 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27437
Miestas: Ignalina
|
tikras lietuvis rašė: Dr. Juozas Rakauskas: NAUJAS POŽIŪRIS Į LIETUVOS VARDĄ ( I dalis)
2010 m. spalio 21 d.
Žemiau talpinamas straipsnis nėra visai naujas. Atskirais gabalais pagrindinis jo turinys šių metų pradžioje buvo išdėstytas laikraščiuose "Karštas komentaras" (2010 01 08 - 2010 02 19) ir "Lietuvos aidas" (2010 02 13 - 2010 03 03). Iki šiol ši medžiaga neturėjo elektroninės versijos.
Tačiau laikas parodė, kad tokia versija būtina. Mat minėtoje medžiagoje keliami ne tik siaurai specialūs, vien su Lietuvos vardo kilme ir prasme susiję, klausimai, o ir žymiai platesnis, kartais net politinis, tų klausimų kontekstas: kas yra tauta , mokslas ar religija, pasaulėžiūra, mitologija, kalba ir kalbotyra, kuriuo būdu ir kaip mitologinės ir vėlyvesnės lingvistinės ar aplamai mokslinės Lietuvos vardo kilmės versijos atsirado Lietuvoje, kokius turime ir kaip vertiname jų šaltinius. kokios kolizijos atsiranda moksle ir gyvenime dėl nevienodo jų traktavimo – tokie ir panašūs klausimai atsiranda vos prisilietus prie Lietuvos vardo problemos ir vienaip ar kitaip atsispindėjo minėtuose straipsniuose.
Savaime suprantama, kad daugelis jų gali būti našiai išsprendžiama tik po išsamaus jų aptarimo ženkliai platesnėje nei spauda elektroninėje erdvėje.
Autorius niekam neperša savo nuomonės, o tik tikisi jos aptarimo platesniame bendraminčių ir kritikų būryje.
Klausimai klausimėliai
Įžengėme į antrą Lietuvos tūkstantmetį. Minint šią datą nejučia aktualizuojasi Lietuvos vardo kilmės problema ir kiti su tuo susiję klausimai.
Kaip atsirado ir ką reiškia žodis Lietuva?
Kaip ilgai jis skambėjo gyvojoje kalboje prieš pakliūdamas į popierius?
Koks jo santykis su kitais mūsų Tėvynės ir mūsų kaimynų pavadinimais bei kitais panašiais žodžiais?
Ar jie visi lietuviški?
Kokios rūšies terminai glūdėjo seniausiose jų ištakose: upėvardžiai, vietovardžiai, tautovardžiai, ar kokios nors kitos rūšies tikriniai ar bendriniai žodžiai?
Gal dievovardžiai?
Visi šie ir kiti panašūs į tai klausimai ne tik sudėtingi, bet ir visaip reikšmingi. Vienaip ar kitaip į juos atsakę, stipriname meilę Tėvynei, pagarbą istorijai, asmeninį atsakingumą ir mokslinį objektyvumą. Arba priešingai – pasielgiame supaprastintai, kartais gal net lengvabūdiškai.
Deja, į daugelį jų dar neturime atsakymų, o tik vadinamąsias versijas.
Pažvelkime į jas prabėgomis.
Žilų versijų keliai ir klystkeliai
Populiariausias Lietuvos vardo aiškinimo būdas – vadinamosios liaudies etimologijos. Iš elementariausios savo pusės jos yra dažniausiai tiesiog paprasčiausias šio vardo skambėsio sulyginimas su kitais panašiai tariamais žodžiais. Iš esmės gi - jos yra ne kas kita kaip dalyko poetizavimas. „Čia - Lietuva, čia lietūs lyja“, - dažnai dar ir dabar padeklamuoja ne vienas poetiškai nusiteikęs žmogelis, kad pasakytų, jog jam viskas aišku: žodis Lietuva atsirado iš žodžio lietus.
Renesanso laikotarpyje buvo madinga lietuvio ir Lietuvos vardus kildinti iš legendinių mūsų valdovų ir jų kraštų vardų. Žiūrėkite, sakydavo, mūsų metraštinius Palemoną, Litalaną ir Italiją: labai panašu. Tas pats, girdi, ir kituose baltams atitekusiuose kraštuose: legendinis baltų karalius Libonas išsilaipino dabartinės Liepojos vietoje, iš čia libių, Libavos ir Livonijos vardai.
Abejose šiose versijose ne viskas - vien naivu ir bloga. Jos abi žadino fantaziją, plėtė tyriamos medžiagos ratą, siejo ją su mūsų kalba ir istorija, nuo ko ir dabar neatsisakome. O svarbiausia – jos abi atliko tą susiliejimą ne vien tik racionalumo, o ir psichologijos lygmenyje, nevengdami kai reikia pavyzdžių iš svetimų kalbų ir teritorijų. Jose išplėtotų tyrimų kosmiškumo bei atvirumo kartais stokojame ir dabar.
Dvidešimto amžiaus viduryje susiformavo hidroniminė Lietuvos vardo kilmės versija. Pagal ją Lietuvos vardas atsirado iš upėvardžio Lietava ( Lietauka ), mažytės upelės įtekančios į Nerį netoli Kernavės, pavadinimo. Toponimikos ir ilgalaikės istorijos požiūriu ši versija buvo tik hipotetinė, tačiau gerai argumentuota vėlyvesnės, vadinamosios Vytautinės Lietuvos, istorijos požiūriu, todėl daug kam patiko ir išsilaikė mokslo aikštėje beveik penkiasdešimt metų. Dabar ji jau taip pat anachronizmas. Vietoj jos, Č.Gedgaudo ir dabarties politinių realijų įtakoti, kai kurie Lietuvos mokslininkai ( A.Dubonis, S.Karaliūnas,A. Patackas ir kt. ) bando sukurti vadinamąją socialinę- politinę Lietuvos vardo versiją. Pagal šią: Lietuvos vardas atsiradęs iš socialinės politinės, net karinės , terminijos. Per žodžių seką lydėti, palyda, ginkluota palyda, kariauna, valstybė, jis, girdi, atspindėjo mūsų valstybingumo raidos etapus, o kitaip, tarkim, žodžiais: letas, litas, leitis, leišis – mūsų visuomenės socialinės ekonominės struktūros vystymąsį, įvairių socialiai specializuotų sluoksnių joje atsiradimą.
Ir hidroniminė ir politinė versijos lyginant jas su prieš tai buvusiomis įgyja tam tikrų privalumų, tačiau ir vėl –abejos ne be priekaištų. Abi jos prisiriša vien prie lietuvių kalbos, hidroniminė versija praranda datavimo galimybę, o socialinė politinė per daug pajaunina savo medžiagos ir hipotezių datas. Tas be abejo negerai. Juk tvirtai žinome: valstybės pasaulyje atsirado, palyginus, neseniai, ir nėra jokio reikalo jas kaip nors sendinti.
Yra ir kitų Lietuvos vardo versijų. Tačiau visos jos galų gale yra vis dėlto tik versijos, t.y. tik daugiau ar mažiau pamatuotos, bet nieko iki galo taip ir neįtikinančios hipotezės.
Kur priežastis?
Ar ne geriau jomis naudotis ne atskirai, o iš karto atsižvelgus į bendras jų negeroves?
Bendra visų senųjų versijų liga
Pagrindinė priežastis, nulėmusi bendriausius visų iki šiol buvusių Lietuvos vardo aiškinimų trūkumus, o pagaliau ir visą mūsų mokslo atsilikimą šioje srityje, mūsų nuomone, yra negera visų šių aiškinimų metodologija. Lietuvos vardo klausimas visose jose nagrinėjamas ne sistemiškai, o tik pripuolamai, ryšium su kitais jų autoriams įdomiais klausimais, todėl sprendžiamas visada ne visapusiškai, o tik fragmentiškai ir tik tam tikrais aspektais. Ryšium su tuo tam klausimui iškelti, o po to ir kuriam nors jo sprendimui pagrįsti, dažniausiai paimama ne visa su tuo susijusi medžiaga. Todėl visas šis tik vienaspektis, t.y. sąmoningai tik viena kuria nors jo dalimi imamas, klausimas pasidaro, pagaliau, neparuoštas ne tik empiriškai, bet ir teoriškai.
Vadinasi, būtinos ne tik formalios, bet ir principinės metodologinės naujovės.
Naujos paradigmos formulė, turinys ir postulatai
Šiame straipsnyje pateiksime, manytume, naują – teoniminę – Lietuvos vardo kilmės traktuotę. Mūsų manymu, tik ji leidžia išvengti to, aukščiau minėto, metodologinio ribotumo ir realizuoti tą kitą, čia reikalingą platesnį požiūrį, apie kurį tik ką užsiminėme.
Šis mūsų įsitikinimas teoriškai remiasi į postulatą, kad teonimai ( dievų vardai ) ir aplamai visa sakralinė leksika priklauso ne eilinių, o seniausiųjų žmonijos žodžių grupei ir sudaro kaip tik tą svarbiausią dalį tos empirinės medžiagos, kuri viena tik ir teįgalina mus rekonstruoti, būtent tą - žiliausiąją - mūsų kalbos ir kultūros praeitį, kuri mums labiausiai rūpi.
Neformaliąją traktuotės pusę ir kitus teorinius postulatus išdėstysime vėliau visame straipsnyje. Bet pradėti teks, atrodo, vis dėlto nuo formalumo, nuo naujos hipotezės formulės paskelbimo. Mat norime parodyti, jog Lietuvos vardas atsirado ne iš teonimų aplamai, o iš vieno konkretaus ir netgi gana plačiai žinomo dievovardžio.
Centrinį mūsų siūlomos versijos tašką sudaro hipotetinis teiginys, kad Lietuvos pavadinimas palaipsniui išsirutuliojo iš pagoniškos lietuvių deivės Lietuva vardo. Pagrindiniu viso šio sudėtingo teiginio teisingumą parodančiu argumentu šiame straipsnyje taps medžiaga, įrodanti, jog deivė vardu Lietuva kažkada iš tikro egzistavo ir buvo garbinama Lietuvoje, kad turime visą tai įrodančius šaltinius ir užtinkame daug kitokių iki šiol kaip reikiant neįvertintų ir net nesurinktų pėdsakų. Postulatais, paremiančiais šį tvirtinimą teoriškai, taps logikos dėsniai ir vaizdai, parodantis kaip atsitiko, kad laikui bėgant, dievovardis tapo kraštovardžiu.
Lietuva ir aplink ją esantis kraštai žiloje senovėje, matyt, kaip ir dabar vadinosi Lietuvos (skaityk - Deivės Lietuvos ) šalimi. Tačiau šios Deivės žemės iš pat pradžių buvo ženkliai didesnės už dabartinę Lietuvos teritoriją, nes jau nuo amžių į ją tikėjo ir kitos tautos.
Paskui prasidėjo didžiųjų pasikeitimų ir didžiojo atminties išbandymo epocha. Jos pradžią pažymėjo dar ledynmetis. Ledynams tirpstant, iš pietų į šiaurę kėlėsi ne tik palankaus klimato, bet ir religijos bei kultūros, kalbų, o, vadinasi, ir atskirų vienodų žodžių grupių, hidronimų, etnonimų, ir t.t., taigi ir dievovardžių, centrai. Tai parodo faktas, kad kai kurie iš jų, kaip, pavyzdžiui, etnonimai livaniečiai ir livoniečiai, dievybių Lada bei Leda vaizdai ir vardai, anksčiau užsimezgę pietuose vėliau tarsi aidas atsikartojo šiaurėje. Taigi nei gyvybė, nei kalba, nei religija, nei kultūra tuo metu neužgeso, o tik kėlėsi į kitas vietas. Tačiau ši epocha buvo vis dėlto ne vien eilinis persikraustymas , o ir itin žiaurus sunkmetis. Tiesa bus ta, kad tai buvo tikras ne vien gyvasties tęsimosi, bet ir mirties ( o vadinasi - ir užmaršties) laikotarpis. Tačiau šioji jo charakteristika, žinoma, taip pat neabsoliuti.
Pasaulyje viskas miršta ir užsimiršta. Netgi dievai ir jų vardai. Tačiau visada išlieka kokie nors jų buvimo žemėje pėdsakai ar kiti istorinės atminties krisleliai, pagal kuriuos galime pamėginti juos rekonstruoti.
Deivė, kurios vardą norime atgaivinti, ilgainiui taip pat buvo užmiršta. Iš pradžių, žinoma, pietiniame Europos krašte, jos gerbėjams, elnių ir gulbių medžiotojams, paskui tirpstančius ledynus patraukus į šiaurę. Vietoje likę ir virtę artojais šių kraštų gyventojai ilgai ją dar garbino iš inercijos, bet paskui kintant pasaulėjautai šie gyventojai palaipsniui pradėjo užmiršti pagrindines ir kitas jos funkcijas, keisti ir painioti fonetines vardo formas bei prasmes, kurios betgi kaip praeities ženklai ir pėdsakai iki šiol išliko jų kultūrinio paveldo liekanuose.
Paskui dėl tų pačių priežasčių ir pagal tą patį mechanizmą ši deivė buvo užmiršta ir šiauriau, o Lietuvoje, po to kai šią personą galutinai užmiršo paskutiniai jos gerbėjai šiame regione - lietuviai.
Mūsų šiauriniai kaimynai finougrai ilgiau buvę medžiotojais šią dievybę užmiršo gal būt paskutiniai.
Štai ir išeina, kad dabar iš šio kažkada labai plataus ir ryškaus, galima sakyti, - tikrai bendraeuropinio - fenomeno teturime tik tai, kas nevienodai gerai išliko įvairiarūšiuose ir įvairiataučiuose, o be to - ne vienodų laikų jo pėdsakuose, arba net, tiksliau, - tų pėdsakų atšvaituose.
Nesunku suvokti, kad tarp visų šių pėdsakų, atplaišėlių ir atšvaitų bene įdomiausias ir labiausiai tyrinėtinas mums pasidaro tas šios dievybės pėdsakas, kurį galime pavadinti tiesiog tikrai nemariu jos vardo atspindžiu tautovardyje Lietuva. Tiktai po jo kai kurias panašias to paties fenomeno atplaišėles susigriebiame stebėti dar latvių, latgalių ir livoniečų pavadinimuose, mūsų vardyne ir kalboje aplamai, lietuvių o taip pat įvairių kitų tautų tautosakoje bei mitologijoje.
Pabrėžkime be to, kad empirinėje, ypač archeologinėje, medžiagoje ir tautodailėje, šalia fonetinių įvairių dievybių vardų atšvaitų, dažnai stebimi dar ir įvairūs kiti, fiziškai matomi jų bendrojo vaizdo reliktai, tikri ikonografiniai jų portretai. Bene dažniausi tarp jų – gulbių, žąsų, ančių ir kitų vandens paukščių piešiniai. Šie paukščiai be to dažnai apibūdinami ir šnekamojoje lietuvių tautosakoje.
Tad tikrai neatmestina, kad Lietuvoj kažkada iš tikrųjų tikėta į Deivę Paukštę ( Dievą Žąsiną, Deivę Antį, Deive Gulbę ir pan. ) ir kad šioji gali būti ta pati visų užmirštoji ir dabar mūsų ieškoma deivė Lietuva.
Tokiu atveju aktyvias šios deivės paieškas empirikoje ir jos vardo dešifravimą teorijoje tikslingiau pradėti ne nuo lingvistinių žodžio Lietuva tyrimų, o nuo gulbės įvaizdžio ir simbolio daugialypėje medžiagoje susiformavimo mechanizmų ir priežasčių nustatymo. Praktiškai tai reiškia vieną - nuolatinį įvairios prigimties pirminės medžiagos derinimą, archeologijos duomenų papildymą istoriniais bei mitologiniais faktais ir tokį deivės Lietuvos vardo dešifravimą, kuris prasideda ne taip, kaip tai daroma dažniausiai, ne nuo skambesio Lietuva, o nuo simbolio Gulbė. Tokia tyrimo kryptis gerai derinasi su pagrindiniu mūsų prisiimtos- plečiančios ir aplamai lankstesnės - metodikos reikalavimų, skaityk, pareikalavimų – ieškoti ne vien kalbos liekanų, t.y. archajiškų leksemų, fonemų bei morfemų, o ir visai kitokio pobūdžio, nelingvistinių, t.y. prasmę formuojančių archetipų: simbolių, vaizdinių, semantemų bei mitologemų. Savaime aišku ir tas, kad tokia tyrimų kryptis labai gerai derinasi ir su kita principine mūsų hipoteze: ne kraštovardis Lietuva davė pradžią dievovardžiui Lietuva, o dievovardis Lietuva kraštovardžiui Lietuva.
Kadangi metodologinės naujovės beveik niekada nebūna visai naujomis, kai kurius šiame straipsnyje išnaudotus principus užteks tik įvardinti. Naudojomės dar šiais bendramoksliniais postulatais: medžiagos pilnumas, nuolatinė naujų šaltinių paieška, dialektiškas ir pagrįstas įvairiarūšies medžiagos derinimas, tolimiausiųjų problemos prieigų nušvietimas, kompleksinis tyrimo pobūdis, sisteminis požiūris į visą Lietuvos vardo kilmės problemą.
Polemizavimo problemos
Susikirtus nuomonėms kai ką galima pamėginti aiškintis polemizuojant. Šiuo atveju tas net privaloma, nes priekaištai gali būti pareikšti ir mums. Juos atremti nelengva, nes jie, aišku savaime, kol kas dar ne nepareikšti. Kai kuriuos jų, matyt, turime tiesiog įspėti.
Pirmiausiai teks pasisakyti, matyt, apie kol kas tik asmeniškuose pokalbiuose girdėtus priekaištus, kad per daug skubame, vaikomės pirmenybės ar originalumo ir skelbiame tai, kas moksle nepatikrinta, taigi, neatitinka tiesos ir aplamai nemoksliška.
Manytume, kad nieko tokio žiauraus nenusipelnėme, nes tokiuose tvirtinimuose viskas nepagrįsta ir be jokio pamato sumesta į vieną krūvą.
Pirma - nesame visai originalūs. Teoniminė Lietuvos vardo prigimtis kaip idėja buvo žinoma Lietuvos moksle ir iki mūsų. Pirmasis šią mintį lietuvių literatūroje išsamiai išdėstė bene D.Poška.
Ne mes pirmieji konstatuojame lietuvių mitologijoje ir pagrindinį mūsų apmastymų objektą – dievovardį Lietuva. Pirmasis tai beveik prieš du šimtus metų iki mūsų padarė T.Narbutas.
Ne mums priklauso taip pat mintis apie galimą archeologijos ir mitologijos faktų susiderinimą nagrinėjant gulbių vaizdo ir vardo liekanas šiose kultūros ir mokslo srityse. Dar prieš daugelį dešimtmečių Ukrainos archeologai, aptikę prie Kijevo laužavietėse gulbių kaulų, vaizdų ir kitų liekanų, ne kartą svarstė: ar nereikia prie to pridėti ir metraščių liudijimą, kad legendinių Kijevo įkūrėjų sesuo vadinosi Gulbė: “... i ich sestra Lebedj.“
Straipsnyje matysite dar ir daug kitų mūsų neoriginalumo liudytojų.
Taigi aišku kaip diena: nesiekiame jokios garbės ar pirmavimo, o tik tiesos.
Antra - nepažeidžiame jokių mokslo tiesų. Priešingai, susiduriame su tuo, kad jas dažniau pažeidžia tie, kam ne prie širdies mintis apie galimai labai seną, teoniminę, o tuomet gal ir ne lietuvišką Lietuvos vardo kilmę. Mat tuomet į polemikos centrą nejučia atsistumia vadinamasis „finų Lietuvoje“ klausimas.
Anksčiau su tuo buvo viskas tvarkoje. K.Būga ir kiti žymūs Lietuvos mokslininkai teisingai manė, kad iki lietuvių dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno finai.
Dabar jau kitaip. Kai kurie archeologai sako, kad tokia nuomonė šiuo metu jau paseno, nes „naujausi archeologų duomenys“ jos nepatvirtina. Išeina, kad finų Lietuvoj lyg ir nebūta ir kad mūsų kvietimas atsižvelgti į kai kuriuos labai senus galimai dar finougriškus mūsų tautovardžio ištakų aspektus yra mažiausiai beprasmis, o pagalvojus, net mokslo griovimas, nes kviečia neatsižvelgti į tuos taip vadinamus „naujausius duomenis“ ir vadovautis patikrintais tradiciniais.
Na taip, mes iš tikrųjų kol kas abejojame tais vadinamais naujausiais tyrimais, o ypač jų absoliutinimu, ir kviečiame grįžti prie senųjų, laiko patikrintų, mokslo išvadų. Bet nuo kurio laiko toks reikalavimas turi būti laikomas nemoksliniu?
Arba štai vėl. Negalėdami rasti patikimų duomenų, lyg ir draudžiančių manyti, jog finai kažkada tikrai gyveno Lietuvoje, empiriniuose moksluose, o konkrečiai, archeologijoje, kai kurie autoriai šį klausimą šiek tiek pritemdo ir teoriniuose moksluose, konkrečiai gi - bendrojoje kalbotyroje. Pagrindiniu veiksniu, kuris lyg ir draudžia tiesiogiai susieti lietuvių ir finų kultūras, jų kalbas, tada padaromas lyginamasis metodas, tiksliau, nešiuolaikiškas jo supratimas. Lietuviai, girdi, priklauso vienai kalbų šeimai, yra indoeuropiečiai, o finai- visai kitai šeimai, yra finougrai, o lyginamasis metodas galioja tik šeimų viduje ir todėl negali atskleisti genetinių ryšių tarp finougrų ir indoeuropiečių. Tačiau taip suprasti šį metodą ir tuolab iš jo pasidaryti kažkokį tai draudimo ženklą galimą buvo tik iki dvidešimto amžiaus vidurio. Po to Pedersenas ir kiti sukūrė vadinamąją nostratiką, lyginamojo metodo atšaką, įrodžiusią, kad jo pagalba genetiniai ryšiai gali būti atskleisti ir tarp didžiųjų kalbų šeimų.
Išeina, kad teisingai organizuotoje polemikoje laimime mes, o ne oponentai.
Tad grįžkime prie tiesioginių mūsų uždavinių. Pirmiausiai – prie įrodymo to, kad į Deivę Gulbę kažkada iš tikro tikėta Lietuvoje.
Mitologijos šaltiniai ir tautosaka
M.Strijkovskis tvirtina: lietuviai turėjo Gulbių Dievą. Priimsime šiuos žodžius kaip eilinį, nieko kaip reikia netenkinantį, užtat neišbraukiamą fakto paliudijimą: lietuvių mitologijoje iš tiesų paminėtas kažkoks „Gulbių Dievas“.
Žengti prie didesnio šių šaltinių kiekio parodymo jau sunkiau. Ypač, jei panorėsime juos tuoj pat nors kiek apibendrinti arba bent suskaičiuoti. Sunku, pavyzdžiui, net spėlioti kiek jų, tų šaltinių, iš viso yra išlikę istorijos atmintyje, nes šis klausimas beveik nenagrinėtas.
Sakysime, pavyzdžiui: deivė Gulbė gali būti atspindėta mūsų dainoje „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“. Tuomet ši daina – ne tik tiesioginis, bet tiesiog puikus šaltinis deivės Lietuvos vaizdo esmei ir evoliucijai nagrinėti, nes kai kas ( pavyzdžiui -T. Narbutas ) sako, jog ši deivė buvusi laisvės deivė, o dainoje kaip tik postuluojama tėvynės gynyba.
Taigi šaltiniai atrodo iš tikrųjų yra. Bet kiek darbo dar turi būti įdėta, kad visą tai įrodyti: tikrai reikia, kad ir dainos struktūra būtų kaip reikiant išanalizuota, ir jos istorija iki paskutinio taško nušviesta, ir Narbutas reabilituotas. Tik kas to imsis?
Dar vienas pavyzdys – įrašas svarbiausiame Lasickio veikale: „Luobo Gelda periria per marias sėklas gilės kiaute“. Visi šio įrašo tyrinėtojai sutinka, kad pirmieji du žodžiai jame (dievybės vardas ) – akivaizdi raštininkų klaida. Tačiau restauruoja kažkodėl dažniausiai ( ir neteisingai ) tik pirmąjį žodį. O paskui visi daugiau nei šimtą metų aimanuoja ir varginasi su tuo akivaizdžiausiu monstru „Luobo Gelda“.
O juk turėtų veikti logika. Pernešti per marias, „perirti“ sėklas geriausiai gali vandens paukštis, gulbė. Todėl lengvai ir nepriekaištingai atstatomi abu pirmieji įrašo žodžiai „Laba Gulbė“. „Geroji Gulbė perneša per marias sėklas gilės kiaute“ –akivaizdi mitologema, logiškas ir vaizdingas, nepaneigiamas kažkokio tai platesnio mito apie Deivę Gulbę atspindys mūsų mitologijoje. Bet kiek daug dar rasis su tuo nesutinkančių.
Nevarginsime skaitytojo kitais tokiais pat pavyzdžiais, juolab - sudėtingais įrodinėjimais. Vienintelis jų priminimo tikslas – parodyti, kad šaltinių menančių Gulbę mūsose be abejo yra, bet jie iki šiol kaip reikia neišnagrinėti, o plačiajai visuomenėj dažnai ir išvis nežinomi. Būtent iš šio mūsų mokslo trūkumo seka tai, jog ir pati ši deivė mūsose iki šiol taip pat beveik užmiršta.
O tai reiškia: pagrindinių jos realumo įrodymų, kaip tai sunku bebūtu padaryti, nevalia ir atidėlioti. Juos turime kloti ant stalo jau dabar. Todėl tuoj pat pateiksime dar vieną - jau tikrai neabejotiną – šią deivę menantį šaltinį – lietuvių liaudies pasaką „Gulbė karaliaus pati“.
Kadangi vėliau turėsime užsiimti jos detalėmis, įsigilinkime pradžioje į jos siužetą.
Gyveno du seneliu. Juodu eidavo kas rytas lydimų kirsti. Išeina juodu, o į kiemą ima ir atskrenda gulbelė, sparnelius padeda, pavirsta į mergelę, krosnį pakūrena, valgyti išverda, apsimazgoja ir vėl išskrenda. Kartą senelis ėmė ir sudegino sparnelius. Grįžta mergelė su vandeniu, žiūri –nėra jos sparnų. Pravirko: „gaila tėvo, motinėlės, gaila mylimo bernelio“. Bet ką darysi. Taigi ir liko mergelė pas senelius.
Kartą netoli medžiojo karalius ir pamatė tąja mergelę. Parsivežęs vedė ir susilaukė sūnaus.
Vieną dieną nuėjo karalienė su sūneliu į sodą. Žiūri – skrenda gulbės. Pats pirmutinis skrenda jos tėvas ir gieda:
„Žiūriu, žiūriu – ir išvydau
Savo dukrelę besėdinčią,
Savo sūnelį besupančią.
Mesiu, dukrele, savo sparną,
Palik sūnelį vargų vargti“.
Sugrūdo karalienės širdelė, krenta ašarėlės.
Ir tėveliui giedodama atsako:
„Nemesk, tėvelį, savo sparno,
Neliksiu sūnelio vargų vargti“.
Kitą dieną vėl tas pats: motina skrenda ir vėl tą pat gieda. Paskui skrido brolis, sesuo, ir vėl tą patį visi giedojo. Karalienė jų nė vieno nepaklausė. Ir tik kai atskrido ir tą patį užgiedojo jos bernelis, ji nebetvėrė ir atsakė:
„Numesk, berneli, savo sparną,
Liksiu sūnelį vargų vargti“.
Bernelis numetė jai sparną, ji ir išskrido. Bet netrukus tas jos bernelis žuvo. Ji ir vėl neturi paguodos.
O karalius, jos nesulaukęs, vedė laumę raganą. Ta labai nekentė gulbės sūnelio. O gulbė niekada jo nemetė. Vis, būdavo, karaliui nematant atskrenda, sparnelius padeda, sūnų nuprausia ir išskrenda.
Vieną kartą karalius vis dėlto pamatė atskridusią gulbę, pagavo ir atbūrė. Ir gulbė vėl tapo karaliene. O laumė buvo nužudyta.
Įdomi pasaka. Gaila, kad stokodami vietos, buvome priversti ją patrumpinti. O reikėtu daryti kaip tik priešingai, skelbti kuo pilnesnį jos tekstą, nes tik toks atskleistų visą jos originalumą bei subtilumą. Nors ir dabar kai kas nepaprasto, lygintino tik su pasakojimu apie Eglę žalčių karalienę, joje matyti vos ne iš pirmo žvilgsnio. Konstatuokime: pasakoje puikiausiai pabrėžtas pirmiausiai būtent dieviškasis gulbės pradas, jos Šventumas ir stebuklingumas, o tik po to žmogiškosios jos savybės - patiklumas, darbštumas, noras talkininkauti žmogui ir pan. Kai kurios pasakos detalės ( gulbės dieviškumas ir žmogaus jungtuvės su dievybe ) kalba apie tai, kad joje gali būti atspindėtas kažkoks senesnis ir bendresnis mitas apie žmonių bendravimą su Deive Gulbe, nekurios jų liudija, kad šis mitas kai kada galėjo įgauti dainos formą, o dar kitos ( sparno pasidarymas ar numetimas ir pan. ), kad šią pasaką turime lyginti dar ir su kitų tautų mitais bei pasakojimais, kur panašių motyvų bei detalių taip pat apstu.
Dėl vietos stokos detalios šios pasakos analizės, žinoma, nedarysime. Užtat dar kartą pabrėšime tą elementaresnę, bet kartu ir principingesnę, tiesą, kuri seka iš jos žinojimo: žmogus žinąs šią pasaką niekada netvirtins, jog lietuvių tautosakoje nėra šaltinių kalbančių apie Deivę Gulbę.
Taigi pirmoji mūsų tik ką aptartos hipotezės pusė – tas, kad Deivė Gulbė kažkada iš tikrųjų gyveno Lietuvoje – jau beveik kaip ir įrodyta: lietuvių tautosaka ir mitologija žino ne vieną tai paliudijantį šaltinį.
Tačiau neabejotina ir tai, kad tą argumentaciją reikia ir dar labiau sustiprinti. Mat nuo samprotavimų apie bendrą šios deivės pavadinimą – Gulbė – turime pereiti prie tikrinio jos vardo – Lietuva – atskleidimo, o ryšium su tuo ir prie mitologijos duomenų papildymo archeologiniais, abiejų šių duomenų klasių suderinimo bei sisteminio visos tos problemos pobūdžio apibūdinimo.
Daiktinės ir žodinės informacijos derinimas
Įrodymus, kad deivė Gulbė senovėje tikrai sklandė Lietuvos padangėje duoda ne tik mitologija, o ir archeologija. Pažvelgę vos į keletą gulbes vaizduojančių piešinių ant lietuviškų meno dirbinių, lauko akmenų, kitų daiktų, jau neabejojame: buvęs gulbių garbinimas Lietuvoje – faktas. Juo labiau kai tokių daiktų prisirenka daug. Po nepaneigiamų M.Gimbutienės darbų apie tuos daiktus randamus ne vien Lietuvoje, o ir visoje Europoje, plėsti to fakto įrodinėjimą, o juo labiau – ginčytis dėl jo, nėra jokios prasmės.
Tačiau archeologija iš esmės nebyli. Ten, kur neranda rašto, atskleisdama vaizdus, ji neatskleidžia žodžių. Todėl negali atgaminti tikrinių vardų, o, vadinasi, ir tos kalbos, kuria jie buvo tariami. Tokiais atvejais turime remtis kitokiais – žodiniais – šaltiniais, o vadinasi, vėl grįžti prie kalbotyros, tautosakos ir mitologijos.
Tačiau nepulkime atgalios prie to kaktomuša. Nes galime prarasti daug ko naudingo, tarp to ir atsirandančio vėl iš tos pačios archeologijos.
Bene vertingiausias archeologinių duomenų bruožas – jų sugebėjimas apibendrinti bei detalizuoti bendrąją taisyklę, pavyzdžiui, tiksliai apreiškiant savo chronologiją bei geografiją. Nors ženkliausiai jų našumas padidėja, žinoma, juos derinant tarpusavyje bei papildant kitos klasės duomenimis. Tuo ir turime pasinaudoti, susidurę su tikrinių vardų problema šiuo atveju.
Archeologijos duomenys, antai, nepaneigiamai rodo, kad Deivė Gulbė kažkada tikrai buvo garbinama Lietuvoje. Bet tuo pat metu, fiksuodami labai didelį šios būtybės pasklidimo arealą, jie verčia mus manyti, kad ši persona savo laiku buvo pripažįstama ne vien Lietuvoje ir garbinama ne vien tik šiuo vienu pavidalu. O tai reiškia, kad buvo vadinama ne vien šiuo bendru – Gulbės – vardu, o dar, matyt, ir tam tikromis jo modifikacijomis priklausiančiomis nuo lingvistinių, geografinių, chronologinių ir kitų aplinkybių.
Maža to, tie patys duomenys verčia konstatuoti, kad ši deivė savo metu ir Lietuvoje, ir kitur buvo anaiptol ne vienintelė. Mat greta Gulbę liudijančių daiktų archeologai pastoviai randa ir kitokių vaizdų: anties, žąsies, kitų paukščių bei gyvūnų. Dominuojantį gulbės pradą tam tikrame regione ar tam tikru laiku archeologai tada įrodo statistiniais skaičiavimais, nes žinant radinių kiekį bei jų pagaminimo datas, tą padaryti jau nesunku. Bet kai kada to ir nereikia, nes ieškomos personos realybę kai kada užtenka paremti kitais šaltiniais. Antai, būtent tą mes padarėme Lietuvos regiono atžvilgiu papasakoję skaitytojams lietuvių liaudies pasaką Gulbė karaliaus pati."
Tačiau svarbiausias vaidmuo visame šiame procese priklauso, atrodo, vis dėlto archeologijai, turinčiai daugiausiai apibendrinančių ir tuo pat metu patikslinančių potenicijų. Štai kaip gerai tuo pasinaudoja mūsų genialioji Gimbutienė, teisingai paleisdama į apyvartą dar bendrą Deivės Paukštės kategoriją bei vardą. Deivė Paukštė, rašo ji, yra dualistinės prigimties, lementi gyvenimą ir mirtį. Dėl to ji yra arba antis, žąsis, gulbė, zylė, kregždė, arba plėšrusis paukštis – grifas, pelikanas, pelėda, varna, šarka, juodvarnis, vanagas.
Taigi viskas priklauso nuo tyrimo užduočių ir nuo to, kokį – bendrą vienatinį ar tikrinį ir, matyt, daugiavariantį – vardą mes tikimės restauruoti iš daugumos neryškių jo pėdsakų daugialypėje ir kaip taisyklė labai įvairiaspalvėje jų išlikimą užtikrinusioje terpėje. Bendrinio vardo paieškos atveju archeologija tada turi tą privalumą prieš mitologiją, kad turi daugiau galimybių tiksliai sustruktūrinti tą terpę.
Tikrinio dievybės vardo paieškų atveju reikia atsižvelgti dar į socialinę psichologiją ir religijotyrą, o konkrečiau, į tai, kad viena ir ta pati dievybė pagal jų dėsnius gali turėti ne vieną inkarnaciją, t.y. egzistuoti įvairiais pavidalais.
Tokiu būdu pilnesnis archeologijos ir mitologijos faktų žinojimas paberia prieš mus daug naujų problemų, nes smarkiai praplečia tyrinėjimų sritį ir poreikį pilniau išanalizuoti jos elementus. Bet kartu su tuo jis atveria ir naujas galimybes. Tarp jų – galimybę išnaudoti naujus (prasminius) faktų laukus ir galimybę pasinaudojus naujais plačiau atsiveriančiais šių didelių laukų susiderinimo aspektais, apjungti juos į dar platesnę semantinę sistemą, naują ir ženkliai platesnę, bet kartu su tuo ir vieningą naujų konkrečių empirinių tyrinėjimų erdvę. Trumpiau tariant praplatintas žinojimas pastato mus, vieną vertus, prieš ženkliai padidėjusią aibę ne visada aiškių naujų žodžių ir sąvokų, vardų, kuriuos turime išnagrinėti ir kuo tiksliau dešifruoti, o antrą vertus, prieš jų vieningos prasmės bei vieningumo problemą: turime tiksliai pasakyti, kas gi pagaliau vienija tuos plačiausius semantinius laukus ir tuos įvairiausius žodžius ne tik formaliai, bet ir į vieną istorinę prasminė erdvę.
Kaip gi tada šiuos abejus aspektus suderinti praktiškai?
Iškelkime pragmatinį klausimą. Kas tai ir kodėl taip? - kodėl vos tik pradėję tikrąjį, t.y. praktiškai empirinį teoniminės Lietuvos vardo versijos tyrimą, tuoj pat pajuntame ir kažkokios tai bendresnės tiesos spaudimą? Kodėl tuomet vienoje bendroje eilutėje iš karto atsiduria ne tik kai kurie etnonimai, bet ir teonimai, po to ir kai kurie bendriniai žodžiai, o po to dar ir kai kurie kitų kalbų ir regionų vardažodžiai ir apeliatyvai?
Taigi: kas tai ir kodėl taip? Kodėl, kai tik pasakome Lietuva, Latvija, Latgala, Livonija, lietuviški ir nelietuviški žodžiai lėkti, lakstyti, skraidyti, letetj, letatj, liatacj, laufen, lebedj, labendzj, gulbė, žąsis, antis, paukštis, dievas, dievybė, deivė, motina, dangus, žemė, vanduo, tuoj pat užsirašo į vieną eilutę? Arba dar: lietuviai, leišiai, letai, latviai, latgaliai, liviai, libiai – ir vėl tas pats: Leda, Lėta, Leta, Lada, Letona, Latona, Litova? Arba, pagaliau: kodėl kai kurie pietuose prie Viduržemio jūros žinomi teonimai ir toponimai bei etnonimai tarsi aidas atsikartoja šiaurėje prie Baltijos: Lado, Leda, Letona, Libanas, Livija, Livonija, lybiai, liviai, Libonas?
Atsakymas čia, žinoma, gali būti tik vienas: todėl, kad šie žodžiai ne atsitiktiniai, o vieningi, sudaro sudėtingą sistemą. Formalios kalbotyros požiūrių į vieną visumą juos jungia, pavyzdžiui, fonetinis archetipas priebalsio l pavydalu kaip stulpas stovintis kiekvieno tų žodžių priekyje arba, kad ir garsų samplaikos lab-, lib-, leb-, lb, kurių konsonantinė forma lb lengvai atstatoma pagal lietuvišką žodį gulbė, o vokalizuotos formos lab-, lib-, leb- ir pan. –pagal rusų lebedj „gulbė“ arba vengrų liba „žąsis“. Semantikos gi požiūriu juos į visumą jungia neabejotinas jų rišys su vaizdingu ikonografiniu archetipu „gulbė“ ir per ją su sąvoka „Deivė Gulbė“.
Taigi tik konstatavę ir bent kiek jau aptarę šią bendrą sistemą galime pamėginti užsiimti atskirais jos elementais.
Pradėti geriausia, matyt, nuo teonimo Leda, nes šis ne tik fonetiškai primena Lietuvos pavadinimą, bet ir prasmingai prisiartina mus prie pastarojo postuluodamas savyje sąvoką „gulbė“.
„Palaukite, palaukite, kodėl skubate?“- gali paklausti ne vienas aktyvesnis skaitytojas, ir pridurti: „gal geriau viską daryti primityviau, bet iš eilės? Sakysime, pradžioje įrodyti, kad deivė Leda aplamai egzistavo lietuvių mitologijoje. Juk ji nepaminėta, pavyzdžiui, abėcėliniame dievybių sąraše fundamentalioje knygoje Lietuvių mitologija. O iš kur sužinojote, kad Leda – gulbė? Ir dar ta pati, kuri kažkada skraidė Balkanuose?“
Teisingos pastabos. Todėl toliau viskas būtent iš eilės.
Pirmiausiai – per neapsižiūrėjimą oponentas padaro vieną paprastą, bet labai svarbią faktinę klaidą: Leda ne praleista, o netgi labai kruopščiai pažymėta minėtoje knygoje. Tik ne toje formalioje sąrašo vietoje, kurioje ji tarsi iš tikrųjų turėtų būti pagal abėcėlę, o ten, kur stovi kitas jos vardo variantas, atitikmuo „Lada“, ten, kur parašyta: „Lada ( Dzidzis Lado, Didis Ladas, Didis Lado, Leda, Ladona,Liada, Lado, Letona, Latona )“. Iš to aišku, kad sąrašo sudarytojai, kaip ir mes, viską supranta sistemiškai, tai yra tai, kad tam tikra prasme, visi šie vardai yra sinonimai.
To, atrodo, ir pakanka parodant, kad Deivė Leda – ne mūsų išsigalvojimas, o tikras lietuvių mitologijos faktas.
Toliau - apie tai, kad ji kažkada gulbės vardu buvo žinoma ir Balkanuose.
Ką pasako graikų mitas apie Ledą
Tyrinėtojai pastebi: senųjų graikų pasakojime apie Ledą yra, mažiausiai, du sluoksniai. Naujesnysis, susidaręs jau dievų olimpiečių ir jų vadovo Dzeuso garbinimo laikotarpyje, ir senesnysis, atspindintis dar graikų-medžiotojų tikėjimus ir palaipsnį jų pagrindinių personažų žinomų Leto, Lato, Latona, Letona ir kitais panašiais vardais, pavidalų pasikeitimą iš zoomorfinių į antropomorfinius arba, paprastai pasakius, dievų-gyvūnų virtimą dievais-žmonėmis. Šie sluoksniai neblogai išryškėja iškėlus klausimą: kas pagal mitą buvo Leda – mirtingoji moteris, ar dievybė?
Pradžioje mitas teigia: Leda buvo paprasta mirtingoji moteris, Etolijos karaliaus Festijaus duktė ir spartiečių karaliaus Tindarėjaus žmona. Žinome netgi, kad Festijus atidavė Ledą Tindarėjui į žmonas už pastarojo pagalbą jam atremiant priešų užpuolimą.
Bet klausykime toliau.
Kartą, kai Leda maudėsi upėje, ją pastebėjo ir pavirtęs į gulbiną suviliojo Dzeusas. To nuotykio rezultatas buvo tas, kad Leda sudėjo kiaušinį, iš kurio vėliau išriedėjo dvyniai Dioskūrai ir gražioji Elena. Ta pati, dėl kurios vėliau prasidėjo Trojos karas.
Dabar pasiklauskime logiškai. Kodėl Dzeusas pasivertė į gulbiną? Juk šis visagalis aistruolis galėjo pavirsti į ką tik panorėjęs: į bulių, kaip santykiuose su Europa, į aukso lietų, kaip meilėje su Danaja, ir t.t. Tad kodėl šį sykį būtent į gulbiną?
Atsakymas, žinoma, gali būti tik vienas. Todėl, kad Leda, bent jau pagal dievišką Dzeuso uoslę, buvo, žinoma, ne moteris, o deivė. Ir būtent – Deivė Gulbė. Būtent tokia turėjo būti pagal šį mitą sakralinė, jau pas senuosius graikus pusiau užmiršta Ledos vardo prasmė.
O iš to seka, jog tą pačią –gulbės – prasmę turėjo, tikriausiai, ir tas teonimas Leda, kuris pažymi Lietuvoje vieną jos deivę. Tik pabrėžkime, tas, kuris atsirado ir buvo vartojamas ( tuo labiau turėdamas tokius savo vardo variantus kaip Didis Lado, Letona ir pan. ) Lietuvoje, bet ne vien Lietuvoje. O tai reškia, kad tą tikrai Lietuvoje garbintą deivę nereikia stengtis tuoj pat versti į lietuvaitę. Mat dievų etniškumas visuomet yra sudėtinga ir, matyt, visada visai atskira problema
Štai ir dabar.
Privalome prisiminti, kad pasaką apie gulbę karalienę turi ne vien lietuviai, o dar rusai ir kitos tautos, o teritoriniai gi dievybės ( ar dievybių ?) Leda, Lato, Letona, Letava ir pan. centrai mažiausiai susitrejina, apimdami ne vien baltų, o dar ir romėnų, slavų, bei finougrų žemes. Tuos visus dalykus juk neatremiamai rodo empiriniai duomenys, archeologijos ir mitologijos faktai.
Tad Ledos lietuvybės kaip tikro fakto neneigsime, bet kol kas jo nagrinėjimą paliksime vėlesniam laikui.
O kol kas pažiūrėsime, kaip tą patį Ledos vardą, siedami jį su Lietuva, išnaudoja mūsų šiaurės kaimynai.
Kaip estai vadina Lietuvą ir lietuvius
Estai mūsų šalį, Lietuvą vadina „Leedu“ arba „Leeduma“, lietuvius – „leedulene“, lietuves – „leedutar“. Iš to išeina: Lietuvą jie iš esmės vadina „Ledos, ( Deivės Gulbės Ledos ) žemėmis“, lietuvius – šių žemių, t.y. „Gulbės šalies“ gyventojais, o lietuvaites – „Ledos dukromis“. Būtent taip, nes estų žodžio „leedu“ sąryšis su dievovardžių Leda patvirtinamas ne tik fonetiškai, bet ir kitaip, tame tarpe ir kategorišku to žodžio susiejimu su Lietuva, t.y. su šalim, kur toji deivė, kaip matėme, iš tikro gyveno. O dar - sakralinės prasmės žodžiu „tar“, turinčiu dukters ir deivės prasmes, pridedamu prie lietuvę reiškiančio termino leedutar. Dėl pastarojo pasižiūrėk, kad ir į Kalevalos vėjo dukrą Ilmatar. Tas padės suprasti, kad Lietuva estams ne tiesiog „gulbių šalis“, t.y. ne tiesiog „žemės, kuriose daug gulbių“, o būtent „Gulbės“, t.y. „Deivės Gulbės šalis“.
Oficialiai tokio Lietuvos vardo aiškinimo estų mokslininkai šiuo metu lyg ir neduoda. Gal todėl, kad dabar jų kalboje smarkiai pakito net pats žodis „gulbė“. Gulbė šiuolaikinėje estų kalboje yra „luik“. Tad iš senovinių garsų, esančių žodžiuose Leda ir Leedu čia, kaip matome, išliko tik pradinis priebalsis. Tačiau turint kitų duomenų ir to, atrodo, pakanka.
Ypač jei tie duomenys jau iš visai kitų sferų ir teritorijų, ne iš kalbotyros, o iš mitologijos ir ne iš Estijos, o iš Lietuvos. Tiesa, prie vienų estų gentainių – mordvių – vis tiek dar grįšime.
O dabar mes vėl Lietuvoj. Ne veltui juk sakėme: įvairiarūšių duomenų derinimas – ne blaškymasis, o principas.
Ignalinos rajone turime kalną vadinamą iš karto dviem panašiais vardais – Ledakalnis ir Ladakalnis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad abu tie vardai neseni ir nelabai įdomūs, pareiną nuo žodžio ledas ir atspindintis mūsų dialektologiją. Tik vėliau susigrėbiame: „ledas“, o to labiau „ladas“ čia visai netinka.
Bene teisingiau būtu laikyti juos atspindinčius tą laiką, kada anksčiau vieningas deivės gulbės vardas Leda dėl įvairiausių priežasčių pamažu kito į Lada, kada žmones dar žinojo, jog Leda ir Lada iš esmės yra viena i ta pati jiems miela dievybė kai kada skirtingai vadinama tik dėl nelabai jiems šiuo atveju svarbių religinių, etninių, kalbos ar kitokių priežasčių. Iš esmės teisingai daro prof. Dundulienė ir kiti, manydami, kad šio kalno pavadinimas yra teoniminės kilmės, pririšdami jį prie deivės Lados ( Ledos ) garbinimų ir susiedami jį dar ir su įvairiomis šį kalną gaubiančiomis legendomis bei papročiais.
Vienas jų sako: ant kalno augąs ąžuolas, po kurio kiekvienam užkopusiam privalu numesti nedidelį akmenuką.
Manytume, kad toks paprotys gali būti atspindys mito apie Dievę Gulbę ( Ladą, Ledą, Letoną, Lietuvą ), pernešančią sėklas gilės kiaute.
(bus daugiau)
Komentarai Fronte.lt
http://www.fronte.lt/index.php?lng=lt&a ... comments=1
Dr. Juozas Rakauskas: NAUJAS POŽIŪRIS Į LIETUVOS VARDĄ ( II dalis)
Šaltinis - http://www.fronte.lt/index.php?action=page&id=3715
2010 m. spalio 26 d.
Mordvių epas apie Litovą
Dabar persikelsime pas Pavolgio finus mordvius. Mat neturime teisės praleisti tik pas juos pasitaikantį teonimą „Litovą“ beveik paraidžiui atkartojantį Lietuvos vardą ir slepiantį daugelį kitų įdomybių. Tarp jų ir tokius, kurie tiesiog pirštu prikišamai rodo, kad ši mitologinė būtybė taip pat buvo toji pati mums iš kitų šaltinių Ledos, Letonos, Lietuvos ir kitais vardais žinoma Deivė Gulbė.
Bet pradėkime iš eilės ir pradžioje nors kiek pasklaidykime pirminį šaltinį, iš kurio imame šį vardą ir nors truputį susipažinkime su jo atsiradimo istoriją.
Štai kas dainuojama mordvių liaudies dainoje apie Litovą.
Gyveno kaime Litova. Graži, gera ir paslaugi mergina, bet našlaitė, nuolat pamotės ujama. Kartą ją pamatė aukščiausias dangaus ir debesų viešpats, griausmo dievas Purgine (perkūnas). Patiko jam Litova ir jis pasiėmė ją į dangų. Sau į marčias, sūnui už žmoną. Gyvendama aukštybėse Litova pasiilgo gimtinės. Gavo leidimą viešnagei, išsiprašė iš vyro paukščių plunksnų, pasidarė sparnus ir nusileido prie gimtųjų namų. Deja, namuose nieko neužtiko, nes visi tąkart buvo užimti laukuose. Nuliūdo Litova, gailiai pravirko. Bet ką padarysi? Apsitvarkiusi namuose ir palikusi visiems dovanų, Litova vėl pakilo į dangų. Dabar - jau visam laikui.
Tokia tad daina dar devynioliktojo amžiaus viduryje buvo užrašyta Mordovijoje ir dar ir dabar dainuojama jos kaimuose. Kai kada, tiesa, ir tiesiog perpasakojama.
Žinoma daug įvairių šios dainos variantų. Litova juose kartais pavadinama ir kitais panašiais vardais: Litava, Letava, Litiuva, Lituma ir panašiai. Bet dažniausiai sakoma vis dėlto „Litova“. Be to iš kai kurių iš jų žinome dar apie dvidešimt visai kitaip skambančių jos vardų: Azrava, Vasa, Vasalga, Kulia, Kirdiava, Vitova, Vitiuva, Vitava, Ceca ir t.t. Dainos variantų ir jos veikėjos vardų gausa mordviams – nuostabus ir neišsemiamas šios dainos ir šios veikėjos pažinimo šaltinis, o mums, lietuviams – puikiausia medžiaga jos lyginimui su lietuvių tautosaka, o taip pat su tais taip pat gausiais tautovardžio Lietuva variantais įvairiuose istoriniuose, taip pat gausiuose, dokumentuose, įrašuose bei kalbininkų pasidarytose jų rekonstrukcijose. Deja, tie mordvių šaltiniai iki šiol Lietuvoje nežinoti, o todėl ir tie lyginimai kol kas ne nepradėti.
Kažkada situacija šioje srityje panašiai klostėsi ir Mordovijoje. Trūkstant patirties ir tinkamos tyrimo metodikos, paprastutis dainos apie Litovą siužetas iš pradžių suklaidino ne vieną jos tyrinėtoją ir daug kas pradžioje pamanė, jog šis dainuojamosios mordvių tautosakos veikalas yra tiesiog paprasta buitinė-lyrinė liaudies daina apie varganą našlaitės dalią. Bet netrukus buvo susigrėbta ir dainos žanras pakeistas iš lyrinio į epinį. Labai jau daug joje, pasirodo, yra įvairiausių epo ir mito atšvaitų bei kitokios archaikos.
O netrukus mordviuose buvo išsiaiškintas ir Litovos vardas bei tai, kad jis yra mitologinės, o konkrečiau netgi - teoniminės kilmės.
Dieviškąjį šio vardo pagrindą, pagal juos, sudaro antroje šio pavadinimo dalyje pavartotas labai dažnai gyvojoje mordvių kalboje ir tautosakoje vartojamas daugiareikšmis mordvių žodis „ava“. Dažniausiai vartojamos šio žodžio reikšmės – „moteris, žmona, pagyvenusi moteris, senuolė“. Bet labai dažnai sutinkamos ir kitokios, pusiau perkeltinės bei pagarbą išreiškiančios, jo reikšmės: „seniausioji šeimoje ar gentyje moteris, tvarkdarė, valdovė“.
Jau iš šios prasmių vystymosi logikos nesunku nuspėti, kad galutinis tokio proceso taškas turi būti reikšmės: „dievybė“, „dievas“. Arba: „deivė“, „valdančioji jėga“, „dvasia“, jeigu turėti omenyje labai seną matristinę ar pagoniškąją visuomenę. Mordovijos mokslininkai pateikė labai įtikinamus pavyzdžius to, kad būtent tokia logika yra neišskirtinis, o atvirkščiai – tipiškiausias dalykas mordvių tautosakoje. Žiūrėk, sako jie: Viriava – „miškų dvasia“, todėl, kad „vir“ miškas, Vediava – „vandens deivė“, todėl, kad „vedj“ – vanduo, Modava – „žemės deivė“, todėl, kad „mo“ žemė, Kirdiava – „valdančioji deivė“, „šeimininkė“, nes „kirdems“ - valdyti. Argi neaišku, kad Litova taip pat yra ne paprasta mergaitė, o deivė, viešpataujanti savoj stichijoj. Ne veltui juk ir dainos apie Litovą tekstas ne vieną kartą byloja ne apie žemišką, o būtent apie dangišką šios personos esmę: santuoka su dievu, gyvenimas aukštybėse, sparnai ir pan.
Mūsų manymu ši argumentacija be priekaištų ir jos autoriai padaro tik vieną atleistiną klaidą: pasitenkina vien mordviška medžiaga ir todėl nejučia susiaurina ir pajaunina kai kurias savo išvadas.
O problema ta, kad žodį ava panašiomis reikšmėmis turi ne vien mordviai. Palygink: lietuvių ava „teta“, suomių aave „šmėkla“, lotyniškai iki šiol sakoma „ave vita“, „ave Marija“. O tai reiškia, kad žodžio, kažkada daugelyje kalbų reiškusio moterį, virtimas į žodį deivė iš tikrųjų prasidėjo, matyt, dar tais žiliausiais matriarchato bei nostratų laikais, kada nei dabartinių tautų, nei kokių nors ryškiai pasireškiančių kalbų šeimų dar išvis nebuvo. Kas kita, kad kai kur, o pas mordvius ir lietuvius bene geriausiai, iki šiol išliko faktai, liudijantis šią vos vos pamenamą senovę. Būtent į juos dabar ir turime atsižvelgti.
Lengviausia tai padaryti pažiūrėjus kaip mordvių mokslininkai iššifruoja būdvardinę šios deivės charakteristiką, t.y. pirmąją vardo „Litova“ dalį. Šioji atsirado jų nuomone iš mordvių lifta „kilti, skraidyti“ , libordems „staigiai pakilti“ bei iš kitų panašių finougriškų žodžių, reškiančių greitą judėjimą bei skraidymą.
Taigi Litova pagal juos, ( ne tik dėl šios etimologijos, bet ir sutinkamai su mitologine dainos apie Litovą dalimi ), yra ne kas kita, o skrendanti deivė, t.y. Deivė Paukštė arba net Deivė Gulbė. Aiškinimas, kaip matome, iš esmės teisingas, bet priekaištas jam vis dėlto darytinas. Ir vėl tas pats: ir vėl čia matome visą tolimesnį tyrimą apribojantį pasitenkinimą vien mordviškaja medžiaga.
To apsiribojimo pasekmės gi taip pat akivaizdžios. Trūkstant duomenų iš kitų kalbų ir kultūrų negalima paaiškinti empirinėje medžiagoje dažnai sutinkamos įvairiausių garsų bei prasmių, fonemų ir semantemų gausos, jos vystymosi dėsningumo, nors pati šioji medžiaga spirte spirią tą dėsningumą pripažinti ir tuos dėsnius surasti. Ar atsimenate tas, kai kam atrodė net bevaises, Ledos vardo paieškas abėcėliniame dievų sąraše? O juk viskas paprasta, sąrašas neklysta. Didis Lado tam tikra prasme yra tas pats, kas ir Leda ar Lėta, o garsai a, e, i, o, u, d, t, b, v, f, šaknys lit-, let-, lat-, lad-, lot-, lib- ir pan., tikriniai vardai Lietuva ir Latvija, Latgala ir Livonija, bendriniai įvairių kalbų žodžiai, kaip antai liet, gulbė, rus. lebedj lenk labendzj, tam tikroje sistemoje iš tikrųjų dėsningai kinta.
Tokiu būdu sisteminis požiūris į visą šią problemą atneša daug visokeriopos naudos: padeda nustatyti naujus šaltinius, patikslinti jų istoriją, objektyvias bei subjektyvias keitimosi priežąstis, pagaliau, net jų autentiškumą.
Iš to seka, kad realizavę šį požiūrį galime naujai pažvelgti ir į tą informaciją, kurią mums duoda vos ne prieš du šimtus metų T.Narbuto užrašyta lietuvių liaudies daina apie lietuvių laisvės deivę Lietuvą. Šį įrašą iki šiol daug kas laiko falsifikatu, nors tikrovėje yra visai kitaip.
T.Narbutas buvo teisus
Susipažinkime pradžioje su Narbuto užrašytu tekstu ir jo užrašymo bei sukritikavimo aplinkybėmis. Štai tas tekstas:
„Mieloji Lietuva ( Liethua ),
Brangioji laisve!
Dingai dangaus erdvėje,
Kurgi tavęs ieškoti?
Gal jau tik mirties prieglobsty?
Težiūri vargšas kur nori:
Ar pažiūrės į rytus,
Ar pažiūrės į vakarus,
Vargas, prievarta, engimas,
Prakaitas nuo darbo, kraujas nuo smūgių
Plačiai užliejo žemę.
Mieloji Lietuva ( Liethua ),
Brangioji laisve!
Nuženk iš dangaus, pasigailėk“.
O dabar šis tas apie jo atsiradimą ir interpretavimą. Pradžioje apie tokį, kokį visam šiam dalykui duoda pats jo autorius, o vėliau ir apie tą, kurį dabar jam duoda kai kurie šiuolaikiniai jo interpretatoriai.
Dainos tekstą kitų padedamas Narbutas užrašė ir išvertė į lenkų kalbą pačioje devyniolikto amžiaus pradžioje Vidurio Lietuvoje. „Mielai atidaviau savo laikrodį bajorui, kuris man tą dainelę užrašė ir tiksliai išvertė į lenkų kalbą Seredžiaus miestelyje 1805 metų liepos 17 diena“ – protokoliškai pastebi Narbutas. Lietuviškas užrašo variantas, atrodo, neišliko. Lenkiškas dainos tekstas pirmą kartą paskelbtas 1835 m. T. Narbuto raštų pirmame tome. Tekstas, kurio čia naudojamės, imtas iš lietuviško to tomo vertimo išleisto Vilniuje 1992 metais.
Būtybę vardu Lietuva ( Liethua ) Narbutas interpretuoja kaip Lietuvoje minimą ir todėl lietuviams autentišką laisvės, malonumų ir džiaugsmo deivę. „Ją tebežino, - priduria jis, - lietuviai, latviai ir estai“. Iš to, o taip pat iš to, kad Narbutas mini ir kitus autorius bei analizuoja daugelį kitų galimų deivės Lietuvos sąsajų su kitų tautų deivėmis galima daryti išvadą, jog Narbutui buvo žinoma dar ir kita medžiaga apie šią ar panašią personaliją ir kad deivės Lietuvos vardą bei tuos ar kitus jos vaizdinius jis toje medžiagoje buvo užtikęs gal ir ne vieną kartą.
Tai, kad jis tarp kitų pamini estus, pavyzdžiui, tikrai kelia klausimą, ar tik jis nebuvo sutikęs dar ir kažkokio finų epinės dainos apie Litovą varianto? Juk Estijoje ir Suomijoje jis iš tikro pabuvojo kariaudamas su švedais.
Taip kad šaltinių pagrindiniai savo išvadai Narbutas be abejo galėjo turėti daugiau. Tačiau lemiamas tarp jų jam vis dėlto be abejo buvo (o mums ir dabar turi būti ) tas tos dainos apie Lietuvą tekstas, kurį tik ką parodėme ir kurį jis teisėtai kelia į pirmą vietą. Būtent jis analizuotinas kruopščiausiai. Bet būtent to kruopštumo vėliau jau niekur nebuvo.
Kaip gi šią dainą ir jos atradimo istoriją aiškina dabartiniai Narbuto interpretatoriai? Ogi siaurai ir neatsakingai, neatidžiai, vien tik kaip falsifikatą arba dar keisčiau, vien tik kaip neseną visiškai nesenos politinės realybės atspindį.
Būkime tikslūs ir nurašykime pažodžiui. Viename įvadiniame straipsnyje į dabartinį lietuvišką Narbuto raštų leidinį pasakyta nedviprasmiškai: „Laisvės, malonumų, džiaugsmo deivės“ - skandinavų Frejos atitikmens T.Narbutas ieško susipažinęs su skandinavų mitologija. O jo žvilgsnis sustoja ties Lietuva, kadangi neseniai prarastos laisvės ir Lietuvos vardai greta vienas kito girdėjosi iš daugelio ano meto inteligentų lūpų. O kaip argumentą, „kad laisvės, malonumų “... deivė vadinasi Lietuva, pateikia romantinį individualios kūrybos eilėraštį apie pradingusią Lietuvos laisvę, kuriame Lietuvos ir laisvės vardai vartojami beveik kaip sinonimai.“
Nesunku įsitikinti, jog toks aiškinimas nepakankamas ir neteisingas. Jis atkreipia dėmesį vos į du atsitiktinai paimtus ir niekuo kitu neparemtus teksto turinio aspektus: politinį ir žanrinį. Jokia kita bent kiek platesnė ar tiesiog kruopštesnė teksto analizė, nors ji ir būtina, neatliekama. Dėl to ir patys šie du paminėti aspektai lieka neįrodyti ir interpretuojami neteisingai.
Kokie individualios ir liaudinės kūrybos požymiai, jaunumo ar archajiškumo kriterijai? Neatsakius į šį klausimą, visi šių interpretatorių tvirtinimai pakimba ore. Man regis, jie tik iš naujo pakartojo tą pačią metodologinę žanro nustatymo klaidą, kurią savo laiku dainos apie Litovą atžvilgiu darė mordvių mokslininkai. Tie, kaip mename, kurį laiką taip pat galvojo, kad šis vėliau epiniu pasirodęs kūrinys taip pat tik romantiška dainelė.
Nustatant kūrinyje individualumo, liaudiškumo, archaiškumo ar kitus požymius, negalima vadovautis vien pirmuoju įspūdžiu. Tam reikia pradžioje sutikti: kiekvienas kūrinys yra iš esmės daugiaplanis, mažiausiai – dviplanis, tad už jo pirmojo, sakysime naujausiojo ar individualaus aspekto gali slypėti dar ir kitas, tarkime, tikrai senas sluoksnis, archaikos požymiai.
Tuo vadovaudamiesi pabandėme į šį kūrinį pažiūrėti ir iš tokių platesnių pozicijų.
Mūsų atliktas T.Narbuto pristatomos dainos tyrimas parodė: pristatytame dainos tekste galime įžiūrėti vis dėlto gana daug jo turinio, leksikos ir struktūros ypatybių vienaip ar kitaip liudijančių, kad šis tekstas atsirado greičiausiai liaudies, o ne individualios kūrybos pagrindu.
Kitaip sakant: nežiūrint to, kad šis tekstas be abejo perėjo raštininko, vertėjo bei redaktoriaus veiklos stadijas, kuriose neišvengiamai galėjo atsirasti tas ar kitas individualią kūrybą ar naujus laikus primenantis jo požymis, jame vis dėlto išliko ne vienas jo liaudiškumo ir archajiškumo pėdsakas.
Suvesti į vieną visumą šie pėdsakai sudaro antrąjį, iki šiol niekieno netyrinėtą, šio kūrinio planą, kuris iš esmės pasirodo esąs ne tik grynai liaudiškas ir archajiškas, susidaręs klasikinės lietuvių tautosakos, poetikos ir mitologijos pagrindu, bet ir savo ruožtu dar labiau susisluoksniavęs, atspindintis, iš vienos pusės, nelabai senas, tradicines lietuvių mitologijos kategorijas, o iš kitos pusės,– net žiliausiąją archaiką, t.y. tik kai kokius jau tada šioje normalioje tradicinėje lietuvių tautosakoje pusiau arba ir visai užmirštus lietuvių bei kitų europiečių mitus. Tarp pastarųjų kai kada gana ryškiai prasišviečia ir įvairus nevienalaikiai bendro europiečių mito apie Deivę Gulbę Lietuvą atšvaitai.
Ką konkrečiai turime omenyje?
Atkreipkime dėmesį į sekančias Narbuto perduodamo teksto ypatybes:
Dainoje gana gerai atsispindi pagrindinis kūrinio liaudiškumo požymis - tradicinė abstrakčių ir tuo pat metu labai konkrečių, natūralistiškai rodomų, pagrindinių poetinių priemonių, metaforų kaip kategoriškų priešpriešų, sistema: dangus – žemė, gyvybė – mirtis, rytai – vakarai, dingti – ieškoti, žmogus – dievas, viltis – neviltis, bėdos bei vargai – džiaugsmas ir palaima, vargas ir prievarta – pagalba, išsivadavimas ir laisvė. Vargu ar tokia plati priešpriešų sistema galėjo būti specialiai sukonstruota tik tam, kad išreikšti politinę nostalgiją. Ar ne geriau tvirtinti, kad buvo siekta platesnių tikslų?
Kūrinyje piešiamas savitas, bet vis dėlto liaudyje tradicinis laisvės vaizdas. Laisvė čia suprantama pirmiausiai kaip bet koks išsivadavimas iš nemalonumų, kaip džiaugsmas ar palaima, arba, šiuolaikiškai sakant, kaip kaifas. Nesunku suvokti: šis nepaprastai platus ir kartu su tuo labai natūralistinis, tikrai liaudiškas vaizdinys vėl prieštarauja siauram politiniam laisvės, o vadinasi ir viso kūrinio, suvokimui.
Dainoje labai originaliai pristatomas pagrindinis jos veikėjas, kuris po to dar nuosekliai ir taip pat labai savitai apibūdinamas. O svarbiausiomis to pristatymo ir apibūdinimo priemonėmis, kaip nesunku tuoj pat tuo įsitikinti, tampa ne kokie nors sudėtingi individualizuoti palyginimai, o tokios paprastutės ir vos ne populiariausios liaudies poetikos priemonės kaip personifikavimas, antropomorfizavimas, tiesioginis krepinys ir paprasčiausias veikėjo įvardijimas.
Kreipinys kūrinyje organizuojamas pagal tautosakoje dažnai sutinkamą vardų sudvejinimo ir estetinio jų paralelumo tradiciją. Kaip dainuojame „ ... motinėle sengalvėle“ ar pasakoje kreipiamės į „ lapę gudruolę“, taip ir čia: laisvė – ne antras dainos veikėjas, o tik antras, lygiagretus estetinis pagrindinio veikėjo, Lietuvos vardas, būdvardis neatitraukiąs jį nuo pagrindinio veikėjo, o padedąs jį geriau charakterizuoti.
Jei kreipinys skambėtų: „Mieloji Lietuva, brangioji Laisvūne“ – abiejų šių vardažodžių vienybę pajustume geriau. Bet ir tekste pavartotas žodis laisvė šia prasme taip pat nėra visiškai neutralus. Jis taip pat ne tik vardinantis, o ir apibūdinantis, kas yra ne mažiau svarbu iškilus klausimams apie ką vis dėlto ši daina, kas yra pagrindinis jos veikėjas ( Deivė Lietuva ar valstybinė Lietuvos laisvė? ) ir kokių veikėjų rūšiai jis priklauso.
Pabrėžiame. Iš dainos konteksto gerai matyti: pagrindinis dainos veikėjas - ne subjektyviai atsirandantis lyrinis herojus, ne gamtos gaivalas ir ne daiktas, o kažkokia tai ypatinga, tarsi gyva ir į žmogų panaši, aktyvi būtybė. Būtent šis veikėjas juk yra ne tik įvardinamas ir apdainuojamas, su juo dar bendraujama ir kalbamasi. Tos kalbos turinys taip pat ne siauras, o labai labai platus, primenantis epinius arba net kosmologinius apibendrinimus: ne apie baudžiavą ir Lietuvą, o apie visą pasaulį, apie tai, kad dingus tai būtybei danguje, „kraujas užliejo žemę“.
Pratęsę tos būtybės charakteristikų tyrimą, netrunkame nustatyti, kad ji iš tiesų ne paprasta, o ypatinga, mitologinė, t.y., paprastai pasakius, dieviška būtybė, deivė. Juk su ja ne tik bendraujama, jai dar meldžiamasi, maldaujama: „nuženk iš dangaus“, „pasigailėk“.
Pagaliau, pasirodo: iš dainos galime nustatyti netgi tos, joje apdainuotos, deivės rūšį. Toji deivė neabejotinai yra Deivė Paukštė, nes būtent tokios asociacijos susidaro iš viso šio pasakojimo apie ją konteksto.
Pats paukštis dainoje, tiesa, tiesiogiai nepaminėtas, užtat iš karto matyti keliais ryškiais žodžiais nutapytas dangaus, kaip pagrindinės jo gyvenimo sferos ir laisvo jo judėjimo jame, vaizdas: „dingai dangaus erdvėje“, „ ...kurgi tavęs ieškoti?“ „ ..., nuženk iš dangaus“. Nuo šių laisvą paukščio skrydį danguje primenančių asociacijų niekam nepavyks (o ir nevalia) išsivaduoti.
Dainoje yra detalių, liudijančių, kad joje gali būti užsikonservavusių ir kitokių labiau archajiškų ar tiesiog kitos rūšies deivių atšvaitų. Antai, gerai išreikštas maldavimų, pražūties ir atgyjančios vilties motyvas gali reikšti, kad visos šios asociacijos ir netgi pati jų raiškos stilistika gali būti atėjusi iš kalendorinių lietuvių liaudies dainų garbinančių periodišką gamtos atsinaujinimą ir jį išreiškiančias dievybes.
Dalis tokių asociacijų gali būti, žinoma, ir paties Deivės Gulbės garbinimo atšvaitu. Prisiminkim kad ir tąją Luobo Geldą ( o pagal mūsų etimologiją – Gulbę ) kas pavasarį pernešančią per marias sėklas gilės kiaute. Įdomi hipotezė atsiranda atkreipus dėmesį į dainoje labai vaizdžiai nutapytą priešpriešos „dingti – ieškoti“ paveikslą. Neatmestina, kad jis atsirado įtakoje to pasaulinio mito, kurį daugelio tautų mitologija nuolat perpasakodavo kaip pasakojimą apie personas vienais ar kitais tikslais specialiai siunčiamas kažko ieškoti mirties karalijoje.
Narbuto dainos tekstas, pagaliau, daug kuo, o pirmoje eilėje archajiškais motyvais ir paukščio skrydžio vaizdiniu, primena kitus panašius ir jokių abejonių nekeliančius tekstus. Antai, kūrinio žanras ( daina ), identiški veikėjų ( Lietuvos ir Litovos ) vardai, dangaus ir paukščio skrydžio motyvai akivaizdžiai sieja šį tekstą su ne vienu mordvių epinės dainos apie Litovą įrašu, o ištisa stebuklingų gulbių bendravimo su žmonėmis istorija ir joje gerai išlikę dainuojamojo žanro, gulbių dainos trupinėliai verste verčia Narbuto įrašą lyginti su neabejotinai autentiškais lietuvių liaudies pasakos Gulbė karaliaus pati užrašymais. Individualioje kūryboje tokių sutapimų nebūtu.
Apibendrindami dar sykį ( šį kartą jau be jokių detalių ) pažvelkime į vaizdą esantį pirmajame šio veikalo plane.
Miela būtybė dingsta danguje ir pasaulį tuoj pat ištinka visokios nelaimės. Maldaujama, kad ji pasigailėtu ir sugrįžtu.
Kokią neeilinę socialinę koliziją galėjo atspindėti šis paprastutis siužetas, jei nepriimti čia aiškiai netinkančios išvados apie neseniai prarastą Žečpospolitos valstybingumą?
Mūsų nuomone tik vieną – prieštaravimą tarp žlungančios pagonybės ir įsigalinčios krikščionybės. T. Narbuto užrašytoji dainą apie Lietuvą yra ne kas kitą kaip nebeviltiška pagonių rauda dingstant jų religijai ir viltingoji jų malda jau beveik užmirštai dingusiai jų deivei Lietuvai.
Taigi viskas labai aišku: T. Narbutas buvo teisus ir jį reikia reabilituoti. Kartu su tuo, savaime aišku, privalome reabilituoti ir patį jo teikiamą tekstą, šį iki šiol be jokio pagrindo falsifikatu apšaukiamą kūrinį. T.Narbuto užrašytoji „Daina apie deivę Lietuvą“ ne falsifikatas, o autentiškas lietuvių liaudies veikalas, svarbus mūsų istorijos ir kultūros šaltinis. Išbraukę jį iš mokslinės apyvartos, prarandame daug progų tinkamai išspręsti daugelį svarbių nūdienos mokslo klausimų tarp jų ir Lietuvos vardo problemą.
Bendra išvada
Lietuvos vardas, matyt iš tikrųjų, yra teoniminės kilmės, o betarpiškai atsirado, greičiausiai, iš lietuvių deivės Lietuvos vardo, savo ruožtu palaipsniui išsivysčiusio iš bendraeuropinių žodžių bei vaizdinių, kažkada reiškiusių greitą judėjimą ore, skriejimą, vandens paukštį, gulbę. Pagal panašų modelį sudaryti ir mūsų kaimynų latvių, latgalių, livių vardai bei toponimai Latgala, Latvija, Livonija.
Nėra jokios abejonės: tolesnis šio klausimo nagrinėjimas atskleis dar ne vieną įdomų ir svarbų jo aspektą.
Apie autorių
Juozas Rakauskas – g. 1936 m., socialinių mokslų daktaras, docentas. Darbai iš filosofijos, sociologijos, filologijos. Baigė Vilniaus valstybinio universiteto istorijos – filologijos fakultetą, Leningrado valstybinio universiteto filosofijos fakulteto aspirantūrą.
Dėstė Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose. Dabar nepriklausomas tyrinėtojas
Komentarai Fronte.lt
http://www.fronte.lt/index.php?lng=lt&a ... comments=1
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 29 Spa 2010 20:03. Iš viso redaguota 2 kartus.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
[/color]
, 
