Užsiregistravo: 15 Geg 2010 00:02
Pranešimai: 246
|
Nacistai ir okultinė masonų mistika Gnostinė išskirtinumo teorija, tautų, rasių išrinktumo teorija, antžmogių teorija įėjo kaip sudėtinė dalis ir į masonų doktrinas. Iš čia nacizmo požiūrio į masonus niuansai. Prancūzų tyrinėtojai teigia, jog Hitleris "nevedė planingos masonų naikinimo politikos, kurią jis vykdė žydų atžvilgiu" (L’Histoire. Octobre 1982. № 49. Р. 38.)
"Didžiųjų Rytų" prancūzų masonų ložės rezidencija tapo "Eiherchait-dinst", kontržvalgybos, rezidencija, kurioje bylas prieš masonus nagrinėjo leitenantas Moricas.
Masonų kontrolė turėjo gan keistą savybę. Nacistai visą laiką buvo užsiėmę "paslėptų brangenybių" ieškojimu. Netgi tada, kai frontas byrėjo į gabalus, jie ruošėsi išsiųsti povandeninį laivą su specialia ekspedicija prie pietų Prancūzijos krantų, kad ten pabandyti surasti kažkokias ypatingas masonų brangenybes, kurios nacistų vadovybei turėjo ne tik materialinę, bet ir kultinę reikšmę. "Ko jie ieškojo? - klausia prancūzų autorius. - Ar iš tikro jie tikėjo, jog egzistuoja legendiniai tamplierių lobiai ar hipotetinis teosofų draugijų, katarų iš Monsegiuro, įpėdinių, turtas, susijęs su pasakų rūmais, kuriuose randasi Gralis?" (Ibid. P. 40.)
Hitleris ir Šventasis Tamplierių ordino riterių Gralis, apdainuotas Ešenbachu XII amžiuje? Sulyginimas atrodo nekorektiškas. Tačiau kai kurie reiškiniai turi labai senas šaknis.
Pasaulyje egzistuoja patys paradoksaliausi ryšiai. Pabandykime juose išsiaiškinti. Ir tada, galbūt, taps aiškiau, iš kur pas nacistus atsirado senovinis budistų saulės rato-svastikos ženklas, iš kur pas esesininkus atsirado jų kaukolė su kaulais ir ar buvo koks nors ryšys tarp nacistų ir masonų.
Nacizmo ryšio su okultinėmis Europos bei pačios Vokietijos jėgomis klausimas bei nacistų ryšio su įvairiausiomis masonų kultinėmis tradicijomis klausimas atsirado ne šiandien. Niurnbergo procese tarp karinių nusikaltėlių figūravo toks SS pulkininkas Volframas fon Ziversas. Jis vadovavo "Anenerbei", okultiniam nacistų biurui, kurią šefavo Himleris, SS vadovas. Ši organizacija vykdė neregėtus žvėriškumus - čia ypatingai rafinuotai ir žiauriai kankino žmones, išplėšdavo jiems vidurius, vykdė tamsius, panašius į šamanų, ritualus. Kadriniams esesininkams biuras paruošdavo ypatingus priesaikų priėmimo ritualus, tokius kaip "Dusinančio oro ritualas". Rinktinius organizacijos budelius mokino "vyriškumo" - išstovėti iki pusės nuogam prieš įsiutintus vokiečių aviganius; nunerti gyvai katei odą, nepažeidus jos akių ir t.t., po ko tas ar kitas kandidatas buvo laikomas "įšventintu".
Niurnbergo procese buvo minimi žurnalistams egzotiški Agarčio ir Šambalos, mistinių budizmo centrų, pavadinimai. Salėje tie pavadinimai buvo priimami labiau ironiškai, negu rimtai. Nacistų žvėriškumai nelabai susiderino su tokia tolerantiška religija, kaip budizmas ir aplamai su bet kokiu kitu tikėjimu. Fon Ziversui buvo įvykdyta mirties bausmė. Tai, kuo užsiiminėjo "Anenerbė", nebuvo plačiai aptariama. O juk vakaruose buvo žmonių, kurie būtų galėję daug papasakoti apie masonų mistikos atributų naudojimą. Bet lengviau buvo remtis paranoidiniu Hitlerio charakteriu ir taip paaiškinti didžiulį skaičių mediumų, astrologų ir būrėjų jo aplinkoje. Pagoniškų Votano-Odino kultų išpažinimą paaiškinti kaip grupės nuprotėjusių šovinistų įnorius.
Iš tikro okultinės nacistų pusės nutylėjimas buvo paaiškinamas okultinės masonų pusės vaidmens nacizmo beprotybėje iškėlimo aikštėn baime.
Dar iki Hitleriui ateinant į valdžią, masonologas ir romanistas anglas Džonas Bjukenas, jis gi lordas Tvidsmiuiras, įspėjo apie satanistinės religijos įsigalėjimo kaimyninėje Vokietijoje pavojų. Religijos, kurioje suderintos šiuolaikinės technologijos ir rytų misticizmas. Kalbėdamas apie daugelio žymių Anglijos ir kitų vakarų šalių masonų autoritetų pasimetimą Anenerbės budelių duodamų parodymų Niurnberge akivaizdoje, masonų rašytojas Trevoras Ravenskroftas rašė: "tie, kurie žinojo, tylėjo. Okultinių ložių bei slaptų draugijų lyderiai, kurie buvo susiję su pasaulinės politikos Vakarų pusrutulyje formavimu, suprato, jog jie nieko neišloš, jei bus atskleista satanistinė nacistų partijos prigimtis". (Ravenscroft T. The Spear of Destiny. Jork Beach. Maine. USA. 1982. P. 258.)
Pagal generolo Liudendorfo protekciją prie Hitlerio 20-aisiais metais buvo pristatyti pabėgę nuo Rusijos revoliucijos vokiečiai, didžiąja dalimi - iš Pabaltijo,- Kolčako baltagvardiečių pulkininkas, kilęs iš teutonų riterių šeimos, Vinbergas, buvęs kaizerio Vilhelmo II adjutantas fon der Golcas, o taip pat baltagvardiečių generolai Biskupskis, Avalovas, Skoropadskis, Šaberskis-Borkas. Visi jie įėjo į "Baltikum"(vėliau-"Konsulas") draugiją, kurią organizavo fon der Golcas ir kurios emblema buvo svastika. Viena iš nepavykusių "Baltikumo" operacijų buvo bandymas išvogti areštuotą Rusijos caro šeimą. Juos ypač domino carienė. Ji buvo Liudviko IV, didžiojo Hesensko hercogo, duktė. Jos genealogija siekė princą Karlą Hesen-Kaselskį ir Frydrichą II. Princas Karlas ėmė "misterijų" pamokas pas taip vadinamą grafą Sen Žermeną, avantiūristą-masoną, kurio tikrasis vardas taip ir liko nežinomas, skirtingai negu jo kolegos Kaliostro (Balzamo). Karlas buvo tamplierių "griežtojo rango" ordino grosmeisterio pavaduotojas. Veikdamas "Atgimusio Liūto" vardu, jis reikalavo iš ordino nei daugiau nei mažiau, o užkariauti Rytus. O Melchisedeko vardu jis priklausė jau ordinui "Pašvęstieji Azijos broliai", tapęs jo grosmeisteriu 1790 metais. "Broliai" vadovavosi budizmo dogmomis (savo interpretacijoje), tikėjo reinkarnacija, rotacija, kurios simboliu buvo vis ta pati svastika. Per susirinkimus broliai guldavosi ant žemės, vaizduodami svastiką.
Ar reikia stebėtis, jog ir carienė Aleksandra Fiodorovna laikė svastiką šventu ženklu? Ji nupaišydavo ją savo slaptame susirašinėjime su "Baltikumo-Konsulo" nariais, su dvariškiais , o taip pat su vaistininku Badmajevu, kuris gydė įpėdinį. Ji taip pat išpaišė svastika namo, kuriame buvo kalinama caro šeima, sienas.
Taip pat tarp carienės daiktų buvo rasta ir ikona su jos ranka padarytu įrašu "S.I.M.P. The Green Dragon. You were absolutely right." O "Žaliasis Drakonas" buvo organizacija, į kurią įėjo Karlas Haushoferis.
Prūsijoje masonai pasižymėjo ypatingu aristokratiškumu ir išrankumu. Pradedant Fridrichu II, masonams vadovavo išimtinai Prūsijos monarchijos atstovai.
Jie save laikė dvasiniais Teutonų ordino įpėdiniais, o masonų doktrinas sujungdavo su ordino ekspansiniais tikslais, kurie buvo nukreipti į Rytų užgrobimą, pagrinde į rusų žemių užgrobimą. Pasiteisinimui buvo iškeliama "teisė" grįžti į senovės Arianos žemes, iš kurios jie kažkada išėjo.
Augant kariniam ir industriniam vokiečių žemių potencialui, pangermanizmo ideologai vis aktyviau pradėjo traukti į dienos šviesą legendas ir mitus, sakmes ir mistines doktrinas, kad pagrįsti savo teisę valdyti pasaulį.
Postūmiu sujungti rasinio išrinktinumo idėjas su arijų misija tapo Jelenos Blavatskajos(mergautinė pavardė Gan-Rottenštern) veikla. Surusėjusio vokiečių kariškio dukra, būdama 17 metų, išteka už 60-mečio generolo Blavatskio, Erivanės vicegubernatoriaus, ir 10 metų keliauja po rytų šalis. Po to ji pasiskelbė aiškiarege ir pradėjo savaip interpretuoti rytų mistiką. Nuo 1873 metų ji įsikūrė JAV, priėmė JAV pilietybę, ir visa galva pasinėrė į maginius masonus. Kartu su anglų pulkininku Olkotu ji įkūrė teosofinę draugiją.
Remdamasi savo ryšiais su anapusiniu pasauliu ir kosminėmis jėgomis, Blavatskaja parašė dviejų tomų veikalą "Slaptoji doktrina" (The secret doctrine. L., 1888. V. 1-2) , jis po to buvo pagrindas įvairioms koncepcijoms, kurios teigė mistinę arijų paskirtį, "apšviestųjų", kuriems reikės pažadinti "dievų-žmonių" rasę, miegančią Himalajų ledynuose. Iš jų ir atsirado senovės vokiečiai. Taip buvo paklotas pagrindas aukštosios, antžmogių rasės idėjai.
Pagal šią teoriją, arijai, kurie atsirado tolimiausioje šiaurėje (tai vadinosi arba senovės Antarktida arba Tulės sala), o po to nukeliavę į Himalajų sritį, stovi arčiausiai išnykusių dievų-žmonių rasių, kosminių nacijų, kurios apdovanotos antgamtinėmis savybėmis. Arijai mol gali savo nuožiūra formuoti žmonių rases. Tokiu būdu jiems priklausė pasaulinis lyderiavimas ir likusios žmonijos valdymas.
Antroji XIX amžiaus pusė yra pažymėta nuosmūkio ženklu. Civilizacijos saulėlydžio, dievų kritimo, būsimo vakarų nuosmūkio, būsimo pavojaus iš rytų idėja aprėpia gana plačius sluoksnius. Mesmerizmo, spiritizmo, visų rūšių okultizmo praktikos, "niūrūs kapinių pamokslai", kaip pavadino masonų idėjas G.V. Plechanovas, tampa vis intensyvesni. Atrodo, jog gavusi valdžią ir praturtėjusi buržuazija atsisakė savo liberalių svajonių, jaunystės idealų, o įsivyravo biurgeriškumas, kaip paskutinė vakarų civilizacijos forma. Ieškomi nauji sprendimai. Vis mažiau panegirikos demokratijai, vis dažniau pasigirsta stiprios valdžios ir geležinės pėdos koncepcijos, vis plačiau skverbiasi militarizmo, rasizmo propaganda. Humanizmo idėjos užleidžia vietą svajonėms apie stiprią asmenybę, antžmogį.
1883m., kai Nyčė išleidžia savo žinomiausią darbą "Taip kalbėjo Zaratustra. Knyga visiems ir niekam", miršta Richardas Vagneris, ką tik užbaigęs epinių kūrinių, kurie rėmėsi senovės germanų heroika, ciklą. Paskutiniu jo kūriniu buvo opera "Parsifalis".
"Parsifalis", turbūt pati ilgiausia Vagnerio opera, buvo tuo pačiu metu pašvęsta ir šventojo Gralio temai, kuri bene ilgiausiai sukosi okultinės Europos sluoksniuose. Tai buvo aukščiausia svajonė, kurią pasiekus apdovanojimas būtų neįsivaizduojama palaima, begaliniai turtai ir neįveikiama galia. Mitas apie Gralį ir surištą su juo riterių broliją - Tamplietių ordiną, buvo ypatingai artimas "laisviesiems mūrininkams", kurie siekė išvesti savo geneologines šaknis iš viduramžių ir riterijos.
Legenda apie Parsifalį, riterį, kuriam buvo suteikta garbė tapti išrinktuoju ir įeiti į "Gralio broliją", pas masonus užima ne mažiau garbingą vietą nei legenda apie Saliamono šventyklos statytoją. Fon Ešenbacho poemoje šifruotu pavidalu pateikiami beveik visi masonų laipsniai ir jų gradacijos bei brolijos galybės simboliai.
Aukščiausias riterių norų įsikūnijimas - paslaptingasis Gralis. Jo reikšmė skirtingų autorių interpretuojama skirtingai. Vieni laiko, jog tai taurė, į kurią buvo surinktas nukryžiuoto Kristaus kraujas. Taurė (kai kurie mano, jog ji smaragdinė) ir kraujas, turintys maginių galių.
Fon Ešenbachas priskiria tas savybes tam tikram akmeniui, kuris turi plačią stebuklų darymo gamą - sugeba maitinti ir aprengti savo šeimininkus, apipilti juos turtais, vykdyti jų norus, atitolinti mirtį, grąžinti jaunystę. Stebuklingoje akmens ugnyje miršta ir atgimsta Feniksas.
Trumpai tariant, Gralyje susiliejo tiek krikščionių, tiek ir pagonių legendų motyvai, alchemikų filosofinio akmens bei talismano sąvokos. Kai kas lygina jį su biblijos pranašo Danieliaus stebuklingu akmeniu, kiti - su indų, keltų, skandinavų, rusų padavimų ir legendų stebuklingais akmenimis. Kad užvaldyti šį fenomeną, riteriai buvo pasiryžę bet kokiai aukai, bei priimti celibato įžadus.
Išimtis duodama tam, kam likimo lemta tapti karaliumi ir pratęsti giminę: "tiems iš brolių,- kalbant Ešenbacho žodžiais, - kam duotas įsakymas kurioje nors iš šalių, kur nėra monarcho, pagal valstybės įstatymą užsidėti karūną". Čia nesunku atrasti ryšius ir su Anglijos riterių legendomis, kadangi dauguma jų personažų yra susiję su karaliaus Artūro rūmais. Poema garbina tamplierių brolijos jėgą ir įtaką. Jų kariai, beje turėjo ypatingą prasmę, kadangi jiems buvo "uždrausta kariauti tik dėl šlovės".
Gralis, kuris pats nurodydavo, ką galima įtraukti į jo broliją (ant akmens atsirasdavo ir išnykdavo "vertųjų" vardai, kuo ne kompiuteris?), buvo išrinktųjų ypatingos valdžios ir galybės centras, slaptos ir labai plačiai aprėpiančios valdžios modelis.
O ypatingos galybės simboliu buvo mistinė ietis, kurią kartu su Graliu įnešdavo į karaliaus Anfortaso pilį,kai ten priimdavo Parsifalį. Ietis, nuo kurios nuolatos laša kraujas, įvykdyto blogio ir išpirkimo būtinybės simbolis. Laikoma, jog kalba eina apie ietį, kuria romos centurionas (šimtininkas) Longinas pervėrė nukryžiuoto Kristaus krūtinę. Pralietas kraujas kažkodėl buvo surinktas į Gralio taurę. o pats šimtininkas atsivertė į krikščionybę ir stebuklingai išsigydė nuo kataraktos.
Stebuklingos ir užburtos ietys yra skirtingų tautų ir genčių legendose. Pavyzdžiui, stebuklingą ietį išsirinko dinastijos simboliu Merovingai. Kaip aiškina knygos "Šventasis kraujas ir šventasis Gralis" autoriai Beidžentas, Li ir Linkolnas, šventoji masonų, kurie save kildina iš Tamplierių, paslaptis yra Merovingų atsiradimo paslaptis. Siono ordino atstovai laiko Merovingus tiesioginiais Kristaus įpėdiniais, o jį, savo ruožtu, laiko karaliaus Dovydo giminės pratęsėju. Ordino programoje - Merovingų, kuriuos nuvertė Karolingai, teissių į europietiškus sostus, atstatymas (tiesa, Karolingai iš esmės vesdavo Merovingų moteris).
Pagal šias teorijas, į karaliaus Dovydo giminės tęsėjų rolę gali pretenduoti gana daug europietiškų monarchijų ir aristokratijų atstovų. Autoriai rėmėsi dokumentais, kurių pagalba jie tyrė Siono ordino magistrų genealogiją, bei pokalbiais su šiuolaikiniais ordino vadovais, gyvenančiais Prancūzijoje. Jie įdėjo į knygą Andri Plantaro, kuris vadovauja Siono ordinui-abatijai, fotografiją, padarytą 1982 m.
Ši Merovingų grįžimo į aukščiausius apjungtos Vakarų Europos postus teorija įgijo priešingybę, kurioje judėjų komponentas yra pakeičiamas vokiečiais. Vagneris ir Nyčė "Parsifalio" kūrimo metu įvykdė piligrimų kelionę į Vieną.
Ten, Hofburgo dvare, šalia Habsburgų relikvijų yra eksponuojama ir Longino ietis, kurią apdainavo Ešenbachas. kalba eina apie jos sulaužytą antgalį, kuris susiūtas variniais, sidabriniais ir auksiniais siūlais. Antgalio viduryje įtvirtinta vinis, kuria buvo prikaltas prie kryžiaus Kristus.
Į Longino ieties kandidatūrą šiaip pretenduoja ne mažiau kaip 13 panašių relikvijų. Tačiau tą, kuri randasi Hofburgo dvare, laiko labiausiai patikima.
Pasak legendos, ietis buvo pagaminta apytiksliai prieš penkis šimtus metų prieš mūsų erą. Jos gaminimo procedūra (prisiminkim, kaip legendose aprašomas įvairių stebuklingų kalavijų ir skydų kūrimas senovės kalviais) buvo apgaubta paslaptingais ritualais. Ginklas turėjo simbolizuoti magišką Dievo išrinktosios tautos kraujo jėgą, kadangi ietį užsakė Judėjos karaliai.
Po to, kai Judėją užkariavo romėnai, ietis perėjo pas juos. Manoma, jog Golgotoje ji suvaidino istorinį vaidmenį krikščionybės likime. Centuriono smūgis sutrumpino Kristaus kančias ant kryžiaus. Ir svarbiausia - sumaišė Kristaus priešų planus sulaužyti jam kojas. Taip pavyko išlaikyti mesijo įvaizdį (mesijo kaulai, pasak pranašystės, negali būti sulaužyti). O Longino ietis buvo paskelbta šventa ir tapo garbinimo objektu. Jai buvo priskirtas sėkmės nešimas visiems tiems, kuriems ji priklausė - ir nesvarbu, ar bloguose ar geruose darbuose.
Karlas Didysis (Karolingas) išsirinko ietį savo simboliu. Turėdamas ją, jis manė, kad valdo Europą pagal "dieviškąją teisę". Ietį turėjo visa eilė vokiečių monarchų - nuo Atono iš Saksonijos iki Frydricho I Barbarosos. Fon Ešenbachas - "Likimo ieties" dainius, - taip pat buvo vokietis. Ištisos "Gralio brolijos" atšakos , ypač Teutonų ir Kalavijuočių ordinai, buvo vokiškos. Todėl neatsitiktinai Vagneris išsirinko "Parsifalį" su ietimi kaip savo operų žiedo užbaigimo simbolį.
Nyčė, beje, užpyko ant Vagnerio už "krikščioniškus Parsifalio motyvus". Panašiai,kaip masonai preparavo Bibliją, kad krikščionybė atitiktų jų tikslus ir ritualus, taip ir vokiškoji masonų atšaka, užvaldyta vokiškosios didybės idėjų, nepasikuklino dekrikščionizuoti masonų mitų, kad jie dirbtų "arijų" temai.
Longino ietis pritraukdavo daugelį. Praėjus 20 metų po to, kai Vagneris ir Nyčė įvykdė piligrimo kelionę į Vieną, kad asmeniškai pamatyti "Likimo ietį", Hofburgą aplankė jaunas austras ir patyrė ten artimą transui būseną. Jis pradėjo piešti ieti savo paveiksluose, kuriuos pardavinėjo turistams, skaitydavo viską, kas tik pasitaikydavo po ranka apie ieties istoriją, apie "Parsifalį", skaitė Nyčę ir Šopenhauerį, Gėtės "Faustą", Lesingo "Žmonių rasės auklėjimą", knygas apie rytų religijas.
Visas tas knygas, dailininkas, gyvenęs nakvynės namuose, gaudavo Precšės parduotuvėlėje. Precšė maitino jaunąjį žmogų ne šiap sau. Jis užsiiminėjo okultizmu ir buvo Gvido fon Listo draugas, pastarasis įkūrė vietinę okultinę masonų ložę, kuri savo tamsiomis apeigomis šokiravo Vieną. Ložė apjungė mistikus-pangermanistus, praktikavo seksualines apeigas. Įprastą masonų apeigoms kryžių Listo draugai pakeitė svastika.
XIX a. gale grįžęs iš Meksikos Precšė atsivežė su savimi narkotinių medžiagų, kurios iššaukia haliucinacijas, panašias į tas, kurias 70-aisiais metais propagavo tarp hipių Timotis Liaras, "LSD poetas". (CŽV naudojo LSD kad veiktų žmonių psichiką programos "Mind control" eksperimentų eigoje. Timotis Liaras buvo šių eksperimentų, vykdomų ant žmonių, darbuotojas).
Precšė įtikinėjo jaunąjį žmogų (o tai buvo ne kas kitas, o Adolfas Hitleris), kad vartojant narkotines medžiagas ir per ypatingus ritualus galima savyje išvystyti "transcendentinę sąmonę" ir prisijungti "prie universalių kosmoso minčių srautų".
Pačius plačiausius Hitlerio Vieno periodo paliudijimus davė mistikas ir masonas Valteris Štainas, išeivis iš Vienos, kur jis įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Štainas Vienoje suartėjo su Hitleriu bendro susidomėjimo Longino ietimi, "Parsifaliu", IX amžiaus legendomis ir įvykiais, kuriais buvo prisotintas fon Ešenbacho darbas, pagrindu. Abu "Parsifalyje" įžvelgė mokymą apie įšventinimą į išrinktuosius.
Hitleris pabandė sistematizuoti įšventinimo laipsnių, esančių "Parsifalyje", simboliką. Taip į pirmą pakopą jis įkėlė varną, kuris buvo nuolatinis Parsifalio ir Frydricho Barbarosos palydovas. Varnas simbolizavo "likimo pirštą". Į antrą pakopą pretendavo povas, po to ėjo gulbė, pelikanas, liūtas. O aukščiausioje, šeštoje pakopoje, Hitleris pasodino erelį, paukštį, kuris yra tapatus imperiniam Vokietijos ereliui. Erelis reiškė "pasaulinį likimą", pasaulinį viešpatavimą.
Po to Štaino ir Hitlerio keliai išsiskyrė. Pasak filosofijos daktaro Štaino, parašiusio eilę darbų apie "Parsifalį" kuriame atsispindėjo IX amžiaus įvykiai, Hitleris tapo "pasaulinio blogio jėgų įsikūnijimu", Liuciferio adeptu, šiuolaikiniu Antikristu. Hitleris pertvarkė masonų mitų schemą pagal arijų modelį. Taip Kristus, pasak jo, buvo pagrindinis arijus, o Gajus Kasijus Longinas - stebuklingos ieties nešėjas.
Štainas bėgo į Angliją, kur Antro pasaulinio karo metais tapo asmeniniu V. Čerčilio patarėju ir slaptos britų tarnybos agentu. Jis konsultavo britų ministrą pirmininką toje srityje, kurią jis žinojo geriau už bet ką kitą - mistinės nacistų vadovybės pasaulėžiūros srityje. Ir, naudodamasis astrologiniu kalendoriumi,kurį jie kažkada tyrinėjo kartu su Hitleriu, jis visai neblogai nuspėdavo, kada Hitleris pakeis tą ar aną vadą, kuris gimė po tuo ar anuo žvaigždynu.
Mes jau aptarėme, kaip vienokie ar kitokie mistikai, tokie kaip Blavatskaja, maitino pangermaniškas grupes. Dabar aptarsime Anglijos brolijos juodosios magijos kryptį. Viduramžiškų juodosios ir kitokios magijos praktikų atgaivinimu Viktorijos epochoje, užsiėmė Robertas Ventvortas Litlas.
Jam atėjo į galvą mintis tampriau sujungti masonus su magija, ir 1865m. jis įkūrė "Rozenkreicerių bendruomenę", nuo kurios vėliau atsiskyrė satanistinė masonų kryptis "Auksinė aušra". Ji neapsiribojo savo šalimi, pasidalino į penkias šventyklas, įskaitant Paryžiaus ir Vokietijos ložes.
Į jas įėjo Nobelio premijos laureatas V.B. Jeitsas, artima Bernardo Šou draugė Florens Far, Anglijos Karališkosios akademijos prezidentas Džeraldas Keli, karališkasis astronomas Pekas, "Drakulos" autorius Bremas Stokeris. (Ravenscroft Т. Ор. cit. P. 164–165.)
1892m. Samuelis Lidelas Mazersas nudžiugino "Auksinės aušros" narius tuo, jog, naudodamasis Blavatskajos technika, kaip jis teigė, "užmezgė kontaktus su antžmogių hierarchijomis, slaptaisiais lyderiais, kurie niekam nematant keičia pasaulio istorijos eigą".
O "nematomieji pasaulio valdovai" buvo "Didžiojoje baltojoje aukščiausių adeptų ložėje". Nuo 1898m. prie adeptų prisijungė kitas Anglijos mistikas - Alisteris Kroulis, Kembridžo absolventas. Pagrindinę praktiką jis praėjo Berlyne, vietinėje "Ordo Templis Orientis" ložėje, kur buvo praktikuojamas sadizmas, seksualiniai iškrypimai, gyvūnų aukojimai. Kroulis seansuose šaukėsi Antikristo, Liuciferio.
Kroulis Vokietijoje entuziastingai prisijungė prie pangermaniškų mistikų, o po to sveikino nacistus bei Hitlerio atėjimą į valdžią. Anglijoje jis simpatizavo nacistui Mosliui. Prieš mirtį (nusinuodijo narkotikais 1947m.), jis mėgo kalbėti: "prieš atsirandant Hitleriui buvau aš".
Kitas anglas, kuris labai padėjo pangermanizmo jėgoms, buvo žmogus, kurį laikė Nyčės įpėdiniu - Hjustonas Stiuartas Čemberlenas (1855-1926).
Anglų admirolo sūnus, nuo 1882 metų jis apsigyveno Drezdene. Išauklėtas prūsų guvernanto, Čemberlenas simpatizavo militaristinei prūsų dvasiai. Nuo Gėtės ir Fichtės jis perėjo prie Nyčės skaitymo, Vagnerio. O 1899m. jis publikavo savo pagrindinį darbą - "XIX amžiaus pagrindai".
Jame jis sujungė Nyčės idėjas apie aukščiausios rasės išvedimo galimybes su teiginiais apie viešpataujančią arijų-ponų rasę. Jis siūlė išauklėti tokią rasę ir įteigti jai mintį apie istorinę jos paskirtį. Lemiamu istoriniu momentu jis laikė vokiečių tautos subūrimą aplink Otto Bismarką, generolą feldmaršalą Karlą fon Moltkę ir Vilhemlą Prūsietį po pergalės prieš prancūzus.
Prūsiškas organizacinis talentas, ekonominės Rūro galimybės ir "vokiškos dvasios galia" - tai, jo nuomone buvo komponentai, kurie įgalino išauginti naują antžmogių rasę. "Vokiškas protas turi vesti arijų tautas į rasinę viršenybę ir pasaulinį viešpatavimą" ,- sintezavo jo idėjas Ravenskroftas.
Kaizeris Vilhelmas II perskaitė jo knygą su susižavėjimu ir sutiko savo rūmuose tokiais žodžiais: "Dievas pasiuntė jūsų knygą vokiečių tautai, o jus - man". Čemberlenas, savo ruožtu, pavadino Vilhelmą II "mano imperatorium ir dievu". Vilhelmo II aplinkoje ir jo generalitete Čemberlenas įžvelgė naujos rasės herojų elitą.
Jis tapo dvasiniu Potsdamo rūmų mokytoju. Čemberlenas taip suartėjo su imperatoriumi, kad jam ėmė pavydėti pats Moltkė, kuriam priklausė pergalės prieš prancūzus laurai. Moltkė, mistikas ir masonas, domėjosi Gralio istorija ir konsultavosi su žinomu Gėtės kūrybos specialistu okultistu-antroposofu Rudlofu Štaineriu. Moltkė apkaltino Čemberleną, kad jis rašo savo kūrinius "įtakojamas demonų", transo būsenoje, nors ir pats Moltkė neretai "bendraudavo su kosmosu", kai būdavo apatijoje.
Čemberlenas pastoviai lankė (1889-1909m.) Hofburgą, valandų valandas apžiūrinėjo Longino ietį ir "jautė laiko dvasią". Jis įtikinėjo Vilhelmą, jog reikia užvaldyti ietį. Tas norėjo įtikinti Austrijos imperatorių atsiųsti jam ietį atseit kad ją pademonstruoti, o iš tikro - kad ją užvaldyti. Tačiau Pranciškus-Juozapas I (su Moltkės pagalba) įtarė klastą ir atsisakė atsiųst ietį.
Čemberlenas kaitino Vilhelmo svajones apie pasaulinį viešpatavimą. Jis nepakeitė savo pažiūrų net po Vokietijos sutriuškinimo. O nuo pirmų Hitlerio žingsnių, jis pajuto Hitleryje "naują rasę". Jau būdamas pusiau paralyžuotas, Čemberlenas pasimatė su Hitleriu 1923m. Bairoite, miestelyje, kuriame gyveno Vagneris. Kitą dieną Čemberlenas rašė būsimam fiureriui: "vienu prisilietimu jūs pakeitėt mano dvasinę būklę. Tai, jog giliausio būtinumo akivaizdoje Vokietija sugeba pagimdyti tokius kaip Hitleris, įrodo jos gyvybingumą" (Ravenscroft Т. Ор. cit. P. 147.)
Ir dar, įvardinsim dar vieną anglą, kuris įnešė savo įnašą, generuojant nacizmą. Tai gana žinomas rašytojas Bulveris-Littonas, "Paskutinių Pompėjos dienų" autorius. Jis parašė romaną "Ateinanti rasė", kur fantastinėje formoje buvo aprašomas antžmogių atsiradimas. Ravenskrofto liudijimu, Bulveris-Littonas buvo frankmasonas, Anglijos "Rozenkreicerių bendruomenės" narys. Po to jo darbai tapo nacistų-masonų "Šviečiančios ložės" teoriniu pagrindu,ložės, kuri "Anenerbės" struktūros rėmuose ieškojo maginių būdų kaip iššaukti magines arijų kraujo savybes.
Militaristines vokiečių imperializmo ambicijas taip pat žadino "Tule gezelšaft" draugija, kurios rezidencija buvo Bavarijoje ir jos sostinėje - Miunchene. "Tulė" buvo antisemitinės pakraipos masonų ložė, priklausanti 1912m. įkurtam "Vokiečių ordinui" (Germanen Orden). Jo įkūrėjas, kuris save vadino grafu Heinrichu fon Zebottendorfu, iš tikro buvo Drezdeno mašinisto sūnus. Jo vardas buvo Rudolfas Glaueris. Užsiėmęs prekyba, amžiaus pradžioje jis nusėdo Turkijoje, užsidirbo ten kapitalą. Ten jis pradėjo tyrinėti rytų filosofiją, meditaciją. Iš "Slaptos Blavatskajos doktrinos" jis ištraukė Tulės-Atlantidos, kaip aukščiausios rasės protėvynės, idėją. Ir tapo karštu antžmogių rasės dirbtinio sukūrimo šalininku. Grįžęs į Vokietiją ir įgijęs grafo titulą, jis įėjo į bavarijos elitines grupes. Dar XVIII a. čia egzistavo "Bavarijos mistikų" bendruomenė, kuriai vadovavo aristokratų šeima Turn und Taksis.
Į "Tulę" įėjo aukščiausi aristokratijos sluoksniai, Bavarijos teismų ir policijos viršūnės, profesūra, pramonininkai, viešbučių savininkai. Juos jungė neapykanta "raudoniesiems", ypač po Bavarijos revoliucijos, kurios metu buvo nuteisti mirti kunigaikštis turnas und Taksis bei grafas fon Vestarpas. Tulės draugijos narys Ditrichas Ekkertas labai žiauriai susidorojo su Bavarijos respublikos vadovu Kurtu Eisneriu.
Draugijos sąskaitoje nuo 1919 iki 1923m. buvo ne mažiau 300 politinių žmogžudysčių. Visos jos liko neatskleistos. Stebėtis nebuvo ko: į "Tulę" įėjo Bavarijos justicijos ministras Francas Giurtneris, Miuncheno policijos prezidentas Poneris, jo pavaduotojas Vilhelmas Frikas, kiti policijos ir teismų rangai. Už paslaugas, kurios buvo padarytos nacistams, Frikas vėliau tapo Trečiojo Reicho vidaus reikalų ministru, o Giurtneris - justicijos ministru.
"Tulė" turėjo solidžią išorinę uždangą: Geoplitikos institutas, kuris leido žurnalą "Caitšrift fiur geopolitik". Vienu iš pagrindinių jo teoretikų ir vadovų buvo profesorius ir generolas Karlas Haushoferis. Haushoferis, gimęs Bavarijoje 1869 metais, buvo profesionalus kariškis. Daug metų dirbo vokiečių žvalgyboje Indijoje bei Japonijoje. Išmoko sanksritą,"šventąją" aukščiausių kastų kalbą, vertė budistų tekstus. 1904m. aplankė Tibetą,Mongoliją, Sinczianą ir Manžiūriją. Buvo įšventintas į budizmą Lhasos vienuolyne, kur mokinosi aiškiaregystės. Prieš Pirmą pasaulinį karą rekomendavo kaizeriui sudaryti sąjungą su Japonija, tačiau Vilhelmas II buvo apsėstas idėjos apie "geltonąjį pavojų".
Per pirmą pasaulinį karą Haushoferis išsitarnavo iki generolo laipsnio, o būdamas 45 metų tapo daktaru ir pradėjo vadovauti Geopolitikos institutui prie Miuncheno Universiteto. Ratcelio, geopolitikos pradininko,idėją apie gyvybinę erdvę (lebensraum) jis padarė savo mokymo alfa ir omega. Ir atvirai kartojo Teutonų veržimosi į rytus lozungą - "Drang nach osten", kuris buvo atgaivintas švedų moklsininko Keleno, o po to ir Racelio.
Haushoferis kvietė "jaunuosius germanus" vykti į Azijos žemes, kur susiformavo arijų rasė. Kiekvienam buvo aišku, kad kalba visų pirma eina apie Rytų Europos, SSRS užkariavimą.
Iš "jaunųjų germanų" pats geriausias mokinys buvo Rudolfas Hesas. Hesas neužilgo buvo įtrauktas į okultinių ratelių veiklą "Tulės" draugijos rėmuose, kur Haushoferis bei Ditrichas Ekertas buvo aukščiausiais autoritetais.
Hesas, savo ruožtu, supažindino Haushoferį su Hitleriu.
Per tuos kelis mėnesius, kai Hesas ir Hitleris sėdėjo Landsbergo kalėjime po nepavykusio pučo, profesorius ne kartą juos aplankydavo. Haushoferis stebėjosi, su kokiu greičiu ir kaip godžiai Hitleris rijo jo idėjas apie "gyvybinės erdvės" užkariavimą vokiečiams, o taip pat mistines ariškas ideologijas. Lekcijos, kurios Haushoferio buvo perskaitytos Hitleriui kalėjime, buvo agresyvių knygos "Main kampf", kurią Hitleris pradėjo rašyti Landsberge, koncepcijų pagrindas.
"Tulės" organizacija, kuri klejojo apie "Didžiąją Vokietiją", ieškojo tribūno,kuris būtų galėjęs įžiebti ugnį plačiųjų masių širdyse, bei kalbėti kalba, kuri būtų suprantama "apatiniams sluoksniams". Hitleris, kaip oratorius, aršus šovinistas ir demagogas, labai sudomino "Tulę". Jam į pagalbą atėjo aktorinio meistriškumo specialistai, kurie turėjo sušvelninti vulgarius gestus, išmokinti daugiareikšmių pauzių, bei subtilių minios paveikimo technikų. Hitleris tapo nuolatinis slaptų ratelių bei spiritistinių seansų dalyvis.
Viename jų Moltkės našlė, kuri bendravo su velionio vyro dvasia, pareiškė, jog feldmaršalas atvėrė jai būsimo Vokietijos diktatoriaus vardą - Hitleris.
Finansų oligarchijos ir okultizmas, masonų atributai ir nacizmas keliavo koja kojon. Kažkada, savo vadovams iš reichsvero kontržvalgybos paliepus, Hitleris įstojo į darbininkų partiją, juo pasekė apie 40 "Tulės" narių su Ditrichu Ekkertu priešakyje. Šitas Gralio specialistas, Ibseno vertėjas, poetas, istorikas, Eisnerio žudikas ir savo sveikatą pagadinęs narkomanas , mirdamas 1923 metais, įteiginėjo aplinkiniams: "Sekite Hitleriu. Jis šoks, tačiau aš buvau tas, kuris sukūrė jam muziką. Aš jį įšventinau į "Slaptąją doktriną", daviau priemonių bendrauti su aukščiausiomis jėgomis"(Ravenscroft Т. Ор. cit. P. 91.)
Ravenskroftas pateikia Ekkerto pasakytus "Tulės" draugijos nariams žodžius, kad jis asmeniškai gavo "satanistinį pranešimą" apie tai, jog jam reikia paruošti vietą Antikristo, Liuciferio tarno, atėjimui, kuriam bus lemta užkariauti pasaulį ir "vesti arijų rasę į šlovę".(Ibid. P, 92.) Hitleris, Hesas, Himleris, Gėringas, Gebelsas, Heidrichas - visi jie apsupo save būrėjų, mediumų, astrologų, abiejų lyčių raganų svita. Jų buvimas suteikė nacizmui viduramžiškai-patologinį vaizdą. Nacizmui tarnauti , pvz., buvo pristatytas žinomas Berlyno aiškiaregys Hanusenas, kuris leido specialų okultinį laikraštį "Kitas pasaulis" su pranašystėmis, kurios buvo palankios Hitleriui ir jo grupei.
Tai jis kaip ir transo būsenoje 1933m. vasario 244 dieną kalbėjo nuo Berlyno teatro scenos:
-Matau... minia,milžiniška minia gatvėse... Visa tauta sveikina SS paradą. Naktis perplėšta liepsnos. Aš matau džiaugsmo ugnis. Tai vokiečių išsivadavimo liepsna.Ugnis, kurioje dega užkrautos ant Vokietijos reparacijos. Štai ugnis pasiekė didelį namą, rūmus. Ugnis išsiveržia iš langų, platėja... Kupolas tuoj grius...
Hanusenas aiškiai buvo nacistų informuotas apie ruošiamą Reichstago padegimą. Gebelsas pavydžiai žiūrėjo į Hanuseno įtaką Hitleriui ir ėmė domėtis tamsiomis "SS aiškiaregio" biografijos dėmėmis.
Hanusenas daug, pernelyg daug žinojo apie nacizmą ir jo lyderius. Tačiau ir apie jį nacistai sužinojo šį tą nauja. Tikras jo vardas buvo Heršelis Stainšnaideris, ir susituokė jis Čekoslovakijos sinagogoje. "Magą" buvo nuspręsta nužudyti. Kas ir buvo padaryta.
Masonų ir nacistų santykiai buvo nevienareikšmiai. Lenkijos spauda rašė: "kalbama, jog Hitleris persekiojo masonus Vokietijoje, tačiau kokius?" Autorius teigė, jog dar 1919m. Hitleris buvo įšventintas į masonus šventiko Bernardo Štempflės. Po to pastarasis tvarkė "Main kampf" tekstą, taisydamas fiurerio stilistiką.( Жечивистость. 1985. 2 июня.)
Jugoslavų tyrinėtojas Z. Nenezičius knygoje "Masonai Jugoslavijoje" irgi iškėlė šį klausimą. "Žinoma,-rašė jis,- apie "Siono išminčių protokolų" įtaką Hitleriui antisemitizmo sukėlimo prasme. Tačiau mažiau žinoma, jog kai kurie vokiečių "laisvieji mūrininkai" suteikinėjo Hitleriui pagalbą tada, kai vokiečių darbininkų partija buvo tik kelių bepročių su dar labiau beprotiškiais vadais, grupele." Už Hitlerio partijos nugaros stovėjo "Tulės" organizacija, pati galingiausia slapta Vokietijos organizacija, kurios šaknys buvo "Vokiečių ordine" ir į kurio skyrius, esančius visoje šalyje, skverbėsi masonai. (Nenezic Z. Masoni u Jugoslaviji (1764–1980). Beograd, 1984. P. 73. S. 174–175.)
Tarp užsienio masonų-antisemitų, finansavusių Hitlerį, Nenezičius nurodo Henrį Fordą, kuris perduodavo nacistams šimtus tūkstančių dolerių antisemitinei veiklai. Tuo pačiu metu automobilių dinastijos įkūrėjas įsigudrindavo būti savu masonų ložėse, kurios buvo artimos sionistinėms. 1894m. jis gavo meistro laipsnį Palestinos ložėje Nr. 357, o po to iki pat mirties (1947m.) buvo ložės Sionas Nr.1 narys. (Holtorf J. Die verschwiegene Bruderschaft. Munchen, 1984.)
Beje, Henris Fordas apie "Siono išminčių protokolus" kalbėjo kaip apie tikrus, nes jie "pasižymi per daug giliomis žiniomis apie slaptus gyvenimo mechanizmus, kad būtų paprasta apgaule".
Pažymėdamas, kad Hitleris galų gale uždraudė masonus, Nenezičius pabrėždavo: "Ir tuo pačiu metu dalis vokiečių masonų buvo aukščiausiuose Trečiojo Reicho valdžios ešelonuose. Kanario karinė kontržvalgyba buvo jų didžiausios koncentracijos vieta. Hitleris ypač aktyviai naudojosi masonų kanalais politiniams žaidimams su Anglija ir Prancūzija" (Nenezic Z. Op. cit. P. 73.)
Ekonominis Vokietijos prasiskverbimas į Jugoslaviją, prideda jugoslavų autorius, taip pat vyko panaudojant "masonų broliško solidarumo" kelius. To pasekoje daugelis "laisvųjų mūrininkų" išsaugojo savo galvas, kai vokiečiai okupavo Europos šalis. (Ibid. P. 73.) Įsitvirtinęs valdžioje, Hitleris neskubėjo likviduoti "mūrininkų" struktūros. Jis žinojo, jog tarp jų yra jo sąjungininkai.
Vokiečių istorikas Noibergeris savo veikale "Masonai ir nacionalsocializmas" pažymėjo, jog "Hiterlio antimasoniška pozicija niekada nebuvo tokia rimta kaip jo antisemitizmas. Masonuose jis matė tik konkurentus." Buvo ir kita priežastis: "Senosios prūsų ložės atvirai palaikė dešiniuosius radikalus" (Neuberger H. Freimaurerei und Nationalsozialismus. Hamburg, 1980. S. 162, 166, 250.) Taip autorius vadino nacistus.
Štai kodėl nepaisant riksmų apie "žydomasonų sąmokslą", nacistai kentėjo masonus daugiau kaip du metus po savo atėjimo į valdžią. Ir tik po to Hitleris pareikalavo. kad būtų įvykdytas "savanoriškas" ložių išformavimas. Taip senosios prūsų ložės išsiformavo 1935m. liepos 21 dieną. Ložės, turėjusios ypatingą statusą - "Didžioji Saksonijos žemių ložė" Drezdene ir Didžioji ložė "Vokietijos broliškoji grandinė" užbaigė išsiformavimą tų pačių matų rugpjūčio10 d. O prestižinė Hamburgo ložė, pirmoji Vokietijos ložė, kurios nariais buvo Frydrichas II, Braunšveigo hercogas, baronas Šteinas, Reicho įkūrėjas kaizeris Vilhelmas I ir jo sūnus Frydrichas III, buvo uždaryta "nustatyta tvarka", dalyvaujant "ponams iš gestapo", beje uždarymo protokolas ir didžiojo ložės magistro Richardo Briozės kalba buvo publikuoti laikraštyje "Hamburg tageblatt".
Kai kuriais duomenimis visiškai ložės buvo uždarytos fiurerio tik 1942-1943 metais.
Nacistai konfiskuodavo ritualinius ložių daiktus, tame tarpe kaukoles su kaulais, organizuodavo parodas, kad parodyti, kokiais baisiais dalykais ten užsiiminėjo. Tačiau iki paskutinės akimirkos nelietė draugiškiausių jiems "tamplierių", "griežtojo rango" ir kitų centrų, su kuriais buvo patys pačiu tampriausiu būdu surišti. Pagrindinis smūgis buvo nukreiptas į kairiųjų bei liberalių įsitikinimų ložes.
Apie represijų mastelį galima spręsti pagal oficialius vakarų Vokietijos masonų duomenis, kuriuos publikavo Holtorfas. (Savo knygą "Tylioji brolija" jis parašė kaip žurnalistinį tyrimą. O iš tikro - tai veikalas, kurio tikslas - pakelti masonų autoritetą, kuris smuko ryšium su "P-2" ložės skandalu Italijoje, Stiveno Naito kaltinimais masonams Anglijoje ir kitomis publikacijomis. Holtorfas neatskleidžia savo titulo - jis iš tikro yra vienas iš vakarų Vokietijos masonų grosmeisterių. Tuo įdomesni jo paskelbti duomenys):
"1750 mirė savo mirtimi(?). 62 nužudyti. 238 išvaryti iš šalies. 133 dingo be žinios. 254 patyrė materialinius nuostolius. 377 prarado darbo vietas. 285 buvo priversti pakeisti profesiją. 53 papuolė į koncentracijos stovyklas."(Holtorf J. Op. cit. S. 93–94.)
Vargu ar galima palyginti masonų nuostolius su aktyvių antifašistų nuostoliais (tarp masonų, Holtorfo duomenimis, "aktyviai pasipriešino 44 žmonės"). Lygiagrečiai tam, nacistai labai atidžiai tyrinėjo masonų archyvus, jų bibliotekas, turėdami tikslą "išsiaiškinti dominančius duomenis", kuris buvo suformuluotas 1942m. kovo 1 dienos fiurerio įsakyme, beje šitam uždaviniui vykdyti buvo suformuotas specialus štabas, kuriam vadovavo "okupuotų rytų teritorijų" reichsministras Alfredas Rozenbergas.
Susidomėjimas, kurį masonų duomenims rodė Hitleris, Rozenbergas ir kiti, buvo gana specifinis. Pagrindinis nacių rasizmo teoretikas Rozenbergas, smerkdamas masonus, vis tik, matė juose "kilnaus judėjimo produktą, kuris dėl idėjinių koncepcijų neaiškumo pavirto intrigantų įrankiu". Noibergeris pažymi Rozenbergo siekį "paimti masonų vertybes ir priversti jas tarnauti savo ideologijai". (Neuberger H. Op. cit. S. 62–63, 200.)
Žinoma, jog po to,kai 1940m.buvo okupuota Prancūzija, nacistai su dideliu įkarščiu puolė registruoti visus tuos, kurie buvo susiję su masonais. Į įskaitą papuolė 170 tūkst. Prancūzijos piliečių. Nacistams padėjo Peteno Viši vadovybė. 1940m. rugpjūčio 13 d. ji paskelbė, jog masonai yra išformuojami. 6tūkst. žmonių buvo apklausti, apie tūkstantį - išvežta į koncentracijos stovyklas. Iš jų mirė arba buvo sušaudyta, prancūzų istorikų duomenimis, 540 žmonių.
Buvęs gauleiteris Raušingas taip apibūdino Hitlerio požiūrį į masonus: "jie smuko iki beveik nežalingos tarpusavio interesų gynimo sąjungos. <...> Tačiau yra vienas pavojingas elementas, kurį aš iš jų perėmiau. Jie išvystė ezoterinę doktriną ir ne tik ją suformulavo, bet ir perdavė per simbolius ir paslaptingas apeigas... tai yra, ne apkraudami savo smegenis, o dirbdami tiesiogiai su vaizduote per maginio kulto simbolius. Toks yra šitas pavojingas elementas, kurį aš iš jų perėmiau. <...> Ar jums neatrodo, kad mūsų partija privalo turėti būtent tokį charakterį? Ji privalo būti ordinu, štai kas. Pilietinių dvasininkų hierarchiniu ordinu" (Ravenscroft Т. Ор. cit. P. 175, 201.)
Nemažai masonų funkcionierių jautėsi labai komfortabiliai Trečiojo Reicho sąlygose. Okultiniame "Anenerbe" biure dirbo "Tulės", o taip pat Berlyno ordino vadovai, kuriems vadovavo sadistas ir iškrypėlis Kroulis. Čia prisijungė ir prof. Haushoferio tiesiogiai vadovaujama grupė. Ji tyrinėjo galimybę sukurti arijų rasės mutaciją, kuri leistų arijams iš savo kūno išskirti "gigantiškas energijos spinduliuotes".
Grupė buvo masoniško charakterio ir turėjo "Šviečiančios ložės" pavadinimą. Ji buvo įkvėpta aukščiau minėtos Bulverio-Littono knygos "Ateinanti rasė".
Kad pateisinti maniakiškus Hitlerio lūkesčius, kuriuose persipina Nyčės antžmogio idėjos ir rytų "besikartojančio egzistavimo" idėjos, ir kurie buvo įkvėpti pagrindinio teiginio apie išrinktųjų pasaulinę valdžią, jo okultiniai centrai atkakliai šturmavo antžmogių rasės sukonstravimo problemą. Ir SS tai darydama naudojosi masonų mistikos atributais.
Trumpumo dėlei "Šviečiančią ložę" pervadino "Vriliu". Tuo žodžiu pas indusų mistikus (ir Bulverio-Littono knygoje) yra vadinami energijos šaltiniai, esantys žmogaus organizme.
"Vrilio" nariai valandų valandomis sėdėjo priešais augalų sėklas ir perpjautus obuolius, kad "persismelktų" jų energija. Savo žiniuonių nacistams pasirodė maža ir jie kreipėsi pagalbos į eilės Rytų šalių viduramžiškų draugijų. Haushoferis pakvietė pagalbon iš Japonijos "Žaliojo drakono" draugijos, kuriai jis pats priklausė, kai buvo Japonijoje, narius.
Buvo mobilizuotos Tibeto budistų sektos, kurios, Haushoferio tvirtinimu, orientavosi į piktas jėgas. Profesorius organizavo keletą ekspedicijų į Tibetą, kad surasti sektos, garbinančios piktas jėgas, taip vadinamos "Agarti" sektos, narius. "Agarti" pavadinimas po to figūravo Niurnbergo procese.
Kita Tibeto mokykla - Šambala, nesutiko bendradarbiauti su nacistais. O Agarti sektos lamos atvyko į Berlyną, kad mobilizuoti "kosmines blogio jėgas" suteikiant pagalbą Hitleriui kovoje prieš SSRS.
"Vrilį" ir "Agarti" sektą, kuri tarp esesininkų buvo žinoma kaip "Žaliųjų žmonių draugija", įjungė į "Ananerbe". Visi kartu jie sudarė Juodąjį SS Ordiną. Jo vedantieji kadrai savo simboliu pasirinko "Mirusią galvą(kaukolę)" ("Totenkopf"). Juos ir gestapo vadovus įpareigojo lankyti meditacijos, transcendentalizmo ir magijos kursus.
Ordino tyrimų skyriui vadovavo artimas Haushoferio draugas, profesorius Virtas, rytų filosofijų ekspertas, dėstęs sanskritą Miuncheno Universitete. Virtas ir jo žmonės tyrinėjo "indo-germanų rasės" lokalizaciją, jos charakteristikas, pagrinde Kaukaze.
Nepamirškim jog nacistai turėjo grįžti į protėvynę, kad iš tenais valdyti pasaulį. Šiuo atžvilgiu buvo kuriami patys konkrečiausi planai.
Hitleris norėjo į Arianos centrą (šiuolaikinis Afganistanas) perkelti apie 20 mln. vokiečių. Ryšiui su "faterlandu" palaikyti planavo nutiesti 4 metrų pločio geležinkelio liniją per Donbasą, kad į naują vietą pervežinėti ištisus namus su ūkiniais pastatais su visais padargais ir gyvuliais. Reicho filialus planavo įkurti Kryme, kad arijų rasė daugintųsi, o Kaukaze - šalia Elbruso Pietų Osetijoje, kur nacistų teoretikų teigimu, buvo Valhalos mitinis miestas, į kurį keliavo mūšiuose kritusių vokiečių karių dvasios.
Rusams fiureris patikėjo auginti dilgėles ir vyti iš jų virves, ką jis laikė tradiciniu slavų užsiėmimu. Skandinavus, danus, latvius ir estus Hitleris ir jo "profesūra" irgi laikė arijais, o štai lietuviai privalėjo būti išnaikinti.
Nacistai negalėjo jiems atleisti, jog Žalgirio mūšyje 1410 metais buvo sutriuškintas Teutonų (kryžiuočių) ordinas ir taip buvo sustabdytas jo judėjimas į rytus, žymusis "drang nach osten".
Kas kita anglai. Nežiūrint į karą su jais, jie buvo priskirti "giminingoms sieloms". Tradiciniai anglo-vokiečių masonų kanalai nebuvo pamiršti net per patį karo įkarštį. Prisiminkim, jog pagrindinius vokiečių mistikus, įskaitant Haushoferį, su "visų ložių motina" - Anglija, jungė brolijos ryšiai.
Haushoferis manė, jog nereikia deginti tiltų su anglais. Su Anglija ir Prancūzija reikia vesti tik parodomąjį - keistąjį, karą, tuo tarppu tikrąjį karą reikia vesti su bolševikais.
Todėl SSRS užpuolimo išvakarėse, Haushoferio sekėjas Rudolfas Hesas atliko gana egzotišką veiksmą - 1941m. gegužės 10d. jis savo asmeniniu lėktuvu išskrido į Angliją.
Hesas save laikė potencialiu, po Hitlerio, Vokietijos vadu, o ateityje - ir viso vakarų pasaulio vadu. Kaip ir jo mokytojas Haushoferis, jis laikė galimu pasaulio pasidalijimą tarp vokiečių ir anglosaksų. Kažin ar jis būtų išskridęs be tylaus Hiterio, o ir kito režimo stulpo- Himlerio, pritarimo.
Hamiltono sūnus Džeimsas Duglas, pas kurį ir skrido Hesas, pažymėjo: "dar žygio į vakarus, 1940m. birželį, metu, Hitleris ir Hesas ilgai kalbėjosi ir Hesas vėliau pasakė lordui Saimonui, jog skrydžio į Angliją idėja kilo būtent tuo metu... Su Anglija turi būti pasirašyta taika, kad abi šalys atsisuktų į SSRS, kurią Hesas pavadino "Europos priešu" (Hamilton J. D. Geheimflug nach England, Dusseldorf, 1973. S. 100, 203.)
Džeimsas Duglas Hamiltonas taip išdėstė susitarimo sąlygas, kurios buvo parašytos dalyvaujant "Tulės" ideologui Haushoferiui, o po to Heso buvo vežamos jo tėvui: "Jis (Haushoferis) siekė susitarimo su Anglija prieš užpuolant SSRS. Tačiau Anglija privalo pripažinti vokiečių interesus Centrinėje Europoje... Ryšium su faktu, jog Didžiąjai Britanijai kelias į Indiją, savaime aišku, turi būti paliktas atviras, būtina pripažinti ypatingą Anglijos suinteresuotumą rytine Viduržemio jūros dalimi ir Artimaisiais Rytais. Iš kitos pusės, Vokietija privalo išlaikyti savo ypatingus interesus pietryčių Europos erdvėje. Rytinės sienos sureguliavimas bus Vokietijos laikomas ypatinga problema, kurią reikia tiesiogiai spręsti suinteresuotoms valstybėms, nedalyvaujant kitoms nacijoms. Neturi būti jokių abejonių,jog būtina išnaudoti taikos konferencijos dėl Europos reorganizacijos galimybes." (Hamilton J. D. Op. cit. S. 168.)
Faktiškai Hesas siūlė Anglijai sąjungą, kad pasidalinti SSRS ir pasaulį. Į sandorį planavo įjungti ir JAV. Taip atpasakoja Himlerio žodžius apie šį sandorį SS reichsfiurerio bendražygis Kerstenas: SSRS erdvė "turi būti padalinta tarp Vokietijos Anglijos ir JAV ,po to kai šios šalys susijungs su Hitleriu. Vokietija kontroliuos rajoną iki Obi. Anglija - tarp Obi ir Lenos. JAV - į rytus nuo Lenos, įskaitant Kamčiatką ir Ochotsko jūrą". Kaip Himleris kalbėjo Kerstenui, "Vokietija nesiruošia iš Anglijos atimti didžiosios valstybės statuso. Anglija turi būti vienas iš kertinių naujos vokiškos Europos akmenų". (Fraenke H. Manvell R. Himmler. Berlin, 1965. S. 159.)
Tokie buvo toli einantys planai, susiję su Heso skrydžiu į Angliją. Pats jis buvo įsitikinęs susitarimo šalininkas. Geopolitiko Haushoferio sūnus Albertas taip išdėstė Heso kredo: "Turi būti aišku, jog tolimesnis karo vedimas bus savižudiškas baltąjai rasei... Tik esant artimiausiam vokiečių ir anglų bendradarbiavimui galima garantuoti pasaulines pozicijas ir saugumą nuo SSRS Eurazijos. (Hamilton J. D. Op. cit. S. 170.)
Hesas turėjo įtikinti anglus stipriai nereaguoti į karo Rytų fronte pradžią. Artimiausio Hitlerio bendražygio skrydis turėjo įrodyti anglams, jog "Miuncheno", kuriame buvo nuolaidžiaujama Hitlerio agresijai, kas jam padėjo praryti Čekoslovakiją, pratęsimas vis dar galioja.
Kaip vieną iš įtikinėjimo įrankių, buvo planuojama pajungti ir masonų kanalus. Haushoferio paliepimu šveicarų diplomatas ir rašytojas Karlas Jakovas Burkhardtas susitikinėjo su lordu Hamiltonu (Minimas K.J. Burkhardtas nuo 30-ųjų pradžios - aktyvus Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto (TRKK) veikėjas. 1935m. Jis pradėjo vadovauti skyriui, užsiimačiu politiniais kaliniais. Gestapui leidus, TRKK priešakyje važinėjo po Vokietiją, lankydamas jos koncentracijos stovyklas įskaitant Dachau. Neužilgo po to tapo raudonojo Kryžiaus viceprezidentu. Šita figūra yra nepakankamai ištirta. Yra išlikę duomenys, jog Burkhardtas 1942 m. rudenį paparašė Himlerio asmeninio susitikimo. Jis padėjo slėpti nuo pasaulinės visuomenės masinio žydų ir kitų tautų žudymo faktus. Po karo išėmė iš TRKK archyvų kai kuriuos dokumentus, kurie turbūt būtų metę ant jo šešėlį. (Guardian. 1988. August 27.)) ir tas skatino nacistų ketinimus "tęsti pokalbį". Beje, Hesas su Hamiltonu susipažino per Berlyno olimpines žaidynes 1936m.
Niurnbergo procese buvo padaryta viskas, kad nepaviešinti derybų tarp Heso ir anglų valstybinių veikėjų detalių. Pats Hesas buvo paskelbtas bepročiu ir Špandau kalėjime jis pergyveno daugelį savo globėjų.
Nežiūrint į tai, jog anglams teko areštuoti Hitlerio pasiuntinį, negalime teigti, jog jo atliktas zondavimas praėjo be pėdsakų. Jis, beje, nebuvo pirmas, nes dar tų pačių metų vasarį fon Haselis pabandė prazonduoti britų diplomatą, o po to Vokietijos pasiuntinys Madride Štameris pravedė pokalbį su Didžiosios Britanijos pasiuntiniu Samueliu Choru.
Nacistų bandymo žaisti masonų korta aprašymas būtų nepilnas, jeigu nepaminėti vienos ypatingai aštrios avantiūrinės operacijos, kurios centre buvo žmogus, turėjęs aukščiausią Didžiosios Britanijos masonų titulą - Vindzoro hercogas.
Kalba eina apie buvusį karalių Eduardą VIII, kuris buvo britų masonų Didysis magistras. Santuoka su dukart išsiskyrusia amerikiete papiktino anglus ir jis buvo priverstas palikti sostą, tęsdamas savo gyvenimo kelią jau kaip hercogas.
Ar Eduardas manė, jog jo nušalinimas nuo sosto buvo teisingas? Ar svajojo apie grįžimą į sostą? Yra šioks toks pagrindas teigti, jog tokios mintys galėjo ateiti jam į galvą. Hercogas buvo keistoka asmenybė. Jam patiko autoritariniai metodai, stiprūs režimai, rasinė hierarchija. Jis neslėpė savo simpatijų nacistams, keliaudavo į nacistinę Vokietiją. Vienoje iš fotografijų jis įamžintas kartu su Hitleriu.
Hitlerio agentai organizavo priėjimą prie hercogo ir hercogienės Ispanijoje ir Portugalijoje, kur jie leisdavo atostogas, ir rekomendavo jam "pratęsti atostogas" Pirėnų pusiasalyje bei palaukti su grįžimu tėvynėn, ko ėmė siekti Britanijos vadovybė, pajutusi, kad čia vyksta kažkas negero. Vokietijos ir Anglijos žvalgybos apsikeitinėjo smūgiais, kol pagaliau hercogo nepavyko išvežti į Bahamų salas. Bet ir ten jis liko atsarginiu nacistų koziriu, paliktu "geresniems laikams".
Štai kaip Hitleris aprašo savo užrašuose hercogo panaudojimo planus: "galutinė Vokietijos pergalė pasitarnaus ilgos santaikos su Anglija pradžiai. Karaliumi bus vokiečių statytinis Vindzoro hercogas. Su juo bus sudaryta amžinos draugystės sutartis. Ribentropas, palikęs savo užsienio reikalų ministro postą, taps Anglijos karaliaus generaliniu įgaliotiniu bei patarėju ir gaus Anglijos hercogo titulą." (Toland I. Adolf Hitler. Gladbach. 1977. S, 571–588.)
Keletas žodžių ir apie Vokietijos sąjungininkę - Italiją, kurioje fašizmas įsitvirtino 10čia metų anksčiau negu nacionalsocializmas Vokietijoje,o Musolinis gavo trisdešimtą masonų laipsnį. Italų masonų duomenimis, itališko fašizmo hierarchai - Balbo, Grandi, Bottai, Musolinio žentas Čiano ,- iš viso 45 aukščiausi režimo vadovai buvo masonais, nežiūrint į oficialų masonų uždraudimą 1925 metais.
Kaip ir pas nacistus, čia egzistavo savo ezoterinė šerdis. Remdamasi rytų koncepcijomis, ji atlikinėjo veiksmus, kad priskirti italus "išrinktiesiems" ir "apšviestiesiems", paskelbti juos "saulės vaikais".
Pagrindiniu romaniškosios ezoterikos teoretiku ir neoficialiu Musolinio patarėju rasiniais klausimais buvo baronas Julius Evola. Evolos plunksnai priklauso knygos, kurių pavadinimai kalba patys už save,- "Kraujo mitas", "Absoliučios asmenybės teorija", "Pagoniškasis imperializmas", "Rasinė doktrina".
Eilė knygų atspindi masonų idėjų įtaką, pvz. "Hermetinė tradicija jos simboliuose, doktrinoje ir karališkajame mene" arba "Įvadas į magiją, kaip į mokslą apie jūsų "Aš" " Kaip ir vokiečiai, jis užsiiminėjo Graliu ir budizmo komentavimu arijų maniera. Tiems klausimams paskirtos jo knygos "Gralio paslaptis" ir "Prabudimo doktrina".
Budizmo doktrina jo (ir nacistų) yra traktuojama atskirai nuo pagrindinių budizmo teiginių. Budos mokyme jis mato tik vadovėlį dvasiai ir disciplinai treniruoti, priemonę patekti į "vertųjų" skaičių, kurie gali būti priskirti "pabudusių" panteonui (nuo šaknies Budh - prabudęs, apšviestas tiesos. Iš čia - Budos vardas, kuriuo pasivadino indo-arijų princas Sidhartha).
Evola gerokai pergyveno Hitlerį ir Musolinį. Dar 70-metais , kai Italijoje vyko terorizmas, jis buvo neofašistinių "ezoterinių" kovotojų stabas.
Taigi, masonai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo totalitarizmo ir rasizmo priešingybe. Iš tikro tuos reiškinius sieja tamprios grandinės. Nuo išrinktinumo grandinė veda į antžmogį ir ponų rasę. Juos sieja aukso garbinimas, paprastos liaudies baimė.
Mistikas Ravenskroftas, kuris gerai žinojo doktrininius juodosios ir baltosios masonų magijų susilietimo taškus , sau charakteringa maniera pripažįsta: "Kosminė Gralio krikščionybė <...> turi vieną bendrą savybę su nacistiniu Antikristo garbinimu. Ir geri , ir pikti adeptai privalo praeiti pro tą pačią uždangą ir dalyvauti tuose pačiuose viršjausminiuose pasauliuose ir regėjimuose" (Ravenscroft Т. Ор. cit. P. 261.)
O dabar prisiminsim "šėtono tarnus", lamas, kuriuos pakvietė, kad jie gautų kosmoso jėgų paramą kariaujant prieš SSRS. Kas jiems nutiko? Kai ponų rasę pradėjo triuškinti prie Maskvos, Stalingrado ir Kursko, nacistų santykiai su "žaliaisiais Agarti žmonėmis" vis labiau blogėjo.
Panašiai, kaip laukiniai plaka rimbais savo stabus, kurie neklauso jų maldų, taip ir nacistai pradėjo žiūrėti į "draugiškus tamsiųjų jėgų pasiuntinius" su neslepiamu pykčiu bei panieka, jie juos marino badu, pasodino ant konclagerių davinio, o prieš įžengiant į Berlyną Raudonosios Armijos daliniams, mistiniai Hitlerio sąjungininkai atliko savižudybę.
Prasidėjo Hitlerio režimo agonija. Apimtas depresijos, kurią keisdavo isteriniai nuotaikos pakilimai, Hitleris sėdėjo požeminiame bunkeryje po imperijos kanceliarija Berlyne, guodžiamas Gebelso, vieno iš nedaugelio nacistų vadovų, likusio ištikimu iki galo. Vieną vakarą Gebelsas priminė Hiteriui apie stebuklą, kuris padėjo Frydrichui išvengti karo pralošimo Rusijai pasekmių ir išsaugoti Prūsijos sostą. Propagandos ministras surado panašumų Fridricho ir Hitlerio horoskopuose. Kurį laiką Hitleris buvo apimtas nenatūralaus dvasinio pakylėjimo ir vis kartojo: "Frydricho likimas... Frydricho likimas... Stebuklas... Stebuklas..." Ir čia atėjo žinia apie Ruzvelto mirtį. Ji sukėlė nacistų bunkeryje audringas viltis, kad koalicija subyrės dėl tarpusavio nesutarimų.
Tačiau Raudonoji Armija jau įžengė į Berlyną ir Gebelsas su Hitleriu nusižudė.
_________________
Tai, ką mes darome gyvenime, nuskamba aidu amžinybėje.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
