Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Ričardas Čekutis kalbasi su prof. Alvydu Butkumi. Ieškant istorinių galimybių

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Latvija - dabartinė politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Ričardas Čekutis kalbasi su prof. Alvydu Butkumi. Ieškant istorinių galimybių

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Ričardas Čekutis kalbasi su prof. Alvydu Butkumi. Ieškant istorinių galimybių

Parašytas: 19 Gru 2011 14:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Ričardas Čekutis kalbasi su prof. Alvydu Butkumi. Ieškant istorinių galimybių

http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai ... -galimybiu

2011-12-18

– Savo straipsnyje esate teigęs, kad Lenkija kažkodėl neturi jokių pretenzijų Latvijai dėl latvių kalba dėstomų dalykų mokyklose, nepaisant to, kad kai kuriose Latgalos vietovėse lenkų gyvena pakankamai daug. Kodėl Latvijos vykdoma politika Lenkijai nerūpi? Gal Latvija neturi savų tomaševskių?

Į Latvijos reikalus Lenkija nesikišo nuo pat šių šalių nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Latgalos vadavimas iš bolševikų bendromis Latvijos ir Lenkijos karinėmis pajėgomis 1920 m. sausį yra pavyzdys, koks galėjo tada būti ir Lietuvos bei Lenkijos bendradarbiavimas. Tačiau Lietuvai Lenkija taikė kitokius standartus. Tą dvejopumą Lenkija tęsia ir dabar. Paradoksalu, bet latviai su estais, praeityje neturėję savo valstybių, XIII a. netekę diduomenės ir tapę išimtinai valstiečių tauta su „valstietiška“ kalba, Lenkijos yra gerbiami. Lietuviai, XIV-XV a. išgelbėję Lenkiją nuo Prūsijos – niekinami.

Latvija tikrai neturi savų tomaševskių, o Lenkija nesistengia jų ten išugdyti (nors panorėjusi galėtų). Apskritai, Latvijos lenkai visada buvo lojalūs šiai šaliai. Vaduojantis Latvijai iš SSRS 1989-1991 m., vietos lenkams net į galvą nešovė kurti autonomiją slavakalbiuose Daugpilio ir Kraslavos rajonuose. Dėl gatvėvardžių ar kitokių užrašų lenkų kalba Latvijos lenkai irgi nedrasko akių šalies valdžiai ir nesavivaliauja, kabinėdami tokius užrašus savo gyvenvietėse. Kitokia ir švietimo situacija. Tautinių mažumų švietimo įstatymas Latvijoje kur kas radikalesnis nei Lietuvoje. Dabar Latvijoje jau svarstoma idėja visose valstybinėse tautinių mažumų mokyklose pereiti prie mokymo valstybine kalba ir iš tų pačių vadovėlių, kaip yra daugelyje Europos šalių.

– Galbūt tai bandymas skaldyti menamą Baltijos šalių vienybę? Jeigu taip, ar galima teigti, kad Lenkijos ir Rusijos interesai šiuo požiūriu sutampa?

Nemanau, kad Lenkija sąmoningai skaldo Baltijos šalių vienybę, kad ir kokia toji būtų. Čia jos tarpukario politikos tąsa. Priežastis, kaip minėjau, yra skirtinga nuostata Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu. Tačiau kaip tada, taip ir dabar ši Lenkijos politika yra akivaizdus Baltijos regiono destabilizavimo veiksnys. Kaip tada, taip ir dabar Rusija patenkinta trina rankas, nes Lenkijos šūkčiojimai dėl esą pažeidinėjamų Lietuvos lenkų teisių unisonu ataidi Latvijoje bei Estijoje ir leidžia Rusijai šūkčioti dėl esą pažeidinėjamų rusakalbių teisių Baltijos šalyse. O Lenkijos beprecedentis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus yra pavyzdys ir paskata Rusijai elgtis panašiai Latvijoje bei Estijoje. Be to, „kas gali paneigti“, kad Lenkija veikia pagal Kremliuje parašytą scenarijų, grįstą Rusijos politologo A. Dugino teze, jog reikia palaikyti ir skatinti Rusijai taip naudingus lenkų ir lietuvių istorinius nesutarimus?

Sikorskinis nuolatinis verkšlenimas dėl kažkada Lenkijos okupuoto ir vėliau prarasto Vilniaus visiškai prilygsta galimam vokiečių verkšlenimui dėl hitlerininkų aneksuotų ir prarastų Čekijos Sudetų ar visos Čekijos su Slovakija. Abiem atvejais aneksijas palaimino tuometiniai Europos diplomatai. Bet vokiečiai neverkšlena ir Čemberleno popierėliu nemosikuoja, suprasdami, kad šiuolaikinei Europai yra svetimi tarpukario Europos autoritarinių valstybių imperiniai standartai. Lenkijos vadovai šito suprasti, deja, nenori.

– Šiomis dienomis latvių patriotai kvietė visuomenę aktyviai dalyvauti referendume dėl rusų kalbos kaip antros valstybinės kalbos statuso ir tvirtai pasisakyti prieš. Ar toks kvietimas racionalus? Ar nebūtų geriau, jei referendumas Latvijoje apskritai neįvyktų?

Manau, kad ne. Tegu įvyksta. Net patys rusai netiki, jog referendumas bus laimėtas. Juk iš daugiau kaip 600 tūkst. Latvijos rusų (neskaitant kitų rusakalbių) už referendumo inicijavimą balsavo tik 180 tūkst. Tačiau sutinku su tais, kurie sako, jog ir šis parašų rinkimas, ir referendumas tik suskaldys visuomenę, kuri, nors ir lėtai, jau buvo bepradedanti sveikai konsoliduotis.

– Ar nepasigendate mūsų politikų reakcijos į referendumo dėl rusų kalbos iniciatyvas Latvijoje? Ar tokia stručio pozicija, kurią užima Lietuva, nekenkia dvišaliams santykiams?

Bet kuriuo atveju tai yra Latvijos vidaus reikalas. Geriau būtų, jei mūsų politikai daugiau reaguotų į Lietuvos slavakalbių radikalų išsišokimus, savivalę ir teisinį nihilizmą. Kas nori prausti kitus, pats turi būti nupraustas. Juokingai atrodys mūsų politikų reakcija į rusų kalbos „iniciatyvas“ Latvijoje, kai nesusitvarkom su lenkų kalbos „iniciatyvom“ Lietuvoje.

– Rusija nuo seno kirto „langą į Europą“. Kažkodėl dažniausiai šis procesas vykdavo būtent Latvijos teritorijoje. Kodėl? Galbūt Latvija yra silpniausia grandis prie Baltijos jūros?

Ne todėl. Latvijos valstybės tada nebuvo, o vokiškoji Livonija (dab. Latvija ir Estija) buvo pakankamai stipri šalis, tačiau XVI a. pradėjo silpti dėl konfesiniu pagrindu paaštrėjusios priešpriešos tarp arkivyskupo, perėjusio į protestantizmą, ir Kryžiuočių ordino, kuris pasiliko katalikiškas. Vidinė Bažnyčios ir Ordino trintis dėl dominavimo vyko per visą Livonijos istoriją, bet po Liuterio reformos ji gavo naują postūmį. Tuo naudojosi kaimynai – tiek Rusia, tiek Lietuva.

O langą maskvėnai kirto per Livoniją (ties Estija) pirmiausia todėl, kad jos pakrantė labai ilga. Lietuvos pajūrio ruožas buvo trumpučiukas – Palanga-Šventoji; dėl tokio ruoželio nevertėjo nei muštis, nei tuo labiau karo kelt.

– Pastaruoju metu tenka girdėti apie glaudesnio Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo būtinybę, netgi apie perspektyvas kurti bendrą valstybę. Kaip Jūs vertinate tokias perspektyvas? Kokius tokios integracijos teigiamus ar neigiamus aspektus galėtumėte išskirti?

Kurti bendrą baltų valstybę svajota dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Europoje bendrą etninę valstybę 1918 m. buvo sukūrusios dvi slavų tautos – čekai ir slovakai. Nemanau, kad su latviais galėtume sukurti panašią valstybę, tačiau konfederacijos idėja tikiu. Ypač dabar, kai mūsų valstybės yra vienodo dydžio. Mes nesam išnaudoję šios galimybės. Skirtingų etnosų lipdiniai – Austrijos ir Vengrijos imperija, Lietuvos ir Lenkijos respublika – istoriškai nepasiteisino, todėl to klausimo net kelti nėra prasmės. O štai Lietuvos ir Latvijos konfederacijai pati istorija dabar duoda šansą. Matau tik teigiamybes, iš kurių svarbiausios būtų bendra užsienio politika, optimizuoti ir suvienodinti santykiai su kaimyninėmis slavų valstybėmis, bendra įstatymų bazė, vienoda kalbos politika, švietimas, vienodi gamtosaugos standartai, orus požiūris į abi valstybines baltų kalbas bei mūsų tautiškumą ir t.t. Pradėti reikėtų nuo Arvydo Juozaičio siūlymo – Lietuvos ir Latvijos asamblėjos steigimo.

– Istoriniai paradoksai: Lietuvoje 1863 m. sukilimas prieš Rusijos carinę priespaudą yra gerbiamas ir minimas, Latvijoje į šią datą žiūrima skeptiškai. Kodėl?

1863 m. sukilimas buvo ne prieš carinę priespaudą, o prieš pačią Rusiją. Tai buvo dar vienas mėginimas atkurti Abiejų Tautų Respubliką, tiksliau – 1795 m. Lenkiją su jos „kresais“. Iš latviškų žemių sukilimas kliudė tik katalikiškąją polonizuotą Latgalą. Po sukilimo prasidėjusios represijos, tarp jų ir spaudos draudimas, dar labiau kultūriškai ir ekonomiškai atitolino latgaliečius nuo likusių latvių. Pagalvokim kartu, kuo gi latviai gali čia didžiuotis? Valstybingumo ambicijų jie tada dar neturėjo, nes praeityje neturėjo pačios valstybės. Tad didžiuotis tuo, kad buvę okupantai sumanė atkurti savo valstybę ir įvėlė juos į maištą prieš neproporcingai didelę jėgą? Kad dėl jų ambicijų latgaliečiai susilaukė chaoso, represijų ir turėjo atkentėti?

– Mentaliniai skirtumai tarp Lietuvos ir Latvijos, ko gero, susiję ir su krikščioniškų religijų, dominuojančių mūsų šalyse, skirtumais?

Tik iš dalies. Juk ne visa Latvija protestantiška – rytinė jos dalis, Latgala, liko katalikiška, nes 211 metų išbuvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikos) sudėtyje. Tad konfesiniu požiūriu Latvija yra dvilypė.

Liuteroniškosios latvių tautos dalies mentaliteto skirtumus lėmė dar ir tai, kad toji dalis europėjo vokiškos kultūros fone, kaip ir mūsų tautiečiai Rytprūsiuose. Ir vieni, ir kiti europėjo nevaržomi ir neniekinami nei dėl savo kalbos, nei dėl etniškumo, todėl ir tapo daug kultūringesni nei jų tautiečiai Latgaloje ar Didžiojoje Lietuvoje. Kodėl, pavyzdžiui, po Klaipėdos krašto prijungimo 1923 m. dalis vietinių lietuvių ėmė gėdytis vadintis lietuviais (lietuvninkais) ir vadinosi mėmelenderiais (klaipėdiškiais)? Nes nenorėjo būti tapatinami su Didžiosios Lietuvos aplenkėjusiais ir kultūriškai atsilikusiais lietuviais. Tad, manau, čia ne tiek konfesiniai, kiek kultūriniai skirtumai. Latviai europėjo kaip latviai. Tuo tarpu lietuviams ir latgaliečiams europėjimo kelias ir sąlyga buvo lenkų kalba ir lenkiškumas. Atvira Lietuvos polonizacija vyko visą laiką nuo pat jogailinio krikšto, Latgalos – nuo XVI a. pabaigos. Atvira germanizacija Rytprūsiuose prasidėjo tik XIX a. antrojoje pusėje, o latvių ir estų kraštai jos visai nepatyrė.

Nenuneigsi ir konfesinės įtakos mentalitetui formuotis. Protestantai orientuoti į asmenybės ugdymą, individualumą, savarankiškumą. Katalikai daugiau minios žmonės, linkę į egzaltaciją, aukos įvaizdį, kančios akcentavimą, netgi mėgavimąsi ja.

Gal todėl mums taip būdinga saviplaka ir pesimizmas, o estams, pavyzdžiui, savigyra ir gyvenimas laikantis savo susikurto gero įvaizdžio?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: