Užsiregistravo: 23 Vas 2010 17:06 Pranešimai: 7 Miestas: ukmerge
|
Šaltinis - http://www.counter-propaganda.w3.lt/chr ... jesus_.php (dabar jau nebeveikia)
Jėzus Kristus: dievas? – fokusininkas? – nusikaltėlis? – ligonis?
Evangelijos pateikia apie krikšcioniu pranašo gyvenima ir mokyma pakankamai duomenu, kad butu galima spresti, jog Jezus Kristus buvo dievas, geranoriškas fokusininkas, visuomenei pavojingas nusikaltelis arba tiesiog psichinis ligonis. Jezus Kristus buvo nuteistas, ir jam buvo ivykdyta mirties bausme, kaip atsitikdavo ir dabar atsitinka daugeliui kriminaliniu nusikalteliu
Pagal krikšcioniu interpretacija, Jezus Kristus buvo kankinys, pasiaukojes už žmoniu „išganyma“ ir be jokios kaltes nukankintas. Taciau juk Jezus nebuvo spontaniškai nulinciuotas. Jezus Kristus buvo teisiamas pagal tuo metu Palestinoje galiojusia Romos teise, o nukryžiavimas buvo standartine bausme, kuria bausdavo nuteistus mirti kriminalinius nusikaltelius, o ne koks nors specialus kankinimo budas.
Krikšcionys tiki, kad ju garbinamas krikšcionybes pranašas Jezus Kristus (gyvenime – Jehuja ar Ješuja iš Nazareto) buvo dievas ar bent dievo sunus ir gyveno išskirtinai dorybinga gyvenima. Taciau juk Romos imperija jau buvo daugiau ar mažiau teisine valstybe, ir, jei žmogui ten buvo ivykdoma mirties bausme, tam turejo buti vienoks ar kitoks realus pagrindas. Apie Jezu Kristu, jo charakteri ir gyvenima galima spresti tik iš evangeliju
Jezus Kristus faktiškai nera minimas jokiuose to meto istoriniuose šaltiniuose, jei neskaitysime keleto užuominu, labai jau primenanciu krikšcioniu veliau iterptas klastotes. Ir tame nera nieko keisto – juk tokiu kaip Jezus Kristus pirmuose musu eros amžiuose buvo šimtai. Jie vadino save pranašais, žydu karaliaus Dovydo ipediniais ar mesijais, pranašavo pasaulio pabaiga, klajojo po Palestina ir bande suburti aplink save kuo daugiau pasekeju bei pradeti ginkluota kova prieš užkariautojus romenus – kaip buvo iprasta to meto žydu kulturoje.
Kartais tokiems pranašams pavykdavo pasiekti savo tiksla, ir kiekvienu tokiu atveju romenams tekdavo malšinti nauja žydu sukilima. Todel taikos savo imperijoje sieke romenai, pavarge kovoti su niekaip nenurimstanciu žydu pasipriešinimu, stengdavosi nutraukti sekmingesniuju pranašu veikla, kol šie dar nesubure per daug pasekeju. Taigi amžininkai nelaike vertu netgi užsiminti apie tai, kad kartu su kitais pranašais buvo nubaustas ir Jezus Kristus – iš pažiuros eilinis žydu maištininkas.
Kažkiek duomenu apie Jezu Kristu ir jo gyvenima pateikia evangelijos – pirmuju pasekeju pasakojimai apie ta, kuri jie garbino kaip dieva.
Deja, eiliniams žmonems yra prieinamos tik tos evangelijos, kurios buvo atrinktos krikšcioniu šventiku ir kanonizuotos bei itrauktos i Biblija. Nekyla abejoniu, kad tai yra butent tos evangelijos, kurios labiausiai atitinka krikšcioniškosios biurokratijos interesus, ir Jezus Kristus jose vaizduojamas iš pacios palankiausios puses.
Taciau ir keturiose Vakaru tradicijos Naujojo Testamento evangelijose: pagal Mata, Marka, Luka ir Jona, – yra pateikta pakankamai informacijos, leidžiancios suprasti, koks Jezus Kristus buvo iš tikruju. Svarbiausia yra nekreipti per daug demesio i gausius Jezaus pamokslus miniai, kuriu metu Kristus dažniausiai atkartodavo senuju žydu pranašu mintis, o spresti pagal tai, ka Jezus Kristus kalbejo savo mokiniams intymioje aplinkoje , o taip pat pagal konkrecius Jezaus veiksmus ir poelgius. Viduramžiu perrašinetojai galejo iškraipyti kai kuriu Jezaus Kristaus pamokslu prasme, taciau vargu ar jie driso prifabrikuoti daug nauju epizodu. Iš pirmo žvilgsnio Jezus Kristus pasirodo geranorišku fokusininku
Evangelijose ir kitose Naujojo Testamento vietose visa laika akcentuojama, kad Jezus Kristus visu pirma kalbejo apie pozityvius jausmus –
meile artimui, užuojauta kenciantiems ir neturtingiesiems, skriaudu atleidima ir pan., todel gali pasirodyti, kad Jezus Kristus buvo absoliutus filantropas, geraširdis, visa savo gyvenima visiems linkejes ir dares tiktai gera.
Daug demesio Naujasis Testamentas paskyre Jezaus Kristaus darytiems „stebuklams“, – tokiems kaip mirusiu žmoniu atgaivinimas,
nepagydomu ligoniu išgydymas, vaikšciojimas vandeniu ar daugelio žmoniu pamaitinimas ir pagirdymas nedideliu kiekiu maisto ir vandens ar vyno.
Kažkodel evangelijose nera netgi užsiminta, kad visi tie „stebuklai“ buvo ne kas kita, kaip standartiniai senoves žydu fokusai, kokius atlikti mokejo daugelis ir kuriu atlikimo technikos greiciausiai buvo perduodamos iš kartos i karta „stebukluose“ besispecializuojanciose žydu šventiku giminese.
Juk butent todel Jezus Kristus nesusilauke pasisekimo tarp išprususiu žydu. Juk tai, kuo žavejosi „mišiugenai“ (ne žydai), o krikšcionys šlovino ir šlovina kaip savo dievo darytus stebuklus, to meto išsilavinusiems žydams buvo paprasciausi nuvalkioti fokusai, kokius rodydavo kiekvienas save gerbiantis pranašas, o kai kuriuos iš ju ko gero profesionalus stebukladariai rodydavo turgaus aikštese.
Juk netgi Biblijoje užsimenama, kad Jezus Kristus nesugebejo nei akmenu duona paversti, nei nuo Jeruzales šventyklos stogo nušokti. Raginimai tai padaryti evangelijose pristatomi kaip „šetono gundymai“, priverte Jezu išsisukineti gudriomis frazemis. Jezus Kristus išsiskyre savo neapykanta kiekvienam, kuris jo negarbino, o taip pat šiurpinanciu šaltumu, jei ne panieka, savo šeimai.
Taigi neidemiai perskaicius evangelijas, atrodo, kad Jezus Kristus buvo nekenksmingas iliuzionistas, keliavo sau po Palestina, pamokslavo, rode triukus, vadino save Jehovos sunumi ir kviete žmones buti geresniais. Kristaus mirtis ant kryžiaus iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nekalto žmogaus pasiaukojimas už savo tikejima ir šviesius idealus.
Taciau atidžiau išstudijavus Naujaji Testamenta, Jezus Kristus pasirodo visiškai kitoje perspektyvoje. Kai kurie krikšcioniu pranašo poelgiai liudija, kad Jezus Kristus išsiskyre savo neapykanta kiekvienam, kuris jo negarbino, o taip pat šiurpinanciu šaltumu, jei ne panieka, savo šeimai. Jezus Kristus turejo akivaizdžiu smurtininko ir sadisto požymiu; kai kurie evangeliju epizodai sukelia abejoniu del psichines krikšcioniu pranašo bukles ar netgi teisinio Kristaus veiksnumo. Jezui Kristui buvo nesvetimas sadizmas
Labai daug apie Jezaus Kristaus asmenybe pasako krikšcioniu paprastai neeskaluojamas epizodas iš Kristaus vaikystes. Karta, šeimai grižtant iš Jeruzales, dvylikametis Jezus Kristus nieko neispejes pabego nuo savo tevu. Šie išsigande visur ieškojo sunaus ir po keliu dienu surado Jezu Jeruzales šventykloje. Kai Jezaus Kristaus motina Marija pasiskunde: „Vaikeli, kam mums tai padarei!? Štai tavo tevas ir aš su sielvartu ieškojome taves“, – berniukas negailestingai atreže: „Kam gi manes ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia buti savo Tevo reikaluose?“ (Evangelija pagal Luka, 2/42-49)
Psichoanalitikai cia kaip mat prisimintu Edipo kompleksa ir kitus panašius sindromus – bet kokiu atveju šis Luko Evangelijos epizodas vienreikšmiškai liudija, kad Jezus Kristus ne kiek nepergyveno del to, kad iskaudino tevus.
Iš Kristaus reakcijos galima daryti išvada, kad tevu pergyvenimai ir skausmas berniukui suteike malonuma, – juk šiurkšciu savo atsakymu Jezus Kristus dar labiau iskaudino savo motina ir žmogu, kuris augino Jezu kaip tikra savo sunu.
Jezus Kristus kaip latentinis sadistas atsiskleide ir epizode, kai vienas fariziejus (griežto žodines judaizmo tradicijos laikymosi šalininkas) pasikviete Jezu pas save pietu ir nusistebejo, kad Jezus Kristus išsidrebe gulte nenusiploves ranku. (Kaip ne karta pabrežta ir Biblijoje, plautis rankas prieš valgi buvo šventa kiekvieno žydo pareiga, – visai gali buti, kad patarle apie kiaule ir bažnycia tapo tokia populiari butent šio epizodo deka.)
Tada Jezus Kristus, aiškiai jausdamas malonuma, išsityciojo iš šeimininko ir visu farizieju, negailestingai žemindamas juos pacius, ju tikejima, paprocius bei visa žydu kultura. (Evangelija pagal Luka, 11/37-52)
Net jeigu fariziejus ir buvo neteisus, joks padorus žmogus, pranašas ar dievas negaletu taip begediškai tyciotis iš žmoniu, kurie pakviete ji i svecius ir elgesi taip, kaip nuo amžiu elgesi visa žydu tauta. Matyt Jezus Kristus pajuto, kad šeimininkas ir kiti fariziejai ji gerbe, jam simpatizavo, ir nedelsdamas pasinaudojo savo svecio nelieciamybes statusu, kad galetu nebaudžiamas patenkinti savo sadistinius polinkius.
(Ši epizoda veliau begaline daugybe kartu pakartojo krikšcionys, kurie daugeli šimtmeciu tyciojosi iš žydu ir visaip juos žemino. Tiesa, žydai buvo viena iš tu keliu nekrikšcionišku tautu, kuriu krikšcionys iki galo nesunaikino Viduramžiais, nors ir turejo tokia galimybe.)
Abu šie epizodai liudija apie užslepta Jezaus Kristaus žiauruma, jo neeilini narcisizma, matyt, išugdyta minciu apie dieviškaja savo prigimti, kuris kartais padedavo Kristui demonstruoti begalini pasitikejima savimi. Juk butent šio, greiciausiai apsimestinio, dažnai peraugancio i ižuluma pasitikejimo savimi deka kai kurie mažiau išsilavine amžininkai patikejo, kad Jezus Kristus buvo pranašas, mesijas ar netgi dievas. Jezus Kristus buvo linkes i smurta
Vienas iš žinomiausiu Jezaus polinkio i smurta pasireiškimu – scena, kai sužverejes iš pykcio Jezus Kristus smurtinemis priemonemis išvijo prekiautojus ir pinigu keitejus iš Jeruzales šventyklos: „Susukes iš virvuciu rimba, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvare avis ir jaucius, išbarste keiteju pinigus, išvarte ju stalus“ (Evangelija pagal Jona, 2/15).
Visai gerbtinas Jezaus Kristaus požiuris i šventyklos nesuderinamuma su verslu. (Idomu, kaip Jezus Kristus reaguotu i dabartini Vatikana, kuris iš pirmo žvilgsnio gali priminti didele suvenyru parduotuve.)
Vis delto, tai, kad Jezus Kristus smurtavo prieš žmones, kuriems prekyba ir pinigu keitimas greiciausiai buvo vienintelis pragyvenimo ir šeimu išlaikymo budas, o ne šventyklos vadovybe, kuri tai leido, o ko gero dar ir skatino (gal netgi rinko iš prekeiviu specialius mokescius), aiškiai rodo, kad Jezui Kristui buvo svarbiausia anaiptol ne šventyklos šventumas. Peršasi išvada, kad Jezus Kristus paprasciausiai pasinaudojo patogia proga pavaidinti didvyri ir nebaudžiamai pasmurtauti prieš niekuo detus neaukšto socialinio statuso žmones, kurie netgi nepamegino pasipriešinti isteriškajam pranašui ir buriui ji atlydejusiu pasekeju. Juk jei Jezus Kristus butu pamegines pakelti ranka prieš tikruosius kaltininkus – aukšciausius žydu šventikus, kurie organizavo prekyba gyvuliais ir pinigu keitima tam, kad iš toli atvykusiems lankytojams butu patogiau aukoti Jahvei – padukusi Jezu butu sutramde per kelias akimirkas. Jezus Kristus sugebejo supykti netgi ant MEDŽIO, kuris jam nedave vaisiu pavasari!
Smurtinio Jezaus Kristaus charakterio kulminacija vis delto reiketu laikyti garsiaja scena su figmedžiu, aprašyta keliose evangelijose. (Pav. Evangelija pagal Marka, 11/13-14 ir 20-21 ar Evangelija pagal Mata, 21/19)
Karta Jezus Kristus užsinorejo surasti vaisiu ant šalikeleje augusio figmedžio, taciau buvo pavasaris, ir medis, žinoma, niekaip nesugebejo ivykdyti Kristaus užgaidos. Tada Jezus Kristus baisiausiai supyko ir prakeike figmedi, ir, kaip teigia evangelijos, nelaimingas medis greitai nudžiuvo. (Tai, beje, irgi laikoma stebuklu, nes Biblijoje neminima, kad Jezus Kristus ar kas nors iš jo pasekeju butu kirtes figmedžio šaknis ar laistes medi kokiu nors specialiu skiediniu.) Patsai faktas, kad Jezus Kristus sugebejo supykti netgi ant MEDŽIO, kuris jam nedave vaisiu pavasari, ir už tai norejo vargša figmedi sunaikinti, o greiciausiai – netgi fiziškai sunaikino, labai daug pasako apie Kristaus asmenybe. Akivaizdu, kad Jezus Kristus troško valdyti viska, kas gyva, reikalavo besalygiško paklusnumo, o visi nepaklustantys turejo buti sunaikinti.
Abu šie epizodai leidžia daryti išvada, kad greiciausiai Jezus Kristus turejo nuslopinta polinki smurta, kuris pasireikšdavo tada, kai Jezus buvo isitikines savo nebaudžiamumu, ar netgi kentejo nuo psichologines nekrofilijos.(Apie psichologine nekrofilija – žr. E.Fromas / Anatomija cielovieceskoj destruktivnosti.– Minskas, 1999.)
(Jezaus Kristaus troškima sunaikinti viska, kas jam nepakluso, pereme ir igyvendino Viduramžiu krikšcionys, kurie ne tik negailestingai išžude visus prieš juos nenusižeminusius europiecius bei amerikiecius, iškirto šventuosius miškus bei sunaikino „nekrikšcioniškus“ meno kurinius, – jie persekiojo netgi jiems neitikusias juodas kates.) Jezus Kristus kurste neapykanta ir kviete žmones smurtauti
Susidures su priešiškai nusiteikusiais žydu dvasininkais ir tuomet, kai buvo teisiamas, Jezus Kristus kalbedavo labai kilniai, išmintingai ir taikiai. Taciau likes savo pasekeju tarpe, Jezus dažnai parodydavo visai kitoki savo veida.
Jezus Kristus viešai ir atvirai neragino griauti šventyklu, taciau pranašavo, kad Jeruzales šventykla bus sugriauta (Evangelija pagal Mata, 24/2 arba Evangelija pagal Marka, 13/2) ir pagaliau netgi siule judejams sugriauti ju pagrindine šventove, gudriai žadedamas ja atstatyti per tris dienas – omenyje (Jono teigimu) turedamas „savo kuno šventykla“ (Evangelija pagal Jona, 2/19-21).
Jezus Kristus ragino atleisti žmonems ju buitinius nusižengimus, taciau saves
negarbinima laike neatleistinu nusikaltimu. „Kas ne su manimi, tas prieš mane“, – aiškino Jezus (Evangelija pagal Luka, 11/23) – taigi Jezus Kristus nepaliko jokiu abejoniu savo šalininkams, – visi, kurie jo negarbina, yra jo priešai.
Jezus Kristus pastoviai aiškino, kad tikrieji jo pasekejai yra tie, kurie laiko priešais savo artimuosius ir išduoda juos del Jezaus (pav. Evangelija pagal Mata, 10/36-38) bei dave suprasti, kad del jo reikes griebtis smurto netgi prieš savo artimiausius gimines: „Brolis išduos mirti broli ir tevas – sunu, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos“. (Evangelija pagal Mata, 10/21 ir 18/15-17; taip pat Evangelija pagal Marka, 13/12).
Pagaliau intymioje aplinkoje Jezus Kristus atvirai ir sažiningai prisipažino savo mokiniams: „Nemanykite, jog aš atejes nešti žemei ramybes. Aš atejau nešti ne ramybes, o kalavijo. Atejau sukiršinti sunaus prieš teva, dukters prieš motina ir marcios prieš anyta...“ (Evangelija pagal Mata, 10, 34-35)
Jau turedamas daug pasekeju, Jezus Kristus kartais paragindavo imtis smurto ir kalbedamas miniai: „Nuo Jono Krikštytojo laiku iki dabar dangaus karalyste jega puolama, ir smarkieji ja sau grobia...“ ( Evangelija pagal Mata 11/12), ar netgi netiesiogiai kviesdavo žmones mušti netikelius (pav. Evangelija pagal Luka, 19/27).
Užsimine Jezus Kristus ir apie tautu kara prieš tautas (Evangelija pagal Marka, 13/8; Evangelija pagal Luka, 21/10)
Taigi Jezus Kristus skatindavo savo pasekejus nekesti kitaip mastanciu ir imtis smurto ju atžvilgiu. Visose keturiose evangelijose pasirodo netiesioginiai ir tiesioginiai raginimai nekesti kitaip mastanciu ir žudyti juos, nors tai butu ir artimiausi gimines.
(Jezus Kristus naudojo gana standartine „pranašiška“ strategija, – iš pradžiu kalbejo nuosaikiai ir daugiau apie meile ir skriaudu atleidima, o veliau, jau tapes žinomu ir subures pakankamai pasekeju, Jezus Kristus pradejo vis dažniau ir primygtiniau skatinti smurta kitatikiu atžvilgiu. Tai veliau tapo megstama krikšcioniu taktika – jie iš pradžiu gudriai isiskverbdavo i naujas bendruomenes bei šalis tarsi su kilniais ir taikiais ketinimais, o kai tik paimdavo valdžia, – išžudydavo visus ir kiekviena, kuris nesutikdavo prieš juos nusižeminti.) Smurtiniai ir smurta kurstantys Jezaus Kristaus veiksmai ivardintini kaip nusikaltimai Smurtas prieš taikius žmones visada ir visur buvo laikomas nusikaltimu. Galima neabejoti, jei koks nors Jezaus Kristaus pasekejas imtusi niokoti Vatikano parduotuves, kaip nesuderinamas su „švento sosto“ statusu, ir rimbu primuštu ju pardavejus, Kataliku bažnycia nedelsdama paduotu toki išsišokeli i teisma ir stengtusi, kad jis butu nubaustas kuo griežtesne bausme.
Neapykantos bei smurto skatinimas taip pat visur buvo ir yra laikomas nusikaltimu. Ir dabar tiek smurtaujantys, tiek smurta skatinantys žmones yra izoliuojami nuo visuomenes, o kai kuriose šalyse – gali buti nubausti netgi aukšciausiaja bausme.
Taigi Pontijus Pilotas prieme absoliuciai normalu nuosprendi pagal to meto teisine praktika – Jezui Kristui teko atsakyti už savo nusikaltimus pagal tuo metu galiojusius romenu i statymus, kurie dar ir dabar neretai laikomi vienais pažangiausiu visoje žmonijos istorijoje.
Pagaliau panašu, kad pats Jezus Kristus suvoke, kad stume savo pasekejus i nusikaltimus prieš žmogiškuma: „Sergekites žmoniu, nes jie iskus jus teismams <...> Jus busite visu nekenciami del mano vardo“ (Evangelija pagal Mata, 10/17,22). Jezus Kristus matomai turejo rimtu psichikos problemu
Dabar vis delto atrodo, kad Jezus Kristus buvo nubaustas per griežtai. Greiciausiai, jei Jezus butu teisiamas šiais laikais, visu pirma butu atsižvelgta i jo psichikos bukle.
Anksciau minetieji epizodai: Jezaus pabegimas nuo tevu, pietus sveciuose pas farizieju, smurtas šventykloje ir ypac figmedžio „ nužudymas“ liudija, kad Jezus Kristus turejo rimtu psichikos sutrikimu – Kristaus charakteryje galima ižvelgti sadizmo ir psichologines nekrofilijos bruožu, nuslopinta ir gal netgi nesuvokta polinki i smurta.
Matyt, Jezus Kristus labai kentejo del to, kad nebuvo motinos vyro vaikas ir todel negalejo tiketis tapti pilnateisiu tuometines žydu bendruomenes nariu. Ko gero vaikysteje jam tekdavo kesti bendraamžiu panieka ir patycias, ir Jezus Kristus išsiugde stipru nepilnavertiškumo kompleksa.
Pabegimo nuo tevu epizodas rodo, kad Jezus Kristus greiciausiai labai pergyveno del savo nesantuokines kilmes ir, kaip dažnai atsitinka panašiais atvejais, tas jausmas peraugo i narcisizma – beatodairiška saves išaukštinima, pasikelima ir gerejimasi savimi.
Su patologiniu Jezaus Kristaus narcisizmu greiciausiai ir buvo susijes sveikos psichikos žmogui sunkiai suvokiamas savo šeimos gedijimasis ar netgi vengimas.
Kaip galime spresti iš evangeliju, gimtajame Nazarete Kristui nesiseke daryti stebuklus, kaip Jezus Kristus ir pats prisipažino bei bande pasiteisinti skambiomis frazemis (Evangelija pagal Mata, 13/57,58; taip pat Evangelija pagal Luka, 4/23). Todel jo artimieji toli gražu nepripažino jo dieviškumo („Mat netgi jo broliai juo netikejo“, – Evangelija pagal Jona, 7/5), kaip, greiciausiai, ir dauguma Nazareto gyventoju. Matomai, Jezus Kristus, kuris pats labai jau retai elgesi taip, kaip moke kitus, šio akibrokšto niekada jiems neatleido.
Iš kitos puses, stebina Jezaus Kristaus požiuris i santuoka, kaip i amžina seksualine vergove (Evangelija pagal Mata, 19/4-6 arba Evangelija pagal Luka, 16/18). Kategoriškas santuokos neišardomumo teigimas, pralenkes netgi griežtaja žydu morale, provokuoja iškelti hipoteze, kad Jezus Kristus (bent jau iki sutikdamas Marija Magdaliete) greiciausiai negalejo pasigirti pasisekimu tarp moteru ir todel santuoka isivaizdavo kaip buda paversti moteri seksualine verge (kartais Jezus tiesiog šlovino gyvenima be sekso).
Piršdamas žmonems savo prieštaringas vertybes, Jezus Kristus nuolat kartodavo „tikra tiesa sakau“ ir pan., kas šiaip nera budinga suaugusiam žmogui. Tai liudija, kad Jezui vis delto truko vidinio pasitikejimo savimi, ypac tada, kai žmones imdavo juo abejoti.
Pats Kristaus morales bei pamokymu eklektiškumas ir vidinis prieštaringumas liudija apie nestabilia krikšcioniu pranašo psichika. Juk Jezus Kristus pamainomis aiškino, kad jis neša tai meile, tai kalavija, tai jis mokydavo gerbti ir myleti savo artimuosius, tai juos palikti. Savimyla Jezus netgi liepe vienam iš pasekeju nedalyvauti savo tevo laidotuvese, kad galetu ji lydeti (Evangelija pagal Luka, 9/59-60)
Vienas vertybes Jezus Kristus propaguodavo jo paklausyti susirinkusiems atsitiktiniams žmonems, kitas, dažnai visiškai priešingas – savo mokiniams, o klausinejamas išsilavinusiu žydu bei teisiamas – Jezus dažniausiai stengdavosi kaip nors gudriai išsisukti nuo atsakymo.
Marko evangelijoje taip pat yra pamineta, kad karta, kai Jezus Kristus ypac agresyviai pamokslavo, ir jo paklausyti susirinko daug žmoniu, susirupinusi Kristaus šeima atejo jo išsivesti namo: „Saviškiai, apie tai išgirde, ejo sulaikyti jo, sakydami, kad jis kaip galvos netekes“ (Evangelija pagal Marka, 3/21) – greiciausiai Jezaus šeima išsigando, kad Jezus Kristus eilini karta ka nors prisidirbs, ir atejo jo gelbeti, kol dar buvo nevelu.
Remdamiesi šiuo epizodu, galime daryti išvada, kad ko gero Jezus Kristus nuo pat jaunumes buvo laikomas nelabai atsakingu už savo žodžius ir poelgius, jam greiciausiai užeidavo isterijos priepuoliai, ir šeimos nariai vargša Jezu nuolatos prižiurejo bei globojo.
Taigi šiais laikais Jezus Kristus vargiai ar butu patrauktas baudžiamojon atsakomyben. Taciau nereikia užmiršti, kad pirmajame musu eros amžiuje ne tik nebuvo tiek kalejimu, kiek veliau pristate krikšcionys, kad nusikaltelius butu galima laikyti daugeli metu, bet ir psichiatrija dar buvo tik pacioje savo užuomazgoje, ir pakaltinamumo ekspertizes dar nebuvo atliekamos. Pontijui Pilotui smurto sustabdyti nepavyko
Ivykdžius Jezui Kristui mirties bausme, kuriam laikui prieštaringojo pranašo pasekeju bruzdejimai Palestinoje aprimo, taciau po poros amžiu visa Europa užliejo banga žiaurumo ir smurto, kuriuos kurste ir kuriuos išpranašavo Jezus Kristus, – Pauliaus ir Petro inicijuoti krikšcionys susivienijo prieš Antikos kultura bei humanizma ir galutinai juos sunaikino.
Panašiai kaip pranašavo Jezus Kristus ir kiti biblijiniai pranašai, ankstyvaisiais Viduramžiais visi, kurie nenusižemino prieš krikšcioniu šventikus, buvo nužudyti, ju šventyklos sugriautos, didžioji dauguma meno kuriniu buvo sunaikinti, knygos – sudegintos, ir netgi dauguma šventuju medžiu iškirto Viduramžiu krikšcionys – be jokios abejones, žiauriausi ir negailestingiausi barbarai visoje žmonijos istorijoje.
Europos kulturos raida buvo pasukta atgal daugiau nei tukstanciui metu. Viskas, kuo tikejo ir ka gerbe Pontijus Pilotas, buvo nušluota nuo žemes paviršiaus. Kruvinuosius Jezaus Kristaus priesakus kruopšciai vykde Viduramžiu krikšcionys Antikos meile žmogui ir gyvenimui paskelbe nuodeme, jos vietoje išaukštindami impotencija, mazochizma ir nekrofilija – didžiausiomis dorybemis tapo niekšybe vardan bažnycios ir nusižeminimas prieš krikšcioniu šventikus.
Patsai Jezus Kristus nieko nenužude (be užsispyrusiojo figmedžio), panašiai kaip ir Hitleris, taciau krikšcioniškojo dievo vardu buvo padaryta tiek kruvinu nusikaltimu, kad, palyginti su jais, netgi naciu žiaurybes atrodo kaip nereikšmingas krikšcionybes kulturos istorijos epizodas.
Dar ir šiais laikais, kai modernieji krikšcionys , begediškai postringaudami apie demokratija, žmogaus teises ir artimo meile, šaltakraujiškai skerdžia šimtus tukstanciu nori nenori dar karta susimastai, kas gi iš tikruju buvo mislingasis krikšcioniu pranašas Jezus Kristus
|
|