo labai įvairi.

Pvz., kai kuriuose susirašinėjimo su Bizantija dokumentuose Algirdas įvardijamas imperatoriumi (bazilevs), o dažniausiai Lietuvos Valdovai vadinami karaliais arba šio žodžio atitikmenimis.

Žodis "Valdovas" yra grynai lietuviškas terminas, o lietuviškuose tekstuose visada verta rašyti lietuviškus terminus, o ne užsienietiškus - pavyzdžiui, kas bus jei pradėsime rašyti bazilevsas ar konungas, reksas ar kniazius, chanas ar kaganas, ir taip toliau - įvairiakalbiuose raštuose pavyzdžių nemažai (vokiečių, rusų, lenkų, lotynų, graikų, totorių, netgi mongolų, karaimų ir žydų ...).

Kiekviena kalba turi savo terminus ir juos verta naudoti.

Kartu turiu pabrėžti, kad Lietuvos Valstybė jau nuo Algirdo laikų buvo pati tikriausia daugiatautė imperija.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 12 Gru 2009 19:23. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Vas 2009 00:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Lietuva XIV a ne kunigaikštystė, o karalystė
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 67&start=1
http://forum.istorija.net/forums/thread ... =31#M59659

Cituoti:

jurate29 - 2009-02-27 2:49 PM

Bravo Gecaitei. Reto rimtumo straipsnis. Ji yra visiskai teisi.
Idomu, kad raso, jog ir Algirdas ir Kestutis buvo tituluojami "rex" ir tai yra ypatingai svarbi pastaba, gal dar net svarbesne negu pats "rex" titulas. Ta proga atsiveria kita gal Gecaitei idomi gija: Navakienes Deveikes Jones rasytas netrukus po karo Paryziuje darbas "The Lithuanian Diarchies" (Slavonic Review, 1950). Daug tekdavo tuomet su Deveike kalbetis, kai ji rase si darba, siekdama parodyti, kad su JOgailos vedybomis Lietuva neprarado savo karaliaus. Nesu jo skaiciusi, nes veliau teko isvykti is Paryziaus ir nezinau kuo tas pasibaige, bet jei kas surastu jos studija, gali pasirodyti idomi. O gal ir ne... Taciau Deveike, mano manymu, buvo puiki istorike.

Jei domitės, tai Lietuvos Valdovų titulatūra yra aptariama ir čia:

Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=2950

Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=128

DĖL KARALYSTĖS TĘSTINUMO
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=2959

Cituoti:

VirginijusD - 2009-02-27 9:30 PM

Manau, kad pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis - neaiškus ginčo objektas. Taip pat prieš pradedant ginčytis vertėtų susitarti dėl terminų.

Pas krikščionis buvo griežta "valstybinių organų" hierarchinė struktūra - imperatorius, karaliai, kunigaikščiai/hercogai (dux), markizai, grafai ir t.t. Sistema panaši kaip ir pačios Bažnyčios. Karaliai buvo bažnyčios hierarchų dievo vardu "patepami", kad gintų pavaldinius krikščionis ir pačią bažnyčią nuo netikėlių; imperatorius turėjęs vienyti krikščionių valdovus - karalius. Taip kad, manyčiau, iš vienos pusės straipsnio autorė neteisi - Lietuva teturėjo 1 "karalių" (krikščionį) - Mindaugą.

Tačiau Lietuva turėjo valstybę ir valdovą (rex-ą) ir po Mindaugo (gal ir prieš?). Nežiūrint krikščionių teologų bandymų "netikėlius" vaizduoti kaip gyvulius, gyvenančius "niekieno" žemėje, manau neverta įrodinėti, kad valstybes turėjo ir ne krikščionys. Ne išimtis ir Lietuva. Ji turėjo visus būtinus valstybės atributus - teritoriją, tautą ir "valdžios institucijas" - valdovą.

Nežinia, kaip jis buvo vadinamas pačių lietuvių (galbūt didžiuoju kunigaikščiu, taip išskiriant iš žemesnio rango "vadukų"), tačiau "užsieniečių" raštuose ir kronikose jis buvo vadinamas lotynišku žodžiu "rex", kas nėra "krikščionio valdovo" - "karaliaus" sinonimas. Nesileidžiant į gilesnes diskusijas manau jį būtų tikslingiau vadinti (bendru sutarimu?) graikišku žodžiu "monarchas", ne "karalius".

Viskas lyg tais paprasta ir aišku. Tačiau taip yra tik iki "draugystės" su Lenkija pradžios. O čia ir prasideda ...

Nepriklausomos ir galingos pagoniškos valstybės mažaraštis (beraštis?) valdovas-rex-monarchas Jogaila miklių lenkų "geradarių" buvo "apvyniotas aplink pirštą". Sudaroma ne dviejų lygiaverčių valstybių sąjunga, o Lietuva "prijungiama" prie Lenkijos karalystės. Lietuvos monarcho titulas (didysis kunigaikštis) prilyginamas ne karaliui, o rangu žemesniam krikščioniškajam kunigaikščiui/hercogui, paliekant priedėlį "didysis". Atitinkamai ir pačiai valstybei (Lietuvai) suteikiant kunigaikštystės/hercogystės rangą.

Tai ne pirmoji Lietuvos-Lenkijos sąjunga. Dar 1325 m. Jogailos diedukas tamsuolis-pagonis Lietuvos monarchas Gediminas sudarė sąjungą su Lenkija ir dukrą Aldoną ištekino už Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero. Tačiau tokių "keistų" sąlygų, kokios buvo įpirštos Jogailai, lenkai iš jo nereikalavo.

Cituoti:

Ibicus - 2009-02-27 9:30 PM

Cituoti:

Aš pasakyčiau taip:
de facto - karaliai
de jure - deja, "popieriai" nebuvo tvarkingi :)

Karalių popierius tais laikais tik popiežiai tvarkydavo, pvz. Danielius Romanovičius - Haličiaus ir Volynės kunigaikštis, didysis Kijevo kunigaikštis gavo karaliaus titulą iš Aleksandro IV.

Cituoti:

Kriwis - 2009-02-27 10:12 PM

Cituoti:

Ibicus - 2009-02-28 12:30 AM

Cituoti:

Aš pasakyčiau taip:
de facto - karaliai
de jure - deja, "popieriai" nebuvo tvarkingi :)

Karaliaus popierius tais laikais tik popiežiai tvarkydavo, plg. Danielius Romanovičius - Haličiaus ir Volynės kunigaikštis, didysis Kijevo kunigaikštis gavo karaliaus titulą iš Aleksandro IV.

Popierius visais laikais tvarkė jėga. Tam yra daugybė pavyzdžių.

Istorijoje reikia kalbėti apie realios jėgos santykius, o ne apie popierių "tvarkingumą". Titulai buvo sumąstyti pavaldumo santykiams sutvarkyti ir nieko daugiau.

Jeigu teigiama ,kad Lietuvos valdovai nebuvo "Rex", "King" ar dar kaip nors, tai tik pabrėžiama, kad jie nesiklaupė ir nebučiavo niekam rankų.

Tik kylant sąjungų Europoje reikšmei atsirado lyg ir privilegijuotas "Krikščioniškų karalių klubas". Bandant pritemti kad ir Algirdą, Kęstutį ar Gediminą iki vakarų Europos "rex" sampratos paprasčiausiai iškreipiamas tikras vaizdas apie jėgų santykius.

Tas "karalių klubas" paprasčiausiai buvo nereikalingas. Jis nereikalingas liko ir Rusijai, Arabų kraštams, Kinijai.

Bandymas pritemti viską prie "krikščioniško popiežiaus pateptojo "Rex" yra paprasčiausias nesuvokimas procesų geografijos ir laiko mąstelių.

Kita vertus yra ir visiškas logikos sutrikimas, kai bandoma pritemti nekrikščioniškus valdovus iki krikščioniškų popiežiui pavaldžių vasalų. Reikia kalbėti būtent apie civilizacijų konfliktus ir apie vienos civilizacijos pastangas primesti savo "pasaulio modelį" kitai civilizacijai.

Lietuva atstovavo visiškai savarankišką atskirą civilizaciją. Analogas yra šių dienų Kinija arba "arabiškas"pasaulis.

Kontaktai ir apsistumdymai neišvengiami, bet tai atskiros, "lygiagrečiai" egzistuojančios civilizacijos.

Ir tik ilgalaikio sukurto ekspansinio konflikto dėka krikščioniškoji civilizacija pajungė sau ir Lietuvą. Tačiau tik iš dalies. Taip dabar vyksta su "arabiškuoju pasauliu

Lietuvą užvaldė tik iš dalies, nes kaip sako ata. Beresnevičius, mes dar išlikome "barbarais".

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-02-27 11:07 PM

Cituoti:

Paaiškinkit man, neišmaneliui - ką bendro turi gan įdomiai suprasti šiuolaikinės Lietuvos "tautiniai interesai" su 13-14 a. vadų titulatūra?

Viską galima susieti... :sm15:

O šiaip pirmasis "klastotojas", atkakliai vadinęs pagoniškos Lietuvos valdovus didžiaisiai kunigaikščiais, buvo Vytauto laikais ir, tikėtina, jo užsakymu rašęs Lietuvos metraštininkas.

13-14 a. Lietuvos valdovų titulatūra nėra nusistovėjusi - taigi, dokumentais galima pagrįsti bet kokią versiją, bet labiausiai mėgstama rinkti pavyzdžius su žodžio "rex" paminėjimais. Tai prasidėjo išeivijoje praėjus nedaug laiko nuo karo, ir pastoviai atsinaujina jau 50 metų...

Šita situacija, kai valdovo titulas nėra nusistovėjęs, žinoma, gal ir leistų įvesti "karaliaus" terminą, kaip sąlyginį Lietuvos valdovų įvardijimą, bet tai turėtų ir neigiamų pasekmių:

1) Lietuvos istoriografijos tradicijos, prasidėjusios kartu su jos pradžia Vytauto laikais, nutraukimas,

2) pasidarytų sunkiai suvokiami karaliaus karūnos pasiūlymai ir siekiai Mindaugo, Jogailos ir Vytauto laikais, nes susidarytų įspūdis, kad šį titulą galima tiesiog prisiimti, o jo gavimu ir tarptautiniu pripažinimu rūpintis nereikia.

Cituoti:

Arūnas Armonas - 2009-02-28 1:16 PM

Anglai, kaip jau rašiau, atsimetė nuo popiežiaus ir liko karaliais. Jų istoriografija irgi nemirė, nemirs ir mūsų dėl kitokio požiūrio.

Manau, kad problema - kaip ir visada - terminologijoje (šiuo atveju lietuviškoje ir angliškoje).

Anglai savo Valdovus visada vadino "king" arba "queen".

Kitas reikalas, kad mes šiuos žodžius į lietuvių kalbą verčiama kaip "karalius" ir "karalienė". O derėtų versti "valdovas" ir "valdovė". :sm15:

Ir savus Lietuvos Valstybės "karalius" mums derėtų visada vadinti lietuvišku terminu "Valdovas". Ir nekiltų kvailų "terminologinių" ginčų.

Beje, taip vadinamą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę irgi reikėtų vadinti Lietuvos Valstybe arba tiesiog Lietuva.

Lygiai kaip vadiname Rusiją, Lenkiją ar Britaniją

Cituoti:

Kriwis - 2009-02-28 3:28 PM

Cituoti:

Sakmius - 2009-02-28 3:44 PM

Vadinasi stačiatikių pasaulio, arba musulmonų pasaulio karaliai jau nebuvo karaliai geopolitine prasme?

Jie valdovai pagal savo skonį, tačiau nepriklausantys lotynizuotam-germanizuotam "karaliaus" suvokimui, kai reikalingas Romos popiežiaus palaiminimas. Jie kaip tas katinas, kuris pats sau vaikšto kur nori. Toks ir skirtumas.

Beje jų vertė ar galios mąstelis nuo to nesumažėja. Situacija tokia ir pas mus buvo, kol nebuvo pasukta varžybų kuris greičiau ir naudingiau parsiduos "Romai"(turiu simbolinę vakarų civilizacijos prasmę galvoje) keliu.

Mindaugas čia paprasčiausias išsišokėlis. Ir ta pati karūnacijos diena mano akim žiūrint yra gėdos diena, o ne valstybės

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-02-28 11:24 PM

Cituoti:

Tai jūs lyg ir sutiktumėt su straipsnio autore

Ne, autorė išniekino Lietuvos imperiją, pažemindama Lietuvos imperatorius iki karaliaus rango. :sm10: Juk Lietuva struktūriniu požiūriu buvo imperija... :sm1:

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-03-01 1:02 AM

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-02-28 11:24 PM

Cituoti:

Tai jūs lyg ir sutiktumėt su straipsnio autore

Ne, autorė išniekino Lietuvos imperiją, pažemindama Lietuvos imperatorius iki karaliaus rango. :sm10: Juk Lietuva struktūriniu požiūriu buvo imperija... :sm1:

Algirdas save vadino imperatorium, bet ir karalystės turėdavo užkariautų svetimų teritorijų.

Kaip ten besakysi, bet iki Jogailos įvykdyto Lietuvos pardavimo Lietuva tikrai turėjo karalystės (ar net imperijos) požymius - buvo aukščiau kunigaikštystės. :sm10:

Cituoti:

Kriwis - 2009-03-01 11:48 AM

Cituoti:

tikras lietuvis - 2009-03-01 4:02 AM

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-02-28 11:24 PM

Cituoti:

Tai jūs lyg ir sutiktumėt su straipsnio autore

Ne, autorė išniekino Lietuvos imperiją, pažemindama Lietuvos imperatorius iki karaliaus rango. :sm10: Juk Lietuva struktūriniu požiūriu buvo imperija... :sm1:

Algirdas save vadino imperatorium, bet ir karalystės turėdavo užkariautų svetimų teritorijų. Kaip ten besakysi, bet iki Jogailos įvykdyto Lietuvos pardavimo Lietuva tikrai turėjo karalystės (ar net imperijos) požymius - buvo aukščiau kunigaikštystės. :sm10:

Reikia gryninti terminus. Kunigaikštis - nėra tiesioginis vertinys iš vakarų analogų.

Tik vėliau Lietuvos kunigaiščių titulas pamažu buvo "devalvuotas", kai po unijos su Lenkija, valstybės galva tapo "Karalius".

Pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas buvo tolygus Lenkijos karaliaus titului. Ir tai liūdija savarankišką Lietuvos valdovų titulų sistemą.

Viskas susijaukė, kai buvo bandoma datempti iki "vieningos sistemos".

Beje ar Lietuvos valdovas tikrai vadinosi ir Vyrtauto ir ankstesniais laikais pažodžiui "Didžiuoju kunigaikščiu"?

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2009-03-01 12:23 PM

Cituoti:

Beje ar Lietuvos valdovas tikrai vadinosi ir Vyrtauto ir ankstesniais laikais pažodžiui "Didžiuoju kunigaikščiu"?

Jau minėjau, kad titulas buvo nenusistovėjęs, taigi vadinosi įvairiai įvairiomis kalbomis.

Kaip lietuviškai - neaišku. Bet pagal K. Būgą kunigas (iš čia ir kunigaikštis) yra 13 a. skolinys iš to meto vokiečių kalbos kunig - karalius. Aš tam pritariu ir manau, kad žodis galėjo patekti į lietuvių kalbą konkrečiai ryšium su Mindaugo karūnavimu.

Tuo tarpu karalius - skolinys iš slavų kalbų, kur jis padarytas iš Karolio Didžiojo vardo.

Tikrai būtų keista, jei karūną Mindaugas būtų ėmęs iš vokiečių, o su ja susijusį titulą - iš slavų. Iš slavų karūną ir titulą buvo kam paimti vėliau.

Cituoti:

Remigijus - 2009-03-01 12:55 PM

Cituoti:

Tik vėliau Lietuvos kunigaiščių titulas pamažu buvo "devalvuotas", kai po unijos su Lenkija, valstybės galva tapo "Karalius"

Na va, pavyzdžiui, 1589 m. pasveikinime Žygimantui Vazai – kunigaikštis, nors antraštėje karalius:

Linksmink'tės, Liet'vos giminės, kun'gaikštis ateiti
...
http://forum.istorija.net/forums/thread ... &mid=20705

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Geg 2010 20:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

1. В средневековой Литовской Державе одного государственного языка никогда не было (Как его не было и в других империях того времени - даже намного позже. Например, и в Российской империи вся знать в 19 веке говорила на французском.)

Воины-литовцы, особенно язычники, даже вплоть до 17-18 веков, не признавали достойным для себя занятием заниматься писаниной - разные грамоты писали только рабы-смерды и слуги владыки Литовской Державы, происходившие из самых разных народов Литовской Империи и иностранцы (обычно монахи), на очень разных языках.

Разные дипломатические грамоты и переписка с другими государями в имперском дворе владык Литовской Державы велась на множестве языков - латыни, немецком, греческом, аравийском, татарском, польском, древнерусском, гебрайском, караимском...

2. Псевдо название Литовского Государства - "Великое Княжество Литовское" - придумали "москальские и ляшские писаки", и оно использовалось только в переписке со славянскими князьями (например, аналогично, в переписке с татарскими ханами, Литовская Держава называлась Ханством, а с монголами - каганатом).

3. Уже Миндаугас в 1253 г. получил корону короля, присланную Папой Римским. И все владыки Литовского Государства после него имели право называться королями (если этого сами желали), что часто и делали в своих многочисленных грамотах королям Европейских государств и Папе римскому.

4. Однако уже Альгирдас и сам себя, и Византийские императоры его, в официальных грамотах именовали базилевсом, то есть императором (на греческом).

5. Литовская Держава уже в 15 веке была самое большое государство в Европе того времени - занимала свыше 1 миллиона квадратных километров.

6. Литовская Держава, начиная с 13 века и позже, была уже многонациональной Империей, в которую входило множество к исходному Литовскому Государству присоединенных разных балтских государственных образований, славянские и другие княжества, татарские ханства и улусы, валашские княжества, и так далее...

7. В разных частях этой огромной Империи каждый народ говорил на своем собственном языке.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: LIETUVOS VALDOVO VYTAUTO TITULATŪRA: KADA VYTAUTAS IMA TITULUOTIS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU?

Parašytas: 19 Lap 2010 16:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

LIETUVOS VALDOVO VYTAUTO TITULATŪRA: KADA VYTAUTAS IMA TITULUOTIS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU?

SKURVYDAITĖ LORETA
ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 8

http://www.lis.if.vu.lt/index34c0.html? ... asKiekis=1

Vilniaus – Radomo sutartimi Jogaila skyrė Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iki gyvos galvos ir priėmė jį savo teisių dalininku.1 Lietuvos valdovo institucija suskilo į dvi pakopas – realųjį didįjį kunigaikštį ir jo siuzereną, nominalųjį valdovą – aukščiausiąjį kunigaikštį.2

Titulatūra taip pat buvo padalyta, nes 1401 m. sutartis įtvirtino savarankiško Lietuvos valdovo instituciją, o šios institucijos valdžios išraišką apibūdino valdovo titulas magnus dux.

Kitas svarbus teisinis dokumentas, žymintis Lietuvos atskiro valdovo institucijos atgimimą buvo 1392 m. Astravos sutartis, kuria Jogaila skyrė Vytautą savo vietininku Lietuvoje. Minėtos datos lyg ir apibrėžia istorinį periodą, kuriame turėtų glūdėti atsakymas į mūsų iškeltą klausimą. Tačiau manome, jog atsakymas į mūsų klausimą nėra vien chronologiškai tikslios datos atradimas, o veikiau bendros Lietuvos valdovų titulo bei rango formavimosi problematikos dalis.

Todėl norėtume šį klausimą aptarti lietuviškosios valdoviškosios titulatūros požiūriu, juolab kad šis klausimas nebuvo plačiau aptartas lietuviškoje istoriografijoje. Lenkiškoji istoriografija, atsakydama į šį klausimą dažniausiai remiasi istoriko J. Adamus‘o straipsniu, kuris, beje, ir yra vienintelis specialiai šiai problemai skirtas kritinis darbas.3

Lietuvos valdovams, kaip ir kitiems Vidurio Europos monarchams, iškilo tarptautinio pripažinimo ir savo titulo bei rango įforminimo problema. Mindaugui pavyko ją išspręsti palankių Inocento IV ir Aleksandro IV koncesijų pagrindu,4 tačiau nustojus egzistuoti krikščioniškajai Lietuvos karalystei, chaotiška ankstyvosios monarchijos tituluotė plėtojosi vien atsitiktine

1 … ipsum in partem sollicitudinis assumens, supremum principatum terrarum earundem Lithuaniae ceterorumque dominiorum suorum ducatus dedit et contulit, et ipsum in eis de manu sua statuit ad viatae eiusdem domini ducis Vitowdi terminum ultimum et exremum … - Zbior praw litewskich od roku 1389 do roku 1529. Tudzież rozprawy sejmove o tychże prawach, od roku 1544 do roku 1563. Poznań, 1841 (toliau – Praw litewskich). - P. 5.

Jogailos akto orginalas nėra išlikęs. Apie jį mes žinome iš 1401.01.11 d. Lenkijos ponų tarybos akto, kuriuo ši patvirtina sutartį su Jogaila ir Vytautu. – AUPL. – Nr. 44. - P. 46-47 ir iš Vytauto akto 1401.01.18. – CEV. – Nr. 233. – P. 71-73; AUPL. – Nr. 38. – P. 34-36. Sutartis tarp Jogailos ir Vytauto galėjo būti sudaryta tarp 1400.12.25 ir 31 d. – H a l e c k i O. Dzieje unji Jagiellonskiej. – Kraków, 1919 (toliau – Halecki O. Dzieje unji). – T. 1. – P. 161.

2 G u d a v i č i u s E. Krėvos sutarties teisinė esmė // Gimtasis Kraštas. – Nr. 2, 1989 sausio 12-18 d.

3 A d a m u s J. O tytule panującego i państwa litewskiego parę spostrzeżeń // Kwartalnik Historyczny. – Lwów, 1930 (toliau – Adamus J. O tytule panującego). – Rocznik 44. – T. 1. – Zeszyt 3. – P. 313-317.

4 S t a k a u s k a s J. Lietuva ir Vakarų Europa XIII a. – Kaunas, 1934. – P. 84-92, 97-98.

9

***********************************************************

ir buitine terminija.5

Sąlygos susidaryti europinės sampratos titulatūrai atsirado tik priėmus krikštą.

Tačiau Lietuvos krikštas sąlygojo kokybiškai naują valstybės ir valdovo padėtį. Lietuva tapo naujo politinio darinio dalis, o jos valdovas Jogaila kunigaikščio rangą pakeitė į karaliaus, tiesa neatsisakydamas pirmojo.

Krėvos sutartis ir Jogailos išrinkimas Lenkijos karaliumi pradėjo naują Lietuvos valdovo titulo formavimosi etapą. Lietuvos valdovas, nuo šiol ir Lenkijos karalius, sujungė Lietuvos valdovo titulą su Lenkijos karaliaus titulatūra ir išvyko į Krokuvą. Lietuvai, kurios valstybingumą tuo metu, kol nebuvo susiformavusių kitų valstybinių ir luominių institucijų, įkūnijo monarcho asmuo, grėsė pavojus netekti valstybingumo.

Jogaila veikė kaip Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, bet pirmiausia jis atstovavo Lenkijos interesus, nors niekuomet neatsisakė savo tėvoninių teisių į Lietuvą. Lietuvos valstybė neteko vienintelės savo valstybingumą įkūnijančios institucijos – savarankiško valdovo.6 Tad ir Lietuvos valdovo titului grėsė pavojus likti tik priedu Lenkijos karaliaus titulatūroje. Tačiau vietinio dinasto atsiradimas ir ypač jo politinės aspiracijos, pakreipė įvykių eigą kita linkme.

Tarp dviejų Gediminaičių šakų, kurių viena Algirdaičiai tapo valdančioji, o kita – Kęstutaičiai, buvo išstumta iš politinės arenos, užsimezgęs konfliktas ir ypač Kęstutaičių noras grįžti, buvo atmosfera, kurioje formavosi ne tik Lietuvos valdovo, bet ir Lietuvos valstybės titulas. Šis konfliktas suponavo du Lietuvos valdovo titulo formavimosi polius – Jogailos, jau Lenkijos karaliaus titulatūroje ir Vytauto, vietinio ir vėliau savarankiško valdovo titulatūroje.

Lietuvos valdovų titulatūra iki Krėvos sutarties

Jogailai tapus Lietuvos valdovu, diarchinė Lietuvos valdymo struktūra kurį laiką nesikeitė.7 Jogaila titulavosi aukščiausiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jagel obirster Herczoge der Littouwin),8 aukščiausiuoju Lietuvos karaliumi (Jagel obirster kung der Littouwen)9 arba iš Dievo malonės didžiuoju Lietuvos karaliumi (Jagal von gotis gnaden groser koning zcu Littauwen),10 tuo tarpu Kęstutis – Trakų kunigaikščiu (Kenstutte herczoge zcu Tracken).11 Šie titulai pabrėžė Jogailos viršenybę ir atitiko Algirdo ir Kęstučio titulavimosi taisykles, kai Algirdas vadinosi aukščiausiuoju lietuvių valdovu (Helgerdi suppremi

5 A d a m u s J. O tytule panującego . – P. 313-317.

6 G u d a v i č i u s E. Krėvos sutarties tikslai (1383) ir jų įgyvendinimo galimybės // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A. – 1977 (toliau – Gudavičius E. Krėvos sutarties tikslai). – T. 1(58). – P. 68.

7 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis rašo: “ir tarė kunigaikštis Kęstutis broliui didžiajam Algirdui; “Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu vyresnis brolis, o aš su tavimi einu išvien”. “O paskui didysis kunigaikštis Algirdas mirė, ir Kęstutis neatsisakė … duoto žodžio pripažins didžiuoju kunigaikščiu jo sūnų didįjį kunigaikštį Jogailą” – Polnoje sobranije Russkich letopisej. – Moskva, 1980. – P. 61. Lietuviškas vertimas – Lietuvos Metraščių Trumpasis Sąvadas. Vertė ir paaiškinimus parašė A. Jovaiša // Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Serija Senoji Lietuvos literatūra. 4 knyga. – Vilnius, 1996. – P. 313. Plačiau apie tai G u d a v i č i u s E. Po povodu tak nazyvaemoi “diarchii” v Velikom Kniažestve Litovskom // Feodālisms Baltijas Regiōna: Zinātnisko rakstu krājums. – Riga, 1985. – P. 35-44.

8 Kodex Dyplomatyczny litwy. Wydany z rękopismów w Archiwum tajnem w Królewcu zachowanych(1253 – 1433). Przez E. Raczyńskiego. – Wrocłw, 1845 (toliau – Kodex Dyplomatyczny Litwy). – Rozdzial 3. – Nr. 1. – P. 53-55. Tai 1379 m. Jogailos ir Kęstučio sudaryta 10 metų paliaubų sutartis su Ordinu.

9 Liv-, Est- und Curländisches Urkundenbuch. F.G. von Bunde. – Reval, 1857 (toliau – Urkundenbuch). – Band 3. – Nr. 1153. – P. 362-363. 1380 metų Jogailos sutartis su Livonijos ir Vokiečių ordinais.

10 Ibid. – Nr. 1184. – P. 393-394. Tai 1382 metų Jogailos ir Skirgailos sutartis su livonijos ir Vokiečių ordinais.

11 Kodex Dyplomatyczny Litwy. – Rozdzial 3. – P. 53-55.

10

************************************************************

principis lithwanorum), o Kęstutis - Lietuvos kunigaikščiu ir Trakų bei Gardino valdovu (Kinstutis dux Lithwanorum dominus Trocensisi Hrodensisi etc.)12.

Tragiška Kęstučio mirtis 1382 metų rugpjūčio 15 dieną esminių pakitimų Lietuvos valdovo titulatūroje nepadarė. Jogaila liko aukščiausias Lietuvos valdovas. Dubysos sutartyje jis tituluojasi iš Dievo malonės didžiuoju Lietuvos karaliumi (Jagal von Gotis ganden groser koning zcu Littauwen)13.

Tokį pat titulą tik lotyniškai, sutinkame ir 1386 m.14 Lotyniškoji titulatūra apima ir Rusijos paminėjimą – Rusijos valdovas ir paveldėtojas (Jagalo divina deliberacione magnus Rex vel dux litwanorum Russieque dominus et heres).15 Lenkijos istorikas J. Adamus šį Rusijos paminėjimą apibūdina kaip įprastinį ceremonialą, prilygstantį Pomeranijos ceremonialui Lenkijos karaliaus titule.16 Tačiau nederėtų pamiršti, kad Rusijos žemių įtraukimas į Lietuvos valdovo titulą išreiškė realią padėtį – “centro domeno hegemoniją tiek ir Rusijos svorį LDK”.17

J. Adamus taip pat teigia, jog tokį Jogailos titulą paveikė Lenkijos karalių titulatūra.18 Tačiau Jogaila taip titulavosi prieš tapdamas Lenkijos karaliumi, taip į jį kreipėsi ir Vokiečių ordino magistras, vadinęs jį didžiuoju kunigaikščiu ir Rusijos valdovu (Jagaloni magno duci Litwinorum et dominum Russye),19 ir lenkų pasiuntiniai atvykę derybų.20

Tuo tarpu Skirgaila, užėmęs Kęstučio vietą, naudojosi ir jo titulu (Skirgal herczoge zcu Tracken),21 tačiau pasitaiko ir toks paminėjimas – koning Skirgal,22 kaip anksčiau buvo vadinamas ir Kęstutis – rex Keystuten.23 Šiuo atveju, žodis koning tikriausiai apibrėžia ne asmens titulą, o, kaip ir naudojami terminai dux, herczog, nurodo valdančio luomo atstovą.

Kaip matome, Lietuvos valdovas iki Krėvos sutarties buvo vadinamas gana įvairiai. Bet šioje įvairovėje Lietuvos valdovo titulas visuomet buvo viršesnis nei kitų valdančiosios dinastijos kunigaikščių.24

12 Teki Naruszewicza. IV. 307. – Akta z róźnych panowan 1350-1586. – Nr. 1. Tai 1358 metų sutartis dėl sienų su Mozūrijos kunigaikščiu.

13 Urkundenbuch. – Band 3. – Nr. 1184, 1185, 1186. – P. 393-394, 394-395, 395-396; Kodex Dyplomatyczny Litwy. – Rozdzial 3. – Nr. 6. – P. 60-61. Trimis Dubysos sutartimis Jogaila už suteiktą pagalbą atidavė vokiečių ordinui Žemaičių kraštą, pasižadėjo gyventi taikoje ir nepradėti karo be ordino žinios.

14 Kodex Dyplomatyczny Litwy. – Rozdzial 3. – Nr. 6. – p. 60-61. Ordino magistras Konradas Ziollneris vadina jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jagale deme grosin Herczogin zcu Littouwin). – Nr. 7. – P. 62-63.

15 Ibid. – Nr. 9. – P. 69. 1383 m. dokumentas, kuriuo Jogaila pasižada Vokiečių ordinui laikytis taikos.

16 A d a m u s J. O tytule panującego. – p. 327.

17 G u d a v i č i u s E. Krėvos sutarties tikslai. – P. 69; P a š u t a V. Lietuvos valstybės susidarymas. – Vilnius, 1971. – P. 232; Ł o w m i a ń s k i H. Witold wielki książe Litewski // Lituano-Slavica Posnanensis. Studija Historica. – Poznań, 1977 (toliau – Łowmiański H. Witold wielki książe Litewski). – T. 7(1995). – P. 24-25.

18 A d a m u s J. O tytule panującego. – P. 318.

19 Codex Epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376 - 1430. Wydał A. Prochaska. – Kraków, 1882 (toliau – CEV). – Nr. 18, 19. – P. 6-7, 8.

20 Akta unji Polski z Litwą 1385 – 1791. Wydali St. Kutrzeba i Wł. Semkowicz. - Kraków, 1392 (toliau – AUPL). – Nr. 2. – P. 3 – Principem Jagalonem Dei gratia summum ducem Litvanorum et russiae haeredem.

21 Urkundenbuch. – Band. – Nr. 1184. – P. 393-394; Kodex Dyplomatyczny Litwy. – Rozdzial 3. – Nr. 3. – P. 56-57.

22 Koning Jagal und koning Skirgal – Codex epistolaris saeculi decimi quinti. Collectus opera A Sokołwski, J. Szuyski. – Kraków, 1891 (toliau – Ce XV). – T. 2. – Nr. 1. Kadangi Vilniaus bibliotekose antrojo šio leidinio romo rasti nepavyko, cituojama pagal A d a m u s J. O tytule panującego. – P. 315.

23 Urkundenbuch. – Band 3. – Nr. 1152. – P. 362. Taip jį vadina Livonijos ordino magistras 1380 m.; Scriptores rerum Prussicarum. Die Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit bis zum Urtergangen der Ordensherrschaft. Herausgegeben von Dr. Th. Hirsch, Dr. M. Töppen und dr. E. Strehlke. – Leipzig, 1863 (toliau – Scriptores rerum Prussicarum). – T. 2. – P. 104, 113.

24 G u d a v i č i u s E. Krėvos sutarties tikslai. – P. 68.

11

************************************************************

Lietuviškoji Jogailos titulatūra Lenkijos karaliaus titule

Krėvos sutartis ir Jogailos karūnacija 1386 metų kovo 4 dieną pastarojo titulatūrai suteikia dvinarį pavidalą – Lenkijos karalius ir aukščiausias Lietuvos valdovas bei Rusijos paveldėtojas. Lietuvos valdovo titulas Jogailos, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos monarcho titulatūroje įgavo būtent tokią “aukščiausiojo valdovo” formą, kuri nesikeitė visą jo valdymo laikotarpį. Taigi Jogailos, kaip Lietuvos valdovo titulas, yra apibrėžiamas būtent tokiu pavidalu, kokį mes jau sutikome Algirdo titule – supremus princeps.25 Kitaip sakant, europine samprata Lietuvos valdovo titulas čia buvo pripažintas būtent toks.

Jogailos titulas Lietuvos požiūriu varijuoja – vienur jis save vadina Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos karaliumi (Wladislaus dei gratia rex Poloniae, Lithuaniae, Russiae etc),26 kitur Lenkijos, Lietuvos, Rusijos karaliumi ir kitų žemių valdovu (Wladislaw z Božyey milosti korol polski, i litowskij i ruskij i innych žeme hospodar).27 Tokia pati formulė pasitaiko ir sritinių kunigaikščių rusiškose priesaikose.28

J. Adamus, šiuos pasitaikančius “Lietuvos karaliaus” paminėjimus, aiškina kaip priešunijiniu laikotarpiu Jogailos naudoto grosir koning reliktą.29 Šiuo atžvilgiu būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Pirma, tokio pobūdžio dokumentų, kuriuose Jogaila tituluojasi Lietuvos karaliumi yra labai nedaug.

Dar mažiau sudaro Jogailos kanceliarijoje rašyti dokumentai. Visi jie, išskyrus vieną, rašyti rusiškai, o ne lotyniškai, t.y. šie dokumentai buvo skirti vietiniam naudojimui, o tai leidžia teigti, jog juose vartojama Jogailos titulatūra nėra “visai oficiali”.30 Visi šie dokumentai rašyti 1386-1389 metų laikotarpiu – pirmaisiais pounijiniais metais. Daug gausesni yra to paties laikotarpio Jogailos lotyniškieji aktai, turintys titulatūrą – Vladislovas iš Dievo malonės Lenkijos karalius, Lietuvos aukščiausias valdovas ir Rusijos paveldėtojas (Wladislaus dei gracia rex Polonie Litwanie princeps supremus et heres Russie etc).31

25 Teki Naruszewicza. – IV. 307. – Nr. 1. – K. 1. J. Adamus šio titulo autentiškumu abejoja. Jis naudojasi leidiniu, kuriame šis dokumentas yra spausdintas iš 1430 m. transumpto – Kodex Dyplomatyczny Ksęstwa Mazowieckeigo obejmujący bulle papieźów, przywileje królów polskich I książąt mazowieckich, tudzież nadania tak korporacyj jako I osob przywatnych. – Warszawa, 1863 (toliau – Kodex Dyplomatyczny księstwa Mazowieckiego). – Nr. 80. – P. 72-74. Tuo tarpu jau E. Gudavičius savo straipsnyje (Krėvos sutarties tikslai. – P. 69) pastebėjo, kad originali šio titulo formuluotė yra skelbta leidinyje Skarbiec diplomatów papiezkich, cesarskich, krolewskich, książęcych; Uchwałnarodowych, postanowień różnych władz i urzędów posługujących do krytycznego wyjaśnenia dziejów Litwy, Rusi Litewskiej i ościennych im krajów. Zebrał i w treści opisał I. Danilowicz. – Wilno, 1860 (toliau – Skarbiec diplomatów). – T. 1. – P. 198-199.

26 Ce XV. – T. 1. – Nr. 4. – P. 5-6. Originalas saugomas Čartoryskių Bibliotekoje Krokuvoje (toliau – ČB). – Perg. Nr. 196.

27 Ce XV. – T. 1. – Nr. 9. – P. 9-10; Kodex Dyplomatyczny katedry czyli diocesii Vilenksiej. Wydali J. Fijałek i Wł. Semkowicz. – Kraków, 1948 (toliau – KDKV). – T. 1 (1387 – 1507). – Nr. 15. – P. 29. Šio dokumento originalo nėra, išlikęs tik lenkiškas vertimas.

28 Ce XV. – T. 1. – Nr. 7, 11. – P. 7-8, 12.

29 A d a m u s J. O tytule panującego. – P. 319-320.

30 Lucko vietininko priesaika Jogailai, rašyta rusiškai, ir Zaslavlio kunigaikščio priesaika lotyniškai turi skirtingas karaliaus titulatūras – welikomu korolju polskomu litowskomu dediczu i ruskomu i innych mnohich zeml hospodarem antroji Serenissimi principi ac domini Wladislai eadem gracia tutoris et domini regni Polonie supremique duces Litwanie ac Russie veri heredes – AUPL. – Nr. 15. – P. 12; CEV. – Nr. 24. – P. 8-9. Yra ir lotyniškoji formuluotė su “Lietuvos karaliaus” paminėjimu – Domino Wladislao regi Polonie Litwanie et domino nostro gratioso – Kodex Dyplomatyczny Wielkoposki. – T. 3. – Nr. 1846. – P. 575.

31 Kodex Dyplomatyczny Malopolski. – T. 4. – Nr. 970, 972, 988, 995, 999, 1003. – P. 2-3, 4-5, 16-17, 25-26, 27-28; Kodex Dyplomatyczny Wielkopolski. – T. 3. – Nr. 1847, 1849, 1850, 1853, 1875, 1876, 1878, 1881. – P. 576, 577-578, 578-579, 581, 601-602, 602-603, 604-605, 606-607; Kodex dyplomatyczny katedry Krakowksiej Sw. Wacława. – Kraków, 1883 (toliau – KDKK). – T. 2. – Nr. 331, 335, 343, 344, 347, 348. – P. 109, 114, 121-122, 123-124, 125-126, 127-128, etc.

12

************************************************************

Šios pounijinės Jogailos lietuviškosios titulatūros variacijos gali būti apibūdinamos įvairiai – iki unijos naudoto titulo reliktas, galutinio nesusiformavimo pasekmė, raštininko klaida ar trumpinimas, tačiau visa tai nepaneigia pagrindinių principų: pirma, Jogailos viršenybė, kuri iki Krėvos unijos buvo pabrėžiama įvairiais būdais, jau nuo 1386 m. įgauna supremus princeps formą ir Rusijos pavadinimas titulatūroje, taip pat vartotas iki Jogailai tampant Lenkijos karaliumi.

Taigi Lietuvos valdovo titulas Lenkijos karaliaus titulatūroje rėmėsi dar ikiunijiniu laikotarpiu susidariusios Lietuvos valdovo titulatūros principais: pirma – viršenybės pabrėžimu ir antra –atstovavimu Rusijai.32

Koks likimas ištinka vietinės Lietuvos dinastijos titulatūrą? Remiantis senąją dinastine paveldėjimo teise, Algirdo palikuoniui, tapus aukščiausiuoju kunigaikščiu, Kęstučio palikuoniui, Vytautui, priklausė Trakų kunigaikščio titulas.33

Tačiau dinastiniai Gediminaičių konfliktai, laikina Algirdaičių pergalė, pastarųjų atstovo išrinkimas Lenkijos karaliumi, pakeitė esamą situaciją. Lietuvai iškilo grėsmė netekti savarankiško valdovo ir kartu titulo. Toks titulas galėjo formuotis tik atsiradus savarankiškam Lietuvos valdovui, kaip Jogailos – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos monarcho priešpriešai – iškilusiai kaip antimonarchas.34 Tokią galimybę ir išnaudojo Gediminaičių šakos Kęstutaičių palikuonis Vytautas.

Šio iš antimonarcho išsirutuliojusio realaus valdovo titulatūros formavimasis buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos tėvoninio monarcho (tampančio nominaliu valdovu) Jogailos titulatūra, kuri nubrėžė viršutinę ribą – aukščiausiais valdovas35.

Politinėje arenoje Vytautas pasirodo 1379 m. ir vadinasi kunigaikščiu Vytautu (ducis Vytaude), kas nurodo jo kunigaikštišką kilimą, bet ne titulą. Vytautas yra kunigaikštis kilme, be teritorinės valdos.36

Pirmąjį Vytauto titulą randame1384 m. sausio 30 d. akte. Šiame akte Vytautas sutiko priimti iš Ordino savo tėvo palikimą kaip lėnininkas, už tai gavo Ordino pagalbą ir paramą. Pasidavęs Ordino globai, jis tituluojasi Trakų kunigaikščiu (Wygand von gotis gnaden herczoge czu Tracken - Lentelę Nr. 1). Šio dokumento originalas nėra išlikęs, tačiau jo, taip pat ir Vytauto, antspaudo aprašymą mes randame Didžiojo komtūro 1393 balandžio 20 d. transumpte.37 Apie Vytauto pasidavimo sąlygas sužinome iš Ordino magistro Konrado Zollnerio von Rotenšteino 1384 m. birželio 14 d. rašto, kuriame jis Vytautą vadina Trakų kunigaikščiu (dux Trocensis Witawth Kinstudti filius).38 Nepaisant abejonių dėl šio dokumento autentiškumo, tokį patį Vytauto titulą matome antspaude, kurį jis pakabino prie Krėvos

32 G u d a v i č i u s E. Krėvos sutarties tikslai. – P. 68

33 P f i c n e r i s J. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. – Vilnius, 1989. – P. 80-81.

34 G u d a v i č i u s E. Vytautas kaip Europos dinastas // Vytautas ir Lietuva. – Vilnius, 1996 (toliau – Gudavičius E. Vytautas kaip Europos dinastas). – P. 68.

35 Vytauto titulatūra pateikiama 1 – oje lentelėje.

36 Kodex Dyplomatyczny Litwy. – Rozdzial 3. – Nr. 1. – P. 5354. Taip Vytautas tituluojasi ir savo antspaude, pakabintame prie 1379 m. sutarties tarp Jogailos ir Kęstučio iš vienos pusės ir Vokiečių ordino iš kitos. J o n y n a s I. Vytauto ženklas // Vairas. – Nr. 3 (toliau Jonynas I. Vytauto ženklas). – P. 507; S e m k o w i c z Wł. Sfragistyka Witolda. Otbitka z Wiadomoúci Numizmatyczno-Archeologicznych. –T. 13. Rocznnik 1930. – Kraków, 1931 (toliau Semkowicz Wł. Sfragistyka Witolda). – P. 4.

37 CEV. - Nr. 101. – P. 31-32. A. Prochaska šio dokumento orginalumu neabejoje, tuo tarpu I. Danilowicz ir I. Jonynas jo autentiškumu abejoje. – Skarbiec diplomatów. – T. 1. – P. 247-248; J o n y n a s I. Vytauto ženklas. – Nr. 4. - P. 25.

38 CEV. – Nr. 15. – P. 5-8.

13

************************************************************

akto.39

Tuo metu Vytautas Trakų kunigaikštijos nevaldė, tebuvo Jogailos pažadai jam atimtą tėvoniją grąžinti.40 Šio titulo naudojimas veikiausiai galėjo būti jo pageidavimų išraiška,41 kurių jis tuo metu negalėjo paremti jokia realia valdžia. Trakų paminėjimo Vytauto titulatūroje nesutinkame iki 1392 metų, juolab, kad Trakai buvo atiduoti Skirgailai. Jogaila, siųsdamas jį į Lietuvą tituluoja Lietuvos kunigaikščiu ir Trakų valdovu (Skirgalo dux Litwaniae et dominus Trocensis).42

Šitaip Skirgaila buvo tituluojamas ir anksčiau – Dubysos sutartyse 1382 m.43 Taip į jį kreipiasi Ordino magistras Konradas Zollneris 1388,44 o Vytautas jį vadina 1389 m. – Lietuvos kunigaikščiu, Trakų ir Polocko valdovu (Skyrigaloni duci Lithwanie et domino Trocensis et Plocensis( sic) etc.).45 Skirgaila save vadina Lietuvos kunigaikščiu, Trakų ir Polocko valdovu (Skirgalo dei gracia dux Litwanie et dominus Trocensis ac Polocensis).46

Tačiau jau 1391 m., Jogaila, kreipdamasis į Skirgailą, vadina pastarąjį tik Lietuvos kunigaikščiu,47 o nuo 1392 m. Trakai pereina į Vytauto rankas ir į jo titulą (Lentelė Nr. 1).

Lentelė Nr. 1.48

Titulas

Metai

Sk.

Dokumentas

Wigand von gotis gnaden herczoge czu Tracken

1384

1

Vytautas pasiduoda Ordino globai49

Allexander alias Wytold dei gratia dux Litwaniae ac dominus Hrodensis

1386

1

Vytautas, leidus Lenkijos karalienei ir ponams grįžta į Lietuvą ir duoda pasižadėjimo raštą50

Alexander alias Witoldus dei gracia duc Brestensisi et Hrodensisi (sic) etc.

1387

1

Vytautas kartu su kitais Rusijos kun. prisiekia Jogailos paskirtam Galičo vaivadai51

Allexander alias Withowdus dei gracia dux Brzestensis et heres Hrodensis necnon aliarum terrarum Lythuanie et Russie

1388

1

Vytauto dovanojimo raštas Vilniaus katedrai52

Allexander alias Wytowt die gracia dux Hrodensisi Brestensis etc.

1389

1

Vytauto raštas, kuriuo jis prisiekia Skirgailai brolišką meilę, pasižada jį ginti ir saugoti.53

39 K. Sochaniewicz atkreipė dėmesį, kad šis antspaudas primena neišlikusio 1384 m. antspaudo aprašymą. S o c h a n i e w i c z K. Najdawniejsze dyploma Witołda W. Ks. Litewskiego (przyczynek do dyplomatyki litewskie) // Ateneum Wileńskie. – Wilno, 1925-1926. – Rocznik 3. – P. 4. S e m k o w i c z Wł. Sfragistyka Witolda. – P. 5-6. Dzialinskis pateikia Kielisinskio pieštą šio antspaudo atvaizdą pirmojoje lentelėje. Zbior praw litewskich od roku 1389 do roku 1529 tudzież rozprawy sejmowe o tychże prawach od roku 1544 do roku 1563. – Poznań, 1841 (toliau Zbior praw litewskich). – Lentelė Nr. 1.

40 Tai sužinome iš Vytauto skundo kryžiuočiams. Dis ist Witoldes sache wedir Jagaln und Skargaln. Scriptores rerum Prussicarum. – Band 2. – P. 713 – “… und rufende mich off alle myn fetirlich erlbe und sine truwe mir gebende”.

41 S e m k o w i c z Wł. Sfragistyka Witolda. – P. 6; J o n y n a s I. Vytauto ženklas. – Nr. 4. – P. 27.

42 AUPL. – Nr. 12. – P. 9-10; Ce XV. – T. 1. – Nr. 4. – P. 5-6. Originalas saugomas ČB. – Perg. Nr. 196.

43 Urkundenbuch. – Band. 3. – Nr. 1184. – P. 393-394 - Skirgal hetzoge zcu Tracken.

44 CEV. – Nr. 46. – P. 16 – Skirgalone duce Littvanie et domino in Tracken.

45 CEV. – Nr. 53. – P. 18.

46 1387.06.18 Skirgaila atnaujina pasižadėjimus Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos karūnai, gaudamas Polocką. CEV. – Nr. 33. – P. 12-13; Ce XV. T. 1. – Nr. 10. – P. 11-12. Tai pat jis tituluojasi ir 1388 – Kodex Dyplomatyczny Litwy. – Rozdzial 2. – Nr. 9. – P. 48-49. – Schirgalo dei gracia dux Lithuanie et dominus Trocensis et Polocensis etc.

47 Ce XV . – T. 1. – Nr. 17. – P. 15-16 – furste Skirgali herzog zu Litthouen.

48 Duomenys pateikiami šioje lentelėje nėra galutiniai. Informacija remiasi iki šiol žinomais aktais, kai kurie iš jų mus pasiekę vėlesnio nuorašo pavidalu. Todėl išvados taipogi nėra galutinės. Bet kokie nauji duomenys gali jas pakoreguoti viena ar kita linkme.

49 1384.01.30 - CEV. - Nr. 13. – P. 3-4.

50 1386.03.13 - AUPL. – Nr. 11. – P. 8-9; Ce XV. – T. 1. – Nr. 5. – P. 6.

51 1387.08.11 - CEV. – Nr. 35. – P. 13-14. Originalas ČB. – Perg. Nr. 203 vol I/36.

52 1388.07.24 – KDKV. – Nr. 14. – P. 27-28, CEV. – Nr. 44. – P. 15. Šis dokumentas pateikiamas kaip abejotinas. Tuo tarpu J. Ochmanski jo tikrumu neabejoja - Vitoldiana. Codex Privilegiorum Vitolda magni ducis Lithuaniae. Zebrał i wydał J. Ochmanski. – Warszawa-Poznań, 1986 (toliau – Vitoldiana) – Nr. 9. – P. 15-16.

53 1389.05.29 – CEV. – Nr. 53. – P. 18.

14

************************************************************

Wir Wythout von gotis gnadin herczog czu Luczik und czu Garthin / Wir Witawt von gots gnaden hercog zcu Lutzik und zcu Garten

1390

2

Vytauto raštai, kuriais jis pasižada Vokiečių ordinui laikytis savo pažadų ir grąžinti skolas.54

Wir Witowd von gotis gnaden herczog czu Littouwen

1390

1

Vytauto raštas Ordinui, kuriuo pasižada grąžinti skolą55

Witowdus dei gratia dux Lithuaniae dominus Trocensisi Luczensisi etc.

1392

1

Vytauto priesaika Astravoje56

Wytold von Gottes genaden herzog zu Lithauen hern zu Luck und andern lande

1392

1

Vytauto raštas, kuriuo jis susitaiko su Skirgaila57

Ot xyadza wyelkyego Wytuwta

1392

1

Vytauto įsakymas tijūnams58

Allexander alias Witowdus die gratia dux Lithuaniae dominus et heres Trocensis Lucensis

1393

1

Vytauto dovanojimo raštas Lucko domininkonams59

My velikij knjaz Vitovt

1393

1

Raštas, kuriuo Vytautas sprendžia ginčą tarp Švitrigailos ir Andriaus60

Wytowdus dei gratia dux Litwaniae

1394

1

Vytautas kartu su kitais kunigaikščiais laiduoja už Andrių61

Wir Witovt von gotes gnaden grosfurste zu littowen etc.

1395

1

Vytautas patvirtina Dubysos sutartį62

Nos Allexander alias Vitovdus dei gracia princeps supremus Lytuanie etc.

1395

1

Vytauto dovanojimo raštas Vilniaus katedrai63

Alexander andirs Wytowt von Gots ganden grosfurste zu Littawen etc.

1396

1

Vytauto raštas Vokiečių ordinui64

My wełykij kniaz Witowt

1396

1

Vytauto dovanojimo raštas65

Alexander alias Witoldus dei gratia magnus dux Lithuaniae Trocensis et Luceoriensis

1396

1

Vytauto sudaryta laisvos prekybos sutartis su Tartu vyskupu ir miestu66

Alexander alio nomine Witholdus Dei gratia dux Lithwanie castellianus67 Trocensis ac Lucensis etc.

1396

1

Vytauto raštas leidžiantis pirkliams laisvai keliauti savo žemėmis68

Vytauto titulatūroje, be Trakų, sutinkame ir Lucko, Brastos bei Gardino žemių paminėjimus. Šias teritorijas jis gavo valdyti grįžęs į Lietuvą.69

Pasak I. Jonyno, Jogaila lyg ir sutikęs grąžinti Vytautui visą tėviškę, tačiau laikinai, grįžęs Vytautas turėjo gauti valdyti Gardino kunigaikštiją ir Palenkės žemes, o vėliau jam buvo pažadėta Voluinė, kaip kompensacija už Trakus ir žemaičius.70

Pirmieji Vytauto titulai skelbia jį esant Gardino ir Brastos (t.y. Palenkės) kunigaikščiu (Lentelė Nr. 1). Apie 1387 m. Vytautas turėjo gauti Lucką, kartu su visa teritorija, tuo tarpu kai likusi Voluinės dalis, Vladimiras, atiteko Liubarto sūnui Fiodorui.71 Luckas pirmą kartą

54 1390.01.19 – Tai du tos pačios dienos dokumentai. Pirmasis žinomas iš 1393.04.20 transumpto. Šiame dokumente Vytautas pasižada Ordinui laikytis visų savo pažadų. – CEV. – Nr. 63. – P. 20.

Antruoju dokumentu Vytautas pažada magistrui Konradui Ziolneriui savo skolas ordinui pinigais ir maisto atsargomis grąžinti, kai tik ordinas paprašys. – CEV. – Nr. 64. – P. 203.

55 1390.06.27 – CEV. - Nr. 70. – P. 25

56 1392.08.04 – AUPL. – Nr. 29. – P. 26-27.

57 1392.02.26. - Ce XV. – T. 1. – Nr. 20. – P. 17-18 (ne iš originalo). Originalas – ČB. – Perg. Nr. 236

58 1392.08.05 - KDKV. – Nr. 23. – P. 39.

59 1393.02.06 – Vitoldiana. – Nr. 10. – P. 16-17.

60 1393.04.03 – Vitoldiana. – Nr. 11. – P. 17.

61 1394.02.18 – AUPL. – Nr. 35. – P. 32; CEV. – Nr. 109. – P. 35-36.

62 1395.06.24 – CEV. – Nr. 117. – P. 39-40.

63 1395.02.02 - Vitoldiana. – Nr. 13. – P. 19. Tačiau KDKV pateikia šį dokumentą kaip absoliučiai abejotiną. – Nr. 25. – P. 41-42.

64 1396.07.28 – Urkundenbuch. – T. 4. – Nr. 1422. – P. 130-131.

65 1396.07.17 – CEV. – Nr. 127. - P. 41.

66 1396.05.15 – KDKV. – Nr. 26. – P. 42.

67 Šitoks apibūdinimas yra nebūdingas Vytauto titulatūrai.

68 Teki Naruszewicza IV. 237. – Nr. 89-92. – Pag. 105-108.

69 L o w m i a ñ s k i H. Witold wielki książę litewski. – P. 33. Vytautas Didysis. Antrasis fotografuotas leidimas. – Vilnius, 1988. – P. 27.

70 J o n y n a s I. Vytauto apšaukimas Lietuvos karaliumi. – Vairas. – 1930. – Nr. 11 (toliau – Jonynas I. Vytauto apšaukimas). – P. 124.

71 J o n y n a s I. Vytauto apšaukimas. – P. 126.

15

************************************************************

minimas 1390 m. Vytauto titule. (Lentelė Nr. 1). 1387 m. Jogaila atidavė Skirgailai Polocką.72 Polocko valdovu jį vadina Vytautas 1389 m., prisiekdamas jam brolišką meilę,73 o pats tituluojasi Gardino ir Bresto kunigaikščiu. Visi šie titulai apibūdina Vytautą tik kaip sritinį Lietuvos kunigaikštį, turintį teritorinių valdų, kokių Lietuvoje buvo daug.

Vytauto titulavimasis dux Lithuaniae

Kartais pasitaikantis Vytauto titulas skelbia jį esant tiesiog Lietuvos kunigaikščiu dux Lithuaniae – tai Vytauto kilmės apibrėžimas. Tokį titulą vartojo ir kiti Gediminaičiai. Mums žinomų dokumentų su tokiu titulu yra labai nedaug, jie rašyti lotynų ir vokiečių kalbomis.

Pirmasis mus pasiekęs dokumentas datuojamas 1390 (Lentelė Nr. 1). Jogaila 1385 m. tvirtindamas savo įsipareigojimus taip pat mini … Skirgalone … Vitoldo ducibus Lithvanorum.74 Tačiau mums labiau rūpi paties Vytauto titulavimasis. Vytautas 1394 m. kartu su kitais kunigaikščiais laiduoja už Andrių vartodamas šį titulą. Vėliau šito titulo nesutinkame iki 1401 m.75 Pamečiui 1403 ir 1404 yra keli Vytauto raštai, tiesiogiai susiję su Jogaila. Pirmajame Vytautas pasižada nesudaryti taikos su Vokiečių ir Livonijos Ordinais be Jogailos žinios, o antrajame atnaujina priesaiką Jogailai.76 Vėliau taip tituluojasi kreipdamasis į Prūsijos šlėktą 1410 m.77 Paskutinį kartą šis titulas pasirodo 1415 m. bendrame Jogailos ir Vytauto rašte.78

Šį Vytauto titulą veikiausiai reikėtų sieti su Vytauto titulatūra turinčia teritorinių elementų. Vytautui tapus didžiuoju kunigaikščiu abi šios titulatūros formos palengva užgęsta. Žemių paminėjimo didžiakunigaikštiškoje titulatūroje nesutinkame jau nuo 1396 m., o dux Lithuaniae dar pasitaiko ir po Horodlės (vienas dokumentas).

Tačiau pažvelkime atidžiau - Vytauto titulavimasis šiuo titulu po Vilniaus - Radomo sutarties visuomet yra susijęs su Jogaila: jis atnaujina priesaiką, kartu neigia jiems metamus kaltinimus Konstancos susirinkime (1415 m.). Savo korespondencijoje, nesusijusioje su Lenkijos karaliumi, šio titulo Vytautas nevartoja. Net ir savo antspaudą, kurio legenda rašo S Witoldi ducis lithvanie jau nuo 1401 m. jis naudojasi tik kaip kontrasignetą.79

Galėtume daryti išvadą, jog dux Lithuaniae, kaip ir teritoriniai elementai, Vytauto titulatūroje buvo naudojami tol, kol valdoviškosios kilmės – Gediminaičių dinastijos atstovo – pabrėžimas tebuvo vienintelis Vytauto turėtas statusas. Jam tapus didžiuoju kunigaikščiu šie reliktai pamažu išnyksta. 1410 m. kreipimęsi į Prūsijos šlėktą Vytauto titulas Alexander andirs Witowd von gotis gnaden czu Littauwen veikiausiai tėra trumpinys ar raštininko klaida. Kartais pasitaiko dar lakoniškesnis trumpinys, kaip

72 Ce XV. – T. 1. – Nr. 9. – P. 9-10.

73 CEV. – Nr. 53. – P. 18.

74 Ce XV. – T. 1. – Nr. 1. – P. 4-5.

75 1401 metais datuojami du Vytauto dokumentai, kuriuose jis tituluojasi – Aleksandru kitaip Vytautu iš Dievo malonės Lietuvos kunigaikščiu (Alexander alias Wytowdus dei gracia dux Littwanie etc.). Pirmuoju dokumentu Vytautas priesiekia Vilniaus – Radomo sutartyje, antruoju - skundžiasi dėl Vokiečių ordino. – CEV. – Nr. 233, 238. – P. 71-73, 75-76.

76 Alexander alais Witawdus dei gracia dux Littwanie etc.1403 m. dokumentas – CEV. – Nr. 268. – P. 92-93. 1404 m. dokumentas publikuotas – Ibid. – Nr. 202. – P. 107.

77 CEV. – Nr. 459. – P. 214.

78 …Wladislaus dei graciai rex Polonie Litwanieque princeps supremus et heres Russie etc. et Allexander alias Witowdus dux Liwanie. – CEV. – Nr. 651. – P. 331-333.

79 S e m k o w i c z Wł. Sfragistyka Witolda. – P. 11. Dzialinskis šio antspaudo Kielisinskio piešinį patiekia Lentelėje Nr.2 – Zbior praw litewskich.

16

************************************************************

antai Alexander etc. Witoldus etc.80 ar tiesiog Alexander etc.81

Vytauto padėtis pasikeičia 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravos sutartimi. Jogaila Vytautui grąžina tėvoniją ir oficialiai pripažįsta jį savo vietininkų (neoficialiai užleidžia jam Lietuvos sostą).82 Skirgaila turėjo būti pašalintas iš etnografinės Lietuvos, jam buvo paliktas Polockas ir pažadėta Kijevo kunigaikštija.

Vytautas, tapdamas Jogailos vietininku Lietuvoje prisiekia Jadvygai ir Lenkijos karūnai ištikimybe.83 Pagrindinis Astravos sutarties padarinys – atskiros Lietuvos valdovo institucijos atkūrimas. Jogaila išsaugojo savo tėvoninių teisių prioritetą Lietuvoje, tačiau atsirado vietinis Lietuvos dinastas, kurio teisės, tuo metu buvo apibrėžtos vietininko statusu.84 Prisiekdamas ištikimybę, Vytautas jau įrašo į savo titulą šalia Lucko ir Trakus (Lentelė Nr. 1). Tokią pačią titulatūrą vartoja ir jo žmona.

Tokio pobūdžio titulatūra, nurodanti Vytauto kilmę ir mininti jo valdomas teritorijas, būdinga visam laikotarpiui iki 1396 m. Dar ir didžiakunigaikštiškoje Vytauto lotyniškoje titulatūroje 1396 m. išlieka, kaip reliktai, žemių paminėjimas (Trakų ir Lucko – Lentelė Nr.1). Ši titulatūra savo sandara primena Vytauto titulą Astravos sutartyje, tik vietoj dux jis dabar naudoja magnus dux. Nederėtų pamiršti, jog šios žemės yra ne kas kita, o Vytauto tėvonijos centras Trakai ir Voluinės dalis – Lucko žemė. Galutinai Vytautas pajungė Voluinę po Astravos sutarties, numalšinęs Liubarto sūnaus Fiodoro pasipriešinimą.85

Pirmą kartą šiuo laikotarpiu didžiuoju kunigaikščiu Vytautas tituluojasi 1392 m. Tai Vytauto rusiškas raštas vaivadoms ir tijūnams, nurodantis paklusti atvykstantiems krikštytojams (Lentelė Nr. 1). Pirmasis mums žinomas vokiškas dokumentas su didžiakunigaikštiška titulatūra datuojamas 1395 m. birželio 24 d. (Lentelė Nr. 1.).

Tiek rusiškai, tiek vokiškai rašyti dokumentai apibūdina Vytautą kaip didįjį Lietuvos kunigaikštį, neminint jam priklausančių žemių suminėjimo. Dar viena naujovė atsiranda 1395 m., kuomet Vytautas dovanojimo rašte Vilniaus katedrai, atrodytų “pasiskolina” Jogailos titulavimąsi aukščiausiuoju valdovu - princeps supremus. Tačiau vertėtų pažymėti, jog šis dokumentas yra pateikiamas kaip abejotinas.

Apibendrindami galime teigti, jog Lietuvos valdovas iki Krėvos sutarties buvo vadinamas gana įvairiai. Tačiau vis tiek Lietuvos valdovo titulas visada buvo viršesnis nei kitų valdančiosios dinastijos kunigaikščių. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, lietuviškoji tituluotė buvo

80 1405 – Vytautas prisiekia, kad visos žemės, tiek tėvoninės, tiek ir gautos (kaip Smolenksas) po jo mirties grįš Jogailai. – AUPL. – Nr. 47, 48. – P. 49, 50. Originalas nežinomas. Vytauto raštas Tartu vyskupui – CEV. – Nr. 724. - P. 383-384; 1422.09.29(?) Vytauto dovanojimo raštas - Vitoldiana. – Nr. 98. – P. 91-92.

81 1415.07.03 Vytauto raštas Didžiajam magistrui – CEV. – Nr. 638. – P. 321; Urkundenbuch. –

T.5. – Nr. 2011. – P. 63-64. 1424 [12. pab.] Vytauto raštas imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui - Urkundenbuch. – T. 7. – Nr. 226, 227 – P. 157-158, 158. 1427 pab. – Vytauto kreipimasis į Karūnos tarybą karalienės Sofijos vardu, kad netikėtų jai skelbiamais kaltinimais. – Vitoldiana. – Nr. 208. – P. 187.

82 Kaip rašo H. Łowmianski – grąžinant Vytautui Trakus, Jogailai nebuvo prasmės negrąžinti Vilniaus, nes jokia jėga Vytauto, jau valdančio Trakus, nebūtų sulaikiusi jį užimti. – Ł o w m i a n s k i H. Witold wielki książe litewski. – P. 35. Apie Astravos sutartį plačiau - B a r d a c h J. Krewo i Liublin. – P. 594; L e w i c k i A. Kiedy Witold zostal wielkim księciem Litwy? // Kwartalnik Historyczny. – Rocznik 3. – Seszyt 1 (1894). – Lwów, 1894. – P. 426; J o n y n a s I. Vytauto apšaukimas. – P. 140. I v i n s k i s Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius, 1991 (toliau Ivinskis Z. Lietuvos istorija). – P. 309; J u č a s M. Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos. Vilnius, 1970. – P. 25.

83 AUPL. – Nr. 26. – P. 26-27. Tokią pat priesaiką davė ir Vytauto žmona, Ona – Ibid. – Nr. 30. – P. 27. Originalai – ČB. – Perg. Nr. 233 ir 234.

84 G u d a v i č i u s E. Vytautas kaip Europos dinastas. – P. 68.

85 Vytautas Didysis. – P. 47.

17

************************************************************

sujungta su Lenkijos karaliaus titulu, bet neprarado Lietuvos valdovo titulatūros bruožų, susiformavusių ikiunijiniu laikotarpiu – viršenybės pabrėžimo ir Rusijos žemių atstovavimo.

Vietinio Lietuvos monarcho titulatūros formavimasis buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos tėvoninio monarcho Jogailos titulatūra, nubrėžusia viršutinę ribą – aukščiausiasis valdovas.

Pirmieji titulai apibūdina Vytautą kaip sritinį kunigaikštį su teritorinėmis valdomis. Atgavus tėvoniją po Astravos sutarties jo titulas supanašėja su Kęstučio titulu – Trakai sugrįžta į Kęstutaičių dinastijos rankas ir titulatūrą. Nors formaliai Jogaila Astravos sutartimi ir nesuteikė Vytautui didžiojo kunigaikščio titulo, tačiau pastarojo savarankiška ir sėkminga politika leido jam jaustis vienvaldžiu Lietuvos monarchu.

Tvarkydamas vidaus reikalus, Vytautas nesibodėjo tituluotis didžiuoju kunigaikščiu rusiškuose raštuose (Lentelė Nr. 1). Didėjant Vytauto galiai jis perkelia didžiakunigaikštišką titulą ir į vokiškąją titulatūrą. Juk 1396 m. sudarytos paliaubos su Ordinu, vėliau preliminarinė taika Gardine, o Salyno suvažiavime Vytautas net buvo pavadintas karaliumi. Tačiau rusų kalba rašyti aktai yra skirti tik vietiniam naudojimui, o diplomatiniams santykiams su Vakarais buvo naudojama daugiausia lotynų kalba.

Jau Gedimino laiškai rašyti popiežiui, domininkonų ir pranciškonų ordinų viršininkams ir Hanzos miestams buvo rašyti lotyniškai.86 Ryšiams su Vokiečių ir Livonijos ordinais buvo naudojama ir vokiečių kalba. Tačiau santykiai su Ordinu tai tik vienas siauras kanalas su užsieniu. Todėl ir Vytauto titulavimasis didžiuoju vokiškuose aktuose yra skirtas tik santykiams su Ordinu. Visos sutartys, oficialūs aktai ar tarptautinės sutartys buvo sudaromos lotynų kalba.

Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių antspaudų legendos taip pat rašomos lotyniškai. Lotynų kalba – tai aukščiausio diplomatinio lygio kalba. Todėl lotyniškas Vytauto dokumentas, kuriame jis tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu 1396 m. yra ypač svarbus. Šiuo aktu, galime teigti, Vytautas pirmą kartą oficialiai tituluojasi didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.

Iki 1396 m. Vytautas laikėsi Astravos sutarties jam suteikto statuso, o nuo 1396 m. jis peržengė Astravos sutarties jam nustatytas ribas. Jo politinės aspiracijos ir turima reali valdžia įgauna naują pavidalą, išreikštą savarankiško Lietuvos valdovo – didžiojo kunigaikščio titulu.

86 Gedimino laiškai. – Vilnius, 1966. – Nr. 3, 4, 5, 6. – P. 29-35, 37-45, 47-51, 51-57, etc.

18

*************************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. - XV a. viduryje

Parašytas: 19 Lap 2010 17:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. - XV a. viduryje

http://www.lis.if.vu.lt/index62b8.html? ... asKiekis=1

Skurvydaitė Loreta

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7

Lietuvos valdovo titulatūra baigė formuotis sunkiausiu – pradiniu unijos su Lenkija – laikotarpiu, kai aneksinės Lenkijos užmačios reiškėsi ypač atvirai ir aštriai. Keli XIV a. pabaigos – XV a. pirmojo trečdalio unijos aktai, žymintys Lietuvos valdovo institucijos (institucijų) valdžios turinio raišką ir raidą, suskirsto šią koliziją atskirais etapais. Visa tai matyti diplomatikoje ir sfagistikoje.

Į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka. Tačiau XV a. ketvirtasis dešimtmetis, kai Lenkijos padėtis kovų dėl Vytauto „paveldėjimo“ draskomos Lietuvos atžvilgiu pasidarė dominuojanti, sukomplikavo Lietuvos valdovo poziciją tiek suverenios valdžios, tiek dėl titulo. Žygimanto Kęstutaičio sfragistika ir titulatūra šiuo požiūriu yra tarsi lakmuso popierėlis, liudijantis Lietuvos valdovo institucijos teisinio įtvirtinimo (Europos leno teisės požiūriu) susidūrimą su Lenkijos politikos siekiais.

Titulas ir valdžia

Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi „Magnus Dux Lythwaniae, Russiae, etc.“1 Valstybė, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis esąs, tame pačiame akte vadinama Magnus Ducatus Lithuaniae et Russiae. Lietuva čia apibrėžiama ne geografine, o politine (valstybine) prasme. Ir jos aukščiausias valdovas yra didysis kunigaikštis. Vadinasi, norint tapti LDK valdovu, reikėjo tapti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ir atvirkščiai, norint būti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, reikėjo būti LDK monarchu. Tas pats ryšys kaip karalius ir karalystė, imperatorius ir imperija. Tačiau Lietuvos valstybės ir jos valdovo titulatūros raida buvo gana sudėtingas procesas, kuriame dėl įvairių asmenų politinių aspiracijų ir Lietuvos geopolitinės padėties ši, atrodo, logiška formulė dažnai pasirodydavo esanti netiksli.

Taigi Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi Lietuvos valdovu – didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau jis ne pirmasis Lietuvos valdovas, turėjęs šį titulą. „Autorinės“ šio titulo teisės veikiausiai priklausytų Vytautui. Pasak lenkų istoriko J. Adamuso, būtent toks Lietuvos valdovo titulas suformuotas Vytauto valdymo pabaigoje. Prieš tai titulą „didysis kunigaikštis“ vartojo ne vienas kunigaikštis. Tačiau tai esą nebuvo politinės valdžios deklaracija ar oficialus valdovo titulas. Šis faktas tiesiog liudijąs, kad tiek valdovo, tiek valstybės titulas buvo nenusistovėjęs.2

18

*************************************************************

Vytauto titulatūros įvairovė išties galėtų patvirtinti šį J. Adamuso teiginį. Kita vertus, juk šiuo periodu formavosi ne tik Lietuvos valdovo, bet ir Lietuvos valstybės titulas. O tai jau verčia atidžiau pažvelgti į šį nuolat viršenybę pabrėžiantį Vytauto titulą ir analizuoti ne tik titulatūros nesusiklostymo, bet galimos politinės manifestacijos požiūriu. Ar iš tiesų jo titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu tebuvo tik noras išsiskirti iš kitų Jogailai pavaldžių Lietuvos kunigaikščių, o ne siekis užimti Jogailos vietą Lietuvoje, kaip apibendrina J. Adamusas3? Jei taip, tai kyla klausimas, kam reikalingas vieno kunigaikščio mėginimas išsiskirti iš kitų, jei tuo nesiekiama suteikti jokio valdžios turinio ir, kita vertus, kai valdžios turinys užpildo naudojamą titulą.

Vytautas

Vytautas politinę karjerą pradėjo, vartodamas titulą Ducis Vitavte4, – t. y. kunigaikštis kilme, bet neturintis teritorinės valdos. Dėl politinių manevrų bei didelių aspiracijų Vytauto titulatūra greitai kito. Astravos sutartimi atgavęs tėvoniją ir tapęs oficialiu Jogailos vietininku Lietuvoje, Vytautas vadinosi Witowdus Dei gratia dux Lithuaniae dominus Trocensis, Luszensis etc.5

1401 m. Vilniaus–Radomo sutartyje Jogailai pripažinus Vytautą didžiuoju kunigaikščiu ir paskyrus jį valdyti Lietuvą iki gyvos galvos, Vytautas vis dar tituluojasi Alexander alias Wytowdus Dei gratia dux Littwaniae etc.6 Jogaila Lietuvos bajorų atsakomajame rašte vadinamas Wladislaum regem Poloniae, supremum principem Litwaniae, haeredem Russiae.7

1413 m. Horodlės sutartyje Jogaila suteikia Vytautui, kaip didžiajam kunigaikščiui, įpėdinystės teises LDK ir Vytautas šioje sutartyje jau tituluojamas Allexander alias Wytowdus magnus dux Littwaniae necnon terrarum Russiae dominus et haeres etc.8 Abu valdovai – Vytautas ir Jogaila – prie šios sutarties prikabina savo majestotinius antspaudus. Toliau šis Vytauto titulas iš esmės nesikeičia.

Vilniaus–Radomo ir Horodlės aktai Lietuvos valdovo titulo nekeičia. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, šiuo atveju Vytauto ir Jogailos, santykis lieka tas pats – Jogaila vadinamas aukščiausiuoju, Vytautas didžiuoju. Bet Horodlės aktu patvirtinus Vytauto įpėdinystės teises, paveldimas ir didžiojo kunigaikščio titulas.

Tačiau ar tik šios sutartys ir diplomatinis Lietuvos valdovo, o kartu ir pačios Lietuvos, pripažinimas leido Vytautui tituluotis didžiuoju. Atidžiau peržiūrėję Vytauto aktus, pastebėsime, jog didžiakunigaikštišką titulą Vytautas pradėjo vartoti jau seniau, t. y. prieš Jogailos jam suteiktus įgaliojimus ir pripažinimus.

1384 m. sausio 30 d. Vytautas pasiduoda ordino globai ir Karaliaučiuje pasirašo aktą, kuriame tituluojasi Wigand von gotes gnaden hercoge czu Tracken.9 Šio dokumento originalas nėra išlikęs, tačiau jo, taip pat ir Vytauto, antspaudo aprašymą mes randame Didžiojo magistro 1393 m. transumpte.10 Prie Krėvos unijos akto Vytautas „prikabino“ antspaudą su tokiu pat titulu.11 Kaip žinome, tuo metu Vytautas Trakų kunigaikštystės nevaldė – tebuvo tik Jogailos pažadai grąžinti jam tėvoniją, todėl šio titulo vartojimas veikiausiai buvo jo politinių pretenzijų išraiška.12 Tačiau tuo metu Vytautas negalėjo paremti savo titulo jokia realia valdžia. Pirmą kartą Jogaila jam pripažįsta valdžią Lietuvoje Astravos sutarti-

19

************************************************************

mi ir skiria jį Lietuvos valdytoju. Bet Vytautas, atrodo, skirtingai suprato jam skirtos valdžios turinį, ką liudija ir šio turinio išraiška jo titulatūroje. 1393 m. Tverės kunigaikštis prisiekia ištikimybę Vytautui ir vadina jį Welikim kniaziem Witowtom Litowskim i mnohich Russkich zeml Hosudarem.13 Tiesa, Tvėrės kunigaikštis taip pat tituluojasi Welikij, tačiau Vytautą jis vadina Svoim hospodinom i diedom. Vadinasi, viršenybė pripažįstama.

1396 m. Vytautas duoda Fiodorui Danilovičiui Astravą ir jai priklausančias apнlшnkes, tituluodamas My welykij kniaz Witowt.14 Didžiojo kunigaikščio titulą matome ir Vytauto vokiškai rašytuose aktuose15. Susirašinėdamas su Ordinu iki Horodlės unijos Vytautą dažniausiai titulavosi Allexander andirs Wytowd von gotis gnaden grosforst czu Litthowen unde czu Rwsen etc.16

Didysis Magistras Vytautas dažniausiai vadina duce Witoldo,17 tačiau pasitaiko ir didžiojo kunigaikščio titulas.18 Kartais titulai būdavo net įspūdingesni. Dovanojimo akte Vilniaus katedrai, išleistame 1395 vasario 2 d., Vytautas tituluojasi Nos Allexandrer alias Vitowdus Dei gracia princeps supremus Lythuane etc.19

Tačiau pasirašydamas dokumentus kartu su Jogaila, Vytautas išlikdavo santūrus Wladislaus Dei gracia rex Polonie Lithuanieque princeps supremus et heres Russie et cetera et Allexander alias Witowdus eadem gracia dux Lithuanie dominusque Trocensis.20 Jo paties leidžiami aktai įvairiomis kalbomis teigė jį esant didįjį kunigaikštį. Nuo 1411 m. šis titulas ima įsigalėti ir visuose dokumentuose: nuo 1412 m. esama šio titulo.

1411 m. datuojamas ir pirmasis Vytauto ir Jogailos dokumentas, kuriame Vytautas vartoja šį titulą.21 O 1412 m. Vytautas vartoja majestotinį antspaudą, kurio legendoje tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu.22 Vadinasi, Vytautas pats tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu, taip į jį kreipiamasi. Tačiau šis titulas vartojamas pagal taisykles.

Santykiuose su Lenkija vartojamas Lenkijos karaliaus patvirtintas titulas, o su kitais subjektais – šio pripažinimo nepaisoma. Šie dėsningumai leidžia manyti, kad Vytauto titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu buvo jo politinės programos, kurios kvintesencija turėjo tapti karaliaus karūna, dalis. Vytautas kūrė ne tik Lietuvos valdovo, bet ir Lietuvos valstybės titulą. Tai, kad ši programa nebuvo iki galo įgyvendinta, karūna nepasiekta, jokiu būdu nepaneigia jos egzistavimo.

Kaip mes galėtume apibendrinti šią trumpą Vytauto titulatūros apžvalgą? Titulatūros gausa patvirtina J. Adamuso teiginį, jog pastaroji dar nebuvo galutinai susiformavusi. Vytauto vyresniškumo akcentavimas buvo visos Vytauto politinės programos dalis. Todėl J. Adamuso teiginys, kad titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu neturėjo politinės manifestacijos atspalvio, netikslus. Kurdamas didžiojo kunigaikščio titulą, Vytautas tuo pat metu kūrė ir didžiąją kunigaikštystę. Tik Vytauto turėta reali valdžia Lietuvoje leido jam išsikovoti ar tiksliau suteikti sau didžiojo kunigaikščio titulą, t. y. remdamasis faktine valdžia, jis galėjo tituluotis, o vėliau ir gauti šio titulo patvirtinimus iš Jogailos. Galutinis Vytauto programos tikslas – karūna, liko neįgyvendintas.

Kaip klostosi reikalai LDK po Vytauto mirties? Koks vaidmuo skiriamas valdžiai ir titului kovojant dėl Vytauto palikimo – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

20

*************************************************************

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7

Žygimantas Kęstutaitis

Švitrigailos paskyrimas didžiuoju kunigaikščiu, vėliau jo nuvertimas ir Žygimanto Kęstutaičio patvirtinimas vėl įtraukia Lietuvą į vidaus nesutarimus. Abu pretendentai siekia valdžios, tačiau nuo šiol (nepamirškime!) valdžia reprezentuojama konkretaus titulo.

Iškilminga Lenkijos pasiuntinybė, vadovaujama Zbignevo Olesnickio, 1432 metų spalio pradžioje atvyksta iš Liublino į Vilnių. Ji turi įgaliojimą išrinkti Žygimantą Kęstutaitį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu arba „sutikti su jau esamu išrinkimu“23. Lenkijos karaliaus įgaliotiniai pasirašo su Žygimantu Kęstutaičiu Gardino sutartį 1432 metų spalio 15 dieną.24

Žygimantas Kęstutaitis įgyja didžiojo kunigaikščio titulą ir valdžią, bet negauna karaliaus patvirtinimo. Tai įvyksta tik 1433 sausio 3 dieną. Krokuvoje Jogaila pasirašo aktą, patvirtinantį Gardino sutartį, taigi ir visus Žygimanto Kęstutaičio įgaliojimus.25 Vėliau Žygimantas Kęstutaitis net keturis kartus patvirtina savo ištikimybę Lenkijos karūnai ir Jogailai, o po jo mirties Vladislovui Varniečiui (1433 m. sausio 20 d. Trakuose, 1434 m. vasario 27 d. Gardine, 1437 m. gruodžio 6 d. Gardine ir 1439 m. spalio 31 d. Trakuose).26 Taigi didžiakunigaikštiško titulo tęstinumas neabejotinas.

Šias sutartis galima traktuoti kaip bandymą sunorminti Lenkijos ir LDK santykius, gerokai pašlijusius valdant Švitrigailai arba kaip lenkų nepasitikėjimą Žygimantu Kęstutaičiu.27 Su lenkų parama Žygimantas Kęstutaitis gauna didžiojo kunigaikščio titulą ir tampa Lenkijos karūnos ir Lenkijos karaliaus lėnininku. Gardino sutartimi Žygimantas Kęstutaitis gauna valdyti Lietuvą tokiomis pat sąlygomis, kaip ją valdė Vytautas, o po Žygimanto Kęstutaičio mirties Lietuva turi grįžti Jogailai ir jo įpėdiniams.

Du su puse mėnesio Žygimantas Kęstutaitis turėjo laukti, kol Jogaila patvirtins šią sutartį ir jo paskyrimą didžiuoju kunigaikščiu. Nepaisant to, Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi Sigismundus Dei gratia Magnus Dux Lythwaniae, Russiae etc.28

Atrodytų, kad Žygimantas Kęstutaitis netampa didžiuoju kunigaikščiu Gardino sutartimi, bet pasirašo Gardino sutartį kaip Lietuvos didysis kunigaikštis. Juk ne veltui Lenkijos pasiuntiniams suteiktuose įgaliojimuose yra frazė „sutikti su esamu paskyrimu“.29

Ar ši smulkmena leidžia mums daryti išvadą, jog Žygimantas Kęstutaitis ir be Lenkijos karaliaus Jogailos patvirtinimo jaučiasi esąs grynateisis Lietuvos didysis kunigaikštis, toks pat, koks jautėsi Vytautas ir Švitrigaila. Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu dar prieš lenkų delegacijos atvykimą.

Dviejose gudiškose privilegijose (abi datuotos 1432 rugsėjo 23 dieną) jis save vadina šiuo titulu. Pirmoji privilegija atleidžia visam laikui Vilniaus miestiečius – lenkus ir rusus – nuo muitų ar kitų rinkliavų visoje LDK.30

Antroji privilegija, kurioje kunigaikštis tituluojasi ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Žemaitijos bei kitų žemių didžiuoju kunigaikščiu, naujai suteikia Vilniaus miestui Magdeburgo teises pagal Krokuvos miesto pavyzdį.31 Kitą dieną, t. y. rugsėjo 24, Žygimantas Kęstutaitis už mirusio brolio Vytauto vėlę dovanoja pranciškonų vienuolynui Vilniuje tris karčemas ir šiame lotyniškame akte tituluojasi Sigismundus Dei gratia magnus dux Lithwaniae, Russiaeque etc.32 Beje, visi šie dokumentai išleisti Trakuose, o ne Vilniuje, kuris, kaip ži-

21

*************************************************************

nome, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidavimo vieta. Be to, prie Gardino sutarties prikabinto Žygimanto Kęstutaičio antspaudo legenda taip pat skelbia jį esant didžiuoju kunigaikščiu.33

Rugsėjo 30 d. lenkų delegacija gauna įgaliojimus Liubline, spalio 15 d. jau yra Žygimanto antspaudas su didžiojo kunigaikščio titulu. Galėtume teigti, jog antspaudas buvo paruoštas iš anksto. Tai patvirtina ir J. Dlugošo žinia apie M. Zarembos misiją, kurios metu turėjo būti paruoštas perversmas.34 Tiesa, kol kas tai ne majestotinis antspaudas – jis atsiranda vėliau (apie 1433–1434 m.).35

Tačiau legenda reprezentuoja didįjį kunigaikštį. Panašų antspaudą (su Vytimi ir didžiojo kunigaikščio titulu) naudojo ir Vytautas, tačiau jau turėdamas majestotinį antspaudą (1418–1430 m.).36 1432 m. spalio 18 d. Mykolas Žygimanto Kęstutaičio sūnus prisiekia Lenkijos karūnai ir Jogailai ir pasižada, jog nesieks didžiojo kunigaikščio titulo.37

Priesaikos tekste akcentuojama, jog jis yra didžiojo kunigaikščio sūnus Nos Michael natus magnifici principis domini Sigismundi magni ducis Lithwaniae et Russiae, dux Lithwaniae.38 Tokį patį titulą matome ir Mykolo antspaude, prikabintame prie 1433 sausio 20 d. Žygimanto Kęstutaičio priesaikos · michaelis · fily · magni · ducis · lytwanie.39

Titulas kovoje dėl valdžios pripažinimo

Didžiakunigaikštiškos valdžios akcentavimas Žygimantui Kęstutaičiui nebuvo vien tuščias puikavimasis. Juk valdžią atgauti siekė ir nuverstas Švitrigaila. Kartu, atrodytų, jis turėjo siekti atgauti ir didžiojo kunigaikščio titulą, kuris reprezentavo tą valdžią. Tačiau ar iš tiesų taip viskas vyko?

Ordino diplomatas Liudvikas Lansee, rašydamas laišką iš Lietuvos Livonijos magistrui 1432 rugsėjį, taip apibūdina prieštaringą situaciją po perversmo: ... das hertczog Segemunt, der nuwe grosforste, ... der alde grosforste hertczog Swedirgal.40

Juk iš tiesų buvo ir „senasis“ didysis kunigaikštis, kuris net neketino atsisakyti savo titulo ir siekė atgauti valdžią, ir „naujasis“ didysis kunigaikštis, kuris, remdamasis savo teisėtu valdovo titulu, siekė apginti savo valdžią Lietuvoje.

Švitrigailos nepalenkė nė Ašmenos įvykiai, kuriuos aprašydamas Livonijos magistrui, jis tituluojasi Switrigall Dei gracia magnus dux Lithuanie, Russie etc.41, nei Pabaisko kautynės ir pralaimėjimas – jos dar vadinamos Ukmergės ir Šventosios kautynėmis,42 – po kurio prašydamas pagalbos jis vadina save Boleslaus alias Swidrigal Dei gracia magnus dux Litwanie terrarumque Russie etc.43

„Senasis“ didysis kunigaikštis ne tik pats taip titulavosi – taip į jį kreipėsi ir Ordino atstovai. Šitaip savo susirašinėjime jį tituluoja Livonijos magistras ir Didysis magistras.44 Ir nors 1433 gruodžio 15 dieną Ordinas pasirašo Lenčisos sutartį su Lenkija ir pažada ...ducem Switrigal deserere et dimittere temporibus perpetuis, ...ir tituluoja ...dominus Sigismundus magnus dux Lithwanie,...45

1435 metais Livonijos magistras, rašydamas Didžiajam magistrui, vėl kalba apie ...groesfurste herczoge Switrigaill...46 Pats Žygimantas Kęstutaitis Didžiojo magistro pasiuntiniui Hansui Balgai sako, jog Livonijos magistras jam net kunigaikščio titulo nepripažįsta.47 Veikiausiai turimas galvoje didžiojo kunigaikščio titulas.

Didysis magistras ir Livonijos magistras tituluodami Švitrigailą didžiuoju kunigaikščiu neabejotinai siekė savo tikslų – su jo pa-

22

************************************************************

galba suardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą. Tačiau savo užmačioms įgyvendinti jie naudojasi ne eiliniu kandidatu, o tuo, kuris tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu, t. y. lyg ir teisėtu pretendentu. Vadinasi, kovos tikslas yra valdyti Lietuvą, o pagrindinė priemonė didžiojo kunigaikščio titulas. Sąjungininkai, rėmėjai ar priešininkai šių pagrindinių principų nekeičia ir neginčija. Kiekviena iš šalių siekia savo tikslų.

Didysis magistras, Livonijos magistras ir Švitrigaila – tai viena iš konflikto ašių, Lenkija, reikalaujanti atnaujinti Gardino pasižadėjimus, formuoja kitą ašį. Susikirtimo taškas – Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Lenkijai Žygimanto Kęstutaičio buvimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu yra mažesnis blogis nei Švitrigailos grįžimas į didžiakunigaikštišką sostą.

Gardino sutartimi Lenkija užsitikrino, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas liktų Jogailai ir jo įpėdiniams, tuo tarpu Švitrigaila, būdamas didysis kunigaikštis, tam priešinosi. Ordinui Švitrigailos kandidatūra teikė galimybę suardyti Lenkijos–Lietuvos sąjungą.

Švitrigaila, Didžiojo magistro žodžiais, yra didysis kunigaikštis – grosfurste, o Žygimantą Kęstutaitį į šią padėtį „iškėlę“ lietuviai, susidraugavę su lenkais, herczog Sigmund mitsampt den Littawen, die en von eynen grosfursten haben ufgenwurffen, sich mit den Polan gefrund.48 Tiesiogiai ir netiesiogiai palaikomas Ordino bei imperatoriaus, Švitrigaila atkakliai laikosi titulo Magnus Dux.

Tačiau po Pabaisko kautynių Švitrigailos ir ordino sąjunga ima irti. Vyriausiasis ordino magistras Paulius Rusdorfas 1435 gruodžio 31 d. pasirašo Bresto taiką, kurioje pasižada Lenkijai apleisti Švitrigailą. Tai jis daro ne tik savo, bet ir dviejų ordino šakų – Vokietijos ir Livonijos – vardu. Įdomu tai, kad vyriausiasis magistras pasižada neremti jokio kito Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir pripažinti didžiuoju kunigaikščiu tik tą, kuris bus išrinktas pritariant Lenkijai ir Lenkijos karaliui.49 Vokiečių ordino magistro priekaištai ir imperatoriaus raginimai nepasirašyti šios sutarties nieko nepakeitė.

Švitrigaila pamažu netenka valdžios Lietuvoje – Žygimantas Kęstutaitis užima Vitebską, Smolenską, Polocką, Švitrigailos didžiojo kunigaikščio titulą atsisako pripažinti ir jo sąjungininkai. Nuversto kunigaikščio tolesnis titulavimasis didžiuoju netenka atramos – vidinės ir išorinės. Visa tai verčia Švitrigailą atsisukti į Lenkiją ir pagaliau 1437 m. jis pasiduoda Lenkijos karūnai ir gauna valdyti Lucką. Tačiau susitaikymo rašte Švitrigaila vis dar tituluojasi Boleslaus alias Switrigal Dei gratia magnus dux Lithwaniae, terrarum Russiae etc.50

Tuo metu Žygimantas Kęstutaitis toliau stiprina savo valdžią. Jo veiksmuose galima įžvelgti suverenaus valdovo aspiracijų. Žygimantas Kęstutaitis funduodamas ar patvirtindamas fundacijas dažniausiai remiasi tik savo – didžiojo kunigaikščio – vardu, o ne Jogailos, Lenkijos karaliaus, autoritetu.

Štai 1433 m. Jonas Goštautas, Geranainių valdytojas, su Jogailos ir Žygimanto Kęstutaičio valia užrašo žemę Vilniaus kapitulai,51 o 1437 metais Petras Račko Storševičius funduoja bažnyčią tik Žygimanto Kęstutaičio valia ...ex consensu serenissimi principis et domini Sigismundi Dei gracia magni ducis Lithphanie, Russie, etc...52 Žygimantas Kęstutaitis dovanojimų ir fundacijų dokumentuose neretai tituluojasi Sigismundus Dei gratia magnus dux Lituanie, Samagitie Russieque dominus et heres

23

*************************************************************

etc. (pabraukta mano – L. S.).53 Tai gali būti atsitiktinis Žemaitijos paminėjimas arba sąmoningas siekimas demonstruoti didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK teritorijoje kaip priešpriešą Švitrigailai, kurį labiau rėmė gudiškos teritorijos.54

Kartu pasitaiko ir trumpesnis titulas – be Žemaitijos paminėjimo. Mykolas Žygimantas 1435 m. savo žmonai Eufemijai užrašo žemes, kurios po jos mirties turi grįžti Lietuvai, bet ne Lenkijai,55 1437 m. jis funduoja parapijinę bažnyčią savo žemėje ir daro tai tik su didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio žinia,56 o 1439 m. net ir be didžiojo kunigaikščio valios funduoja bažnyčią Slucke.57

Žygimanto Kęstutaičio tolimas nuo Lenkijos ypač matyti iš jo bandymo sudaryti koaliciją su imperatoriumi Albrechtu II.58 1439 metais Žygimantas Kęstutaitis rašo laišką Albrechtui II. Jame teigia, jog netiesa, kad LDK priklauso lenkams, kaip jie skelbia. Valdžią jis gavęs iš Dievo ir protėvių pagal paveldėjimą po Vytauto mirties. Gavo valdžią teisėtu būdu ir nieko nebijąs.59

Panaši mintis jau buvo nuskambėjusi iš Vytauto lūpų: lietuviai visuomet laisvi buvo, ir jų žemė lenkams nepriklauso... freye herren gewest ... dye land ny kejnen Polan hetten gehort...60 Tačiau netikėta Albrechto II mirtis nutraukė visus Žygimanto Kęstutaičio planus ir 1439 m. spalio 31 d. jam nieko neliko, kaip atsigręžti į Lenkiją ir patvirtinti savo 1434 m. Gardino sutartį.61 Beje, panašų manevrą buvo padaręs ir Vytautas po Vorkslo pralaimėjimo pasirašydamas Vilniaus–Radomo sutartį.62

Tačiau Vytauto siekiui dar buvo laiko skleistis – Žygimanto Kęstutaičio programos galutinis suformulavimas buvo nutrauktas 1440 m. kovo 20 d. sąmokslu.

Išvados

Lietuvos valdovo titulatūra formavosi itin sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Tai buvo Vytauto įsitvirtinimo valdžioje laikotarpis.

Vytautas, kurdamas Lietuvos valstybę, sukuria ir Lietuvos valdovo titulą. Titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu pounijiniu laikotarpiu nebuvo vien Lietuvos valdovo titulo nesusiklostymo padarinys. Šio titulo vartojimas raštuose, skirtuose įvairiems subjektams, leidžia manyti, jog didžiojo kunigaikščio titulas buvo Vytauto politinės programos, kurios kvintesencija turėjo tapti karaliaus karūna, dalis.

Lietuvos valdovo pozicija tiek suverenios valdžios, tiek titulo atžvilgiu komplikuojasi kovų dėl Vytauto palikimo laikotarpiu. Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas automatiškai negarantavo Lietuvos valdovo valdžios turinio. Tapti Lietuvos valdovu be didžiojo kunigaikščio titulo pripažinimo nebuvo galima.

Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo; titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą. Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis, turėję (paveldėję) šį jau sukurtą titulą, siekė vienas susigrąžinti, o kitas sustiprinti savo valdžią Lietuvoje. Vytauto turėta valdžia leido jam įtvirtinti titulą. Žygimantas Kęstutaitis, remdamasis titulu, deklaravo valdžią Lietuvoje.

Galėtume teigti, jog didžiojo kunigaikščio titulas, be abejo, tampa Lietuvos politinio gyvenimo suvokta realija ir valdovai juo naudojasi kaip politikos priemone.

24

*************************************************************

Nuorodos

1 Akta Unji Polski z Litwą 1385–1791. Wydali St. Kutrzeba i Wł. Semkowicz. Kraków, 1932 (toliau AUPL). Nr. 55. P. 79.

2 Adamus J. O tytule panującego i państwa litewskiego parę spostrzeźeń // Kwartalnik Historyczny. Lwów, 1930. Rocznik XLIV. T. 1. Zeszyt 3. P. 327.

3 Ibidem.

4 Kodex diplomatyczny Litwy. Wydany z rękopismów w Archiwum tajnem w Królewcu Zachowanych. Przez E. Raszyńskiego. Wrocław, 1845. Nr. 1. P. 53–54. Šį titulą mes randame Vytauto antspaude, esančiame 1379 m. sutarties tarp Jogailos ir Kęstučio iš vienos pusės, bei Vokiečių ordino iš kitos. Jonynas I. Vytauto ženklas // Vairas. 1930. Nr. 3. P. 507; Semkowicz Wł. Sfragistyka Witolda. Krakow, 1931. P. 4.

5 AUPL. Nr. 29. P. 26. Taip pat tituluojasi ir jo žmona Ona. Ibid. Nr. 30. P. 27. Originalai yra Čartoryskių muziejuje ir bibliotekoje Krokuvoje (toliau Čart. Muz.). Pergamento Nr. 233 ir 234.

6 AUPL. Nr. 38. P. 35. Originalai yra Čart. Muz. Perg. Nr. 262. Vol. II/17.

7 AUPL. Nr. 39. P. 38.

8 AUPL. Nr. 51. P. 62. Originalas yra Čart. Muz. Perg. Nr. 300.

9 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430. Collectus opera. A. Prochaska. Cracoviae, 1882 (toliau CEV). Nr. 13. P. 3.

10 Ibid. Nr. 101. P. 31–32. Danilovičius šį transumptą pateikia kaip falsifikatą, tuo tarpu A. Prochaska neginčija jo autentiškumo. Skarbiec diplomatów papiezkich, cesarskich, krolewskich, ksiąźęcych; Uchwał Narodowych, postanowień róźnych władz i urzędów posługujących do krytycznego wyjaśnenia dziejów Litwy, Rusi Litewskiej i ościennych im krajów. Zebral i w treści opisał Danilowicz I. Wilno, 1860 (toliau Skarbiec diplomatów). T. 1. P. 247–248.

11 K. Sochaniewicz atkreipė dėmesį, kad šis antspaudas primena neišlikusiojo 1384 m. antspaudo aprašymą. Sochaniewicz K. Najdawniejsze dyplomy Witołda W. Ks. Litewskiego (Przyczynek do dyplomatyki litewskiej) // Ateneum Wileńskie. Wilno, 1925–6. Rocznik 3. P. 4.

12 Semkowicz W. Sfagistyka Witolda. Kraków, 1931. P. 6; Jonynas I. Vytauto ženklas // Vairas. 1930. Nr. 4. P. 27.

13 CEV. Nr. 107. P. 34. A. Lewicki mano, jog Vytauto titulavimas didžiuoju šiame 1393 m. dokumente galėjo būti vėliau parašytas, kadangi originalus dokumentas neišliko. Lewicki A. Kiedy Witold zostal Wielkim Księciem Litwy // Kwartalnik historyczny. Lwów, 1894. Roznik VIII. Zwszyt 1. P. 422. Išnaša 2.

14 CEV. Nr. 127. P. 41.

15 CEV. 1395 m. Wir Wytowt von gotes gnaden grosfurste zu Littowen etc. Nr. 117. P. 39; 1397 m. Nr. 140. P. 44; 1398 m. Nr. 179. P. 55; 1404 m. Wir Allexander andirs Wytowd von gotis gnaden grosforste czu Lyttowen und Reusen etc. Nr. 295, 296, 297. P. 102, 103, 104; 1406 m. Nr. 348. P. 132; 1407 m. Nr. 369, 371. P. 151, 152, etc.

16 CEV. Nr. 285. P. 96–97; Nr. 286. P. 97–98; Nr. 295. P. 102–103; Nr. 296. P. 103–104; Nr. 297. P. 104; Nr. 371. P. 152, etc.

17 CEV. 1398 m. Nr. 191, 192. P. 56, 57; 1399 m. Nr. 201. P. 58, etc.

18 CEV. 1405 m. Nr. 306. P. 108–109; Nr. 308. P. 110; 1411 m. Nr. 459. P. 219, etc.

19 Codex Diplomaticus Ecclesiae Cathedralis necnon Dioecescos Vilnensis. Wydali J. Fijałek i Wł. Semkowicz. Kraków, 1948 (toliau CDCV). T. 1. 1387–1507. Nr. 25. P. 41.

20 CDVC. T. 1. Nr. 30. P. 51; Nr. 31. P. 53.

21 Codex epistolaris saeculi decimi quinti. Wydali A. Sokoщowski, J. Szujski. Krakуw, 1876 (toliau Ce XV). T. 2. Nr. 37. Originalas Čart. Muz. Perg. Nr. 285.

22 Semkowicz W. Sfragistyka Witolda. P. 21. Originalas Čart. Muz. Perg. Nr. 289. Tiesa W. Semkovicz majestotinio antspaudo legendą skaito be žodžio magnus –+ sigillum · allexandri · alias · witawdi · dei · gra · ducis · lithwanie · et · russie · et · cetera ·. Dzialinski pateikdamas Vytauto majestotinio antspaudo aprašą žodelį magnus rašo – sigillum · allexandri · alias · witoldi · magni ducis · lithwanie · et · russie · et · cetera ·. Išlikę originalūs antspaudai vis dėlto leistų tvirtinti žodį magnus antspaudo legendoje buvus.

23 Matusas J. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Vilnius, 1991. P. 87; AUPL. Nr. 54. P. 76–77.

24 AUPL. Nr. 55. P. 79–8. Originalas Čart. Muz. Perg. Nr. 387.

25 Ibid. Nr. 58. P. 86–90.

26 Ibid. Nr. 59. P. 91–94; Nr. 61. P. 102–105; Nr. 63. P. 107–108; Nr. 66. P. 114.

27 Gudavičius E. Žygimantas Kęstutaitis Lietuvos didysis kunigaikštis // Voruta. 1990 birželis.

28 AUPL. Nr. 55. P. 79.

29 ...ducem Sigismundum in magnum ducem Lythwaniae et Russiae eligendi, sive voluntate nostra electum in eius electionen sollempniter et expresse consentiendi ipsumque ad possessionem dominiorum

25

*************************************************************

Magni Ducatus praedicti intronisandi et investiendi as eum magnum ducem constituendi et faciendi... (pabraukta mano – L. S.). AUPL. Nr. 54. P. 77.

30 Mokslų Akademijos biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau MAB. Rankr. Sk.). F. 1–13.

31 Ibid. F. 1–14.

32 CDCV. T. 1. Nr. 124. P. 144. Originalas nėra išlikęs. Čia remiamasi 18 a. pab. ar net 19 a. pradžios kopija.

33 AUPL. Nr. 55. P. 77; Gumowski M. Pieczęcie ksiąźąt litewskich // Ateneum Wilenski. Kraków, 1930 (toliau Pieszęcie ksiąźąt). Rocznik 7. Zeszyt 1–4. Nr. 41. Originalas yra Čart. Muz. Perg. Nr. 380.

34 Matusas J. Švitrigaila. P. 74. Išn. 122.

35 Gumowski M. Piecięcie ksiąкat. Tab. VII 48, 49.

36 Ibid. Tab. IV, 46.

37 AUPL. Nr. 57. P. 84.

38 Ibid. P. 83.

39 Ibid. Nr. 59. P. 90; Gumowski M. Piecęcie ksiąкąt. Tabl. VIII 58.

40 Liv-, Est- und Curländisches Urkundenbuch. F. G. v. Bunge. Riga, Moskau, 1884 (toliau Urkundenbuch). Band VIII, 1429 Mai. 1435. Nr. 630. P. 368.

41 Ibid. Nr. 624. P. 365.

42 Matusas J. Švitrigaila. P. 128.

43 Ibid. Nr. 981. P. 592.

44 Ibid. Nr. 632, 627, 635, 906, 936. P. 370, 367, 372, 541–542, 557.

45 Ibid. Nr. 742. P. 432.

46 Ibid. Nr. 936. P. 557.

47 Tiesa, dėl šio dokumento iškyla tam tikrų problemų. Danilovičius jį pateikia kaip 1432 m., o Urkundenbuch jis datuojamas 1434 m. Skarbiec diplomatów. T. 1. Nr. 1623. P. 139; Urkundenbuch. Nr. 885. P. 501.

48 1432 m. spalio 31 d. Didžiojo magistro laiškas Livonijos magistrui. Urkundenbuch. Band VIII. Nr. 635. P. 372.

49 Skarbiec diplomatów. Nr. 1724. P. 165.

50 CeD XV. T. 1. Nr. 91. P. 84–85. Matusas J. Švitrigaila. P. 148. Kopystiański A. Ksiąźe Michał Zygmuntowicz // Kwartalnik Historyczny. Lwów, 1906. Rocznik XX. P. 93.

51 ...de voluntate et sciencia serenissimorum principum et dominorum, dominorum Vladislai regis Polonie etc. et Sigismundi magni ducis Lythuanie etc... CDCV. Nr. 129. P. 146–147.

52 CDCV. Nr. 152. P. 170. Originalas neišlikęs, cituojama iš 16 a. kopijos.

53 CDCV. Nr. 131, 139. P. 148, 157. Tiesa, dokumentas, pažymėtas 131 numeriu, yra pateikiamas kaip abejotinas. Tačiau Žemaitijos paminėjimą Žygimanto Kęstutaičio titulatūroje jau matėme 1432 m. rugsėjo 23 d. dokumente. MAB. Rankr. sk. Perg. Nr. F 1–14.

54 Švitrigailos titulai apsiriboja Lietuvos ir Rusijos paminėjimais.

55 CeD XV. T. 2. Nr. 232. P. 342. Cituota pagal Kopystiański A. Ksiąźe Michaił Zygmuntowicz. P. 86, 97.

56 Michael Dei gratia dux Lituaniae, natus serenissimi domini et domini Sigismundi dei gratia ducis magni ducatus Lituaniae Samogitiae et Russiae etc. CDCV. Nr. 151. P. 168. Šio dokumento originalas nėra išlikęs.

57 Michael Dei gratia dux Lituaniae... CDCV. Nr. 158. P. 179.

58 Po Zigmanto Liuksemburgiečio mirties 1437 m. gruodžio 9 dieną imperatoriumi tampa Albrechtas II. Apie Žygimanto Kęstutaičio bandymą sudaryti koaliciją su juo plačiau Lewicki A. Przymierze Zygmunta w. ks. Litewskiego z królem rzymskim Albrechtem II // Rozprawy Akademii Umiejętnosci, Widzial historyczno-filozoficzny. Kraków, 1899. T. 12(37).

59 CeD XV. T. 2. Nr. 261. P. 402. Cituota pagal Kopystiański A. Ksiąźe Michaił Zygmuntowicz. P. 95.

60 Matusas J. Švitrigaila. P. 44.

61 AUPL. Nr. 66. P. 144.

62 Ibid. Nr. 38. P. 34–36.

26

*************************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Katastrofijus

Pranešimo tema:

Parašytas: 13 Vas 2011 20:36

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Žodynėlis, kaip grupuojami šaltiniuose parašyti titulai (rašau, kaip įprasta lietuvių istoriografijoje).

Imperatorius - bazilijus, caras, kaizeris, chanas, kaganas.

Karalius - kingas, kionigas, reksas, reges, rikis, kunigas.

Kunigaikštis - samorinas, radža, murza, hercogas, fiurstas, kniazius, jarlas.

Išimtys. Jei kalba eina apie Lietuvos valdovą, visada rašoma "kunigaikštis". Jei kartais cituojamame šaltinyje yra žodis "karalius", tai perrašant citatą, šis žodis paimamas į kabutes. Pvz.:

Svarbiausias įvykis išsamiuose - Viperto ir Petro Damianio - šv. Brunono misijos aprašymuose yra „karaliaus” Netimero apkrikštijimas. (iš Lietuva1000.lt)

Lietuvių „karalius“ Margiris „stengėsi atkeršyti prūsams [kryžiuočiams], kurie ugnį, rąstus ir akmenis į pilį ir karalių svaidė“. ...
(iš lietuvos.istorija.net)

Jei eina kalba apie bet kokias laukinių gentis, jų vadai tradiciškai tituluojami karaliais. Pvz.:

Dykumoje prie Meroe rasta per 50 piramidžių bei karališkų kapų. ... Nubija, kaip visuma, buvo valdoma viceroy, dažniausiai karališkos kilmės, ...

...valdovo kapas – seniausias žinomas majų karališko asmens palaidojimas. ... buvo uždėta įgaubta nefrito plokštelė – majų karališkos kilmės požymis. ...

... kuris sakoma gyveno po Bel-kap-kapu (Bel-kapkapi ar Belkabi, apie 1900 m. pr . ... padarydamas karališkos kilmės Kurigalzu Babilono karaliumi. ...

Karalius Šaka. Zulų kariai. Zulų kariai. Zulų karalystės valdovu tapo buvęs Mtetvos generolas Šaka Zulu, kuris labai greitai konsolidavo valdžią ir ...

Dama Te Ata buvo šeštoji lyderė ir tiesioginė pirmojo maorių karaliaus, įkūrusio Karaliaus judėjimą, palikuonė. Karaliaus judėjimas XIX amžiaus 6-ajame ...

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 08 Bal 2011 17:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Termino "imperija" apibrėžimas

http://lt.wikipedia.org/wiki/Imperija

Imperija (lot. imperium – karinė senosios Romos vadovybė) – stambi monarcho imperatoriaus valdoma valstybė, dažnai - stipri kariniu požiūriu.

Aiškaus apibrėžimo sąvoka imperija neturi.

Imperija gali būti vadinama:

* Valstybė, kurią sudaro kelios karalystės ar panašaus rango valdos.

* Valstybė, apimanti teritorijas ir tautas, kultūriškai ir etniškai besiskiriančias nuo centro, kuriame sutelkta valdžia, kultūros.

* Valstybė, kuri turi pavadinimo imperija tradiciją.

Imperijose, kaip ir kitose valstybėse, politinė struktūra bent iš dalies palaikoma prievarta, turi didelę karinę ir ekonominę jėgą. Jinai gali būti vientisame sausumos plote (pvz., Mongolų imperija ar Achemenidų Persija), ar jūrinė imperija (talasokratija) (pvz., Atėnų arba Britų imperija), joms būdinga laisvesnė struktūra ir plačiau išsimėčiusios teritorijos.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Juozas Prasauskas

Pranešimo tema: IŠĖJO LABAI GERA DISKUSIJA

Parašytas: 13 Bir 2011 11:27

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS

IŠĖJO LABAI ARGUMENTUOTA IR KOKYBIŠKA DISKUSIJA.

TAIP LIETUVIAI DAUGIAU MOKĖSI KARO MENO, NEGU UŽSIĖMĖ KAŽKOKIA PISANINA, TIK PISARIAI NEBUVO VERGŲ STATUSE, BET ,,RAŠTININKŲ BŪRYJE - GRUPĖJE,, IR PER JUOS LIETUVA ĮGAVO DIDELĮ TARPTAUTINĮ AUTORITETĄ, NES NE VISOS VALSTYBĖS SUGEBĖJO Į RAŠTUS ATSAKINĖTI TOS TAUTOS KALBA.

O LENKIJA VYKDĖ DVIGUBĄ SLAPTĄ POLITIKĄ - VOKIETIJOS RITERIŲ ORDINAS BUVO PAVALDUS LENKIJOS KARALIUI /LENKIJOS SUVERENAS/ IR LENKIJA SLAPTA DAVĖ NURODYMĄ JIEMS PULTI BALTŲ ŽEMES - ŠIUO ATVEJU PRŪSUS IR LATVIUS.

TODĖL LENKAI NIEKADA NEBUVO NETGI DRAUGIŠKA AR PALANKI LIETUVAI VALSTYBĖ, NUTAUTINO DIDŽIAUSIĄ SKAIČIŲ BALTŲ - TOKIOS ŽALOS LIETUVAI NĖRA PADARIUSI NEI VIENA VALSTYBĖ.

J.vPR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų ti

Parašytas: 29 Vas 2012 16:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Nuo kada MDK tampa Rusija?

http://forum.istorija.net/forums/thread ... 25&start=1

Cituoti:

incognito - 2012-02-29 11:46

Cituoti:

liutaurasu - 2012-02-27 09:31

Gal kas gali tiksliau nurodyti, koks įvykis/laikotarpis labiausiai sietinas su viešu MDK pervadinimu į "Rusiją"?

Naugardo žlugimas?

Kažkuris Ivano Rūsčiojo laimėjimas?

Klausimas nėra toks paprastas koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Istoriografija operuoja dirbtiniai terminais, konstruktais.

LDK, MDK, Abiejų tautų respublika, Novgorodo respublika - tai istorikų sugalvoti terminai naudojami patogumo dėlei.

Amžininkų, pačių šių valstybių valdovų, šie dariniai buvo įvardijami kitaip.

Pagal istoriografinę schemą Maskvos Didžioji Kunigaikštystę 1485 tampa Rusų valstybe, 1547 Rusų caryste ir tik 1721 Rusija, tiksliau Rusijos imperija.

Bet tai supaprastinimas, schematizavimas, siekiant pateikti paaiškinimą kaip kito Rusijos statusas.

Atsakymas, kada Maskvos Didžioji Kunigaikštystė tampa Rusija - tada, kai: Maskvos Kunigaikštija tampa Didžiąją Kunigaikštija ir pareiškia esanti visos Rusijos lyderis, t.y. tada, kai Maskvos kunigaikštis iš totorių gauną jarlyką.

Pats titulas didysis kunigaikštis, pilnai - didysis Vladimiro kunigaikštis - buvo vadovo pareiškimas, deklaracija. O jarlykas tai liudijo.

Taigi, pirmasis Maskvos kunigaikštis, tapęs Didžiuoju, buvo Ivan Kalita, 1331 metais. Būtent jis pirmasis iš maskviškių save įvardijo didžiuoju ir dar pridėjo "visos Rusios" - "всея Руси".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Parašytas: 29 Kov 2012 22:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Superistorikas,
2012 02 17 14:29

Niekur Lietuva nevadinta "LDK". Tai slavų kličkė. Lietuva vadinta tik karalyste ar imperija, o jos valdovai - karaliais ir imperatoriais.

Niekur Gediminas netituluojamas "kunigaikščiu", t.y. hercogu.
Kunigaikštis - vok. Herzog (nuo Heer - kariauna, Zug - žygis), arba Fiurstu (nuo vok fiūren - vesti).

Popiežius rašo laišką į Vilnių “lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui” Gediminui. Taip kad Gedimino titulas yra karalius, ir jį taip pripažino.

Popiežius Jonas XXII-sis savo laiške Gediminui į jį kreipiasi šiais žodžiais: ”Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų karaliui…”

Jono XXII-jo laiškuose Lietuvos valdovui jį vadina “rex Lithuanorum et multorum Ruthenorum”.

Gediminas popiežiui rašė “Šalį, viešpatiją ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui atidarome”.

Vytenis kaip karalius minimas net 21 kartą (Vithenus rex Lethowinorum”) ir tik vieną (1) kartą Duce.

Ant 1382 m. Jogailos lietuviško antspaudo nesunkiai įskaitoma tokia antspaudo legenda (užrašas): Ja gal dei gratia rex m lettov * - „Jogaila dievo malone didysis lietuvių karalius“.

Toks antspaudas vaizduojantis raitą ant žirgo jojantį Jogailą yra išlikęs Prūsijos valstybės kultūrinio palikimo slaptajame archyve, Berlyne, Vokietijoje, bei Lenkijos archyvuose.

XIII–XIV a. Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės „Livonijos kronikose” (Vilnius: Mokslas, 1991) karaliais yra tituluojami ne tik Mindaugas ir Gediminas, bet ir Kęstutis su Algirdu.

Vartbergė liudija, kad Didysis magistras brolis Vinrichas iš Kniprodės Visų šventųjų dienų 1372–aisiais vedė derybas su lietuvių karaliais, su Algirdu ir Kęstučiu.

Aprašo ir 1377–aisiais Lietuvos karaliaus (rex Letwinorum) Algirdo (Algerdes) laidotuves, kurios buvo labai iškilmingos (magna pompa), karaliaus kūnas sudegintas su įvairiais daiktais ir 18 žirgų.

Dar ir pirmuosiuose lenkiško tipo antspauduose 1386-88 m. galime perskaityti tokią Jogailos antspaudo legendą: Wladislaus: dei* gra: rex : Poloniae : Littvania: ……. – Vladislovas dievo malone Lenkijos, Lietuvos karalius…

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Parašytas: 17 Lap 2013 18:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Kunigaikščiai karaliai

http://www.aidas.lt/lt/istorija/article ... i-karaliai

Vaidotas Bartkus (Kęstutis K. Urba)
2013-10-11

Paveldimos, o esant būtinybei ir skiriamos, valstybių valdovų pareigybės istoriniai vardai Europoje gali atskleisti svarbius diplomatinius derybinius momentus bei vykusiais politines intrigas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Tų vardų būta visokių. Jų įvairovėje ir lietuviškas kunigaikštis giminingas anglų king verčiamam mūsuose į karalių, germanų „kionigui“, kilusiam iš senosios formos *kuning bei slavų kniazj. Romėnų valdovui – jų karaliui naudotas lotyniškas žodis rex, turintis aisčių žemėse atitikmenį – rikis, o karalienei - regina. Graikiškoje karaliaus įvardijimo tradicijoje yra „bazilėjus“, iš kur kilę ir slaviški vardai – Vasilijus. Slavai valstybės valdovui, kaip ir germanai savo karingam valdovui naudojo ir caro, kaizerio įvardijimus, kilusius nuo Cezario. Gi pats karaliaus pavadinimas yra pakankamai vėlyvas, nes jis radęsis iš frankų valdovų karolingų-merovingų dinastijos, siaubusios aplinkines žemes VIII-X a. mėgdžiojimo.

Mokslų akademijos salėje prieš savaitę susirinkę į seminarą garbūs mokslininkai ir politikai bei kariškiai svarstė išsiplėtojusią šviesuomenės ir kariškių sluoksniuose diskusiją – ar galime, ir ar turime savo didžiuosius kunigaikščius vadinti karaliais arba šiek tiek ironizuojant iš šalies – ar turime giminingą germaniškai anglosaksiškam vadinimą didžiuoju kunigaikščiu keisti į frankišką? Deja, viskas nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš Vytauto Landsbergio komentaro – laikykimės tradicijos, tačiau pastebėkime, kad turėtas prūsų karalius Netimeras, o Popiežius rašydamas Gediminui jį įvardijo rex. Daug aiškumo į šią problematiką įnešė guvaus proto humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys, kurio trejetas monografijų yra išskirtinis reiškinys pastarųjų metų istorijos bei senosios literatūros baruose. Jis pirmiausiai paaiškino, kad Europoje nuo seno egzistavo germaniškas, romėniškas, baltiškas, slaviškas valstybės valdovo – karaliaus inauguravimo ritualas, o po to ir frankiškas, kurie nors ir vykdavo dalyvaujant aukštiesiems dvasiškiams, tačiau Popiežiaus „patepimas“ tam, anaiptol, nebuvo būtinas. Pastarasis gi buvo vėlesnio diplomatinio ritualo atributas. A.Bučys pabrėžė, kad tiek Mindaugui, tiek ir Gediminui rašytuose Popiežių laiškuose į juos aiškiai kreiptasi rex, kai tuo pačiu metu, pavyzdžiui, kai kuriems lenkų didikams rašyta – dux, taigi, kreipimasi į Lietuvos valdovus nebuvęs tik pagarbos ženklas, bet tai atspindėjo realią mūsų valdovų padėtį ir jų karalysčių – regnum pripažinimą. Šis mokslo vyras, taip pat, nusistebėjo ir apgailestavo, kad mūsų kai kurių istorikų Popiežių laiškų Lietuvos valdovams vertiniuose regnum, taigi, karalystė išversta į ... kraštą, o rex-karalius, atitinkamai, į kunigaikštį. Tai laikytina ne tik aukščiausio lygio neprofesionalumu, bet ir istorijos falsifikavimu. Prof.Z.Zinkevičius priminė ir istorines lenkų intrigas sulaikant Popiežiaus siųstą karūną.

Diskusija kunigaikščių – karalių tema žiniasklaidoje vartaliojasi jau senokai. Dailiai išleistame Karininkų Ramovės leidinėlyje – lankstinyje „Lietuvos karaliai“ piktinamasi, kad sutapatinus Rusios velikij kniazj, kuris tebuvo chanų vietininkas su mūsų didžiuoju kunigaikščiu, pastarasis nūdienos vakarų Europoje prarado savo svarumą ir atitikimą karaliaus titului. Ne be reikalo pabrėžiama, kad didysis kunigaikštis tėra žinomas iš vytautinių laikų, kai buvo itin aktualūs kariniai politiniai reikalai rytų žemėse, o iki tol mus valdė karalium dabar vadinamas buvęs rex, kuris taip ir pasirašydavo. Dabar galime spėlioti, kaip savo titulą lietuviškai, o ne lotyniškai įvardijo Lietuvos valdovai. Linkęs manyti, kad rikiu, kuris gal bus kilęs nuo rėkti ir rikiuoti germanų žemėse, nes valstybės valdovas mūsuose buvo ir kariuomenės vadu. Dabar pereikime prie svarstymo, kaipgi, iš tikrųjų mes turėtume vadinti savo valdovus? Mindaugo ir kitų prieš jį, bei po jo valdžiusių iki Vytauto vadinimas didžiuoju kunigaikščiu, kaip išaiškino A.Bučys neatitinka realybės, o telaikytinas tendencinga sovietinės istoriografijos tradicija, atseit Mindaugas nebuvo karalium iki Popiežiaus pagarbos ženklo – karūnos, kuri buvo siųsta krikščionybės baltų žemės įsigaliojimo intencija. Taigi, beliktų rikis bei karalius. Kadangi pastarasis mumyse yra įsitvirtinęs kaip bendrinis valstybės vadovo feodalo pavadinimas, tai belieka, pirmiausiai, visus mokyklinius vadovėlius perrašyti atlikus atitinkamus pakeitimus – karalius Mindaugas iki Popiežiaus karūnavimo ir po jo, išsilavinusiam žmogui žinant, kad jis buvo rex ir, gal būt, rikis, o ne joks kunigas, kuris atėjus krikščionybei buvo pakeistas pridėjus priesagą į kunigaikštis. Kiek tai susiję su aisčiais galime tik paspėlioti – galėjo suveikti netgi pasąmoninė paralelė. Pagal prof.A.Bumblausko mokymą, Lietuva, visgi, buvo ir nesisteminė karalystė, nes tai priklauso nuo įėjimo į vakarų tradicijos krikščionišką sistemą. Dar pridurkime, ironizuodami - neaibinė karalystė, nes ji nepriklausė chanatų aibei. Tęskime toliau – nekuopinė nesultoninė nekaganatinė karalystė, nes nesibičiuliavo su tiurkais, chazarais ir dar kuo tik nori. Dalykas tame, kad neretai valdovų santykiai su Popiežium būdavo, anaiptol, ne patys geriausi, tataigi, kaip Jums skamba Jungtinė nesisteminė Karalystė su sostine Londone? Tokie moksliniai išsigalvojimai jais ir teliktų, jei, pavyzdžiui, Nerijai Putinaitei nutaikius momentą nešautų į galvą sudėti į vadovėlius – nesisteminė LDK, todėl visuomenėje yra reikalingas ir tam tikras budrumas, kurio šį sykį nepristigo ir kariškiams. Taigi, valio Lietuvos karaliams ir jų karalystės gyventojams, kaip ir Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kuris vertiniuose, pavyzdžiui, į anglų kalbą turėtų būti ne pažodžiui - grand duke, t.y. didysis hercogas, tačiau, vertus pagal tikrąją prasmę - Grand King, prisimenant, kuningo – kionigo – didžiojo kunigaikščio lingvistinės kilties atitikimą. Pastarosios *kuning ištakos, beje, ieškotinos graikų kalboje ir laikytinos geriausio, taigi vyriausio medžiotojo, kuris buvo vikrus ir kiaunių kūnus nukauti.Beje ir Anglijos karaliaus jūreivis Vulfstanas IXa. raportuodamas apie aisčių žemes ir jų besipešusius karalius panaudojo senosios anglų kalbos žodį – cyninge, kuris irgi yra tos pačios kilties.

Visų skaudžiausia yra kad prie mūsų Valdovų rūmų įėjimo akis bado tos pačios rūšies neteisybė – LDK išversta vėlgi pažodžiui, o ne pagal prasmę: atvertus atgal bus Lietuvos didžioji hercogystė. Dėl šios priežasties daugelis turistų tebekraipo galvas ir klausinėja: visų, o ir jūsų didysis hercogas Varšuvoj, Rygoj, Minske ar Maskvoj sėdėjo? Reikia paprasčiausiai tiesiai daug nesikuklinant užrašyti, kad Lietuva, tai Grand Kingdom – didžioji karaslystė, kadangi yra buvę bei tebėra pasaulyje ir mažų, netgi nykštukinių karalysčių - didžiausia savo laiku Europos valstybė to neabejotinai nusipelnė.

Tiesą sakant, ši visa diskusija su loginėmis lingvistinėmis pratybomis, nors ir labai svarbi, bet atleiskite man, yra šiek tiek ir butaforinė visuotinio dvasinio pakrikimo laikmečiu, nes istorijos variklis į priekį, visgi, priešingai kaip bandoma įteigti - ne valdovų sprendimai ir potvarkiai, o didžiųjų technologijų materialiųjų daiktų ir žmonių aplinkoje, kaip ir dvasinių kultūrinių pokyčių slinktys. Metalų, elektros, naujos komunikacijos atradimas, naujoviškos medžiagos, vaistai, pagaliau ir lietuviškos, skaniausios pasaulyje duonos atradimas, taikos misijos kilę iš humanizmo tradicijos yra tarp didžiausių vertybių, priklausančių ir pasiekiamų daugeliui. Visgi, neužmirškime, kad Ivano rūsčiojo ar karaliaus Mindaugo giminės tragedija disonuoja Kęstučio teisingumui ir garbei, kurią pripažino net patys kryžiokai. Ta verpstė Vingio parke su visomis iškaltomis pavardėmis pastatyta trenkimo į misionieriaus galvą tūkstantmečiui turėtų kuo dažniau būti prisimenama bei primenama, kaip ir anksčiau minėtas istorijos tėvo Herodoto garsiausios pasaulio istorijos knygos skirsnis 4.6, kuriame latvių-lietuvių ištakos paralatuose ir skolotuose neabejotinai liudijamos prieš du su puse tūkstančių metų. Pažiūrėkite kokią veiklą vykdo Rusijos TV kanalai, greta mūsų blizgučių-niekučių „skiedalų“ ir ne tik jie. Ištisą parą transliuojami kultūros, keletas istorinių, dokumentikos kanalai pastaruoju metu aiškiai formuoja ir stiprina rusų istorinį mentalumą, dargi ir su kyštelimais negardžiais „prieskoniais“ apie „iskonno „rusų“ žemes Pabaltijyje, o jų valdžia yra rimtai susirūpinusi „nacionalinės idėjos įgyvendinimu“ ne tik žodžiais. Pasižiūrėkite į internetan sukeltą jų kalbotyros, etnologijos klasiką, naujas įdomiausias disertacijas, kurios pavyzdžiui Pskovo didžiuosius pilkapius –„kurganus“ drąsiai skiria baltams priešingai sovietinės istoriografijos tradicijai. Visa gausi istorinė archyvinė kultūrinė medžiaga iš popieriaus yra verčiama į skaitmeną pasitelkus pažangiausią vakarų techniką. Pas mus kultūrinė veikla gyva, graži, tačiau neretai vien atskirų piliečių, pasišventėlių pastangomis, tačiau pabandykite bent jau Kazimiero Būgos raštus aptikti internete - nepasiseks. Baisi man ta savamokslio trakų frygų sąsajų su lietuvių kalba ieškotojo Rimšos tragedija – kur jo triūso, kad ir ne absoliučiai mokslo kanonų ir dogmų internetinis variantas? Istorijos bei fizinio lavinimo mokytojo specialybę sovietmečiu įgijęs disidentų šeimos narys Antanas Burokas prieš keturis dešimtmečius nuvykęs į Osetiją nustebino vietinius geru jų praeities žinojimu. Jis dar ir išrinko iš osetinų, kildinamų nuo alanų genties, epo ne vieną dešimtį žodžių, nesuprantamų slavams, tačiau suvokiamų ar interpretuojamų lietuvių kalboje. Jei mūsų mokslininkai patvirtintų tų žodžių artumą mums, tada ir Jordano „Getikoje“ garsiajame tų laikų mūšyje šiaurės Prancūzijos laukuose 451 m. greta alanų genties kvojusius liticiani, prie kurių prof.E.Skržinskaja padėjo klaustuką dar prieš penkis dešimtmečius, galėtume drąsiai laikyti lietuvių pulkais po Romos vėliava, o ne vien galvoti, kodėl taip manė Č.Gedgaudas. Kam ši karyba bei istorija rūpi ir turėtų būti svarbu tyrimų planuose? Vlastybės mokslo įstaigoms. Pirmeiviams gi būna sunkiausia – dažniausiai jie totaliai atmetami, ignoruojami, ar net scholastiškai paširpiami, tačiau teisybė turi tokią savybę, kad ji, vis vien, kaip nors, anksčiau ar vėliau nugali. Geriau daug nelaukiant.

Visgi, Lietuvos valstybės prestižas šiais laikais irgi ne paskutinėje vietoje, todėl nepasitvarkymas netgi tokiuose paprastuose dalykuose – užrašuose prie Valdovų rūmų ar vadovėliuose pirmininkaujant ES tėra dar vienas abuojumo bendriems reikalams simptomas. Dėl šios priežasties šnektelėjau su Lietuvių kalbos komisijos pirmininke doc.D.Vaišniene ir abu išsiaiškinome, kad šių dalykų tvarkomoji eiga yra visuomenės rankose: vertėjų, istorikų gildijos turėtų oficialiai kreiptis į Kultūros bei Švietimo ministerijas, o šioms nebūtų kur dėtis, nes yra ne tik Lietuvos Konstitucijos preambulė, kurią laikas išmokti pritaikyti.

Karališki dalykai prieš keletą savaičių jau vienuoliktą kartą buvo paminėti Maišiagalos piliakalnio papėdėje – trimis autobusais ir lengvosiomis sugužėję vilniečiai bei keletas vietinės šviesuomenės atstovų pasigėrėjo dvejais vaidinimais, skirtais Algirdo pergalei prie Mėlynųjų vandenų, paklausė istorikų, pasidžiaugė netilusiomis dainomis ir kilmingųjų šokiais. Ši šventė, kaip ir visa kultūrinė Karininkų Ramovės veikla varoma su visais itin šiltai, paprastai bendraujančio Gaudento Aukštikalnio yra verta ir aukšto įvertinimo – solinis dainavimas, kankliavimas scenoje, kaip ir daugelio renginių programų bent jau dalys būna tobuliausių standartų, o jauna, bet nuoširdi sceninė vaidyba dar geriau atrodė nei scenoje, prie vis dar apleistoko piliakalnio, kurio aikštelė gali lygiuotis link Gedimino kalno. Gaila, kad kasmetės karaliaus Algirdo šventės nėra tapę ir viso miestelio, ir apylinkių – kermošius turėtų tapti ir neatsiejama šventės dalimi bei seniūno rūpesčiu.

Piliakalnio papėdėje istorikų buvo papasakota ir paminklo Algirdui aktualija Vitebske. Jį sumanius pastatyti centrinėje aikštėje ir atliejus, Baltarusijos valdžią pasiekė laiškas, kad anis žmudzinas buvęs „zladiejus“ ir jam ten ne vieta. Betgi, mūsų gausios kultūrinės draugijos neįstengia surašyti laiško tai valdžiai, kad karalius Algirdas, visų pirma, buvo didysis slavų žemių nuo mongolų totorių anplūdžio gynėjas, sumušęs piktadarius prie Mėlynųjų vandenų ir tai ant paminklo vertėtų užrašyti didžiosiomis raidėmis, juolab istorikų aptikti gausūs karaliaus Algirdo laikų slaviški dirbiniai Kernavėje, kaip tvirtinama, rodo ir jų diduomenės bei geriausių amatininkų slėpimąsi mūsų senovės sostinėje . Gi jo sūnūs, kunigaikščiui Donskojui kritus nuo sužeidimo Kulikovo mūšio pradžioje gerai vadovavo flangams, o ir centre reiškėsi bei nesudrebėjo, todėl tas istorinis didysis mūšis ir buvo laimėtas. Kas gi jei ne algirdaitis karalaitis organizavo ir kremliaus gynybą, tačiau patikėjęs klastūnais išėjo už vartų derėtis ir buvo nužudytas. Senokai pribrendęs reikalas parašyti solidžią studiją apie istorinį Lietuvos vaidmenį gelbstint Europą nuo hunų , avarų bei jų palikuonių mongolų totorių ordų. Tai ko gi dar laukiama – ar sunku laišką surašyti ir santykius su kaimynais gerinti? Patys deramų paminklų stokojame, bet tik vamzdį tesugebame įmaklinti garbingiausion vieton: įmontavę į pilių parko kraštovaizdį, kuris yra viena didžiausių sostinės landšafto vertybių. Negi tik minėta preambulė mus tegina?

Sakoma, kad sutiks pagal apsirengimą, išlydės pagal žodį. Apsitaisę daug kur tebesame nebe taip, kaip derėtų ir galėtume, o ir žodžio reikiamo dar daug kur pritrūkstame, tačiau išdygusi nauja šiuolaikė mokykla visai netoli piliakalnio ir bus tas geras ženklas kuria kryptim ilgai ir kantriai reikia eiti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Parašytas: 08 Sau 2014 17:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Inga Baranauskienė

Tiesioginis lotyniško rex vertimas būtų valdovas, o ne karalius.

Karalius - tai tik tam tikras valdovo tipas, orientuotas į Karolį Didįjį.

Jeigu verstume rex kaip valdovą, nebeliktų nesusipratimų ne tik su Gedimino ar jo įpėdinių titulais, bet ir su visokiais Trakų, Polocko arba žemaičių "karaliais".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Parašytas: 14 Kov 2014 22:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Alvydas Butkus

Primenu, kad tituluodamasis Gediminas skyrė "rex" nuo "dux".

Jis buvo:

Gedeminne,

Dei gratia Lethphanorum (kitur: Lethphinorum, Lethowie, Litwanorum, Lectowinorum), Ruthenorumque (kitur: Ruthorum) rex,

princeps et dux Semmigaliae.

Vokiškai:

Koningh to Lethowen.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Parašytas: 15 Kov 2014 23:23

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

rex [sk. reks; lot.] -
karalius, valdovas.
http://www.tzz.lt/r/rex

Reikia atkreipti dėmesį, prieš pavadinant Lietuvos valdovą karalium, ar jis buvo savarankiškas, ar nuo ko nors priklausė, nes buvo ir tokių, ir tokių.

Pastarieji gal ir teisingai buvo vadinami ir patys vadinosi kunigaikščiais (did.), o štai nepriklausomi valdovai arba viešpatys savo teritorijoje turi būti vadinami karaliais.

Pvz.: Gediminas, Mindaugas, Algirdas su Kęstučiu - buvo tikri karaliai, jie patys save taip vadino ir juos taip vadino.

O štai Vytauto padėtis keblesnė (nekalbant jau apie kitus), nes jis, nors bajorų išrinktas karalium, vis dar žiūrėjo į lenkus, į Jogailą, į Popiežių, o derėjo karalium ir pasiskelbti.

Taip, kad žodis karalius lietuviuose ir reiškia viešpatį arba suverenų valdovą.
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Parašytas: 12 Bal 2014 00:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

Didžiosios Lietuvos Imperijos imperatorius ir Lenkijos karalystės karalius - štai taip būtų teisinga (titulus reikia rašyti pagal vakarietišką tradiciją, o ne pagal rytų slavišką).

Terminas "karalystė", manau, yra teisingas Lietuvos Valstybei iki Gedimino.

Algirdas jau oficialiai buvo imperatorius (būtent taip jį tituluoja savo laiške Bizantijos imperatorius - graikiškai "basileos").

O jie patys save vadino taip, kaip buvo priimta tituluoti atitinkamuose kraštuose vyriausius valdovus - tiksliau, Lietuvos valdovų raštininkai įrašydavo tokius titulus, kurie buvo garbingiausi tuo metu toje valstybėje, kuriai siųsdavo laišką.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Parašytas: 13 Bal 2014 11:24

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Visų pirma pavadinimas imperatorius yra tokio pat lygio, panašu, kaip ir generalisimus arba, kitaip sakant, kaip ir perteklinis.

Ir dar.

Imperijos, kaip taisyklė. buvo didelės teritorijos, kuriose buvo kalbama įvairiomis kalbomis (apėmė įvairių tautų teritorijas), bet valstybinė kalba buvo nugalėtojų arba vadovų.

LDK, gi, viskas buvo atvirkščiai - vadovų kalbos arba vadovaujančios kalbos nebuvo iš viso, kas galiausiai, nes nebuvo paimtos teritorijos apjungiamos tuo pagrindu, ir sugriovė valstybę - vyraujanti kalba buvo slavų, nes jie toje valstybėje ir buvo gyventojų dauguma.

Vienžo, Lietuva pralaimėjo maskoliams, nes anie gal 100-ą tautų pajungė rusinimo pagrindu ir taip susidarė nebeatjungiamas darinys - nacija, nors rusų tautos toje žemėje faktiškai neliko.

Neseniai Delfio straipsnyje skaičiau, kad net Putinas yra pasakęs: „Mano požiūris į Rusijos valdžią yra gan neigiamas. Nuo 1917-ųjų metų rusų tautybė buvo labai prispausta. Netgi prieš porą savaičių ponas Putinas sakė, kad jokių rusų nėra, yra Rusijos gyventojai. Rusų tauta yra eliminuojama. Tarybiniais laikais irgi bandė daryti katilą iš visų tautų, padaryti vieną tarybinę tautą“, - tikino pašnekovas.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... z2xqk2XFNU ).

Rasiejoje jokios rusų tautos nėra - tiesiog yra россияне arba tos teritorijos gyventojai ir pan.

Bet kaip tik toks bendrumas ir padaro imperiją. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos Valstybėje įvairiuose dokumentuose naudoti titulai

Parašytas: 16 Bir 2014 01:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... p_activity

Violeta Rutkauskiene
2014 Birželio 10 d.

Jogaila, Lietuvių Karalius, 1382 m.

Jis, kaip Lietuvos karaliaus antspaudas, ant pirmųjų Jogailos lenkams duotų privilegijų buvo dedamas, kaip dokumento patvirtinimas.

Jis stovėjo ir ant Horodlės dokumentų.....

Taip atrodo originaliai:

Akivaizdus faktas, rodantis, kad mūsų valdovai išlaike karaliaus titulą ir po karaliaus Mindaugo žuties.

Tas pats lietuvių karaliaus Jogailos antspaudas ant Dubysos sutarties su vokiečiais 1382 m. (iki lenkiško karūnavimo dar 4 m. laukti).

Violeta Rutkauskienė - Šitą 1382 m. Jogailos antspaudą norėčiau kiekvienam Lietuvos istorikui ir heraldikui pakabinti po kaklu, o jo legendą išmokti kaip Tėve mūsų.

Kiekvienam, baigusiam Istorijos mokslus, į diplomą, šalia mokslo įstaigos antspaudo ir profesorių parašų įspausčiau ir šį istorinį antspaudą, kad baigusysis istorikas nedrįstu kitų klaidinti, jog po Mindaugo žūties Lietuvoje neliko nei karalių, nei karalystės...

Šis antspaudas yra pagrindinis istorijos liudininkas, rodantis, kad Krėvos sutartis yra vėlesniųjų laikų klastotė. Šis antspaudas privalėjo būti ant šios sutarties, patvirtinantis dokumento tikrumą.

Šis antspaudas, kaip jau minėjau, lenkų istorikų/heraldikos specialistų liudijimu buvo dedamas ant Jogailos, kaip Lenkijos karaliaus, lenkų didikams suteiktų privilegijų.

Šis antspaudas, kaip rašo istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė stovėjo ir ant Horodlės 1413 m. aktų.

Tačiau labai skaudu ir pikta, kad būtent šį antspaudą bando nuneigti kai kurie dabartiniai Lietuvos istorikai (pvz., dr. prof. Rimvydas Petraukas bei kiti).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 06 Lie 2014 21:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Kęstutis Čeponis

Mums jau tikrai laikas atsisakyti slavų "pysorių" primesto slaviško Lietuvos Valstybės pavadinimo ir vadinti vakarietišku vardu, atitinkančiu realią to meto mūsų Valstybės padėtį Europoje - Didžioji Lietuvos Imperija.

Darius Matuiza von Memel

Aš tik už, tačiau imperijos be imperatoriaus nebūna.

Kęstutis Čeponis

Žinoma, kad nebūna - Lietuvos Valstybėje visi valdovai jau net nuo Gedimino laikų (o nuo Algirdo - be jokios abejonės, kurį ir vadino imperatoriumi savo raštuose Bizantijos imperatorius) gali būti vadinami imperatoriais.

Nes viduramžiais imperija yra daugiatautė valstybė, kuri valdo kelias įvairių tautų gyvenamas viduramžių valstybes, sujungtas į vieną valstybinį vienetą.

Darius Matuiza von Memel

Tada tik du imperatoriai ir jų valdymo laikotarpiai: Gedimino ir Algirdo (Kęstučio).

Vytautas - nekarūnuotas karalius, o toliau Jogailaičių bala ir su lenkais liūnas...

Kęstutis Čeponis

Imperatoriai pasaulinėje istorijoje ir nebūdavo kaip nors karūnuojami - tai titulas valdovo, valdančio daugiatautę imperiją.

Pvz., pasižiūrėk internetą anglišką ir rasi, kad net zulusai turėjo savo imperiją ir imperatorių (Zulu Empire http://en.wikipedia.org/wiki/Zulu_Kingdom ).

P.S. Esmė tame, kad vakarietiškoje tradicijoje angliškai bet kokia vieno valdovo valdoma valstybė paprastai vadinama karalyste (kingdom), o jos valdovas karaliumi (king). Kunigaikščiais yra vadinami tik vyriausio valdovo vasalai.

Slavų tradicijoje iki pat 15 amžiaus (ir vėliau) žodis "kniaz" irgi reiškė vienvaldį valdovą - tai yra karalių (king) angliakalbėje tradicijoje. O "vielikij kniaz" reiškė "imperatorių" - jei žiūrėti lotynišką terminologiją.

Tačiau vėliau viskas "apsivertė" ir titulas "kniaz" tapo lygiavertis vakarietiškam "hercog", o tai yra vasalas valdovo.

Todėl kada dabar mes savo valdovus vadiname "didžiaisiais kunigaikščiais", Vakaruose išvertus į anglų ar kitas kalbas, ten tai suprantama kaip koks vidutinio rango vasalas, pavaldus žymiai aukštesniam valdovui.

Na o lenkai per praėjusius kelis amžius sukūrė tokį viešąjį "istorinį įvaizdį", kad Lietuva visada buvo tik Lenkijos karalystės dalis, o Lietuvos valdovai todėl ir vadinami "didžiaisiais kunigaikščiais", nes jie buvo lenkijos karaliaus vasalai. Rusijos imperijoje bei vėliau ir SSSR irgi tam visapusiškai pritarė.

Todėl dabar mes ir privalome šį "lenkiškai-rusišką įvaizdį" sugriauti - ne tik pas save, bet ir Vakaruose, ypač angliakalbėse masinės informacijos priemonėse.

Beje, bendrus Lietuvos ir Lenkijos valdovus irgi reikia tituluoti teisingai - tai yra: Lietuvos imperatorius ir Lenkijos karalius. :)

Kadangi valdant Vyteniui prie Lietuvos Valstybės buvo prijungta pietinė kuršių krašto dalis (dab. „žemaičių dounininkų“ tarmės arealas), 1307 m. – Polockas, šiek tiek vėliau – ir Pinskas su Turovu, tai nuo tada Lietuvos Valstybė jau tapo imperija.

Ir nuo tada galime vadinti Lietuvą - Didžioji Lietuvos imperija, o Lietuvos valdovus imperatoriais - tai būtų iš eilės (pagal jų valdymo seką) šie Gediminaičiai: Vytenis, Gediminas, Jaunutis, Algirdas, Jogaila, Kęstutis, Skirgaila, Vytautas, Švitrigaila, Žygimantas Kęstutaitis, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas.

O vėliau Lietuvos imperatoriai ir Lenkijos karaliai jau buvo ne iš Gediminaičių dinastijos (išskyrus Oną Jogailaitę): Henrikas Valua, Ona Jogailaitė, Steponas Batoras, Zigmantas Vaza, Vladislovas Vaza, Jonas Kazimieras Vaza, Mykolas Kaributas Višnioveckis, Jonas Sobieskis, Augustas II, Stanislovas Leščinskis, Augustas III, Stanislovas Augustas Poniatovskis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 28 Rgp 2014 18:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =120#72146

Русский Савелий rašė:

По большому счёту что литовцы,что латыши - немцы никогда их серьёзно не воспринимали, так же как западенцев.Это к вопросу о "азиатчине". Единственные из прибалтов, кого они воспринимали как носителей части арийской крови - эстонцы.

Гитлер даже очень серьезно воспринимал именно литовцев - прекрасно помня, кто разбил и Ливонский орден, и крестоносцев. Об этом в его речах не раз упоминается. :)

Русский Савелий rašė:

Империей именуется государство,омываемое несколькими морями и/или океанами.

Савелий, вы, наверное, среднюю школу так и не окончили?

По крайней мере историю учить ленились.

Импе́рия (от лат. imperium — власть) — могущественная держава, объединяющая разные народы и территории в единое государство с единым политическим центром, играющая заметную роль в регионе или даже во всем мире.

Русский Савелий rašė:

Империей именуется государство,омываемое несколькими морями и/или океанами. Так что г-н Жигяйвис с Литовской империей (да и не припоминается мне ни один император литовский) как то погорячился.Кроме выхода на Балтику у Литвы же нет более ничего. Ну, разьве Пейпус озеро посчитать за внутреннее море...

Литовская Империя во времена своего расцвета простиралась от Белого моря (в 1346-1471 г. Литва владела Карелией и брала дань с территорий еще северней) до Черного моря и Крыма (Крымские караимы и татары именно с тех пор живут и в Литве).

Литовское Государство до 1569 года занимало около 1 милиона квадратных километров и было самым большим европейским государством в то время.

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... 462-ru.png

На этой территории проживало очень разноязычное население - в основном на западе балтоязычное (литовцы, ятвяги, галинды, немного пруссов, селяй, земгалы, курши, латгаляй, ...), на востоке - славяноязычное, и на юго востоке - тюркоязычное и валахи, но было в городах много и немецкоязычного населения, и евреев, и других.

Литовская Держава, начиная с 13 века и позже, была уже многонациональной Империей, в которую входило множество к исходному Литовскому Государству присоединенных разных балтских государственных образований, славянские и другие княжества, татарские ханства и улусы, валашские княжества, и так далее...

В разных частях этой огромной Империи каждый народ говорил на своем собственном языке.

Псевдо название Литовского Государства - "Великое Княжество Литовское" - придумали "москальские и ляшские писаки", и оно использовалось только в переписке со славянскими князьями (например, аналогично, в переписке с татарскими ханами, Литовская Держава называлась Ханством, а с монголами - каганатом).

Уже Миндаугас в 1253 г. получил корону короля, присланную Папой Римским. И все владыки Литовского Государства после него имели право называться королями (если этого сами желали), что часто и делали в своих многочисленных грамотах королям Европейских государств и Папе римскому.

Однако уже Альгирдас и сам себя, и Византийские императоры его, в официальных грамотах именовали базилевсом, то есть императором (на греческом).

В Литовском Государстве разные грамоты в разное время и разным "адресатам" писались на очень многих языках - в основном в 13-16 веках на латинском, меньше на немецком (древнем), польском (древнем), разных славянских наречиях, которые все тогда назывались "Руским языком". С 16 века появились грамоты и на литовском языке, были грамоты и на татарском, на караимском, на турецком языках, на еврейских (и идиш, и иврите), и на других.

Насчет литовских императоров, то все владыки Литовской Империи (которую славяне по своему называют Великим Княжеством) были императорами - используя сейчас в мире принятую западную латинскую, а не славянскую, терминологию.

"Король" и "царь" - титулы христянские (например, по канонам католичества титул короля мог дать только папа Римский - такой титул получил, например, Миндаугас (Мендогус) в 1253 году).

"Король" и "царь" - титулы христянские - по своему историческому происхождению ("Король" от франкского владыки под именем Кароль - приняли как титул католические государства и его мог присвоить только Папа Римский, а "царь" - происходит от имени Цезарь - приняли как титул православные государства ("наследие Бизантии") и его мог присвоить соответствующий верховный православный священник в данном государстве). Немецкий титул "Кайзер" тоже происходит от имени Цезарь (Caesar).

По православным канонам владыка государства - язычник или католик (не православный) - не мог официально получить титул "царь". Другое дело, что в разных грамотах писали самые разные титулы - в зависимости от времени, политического положения, языка грамоты и так далее.

Однако татарских ханов называли царями, и сами себя в грамотах они титуловали царями, если эти грамоты писались на славянском языке. Исторически титулы у татарских ханов были монгольского происхождения (правда, некоторые и тюркского) - поэтому надо смотреть конкретный исторический период и конкретную грамоту (главное - на каком языке она написана).

У литовцев язычников были свои титулы владык - например, "кунигас" (слово родственное или даже происходит из германского "конунг" - в английском "кинг", русском "князь") - то есть в более позднем понимании "князь", но в те времена обозначал "верховный владыка".

Титул REX - латинского происхождения. В литовском языке ему этимологически соответствует древнее слово "Rikis" - сейчас уже редко используется (обычно как название одной шахматной фигуры, иногда в исторических романах как древний титул владыки).

В литовском языке с этим корнем до наших дней "выжило" несколько интересных слов: rikiuotė ("рикиуотэ" - то есть "боевой строй" или "шеренга солдат"), "rikiuotis" (выстраиваться солдатам в боевой строй).

Это показывает, что изначально литовское слово "Rikis" (и латинское REX) означало командира боевой дружины.

Позже этим словом начали называть главного владыку - в католической традиции "король" (а, например, у англичан для обозначения короля осталось древнее германское слово - "King", которому соответствует старогерманское слово "Konung" , литовское "Kunigas" и славянское "Князь" - но их значения со временем изменились, например словом "Kunigas" теперь в литовском языке называют священника - это доказывает, что у язычников литовцев верховный владыка был одновременно и верховным священником).

В переписке владык Литовской державы с разными владыками других государств использовались очень разные титулы, например, в переписке с Бизантией, бизантийцы именовали язычника Альгирдаса (Ольгерда) императором ("басилеос").

Вообщем, использовалось очень много и очень разных титулов - одни в переписке с католическими владыками, другие - с православными, третьи - с татарскими ханами. Многое зависело и от используемого языка (латыни, старонемецкого, греческого, староруского или другого славянского, татарского и так далее), и от писаря, писавшего письмо, и от конкретного периода, и межгосударственных отношений...

Насколько мне известно, пока что нет достаточно серьезного труда и исследований по разным титулам владык Литовского Государства - по разным официальным документам разных государств на разных языках и разных лет (тем более, что в каждом языке в конкретный период времени была своя специфика, которую не всегда можно сейчас точно понять и перевести в какие то нынешние термины, полностью соответствующие тогдашним понятиям).

Сейчас в литературе утвердившееся название "Великое Княжество Литовское" - продукт более поздних времен, утвердившийся уже после Люблинской унии с Польшей в 1569 г., и на основе славянской польской традиции.

Витаутас ведь так и не успел короноваться в 1430 году - умер несколько дней не дождавшись короны от Папы Римского, которую задержали в Польше. Хотя Папа Римский издал официальную булу о его коронации.

----------------------------------------------------------------------------

Кирьяжский погост

http://lahdenpohja.onego.ru/history/kirjaz1.htm

http://lahdenpohja.onego.ru/history/kirjaz2.htm

http://lahdenpohja.onego.ru/history/kirjaz3.htm

Интересная страница истории связана с правлением в Корельском уезде литовских князей.

Новгородцы, пытаясь усилить свою границу со шведами, пригласили литовских князей с дружиной.

Корельский уезд был отдан литовцам в кормление с тем, чтобы они защищали его от шведов.

Первым стал литовский князь Наримонт, который правил в Кореле с 1346 г.. С 1383 по 1386 гг. Корелой правил сын Наримонта – Патрикий.

В 1389 г. в Новгород прибыл литовский князь Лингвен из рода Гедеминасов. Лингвен принял православие и имя Симеон. Симеон, с небольшим перерывом, управлял Корельским уездом до 1412 г..

С 1438 г. по 1444 гг. Корельским уездом правил сын Симеона – Юрий.

С 1444 по 1458 гг. Корельский уезд был отдан в правление королю литовскому и польскому – Казимиру.

С 1458 по 1471 гг. – снова правил Юрий.

В 1470 г. шведы построили на своей восточной границе, в области Саво, новую крепость Олафсборг (Нейшлот, Олавинлинна). Эта крепость стала постоянной угрозой для приладожских погостов.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 28 Rgp 2014 18:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Литовская Империя

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 26 Vas 2015 21:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... p_activity

Kęstutis Čeponis

Lietuviški suverenaus valdovo titulai "kunigas" (ankstesnis) ir "kunigaikštis" (vėlyvesnis) savo istorine prasme 12-18 amžiuose pilnai atitinka tarptautinį frankų kilmės terminą "karalius" (lotyniškai tai būtų "rex", angliškai "king" - beje, tai tiesioginis mūsų titulo "kunigas" filologinis atitikmuo), o lietuviškas valdovo titulas "didysis kunigaikštis" atitinka tarptautinį lotynišką titulą "imperatorius" (graikiškai atitikmuo yra titulas "basileos" Βασιλεύς).

Lietuva, naudojanti savo lietuvišką istorinę suverenių valdovų titulatūrą, nėra kažkokia išimtis pasaulyje.

Įvairiose pasaulyje istorijos bėgyje egzistavusiose valstybėse buvo naudojama daugybė labai įvairių titulų, savo realia prasme atitinkančių dabar mums įprastus ir visuotinai naudojamus įvairiose žiniasklaidos priemonėse tarptautinius titulus "imperatorius" ir "karalius".

Islamiškose valstybėse buvo naudojami titulai "kalifas" (iš pradžių tai buvo visų musulmonų dvasinis ir politinis vadovas) ir "sultonas".

Pvz., turkų Otomanų (Osmanų) imperijos imperatoriaus titulas buvo "sultonas".

Tiurkų ir mongolų kalbomis kalbančiose tautose dažnai naudojamas titulas "chanas" (mongoliškai "хаан", turkiškai "kağan").

Pvz., visiems gerai žinomi Mongolų imperijos imperatoriai Čingis-chanas ir Batu-chanas. O Chazarų imperijoje - kaganate - imperatoriaus titulas buvo "kaganas".

Savi tautiniai titulai buvo ir Kinijos imperijoje, ir Hetitų imperijoje, ir Actekų imperijoje, ir Inkų imperijoje, ir kitur.

Tačiau dabar verčiant šiuos tautinius titulus į europines kalbas, kaip taisyklė, naudojami terminai "karalius" ir "imperatorius".

Viena iš nedaugelio išimčių yra Egipto imperijos valdovų titulas "faraonas" (žodis "faraonas" kilo iš egiptiečių žodžių Per’ao "Didieji namai", o graikai egiptiečių „Per’ao“ ėmė tarti „Pharao“), kuris paprastai nėra keičiamas titulu "imperatorius", tačiau vis tiek Egipto faraonai labai dažnai literatūroje ir žiniasklaidoje vadinami karaliais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 15 Kov 2015 15:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Lietuvos Valstybės valdovai - kunigaikščiai ar karaliai?

(Dėl titulatūros istorinės terminijos)

Anglų kalboje yra germaniškos kilmės žodis "king" - būtent šiuo titulu anglai jau daugiau kaip 1000 metų vadina savo valdovą.

Žodis "king" yra tiesioginis senovės germanų (taip pat ir germanų skandinavų) žodžių "kung", "koning", "konung", "kunig", "kunigaz", "koningaz" kalbinis-etimologinis bei istorinis-prasminis atitikmuo.

Lietuvių kalboje šių žodžių pilnas atitikmuo yra senovinis lietuviškas titulas "kunigas".

Istoriškai jis (kaip ir germanų kalbose) reiškė ir valdovą, ir vyriausiąjį šventiką.

Būtent tokiais ir buvo Lietuvos Valstybės valdovai iki krikšto. Tačiau po to, kada Lietuvą pakrikštijo, valdovo ir šventiko funkcijos "išsiskyrė", ir lietuvių kalboje žodžiu "kunigas" pradėjo vadinti katalikų šventikus, o valdovą pradėjo vadinti išvestiniu žodžiu "kunigaikštis".

Slavų kalbose irgi yra absoliutus anglų titulo "king" ir lietuvių senovinio titulo "kunigas" (bei naujesnio "išvestinio" titulo "kunigaikštis") atitikmuo - "князь" (arba senesnė forma "коназь").

"Коназь" yra kilęs iš senovinio germaniškojo "koningaz".

Taigi, slavų "князь" yra absoliutus (visomis prasmėmis - ir istorine-funkcine, ir kalbine-etimologine) germanų anglų titulo "king" bei lietuvių titulų "kunigas" bei "kunigaikštis" atitikmuo.

Tačiau peržvelkime istorinę literatūrą bet kuria slavų kalba - ir niekur nerasime, jog Anglijos valdovo titulas "king" būtų išverstas slavišku jo atitikmeniu "князь" - visur verčia "король", tai yra "karalius".

O štai lygiai tokį patį savo istorine prasme bei reikšme lietuvišką senąjį istorinį titulą "kunigas" ar naujesnį "kunigaikštis" slavai visada, be jokių išimčių, verčia "князь".

Kodėl?

O todėl, kad yra suformuota tokia "istorinė tradicija", kuri turi labai konkrečią politinę prasmę - parodyti, kad Lietuvos Valstybės valdovai buvo žemesnio rango nei Lenkijos ar Rusijos valdovai.

O tuo pačiu ir "įteigti mintį", kad Lietuvos Valstybė buvo Lenkijos ar Rusijos lenas ar vasalas.

Visą ši istorinė-politinė propaganda yra pagrįsta tuo, jog istorijos eigoje slavų kalbose žodžio "князь" reali prasmė pakito - senovinis titulas, kuris tuo metu reiškė "monarchas", "suverenus valdovas", pamažu pradėjo reikšti aukštesnio rango valdovui pavaldų žemesnio rango srities valdytoją.

Visų pirma tai buvo susiję su Kijevo Rusios susiskaldymu 11 amžiuje į daugelį mažų kunigaikštysčių, kurių kunigaikščiai nebebuvo suverenūs monarchai, o liko pavaldūs vienam ar kitam taip vadinamam "didžiajam kunigaikščiui", kurių irgi atsirado ne vienas, o keli.

Dar labiau pažemino titulą "князь" mongolų-totorių jungas, prasidėjęs 13 amžiuje, ir trukęs kelis šimtus metų, kada slavų "kniaziai" - ir eiliniai, ir "didieji" - šliaužiojo ant kelių priešais mongolų-totorių chanus, melsdami iš jų "jarlyką", tai yra teisę valdyti vieną ar kitą kunigaikštystę.

Germaniškose šalyse, ir visų pirma Anglijoje, taip neįvyko, todėl ten iki šių dienų išsaugojo titulą "king" jo pirmine prasme - "monarchas", "suverenus valdovas" arba taikant šiuolaikinę terminologiją - "karalius".

Tokiu būdu germaniško "king" istorinis-etimologinis slaviškas atitikmuo "князь" palengva pavirto į germaniško titulo "duke" ar "hercog" (monarchui pavaldus sritinis kunigaikštis) atitikmenį.

Lietuvoje, kaip ir Anglijoje, neįvyko tokie procesai, kaip rytų slavų valstybėlėse - čia praktiškai visą laiką valdė absoliutūs valdovai - monarchai. Todėl lietuviai savo suverenius valdovus tebevadino ir tebevadina dabar, iki pat šių dienų, kunigaikščiais.

Tačiau palengva vėlyvasis slaviškasis titulo "князь" reikšmės labai stipriai sumenkintas suvokimas persismelkė ir į lietuvių kalbą bei lietuvių istorinę savimonę, ypač po to, kai Lietuvos Valstybė 18 amžiaus gale buvo išdalinta tarp Rusijos ir Prūsijos.

Todėl šiais laikais, atsižvelgiant į realius titulo "kunigaikštis" prasmės istorinius pokyčius ir šio titulo akivaizdų sumenkinimą dabartinėse kalbose (taip pat ir lietuvių), mums, lietuviams, būtina visų pirma bent jau savo literatūroje ir vadovėliuose savo suverenių valdovų įvardijimui vartoti titulą "karalius" - ir visai ne istorine katalikiškąja prasme (tai yra "karalius tik tas, kurį patepa popiežius" - tokių karalių ir Europoje jau seniai nėra, o ir viduramžiais jų buvo nedaug), o būtent turintį tokią šiuolaikinę realią prasmę, kuri pilnai atitinka senovinę lietuviškų istorinių titulų "kunigas" ir "kunigaikštis" realią prasmę - absoliutus, suverenus monarchas, nepriklausomos valstybės valdovas.

Deja, bet šiuo metu ne tik eiliniai lietuviai, bet ir nemažai mūsų tituluotų istorikų bei mūsų politikų niekaip nesugeba suvokti ir įsisąmoninti viso šio Lietuvos Valstybės monarchų teisingo įvardijimo "prasmės pakeitimo" milžinišką geopolitinę reikšmę.

Ir tuo labai aktyviai savo antilietuviškoje propagandoje naudojasi įvairūs mūsų priešai, bandydami įteigti lietuviams Lietuvos Valstybės ir Lietuvos valdovų "nepilnavertiškumą", visų pirma lyginant su įvairiais slavais ir jų turėtų valstybių valdovais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 15 Kov 2015 17:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... ed_comment

Saulius Piktuižis

Sudomino analizė, tad labai įdomu pasidarė:

1. Nuo kokio amžiaus prigijo baltų kraštuose "valdovo" vertinys į "kunniggas"?

2. Nuo kokio amžiaus Lietuvoje po krikšto, lenkiškas "ksionzas", kuriuo ir buvo tituluojami "polskos viaros" šventikai, perėmė titulą "kunigas", ir ar yra istorijos šaltiniuose kokia nors Vatikano bulė elgtis būtent taip Lietuvos katalikiškoje dalyje.

Kęstutis Čeponis

Titulo "kunigas" (kaip "valdovo" atitikmens) atsiradimas lietuvių kalboje yra diskutuojamas - vieningos nuomonės kalbininkų tarpe nėra.

Dauguma mano, kad jis pakliuvo į lietuvių kalbą iš skandinavų kalbų kartu su vikingų įsiveržimais į Lietuvos pajūrį. Tai yra maždaug 8-9 amžiuose.

Yra ir versija, kad mūsų "kunigas" atsirado lietuvių kalboje jau gerokai seniau - dar 1-2 mūsų eros amžiuose - iš gotų kalbos (gotiškai buvo tariama maždaug "kuningaz").

Kiti kalbininkai mano, kad žodis "kunigas" yra atėjęs į lietuvių kalbą iš indoeuropiečių prokalbės savarankiškai - lygiai taip, kaip jis pakliuvo ir į germanų kalbas.

Žodį "kunigas" lietuvių kalboje imta vartoti vadinant katalikų šventikus, matyt, jau gerokai po krikšto, kada valdovas prarado savo, kaip vyriausio valstybės šventiko, religines pareigas ir galias.

O lenkų kunigai kalbėjo tarpusavyje lenkiškai ir vartojo savo nuosavą terminiją, na o pamaldos juk vyko lotynų kalba.

Todėl manau, kad Vatikanas lietuvių kalbos religinei terminijai reguliuoti vargu ar leido kokias nors bules. Bet čia tegu bažnyčios istorikai aiškina...

Saulius Piktuižis

Labai keista, kad istorikai nedrįsta viešinti, kaip ir kokiu būdu katalikų šventikų buvo nusavintas terminas "kunigas".

Ar tai jau susiję su lietuvių kalbos įsigalėjimu bažiničiose, jau esant carinės Rusijos okupacijai, ar dar anksčiau, atėjus "madai" iš Mažosios Lietuvos.

Kęstutis Čeponis

Nemanau, kad lenkiškai kalbėjusiems katalikų šventikams rūpėjo, kaip lietuviai savo kalba juos vadina. :)

Tiesiog lietuviams reikėjo kaip nors pavadinti naujuosius katalikų šventikus, o vadinti juos žyniais, vaidilomis ar pan., tuo metu dar netiko - nes ir jų juk buvo dar gana ilgą laiką, ir būtų susipainioję...

Todėl ir pritaikė žodį "kunigas", nes pagonių eilinių šventikų šiuo žodžiu nevadino.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 18 Kov 2015 14:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai?

http://alkas.lt/2015/03/16/k-ceponis-li ... s#comments

Kęstutis Čeponis, http://www.alkas.lt
2015 03 16 23:26

Lietuvos didysis kunigaikštis soste. Piešta apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje | Iliustracija iš E. Rimšos knygos "Heraldika" (2004)

Anglų kalboje yra germaniškos kilmės žodis „king“ – būtent šiuo titulu anglai jau daugiau kaip 1000 metų vadina savo valdovą. Žodis „king“ yra tiesioginis senovės germanų (taip pat ir germanų skandinavų) žodžių „kung“, „koning“, „konung“, „kunig“, „kunigaz“, „koningaz“ kalbinis-etimologinis bei istorinis-prasminis atitikmuo.

Lietuvių kalboje šių žodžių pilnas atitikmuo yra senovinis lietuviškas titulas „kunigas“. Istoriškai jis (kaip ir germanų kalbose) reiškė ir valdovą, ir vyriausiąjį šventiką. Būtent tokiais ir buvo Lietuvos Valstybės valdovai iki krikšto. Tačiau po to, kada Lietuvą pakrikštijo, valdovo ir šventiko funkcijos „išsiskyrė“, ir lietuvių kalboje žodžiu „kunigas“ pradėjo vadinti katalikų šventikus, o valdovą pradėjo vadinti išvestiniu žodžiu „kunigaikštis“.

Slavų kalbose irgi yra absoliutus anglų titulo „king“ ir lietuvių senovinio titulo „kunigas“ (bei naujesnio „išvestinio“ titulo „kunigaikštis“) atitikmuo – „князь“ (arba senesnė forma „коназь“). „Коназь“ yra kilęs iš senovinio germaniškojo „koningaz“. Taigi, slavų „князь“ yra absoliutus (visomis prasmėmis – ir istorine-funkcine, ir kalbine-etimologine) germanų anglų titulo „king“ bei lietuvių titulų „kunigas“ bei „kunigaikštis“ atitikmuo.

Tačiau peržvelkime istorinę literatūrą bet kuria slavų kalba – ir niekur nerasime, jog Anglijos valdovo titulas „king“ būtų išverstas slavišku jo atitikmeniu „князь“ – visur verčia „король“, tai yra „karalius“. O štai lygiai tokį patį savo istorine prasme bei reikšme lietuvišką senąjį istorinį titulą „kunigas“ ar naujesnį „kunigaikštis“ slavai visada, be jokių išimčių, verčia „князь“. Kodėl?

O todėl, kad yra suformuota tokia „istorinė tradicija“, kuri turi labai konkrečią politinę prasmę – parodyti, kad Lietuvos Valstybės valdovai buvo žemesnio rango nei Lenkijos ar Rusijos valdovai. O tuo pačiu ir „įteigti mintį“, kad Lietuvos Valstybė buvo Lenkijos ar Rusijos lenas ar vasalas.

Visą ši istorinė-politinė propaganda yra pagrįsta tuo, jog istorijos eigoje slavų kalbose žodžio „князь“ reali prasmė pakito – senovinis titulas, kuris tuo metu reiškė „monarchas“, „suverenus valdovas“, pamažu pradėjo reikšti aukštesnio rango valdovui pavaldų žemesnio rango srities valdytoją.

Visų pirma tai buvo susiję su Kijevo Rusios susiskaldymu XI amžiuje į daugelį mažų kunigaikštysčių, kurių kunigaikščiai nebebuvo suverenūs monarchai, o liko pavaldūs vienam ar kitam taip vadinamam „didžiajam kunigaikščiui“, kurių irgi atsirado ne vienas, o keli.

Dar labiau pažemino titulą „князь“ mongolų-totorių jungas, prasidėjęs XIII amžiuje, ir trukęs kelis šimtus metų, kada slavų „kniaziai“ – ir eiliniai, ir „didieji“ – šliaužiojo ant kelių priešais mongolų-totorių chanus, melsdami iš jų „jarlyką“, tai yra teisę valdyti vieną ar kitą kunigaikštystę.

Germaniškose šalyse, ir visų pirma Anglijoje, taip neįvyko, todėl ten iki šių dienų išsaugojo titulą „king“ jo pirmine prasme – „monarchas“, „suverenus valdovas“ arba taikant šiuolaikinę terminologiją – „karalius“. Tokiu būdu germaniško „king“ istorinis-etimologinis slaviškas atitikmuo „князь“ palengva pavirto į germaniško titulo „duke“ ar „hercog“ (monarchui pavaldus sritinis kunigaikštis) atitikmenį.

Lietuvoje, kaip ir Anglijoje, neįvyko tokie procesai, kaip rytų slavų valstybėlėse – čia praktiškai visą laiką valdė absoliutūs valdovai – monarchai. Todėl lietuviai savo suverenius valdovus tebevadino ir tebevadina dabar, iki pat šių dienų, kunigaikščiais. Tačiau palengva vėlyvasis slaviškasis titulo „князь“ reikšmės labai stipriai sumenkintas suvokimas persismelkė ir į lietuvių kalbą bei lietuvių istorinę savimonę, ypač po to, kai Lietuvos Valstybė XVIII amžiaus gale buvo išdalinta tarp Rusijos ir Prūsijos.

Todėl šiais laikais, atsižvelgiant į realius titulo „kunigaikštis“ prasmės istorinius pokyčius ir šio titulo akivaizdų sumenkinimą dabartinėse kalbose (taip pat ir lietuvių), mums, lietuviams, būtina visų pirma bent jau savo literatūroje ir vadovėliuose savo suverenių valdovų įvardijimui vartoti titulą „karalius“ – ir visai ne istorine katalikiškąja prasme (tai yra „karalius tik tas, kurį patepa popiežius“ – tokių karalių ir Europoje jau seniai nėra, o ir viduramžiais jų buvo nedaug), o būtent turintį tokią šiuolaikinę realią prasmę, kuri pilnai atitinka senovinę lietuviškų istorinių titulų „kunigas“ ir „kunigaikštis“ realią prasmę – absoliutus, suverenus monarchas, nepriklausomos valstybės valdovas.

Deja, bet šiuo metu ne tik eiliniai lietuviai, bet ir nemažai mūsų tituluotų istorikų bei mūsų politikų niekaip nesugeba suvokti ir įsisąmoninti viso šio Lietuvos Valstybės monarchų teisingo įvardijimo „prasmės pakeitimo“ milžinišką geopolitinę reikšmę. Ir tuo labai aktyviai savo antilietuviškoje propagandoje naudojasi įvairūs mūsų priešai, bandydami įteigti lietuviams Lietuvos Valstybės ir Lietuvos valdovų „nepilnavertiškumą“, visų pirma lyginant su įvairiais slavais ir jų turėtų valstybių valdovais.

Mano nuomone, titulų „kunigaikštis“ ir ypač „didysis kunigaikštis“, kurie buvo viduramžiais naudojami Lietuvos Valstybės valdovų įvardijimui, dabartinis masinis suvokimas yra visai kitas nei tais laikais – dabar šie titulai visuomenėje yra vertinami kaip akivaizdžiai žemesnio rango nei, pavyzdžiui, titulas „karalius“ ar, juo labiau, lotyniškas titulas „imperatorius“, nors, pavyzdžiui, Algirdas yra įvardijamas imperatoriaus (graikišku jo atitikmeniu – basileus, βασιλεύς) titulu Algirdo susirašinėjime su Bizantijos imperatoriumi.

Aš manau, kad mums dabar būtinai reikia atsižvelgti į tai, kaip iš tikrųjų buvo vertinami įvairūs titulai būtent tuo metu, kada juos taikė įvairių konkrečių valdovų – suverenių ar vasalinių – padėties įvardijimui. Ir būtent kokiems tarptautiniams to meto titulams (visų pirma tuometinėje Vakarų Europoje), jie savo realia prasme tuo metu atitiko – bei kokiems atitinka dabar.

Todėl dabar, rašant įvairius kūrinius – visų pirma skirtus masiniam skaitytojui, reikia naudoti būtent dabartinius, visiems įprastus ir aiškiai suprantamus, vakarietiškus senovinių titulų faktinius atitikmenis – taip, kaip tai daroma, rašant, pavyzdžiui, apie Vakarų Europos, Azijos, Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikų įvairių ankstyvųjų ir viduramžių valstybių valdovus.

Be abejo, įvairių titulų, naudotų viduramžiais įvairiose kalbose bei valstybėse gausa, netgi įvardijant tą patį valdovą, yra labai didelė, ir jų tarpusavio realios prasmės bei reikšmės sutapimai ar skirtumai (kaip juos suvokė būtent tų valstybių bei jų kaimynų valdovai bei diduomenė konkrečiu istoriniu laikotarpiu) iš tikrųjų yra gana sudėtinga istorinė problema. Ir ją būtina rimtai nagrinėti.

Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

Alkas.lt redakcijos komentaras

Straipsnio autorius teisingai apibrėžia žodžių „kunigas, kunigaikštis“ giminaičių ratą – tai pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniai. Slavų ir baltų kalbose panašūs žodžiai yra skoliniai iš germanų.

Tačiau siūloma šio žodžio prasmės raidos rekonstrukcija, pagal kurią „kunigas“ iš „absoliutaus monarcho“ mongolų ir slavų įtakoje degradavo į žemesnį rangą, yra labai abejotina.

Iš tikrųjų germanų kalbose žodžiai „king“, „König“ pirmine prasme reiškė giminės vadą (vokiškai „Künne“, angliškai „kin“ – giminė), t.y. iš smulkaus valdančiojo asmens (o tokie ir buvo iš šaltinių pažįstami vikingų epochos skandinavų konungai) įvardijimo germanų kalbose šis žodis evoliucionavo iki visos šalies valdovo.

Slavų kalbose šis žodis išlaikė artimesnę pirminei reikšmę, o ne degradavo.

XIII a. žodis „kunigaikštis“ (rusėnų „князь“) buvo taikomas įvairiems smulkiems Lietuvos valsčių kunigaikščiams įvardyti (jų buvo dešimtys ar net šimtai), o ir vėliau – ne tik valdovams, bet ir daliniams kunigaikščiams. Todėl valdovas iš jų tarpo būdavo išskiriamas žodžiu „didysis“ (arba „aukščiausiasis“).

Beje, lietuvių kalboje germanų šaknis „kun-“ turi atitikmenį – „gen“ (gentis), tačiau iš jos valdovo titulo lietuvių kalboje nepasidaryta.

Tomas Baranauskas

Susiję straipsniai:

Marius Kundrotas. Lietuva – imperija ar hercogystė?
http://alkas.lt/2011/10/02/m-kundrotas- ... ercogyste/

Komentarai
http://alkas.lt/2015/03/16/k-ceponis-li ... /?comments

Vaitas:
2015 03 17 18:24 | IP adresas: 213.164.112.192

Tai tik mėgėjiškas Kęstučio Čeponio požiūris į karaliaus titulą.

Reikia skirti pagarbų valdovo įvardijimą karaliumi nuo teisinio statuso. Didieji kunigaikščiai gerai suprato karūnos, karūnavimo reikšmę. Bet istorijos nepakeisime – Gediminas atsisakė, Vytautui nepavyko vainikuotis, todėl noras dabar juos karūnuoti tėra naivus užmanymas. Nėra ir reikalo, nes Lietuvos valstybingumą grindžia karaliaus Mindaugo karūna, istorinis pirmumas.

Žygeivis:
2015 03 18 13:02 | IP adresas: 82.135.153.86

Gerb. Vaitai,

aš iš tikrųjų siūlau labai aiškiai atskirti istorinį katalikiškąjį karūnavimo suvokimą 10-17 amžiuose, nuo dabartinio masinio žmonių sąmonėje įsitvirtinusio skirtumo tarp visame pasaulyje šiuo metu labai aiškiai suvokiamo titulo “karalius” ir Lietuvoje viduramžiais vartotų titulų “kunigas”, “kunigaikštis”, “didysis kunigaikštis”.

Beje, raštuose bei tautosakoje yra užfiksuota ir nemažai kitų lietuvių kalboje vartotų titulų – valdovas, valdonas, viešpats, rikis…. , tačiau jų mes kažkodėl kaip oficialius titulus savo valdovams įvardyti nevartojame.

Mano straipsnio esminė mintis yra ta, jog aš manau, kad visų pirma mūsų istorikams būtina nustatyti ar konkretus Lietuvos valdovas buvo suverenus monarchas ar ne.

Ir jei jo suverenumas yra neginčyjamas, dabartinėje literatūroje (visų pirma, žinoma, populiariojoje) vartoti labai aiškiai visuomenėje šiuo metu suvokiamus titulus “karalius” ir “imperatorius” – o ne taip, kaip jis buvo įvardijamas įvairiuose to meto įvairiakalbiuose dokumentuose ar kituose rašytiniuose šaltiniuose.

Tuo labiau, kad įvairiose kalbose mūsų valdovams įvardyti buvo naudojama labai daug įvairių tose kalbose vartotų titulų (ir, pvz., “rex”, ir “basileus”, ir “kagan”, ir kiti).

Tai kodėl dabar mūsų literatūroje mes taip besąlygiškai “prisirišome” prie titulo “didysis kunigaikštis”, o jį verčiant į kitas kalbas irgi verčiame naudodami analogiškus tų kalbų žodžius, net jei istoriniuose šaltiniuose tomis kalbomis konkretus Lietuvos valdovas buvo įvardijamas “rex” ar “basileus”…

Kodėl, pvz., koks nors zulusų vadas Šaka visuose dabartiniuose straipsniuose ir knygose, tame tarpe ir mokslinėse-istorinėse, yra vadinamas karaliumi, ir niekas dėl to nesistebi ir nesipiktina? O gal ir jį karūnavo popiežius? :)

Arba, pvz., koks gi popiežius karūnuoja anglikonus Anglijos kingus – karalius, ir kitų protestantiškų valstybių karalius (Švedijos, Danijos, Norvegijos)? Kas karūnuodavo Vokietijos kaizerį ar tuo labiau Mongolijos, Kinijos, Inkų, Actekų, Hetitų imperijų valdovus?

O juk jų valdytas valstybes ir mūsų, ir pasaulinėje literatūroje visada vadina imperijomis? Nors, žinoma, nei mongolai, nei kinai, nei hetitai, inkai ar actekai niekada nenaudojo lotynišką sąvoką “imperija”.

Tačiau jei viduramžių Lietuvos Valstybę pavadinsi karalyste arba tuo labiau imperija (nors tai akivaizdus istorinis faktas), o Gediminą ar Kęstuti pavadinsi karaliumi, arba Algirdą imperatoriumi – nors ir populiariame straipsnyje, kyla milžiniškas “staugimas ir rėkimas”.

Ir, beje, kažkodėl būtent visų pirma iš polonofiliškai ar maskoliafiliškai orientuotų istorikų (nors ir ne tik jų) pusės. :)

Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

lyvis:
2015 03 17 07:10 | IP adresas: 78.61.52.26

Čia tikrai dar nearti dirvonai. Žodis kunigaikštis - tai rytinis valdovas, o karalius - vakarinis valdovas, ir jie nieko nesiskyrė savo įtakom - tik vakarinis karalius šiek tiek buvo viršesnis už rytinį. Į tai reikia žiūrėti dviskaitos aplinkoje, t.y. Kęstutis valdė kartu su Algirdu ir t t.

Lamatas:
2015 03 17 12:20 | IP adresas: 83.219.130.36

Jeigu “Didysis kunigaikštis” būtų verčiamas į: “Kioning”, “Cezar”, ”Царь”, tada tikrai nebūtų problemos, bet deja taip nėra. Gaunasi iškreipta prasmė. O tiksliau – melas.

Čia gal reikėtu pakoreguoti žodžių derinio “didysis kunigaikštis” ir žodžio “karalius”, reikšmes lietuvių kalboje ,žodynuose.. Taip pat publikuojant kitomis kalbomis , vartoti žodžius atitinkančius tikrąją prasmę.

Kažin:
2015 03 17 13:20 | IP adresas: 78.60.231.248

Pirmiausiai tai reikia atmesti įsitikinimą, kad kunigas, kunigaikštis yra germaniškos kilmės žodžiai, nelaikyti jų “pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniais”.

Mažų mažiausiai galima manyti, kad tai yra bendros baltų ir germanų kilmės žodžiai.

Germanų “kun-” yra bendrašaknis su lietuvių žodžių šaknimi “kūn-, kun-“, esančia tokiuose žodžiuose, kaip kūnas, Perkūnas, daugelyje pavardžių su šaknimi “kūn-“, tai Kūnelis, Kūnca, Kūnickas, Kunigonis, taip pat pavardžiųantruoju dėmeniu – Vaitiekūnas, Petkūnas ir t.t.

Žiūrint semantiškai, tai šios šaknies žodžių radimasis gali būti siejamas su žemės valdymu, buvimu jos žemiškuoju vietininku, paveldėtoju.

Antai liet. kūnas rus. “telo” gretintinas su prūs. tula (tola) “žemė”.

Be to, netgi pavadinimas žynys, kuris, berods, atsirado iš Strykovskio nurodyto pagonių kunigo pavadinimo “Znicz”, gali būti atsiradęs dėl netikslaus šio pavadinimo užrašymo ar perskaitymo. Atsižvelgiant į žemiškąjį tokios paskirties žodžių kontekstą, labiau tikėtina, kad jame vietoje “n” buvo “m”. Tokiu atveju turėtume “Zmicz”<"Zmičius"< "Zemyčius". Taigi, šiame pavadinime, kaip ir pavadinime „kunigas“ matome garsinę žemės pavadinimo giminyystę.

Jeigu dar prisiminsime dievybių Žemyna, Žemininkas pavadinimus, taigi kunigo pavadinimo prasminis ryšys su kūnu-žeme yra visai galimas ir tikėtinas.

Be to, galime sakyti, kad jame ir baltiškumo yra ne mažiau negu germaniškumo. Taigi gal neatiduokime germanams to kas yra bendra, o net lietuviška (baltiška).

Žygeivis:
2015 03 18 12:23 | IP adresas: 82.135.153.86

Titulo “kunigas” (kaip “valdovo” atitikmens) atsiradimas lietuvių kalboje yra diskutuojamas – vieningos nuomonės kalbininkų tarpe nėra.

Dauguma mano, kad jis pakliuvo į lietuvių kalbą iš skandinavų kalbų kartu su vikingų įsiveržimais į Lietuvos pajūrį. Tai yra maždaug 8-9 amžiuose.

Yra ir versija, kad mūsų “kunigas” atsirado lietuvių kalboje jau gerokai seniau – dar 1-2 mūsų eros amžiuose – iš gotų kalbos (gotiškai buvo tariama maždaug “kuningaz”).

Kiti kalbininkai mano, kad žodis “kunigas” yra atėjęs į lietuvių kalbą iš indoeuropiečių prokalbės savarankiškai – lygiai taip, kaip jis pakliuvo ir į germanų kalbas.

Žodį “kunigas” lietuvių kalboje imta vartoti vadinant katalikų šventikus, matyt, jau gerokai po krikšto, kada valdovas prarado savo, kaip vyriausio valstybės šventiko, religines pareigas ir galias.

Miškų katė:
2015 03 17 21:42 | IP adresas: 78.57.246.237

Visiems siūlau paskaityti puikų Dainiaus Razausko straipsnį ,,Karalių nuvainikavimas”, 2014 m. išspausdintą žurnale ,,Liaudies kultūra”.

Straipsnį galite rasti ir www. tautosmenta.lt :
http://tautosmenta.lt/wp-content/upload ... 2014_2.pdf

Tikiu, daug kas galvose susistos į savo vietas.

Žygeivis:
2015 03 18 13:42 | IP adresas: 82.135.153.86

Labai ačiū už nuorodą.

Puikus straipsnis – deja, nebuvau jį skaitęs prieš rašydamas savąjį, bet iš kitos pusės gal ir gerai. :)

Nes jei būčiau skaitęs, matyt, pats jau nebūčiau parašęs savąjį… :) Juk maniškės mintys faktiškai daug kur atitinka Dainiaus Razausko straipsnio pagrindines mintis.

Tačiau tai labai akivaizdžiai rodo ir tai, kad ši mūsų Lietuvos Valstybės viduramžių valdovų įvardijimo istorinė ir ideologinė-politinė problema iš tikrųjų egzistuoja.

Ir tikrai laikas ją spręsti – visų pirma atsižvelgiant ne į mūsų kai kurių kaimynų ideologinius bei politinius “poreikius”, o būtent į Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos šiuolaikinius poreikius.

Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

Vaclovas Mikailionis:
2015 03 18 12:54 | IP adresas: 5.20.160.145

Straipsnis pagaliau pajudino baisų tyčia svetimšalių istorikų suveltą mazgą.

Pirmiausia akivaizdu, kad Lietuva pradėta pravardžiuoti kunigaikštyste nuo J. Dlugošo laikų, kad atrodytų pavaldi Karūnai, t.y. Lenkijai.

Juk net popiežiai nesibodi savo amžininkų Gedimino ar Algirdo vadinti karaliais (rex), o nuo XV amžiaus ypač lenkų “redaguotuose” tekstuose rasime tik kunigaikščius, ir suprantama kodėl.

Diskusiją būtina tęsti, nes kyla dar keletas neaiškumų.

Kodėl pavyzdžiui, žodį "kuningaz" mes kilniadvasiškai atiduodame germanams, nors labai jau aiškiai lietuviškai jis reiškia – kū,ningas, taigi, stipraus kūno vyras, galintis vadovauti kariams. Pirminė reikšmė čia – karo vadas.

Beje, lietuvių kalba liudytų, jog ir karalius – tai su karu, vadovavimu kariams susijusi sąvoka. Ypač absurdiška išvesti šį titulą iš VIII amžiaus valdovo Karoli Magnus vardo.

Tarsi lietuvių kalboje nebūtų keleto šimtų vedinių “karine tematika”: karys, kardas, kirvis, kerta, kariauti irt.t.

Taigi kyla įdomi mįslė – kodėl toks mūsiškas vardas tampa madingas Europoje, suteikiant vardus kilmingiausiems, taip išplinta ne tik Kroliai, bet ir Karlai, Karelai, Čarliai, Šarliai ir pan.

Manau, šią mįslę įspėsime giliau pasidomėję, kas vyko Europoje V– VIII amžiuje, pavyzdžiui, pavartę Eugenijaus Jovaišos veikalą “Aisčiai. Raida”.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai? Alvydas BUTKUS. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos

Parašytas: 18 Kov 2015 20:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Vytenis Ruibys

Rikis - universalus indoeuropietiškas valdovų pavadinimas, kildinamas iš proto-Indoeuropietiško h₃reǵ (tiesus, teisus, teisingas)ю

Jo vediniai yra ir lotyniškas Rex, ir germaniškas Riks, ir keltiškas Rīxs. Tikėtina ir lietuvių/prūsų - Rikis.

Tiesa, kas keista, kad Rikis praktiškai neturi jokių vedinių lietuvių kalboje, priešingai nei germanų (riki - daikt. valstybė; būdv. galingas/turtingas), lotynų (daikt. regnum - karalystė,).

*******************************************************

Šaltinis - Lietuvos istorijos forumas
Tema - Kaip baltų kalbomis buvo vadinami vadai, didikai
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 266#M56266

Aiškinantis Brunono žūties vietos lokalizaciją ir Netimero problematiką, kilo klausimas, kaip lietuvių ir apskritai baltų kalbomis senovėje buvo vadinami genčių ir žemių vadai, kilmingieji, didikai, karinių dalinių vadai ... ?

Pažiūrėjęs žodyną radau keletą lietuvių kalboje vartotų "titulų":

Rikis,
Viešpats,
Kunigas (ir vėlesnis variantas - Kunigaikštis),
Valdonas,
Valdovas,
Vadas,
Vadovas,
Karvedys,
Didžiavyris,
Didvyris,
Didžiūnas,
Didikas ...

--------------------------------------------------------------------------------------------

https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... ed_comment

Pranas Jocys

Mindaugas buvo klajūnas.

Alvydas Butkus

Tai sena visų valdovų tradicija, išlaikyta ir Lietuvoje.

Pats valdovo pavadinimas "viešpats" yra šios tradicijos atspindys (pirmasis sandas "vieš-ėti").

Tradiciją pakeitė rezidavimas vienoje vietoje. Iš čia ir "sostinė" ‘sosto vieta’, mūsų literatūroje vadinta ir "sostapiliu".

Anglų, vokiečių ir kt. kalbose sostinei pavadinti pasirinkta romėniškoji sąvoka ‘galvinis miestas‘, ‘galvamiestis’.

Iš vokiečių kalbos ją turi išsivertę ir latviai - "galvaspilsēta".

--------------------------------------------------------------------------------------------

https://www.facebook.com/groups/3216406 ... ment_reply

Alvydas Butkus

Dėl "valdovo / valdono".

Tai ne titulas, o apibendrintas pavadinimas. Hierarchijos su kitais jis neturi.

Negalėtų būti ir labai senas, nes nesukurtas "valdovo" teritorijos pavadinimas, plg.:

viešpats - viešpatystė
karalius - karalystė
kunigaikštis - kunigaikštystė
valdovas - ?

"valdovystė" reikštų ne teritoriją, o pareigas, kaip kunigystė, mokytojystė ir pan.

Kęstutis Čeponis

Radau Lietuvių kalbos žodyne štai ką:
http://www.lkz.lt/Visas.asp?zodis=valdy ... =-1&les=-1

valdỹstė sf. (2) NdŽ

1. A1883,224, V.Piet, NdŽ, KŽ valstybė, valdoma teritorija: Adalbertas, kunigas iš Pragos, atskrijo į lenkų valdystę S.Dauk. Ringaudas … miršta palikinas valdystę sūnui Mindaugui A1885,76.
2. KŽ valdžia: Ermanarikas, viešpats gotų (gudų), įgavęs kardu sau valdystę S.Dauk. Žmogelis … šlovina didžiai dangaus valdystę LTI524.

Ir šitą:

valdonỹstė sf. (2) KI297, KŽ

1. NTLuk3,1, LC1878,10 valdžia, viešpatavimas, buvimas valdonu: Ciecorius Dioklecianas mete 284 savo valdonystę pradėjo Kel1881,62. Toji valdonystė labiau meškai priderėjus LTII479(Bs). Šitą lazdą suteikė man dievai kaip ženklą valdonystės prš.
2. valstybė: Prancūzai … Eiropos valdonystėms apie tai … žinią duosią LC1884,6.
3. A1883,228 valdymo būdas, valdysena: Įvairios šalys reikalauja ir įvairių valdysčių V.Piet. Gilioje senovėje tarpe lietuvių buvo drūta jau valdystės tvarka rš.

Iš viso rasta 107 žd.
valda
valdainė
valdamystė
valdanija
valdas
valdauninkas
valdauti
valdavimas
valdavoti
valdenė
valdė
valdėnė
valdėti
valdyba
valdybė
valdybininkas
valdydinti
valdija
valdijietis
valdijimas
valdyklė
valdymas
valdymė
valdymieras
valdimieras
valdymieris
valdinėti
valdingai
valdingas
valdingumas
valdinybė
valdininkas
valdininkauti
valdininkavimas
valdininkėti
valdininkybė
valdininkienė
valdininkija
valdininkystė
valdininkiškai
valdininkiškas
valdininkiškumas
valdinis
valdinys
valdinystė
valdiniškas
valdinti
valdysena
valdysta
valdystė
valdiška
valdiška
valdiškai
valdiškas
valdyti
valdytinai
valdytinis
valdytojas
valdytuvė
valdomumas
valdona1
valdona2
valdonas
valdonybė
valdonija
valdonis
valdonystė
valdoniškai
valdoniškas
valdonka
valdonžudys
valdoti
valdovaitė
valdovas
valdovauti
valdovavimas
valdovė
valdovybė
valdovystė
valdoviškai
valdoviškas
valdoviškumas
valdtarpis
valdumas
valdūnas
valdus
valdvyris
valdzius
valdženklis
valdžia
valdžiauninkas
valdžiava
valdžiavietė
valdžiavoti
valdžiojimas
valdžionas
valdžionė
valdžionis
valdžiotarpis
valdžioti
valdžiotojas
valdžiotroška
valdžiovedis
valdžiuiti
valdžiūnas
valdžiuoti
valdžius

Kęstutis Čeponis

Sprendžiant iš LKŽ pateiktų pavyzdžių, manau, reikėtų atkreipti dėmesį į terminus "valdonas" ir "valdonystė": valdonỹstė sf. (2) KI297, KŽ

1. NTLuk3,1, LC1878,10 valdžia, viešpatavimas, buvimas valdonu: Ciecorius Dioklecianas mete 284 savo valdonystę pradėjo Kel1881,62. Toji valdonystė labiau meškai priderėjus LTII479(Bs). Šitą lazdą suteikė man dievai kaip ženklą valdonystės prš.

2. valstybė: Prancūzai … Eiropos valdonystėms apie tai … žinią duosią LC1884,6.

valdõnas, -ė smob. (2) KBII60, K arch.

1. SD143, H, Q90,112,221,409, Lpn111, R, R160,193,200,289, MŽ, MŽ211,266,386,449, Sut, N, LsB392, M, L, DŽ, NdŽ, FrnW žr. valdovas 1: Valdõnas – kurs kitus valdo J. Valdonas keturių žemių B. Valdonas, viešpatis, viešpataująs ant ko R58, MŽ77. Žemės valdonas R237, MŽ316,341. Mindaugas … buvo pirmasis Lietuvos valdonas LTI140(Bs). Kam nešaudot, ką valdõnai paliepė šaudyt? K.Donel. Valdõnai vis norėjo pasaulį valdyt Pgg. Miršta tokie galingi, tokie išmintingi valdõnai Trg. Valdõnas statė tiltą [per Nemuną], zaldotai griovė Rsn. Jūs, valdonai, mylėkite teisybę CII287. Jie dabar yra aukšti viešpačiai ir valdõnai visos tos karalystės pastoję Sch179. Pilis jo rankoj, jis yra valdonas A1884,396. Argi teip pritinka būt karalium, valdonù didelės ponystės? BM87(Brž). Jis nor tos karalystės valdon’s patapt FrnS17. Šeštojo[je] dienoje galvijus ir po tų sutvėrė žmogų …, jeng tasai būtų valdonu ir ponu ant visų sutvertųjų daiktų MT41. Kėlės karalius ir žemės valdonas NTApD26,30.
^ Pučiasi kaip penkių pilių valdonas LMD(Mc).
ǁ prk. kas mėgsta vadovauti, įsakinėti: Prastai eita: toks valdõnas ans yra Šlu.

2. SD260, Sut, N, K.Būg, NdŽ pavaldus asmuo, valdinys: Idant tas, kuris yra sūdžia (instr. sing.), galėtų nudraust ir grausmiai ažuturėt valdonus SPI21-22. Nes kokie yra vyresnieji, tokie esti ir jų valdonai SPI124. Norėjo Asverus karalius puotą pakelt saviemus valdonamus SPII94. Tai mes būsim žalnierėliai žalnierėliai ir karaliaus valdonėliai valdonėliai LTR(Plv).

3. SD1195 žr. valdytojas 2: Akrūto valdonas N. Mano matušė – gaspadinėlė, namelių valdonė̃lė JD275. Laukų ir kaimų valdonas S.Stan. Kelkis, kelkis, brolužėli, ūbo lauko artojėli, jautelių valdonėli BsO270. Jei nori sunkiai būti, sunkias dienas turėti, tekėk už vargo vaiko, už dirvos valdonėlio KlvD177. O ir pažadėjo mudvi motynėlė marelių valdonužė̃liui, marelių valdonė̃liui JD426. O, giria, giružė, tu žalioji, o kokių paukštelių valdonùžė JD1088. Ai, kur dėjai brolelį, žirgelio valdonėlį? LB137. O ma[n] berenčiant tas baltas sieneles, atjojo valdonužėlis, žalios girės vartužis Ls(Vlkš).
| Kirtau girioj šiekštužėlį, laiveliui valdonė̃lį (d.) Klvr.
ǁ [Karalaitis] paliko į savo vietą valdoną (ps.) Plv.

4. M, FrnW žr. valdytojas 3: Namų valdonas MŽ237. Pagrąžysi Dievui visą tavo meilę teip, kaip grąžinasi valdonui pavogta savybė jo brš.
ǁ NdŽ, FrnW.

Alvydas Butkus

Kęstuti, jūs tik įrodot, kad valdonas / valdovas titulatūrai netinka.

Pirmiausia dėl daugiareikšmiškumo (o tai termino yda), nes valdovu gali būti pavadintas ir karalius, ir kunigaikštis, ir koks nors seniūnas. Labai apibendrinta reikšmė.

Antra, valdovystė / valdonystė dažniausiai reiškia buvimą valdovu, o ne teritoriją. Lietuvos valdovystė - kas tai? :)

Kęstutis Čeponis

Taigi, kad nežinau - dabar juk šiuos žodžius (valdonas, valdonystė) jau nenaudoja...

Pateikiau kaip galimybę... :)

Viena išvada, kuriai ir jūs, ir aš pritariame - viešpats tikrai buvo lietuviškas valdovo (monarcho) titulas.

***********************************************************

Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai?

http://alkas.lt/2015/03/16/k-ceponis-li ... s#comments

Kęstutis Čeponis, http://www.alkas.lt
2015 03 16 23:26

Lietuvos didysis kunigaikštis soste. Piešta apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje | Iliustracija iš E. Rimšos knygos "Heraldika" (2004)

Anglų kalboje yra germaniškos kilmės žodis „king“ – būtent šiuo titulu anglai jau daugiau kaip 1000 metų vadina savo valdovą. Žodis „king“ yra tiesioginis senovės germanų (taip pat ir germanų skandinavų) žodžių „kung“, „koning“, „konung“, „kunig“, „kunigaz“, „koningaz“ kalbinis-etimologinis bei istorinis-prasminis atitikmuo.

Lietuvių kalboje šių žodžių pilnas atitikmuo yra senovinis lietuviškas titulas „kunigas“. Istoriškai jis (kaip ir germanų kalbose) reiškė ir valdovą, ir vyriausiąjį šventiką. Būtent tokiais ir buvo Lietuvos Valstybės valdovai iki krikšto. Tačiau po to, kada Lietuvą pakrikštijo, valdovo ir šventiko funkcijos „išsiskyrė“, ir lietuvių kalboje žodžiu „kunigas“ pradėjo vadinti katalikų šventikus, o valdovą pradėjo vadinti išvestiniu žodžiu „kunigaikštis“.

Slavų kalbose irgi yra absoliutus anglų titulo „king“ ir lietuvių senovinio titulo „kunigas“ (bei naujesnio „išvestinio“ titulo „kunigaikštis“) atitikmuo – „князь“ (arba senesnė forma „коназь“). „Коназь“ yra kilęs iš senovinio germaniškojo „koningaz“. Taigi, slavų „князь“ yra absoliutus (visomis prasmėmis – ir istorine-funkcine, ir kalbine-etimologine) germanų anglų titulo „king“ bei lietuvių titulų „kunigas“ bei „kunigaikštis“ atitikmuo.

Tačiau peržvelkime istorinę literatūrą bet kuria slavų kalba – ir niekur nerasime, jog Anglijos valdovo titulas „king“ būtų išverstas slavišku jo atitikmeniu „князь“ – visur verčia „король“, tai yra „karalius“. O štai lygiai tokį patį savo istorine prasme bei reikšme lietuvišką senąjį istorinį titulą „kunigas“ ar naujesnį „kunigaikštis“ slavai visada, be jokių išimčių, verčia „князь“. Kodėl?

O todėl, kad yra suformuota tokia „istorinė tradicija“, kuri turi labai konkrečią politinę prasmę – parodyti, kad Lietuvos Valstybės valdovai buvo žemesnio rango nei Lenkijos ar Rusijos valdovai. O tuo pačiu ir „įteigti mintį“, kad Lietuvos Valstybė buvo Lenkijos ar Rusijos lenas ar vasalas.

Visą ši istorinė-politinė propaganda yra pagrįsta tuo, jog istorijos eigoje slavų kalbose žodžio „князь“ reali prasmė pakito – senovinis titulas, kuris tuo metu reiškė „monarchas“, „suverenus valdovas“, pamažu pradėjo reikšti aukštesnio rango valdovui pavaldų žemesnio rango srities valdytoją.

Visų pirma tai buvo susiję su Kijevo Rusios susiskaldymu XI amžiuje į daugelį mažų kunigaikštysčių, kurių kunigaikščiai nebebuvo suverenūs monarchai, o liko pavaldūs vienam ar kitam taip vadinamam „didžiajam kunigaikščiui“, kurių irgi atsirado ne vienas, o keli.

Dar labiau pažemino titulą „князь“ mongolų-totorių jungas, prasidėjęs XIII amžiuje, ir trukęs kelis šimtus metų, kada slavų „kniaziai“ – ir eiliniai, ir „didieji“ – šliaužiojo ant kelių priešais mongolų-totorių chanus, melsdami iš jų „jarlyką“, tai yra teisę valdyti vieną ar kitą kunigaikštystę.

Germaniškose šalyse, ir visų pirma Anglijoje, taip neįvyko, todėl ten iki šių dienų išsaugojo titulą „king“ jo pirmine prasme – „monarchas“, „suverenus valdovas“ arba taikant šiuolaikinę terminologiją – „karalius“. Tokiu būdu germaniško „king“ istorinis-etimologinis slaviškas atitikmuo „князь“ palengva pavirto į germaniško titulo „duke“ ar „hercog“ (monarchui pavaldus sritinis kunigaikštis) atitikmenį.

Lietuvoje, kaip ir Anglijoje, neįvyko tokie procesai, kaip rytų slavų valstybėlėse – čia praktiškai visą laiką valdė absoliutūs valdovai – monarchai. Todėl lietuviai savo suverenius valdovus tebevadino ir tebevadina dabar, iki pat šių dienų, kunigaikščiais. Tačiau palengva vėlyvasis slaviškasis titulo „князь“ reikšmės labai stipriai sumenkintas suvokimas persismelkė ir į lietuvių kalbą bei lietuvių istorinę savimonę, ypač po to, kai Lietuvos Valstybė XVIII amžiaus gale buvo išdalinta tarp Rusijos ir Prūsijos.

Todėl šiais laikais, atsižvelgiant į realius titulo „kunigaikštis“ prasmės istorinius pokyčius ir šio titulo akivaizdų sumenkinimą dabartinėse kalbose (taip pat ir lietuvių), mums, lietuviams, būtina visų pirma bent jau savo literatūroje ir vadovėliuose savo suverenių valdovų įvardijimui vartoti titulą „karalius“ – ir visai ne istorine katalikiškąja prasme (tai yra „karalius tik tas, kurį patepa popiežius“ – tokių karalių ir Europoje jau seniai nėra, o ir viduramžiais jų buvo nedaug), o būtent turintį tokią šiuolaikinę realią prasmę, kuri pilnai atitinka senovinę lietuviškų istorinių titulų „kunigas“ ir „kunigaikštis“ realią prasmę – absoliutus, suverenus monarchas, nepriklausomos valstybės valdovas.

Deja, bet šiuo metu ne tik eiliniai lietuviai, bet ir nemažai mūsų tituluotų istorikų bei mūsų politikų niekaip nesugeba suvokti ir įsisąmoninti viso šio Lietuvos Valstybės monarchų teisingo įvardijimo „prasmės pakeitimo“ milžinišką geopolitinę reikšmę. Ir tuo labai aktyviai savo antilietuviškoje propagandoje naudojasi įvairūs mūsų priešai, bandydami įteigti lietuviams Lietuvos Valstybės ir Lietuvos valdovų „nepilnavertiškumą“, visų pirma lyginant su įvairiais slavais ir jų turėtų valstybių valdovais.

Mano nuomone, titulų „kunigaikštis“ ir ypač „didysis kunigaikštis“, kurie buvo viduramžiais naudojami Lietuvos Valstybės valdovų įvardijimui, dabartinis masinis suvokimas yra visai kitas nei tais laikais – dabar šie titulai visuomenėje yra vertinami kaip akivaizdžiai žemesnio rango nei, pavyzdžiui, titulas „karalius“ ar, juo labiau, lotyniškas titulas „imperatorius“, nors, pavyzdžiui, Algirdas yra įvardijamas imperatoriaus (graikišku jo atitikmeniu – basileus, βασιλεύς) titulu Algirdo susirašinėjime su Bizantijos imperatoriumi.

Aš manau, kad mums dabar būtinai reikia atsižvelgti į tai, kaip iš tikrųjų buvo vertinami įvairūs titulai būtent tuo metu, kada juos taikė įvairių konkrečių valdovų – suverenių ar vasalinių – padėties įvardijimui. Ir būtent kokiems tarptautiniams to meto titulams (visų pirma tuometinėje Vakarų Europoje), jie savo realia prasme tuo metu atitiko – bei kokiems atitinka dabar.

Todėl dabar, rašant įvairius kūrinius – visų pirma skirtus masiniam skaitytojui, reikia naudoti būtent dabartinius, visiems įprastus ir aiškiai suprantamus, vakarietiškus senovinių titulų faktinius atitikmenis – taip, kaip tai daroma, rašant, pavyzdžiui, apie Vakarų Europos, Azijos, Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikų įvairių ankstyvųjų ir viduramžių valstybių valdovus.

Be abejo, įvairių titulų, naudotų viduramžiais įvairiose kalbose bei valstybėse gausa, netgi įvardijant tą patį valdovą, yra labai didelė, ir jų tarpusavio realios prasmės bei reikšmės sutapimai ar skirtumai (kaip juos suvokė būtent tų valstybių bei jų kaimynų valdovai bei diduomenė konkrečiu istoriniu laikotarpiu) iš tikrųjų yra gana sudėtinga istorinė problema. Ir ją būtina rimtai nagrinėti.

Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

Alkas.lt redakcijos komentaras

Straipsnio autorius teisingai apibrėžia žodžių „kunigas, kunigaikštis“ giminaičių ratą – tai pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniai. Slavų ir baltų kalbose panašūs žodžiai yra skoliniai iš germanų.

Tačiau siūloma šio žodžio prasmės raidos rekonstrukcija, pagal kurią „kunigas“ iš „absoliutaus monarcho“ mongolų ir slavų įtakoje degradavo į žemesnį rangą, yra labai abejotina.

Iš tikrųjų germanų kalbose žodžiai „king“, „König“ pirmine prasme reiškė giminės vadą (vokiškai „Künne“, angliškai „kin“ – giminė), t.y. iš smulkaus valdančiojo asmens (o tokie ir buvo iš šaltinių pažįstami vikingų epochos skandinavų konungai) įvardijimo germanų kalbose šis žodis evoliucionavo iki visos šalies valdovo.

Slavų kalbose šis žodis išlaikė artimesnę pirminei reikšmę, o ne degradavo.

XIII a. žodis „kunigaikštis“ (rusėnų „князь“) buvo taikomas įvairiems smulkiems Lietuvos valsčių kunigaikščiams įvardyti (jų buvo dešimtys ar net šimtai), o ir vėliau – ne tik valdovams, bet ir daliniams kunigaikščiams. Todėl valdovas iš jų tarpo būdavo išskiriamas žodžiu „didysis“ (arba „aukščiausiasis“).

Beje, lietuvių kalboje germanų šaknis „kun-“ turi atitikmenį – „gen“ (gentis), tačiau iš jos valdovo titulo lietuvių kalboje nepasidaryta.

Tomas Baranauskas

Susiję straipsniai:

Marius Kundrotas. Lietuva – imperija ar hercogystė?
http://alkas.lt/2011/10/02/m-kundrotas- ... ercogyste/

Komentarai
http://alkas.lt/2015/03/16/k-ceponis-li ... /?comments

Vaitas:
2015 03 17 18:24 | IP adresas: 213.164.112.192

Tai tik mėgėjiškas Kęstučio Čeponio požiūris į karaliaus titulą.

Reikia skirti pagarbų valdovo įvardijimą karaliumi nuo teisinio statuso. Didieji kunigaikščiai gerai suprato karūnos, karūnavimo reikšmę. Bet istorijos nepakeisime – Gediminas atsisakė, Vytautui nepavyko vainikuotis, todėl noras dabar juos karūnuoti tėra naivus užmanymas. Nėra ir reikalo, nes Lietuvos valstybingumą grindžia karaliaus Mindaugo karūna, istorinis pirmumas.

Žygeivis:
2015 03 18 13:02 | IP adresas: 82.135.153.86

Gerb. Vaitai,

aš iš tikrųjų siūlau labai aiškiai atskirti istorinį katalikiškąjį karūnavimo suvokimą 10-17 amžiuose, nuo dabartinio masinio žmonių sąmonėje įsitvirtinusio skirtumo tarp visame pasaulyje šiuo metu labai aiškiai suvokiamo titulo “karalius” ir Lietuvoje viduramžiais vartotų titulų “kunigas”, “kunigaikštis”, “didysis kunigaikštis”.

Beje, raštuose bei tautosakoje yra užfiksuota ir nemažai kitų lietuvių kalboje vartotų titulų – valdovas, valdonas, viešpats, rikis…. , tačiau jų mes kažkodėl kaip oficialius titulus savo valdovams įvardyti nevartojame.

Mano straipsnio esminė mintis yra ta, jog aš manau, kad visų pirma mūsų istorikams būtina nustatyti ar konkretus Lietuvos valdovas buvo suverenus monarchas ar ne.

Ir jei jo suverenumas yra neginčyjamas, dabartinėje literatūroje (visų pirma, žinoma, populiariojoje) vartoti labai aiškiai visuomenėje šiuo metu suvokiamus titulus “karalius” ir “imperatorius” – o ne taip, kaip jis buvo įvardijamas įvairiuose to meto įvairiakalbiuose dokumentuose ar kituose rašytiniuose šaltiniuose.

Tuo labiau, kad įvairiose kalbose mūsų valdovams įvardyti buvo naudojama labai daug įvairių tose kalbose vartotų titulų (ir, pvz., “rex”, ir “basileus”, ir “kagan”, ir kiti).

Tai kodėl dabar mūsų literatūroje mes taip besąlygiškai “prisirišome” prie titulo “didysis kunigaikštis”, o jį verčiant į kitas kalbas irgi verčiame naudodami analogiškus tų kalbų žodžius, net jei istoriniuose šaltiniuose tomis kalbomis konkretus Lietuvos valdovas buvo įvardijamas “rex” ar “basileus”…

Kodėl, pvz., koks nors zulusų vadas Šaka visuose dabartiniuose straipsniuose ir knygose, tame tarpe ir mokslinėse-istorinėse, yra vadinamas karaliumi, ir niekas dėl to nesistebi ir nesipiktina? O gal ir jį karūnavo popiežius? :)

Arba, pvz., koks gi popiežius karūnuoja anglikonus Anglijos kingus – karalius, ir kitų protestantiškų valstybių karalius (Švedijos, Danijos, Norvegijos)? Kas karūnuodavo Vokietijos kaizerį ar tuo labiau Mongolijos, Kinijos, Inkų, Actekų, Hetitų imperijų valdovus?

O juk jų valdytas valstybes ir mūsų, ir pasaulinėje literatūroje visada vadina imperijomis? Nors, žinoma, nei mongolai, nei kinai, nei hetitai, inkai ar actekai niekada nenaudojo lotynišką sąvoką “imperija”.

Tačiau jei viduramžių Lietuvos Valstybę pavadinsi karalyste arba tuo labiau imperija (nors tai akivaizdus istorinis faktas), o Gediminą ar Kęstuti pavadinsi karaliumi, arba Algirdą imperatoriumi – nors ir populiariame straipsnyje, kyla milžiniškas “staugimas ir rėkimas”.

Ir, beje, kažkodėl būtent visų pirma iš polonofiliškai ar maskoliafiliškai orientuotų istorikų (nors ir ne tik jų) pusės. :)

Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

lyvis:
2015 03 17 07:10 | IP adresas: 78.61.52.26

Čia tikrai dar nearti dirvonai. Žodis kunigaikštis - tai rytinis valdovas, o karalius - vakarinis valdovas, ir jie nieko nesiskyrė savo įtakom - tik vakarinis karalius šiek tiek buvo viršesnis už rytinį. Į tai reikia žiūrėti dviskaitos aplinkoje, t.y. Kęstutis valdė kartu su Algirdu ir t t.

Lamatas:
2015 03 17 12:20 | IP adresas: 83.219.130.36

Jeigu “Didysis kunigaikštis” būtų verčiamas į: “Kioning”, “Cezar”, ”Царь”, tada tikrai nebūtų problemos, bet deja taip nėra. Gaunasi iškreipta prasmė. O tiksliau – melas.

Čia gal reikėtu pakoreguoti žodžių derinio “didysis kunigaikštis” ir žodžio “karalius”, reikšmes lietuvių kalboje ,žodynuose.. Taip pat publikuojant kitomis kalbomis , vartoti žodžius atitinkančius tikrąją prasmę.

Kažin:
2015 03 17 13:20 | IP adresas: 78.60.231.248

Pirmiausiai tai reikia atmesti įsitikinimą, kad kunigas, kunigaikštis yra germaniškos kilmės žodžiai, nelaikyti jų “pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniais”.

Mažų mažiausiai galima manyti, kad tai yra bendros baltų ir germanų kilmės žodžiai.

Germanų “kun-” yra bendrašaknis su lietuvių žodžių šaknimi “kūn-, kun-“, esančia tokiuose žodžiuose, kaip kūnas, Perkūnas, daugelyje pavardžių su šaknimi “kūn-“, tai Kūnelis, Kūnca, Kūnickas, Kunigonis, taip pat pavardžiųantruoju dėmeniu – Vaitiekūnas, Petkūnas ir t.t.

Žiūrint semantiškai, tai šios šaknies žodžių radimasis gali būti siejamas su žemės valdymu, buvimu jos žemiškuoju vietininku, paveldėtoju.

Antai liet. kūnas rus. “telo” gretintinas su prūs. tula (tola) “žemė”.

Be to, netgi pavadinimas žynys, kuris, berods, atsirado iš Strykovskio nurodyto pagonių kunigo pavadinimo “Znicz”, gali būti atsiradęs dėl netikslaus šio pavadinimo užrašymo ar perskaitymo. Atsižvelgiant į žemiškąjį tokios paskirties žodžių kontekstą, labiau tikėtina, kad jame vietoje “n” buvo “m”. Tokiu atveju turėtume “Zmicz”<"Zmičius"< "Zemyčius". Taigi, šiame pavadinime, kaip ir pavadinime „kunigas“ matome garsinę žemės pavadinimo giminyystę.

Jeigu dar prisiminsime dievybių Žemyna, Žemininkas pavadinimus, taigi kunigo pavadinimo prasminis ryšys su kūnu-žeme yra visai galimas ir tikėtinas.

Be to, galime sakyti, kad jame ir baltiškumo yra ne mažiau negu germaniškumo. Taigi gal neatiduokime germanams to kas yra bendra, o net lietuviška (baltiška).

Žygeivis:
2015 03 18 12:23 | IP adresas: 82.135.153.86

Titulo “kunigas” (kaip “valdovo” atitikmens) atsiradimas lietuvių kalboje yra diskutuojamas – vieningos nuomonės kalbininkų tarpe nėra.

Dauguma mano, kad jis pakliuvo į lietuvių kalbą iš skandinavų kalbų kartu su vikingų įsiveržimais į Lietuvos pajūrį. Tai yra maždaug 8-9 amžiuose.

Yra ir versija, kad mūsų “kunigas” atsirado lietuvių kalboje jau gerokai seniau – dar 1-2 mūsų eros amžiuose – iš gotų kalbos (gotiškai buvo tariama maždaug “kuningaz”).

Kiti kalbininkai mano, kad žodis “kunigas” yra atėjęs į lietuvių kalbą iš indoeuropiečių prokalbės savarankiškai – lygiai taip, kaip jis pakliuvo ir į germanų kalbas.

Žodį “kunigas” lietuvių kalboje imta vartoti vadinant katalikų šventikus, matyt, jau gerokai po krikšto, kada valdovas prarado savo, kaip vyriausio valstybės šventiko, religines pareigas ir galias.

Miškų katė:
2015 03 17 21:42 | IP adresas: 78.57.246.237

Visiems siūlau paskaityti puikų Dainiaus Razausko straipsnį ,,Karalių nuvainikavimas”, 2014 m. išspausdintą žurnale ,,Liaudies kultūra”.

Straipsnį galite rasti ir www. tautosmenta.lt :
http://tautosmenta.lt/wp-content/upload ... 2014_2.pdf

Tikiu, daug kas galvose susistos į savo vietas.

Žygeivis:
2015 03 18 13:42 | IP adresas: 82.135.153.86

Labai ačiū už nuorodą.

Puikus straipsnis – deja, nebuvau jį skaitęs prieš rašydamas savąjį, bet iš kitos pusės gal ir gerai. :)

Nes jei būčiau skaitęs, matyt, pats jau nebūčiau parašęs savąjį… :) Juk maniškės mintys faktiškai daug kur atitinka Dainiaus Razausko straipsnio pagrindines mintis.

Tačiau tai labai akivaizdžiai rodo ir tai, kad ši mūsų Lietuvos Valstybės viduramžių valdovų įvardijimo istorinė ir ideologinė-politinė problema iš tikrųjų egzistuoja.

Ir tikrai laikas ją spręsti – visų pirma atsižvelgiant ne į mūsų kai kurių kaimynų ideologinius bei politinius “poreikius”, o būtent į Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos šiuolaikinius poreikius.

Kęstutis Čeponis (Žygeivis)

Vaclovas Mikailionis:
2015 03 18 12:54 | IP adresas: 5.20.160.145

Straipsnis pagaliau pajudino baisų tyčia svetimšalių istorikų suveltą mazgą.

Pirmiausia akivaizdu, kad Lietuva pradėta pravardžiuoti kunigaikštyste nuo J. Dlugošo laikų, kad atrodytų pavaldi Karūnai, t.y. Lenkijai.

Juk net popiežiai nesibodi savo amžininkų Gedimino ar Algirdo vadinti karaliais (rex), o nuo XV amžiaus ypač lenkų “redaguotuose” tekstuose rasime tik kunigaikščius, ir suprantama kodėl.

Diskusiją būtina tęsti, nes kyla dar keletas neaiškumų.

Kodėl pavyzdžiui, žodį "kuningaz" mes kilniadvasiškai atiduodame germanams, nors labai jau aiškiai lietuviškai jis reiškia – kū,ningas, taigi, stipraus kūno vyras, galintis vadovauti kariams. Pirminė reikšmė čia – karo vadas.

Beje, lietuvių kalba liudytų, jog ir karalius – tai su karu, vadovavimu kariams susijusi sąvoka. Ypač absurdiška išvesti šį titulą iš VIII amžiaus valdovo Karoli Magnus vardo.

Tarsi lietuvių kalboje nebūtų keleto šimtų vedinių “karine tematika”: karys, kardas, kirvis, kerta, kariauti irt.t.

Taigi kyla įdomi mįslė – kodėl toks mūsiškas vardas tampa madingas Europoje, suteikiant vardus kilmingiausiems, taip išplinta ne tik Kroliai, bet ir Karlai, Karelai, Čarliai, Šarliai ir pan.

Manau, šią mįslę įspėsime giliau pasidomėję, kas vyko Europoje V– VIII amžiuje, pavyzdžiui, pavartę Eugenijaus Jovaišos veikalą “Aisčiai. Raida”.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Tylenis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai?

Parašytas: 22 Kov 2015 03:07

Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246

Cituoti:

Deja, bet šiuo metu ne tik eiliniai lietuviai, bet ir nemažai mūsų tituluotų istorikų bei mūsų politikų niekaip nesugeba suvokti ir įsisąmoninti viso šio Lietuvos Valstybės monarchų teisingo įvardijimo „prasmės pakeitimo“ milžinišką geopolitinę reikšmę. Ir tuo labai aktyviai savo antilietuviškoje propagandoje naudojasi įvairūs mūsų priešai, bandydami įteigti lietuviams Lietuvos Valstybės ir Lietuvos valdovų „nepilnavertiškumą“

Geras neurolingvistinio programavimo pavyzdys, kaip sąvokos ištrynimas/pakeitimas ištrina/pakeičia realybę. Šiuo atveju ne mūsų naudai.

Ne veltui Konfucijus teigė, jog, norint įveikti suirutę, reikia visų pirma pavadinti daiktus tikraisiais vardais, ir tai po to skelbti visose aikštėse.

_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: DĖL KARALYSTĖS TĘSTINUMO

Parašytas: 22 Kov 2015 18:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Alvydas Butkus

Iki Jogailos (1386) joks Lietuvos valdovas nebuvo Lenkijos karalius.

Jie buvo Lietuvos karaliai.

Taip, pavyzdžiui, titulavosi Gediminas, taip jį titulavo kaimynai.

Sutartyse ir laiškuose Gediminas aiškiausiai skyrė lotynų "rex" (karalius) nuo "dux" (kunigaikštis); vokiškuose tekstuose jis buvo vadinamas karaliumi, plg. 1323 X 2 livoniečių sutarties su Gediminu fragmentą:

/.../ Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koniges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten* unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint /.../

/.../ Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės – Aukštaičiai, Žemaičiai, Pskovas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. /.../

Lietuvos kunigaikštinis vasalitetas prasidėjo tik po Krėvos akto (1385).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 07 Gru 2015 20:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislavo IV Vazos 1639 03 22 potvarkis lietuvių kalba

http://lietuvos.istorija.net/lituanisti ... us1639.htm

Mes Wladislaus / Ketwirtassis Isch Diewo Malo=
nes / Karalius Lenku / Diddisis Kunigaikschtis Lietuwniku / Guddu / Prusu / Mo=
suriu / Szemaicziu / Inflantůsa / Smolenska / Czernichowa etc. Priegtam ir Schwe=
du / Gothu / bei Wandalu Tewiksztinis Karalius etc.

Kosznam ir wissiemus / buk kokio Stono / Uredo alba Wertybes tie patis ira / ipaczei betaig Waiwadams Mosuriu bei Padleschiu / taip duchaunams kaip swietischkams Senatorams / Urednikams / Starostams alba Uszweisdetojams / taip ir wissokiams Bajorams / priegtam ir wissiems Waldziotojams Miestůsa ir Kiemůsa / Burgmistrams / Rotinikams / Sudziams ir Waitams / alba tu pacziu Wietinikams / ir wissiems minetosa Waiwadistesa Mosuriu bei Padleschiu giwenantiems / kaip parubesziniems ir Susiedams Herczigkystes Prusu / musu wierniems milintiems padonims / musu karalischke malone praneschiam ir szadam : Milimi wiernieghi Waldonai / Perschwiestassis ir aukschtos bei placzios gimmines Kunigaikschtis ir Ponas Jurgis Wilhelmas / Marggrebs Brandenburgischkas / Schwentos Rimianischkos Karalystes wiriausessis Kamarninks / bei Churfirstas / arba Aprinktojas Ciesoriaus / Herczigkis Prusu / Julichu / Stetine / Pamaronu / Kaschubu ir Wandalu etc. etc. Burggrebs Noribergischkas / Kunigaikschtis Rugůsa / Waiwada Markischkas ir Ravenburgischkas / Wieschpats Ravensteinůsa etc. musu labai miletinas Gentis ir Brolis musip diddei passiskundes esti / Jog daug Strielcziu arba Schauditoju / næ adbodami wyno ir kariones / kuri wissiemus swetimosa næ paweltosa Girriosa Ischkados darantiemus / Karalystes ir Szemju wissotimesa prowosa atsudita bei paraschita ira / Herczigkystes Prusu Rubeszius pereit / ir ing Jo Kunigaikschtines Milistos / Herczigkio Prusu patties Girrias ir Schillias Ischbeginei / ir tosa netiktai be skaitlu daug Ælniu ir kittokiu Szweriu nuschauja ir pamusch / bet ir tus / kuriemus Sargybe Girriu bei Medziokliu padůta ir isakkita ira / Smercziop deti tyko / silu priesch jůs stengiassi / ir tus paczius Rasbainiku budu abbelnai uszmuschti ir nuszawinti passidransin ir apsijmma : Kadangi nun suprantam ir numanom / Jog per toki pikta passidransima ne tiktai wissotimis pakajus ne gal ischlaikitas buti ; bet ir suderinimas bei Istatimai / kurus musu ir Jo Ktg. Milistos Waldonai / tarp sawes ik scholei drutai ir twirtai laike / tomi perszengiami ira : Todelei / tiek kas uszgul / reik pamislit / kaipo ir kuru budu toke piktenybe ir sawredyste uszdrausta ir gerin pataisita gal buti. Isch to nun Jo Kunigaikschtine Milista prietelischkai nůg musu prasche / idant Jo Milistai / ir tos paczios Urednikams / schitokius Piktadejus / ipaczei kurie po Jo Kgt. M. Waldybes ira / walna butu persekdineti / sugauti / ir jůs karioti : Mes ant to pagalei musu geria nora ir prieteliste priesch Jo Kgt. Milista ir Schlowinga Pleme Brandenburgischka / taipo ir Bylos tos teisibe ir tiesa padabodami / schitam wieszlibam praschimui pritarrem / ir Jeib schitu Szmoniu toksai sawredischkas passidransimas uszgintas butu / pawelit norejom ; Nesang mes ir nůg tu suraschitu Istatimu / kaipo wis tůsa daiktůsa tarp Perschwiestuju Marggrebu Brandenburgischku ir Waiwadystu diddziůsa Lenkůsa tur laikita buti / kaipo Schitus Perschwiestassis / Dieweje uszmiggesis Nabaschnikas / musu diddei garbintinas Ponas Tewas padares bei ischguldes / ir mes tus paczius atnauginne ir patwirtinne esme / atstoti ne ketam / bet idant tassai Praschimas ischpilditas butu / per schi Parascha pawelijam ir geidziam. Todelei graudinam jus / Milimi wiernieghi padonei / ir drutai prisakom bei liepiam / Idant jus / kadang tarp tu kurie toki gwolta ir abyda daro / daug randami ira / kurie Jo Kgt. M. H. Pr. Szemeje gimme / ir isch te ischbege ira / dabbar betaig Rubesziůsa Karalistes musu paslaptemis laikosi / kiekas kartu jůs tas Girriosa Jo Kgt. M. uszeis / ir Szweriu ieschkinejenczius supras / Schitokius perszengtojus ne tiktai per Rubeszius / ir taipo ir artimosa Waiwadistesa pasekti / witi ir jůs tenai ischklausinet ir jeschkoti ; bet ir jpacziosa Karczemosa / Padwarijosa / Gaspadosa / taip ir Kiemůsa / bei Namůsa Kiemioniu / kurie parubesziůsa giwena / ir kur tokie Nussidetojai nubegti ir passislepti paprate / (bet tacziau su szine Bajoru tu / po kuriu Waldybes atrasti bus) sugauti / apkaldinti / ir ing Jo Kgt. M. H. P. Szeme nuwesti / ir ghiemus pagal pelna sawa alga uszmoketi / nieku budu ne uszgintumbit. Kurie betaig be jokio daboghimo ant kitto / jpaczei musu Waldonai ira / ir Girriosa Jo Kgt. M. Szweriu medinnu schauditi nessibaidosi / ir tatai darridami nutwerti / ir taipo to perszengimo priwesti bus / tus paczius Jus taipojeg turrite pawelit / ir per Rubeszius artimuju Waiwadystu pasekti ir suieschkoti. Kadda nun tie sugauti bus / tadda norim idant ghie ing Warschawa ant darba pillies musu atwesti / arba Waldziotojams bei tikkrai Wiriausybei / kurei priklauso / atroditi / arba negalledami ta pacze weikei prieiti / apkalime palaikiti butu ; Isch Karalistes betaig jůs ischwesti ne pawelijam / bet idant pas tos Wiriausybes / po kurios Waldzios anis sugauti bus / pagalei karalistes paraschitus Istatimus / Jo Kunigaikschtine Milista ir tos paczios Tarnai / del to bilinetu ir Prowos jeschkotu. Ir norime idant tůsa daiktůsa / noris kokiu noris budu / nieks ne apsijmtu schita musu Prisakima paniekinti arba priesch tatai passistengti / bet idant geriaus kosznas kiek jmanas / ir kiekas kartu priwalu ira / Jeib schitokie Piktadejai ir Strielczei ischklausineti ir sugauti butu / padetu ir pagelbedintu / ir kaipo tatai kosznam pagalei wierniste Uredo jo prigul / kittaipo ne ælgtusi / noredams musu kerschta ir baisa karoghima Ischwengti. Ischdůtas Wilne / 22. dienoj Karwelu Menesio / po uszgimmima Christaus 1639. Karalistes musu Lenku scheschtůsa / Schwedu betaig sekmůsa Metůsa.

Wladislaus Karalius

L. S.

Jakubas Maximilians
Fredro Waldziotojas
Kanczlierios.

Faksimilė
http://lietuvos.istorija.net/lituanisti ... us1639.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: LIETUVOS VALDOVO VYTAUTO TITULATŪRA: KADA VYTAUTAS IMA TITULUOTIS DIDŽIUOJU KUNIGAIKŠČIU?

Parašytas: 10 Sau 2016 20:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr.7

Skurvydaitė Loreta. Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. - XV a. viduryje

http://www.lis.if.vu.lt/index62b8.html? ... asKiekis=1

Lietuvos valdovo titulatūra baigė formuotis sunkiausiu – pradiniu unijos su Lenkija – laikotarpiu, kai aneksinės Lenkijos užmačios reiškėsi ypač atvirai ir aštriai. Keli XIV a. pabaigos – XV a. pirmojo trečdalio unijos aktai, žymintys Lietuvos valdovo institucijos (institucijų) valdžios turinio raišką ir raidą, suskirsto šią koliziją atskirais etapais. Visa tai matyti diplomatikoje ir sfagistikoje.

Į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka. Tačiau XV a. ketvirtasis dešimtmetis, kai Lenkijos padėtis kovų dėl Vytauto „paveldėjimo“ draskomos Lietuvos atžvilgiu pasidarė dominuojanti, sukomplikavo Lietuvos valdovo poziciją tiek suverenios valdžios, tiek dėl titulo. Žygimanto Kęstutaičio sfragistika ir titulatūra šiuo požiūriu yra tarsi lakmuso popierėlis, liudijantis Lietuvos valdovo institucijos teisinio įtvirtinimo (Europos leno teisės požiūriu) susidūrimą su Lenkijos politikos siekiais.

Titulas ir valdžia

Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi „Magnus Dux Lythwaniae, Russiae, etc.“1 Valstybė, kurios didžiuoju kunigaikščiu jis esąs, tame pačiame akte vadinama Magnus Ducatus Lithuaniae et Russiae. Lietuva čia apibrėžiama ne geografine, o politine (valstybine) prasme. Ir jos aukščiausias valdovas yra didysis kunigaikštis. Vadinasi, norint tapti LDK valdovu, reikėjo tapti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ir atvirkščiai, norint būti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, reikėjo būti LDK monarchu. Tas pats ryšys kaip karalius ir karalystė, imperatorius ir imperija. Tačiau Lietuvos valstybės ir jos valdovo titulatūros raida buvo gana sudėtingas procesas, kuriame dėl įvairių asmenų politinių aspiracijų ir Lietuvos geopolitinės padėties ši, atrodo, logiška formulė dažnai pasirodydavo esanti netiksli.

Taigi Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi Lietuvos valdovu – didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau jis ne pirmasis Lietuvos valdovas, turėjęs šį titulą. „Autorinės“ šio titulo teisės veikiausiai priklausytų Vytautui. Pasak lenkų istoriko J. Adamuso, būtent toks Lietuvos valdovo titulas suformuotas Vytauto valdymo pabaigoje. Prieš tai titulą „didysis kunigaikštis“ vartojo ne vienas kunigaikštis. Tačiau tai esą nebuvo politinės valdžios deklaracija ar oficialus valdovo titulas. Šis faktas tiesiog liudijąs, kad tiek valdovo, tiek valstybės titulas buvo nenusistovėjęs.2

Vytauto titulatūros įvairovė išties galėtų patvirtinti šį J. Adamuso teiginį. Kita vertus, juk šiuo periodu formavosi ne tik Lietuvos valdovo, bet ir Lietuvos valstybės titulas. O tai jau verčia atidžiau pažvelgti į šį nuolat viršenybę pabrėžiantį Vytauto titulą ir analizuoti ne tik titulatūros nesusiklostymo, bet galimos politinės manifestacijos požiūriu. Ar iš tiesų jo titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu tebuvo tik noras išsiskirti iš kitų Jogailai pavaldžių Lietuvos kunigaikščių, o ne siekis užimti Jogailos vietą Lietuvoje, kaip apibendrina J. Adamusas3? Jei taip, tai kyla klausimas, kam reikalingas vieno kunigaikščio mėginimas išsiskirti iš kitų, jei tuo nesiekiama suteikti jokio valdžios turinio ir, kita vertus, kai valdžios turinys užpildo naudojamą titulą.

Vytautas

Vytautas politinę karjerą pradėjo, vartodamas titulą Ducis Vitavte4, – t. y. kunigaikštis kilme, bet neturintis teritorinės valdos. Dėl politinių manevrų bei didelių aspiracijų Vytauto titulatūra greitai kito. Astravos sutartimi atgavęs tėvoniją ir tapęs oficialiu Jogailos vietininku Lietuvoje, Vytautas vadinosi Witowdus Dei gratia dux Lithuaniae dominus Trocensis, Luszensis etc.5 1401 m. Vilniaus–Radomo sutartyje Jogailai pripažinus Vytautą didžiuoju kunigaikščiu ir paskyrus jį valdyti Lietuvą iki gyvos galvos, Vytautas vis dar tituluojasi Alexander alias Wytowdus Dei gratia dux Littwaniae etc.6 Jogaila Lietuvos bajorų atsakomajame rašte vadinamas Wladislaum regem Poloniae, supremum principem Litwaniae, haeredem Russiae.7 1413 m. Horodlės sutartyje Jogaila suteikia Vytautui, kaip didžiajam kunigaikščiui, įpėdinystės teises LDK ir Vytautas šioje sutartyje jau tituluojamas Allexander alias Wytowdus magnus dux Littwaniae necnon terrarum Russiae dominus et haeres etc.8 Abu valdovai – Vytautas ir Jogaila – prie šios sutarties prikabina savo majestotinius antspaudus. Toliau šis Vytauto titulas iš esmės nesikeičia.

Vilniaus–Radomo ir Horodlės aktai Lietuvos valdovo titulo nekeičia. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, šiuo atveju Vytauto ir Jogailos, santykis lieka tas pats – Jogaila vadinamas aukščiausiuoju, Vytautas didžiuoju. Bet Horodlės aktu patvirtinus Vytauto įpėdinystės teises, paveldimas ir didžiojo kunigaikščio titulas.

Tačiau ar tik šios sutartys ir diplomatinis Lietuvos valdovo, o kartu ir pačios Lietuvos, pripažinimas leido Vytautui tituluotis didžiuoju. Atidžiau peržiūrėję Vytauto aktus, pastebėsime, jog didžiakunigaikštišką titulą Vytautas pradėjo vartoti jau seniau, t. y. prieš Jogailos jam suteiktus įgaliojimus ir pripažinimus.

1384 m. sausio 30 d. Vytautas pasiduoda ordino globai ir Karaliaučiuje pasirašo aktą, kuriame tituluojasi Wigand von gotes gnaden hercoge czu Tracken.9 Šio dokumento originalas nėra išlikęs, tačiau jo, taip pat ir Vytauto, antspaudo aprašymą mes randame Didžiojo magistro 1393 m. transumpte.10 Prie Krėvos unijos akto Vytautas „prikabino“ antspaudą su tokiu pat titulu.11 Kaip žinome, tuo metu Vytautas Trakų kunigaikštystės nevaldė – tebuvo tik Jogailos pažadai grąžinti jam tėvoniją, todėl šio titulo vartojimas veikiausiai buvo jo politinių pretenzijų išraiška.12 Tačiau tuo metu Vytautas negalėjo paremti savo titulo jokia realia valdžia. Pirmą kartą Jogaila jam pripažįsta valdžią Lietuvoje Astravos sutarti-
mi ir skiria jį Lietuvos valdytoju. Bet Vytautas, atrodo, skirtingai suprato jam skirtos valdžios turinį, ką liudija ir šio turinio išraiška jo titulatūroje. 1393 m. Tverės kunigaikštis prisiekia ištikimybę Vytautui ir vadina jį Welikim kniaziem Witowtom Litowskim i mnohich Russkich zeml Hosudarem.13 Tiesa, Tvėrės kunigaikštis taip pat tituluojasi Welikij, tačiau Vytautą jis vadina Svoim hospodinom i diedom. Vadinasi, viršenybė pripažįstama.

1396 m. Vytautas duoda Fiodorui Danilovičiui Astravą ir jai priklausančias apilynkes, tituluodamas My welykij kniaz Witowt.14 Didžiojo kunigaikščio titulą matome ir Vytauto vokiškai rašytuose aktuose15. Susirašinėdamas su Ordinu iki Horodlės unijos Vytautą dažniausiai titulavosi Allexander andirs Wytowd von gotis gnaden grosforst czu Litthowen unde czu Rwsen etc.16 Didysis Magistras Vytautas dažniausiai vadina duce Witoldo,17 tačiau pasitaiko ir didžiojo kunigaikščio titulas.18 Kartais titulai būdavo net įspūdingesni. Dovanojimo akte Vilniaus katedrai, išleistame 1395 vasario 2 d., Vytautas tituluojasi Nos Allexandrer alias Vitowdus Dei gracia princeps supremus Lythuane etc.19 Tačiau pasirašydamas dokumentus kartu su Jogaila, Vytautas išlikdavo santūrus Wladislaus Dei gracia rex Polonie Lithuanieque princeps supremus et heres Russie et cetera et Allexander alias Witowdus eadem gracia dux Lithuanie dominusque Trocensis.20

Jo paties leidžiami aktai įvairiomis kalbomis teigė jį esant didįjį kunigaikštį. Nuo 1411 m. šis titulas ima įsigalėti ir visuose dokumentuose: nuo 1412 m. esama šio titulo. 1411 m. datuojamas ir pirmasis Vytauto ir Jogailos dokumentas, kuriame Vytautas vartoja šį titulą.21 O 1412 m. Vytautas vartoja majestotinį antspaudą, kurio legendoje tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu.22

Vadinasi, Vytautas pats tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu, taip į jį kreipiamasi. Tačiau šis titulas vartojamas pagal taisykles. Santykiuose su Lenkija vartojamas Lenkijos karaliaus patvirtintas titulas, o su kitais subjektais – šio pripažinimo nepaisoma. Šie dėsningumai leidžia manyti, kad Vytauto titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu buvo jo politinės programos, kurios kvintesencija turėjo tapti karaliaus karūna, dalis. Vytautas kūrė ne tik Lietuvos valdovo, bet ir Lietuvos valstybės titulą. Tai, kad ši programa nebuvo iki galo įgyvendinta, karūna nepasiekta, jokiu būdu nepaneigia jos egzistavimo.

Kaip mes galėtume apibendrinti šią trumpą Vytauto titulatūros apžvalgą? Titulatūros gausa patvirtina J. Adamuso teiginį, jog pastaroji dar nebuvo galutinai susiformavusi. Vytauto vyresniškumo akcentavimas buvo visos Vytauto politinės programos dalis.

Todėl J. Adamuso teiginys, kad titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu neturėjo politinės manifestacijos atspalvio, netikslus. Kurdamas didžiojo kunigaikščio titulą, Vytautas tuo pat metu kūrė ir didžiąją kunigaikštystę. Tik Vytauto turėta reali valdžia Lietuvoje leido jam išsikovoti ar tiksliau suteikti sau didžiojo kunigaikščio titulą, t. y. remdamasis faktine valdžia, jis galėjo tituluotis, o vėliau ir gauti šio titulo patvirtinimus iš Jogailos. Galutinis Vytauto programos tikslas – karūna, liko neįgyvendintas.

Kaip klostosi reikalai LDK po Vytauto mirties? Koks vaidmuo skiriamas valdžiai ir titului kovojant dėl Vytauto palikimo – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Žygimantas Kęstutaitis

Švitrigailos paskyrimas didžiuoju kunigaikščiu, vėliau jo nuvertimas ir Žygimanto Kęstutaičio patvirtinimas vėl įtraukia Lietuvą į vidaus nesutarimus. Abu pretendentai siekia valdžios, tačiau nuo šiol (nepamirškime!) valdžia reprezentuojama konkretaus titulo.

Iškilminga Lenkijos pasiuntinybė, vadovaujama Zbignevo Olesnickio, 1432 metų spalio pradžioje atvyksta iš Liublino į Vilnių. Ji turi įgaliojimą išrinkti Žygimantą Kęstutaitį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu arba „sutikti su jau esamu išrinkimu“23. Lenkijos karaliaus įgaliotiniai pasirašo su Žygimantu Kęstutaičiu Gardino sutartį 1432 metų spalio 15 dieną.24

Žygimantas Kęstutaitis įgyja didžiojo kunigaikščio titulą ir valdžią, bet negauna karaliaus patvirtinimo. Tai įvyksta tik 1433 sausio 3 dieną. Krokuvoje Jogaila pasirašo aktą, patvirtinantį Gardino sutartį, taigi ir visus Žygimanto Kęstutaičio įgaliojimus.25

Vėliau Žygimantas Kęstutaitis net keturis kartus patvirtina savo ištikimybę Lenkijos karūnai ir Jogailai, o po jo mirties Vladislovui Varniečiui (1433 m. sausio 20 d. Trakuose, 1434 m. vasario 27 d. Gardine, 1437 m. gruodžio 6 d. Gardine ir 1439 m. spalio 31 d. Trakuose).26 Taigi didžiakunigaikštiško titulo tęstinumas neabejotinas.

Šias sutartis galima traktuoti kaip bandymą sunorminti Lenkijos ir LDK santykius, gerokai pašlijusius valdant Švitrigailai arba kaip lenkų nepasitikėjimą Žygimantu Kęstutaičiu.27

Su lenkų parama Žygimantas Kęstutaitis gauna didžiojo kunigaikščio titulą ir tampa Lenkijos karūnos ir Lenkijos karaliaus lėnininku. Gardino sutartimi Žygimantas Kęstutaitis gauna valdyti Lietuvą tokiomis pat sąlygomis, kaip ją valdė Vytautas, o po Žygimanto Kęstutaičio mirties Lietuva turi grįžti Jogailai ir jo įpėdiniams. Du su puse mėnesio Žygimantas Kęstutaitis turėjo laukti, kol Jogaila patvirtins šią sutartį ir jo paskyrimą didžiuoju kunigaikščiu. Nepaisant to, Gardino sutartyje Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi Sigismundus Dei gratia Magnus Dux Lythwaniae, Russiae etc.28

Atrodytų, kad Žygimantas Kęstutaitis netampa didžiuoju kunigaikščiu Gardino sutartimi, bet pasirašo Gardino sutartį kaip Lietuvos didysis kunigaikštis. Juk ne veltui Lenkijos pasiuntiniams suteiktuose įgaliojimuose yra frazė „sutikti su esamu paskyrimu“.29

Ar ši smulkmena leidžia mums daryti išvadą, jog Žygimantas Kęstutaitis ir be Lenkijos karaliaus Jogailos patvirtinimo jaučiasi esąs grynateisis Lietuvos didysis kunigaikštis, toks pat, koks jautėsi Vytautas ir Švitrigaila. Žygimantas Kęstutaitis tituluojasi didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu dar prieš lenkų delegacijos atvykimą. Dviejose gudiškose privilegijose (abi datuotos 1432 rugsėjo 23 dieną) jis save vadina šiuo titulu. Pirmoji privilegija atleidžia visam laikui Vilniaus miestiečius – lenkus ir rusus – nuo muitų ar kitų rinkliavų visoje LDK.30 Antroji privilegija, kurioje kunigaikštis tituluojasi ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Žemaitijos bei kitų žemių didžiuoju kunigaikščiu, naujai suteikia Vilniaus miestui Magdeburgo teises pagal Krokuvos miesto pavyzdį.31

Kitą dieną, t. y. rugsėjo 24, Žygimantas Kęstutaitis už mirusio brolio Vytauto vėlę dovanoja pranciškonų vienuolynui Vilniuje tris karčemas ir šiame lotyniškame akte tituluojasi Sigismundus Dei gratia magnus dux Lithwaniae, Russiaeque etc.32 Beje, visi šie dokumentai išleisti Trakuose, o ne Vilniuje, kuris, kaip žinome, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidavimo vieta. Be to, prie Gardino sutarties prikabinto Žygimanto Kęstutaičio antspaudo legenda taip pat skelbia jį esant didžiuoju kunigaikščiu.33

Rugsėjo 30 d. lenkų delegacija gauna įgaliojimus Liubline, spalio 15 d. jau yra Žygimanto antspaudas su didžiojo kunigaikščio titulu. Galėtume teigti, jog antspaudas buvo paruoštas iš anksto. Tai patvirtina ir J. Dlugošo žinia apie M. Zarembos misiją, kurios metu turėjo būti paruoštas perversmas.34 Tiesa, kol kas tai ne majestotinis antspaudas – jis atsiranda vėliau (apie 1433–1434 m.).35

Tačiau legenda reprezentuoja didįjį kunigaikštį. Panašų antspaudą (su Vytimi ir didžiojo kunigaikščio titulu) naudojo ir Vytautas, tačiau jau turėdamas majestotinį antspaudą (1418–1430 m.).36

1432 m. spalio 18 d. Mykolas Žygimanto Kęstutaičio sūnus prisiekia Lenkijos karūnai ir Jogailai ir pasižada, jog nesieks didžiojo kunigaikščio titulo.37 Priesaikos tekste akcentuojama, jog jis yra didžiojo kunigaikščio sūnus Nos Michael natus magnifici principis domini Sigismundi magni ducis Lithwaniae et Russiae, dux Lithwaniae.38

Tokį patį titulą matome ir Mykolo antspaude, prikabintame prie 1433 sausio 20 d. Žygimanto Kęstutaičio priesaikos · michaelis · fily · magni · ducis · lytwanie.39

Titulas kovoje dėl valdžios pripažinimo

Didžiakunigaikštiškos valdžios akcentavimas Žygimantui Kęstutaičiui nebuvo vien tuščias puikavimasis. Juk valdžią atgauti siekė ir nuverstas Švitrigaila. Kartu, atrodytų, jis turėjo siekti atgauti ir didžiojo kunigaikščio titulą, kuris reprezentavo tą valdžią. Tačiau ar iš tiesų taip viskas vyko?

Ordino diplomatas Liudvikas Lansee, rašydamas laišką iš Lietuvos Livonijos magistrui 1432 rugsėjį, taip apibūdina prieštaringą situaciją po perversmo: ... das hertczog Segemunt, der nuwe grosforste, ... der alde grosforste hertczog Swedirgal.40

Juk iš tiesų buvo ir „senasis“ didysis kunigaikštis, kuris net neketino atsisakyti savo titulo ir siekė atgauti valdžią, ir „naujasis“ didysis kunigaikštis, kuris, remdamasis savo teisėtu valdovo titulu, siekė apginti savo valdžią Lietuvoje. Švitrigailos nepalenkė nė Ašmenos įvykiai, kuriuos aprašydamas Livonijos magistrui, jis tituluojasi Switrigall Dei gracia magnus dux Lithuanie, Russie etc.41, nei Pabaisko kautynės ir pralaimėjimas – jos dar vadinamos Ukmergės ir Šventosios kautynėmis,42 – po kurio prašydamas pagalbos jis vadina save Boleslaus alias Swidrigal Dei gracia magnus dux Litwanie terrarumque Russie etc.43 „Senasis“ didysis kunigaikštis ne tik pats taip titulavosi – taip į jį kreipėsi ir Ordino atstovai. Šitaip savo susirašinėjime jį tituluoja Livonijos magistras ir Didysis magistras.44

Ir nors 1433 gruodžio 15 dieną Ordinas pasirašo Lenčisos sutartį su Lenkija ir pažada ...ducem Switrigal deserere et dimittere temporibus perpetuis, ...ir tituluoja ...dominus Sigismundus magnus dux Lithwanie,...45 1435 metais Livonijos magistras, rašydamas Didžiajam magistrui, vėl kalba apie ...groesfurste herczoge Switrigaill...46 Pats Žygimantas Kęstutaitis Didžiojo magistro pasiuntiniui Hansui Balgai sako, jog Livonijos magistras jam net kunigaikščio titulo nepripažįsta.47 Veikiausiai turimas galvoje didžiojo kunigaikščio titulas.

Didysis magistras ir Livonijos magistras tituluodami Švitrigailą didžiuoju kunigaikščiu neabejotinai siekė savo tikslų – su jo pagalba suardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą. Tačiau savo užmačioms įgyvendinti jie naudojasi ne eiliniu kandidatu, o tuo, kuris tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu, t. y. lyg ir teisėtu pretendentu. Vadinasi, kovos tikslas yra valdyti Lietuvą, o pagrindinė priemonė didžiojo kunigaikščio titulas. Sąjungininkai, rėmėjai ar priešininkai šių pagrindinių principų nekeičia ir neginčija. Kiekviena iš šalių siekia savo tikslų.

Didysis magistras, Livonijos magistras ir Švitrigaila – tai viena iš konflikto ašių, Lenkija, reikalaujanti atnaujinti Gardino pasižadėjimus, formuoja kitą ašį. Susikirtimo taškas – Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Lenkijai Žygimanto Kęstutaičio buvimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu yra mažesnis blogis nei Švitrigailos grįžimas į didžiakunigaikštišką sostą.

Gardino sutartimi Lenkija užsitikrino, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas liktų Jogailai ir jo įpėdiniams, tuo tarpu Švitrigaila, būdamas didysis kunigaikštis, tam priešinosi. Ordinui Švitrigailos kandidatūra teikė galimybę suardyti Lenkijos–Lietuvos sąjungą. Švitrigaila, Didžiojo magistro žodžiais, yra didysis kunigaikštis – grosfurste, o Žygimantą Kęstutaitį į šią padėtį „iškėlę“ lietuviai, susidraugavę su lenkais, herczog Sigmund mitsampt den Littawen, die en von eynen grosfursten haben ufgenwurffen, sich mit den Polan gefrund.48

Tiesiogiai ir netiesiogiai palaikomas Ordino bei imperatoriaus, Švitrigaila atkakliai laikosi titulo Magnus Dux. Tačiau po Pabaisko kautynių Švitrigailos ir ordino sąjunga ima irti. Vyriausiasis ordino magistras Paulius Rusdorfas 1435 gruodžio 31 d. pasirašo Bresto taiką, kurioje pasižada Lenkijai apleisti Švitrigailą. Tai jis daro ne tik savo, bet ir dviejų ordino šakų – Vokietijos ir Livonijos – vardu.

Įdomu tai, kad vyriausiasis magistras pasižada neremti jokio kito Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir pripažinti didžiuoju kunigaikščiu tik tą, kuris bus išrinktas pritariant Lenkijai ir Lenkijos karaliui.49 Vokiečių ordino magistro priekaištai ir imperatoriaus raginimai nepasirašyti šios sutarties nieko nepakeitė.

Švitrigaila pamažu netenka valdžios Lietuvoje – Žygimantas Kęstutaitis užima Vitebską, Smolenską, Polocką, Švitrigailos didžiojo kunigaikščio titulą atsisako pripažinti ir jo sąjungininkai. Nuversto kunigaikščio tolesnis titulavimasis didžiuoju netenka atramos – vidinės ir išorinės. Visa tai verčia Švitrigailą atsisukti į Lenkiją ir pagaliau 1437 m. jis pasiduoda Lenkijos karūnai ir gauna valdyti Lucką. Tačiau susitaikymo rašte Švitrigaila vis dar tituluojasi Boleslaus alias Switrigal Dei gratia magnus dux Lithwaniae, terrarum Russiae etc.50

Tuo metu Žygimantas Kęstutaitis toliau stiprina savo valdžią. Jo veiksmuose galima įžvelgti suverenaus valdovo aspiracijų. Žygimantas Kęstutaitis funduodamas ar patvirtindamas fundacijas dažniausiai remiasi tik savo – didžiojo kunigaikščio – vardu, o ne Jogailos, Lenkijos karaliaus, autoritetu. Štai 1433 m. Jonas Goštautas, Geranainių valdytojas, su Jogailos ir Žygimanto Kęstutaičio valia užrašo žemę Vilniaus kapitulai,51 o 1437 metais Petras Račko Storševičius funduoja bažnyčią tik Žygimanto Kęstutaičio valia ...ex consensu serenissimi principis et domini Sigismundi Dei gracia magni ducis Lithphanie, Russie, etc...52

Žygimantas Kęstutaitis dovanojimų ir fundacijų dokumentuose neretai tituluojasi Sigismundus Dei gratia magnus dux Lituanie, Samagitie Russieque dominus et heres etc. (pabraukta mano – L. S.).53 Tai gali būti atsitiktinis Žemaitijos paminėjimas arba sąmoningas siekimas demonstruoti didžiojo kunigaikščio valdžią visoje LDK teritorijoje kaip priešpriešą Švitrigailai, kurį labiau rėmė gudiškos teritorijos.54 Kartu pasitaiko ir trumpesnis titulas – be Žemaitijos paminėjimo. Mykolas Žygimantas 1435 m. savo žmonai Eufemijai užrašo žemes, kurios po jos mirties turi grįžti Lietuvai, bet ne Lenkijai,55 1437 m. jis funduoja parapijinę bažnyčią savo žemėje ir daro tai tik su didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio žinia,56 o 1439 m. net ir be didžiojo kunigaikščio valios funduoja bažnyčią Slucke.57

Žygimanto Kęstutaičio tolimas nuo Lenkijos ypač matyti iš jo bandymo sudaryti koaliciją su imperatoriumi Albrechtu II.58 1439 metais Žygimantas Kęstutaitis rašo laišką Albrechtui II. Jame teigia, jog netiesa, kad LDK priklauso lenkams, kaip jie skelbia. Valdžią jis gavęs iš Dievo ir protėvių pagal paveldėjimą po Vytauto mirties. Gavo valdžią teisėtu būdu ir nieko nebijąs.59

Panaši mintis jau buvo nuskambėjusi iš Vytauto lūpų: lietuviai visuomet laisvi buvo, ir jų žemė lenkams nepriklauso... freye herren gewest ... dye land ny kejnen Polan hetten gehort...60 Tačiau netikėta Albrechto II mirtis nutraukė visus Žygimanto Kęstutaičio planus ir 1439 m. spalio 31 d. jam nieko neliko, kaip atsigręžti į Lenkiją ir patvirtinti savo 1434 m. Gardino sutartį.61 Beje, panašų manevrą buvo padaręs ir Vytautas po Vorkslo pralaimėjimo pasirašydamas Vilniaus–Radomo sutartį.62 Tačiau Vytauto siekiui dar buvo laiko skleistis – Žygimanto Kęstutaičio programos galutinis suformulavimas buvo nutrauktas 1440 m. kovo 20 d. sąmokslu.

Išvados

Lietuvos valdovo titulatūra formavosi itin sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Tai buvo Vytauto įsitvirtinimo valdžioje laikotarpis.

Vytautas, kurdamas Lietuvos valstybę, sukuria ir Lietuvos valdovo titulą. Titulavimasis didžiuoju kunigaikščiu pounijiniu laikotarpiu nebuvo vien Lietuvos valdovo titulo nesusiklostymo padarinys. Šio titulo vartojimas raštuose, skirtuose įvairiems subjektams, leidžia manyti, jog didžiojo kunigaikščio titulas buvo Vytauto politinės programos, kurios kvintesencija turėjo tapti karaliaus karūna, dalis.

Lietuvos valdovo pozicija tiek suverenios valdžios, tiek titulo atžvilgiu komplikuojasi kovų dėl Vytauto palikimo laikotarpiu. Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas automatiškai negarantavo Lietuvos valdovo valdžios turinio. Tapti Lietuvos valdovu be didžiojo kunigaikščio titulo pripažinimo nebuvo galima.

Vytautas, naudodamasis realia valdžia, t. y. būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo; titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą. Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis, turėję (paveldėję) šį jau sukurtą titulą, siekė vienas susigrąžinti, o kitas sustiprinti savo valdžią Lietuvoje. Vytauto turėta valdžia leido jam įtvirtinti titulą. Žygimantas Kęstutaitis, remdamasis titulu, deklaravo valdžią Lietuvoje.

Galėtume teigti, jog didžiojo kunigaikščio titulas, be abejo, tampa Lietuvos politinio gyvenimo suvokta realija ir valdovai juo naudojasi kaip politikos priemone.

Nuorodos

1 Akta Unji Polski z Litwą 1385–1791. Wydali St. Kutrzeba i Wł. Semkowicz. Kraków, 1932 (toliau AUPL). Nr. 55. P. 79.

2 Adamus J. O tytule panującego i państwa litewskiego parę spostrzeźeń // Kwartalnik Historyczny. Lwów, 1930. Rocznik XLIV. T. 1. Zeszyt 3. P. 327.

3 Ibidem.

4 Kodex diplomatyczny Litwy. Wydany z rękopismów w Archiwum tajnem w Królewcu Zachowanych. Przez E. Raszyńskiego. Wrocław, 1845. Nr. 1. P. 53–54. Šį titulą mes randame Vytauto antspaude, esančiame 1379 m. sutarties tarp Jogailos ir Kęstučio iš vienos pusės, bei Vokiečių ordino iš kitos. Jonynas I. Vytauto ženklas // Vairas. 1930. Nr. 3. P. 507; Semkowicz Wł. Sfragistyka Witolda. Krakow, 1931. P. 4.

5 AUPL. Nr. 29. P. 26. Taip pat tituluojasi ir jo žmona Ona. Ibid. Nr. 30. P. 27. Originalai yra Čartoryskių muziejuje ir bibliotekoje Krokuvoje (toliau Čart. Muz.). Pergamento Nr. 233 ir 234.

6 AUPL. Nr. 38. P. 35. Originalai yra Čart. Muz. Perg. Nr. 262. Vol. II/17.

7 AUPL. Nr. 39. P. 38.

8 AUPL. Nr. 51. P. 62. Originalas yra Čart. Muz. Perg. Nr. 300.

9 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–1430. Collectus opera. A. Prochaska. Cracoviae, 1882 (toliau CEV). Nr. 13. P. 3.

10 Ibid. Nr. 101. P. 31–32. Danilovičius šį transumptą pateikia kaip falsifikatą, tuo tarpu A. Prochaska neginčija jo autentiškumo. Skarbiec diplomatów papiezkich, cesarskich, krolewskich, ksiąźęcych; Uchwał Narodowych, postanowień róźnych władz i urzędów posługujących do krytycznego wyjaśnenia dziejów Litwy, Rusi Litewskiej i ościennych im krajów. Zebral i w treści opisał Danilowicz I. Wilno, 1860 (toliau Skarbiec diplomatów). T. 1. P. 247–248.

11 K. Sochaniewicz atkreipė dėmesį, kad šis antspaudas primena neišlikusiojo 1384 m. antspaudo aprašymą. Sochaniewicz K. Najdawniejsze dyplomy Witołda W. Ks. Litewskiego (Przyczynek do dyplomatyki litewskiej) // Ateneum Wileńskie. Wilno, 1925–6. Rocznik 3. P. 4.

12 Semkowicz W. Sfagistyka Witolda. Kraków, 1931. P. 6; Jonynas I. Vytauto ženklas // Vairas. 1930. Nr. 4. P. 27.

13 CEV. Nr. 107. P. 34. A. Lewicki mano, jog Vytauto titulavimas didžiuoju šiame 1393 m. dokumente galėjo būti vėliau parašytas, kadangi originalus dokumentas neišliko. Lewicki A. Kiedy Witold zostal Wielkim Księciem Litwy // Kwartalnik historyczny. Lwów, 1894. Roznik VIII. Zwszyt 1. P. 422. Išnaša 2.

14 CEV. Nr. 127. P. 41.

15 CEV. 1395 m. Wir Wytowt von gotes gnaden grosfurste zu Littowen etc. Nr. 117. P. 39; 1397 m. Nr. 140. P. 44; 1398 m. Nr. 179. P. 55; 1404 m. Wir Allexander andirs Wytowd von gotis gnaden grosforste czu Lyttowen und Reusen etc. Nr. 295, 296, 297. P. 102, 103, 104; 1406 m. Nr. 348. P. 132; 1407 m. Nr. 369, 371. P. 151, 152, etc.

16 CEV. Nr. 285. P. 96–97; Nr. 286. P. 97–98; Nr. 295. P. 102–103; Nr. 296. P. 103–104; Nr. 297. P. 104; Nr. 371. P. 152, etc.

17 CEV. 1398 m. Nr. 191, 192. P. 56, 57; 1399 m. Nr. 201. P. 58, etc.

18 CEV. 1405 m. Nr. 306. P. 108–109; Nr. 308. P. 110; 1411 m. Nr. 459. P. 219, etc.

19 Codex Diplomaticus Ecclesiae Cathedralis necnon Dioecescos Vilnensis. Wydali J. Fijałek i Wł. Semkowicz. Kraków, 1948 (toliau CDCV). T. 1. 1387–1507. Nr. 25. P. 41.

20 CDVC. T. 1. Nr. 30. P. 51; Nr. 31. P. 53.

21 Codex epistolaris saeculi decimi quinti. Wydali A. Sokoщowski, J. Szujski. Krakуw, 1876 (toliau Ce XV). T. 2. Nr. 37. Originalas Čart. Muz. Perg. Nr. 285.

22 Semkowicz W. Sfragistyka Witolda. P. 21. Originalas Čart. Muz. Perg. Nr. 289. Tiesa W. Semkovicz majestotinio antspaudo legendą skaito be žodžio magnus –+ sigillum · allexandri · alias · witawdi · dei · gra · ducis · lithwanie · et · russie · et · cetera ·. Dzialinski pateikdamas Vytauto majestotinio antspaudo aprašą žodelį magnus rašo – sigillum · allexandri · alias · witoldi · magni ducis · lithwanie · et · russie · et · cetera ·. Išlikę originalūs antspaudai vis dėlto leistų tvirtinti žodį magnus antspaudo legendoje buvus.

23 Matusas J. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Vilnius, 1991. P. 87; AUPL. Nr. 54. P. 76–77.

24 AUPL. Nr. 55. P. 79–8. Originalas Čart. Muz. Perg. Nr. 387.

25 Ibid. Nr. 58. P. 86–90.

26 Ibid. Nr. 59. P. 91–94; Nr. 61. P. 102–105; Nr. 63. P. 107–108; Nr. 66. P. 114.

27 Gudavičius E. Žygimantas Kęstutaitis Lietuvos didysis kunigaikštis // Voruta. 1990 birželis.

28 AUPL. Nr. 55. P. 79.

29 ...ducem Sigismundum in magnum ducem Lythwaniae et Russiae eligendi, sive voluntate nostra electum in eius electionen sollempniter et expresse consentiendi ipsumque ad possessionem dominiorum

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 12 Sau 2016 20:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

(№218) Kęstutis Čeponis, Литва - Кирилл Сергеевич Забавский (№201)

http://imhoclub.by/ru/material/top-5_pr ... z3x3OGladt

Уважаемый Кирил,

я вам привел кучу документов, которые подтвердил лично сам Витаутас - и везде он себя именует Allexander alias Witowdus.

Все эти документы и их оригиналы вы можете найти в книгах по истории Литвы.

P.S. Разные эти и другие варианты написания его имени собраны и тут:

Дзярновіч Алег
Рэгаліі Літвы: Што ўзнікла спачатку - вялікі князь ці Вялікае Княства?
http://pawet.net/library/history/bel_hi ... D0%B0.html

(№219) Kęstutis Čeponis, Литва - Кирилл Сергеевич Забавский (№201)

http://imhoclub.by/ru/material/top-5_pr ... z3x3Q9sTUo

К сожалению, во времена Витаутаса на литовском языке королевские грамоты еще не писали.

Однако позже уже имеются конкретные примеры, как именовали себя литовские (и польские короли) в своих грамотах на литовском языке - например, Владислов IV Ваза, в своем указе от 1639-03-22.

Mes Wladislaus / Ketwirtassis Isch Diewo Malones / Karalius Lenku / Diddisis Kunigaikschtis Lietuwniku / Guddu / Prusu / Mosuriu / Szemaicziu / Inflantůsa / Smolenska / Czernichowa etc. Priegtam ir Schwedu / Gothu / bei Wandalu Tewiksztinis Karalius etc.

Можете и сам документ поглядеть... - он выложен в интернете
http://lietuvos.istorija.net/lituanisti ... us1639.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 12 Sau 2016 21:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

(№223) Kęstutis Čeponis, Литва - Кирилл Сергеевич Забавский (№201)

http://imhoclub.by/ru/material/top-5_pr ... z3x3Z8ssaW

----История она то что было, а не то что вы хотели бы видеть,-----

Вот именно.

********************************************************

Могу гарантировать, что Gaius Iulius Caesar никак не мог предвидеть что через 2000 лет русские так безбожно испоганять его славное имя, сделав ему "обрезание" :), и превратив его почти в какого-то почти пидара :) - Гай Юлий Цезарь.

Да и Александрос (Ἀλέξανδρος) Македонский тоже явно не думал, что и его имя русские "обкорнают" и превратят в Александр, "отрубив" конец его имени - наверное, слишком длинный для их уха оказался....

Поэтому Миндаугас, Гядиминас, Кястутис, Витаутас..., да и сотни других литовцев, наверное, могут слишком не переживать - ведь и они, по вине русских "полиглотов", с их устойчивой вредной привычкой отрезать окончания древних индоевропейских имен, попали под общее "русскоязычное обрезание"...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Senoviniai titulai "kunigas" ir "rikis"

Parašytas: 23 Kov 2016 00:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Senoviniai titulai "kunigas" ir "rikis"

(№278) Kęstutis Čeponis, Литва - Vlad Bujnij (№266)

http://imhoclub.by/ru/material/litva_vs ... z43fdDnDSd

---Кинг, рэкс - это названия не русские и не литовские.----

Изучайте языки - и не только славянские и английский. :)

В литовском языке имеются полные этимологические аналоги и германского титула "king" (более древние формы "kung" и "kuning", а еще древнее - "kuningaz"), и латинского титула "rex" (произносится reks).

Это древнелитовскоязычные титулы "kunigas" и "rikis" - и именно по ним можно без труда выяснить изначальное значение этих очень древних титулов.

А также в литовском языке сохранилось и выводное слово от "kunigas" - "kunigaikštis", которое в древнелитовском означало "князь всех князей".

P.S. Славянский титул "князь" ("коназь") и английский титул "king" ("kuning") происходят от того же древнеиндоевропейского "kuningaz". Отсюда произошли и литовские титулы "kunigas" и "kunigaikštis".

Самая древняя форма - слово "kūningas" - и сейчас имеется в литовском языке. Оно означает "большой, сильный, плотный мужчина", то есть "тот, кто больше и сильнее остальных".

Слово "rikis" тоже до сих пор сохранилось в литовском языке - оно сейчас означает шахматную фигуру ладью.

Слово "rikis" происходит от "rėkti" - "громко кричать, командовать".

До сих пор в литовском языке в армии используеся военная команда - "rikiuotis" ("строиться в шеренгу"), и слово "rikiuotė" ("шеренга").

То есть в древности титул "rikis" (как и латинский "rex") означал воинского командира, который подавал громко команды и строил воинов в шеренгу для битвы.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 07 Bal 2016 00:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

(№352) Kęstutis Čeponis, Литва - viarma88 (№335)

http://imhoclub.by/ru/material/komu_vig ... z455E8NfBC

Уважаемый, в разные исторические времена Литовская Держава носила очень разные названия на разных языках.

Это во первых.

А во вторых, читайте и цитируйте не только вами так любимые славяноязычные источники, но и другие, например, западноевропейские и византийские - на латыни, немецком, греческом и других языках...

А там названия Литовской Державы и титулы Владык Литовской Державы совсем иные, чем в славяноязычных грамотах и летописях.

К примеру:

Latin: Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie

Переводы:

English: Gediminas, by the grace of God, Lithuanians and Ruthenians king, prince and duke of Zemgalia

Belarusian: Gedzimin, Božai miloscju karol litojcau i ruskix, kniaz Zemgalii.

Lithuanian: Gediminas, Dievo malone lietuvių, rusėnų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis

P.S. В каждом языке в те времена были свои собственные названия и титулы.

Поэтому, когда грамоты писались для славяноязычного населения Литовской Державы, использовались названия и титулы, которые были привычные уху славяноязычным.

Когда же писались для Рима, Византии, Ордена крестоносцев, Ливонии - использовались совсем иные названия - rex, basilevs (Βασιλεύς), king, каган...

А в литовском языке были собственные названия - и литовское слово - титул владыки Литвы - kunigas, полностью по своему смыслу и значению соответствовал германским титулам - kung, king, kuningaz или латинскому rex.

Литовский титул kunigaikštis в 13-15 веках обозначал "visų kunigų kunigas", то есть "king всех king-ов", или используя римский латинский термин - император, а используя византийский греческий термин - басилевс (Βασιλεύς), а также supremus rex, magnus rex.

В 15 веке Литва была самая большая империя в Европе, и занимала свыше миллиона кв. километров.

P.S. В те времена латинское слово "imperia" практически не применяли - это уже в наше время все эти державы начали называть империями.

Для сравнения, могу поспорить, что врядли тут кто нибудь знает, как на самом деле на монгольском языке называлась Монгольская Держава, созданная Чингиз-ханом.

Однако во всех учебниках и энциклопедиях сейчас пишут - Монгольская империя, хотя нет ни одного письменного источника где ее так бы назвали в те времена.

**************************************************

В литовском языке имеются полные этимологические аналоги и германского титула "king" (более древние формы "kung" и "kuning", а еще древнее - "kuningaz"), и латинского титула "rex" (произносится reks).

Это древнелитовскоязычные титулы "kunigas" и "rikis" - и именно по ним можно без труда выяснить изначальное значение этих очень древних титулов.

А также в литовском языке сохранилось и выводное слово от "kunigas" - "kunigaikštis", которое в древнелитовском означало "князь всех князей".

Славянский титул "князь" ("коназь") и английский титул "king" ("kuning") происходят от того же древнеиндоевропейского "kuningaz". Отсюда произошли и литовские титулы "kunigas" и "kunigaikštis".

Самая древняя форма - слово "kūningas" - и сейчас имеется в литовском языке. Оно означает "большой, сильный, плотный мужчина", то есть "тот, кто больше и сильнее остальных".

Слово "rikis" тоже до сих пор сохранилось в литовском языке - оно сейчас означает шахматную фигуру ладью.

Слово "rikis" происходит от "rėkti" - "громко кричать, командовать".

До сих пор в литовском языке в армии используеся военная команда - "rikiuotis" ("строиться в шеренгу"), и слово "rikiuotė" ("шеренга").

То есть в древности титул "rikis" (как и латинский "rex") означал воинского командира, который подавал громко команды и строил воинов в шеренгу для битвы.

Вообщем, изучайте языки - и не только славянские и английский. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai?

Parašytas: 10 Rgp 2016 15:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Apskritai, mums jau seniai laikas "atsiplėšti" nuo Lietuvos valdovų ir Lietuvos valstybės titulatūros, "griežtai pririšant" ją prie katalikiškos jurisdikcijos tradicijų - pasaulyje jau seniai niekas į tai nekreipia dėmesį, įvardindami savus valdovus ir savo valstybių pavadinimus.

Ir mums vertėtų vadinti savo valdovus ir savo valstybę taip, kaip tai daro ir kitose valstybėse - karaliais ir imperatoriais, o ne kokiais tai kunigaikščiais, karalyste ir imperija, o ne kažkokia kunigaikštyste.

Tai be abejo patinka mūsų "draugams" slavams, bet taip mes patys suniekiname savo istoriją.

Nes būtina atsižvelgti į tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje įprasta terminija yra visai kitokia ir kitaip suvokiama, nei buvo kokiame 13-17 amžiuose.

P.S. Kitas reikalas, jei knyga ar straipsnis yra mokslinis istorinis darbas, skirtas būtent Lietuvos ir Vatikano santykiams viduramžiais, Lietuvos krikštui ir pan. - bet tada reikia pateikti tikslius dokumentus, ir jų faksimiles.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir kitų valstybių valdovų titulai

Parašytas: 12 Rgp 2016 18:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

Šiame straipsnyje yra pateikta Algirdo įvairi titulatūra graikų kalba ir rašmenimis - iš jo susirašinėjimo su Bizantijos imperatoriumi ir Konstantinopolio patriarchu.

Žemutinės pilies lentelės įrašas

http://www.lietuvospilys.lt/images/pdf/LenteleUni.pdf

Mindaugas Strockis
mindaugas.strockis@flf.vu.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai?

Parašytas: 25 Rgp 2016 20:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27075
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/kestutis.cepon ... 4487334198

Kęstutis Čeponis

Neturime remtis tik slavų (tai yra ne tik rytų slavų, bet ir lenkų, ypač po 1569 m. metų Unijos) "tradicija", vadinant Lietuvos Valstybę Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

Terminas Didžioji Kunigaikštystė yra slaviškos prigimties (beje, ir Kijevo Rusia buvo vadinama Didžiąja Kunigaikštyste, tačiau dabar pas rusus ir ukrainiečius jų literatūroje ir internete tokį pavadinimą jau labai retai berasi).

Priežastis paprasta - laikui bėgant žodis "kunigaikštystė" ("kniažestvo") virto "mažybiniu" - ir dabar, pvz., egzistuoja tokia "galinga" valstybė, kaip Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė :) , arba buvusi Badeno didžioji kunigaikštystė.

Ir dabar visuomenėje (ypač Vakarų) kaip tik taip suprantama ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - kaip kažkoks mažytis ir nežymus užkampis. Ko ir siekiama "išsaugant" šį rusų ir lenkų vartotą pavadinimą.

Deimantas Ramanauskas

Vadinsiu taip, kaip rašoma daugumoje šaltinių.

Kęstutis Čeponis

Kokiame 13 amžiaus šaltinyje Mongolų valstybė vadinama lotynišku terminu "imperija"? :)

Tačiau raskite dabartinį paminėjimą, kuriame ši valstybė nebūtų vadinama imperija https://lt.wikipedia.org/wiki/Mongol%C5%B3_imperija .

P.S. Beje, galiu garantuoti, kad netgi dauguma profesionalių istorikų nežino, kaip patys mongolai vadino savo valstybę (tiesa, dabar šį pavadinimą jau įdėjo įvairios Vikipedijos). :)

Mongolų imperija – Vikipedija

Mongolų imperija (mongol. Их Монгол Улус „Didžioji Mongolų tauta“) – didžiausia vienalytė imperija…
lt.wikipedia.org

Deimantas Ramanauskas

Mes ne mongolai ir valstybės pavadinimą turime paminėtą ir šaltiniuose.

Kęstutis Čeponis

Gana juokingas argumentas, netgi jei jis būtų ir teisingas. :)

Deimantas Ramanauskas

Kodėl juokingas? Galvojat, kad to meto piliečiai nesuprato, kokia yra jų valstybė ir kaip ją reikia vadinti?

Kęstutis Čeponis

To meto valstybėse jokių piliečių (mūsų supratimu) apskritai nebuvo - buvo valstybės valdovų pavaldiniai, laisvieji ir vergai ar baudžiauninkai.

Ir svarbiausia - mes neturime duomenų, kaip patys lietuviai vadino savo valstybę 12 - 13 - 14 - 15 - 16 amžiuose... Tai viena.

O antra - visa kas pažįstama lyginant.

Todėl tiesiog siūlau peržiūrėti, kaip įvairiuose šaltiniuose buvo vadinamos pačios įvairiausios valstybės, kurios šiuo metu visuose straipsniuose, knygose (net ir mokslinėse), interneto svetainėse, vikipedijose ir t.t., yra vadinamos lotynišku terminu "imperija".

Pvz., Japonijos ar Kinijos imperijos kada nors kur nors yra save taip vadinusios? :)

Jos juk turėjo savus pavadinimus, ir jie puikiai žinomi iš daugybės kiniškų ir japoniškų šaltinių, tačiau pasaulinėje literatūroje ir internete jie nenaudojami.

Mongolų valstybės įvairiausių pavadinimų įvairiuose to meto Kinijos, rytų ir vakarų šalių šaltiniuose per akis - tame tarpe yra ir pačių mongolų (rašytų uigurų kalba).

Deja, mes neturime jokių lietuviškų šaltinių iki 17 amžiaus (1639 03 22 Vladislovo Vazos įsakas), kada jau buvo įsigalėjęs slaviškojo pavadinimo vertinys - Mes Wladislaus Ketwirtassis Isch Diewo Malones Karalius Lenku Diddisis Kunigaikschtis Lietuwniku Guddu Prusu Mosuriu Szemaicziu Inflantůsa Smolenska Czernichowa etc. Priegtam ir Schwedu Gothu bei Wandalu Tewiksztinis Karalius etc.

Kitas palyginimas - Didžioji Maskvos kunigaikštystė, o rusiškai Великое Княжество Московское https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0 ... 0%BE%D0%B5 , sutrumpintai ВКМ (tačiau net Vikipedijoje šiame straipsnyje šios santrumpos nėra).

Taigi pabandžiau surasti šią santrumpą internete - ir neradau. 　

O štai santrumpą ВКЛ (Великое Княжечтво Литовское) rasi kiekviename žingsnyje, taip pat ir lietuviškoje literatūroje pilna santrumpų LDK ...

Kaip manote, kodėl toks skirtingas žymėjimas - ВКЛ visur pilna, o štai ВКМ nerasi? :)

Kodėl taip yra?

Atsakymas akivaizdus - santrumpoje dingsta valstybės pavadinimas - Lietuva.

Todėl būtent tokia santrumpa taip mėgstama slavakalbėse svetainėse bei literatūroje.

O štai santrumpą MDK naudoti vengiama labai griežtai. Visur vartoja arba pilną pavadinimą, arba Maskva, arba tiesiog Rusija.

Apskritai, mums jau seniai laikas "atsiplėšti" nuo Lietuvos valdovų ir Lietuvos valstybės titulatūros, "griežtai pririšant" ją prie katalikiškos jurisdikcijos tradicijų - pasaulyje jau seniai niekas į tai nekreipia dėmesį, įvardindami savus valdovus ir savo valstybių pavadinimus.

Ir mums vertėtų vadinti savo valdovus ir savo valstybę taip, kaip tai daro ir kitose valstybėse - karaliais ir imperatoriais, o ne kokiais tai kunigaikščiais, karalyste ir imperija, o ne kažkokia kunigaikštyste.

Tai be abejo patinka mūsų "draugams" slavams, bet taip mes patys suniekiname savo istoriją.

Nes būtina atsižvelgti į tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje įprasta terminija yra visai kitokia ir kitaip suvokiama, nei buvo kokiame 13-17 amžiuose.

P.S. Kitas reikalas, jei knyga ar straipsnis yra mokslinis istorinis darbas, skirtas būtent Lietuvos ir Vatikano santykiams viduramžiais, Lietuvos krikštui ir pan. - bet tada reikia pateikti tikslius dokumentus, ir jų faksimiles.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 2

[ 144 pranešimai(ų) ]

Eiti į 1, 2 Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: