Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

Parašytas: 15 Bal 2021 23:11

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

http://www.utenoszinios.lt/2016/11/19/s ... -varduose/

Pasak kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, apie sėlių kalbą turime dar mažiau duomenų negu apie kuršių ar žiemgalių kalbas. Deja, sėlių kalba galutinai išnyko gana anksti (manoma, kad XIII–XIV a.), nepalikusi jokių rašto paminklų. Iš senųjų laikų iki mūsų dienų išliko kai kurie sėliški vietovardžiai ir keletas kalbos ypatybių kai kuriose dabartinėse lietuvių ir latvių tarmėse. Tarp jų ir tos, kurios vartojamos Ignalinos rajone.

Faktinius duomenis daugiausia yra tyrinėjęs kalbininkas Kazimieras Būga, pats kilęs iš tos Lietuvos dalies, kur senovėje gyveno sėliai (Zarasų r.). Tačiau jis savo lauko tyrimuose, nustatydamas rytines ir pietrytines sėlių paplitimo ribas, dėl tuometinių politinių aplinkybių buvo priverstas apsiriboti jam pasiekiama rytine to meto Lietuvos Respublikos teritorija: Zarasų ir Utenos rajonais. 1920–1939 m. daug teritorijų buvo okupavusi Lenkija, o tai trukdė ne tik aktyviai tyrinėti tarmes toje etninės Lietuvos dalyje, bet ir turėjo didelės įtakos jam nustatant rytines ir pietrytines sėlių paplitimo ribas. K. Būga mirė 1924 m. ir nespėjo detaliau ištyrinėti Rytų Lietuvos vietovardžių ir vandenvardžių. Dėl šios priežasties iki šių dienų literatūroje vyrauja nuomonė, jog senajai Sėlos žemei (maždaug XI–XIII a.) etniniu požiūriu priklausė tik dabartiniai Biržų, Kupiškio, Rokiškio rajonai, rytinė Pasvalio rajono dalis, šiauriniai Panevėžio ir Anykščių rajonų pakraščiai, didžioji dalis Utenos ir Zarasų rajonų, neminint Ignalinos, Švenčionių (šiaurinės dalies) ir Molėtų (šiaurrytinės dalies) rajonų.

Nesunku pastebėti, kad sėlių arealo rytinė ir pietrytinė riba nurodoma 1920–1939 m. demarkacine linija tarp tuometinės Lietuvos ir Lenkijos. Kaip sėlių kilmės vietovardis minimas ežero vardas Dringis. Dringio ežeru kaip tik ir ėjo demarkacinė riba. Tuo pat metu Z. Zinkevičius knygoje „Lietuvių kalbos kilmė“ teigia, jog sėlių krašto vardynui būdingos priesagos -ykšt (kaip pavyzdžiai pateikiami hidronimai iš Anykščių ir Zarasų rajonų: An-ykšta, Luod-ykštis); -ėt (Baršk-ėta, Drisv-ėta); -aj (Alm-ajas, Indr-aja, Kam-aja, Lak-ajai). Tačiau neatkreiptas dėmesys, jog vietovardžių su tokiomis priesagomis begalės yra ir Ignalinos (Vėl-ykštis, Lūš-ykštis, Dysn-ykštis, Parsv-ėtas, Erzv-ėta, Erzv-ėtas, Birv-ėta) ir Švenčionių (Kretuon-ykštis, Sir-vėta, Sirv-ėtas, Indr-ajai) rajonuose. Keletas tokių yra ir Molėtų rajono šiaurrytiniame kampe (jau minėti Baltieji ir Juodieji Lak-ajai, Nik-ajis). Tokių vietovardžių yra ir į rytus nuo dabartinės Lietuvos sienos su Baltarusija.

Pasižiūrėjus į dabartinių lietuvių tarmių žemėlapį, panašu, kad sėliai yra gyvenę būtent tose srityse, kurių gyventojus kalbininkas Antanas Salys vadino rytų aukštaičiais puntininkais – ten, kur kiti lietuviai sako an (pantis) arba on (pontis), puntininkai sako un (puntis). Kraštotyrininkas A. Karmonas savo knygoje „Istorijos mįslės (Šiaurės rytų Lietuva)“ šia tarmės savybe remdamasis teigia, jog galima daryti gana pagrįstą prielaidą, kad kronikose užfiksuotas kunigaikščio (vėliau – karaliaus) Mindaugo brolio Dausprungo (o ne Dausprango arba Dausprongo) vardas rodo, jog Mindaugo šeima yra kilusi iš puntininkų žemių, tai yra iš senosios istorinės pietinės Sėlos, tuo metu lietuvių jau užkariautos.

Kalbininkai yra nustatę tam tikrus dėsningumus, būdingus sėlių kalbai: „Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie tarė s, z. Tai rodo sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras (ežeras), nukritus žodžio pradžios balsiui.“ C, dz ir s, z buvo būdingi sėliams, ir, matyt, tai išliko vietinėse lietuvių tarmėse, patarmėse ir šnektose. Taip aplink Ignalinos Budrius atsirado trikampiu išsidėstę Biecionys, Bieciūnai, Bieciškis – gana akivaizdus sėlių kalbos palikimas.

Sėlių žemėse labai charakteringos ežerų galūnės yra -ys, -ykštis ir -otis, upių pavadinimai su -ėta. Ir Narutis greičiausiai anksčiau vadinosi Narotis, o Merkio upė (matyt, aukštupyje) – Merotis (iš čia atsirado slaviški naujadarai – Naroč ir Meroč, kilę iš kilmininko linksnio – Naročio ežeras ir Meročio upė). Suslavėjusiose teritorijose aplink Vilnių jau sunku rasti senuosius vietovardžius, nors nemažai jų vis tik dar spėta užrašyti.

Sėlių kalba buvo gana artima jotvingių kalbai, o taip pat ir prūsų bei kuršių kalboms. Ir tiriant sėlių kalbą vertėtų į tai atkreipti dėmesį. Tiek buvusiose jotvingių (dainavių), tiek ir sėlių žemėse yra išlikęs dzūkavimas ir „ciksėjimas“ (jį perėmė ir suslavintų rytų Lietuvos dalių gyventojai „tuteišiai“). Šiaurės rytų Lietuvoje daugelyje kaimų iki šių dienų vis dar „ciksima“. Jotvingiai, kaip prūsai bei kuršiai, tebeturėjo išlaikę senovinį baltišką ei, nebetarė š, ž (vietoje jų tardavo s, z). Su prūsais juos siejo ir daugelis leksikos paralelių (Kirsna (upė – plg. prūsų kirsnan „juodas“; Garbus, Garbingiai (kalnai) – plg. garbus „kalnas“; Gailintas (ežeras) – plg. gaylis „baltas“; Azagis (ežeras) – plg. assegis [azegis] „pūgžlys“; Stabingis (ežeras) – plg. stabis „akmuo“).

Jotvingiškais laikomi pietų Lietuvos vietų ir vandenų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršių kalba), pvz., Apsingė, Nedingė, Pilvingis, Suvingis. Sėliai taip pat vartojo šią priesagą: rinkdamas vietinius vietovardžius, esu užrašęs labai gražų vietovardį Ažušilėje – Kūlingė (tai balota pieva, pilna akmenų – kūlių). Jotvingių substratu aiškinamas ir minkštųjų t, d painiojimas su k, g kai kuriose pietų aukštaičių šnektose, pvz., kėvas „tėvas“, degutė „gegutė“, begėgė „begėdė“, gievas „dievas“ (užrašyta: Kabeliai, Dieveniškės, Švendubrė, Leipalingis).

Kai kurių lenkų ir pietinių lietuvių kalbų tarmėms yra būdingas „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž: zasis, zvėris, as), kuris dalies kalbininkų laikomas jotvingių kalbos substratiniu palikimu. Lietuvoje šis reiškinys pastebėtas Kabelių ir Musteikos kaimuose (Varėnos r.), taip pat jau išnykusioje Zietelos (netoli Naugarduko) lietuvių šnektoje. Jotvingių gyventame areale kalbininkai gana vieningai vadinamąjį dzūkavimą („mozūravimą“) susieja su jotvingių kalba kaip jos substratiniu palikimu. Manau, kad lygiai toks pats palikimas yra ir Šiaurės rytų aukštaitiškas dzūkavimas – „ciksėjimas“. Tik tai jau ne jotvingių, o sėlių substratas.

Šiuo metu manoma, kad ne tik prūsai, jotvingiai ir kuršiai, bet ir sėliai buvo vakarų baltai – pvz., galima atkreipti dėmesį į Žeimenos upės pavadinimą: iki šiol vadiname Žeimena, o ne Žiemena. Ir tokių senovinių dvigarsių (-ei, o ne -ie) mūsų krašto vandenvardžiuose yra išlikę ir daugiau. Tarmių tyrimai rodo, jog vadinamasis dzūkavimas yra paplitęs visoje toje teritorijoje, kur kažkada gyveno būtent jotvingių ir sėlių gentys (bei, matyt, jiems artimos). Tai stebima ne tik dabartinėje Lietuvos rytinėje dalyje, bet ir Šiaurės rytų Lenkijoje bei Vakarų Baltarusijoje, dalyje Latvijos teritorijos („aukščiau“ Šiaurės rytų Lietuvos). Tarmių specialistai išskiria specifinius skirtumus įvairiuose dzūkavimo arealuose. Gali būti, jog tie arealai atspindi senųjų, čia kažkada gyvenusių, giminingų baltų genčių apytiksles ribas.

Jotvingiams šiuo požiūriu „pasisekė“ labiau. Lietuvių „imigracinė“ ekspansija (taigi, ir kalbinė) juos pasiekė žymiai vėliau. Tai iš esmės tik dabartinės Dzūkijos (jotvingių Dainavos žemės) teritorija (įskaitant ir jos dalį, dabar esančią Baltarusijos teritorijoje bei Šiaurės rytų Lenkijoje). Šiauriniame jotvingių gyventame areale – pvz., Trakų apylinkėse, tik po rimtų tyrimų „pasimatė“ jotvingių kalbiniai pėdsakai. Tai rodo, jog čia jotvingiai taip pat buvo sulietuvinti gana anksti.

Galima paaiškinti, kodėl būtent XII–XIII a. dzūkavimas – „ciksėjimas“ išplito tarp Rytų aukštaičių: būtent tada Šiaurės rytų Lietuvoje vyko intensyvus tuo metu dar išlikusio sėlių arealo lietuvinimas. Vilniaus apylinkėse šis sėlių lietuvinimas įvyko prieš kelis amžius (VII–VIII a.), be to – žymiai staigiau ir masiškiau, todėl ir sėlių kalba tuometinei vietinei lietuvių tarmei didelės įtakos nepadarė. Vis tik tam tikros sėlių kalbos ypatybės ir vietovardžiai paliko pėdsaką ir šių apylinkių lietuvių tarmėse. Bėda tame, kad senųjų Vilniaus apylinkių gyventojų lietuvių kalbos tarmė laikui bėgant labai stipriai buvo paveikta įvairių slavų kalbų, ir atrasti senąsias sėlių kalbos liekanas labai sunku.

Tyrinėjant sėlių palikimą, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į ežerų pavadinimus su galūne -ys. Ežerų pavadinimų su tokia galūne labai daug Šiaurės rytų Lietuvoje (Varnys, Baltys, Ilgys, Šiekštys, Kurtinys, Dumblys, Ringys, Vėlys, Virėkštys, Bėlys, Kamanys, Gruodys, Perkalys ir t. t.), tiesa kai kur senoji galūnė -ys pakeista į -is, tačiau senieji vietiniai gyventojai vis dar sako -ys. Z. Zinkevičius rašo, kad pirmosios linksniuotės daiktavardžiai didelėje Rytų aukštaičių tarmės dalyje (uteniškiai, kupiškėnai, šiaurinės anykštėnų ir vilniškių dalys, šiaurės panevėžiečiai apie Biržus) neturi galūnės -is, o vietoje jos yra -ys. Šioje teritorijoje netgi žmonių vardai dažnai tariami su galūne -ys (Algys, Bronys). Gali būti, jog tai taip pat yra sėlių kalbos palikimas.

Esu įsitikinęs, kad senosios Sėlos etnines ribas, buvusias įvairiais laikotarpiais, dar ne kartą teks tikslinti. Norint tiksliau nustatyti sėlių paplitimo ribas, visų pirma reikėtų sudaryti išsamius vietovardžių su priesagomis -ykšt, -ėt, -aj (galbūt ir su galūne -ys) žemėlapius, nustatant jų paplitimo arealą, juos tarpusavyje palyginti ir su kitais išlikusiais sėlių kalbos reliktais, taip pat ir su archeologinių tyrimų medžiaga (kuri, deja, Rytų Lietuvoje labai menkai vykdyta ir datuota). Tiksliau ištyrus sėlių bei jotvingių paplitimo ir „ciksėjimo“ arealo ribas (ypač dabartinėje Baltarusijos teritorijoje), būtų galima nustatyti, kur maždaug ėjo riba tarp vakarų baltų ir rytų baltų, iki didžiojo tautų kraustymosi IV–VII a.

**********************************************

Dabartinėse lietuvių patarmėse išliko sėlių, dainavių, sūduvių, kuršių... kalbinis substratas - todėl naudojantis tarmių žemėlapiu galima daugmaž nustatyti senąsias genčių ribas.

P.S. Kęstutis Čeponis:

Mūsų istorijos ir kalbotyros tyrinėtojų esminė bėda tame, kad jie įpratę prie senų sovietmečiu (ir dar anksčiau) suformuotų stereotipų, kurių pagrindinis - tvirtai tikėti, kad Lietuva visada buvo toje pačioje vietoje kaip ir dabar. :)

Kitaip sakant visos aplinkinės gentys keliavo po visą Europą, ir tik lietuviai buvo "namisėdos", ir jei kur ir pajudėjo, tai tik 13 amžiaus gale.

Tačiau kalbotyriniai ir kiti duomenys rodo, kad senieji lietuviai (ir kitos senosios baltų genčių grupės) lakstė po Europą ne ką mažiau, nei kokie germanai gotai, ar slavai serbai su chorvatais (beje, šie abu slavų genčių pavadinimai yra kilę iš iranėnų kalbų - skitų ir sarmatų).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

Parašytas: 29 Sau 2024 23:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/4950124 ... up_comment

Alvydas Butkus

Labai plati ir įdomi apžvalga bei interpretacijos.

Keli papildymai:

1. Sėliams priklausė ir dabartinė kupiškėnų šnektos teritorija, ir net rytinė Biržų kampo dalis. To ignoruoti irgi nereikia.

2. Prie sėliškų morfologijos dalykų skiriama ir priesaga -asas / -asai: Čedasas, Zarasas, Svėdasai.

3. Dėl puntininkavimo.

Šis fonetinis pakitimas (an > on > un) „užgimė" lietuvių kalbos arealo rytuose ir jo banga plito į vakarus, tolydžio slopdama.

Galėjo rastis XI-XII a., nes rytų slavų krikšto metu (988 m.) tiksliau, po jo lietuviai per juos galėjo gauti vardus Antanas, Andrius, kurie rytinėse tarmėse paversti Untanas, Undrius.

XIII a. pradžioje jau puntininkuota - tai rodo jūsų minėtas Dausprungo vardo užrašymas. Tačiau puntininkavo ne tik sėliai, bet ir to krašto lietuviai.

Todėl kildinti Mindaugo giminę būtent iš sėlių yra per drąsu.

Kęstutis Čeponis

----Alvydas Butkus kildinti Mindaugo giminę būtent iš sėlių yra per drąsu.---

Ne, kildinu ne iš sėlių, o iš senosiose sėlų žemėse jau gyvenusių lietuvių (mano giliu įsitikinimu lietuviai kolonizavo senąsias sėlių žemes maždaug 7-8 amžiuose) - nes valdovų giminė turėjo būti iš lietuviškos aristokratijos (pagal vyrišką liniją būtinai, o pagal moteriškąją galėjo būti įvairiai), o sėlių (ir dainavių) žemes lietuviai užėmė tikrai ne be karo...

Ir sėlių palikuonys negalėjo būti lietuvių valdovais. Tais laikais svetimų prie valdžios neprileisdavo.

Kaip, beje, ir dabar. :)

Alvydas Butkus

-----Kęstutis Čeponis „o sėlių (ir dainavių) žemes lietuviai užėmė tikrai ne be karo..."----

Galėjo būti visaip. Ir ne vienu ypu. Sėlius juk rado ir XIII a. iki jų atsibastę vokiečiai. Tiesa, pavergė greitai ir tyliai, be triukšmo.

Dalis sėlių buvo „nusėdę" net anapus Dauguvos. Ten susiformavo latgaliečių (aukšzemniekų) tarmės sėliškosios pãtarmės (Latgalos vakarai).

------------------------------------------

https://www.facebook.com/groups/3216406 ... nt_mention

Gytis Kuzma

Dėl sėliškos galūnės -ys.

Mano giminės tėviškė Zarasų rajone yra prie Zaduojo ežero.

Vardininkas Zaduojys, taip vadino proseniai ir proproseniai, ir greta esantys kaimai vadinosi Zaduoja ir Pazaduoja (kaimas už Zaduojos).

Dabartiniai kalbininkai sudarkė. neva sulietuvino. pavadinimus - Zaduojas, Zaduojė, Pazaduojė.

Tokie perdariniai senbuvius verčia gūžčioti pečiais ir sukioti pirštą aplink smilkinį

Gytis Kuzma

Ir tas legendinis jumoristinis sovietinis aukštaitis "iš pa utenas" yra kilęs ne prie ar po Utena. kaip daugelis įsivaizduoja, bet sėliškai UŽ Utenos!

Kęstutis Čeponis

Analogiškai, pvz., Polockas iš tikro yra iš sėliško Pa Lata. -ck- (iš -t-sk-), -sk- yra slaviškos vietovardinės priesagos, analogiškos lietuviškoms -šk-is, -šk-iai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

Parašytas: 13 Kov 2024 18:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/8445949 ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

-----Сергей Гулевич Селоны это и есть классические аукштайты. ----

:) :) :)

Селоны - это один из западных балтских этносов.

В 6-8 веках южный ареал (часть его) их проживания колонизировали литовские племена. Северную часть (тоже не всю) колонизировали латгалы.

К 14-15 векам практически все селоны уже были или литуанизированы, или латгализованные. Аукштайтия появилась когда литовские племена постепенно колонизировали южные земли селонов, северные земли дайнавов и судувов (славяне оба этих этноса именовали ятвягами).

На самом деле в то время языки литовцев, латгалов, селонов, дайнавов, судувов... отличались очень незначительно.

И поэтому слияние разных балтских племен и этносов происходило довольно быстро.

С тех пор в литовских наречиях в произношении разных слов и звуков сохранился субстрат (древние свойства) разных древних балтских племен и этносов.

Специалисты языковеды довольно легко их определяют и выделяют, особенно в местных гидронимах и наречиях.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

Parašytas: 18 Kov 2024 16:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/3216406 ... up_comment

Alvydas Butkus

Viskas gerai, tik abejonės dėl sėlių – vargu ar jie siekė Vilniaus apylinkes. Pietinė jų riba ėjo ties Utena.

Kęstutis Čeponis

-----Alvydas Butkus Pietinė jų riba ėjo ties Utena. ---

Taip, 13-14 amžiuose. Bet ne 1-6 amžiuose.

Lietuviai čia nebuvo autochtonai - tai jau įrodyta. Kaip, beje, ir latgaliai.

Mano surinkti duomenys akivaizdžiai rodo, kad sėliški vandenvardžiai ir netgi vietovardžiai yra išsibarstę iki pat Merkio upės.

Archeologiniai kasinėjimai irgi rado sėliškus strėlių antgalius su užbarzdžiais netoli Trakų.

O tarmių žemėlapiai irgi gana tiksliai parodo senąsias sėlių, dainavių ir sūduvių gyventas ribas - prieš tas teritorijas kolonizuojant lietuvių gentims.

Alvydas Butkus

Kęstutis Čeponis Pacituokit tuos sėliškus vandenvardžius Merkio baseine.

Dėl sėliškų strėlių antgalių – nesuabsoliutinkit, kad jie rodo sėlių gyventas vietas. Lietuvoje aptikta ir skitiškų strėlgalių.

Dėl lietuvių ir latgalių – taip, jų atėjimas vėlesnis. Latgaliai apskritai migravo dviem kryptimis: viena tiesiai iš rytų į vakarus, kita banga ritosi per dabartinę Dzūkiją ir rytų Aukštaitiją.

Kęstutis Čeponis

Alvydas Butkus Pvz., pats senasis Merkio pavadinimas Merotys (išlikęs slaviškame Merkinės pavadinime - Мерочь, tai yra Meročio upė). Analogiškai ežerui Narotys ir slaviškam Нарочь (Naročio ežeras).

Slavai išsaugojo senąsias kai kurių vandenvardžių formas, kurios "užsikonservavo" jų kalbose.

Prie Vilniaus beje ir dabar yra du kaimai - Didžiosios Sėlos ir Mažosios Sėlos.

Apskritai, be abejo reikėtų išsamiai išnagrinėti hidronimus (ir ypač smulkiuosius) aplink Vilnių, surandant jų seniausius užrašymus - ir panagrinėti ar juose neatsispindi sėlių kalbai būdingos priesagos ir galūnės.

Bet kuriuo atveju tarmių žemėlapis rodo, kad visame plote nuo Merkio iki pat šiaurinės Lietuvos sienos kažkada buvo kalbama viena kalba. O piečiau jau kita.

Sėlius antrame mūsų eros amžiuje mini Ptolemėjus - Σαλοί.

Pagal jo pateiktą informaciją, sėliai gyveno prie upės vardu Salica.

Dabar ją bando lokalizuoti kažkur tarp dabartinės Latvijos ir Estijos sienų. Tačiau ten nėra upės su panašiu pavadinimu. Yra prie jūros Salaca, bet ten seniau gyveno lyviai.

Aš manau, kad ta Salica yra Šalčia, kurią vietinėje tarmėje vadina Salcia.

Šalčia
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0al%C4%8Dia

Šalčià (blrs. Солча) – upė pietryčių Lietuvoje (Šalčininkų ir Varėnos raj.) ir Baltarusijoje; didžiausias Merkio intakas (kairysis).

**********************************************************

ПЛЕМЕНА ЕВРОПЕЙСКОЙ САРМАТИИ II в. н. э. (по «Географии» Птолемея) [1]

viewtopic.php?f=55&t=14530

А. Д. Удальцов (Вопросы Этногенеза, No 1, 1946, стр. 41-50)

http://www.kroraina.com/sarm/udalcov.html

*************************************************

Kęstutis Čeponis:

Греческий оригинал здесь (graikiškas originalas yra čia):

Claudii Ptolemaei Geographia
http://books.google.lt/books?id=4ksBAAA ... &q&f=false

Перевод на русский язык тут:

Клавдий Птолемей
РУКОВОДСТВО ПО ГЕОГРАФИИ

("Античная география", составитель проф. М.С.Боднарский,
Государственное издательство географической литературы, Москва - 1953)
http://www.pereplet.ru/gorm/almagest/geogr.htm

Примечание - Кястутис Чепонис:

...салы (), самые северные - на реке Салице, ныне отделяющей латвийцев от эстонцев [3].

Эта река не Салица, а Шальчя (Šalčia) https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0al%C4%8Dia

Šalčià (blrs. Солча) – upė pietryčių Lietuvoje (Šalčininkų ir Varėnos raj.) ir Baltarusijoje; didžiausias Merkio intakas (kairysis).

Языковедческие данные (литовские наречия) показывают, что именно эта река в ранние времена разделяла древние земли селов и дайнавов, до прихода сюда летто-литовских племен.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

Parašytas: 01 Bal 2024 16:01

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

-----Victor Sakovich селы не эндоэтноним. Селами называли селов финноугоры ливы.----

А эту сказку откуда вы взяли? :)

С ливами у селяй не было никаких контактов вплоть до 12 века, когда селяй начали по берегам Даугавы продвигаться к Балтийскому морю.

А название селяй отмечено уже во 2 веке в Географии Птолемея.

Вообще-то на бывшей территории селяй до сих пор множество деревень с названием Sėla, Sala, Salos.

Жямайчяй и аукштайчяй - это географические названия частей литовцев по территории их проживания, а не языковые.

Victor Sakovich

------Kęstutis Čeponis "А эту сказку откуда вы взяли?"-----

https://lv.wikipedia.org/wiki/S%C4%93lija :

Nosaukums radies no līvu vārda sälli, kas nozīmē augšējie (ļaudis), ar kādu nosaukumu sēļi bija pazīstami līviem un vācu ieceļotājiem. Iespējams, ka Sēlijas iedzīvotāji sevi sauca par "augštiešiem" (no kā Sēlijas otrs nosaukums "Augšzeme"), kas etimoloģiski sasaucas ar viņu dienvidu kaimiņu aukštaiču pašnosaukumu "aukštaičiai".

----"Вообще-то на бывшей территории селяй до сих пор множество деревень с названием Sėla, Sala, Salos."----

Вряд ли это связано с Селами. Скорее с протоиндоевропейским аналогом "село", "селиться" https://en.wiktionary.org/wiki/Reconstr ... lavic/selo

Kęstutis Čeponis

Латышская Вики в данном вопросе дает очередную языковедчески аналфабетическую "народную этимологию". :)

Название "sėliai, salai" (селяй, салай) происходит от слова "sala" ("в лесу вырубленная прощадь, где поселились люди").

Этимологически оно полностью соответствует русскому слову "село" ("деревня").

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kęstutis ČEPONIS. Sėlių kalba ir jos palikimas mūsų tarmėse, vietovardžiuose, vandenvardžiuose, varduose

Parašytas: 01 Bal 2024 16:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/8445949 ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

-----Victor Sakovich селы не эндоэтноним. Селами называли селов финноугоры ливы.----

А эту сказку откуда вы взяли? :)

С ливами у селяй не было никаких контактов вплоть до 12 века, когда селяй начали по берегам Даугавы продвигаться к Балтийскому морю.

А название селяй отмечено уже во 2 веке в Географии Птолемея.

Вообще-то на бывшей территории селяй до сих пор множество деревень с названием Sėla, Sala, Salos.

Жямайчяй и аукштайчяй - это географические названия частей литовцев по территории их проживания, а не языковые.

Victor Sakovich

------Kęstutis Čeponis "А эту сказку откуда вы взяли?"-----

https://lv.wikipedia.org/wiki/S%C4%93lija :

Nosaukums radies no līvu vārda sälli, kas nozīmē augšējie (ļaudis), ar kādu nosaukumu sēļi bija pazīstami līviem un vācu ieceļotājiem. Iespējams, ka Sēlijas iedzīvotāji sevi sauca par "augštiešiem" (no kā Sēlijas otrs nosaukums "Augšzeme"), kas etimoloģiski sasaucas ar viņu dienvidu kaimiņu aukštaiču pašnosaukumu "aukštaičiai".

----"Вообще-то на бывшей территории селяй до сих пор множество деревень с названием Sėla, Sala, Salos."----

Вряд ли это связано с Селами. Скорее с протоиндоевропейским аналогом "село", "селиться" https://en.wiktionary.org/wiki/Reconstr ... lavic/selo

Kęstutis Čeponis

Латышская Вики в данном вопросе дает очередную языковедчески аналфабетическую "народную этимологию". :)

Название "sėliai, salai" (селяй, салай) происходит от слова "sala" ("в лесу вырубленная прощадь, где поселились люди").

Этимологически оно полностью соответствует русскому слову "село" ("деревня").

--------------------------------------------------

Dėl etnonimo sėliai kilmės buvo išsakyta keletas nuomonių.

Kildintas jis nuo žodžio sala (Skruzītis 1889), sielis – vandeniu plukdomo rąsto (Bielenstein 1892) ar lybių kalbos žodžio sälli, reiškiančio „aukštutiniai“ (cакс 1958, 157; šliavas 1982b, 82).

Dauguma tyrėjų laikėsi Sėlos vardo hidroniminės kilmės versijos.

Etimologiškai šaknis *sel-/*sol- (liet. sal-) reiškia „sunktis, tekėti“ (plg. selėti, salà, sálti – „tekėti“), iš to kildinami hidronimai Sėliupis, Sėliupys, Sėlinė, o jų pagrin du radęsis ir krašto vardas bei etnonimas sėliai (Salys 1962; Kuzavinis 1966, 179–180; Karaliūnas 1972; Zinkevičius 1984, 359).

Pastaruoju metu suabejota etnonimo sėliai ryšiu su giminingais toponimais bei hidronimais ir atkreiptas dėmesys į duomenis, rodančius, kad jie gali būti sietini su baltų kalbų apeliatyvo *sėla reikšmėmis „kaimas“, „sala; iškilimas, kalva pelkėje“ (Karaliūnas 2005, 294–317; plg. Vaitkevičius 2009).

Кроме того, лингвисты не обратили внимание на то, что в северовосточной Литве до сих пор словом "sala" называют небольшие деревни, построенные в глухих лесах вырубленных площадках.

И деревень с такими названиями тут множество, хотя многих лесов тут уже давно нет (вырубили еще в средние века).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 6 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Baltų genčių ir jų kalbų istorija. Lietuvos Valstybės pradžia

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 19 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: