 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27624
Miestas: Ignalina
|
A.Nikžentaitis. Užmirštasis Abiejų Tautų Respublikos lietuvis
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ani ... d=57157299
Alvydas Nikžentaitis,
http://www.DELFI.lt
2012 m. kovo 29 d. 10:40
Pastaruoju metu nemažai diskusijų Lietuvoje kelia santykio su lenkų tautine grupe, nacionalistų eitynių Kovo 11–ąją klausimai. Drįstu pastebėti, jog šiose diskusijose kalba sukasi apie pakankamai svarbų klausimą – lietuviškąją tapatybę šiandien ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tokią mintį formuluoti leido prasidėjusi diskusija tarp politiko Eligijaus Masiulio ir istorikės, istorinių romanų autorės Ingos Baranauskienės.
Į politiko teiginį: „Drąsi šalis ir tauta mes buvome, kai didieji Lietuvos kunigaikščiai kūrė savo Didžiąja kunigaikštystę, kai aplinkinės tautos, skirtingos religijos, skirtingi gyvenimo būdai sutilpdavo Lietuvoje“, žinoma publicistė atsakė straipsnio komentaru: „Taigi nereikia pliaukšti apie vieningą LDK tautą – tokios tautos nebuvo. O kai 16-17 a. kažkas panašaus bajorų tarpe ėmė rastis (lenkų kultūros ir katalikybės pagrindu), tai valstybė kažkaip stebuklingai nusivažiavo ir žlugo“. Pastarasis teiginys gerai nusako dominuojantį buvusio tautiškumo suvokimą, kuriam oponuoja Masiulis. Todėl, ko gera, ieškant atsakymo į klausimą, kas politiko ir publicistės ginče yra teisus, būtų tikrai pravartu labiau pasigilinti į LDK piliečio sampratą XV- XVIII amžiuje.
Skaitant populiarią literatūrą, o kai kada ir profesionalių istorikų darbus, neretai kyla klausimas apie Abiejų Tautų valstybės esmę. Tarsi jau pats valstybės pavadinimas sakytų, jog šis politinis darinys būtų dviejų - lenkų ir lietuvių tautų - darinys, tačiau lenkiškoje literatūroje gana dažnai kalbama apie „lenkų respubliką“, lietuviai labiau akcentuoja Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dažnai nutylėdami apie jos ryšius su lenkiškąją (politinės tautos prasme) Abiejų tautų Respublikos dalimi.
Tokios anomalijos vertinant šią senąją valstybę priežasčių galima rasti Lietuvoje ir Lenkijoje. Trumpiausias paaiškinimas, kodėl lig šiol skiriasi šios tarsi vienos valstybės vertinimai, būtų labai trumpas: požiūrį į bendrą, tegul ir iš heterogeniškų dalių susidėjusią valstybę, stipriai paveikė nacionalizmas, ypač iškreipęs Abiejų Tautų Respublikos lietuvio sampratą.
Lietuvos ir Lenkijos valstybės traktavimas iš modernios tautos pozicijų lėmė, jog modernios tautos savybės tokios, kaip etninė prigimtis, kalba buvo primesta XVI-XVIII amžiaus valstybės gyventojams. Taikant modernaus nacionalizmo suformuluotas sąvokas, vertinant iš šių dienų pozicijų, atrodo, labiau pasisekė lenkams. Visų pirma, Abiejų Tautų Respublikoje dominuojanti kalba buvo lenkų. Jau vien šis faktorius jaunam XIX amžiaus pabaigos lenkų nacionalistui galėjo būti lemiamas pradedant svarstymus apie lenkišką senosios Respublikos prigimtį. Tiesa, kai kada tokiam supaprastintam požiūriui į praeitį trukdė didžiųjų žmonių deklaracijos, tokios, kaip Litwa ojczyzna moja, tačiau ir čia į Adomo Mickevičiaus šaukiančią deklaraciją, jog ne visi lenkiškosios kultūros atstovai buvo lenkai, buvo numota ranka: Adomas Mickevičius juk rašė šias eiles lenkiškai – reiškia jis buvo lenkas, o jo pasakymas, jog jo Tėvynė yra Lietuva – tai tik nesusipratimas, į kurį nereikia kreipti dėmesio.
Lenkų romantinė literatūra, pradedant Sienkiewiczu, atsiremdama galimai ir į minėtą Mickevičiaus deklaraciją, suformulavo kitą populiarų - egzotiškosios Lietuvos - motyvą. Jame lietuviai buvo prasčiokėliai, jie rengėsi blogiau nei lenkai, kovojo prasčiau nei jų vyresnysis brolis, tačiau labai mylėjo savo Tėvynę Lenkiją, dėl ko jie buvo mūsiškiai, tik kiek kitokie lenkai.
Ši romantinės lenkų literatūros suformuluota mintis taip giliai užvaldė lenkų protus, jog jie negalėjo suvokti, kodėl atsikuriančios Lenkija ir Lietuva nenori bendro valstybingumo, kas nulėmė lietuvių–lenkų santykius tarpukariu. Šio požiūrio nuotrupos matomos ir šiandien požiūryje į Lietuvoje gyvenančius lenkus kaip į nuo didžiosios Lenkijos kamieno atskirtą šaką, kuriai reikia padėti, ją remti, neleisti lietuviams jų šiandien lituanizuoti.
Tokiuose samprotavimuose turbūt užmirštama istorinė dimensija, manant, jog dabartinių Lietuvoje gyvenančių lenkų savimonei išimtinę reikšmę turėjo tik modernioji XX amžiaus pradžioje susiformavusi Lenkija. Toks požiūris į Lietuvoje gyvenančius lenkus absoliučiai ignoruoja ne tik jų šaknis, susiformavusias Abiejų Tautų Respublikoje, tačiau ir kitokio gyvenimo sovietinėje, o pagaliau ir jau Nepriklausomoje Lietuvoje faktą. Ir toliau dominuoja požiūris: jeigu jie kalba (tegu su rusiškomis, baltarusiškomis priemaišomis) lenkiškai, jie yra mūsų – lenkų tautos dalis.
Galima būtų kalbėti labai daug apie tai, kaip toks lenkų požiūris, visų pirma, apie Abiejų Tautų Respublikos lietuvius kenkia mūsų istorijos suvokimui, o taip pat ir lietuvių bei lenkų santykiams dabar, tačiau tokie kaltinimai lenkų pusei, neapžvelgus lietuviškosios argumentacijos, pasitarnautų ne tiesos paieškoms, o antilenkiškos propagandos stiprinimui.
Tos pačios priežastys, kylančios iš modernaus tautiškumo suvokimo, sukėlė dar daugiau problemų XIX a. pabaigos – XX a. lietuviui. Kalbos faktorius, leidęs taip lengvai paskelbti lietuvius – politinės tautos atstovus - savais lenkams, lygiai taip pat kliudė pripažinti net LDK piliečius savais. Lenkiškai kalbantis lietuvis XX a. pradžios Lietuvoje atrodė tokia baisi kliūtis jaunai Lietuvos valstybei, jog pradžioje netgi buvo siekiama atminties kultūroje net neeksponuoti didžiųjų Lietuvos kunigaikščių eros. Siekimas neužkrėsti lenkiškumo bacila kauniečių lėmė, jog per pirmąjį šios jaunos valstybės gyvenimo dešimtmetį tautos didvyriais buvo laikomi kovų už Nepriklausomybę, XIX a. pabaigos lietuvių tautinio judėjimo herojai.
Vėlesnį požiūrio į „lietuvišką“ istoriją išplėtimą lėmė, visų pirma, Vilniaus netektis bei siekis Vilniaus atgavimo tema, kaip politiniu įrankiu, mobilizuoti Lietuvos visuomenę.
Kaip žinoma, gana didelis lietuvių tautinio judėjimo dalyvių skaičius buvo susiję su Vilniumi. Tačiau šio fakto nepakako istoriškai argumentuoti Vilniaus priklausomybės Lietuvai. Kur kas geriau šiam reikalui tiko „istorinės sostinės“ motyvas, bei įvykiai ir asmenybės, susijusios su LDK istorija. Tačiau ir čia sprendžiant klausimą, kas buvo lietuvis XIII-XVIII a., o kas ne, lėmė kalbos faktorius.
Pirmasis kriterijus – naujieji lietuvių tautinio panteono herojai neturėjo nieko turėti su lenkiškumu. Dar geriau būtų, jei jie istorijos bėgyje būtų konfliktavę su lenkais. Vadovaujantis šiais tautinės valstybės kūrėjams svarbiais kriterijais, atrankos ratas sumažėjo iki ikikrėvinio laikotarpio, o centrine lietuvių tautinio panteono figūra buvo lemta tapti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui.
Šiuo atveju tautinės ideologijos kūrėjams nekliudė ta aplinkybė, jog šis didysis kunigaikštis nebuvo antilenkiška figūra. Antilenkiška jo praeitis buvo išrasta.
Nepavykusi karūnacija 1430 m. buvo „istorinis“ įrodymas, jog iš vienos pusės lietuviai visada nemėgo lenkų ir siekė nuo jų atsiskirti, iš kitos pusės, lenkų trukdymai Vytautui karūnuoti buvo vaizduojami kaip lenkų bandymai sukliudyti savarankiškos grynai lietuviškos valstybės sukūrimui ne tik XX amžiuje. Norint suteikti visai šiai istorijai įtikinamumo, buvo sukurta istorija, apie tai, kaip lenkai pagrobė Vytauto karūną ir ja tikėjo daugelis lietuvių, kol Rimvydas Petrauskas prieš keletą metų neišnarpliojo šios istorijos sukūrimo rebuso ir tikrojo Vytauto karūnos likimo.
Taigi jau XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje buvo nubrėžta riba, kur prasideda ir kur baigiasi Lietuvos istorija. Ja tapo didžiosios kunigaikštystės laikotarpis iki 1430 metų (Vytauto mirties), visa kita iki XIX a. pabaigos buvo ne Lietuvos istorija - lenkmetis.
Šią konstrukciją po to, tiesa, buvo bandoma koreguoti, iš pradžių ieškant istorinių asmenybių, kurios tarpusavyje kalbėjo lietuviškai. Dar sovietmečiu intelektualų lygmenyje pavyko įrodyti, jog nesvarbu, kokia kalba parašyta literatūra, bet jei ji buvo sukurta LDK, tai ji laikytina Lietuvos kultūros dalimi. Tada tuose siauruose intelektualų rateliuose buvo brandinama mintis, jog tiek, pavyzdžiui, Vilniaus barokas, tiek Gegužės 3-os dienos konstitucija yra ir šiandieninių lietuvių kultūros dalis. Tačiau šios mintys taip ir liko tų keliolikos (kelių šimtų, tūkstančių?) intelektualų nuosavybe, taigi Abiejų Tautų Respublikos senlietuvio (šis terminas tekste vartojamas kaip sinonimas LDK politinės tautos atstovui) lig šiol neprireikė šiandieniniam lietuviui.
Didžiąja dalimi dėl to kilo ir kyla nemažai problemų šiandieniniuose lietuvių ir lenkų santykiuose. Vien bendras lietuvių ir lenkų požiūris, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai nėra istoriškai susiformavusios lietuvių visuomenės dalis, gali būti tas vardiklis, nusakantis problemų tarp Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų esmę. Jau vien dėl šios priežasties ne tik lietuviui, tačiau ir lenkui pravartu intensyvinti diskusijas apie senlietuvį, kaip kultūrinį-polinį buvusios lietuvių – lenkų valstybės fenomeną.
Visų pirma, svarstant senlietuvio problematiką, reikėtų atsakyti į keletą pagrindinių klausimų:
1) Nuo kada mes galime kalbėti apie lietuvių politinės tautos egzistavimą?
2) Kas buvo būdinga senlietuviui, t.y. koks buvo jo santykis su kitais pagrindiniais Abiejų Tautų Respublikos etnosais lenkais ir rusinais?
3) Kada dingsta toks darinys kaip senlietuviai?
Ieškojimas atsakymo į kiekvieną iš šių klausimų, komplikuoja tyrimų šia tema menkumas. Ligšioliniuose tyrinėjimuose autoriai, bandydami atsakyti į politinės tautos LDK susiformavimo klausimą, šio reiškinio genezę lokalizavo plačiame XIV a. pabaigos – XVI a. pradžios laiko diapozone. Tokias skirtingas nuomones lėmė skirtingai pateikiami senlietuvio apibrėžimai.
Nors visi postmarksistinės istoriografijos atstovai iš esmės sutaria, jog pagrindinis politinės tautos egzistavimo faktorius yra aiškiai išreikšta tautinė savimonė, problemos išsprendimą sunkina ta aplinkybė, jog tos savimonės deklaracijų šaltiniuose nėra daug, o jos pačios gana prieštaringos. Vis dėlto, pripažįstant savimonės svarbą reikia atkreipti dėmesį, jog politinei tautai susiformuoti reikalingi tautinės savimonės idėjų nešėjai. Taigi, neatsakę į klausimą, kokia buvo LDK politinės tautos atstovų socialinė bazė, niekada negalėsime atsakyti ir į tokį svarbų klausimą, kada gimė toks darinys kaip senlietuvis.
Akivaizdu, jog politinė tauta buvo organizuota ne vertikaliai, o horizontaliai, t.y. ji jungė bendruomenę ne etniniu, tačiau socialiniu (luominiu) pagrindu. Platesnė luominė bazė LDK galėjo susiformuoti tik nykstant valdančiosios Gediminaičių dinastijos privilegijoms ir jos atstovams imant identifikuotis su platesne socialine baze – bajorija. Nesigilinant į šios sudėtingos problemos detales, vertėtų atkreipti dėmesį į Ponų Tarybos – kaip institucijos - XV a. viduryje susiformavimo faktą, subjektyvia šio teksto autoriaus nuomone, padėjusį socialinį pagrindą LDK politinės tautos bazei susiformuoti.
Politinės tautos atstovams buvo svarbus veikimas tam tikroje politinėje, teisinėje, religinėje ir ideologinėje erdvėje. Visų šių erdvių susiformavimas ir tarp jų atsiradusios sankirtos gali būti rimti signalai, patvirtinantys šio naujo etnokultūrinio darinio egzistavimą. Įvairių viešųjų erdvių kūrimuisi būtų galima skirti gal net atskirus monografinius tyrimus. Vietos stoka teleidžia nurodyti keletą svarbių faktorių, liudijančius lietuvių politinės tautos gimimą. Be pagrindų luominei bendruomenei XV a. viduryje sukūrimo man atrodo svarbūs šie faktai:
a) XVI a. pradžioje pradeda veikti Pirmasis Lietuvos Statutas, sukūręs teisinę tokios bendruomenės reguliavimo erdvę.
b) Nuo XV a. pabaigos prasideda procesas, įvardijimas neformalios bažnytinės unijos terminu.
c) XV a. pabaigoje LDK išplinta romėniškos tautos teorija, legitimuojanti politinės tautos veikimą.
Taigi, didesnioji dalis įvykių, turėjusių įtakos tapatybinėms politinės tautos orientacijoms, datuotinos XV a. antroje pusėje – XVI a. pradžioje. Todėl šis laikotarpis ir laikytinas „užmirštojo antrojo“ gimimo data. Tokias išvadas gerai patvirtina Albrechto Goštauto aplinkoje XVI a. pirmame ketvirtyje surašyta Bychovco kronika, kurią galima laikyti LDK politinės tautos manifestu.
Atsakius į pirmąjį klausimą, vertėtų paanalizuoti tam tikrus LDK politinės tautos specifinius bruožus, visų pirma kreipiant dėmesį į etniškumo ir pilietiškumo santykį šiame naujajame darinyje.
Akivaizdus jos nevienalytiškumas. Etniškai ši tauta susidėjo iš trijų darinių: etninių lietuvių, žemaičių ir rusėnų. Yra nemažai deklaracijų, kada šių etniškai skirtingų grupių atstovai deklaravo savo priklausomybę lietuviams. Šiame kontekste galima paminėti XVI a. pradžioje Melniko taikos preambulę, kurioje taiką pasirašę vien rusėnų etnoso atstotai deklaravo: „Nos Lithuani“. Tačiau lygiai taip pat galima rasti daug liudijimų, kurie leistų tvirtinti priešingai. Dėl šios priežasties lietuvių ir lenkų istoriografijoje galima rasti labai skirtingų nuomonių.
Kai kurie lenkų tyrinėtojai tvirtina priešingai nei šio teksto autorius. Jų nuomone, rusėnai į LDK žiūrėjo kaip į tarpinę stotelę, siekiant integruotis į daugiau galimybių teikiančią Lenkijos (Karūnos) visuomenę. Teiginiai apie rusėnus kaip senlietuvių dalį, rusėnus kaip lenkiškos civilizacijos šalininkus ar net kaip Maskvos kunigaikštystės piliečius, esančius lietuvių ir lenkų nelaisvėje, gali tik iš pirmo žvilgsnio atrodyti nesuderinami.
LDK politinė tauta buvo netvarus darinys, iš tikro stipriai veikiamas kitų dviejų polių: greta Vilniaus, dėl rusėnų konkuravo Krokuva (Varšuva) ir Maskva, o konkretaus diduomenės atstovo pasirinkimą lėmė jo integracijos (arba ne) lygis į LDK politinę tautą.
Sudėtingiausia buvo rinktis rusėnams LDK pasienio su Maskva teritorijose, Ukrainos žemėse. Besikeičianti teritorinė priklausomybė, nepaisant visų integracijos bandymų, išlikę konfesiniai skirtumai, negalėjo įvirtinti vienos politinės tapatybės, o tuo pačiu ir ištikimybės vienai valstybei jausmo, dėl šios priežasties rusėnų tautinė tapatybė buvo nestabili, ji kito, keičiantis politinėms ir kitokioms sąlygoms.
Svarstant rusėnų problematiką, galbūt gali pasitarnauti istoriškai susiformavę etnonimai. Kitaip nei Lenkijoje, Lietuvoje taip ir neįsitvirtino rusėnų terminas. Jis ir šiandien mokslinėje literatūroje skamba dirbtinai ir nėra visuotinai priimtas. Kita vertus, Lietuvoje gudo sąvoka turi tam tikras istorines tradicijas ir apima iš esmės dabartinių baltarusių gyvenamą arealą. Nors iki galo nėra išsiaiškinta istorinė šio termino kilmė, teoriškai galima manyti, kad vien tik gudai kaip rusėnų dalis galėjo būti kiek tvirtesniais saitais susieti su senlietuviais. Tokias prielaidas patvirtintų ir jau minėti tyrimai apie neformalią bažnytinę uniją, realiai siejamą su Chodkevičių giminės vardu ir nors ji veikė visose rusėnų žemėse, šio konfesionio judėjimo epicentras buvo gudų žemėse (Supraslis).
Kalbant apie rusėnų politinio elito integravimą į senlietuvių tautą, galima naudoti ir kitus terminus, tokius kaip, pavyzdžiui, lituanizacija. Pastarasis terminas, savaime suprantama, yra vartojamas politinės tautos kontekste ir reiškia visų pirma tapatybinės orientacijos įgavimą arba jos pakeitimą. Apie tapatybės pokyčius senojoje lietuvių – lenkų valstybėje verta dažniau kalbėti vien todėl, jog šis terminas tiek populiarioje, tiek mokslinėje literatūroje yra nuvertintas ir suprimityvintas. Paprastai siekiant apibūdinti daugelio etnosų santykius Lenkijos – Lietuvos valstybėje, vartojamas ir atrodo nepagrįstai, tik polonizacijos terminas, iš esmės nusakantis ne tapatybinius o kultūrinius pokyčius.
Kalba, kaip žinoma, iki pat XIX a. pabaigoje šiame regione tikrai nebuvo svarbiausias tapatybės požymis. Dėl to nepakoreguotas polonizacijos termino vartojimas iš esmės labai kliudo to meto realijų suvokimui.
Be jokios abejonės, Abiejų Tautų Respublikoje vyko polonizacijos procesai. Tie patys rusėnų, ar lietuvių atstovai, persikėlę į Karūnos žemes, galėdavo priimti politinės Lenkijos tautos tapatybę.
Tačiau, kalbant apie polonizaciją nereikėtų užmiršti lituanizacijos svarbos.
Mozūras Motiejus Stryjkovskis, persikėlęs į LDK, tapo vienu iš senųjų lietuvių tapatybės ideologijos kūrėjų. Ir nors negalime apklausti XVII amžiaus istorinės asmenybės, bent jo tekstų turinys liudytų apie įvykusį lituanizacijos t.y. tautinės tapatybės pakeitimo faktą. Šis pavyzdys, žinoma, yra tik darbinė hipotezė, tačiau jai pasitvirtinus, galbūt būtų liautasi rašyti apie vienpusius santykius Abiejų Tautų Respublikoje, kurioje Lenkija tikrai nebuvo absoliučiai dominuojantis elementas, o tik vienas iš interakcijos, visų pirma su senlietuviais, dalyvis.
Kalbant apie etnosų santykius daugiatautėje Dviejų Tautų Respublikoje, galime atkreipti dėmesį į dominuojantį lenkų kalbos vaidmenį. Kiti senosios valstybės etnosai priėmė ją kaip politinės ar kultūrinės komunikacijos priemonę, taigi, tiksliau, procesų, vykusių Abiejų Respublikoje, apibūdinimui tiktų akultūracijos terminas. Akultūracijos toli gražu negalima sulyginti asimiliacijai, ką patvirtina senlietuvių tautinio naratyvo transformacija XVI a. eigoje.
XVI a. pradžioje surašytoje Bychovco kronikoje tradiciškai lietuvių atskirumo nuo lenkų motyvas buvo grindžiamas Vytauto autoritetu. Skirtumai tarp lietuvių politinės tautos atstovų ir lenkų parodomi iškeliant Vytauto Žalgirio mūšio metu ir sumenkinant lenkų. Šioje kronikoje remiamasi ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija. Aiškindamas, kodėl lietuvių bajorai Horodlės unijos metu 1413 m. iš lenkų perėmė herbus, kronikos autorius aiškina tai Vytauto pageidavimu, nes šiaip lietuviai turi garbingesnius už lenkus romėnų laikų giminės ženklus.
Praėjus 50 metų 1564 m. Varšuvos Seimo metu lietuvių ir lenkų delegacijos, ko gera, pirma kartą tiesiogiai susiginčijo dėl lietuvių ir lenkų vaidmens 1410 metais ir vėl, kaip ir XVI a. pradžioje, jų nuomonės išsiskyrė. Svarbiausias skirtumas tarp skirtingų lietuvių politinės tapatybės paliudijimų buvo tas, jog pirmuoju atveju Bychovco kronikos autorius rėmėsi jo užrašyta tam tikrų istorinių įvykių žodine tradicija, kai tuo antruoju atveju abiejų pusių žinių šaltinis buvo XVI a. Lenkijoje surašytos kronikos.
Taigi, galima teigti, jog antruoju atveju bent dalis Lietuvos didikų skaitė ta pačią lektūrą kaip ir lenkai, kas liudija, jog kultūros laukas tarp senlietuvių ir senlenkių ėmė vienodėti. Šiuos du epizodus vertėjo prisiminti vien tik dėl to, jog jie geriausiai atskleidžia tą faktą, jog akultūracija nereiškia tautinės tapatybės praradimo, tuo pačiu išryškindama skirtumus tarp akultūracijos, lituanizacijos ar polonizacijos procesų.
Ir pabaigoje belieka atsakyti į klausimą, kada galima manyti, jog „užmirštas antrasis“, kaip bendruomenės grupė, nustojo egzistuoti. Kaip ir pirmuoju atveju, ieškant šio fenomeno genezės, jau ne tokios senos epochos šaltiniai mums teikia daugybę pasirinkimo galimybių.
Galbūt lenkų skaitytojas ir neužpyks, jeigu Adomo Mickevičiaus eiles „Litwa, ojczyzna moja“, interpretuosiu kaip senlietuvių dar neabejotino egzistavimo faktą. Tačiau būtų klaidinga sutapatinti Adomą Mickevičių su paskutiniu senlietuviu. Naujausiu lietuvių istorikų tyrimai su LDK tapatybe dar sieja XX a. pradžios krajowcų judėjimą Vilniaus krašte, bei senlietuvių bandymus transformuotis į Lietuvos lenkų tautą, kaip sudėtinę jau modernios Lietuvos tautos dalį. Šios problemos tyrėjų nuomone, tik 1933-1935 m. baigėsi diskusijos šiuo klausimu.
Senlietuvių šiandien jau nebėra. Paskutinysis žmogus, viešai prisipažinęs savo ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, Czeslawas Miloszas, palaidotas Krokuvoje.
2011 metus Lietuva ir Lenkija paskelbė Milošo metais. Minėjo jį kaip garsų poetą, Nobelio premijos laureatą. Apie jo kaip senlietuvio identifikaciją – ta istorinę jungtį tarp šiandienos lietuvių ir lenkų - oficialiuose metų pristatymuose nebuvo pasakyta nieko. Galbūt dėl to Vilnius lietuviams šiandien tai miestas, kurie jį po 1939 metų lituanizavo, o Varšuvai - lenkai Lietuvoje tai tik gintinas Antrosios Lenkijos Respublikos paveldas?
O apibendrinant Masiulio ir Baranauskienės debatus, pažymėsiu, jog man simpatiškesnis politiko istorijos supratimas. Jį suprantant, keistai atrodo europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio raginimai lietuviams integruotis į Vilniaus kraštą. Asmenys, suvokiantys platesnį istorijos kontekstą, žino, jog Vilnius, kaip ir senlietuviai yra integrali Lietuvos istorijos dalis, su kuria jie ir šiandien jaučia natūralų ryšį.
http://www.DELFI.lt
Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
Inga Baranauskienė,
2012 03 29 17:42
Perskaičiau straipsnį ir, prisipažinsiu, gerokai nustebau, kad mano trumpučiam komentarui prie Masiulio straipsnio buvo skirta tiek dėmesio.
Bet svarbiausia, kad gerb. Nikžentaitis manęs visiškai nesuprato.
Iš tikrųjų, rašydama apie vieningos LDK tautos nebuvimą, omenyje turėjau ne tiek lietuvių-lenkų santykius, o baltarusius bei ukrainiečius, kurių vieta LDK buvo labai neaiški.
Tikiuosi, artimiausiu metu pavyks išdėstyti savo samprotavimus atskiru straipsniu, nes komentaro formatas tam tikrai netinkamas.
chemikas-skeptikas,
2012 03 29 11:39
Problema su senlietuviais ir naujalietuviais nenauja, priešpaskutiniais (prieš Miloszą) senlietuviais buvo M. Roemeris, broliai Ivanauskai, Naruševičiai, ir, žinoma, J. Pilsudskis.
Pats terminas irgi nėra naujas - XIX a. pab. egzistavo "senačekų" ir "nauja(jauna)čekų" kategorijos, tai rodo tik kiek dr. Nikžentaitis gali būti originalus, t.y., sugalvoti ką nors naujo.
Ir vėl jisai atsirado viešojoje erdvėje, bent jau Delfyje, po kvailai eskaluotos žydų kapinaičių istorijos, bei Klaipėdos sukilimo menkinimo.
Ir kiek ilgai, o Katilina, tu bandysi mūsų kantrybę?
Taigi,
2012 03 29 11:53
Kai ten rusai sako: „A stoilo li ogorod iz za etogo goroditj?“ (Čia kad tomaševskininkams būtų suprantamiau :) ).
Juk visiems senai aišku, kad Vilniaus ir Šalčininkų „liankai“, tai yra suslavėję lietuviai.
Procesas vykęs analogiškai Airijos istorijai, kai visi valdininkai, bažnyčia okupanto statytiniai ir kalbėjimas savo tautos kalba niekinamas ir baudžiamas. Tik lietuviai labiau atsilaikė lenkinimui, nei Airijos keltai anglizacijai.
Bet kuriuo atveju lenkais vadinti Vilniaus krašto gyventojus yra kvailystė, nes tai tiesiog slaviškai kalbantys lietuviai.
Miglė,
2012 03 29 12:13
Jeigu aš parašysiu rusiškai, kad mano tėvynė Lietuva, tai jau galima vadinti mane ruse?
Oi sovietmečiu kiek rašinėlių rusiškai rašyta ...
Miglė,
2012 03 29 12:27
Pirmiausia istorikai turi suprasti, kad lietuviams reikia Lietuvos istorijos, o ne lenkams ar rusams...
Ir nereikia tos istorijos gludinti pagal jų užgaidas. Tada visai nieko nelieka...
Ancius,
2012 03 29 12:37
LDK valdančiųjų sluoksnių tautinė kilmė (baltiška, lenkiška, rusėniška) yra visai nesvarbi. Svarbi yra jų kultūrinė orientacija, kuri neatskiriama nuo kasdieninės jų kalbos.
Aišku, kad didžioji dalis Nikžentaičio "senlietuvių" jau nuo 16 amžiaus polonizavosi kultūrine, tad ir politine, prasme.
Drįsiu teigti, kad baltiškos kilmės valdančiųjų sluoksnio nariai save tapatino ne su baltišką kultūrą bei papročius išlaikiusia bendrakilme valstietija, bet su ta pačia kalba kalbančia, panašią buitį turinčią ir tuos pačius politinius klausimus sprendžiančia Lenkijos bajorija.
18 a. pabaigoje panaikinus Lenkijos - Lietuvos valstybę, apskritai neliko jokio politinio skirtumo tarp Lenkijos ir LDK "politinių tautų".
Lietuvos valstybingumas 20 a. pradžioje buvo pastatytas jau nauju, tautiniu pagrindu, ir tarpukario Lietuva yra lietuvių valstiečių ir iš jų kilusių inteligentų valstybė.
Todėl dabartinė diskusija apie LDK politines tautas, koks kažkada buvo sąvokos "lietuvis" turinys ir pan. tėra tik siekis supainioti lietuvių tautos protus, parodyti mūsų atsilikimą nuo lenkų, įdiegti nepilnavertiškumo pojūtį, paruošti lietuvius galimam Lietuvos valstybingumo naikinimui tiek iš ES, tiek ir (ypač) iš Lenkijos pusės.
Narūnas,
2012 03 29 12:19
Kaip Anglija vadinama ne tik Anglija, bet ir Didž. Britanija ar Jungtine karalyste, kaip Olandija vadinami Nyderlandai, kaip TSRS vadino Rusija, taip ir Lietuva yra ir Lietuva ir LDK.
Visose valstybėse gyveno, gyvena ir gyvens įvairūs žmonės (tik teokratiniame Vatikane gyvena vienalytė bendruomenė- katalikai).
Tačiau autorius ir jo bendraminčiai buvę internacionalistai, kosmopolitai, o dabar globalistai, stengiasi įrodyti, kad Lietuva yra kažkokia ne tokia.
Ne Rusija, Vokietija, Lenkija ar Anglija, o Lietuva.
Taip, kaip prieš 20 metų atkakliai įrodinėjo, kad Lietuva yra Rytų Europoje (todėl labai artima Rytų kaimynui), nors Lietuvoje yra ir geografinis Europos centras, skiriamoji katalikybės riba su pravoslavybe, lotyniško alfabeto pagrindu sukurta raštija ir t.t.
Man nepatiktų, jei sakytų, kad Švedija yra Europoje, o Lietuva Eurazijoje. Juk aišku, kokiu tikslu...
šiaip,
2012 03 29 12:25
Ar sena, ar nauja, bet tai lietuvių tauta.
Politinė tauta išplito ir apėmė visus visuomenės sluoksnius, o ne tik bajoriją, kaip anksčiau.
Tad natūralu, kad senlietuviai turėjo joje ištirpti (pačioje Lietuvoje ir Žemaitijoje jie tesudarė daugiausiai iki 5-10 proc. visų žmonių, bet ir tai labai daug, nes kituose kraštuose - vos 2-3 proc.).
"Naujojoje" tautoje (gal geriau būtų sakyti moderniojoje), beje, taip pat yra vietos ir nelietuviakalbiams lietuviams (juk priimame savo jau nutautėjusius išeivius kaip lietuvius, tik dar į slaviakalbius, nors jau išmokusius lietuviškai, vis dar žiūrime kaip ne į visai tos pačios tautos atstovus), tad iš principo skiriasi tik tos tautos universali tarpusavio bendravimo kalba.
Anksčiau bendravimo kalba buvo lenkų (nors dar 19 a. pabaigoje ~30 proc. bajorų gimtoji kalba buvo lietuvių), dabar - lietuvių, nors ~20 proc. Lietuvoje gyvenančių, norėčiau pavadinti, lietuvių, gimtoji kalba nėra lietuvių.
GULAGO KOMENTATORIUS,
2012 03 29 12:53
Parazite tu Lietuvos, gal galetum pamineti, kodel lenkams nebuvo leidziama tureti nuosavybes Lietuvoje, gal galetum pamineti, kodel XVII amziuje buvo naikinami Radvilos?
Gal galetum pamineti, uz ka Varsuvoje buvo pakartas Masalskis?
-------------------------------------------------------------
www. vilnius.lcn.lt/istorija/valde/masalskis/
"...Masalskis pasiūlė komisijos nariams susirūpinti parapinėmis mokyklomis, įsteigti Vilniuje mokytojų seminariją, pats pažadėjo kas trečioje parapijoje įsteigti pradinę mokyklą. Tai buvo plataus užmojo programa, lietuviškos Apšvietos manifestas, inicijuota visuotinė patriarchalinio Lietuvos kaimo alfabetizacija.
Masalskis, apkaltinus jį valstybinių lėšų iššvaistymu, suimtas...
1794 m. birželio 28 d. Varšuvoje jį pakorė gatvės minia.
Masalskio palaikai į Vilnių pergabenti 1795 m."
-------------------------------------------------------------------
Gal galetum parasyti, kodel buvo zudomi lietuviu mokytojai ir kunigai, jeigu Lietuvoje gyveno litvinai?
Ar ne todel kad tavo straipsni vainikuoja nuotrauka su lenkiskomis veliavomis? Tu man geriau paaiskink, kodel Vilniuje visokie tamosevskininkai valkiojasi su Lenkijos veliavomis? Oi kiek tu, Lietuvos parazite, nori nuslepti...
Kodel rusu kalbininkai teigia, kad XI amziuje lietuviskai kalbeta uz Maskvos, si teritorija siaurejo ir jau XIX amziuje tesieke Minska?
Kas ten lietuviu priveze?
Pagal tave gal Rusija ar Lenkija buvo isteigusi lietuviu veisyklas, kad apgyvendintu savo teritorijas?
Gal galetum ir vokieciu istoriku darbus pastudijuoti apie Varsuvos vardo kilme ir kad mozurai yra lietuviu palikuonys?
Is taves istorikas, kaip is manes balerina. Tu esi prostitute, gaunanti uzmokesti is lenku sovinistu, kurie Lietuvos valstybes sirdyje mosikuoja Lenkijos veliavas ir siekia Lietuvos teritorija susiaurinti iki Vilniaus.
Parazite tu Lietuvos, kokia tu mums istorija kisi mokyklose? Gal tu isivaizduoji, kad mes skaityti nemokame ar nesugebame atskirti tavo demagogija?
chemikas-skeptikas: to Gulago komentatorius,
2012 03 29 13:02
Jūsų kai kurie teiginiai teisingi, bet kai kurie klaikūs.
Vysk. Masalskis buvo kaltinamas dėl Edukacinės komisijos lėšų iššvaistymo, tai tiesa. Bet tai nesusieta su jo pakorimu - po kelių metų jis buvo pakartas kaip Targovicos konfederatas, t.y., Tėvynės išdavikas.
GULAGO KOMENTATORIUS,
2012 03 29 13:09
chemikas-skeptikas: to Gulago komentatorius, 2012 03 29 13:02
po kelių metų jis buvo pakartas kaip Targovicos konfederatas, t.y., Tėvynės išdavikas.
--------------------
Kokios Tevynes? Lenkijos? Ar tu bent smegenu turi, kad Masalskiui priskiri tevyne Lenkija?
Lenkija - visu laiku didziausias Lietuvos priesas ir nieko bendra su Tevyne Lietuva neturi?
O kodel neparasai nieko apie Radvilu sajungos sutarti su Svedais? Jie irgi isdavikai, nes isdave savo priesus - Lenkija?
Nikzentaitis ne istorikas. Jis - demagogas. Ir visas sitas straipsnis yra demagogija. Tik kazkodel lietuviai, kaip Masalskio, jo nepakaria. O sitas demagogas tikrai to nusipelno.
chemikas-skeptikas - to: gulago komentatorius,
2012 03 29 13:52
Vysk. Masalskio tėvynė buvo Abiejų tautų respublika, kurios abiejų tautų politiniai interesai tuo metu buvo vienodi.
Abejoju, ar Targovicos konfederatai, parsi(atsi)davę Jekaterinai II (kitaip - Maskvos Gongorai) atstovavo lietuvių tautos interesams.
GULAGO KOMENTATORIUS,
2012 03 29 13:00
Jude Nikzentaiti, gal tu dar ir is batkios "otkata" gauni? Kuriems tu dirbi?
chemikas-skeptikas, 2012 02 07 14:38
Ir viskas čia visai įdomu. Kai gruodžio pr. buvau Minske, Akademknygoje mačiau vadovėlį "Ideologiniai baltarusių valstybės pagrindai" (ar kažką panašaus), "dlia vuzov".
Atrodo, moderni baltarusių tauta gims daugmaž tirono pastangomis.
Tironas, be to, skatina įvairių stovylų bei memorialinių lentų statymą tiek Minske, tiek provincijoje, kurios atspindi jų veikėjus, kurie tačiau nebūtinai yra baltarusių kilmės.
Visa tai atliekama realistiškai, kas gerai suprantama masėms, bet tačiau kartais perauga į kičą. Bet tai geriau nei "vambzdys", esantis Vilniaus centre.
Todėl mūsų istorikai turi labai sukrusti - jei baltarusiai evoliucionuos tokiais tempais, jie atims iš mūsų ne vien Radvilas, Chodkevičius ir Sapiegas, bei jų pergales, bet ir visą tūkstantmetę valstybingumo koncepciją.
Po to mes kaip kvailiai kartosime, kad Mindaugas tapo lietuvių (slavų) karaliumi Naugarduke, kur buvo pravoslaviškai pakrikštytas, t.p. visokias panašias nesąmones apie Algirdą, Kęstutį ir Vytautą.
Tačiau didesnio proveržio iš Gudavičiaus-Bumblausko & Co. aš nesitikiu, turi ateiti nauja karta.
Smalsus, 2012 02 07 17:13
Batkinių ir antiBatkinių istorinių mitų esmė paprasta - visi didieji kunigaikščiai buvo gudai (slavai), taip ir kalbėjo, dabartinio Vikniaus apylinkės - senųjų slavų valstybės lopšys o lietuvių gentis jie nukariavo, ir tiek.
Vieno paaiškinimo niekaip nerandu pas juos - kodėl kunigaikščių vardai buvo ne slaviški, ir kodėl šie kunigaikščiai turėjo krikštytis, nors patys slavai jau buvo apsikrikštiję jau keletą šimtmečių.
Kai paklausi jų ten, tie tik galvas purto, kad čia mūsų lietuvių išsigalvojimai, jokie vardai jų ne lietuviški (Mindovg, Gedimin, Vitovt), o visas Vilniaus kraštas visada buvo gudiškas.
Gal kas žinote, juk turi būti pas tuos teoretikus paaiškinimas (jų požiūriu) šių dalykų?
Paprasta, 2012 02 07 17:42
Ir XXI amžiuje lietuviai vaikams duoda savo valdovų vardus: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Vaidotas, Birutė, Aldona ... Kazkaip negirdejau, kad baltarusiai turetu tokius vardus.
GULAGO KOMENTATORIUS,
2012 03 29 12:57
V.Troščenka, 2011 04 13 07:20: "Realybėje moksliniai titulai tėra tamsių žmonių valdymo vienas iš mechanizmų."
Būtent todėl 1994 metais pasirašant sutartį su Lietuvą, lenkai gudragalviškai istorinių įvykių vertinimą pasiūlė perduoti „mokslininkams“.
Kai netoliaregiai Lietuviai sutiko, beliko tik technikos klausimas, kaip pamaloninti profesorių titulus nešiojančius Lietuvos istorijos formuotojus tam, kad „mokslinės“ išvados atitiktų Lenkijos interesus.
Užteko poros ordinų ir šiokių tokių užstalių, kad garbės spindesio apakinti mužikėliai, nešiojantys profesoriaus titulus, visai visuomenei pradėtų autoritetingai aiškinti, kad jokios Vilniaus okupacijos nebuvo, o buvo „pilietinis karas“.
Būtent ši mužikiška profesūra įvedė kažkokią makabrišką sąvoką „naujieji Lietuviai ir senieji Lietuviai“. Pradėjo aiškinti dėl lenkų kalbos būtinumo mūsų valstybėje ir t.t.
Brazauskas latviams pragėrė naftos telkinį, o Nikžentaitis, Truska ir Bumblauskas Lenkijai pragėrė Lietuvos istoriją.
to rigas, 2012 03 29 12:15,
2012 03 29 13:15
"Nuvairuos" nikžentaičiai Lietuvos istoriją į Žečpospolitą. Siūlau direktoriui ordiną už nuopelnus...Lenkijai. O gal jau turi?
--------------------------------------
Tai aišku, kad turi :)))
Lenkija savo tarnams kolaborantams skardos gabaliukų ir spalvotų popierėlių negaili:
„Postanowieniem Prezydenta RP z dnia 30 czerwca 2009 za wybitne zasługi w rozwijaniu współpracy między Rzecząpospolitą Polską a Republiką Litewską, za propagowanie wiedzy o wspólnym dziedzictwie historycznym narodów tworzących Rzeczpospolitą Obojga Narodów został odznaczony Krzyżem Oficerskim Orderu Zasługi RP“
Žygeivis,
2012 03 29 14:15
Pati tema svarbi ir svarstytina.
Tačiau Nikžentaitis iš pat pradžių pasirenka akivaizdžiai klaidingą kelią, įvesdamas idiotišką ir klaidinantį propagandinį "senlietuvio" terminą, ir jį taikydamas būtent suslavėjusiems lietuvių kilmės bajorams bei didikams.
Galima pagalvoti, jog tie bajorai (aš jau nekalbu apie visus kitus lietuvius), kurie nesuslavėjo, nebuvo "senlietuviai" pagal Nikžentaitį.
Jie, matyt, buvo "naujalietuviai". :)
Kadangi viskas pažįstama lyginant, tai pateiksiu keletą pavyzdžių iš kitų tautų etninės-kalbinės istorijos - šiuolaikinės Airijos ir Didžiosios Britanijos tautų pavyzdžiu.
Pagal analogiją senlietuviams dabartinius angliakalbius airius, škotus, kornvalius ir velsiečius reikėtų, matyt, pagal Nikžentaitį vadinti senairiais, senškotais, senkornvaliais ir senvelsiečiais... :)
O štai tie airiai, škotai, velsiečiai ir kornvaliai, kurie vis dar kalba savo senosiomis protėvių kalbomis, yra apskritai nežinia kas - matyt, kažkokie "naujadarai": naujaairiai, naujaškočiai, naujavelsiečiai ir naujakornvaliai. :)
Trumpai kalbant, rimtam mokslininkui tikrai nedera sukurti ir vartoti tokius daugiaprasmiškus terminus, kurie labiau primena ne mokslinius, o propagandistinius, naudojamus "išplauti" problemos esmę.
Jei jau norime kalbėti apie Lietuvos Valstybės gyventojus - beje, visus asmenis, kalbėjusius tam tikrais laikotarpiais ne lietuvių kalba ar, tiksliau, jos tarmėmis (kadangi tais laikais vienos bendrinės lietuvių kalbos dar ir nebuvo), vartokime tikslų terminą - "slavakalbiai lietuviai", kuris apima visas tuometinės Lietuvos Valstybės gyventojų grupes, kalbėjusias daugybe tuo metu Lietuvos Valstybės teritorijoje vartotų slaviškųjų tarmių - ir lenkiškų, ir mozūriškų, ir rusėniškų (gudiškų), ir maskoliškų.
Taip pat jau laikas atsisakyti niekinančią prasmę jau seniai įgijusios santrumpos "LDK" ir kalbėti apie Lietuvos Valstybę.
Kaip, beje, ir "naujadaro" - "ATR".
Nepastebėjau, jog kitos pasaulio valstybės, gyvavusios 10-18 amžiuose, būtų vadinamos panašiomis santrumpomis.
Pvz., ar daug kas matėte vartojant santrumpą "MDK" - Maskvos didžioji kunigaikštystė?
Ypatingai rusiškoje literatūroje - ypač populiariojoje?
O gal kas matėte viduramžių Lenkiją vadinant "LK" - Lenkijos Karalystės - santrumpa? :)
Tai kodėl pastoviai kišami tie "LDK" ir "ATR", taip "išplaunant" realią istorinę tiesą - Lietuvos Valstybę?
Marta,
2012 03 29 15:36
Česlovo Milašiaus motina - Senkutė - ir mano mama kilusi iš tos pačios Senkų giminės.
O Oskaro Milašiaus tėvas lietuvis yra artimas giminė Česlovo Milašiaus tėvui - grynam Lietuviui.
Senkai - Senkevičiai taip pat figūruoja mūsų giminės medyje per vedybas. Nėra jokio lenkiško kraujo Nobelio premijos lauriate Senkevičiuje - tik kalba.
PASTEBĖJIMAS,
2012 03 29 15:23
Dėl vad.Vilniaus krašto "lenkų".
Tai XIX a. , o dalis ir XX a. netgi antrojoje pusėje nutautę lietuviai (vos ne visi).
Netgi tie, kurie atvyko sovietmečiu iš Baltarusijos paribio rajonų (kitaip tariat - iš istoriškai etnografinės Lietuvos), etnine prasme taip pat yra lietuviai, kadangi katalikai (Lietuvos krikšto metu slavų rusėnų - pravoslavų - nekrikštijo, o tik pagonius lietuvius).
Kalbėti apie kažkokius senlietuvius (autorius šį terminą vartoja) ir daryti iš to išvedžiojimus tikrai neverta.
Jeigu kam teko lankytis vad. Dieveniškių kyšulyje (pvz., Žižmų ir Rimašių kaimuose), tai tikriausiai atkreipė dėmesį į tai, kad tų kaimų išplanavimas, trobų ir kitų statinių architektūra niekuo nesiskiria nuo etnografinių Varėnos r. kaimų. O tai juk daug ką reiškia.
Apie Poškonis dar ir dabar yra nemažai vietinių, išlaikiusių labai gražią dzūkų tarmę.
Jeigu lietuvybė nebūtų buvusi galutinai užgniaužta sovietmečiu, Dieveniškių kraštas bei vietovės apie Eišiškes, Kalesninkus, Tetėnus būtų ir dabar perdėm lietuviškos.
Turėjau bičiulį lietuvį, gimusį 1949 m., užaugusį Paberžėj (Vilniaus r.). Tai jis pasakojo, kad vaikystėj jis pažinojo tos apylinkės kaimuose gyvenusius senukus, kalbėjusius gražia lietuviška tarme.
O Tomaševskio parankiniai, kilę iš tos pačios Paberžės ar Dieveniškių, net iki užkimimo šaukia: "My polacy"..,. ir pratęsia maldelę, kad čia jų tėvai, seneliai ir proseneliai gyvenę.
Aš į tai jiems atsakau: "Taip, gyveno, jūsų tėvai jau nemokėjo lietuviškai, o štai seneliai - galbūt, proseneliai tai jau tikrai - kalbėjo tik lietuviškai.
Tomaševskininkai šaukia, kad norima jų kraštą nutautint. Iš tiesų, tai ne, bet jeigu ir būtų pastangos šitą kraštą sulietuvint, tai būtų atitautinimas, atlietuvinimas.
Juk Airijoj, kur dėl britiškos kolonizacijos airiai praktiškai prarado savo kalbą, vyksta atairėjimas.
Izraelin suvažiavę įvairiakalbiai žydai ne tik atkūrė valstybę, bet ir mokėsi bei išmoko praktiškai jau mirusį ivritą.
Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoj.
Argi neatlietuvėjo kažkada smarkiai sulenkėjusios Kėdainių, Dotnuvos, Babtų, Vandžiogalos ir t.t. apylinkės?
Na, tegu Turgelių ar Medininkų gyventojai ir netampa lietuviai, tegu šneka jie savo "po prostu " dialektu (jei būsim nuoseklūs ir tikslūs, tai ir yra tikroji regioninė šio krašto kalba), bet aš, Lietuvos pilietis, privalau bet kurioj jų "vioskoj" kalbėti, būti suprastas ir sulaukti atsakymo tik lietuviškai (pabrėžiu, tik lietuviškai).
jo,
2012 03 29 19:46
c) XV a. pabaigoje LDK išplinta romėniškos tautos teorija, legitimuojanti politinės tautos veikimą.
Mano supratimu romėniškos kilmės teorija būtent išryškina etninės tautos savivoką ir tapatybę, nes iš romėnų kildino tik etninius lietuvius, o rusinų iš romėnų niekas nekildino.
Šiuo atveju, kriterijus išskyręs lietuvius iš aplinkinių slavų ir germanų, buvo kalba (nepanaši į minėtų kaimynų kalbas). Būtent kalbos skambesys kažkam atrodęs panašus į lotynų kalbą paskatino ieškoti paaiškinimų ir pagal to meto supratimo lygį išrasti romėniškos kilmės teoriją.
Šios teorijos atsiradimas atspindi buvus būtent etninės tautos tapatybę, atskirą nuo rusėnų ir kt. tapatybės.
ne "vilniukai", o "galileušai",
2010 10 21 16:07
Kai kas svaičioja, kad Vilnius buvo "lenkiškas" 1939 m.
1939 - 1940 m. Lietuvos valdžia atgautos srities gyventojams išdavinėjo Lietuvos Respublikos pasus. Juos gauti ir LR pilietybę įgyti galėjo tik vietiniai (gyvenę čia 1920 m. rugpjūtį ir 1939 m. rugsėjį, ir jų palikuonys) buvusios lenkų okupuotos srities gyventojai.
IR KAS GI PAAIŠKĖJO?
Iki 1940 m. birželio 1 d. buvo suregistruota 99,214 "atvykėlių" (Vilniaus mieste - 88,130, srities provincijoje - 11,084) - lenkų kolonistų, atsibasčiusių į okupuotą kraštą 1920 - 1939 m. iš Lenkijos - neturėjusių teisės į Lietuvos pilietybę.
VIRŠ 70,000 VIETINIŲ VILNIAUS MIESTO GYVENTOJŲ GAUDAMI LIETUVOS RESPUBLIKOS PASUS DEKLARAVO LIETUVIŲ TAUTYBĘ. Taigi lietuviai Vilniaus mieste, atmetus lenkų kolonistus, sudarė daugumą.
1939 - 1940 m. Vilniaus mieste buvo:
virš 70,000 lietuvių;
57,000 žydų;
88,130 lenkų kolonistų (neturėjusių teisės į Lietuvos pilietybę).
Visi šitie lenkų kolonistai išsinešdino į komunistinę Lenkiją 1944 - 1947 m. Lenkų okupacijos metais vietinių žmonių jie buvo vadinami "galileušais" (svetimais atsibastėliais).
Štai kas jie yra, o ne "vilniukai", kaip jie bando save vadinti.
Lenkų repatriacija iš Lietuvos 1944-47 m.
2012-09-02 11:01
1944–1947 m. į Lenkiją iš Lietuvos persikėlė per 171 tūkst. žmonių (iš Ukrainos 780 tūkst., Baltarusijos 238 tūkst) - daugiausia Lenkijos pilietybę turintys Lietuvos gyventojai, išsigabenusių ir dalį materialinių vertybių.
Lenkijos vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis repatriacijai stengėsi sudaryti kuo palankesnes sąlygas lenkams išvykti ir išsivežti kuo daugiau turto. Už paliktą NT jiems visiems buvo kompensuota.
Repatriacija palengvino Rytų ir Pietryčių Lietuvos sovietizavimą ir kolektyvizavimą. Antisovietiškai nusiteikusius lenkus pakeitė lojalūs atvykėliai iš kitų SSSR respublikų.
(Tai tie, lenkų namuose apsigyvenę baltarusiai-tuteišai, dabartiniai Vilnijos krašto gyventojai, Lietuvos vyriausybės intensyviai mokinami lenkų kalbos).
Alvydai,,
2012 03 29 20:52
baik rauti runkelius kovo mėnesį.
Jei jau iš LDK persimetei į XX amžių, tai tą modernią istoriją ir studijuok giliai, ramiai kaip Jonynas, o ne kaip J.ŽIUGŽDA 1946 metais.
Suprask paprastą, mokinukams įkandamą tiesą, kad XV–XVIII a. litvin, tai visai ne XX a. lietuvis tiek politine, tiek kultūrine, tiek ir etnine prasme.
Nemalk š. kad kokiam Albertui Goštautui, Radvilai Juodajam ar Pacų giminei buvo koks skirtumas tarp mužiko/baudžiauninko nuo Plungės, Lydos, Nesvyžiaus ar Smolensko.
Nevaryk į pievas ir apie tautą socialiniu pjūviu, nes tai tik luomas ir luomo interesai tuomet daug svarbesni nei tautos.
Pasižiūrėk, kada Prancūzijoj ar Anglijoj "tauta", juoba "politinė tauta" atsirado???
O gal tu grybauji, kaip tavo mėgstamas kumyras Romas Batūra, ir nori pasauliui pranešti, kad Lietuva pasaulio bamba ir tauta-politinė tauta Vilniuj užgimė anksčiau nei Paryžiuij ar Londone?
Visiška nesamonę parašei ir apie XX a. pradžią, kad lietuviai valstybingumo pradžioj esą bijojo lenkų kalbos. Nieko panašaus.
1919–1922 m. Lietuvos kariuomenėj dalis karininkų komandavo LENKIŠKAI, nes nemokėjo lietuviškai, daug valdininkų Kaune administracijoj kalbėjo irgi tik lenkų kalbą, nes lietuviškai nekirto. Panašiai buvo ir Jonavoj, Kėdainiuose, Šiauliuose, net Žemaitijoj.
Tačiau tie lenkakalbiai lietuviai, kurių niekas nepersekiojo (net karo vadas Silvestras Žukauskas gen. štabe kalbėjo LENKIŠKAI), norėjo gyventi atskirai nuo Lenkijos, turėti SAVO LIETUVIŠKAS TEISES, KONSTITUCIJĄ, VALSTYBĘ, FILOSOFIJĄ.
Būtent dėl to buvo konfliktuojama, o ne DĖL KALBOS.
Pasižiūrėk kada nors LCVA šaltinius, perskaityk nors kokius 5-7 tūkstančius bylų, nors perversk. Stipriau jausies prieš ką nors sakydamas.
Žodžiu tariant, kaip kalbama Jeruzalėj, baik pešti vištas ant altoriaus ir viskas stosis į savo vietas. Ir be reikalo čia vargsti rašinėdamas paklodes į pievas.
Nekalbėk ko neišmanai, kad XX ar XXI a. Lietuvos Respublikoj gali būti dar kažkokia "lenkų tauta". Lenkų tauta, kurią labai gerbiu, GYVENA LENKIJOJE, o Lietuvoje gyvena tik lenkų tautinė bendrija ar tautinė mažuma geriausiu atveju.
Straipsnio apibendrinimas,
2012 03 29 20:55
Lietuvių virtimas į taip vadinamus senlietuvius, pastarųjų virtimas į Lietuvos lenkus, pastarųjų virtimas į Lenkijos lenkus - tai tiesiog dėsningas nutautėjimo procesas.
Žinoma, kad yra visokių peripetijų, bet kryptis aiški ir kad tą suvokti, nereikia daug pezėti.
Praradus kalbą, prarandama ir pasaulėvoka ir pamažu perimama ta pasaulėvoka, kurią atspindi perimta kalba.
Žygeivis,
2012 03 29 21:29
Nutautėję žemaitis Juozas Pilsūdas, persivertęs į niekingą šūdlenkį Juzefą Pilsudskį, užpuldamas savo gimtąją Lietuvos Valstybę ir užgrobdamas trečdalį jos teritorijos, panaudodamas kitos valstybės armiją, pasielgė kaip pats šlykščiausias ir niekingiausias savo gimtosios Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės išdavikas bei priešas.
Todėl jo "širdies kapas" ir pati jo juoda išdaviko širdis turi būti visiškai sunaikinti lygiai taip pat, kaip buvo sunaikintas Hitlerio kūnas - būtina sudeginti šitą niekingo išdaviko širdį, o pelenus nuleisti į amžinos Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės sostinės Vilniaus įvairių butų unitazus, kad jie nukeliautų į pačią šlykščiausią požeminę kanalizaciją, kur jiems ir vieta.
Žygeivis,
2012 03 29 21:49
P.S. Kaip jūs manote, kiek dienų "išsilaikytų" Rusijos imperijos valdžia - tas pats Putinas, jei pakęstų Maskvos Vagankovo arba Novodevičės kapinėse palaidotą Hitlerio širdį, apsuptą gestapininkų ir esesininkų kapų, su "iščiustytais" paminklais, o visus šiuos paminklus paskelbtų valstybės saugoma kultūros ir istorijos vertybe?
Ir kasmet iš viso pasaulio sugužėję esesininkai bei gestapininkai su savo uniformomis rengtų šalia jų paradus ir "pagerbimus"...
Lygiai taip pat vertėtų paklausti lenkų, ką jie darytų, jei prestižinėse kapinėse Varšuvoje būtų "palaidota" Stalino blužnis, o Krokuvoje Vavelyje - Berijos kiaušiniai, ir aplink juos dar būtų keli šimtai enkavėdistų ir emgėbistų, žuvusių kovose su lenkų partizanais, "karių kapai"?
Ir visa tai būtų Lenkijos valstybės saugomas valstybinės reikšmės istorijos paminklas, kurį reguliariai lankytų, šalia rengtų paradus, mitingus bei minėjimus iš Rusijos imperijos krūvomis atsibastantys uniformuoti ir apsikarstę sovietiniais bei Rusijos medaliais ir ordinais seni ir jauni kagėbistai?
-------------------------
O štai lietuviai ir visos iki šiol valdžiusios "visų spalvų ir atspalvių" Lietuvos Valstybės valdžios vis dar nuolankiai tyli ir tai pakenčia...
Bet esu tvirtai įsitikinęs, kad jau nebeilgai tęsis šis Lietuvių Tautos Valstybės amžinos sostinės - Vilniaus - niekinimas...
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
