 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina
|
VILNIAUS UNIVERSITETAS
Geografijos ir kraštotvarkos katedra
Magistro darbas
Geografijos magistro studijų programos
II kurso studentė
JUSTINA NAINYTĖ
Darbo vadovas
Doc. Vidmantas Daugirdas
Vilnius, 2010
BALTŲ GENČIŲ RIBOS LIETUVOJE
(HIDRONIMŲ PAGRINDU)
2
TURINYS
SANTRAUKA
SUMMARY
ĮVADAS .................................................................................................................................................... 4
1. TYRIMŲ APŽVALGA...................................................................................................................... 7
1. 1. Tyrimų apžvalga užsienyje ........................................................................................................... 7
1. 2. Tyrimų apžvalga Lietuvoje ......................................................................................................... 12
2. DARBO METODOLOGIJA ............................................................................................................ 17
2. 1. Darbo rengimo metodika. ............................................................................................................ 17
2. 2. Naudoti tyrimo metodai .............................................................................................................. 19
2. 3. Gentinio hidronimo samprata ..................................................................................................... 21
3. DARBO REZULTATAI .................................................................................................................. 23
3. 1. Baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo problematika ........................................................... 23
3.1.1. Baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo būdai.................................................................. 23
3.1.2. Teritorijų identifikavimo būdų palyginimas ......................................................................... 27
3.2. Baltų gentinių hidronimų paplitimas Lietuvoje ........................................................................... 29
3.2.1. Sūduvių-jotvingių genčių teritorijos...................................................................................... 29
3.2.2. Kuršių genties teritorijos ....................................................................................................... 34
3.2.3. Žiemgalių genties teritorijos.................................................................................................. 38
3.2.4 Sėlių genties teritorijos ........................................................................................................... 43
3.2.5 Kitų baltų genčių teritorijos.................................................................................................... 48
3.3. Baltų genčių žemėlapis hidronimų pagrindu ............................................................................ 50
IŠVADOS ................................................................................................................................................ 53
NAUDOTA LITERATŪRA ................................................................................................................... 54
3
BALTŲ GENČIŲ RIBOS LIETUVOJE (HIDRONIMŲ PAGRINDU)
Magistro darbas
Justina Nainytė
Vilniaus Universitetas
Geografijos ir kraštotvarkos katedra
Santrauka. Baltų genčių ribos, brėžiamos tik archeologų ir istorikų, lingvistai, analizuodami senąsias baltų kalbas, nedrįsta
atvaizduoti savo darbo rezultatų. Darbe, remiantis lingvistine hidronimų analize, pateikiamos baltų genčių ribos. Darbo
tikslas: padėti išspręsti baltų genčių ribų klausimą Lietuvos teritorijoje. Darbe iškeliami uždaviniai: apžvelgti užsienio ir
Lietuvos tyrimus; palyginti baltų genčių teritorijų identifikavimo metodus; papildyti baltų genčių ribų lokalizavimą gentinių
hidronimų metodika; parengti baltų genčių ribų Lietuvoje žemėlapį. Ne visada užtenka istorinių ar archeologinių duomenų
baltų genčių teritorijai rekonstruoti, tokiu atveju galbūt derėtų atsižvelgti į lingvistinius duomenis – gentinius hidronimus.
Gentiniai hidronimai, kūrėsi baltų genčių susidarymo laikotarpiu ir nuo to laiko, mažai pakitę, todėl yra įvardijami kaip
seniausi nerašyti kalbiniai duomenys. Darbe apžvelgiami baltų genčių klausimu atlikti tyrimai užsienyje ir Lietuvoje,
pateikiama darbo rengimo metodika, aprašoma gentinių hidronimų, sakralinių hidronimų ir dvigubų upėvardžių samprata.
Pagrindinis darbe naudotas metodas – analizė. Skurta geolingvistinė duomenų bazė, kurioje suregistruota apie 1000
hidronimų, darbe tiesiogiai analizuojami ir pateikiami 252 gentiniai hidronimai. Darbo rezultatuose apžvelgiama baltų
genčių ir jų teritorijų identifikavimo problematika aprašant identifikavimo būdus ir juos tarpusavyje palyginant. Trumpai
aptariant gentis, kurios kalbines ypatybes lingvistai geba rekonstruoti, pateikiamas keturių baltų genčių: jotvingių, kuršių,
sėlių ir žiemgalių hidronimų paplitimas Lietuvos teritorijoje. Galutinis darbo rezultatas: gentinių hidronimų paplitimo
kartoschema vaizduojanti baltų genčių pagrindinių hidronimų ir visų hidronimų paplitimą Lietuvoje.
Prasminiai žodžiai: baltų gentys, genčių ribos, hidronimai, gentiniai hidronimai
BOUNDARIES OF BALTIC TRIBES IN LITHUANIA
(EXAMPLE OF HYDRONYMS)
Master thesis
Justina Nainytė
Vilnius University
Department of Geography and Land management
Summary. Boundaries of baltics (precisely balts‘) tribes are usually drawn just by archaeologists and historians, linguists
haven’t pictured their results by analyzing the old balts languages. In this work, boundaries of balts’ tribes under the
example of hydronyms are proposed. The aim of this work: to help to solve the question of boundaries of balts’ tribes in
Lithuania territory. There are several problems posed in the work: to present the review of researches made abroad and in
Lithuania; to compare identification methods of balts’territories; to complement localization of boundaries of balts’ tribes
with new tribal hydronyms method; to draw the map of balts’ tribes in Lithuania. Archaeological or historical data is not
always enough to remodel the territory of balts’ tribes, at that case maybe it is worth to take account of linguistic data –
tribal gydronyms. Tribal hydronyms were created when the balts tribes were forming, and they nearly have not changed,
therefore are named for the oldest not written language data.
In this work, the review of research made about balts tribes is presented, the idea of tribal hydronym, methods and results.
From methods, the analytic methods is the most important. The geolinguistic database was created with over 1000
hydronyms, 252 tribal hydronyms listed in the work. Furthermore, the identification problem of balts’ tribes is described,
the balts tribes presented and 4 balts tribes: jatwingi, kursi, ziemgali and selloni are accomplished with the cart scheme
showing the distribution of tribal hydronyms. As for results, the main cart scheme with the distribution of tribal hydronyms
is proposed where two boundaries drawn: boundary made under the distribution of all tribal hydronyms and boundary made
under the distribution of main hydronyms.
Keywords: balts tribes, boundaries of tribes, hydronyms, tribal hydronyms
4
ĮVADAS
Baltų gentys pasklidusios tarp Baltijos jūros ir Dnepro upės nepaliko savo rašytinių šaltinių,
baltų genčių pasirodymas kituose šaltiniuose labai epizodiškas ir netikslus: painiojami genčių
pavadinimai tiek vienų su kitomis, tiek genties pavadinimas su visu etnosu, pateikiamas genčių
paplitimas nekonkretus ir nenusakantis aiškų ribų. Archeologų kasinėjimų duomenys rinkti įvairiausiai
periodais skirtingai aprašyti ir ne visada tiksliai datuoti, kartais interpretuojami visiškai skirtingai.
Antropologai gebėtų tiksliau datuoti, deja nedaug turima pavyzdžių tiek dėl jų išlaikymo, tiek dėl baltų
genčių laidojimo papročių. Hidronimų, kaip seniausi nerašytų šaltinių, datavimas be galo sudėtingas.
Per ilgą amžių tarpsnį hidronimai šiek tiek keitėsi, nors vis dėlto išliko, ir yra labai svarbūs pirminiai
baltų genčių kalbų atspindžiai. Visa tai paaiškina tiek baltų genčių kalbos rekonstravimo, tiek baltų
genčių paplitimo problemą.
Baltų genčių teritorijų ir jų ribų vaizdavimas žemėlapiuose daugiausiai remiasi archeologinių ir
istorinių šaltinių duomenims. Tiriant ir analizuojant baltų genčių kilmę ir formavimąsi nuolat
pabrėžiama archeologinių šaltinių reikšmė ir duomenų gausėjimas. Geležies amžiaus pabaigos tyrimų
duomenis papildo rašytiniai šaltiniai, pasakojantys apie jau susiformavusias gentis, jų išsidėstymą,
ekonominius, socialinius ir kultūrinius pasiekimus. Vis dėlto, žinios apie atskiras baltų gentis yra labai
fragmentiškos dėl rašytinių šaltinių stokos, ypač kalbant apie to meto teritorinių vienetų ribų
nustatymą. „Gana plačios išvados daromos ir tikslios sienos brėžiamos remiantis vos keliais tų ar kitų
vietovių paminėjimais visiškai skirtinguose istorinių šaltinių kontekstuose ir atsižvelgiant į esamą (arba
tyrinėtojų žinomą) realybę (vietovardžiais, vandenvardžiais)“ (Vaškevičiūtė, 2007). Tokiais metodais
vadovavosi pirmieji mokslininkai, brėžę baltų genčių ribas, jais tebesivadovaujama ir dabar, dažnai
kartojant tas pačias išvadas ir pateikiant ankstesniųjų mokslininkų nubraižytas ribas. Pastaruoju metu
naujosios kartos archeologai jau imasi spręsti atskirų baltų genčių lokalizavimo klausimus ir tikslina
genčių teritorijų ribas (Vaškevičiūtė, 2000; Vasiliauskas, 2001; Bertašius, 2002; Žulkus, 2004;
Simniškytė, 2005). Lingvistai, pirmieji susidomėję baltų genčių paplitimu, jau keletą dešimtmečių šioje
srityje tyli. Tačiau lingvistiniai metodai, detali hidronimų etimologinė ir teritorinė analizė, galėtų padėti
plačiau pažvelgti į baltų gentis ir genčių teritorijų ribas, tarpgentines teritorijas ir migracijas.
Lietuviški hidronimai, kitaip vandenvardžiai, buvo surinkti, suregistruoti ir vis dar yra
nagrinėjami kalbininkų suvokiant jų ne tik lingvistinę, bet ir istorinę reikšmę. Hidronimai labai svarbūs
5
baltų genčių identiteto klausimams spręsti, nes pripažįstami mažiausiai pakitusiu senosios kalbos
reliktu: seniausiais istoriniais šaltiniais, saugančiais labai tolimą istorinę kalbą. Jie nagrinėjami, norint
nustatyti senąsias baltų teritorijas, nužymėti jų ribas, tačiau vis dar nėra studijų apie atskirų genčių
teritorijų ir vandenvardžių ryšį. Išsamios vandenvardžių paplitimo analizės nebuvo atlikta, vienintelis
A. Vanagas bandė kartografuoti kai kurias hidronimų ypatybes Lietuvos teritorijoje (Vanagas, 1970a;
Vanagas, 1970b). Šiame darbe pateikiama Lietuvos hidronimų analizė geografiniu aspektu siekiant
padėti patikslinti baltų genčių ribas Lietuvos teritorijoje. Darbo objektas – gentiniai Lietuvos
hidronimai ir jų sklaida Lietuvoje.
Darbo tikslas: padėti išspręsti baltų genčių ribų klausimą Lietuvos teritorijoje.
Darbo uždaviniai:
1. apžvelgti užsienio ir Lietuvos tyrimus
2. palyginti baltų genčių teritorijų identifikavimo metodus
3. papildyti baltų genčių ribų lokalizavimą, gentinių hidronimų metodika.
4. parengti baltų genčių ribų Lietuvoje žemėlapį.
Darbe pirmą kartą, pagal hidronimijos tyrinėjimus, pateikiamas baltų genčių teritorijų ribų
žemėlapis sudarytas remiantis hidronimų duomenų baze. Šiuo darbu siekiama atkreipti lingvistų
dėmesį į hidronimų svarbą, sprendžiant baltų genčių teritorijų ribas, ir paskatinti pažvelgti į
hidronimijos etimologinius tyrimus geografiškai. Dauguma lingvistų nagrinėja ir išsiria tik keturių
baltų genčių kalbų ypatybes: kuršių, žiemgalių, sėlių ir jotvingių. Lietuvių genčiai buvusias būdingas
kalbos ypatybes pateikti būtų be galo sudėtinga, tačiau darbo metu buvo pastebėtos kelios nebūdingos
galimai lietuvių genties teritorijai ypatybės, jos pažvelgiamos dalyje apie kitas baltų gentis. Darbe
detaliau apžvelgiamos visos šios paminėtos keturios baltų gentys pagal istorinius, archeologinius ir
antropologinius šaltinius, pateikiant jų gentinius hidronimus ir galimas genčių teritorijų ribas.
Darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje pateikiama užsienio ir Lietuvos tyrimų
apžvalga nuo bendrų teorijų iki tyrimų konkrečioje teritorijoje. Antra dalis skirta darbo metodologijai.
Aprašomas darbo rengimas, darbo rezultatams pasiekti naudojami metodai, apibrėžiamos darbe
naudojamos sąvokos ir naujai sukurta sąvoka – gentinis hidronimas. Trečioje dalyje aprašomi darbo
rezultatai. Teoriškai apžvelgiama baltų genčių identifikavimo problema, aprašomos pagal kalbines
ypatybes išskiriamos baltų gentys ir pateikiamos kiekvienos genties teritorijos ribos. Kaip galutinis
rezultatas pateikiama bendra Lietuvos teritorijos kartoschema vaizduojanti išnagrinėtų baltų genčių
teritorijų ribas. Darbe iš viso pateikiamos 6 kartoschemos, 2 lentelės, 1 schema.
6
Autorė norėtų padėkoti visiems prisidėjusiems prie darbo rengimo ir palaikiusiems šio proceso
metu. Padėka darbo vadovui, doc. V. Daugirdui už supažindinimą su šia tema, už reikšmingas pastabas
ir skirtą laiką, ir lek. R. Tučui už pagalbą archeologijos srityje, už suteiktą medžiagą ir atsakytus
klausimus beik prof. P. Kavaliauskui už struktūrines pastabas formuluojant darbo ir darbo dalių
pavadinimus. Taip pat dėkoju magistrantui A. Balčiūnui už techninę pagalbą geoinformacinių sistemų
aplinkoje.
7
1. TYRIMŲ APŽVALGA.
1. 1. Tyrimų apžvalga užsienyje
Darbo tema reikalauja išsamaus susipažinimo su įvairia moksline literatūra baltų genčių ir
apskritai baltų etnogenezės tematika. Pirmieji tyrimai, lėmę susidomėjimą baltų kalbomis, pasirodė
užsienyje. Tai paskatino tolesnius lingvistų, vėliau ir archeologų, istorikų bei antropologų tyrinėjimus.
Baltistikos tyrimų pradžia užsienyje galima laikyti XIX pabaigą, kai buvo suformuotas naujas
lyginamosios kalbotyros metodas. Šio metodo pagrindas – garsaus šveicarų lingvisto F. de Saussure
pirmasis ir vienintelis darbas, disertacija, pavadinimu „Primityvi balsių sistema indo-europiečių
kalbose“ (Saussure, 1879). Darbe tarpusavyje lygindamas indoeuropiečių kalbas ir jų balsių sistemas,
F. de Saussure atkreipė lingvistų dėmesį į kalbų genezę ir raidą. Mokslininkas pirmasis pastebėjo baltų
kalbų archajiškumą, taigi tai buvo labai svarbus indėlis į baltistikos tyrimus. Būtina pastebėti ir F. De
Sausssure požiūrį į geografinių sąlygų įtaką kalbų formavimuisi, atsiskleidžiantį paskaitų rinkinyje
„Bendrosios lingvistikos kursas“ išleistame po mokslininko mirties. (Saussure, 1974). Paskaitoje
„Geografinės įvairovės įtaka kalbos formavimuisi“ F. de Saussure siekia atskleisti kalbų raidos
ypatybes. Nagrinėdamas situaciją, kas nutinka, kai vienos kalbos (S) žmonės perkeliami į jiems svetimą
aplinką, ir, remdamasis įvairiausiais pavyzdžiais, lingvistas padaro išvadas, jog po tam tikro laiko kalba
(S) tampa išvestine kalba (S‘), o ne visiškai nauja kalba. Todėl, svarbiausias kalbą formuojantis
veiksnys yra laikas, teigė F. de Saussure. Vien tik nauja aplinka pati savaime negali sukelti tokių
pokyčių, „jokia kalba nėra pakitusi savo teritorijoje tokiu būdu“. (Saussure, 1974). Šie pastebėjimai,
manau, padėjo suvokti kalbų genezės ir raidos lingvistinių tyrimų poreikį.
Lyginamajam kalbotyros metodui ne visi to meto mokslininkai pritarė, buvo sudėtinga įvertinti
empirinius samprotavimus ir priimti naujas sensacingas idėjas. Loginis lyginamasis metodas, pagrįstas
matematiškai, pasirodė tik XX a. viduryje. Amerikiečių lingvistas M. Swadesh susidomėjęs
leksostatistika sukūrė metodą kalbos išsikyrimo iš kalbų grupės datavimui. Metodas aprašytas
straipsnyje „Priešistorinių etninių kontaktų leksikostatistinis datavimas“ (Swadesh, 1952). Buvo iškelta
mintis, kad kalbos žodyno centrinė dalis yra sudaryta iš pačių svarbiausių kasdieniškų sąvokų, kurios
sąlygojamos kalbos komunikatyvinės funkcijos kinta tik iš lėto. Atlikti tyrimai parodė, kad tos
svarbiausios žodžių grupės kitimo greitis maždaug vienodas visose kalbose. Buvo išvestas vadinamasis
išlikimo indeksas (Urbutis, 1962). Naudojantis šiuo metodu lyginama kalbų leksika ir skaičiuojami
8
pakitę žodžiai. Žodžių kiekio ir išlikimo indekso sandauga parodo kalbos egzistavimo laiką, kitaip
tariant, prieš kiek laiko kalba atsiskyrė nuo savo prokalbės. Žodžių sąrašą iš centrinės žodyno dalies M.
Swadesh 1955 metais sumažino iki 100 žodžių. Nors dėl sąrašo ir glotochronologijos metodo
patikimumo ginčytasi (Bergsland, Vogt, 1962), metodas buvo taikytas ir baltų prokalbės kalbų
palyginimui (Urbutis, 1962).
Lyginamųjų lingvistinių metodų atsiradimas lėmė, kad užsienyje baltais pirmiausiai susidomėjo
lingvistai. Atskleidus baltų genčių kalbų archajiškumą, lingvistai ėmė tirti baltų arealo paplitimą.
Buvusiam baltų arealui nustatyti padėjo toponimikos, o ypač hidronimikos studijos. Užsienyje baltų
toponimika domėjosi daug lingvistų. Vokiečių kilmės kalbininkas A. Bielenstein buvo pirmasis
lokalizavęs istorinius vietovardžius ir pateikęs kelių baltų genčių ribas etnogeografijos atlase
„Šiandieninės ir priešistorinės Latvijos etnogeografijos atlasas pridedant latvių genčių ir latvių kalbų
ribas dabar ir XIII amžiuje.“. Jis domėjosi latvių tauta, todėl atlase, viename savo žemėlapių pateikė
sėlių, žiemgalių ir kuršių genčių ribas. Genčių paribiuose pažymėti vos keletas vietovardžių, taigi
nubrėžtos ribos nėra detalios (Bielenstein, 1892). Vis dėlto, pasak I. Vaškevičiūtės, jis „pirmasis ėmėsi
atsakyti į daugelį sudėtingų istorinės geografijos klausimų“ (Vaškevičiūtė, 2004) .
Latvijoje lingvistikos ir toponimikos srityje intensyviai dirbo latvių kalbininkas J. Endzelins,
kurį būtų galima lyginti su lietuvių kalbininku K. Būga pagal indėlį į istorinę kalbotyrą ir toponimiką.
Labai svarbus vienas pirmųjų J. Endzelins darbų, „Latvijos vietovardžiai“, kur vienoje vietoje
pirmąkart surinkti Latvijos vietovardžiai (Endzelins, 1922). Su šiuo vietovardžiu sąrašu atsirado
galimybė palyginti lietuviškus ir latviškus vietovardžius, taigi jis padėjo teisingiau aiškinti žodžių
kilmę. Šis pirminis darbas po keliasdešimt metų, prisidėjus lingvistams O. Bušs ir V. Dambe išaugo į
dviejų tomų vietovardžių žodyną, kuriuo naudojamasi iki šiol „Latvijos SSRS vietovardžiai“
(Endzelins, 1956). Darbe „Įvadas į baltų filologiją“ detaliai apžvelgta baltų filologijos istorija ir 44
šioje srityje dirbę filologai. Trumpai aptarti archeologų ir istorikų darbai, aprašant galimas baltų genčių
teritorijų buvusias ribas ir vietovardžius, sietinus su išnykusiomis baltų gentimis bei jų kalba. Skyriuje
„Baltų kalbos“ J. Endzelins detaliai aiškino tik neišnykusias baltų kalbas. (Endzelins, 1945).
XX amžiaus pradžioje pasirodė ir kitų užsieniečių darbai susiję su baltų genčių teritorijos
išorinių ribų paieška. Vokiečių kilmės lingvistas M. Vasmer dirbo rusų toponimijos ir hidronimijos,
rytų Europos istorijos temomis. 1932 metais buvo išleista M. Vasmer knyga „Žinutė apie istorines Rytų
Europos gentis.1. Baltų genčių rytinė riba“ kurios pirma dalis skirta baltų genčių rytinei ribai nustatyti.
Apžvelgęs iki tol nuveiktus K. Būgos, A. Bilenstein, J. Endzelin darbus, lingvistas aiškino etnonimų
9
(Litva, Prusy) ir hidronimų kilmę. Knygos pabaigoje trumpai aptarė ir toponimų priesaginę darybą.
(Vasmer, 1932). M. Vasmer nepateikė toponimų kartoschemų ar žemėlapių. Tarpukario metu dirbo ir
rusų kilmės Suomijos kalbininkas, baltistas V. Kiparsky. Baltų kalbotyros istorijoje labai reikšmingas
jo darbas „Kuršių klausimas“, kuriame teigė, jog kuršių kalba buvo artimiausia latviams. Taip pat
sudarė žemėlapį vaizduojantį maksimalų baltų kalbų išsiplėtimą modernios ir priešistorinės epochos
metu (Kiparsky, 1939). Šiek tiek vėliau šia tematika buvo sudarytas lietuvių archeologės M.
Gimbutienės žemėlapis, labai panašus į V. Kiparsky sudarytą žemėlapį, juo savo knygoje palygina R.
Schmittlein (Schmittlein, 1948).
Kita susidomėjimo banga baltų toponimika įvyko po antrojo pasaulinio karo. 1948 metais
pasirodė prancūzų politiko-germanisto R. Schmittlein knyga “Etiudai apie aisčių tautybę“, jos pirma
dalis skirta Lietuvių toponimijai aiškinti. Knygoje toponimų aiškinimas suskirstytas į skyrius pagal
toponimų kilmę : indoeuropiečių ar europiečių hidronimai, fino-ugrų ar suomių hidronimai ir germanų
hidronimai. Šiuose skyriuose R. Schmittlein aprašė didžiųjų hidronimų kilmę. Ne visi hidronimai
aiškinti teisingai, dažnai pateikti keli aiškinimai vienam hidronimui. Knyga iliustruota kartoschemomis,
dažniausiai sudarytomis kitų autorių, pateiktas vienas germanistikos srities žemėlapis „Germaniškos
kilmės toponimų pasiskirstymas Lietuvoje“. Žemėlapyje išsiskiria Karšuvos ir Kuršo sritys, taip pat
Pietų Lietuva, kuriose daugiausiai sutinkama germaniškos kilmės hidronimų (Schmittlein, 1948).
Didelę įtaką Rytų Europos tolimosios praeities tyrimams padarė V. Toporovo ir O. Trubačiovo
darbas „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“ (Топоров, 1962). Darbas atskleidė, kad
aukštutinės Padneprės etninis elementas buvo baltai. V. Toporovas hidronimus lingvistiškai tyrė ir
pamaskvėje, rado ten apie 300 baltiškų hidronimų. (Vanagas, 1988). Baltiškų hidronimų tyrimai
panašiu metu buvo vykdomi ir pietvakariuose, Rytų Vokietijoje. Studijoje “Baltų vandenvardžiai
Hafelio aukštupio baseine“ H. Schall vakarines baltų ribas nukėlė į vakarus nuo Berlyno, kur
identifikavo apie 30 baltiškų vandenvardžių (Schall, 1966).
Gerokai didesnis susidomėjimas baltais atsirado tik po to, kai H. Krahe iškėlė ir pagrindė senųjų
Europos hidronimų teoriją knygoje „Vietų vardai istorijoje“ (Krahe, 1949). Europoje tai buvo
reikšmingas lūžis hidronimikos tyrimuose. H. Krahe analizuodamas senųjų vandenvardžių sluoksnį
visoje Europoje, pastebėjo lietuviškų vandenvardžių priklausymą tam sluoksniui, ir senųjų
vandenvardžių koncentraciją apie baltų kraštus. H. Krahe pradėtus tyrimus tęsė V. Schmid, kuris
senųjų vandenvardžių rado ir Indijoje, Persijoje, todėl teigė, jog senieji hidronimai ir jų paplitimas rodo
hidronimų indoeuropietiškumą ir leidžia nustatyti buvusį indoeuropiečių kalbų bendrumo plotą.
10
Lingvistas sudarė indoeuropiečių kalbų chronologinį giminystės modelį, kurio centre atsidūrė baltų
kalbos (Vanagas, 1988). Be to V. Schmid sudarė pirmąjį indoeuropietiškųjų vandenvardžių žemėlapį,
kurį paskelbė knygoje „Senoji Europa ir rytų kalbų veidrodis“ (Schmid, 1966).
Prie baltų vandenvardžių tyrimų prisidėjo ir lenkų kalbininkas J. Otrebski hidronimų kilmę
dažniausiai aiškindamas straipsniuose: „Įvairūs tikriniai vardai“ (Otrebski, 1950b), „Lietuviškų vietos
vardų formavimasis“ (Otrebski, 1950a). Pastarajame straipsnyje J. Otrebski nagrinėja Lietuvos upių ir
ežerų vardus, apie 2000, iš dabar žinomų daugiau kaip 9000. A. Vanagas pastebi, kad J. Otrebski darbe
pasitaiko netikslumų, daugiausiai dėl to, jog nagrinėjama ne tiek daryba, kiek hidronimų morfologinė
sandara. Pats autorius supranta savo darbo paviršutiniškumą ir laikiną vertę, iki pasirodys lietuvių
tikrinių vardų žodynas (Vanagas, 1970b).
Šiuo metu baltistikos srityje užsienyje dirba lietuvių-latvių kalbininkė L. Baluode. Jos mokslinių
darbų tema - onomastika, daugiausia tai latvių vietų vardai, taip pat ir hidronimai, jų semantika,
etimologija. Yra paskelbusi keletą straipsnių apie lietuvių hidronimus Batistica žurnale, tačiau daugiau
domisi latvių toponimais. (Sabaliauskas, 2002). Latvijoje kuršių kalbą tiria ir kuronizmus latvių kalboje
yra išstudijavęs O. Bušs. (Dini, 2000).
Būtina paminėti ir italų kalbininką baltistą P.U. Dini, neseniai išleidusį knyga „Baltų kalbos
lyginamoji istorija“ (Dini, 2000). P.U. Dini išnykusias, jo vadinamas „mažąsias“, baltų kalbas aprašo
pagal aiškią struktūrą: istorinės užuominos, geolingvsitinis plotas, etnonimas ir kalbos ypatybės.
Knygoje aptariamos visos iki šiol pastebėtos išnykusių kalbų ypatybės be naujų faktų, tačiau šių baltų
kalbų analizė nėra pagrindinės knygos tema. P.U. Dini knygoje siūlo naują protobaltų dialektų
skirstymą, vietoj dviejų grupių: rytų ir vakarų, skirti į keturias grupes: pomeranijos, vakarų, rytų ir
dnepro.
Užsienio lingvistų tyrimai apėmė plačias teritorijas, kuriose baltų kraštas ar baltų gentys detaliau
beveik nenagrinėjamos, domėtasi tik baltų kalbos archjiškumu, baltų hidronimijos sluoksniu ir baltų
buvusia teritorija.
Užsieniečiai istorikai, kaimyninių šalių istorikai, ypač vokiečiai domėjosi baltų kraštu, jų
pirmieji darbai buvo reikšmingi ir skatino dirbti archeologų mokslininkus. Tuo metu tyrinėjimų temos
dažnai buvo susijusios ne su Lietuvos bet su Latvijos ir Prūsijos teritorija. Šiais klausimais rašė F.
Kruze, K. Grevingk, K.H. Lomejer. Vokiečių istorikas M. Toppen prašė keletą knygų apie prūsų
istoriją, vieną skyrė mozūrijos istorijai „Mozūrų istorija“, kurioje nubraižė preliminarias to krašto
žemių teritorijas. (Toppen, 1870).
11
Vėliau baltų kraštu susidomėjo lenkų istorikas H. Lowmianski, tyrinėjęs lenkus, lietuvius ir
rusus. Viename jo darbų „Lietuvos visuomenės ir valstybės ištakų studija“, skirtame lietuvių valstybės
susidarymo paieškoms, pateikiamas ir baltų krašto politinis susiskirstymas XIII a. žemėlapyje Lietuvos
teritorija suskirstyta į 9 sritis, pajūrio žemės: Pilsotas, Meguva, Duvzare pavaizduota priklausanti
Livonijai. Lietuvai priskirtoje teritorijoje ne visos žemių ribos aiškiai nubrėžtos. Matoma, kad Lietuvos
pietuose nepažymėtos jokios ribos, suskirstyta tik vidurio Lietuva, neaiškių ribų yra Žemaitijos
aukštumose, Karšuvos žemumoje. Nubrėžtos ribos labai ginčytinos ir mažai sutampa su kitų to meto
mokslininkų brėžiamomis baltų genčių ribomis (Lowmianski, 1932). Taip pat etninių tyrimų srityje
dirbo ir S. Zajaczkowski, G. Ir H. Mortensen. (Šimėnas, 2006).
Archeologinius baltų kultūros tyrimus pradėjo vokiečiai prūsų srityje ir lenkai jotvingių srityje,
apibendrinamieji darbai pasirodė po pirmojo pasaulinio karo. Etinių tyrimų srityje reiškėsi archeologai,
kaip A. Bezzenberger, V. Gaerte, K. Engel, V. La Baume Etinių žemių ribomis Prūsijoje domėjosi
lenkai G. ir H. Mortensen, Lietuvoje L. Krzywicki (Šimėnas, 2006). L. Krzywicki tyrė piliakalnius,
ypač domėjosi Žemaitijos piliakalniais ir 1906 metais išleido knygą lenkų kalba, su vertimu į lietuvių
kalbą, „Žemaičių senovė“ (Krzywicki, 1928).
XX amžiaus 4 dešimtmetyje padaugėjo baltų archeologijoje žvalgomųjų tyrimų. Vilniaus ir
Naugarduko vaivadijose archeologijos paminklus tyrė lenkų pora H. Holubowiczowa ir V. Holubowicz
(Holubowiczowa, 1936). Klaipėdos krašto piliakalnius tyrė vokiečių archeologas H. Crome, kuris
sudarė „Rytų Prūsijos piliakalnių ir gyvenviečių katalogą“ (Šimėnas, 2003). Latvis E. Šturms rinko
medžiagą, kartografavo jos radimvietes (Šturms, 1936).
Pirmasis baltų genčių paplitimo ankstyvajame geležies amžiuje žemėlapį sudaro taip pat latvių
archeologas F. Baluodis. Žemėlapis paskelbtas darbe „Senoji Latvija“. Maždaug 80 km. pajūrio ruožas,
pietuose praplatėjantis net iki Užnemunės, priskirtas kuršiams, žiemgalių žemės pažymėtos už
Linkuvos kalvagūbrio, sėlių teritorija - šiaurės rytų Lietuvos siauras pakraštys, rytų lietuviams
priskirtos Aukštaičių aukštumos iki Vidurio žemumos ties Anykščiais ir Kupiškiu. Vidurio Lietuva su
Ventos, Nevėžio ir Dubysos baseinais, Šventosios aukštupiu ir Dzūkijos aukštuma tarp Neries ir
Nemunu, su Peršėkės dubumos teritorija už Nemuno, priskirta vakarų lietuviams (Balodis, 1940).
Remiantis dabartiniais archeologiniais duomenimis F. Baluodis pateiktos archeologinės ribos sunkiai
paaiškinamos, tačiau tai buvo pirmasis archeologinis žemėlapis, paskatinęs tolesnius darbus.
8-9 dešimtmetyje pasirodė rusų archeologo V.V. Sedovo darbai apie slavų kilmę, istoriją
svarbūs ir Lietuvių etnogenezės klausimams spręsti. Knygoje „Baltų etnogenezės ir etninės istorijos
12
problemos“ V.V. Sedovas nagrinėjo Dnepro baltus (Sedov, 1985). Baltų genčių, buvusių dabartinėje
Lietuvos teritorijoje rusų archeologas netyrinėja.
Užsienio archeologai, domėjęsi ir besidomintys baltų archeologija, tai kaimyninių šalių
mokslininkai: latviai, rusai, lenkai – tyrę jotvingius ir vokiečiai – tyrę prūsus. Kadangi šie tyrimai
dažniausiai buvo vykdomi ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje, su jais nebuvo plačiai susipažinta.
1. 2. Tyrimų apžvalga Lietuvoje
Lietuviai baltų etnogeneze susidomėjo vėliau nei vakarų europiečiai. Pirmieji lingvistikos
tyrimai paskatino archeologų, vėliau ir antropologų susidomėjimą baltų gentimis ir jų teritorijų ribomis.
Archeologai intensyviai šioje srityje dirba iki šiol, todėl yra atlikta daug mokslinių tyrimų.
Lietuvių kalbinių tyrimai susiję su baltų genčių lokalizavimu prasidėjo XX a. pradžioje.
Pradininkas čia buvo K. Būga, 1913 m. suformulavęs savo baltų etnogenezės teoriją. 1924
metais jis pateikė pirmąjį baltų genčių VI amžiuje žemėlapį, paremtą surinktais toponimais ir
hidronimais bei iliustruojantį suformuotą baltų etnogenezės teoriją. Z. Zinkevičius teigia, jog K. Būga
gali būti laikomas pirmasis lingvistinės geografijos mokslininkas Lietuvoje (Zinkevičius, 1994).
Mokslininkas rinko žemės ir vandenų vardus, juos nagrinėjo, dažniausiai etimologiškai (pagal kilmę),
pateikdamas kai kurių analizę išnykusioms baltų kalboms iliustruoti, pagrįsti. Šiais K. Būgos
aiškinimais vis dar remiasi ir šiuolaikiniai lingvistai (Mažiulis, 2008; Bartkutė, 2007; Sideravičiūtė-
Mickienė, 2005; Endzelytė, 2004; Grumadienė, 2002; Stundža, 2002; Zinkevičius 1984 ir kt.) todėl
šiais aiškinimais iš dalies remiamasi ir darbe, jie labai svarbūs atrenkant gentinius, etimologinio tipo
hidronimus.
Lingvistas A. Salys dirbo dialektologijoje ir sudarė tarmių klasifikaciją bei parengė jų žemėlapį.
Tarmių žemėlapis vėliau buvo patobulintas K. Jauniaus ir dabar naudojamas, vadinamas Jauniaus-Salio
vardu. (Lietuvių tarmių..., 2004). Tačiau šiam darbui kur kas svarbesnis A. Salio bandymas spręsti
baltų genčių ribų klausimą. Daugiausiai domėjęsis žemaičių tarme ir Žemaitijos istorija, A. Salys
parašė knygą „Žemaičių tarmė. Žemaičių kalbos istorija“ (Salys, 1930), kur, remdamasis istoriniais
šaltiniais, pateikė žemėlapį dalies baltų genčių ribų žemėlapį. Šiek tiek vėliau išleido knygą apie visas
baltų gentis ir jų kalbas „Baltų kalbos, kalbotyra ir tautos“ (Salys, 1934), kuri vėliau redaguota B.
Savukyno buvo perleista 1995 metais pavadinimu „Baltų kalbos, tautos bei kiltys: lietuvių giminaičiai“
(Salys, 1995).
Baltų genčių ribų klausimu domėjosi kalbininkas A. Vanagas, nors nepateikė nei vieno
žemėlapio, vaizduojančio baltų genčių teritorijų ribas, pirmasis pradėjo kartografuoti hidronimus pagal
13
vieną ar kitą savybę, pavaizduodamas vienos ar kitos priesagos paplitimą. Pastebėtus dėsningumus
trumpai aprašė, tačiau neišsamiai, nenagrinėdamas priežastingumo (Vanagas, 1970b). Kiek plačiau
buvo išnagrinėtas sūduvių-jotvingių genčiai būdingų hidronimų (kirčiuota galūnė us) pasiskirstymas
pietų Lietuvoje (Vanagas, 1970a). Vėliau A. Vanagas sugrupavo hidronimų savybes pagal tai kokiai
genčiai vienos ar kitos būdingos ir išskyrė 4 savybių paplitimo arealus, sietinus su sūduvių-jotvingių,
kuršių, žiemgalių ir sėlių genčių teritorijomis. Hidronimikos tyrimams labai svarbios yra lingvisto
monografijos: „Lietuvos TSR hidronimų daryba“ (Vanagas, 1970b), „Lietuvos TSR hidronimų
etimologija“ (Vanagas, 1981). Šios monografijos – pagrindinis darbo šaltinis, gentiniams hidronimams
nustatyti. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į A. Vanago atrastą metodiką baltų genčių riboms nustatyti.
Apskritai žodžių daryba ir etimologija domisi V. Urbutis, glotochronologijos metodą pritaikęs
baltų kalboms. Glotochronologijos metodo pritaikymas svarbus datuojant lietuvių-latvių kalbos
išsiskyrimą baltų kalbų genezės kontekste. Šiuo metodu lyginami dviejų kalbų patys pagrindiniai
svarbiausi žodžiai pagal jų panašumą ir skirtumą, taigi sinchroniją ir diachroniją, datuojant kalbų
atsiskyrimą. Tyrimo rezultatai parodė, kad lietuvių ir latvių kalbos galutinai buvo atsiskyrusios jau VII
a. Pats metodas ir darbo rezultatai plačiai aprašomi straipsnyje „Kaip senos lietuvių ir latvių kalbos“
(Urbutis, 1962). V. Urbutis ilgą laiką redagavo periodinį leidinį „Baltistica“, neseniai išleido savo
straipsnių rinkinio „Baltų etimologijos etiudai“ antrąją dalį (Urbutis, 2009). Šioje srityje dirbo ir V.
Mažiulis, taip pat redagavęs „Baltisticą“, kur publikavo keletą straipsnių nagrinėdamas tikrinių žodžių
darybą (Mažiulis, 2007), tačiau labiausiai domėjosi baltų kalbų susidarymu, siekė išsiaiškinti skilimo
priežastis (Mažiulis, 1981; 1987). Tyrinėdamas kalbinių periferijos arealų archajiškumą ir kalbinių
sistemų tarpusavio įtaką ir priklausomybes, padarė išvadas, jog ir vakarų baltai (prūsai ir kuršiai), kaip
ir slavai buvo baltų kalbinio arealo periferijoje (Mažiulis, 1981). Labai didelis V. Mažiulio indėlis
tyrinėjant prūsų kalbą. Baltistikos srityje tuo metu dirbo ir J. Kabelka, domėjosi baltų kalbų
formavimusi (Kabelka, 1978), parašė pirmąjį baltų filologijos vadovėlį lietuvių kalba „Baltų filologijos
įvadas“ (Kabelka, 1982).
Baltų genčių istorija ir kalbomis, ypač dialektologija, domisi kalbininkas Z. Zinkevičius. Jis
pateikė tikslesnį baltų genčių žemėlapį, tikslino kai kurias hidronimų etimologines interpretacijas,
istorinius momentus, susistemino K. Būgos pastebėjimus. Išleista 9 dalių „Lietuvių kalbos kilmė“,
kurios I tome apžvelgiama baltų priešistorė, baltų kalbos skilimas, rytų ir vakarų baltų kalbų
formavimasis ir lietuvių kalbos ištakos (Zinkevičius, 1984). Vis dėlto, toponimija nėra tiesioginė Z.
Zinkevičiaus sritis, todėl ir reikšmingų darbų šia tema nebuvo parašyta.
14
Pastaruoju metu lingvistai nesiima spręsti baltų genčių ribų klausimo, bet vis dažniau domisi
toponimika. Lingvistiškai tiriami toponimai, tame tarpe ir hidronimai, moksliniuose darbuose (Bilkis,
1998; Razmukaitė, 1998; Mickienė, 2001; Endzelytė, 2005; Bartkutė, 2007; Strolytė, 2007; Bartkutė,
2008; Kančinaitė, 2009). Neseniai pasirodė L. Bilkio knyga „Lietuvos helonimų daryba: priesaginiai ir
priesagėtieji hidronimai“ (Bilkis, 2008). Deja, pastarieji toponimikos darbai apima tik lingvistinę
toponimų analizę be geografinio požiūrio.
Be lingvistinių ir ypač toponiminių tyrimų, darbe svarbūs ir archeologiniai tyrimai prasidėję šiek
tiek vėliau už lingvistinius, maždaug XX a. 4 dešimtmetyje. Archeologijos pradininką Lietuvoje galima
laikyti J. Puziną, kuris domėjosi ir lingvistika, ir istorija. Vykdė intensyviai tyrimus, kuriuos sudėjo į
knygą „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (Puzinas, 1938). Jame suformavo šių dienų
Lietuvos archeologijos mokslo sampratą: sudarė dirbinių tipologiją, suskirstė dirbinius į atskirus
chronologinius laikotarpius, išryškino atskiras baltų kultūros sritis. 1939–1944 m. parašė mokslinių
straipsnių apie baltų gentis, lietuvių kilmę ir jų apgyvendintas teritorijas, Vilniaus priešistorę ir kultūrą
(Lietuvos Archeologijos..., 2010).
Svarbūs pirmieji M. Aleksaitės-Gimbutienės darbai, kaip 1943 metų straipsnis „Kapų tipai
Lietuvoje proistoriniais laikais“, kurio pagrindu 1946 metais išleista knyga apie laidojimo ypatybes
priešistoriniais laikais Lietuvoje (Šimėnas, 2006). M. Gimbutienė, taip pat pateikė pirmąjį lietuvių
archeologų XII a. baltų genčių žemėlapį knygoje „Baltai“ (Gimbutienė, 1963). Nelabai aišku ar
žemėlapis sudarytas remiantis daugiau istoriniais faktais, ar archeologiniais.
Pokario metu Lietuvos archeologijoje vėl prasidėjo tyrinėjimai, kurių dauguma sudėti į knygą
„Lietuvos archeologijos bruožai“ (Kulikauskas, 1961). Tuo metu archeologijoje dirbo A. Tautavičius,
P. Kulkauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė, E. Danilaitė-Gribalavičienė (Šimėnas, 2006). Archeologinių
duomenų sintetinimas ir kartografavimas įvyko 8 dešimtmetyje: išleistas 4 tomų archeologijos atlasas
(Lietuvos TSR.., 1974-1978). Tai leido jau gana tiksliai matyti laidojimo paminklų pasiskirstymą tam
tikru laikotarpiu, pateiki detalūs skirtingų laikotarpių kiekvienos kultūros ir genties žemėlapiai.
Šiek tiek vėliau pasirodė apibendrinantys tam tikro laikotarpio darbai baltų kultūrų ir genčių
ribų klausimais. Tai M. Michelberto darbas „Senasis geležies amžius Lietuvoje“ (Michelbertas, 1986).
Knygoje M. Michelbertas išskiria ir aprašo baltų kultūras, pateikia jų ribas senajame geležies amžiuje.
1996 metais A. Tautavičiaus išleido knygą „Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje (Tautavičius, 2006).
A. Tautavičius išskiria viduriniojo geležies amžiaus baltų gentis, aprašo kiekvienos genties laidojimo
ypatybes ir pateikia žemėlapį.
15
Paskutiniu metu archeologai pradeda specializuotis ir domisi viena ar keliomis baltų gentimis
bei sprendžia jų ribų klausimus. Pajūrio kultūras, gentis ir apgyvendinimo istoriją tiria V. Žulkus
išleidęs ir knygų (Žulkus, 1989a; 2006) šia tema. Svarbi jo monografija „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“
(Žulkus, 2006). V. Žulkus pirmasis iškėlė dykrų (negyvenamos žemės) egzistavimo teoriją, ir pateikė
dykrų žemėlapį Lietuvoje (Žulkus, 1989b), kuris kiek vėliau patikslintas V.Šimėno (Šimėnas, 2006).
Vakarų regionu domisi ir L. Vaitkunskienė, kuri apgynė disertaciją vakarų žemaičių tema: „Vakarų
žemaičiai geležies amžiuje: kultūra ir etnosocialinė istorija“ (Vaitkunskienė, 1993), taip pat šį klausimą
kelia ir straipsniuose (Vaitkunskienė, 1997). Žiemgaliais domisi I. Vaškevičiūtė. (Vaškevičiūtė, 2000;
gilindamasi į žiemgalių genties ribas ir jų kaitą geležies amžiuje. E. Vasiliauskas (Vasiliauskas, 1999,
2001, 2003) tiria žiemgalių laidojimus, prekybinius kelius. R. Jarockis (Jarockis, 1999) rašo apie
Žiemgalos apgyvendinimo raidą viduramžių laikotarpiu. Sėlių paminklus tiria V. Kazakevičius
(Kazakevičius, 2000), sėlių apgyvendinimo sklaida ir jų teritorine struktūra domisi A. Simniškytė
(Simniškytė, 2002, 2005). M. Bertašius gilinasi į vidurio Lietuvos kultūros sritį, tapatinamą su
aukštaičiais (Bertašius, 2004).
V. Šimėnas gilinasi į baltų genčių istoriją, vykusius etnokultūrinius procesus. Straipsnyje
„Vakarų ir rytų baltų ribos kaita archeologijos duomenimis“ (Šimėnas, 1997) apžvelgė etnokultūrinės
situacijos kaitą nuo II tūkst.. pr. Kr. iki IV a. pavaizduodamas vakarų ir rytų baltų ribos kaitą. Taip pat
2006 metais pasirodė jo knyga “Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros
tūkstantmečio viduryje“ (Šimėnas, 2006). Joje plačiai pristatoma tyrinėjimų istorijos apžvalga,
nagrinėjamas genčių ribų ir tarpgentinių dykrų klausimas. Minėto straipsnio pagrindu pateikiama
Vakarų ir rytų baltų ribos kaita, nagrinėjami baltų, gotų, hunų migracijos srautai.
Pagrindiniai archeologų tyrimai susiję su archeologinių kasinėjimų duomenų analize ir
datavimu. Daugiausiai analizuojamos kapavietės, dėl to V. Šimėnas juokdamasis net siūlo
nekroarcheologijos pavadinimą (Šimėnas, 2006). Dėl to, bandoma plėtoti piliakalnių tyrimų
metodologiją (Zabiela, 1995). Piliakalnių paplitimas Lietuvos teritorijoje nėra tolygus, tačiau jų
datavimas galėtų padėti tiksliau brėžti kai kurių genčių ribas. Taip pat archeologai domisi ir kultūrinio
sluoksnio datavimo metodika pagal keramikos radinius (Vengalis, 2007). Ne visos gyvenvietės yra
aiškiai išlaikiusios struktūrą, pagal kurios pobūdį jos datuojamos, tačiau tikrai kiekvienoje gyvenvietėje
randama įvairių šukių. Šukių datavimo metodika galėtų padėti archeologams užpildyti baltas tyrimo
dėmes‘.
16
Baltų gentimis domėjosi ir Lietuvos istorikai, kurie tyrė istoriniuose raštuose minimas vietoves
ir lokalizavo gentis, istorines žemes. Šioje srityje dirbo J. Basanavičius, E. Volteris. Etninių žemių ribų
nustatymo tema rašė V. Pryšmantas, V. Biržiška. (Šimėnas, 2006). Svarbus istoriko E. Gudavičiaus
darbas Lietuvos istorijos I tomas: „Nuo seniausių laikų iki 1959 m.“ (Gudavičius, 1999), nemažai
straipsnių parašė knygoje „Lietuvių etnogenezė“ (Gudavičius, 1987a; 1987b; 1987c), nagrinėjo
lemovių klausimą (Gudavičius, 1981). Šiuo metu ankstyvosios istorijos tema rašo T. Baranauskas.
Lietuvos valstybės ištakos (Baranauskas, 2000). Knygoje galimas rasti jo sudarytą žemėlapį „Lietuvos
žemių konfederacija XIII a. 2-ajame dešimtmetyje“, kurioje Žemaičiai ir Aukštaičiai su lietuvių genties
etnine žeme vaizduojami kaip Lietuvos žemių konfederacija. Taip pat pavaizduotos kuršių su lamatos
etnine žeme sudėtyje, žiemgalių, sėlių ir jotvingių gentys Lietuvos teritorijoje.
Prie baltų etnogenezės tyrimų prisideda ir antropologai tirdami žmonių palaikus. Tačiau
tiriamų objektų pasiskirstymas labai netolygus, todėl antropologai negali pateikti antropologinių tipų
teritorinio detalaus pasiskirstymo, ribos brėžiamos labai apytiksliai. Naudojami statistiniai analitiniai
metodai atliekant kaukolių metrinių požymių faktorinę analizę plačiau aprašytą G. Česnio (Česnys,
1997, 2007).
Geografai daugiausiai tiria genčių ir kraštovaizdžio santykį. Lietuvos geografas St. Tarvydas
buvo susidomėjęs vietovardžiais. Knygoje „Lietuvos vietovardžiai“ aptardamas vandenvardžius teigia,
kad vandenvardžiai ir kiti vietovardžiai yra svarbi mūsų kalbos ir istorijos medžiaga ir turi reikšmės
tada kai yra autentiški ir nesudarkyti. Mokslininkas pastebi vandenvardžių nykimo procesą ir teigia, jog
viena iš geografų užduočių yra „surasti ir atgaivinti tokius pamirštus vardus“ (Tarvydas, 1958).
Pastaruoju metu geografai daugiau domisi gyventojų teritorine organizacija geležies amžiuje (Tučas,
2005, 2008).
17
2. DARBO METODOLOGIJA
2. 1. Darbo rengimo metodika.
Norint objektyviai pažvelgti į baltų genčių teritorijų ribų klausimą buvo būtina kuo plačiau
susipažinti su šį klausimą nagrinėjančia istorine, archeologine, lingvistine ir antropologine literatūra.
Kiekvienas mokslas turi savo metodus ir savo teorijas baltų genčių kilmei, genezei ir migracijoms
aiškinti. Didžiąją darbo dalį sudarė informacijos rinkimas ir analizavimas, tai galima įvardinti kaip
pradiniu darbo etapu, pažintiniu. Kitas etapas apėmė gentinių hidronimų nustatymą, geo-lingvvistinės
duomenų bazės kūrimą ir baltų genčių teritorijų ribų braižymą Lietuvos teritorijoje. Tai analitinis darbo
etapas.
Pirmuoju darbo etapu buvo apžvelgta įvairių sričių literatūra, nagrinėjanti baltų genčių ir jų
teritorijų klausimą. Informacija rinkta iš periodinių leidinių, straipsnių rinkinių, monografijų ir
kartografinių leidinių. Susipažinta su lingvistikos srities pirmaisiais lietuvių darbais ir užsienio darbais
anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų, latvių ir net švedų kalbomis. Nepakankamos tam tikrų užsienio
kalbų žinios apsunkino susipažinimą su senaisiais leidiniais. Todėl vienų leidinių apžvalga apima tik
kartoschemų pristatymą, su kitais darbais susipažinta lietuvių autorių atliktose apžvalgose. Pirmame
darbo etape išryškėjo sunkumai susiję su darbo objekto samprata ir objekto laikotarpiu. Buvo sukurta
naujas, gentinio hidronimo terminas, kurio samprata aiškinama 2.3 dalyje.
Išanalizavus lingvistinę literatūrą ir susipažinus su onomastikos (tikrinių vardų) sritimi ir jos
problematika, buvo pradėti rinkti ir kurti darbui reikalingi duomenys: geolingvistinė duomenų bazė. Iki
šiol atliktos hidronimijos studijos padėjo atrinkti hidronimus pagal savybes būdingas tam tikrai genčiai.
Sudaryti hidronimų vardynai, sąrašai, žodynai padėjo surasti ir lokalizuoti atrinktus hidronimus, tačiau
ne visi hidronimų vardai minėtuose šaltiniuose sutapo. Dar kitokiais vardais tie patys hidronimai
vadinami senuosiuose šaltiniuose. Tai trukdė šališkai pažvelgti į hidronimų darybinę analizę, ir
įvardinti lokalizuojamą hidronimą. Kai kuriais atvejais dėl to naudojami du hidronimo vardai,
senesniąją formą pateikiant skliausteliuose. Vis dėlto, į lingvistinę darybinę ir etimologinę analizę taip
išsamiai nesigilinta ir buvo pasitikima iki šiol atliktais kalbininkų darbais. Skiriantis kalbininkų
hidronimų etimologinei ar darybinei interpretacijai buvo įvertinama hidronimo teritorinė padėtis ir
aplinka, pasirenkamas objektyvesnis ar daugiau šalininkų turintis aiškinimas. Taigi, antroji darbo dalis
pareikalavo nuoseklios analizės ir jau sukauptų istorinės lingvistikos žinių. Pirmiausiai buvo
18
kartografuojami darybinio tipo, ir keletas etimologinio tipo, hidronimų remiantis A. Vanago išskirtomis
gentinių hidronimų savybėmis (Vanagas, 1988). Dalis A. Vanago išskirtų savybių jau buvo pastebėtos
Z. Zinkevičiaus (Zinkevičius, 1984), K. Būgos (Būga, 1963). Skaitant K. Būgos raštus buvo sutinkama
A. Vanago neaprašytų savybių, todėl buvo renkami etimologinio tipo hidronimai ir jų aiškinimai
išsibarstę ir K. Būgos trečiajame Raštų tome. Gentiniams hidronimams būdingų savybių taip pat buvo
rasta ir periodinėje literatūroje (Mažiulis, 2008; Sideravičiūtė-Mickienė, 2005). Galiausiai empiriniu
būdu, pastebėjus nepažįstamų ir nelietuviškai skambančių hidronimų aiškinimų buvo ieškoma
etimologiniame hidronimų žodyne (Vanagas, 1981). Naudojantis ArcGIS programiniu paketu buvo
sukurta atributinė hidronimų lentelė apėmusi hidronimų savybes reikšmingas ir etimologinei ir
darybinei analizei: žodžio šaknį, priesagą, galūnę. Lokalizuojant gentinį hidronimą buvo registruojama
jo geografinė padėtis ir kartu įrašomos hidronimo lingvistinės savybės. Hidronimo lingvistinės savybės
lentelėje įvardijamos kaip ‚kilmė‘, pateikiamas hidronimo šaknies aiškinimas, ‚priesaga‘, įrašoma
priesaga, ir ‚galūnė‘, įrašoma galūnė‘. Atributinėje lentelėje užpildomos tik tos savybės pagal kurias
hidronimas buvo atrinktas kaip gentinis. Kitų savybių vietoje paliekama <Null> reikšmė, ArcMap
aplinkoje suprantama kaip neužpildyta. Gentiniai hidronimai darybinio tipo turi užpildytas tokias
savybes, kaip priesaga ar šaknis, etimologinio tipo hidronimai turi užpildytą savybę ‚kilmė‘, o
darybinio ir etimologino tipo hidronimai turi užpildytus du lentelės atributus ‚kilmė‘ ir ‚priesaga‘ arba
‚kilmė‘ ir ‚šaknis‘. Pagal šias atributines savybes hidronimas priskiriamas vienai ar kitai genčiai, tai
įrašoma lentelės atributų stulpelyje ‚gentis‘. (1 pav.). Iš viso registruoti 1822 hidronimai iš kurių 508
turi pasikartojančius vardus. Skirtingais duomenims Lietuvoje priskaičiuojama apie 7000
nepasikartojančius vardus turinčių hidronimų, taigi sudaryta gentinių hidronimų atributinė lentelė
apima apie 20% visų Lietuvos hidronimų.
Dar buvo skurtos dvi atributinės lentelės registruoti atrinktiems sakraliniams ir dvigubiems
upėvardžiams. Sakralinių upėvardžių atrinkta apie 150, kurių didžioji dalis su šaknimi ‚juod‘. Tikresni
sakraliniai upėvardžiai turintys šaknį ‚švent‘ (nustatyta 19), ‚alk‘ (nustatyta 12) ir ‚veln‘ (nustatyta 8).
Dvigubų upėvardžių pasikeitimo vietų surinkta ir lokalizuota 55. Pavyzdžiui: Jara-Šetekšna, Mūša-
Lielupė, Neris-Vilija, Minija-Mava, Ūla-Pelesa, Šumera-Ringis, Šimša-Gryžuva, Akmena-Dan(g)ė,
Patekla-Tausalas, Mera-Kuna, Gedrė-Kamša, Spengla-Aujėda, Svirkalnis-Melnupe, Kivė-Žirnupis,
Šilupis-Lyšupis, Švinta-Šaminė.
19
Iš viso darbo metu registruota virš 2000 hidronimų. Visi atrinkti gentiniai hidronimai buvo
lokalizuojami Lietuvos teritorijoje naudojantis ArcGIS programinių paketu.
Atributinė hidronimų lentelė buvo reikalinga tolimesniam geoduomenų bazės kūrimui. Be
kartografino pagrindo buvo įskaitmenintos sudarytos archeologų, istorikų, lingvistų kartoschemos ir
žemėlapiai. Sukurti geolingvistiniai duomenys buvo koreliuojami daugiausiai su archeologiniais
žemėlapiais. Stebint gentinių hidronimų pasiskirstymą ir gretinant jį su archeologinais bei istorinais
faktais pateikiamos rekomenduojamos baltų genčių teritorijų ribos Lietuvoje.
2. 2. Naudoti tyrimo metodai
Darbe naudojami tik empiriniai metodai: literatūros analizės, lingvistinės analizės ir
kartografinių duomenų analizės metodai. Toliau metodai apžvelgiami darbo eigos eiliškumu.
Literatūros analizės metodas – mokslinės literatūros apžvalga – vykdomas pirmiausiai.
Susipažįstama su pagrindiniais lingvistų, archeologų, antropologų ir istorikų darbais: monografijomis,
straipsnių rinkiniais, moksliniais žurnalais.
1 pav. Atributinė gentinių hidronimų lentelė ArcMap aplinkoje
20
Sudarant geolingvistinę duomenų bazę darbe remiamasi lingvistinės analizės metodu.
Atrenkami sakraliniai, dvigubi (turintys kelis vardus) ir gentiniai (savo savybėmis būdingi tam tikrai
genčiai) hidronimai. Nustatyti gentiniai hidronimai suskirstyti į 3 tipus (1 lentelė): darybinį,
etimologinį ir darybinį+etimologinį. Lingvistai hidronimus analizuoja morfologiškai (darybiškai) ir
etimologiškai (siaurąja prasme pagal kilmę). Taigi, pirmajam tipui priskiriami tie hidronimai, kuri buvo
nustatyti remiantis darybinėmis hidronimo savybėmis, kaip tam tikros priesagos ar galūnės būdingumu.
Antrajam tipui skirimai hidronimai, kurie gentiniais hidronimais nustatyti pagal žodžio šaknies, ar
pirminio žodžio šaknies ypatybes. Trečiajam tipui skiriami hidronimai turintis abiejų tipų bruožus.
1 lentelė. Gentinių hidronimų tipai.
HIDRONIMŲ TIPAI Skiriama pagal savybes Savybės
DARYBINIS /morfologinis/ žodžio sandaros priesagos, galūnės
ETIMOLOGINIS žodžio kilmės šaknys
DARYBINIS+ETIMOLOGINIS sandaros ir kilmės priesagos, galūnės+ šaknys
Didžiausią vertę turi gentiniai hidronimai išskiriami tiek pagal darybines, tiek pagal
etimologines savybes. Mažesnę vertę turi gentiniai hidronimai nustatyti pagal etimologines savybes,
mažiausią – pagal darybines.
Darybos ypatybės būdingos vienai ar kitai genčiai lingvistų buvo nustatytos remiantis
rašytiniais šaltiniais. Istorinius žodžių darybos pokyčius sudėtinga fiksuoti laike, neaišku ar priesagos
kūrėsi vienu etapu, ar keliais etapais, kokiu metu jos kūrėsi. Etimologinis žodžio aiškinimas –
konkretesnis, jis aiškiau parodo hidronimo priklausomybę. Be to, naudojant glotochronologijos metodą
(svarbiausių pagrindinių kalbos žodžių lyginimas), galima gana tiksliai datuoti kalbų susidarymą.
Lingvistinė žodžių analizė dažniausiai atliekama pagal paprastą modelį: (A) Tikrinis
vardas<Apeliatyvas (bendrinis žodis) ir (B) Tikrinis vardas<Tikrinis vardas. (Jurkėnas, 2004). Tai
reiškia jog, atliekant hidronimo analizę jis yra kildinamas tiesiog bendrinio žodžio arba iš kito tikrinio
žodžio, kaip asmenvardžio. Dirbant tokiu modeliu pamirštama aplinkos įtaka ir hidronimo lokalizacija.
Naujai geografiškai į onomastinius tyrinėjimus pažvelgia J. Jurkėnas pristatydamas naują lingvistinės
analizė modelį (C) Tikrinis vardas // Geografinė, kultūrinė, istorinė, chronologinė ir lingvistinė jo
kamieno charakteristika. straipsnyje „Antroponimija kaip arealinio tyrimo objektas“ (Jurkėnas, 2004).
Šis modelis iš dalies taikomas ir šiame darbe kai hidronimo etimologinis aiškinimas (iš kelių pateiktų)
pasirenkamas pagal hidronimo lokalizaciją ir aplinką.
21
Kartografinių duomenų analizės metodas taikomas darbo pabaigoje, naudojantis sukurta
geolingvistine hidronimų duomenų baze. Gentinių hidronimų, sakralinių ir dvigubų upėvardžių
paplitimas koreliuojamas su archeologų ir istorikų nustatytomis baltų genčių teritorijomis. Galimos
baltų genčių ribos brėžiamos remiantis gentinių hidronimų, sakralinių ir dvigubų upėvardžių
išsidėstymu, pateikiant koreliaciją su nustatytomis baltų genčių teritorijų ribomis.
2. 3. Gentinio hidronimo samprata
Teigiama, kad hidronimai yra seniausi nerašyti šaltiniai. Tačiau hidronimų amžius įvairuoja,
nors ir sudėtinga jį tiksliai nustatyti. Išskiriami du pagrindiniai lietuviškų hidronimų formavimosi
etapai: pirmasis (seniesiems gyventojams apgyvendinus teritoriją, II tūkst. pr. Kr), antrasis (I tūkst.
viduryje prasidėjus gentinių sąjungų kūrimuisi) (Zinkevičius, 1984; Vanagas, 1988). Mokslininkai
teigia hidronimus, kuriuos tokias pat ar panašiais vardais pažįstame ir dabar, atsiradus kartu su
atsiradusia baltų kalbų diferenciacija kuriantis gentims. Vis dėlto, dar norėtųsi išskirti ir naujausią
etapą, kai pavadinimai suteikiami atradus ar sukūrus naują hidrografinį objektą, kaip tvenkinį, kanalą,
perkasą.
Hidronimų kūrimosi datavimas yra probleminis. Dauguma hidronimų, manoma, susikūrė „kai
baltų kalbų areale vis labiau ėmė ryškėti tarmės“, nemažai „genetiškai naujesnių priesagų randama tik
lietuvių hidronimijoje“, tačiau „tais laikais, kai formavosi lietuvių hidronimija, dialektinis suskilimas
negalėjo būti žymus“ (Vanagas, 1988). Vis dėlto, dauguma vienos ar kitos genties kalbos ypatybių yra
rekonstruojamos iš istorinių raštų, taigi XII-XIII a. Todėl priesaginiai (pagal darybą tai patys dažniausi)
hidronimai galėtų būti datuojami baltų genčių kalbų kūrimosi metu, V-VII a. (Salys, 1934 ir kt.),
suskilus rytų prokalbei. Nukeliant hidronimų kūrimąsi į ankstesnius laikus iškyla jų sąsajos su baltų
gentimis egzistavimo klausimas. Gentis turi turėti „savo teritoriją, jos narius sieja bendras ūkis, kalba,
gentinė savimonė, genties pavadinimas, kultūra, papročiai.“ (Orientaitė, 2004) Taigi, priimta manyti,
jog genčių kalbinę diferenciaciją lydėjo ir genčių kultūros skirtumai, atsekami archeologų, nors dėl to
diskutuojama (Umberto, 2000, Bertašius, 2004). Baltų gentys ir baltų genčių junginiai, archeologų
išskiriami šiek tiek skirtingai, dažniausiai nuo IV a. pab.-V a., tautų kraustymosi laikotarpio, lėmusio
kultūrų persigrupavimą ir naujų junginių susidarymą, iki XIII-XIV a. pabaigos kuomet sukuriama
Lietuvos valstybė. Todėl darbe analizuojamas laikotarpis apima gentinių junginių egzistavimo
laikotarpį: IV a. pab..-XIII a. pab.
Darbe buvo tiriami hidronimai su etimologinėmis, morfologinėmis ar fonetinėmis (plačiau 2.2
skyriuje) ypatybėmis, pagal kurias jie identifikuojami kaip vienos iš buvusių baltų genčių. Ypatybės
22
tai, pavyzdžiui, priesaga –al-, šaknis –kūl-, fonetinė priebalsio ypatybė s virtimas š (Lūkštas). Šios
ypatybės, remiantis istoriniais šaltiniais ir lyginamuoju kalbotyros metodu, lingvistų priskirtos
kuršiams. Kitoms baltų gentims skiriamos kitos ypatybės, pristatomos ir apžvelgiamos 3.2. skyriuje.
Taigi, darbe daugiausiai buvo tiriami antrojo hidronimų formavimosi etapo hidronimai, kurie
formavosi baltų genčių egzistavimo laikotarpiu. Šiems hidronimams įvardinti buvo sukurta nauja
sąvoka – gentinis hidronimas. Gentinis hidronimas tai vandens telkinio pavadinimas turintis kurios
nors baltų genties kalbos ypatybę ar ypatybes.
Gentiniai hidronimai darbe naudojami norint nustatyti genčių paplitimo teritoriją. Taigi, jie
tampa tam tikros teritorijos indikatoriais. Apibrėžti baltų genties teritoriją sudėtinga, nes gentinių
hidronimų išsidėstymas nėra tolygus. Tik vienos genties hidronimai susitelkia kompaktiškoje ir
nedidelėje teritorijoje, genties etiniame centre. Tolstant nuo centro, periferijoje vis dar vyrauja vienos
genties hidronimai, tačiau atsiranda ir kitų gentinių hidronimų. Gentinių hidronimų paplitimo
tendencijos periferiniame areale greičiausiai rodo genčių migracijas ir maišymąsi, kur nebuvo
nuolatinių ilgalaikių gyvenviečių ir kur egzistavo vadinamos dykros – negyvenami plotai.
Hidronimai taip pat gali atspindėti dykras. Manoma, kad baltų gentys mirusiuosius laidodavo
anapus, už upės kuri atlikdavo sakralinę prasmę. Buvo laidojama ton pusėn, kur manyta esant pasaulio
pakraštį. Pakraščiu taip pat dažnai tapdavo neperžengiama upė. Taigi tokios upės nuo seno buvo
pavadintos sakraliniais vardais, kaip Šventoji, Alkupis, Velniaupis, Juodoji. Tokių hidronimų reikšmę
pastebėjo archeologas V. Žulkus, ir juos įvardino sakraliniais hidronimais (Žulkus, 1989b). Sakraliniai
hidronimai galėjo žymėti genčių, genčių žemių ribas, todėl brėžiant genties teritorijos ribą atsižvelgta
ir į sakralinių hidronimų paplitimą.
Genčių senas kultūrines ribas pažinti padeda ir upės pavadinimo pasikeitimo vieta. Tokia vieta
netgi gali būti laikoma ir genčių kontaktine zona, kai gentys dalinosi ta pačia upe ir nuo seno vadino ją
skirtingai. Ši idėja buvo iškelta lingvisto A. Vanago (Vanagas, 1988) ir kelis vardus turinčios upės
pavadintos dvigubais upėvardžiais. Lietuvos teritorijoje pasitaiko daugiau nei 50 atvejų, kai tam
tikroje vietoje pakinta upės pavadinimas (kartais jis pakinta net ir kelis kartus). Sprendžiant baltų
genčių ribų klausimą hidronimų pagrindu atsižvelgta ir į dvigubų upėvardžių pasikeitimo vietų
išsidėstymą.
23
3. DARBO REZULTATAI
3. 1. Baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo problematika
3.1.1. Baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo būdai
Apie baltų gentis sužinome iš rašytinių šaltinių, kuriuose metraštininkai užfiksavo genčių
pavadinimus, genčių žemes, žemių valdovus. Metraštininkų palikta informacija apie baltų kraštų
situaciją geležies amžiuje yra neišsami, negausi ir ne visada nuosekli. Interpretuojant ankstyvąją
istorinę informaciją, būtina įvertinti informacijos atsiradimo aplinkybes, metraštininko gimtąją kalbą,
politines pažiūras, be to, negalime atmesti žmogiškojo faktoriaus – metraštininko klaidos užrašant
pirmąkart išgirstą vietovardį. Vis dėlto, išlikę faktai labai svarbūs genčių identifikavimui. Remiantis
istoriniais pavadinimais ir žemių aprašymais, siekiama nustatyti metraščiuose minimų baltų genčių
teritorijas. Šią informaciją archeologiniais tyrimais bando papildyti arba pagrįsti archeologai. Atrastą
archeologinę kultūrą siekiama pagrįstai sugretinti su istorine informacija, istoriniu genties pavadinimu.
Būtent archeologinės kultūros įvardijimą istoriniuose šaltiniuose minimu genties vardu, jos atpažinimą
istoriniuose faktuose ir galime laikyti identifikacija arba tapatumo nustatymu.
Identifikuoti kultūrą galime pagal jos bruožų visumą. Archeologai remdamiesi tyrimais yra
įvardinę atskirų baltų genčių ypatybių rinkinius ir jais remdamiesi išskyrę baltų genčių teritorijas. Vien
archeologinių tyrimų nepakanka, ypač kai archeologai skirtingai įvardina tas pačias teritorijas,
skirtingai vertina tuos pačius duomenis. Reikalingais tampa ir lingvistų, ir antropologų tyrimai,
papildantys archeologinių ypatybių rinkinį. Genties ypatybes tiria skirtingi mokslai, skirtingais
metodais, todėl tarp mokslininkų, dėl ne vienodų tyrimo objektų ir tyrimo metodų, gali atsirasti
nesusikalbėjimas. Gentis kaip kompleksinis darinys turi būti tiriamas kompleksiškai.
Genties sampratos sudėtingumas atsiskleidžia per genties ypatybių visumą, kuri aiškinama
toliau. Genties ypatybės atvaizduotos schemoje (2 pav.), parodant ir kiekvieno mokslo skirtingų genties
ypatybių tyrimų laukus. Schemoje matote genties ypatybių pirmo lygmens skyrimą į genetines ir
kultūrines. Antropologiniai genties tyrimai ir genetinės jos gyventojų savybės atskleidžia, jog baltų
gentys nebuvo vienodo antropologinio pagrindo (Česnys, 2007). Antropologinių savybių paplitimas
nesudaro jokios koreliacijos su kultūrinių savybių paplitimu. Atsižvelgti į genetines nagrinėjamos
teritorijos savybes reikia, nes šių savybių paplitimo kaita parodo migracijas. Vis dėlto, genetinės
ypatybės negali būti identifikacine ypatybe.
24
2 pav. Genties ypatybių tyrimo schema.
Apskirtai, gentis yra suvokiama kaip kultūrinis-etninis vienetas, todėl identifikacinėmis genties
ypatybėmis siūloma laikyti tik kultūrines genties ypatybes, kurios skiriamos į mentalines ir
materialines, pagal kultūrinių bruožų išlaikymo formą. Materialinės ypatybės tai įvairūs kultūros
artefaktai, fiziškai apčiuopiami objektai, kurie pagal naudojimo paskirtį suskaidomi į laidosenos
(laidojimo metu naudojamus) ir gyvensenos (buityje naudojamus) objektus. Mentalinės kultūros
ypatybės nėra apčiuopiamos, jos sudėtingai paaiškinamos ir išlieka paslaptingiausios. Prie mentalinių
ypatybių priskirta pasaulėžiūra ir kalba.
Genties ypatybių visuma, pagal kurią gentis identifikuojama, yra tiriama skirtingų mokslininkų.
Mokslininkų tyrimo objektas dažniausiai yra ne gentis, o jos tam tikra jos savybė arba kelios savybės,
savybių grupė. Dėl skirtingo tyrimo objekto naudojami skirtingi metodai, kuriais tiriama gentis. Net ir
naudojant skirtingus metodus, jais galima siekti to paties rezultato: baltų genčių teritorijų ribų
nustatymo. Tikslinga pažvelgti į kiekvieną mokslą ir jo metodus taikomus genčių indentifikavimui
siekiant išsiaiškinti genčių teritorijų ir jų ribų nustatymo problematiką.
Lingvistų tyrimų laukas
Etnologų tyrimų laukas
Antropologų
tyrimų laukas
Archeologų tyrimų laukas
Geografų tyrimų laukas
25
Archeologai tiria genties kultūrinį palikimą: laidojimo paminklus, gyvenvietes ir jų
archeologinius radinius. Juos geba gana tiksliai datuoti, priskirti maždaug dviejų-trijų šimtmečių
periodui. Datavimas periodais padeda rekonstruoti istorinį procesą, taigi padeda nustatyti kultūros
paplitimo ribų kaitą. Ribos dažniausiai brėžiamos remiantis laidosenos ypatybėmis. Pasitaiko, kad tam
tikru periodu genties laidojimo bruožai sutampa su viena kaimynine gentimi, kitu periodu su kita.
Taigi, kuri nors ribos atkarpa gali likti ne visiškai aiški.
Ribų brėžimui svarbus bendras teritorijos ištirtumas. Nors tyrimų vis daugėja, tačiau ribų
tikslinimų pasirodo sąlyginai nedaug, kyla klausimas ar ištirtumas pakankamas, gal vis dėlto
nepakankamai tolygiai pasiskirstę tyrimai. Teritorijų archeologinis ištirtumas gali būti nevienodas dėl
įvairių priežasčių: teritorija sunkiai prieinama, teritorijoje nesitikima rasti archeologinių radinių. Tačiau
gali veikti ir subjektyvios priežastys, kaip entuziastų kraštotyrininkų veiklos nebuvimas. Paminklai
geriausiai ištirti ir daugiausiai tyrimų atlikta tose vietovėse, kur paminklai ryškiausiai matomi plika
akimi (pavyzdžiui, pilkapiai), ir ten, kur archeologai, kraštotyrininkai linkę entuziastingai savanoriškai
dirbti, taip pat intensyvios žemdirbystės vietovėse, kur objektai išaiškinami dirbant žemės darbus. A.
Šimėnas pastebi, kad „šiame kontekste įdomiai atrodo archeologinių objektų juosta, kartu su magistrale
Vilnius-Kaunas-Klaipėda“ (Šimėnas, 2004)
Archeologai dažnai linkę nagrinėti konkrečią situaciją: paminklą, vietovę, tam tikro tipo
artefaktus, kaip senovės Romos monetas. Dėl to, remdamiesi atvejo analize kartais daro pernelyg
apibendrintas išvadas.
A. Šimėnas pažymi, kad archeologiniai tyrimai gali pasitarnauti lingvistiniams. „Archeologai,
remdamiesi retrospektyviniu metodu, gali nustatyti įvairių archeologinių kultūrų kilmę bei šių kultūrų
giminystės ryšius. Žinant vienos kultūrų grandinėje esančios kultūros kalbinę priklausomybę, galima
tiksliai nustatyti ir kitų kalbinę priklausomybę.“ (Šimėnas, 1997). Lingvistai genties kalbinės
priklausomybės ieško pagal toponimų lingvistinę analizę, kol kas ginčų dėl vienos ar kitos genties
lingvistinės priklausomybės nėra.
Lingvistiniai metodai kitų sričių mokslininkams kelia daug nepasitikėjimo dėl jų
neapčiuopiamumo. Pirmiausiai, tiriamais objektas: toponimai, dažniausiai vandenvardžiai, kurių
datavimas yra problematiškas. Nors pastaruoju metu ir atrasta naujų matematinių modelių, jie tinkami
tirti tik neišnykusioms kalboms. Taigi, remiantis neišnykusių kalbų duomenimis, sprendžiamas ir
išnykusių kalbų likimas. Teigiama, kad baltų kalbos galutinai išsiskyrė VII a. Tačiau įrodyti, kada
gyventojai įvardino vidaus vandenis savo kalba ar tarme, praktiškai neįmanoma.
26
Vandenvardžiai kūrėsi keliais etapais, ir, manau, jie tikrai truko ne vieną šimtmetį, juk
plečiantis gyvenamam plotui, kertant miškus vis naujų ir naujų vandenų turėjo būti atrasta. Taigi, kaip
teigia archeologai, kalbininkai tyrinėja šias dienas pasiekusių kalbinių duomenų visumą ir gali surasti
visų laikų etninių procesų vidurkį (Šimėnas, 1997). Be to, sunkiai datuodami hidronimus „kartais
pakelia labai senus kultūros klodus, kurie siekia sudėtingą genčių formavimosi periodą I-ojo tūkst.
viduryje.“ (Žulkus, 2004).
Hidronimų kilmės aiškinimas negali būti atsietas nuo teritorijos. Genčių ir jų kalbų kūrimosi
metu susidarę hidronimai, gali būti iš dalies performuojami vėlesnių tos teritorijos gyventojų. Taip kai
kurie Lietuvos hidronimai buvo performuoti, sulietuvinti, tautos atgimimo laikotarpiu, todėl Lietuvos
paribiuose esančių sulietuvintų hidronimų nederėtų kildinti iš dabartinių lietuviškų žodžių ir aiškinti
juos lietuviškais esant neatsižvelgus į kaimyninių šalių vardynus.
Lingvistikos problema yra ir išnykusių kalbų duomenų nebuvimas. Beveik nei viena išnykusi
baltų kalba nepaliko savo rašytinių šaltinių. Išnykusioms kalboms tirti ir rekonstruoti naudojami
toponimai paminėti užsienio šalių istoriniuose šaltiniuose: kronikose, žemėlapiuose, žemės vardynuose.
Visada būtina įvertinti užrašymo klaidos galimybę. Taip pat būtina pastebėti, jog tikriniai vardai
surenkami iš skirtingų šaltinių, kur jie buvo įrašyti skirtingų metraštinikų. Ir kalbininkai (Dini, 2000), ir
archeologai (Bertašius, 2004) pastebi, jog nėra įrodyta ar kalbinę diferenciaciją lydėjo ir kultūros
skirtumai, ir atvirkščiai.
Tarp kalbininkų vyksta diskusija, ar kuršių, sėlių, žiemgalių kalbos gali būti laikomos kalbomis
ar tai buvo tik dialektai nesusiformavę į kalbą. Darbui ši diskusija neturi didelės įtakos, svarbiausia yra
kalbiniai skirtumai, o juos nustatyti tikrai sudėtinga. Juk net šiuo metu, egzistuojant oficialiajai kalbai,
priskaičiuojama keliolika dialektų. Tokios dialektų įvairovės egzistavimo nereikėtų atmesti ir genčių
kūrimosi laikotarpiu. O juk kalbininkai stengiasi nustatyti teorinę gryną kalbą, kuri vargu ar egzistavo
praktiškai.
Antropologai geba tiksliai datuoti išlikusius duomenis, kaukoles, tačiau tiriamų objektų sklaida
nėra tolygi. Baltų kultūrose sklido mirusiųjų deginimo papročio banga, todėl ankstyvojo geležies
amžiaus radinių nėra. Kitų laikmečių tiriamos kaukolės, paimtos iš netolygiai Lietuvos teritorijoje
pasiskirsčiusių laidojimo paminklų. I tūkst. kaukolių antropologai yra ištyrę 926 per visą Lietuvos
teritoriją iš 66 Lietuvos laidojimo paminklų (Česnys, 2007). Vidutiniškai viename laidojimo paminkle
ištirta po 14 kaukolių, o vienam laidojimo paminklui tenka beveik 1000 kv. km.
27
Ankstesnių ekspedicijų metu sukaupta medžiaga ne visada ištirta, netinkamai sutvarkyta
medžiagos dokumentacija ar aprašyta su klaidomis. Medžiaga gali būti ir fragmentiška, kai ne visos
tiriamos kaukolės gerai išsilaikiusios.
Pagrindinis antropologų metodas: karniologijos, kai tiriamos kaukolės ir pagal jų tipus galima
nustatyti antropologinio, rasinio (platesne prasme) tipo paplitimo arealus. „Šie metodai padeda stebėti
biologines migracijas, tačiau nefiksuoja kultūrinių, todėl gali būti tinkami tik kaip papildomi baltų
genčių teritorijų tyrimuose. Antropologai gali atskleisti „teritorijos gyventojų biologinę istoriją, kuri iš
esmės papildo jų dvasinės ir materialinės kultūros istoriją“ (Česnys, 1997).
Istorikai domisi priešistore, tačiau atskirais faktais, jų detalėmis, ne visada siekia apibendrinto
teritorinio vaizdo. Genčių ir genčių junginių teritorijos juos mažai domina, dėl skurdžių rašytinių
šaltinių. Istorikų tyrimo objektas – gentinių junginių vėliausias laikotarpis kuriantis valstybei.
Naudojantis istoriniais šaltiniais, nagrinėjamas laikotarpis XIII-XV a. kuomet Ordino darkomos gentys
telkėsi į valstybę, asimiliavosi ir sparčiai nyko. Archeologas V. Žulkus pastebi, kad tokiu metu „genčių
ribos jau gerokai sujauktos perdalijimų ir migracijų“.
Istorikų tyrimo objektas: metraštininkų užrašytos istorijos. Naudojantis tokiomis istorijomis
lieka tikėti, kad užrašyta teisingai: teisingai įvardinta gentis, aprašytos jos žemės. Taigi, vien istoriniais
šaltiniais remtis nederėtų. Mokslininkai pastebi, kad istoriniai šaltiniai gali klaidinti sprendžiant genties
etninį klausimą, kaip pavyzdžiui, kuršiai laikyti suomiais (Žulkus, 2004). Vis dėlto, metraščiuose
pateikiama labai įvairūs istoriniai faktai, todėl istorikų tyrimo laukas labai platus.
Geografų pagrindinis objektas yra reiškinio ir teritorijos santykis. Taigi, geografų tyrimų laukas
yra plačiausias, todėl geografai gebėtų geriausiai spręsti baltų genčių teritorijų identifikavimo klausimą.
3.1.2. Teritorijų identifikavimo būdų palyginimas
Tyrimo būdai, pagal kuriuos identifikuojama genties teritorija, gali būti lyginami tarpusavyje tik
nustačius kriterijus. Genties teritorijos identifikavimas vyksta per tiriamą objektą ir jo paplitimą.
Svarbus tiriamo objekto informatyvumas: kiek, kokią ir kaip tą informaciją saugo objektas, todėl
išskiriami kiekybiniai ir kokybiniai kriterijai. Kiekybiniai objekto kriterijai: apimtis, pasiskirstymas.
Kokybiniai objekto kriterijai: išsilaikymas, datavimas, lokalizavimas. Šie kriterijai pasirinkti remiantis
anksčiau pateikta (3.1.1. skyrius) ribų identifikavimo apžvalga. Tai kriterijai, kuriais remdamiesi, savo
mokslo tyrimus mokslininkai laiko esant tikslesniais, patikimesniais ar labiau pagrįstais nei kitų mokslų
metodais.
28
Pagal tyrimo objekto suteikiamą informaciją buvo palyginti ir aprašyti dažniausiai genties
teritorijai identifikuoti naudojamus lingvistiniai, archeologiniai ir istoriniai tyrimai (2 lentelė) iš minėtų
kokybinių ir kiekybinių kriterijų. Tačiau, teisingiau būtų lyginti ne visą Lietuvos teritoriją, o tam tikrus
jos arealus, kaip genčių teritorijas. Ne visos gentys išsamiai tyrinėtos, ne visos palikusios užtektinai
pėdsakų joms atsekti.
Archeologų geriausiai ištirtas regionas – pajūrys, Nemuno vidurupis. Tačiau labai mažai
duomenų turima apie Lietuvos šiaurę, ypač šiaurės rytus, todėl dažnai šiaurėje esančių genčių ribos
brėžiamos apytiksliai. Ilgą laiką, jos tiesiog nebuvo tikslinamos, nors pastaruoju metu šia kryptimi
dirbama (Simniškytė, 2005).
2 lentelė. Teritorijų identifikavimo kriterijų aprašymas
Kriterijai/Būdai Lingvistinis (gentiniai
hidronimai)
Archeologinis (laidojimo
paminklai)
Istorinis
(vietovardžiai istoriniuose
šaltiniuose)
Kiek. Apimtis 1822 gentiniai
hidronimai (išskirta
darbo metu)
Apie 1000 ištirtų
archeologinių paminklų
V-XII a.
sudėtinga įvertinti
Pasiskirstymas Nelabai tolygus,
išsiskiria nedideli
arealai be gentinių
hidronimų.
Nelabai tolygus. Išsiskiria
keli paplitimo arealai,
mažiau paminklų šiaurės
rytų Lietuvoje, Karšuvos
ir Užnemunės žemumose
Netolygus. Gausu kuršių,
sėlių, žiemgalių, mažiau
Skalvos, Lamatos žemių
aprašymų
Kok. Išsilaikymas/
Atpažinimas
Manoma, kad išsilaikė
nepakitę,sudėtinga
įvertinti nes
nematerialūs.
Išsilaiko nepakeitę savo
esmės. Šiek tiek pakinta
fizinė objekto būklė.
Išsilaiko nepakitę, nes yra
užrašyti. Tačiau kartais
dėl raidyno iškraipymo
sunku atpažinti objektą
dabartiniu metu.
Datavimas Datuojama apytiksliai.
Nepatikimas datavimas.
Datuojama kelių šimtų
metų tikslumu ir tiksliau.
Periodizuojama
chronologiniam stebėjimui
palengvinti.
Datavimas labai tikslus,
jei istorinis šaltinis
originalus; gana tikslus,
kai istorinis šaltinis
perrašytas.
Lokalizavimas Tikslus. Objektas –
linijinis, nežinoma
tiksliai kuri dalis yra
svarbi tyrimui.
Labai tikslus. Objektas
apima nedidelį plotą.
Gana tikslus. Objektą
sunku lokalizuoti tik jei
jis neatpažįstamas.
29
Istorikai šaltiniuose randa gana aiškiai aprašytas sėlių, žiemgalių, kuršių žemių ribas. Tačiau
neaiški lieka lietuvių gentis, kuri į istorijos šaltinius patenka jau kaip Lietuva, besikurianti valstybė, ne
kaip gentis.
Lingvistai taip pat ne apie visas baltų gentis turi kalbinių žinių. Aiškiai išskiriamos tik 4 rytų
baltų gentys pagal kalbinius duomenis: jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Centrinė rytų baltų kalba,
lietuvių, iki šiol neleidžia atsekti jos praeities pėdsakų, kurie palaipsniui, asimiliuojant kaimynines
gentis, atsirado visoje Lietuvos teritorijoje. Kad ir priskiriama lietuviška priesaga -išk- , kuri nors ir
netolygiai (nėra Žemaitijos regione) paplitusi beveik visoje Lietuvoje.
Todėl skirtingoms gentims ir jų teritorijoms identifikuoti tikslingiausia naudoti visus metodus,
atsižvelgiant į jų tyrimo objektų paplitimą. Kalbinių tyrimų neužtenka Lamatos, Skalvos, Žemaitijos ir
Lietuvos gentinėms žemėms identifikuoti.
3.2. Baltų gentinių hidronimų paplitimas Lietuvoje
3.2.1. Sūduvių-jotvingių genčių teritorijos
Piečiausiai išsidėsčiusios baltų gentys, rytinės prūsų kaimynės, kadais taip pat laikytos vienos iš
prūsų genčių. Anksti išnykusios ir nepalikusios rašytinių šaltinių, istoriniuose šaltiniuose vadinamos
keliais skirtingais vardais: jotvingiai, sūduviai, dainuviai. Skirtingai vaizduojamos ir šių genčių
apgyvendintos teritorijos ribos. Šiuo metu Lietuvos teritorijoje šiose žemėse įsikūrę lietuviai vadinami
kitais vardai – suvalkais, dainaviais.
Jotvingiais (plačiąja prasme) buvo vadinama visa genčių sąjunga, kurią sudarė mažesnės
gentys: dainuvių, sūduvių, jotvingių, poleksėnų (Zinkevičius, 1984; Vaškevičiūtė, 2007). Šios gentys
buvo pasklidusios ir už Lietuvos ribų. Literatūroje iki 9 dešimtmečio dar buvo teigiama, kad jotvingių
žemė – Jotva ir sūduvių žemė – Sūduva esanti ta pati. K. Būga rašydamas apie jotvingius, juos vadina
jotvingiais-sūduviais, taip pat pastebėdamas, kad kai kurie kryžiuočių šaltiniai Sūduvą tapatina su
Jotva. Vaizduodamas prūsų genčių ribas, minėtos genties žemes jau vadina tik Sūduvos vardu, pagal
priesagą –uva, kaip Lietuva (Būga, 1961).
Istoriniuose šaltiniuose pirmiausiai sutinkame sūduvių vardą, kai II m. e. amžiuje Plotemėjas
juos pamini greta galindų (Zinkevičius, 1984, Salys 1995). Jotvinigiai istoriniuose šaltiniuose žinomi
nuo X a (Būga, 1961; Kulikauskas, 1970, Salys 1995). Dainavos vardas pirmą kart paminėtas
Mindaugo rašte 1259 m. (Būga, 1961; Zinkevičius, 1984; Salys 1995). Pirmasis genčių žemių
hidroniminę kilmę istoriniuose šaltiniuose įskaitė K. Būga. Jotvingius kildino iš upės Jotvos, dainavius
30
iš Dainavos, sūduvius siūlė kildinti iš upės –Sūduonios, nors anksčiau sūduvių vardą bandė kildinti iš
keltų sū- skirto kiaulei vadinti (Būga, 1961). Visi vėlesni mokslininkai, minėję jotvingių gentis ir
aprašę jų pavadinimų kilmę pateikia tokias pačias interpretacijas, sūduvių vardą laikant hidroniminės
kilmės (Kulikauskas, 1970; Zinkevičius, 1984).
Jotvingių genčių sąjunga, sprendžiant iš istorinių šaltinių, vakaruose ribojosi su galindais ir
nadruviais, šiaurėje su lietuviais, neaiškios rytinės ir pietinės ribos. Taip pat neaiški šiaurinė jotvingių
genčių junginio riba su lietuviais. Rašytinių šaltinių duomenimis, junginio gentys (sūduviai?) gyvenę
iki Nemuno, t.y. visoje dabartinėje Užnemunėje. Tačiau vakarų baltams būdingų toponimų randama ir
anapus Nemuno, t.y. dešinėje Nemuno pusėje (Zinkevičius, 1984). Naujame leidinyje, Lietuvos
istorijos II tome detaliau aprašomos jotvingių apgyvendintų žemių ribos. Jotvingių apgyvendinta
teritorija apima žemes tarp prūsų ir Voluinės. Vakarinė jos riba išeina už Lietuvos ribų siekdama
Mozūrijos ežeryną, Vištyčio ežerą ir Nemuno aukštupį, pietinė – Narevo ir Bugo upės taip pat už
Lietuvos ribų. Rytinė jotvingių žemių riba siekia Nemuno vidurupį iki Gardino bei Minsko apylinkių,
šiaurinė – nuo Nemuno į pietus tarp Kauno ir Jurbarko. Vis dėlto, teigiama, kad „ne visos genčių
gyventos žemės ištirtos, todėl negalime tiksliai lokalizuoti“ (Vaškevičiūtė, 2007).
Daugiausia archeologinių radinių apie jotvingius turima iš Dainavos žemės, kuri buvo
šiauriniame arealo pakraštyje, dešiniajame Nemuno krante tarp Merkio ir Strėvos upių. Dainuvių
paminklai – nedideli pilkapynai, po keliolika, apjuosti stambių akmenų vainiku – išsiskyrė IVa. II
pusėje (Vaškevičiūtė, 2007). A. Tautavičius šią sritį vadina akmenų pilkapių sritimi, detaliai
aprašydamas laidojimo paminklus ir tradicijas, teigdamas, jog dauguma tyrinėtojų (M. Gimbutienė, R.
Kulikauskienė, V. Sedov) šią sritį skiria tiesiog jotvingiams (Tautavičius, 1996). Nuo V. a. II pusės
aptariamoje srityje paplinta mirusiųjų deginimo paprotys, dar sutinkama ir pavienių degintinių kapų.
VII a. pilkapiuose akmenų jau nebeaptinkama, o IX a. jau laidojama pilkapynuose su smėlio sampilais
(Vaškevičiūtė, 2007). Iš archeologinių paminklų kaitos sprendžiama, jog dainuviai buvo asimiliuoti
lietuvių, arba jie bus pasitraukę į pietvakarius, už Nemuno (Tautavičius, 1996; Vaškevičiūtė, 2007).
Aptarta laidosena būdinga visoms jotvingių gentims, bet pastebima ir mažų skirtumų: „Suvalkų
apylinkėse vyravo paprotys sudegintus mirusiuosius laidoti molinėse urnose“ (Tautavičius, 1996). Vis
dėlto, apie pietines ir vakarines jotvingių gentis labai mažai rašoma, dėl intensyvios žemdirbystės
archeologinių paminklų nedaug išlikę.
Jotvingių gentis neišliko iki šių dienų, archeologiniai paminklai rodo šios genties asimiliacijos
pradžią jau V a. pabaigoje, galutinai gentis išnyko XIII-XIV a. sandūroje (Nalepa, 1964). Jotvingius
31
asimiliavo lietuviai, kurdamiesi jų žemėse ir lietuvindami jotvingių kalbą. Lingvistiniu požiūriu
jotvingių ir lietuvių kalbiniai reliktai labai susimaišę (Zinkevičius, 1984). Vis dėlto, jotvingiai turėjo
savo atskirą kalbą, ir ją būtų galima skirti tarpine tarp lietuvių ir prūsų: „kalba turėjo ir tokių leksinių
ypatybių, kurios būdingesnės prūsų (vakarų baltų) negu lietuvių kalbai (Vanagas, 1988).
Neišlikusi jotvingių kalba tyrinėjama iš minimų vardų, žemės vardynų istorinių šaltiniuose ir
dabartinių toponimų ir hidronimų. K. Būga pirmasis užrašė jotvingių kalbines ypatybes, kaip dvibalsio
ai virtimą oi, dvibalsio ie virtimą ei. Garsų z, s naudojimą vietoj ž. Pastebėjo leksinius skirtumus:
juodas vadinamas kirsnas, baltas – gailas ir panašiai. Jotvingių hidronimų išskirtinumu laikė priesagą
–ingė, -ingis (Būga, 1961).
Išsamiai nagrinėjęs hidronimus, A. Vangas išskyrė sąlygiškus hidronimų arealus pagal darybos,
fonetikos ir leksikos ypatybes. Preliminariai su jotvingiais siejamas pietų arealas, kurio ypatybės:
(Vangas, 1988)
1. Darybinės. Priesagų –ingis, -ingė populiarumas, hidronimai su kirčiuota galūne us, priesagų –
ausis, -eta, -etas, -ina, -inas, -ain-, -en- retumas.
2. Fonetinės. Priebalsio s naudojimas vietoj š (Kirsna, Serwy, Veisiejis, Apsingė, Apsingis,
Apsuona, Sliminas, Svetus), priebalsis z vietoje ž (Azagis, Berznykas, Zebrys, Zervylios,
Zelva),, dvibalsis ei vietoj lietuvių ie (Leipalingis, Veisiejis, Deivoniškiai, Seivės).
3. Leksinės. Gailekas, Gailintas, Kirsna, Lindė, Palvė, Penta, Sakna, Saknas, Stabingis
Fonetines ypatybes atskirti šiek tiek sudėtingiau, nes, pavyzdžiui, priebalsių s ir z naudojimas
vietoj š ir ž būdingas ne vien jotvingiams. Tai būdinga pirmiausiai prūsams, kuršiams (Būga, 1961;
Vangas, 1988). Lengviausia atskirti darybines ypatybes, kurios detaliai ištirtos, aprašytos ir
atvaizduotos A. Vanago (Vangas, 1970; 1988).
Darbe iš viso nustatyti 63 jotvingių gentiniai hidronimai (3 pav). Nustatyta 30 pagal darybos
tipą: kirčiuota us galūnė: upių vardai (12): Gystus, Kertus, Kraušius, Kriaušius, Limšius, Remtus,
Skroblus, Svetus, Vardžius, Vyčius, Vikšrus, Virkius, ežerų vardai (11) : Guostus, Niedus, Spindžius,
Skirzius, Surmius, Svetus, Švenčius (net 3), Teirus, Vykšius. (Vanagas, 1988). Pagal darybos tipą:
priesagas –ingis-, -ingė- nustatyti 7 jotvingiams būdingi hidronimai: upių vardai: Apsingė, Nedzingė,
ežerų vardai: Apsingis, Naudingis (Naudoris), Nedingis, Pilvingis, Suvingis (Vangas, 1970).
Etimologinės kilmės jotvingių genties hidronimų nustatyta 33. Pagal leksiką nustatytų
hidronimų 11. Manoma, kad su prūsų žodžiu apse (lt. Apušė, epušė) sudaryti hidronimai Apsingis ež.,
Apsuona, Apsingė. Su prūsų žodžiu gailis (lt. baltas) sudaryti hidronimai Gailiavalkis, Gailintas ež.,.
32
3 pav. Jotvingių gentinių hidronimų kartoschema
33
Gaileko ež. Su prūsų žodžiu wanga (lt. lydimas) sudarytas hidronimas Vanga (2). Su prūsų žodžiu
kirsnas (lt. juodas), sudarytas hidronimas Kirsna, o žodžiu kirne (lt. krūmas) sudaryti hidronimai Kirnė
(2), Kirneilė Kirneilis ež. Taip pat hidronimas Kačiupys kildinamas iš prūsiško žodžio catze (lt. katė).
Fonetines ypatybes, būdingas jotvingiams, galime pastebėti šiuose hidronimuose: Azagis ež., Deičiupis,
Jieznalė, Leipalingis ež., Nedzingis ež., Nedzingėlė, Sūdupis, Sūduonia, Sasna, Slavika (Slewen),
Vizdija (nuo Wysde). Hidronimai Jotija, Jotulė, Jotupis (2), K. Būgos skiriami siejant su žemės
pavadinimu Jotva, o Dainių upelis, Dainiaravis, Dainava, Dainupis, su žemės pavadinimu Dainava.
Hidronimai turi tas pačias šaknis, kaip ir žemės pavadinimas, palyginimui Kuršupis dėl savo šaknies
priskiriamas kuršiams.
Hidronimų, būdingų jotvingiams, išsidėstymas nesutampa nei su archeologų, nei su istorikų
įsivaizduojamomis genties ribomis. Hidronimų išsidėstymą gretinant su archeologiniais paminklais,
tikslingiausia imti vėlyvąjį geležies laikotarpį, kuris žemėlapyje vaizduojamas remiantis A.
Tautavičiaus sudarytu žemėlapiu (Tautavičius, 1996). Nei A. Tautavičiaus (Tautavičius, 1996), nei V.
Žulkaus (2004), nei Lietuvos istorijos II tome (Vaškevičiūtė, 2007) brėžiama jotvingių riba neapima
vandenvardžių esančių į rytus nuo Nemuno, jie priskiriami lietuviams, ir vandenvardžių panemunėje,
jie priskiriami aukštaičiams (Tautavičius 1996; Vaškevičiūtė, 2007). Archeologo V. Žulkaus X a. baltų
žemėlapyje šios vietos nepriskirtos nei vienai baltų genčiai (Žulkus 2004). Nors A. Tautavičius ribą
vaizduoja sulig Nemunu, aprašydamas gentį vardina jotvingiškais laikomus kapinynus esančius ir
Nemuno dešiniame krante. Nemuno pakrantės visais laikais buvo stipriai apgyvendinti, būtent
paupiuose kūrėsi gyvenvietės, prie svarbiausio vandens kelio, taigi natūralu kad gentis buvo jį
apgyvendinusi iš abiejų pusių.
Retai vandenvardžiai išsidėstę dabartinėje Užnemunės žemumoje, kur sutinkame Kazlų Rūdos
miškus. Seniau miškai buvo gerokai daugiau išsiplėtę derlingose žemėse, kurių įdirbti gentys geležies,
bronzos amžių laikotarpiu dar nepajėgė. Analizuodamas gamtines kliūtis V. Šimėnas pateikia
tarpgentinių teritorijų žemėlapį XII a., kur didžioji dalis Užnemunės žemumos kartu su Kazlų Rūdos
miškais yra pažymėti dykra. (Šimėnas, 2006). Aplenkiant šią teritoriją jotvingiai, tautų kraustymosi
laikotarpiu, vis dėlto galėjo lengvai migruoti žemyn Nemunu iki Panemunės srities. Hidronimų,
priskiriamų jotvingiams, išsidėstymas į rytus nuo Nemuno, taip pat gali būti atsiradęs dėl tautų
kraustymosi, kuomet ir iš archeologinių paminklų matoma lietuvių ir jotvingių asimiliacija. Remiantis
hidronimais galbūt nevertėtų laikyti Nemuno kaip genčių skiriamosios ribos V-VI amžiuje.
34
3.2.2. Kuršių genties teritorijos
Kuršiai, pirmą kartą Švedų kronikose paminėti 853 metais, jau egzistavo kelis šimtmečius prieš
patekdami į metraščius, jie buvo sukūrę stiprią ir karingą gentį su savo kalba, tradicijomis ir materialine
kultūra. Kuršių kalba viena pirmųjų išsiskyrė iš baltų kalbų, bet išnyko nepalikusi rašytinių paminklų.
Apčiuopiama tik Lietuvių kalbos dialektuose, išlieka paslaptinga, kelianti esmines diskusijas lingvistų
tarpe. Nesutariama, kokia kuršių kalbos vieta baltų kalbų grupėje, tai vakarų, rytų ar tarpinė-
pereinamoji kalba. Archeologai, remdamiesi medžiagine kultūra, aiškiai atpažįsta kuršių kultūrinę sritį,
bet dėl jos ribų taip pat kyla diskusijų.
Kuršių kultūrinė sritis Lietuvos pajūryje susiformavo buvusiame kapų su akmenų vainikais
areale pradėjus nykti papročiui kapus apsupti akmenų vainikais. (Tautavičius, 1996; Žulkus 2004,
Vaškevičiūtė, 2007). Šios srities formavimasis prasidėjo VI a. kapų su akmenų vainikais kultūrai
„išgyvenant vidinę krizę“, ar veikiant išoriniams veiksniams, kaip kultūrinių mainų partnerių
praradimas galėjęs atsirasti dėl Didžiojo Tautų kraustymosi (Vaškevičiūtė, 2007). Pastebima, kad
būtent tokiu laikotarpiu sumažėjo gyventojų, ko pasėkoje sumažėjo ir gyvenviečių, kapinynų, kitaip
tariant, archeologinių šaltinių. Archeologai kuršių kultūrinės srities formavimąsi nukelia šimtmečiu
vėliau, į VII a., kuomet ties Nemuno delta ir Klaipėda pradėjusi nykti kapų su akmenų vainikais kultūra
susilieja su kultūra gyvavusia į Šiaurę nuo Šventosios (Tautavičius 1996, Žulkus 2004).
Paskutiniaisiais duomenimis, archeologai kuršiams skiria nedidelę teritoriją šiaurės vakarų Lietuvoje
apimant Akmenos baseiną, toliau ribą vedant Minijos, Salanto dešiniuoju krantu, iki Šatos ir Luobos
aukštupių per Ventos ir Vaišetės santaką iki Ašvos upės. Istorinė ceklio sritis archeologų skiriama
žemaičių genčiai (Žulkus, 2006).
Kuršių kultūrinės srities paminklais laikomi plokštiniai kapinynai be akmenų vainikų, kurie
aptinkami teritorijoje tarp Ventos ir Baltijos jūros. „Šiaurėje kuršių apgyvendintos žemės siekė Ventos
ir Abavos santaką (Vėliau ir Ventos žiotis), pietuose Minijos aukštupį. Šiaurėje Kuršiai siekė Baltijos
jūrą, pietuose ribojosi su Lamatos sritimi, šiaurės rytuose su Žiemgala, pietryčiuose su žemaičiais“
(Vaškevičiūtė, 2007). Kuršių kultūrinė sritis brėžiama gana abstrakčiai ir smulkiu masteliu. Tikslinti
senąsias nubrėžtas žemių ribas ir brėžti detalesnes ribas, paremtas naujais archeologiniais tyrimais,
pradėjo V. Žulkus (Žulkus 1989; 2004).
Istorikai nagrinėja ne kuršių kultūrinę sritį, tačiau jau susiformavusią gentį, remdamiesi IX-XIV
a. rašytiniais šaltiniais, gerokai vėlesniu laikotarpiu. Vis dėlto, istoriniai šaltiniai pateikia labai
skirtingus kuršių genties teritorijos aprašymus. Pirmasis istorinis šaltinis, Rimberto karo žygio
35
parašymas, kaip minėta 853 metais kuršių teritoriją nurodo siekus Liepojos-Skuodo apylinkes (Būga,
1963; Zinkevičius 1984), turėjus miestą Jūrpilį (Seeburg) ir svarbų miestą Apuolę (Apulia). (Žulkus,
2004). Vėlesniuose metraščiuose pateikiama abstrakti kuršių lokalizacija, nenurodant kiek teritorija
siekė į rytus. XIII-XIV a. jau galime tiksliau apibrėžti Kuršo žemės ribas ir jas suskirstyti į sritis
remiantis paskelbtais to meto dokumentais, kaip „1253 m. Kuršo žemės žieminių sričių dalybos“,
„1253 m. Kuršo žemės pietinių sričių dalybos“, „1921 m. Kuršo žemės pietinių sričių dalybos“. (Būga,
1963). Remiantis minėtais dokumentais išskiriamos devynios Kuršo žemės sritys, kurių penkios
persidengia su dabartine Lietuvos teritorija. Tai Pamario sritis, apimanti ežeringą kraštą: Liepojos,
Tuosmarės, Telšių ir Durbės ežerus, Duvzarės (Dvižarės) sritis iš žemaičių pusės apimanti kairįjį
Šventosios upės pakraštį, Ceklio (Keklio) sritis – visa Lietuvos teritorijoje – apimanti Žemaičių sritį,
Mėguvos sritis ištįsusi siaura juosta nuo Palangos beveiki iki pat Klaipėdos ir Pilsoto sritis apėmusi
Klaipėdos miesto apylinkės. Kuršo siena su lietuviais XIII a. bus ėjusi maždaug Ventos upe. Varduva ir
Virvyčia – kairieji Ventos intakai, - Minija su visais savo intakais, Jūros aukštupys, Šventosios kairieji
intakai ir Bartuvos aukštupys. (Būga, 1963)
XIX a. mokslininkai diskutuodami apie kuršių žemes, ribas įsivaizduoja labai skirtingai. M.
Toeppen kuršiams priskiria pajūrio ruožą nuo 20 km (ties Nemuno delta) iki 50 km (ties Plateliais). A.
Bilenšteinas kuršių-žemaičių riba laikė Ventos upę, Jūros bei jos intakų Ančios ir Akmenos aukštupius,
Nemuno žemupį priskiriant skalviams. K. Būga šią ribą pastūmėjo į rytus teigdamas kuršius gyvenus
Jūros baseine. S. Zajančkovskis kuršiams priskyrė Ventos baseiną ir tik siaurą ruožą palei jūrą. A.
Salys – Virvytės baseiną, Minijos aukštupius ir dalį Nemuno deltos. (Žulkus, 2004)
Kuršių kultūrinės srities, kuršių genties ribos, nors ir diskutuotinos, lokalizavimas pajūryje
lengvai pagrindžiamas istoriniais šaltiniais, tiek išsilaikiusia medžiagine kultūra-archeologiniais
radiniais. Nesant rašytiniams šaltiniams, kuršių kalbos vietos klausimas baltų kalbų grupėje išlieka
painus. XIX a. kuršiai neapdairiai dar buvo skiriami lyviams ar latviams, tačiau XX a. klausimas
dalinai išsprendžiamas, kai latvių kalbininkas J. Endzelin išaiškina kuršių kilmę, kaip atskirą baltų kiltį.
J. Endzelin apie baltišką kuršių kilmę praneša detaliai išanalizavęs XIII-XIV a. šaltiniuose minimus
vietovardžius ir asmenvardžius (Šimėnas, 2006). Kuršių baltiškumas įrodytas: tačiau kyla klausimas:
vakarų ar rytų baltų grupei priklausė kuršių kalba. V. Mažiulis kuršių kalbą priskiria vakarų baltams,
periferiniam baltų prokalbės arealui ir teigia ją atskilus nuo centrinio baltų prokalbės arealo tarmių dar
V a. pr. Kr. (Mažiulis, 1981). Pagal Z. Zinkevičių, kuršių kalba yra rytų baltų prokalbė, pirmoji
atsiskyrusi nuo rytų kalbinio komplekso jau V a. pr. Kr (Zinkevičius I, 1984), tačiau pastaruoju metu
36
vis dažniau girdime, kad kuršių kalba atskilusi nuo vakarų baltų kalbų grupės ilgainiui
surytėjo.(Vaškevičiūtė, 2007)
Kuršių kalbos tyrinėjimai, atliekami remiantis vietovardžių, vandenvardžių lingvistiniais
tyrimais. Pagal toponimų arealines darybos, fonetikos ir leksikos ypatybes A. Vanagas išskiria 4
regionus, vakarinį preliminariai siedamas su kuršiais. Pagrindinės regiono ypatybės (Vanagas, 1988):
1. Darybinės. Priesagų –alė, -alis populiarumas, priesagų –aitė, -aitis, -ėlė, -ėlis retumas.
2. Fonetinės. Priebalsio s naudojimas vietoj š (Apusinas-Apušas ež.), Lūkstas, Svencelė),
priebalsis z vietoje ž (Ūzlės, Zabikai, Zvizdrė), priebalsis c (č) vietoje minkštojo k‘ (Cedvė,
Cersupė)
3. Leksinės. Alanga, Alaukstas, Blidakė, Damaša, Dūkšmė, Gatupis, Kaltis, Kniavas..
Remiantis aprašytomis kuršių kalbos ypatybėmis atrinkta 93 gentiniai hidronimai. (4 pav.). Iš jų
net 67 priskirti darybiniam tipui. Tai Aitralė, Bonalė, Galupalis, Geniotalis, Gervalė, Gerklalė,
Girnupalis, Graumenalis, Grūšlaukio upalis, Leitalė, Patyralis, Peklalė, Purmalė, Ringalė, Dubalė,
Daubalė (2), Dubravalis, Kirnupalis, Ketvergio upalis, Kerupalis, Kurtupalis, Kūlupalis (4), Kunigo
upalis, Leitalė, Lubdaubalis, Marmalė, Maišiogalė, Noralis, Pievupalis, Ringalis, Užpalė, Skoblupalis,
Smeltalė, Srėbalė, Svalė, Švėkšnalė, Šyšalė, Šveistralis, Šalpalė, Šakalė, Švėmalis, Saubalė, Sartalė,
Serbalis, Skrandupalis, Smertupalis, Stujų upalis, Tyrupalis, Upynalis, Upynalė, Upalis, Upalė,
Varkalis, Varnakio upalis, Viekvedis, Vidubalis, Žadalis, Žąsinalis, Žeberalė, Žemalė, Žemgrindo
upalis, Žiogupalis, Žirgupalis.
26 gentiniai hidronimai priskirti pagal etimologiją. Alaukstis iš latvių ‚aluksna‘ klampi vieta
(Vanagas, 1981; 1988), Mastupis, Mastis ež. iš latvių ‚masts‘ valksmas, Gatupis iš latvių ‚gatis; ištaka
Urkupis iš latvių ‚urkt‘ urgzsti, bet gali būti siejamas ir su estų ‚urg‘ upelis (Vanagas, 1981). Aunuva iš
latvių ‚auns‘ avinas, Bradumas iš latvių ‚bradumi‘ brąsta, Lūkstas, Lūkstas ež. iš latvių ‚luksts‘ raistas,
Tūtaka iš latvių ‚tute‘ energija, Žeberė (2), Žeberalė iš latvių ‚zebers‘ žebenkštis, (Sideravičiūtė-
Mickienė, 2005) Kūlupis (12), Kūlupalis (4) priskiriami kuršiškai leksikai (Būga, 1963; Sideravičiūtė-
Mickienė, 2005) Iš šių hidronimų tiek darybiniam, tiek etimologiniam tipui priskiriami Kūlupalis (4) ir
Žeberalė, iš viso 5 gentiniai hidronimai.
Atrinkus ir sukartografavus gentinius kuršių hidronimus galima matyti jų susitelkimą Lietuvos
vakaruose, daugiau aukštumose, nei žemumose, pagrinde Žemaičių aukštumos vakarinėje dalyje.
Pajūrio žemumos pietuose ir Karšuvos žemumoje nenustatyta nė vienas gentinis hidronimas. Dauguma
hidronimų paplitę į vakarus nuo Šešuvio ir Ventos upių. Vos vienas kitas gentinis hidronimas paplitęs
37
4 pav. Kuršių gentinių hidronimų kartoschema
38
už šių ribų. Taigi, gentinių hidronimų paplitimo teritorija apima ir dalį archeologų išskiriamos žemaičių
žemės.
Lingvistas Z. Zinkevičius žemaičių genties neskiria ir žemaičiais laiko Žemaičių
kunigaikštystės (politinio-administracinio senosios Lietuvos valstybės vieneto) gyventojus (Zinkevičius
1981). K. Būga, žemaičiais laikė lietuvių tarmę, kurios arealas apima administracinę Žemaičių žemę iš
dalies ir Karšuvos žemę, Keklio žemę, turinčią daug panašumų su kuršių kalba. Tiek pajūrio
gyventojai, tiek žemaičiai kalbėjo labai panašia tarme; manoma, kad jie sudarė vieną didelę
protokuršiškos kultūros sritį, kuri vėliau pradėjo skaidytis į kuršišką ir žemaitišką. (Žulkus, 2005) Šiuo
metu kalbininkai tvirtina, kad yra ne žemaičių kalba, o žemaičių tarmė, kuršių asimiliacijos produktas
(Zinkevičius, 1984).
Vis dėlto, archeologai jau V a. aptinka žemaičių kultūrą (Vaškevičiūtė 2007, Vaitkunskienė
1997, Tautavičius 1981, Tautavičius 1987, Žulkus, 2005). Žemaičių etnokultūrinė sritis susiformuoja
Šiaurės Lietuvos pilkapių su akmenų vainikais vakariniame pakraštyje (Vaškevičiūtė, 2007;
Michelbertas, 1989), nykstant papročiui mirusiuosius laidoti pilkapiuose su akmenų vainikais ir
sampilais. (Tautavičius 1996). Dar m. e. pr. archeologas M. Michelbertas pastebi pajūrio gyventojų
migraciją į Žemaičių aukštumas, kur paplita pilkapiai su apskirtais akmenų vainikais - laidojimo
paminklų forma, žinoma pajūryje ankstyvajame geležies amžiuje. „Būtent vakarinėje I-IV a. pilkapių
paplitimo teritorijos dalyje ir reikia ieškoti žemaičių etninio junginio formavimosi ištakų“
(Michelbertas, 1989). Remiantis šiais archeologų pastebėjimais, galbūt galima teigti, jog kuršiški
vandenvardžiai susiformavo anksčiau nei V a., baltų genčių formavimosi laikotarpiu. Tokiu atveju dėl
kuršių migracijos Žemaičių aukštumos link, paskatino naujos kultūrinė srities kūrimąsi, kuri išlaikė
kuršių kalbos ypatybes. Apskritai teigiama, jog dabartinė Žemaitija įvairių genčių kultūrinis palikimas
(Žulkus, 2005), vakarinėje Žemaitijoje aiškiai matome kuršių pėdsakus.
3.2.3. Žiemgalių genties teritorijos
Lietuviai juos vadino žiemgaliais, kaip žiemės (la. ziemeli „šiaurė“) gale gyvenančius, nors jie
patys save laikė žemai gyvenančius, Žemgalius. Tai buvo baltų pakraštinė gentis, besiribojančia su
lyviais, tai didžiąja dalimi išsidėsčiusi dabartinėje Latvijos teritorijoje. Didelės diskusijos verda tarp
mokslininkų kuriems baltų junginiams: vakarų ar rytų žiemgaliai priklausė, kaip jie įsikūrė šiaurėje.
Apie žiemgalių nueitą kelią sunku spręsti – nepaliko jie rašytinių šaltinių ir anksti sulatvėjo.
Mokslininkai sutaria, kad įsikūrę žiemgaliai buvo Lietuvos šiaurėje ir Latvijos pietuose.
39
Pirmą kartą žiemgaliai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 870 m. (Būga, Salys, ), skiringose
kronikose labai įvairiai vadinami: Semigalli (Latvis) Seimgaler (X a,) – skandinavėnai. Zimigola – rusų
kronikos (X a,), Semegallen. Žiemgalių vardas, Soeimgala randamas ir išraižytas runomis ant
akmeninio paminko Švedijoje datuojamo XI a. Daugiau rašytinių dokumentų apie žiemgalos žemę
pasirodo XIII a, jais remiantis jau galima apibrėžti Žiemgalos ribas, net suskirstyti Žiemgalos žemę į 7
sritis, 2 jų patenka į dabartinės Lietuvos teritoriją: Sagera (Žagarės sritis) ir Dobene (Duobėskalnų ir
Klykolių apylinkės, Vadaksties, Avyknės, Ežerės ir Beržės paupiai). (Būga, 1963). Žiemgalos žemes
pirmasis nubraižo A. Bielenstein (Bielenstein, 1892) remdamasis istoriniais dokumentais. Į pietus
žiemgalių žemė ištįsus ligi Sidabrės (Joniškio) ir Meškuičių, vakaruose ligi Agluonos upės, o rytuose
riba brėžiama Mūšos upe. Istoriniai šaltiniai rodo XII-XIV amžiaus žiemgalą ir negali paaiškinti kaip
plačiai žiemgaliai gyveno anksčiau, todėl būtina pažvelgti į archeologų darbą.
Archeologai žiemgalių kultūrą kildina skirtingai: vieni iš pilkapių su akmenų vainikais kultūros
centrinės dalies, pradėjus nykti papročiui laidoti pilkapiuose, maždaug apie V a. (Vaškevičiūtė, 2000,
2007; Tautavičius, 1996), kiti kildina iš pražemaičių, pasislinkusių nuo Nemuno dėl savo
ekspansyvumo (Vaitkunskienė, 1997b; 2001). Pastarąja teorija labai abejojama ir ji stipriai užginčijama
naujame Lietuvos istorija II leidinyje teigiant, kad Žiemgalių ir žemaičių kultūros labai artimos, tačiau
toks santykis greičiausiai atsiradęs dėl bendros kultūrų kilmės iš Šiaurės Lietuvos pilkapių, kuriai
įtakos turėjo ir Vakarų baltų pilkapių kultūra (Vaškevičiūtė, 2007). Žiemgaliams buvo būdingas
nedegintų mirusiųjų laidojimas ir ginklų į kapus dėjimas (Vaškevičiūtė, 2000). Vis dėlto, žiemgalių
genties kultūra nebuvo vienoda: pietuose laidojimo papročiais artimesnė žemaičiams, rytuose – sėliams
ir latgaliams. (Tautavičius, 1996). Žiemgaliai net kuris laikas buvo laikyti latviais (Bylenshtein, 1892),
nes jų didžioji dalis išsidėsčiusi Latvijoje ir tik maža dalis nusitęsia į Lietuvos šiaurines žemes.
Žiemgalių genties ribos Lietuvoje archeologams dar nėra labai aiškios, ilgą laiką nebuvo tyrinėti
rytiniai kapinynai, dauguma tyrinėti neišsamiai, tačiau paskutiniu metu vis daugiau domimasi
žiemgalių archeologine kultūra. Latvijos Žiemgaloje šiuo metu ištirta apie 1200 kapų, datuojamų V-
XIII a. Lietuvos Žiemgalos geležies amžiaus kapinynų jau ištirta apie 1000 (Vasiliauskas, 2001). R.
Jarockis lietuviškoje Žiemgalos dalyje įvardija buvus 67 archeologinius senkapius, kurių net 51
datuojamas geležies amžiumi (Jarockis, 2003). Deja Lietuvos Žiemgaloje nėra tyrinėtų gyvenviečių ir
piliakalnių (Vaškevičiūtė, 2000). Dauguma archeologų mano, kad žiemgalių teritoriją pietuose ribojo
Mūša, vakaruose Venta paliekant neaiškias ribas rytuose, V. Žulkus žiemgalių gyvenamą plotą pietuose
išplečia iki Lėvens (Tautavičius, 1996), o R. Volkaitė-Kulikauskienė papbrėžia ribaskitus žiemgaliams
40
slenkant į šaiurę (Volkaitė-Kulkauskienė, 1970). Šiuo metu vakarinę ribą siūloma vesti Virvytės upe iki
santakos su Venta, ir nuo Viekšnių vesti Ventos upe, pietinė riba linija Kuršėnai-Šiauliai,toliau
Pakruojo rajono pietinis pakraštys, Panevėžio rajono šiaurinis pakraštys palei Lėvens upę. Rytuose riba
lieka neaiškiausia, sunkiai nusakoma dėl paminklų stokos. (Vaškevičiūtė, 2000).
Žiemgalių ribos nebuvo stabilios. Pastebimas galimas žiemgalių teritorijos pasikeitimas arealo
rytuose ir pietuose maždaug VIII a., kai lyviai žiemgalius išstumia iš pajūrio ir šie priversti keltis į
dykras, pietų, rytų kryptimis (Vaškevičiūtė, 2007).
Rašytinių paminklų nepalikę žiemgaliai, buvo pavadinti latviais (Bilenshtein, 1982), nors
dauguma kalbinikų mano, kad žiemgaliai turėjo savo kalbą, kiti (Kabelka, 1978) ją įvardina tik kaip
tarmę. Kad žiemgaliai kalbėjo kitokia lietuviams kalba, užsimenama ir Gedinimo laiškuose, kur 1323
m. Gediminas į Žiemgalą prašo siųsti „vietos gyventojų kalbą mokantį“ kunigą. (Gedimino, 1966).
Žiemgalių kalba skiriama rytų baltų kalbų grupei ir turi daug panašumų su aplinkiniais kaimynais.
Pradėjus puldinėti žiemgalius ir galutinai sudeginus Sidabrės pilį 1290 m., žiemgaliai ėmė traukti į
Lietuvą, kiti į Kuršą, Vidžemę. XIV a., manoma, prasidėjo Žiemgalių latvėjimas, latviams ėmus
masiškai kolonizuoti nuo karų ištuštėjusius Lielupės žemumų plotus. Latviškoje Žiemgalos dalyje
žiemgalių kalba galutinai galėjo išnykti ne anksčiau kaip XV a. pab.
Apie Žiemgalių kalbą spręsti vis dėlto, tegalime iš raštuose minimų vietovardžių, žemės
vardynų. Preliminariai siejant su žiemgaliais, išskiriamas vidurio Lietuvos šiaurės hidronimų arealas,
kuriam būdingos šios ypatybės (Vanagas, 1988):
1. Darybinės: sprendžiant iš istorinių dokumentų – hidronimai su priesaga –ava-; hidronimų –
auja, -(i)ot-, -ng- nepopuliarumas.
2. Leksinės: Bedrė, Cepulis, Cikstė, Drukys, Dubilis, Kruoja, Ruotis, Vegerė.
3. Fonetinės: priebalsis s vietoj š, priebalsis z vietoj ž ir anaptiksė (Skaradžius<Skardžius,
Šiladis<Šildis).
Fonetinėmis ypatybėmis žiemgalių kalba panašūs į kuršių ir sėlių, „dėl c ir dz tarimo vietoj k ir
g, o nuo jų skiriasi dvibalsių an, en, in, un išlaikymu: žiemgaliai su latviais nebeturi ‚n‘.“ (Būga, 1963).
Taip pat K. Būgos pastebėta žiemgalių skirtybė: XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimų
vietovardžių galūnė –ua (-oa) skaitytina –uva (-uve). Būga tvirtai teigia, jog galūnė –uva būdinga
Lietuvos vietovardžiams, o galunę –uvė vartojo tiek Žiemgalos lietuviai, tiek latviai. Žiemgaliams
skiriamas ir galūnės -ava būdingumas. (Būga, 1963). Išnagrinėjęs šių priesagų pasiskirstymą A.
Vanagas teigia, jog senovėje hidronimų ir toponimų santykis -uva ir –ava buvęs kitoks. Matyti, jog
41
daug šių dienų vietovardžių su –uva yra turėję gretimines formas su –ava, tokią kryptį rodo ir
literatūrinės priesagos –uva vartojimas gyvoje žmonių kalboje kita forma –ava. (Vanagas, 1988).
Seniesiems žiemgalių vietovardžiams būdinga ir priesaga –ene (Zinkevičius, 1999), tačiau
vandenvardžių su šia priesaga nenustatyta.
Žiemgalių leksika, sprendžiant iš turimų duomenų, vienais atvejais buvo artimesnė lietuviams,
pvz. Sydobren, Sydobre: lietuviškai sidabras (latviškai sudrabs, sidrabs), kitais atvejais latviams, pvz.
Upemolle: latviškai mala „kraštas, krantas“, dar kitais atvejais - vakarų baltams, pvz, sebrus; lietuviškai
zebrius iš jotvingių, pvz: Dabikinė, lietuviškai didelis iš prūsų. (Zinkevičius, 1999)
Remiantis šiomis lingvistų analizėmis, darbe atrinkti 28 gentiniai žiemgalių hidronimai (5 pav.),
turintys minėtas savybes. 12 hidronimų nustatyta pagal darybines savybes: priesagos –ava-turėjimas.
Blendžiava, Gariava, Virčiuvis iš Vircava, Latava, Liaukava, Linkava, Minava, Samava, Sūrava,
Šešėvė iš Šešava ir Bikava. Šie hidronimai išsimėtę didžiojoje Lietuvos dalyje ir labai aiškios
koncentracijos nesudaro, nors matomas didesnis susitelkimas šiaurėje. Galima pastebėti lygiagretų
hidronimų išsidėstymo, lyg Mūšos upės puslankis, atsikartojimą vidurio Lietuvoje. Tai galėtų rodyti
žiemgalių bėgimą nuo Ordino į besikuriančią Lietuvos valstybę. 16 kitų hidronimų yra išskiriami pagal
etimologines savo savybes. Dalis A. Vanago identifikuojami kaip latviški, galimai žiemgališki: Abryna,
Alausktis, Beržtalis, Dervelis (2), Maučiukas, Maučiuis, Rengė, Sidabra (Sydobren-rašytinė forma),
Sidabrupis (2), Tervetė. Prie žiemgalių hidronimų tyrimų prisideda ir Z. Zinkevičius, žeimgališkais
įvardindamas: Švėtė, Vegerė iš Vedzere, Yslikis ir patvirtindamas Sydobren žiemgališkumą. Tik pora iš
nustatytų gentinių hidronimų turi ir etimologinių, ir darybinių žiemgaliams būdingų savybių, todėl
priskiriami trečiam: darybiniam+etimologiniam gentinių hidronimų tipui. Tai Šešėvė (Šešava – rašytinė
forma) ir Virčiuvis (Vircava – rašytinė forma). Abu šie hidronimai aiškinami šaknies fonetiniais
pakitimais etimologine prasme ir darybine – priesagos –ava- turėjimą.
Hidronimų, būdingų žiemgaliams, išsidėstymas iš dalies nesutampa su archeologų brėžiamomis
ribomis, ir visiškai apima istorikų įsivaizduojamas genties ribas. Pateikiamas hidronimų išsidėstymas
gretinamas su žiemgalių paplitimo riba nubrėžta remiantis naujausiais archeologiniais duomenimis
pagal I. Vaškevičiūtę (Vaškevičiūtė, 2000). Matome, jog daugiausia gentinių vandenvardžių nustatytų,
kaip žiemgališkų, yra išsidėstę Mūšos baseine. Ten yra ir du vandenvardžiai priskirti darybiniam ir
etimologiniam tipui, Šešuvis (Sesava) ir Virčiuvis (Vircava), ir didžioji dauguma etimologinio tipo
vandenvardžių. Todėl tikslinga teigti, jog šių vandenvardžių paplitimas rodo genties etninę ribą.
Nubrėžta genties etninė riba neapima Agluonos, Ašvos baseinų, kurie archeologų priskiriami
42
5 pav. Žiemgalių gentinių hidronimų kartoschema
43
žiemgaliams, nors tyrinėtų kapinynų ten nėra (Vaškevičiūtė, 2000). Genties etninė riba brėžta Ringuvos
upe, į kurią įteka Abryna, žiemgališku nustatytas gentinis vandenvardis, iki dvigubo upėvardžio
Dubija-Šiladys pasikeitimo vietos, po to riba eina šiaurės kryptimi apimant Beržės ir Daugyvenės
baseinus. Šiose vietose brėžiama genties etninė riba ir archeologės I. Vaškevičiūtės pateikiama
žiemgalių riba išsiskiria. Visiškai nesutampa žiemgalių rytinės ribos. Archeologai žiemgaliams skiria
beveik visą Lėvens baseiną ir Apasčios upę (Vaškevičiūtė, 2000), kur nenustatytas nė vienas
žiemgališkas vandenvardis.
Retai pasklidę darybinio tipo vandenvardžiai rodo žiemgalių gentinių vandenvardžių paplitimo
ribą. Ši riba platesnė, nutįstanti trimis atšakomis per Žemaitijos aukštumas, į Vidurio Lietuvą ir link
Nemunėlio aukštupio. Tai rodo žiemgalių migraciją vykusią šiomis kryptimis. Žemaitijos aukštumų ir
Vidurio Lietuvos kryptis rodo ir etimologinio tipo vandenvardžių paplitimas bei pagal tai pateikiama
žiemgalių gentinė riba. Taip pat tenka pabrėžti, jog neaiškiausia išlieka žiemgalių rytinė riba. Į rytus
nuo Mūšos nustatyti vos pora gentinių vandenvardžių, nutolę net apie 60 km. Greičiausiai tai rodo
atsitiktinę migraciją, ne nuolatinę. Todėl rytinė genties etninė riba brėžiama tik apimant Mūšos upę.
3.2.4 Sėlių genties teritorijos
Lietuvos šiaurės rytuose ir Latvijos pietryčiuose iki Dauguvos upės išskiriama Sėlos žemė,
kadaise buvus apgyvendinta sėlių genties, plačiai pasklidusios ir mišriai su kitomis gentimis
gyvenančios. Būtent dėl to, turbūt, ilgai sėliai nepateko į kronikas ir dėl to greitai buvo asimiliuoti.
Vyko ir priverstinė asimiliacija, kai „vokiečių ordinas sėlius sujungė su latviais“ (Būga, 1963). Istorikai
ir lingvistai, besiremiantys istoriniais žemių vardais kalbai rekonstruoti, jau seniai skiria sėlių žemę,
archeologai ilgą laiką neturint pakankamai duomenų, sėlių apgyvendintos teritorijos nenagrinėjo, ją
aptarė kartu su gretimomis gentimis, asimiliavusiomis sėlius, ilgą laiką juos vadino sėliais-latgaliais
(Tautavičius, 1987), arba Latvių archeologai tiesiog latgaliais, pažymi A. Simniškytė (Simniškytė,
2005). Žymiausia sėlos tyrinėtoja A. Simniškytė vis dar klausia: „ar tai etnolingvistinio pobūdžio
terminas, apibūdinantis kadaise egzistavusį savarankišką gentinį junginį, ar teritorinis politinis vienetas
ir ką jis reiškė: sritį, žemę, žemių konfederaciją?“ (Simniškytė, 2003).
Kronikose sėliai minimi tik XIII a. (Būga., Salys 1995, Kazakevičius, 2000). Z. Zinkevičius
pastebi, jog randamas ankstesnis sėlių paminėjimas, Sėlių upės pavaizdavimas viename romėnų
žemėlapio, sudaryto III-IV a., kopijoje. Sėlių upę tyrinėtojai linkę tapatinti su Dauguva. (Zinkevičius,
44
1984; Kazakevičius, 2000). Sėlių gentis kaip tik ir buvo įsikūrusi Dauguvos paupyje, lyvių kaimynystėj
susimaišiusi latvių gentimi upės žemupyje, rytuose ribojosi su gudais, pietryčiuose ir pietuose su
lietuviais, vakaruose su žiemgaliais. Pagrindiniu sėliu centru laikytas Sėlpilis, miestas kairiajame
Dauguvos krante. Tikslesnis genties žemių ribų aprašas pateikiamas Mindaugo sėlių perdavimo ordinui
akte. Sėlių riba brėžiama nuo Dauguvos prie Daugpilio pilies, palei Kopkelį iki Luodžio ežero ir
Dusetos upe į Šiaurę iki Sartų ežero, tada nuo Šventosios ištakų upe iki Latuvos upės, toliau iki
Vašuokos ir Viešintos upių pasiekiant Lėvens upę, Mūšos upe žemyn iki Babytės žiočių (Būga, 1963).
Vis dėlto, apie istorinės žinios apie sėlius labai skurdžios, daug skurdesnės nei apie kitas gimingas
baltų gentis. Istoriškai sėlių genties vardas, kaip ir daugelio baltų genčių, kildinamas iš upėvardžio
Sėliupis, nuo žodžio selėti ‚tekėti‘, sėlinti ‚slinkti‘ ar salti ‚tekėti‘.
Archeologai gerokai sunkiau brėžia sėlių ribą, dėl nepakankamų kasinėjimų ir tyrimų,
išlikusiųjų paminklų vizualiu panašumu į senojo geležies amžiaus Pilkapų kultūros paminklus ir Rytų
Lietuvos pilkapių kultūros paminklus. Lietuviškojoje sėlos dalyje dabar žinomi daugiau kaip 55
archeologijos paminklai, tačiau tik 18 yra plačiau tyrinėtų. Dauguma buvo tyrinėti XX a. pr., ne visa
medžiaga išlikusi, dokumentacija fragmentiška, vieninteliai ištirti archeologijos paminklai: Muoriškių
ir Visėtiškių pilkapynai. Taip pat fragmentiškai tyrinėti ir piliakalniai bei gyvenvietės (Kazakevičius,
2000).
Iki praeito dešimtmečio archeologai VI-VII a. sėlius skirdavo kartu su latgaliais (Tautavičius,
1987), IX-XII a. su latviais (Volkaitė-Kulikauskienė, 1987). Manoma, kad sėliai, kartu su latgaliais
išsiskyrė I tūkst. viduryje (Kazakevičius, 2000; Tautavičius, 1987) iš pilkapių su akmenų vainikais
archeologinės kultūros, apėmusios visą Šiaurės Lietuvą ir Žemaitiją bei pietų, rytų ir centrinę Latviją,
kai sėlių teritorijoje pradeda rastis ir plokštiniai kapinynai. Pilkapiai sėlių žemėje, vis dėlto, užima
vyraujančią poziciją ir išlieka iki II tūkst.. pradžios (Kazakevičius, 2000). Remiantis pilkapių kultūros
tęstinumu, išlieka pilkapių su akmenų vainikais ir griautiniais kolektyviniais kapais vyravimas (Urtans,
1970), egzistuoja kita prielaida, jog sėliai savo teritorijoje buvo įsikūrę nuo pirmųjų amžių po Kristaus
(Gimbutienė, 1985; Volkaitė-Kulikauskienė, 1997) tiksliau nuo II-III a. (Tautavičius, 1996;
Simniškytė, 2003).
A. Tautavičius, pateikia baltų etnokultūrinių sričių žemėlapį (Tautavičius, 1996), kuriame
randame pažymėtus ir sėlius, tačiau lieka neaišku ar teritorija nubrėžta remiantis archeologiniais
radiniais, nes vakarinė sėlių riba brėžiama pagal Mindaugo akte nurodytas ribas. Lietuvos istorijos II
tome sėlos žemės pažymėtos mažesniame plote, riba brėžiama Apasčios upe, Lėvens, Šetekšnos
45
aukštupiu iki Sartų ežero, toliau kartojant Mindaugo akte aprašytas ribas (Vaškevičiūtė, 2007).
Daugiausiai sėlius tyrinėjusi archeologė A. Simniškytė priėjo išvados, kad sėlių teritorija viduriniojo
geležies amžiaus pabaigoje buvusi gerokai mažesnė, nei nurodo istoriniai šaltiniai. Archeologė sėlių
ribą Lietuvos teritorijoje brėžia nuo Nenunėlio ir Neretos santakos šiaurės vakarų kryptimi per
dabartinį Papilio tvenkinį, iki Tatulos ir Vabalės santakos, Tatulos upe aukštyn Stirniškio kaimelio link
iki Suosos ir Lėvens upių santakos, taip pasiekiant šiauriausiai nutolusią Šventosios atkarpą, ir nuo
Šventosios ir Šetekšnos santakos riba jau eina šiaurės rytų kryptimi link Sartų ežero, toliau Salinio,
Zirnajų ežero (Simniškytė, 2005).
Sėlių kalbos vieta baltų kalbose diskutuotina. K. Būga pagal vietovardžius manė ją esant susietą
su kuršių kalba, ir laikė tarpine tarp latvių ir lietuvių (Būga, 1963). Z. Zinkevičius sėlius priskirai rytų
baltų kalbų grupei. Visi lingvistai sutaria, kad šiam klausimui atsakyti neužtenka medžiagos. Apie sėlių
kalbą galima spręsti tik iš likusių žemės vardų surašytų XIII-XIV amžiaus aktuose, bei iš dabartinės
likusios tarmės, todėl rekonstruoti jos neįmanoma, tačiau tam tikras ypatybės užčiuopiamos. Latvių
lingvistai sėlių kalbos ypatybe laiko priegaidės kilimą, ir tuo remdamiesi sėlių teritorijos ribą nukelia
už Dauguvos iki Aivekstės baseino (Ancitis, Janson, 1962). Lietuvių lingvsitai sėlių kalbą riša su
kuršiais, žiemgaliais ir latviais, pastebėdami sėlių c, dz vietoj k‘ ir g‘, tačiau priešingai latviams ir
žiemgaliams sėliai iš dvibalsių neišmeta n. (Būga, 1963).
A.Vanagas su sėliais preliminariai sieja šiaurės rytų Lietuvos arealą, kuriam būdingos šios
ypatybės (Vanagas, 1988):
1. Darybinės: hidronimai su priesagomis -aja, -asa, - esa, -esas, -ykštė, -ykštis, -ėta, -ėtas.
2. Fonetinės: priebalsis s vietoje š, kaip Apsas, Silvinas, Sirvėta, priebalsis z vietoje ž, kaip
Azarina, Uzinas, Zarasas, Erzvėtas, Zalvė, Zirnajys, Zizdra, priebalsis c (č), dz vietoje minklšųjų
priebalsių k‘, g‘, kaip Čiaunas, Čičirys, Čedasas, Cinaitės.
3. Leksinės: Aispruvė, Auslas, Dringis, Dukstyna, Duorupis,Guopys, Lėškupys, Lėvuo, Rovėja.
Remiantis šiomis ypatybėmis buvo nustatyti 91 gentiniai hidronimai, kurių pasiskirstymas
pateikiamas kartoschemoje (6 pav.). Sudarytoje kartoschemoje matomas hidronimų, būdingų sėliams,
pasiskirstymas Lietuvos teritorijoje. Darybinio tipo gentinių hidronimų atrinkta net 56: Budasas ež.,
Svėdasas ež., Laukesa, Bradesa, Gubesa, Lankesa, Raudesa, Rudesa, Rudesa ež. (2), Zarasas ež.,
Vilkesa, Bradesas, Kerbesas, Laukesas ež., Luokesai ež., Vaikesas ež., Almajas ež., Almaja, Indraja,
Kamaja, Vazaja, Žirnaja, Žalesa, Asalnykštis ež., Bluožykštis ež., Dringykštis ež., Dysnykštis ež.,
Kretuonykštis ež., Ligajykštis ež., Luodykštis ež., Lūšykštis ež., Nemunykštis, Smalvykštis, Lakaja,
46
Lakaja ež. (2), Juodieji Lakajai, Baltieji Lakajai, Ligaja, Uslaja, Indrajai ež.(2), Žirnajai, Ligajai ež.,
Utenykštis ež., Vėlykštis ež., Anykštis ež., Birvėta, Eržvėta, Raukėta, Sirvėta, Eržvėtas, Kernadėtas,
Parsvėtas, Sirvėtas, Šukėtas. Etimologinio tipo gentinių hidronimų nustatyta ir sukartografuota 31. Tai
Zelva, Želva (2), Želvė, Želvos ež. Želvykštis ež., Zalvas, Zalvė ež., Zalvelis ež., Zalvys ež., Zalvė,
Pazalvė, Zaduojys, Zirnajys,Uzinas (ž-z fonetizmas) (Vanagas, 1981, 1988); Zarasaitis ež., Zarasas ež.
(kadaise buvęs Ezarasas), Čičiraitis ež., Čičirys ež., Čiaunas ež. (2) iš *Kikiraitis, *Kikirys, *Kiaunas,
(Būga, 1963, Vanagas, 1981; 1988); Vinčežeris, iš Vink* (Vanagas, 1981); Sėliupis (2), siejamas
tiesiogiai su etnonimu ‚sėliai‘ (Būga, 1963); Duorupis, Duorupys iš latvių ‚duore‘ drevė, įdubimas
(Vanagas, 1981; 1988); Gariava iš latvių ‚garš‘ ilgas, pagal Garulis ež. (Vanagas, 1981), Šetekšna
raštuose sutinkama kaip Sattaxen, s-š fonetizmas (Zinkevičius, 1984); Lėvuo iš latvių ‚levenis‘
klampynė liūnas, Lėškupys iš latvių ‚lekšte‘ (genityvas ‚lešku‘) tokia žuvis, Rovėja iš latvių
‚rava‘rūdynė, pelkynė, Dūkšta iš latvių ‚duksts‘ pelkė, bala, Dringykštis ež., Dringykštis iš
latvių‚driegnis‘ pelkėta vieta (Vanagas, 1981; 1988), Guopys dėl sinkopės praradęs ‚v‘ Guovupys pagal
latvių Guovupe, latviškai ‚guovs‘ karvė. (Vanagas, 1981;1988).
Iš viso 8 gentiniai hidronimai turi ir etimologines ir darybines sėlių kalbos ypatybes. Tai
Zarasas ež., Žalesa, Dringykštis ež., Dringykštis, Vazaja, Žirnaja, Žirnajai ež., Želvykštis ež. Šie
hidronimai, kurie, manyčiau, tiksliausiai atspindi sėlių kalbos ypatybes, netolygiai išsidėstę rytų.
Lietuvoje ir tik vienas patenka į archeologų brėžiamas sėlių genties ribas, du į istorines sėlių žemes.
Istorinėmis žemėmis galima laikyti aprašytas Mindaugo aktuose, kuriuos cituoja K. Būga (Būga,
1963). Šiose žemėse iš viso sutinkami 27 (30%) hidronimai, kurių 21 yra atrinkti pagal etimologinę
analizę, o tai 68% visų etimologiškai išanalizuotų ir priskirtų sėliams hidronimų. Didžioji dalis
darybinio tipo hidronimų yra paplitę už istorinių sėlos ribų iki 100 km, ir tik vienas patenka į
archeologų brėžiamas sėlių genties ribas. Hidronimų priesagos, manyčiau, formavosi šiek tiek vėliau
nei hidronimų šaknys, todėl toks didelis darybinio tipo gentinių hidronimų arealas galėjo susidaryti dėl
migracijos. Archeologas A. Tautavičius, analizuodamas sėlių kapus pastebi, teigia kad „šioje Lietuvos
dalyje VII-VIII a. žymiai sumažėjo gyventojų, kraštas liko retai apgyvendintas nedidelių
bendruomenių.>...<gyventojai migravo į šiaurę.>...< Galimas dalykas, kad dalis žmonių iš Šiaurės rytų
Lietuvos IV a. migravo ir į Rytų Lietuvą, ten susiliejo su brūkšniuotosios keramikos kultūros srities
gentimis ir sudarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą.“ Sėlių žemės iki pat XII a. liko retai apgyvendintos.
(Tautavičius, 1996). Tokių artimų tautų migracijos ankstyvuosiuose amžiuose sunkiai fiksuojamos, ir
hidronimai, šiuo atveju, greičiausiai atskleidžia rytų Lietuvoje vykusią migraciją.
47
6 pav. Sėlių gentinių hidronimų paplitimo riba
48
3.2.5 Kitų baltų genčių teritorijos
Lietuvos teritorijoje, be minėtų jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių, archeologai ir istorikai
išskiria dar kelias gentis: skalvius, lamatiečius, žemaičiai, aukštaičiai, lietuvius. Remiantis darbe
aprašyta metodika, šių genčių teritorijų ir ribų išskirti dėl duomenų trūkumo kol kas neįmanoma. Vis
dėlto, galima pastebėti tam tikrų hidronimų paplitimo dėsningumus, kuriuos koreliuojant su archeologų
ar istorikų ribomis galima pastebėti esant būdingus ar nebūdingus genčiai. Vis dėlto, kalbininkai ko
kas, tokių dėsningumo nepastebėjo, jų neanalizavo, todėl tai ir turėtų būti jų tolesnis uždavinys.
Nemuno žemupyje, abipus Nemuno, manoma, buvo įsikūrę skalviai, paminėti pirmąkart tik
XIII a., apibūdinami kaip senosios prūsų žemės sritis (Salys, 1995), ne kaip atskira gentis. Archeologų
duomenimis skalvių ir kuršių laidojimo paminklai labai panašūs, todėl kartais šios kultūrinės sritys
laikomos viena. A. Tautavičius teigia, kad skalviams, išsiskyrusiems mūsų eros pradžioje kaip
plokštinių kapinynų grupė, priklauso tik Nemuno žemupio grupė (Tautavičius, 1996), o tarpinėje
padėtyje gyvenę lamatiečiai (Tautavičius, 1987;1996). Manoma, kad lamatiečiai galėjo susidaryti
skalviams pasistūmėjus į šiaurę ir šiaurės vakarus (Tautavičius, 1996), tuo tarpu laidojimo papročiai
kitiems panašesni į vidurio Lietuvos kapinynų srities (Vaškevičiūtė, 2007). M. Michelbertas
remdamasis kraštotyrininku J. Jablonskiu, net vadina šiuos gyventojus pajūrio žemaičiais, nes iš ten į
Žemaičių aukštumą pastebi persikeliant dalį gyventojų mūsų eros pradžioje (Michelbertas 1989).
Lamatiečiai, kaip atskiragentis, išskiriami ir Lietuvos archeologijos atlase (Lietuvos TSR.., 1997).
Istoriniuose šaltiniuose ši žemė paminima tik XIII a. Jais remdamasis lamatiečių žemė bandė
lokalizuoti V. Žulkus (Žulkus, 1989; 2004). Istorikas E. Gudavičius kelia klausimą, ar Tacito paminėta
germanų lemovių kiltis tai nėra tie patys lamatiečiai (Gudavičius, 1981) palikdamas jį neatsakytą dėl
medžiagos trūkumo. Apie Lamatos žemę istorinių šaltinių nedaug palikta, archeologinių paminklų taip
pat negausu. V. Žulkaus apibrėžtoje Lamatos žemėje tirti buvo tik 4 kapinynai: Vėžaičių, Stragnų,
Skomantų, Paulaičių. Kalbininkai apie lamatiečius ir skalvius taip pat neturi medžiagos. Pastebėta, kad
Skalvos ir Lamatos žemės nepatenka į genčių teritorijas, kurių ribos nubrėžtos lokalizavus gentinius
hidronimus. Kalbiniai duomenys parodo, jog šios žemės tikrai nebuvo kuršių, paliekant neišspręstą
klausimą kieno žemės tai buvo.
Vienintelė baltų gentis, kurios žemės išsitenka dabartinėje Lietuvos teritorijoje – žemaičiai.
Tarp mokslininkų vis dar kyla diskusija ar tai gentis, nes ji nebuvo paminėta greta kitų baltų genčių.
Archeologai drąsiai tvirtina genčių persigrupavimo metu, I tūkstantmečio viduryje, maždaug
dabartiniame Žemaitijos regione susikūrus naują etninį darinį. Šiek tiek plačiau žemaičių gentis
49
apžvelgta 3.2.2. skyriuje apie kuršius. Stebint vandenvardžių pasiskirstymą, kuris apima ir didelę dalį
žemaičių genčiai priskiriamos teritorijos, galima teigti žemaičius perėmus kalbos ypatybes iš kuršių.
Tokios krypties migracijas, gana ankstyvas I tūkstentmečio pirmoje pusėje, kaip minėta, pastebi ir M.
Michelbertas (1989). Vis dėlto, kalbiniai duomenys neleidžia neigti žemaičių genties buvimo.
Daug diskusijų mokslininkams kyla ir dėl aukštaičių genties. Aukštaičių terminas pradėtas
vartoti XIII a. pabaigoje ir reiškė žemės įvardijimą. Lotyniškasis terra Austochia tai knyginis žodis
teigia kalbininkas Z. Zinkevičius (Zinkevičius, 1996). Archeologai aukštaičius išskirai kaip gentį
buvusią Vidurio Lietuvoje. Anksčiau buvo galvota, kad čia atrandami kultūrai būdingi paminklai yra
žemaičių, tiksliau pražemaičių, palikimas (C. Engel, M. Gimbutienė). Tarp archeologų nėra vieningos
nuomonės, kokią teritoriją buvo apgyvenę aukštaičiai, nors šis klausimas sprendžiamas remiantis
mirusiųjų deginimo papročio kilmės plitimo Vidurio Lietuvoje raida. Mirusiųjų deginimo paprotys
plokštinių kapinynų grupėje įsigalėjo V a. plokštiniams kapams plintant šiaurės, šiaurės rytų kryptimi
(Tautavičius, 1987; 1996) Vis dėlto, gal skirtina vis Rytų Lietuvos dalis, klausia archeologas A.
Tautavičius (Tautavičius, 1996). Istorikas T. Baranauskas XIII a. žemėlapyje aukštaičius įvardina kaip
gentį apimančią ir lietuvių gentines žemes, taigi ir visą Rytų Lietuvą. (Baranauskas, 2000).
Archeologai lietuvių gentį vaizduoja atskirai nuo žemaičių, kildindami iš brūkšniuotosios keramikos
kultūros gyvavusios iki V a. Lietuvių genties teritorija archeologų siejama su lietuvos pilkapynais
datuojamais V-XII a. (Volkaitė-Kulikauskienė 1997; Tautavičius, 1987). Rytų pilkapių arealas šiaurėje
siekia Zarasų raj. Pietinę ir rytinę dalį, vakarinė riba daugmaž sutampa su Šventąja ir Nemuno
vidurupiu, pietuose užima Merkio baseiną, siekia Gaujos aukštupį, o rytuose – Ašmenos ir Smurgainių
bei Naručio ir Svyrių ežero apylinkes (Tautavičius, 1987), R. Volkaitė-Kulikauskienė rytų ribą veda
Neries žemupiu, tada Jiesia aukštyn ir nuo jos aukštupio į vakarus iki Lietuvos sienos, net pietų
Užnemunei atsiduriant šios kultūros įtakos zonos pakraštyje (Kulikauskienė, 1997), o V. Žulkus
teritoriją kaip tik sumažina, pietvakarių ribą brėždamas Strėvos upe aukštyn iki Bražuolės ir tada
pietvakarių kryptimi, apimdamas Merkio baseiną ties Nemuno ir Merkio santaka ribą nuvesdamas
tiesiai pietų kryptimi (Žulkus, 2004). Su šio arealo V. Žulkaus brėžiama riba maždaug koreliuojasi
sudurtinių upėvardžių, kurių antrasis sandas yra iš žodžio upė, riba. Koreliacijai pastebėti atrinkta ir
sukartografuota per 1000 sudurtinių upėvardžių su –upis (atrinkti 877), -upys (atrinkti 149), -upalis
(atrinkti 25), -upėlis, (atrinkti 9), kaip Juodupis, Dvarupis, Lipupys, Vikšupys, Juosupėlis, Girnupalis,
Žirgupalis. Tokie sudurtiniai upėvardžiai paplitę visoje (7 pav.) Lietuvoje išskyrus Skalvoje, Lamatos
žemės pietinėje dalyje ir rytų Lietuvoje.
50
Šių sudurtinių upėvardžių pasiskirstymo lingvistai nenagrinėja. Tačiau galbūt jį būtų galima
paaiškinti vėlesniu sudurtinių upėvardžių formavimosi laiku, kai genčių persiformavimo metu stabilios
gentys išliko savo teritorijoje ir nesukūrė naujų upėvardžių. Sudurtinių hidronimų kūrimosi priežasčių,
sąlygų ar aplinkybių lingvistai kol kas nenagrinėjo. Toponimijos sritis vis dar lieka paslaptinga ir
sudėtingai paaiškinama.
3.3. Baltų genčių žemėlapis hidronimų pagrindu
Baltų genčių teritorijų ribos brėžiamos labai apytiksliai. Gentinio laikotarpio apgyvendintos teritorijos
buvo išsidėsčiusios salomis paupiuose per visą tuomet ypač miškingą Lietuvos teritoriją. Gentiniai
vandenvardžiai taip pat nėra tolygiai paplitę visoje Lietuvoje. Gentinių vandenvardžių neišskiriama
pelkėtose vietovėse, didžiosiose žemumose. Priešingai, dauguma atrinktų hidronimų išsidėstę
aukštumose, mažiau miškingose vietovėse. Tokią tendenciją galima paaiškinti klimatologiniais to meto
7 pav. Sudurtinių upėvardžių paplitimas Lietuvoje
51
ypatumais, kai dėl drėgnesnio klimato, požeminio vandens lygis buvo arčiau paviršiaus ir upių
vandeningumas buvo didesnis. Taigi, dabartinės pelkėtos vietos, tuo metu buvo gilūs liūnai ir pelkiniai
ežerai. Toks vandeningumas turėjęs įtakos žemdirbystei, vertė gyventojus kurtis aukštumose.
Žemdirbystei tinkamos sąlygos buvo tik upių slėniuose, aliuvinių sąnašų dirvožemio vietose, taigi ten
bendruomenės ir telkėsi. Todėl, genčių apgyventos teritorijos buvo mažesnės, nei visa genties teritorija.
Darbe taip pat vaizduojamos tik apytikslės baltų genčių teritorijos ir jų ribos. Stebint hidronimų
išsidėstymą buvo brėžiamos dvi ribos. Viena tai gentinių hidronimų paplitimo riba, rodanti maksimalią
vandenvardžių paplitimo ribą. Tai rodo migracijas, ne genties teritoriją. Todėl buvo nubrėžta kita riba:
genties etininė riba, bendroje kartoschemoje vaizduojama kaip genties etninė žemė. Šioje teritorijoje
didžiausia gentinių vandenvardžių koncentracija, taip pat ir darybinio, ir etimologinio tipo
vandenvardžių koncentracija. Nubrėžta riba nerodo teritorijos apgyvendinimo, ji greičiau vaizduoja
genties įtakos zoną. Įtakos zonos pakraščiuose, vandenvardžiai kartais turi dviejų genčių kalbinius
bruožus, ypač šiaurės Lietuvoje tarp sėlių ir žiemgalių. Šių genčių ribose esantys vandenvardžiai kaip
Rovėja, Pyvesa, Lėvuo aiškinami latvių kalboje sutinkamais žodžiais. Tiek sėlių kalba, tiek žiemgalių
turi panašumų su latvių kalba. Taigi, darbe pagal A. Vanagą (Vanagas, 1988) šie hidronimai buvo
priskirti sėliams, tačiau drįsčiau abejoti, kodėl jie negalėtų būti žiemgališki. Archeologai taip pat
pastebi, kad genties teritorijos pakraščiuose buvusiosios gyvenvietės dažnai turi jau kelių genčių
kultūrinius bruožus. Kaip pavyzdžiui, Jakštaičių-Meškių kapinynas į šiaurę nuo Šiaulių, kur aptinkama
žiemgalių-žemaičių kapų (Vasiliauskas, 2001). Tokie pavyzdžiai rodo, kad genčių teritorijų ribos ne
visada gali būti tiksliai nubrėžtos net ir turint pakankamai duomenų. Kartais riba gali būt labai tiksli,
kartais tapti plačia juosta, o kartais visi išnykti.
Sudarytoje kartoschemoje (8 pav.) gentinių hidronimų paplitimo ribos persipina, nepersidengia
tik genties etninės ribos. Visiškai nenustatyta gentinių hidronimų Karšuvos žemumoje, į rytus nuo
Pietryčių lygumos, beveik nenustatyta Užnemunės žemumoje, Dubysos baseine, Nevėžio žemupyje.
Tai iš dalies rodo buvusias dykras, kaip Užnemunės žemuma ar Karšuvos žemuma. Tačiau Lietuvos
teritorijoje išsiteko daugiau nei darbe nagrinėjamos 4 gentys. Ne visų genčių kalbinės ypatybės aiškios,
todėl nėra galimybių išskirti gentinių hidronimų. Teritorijos, kuriose nepaplitę nagrinėjamų genčių
hidronimai, priklausė kitoms baltų gentims.
52
8 pav. Baltų genčių ribos ir gentinių hidronimų paplitimas Lietuvos teritorijoje
53
IŠVADOS
1. Baltų gentimis praeitame amžiuje susidomėjo ir lingvistai, ir archeologai, ir istorikai, kurių
tyrimai padėjo atskleisti įvairias baltų genčių kultūros savybes: kalbos archajiškumą, genties
paplitimą, istoriją. Šiuo metu gentis kaip etninis-kultūrinis darinys yra identifikuojama
remiantis genties bruožų visuma, tačiau dažnai mokslininkai apsiriboja atskirų genties bruožų
tyrimais. Kompleksiniai geografiniai genčių tyrimai galėtų padėti rekonstruoti baltų genčių
teritorinę struktūrą, sklaidą ir raidą, prisidedant prie dabartinių kultūrinių regionų sistemos
formavimo.
2. Gentinis hidronimas, vandens telkinio pavadinimas, turintis kurios nors baltų genties kalbos
ypatybę ar ypatybes, yra trijų tipų: darybinis, etimologinis ir darybinis+etimologinis. Darybinių
hidronimų pasiskirstymas kompaktiškesnis, nei etimologinių, todėl jie galėjo būti suformuoti
vėliau už etimologinius, stabilios, migracinių bangų neblaškomos ir turinčios savo aiškią
teritoriją, genties. Vis dėlto, gentiniai hidronimai nėra pagrindinis baltų genčių identifikatorius,
nes dėl ilgalaikio formavimosi proceso nežymi aiškios genties etninės ribos. Gentinių
hidronimų paplitimas rodo genties migracijos kryptis, kurias paaiškinti padėtų detalesni tyrimai.
Migracinių srautų išaiškinimas padėtų geriau suvokti etnogenezės procesus.
3. Remiantis gentinių hidronimų metodika galima identifikuoti tik 4 baltų gentis: jotvingių, kuršių,
žiemgalių ir sėlių. Pagal nustatytų hidronimų paplitimą nubrėžtos dvi genčių ribos. Ribos pagal
visų gentinių hidronimų paplitimą rodo baltų genčių galimus migracijos srautus, kontaktines
zonas. Ribos pagal svarbiausių hidronimų paplitimą rodo galimas genčių etnines žemes.
Gentinių hidronimų metodika nubrėžtos ribos ne visiškai sutampa su nustatytomis istorinėmis ir
archeologinėmis ribomis, todėl jos turėtų tapti tolimesnių kompleksinių diskusijų objektu ir
paskatinti lingvistus aktyviau spręsti hidronimų etimologijos ir darybos klausimus.
54
NAUDOTA LITERATŪRA
Balodis, F. (1940). Det äldsta Lettland. Uppsala: Almqvist & Wiksells.
Baranauskas, T. (2000). Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga.
Bartkutė, N. (2007). Kalnuotų vietų įvardijimas nekalnuotoje Lietuvos teritorijoje (remiantis Joniškio
rajono vietovardžiais). Acta Linguistica Lithuanica 56: 13-27. Vilnius: Lietuvių kalbos
institutas.
Bergsland, K., Vogt, H. (1962). On the Validity of Glottochronology. Current Anthropology.Vol.3, 2:
115-153 (http://www.jstor.org/pss/2739527)
Bertašius, M. (2002). Vidurio Lietuva VII-XII a. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.
Bielenstein, A. (1892). Atlas der ethnologischen Geographie des heutigen und des praehistorischen
Lettenlandes Beilage zu den Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in
der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. St. Petersburg: Commissionäre der Kaiserlichen
Akademie der Wissenschaften.
Bilkis, L. (2000). Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių
kalbos instituto leidykla.
Bilkis, L. (1998). Lietuvos helonimų priesagų daryba. Vilnius. Daktaro disertacijos santrauka.
Būga, K. (1961). Raštai III tomas. (sud.) Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politikos ir mokslinės
literatūros leidykla.
Česnys, G. (1981). Jotvingių antropologija, kn.: Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius: Mokslas.
Česnys, G. (2003). Antropologinės Lietuvių tautos etnoso šaknys, kn.: Lietuvos sienų raida 2. (sud. A.
Liekis) Vilnius: žurn. Lietuvos mokslas.
Česnys, G. (2007). Antropologinis lietuvių kalbos tarmių substratas, Lituanistica 53:44-56. Vilnius:
Lietuvos mokslų akademijos leidykla.
Dini, U.P. (2000). Baltų kalbos: lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos
institutas.
Endzelins, J. (1922). Lettische Grammatik. Rīgā: Gulbis.
Endzelins, J. (1945). Ievads baltu filoloģijā. Rīgā: Universitātes grāmatu apgāds.
Endzelins, J. (1956-1961). Latvijas PSR vietvārdi. Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas
Izdevniecība.
55
Endzelytė, R. (2004). Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai su priesaga -išk-, Acta Liguistica
Lithuanica 50:1-10. Vilnius.
Gedimino laiškai (1966). Vilnius: Mintis.
Grumadienė, L. (2002). Sėlių krašto pavardės, str.r.: Sėlių paveldas ir dabartis. Zarasai.
Gudavičius, E. (1999). Lietuvos istorija: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla.
Gudavičius, E. (1987a). Baltų gentys I-IV amžiuje: rašytiniai šaltiniai, kn.: Lietuvių etnogenezė.
Vilnius: Mokslas.
Gudavičius, E. (1987b). Baltų gentys ir jų arealai: rašytiniai šaltiniai apie to meto baltus, kn.: Lietuvių
etnogenezė. Vilnius: Mokslas.
Gudavičius, E. (1987c). Lietuviai IX-XII amžiuje: rašytiniai šaltiniai, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius:
Mokslas.
Gudavičius, E. (1981). Lemoviai, kn.: Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius: Mokslas.
Holubowiczowa, H. (1936). Zabytki archeologiczne Województwa wileńskiego i nowogródzkiego.
Wilno: nakł. Dziennika urzędowego Kuratorjum Okr. Szk. Wileńskiego.
Jarockis, R. (2003). Lietuviškosios Žiemgalos dalies apgyvendinimo raida XIII-XIV amžiuje. Lietuvos
archeologija, T.24: 9-16. Vilnius, Diedmedžio leidykla.
Jučas, M. (1981). Dėl vakarinių ir šiaurinių žemaičių ribų, kn.: Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius:
Mokslas.
Jurginis, J. (1997). Žemaičiai ir kuršiai XIII a., kn.: Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija.
Klaipėda.
Jurkėnas, J. (2004). Antroponimija, kaip arealinio tyrimo objektas, kn.: Baltų onomastikos tyrimai.
Tarptautinė Aleksandro Vanago konferencija. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas
Kabelka, J. (1978). Baltų kalbos, kn.: Baltų kalbos ir jų tyrinėjimo istorija. Vilnius : LTSR Aukštojo ir
specialiojo vidurinio mokslo ministerijos leidybinė redakcinė taryba.
Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas.
Kazakevičius, V. (2000). Sėlių paminklai Lietuvoje. Lietuvos archeologija 20: sėlių ir žiemgalių
paminklai. T.20: 141-151. Vilnius: Diedmedžio leidykla.
Kiparsky, V. (1939). Die Kurenfrage. Helsinki: Suomalainen tiedeakatemia.
Krzywicki, L (1928). Žemaičių senovė. Kaunas-Marijampolė: Dirva.
56
Kulikauskas, P. (1961). Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinė ir mokslinė
leidykla.
Lietuvos Archeologijos draugija: Jonas Puzinas. (2010-04-01). (http://www.lad.if.vu.lt/Puzinas.htm)
Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija (2004). (red. L. Grumadienė). Vilnius: Lietuvių kalbos instituto
leidykla.
Lietuvos TSR archeologijos atlasas. T. 1-4. (1974-1978). Vilnius: Mokslas
Lietuvos TSR archeologijos atlasas. T.3 (1977). Vilnius: Mokslas
Lowmianski, H. (1932) Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego. Wilno: Nakładem
Towarzystwa przyjaciól nauk w Wilnie.
Mažiulis, V. (1981). Apie senovės vakarų baltus bei jų santykius su slavais, ilirais ir germanais, kn.: Iš
lietuvių etnogenezės, Vilnius: Mokslas.
Mažiulis, V. (1987). Baltų prokalbės irimas, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius: Mokslas
Mažiulis, V. (2007). Iš baltų etimologijos. Baltistica XLII (1): 61-68. Vilnius: Vilniaus Universiteto
leidykla.
Mažiulis, V. (2008). Dėl kuršių kalbos palikimo. Baltistica XLIII (1): 91-99. Vilnius: Vilniaus
Universiteto leidykla.
Michelbertas, M. (1989). Vakarų Lietuvos apgyvendinimas senajame geležies amžiuje ir kai kurie šio
regiono etninės istorijos klausimai, kn.: Vakarų baltų archeologija ir istorija. Klaipėda: b.l.
Motuza, G., Girininkas, A. (1989). Lietuvos geologinė sandara ir etnogenezė, kn.: Vakarų baltų
archeologija ir istorija. Klaipėda: s.n.
Orientaitė, A. (2004). Baltai, kn.: Visuotinė Lietuvių Enciklopedija VI, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų leidybos institutas.
Otrebski, J. (1950a) La formation des noms de lieux en lithuanien. Poznan: p.s.
Otrebski, J. (1950b) Miscellanées onomastiques. Poznan: p.s.
Puzinas, J. (1938) Naujausių proistorės tyrinėjimų duomenys: 1918-1938 metų Lietuvos proistorinių
tyrinėjimų apžvalga. Kaunas: b.l.
Sabaliauskas, A. (2002). Laimutė Baluodė, kn.: Lietuvių enciklopedija II, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų leidybos institutas.
Salys, A. (1934). Die žemaitischen Mundarten : Inaugural-Dissertation : zur Erlangung der
Doktorwürde der Philosophischen Fakultät der Universität Leipzig., Der Universität Leipzig.
Daktaro disertacija.
57
Salys, A. (1934). Baltų kalbos, kalbotyra ir tautos. Kaunas: b.l.
Salys, A. (1995) Baltų kalbos, tautos bei kiltys: lietuvių giminaičiai. (red.) B. Savukynas. Vilnius:
Baltos lankos.
Saussure, F.de (1879). Système primitif des voyelles dans les langues indo-européenne. Leipsick: B. G.
Teubner.
(http://www.revue-texto.net/Saussure/De_ ... _1_306.pdf)
Saussure, F.de (1974). Course in General Linguistics. London: Fontana/Collins
Schall, H. (1966). Baltische Gewässernamen im Flußsystem „Obere Havel“. Baltistica 2/1: 7-42.
Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla.
Schmid, P.W. (1929). Hydronymia Europaea. Stuttgart: Steiner.
Schmittlein, R.(1948). Études sur la nationalité des aestii. Bade: Art et Science.
Service, R.E. (1966). Primitive social organization: An evolutionary perspective. New York: Random
House.
Sideravičiūtė-Mickienė, I. (2005). Kelios pastabos dėl kuršių kalbos liekanų. Acta Baltica 2005: 11-16.
Kaunas: Aesti
Simniškytė, A. (1999). Sėliai, Liaudies kultūra. 5: 26-35. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras.
Simniškytė, A. (2005). Sėlos kraštas VI/VII-XIII/XIV amžiais: teritorinė struktūra ir hierarchija.
Lietuvos archeologija T.27:29-48, Vilnius: Diedmedžio leidykla.
Stundža, B. (2002). Kai kurie sėlių kalbos bruožai, str.r.: Sėlių paveldas ir dabartis. Zarasai.
Swadesh, M. (1952). Lexicostatistic dating of prehistoric ethnic contacts. Proceedings of American
Philosophical Society Vol 96, 4:452-463 (http://www.jstor.org/pss/3143802)
Šimėnas, V. (1997). Vakarų ir rytų baltų ribos kaita archeologijos duomenimis, kn.: Vakarų baltai:
etnogenezė ir etninė istorija. Vilnius: UAB „Arlila“.
Šimėnas, V. (2003). Hans Crome, kn.: Visuotinė Lietuvių Enciklopedija T IV. Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų leidybos institutas.
Šimėnas, V. (2006). Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio
viduryje, Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla.
Šturms, E. (1936). Die ältere Bronzezeit im Ostbaltikum. Berlin: W. de Gruyter.
Tautavičius, A. (1981). Žemaičių etnogenezė, kn.: Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius: Mokslas.
Tautavičius , A. (1987). Archeologinės kultūrinės sritys, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius: Mokslas.
58
Tautavičius, A. (1989). Dėl mirusiųjų deginimo papročio plitimo V-VIII a. Žemaitijoje, kn.: Vakarų
baltų archeologija ir istorija. Klaipėda: b.l.
Tautavičius , A. (1996) Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V-IX amžius), Vilnius: Pilių tyrimų centras
"Lietuvos pilys".
Топоров, В. Н. (1962). Лингвистический анализ Верхнего Поднепровья. Москва : Издательство
Академии Наук СССР.
Urbutis, V. (1962). Kaip senos lietuvių ir latvių kalbos. Kalbotyra 4: 381-386. Vilnius
Urbutis, V. (2009). Baltų etimologijos etiudai 2. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla
Urtans, V. (1970). Etniskas atškiribas apbedišanas tradicijas un kapu inventara Latvija 5.-9.gs.
Archeologija un etnografija T.IX: 61-85. Rīga: Vēstures institūts.
Vaitkunskienė, L. (1993). Vakarų žemaičiai geležies amžiuje: kultūra ir etnosocialinė istorija. Vytauto
Didžiojo Universitetas. Vilnius. Daktaro disertacijos tezės.
Vaitkunskienė, L. (1997). Dėl vakarų žemaičių kultūros ribų substrato, kn.: Vakarų baltai: etnogenezė
ir etninė istorija. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.
Vanagas, A. (1970a). Panemunių dzūkų toponimijos svarbesnieji bruožai, kn.: Panemunių dzūkai,
Vilnius: Mintis.
Vanagas, A. (1970b). Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.
Vanagas, A. (1981). Lietuvos hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.
Vanagas, A. (1987). Kalbininkų darbai. Lietuvių kilmės aiškinimų ir tyrimų apžvalga, kn.: Lietuvių
etnogenezė, Vilnius: Mokslas.
Vanagas, A. (1988). Lietuvių vandenvardžiai, Vilnius: Mokslas
Vasiliauskas, E. (1999). Žiemgalos prekybiniai keliai ir centrai VIII-XI a. Lietuvos archeologija. T.18:
79-94. Vilnius: Diemedžio leidykla.
Vasiliauskas, E. (2001). XII-XIII a. žiemgalių laidojimai. Lietuvos archeologija. T.21: 335-351.
Vilnius: Diemedžio leidykla.
Vasmer, M. (1932). Beiträge zur historischen Völkerkunde Osteuropas l. Die Ostgrenze der baltischen
Stämme. Berlin: Verlag der Akademie der Wissenschaften.
Vaškevičiūtė, I. (2000). Etnokultūrinė žiemgalių sritis. Lietuvos archeologija 20: sėlių ir žiemgalių
paminklai. T.20: 141-151. Vilnius: Diedmedžio leidykla.
Vaškevičiūtė, I. (2004). Žiemgaliai V-XI a. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas.
Vaškevičiūtė, I. (2004). Dėl vakarinių Žiemgalos ribų. Žiemgala 2004/1.
59
(http://www.ziemgala.lt/lt/zurnalas-ziem ... galos-ribu)
Vaškevičiūtė, I. (2007). Tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpis, kn.: Lietuvos istorija II
tomas. Vilnius,
Volkaitė-Kulikauskienė, R. (1970). Lietuviai IX-XII a. Vilnius: Mintis.
Volkaitė-Kulikauskienė, R. (1970). Lietuviai IX-XII a: Lietuvių tautybės susidarymas, kn.: Lietuvių
etnogenezė. Vilnius: Mintis.
Volkaitė-Kulikauskienė, R. (1997). Baltai. Lietuvos sienų raida 2, str.r.: Vilnius: žurn. Lietuvos
mokslas.
Volkaitė-Kulikauskienė, R. (2001). Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius: Vaga.
Zabiela, G. (1995). Lietuvos medinės pilys. Vilnius: Diemedis
Zinkevičius, Z. (1981). Žemaičių tarmės kilmės klausimu, kn.: Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius:
Mokslas.
Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė, I tomas, Vilnius: Mokslas
Zinkevičius, Z. (1978). Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla
Zinkevičius, Z. (1996). Kas yra Aukštaitija?, str.r.: Aukštaitija ir kalba. Panevėžys: n.l.
Žulkus, V. (1989a). Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. Vilnius: Mokslas
Žulkus, V. (1989b). Tarpgentinės dykros ir mirusiųjų pasaulis baltų pasaulėžiūroje, kn.: Vakarų baltų
archeologija ir istorija. Klaipėda: b.l.
Žulkus, V. (2004). Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, Vilnius: Versus Aureus.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
