Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) http://www.lndp.lt/diskusijos/ |
|
JUSTINA NAINYTĖ. BALTŲ GENČIŲ RIBOS LIETUVOJE (HIDRONIMŲ PAGRINDU) http://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=94&t=15356 |
Puslapis 1 iš 1 |
Autorius: | Žygeivis [ 18 Kov 2024 15:53 ] |
Pranešimo tema: | JUSTINA NAINYTĖ. BALTŲ GENČIŲ RIBOS LIETUVOJE (HIDRONIMŲ PAGRINDU) |
JUSTINA NAINYTĖ. BALTŲ GENČIŲ RIBOS LIETUVOJE (HIDRONIMŲ PAGRINDU) https://www.leitgiris.lt/straipsniai/Ba ... ainyte.pdf VILNIAUS UNIVERSITETAS Geografijos ir kraštotvarkos katedra Magistro darbas Geografijos magistro studijų programos II kurso studentė JUSTINA NAINYTĖ Darbo vadovas Doc. Vidmantas Daugirdas ********************************************************** https://www.facebook.com/groups/3216406 ... up_comment Kęstutis Čeponis Labai neblogas darbas, surinkta tikrai daug įdomių ir vertingų duomenų iš įvairių mokslo sričių. Tik autorė negalėjo padaryti kai kurias išvadas, nes 2010 m. dar nebuvo visuotinai priimti nauji kalbotyrininkų atradimai - jog lietuvių ir latvių protėviai leičiai tik 5-7 amžiuose migravo į dabartines Lietuvos ir Latvijos teritorijas. O čia visur tada gyveno įvairiomis vakarų baltų kalbomis kalbėjusios baltų gentys. Na ir dar dėl terminijos - jotvingiais slavai vadino tris atskiras baltų genčių grupes: dainavius, sūduvius ir palėkius (iškraipytai jų vardą rašo kai kada "poleksėnai" - iš lotyniško Polexia, kilusio iš Palėkė - Lėka tai upė dabartinėje Lenkijos teritorijoje, lenkai ją dabar vadina Elk, tą teritoriją dabar taip pat vadina Podliachija ir Palenke). |
Autorius: | Žygeivis [ 18 Kov 2024 15:54 ] |
Pranešimo tema: | Re: JUSTINA NAINYTĖ. BALTŲ GENČIŲ RIBOS LIETUVOJE (HIDRONIMŲ PAGRINDU) |
VILNIAUS UNIVERSITETAS Geografijos ir kraštotvarkos katedra Magistro darbas Geografijos magistro studijų programos II kurso studentė JUSTINA NAINYTĖ Darbo vadovas Doc. Vidmantas Daugirdas Vilnius, 2010 BALTŲ GENČIŲ RIBOS LIETUVOJE (HIDRONIMŲ PAGRINDU) 2 TURINYS SANTRAUKA SUMMARY ĮVADAS .................................................................................................................................................... 4 1. TYRIMŲ APŽVALGA...................................................................................................................... 7 1. 1. Tyrimų apžvalga užsienyje ........................................................................................................... 7 1. 2. Tyrimų apžvalga Lietuvoje ......................................................................................................... 12 2. DARBO METODOLOGIJA ............................................................................................................ 17 2. 1. Darbo rengimo metodika. ............................................................................................................ 17 2. 2. Naudoti tyrimo metodai .............................................................................................................. 19 2. 3. Gentinio hidronimo samprata ..................................................................................................... 21 3. DARBO REZULTATAI .................................................................................................................. 23 3. 1. Baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo problematika ........................................................... 23 3.1.1. Baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo būdai.................................................................. 23 3.1.2. Teritorijų identifikavimo būdų palyginimas ......................................................................... 27 3.2. Baltų gentinių hidronimų paplitimas Lietuvoje ........................................................................... 29 3.2.1. Sūduvių-jotvingių genčių teritorijos...................................................................................... 29 3.2.2. Kuršių genties teritorijos ....................................................................................................... 34 3.2.3. Žiemgalių genties teritorijos.................................................................................................. 38 3.2.4 Sėlių genties teritorijos ........................................................................................................... 43 3.2.5 Kitų baltų genčių teritorijos.................................................................................................... 48 3.3. Baltų genčių žemėlapis hidronimų pagrindu ............................................................................ 50 IŠVADOS ................................................................................................................................................ 53 NAUDOTA LITERATŪRA ................................................................................................................... 54 3 BALTŲ GENČIŲ RIBOS LIETUVOJE (HIDRONIMŲ PAGRINDU) Magistro darbas Justina Nainytė Vilniaus Universitetas Geografijos ir kraštotvarkos katedra Santrauka. Baltų genčių ribos, brėžiamos tik archeologų ir istorikų, lingvistai, analizuodami senąsias baltų kalbas, nedrįsta atvaizduoti savo darbo rezultatų. Darbe, remiantis lingvistine hidronimų analize, pateikiamos baltų genčių ribos. Darbo tikslas: padėti išspręsti baltų genčių ribų klausimą Lietuvos teritorijoje. Darbe iškeliami uždaviniai: apžvelgti užsienio ir Lietuvos tyrimus; palyginti baltų genčių teritorijų identifikavimo metodus; papildyti baltų genčių ribų lokalizavimą gentinių hidronimų metodika; parengti baltų genčių ribų Lietuvoje žemėlapį. Ne visada užtenka istorinių ar archeologinių duomenų baltų genčių teritorijai rekonstruoti, tokiu atveju galbūt derėtų atsižvelgti į lingvistinius duomenis – gentinius hidronimus. Gentiniai hidronimai, kūrėsi baltų genčių susidarymo laikotarpiu ir nuo to laiko, mažai pakitę, todėl yra įvardijami kaip seniausi nerašyti kalbiniai duomenys. Darbe apžvelgiami baltų genčių klausimu atlikti tyrimai užsienyje ir Lietuvoje, pateikiama darbo rengimo metodika, aprašoma gentinių hidronimų, sakralinių hidronimų ir dvigubų upėvardžių samprata. Pagrindinis darbe naudotas metodas – analizė. Skurta geolingvistinė duomenų bazė, kurioje suregistruota apie 1000 hidronimų, darbe tiesiogiai analizuojami ir pateikiami 252 gentiniai hidronimai. Darbo rezultatuose apžvelgiama baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo problematika aprašant identifikavimo būdus ir juos tarpusavyje palyginant. Trumpai aptariant gentis, kurios kalbines ypatybes lingvistai geba rekonstruoti, pateikiamas keturių baltų genčių: jotvingių, kuršių, sėlių ir žiemgalių hidronimų paplitimas Lietuvos teritorijoje. Galutinis darbo rezultatas: gentinių hidronimų paplitimo kartoschema vaizduojanti baltų genčių pagrindinių hidronimų ir visų hidronimų paplitimą Lietuvoje. Prasminiai žodžiai: baltų gentys, genčių ribos, hidronimai, gentiniai hidronimai BOUNDARIES OF BALTIC TRIBES IN LITHUANIA (EXAMPLE OF HYDRONYMS) Master thesis Justina Nainytė Vilnius University Department of Geography and Land management Summary. Boundaries of baltics (precisely balts‘) tribes are usually drawn just by archaeologists and historians, linguists haven’t pictured their results by analyzing the old balts languages. In this work, boundaries of balts’ tribes under the example of hydronyms are proposed. The aim of this work: to help to solve the question of boundaries of balts’ tribes in Lithuania territory. There are several problems posed in the work: to present the review of researches made abroad and in Lithuania; to compare identification methods of balts’territories; to complement localization of boundaries of balts’ tribes with new tribal hydronyms method; to draw the map of balts’ tribes in Lithuania. Archaeological or historical data is not always enough to remodel the territory of balts’ tribes, at that case maybe it is worth to take account of linguistic data – tribal gydronyms. Tribal hydronyms were created when the balts tribes were forming, and they nearly have not changed, therefore are named for the oldest not written language data. In this work, the review of research made about balts tribes is presented, the idea of tribal hydronym, methods and results. From methods, the analytic methods is the most important. The geolinguistic database was created with over 1000 hydronyms, 252 tribal hydronyms listed in the work. Furthermore, the identification problem of balts’ tribes is described, the balts tribes presented and 4 balts tribes: jatwingi, kursi, ziemgali and selloni are accomplished with the cart scheme showing the distribution of tribal hydronyms. As for results, the main cart scheme with the distribution of tribal hydronyms is proposed where two boundaries drawn: boundary made under the distribution of all tribal hydronyms and boundary made under the distribution of main hydronyms. Keywords: balts tribes, boundaries of tribes, hydronyms, tribal hydronyms 4 ĮVADAS Baltų gentys pasklidusios tarp Baltijos jūros ir Dnepro upės nepaliko savo rašytinių šaltinių, baltų genčių pasirodymas kituose šaltiniuose labai epizodiškas ir netikslus: painiojami genčių pavadinimai tiek vienų su kitomis, tiek genties pavadinimas su visu etnosu, pateikiamas genčių paplitimas nekonkretus ir nenusakantis aiškų ribų. Archeologų kasinėjimų duomenys rinkti įvairiausiai periodais skirtingai aprašyti ir ne visada tiksliai datuoti, kartais interpretuojami visiškai skirtingai. Antropologai gebėtų tiksliau datuoti, deja nedaug turima pavyzdžių tiek dėl jų išlaikymo, tiek dėl baltų genčių laidojimo papročių. Hidronimų, kaip seniausi nerašytų šaltinių, datavimas be galo sudėtingas. Per ilgą amžių tarpsnį hidronimai šiek tiek keitėsi, nors vis dėlto išliko, ir yra labai svarbūs pirminiai baltų genčių kalbų atspindžiai. Visa tai paaiškina tiek baltų genčių kalbos rekonstravimo, tiek baltų genčių paplitimo problemą. Baltų genčių teritorijų ir jų ribų vaizdavimas žemėlapiuose daugiausiai remiasi archeologinių ir istorinių šaltinių duomenims. Tiriant ir analizuojant baltų genčių kilmę ir formavimąsi nuolat pabrėžiama archeologinių šaltinių reikšmė ir duomenų gausėjimas. Geležies amžiaus pabaigos tyrimų duomenis papildo rašytiniai šaltiniai, pasakojantys apie jau susiformavusias gentis, jų išsidėstymą, ekonominius, socialinius ir kultūrinius pasiekimus. Vis dėlto, žinios apie atskiras baltų gentis yra labai fragmentiškos dėl rašytinių šaltinių stokos, ypač kalbant apie to meto teritorinių vienetų ribų nustatymą. „Gana plačios išvados daromos ir tikslios sienos brėžiamos remiantis vos keliais tų ar kitų vietovių paminėjimais visiškai skirtinguose istorinių šaltinių kontekstuose ir atsižvelgiant į esamą (arba tyrinėtojų žinomą) realybę (vietovardžiais, vandenvardžiais)“ (Vaškevičiūtė, 2007). Tokiais metodais vadovavosi pirmieji mokslininkai, brėžę baltų genčių ribas, jais tebesivadovaujama ir dabar, dažnai kartojant tas pačias išvadas ir pateikiant ankstesniųjų mokslininkų nubraižytas ribas. Pastaruoju metu naujosios kartos archeologai jau imasi spręsti atskirų baltų genčių lokalizavimo klausimus ir tikslina genčių teritorijų ribas (Vaškevičiūtė, 2000; Vasiliauskas, 2001; Bertašius, 2002; Žulkus, 2004; Simniškytė, 2005). Lingvistai, pirmieji susidomėję baltų genčių paplitimu, jau keletą dešimtmečių šioje srityje tyli. Tačiau lingvistiniai metodai, detali hidronimų etimologinė ir teritorinė analizė, galėtų padėti plačiau pažvelgti į baltų gentis ir genčių teritorijų ribas, tarpgentines teritorijas ir migracijas. Lietuviški hidronimai, kitaip vandenvardžiai, buvo surinkti, suregistruoti ir vis dar yra nagrinėjami kalbininkų suvokiant jų ne tik lingvistinę, bet ir istorinę reikšmę. Hidronimai labai svarbūs 5 baltų genčių identiteto klausimams spręsti, nes pripažįstami mažiausiai pakitusiu senosios kalbos reliktu: seniausiais istoriniais šaltiniais, saugančiais labai tolimą istorinę kalbą. Jie nagrinėjami, norint nustatyti senąsias baltų teritorijas, nužymėti jų ribas, tačiau vis dar nėra studijų apie atskirų genčių teritorijų ir vandenvardžių ryšį. Išsamios vandenvardžių paplitimo analizės nebuvo atlikta, vienintelis A. Vanagas bandė kartografuoti kai kurias hidronimų ypatybes Lietuvos teritorijoje (Vanagas, 1970a; Vanagas, 1970b). Šiame darbe pateikiama Lietuvos hidronimų analizė geografiniu aspektu siekiant padėti patikslinti baltų genčių ribas Lietuvos teritorijoje. Darbo objektas – gentiniai Lietuvos hidronimai ir jų sklaida Lietuvoje. Darbo tikslas: padėti išspręsti baltų genčių ribų klausimą Lietuvos teritorijoje. Darbo uždaviniai: 1. apžvelgti užsienio ir Lietuvos tyrimus 2. palyginti baltų genčių teritorijų identifikavimo metodus 3. papildyti baltų genčių ribų lokalizavimą, gentinių hidronimų metodika. 4. parengti baltų genčių ribų Lietuvoje žemėlapį. Darbe pirmą kartą, pagal hidronimijos tyrinėjimus, pateikiamas baltų genčių teritorijų ribų žemėlapis sudarytas remiantis hidronimų duomenų baze. Šiuo darbu siekiama atkreipti lingvistų dėmesį į hidronimų svarbą, sprendžiant baltų genčių teritorijų ribas, ir paskatinti pažvelgti į hidronimijos etimologinius tyrimus geografiškai. Dauguma lingvistų nagrinėja ir išsiria tik keturių baltų genčių kalbų ypatybes: kuršių, žiemgalių, sėlių ir jotvingių. Lietuvių genčiai buvusias būdingas kalbos ypatybes pateikti būtų be galo sudėtinga, tačiau darbo metu buvo pastebėtos kelios nebūdingos galimai lietuvių genties teritorijai ypatybės, jos pažvelgiamos dalyje apie kitas baltų gentis. Darbe detaliau apžvelgiamos visos šios paminėtos keturios baltų gentys pagal istorinius, archeologinius ir antropologinius šaltinius, pateikiant jų gentinius hidronimus ir galimas genčių teritorijų ribas. Darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje pateikiama užsienio ir Lietuvos tyrimų apžvalga nuo bendrų teorijų iki tyrimų konkrečioje teritorijoje. Antra dalis skirta darbo metodologijai. Aprašomas darbo rengimas, darbo rezultatams pasiekti naudojami metodai, apibrėžiamos darbe naudojamos sąvokos ir naujai sukurta sąvoka – gentinis hidronimas. Trečioje dalyje aprašomi darbo rezultatai. Teoriškai apžvelgiama baltų genčių identifikavimo problema, aprašomos pagal kalbines ypatybes išskiriamos baltų gentys ir pateikiamos kiekvienos genties teritorijos ribos. Kaip galutinis rezultatas pateikiama bendra Lietuvos teritorijos kartoschema vaizduojanti išnagrinėtų baltų genčių teritorijų ribas. Darbe iš viso pateikiamos 6 kartoschemos, 2 lentelės, 1 schema. 6 Autorė norėtų padėkoti visiems prisidėjusiems prie darbo rengimo ir palaikiusiems šio proceso metu. Padėka darbo vadovui, doc. V. Daugirdui už supažindinimą su šia tema, už reikšmingas pastabas ir skirtą laiką, ir lek. R. Tučui už pagalbą archeologijos srityje, už suteiktą medžiagą ir atsakytus klausimus beik prof. P. Kavaliauskui už struktūrines pastabas formuluojant darbo ir darbo dalių pavadinimus. Taip pat dėkoju magistrantui A. Balčiūnui už techninę pagalbą geoinformacinių sistemų aplinkoje. 7 1. TYRIMŲ APŽVALGA. 1. 1. Tyrimų apžvalga užsienyje Darbo tema reikalauja išsamaus susipažinimo su įvairia moksline literatūra baltų genčių ir apskritai baltų etnogenezės tematika. Pirmieji tyrimai, lėmę susidomėjimą baltų kalbomis, pasirodė užsienyje. Tai paskatino tolesnius lingvistų, vėliau ir archeologų, istorikų bei antropologų tyrinėjimus. Baltistikos tyrimų pradžia užsienyje galima laikyti XIX pabaigą, kai buvo suformuotas naujas lyginamosios kalbotyros metodas. Šio metodo pagrindas – garsaus šveicarų lingvisto F. de Saussure pirmasis ir vienintelis darbas, disertacija, pavadinimu „Primityvi balsių sistema indo-europiečių kalbose“ (Saussure, 1879). Darbe tarpusavyje lygindamas indoeuropiečių kalbas ir jų balsių sistemas, F. de Saussure atkreipė lingvistų dėmesį į kalbų genezę ir raidą. Mokslininkas pirmasis pastebėjo baltų kalbų archajiškumą, taigi tai buvo labai svarbus indėlis į baltistikos tyrimus. Būtina pastebėti ir F. De Sausssure požiūrį į geografinių sąlygų įtaką kalbų formavimuisi, atsiskleidžiantį paskaitų rinkinyje „Bendrosios lingvistikos kursas“ išleistame po mokslininko mirties. (Saussure, 1974). Paskaitoje „Geografinės įvairovės įtaka kalbos formavimuisi“ F. de Saussure siekia atskleisti kalbų raidos ypatybes. Nagrinėdamas situaciją, kas nutinka, kai vienos kalbos (S) žmonės perkeliami į jiems svetimą aplinką, ir, remdamasis įvairiausiais pavyzdžiais, lingvistas padaro išvadas, jog po tam tikro laiko kalba (S) tampa išvestine kalba (S‘), o ne visiškai nauja kalba. Todėl, svarbiausias kalbą formuojantis veiksnys yra laikas, teigė F. de Saussure. Vien tik nauja aplinka pati savaime negali sukelti tokių pokyčių, „jokia kalba nėra pakitusi savo teritorijoje tokiu būdu“. (Saussure, 1974). Šie pastebėjimai, manau, padėjo suvokti kalbų genezės ir raidos lingvistinių tyrimų poreikį. Lyginamajam kalbotyros metodui ne visi to meto mokslininkai pritarė, buvo sudėtinga įvertinti empirinius samprotavimus ir priimti naujas sensacingas idėjas. Loginis lyginamasis metodas, pagrįstas matematiškai, pasirodė tik XX a. viduryje. Amerikiečių lingvistas M. Swadesh susidomėjęs leksostatistika sukūrė metodą kalbos išsikyrimo iš kalbų grupės datavimui. Metodas aprašytas straipsnyje „Priešistorinių etninių kontaktų leksikostatistinis datavimas“ (Swadesh, 1952). Buvo iškelta mintis, kad kalbos žodyno centrinė dalis yra sudaryta iš pačių svarbiausių kasdieniškų sąvokų, kurios sąlygojamos kalbos komunikatyvinės funkcijos kinta tik iš lėto. Atlikti tyrimai parodė, kad tos svarbiausios žodžių grupės kitimo greitis maždaug vienodas visose kalbose. Buvo išvestas vadinamasis išlikimo indeksas (Urbutis, 1962). Naudojantis šiuo metodu lyginama kalbų leksika ir skaičiuojami 8 pakitę žodžiai. Žodžių kiekio ir išlikimo indekso sandauga parodo kalbos egzistavimo laiką, kitaip tariant, prieš kiek laiko kalba atsiskyrė nuo savo prokalbės. Žodžių sąrašą iš centrinės žodyno dalies M. Swadesh 1955 metais sumažino iki 100 žodžių. Nors dėl sąrašo ir glotochronologijos metodo patikimumo ginčytasi (Bergsland, Vogt, 1962), metodas buvo taikytas ir baltų prokalbės kalbų palyginimui (Urbutis, 1962). Lyginamųjų lingvistinių metodų atsiradimas lėmė, kad užsienyje baltais pirmiausiai susidomėjo lingvistai. Atskleidus baltų genčių kalbų archajiškumą, lingvistai ėmė tirti baltų arealo paplitimą. Buvusiam baltų arealui nustatyti padėjo toponimikos, o ypač hidronimikos studijos. Užsienyje baltų toponimika domėjosi daug lingvistų. Vokiečių kilmės kalbininkas A. Bielenstein buvo pirmasis lokalizavęs istorinius vietovardžius ir pateikęs kelių baltų genčių ribas etnogeografijos atlase „Šiandieninės ir priešistorinės Latvijos etnogeografijos atlasas pridedant latvių genčių ir latvių kalbų ribas dabar ir XIII amžiuje.“. Jis domėjosi latvių tauta, todėl atlase, viename savo žemėlapių pateikė sėlių, žiemgalių ir kuršių genčių ribas. Genčių paribiuose pažymėti vos keletas vietovardžių, taigi nubrėžtos ribos nėra detalios (Bielenstein, 1892). Vis dėlto, pasak I. Vaškevičiūtės, jis „pirmasis ėmėsi atsakyti į daugelį sudėtingų istorinės geografijos klausimų“ (Vaškevičiūtė, 2004) . Latvijoje lingvistikos ir toponimikos srityje intensyviai dirbo latvių kalbininkas J. Endzelins, kurį būtų galima lyginti su lietuvių kalbininku K. Būga pagal indėlį į istorinę kalbotyrą ir toponimiką. Labai svarbus vienas pirmųjų J. Endzelins darbų, „Latvijos vietovardžiai“, kur vienoje vietoje pirmąkart surinkti Latvijos vietovardžiai (Endzelins, 1922). Su šiuo vietovardžiu sąrašu atsirado galimybė palyginti lietuviškus ir latviškus vietovardžius, taigi jis padėjo teisingiau aiškinti žodžių kilmę. Šis pirminis darbas po keliasdešimt metų, prisidėjus lingvistams O. Bušs ir V. Dambe išaugo į dviejų tomų vietovardžių žodyną, kuriuo naudojamasi iki šiol „Latvijos SSRS vietovardžiai“ (Endzelins, 1956). Darbe „Įvadas į baltų filologiją“ detaliai apžvelgta baltų filologijos istorija ir 44 šioje srityje dirbę filologai. Trumpai aptarti archeologų ir istorikų darbai, aprašant galimas baltų genčių teritorijų buvusias ribas ir vietovardžius, sietinus su išnykusiomis baltų gentimis bei jų kalba. Skyriuje „Baltų kalbos“ J. Endzelins detaliai aiškino tik neišnykusias baltų kalbas. (Endzelins, 1945). XX amžiaus pradžioje pasirodė ir kitų užsieniečių darbai susiję su baltų genčių teritorijos išorinių ribų paieška. Vokiečių kilmės lingvistas M. Vasmer dirbo rusų toponimijos ir hidronimijos, rytų Europos istorijos temomis. 1932 metais buvo išleista M. Vasmer knyga „Žinutė apie istorines Rytų Europos gentis.1. Baltų genčių rytinė riba“ kurios pirma dalis skirta baltų genčių rytinei ribai nustatyti. Apžvelgęs iki tol nuveiktus K. Būgos, A. Bilenstein, J. Endzelin darbus, lingvistas aiškino etnonimų 9 (Litva, Prusy) ir hidronimų kilmę. Knygos pabaigoje trumpai aptarė ir toponimų priesaginę darybą. (Vasmer, 1932). M. Vasmer nepateikė toponimų kartoschemų ar žemėlapių. Tarpukario metu dirbo ir rusų kilmės Suomijos kalbininkas, baltistas V. Kiparsky. Baltų kalbotyros istorijoje labai reikšmingas jo darbas „Kuršių klausimas“, kuriame teigė, jog kuršių kalba buvo artimiausia latviams. Taip pat sudarė žemėlapį vaizduojantį maksimalų baltų kalbų išsiplėtimą modernios ir priešistorinės epochos metu (Kiparsky, 1939). Šiek tiek vėliau šia tematika buvo sudarytas lietuvių archeologės M. Gimbutienės žemėlapis, labai panašus į V. Kiparsky sudarytą žemėlapį, juo savo knygoje palygina R. Schmittlein (Schmittlein, 1948). Kita susidomėjimo banga baltų toponimika įvyko po antrojo pasaulinio karo. 1948 metais pasirodė prancūzų politiko-germanisto R. Schmittlein knyga “Etiudai apie aisčių tautybę“, jos pirma dalis skirta Lietuvių toponimijai aiškinti. Knygoje toponimų aiškinimas suskirstytas į skyrius pagal toponimų kilmę : indoeuropiečių ar europiečių hidronimai, fino-ugrų ar suomių hidronimai ir germanų hidronimai. Šiuose skyriuose R. Schmittlein aprašė didžiųjų hidronimų kilmę. Ne visi hidronimai aiškinti teisingai, dažnai pateikti keli aiškinimai vienam hidronimui. Knyga iliustruota kartoschemomis, dažniausiai sudarytomis kitų autorių, pateiktas vienas germanistikos srities žemėlapis „Germaniškos kilmės toponimų pasiskirstymas Lietuvoje“. Žemėlapyje išsiskiria Karšuvos ir Kuršo sritys, taip pat Pietų Lietuva, kuriose daugiausiai sutinkama germaniškos kilmės hidronimų (Schmittlein, 1948). Didelę įtaką Rytų Europos tolimosios praeities tyrimams padarė V. Toporovo ir O. Trubačiovo darbas „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“ (Топоров, 1962). Darbas atskleidė, kad aukštutinės Padneprės etninis elementas buvo baltai. V. Toporovas hidronimus lingvistiškai tyrė ir pamaskvėje, rado ten apie 300 baltiškų hidronimų. (Vanagas, 1988). Baltiškų hidronimų tyrimai panašiu metu buvo vykdomi ir pietvakariuose, Rytų Vokietijoje. Studijoje “Baltų vandenvardžiai Hafelio aukštupio baseine“ H. Schall vakarines baltų ribas nukėlė į vakarus nuo Berlyno, kur identifikavo apie 30 baltiškų vandenvardžių (Schall, 1966). Gerokai didesnis susidomėjimas baltais atsirado tik po to, kai H. Krahe iškėlė ir pagrindė senųjų Europos hidronimų teoriją knygoje „Vietų vardai istorijoje“ (Krahe, 1949). Europoje tai buvo reikšmingas lūžis hidronimikos tyrimuose. H. Krahe analizuodamas senųjų vandenvardžių sluoksnį visoje Europoje, pastebėjo lietuviškų vandenvardžių priklausymą tam sluoksniui, ir senųjų vandenvardžių koncentraciją apie baltų kraštus. H. Krahe pradėtus tyrimus tęsė V. Schmid, kuris senųjų vandenvardžių rado ir Indijoje, Persijoje, todėl teigė, jog senieji hidronimai ir jų paplitimas rodo hidronimų indoeuropietiškumą ir leidžia nustatyti buvusį indoeuropiečių kalbų bendrumo plotą. 10 Lingvistas sudarė indoeuropiečių kalbų chronologinį giminystės modelį, kurio centre atsidūrė baltų kalbos (Vanagas, 1988). Be to V. Schmid sudarė pirmąjį indoeuropietiškųjų vandenvardžių žemėlapį, kurį paskelbė knygoje „Senoji Europa ir rytų kalbų veidrodis“ (Schmid, 1966). Prie baltų vandenvardžių tyrimų prisidėjo ir lenkų kalbininkas J. Otrebski hidronimų kilmę dažniausiai aiškindamas straipsniuose: „Įvairūs tikriniai vardai“ (Otrebski, 1950b), „Lietuviškų vietos vardų formavimasis“ (Otrebski, 1950a). Pastarajame straipsnyje J. Otrebski nagrinėja Lietuvos upių ir ežerų vardus, apie 2000, iš dabar žinomų daugiau kaip 9000. A. Vanagas pastebi, kad J. Otrebski darbe pasitaiko netikslumų, daugiausiai dėl to, jog nagrinėjama ne tiek daryba, kiek hidronimų morfologinė sandara. Pats autorius supranta savo darbo paviršutiniškumą ir laikiną vertę, iki pasirodys lietuvių tikrinių vardų žodynas (Vanagas, 1970b). Šiuo metu baltistikos srityje užsienyje dirba lietuvių-latvių kalbininkė L. Baluode. Jos mokslinių darbų tema - onomastika, daugiausia tai latvių vietų vardai, taip pat ir hidronimai, jų semantika, etimologija. Yra paskelbusi keletą straipsnių apie lietuvių hidronimus Batistica žurnale, tačiau daugiau domisi latvių toponimais. (Sabaliauskas, 2002). Latvijoje kuršių kalbą tiria ir kuronizmus latvių kalboje yra išstudijavęs O. Bušs. (Dini, 2000). Būtina paminėti ir italų kalbininką baltistą P.U. Dini, neseniai išleidusį knyga „Baltų kalbos lyginamoji istorija“ (Dini, 2000). P.U. Dini išnykusias, jo vadinamas „mažąsias“, baltų kalbas aprašo pagal aiškią struktūrą: istorinės užuominos, geolingvsitinis plotas, etnonimas ir kalbos ypatybės. Knygoje aptariamos visos iki šiol pastebėtos išnykusių kalbų ypatybės be naujų faktų, tačiau šių baltų kalbų analizė nėra pagrindinės knygos tema. P.U. Dini knygoje siūlo naują protobaltų dialektų skirstymą, vietoj dviejų grupių: rytų ir vakarų, skirti į keturias grupes: pomeranijos, vakarų, rytų ir dnepro. Užsienio lingvistų tyrimai apėmė plačias teritorijas, kuriose baltų kraštas ar baltų gentys detaliau beveik nenagrinėjamos, domėtasi tik baltų kalbos archjiškumu, baltų hidronimijos sluoksniu ir baltų buvusia teritorija. Užsieniečiai istorikai, kaimyninių šalių istorikai, ypač vokiečiai domėjosi baltų kraštu, jų pirmieji darbai buvo reikšmingi ir skatino dirbti archeologų mokslininkus. Tuo metu tyrinėjimų temos dažnai buvo susijusios ne su Lietuvos bet su Latvijos ir Prūsijos teritorija. Šiais klausimais rašė F. Kruze, K. Grevingk, K.H. Lomejer. Vokiečių istorikas M. Toppen prašė keletą knygų apie prūsų istoriją, vieną skyrė mozūrijos istorijai „Mozūrų istorija“, kurioje nubraižė preliminarias to krašto žemių teritorijas. (Toppen, 1870). 11 Vėliau baltų kraštu susidomėjo lenkų istorikas H. Lowmianski, tyrinėjęs lenkus, lietuvius ir rusus. Viename jo darbų „Lietuvos visuomenės ir valstybės ištakų studija“, skirtame lietuvių valstybės susidarymo paieškoms, pateikiamas ir baltų krašto politinis susiskirstymas XIII a. žemėlapyje Lietuvos teritorija suskirstyta į 9 sritis, pajūrio žemės: Pilsotas, Meguva, Duvzare pavaizduota priklausanti Livonijai. Lietuvai priskirtoje teritorijoje ne visos žemių ribos aiškiai nubrėžtos. Matoma, kad Lietuvos pietuose nepažymėtos jokios ribos, suskirstyta tik vidurio Lietuva, neaiškių ribų yra Žemaitijos aukštumose, Karšuvos žemumoje. Nubrėžtos ribos labai ginčytinos ir mažai sutampa su kitų to meto mokslininkų brėžiamomis baltų genčių ribomis (Lowmianski, 1932). Taip pat etninių tyrimų srityje dirbo ir S. Zajaczkowski, G. Ir H. Mortensen. (Šimėnas, 2006). Archeologinius baltų kultūros tyrimus pradėjo vokiečiai prūsų srityje ir lenkai jotvingių srityje, apibendrinamieji darbai pasirodė po pirmojo pasaulinio karo. Etinių tyrimų srityje reiškėsi archeologai, kaip A. Bezzenberger, V. Gaerte, K. Engel, V. La Baume Etinių žemių ribomis Prūsijoje domėjosi lenkai G. ir H. Mortensen, Lietuvoje L. Krzywicki (Šimėnas, 2006). L. Krzywicki tyrė piliakalnius, ypač domėjosi Žemaitijos piliakalniais ir 1906 metais išleido knygą lenkų kalba, su vertimu į lietuvių kalbą, „Žemaičių senovė“ (Krzywicki, 1928). XX amžiaus 4 dešimtmetyje padaugėjo baltų archeologijoje žvalgomųjų tyrimų. Vilniaus ir Naugarduko vaivadijose archeologijos paminklus tyrė lenkų pora H. Holubowiczowa ir V. Holubowicz (Holubowiczowa, 1936). Klaipėdos krašto piliakalnius tyrė vokiečių archeologas H. Crome, kuris sudarė „Rytų Prūsijos piliakalnių ir gyvenviečių katalogą“ (Šimėnas, 2003). Latvis E. Šturms rinko medžiagą, kartografavo jos radimvietes (Šturms, 1936). Pirmasis baltų genčių paplitimo ankstyvajame geležies amžiuje žemėlapį sudaro taip pat latvių archeologas F. Baluodis. Žemėlapis paskelbtas darbe „Senoji Latvija“. Maždaug 80 km. pajūrio ruožas, pietuose praplatėjantis net iki Užnemunės, priskirtas kuršiams, žiemgalių žemės pažymėtos už Linkuvos kalvagūbrio, sėlių teritorija - šiaurės rytų Lietuvos siauras pakraštys, rytų lietuviams priskirtos Aukštaičių aukštumos iki Vidurio žemumos ties Anykščiais ir Kupiškiu. Vidurio Lietuva su Ventos, Nevėžio ir Dubysos baseinais, Šventosios aukštupiu ir Dzūkijos aukštuma tarp Neries ir Nemunu, su Peršėkės dubumos teritorija už Nemuno, priskirta vakarų lietuviams (Balodis, 1940). Remiantis dabartiniais archeologiniais duomenimis F. Baluodis pateiktos archeologinės ribos sunkiai paaiškinamos, tačiau tai buvo pirmasis archeologinis žemėlapis, paskatinęs tolesnius darbus. 8-9 dešimtmetyje pasirodė rusų archeologo V.V. Sedovo darbai apie slavų kilmę, istoriją svarbūs ir Lietuvių etnogenezės klausimams spręsti. Knygoje „Baltų etnogenezės ir etninės istorijos 12 problemos“ V.V. Sedovas nagrinėjo Dnepro baltus (Sedov, 1985). Baltų genčių, buvusių dabartinėje Lietuvos teritorijoje rusų archeologas netyrinėja. Užsienio archeologai, domėjęsi ir besidomintys baltų archeologija, tai kaimyninių šalių mokslininkai: latviai, rusai, lenkai – tyrę jotvingius ir vokiečiai – tyrę prūsus. Kadangi šie tyrimai dažniausiai buvo vykdomi ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje, su jais nebuvo plačiai susipažinta. 1. 2. Tyrimų apžvalga Lietuvoje Lietuviai baltų etnogeneze susidomėjo vėliau nei vakarų europiečiai. Pirmieji lingvistikos tyrimai paskatino archeologų, vėliau ir antropologų susidomėjimą baltų gentimis ir jų teritorijų ribomis. Archeologai intensyviai šioje srityje dirba iki šiol, todėl yra atlikta daug mokslinių tyrimų. Lietuvių kalbinių tyrimai susiję su baltų genčių lokalizavimu prasidėjo XX a. pradžioje. Pradininkas čia buvo K. Būga, 1913 m. suformulavęs savo baltų etnogenezės teoriją. 1924 metais jis pateikė pirmąjį baltų genčių VI amžiuje žemėlapį, paremtą surinktais toponimais ir hidronimais bei iliustruojantį suformuotą baltų etnogenezės teoriją. Z. Zinkevičius teigia, jog K. Būga gali būti laikomas pirmasis lingvistinės geografijos mokslininkas Lietuvoje (Zinkevičius, 1994). Mokslininkas rinko žemės ir vandenų vardus, juos nagrinėjo, dažniausiai etimologiškai (pagal kilmę), pateikdamas kai kurių analizę išnykusioms baltų kalboms iliustruoti, pagrįsti. Šiais K. Būgos aiškinimais vis dar remiasi ir šiuolaikiniai lingvistai (Mažiulis, 2008; Bartkutė, 2007; Sideravičiūtė- Mickienė, 2005; Endzelytė, 2004; Grumadienė, 2002; Stundža, 2002; Zinkevičius 1984 ir kt.) todėl šiais aiškinimais iš dalies remiamasi ir darbe, jie labai svarbūs atrenkant gentinius, etimologinio tipo hidronimus. Lingvistas A. Salys dirbo dialektologijoje ir sudarė tarmių klasifikaciją bei parengė jų žemėlapį. Tarmių žemėlapis vėliau buvo patobulintas K. Jauniaus ir dabar naudojamas, vadinamas Jauniaus-Salio vardu. (Lietuvių tarmių..., 2004). Tačiau šiam darbui kur kas svarbesnis A. Salio bandymas spręsti baltų genčių ribų klausimą. Daugiausiai domėjęsis žemaičių tarme ir Žemaitijos istorija, A. Salys parašė knygą „Žemaičių tarmė. Žemaičių kalbos istorija“ (Salys, 1930), kur, remdamasis istoriniais šaltiniais, pateikė žemėlapį dalies baltų genčių ribų žemėlapį. Šiek tiek vėliau išleido knygą apie visas baltų gentis ir jų kalbas „Baltų kalbos, kalbotyra ir tautos“ (Salys, 1934), kuri vėliau redaguota B. Savukyno buvo perleista 1995 metais pavadinimu „Baltų kalbos, tautos bei kiltys: lietuvių giminaičiai“ (Salys, 1995). Baltų genčių ribų klausimu domėjosi kalbininkas A. Vanagas, nors nepateikė nei vieno žemėlapio, vaizduojančio baltų genčių teritorijų ribas, pirmasis pradėjo kartografuoti hidronimus pagal 13 vieną ar kitą savybę, pavaizduodamas vienos ar kitos priesagos paplitimą. Pastebėtus dėsningumus trumpai aprašė, tačiau neišsamiai, nenagrinėdamas priežastingumo (Vanagas, 1970b). Kiek plačiau buvo išnagrinėtas sūduvių-jotvingių genčiai būdingų hidronimų (kirčiuota galūnė us) pasiskirstymas pietų Lietuvoje (Vanagas, 1970a). Vėliau A. Vanagas sugrupavo hidronimų savybes pagal tai kokiai genčiai vienos ar kitos būdingos ir išskyrė 4 savybių paplitimo arealus, sietinus su sūduvių-jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių genčių teritorijomis. Hidronimikos tyrimams labai svarbios yra lingvisto monografijos: „Lietuvos TSR hidronimų daryba“ (Vanagas, 1970b), „Lietuvos TSR hidronimų etimologija“ (Vanagas, 1981). Šios monografijos – pagrindinis darbo šaltinis, gentiniams hidronimams nustatyti. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į A. Vanago atrastą metodiką baltų genčių riboms nustatyti. Apskritai žodžių daryba ir etimologija domisi V. Urbutis, glotochronologijos metodą pritaikęs baltų kalboms. Glotochronologijos metodo pritaikymas svarbus datuojant lietuvių-latvių kalbos išsiskyrimą baltų kalbų genezės kontekste. Šiuo metodu lyginami dviejų kalbų patys pagrindiniai svarbiausi žodžiai pagal jų panašumą ir skirtumą, taigi sinchroniją ir diachroniją, datuojant kalbų atsiskyrimą. Tyrimo rezultatai parodė, kad lietuvių ir latvių kalbos galutinai buvo atsiskyrusios jau VII a. Pats metodas ir darbo rezultatai plačiai aprašomi straipsnyje „Kaip senos lietuvių ir latvių kalbos“ (Urbutis, 1962). V. Urbutis ilgą laiką redagavo periodinį leidinį „Baltistica“, neseniai išleido savo straipsnių rinkinio „Baltų etimologijos etiudai“ antrąją dalį (Urbutis, 2009). Šioje srityje dirbo ir V. Mažiulis, taip pat redagavęs „Baltisticą“, kur publikavo keletą straipsnių nagrinėdamas tikrinių žodžių darybą (Mažiulis, 2007), tačiau labiausiai domėjosi baltų kalbų susidarymu, siekė išsiaiškinti skilimo priežastis (Mažiulis, 1981; 1987). Tyrinėdamas kalbinių periferijos arealų archajiškumą ir kalbinių sistemų tarpusavio įtaką ir priklausomybes, padarė išvadas, jog ir vakarų baltai (prūsai ir kuršiai), kaip ir slavai buvo baltų kalbinio arealo periferijoje (Mažiulis, 1981). Labai didelis V. Mažiulio indėlis tyrinėjant prūsų kalbą. Baltistikos srityje tuo metu dirbo ir J. Kabelka, domėjosi baltų kalbų formavimusi (Kabelka, 1978), parašė pirmąjį baltų filologijos vadovėlį lietuvių kalba „Baltų filologijos įvadas“ (Kabelka, 1982). Baltų genčių istorija ir kalbomis, ypač dialektologija, domisi kalbininkas Z. Zinkevičius. Jis pateikė tikslesnį baltų genčių žemėlapį, tikslino kai kurias hidronimų etimologines interpretacijas, istorinius momentus, susistemino K. Būgos pastebėjimus. Išleista 9 dalių „Lietuvių kalbos kilmė“, kurios I tome apžvelgiama baltų priešistorė, baltų kalbos skilimas, rytų ir vakarų baltų kalbų formavimasis ir lietuvių kalbos ištakos (Zinkevičius, 1984). Vis dėlto, toponimija nėra tiesioginė Z. Zinkevičiaus sritis, todėl ir reikšmingų darbų šia tema nebuvo parašyta. 14 Pastaruoju metu lingvistai nesiima spręsti baltų genčių ribų klausimo, bet vis dažniau domisi toponimika. Lingvistiškai tiriami toponimai, tame tarpe ir hidronimai, moksliniuose darbuose (Bilkis, 1998; Razmukaitė, 1998; Mickienė, 2001; Endzelytė, 2005; Bartkutė, 2007; Strolytė, 2007; Bartkutė, 2008; Kančinaitė, 2009). Neseniai pasirodė L. Bilkio knyga „Lietuvos helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji hidronimai“ (Bilkis, 2008). Deja, pastarieji toponimikos darbai apima tik lingvistinę toponimų analizę be geografinio požiūrio. Be lingvistinių ir ypač toponiminių tyrimų, darbe svarbūs ir archeologiniai tyrimai prasidėję šiek tiek vėliau už lingvistinius, maždaug XX a. 4 dešimtmetyje. Archeologijos pradininką Lietuvoje galima laikyti J. Puziną, kuris domėjosi ir lingvistika, ir istorija. Vykdė intensyviai tyrimus, kuriuos sudėjo į knygą „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (Puzinas, 1938). Jame suformavo šių dienų Lietuvos archeologijos mokslo sampratą: sudarė dirbinių tipologiją, suskirstė dirbinius į atskirus chronologinius laikotarpius, išryškino atskiras baltų kultūros sritis. 1939–1944 m. parašė mokslinių straipsnių apie baltų gentis, lietuvių kilmę ir jų apgyvendintas teritorijas, Vilniaus priešistorę ir kultūrą (Lietuvos Archeologijos..., 2010). Svarbūs pirmieji M. Aleksaitės-Gimbutienės darbai, kaip 1943 metų straipsnis „Kapų tipai Lietuvoje proistoriniais laikais“, kurio pagrindu 1946 metais išleista knyga apie laidojimo ypatybes priešistoriniais laikais Lietuvoje (Šimėnas, 2006). M. Gimbutienė, taip pat pateikė pirmąjį lietuvių archeologų XII a. baltų genčių žemėlapį knygoje „Baltai“ (Gimbutienė, 1963). Nelabai aišku ar žemėlapis sudarytas remiantis daugiau istoriniais faktais, ar archeologiniais. Pokario metu Lietuvos archeologijoje vėl prasidėjo tyrinėjimai, kurių dauguma sudėti į knygą „Lietuvos archeologijos bruožai“ (Kulikauskas, 1961). Tuo metu archeologijoje dirbo A. Tautavičius, P. Kulkauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė, E. Danilaitė-Gribalavičienė (Šimėnas, 2006). Archeologinių duomenų sintetinimas ir kartografavimas įvyko 8 dešimtmetyje: išleistas 4 tomų archeologijos atlasas (Lietuvos TSR.., 1974-1978). Tai leido jau gana tiksliai matyti laidojimo paminklų pasiskirstymą tam tikru laikotarpiu, pateiki detalūs skirtingų laikotarpių kiekvienos kultūros ir genties žemėlapiai. Šiek tiek vėliau pasirodė apibendrinantys tam tikro laikotarpio darbai baltų kultūrų ir genčių ribų klausimais. Tai M. Michelberto darbas „Senasis geležies amžius Lietuvoje“ (Michelbertas, 1986). Knygoje M. Michelbertas išskiria ir aprašo baltų kultūras, pateikia jų ribas senajame geležies amžiuje. 1996 metais A. Tautavičiaus išleido knygą „Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje (Tautavičius, 2006). A. Tautavičius išskiria viduriniojo geležies amžiaus baltų gentis, aprašo kiekvienos genties laidojimo ypatybes ir pateikia žemėlapį. 15 Paskutiniu metu archeologai pradeda specializuotis ir domisi viena ar keliomis baltų gentimis bei sprendžia jų ribų klausimus. Pajūrio kultūras, gentis ir apgyvendinimo istoriją tiria V. Žulkus išleidęs ir knygų (Žulkus, 1989a; 2006) šia tema. Svarbi jo monografija „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“ (Žulkus, 2006). V. Žulkus pirmasis iškėlė dykrų (negyvenamos žemės) egzistavimo teoriją, ir pateikė dykrų žemėlapį Lietuvoje (Žulkus, 1989b), kuris kiek vėliau patikslintas V.Šimėno (Šimėnas, 2006). Vakarų regionu domisi ir L. Vaitkunskienė, kuri apgynė disertaciją vakarų žemaičių tema: „Vakarų žemaičiai geležies amžiuje: kultūra ir etnosocialinė istorija“ (Vaitkunskienė, 1993), taip pat šį klausimą kelia ir straipsniuose (Vaitkunskienė, 1997). Žiemgaliais domisi I. Vaškevičiūtė. (Vaškevičiūtė, 2000; gilindamasi į žiemgalių genties ribas ir jų kaitą geležies amžiuje. E. Vasiliauskas (Vasiliauskas, 1999, 2001, 2003) tiria žiemgalių laidojimus, prekybinius kelius. R. Jarockis (Jarockis, 1999) rašo apie Žiemgalos apgyvendinimo raidą viduramžių laikotarpiu. Sėlių paminklus tiria V. Kazakevičius (Kazakevičius, 2000), sėlių apgyvendinimo sklaida ir jų teritorine struktūra domisi A. Simniškytė (Simniškytė, 2002, 2005). M. Bertašius gilinasi į vidurio Lietuvos kultūros sritį, tapatinamą su aukštaičiais (Bertašius, 2004). V. Šimėnas gilinasi į baltų genčių istoriją, vykusius etnokultūrinius procesus. Straipsnyje „Vakarų ir rytų baltų ribos kaita archeologijos duomenimis“ (Šimėnas, 1997) apžvelgė etnokultūrinės situacijos kaitą nuo II tūkst.. pr. Kr. iki IV a. pavaizduodamas vakarų ir rytų baltų ribos kaitą. Taip pat 2006 metais pasirodė jo knyga “Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje“ (Šimėnas, 2006). Joje plačiai pristatoma tyrinėjimų istorijos apžvalga, nagrinėjamas genčių ribų ir tarpgentinių dykrų klausimas. Minėto straipsnio pagrindu pateikiama Vakarų ir rytų baltų ribos kaita, nagrinėjami baltų, gotų, hunų migracijos srautai. Pagrindiniai archeologų tyrimai susiję su archeologinių kasinėjimų duomenų analize ir datavimu. Daugiausiai analizuojamos kapavietės, dėl to V. Šimėnas juokdamasis net siūlo nekroarcheologijos pavadinimą (Šimėnas, 2006). Dėl to, bandoma plėtoti piliakalnių tyrimų metodologiją (Zabiela, 1995). Piliakalnių paplitimas Lietuvos teritorijoje nėra tolygus, tačiau jų datavimas galėtų padėti tiksliau brėžti kai kurių genčių ribas. Taip pat archeologai domisi ir kultūrinio sluoksnio datavimo metodika pagal keramikos radinius (Vengalis, 2007). Ne visos gyvenvietės yra aiškiai išlaikiusios struktūrą, pagal kurios pobūdį jos datuojamos, tačiau tikrai kiekvienoje gyvenvietėje randama įvairių šukių. Šukių datavimo metodika galėtų padėti archeologams užpildyti baltas tyrimo dėmes‘. 16 Baltų gentimis domėjosi ir Lietuvos istorikai, kurie tyrė istoriniuose raštuose minimas vietoves ir lokalizavo gentis, istorines žemes. Šioje srityje dirbo J. Basanavičius, E. Volteris. Etninių žemių ribų nustatymo tema rašė V. Pryšmantas, V. Biržiška. (Šimėnas, 2006). Svarbus istoriko E. Gudavičiaus darbas Lietuvos istorijos I tomas: „Nuo seniausių laikų iki 1959 m.“ (Gudavičius, 1999), nemažai straipsnių parašė knygoje „Lietuvių etnogenezė“ (Gudavičius, 1987a; 1987b; 1987c), nagrinėjo lemovių klausimą (Gudavičius, 1981). Šiuo metu ankstyvosios istorijos tema rašo T. Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos (Baranauskas, 2000). Knygoje galimas rasti jo sudarytą žemėlapį „Lietuvos žemių konfederacija XIII a. 2-ajame dešimtmetyje“, kurioje Žemaičiai ir Aukštaičiai su lietuvių genties etnine žeme vaizduojami kaip Lietuvos žemių konfederacija. Taip pat pavaizduotos kuršių su lamatos etnine žeme sudėtyje, žiemgalių, sėlių ir jotvingių gentys Lietuvos teritorijoje. Prie baltų etnogenezės tyrimų prisideda ir antropologai tirdami žmonių palaikus. Tačiau tiriamų objektų pasiskirstymas labai netolygus, todėl antropologai negali pateikti antropologinių tipų teritorinio detalaus pasiskirstymo, ribos brėžiamos labai apytiksliai. Naudojami statistiniai analitiniai metodai atliekant kaukolių metrinių požymių faktorinę analizę plačiau aprašytą G. Česnio (Česnys, 1997, 2007). Geografai daugiausiai tiria genčių ir kraštovaizdžio santykį. Lietuvos geografas St. Tarvydas buvo susidomėjęs vietovardžiais. Knygoje „Lietuvos vietovardžiai“ aptardamas vandenvardžius teigia, kad vandenvardžiai ir kiti vietovardžiai yra svarbi mūsų kalbos ir istorijos medžiaga ir turi reikšmės tada kai yra autentiški ir nesudarkyti. Mokslininkas pastebi vandenvardžių nykimo procesą ir teigia, jog viena iš geografų užduočių yra „surasti ir atgaivinti tokius pamirštus vardus“ (Tarvydas, 1958). Pastaruoju metu geografai daugiau domisi gyventojų teritorine organizacija geležies amžiuje (Tučas, 2005, 2008). 17 2. DARBO METODOLOGIJA 2. 1. Darbo rengimo metodika. Norint objektyviai pažvelgti į baltų genčių teritorijų ribų klausimą buvo būtina kuo plačiau susipažinti su šį klausimą nagrinėjančia istorine, archeologine, lingvistine ir antropologine literatūra. Kiekvienas mokslas turi savo metodus ir savo teorijas baltų genčių kilmei, genezei ir migracijoms aiškinti. Didžiąją darbo dalį sudarė informacijos rinkimas ir analizavimas, tai galima įvardinti kaip pradiniu darbo etapu, pažintiniu. Kitas etapas apėmė gentinių hidronimų nustatymą, geo-lingvvistinės duomenų bazės kūrimą ir baltų genčių teritorijų ribų braižymą Lietuvos teritorijoje. Tai analitinis darbo etapas. Pirmuoju darbo etapu buvo apžvelgta įvairių sričių literatūra, nagrinėjanti baltų genčių ir jų teritorijų klausimą. Informacija rinkta iš periodinių leidinių, straipsnių rinkinių, monografijų ir kartografinių leidinių. Susipažinta su lingvistikos srities pirmaisiais lietuvių darbais ir užsienio darbais anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų, latvių ir net švedų kalbomis. Nepakankamos tam tikrų užsienio kalbų žinios apsunkino susipažinimą su senaisiais leidiniais. Todėl vienų leidinių apžvalga apima tik kartoschemų pristatymą, su kitais darbais susipažinta lietuvių autorių atliktose apžvalgose. Pirmame darbo etape išryškėjo sunkumai susiję su darbo objekto samprata ir objekto laikotarpiu. Buvo sukurta naujas, gentinio hidronimo terminas, kurio samprata aiškinama 2.3 dalyje. Išanalizavus lingvistinę literatūrą ir susipažinus su onomastikos (tikrinių vardų) sritimi ir jos problematika, buvo pradėti rinkti ir kurti darbui reikalingi duomenys: geolingvistinė duomenų bazė. Iki šiol atliktos hidronimijos studijos padėjo atrinkti hidronimus pagal savybes būdingas tam tikrai genčiai. Sudaryti hidronimų vardynai, sąrašai, žodynai padėjo surasti ir lokalizuoti atrinktus hidronimus, tačiau ne visi hidronimų vardai minėtuose šaltiniuose sutapo. Dar kitokiais vardais tie patys hidronimai vadinami senuosiuose šaltiniuose. Tai trukdė šališkai pažvelgti į hidronimų darybinę analizę, ir įvardinti lokalizuojamą hidronimą. Kai kuriais atvejais dėl to naudojami du hidronimo vardai, senesniąją formą pateikiant skliausteliuose. Vis dėlto, į lingvistinę darybinę ir etimologinę analizę taip išsamiai nesigilinta ir buvo pasitikima iki šiol atliktais kalbininkų darbais. Skiriantis kalbininkų hidronimų etimologinei ar darybinei interpretacijai buvo įvertinama hidronimo teritorinė padėtis ir aplinka, pasirenkamas objektyvesnis ar daugiau šalininkų turintis aiškinimas. Taigi, antroji darbo dalis pareikalavo nuoseklios analizės ir jau sukauptų istorinės lingvistikos žinių. Pirmiausiai buvo 18 kartografuojami darybinio tipo, ir keletas etimologinio tipo, hidronimų remiantis A. Vanago išskirtomis gentinių hidronimų savybėmis (Vanagas, 1988). Dalis A. Vanago išskirtų savybių jau buvo pastebėtos Z. Zinkevičiaus (Zinkevičius, 1984), K. Būgos (Būga, 1963). Skaitant K. Būgos raštus buvo sutinkama A. Vanago neaprašytų savybių, todėl buvo renkami etimologinio tipo hidronimai ir jų aiškinimai išsibarstę ir K. Būgos trečiajame Raštų tome. Gentiniams hidronimams būdingų savybių taip pat buvo rasta ir periodinėje literatūroje (Mažiulis, 2008; Sideravičiūtė-Mickienė, 2005). Galiausiai empiriniu būdu, pastebėjus nepažįstamų ir nelietuviškai skambančių hidronimų aiškinimų buvo ieškoma etimologiniame hidronimų žodyne (Vanagas, 1981). Naudojantis ArcGIS programiniu paketu buvo sukurta atributinė hidronimų lentelė apėmusi hidronimų savybes reikšmingas ir etimologinei ir darybinei analizei: žodžio šaknį, priesagą, galūnę. Lokalizuojant gentinį hidronimą buvo registruojama jo geografinė padėtis ir kartu įrašomos hidronimo lingvistinės savybės. Hidronimo lingvistinės savybės lentelėje įvardijamos kaip ‚kilmė‘, pateikiamas hidronimo šaknies aiškinimas, ‚priesaga‘, įrašoma priesaga, ir ‚galūnė‘, įrašoma galūnė‘. Atributinėje lentelėje užpildomos tik tos savybės pagal kurias hidronimas buvo atrinktas kaip gentinis. Kitų savybių vietoje paliekama <Null> reikšmė, ArcMap aplinkoje suprantama kaip neužpildyta. Gentiniai hidronimai darybinio tipo turi užpildytas tokias savybes, kaip priesaga ar šaknis, etimologinio tipo hidronimai turi užpildytą savybę ‚kilmė‘, o darybinio ir etimologino tipo hidronimai turi užpildytus du lentelės atributus ‚kilmė‘ ir ‚priesaga‘ arba ‚kilmė‘ ir ‚šaknis‘. Pagal šias atributines savybes hidronimas priskiriamas vienai ar kitai genčiai, tai įrašoma lentelės atributų stulpelyje ‚gentis‘. (1 pav.). Iš viso registruoti 1822 hidronimai iš kurių 508 turi pasikartojančius vardus. Skirtingais duomenims Lietuvoje priskaičiuojama apie 7000 nepasikartojančius vardus turinčių hidronimų, taigi sudaryta gentinių hidronimų atributinė lentelė apima apie 20% visų Lietuvos hidronimų. Dar buvo skurtos dvi atributinės lentelės registruoti atrinktiems sakraliniams ir dvigubiems upėvardžiams. Sakralinių upėvardžių atrinkta apie 150, kurių didžioji dalis su šaknimi ‚juod‘. Tikresni sakraliniai upėvardžiai turintys šaknį ‚švent‘ (nustatyta 19), ‚alk‘ (nustatyta 12) ir ‚veln‘ (nustatyta 8). Dvigubų upėvardžių pasikeitimo vietų surinkta ir lokalizuota 55. Pavyzdžiui: Jara-Šetekšna, Mūša- Lielupė, Neris-Vilija, Minija-Mava, Ūla-Pelesa, Šumera-Ringis, Šimša-Gryžuva, Akmena-Dan(g)ė, Patekla-Tausalas, Mera-Kuna, Gedrė-Kamša, Spengla-Aujėda, Svirkalnis-Melnupe, Kivė-Žirnupis, Šilupis-Lyšupis, Švinta-Šaminė. 19 Iš viso darbo metu registruota virš 2000 hidronimų. Visi atrinkti gentiniai hidronimai buvo lokalizuojami Lietuvos teritorijoje naudojantis ArcGIS programinių paketu. Atributinė hidronimų lentelė buvo reikalinga tolimesniam geoduomenų bazės kūrimui. Be kartografino pagrindo buvo įskaitmenintos sudarytos archeologų, istorikų, lingvistų kartoschemos ir žemėlapiai. Sukurti geolingvistiniai duomenys buvo koreliuojami daugiausiai su archeologiniais žemėlapiais. Stebint gentinių hidronimų pasiskirstymą ir gretinant jį su archeologinais bei istorinais faktais pateikiamos rekomenduojamos baltų genčių teritorijų ribos Lietuvoje. 2. 2. Naudoti tyrimo metodai Darbe naudojami tik empiriniai metodai: literatūros analizės, lingvistinės analizės ir kartografinių duomenų analizės metodai. Toliau metodai apžvelgiami darbo eigos eiliškumu. Literatūros analizės metodas – mokslinės literatūros apžvalga – vykdomas pirmiausiai. Susipažįstama su pagrindiniais lingvistų, archeologų, antropologų ir istorikų darbais: monografijomis, straipsnių rinkiniais, moksliniais žurnalais. 1 pav. Atributinė gentinių hidronimų lentelė ArcMap aplinkoje 20 Sudarant geolingvistinę duomenų bazę darbe remiamasi lingvistinės analizės metodu. Atrenkami sakraliniai, dvigubi (turintys kelis vardus) ir gentiniai (savo savybėmis būdingi tam tikrai genčiai) hidronimai. Nustatyti gentiniai hidronimai suskirstyti į 3 tipus (1 lentelė): darybinį, etimologinį ir darybinį+etimologinį. Lingvistai hidronimus analizuoja morfologiškai (darybiškai) ir etimologiškai (siaurąja prasme pagal kilmę). Taigi, pirmajam tipui priskiriami tie hidronimai, kuri buvo nustatyti remiantis darybinėmis hidronimo savybėmis, kaip tam tikros priesagos ar galūnės būdingumu. Antrajam tipui skirimai hidronimai, kurie gentiniais hidronimais nustatyti pagal žodžio šaknies, ar pirminio žodžio šaknies ypatybes. Trečiajam tipui skiriami hidronimai turintis abiejų tipų bruožus. 1 lentelė. Gentinių hidronimų tipai. HIDRONIMŲ TIPAI Skiriama pagal savybes Savybės DARYBINIS /morfologinis/ žodžio sandaros priesagos, galūnės ETIMOLOGINIS žodžio kilmės šaknys DARYBINIS+ETIMOLOGINIS sandaros ir kilmės priesagos, galūnės+ šaknys Didžiausią vertę turi gentiniai hidronimai išskiriami tiek pagal darybines, tiek pagal etimologines savybes. Mažesnę vertę turi gentiniai hidronimai nustatyti pagal etimologines savybes, mažiausią – pagal darybines. Darybos ypatybės būdingos vienai ar kitai genčiai lingvistų buvo nustatytos remiantis rašytiniais šaltiniais. Istorinius žodžių darybos pokyčius sudėtinga fiksuoti laike, neaišku ar priesagos kūrėsi vienu etapu, ar keliais etapais, kokiu metu jos kūrėsi. Etimologinis žodžio aiškinimas – konkretesnis, jis aiškiau parodo hidronimo priklausomybę. Be to, naudojant glotochronologijos metodą (svarbiausių pagrindinių kalbos žodžių lyginimas), galima gana tiksliai datuoti kalbų susidarymą. Lingvistinė žodžių analizė dažniausiai atliekama pagal paprastą modelį: (A) Tikrinis vardas<Apeliatyvas (bendrinis žodis) ir (B) Tikrinis vardas<Tikrinis vardas. (Jurkėnas, 2004). Tai reiškia jog, atliekant hidronimo analizę jis yra kildinamas tiesiog bendrinio žodžio arba iš kito tikrinio žodžio, kaip asmenvardžio. Dirbant tokiu modeliu pamirštama aplinkos įtaka ir hidronimo lokalizacija. Naujai geografiškai į onomastinius tyrinėjimus pažvelgia J. Jurkėnas pristatydamas naują lingvistinės analizė modelį (C) Tikrinis vardas // Geografinė, kultūrinė, istorinė, chronologinė ir lingvistinė jo kamieno charakteristika. straipsnyje „Antroponimija kaip arealinio tyrimo objektas“ (Jurkėnas, 2004). Šis modelis iš dalies taikomas ir šiame darbe kai hidronimo etimologinis aiškinimas (iš kelių pateiktų) pasirenkamas pagal hidronimo lokalizaciją ir aplinką. 21 Kartografinių duomenų analizės metodas taikomas darbo pabaigoje, naudojantis sukurta geolingvistine hidronimų duomenų baze. Gentinių hidronimų, sakralinių ir dvigubų upėvardžių paplitimas koreliuojamas su archeologų ir istorikų nustatytomis baltų genčių teritorijomis. Galimos baltų genčių ribos brėžiamos remiantis gentinių hidronimų, sakralinių ir dvigubų upėvardžių išsidėstymu, pateikiant koreliaciją su nustatytomis baltų genčių teritorijų ribomis. 2. 3. Gentinio hidronimo samprata Teigiama, kad hidronimai yra seniausi nerašyti šaltiniai. Tačiau hidronimų amžius įvairuoja, nors ir sudėtinga jį tiksliai nustatyti. Išskiriami du pagrindiniai lietuviškų hidronimų formavimosi etapai: pirmasis (seniesiems gyventojams apgyvendinus teritoriją, II tūkst. pr. Kr), antrasis (I tūkst. viduryje prasidėjus gentinių sąjungų kūrimuisi) (Zinkevičius, 1984; Vanagas, 1988). Mokslininkai teigia hidronimus, kuriuos tokias pat ar panašiais vardais pažįstame ir dabar, atsiradus kartu su atsiradusia baltų kalbų diferenciacija kuriantis gentims. Vis dėlto, dar norėtųsi išskirti ir naujausią etapą, kai pavadinimai suteikiami atradus ar sukūrus naują hidrografinį objektą, kaip tvenkinį, kanalą, perkasą. Hidronimų kūrimosi datavimas yra probleminis. Dauguma hidronimų, manoma, susikūrė „kai baltų kalbų areale vis labiau ėmė ryškėti tarmės“, nemažai „genetiškai naujesnių priesagų randama tik lietuvių hidronimijoje“, tačiau „tais laikais, kai formavosi lietuvių hidronimija, dialektinis suskilimas negalėjo būti žymus“ (Vanagas, 1988). Vis dėlto, dauguma vienos ar kitos genties kalbos ypatybių yra rekonstruojamos iš istorinių raštų, taigi XII-XIII a. Todėl priesaginiai (pagal darybą tai patys dažniausi) hidronimai galėtų būti datuojami baltų genčių kalbų kūrimosi metu, V-VII a. (Salys, 1934 ir kt.), suskilus rytų prokalbei. Nukeliant hidronimų kūrimąsi į ankstesnius laikus iškyla jų sąsajos su baltų gentimis egzistavimo klausimas. Gentis turi turėti „savo teritoriją, jos narius sieja bendras ūkis, kalba, gentinė savimonė, genties pavadinimas, kultūra, papročiai.“ (Orientaitė, 2004) Taigi, priimta manyti, jog genčių kalbinę diferenciaciją lydėjo ir genčių kultūros skirtumai, atsekami archeologų, nors dėl to diskutuojama (Umberto, 2000, Bertašius, 2004). Baltų gentys ir baltų genčių junginiai, archeologų išskiriami šiek tiek skirtingai, dažniausiai nuo IV a. pab.-V a., tautų kraustymosi laikotarpio, lėmusio kultūrų persigrupavimą ir naujų junginių susidarymą, iki XIII-XIV a. pabaigos kuomet sukuriama Lietuvos valstybė. Todėl darbe analizuojamas laikotarpis apima gentinių junginių egzistavimo laikotarpį: IV a. pab..-XIII a. pab. Darbe buvo tiriami hidronimai su etimologinėmis, morfologinėmis ar fonetinėmis (plačiau 2.2 skyriuje) ypatybėmis, pagal kurias jie identifikuojami kaip vienos iš buvusių baltų genčių. Ypatybės 22 tai, pavyzdžiui, priesaga –al-, šaknis –kūl-, fonetinė priebalsio ypatybė s virtimas š (Lūkštas). Šios ypatybės, remiantis istoriniais šaltiniais ir lyginamuoju kalbotyros metodu, lingvistų priskirtos kuršiams. Kitoms baltų gentims skiriamos kitos ypatybės, pristatomos ir apžvelgiamos 3.2. skyriuje. Taigi, darbe daugiausiai buvo tiriami antrojo hidronimų formavimosi etapo hidronimai, kurie formavosi baltų genčių egzistavimo laikotarpiu. Šiems hidronimams įvardinti buvo sukurta nauja sąvoka – gentinis hidronimas. Gentinis hidronimas tai vandens telkinio pavadinimas turintis kurios nors baltų genties kalbos ypatybę ar ypatybes. Gentiniai hidronimai darbe naudojami norint nustatyti genčių paplitimo teritoriją. Taigi, jie tampa tam tikros teritorijos indikatoriais. Apibrėžti baltų genties teritoriją sudėtinga, nes gentinių hidronimų išsidėstymas nėra tolygus. Tik vienos genties hidronimai susitelkia kompaktiškoje ir nedidelėje teritorijoje, genties etiniame centre. Tolstant nuo centro, periferijoje vis dar vyrauja vienos genties hidronimai, tačiau atsiranda ir kitų gentinių hidronimų. Gentinių hidronimų paplitimo tendencijos periferiniame areale greičiausiai rodo genčių migracijas ir maišymąsi, kur nebuvo nuolatinių ilgalaikių gyvenviečių ir kur egzistavo vadinamos dykros – negyvenami plotai. Hidronimai taip pat gali atspindėti dykras. Manoma, kad baltų gentys mirusiuosius laidodavo anapus, už upės kuri atlikdavo sakralinę prasmę. Buvo laidojama ton pusėn, kur manyta esant pasaulio pakraštį. Pakraščiu taip pat dažnai tapdavo neperžengiama upė. Taigi tokios upės nuo seno buvo pavadintos sakraliniais vardais, kaip Šventoji, Alkupis, Velniaupis, Juodoji. Tokių hidronimų reikšmę pastebėjo archeologas V. Žulkus, ir juos įvardino sakraliniais hidronimais (Žulkus, 1989b). Sakraliniai hidronimai galėjo žymėti genčių, genčių žemių ribas, todėl brėžiant genties teritorijos ribą atsižvelgta ir į sakralinių hidronimų paplitimą. Genčių senas kultūrines ribas pažinti padeda ir upės pavadinimo pasikeitimo vieta. Tokia vieta netgi gali būti laikoma ir genčių kontaktine zona, kai gentys dalinosi ta pačia upe ir nuo seno vadino ją skirtingai. Ši idėja buvo iškelta lingvisto A. Vanago (Vanagas, 1988) ir kelis vardus turinčios upės pavadintos dvigubais upėvardžiais. Lietuvos teritorijoje pasitaiko daugiau nei 50 atvejų, kai tam tikroje vietoje pakinta upės pavadinimas (kartais jis pakinta net ir kelis kartus). Sprendžiant baltų genčių ribų klausimą hidronimų pagrindu atsižvelgta ir į dvigubų upėvardžių pasikeitimo vietų išsidėstymą. 23 3. DARBO REZULTATAI 3. 1. Baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo problematika 3.1.1. Baltų genčių ir jų teritorijų identifikavimo būdai Apie baltų gentis sužinome iš rašytinių šaltinių, kuriuose metraštininkai užfiksavo genčių pavadinimus, genčių žemes, žemių valdovus. Metraštininkų palikta informacija apie baltų kraštų situaciją geležies amžiuje yra neišsami, negausi ir ne visada nuosekli. Interpretuojant ankstyvąją istorinę informaciją, būtina įvertinti informacijos atsiradimo aplinkybes, metraštininko gimtąją kalbą, politines pažiūras, be to, negalime atmesti žmogiškojo faktoriaus – metraštininko klaidos užrašant pirmąkart išgirstą vietovardį. Vis dėlto, išlikę faktai labai svarbūs genčių identifikavimui. Remiantis istoriniais pavadinimais ir žemių aprašymais, siekiama nustatyti metraščiuose minimų baltų genčių teritorijas. Šią informaciją archeologiniais tyrimais bando papildyti arba pagrįsti archeologai. Atrastą archeologinę kultūrą siekiama pagrįstai sugretinti su istorine informacija, istoriniu genties pavadinimu. Būtent archeologinės kultūros įvardijimą istoriniuose šaltiniuose minimu genties vardu, jos atpažinimą istoriniuose faktuose ir galime laikyti identifikacija arba tapatumo nustatymu. Identifikuoti kultūrą galime pagal jos bruožų visumą. Archeologai remdamiesi tyrimais yra įvardinę atskirų baltų genčių ypatybių rinkinius ir jais remdamiesi išskyrę baltų genčių teritorijas. Vien archeologinių tyrimų nepakanka, ypač kai archeologai skirtingai įvardina tas pačias teritorijas, skirtingai vertina tuos pačius duomenis. Reikalingais tampa ir lingvistų, ir antropologų tyrimai, papildantys archeologinių ypatybių rinkinį. Genties ypatybes tiria skirtingi mokslai, skirtingais metodais, todėl tarp mokslininkų, dėl ne vienodų tyrimo objektų ir tyrimo metodų, gali atsirasti nesusikalbėjimas. Gentis kaip kompleksinis darinys turi būti tiriamas kompleksiškai. Genties sampratos sudėtingumas atsiskleidžia per genties ypatybių visumą, kuri aiškinama toliau. Genties ypatybės atvaizduotos schemoje (2 pav.), parodant ir kiekvieno mokslo skirtingų genties ypatybių tyrimų laukus. Schemoje matote genties ypatybių pirmo lygmens skyrimą į genetines ir kultūrines. Antropologiniai genties tyrimai ir genetinės jos gyventojų savybės atskleidžia, jog baltų gentys nebuvo vienodo antropologinio pagrindo (Česnys, 2007). Antropologinių savybių paplitimas nesudaro jokios koreliacijos su kultūrinių savybių paplitimu. Atsižvelgti į genetines nagrinėjamos teritorijos savybes reikia, nes šių savybių paplitimo kaita parodo migracijas. Vis dėlto, genetinės ypatybės negali būti identifikacine ypatybe. 24 2 pav. Genties ypatybių tyrimo schema. Apskirtai, gentis yra suvokiama kaip kultūrinis-etninis vienetas, todėl identifikacinėmis genties ypatybėmis siūloma laikyti tik kultūrines genties ypatybes, kurios skiriamos į mentalines ir materialines, pagal kultūrinių bruožų išlaikymo formą. Materialinės ypatybės tai įvairūs kultūros artefaktai, fiziškai apčiuopiami objektai, kurie pagal naudojimo paskirtį suskaidomi į laidosenos (laidojimo metu naudojamus) ir gyvensenos (buityje naudojamus) objektus. Mentalinės kultūros ypatybės nėra apčiuopiamos, jos sudėtingai paaiškinamos ir išlieka paslaptingiausios. Prie mentalinių ypatybių priskirta pasaulėžiūra ir kalba. Genties ypatybių visuma, pagal kurią gentis identifikuojama, yra tiriama skirtingų mokslininkų. Mokslininkų tyrimo objektas dažniausiai yra ne gentis, o jos tam tikra jos savybė arba kelios savybės, savybių grupė. Dėl skirtingo tyrimo objekto naudojami skirtingi metodai, kuriais tiriama gentis. Net ir naudojant skirtingus metodus, jais galima siekti to paties rezultato: baltų genčių teritorijų ribų nustatymo. Tikslinga pažvelgti į kiekvieną mokslą ir jo metodus taikomus genčių indentifikavimui siekiant išsiaiškinti genčių teritorijų ir jų ribų nustatymo problematiką. Lingvistų tyrimų laukas Etnologų tyrimų laukas Antropologų tyrimų laukas Archeologų tyrimų laukas Geografų tyrimų laukas 25 Archeologai tiria genties kultūrinį palikimą: laidojimo paminklus, gyvenvietes ir jų archeologinius radinius. Juos geba gana tiksliai datuoti, priskirti maždaug dviejų-trijų šimtmečių periodui. Datavimas periodais padeda rekonstruoti istorinį procesą, taigi padeda nustatyti kultūros paplitimo ribų kaitą. Ribos dažniausiai brėžiamos remiantis laidosenos ypatybėmis. Pasitaiko, kad tam tikru periodu genties laidojimo bruožai sutampa su viena kaimynine gentimi, kitu periodu su kita. Taigi, kuri nors ribos atkarpa gali likti ne visiškai aiški. Ribų brėžimui svarbus bendras teritorijos ištirtumas. Nors tyrimų vis daugėja, tačiau ribų tikslinimų pasirodo sąlyginai nedaug, kyla klausimas ar ištirtumas pakankamas, gal vis dėlto nepakankamai tolygiai pasiskirstę tyrimai. Teritorijų archeologinis ištirtumas gali būti nevienodas dėl įvairių priežasčių: teritorija sunkiai prieinama, teritorijoje nesitikima rasti archeologinių radinių. Tačiau gali veikti ir subjektyvios priežastys, kaip entuziastų kraštotyrininkų veiklos nebuvimas. Paminklai geriausiai ištirti ir daugiausiai tyrimų atlikta tose vietovėse, kur paminklai ryškiausiai matomi plika akimi (pavyzdžiui, pilkapiai), ir ten, kur archeologai, kraštotyrininkai linkę entuziastingai savanoriškai dirbti, taip pat intensyvios žemdirbystės vietovėse, kur objektai išaiškinami dirbant žemės darbus. A. Šimėnas pastebi, kad „šiame kontekste įdomiai atrodo archeologinių objektų juosta, kartu su magistrale Vilnius-Kaunas-Klaipėda“ (Šimėnas, 2004) Archeologai dažnai linkę nagrinėti konkrečią situaciją: paminklą, vietovę, tam tikro tipo artefaktus, kaip senovės Romos monetas. Dėl to, remdamiesi atvejo analize kartais daro pernelyg apibendrintas išvadas. A. Šimėnas pažymi, kad archeologiniai tyrimai gali pasitarnauti lingvistiniams. „Archeologai, remdamiesi retrospektyviniu metodu, gali nustatyti įvairių archeologinių kultūrų kilmę bei šių kultūrų giminystės ryšius. Žinant vienos kultūrų grandinėje esančios kultūros kalbinę priklausomybę, galima tiksliai nustatyti ir kitų kalbinę priklausomybę.“ (Šimėnas, 1997). Lingvistai genties kalbinės priklausomybės ieško pagal toponimų lingvistinę analizę, kol kas ginčų dėl vienos ar kitos genties lingvistinės priklausomybės nėra. Lingvistiniai metodai kitų sričių mokslininkams kelia daug nepasitikėjimo dėl jų neapčiuopiamumo. Pirmiausiai, tiriamais objektas: toponimai, dažniausiai vandenvardžiai, kurių datavimas yra problematiškas. Nors pastaruoju metu ir atrasta naujų matematinių modelių, jie tinkami tirti tik neišnykusioms kalboms. Taigi, remiantis neišnykusių kalbų duomenimis, sprendžiamas ir išnykusių kalbų likimas. Teigiama, kad baltų kalbos galutinai išsiskyrė VII a. Tačiau įrodyti, kada gyventojai įvardino vidaus vandenis savo kalba ar tarme, praktiškai neįmanoma. 26 Vandenvardžiai kūrėsi keliais etapais, ir, manau, jie tikrai truko ne vieną šimtmetį, juk plečiantis gyvenamam plotui, kertant miškus vis naujų ir naujų vandenų turėjo būti atrasta. Taigi, kaip teigia archeologai, kalbininkai tyrinėja šias dienas pasiekusių kalbinių duomenų visumą ir gali surasti visų laikų etninių procesų vidurkį (Šimėnas, 1997). Be to, sunkiai datuodami hidronimus „kartais pakelia labai senus kultūros klodus, kurie siekia sudėtingą genčių formavimosi periodą I-ojo tūkst. viduryje.“ (Žulkus, 2004). Hidronimų kilmės aiškinimas negali būti atsietas nuo teritorijos. Genčių ir jų kalbų kūrimosi metu susidarę hidronimai, gali būti iš dalies performuojami vėlesnių tos teritorijos gyventojų. Taip kai kurie Lietuvos hidronimai buvo performuoti, sulietuvinti, tautos atgimimo laikotarpiu, todėl Lietuvos paribiuose esančių sulietuvintų hidronimų nederėtų kildinti iš dabartinių lietuviškų žodžių ir aiškinti juos lietuviškais esant neatsižvelgus į kaimyninių šalių vardynus. Lingvistikos problema yra ir išnykusių kalbų duomenų nebuvimas. Beveik nei viena išnykusi baltų kalba nepaliko savo rašytinių šaltinių. Išnykusioms kalboms tirti ir rekonstruoti naudojami toponimai paminėti užsienio šalių istoriniuose šaltiniuose: kronikose, žemėlapiuose, žemės vardynuose. Visada būtina įvertinti užrašymo klaidos galimybę. Taip pat būtina pastebėti, jog tikriniai vardai surenkami iš skirtingų šaltinių, kur jie buvo įrašyti skirtingų metraštinikų. Ir kalbininkai (Dini, 2000), ir archeologai (Bertašius, 2004) pastebi, jog nėra įrodyta ar kalbinę diferenciaciją lydėjo ir kultūros skirtumai, ir atvirkščiai. Tarp kalbininkų vyksta diskusija, ar kuršių, sėlių, žiemgalių kalbos gali būti laikomos kalbomis ar tai buvo tik dialektai nesusiformavę į kalbą. Darbui ši diskusija neturi didelės įtakos, svarbiausia yra kalbiniai skirtumai, o juos nustatyti tikrai sudėtinga. Juk net šiuo metu, egzistuojant oficialiajai kalbai, priskaičiuojama keliolika dialektų. Tokios dialektų įvairovės egzistavimo nereikėtų atmesti ir genčių kūrimosi laikotarpiu. O juk kalbininkai stengiasi nustatyti teorinę gryną kalbą, kuri vargu ar egzistavo praktiškai. Antropologai geba tiksliai datuoti išlikusius duomenis, kaukoles, tačiau tiriamų objektų sklaida nėra tolygi. Baltų kultūrose sklido mirusiųjų deginimo papročio banga, todėl ankstyvojo geležies amžiaus radinių nėra. Kitų laikmečių tiriamos kaukolės, paimtos iš netolygiai Lietuvos teritorijoje pasiskirsčiusių laidojimo paminklų. I tūkst. kaukolių antropologai yra ištyrę 926 per visą Lietuvos teritoriją iš 66 Lietuvos laidojimo paminklų (Česnys, 2007). Vidutiniškai viename laidojimo paminkle ištirta po 14 kaukolių, o vienam laidojimo paminklui tenka beveik 1000 kv. km. 27 Ankstesnių ekspedicijų metu sukaupta medžiaga ne visada ištirta, netinkamai sutvarkyta medžiagos dokumentacija ar aprašyta su klaidomis. Medžiaga gali būti ir fragmentiška, kai ne visos tiriamos kaukolės gerai išsilaikiusios. Pagrindinis antropologų metodas: karniologijos, kai tiriamos kaukolės ir pagal jų tipus galima nustatyti antropologinio, rasinio (platesne prasme) tipo paplitimo arealus. „Šie metodai padeda stebėti biologines migracijas, tačiau nefiksuoja kultūrinių, todėl gali būti tinkami tik kaip papildomi baltų genčių teritorijų tyrimuose. Antropologai gali atskleisti „teritorijos gyventojų biologinę istoriją, kuri iš esmės papildo jų dvasinės ir materialinės kultūros istoriją“ (Česnys, 1997). Istorikai domisi priešistore, tačiau atskirais faktais, jų detalėmis, ne visada siekia apibendrinto teritorinio vaizdo. Genčių ir genčių junginių teritorijos juos mažai domina, dėl skurdžių rašytinių šaltinių. Istorikų tyrimo objektas – gentinių junginių vėliausias laikotarpis kuriantis valstybei. Naudojantis istoriniais šaltiniais, nagrinėjamas laikotarpis XIII-XV a. kuomet Ordino darkomos gentys telkėsi į valstybę, asimiliavosi ir sparčiai nyko. Archeologas V. Žulkus pastebi, kad tokiu metu „genčių ribos jau gerokai sujauktos perdalijimų ir migracijų“. Istorikų tyrimo objektas: metraštininkų užrašytos istorijos. Naudojantis tokiomis istorijomis lieka tikėti, kad užrašyta teisingai: teisingai įvardinta gentis, aprašytos jos žemės. Taigi, vien istoriniais šaltiniais remtis nederėtų. Mokslininkai pastebi, kad istoriniai šaltiniai gali klaidinti sprendžiant genties etninį klausimą, kaip pavyzdžiui, kuršiai laikyti suomiais (Žulkus, 2004). Vis dėlto, metraščiuose pateikiama labai įvairūs istoriniai faktai, todėl istorikų tyrimo laukas labai platus. Geografų pagrindinis objektas yra reiškinio ir teritorijos santykis. Taigi, geografų tyrimų laukas yra plačiausias, todėl geografai gebėtų geriausiai spręsti baltų genčių teritorijų identifikavimo klausimą. 3.1.2. Teritorijų identifikavimo būdų palyginimas Tyrimo būdai, pagal kuriuos identifikuojama genties teritorija, gali būti lyginami tarpusavyje tik nustačius kriterijus. Genties teritorijos identifikavimas vyksta per tiriamą objektą ir jo paplitimą. Svarbus tiriamo objekto informatyvumas: kiek, kokią ir kaip tą informaciją saugo objektas, todėl išskiriami kiekybiniai ir kokybiniai kriterijai. Kiekybiniai objekto kriterijai: apimtis, pasiskirstymas. Kokybiniai objekto kriterijai: išsilaikymas, datavimas, lokalizavimas. Šie kriterijai pasirinkti remiantis anksčiau pateikta (3.1.1. skyrius) ribų identifikavimo apžvalga. Tai kriterijai, kuriais remdamiesi, savo mokslo tyrimus mokslininkai laiko esant tikslesniais, patikimesniais ar labiau pagrįstais nei kitų mokslų metodais. 28 Pagal tyrimo objekto suteikiamą informaciją buvo palyginti ir aprašyti dažniausiai genties teritorijai identifikuoti naudojamus lingvistiniai, archeologiniai ir istoriniai tyrimai (2 lentelė) iš minėtų kokybinių ir kiekybinių kriterijų. Tačiau, teisingiau būtų lyginti ne visą Lietuvos teritoriją, o tam tikrus jos arealus, kaip genčių teritorijas. Ne visos gentys išsamiai tyrinėtos, ne visos palikusios užtektinai pėdsakų joms atsekti. Archeologų geriausiai ištirtas regionas – pajūrys, Nemuno vidurupis. Tačiau labai mažai duomenų turima apie Lietuvos šiaurę, ypač šiaurės rytus, todėl dažnai šiaurėje esančių genčių ribos brėžiamos apytiksliai. Ilgą laiką, jos tiesiog nebuvo tikslinamos, nors pastaruoju metu šia kryptimi dirbama (Simniškytė, 2005). 2 lentelė. Teritorijų identifikavimo kriterijų aprašymas Kriterijai/Būdai Lingvistinis (gentiniai hidronimai) Archeologinis (laidojimo paminklai) Istorinis (vietovardžiai istoriniuose šaltiniuose) Kiek. Apimtis 1822 gentiniai hidronimai (išskirta darbo metu) Apie 1000 ištirtų archeologinių paminklų V-XII a. sudėtinga įvertinti Pasiskirstymas Nelabai tolygus, išsiskiria nedideli arealai be gentinių hidronimų. Nelabai tolygus. Išsiskiria keli paplitimo arealai, mažiau paminklų šiaurės rytų Lietuvoje, Karšuvos ir Užnemunės žemumose Netolygus. Gausu kuršių, sėlių, žiemgalių, mažiau Skalvos, Lamatos žemių aprašymų Kok. Išsilaikymas/ Atpažinimas Manoma, kad išsilaikė nepakitę,sudėtinga įvertinti nes nematerialūs. Išsilaiko nepakeitę savo esmės. Šiek tiek pakinta fizinė objekto būklė. Išsilaiko nepakitę, nes yra užrašyti. Tačiau kartais dėl raidyno iškraipymo sunku atpažinti objektą dabartiniu metu. Datavimas Datuojama apytiksliai. Nepatikimas datavimas. Datuojama kelių šimtų metų tikslumu ir tiksliau. Periodizuojama chronologiniam stebėjimui palengvinti. Datavimas labai tikslus, jei istorinis šaltinis originalus; gana tikslus, kai istorinis šaltinis perrašytas. Lokalizavimas Tikslus. Objektas – linijinis, nežinoma tiksliai kuri dalis yra svarbi tyrimui. Labai tikslus. Objektas apima nedidelį plotą. Gana tikslus. Objektą sunku lokalizuoti tik jei jis neatpažįstamas. 29 Istorikai šaltiniuose randa gana aiškiai aprašytas sėlių, žiemgalių, kuršių žemių ribas. Tačiau neaiški lieka lietuvių gentis, kuri į istorijos šaltinius patenka jau kaip Lietuva, besikurianti valstybė, ne kaip gentis. Lingvistai taip pat ne apie visas baltų gentis turi kalbinių žinių. Aiškiai išskiriamos tik 4 rytų baltų gentys pagal kalbinius duomenis: jotvingiai, kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Centrinė rytų baltų kalba, lietuvių, iki šiol neleidžia atsekti jos praeities pėdsakų, kurie palaipsniui, asimiliuojant kaimynines gentis, atsirado visoje Lietuvos teritorijoje. Kad ir priskiriama lietuviška priesaga -išk- , kuri nors ir netolygiai (nėra Žemaitijos regione) paplitusi beveik visoje Lietuvoje. Todėl skirtingoms gentims ir jų teritorijoms identifikuoti tikslingiausia naudoti visus metodus, atsižvelgiant į jų tyrimo objektų paplitimą. Kalbinių tyrimų neužtenka Lamatos, Skalvos, Žemaitijos ir Lietuvos gentinėms žemėms identifikuoti. 3.2. Baltų gentinių hidronimų paplitimas Lietuvoje 3.2.1. Sūduvių-jotvingių genčių teritorijos Piečiausiai išsidėsčiusios baltų gentys, rytinės prūsų kaimynės, kadais taip pat laikytos vienos iš prūsų genčių. Anksti išnykusios ir nepalikusios rašytinių šaltinių, istoriniuose šaltiniuose vadinamos keliais skirtingais vardais: jotvingiai, sūduviai, dainuviai. Skirtingai vaizduojamos ir šių genčių apgyvendintos teritorijos ribos. Šiuo metu Lietuvos teritorijoje šiose žemėse įsikūrę lietuviai vadinami kitais vardai – suvalkais, dainaviais. Jotvingiais (plačiąja prasme) buvo vadinama visa genčių sąjunga, kurią sudarė mažesnės gentys: dainuvių, sūduvių, jotvingių, poleksėnų (Zinkevičius, 1984; Vaškevičiūtė, 2007). Šios gentys buvo pasklidusios ir už Lietuvos ribų. Literatūroje iki 9 dešimtmečio dar buvo teigiama, kad jotvingių žemė – Jotva ir sūduvių žemė – Sūduva esanti ta pati. K. Būga rašydamas apie jotvingius, juos vadina jotvingiais-sūduviais, taip pat pastebėdamas, kad kai kurie kryžiuočių šaltiniai Sūduvą tapatina su Jotva. Vaizduodamas prūsų genčių ribas, minėtos genties žemes jau vadina tik Sūduvos vardu, pagal priesagą –uva, kaip Lietuva (Būga, 1961). Istoriniuose šaltiniuose pirmiausiai sutinkame sūduvių vardą, kai II m. e. amžiuje Plotemėjas juos pamini greta galindų (Zinkevičius, 1984, Salys 1995). Jotvinigiai istoriniuose šaltiniuose žinomi nuo X a (Būga, 1961; Kulikauskas, 1970, Salys 1995). Dainavos vardas pirmą kart paminėtas Mindaugo rašte 1259 m. (Būga, 1961; Zinkevičius, 1984; Salys 1995). Pirmasis genčių žemių hidroniminę kilmę istoriniuose šaltiniuose įskaitė K. Būga. Jotvingius kildino iš upės Jotvos, dainavius 30 iš Dainavos, sūduvius siūlė kildinti iš upės –Sūduonios, nors anksčiau sūduvių vardą bandė kildinti iš keltų sū- skirto kiaulei vadinti (Būga, 1961). Visi vėlesni mokslininkai, minėję jotvingių gentis ir aprašę jų pavadinimų kilmę pateikia tokias pačias interpretacijas, sūduvių vardą laikant hidroniminės kilmės (Kulikauskas, 1970; Zinkevičius, 1984). Jotvingių genčių sąjunga, sprendžiant iš istorinių šaltinių, vakaruose ribojosi su galindais ir nadruviais, šiaurėje su lietuviais, neaiškios rytinės ir pietinės ribos. Taip pat neaiški šiaurinė jotvingių genčių junginio riba su lietuviais. Rašytinių šaltinių duomenimis, junginio gentys (sūduviai?) gyvenę iki Nemuno, t.y. visoje dabartinėje Užnemunėje. Tačiau vakarų baltams būdingų toponimų randama ir anapus Nemuno, t.y. dešinėje Nemuno pusėje (Zinkevičius, 1984). Naujame leidinyje, Lietuvos istorijos II tome detaliau aprašomos jotvingių apgyvendintų žemių ribos. Jotvingių apgyvendinta teritorija apima žemes tarp prūsų ir Voluinės. Vakarinė jos riba išeina už Lietuvos ribų siekdama Mozūrijos ežeryną, Vištyčio ežerą ir Nemuno aukštupį, pietinė – Narevo ir Bugo upės taip pat už Lietuvos ribų. Rytinė jotvingių žemių riba siekia Nemuno vidurupį iki Gardino bei Minsko apylinkių, šiaurinė – nuo Nemuno į pietus tarp Kauno ir Jurbarko. Vis dėlto, teigiama, kad „ne visos genčių gyventos žemės ištirtos, todėl negalime tiksliai lokalizuoti“ (Vaškevičiūtė, 2007). Daugiausia archeologinių radinių apie jotvingius turima iš Dainavos žemės, kuri buvo šiauriniame arealo pakraštyje, dešiniajame Nemuno krante tarp Merkio ir Strėvos upių. Dainuvių paminklai – nedideli pilkapynai, po keliolika, apjuosti stambių akmenų vainiku – išsiskyrė IVa. II pusėje (Vaškevičiūtė, 2007). A. Tautavičius šią sritį vadina akmenų pilkapių sritimi, detaliai aprašydamas laidojimo paminklus ir tradicijas, teigdamas, jog dauguma tyrinėtojų (M. Gimbutienė, R. Kulikauskienė, V. Sedov) šią sritį skiria tiesiog jotvingiams (Tautavičius, 1996). Nuo V. a. II pusės aptariamoje srityje paplinta mirusiųjų deginimo paprotys, dar sutinkama ir pavienių degintinių kapų. VII a. pilkapiuose akmenų jau nebeaptinkama, o IX a. jau laidojama pilkapynuose su smėlio sampilais (Vaškevičiūtė, 2007). Iš archeologinių paminklų kaitos sprendžiama, jog dainuviai buvo asimiliuoti lietuvių, arba jie bus pasitraukę į pietvakarius, už Nemuno (Tautavičius, 1996; Vaškevičiūtė, 2007). Aptarta laidosena būdinga visoms jotvingių gentims, bet pastebima ir mažų skirtumų: „Suvalkų apylinkėse vyravo paprotys sudegintus mirusiuosius laidoti molinėse urnose“ (Tautavičius, 1996). Vis dėlto, apie pietines ir vakarines jotvingių gentis labai mažai rašoma, dėl intensyvios žemdirbystės archeologinių paminklų nedaug išlikę. Jotvingių gentis neišliko iki šių dienų, archeologiniai paminklai rodo šios genties asimiliacijos pradžią jau V a. pabaigoje, galutinai gentis išnyko XIII-XIV a. sandūroje (Nalepa, 1964). Jotvingius 31 asimiliavo lietuviai, kurdamiesi jų žemėse ir lietuvindami jotvingių kalbą. Lingvistiniu požiūriu jotvingių ir lietuvių kalbiniai reliktai labai susimaišę (Zinkevičius, 1984). Vis dėlto, jotvingiai turėjo savo atskirą kalbą, ir ją būtų galima skirti tarpine tarp lietuvių ir prūsų: „kalba turėjo ir tokių leksinių ypatybių, kurios būdingesnės prūsų (vakarų baltų) negu lietuvių kalbai (Vanagas, 1988). Neišlikusi jotvingių kalba tyrinėjama iš minimų vardų, žemės vardynų istorinių šaltiniuose ir dabartinių toponimų ir hidronimų. K. Būga pirmasis užrašė jotvingių kalbines ypatybes, kaip dvibalsio ai virtimą oi, dvibalsio ie virtimą ei. Garsų z, s naudojimą vietoj ž. Pastebėjo leksinius skirtumus: juodas vadinamas kirsnas, baltas – gailas ir panašiai. Jotvingių hidronimų išskirtinumu laikė priesagą –ingė, -ingis (Būga, 1961). Išsamiai nagrinėjęs hidronimus, A. Vangas išskyrė sąlygiškus hidronimų arealus pagal darybos, fonetikos ir leksikos ypatybes. Preliminariai su jotvingiais siejamas pietų arealas, kurio ypatybės: (Vangas, 1988) 1. Darybinės. Priesagų –ingis, -ingė populiarumas, hidronimai su kirčiuota galūne us, priesagų – ausis, -eta, -etas, -ina, -inas, -ain-, -en- retumas. 2. Fonetinės. Priebalsio s naudojimas vietoj š (Kirsna, Serwy, Veisiejis, Apsingė, Apsingis, Apsuona, Sliminas, Svetus), priebalsis z vietoje ž (Azagis, Berznykas, Zebrys, Zervylios, Zelva),, dvibalsis ei vietoj lietuvių ie (Leipalingis, Veisiejis, Deivoniškiai, Seivės). 3. Leksinės. Gailekas, Gailintas, Kirsna, Lindė, Palvė, Penta, Sakna, Saknas, Stabingis Fonetines ypatybes atskirti šiek tiek sudėtingiau, nes, pavyzdžiui, priebalsių s ir z naudojimas vietoj š ir ž būdingas ne vien jotvingiams. Tai būdinga pirmiausiai prūsams, kuršiams (Būga, 1961; Vangas, 1988). Lengviausia atskirti darybines ypatybes, kurios detaliai ištirtos, aprašytos ir atvaizduotos A. Vanago (Vangas, 1970; 1988). Darbe iš viso nustatyti 63 jotvingių gentiniai hidronimai (3 pav). Nustatyta 30 pagal darybos tipą: kirčiuota us galūnė: upių vardai (12): Gystus, Kertus, Kraušius, Kriaušius, Limšius, Remtus, Skroblus, Svetus, Vardžius, Vyčius, Vikšrus, Virkius, ežerų vardai (11) : Guostus, Niedus, Spindžius, Skirzius, Surmius, Svetus, Švenčius (net 3), Teirus, Vykšius. (Vanagas, 1988). Pagal darybos tipą: priesagas –ingis-, -ingė- nustatyti 7 jotvingiams būdingi hidronimai: upių vardai: Apsingė, Nedzingė, ežerų vardai: Apsingis, Naudingis (Naudoris), Nedingis, Pilvingis, Suvingis (Vangas, 1970). Etimologinės kilmės jotvingių genties hidronimų nustatyta 33. Pagal leksiką nustatytų hidronimų 11. Manoma, kad su prūsų žodžiu apse (lt. Apušė, epušė) sudaryti hidronimai Apsingis ež., Apsuona, Apsingė. Su prūsų žodžiu gailis (lt. baltas) sudaryti hidronimai Gailiavalkis, Gailintas ež.,. 32 3 pav. Jotvingių gentinių hidronimų kartoschema 33 Gaileko ež. Su prūsų žodžiu wanga (lt. lydimas) sudarytas hidronimas Vanga (2). Su prūsų žodžiu kirsnas (lt. juodas), sudarytas hidronimas Kirsna, o žodžiu kirne (lt. krūmas) sudaryti hidronimai Kirnė (2), Kirneilė Kirneilis ež. Taip pat hidronimas Kačiupys kildinamas iš prūsiško žodžio catze (lt. katė). Fonetines ypatybes, būdingas jotvingiams, galime pastebėti šiuose hidronimuose: Azagis ež., Deičiupis, Jieznalė, Leipalingis ež., Nedzingis ež., Nedzingėlė, Sūdupis, Sūduonia, Sasna, Slavika (Slewen), Vizdija (nuo Wysde). Hidronimai Jotija, Jotulė, Jotupis (2), K. Būgos skiriami siejant su žemės pavadinimu Jotva, o Dainių upelis, Dainiaravis, Dainava, Dainupis, su žemės pavadinimu Dainava. Hidronimai turi tas pačias šaknis, kaip ir žemės pavadinimas, palyginimui Kuršupis dėl savo šaknies priskiriamas kuršiams. Hidronimų, būdingų jotvingiams, išsidėstymas nesutampa nei su archeologų, nei su istorikų įsivaizduojamomis genties ribomis. Hidronimų išsidėstymą gretinant su archeologiniais paminklais, tikslingiausia imti vėlyvąjį geležies laikotarpį, kuris žemėlapyje vaizduojamas remiantis A. Tautavičiaus sudarytu žemėlapiu (Tautavičius, 1996). Nei A. Tautavičiaus (Tautavičius, 1996), nei V. Žulkaus (2004), nei Lietuvos istorijos II tome (Vaškevičiūtė, 2007) brėžiama jotvingių riba neapima vandenvardžių esančių į rytus nuo Nemuno, jie priskiriami lietuviams, ir vandenvardžių panemunėje, jie priskiriami aukštaičiams (Tautavičius 1996; Vaškevičiūtė, 2007). Archeologo V. Žulkaus X a. baltų žemėlapyje šios vietos nepriskirtos nei vienai baltų genčiai (Žulkus 2004). Nors A. Tautavičius ribą vaizduoja sulig Nemunu, aprašydamas gentį vardina jotvingiškais laikomus kapinynus esančius ir Nemuno dešiniame krante. Nemuno pakrantės visais laikais buvo stipriai apgyvendinti, būtent paupiuose kūrėsi gyvenvietės, prie svarbiausio vandens kelio, taigi natūralu kad gentis buvo jį apgyvendinusi iš abiejų pusių. Retai vandenvardžiai išsidėstę dabartinėje Užnemunės žemumoje, kur sutinkame Kazlų Rūdos miškus. Seniau miškai buvo gerokai daugiau išsiplėtę derlingose žemėse, kurių įdirbti gentys geležies, bronzos amžių laikotarpiu dar nepajėgė. Analizuodamas gamtines kliūtis V. Šimėnas pateikia tarpgentinių teritorijų žemėlapį XII a., kur didžioji dalis Užnemunės žemumos kartu su Kazlų Rūdos miškais yra pažymėti dykra. (Šimėnas, 2006). Aplenkiant šią teritoriją jotvingiai, tautų kraustymosi laikotarpiu, vis dėlto galėjo lengvai migruoti žemyn Nemunu iki Panemunės srities. Hidronimų, priskiriamų jotvingiams, išsidėstymas į rytus nuo Nemuno, taip pat gali būti atsiradęs dėl tautų kraustymosi, kuomet ir iš archeologinių paminklų matoma lietuvių ir jotvingių asimiliacija. Remiantis hidronimais galbūt nevertėtų laikyti Nemuno kaip genčių skiriamosios ribos V-VI amžiuje. 34 3.2.2. Kuršių genties teritorijos Kuršiai, pirmą kartą Švedų kronikose paminėti 853 metais, jau egzistavo kelis šimtmečius prieš patekdami į metraščius, jie buvo sukūrę stiprią ir karingą gentį su savo kalba, tradicijomis ir materialine kultūra. Kuršių kalba viena pirmųjų išsiskyrė iš baltų kalbų, bet išnyko nepalikusi rašytinių paminklų. Apčiuopiama tik Lietuvių kalbos dialektuose, išlieka paslaptinga, kelianti esmines diskusijas lingvistų tarpe. Nesutariama, kokia kuršių kalbos vieta baltų kalbų grupėje, tai vakarų, rytų ar tarpinė- pereinamoji kalba. Archeologai, remdamiesi medžiagine kultūra, aiškiai atpažįsta kuršių kultūrinę sritį, bet dėl jos ribų taip pat kyla diskusijų. Kuršių kultūrinė sritis Lietuvos pajūryje susiformavo buvusiame kapų su akmenų vainikais areale pradėjus nykti papročiui kapus apsupti akmenų vainikais. (Tautavičius, 1996; Žulkus 2004, Vaškevičiūtė, 2007). Šios srities formavimasis prasidėjo VI a. kapų su akmenų vainikais kultūrai „išgyvenant vidinę krizę“, ar veikiant išoriniams veiksniams, kaip kultūrinių mainų partnerių praradimas galėjęs atsirasti dėl Didžiojo Tautų kraustymosi (Vaškevičiūtė, 2007). Pastebima, kad būtent tokiu laikotarpiu sumažėjo gyventojų, ko pasėkoje sumažėjo ir gyvenviečių, kapinynų, kitaip tariant, archeologinių šaltinių. Archeologai kuršių kultūrinės srities formavimąsi nukelia šimtmečiu vėliau, į VII a., kuomet ties Nemuno delta ir Klaipėda pradėjusi nykti kapų su akmenų vainikais kultūra susilieja su kultūra gyvavusia į Šiaurę nuo Šventosios (Tautavičius 1996, Žulkus 2004). Paskutiniaisiais duomenimis, archeologai kuršiams skiria nedidelę teritoriją šiaurės vakarų Lietuvoje apimant Akmenos baseiną, toliau ribą vedant Minijos, Salanto dešiniuoju krantu, iki Šatos ir Luobos aukštupių per Ventos ir Vaišetės santaką iki Ašvos upės. Istorinė ceklio sritis archeologų skiriama žemaičių genčiai (Žulkus, 2006). Kuršių kultūrinės srities paminklais laikomi plokštiniai kapinynai be akmenų vainikų, kurie aptinkami teritorijoje tarp Ventos ir Baltijos jūros. „Šiaurėje kuršių apgyvendintos žemės siekė Ventos ir Abavos santaką (Vėliau ir Ventos žiotis), pietuose Minijos aukštupį. Šiaurėje Kuršiai siekė Baltijos jūrą, pietuose ribojosi su Lamatos sritimi, šiaurės rytuose su Žiemgala, pietryčiuose su žemaičiais“ (Vaškevičiūtė, 2007). Kuršių kultūrinė sritis brėžiama gana abstrakčiai ir smulkiu masteliu. Tikslinti senąsias nubrėžtas žemių ribas ir brėžti detalesnes ribas, paremtas naujais archeologiniais tyrimais, pradėjo V. Žulkus (Žulkus 1989; 2004). Istorikai nagrinėja ne kuršių kultūrinę sritį, tačiau jau susiformavusią gentį, remdamiesi IX-XIV a. rašytiniais šaltiniais, gerokai vėlesniu laikotarpiu. Vis dėlto, istoriniai šaltiniai pateikia labai skirtingus kuršių genties teritorijos aprašymus. Pirmasis istorinis šaltinis, Rimberto karo žygio 35 parašymas, kaip minėta 853 metais kuršių teritoriją nurodo siekus Liepojos-Skuodo apylinkes (Būga, 1963; Zinkevičius 1984), turėjus miestą Jūrpilį (Seeburg) ir svarbų miestą Apuolę (Apulia). (Žulkus, 2004). Vėlesniuose metraščiuose pateikiama abstrakti kuršių lokalizacija, nenurodant kiek teritorija siekė į rytus. XIII-XIV a. jau galime tiksliau apibrėžti Kuršo žemės ribas ir jas suskirstyti į sritis remiantis paskelbtais to meto dokumentais, kaip „1253 m. Kuršo žemės žieminių sričių dalybos“, „1253 m. Kuršo žemės pietinių sričių dalybos“, „1921 m. Kuršo žemės pietinių sričių dalybos“. (Būga, 1963). Remiantis minėtais dokumentais išskiriamos devynios Kuršo žemės sritys, kurių penkios persidengia su dabartine Lietuvos teritorija. Tai Pamario sritis, apimanti ežeringą kraštą: Liepojos, Tuosmarės, Telšių ir Durbės ežerus, Duvzarės (Dvižarės) sritis iš žemaičių pusės apimanti kairįjį Šventosios upės pakraštį, Ceklio (Keklio) sritis – visa Lietuvos teritorijoje – apimanti Žemaičių sritį, Mėguvos sritis ištįsusi siaura juosta nuo Palangos beveiki iki pat Klaipėdos ir Pilsoto sritis apėmusi Klaipėdos miesto apylinkės. Kuršo siena su lietuviais XIII a. bus ėjusi maždaug Ventos upe. Varduva ir Virvyčia – kairieji Ventos intakai, - Minija su visais savo intakais, Jūros aukštupys, Šventosios kairieji intakai ir Bartuvos aukštupys. (Būga, 1963) XIX a. mokslininkai diskutuodami apie kuršių žemes, ribas įsivaizduoja labai skirtingai. M. Toeppen kuršiams priskiria pajūrio ruožą nuo 20 km (ties Nemuno delta) iki 50 km (ties Plateliais). A. Bilenšteinas kuršių-žemaičių riba laikė Ventos upę, Jūros bei jos intakų Ančios ir Akmenos aukštupius, Nemuno žemupį priskiriant skalviams. K. Būga šią ribą pastūmėjo į rytus teigdamas kuršius gyvenus Jūros baseine. S. Zajančkovskis kuršiams priskyrė Ventos baseiną ir tik siaurą ruožą palei jūrą. A. Salys – Virvytės baseiną, Minijos aukštupius ir dalį Nemuno deltos. (Žulkus, 2004) Kuršių kultūrinės srities, kuršių genties ribos, nors ir diskutuotinos, lokalizavimas pajūryje lengvai pagrindžiamas istoriniais šaltiniais, tiek išsilaikiusia medžiagine kultūra-archeologiniais radiniais. Nesant rašytiniams šaltiniams, kuršių kalbos vietos klausimas baltų kalbų grupėje išlieka painus. XIX a. kuršiai neapdairiai dar buvo skiriami lyviams ar latviams, tačiau XX a. klausimas dalinai išsprendžiamas, kai latvių kalbininkas J. Endzelin išaiškina kuršių kilmę, kaip atskirą baltų kiltį. J. Endzelin apie baltišką kuršių kilmę praneša detaliai išanalizavęs XIII-XIV a. šaltiniuose minimus vietovardžius ir asmenvardžius (Šimėnas, 2006). Kuršių baltiškumas įrodytas: tačiau kyla klausimas: vakarų ar rytų baltų grupei priklausė kuršių kalba. V. Mažiulis kuršių kalbą priskiria vakarų baltams, periferiniam baltų prokalbės arealui ir teigia ją atskilus nuo centrinio baltų prokalbės arealo tarmių dar V a. pr. Kr. (Mažiulis, 1981). Pagal Z. Zinkevičių, kuršių kalba yra rytų baltų prokalbė, pirmoji atsiskyrusi nuo rytų kalbinio komplekso jau V a. pr. Kr (Zinkevičius I, 1984), tačiau pastaruoju metu 36 vis dažniau girdime, kad kuršių kalba atskilusi nuo vakarų baltų kalbų grupės ilgainiui surytėjo.(Vaškevičiūtė, 2007) Kuršių kalbos tyrinėjimai, atliekami remiantis vietovardžių, vandenvardžių lingvistiniais tyrimais. Pagal toponimų arealines darybos, fonetikos ir leksikos ypatybes A. Vanagas išskiria 4 regionus, vakarinį preliminariai siedamas su kuršiais. Pagrindinės regiono ypatybės (Vanagas, 1988): 1. Darybinės. Priesagų –alė, -alis populiarumas, priesagų –aitė, -aitis, -ėlė, -ėlis retumas. 2. Fonetinės. Priebalsio s naudojimas vietoj š (Apusinas-Apušas ež.), Lūkstas, Svencelė), priebalsis z vietoje ž (Ūzlės, Zabikai, Zvizdrė), priebalsis c (č) vietoje minkštojo k‘ (Cedvė, Cersupė) 3. Leksinės. Alanga, Alaukstas, Blidakė, Damaša, Dūkšmė, Gatupis, Kaltis, Kniavas.. Remiantis aprašytomis kuršių kalbos ypatybėmis atrinkta 93 gentiniai hidronimai. (4 pav.). Iš jų net 67 priskirti darybiniam tipui. Tai Aitralė, Bonalė, Galupalis, Geniotalis, Gervalė, Gerklalė, Girnupalis, Graumenalis, Grūšlaukio upalis, Leitalė, Patyralis, Peklalė, Purmalė, Ringalė, Dubalė, Daubalė (2), Dubravalis, Kirnupalis, Ketvergio upalis, Kerupalis, Kurtupalis, Kūlupalis (4), Kunigo upalis, Leitalė, Lubdaubalis, Marmalė, Maišiogalė, Noralis, Pievupalis, Ringalis, Užpalė, Skoblupalis, Smeltalė, Srėbalė, Svalė, Švėkšnalė, Šyšalė, Šveistralis, Šalpalė, Šakalė, Švėmalis, Saubalė, Sartalė, Serbalis, Skrandupalis, Smertupalis, Stujų upalis, Tyrupalis, Upynalis, Upynalė, Upalis, Upalė, Varkalis, Varnakio upalis, Viekvedis, Vidubalis, Žadalis, Žąsinalis, Žeberalė, Žemalė, Žemgrindo upalis, Žiogupalis, Žirgupalis. 26 gentiniai hidronimai priskirti pagal etimologiją. Alaukstis iš latvių ‚aluksna‘ klampi vieta (Vanagas, 1981; 1988), Mastupis, Mastis ež. iš latvių ‚masts‘ valksmas, Gatupis iš latvių ‚gatis; ištaka Urkupis iš latvių ‚urkt‘ urgzsti, bet gali būti siejamas ir su estų ‚urg‘ upelis (Vanagas, 1981). Aunuva iš latvių ‚auns‘ avinas, Bradumas iš latvių ‚bradumi‘ brąsta, Lūkstas, Lūkstas ež. iš latvių ‚luksts‘ raistas, Tūtaka iš latvių ‚tute‘ energija, Žeberė (2), Žeberalė iš latvių ‚zebers‘ žebenkštis, (Sideravičiūtė- Mickienė, 2005) Kūlupis (12), Kūlupalis (4) priskiriami kuršiškai leksikai (Būga, 1963; Sideravičiūtė- Mickienė, 2005) Iš šių hidronimų tiek darybiniam, tiek etimologiniam tipui priskiriami Kūlupalis (4) ir Žeberalė, iš viso 5 gentiniai hidronimai. Atrinkus ir sukartografavus gentinius kuršių hidronimus galima matyti jų susitelkimą Lietuvos vakaruose, daugiau aukštumose, nei žemumose, pagrinde Žemaičių aukštumos vakarinėje dalyje. Pajūrio žemumos pietuose ir Karšuvos žemumoje nenustatyta nė vienas gentinis hidronimas. Dauguma hidronimų paplitę į vakarus nuo Šešuvio ir Ventos upių. Vos vienas kitas gentinis hidronimas paplitęs 37 4 pav. Kuršių gentinių hidronimų kartoschema 38 už šių ribų. Taigi, gentinių hidronimų paplitimo teritorija apima ir dalį archeologų išskiriamos žemaičių žemės. Lingvistas Z. Zinkevičius žemaičių genties neskiria ir žemaičiais laiko Žemaičių kunigaikštystės (politinio-administracinio senosios Lietuvos valstybės vieneto) gyventojus (Zinkevičius 1981). K. Būga, žemaičiais laikė lietuvių tarmę, kurios arealas apima administracinę Žemaičių žemę iš dalies ir Karšuvos žemę, Keklio žemę, turinčią daug panašumų su kuršių kalba. Tiek pajūrio gyventojai, tiek žemaičiai kalbėjo labai panašia tarme; manoma, kad jie sudarė vieną didelę protokuršiškos kultūros sritį, kuri vėliau pradėjo skaidytis į kuršišką ir žemaitišką. (Žulkus, 2005) Šiuo metu kalbininkai tvirtina, kad yra ne žemaičių kalba, o žemaičių tarmė, kuršių asimiliacijos produktas (Zinkevičius, 1984). Vis dėlto, archeologai jau V a. aptinka žemaičių kultūrą (Vaškevičiūtė 2007, Vaitkunskienė 1997, Tautavičius 1981, Tautavičius 1987, Žulkus, 2005). Žemaičių etnokultūrinė sritis susiformuoja Šiaurės Lietuvos pilkapių su akmenų vainikais vakariniame pakraštyje (Vaškevičiūtė, 2007; Michelbertas, 1989), nykstant papročiui mirusiuosius laidoti pilkapiuose su akmenų vainikais ir sampilais. (Tautavičius 1996). Dar m. e. pr. archeologas M. Michelbertas pastebi pajūrio gyventojų migraciją į Žemaičių aukštumas, kur paplita pilkapiai su apskirtais akmenų vainikais - laidojimo paminklų forma, žinoma pajūryje ankstyvajame geležies amžiuje. „Būtent vakarinėje I-IV a. pilkapių paplitimo teritorijos dalyje ir reikia ieškoti žemaičių etninio junginio formavimosi ištakų“ (Michelbertas, 1989). Remiantis šiais archeologų pastebėjimais, galbūt galima teigti, jog kuršiški vandenvardžiai susiformavo anksčiau nei V a., baltų genčių formavimosi laikotarpiu. Tokiu atveju dėl kuršių migracijos Žemaičių aukštumos link, paskatino naujos kultūrinė srities kūrimąsi, kuri išlaikė kuršių kalbos ypatybes. Apskritai teigiama, jog dabartinė Žemaitija įvairių genčių kultūrinis palikimas (Žulkus, 2005), vakarinėje Žemaitijoje aiškiai matome kuršių pėdsakus. 3.2.3. Žiemgalių genties teritorijos Lietuviai juos vadino žiemgaliais, kaip žiemės (la. ziemeli „šiaurė“) gale gyvenančius, nors jie patys save laikė žemai gyvenančius, Žemgalius. Tai buvo baltų pakraštinė gentis, besiribojančia su lyviais, tai didžiąja dalimi išsidėsčiusi dabartinėje Latvijos teritorijoje. Didelės diskusijos verda tarp mokslininkų kuriems baltų junginiams: vakarų ar rytų žiemgaliai priklausė, kaip jie įsikūrė šiaurėje. Apie žiemgalių nueitą kelią sunku spręsti – nepaliko jie rašytinių šaltinių ir anksti sulatvėjo. Mokslininkai sutaria, kad įsikūrę žiemgaliai buvo Lietuvos šiaurėje ir Latvijos pietuose. 39 Pirmą kartą žiemgaliai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 870 m. (Būga, Salys, ), skiringose kronikose labai įvairiai vadinami: Semigalli (Latvis) Seimgaler (X a,) – skandinavėnai. Zimigola – rusų kronikos (X a,), Semegallen. Žiemgalių vardas, Soeimgala randamas ir išraižytas runomis ant akmeninio paminko Švedijoje datuojamo XI a. Daugiau rašytinių dokumentų apie žiemgalos žemę pasirodo XIII a, jais remiantis jau galima apibrėžti Žiemgalos ribas, net suskirstyti Žiemgalos žemę į 7 sritis, 2 jų patenka į dabartinės Lietuvos teritoriją: Sagera (Žagarės sritis) ir Dobene (Duobėskalnų ir Klykolių apylinkės, Vadaksties, Avyknės, Ežerės ir Beržės paupiai). (Būga, 1963). Žiemgalos žemes pirmasis nubraižo A. Bielenstein (Bielenstein, 1892) remdamasis istoriniais dokumentais. Į pietus žiemgalių žemė ištįsus ligi Sidabrės (Joniškio) ir Meškuičių, vakaruose ligi Agluonos upės, o rytuose riba brėžiama Mūšos upe. Istoriniai šaltiniai rodo XII-XIV amžiaus žiemgalą ir negali paaiškinti kaip plačiai žiemgaliai gyveno anksčiau, todėl būtina pažvelgti į archeologų darbą. Archeologai žiemgalių kultūrą kildina skirtingai: vieni iš pilkapių su akmenų vainikais kultūros centrinės dalies, pradėjus nykti papročiui laidoti pilkapiuose, maždaug apie V a. (Vaškevičiūtė, 2000, 2007; Tautavičius, 1996), kiti kildina iš pražemaičių, pasislinkusių nuo Nemuno dėl savo ekspansyvumo (Vaitkunskienė, 1997b; 2001). Pastarąja teorija labai abejojama ir ji stipriai užginčijama naujame Lietuvos istorija II leidinyje teigiant, kad Žiemgalių ir žemaičių kultūros labai artimos, tačiau toks santykis greičiausiai atsiradęs dėl bendros kultūrų kilmės iš Šiaurės Lietuvos pilkapių, kuriai įtakos turėjo ir Vakarų baltų pilkapių kultūra (Vaškevičiūtė, 2007). Žiemgaliams buvo būdingas nedegintų mirusiųjų laidojimas ir ginklų į kapus dėjimas (Vaškevičiūtė, 2000). Vis dėlto, žiemgalių genties kultūra nebuvo vienoda: pietuose laidojimo papročiais artimesnė žemaičiams, rytuose – sėliams ir latgaliams. (Tautavičius, 1996). Žiemgaliai net kuris laikas buvo laikyti latviais (Bylenshtein, 1892), nes jų didžioji dalis išsidėsčiusi Latvijoje ir tik maža dalis nusitęsia į Lietuvos šiaurines žemes. Žiemgalių genties ribos Lietuvoje archeologams dar nėra labai aiškios, ilgą laiką nebuvo tyrinėti rytiniai kapinynai, dauguma tyrinėti neišsamiai, tačiau paskutiniu metu vis daugiau domimasi žiemgalių archeologine kultūra. Latvijos Žiemgaloje šiuo metu ištirta apie 1200 kapų, datuojamų V- XIII a. Lietuvos Žiemgalos geležies amžiaus kapinynų jau ištirta apie 1000 (Vasiliauskas, 2001). R. Jarockis lietuviškoje Žiemgalos dalyje įvardija buvus 67 archeologinius senkapius, kurių net 51 datuojamas geležies amžiumi (Jarockis, 2003). Deja Lietuvos Žiemgaloje nėra tyrinėtų gyvenviečių ir piliakalnių (Vaškevičiūtė, 2000). Dauguma archeologų mano, kad žiemgalių teritoriją pietuose ribojo Mūša, vakaruose Venta paliekant neaiškias ribas rytuose, V. Žulkus žiemgalių gyvenamą plotą pietuose išplečia iki Lėvens (Tautavičius, 1996), o R. Volkaitė-Kulikauskienė papbrėžia ribaskitus žiemgaliams 40 slenkant į šaiurę (Volkaitė-Kulkauskienė, 1970). Šiuo metu vakarinę ribą siūloma vesti Virvytės upe iki santakos su Venta, ir nuo Viekšnių vesti Ventos upe, pietinė riba linija Kuršėnai-Šiauliai,toliau Pakruojo rajono pietinis pakraštys, Panevėžio rajono šiaurinis pakraštys palei Lėvens upę. Rytuose riba lieka neaiškiausia, sunkiai nusakoma dėl paminklų stokos. (Vaškevičiūtė, 2000). Žiemgalių ribos nebuvo stabilios. Pastebimas galimas žiemgalių teritorijos pasikeitimas arealo rytuose ir pietuose maždaug VIII a., kai lyviai žiemgalius išstumia iš pajūrio ir šie priversti keltis į dykras, pietų, rytų kryptimis (Vaškevičiūtė, 2007). Rašytinių paminklų nepalikę žiemgaliai, buvo pavadinti latviais (Bilenshtein, 1982), nors dauguma kalbinikų mano, kad žiemgaliai turėjo savo kalbą, kiti (Kabelka, 1978) ją įvardina tik kaip tarmę. Kad žiemgaliai kalbėjo kitokia lietuviams kalba, užsimenama ir Gedinimo laiškuose, kur 1323 m. Gediminas į Žiemgalą prašo siųsti „vietos gyventojų kalbą mokantį“ kunigą. (Gedimino, 1966). Žiemgalių kalba skiriama rytų baltų kalbų grupei ir turi daug panašumų su aplinkiniais kaimynais. Pradėjus puldinėti žiemgalius ir galutinai sudeginus Sidabrės pilį 1290 m., žiemgaliai ėmė traukti į Lietuvą, kiti į Kuršą, Vidžemę. XIV a., manoma, prasidėjo Žiemgalių latvėjimas, latviams ėmus masiškai kolonizuoti nuo karų ištuštėjusius Lielupės žemumų plotus. Latviškoje Žiemgalos dalyje žiemgalių kalba galutinai galėjo išnykti ne anksčiau kaip XV a. pab. Apie Žiemgalių kalbą spręsti vis dėlto, tegalime iš raštuose minimų vietovardžių, žemės vardynų. Preliminariai siejant su žiemgaliais, išskiriamas vidurio Lietuvos šiaurės hidronimų arealas, kuriam būdingos šios ypatybės (Vanagas, 1988): 1. Darybinės: sprendžiant iš istorinių dokumentų – hidronimai su priesaga –ava-; hidronimų – auja, -(i)ot-, -ng- nepopuliarumas. 2. Leksinės: Bedrė, Cepulis, Cikstė, Drukys, Dubilis, Kruoja, Ruotis, Vegerė. 3. Fonetinės: priebalsis s vietoj š, priebalsis z vietoj ž ir anaptiksė (Skaradžius<Skardžius, Šiladis<Šildis). Fonetinėmis ypatybėmis žiemgalių kalba panašūs į kuršių ir sėlių, „dėl c ir dz tarimo vietoj k ir g, o nuo jų skiriasi dvibalsių an, en, in, un išlaikymu: žiemgaliai su latviais nebeturi ‚n‘.“ (Būga, 1963). Taip pat K. Būgos pastebėta žiemgalių skirtybė: XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimų vietovardžių galūnė –ua (-oa) skaitytina –uva (-uve). Būga tvirtai teigia, jog galūnė –uva būdinga Lietuvos vietovardžiams, o galunę –uvė vartojo tiek Žiemgalos lietuviai, tiek latviai. Žiemgaliams skiriamas ir galūnės -ava būdingumas. (Būga, 1963). Išnagrinėjęs šių priesagų pasiskirstymą A. Vanagas teigia, jog senovėje hidronimų ir toponimų santykis -uva ir –ava buvęs kitoks. Matyti, jog 41 daug šių dienų vietovardžių su –uva yra turėję gretimines formas su –ava, tokią kryptį rodo ir literatūrinės priesagos –uva vartojimas gyvoje žmonių kalboje kita forma –ava. (Vanagas, 1988). Seniesiems žiemgalių vietovardžiams būdinga ir priesaga –ene (Zinkevičius, 1999), tačiau vandenvardžių su šia priesaga nenustatyta. Žiemgalių leksika, sprendžiant iš turimų duomenų, vienais atvejais buvo artimesnė lietuviams, pvz. Sydobren, Sydobre: lietuviškai sidabras (latviškai sudrabs, sidrabs), kitais atvejais latviams, pvz. Upemolle: latviškai mala „kraštas, krantas“, dar kitais atvejais - vakarų baltams, pvz, sebrus; lietuviškai zebrius iš jotvingių, pvz: Dabikinė, lietuviškai didelis iš prūsų. (Zinkevičius, 1999) Remiantis šiomis lingvistų analizėmis, darbe atrinkti 28 gentiniai žiemgalių hidronimai (5 pav.), turintys minėtas savybes. 12 hidronimų nustatyta pagal darybines savybes: priesagos –ava-turėjimas. Blendžiava, Gariava, Virčiuvis iš Vircava, Latava, Liaukava, Linkava, Minava, Samava, Sūrava, Šešėvė iš Šešava ir Bikava. Šie hidronimai išsimėtę didžiojoje Lietuvos dalyje ir labai aiškios koncentracijos nesudaro, nors matomas didesnis susitelkimas šiaurėje. Galima pastebėti lygiagretų hidronimų išsidėstymo, lyg Mūšos upės puslankis, atsikartojimą vidurio Lietuvoje. Tai galėtų rodyti žiemgalių bėgimą nuo Ordino į besikuriančią Lietuvos valstybę. 16 kitų hidronimų yra išskiriami pagal etimologines savo savybes. Dalis A. Vanago identifikuojami kaip latviški, galimai žiemgališki: Abryna, Alausktis, Beržtalis, Dervelis (2), Maučiukas, Maučiuis, Rengė, Sidabra (Sydobren-rašytinė forma), Sidabrupis (2), Tervetė. Prie žiemgalių hidronimų tyrimų prisideda ir Z. Zinkevičius, žeimgališkais įvardindamas: Švėtė, Vegerė iš Vedzere, Yslikis ir patvirtindamas Sydobren žiemgališkumą. Tik pora iš nustatytų gentinių hidronimų turi ir etimologinių, ir darybinių žiemgaliams būdingų savybių, todėl priskiriami trečiam: darybiniam+etimologiniam gentinių hidronimų tipui. Tai Šešėvė (Šešava – rašytinė forma) ir Virčiuvis (Vircava – rašytinė forma). Abu šie hidronimai aiškinami šaknies fonetiniais pakitimais etimologine prasme ir darybine – priesagos –ava- turėjimą. Hidronimų, būdingų žiemgaliams, išsidėstymas iš dalies nesutampa su archeologų brėžiamomis ribomis, ir visiškai apima istorikų įsivaizduojamas genties ribas. Pateikiamas hidronimų išsidėstymas gretinamas su žiemgalių paplitimo riba nubrėžta remiantis naujausiais archeologiniais duomenimis pagal I. Vaškevičiūtę (Vaškevičiūtė, 2000). Matome, jog daugiausia gentinių vandenvardžių nustatytų, kaip žiemgališkų, yra išsidėstę Mūšos baseine. Ten yra ir du vandenvardžiai priskirti darybiniam ir etimologiniam tipui, Šešuvis (Sesava) ir Virčiuvis (Vircava), ir didžioji dauguma etimologinio tipo vandenvardžių. Todėl tikslinga teigti, jog šių vandenvardžių paplitimas rodo genties etninę ribą. Nubrėžta genties etninė riba neapima Agluonos, Ašvos baseinų, kurie archeologų priskiriami 42 5 pav. Žiemgalių gentinių hidronimų kartoschema 43 žiemgaliams, nors tyrinėtų kapinynų ten nėra (Vaškevičiūtė, 2000). Genties etninė riba brėžta Ringuvos upe, į kurią įteka Abryna, žiemgališku nustatytas gentinis vandenvardis, iki dvigubo upėvardžio Dubija-Šiladys pasikeitimo vietos, po to riba eina šiaurės kryptimi apimant Beržės ir Daugyvenės baseinus. Šiose vietose brėžiama genties etninė riba ir archeologės I. Vaškevičiūtės pateikiama žiemgalių riba išsiskiria. Visiškai nesutampa žiemgalių rytinės ribos. Archeologai žiemgaliams skiria beveik visą Lėvens baseiną ir Apasčios upę (Vaškevičiūtė, 2000), kur nenustatytas nė vienas žiemgališkas vandenvardis. Retai pasklidę darybinio tipo vandenvardžiai rodo žiemgalių gentinių vandenvardžių paplitimo ribą. Ši riba platesnė, nutįstanti trimis atšakomis per Žemaitijos aukštumas, į Vidurio Lietuvą ir link Nemunėlio aukštupio. Tai rodo žiemgalių migraciją vykusią šiomis kryptimis. Žemaitijos aukštumų ir Vidurio Lietuvos kryptis rodo ir etimologinio tipo vandenvardžių paplitimas bei pagal tai pateikiama žiemgalių gentinė riba. Taip pat tenka pabrėžti, jog neaiškiausia išlieka žiemgalių rytinė riba. Į rytus nuo Mūšos nustatyti vos pora gentinių vandenvardžių, nutolę net apie 60 km. Greičiausiai tai rodo atsitiktinę migraciją, ne nuolatinę. Todėl rytinė genties etninė riba brėžiama tik apimant Mūšos upę. 3.2.4 Sėlių genties teritorijos Lietuvos šiaurės rytuose ir Latvijos pietryčiuose iki Dauguvos upės išskiriama Sėlos žemė, kadaise buvus apgyvendinta sėlių genties, plačiai pasklidusios ir mišriai su kitomis gentimis gyvenančios. Būtent dėl to, turbūt, ilgai sėliai nepateko į kronikas ir dėl to greitai buvo asimiliuoti. Vyko ir priverstinė asimiliacija, kai „vokiečių ordinas sėlius sujungė su latviais“ (Būga, 1963). Istorikai ir lingvistai, besiremiantys istoriniais žemių vardais kalbai rekonstruoti, jau seniai skiria sėlių žemę, archeologai ilgą laiką neturint pakankamai duomenų, sėlių apgyvendintos teritorijos nenagrinėjo, ją aptarė kartu su gretimomis gentimis, asimiliavusiomis sėlius, ilgą laiką juos vadino sėliais-latgaliais (Tautavičius, 1987), arba Latvių archeologai tiesiog latgaliais, pažymi A. Simniškytė (Simniškytė, 2005). Žymiausia sėlos tyrinėtoja A. Simniškytė vis dar klausia: „ar tai etnolingvistinio pobūdžio terminas, apibūdinantis kadaise egzistavusį savarankišką gentinį junginį, ar teritorinis politinis vienetas ir ką jis reiškė: sritį, žemę, žemių konfederaciją?“ (Simniškytė, 2003). Kronikose sėliai minimi tik XIII a. (Būga., Salys 1995, Kazakevičius, 2000). Z. Zinkevičius pastebi, jog randamas ankstesnis sėlių paminėjimas, Sėlių upės pavaizdavimas viename romėnų žemėlapio, sudaryto III-IV a., kopijoje. Sėlių upę tyrinėtojai linkę tapatinti su Dauguva. (Zinkevičius, 44 1984; Kazakevičius, 2000). Sėlių gentis kaip tik ir buvo įsikūrusi Dauguvos paupyje, lyvių kaimynystėj susimaišiusi latvių gentimi upės žemupyje, rytuose ribojosi su gudais, pietryčiuose ir pietuose su lietuviais, vakaruose su žiemgaliais. Pagrindiniu sėliu centru laikytas Sėlpilis, miestas kairiajame Dauguvos krante. Tikslesnis genties žemių ribų aprašas pateikiamas Mindaugo sėlių perdavimo ordinui akte. Sėlių riba brėžiama nuo Dauguvos prie Daugpilio pilies, palei Kopkelį iki Luodžio ežero ir Dusetos upe į Šiaurę iki Sartų ežero, tada nuo Šventosios ištakų upe iki Latuvos upės, toliau iki Vašuokos ir Viešintos upių pasiekiant Lėvens upę, Mūšos upe žemyn iki Babytės žiočių (Būga, 1963). Vis dėlto, apie istorinės žinios apie sėlius labai skurdžios, daug skurdesnės nei apie kitas gimingas baltų gentis. Istoriškai sėlių genties vardas, kaip ir daugelio baltų genčių, kildinamas iš upėvardžio Sėliupis, nuo žodžio selėti ‚tekėti‘, sėlinti ‚slinkti‘ ar salti ‚tekėti‘. Archeologai gerokai sunkiau brėžia sėlių ribą, dėl nepakankamų kasinėjimų ir tyrimų, išlikusiųjų paminklų vizualiu panašumu į senojo geležies amžiaus Pilkapų kultūros paminklus ir Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminklus. Lietuviškojoje sėlos dalyje dabar žinomi daugiau kaip 55 archeologijos paminklai, tačiau tik 18 yra plačiau tyrinėtų. Dauguma buvo tyrinėti XX a. pr., ne visa medžiaga išlikusi, dokumentacija fragmentiška, vieninteliai ištirti archeologijos paminklai: Muoriškių ir Visėtiškių pilkapynai. Taip pat fragmentiškai tyrinėti ir piliakalniai bei gyvenvietės (Kazakevičius, 2000). Iki praeito dešimtmečio archeologai VI-VII a. sėlius skirdavo kartu su latgaliais (Tautavičius, 1987), IX-XII a. su latviais (Volkaitė-Kulikauskienė, 1987). Manoma, kad sėliai, kartu su latgaliais išsiskyrė I tūkst. viduryje (Kazakevičius, 2000; Tautavičius, 1987) iš pilkapių su akmenų vainikais archeologinės kultūros, apėmusios visą Šiaurės Lietuvą ir Žemaitiją bei pietų, rytų ir centrinę Latviją, kai sėlių teritorijoje pradeda rastis ir plokštiniai kapinynai. Pilkapiai sėlių žemėje, vis dėlto, užima vyraujančią poziciją ir išlieka iki II tūkst.. pradžios (Kazakevičius, 2000). Remiantis pilkapių kultūros tęstinumu, išlieka pilkapių su akmenų vainikais ir griautiniais kolektyviniais kapais vyravimas (Urtans, 1970), egzistuoja kita prielaida, jog sėliai savo teritorijoje buvo įsikūrę nuo pirmųjų amžių po Kristaus (Gimbutienė, 1985; Volkaitė-Kulikauskienė, 1997) tiksliau nuo II-III a. (Tautavičius, 1996; Simniškytė, 2003). A. Tautavičius, pateikia baltų etnokultūrinių sričių žemėlapį (Tautavičius, 1996), kuriame randame pažymėtus ir sėlius, tačiau lieka neaišku ar teritorija nubrėžta remiantis archeologiniais radiniais, nes vakarinė sėlių riba brėžiama pagal Mindaugo akte nurodytas ribas. Lietuvos istorijos II tome sėlos žemės pažymėtos mažesniame plote, riba brėžiama Apasčios upe, Lėvens, Šetekšnos 45 aukštupiu iki Sartų ežero, toliau kartojant Mindaugo akte aprašytas ribas (Vaškevičiūtė, 2007). Daugiausiai sėlius tyrinėjusi archeologė A. Simniškytė priėjo išvados, kad sėlių teritorija viduriniojo geležies amžiaus pabaigoje buvusi gerokai mažesnė, nei nurodo istoriniai šaltiniai. Archeologė sėlių ribą Lietuvos teritorijoje brėžia nuo Nenunėlio ir Neretos santakos šiaurės vakarų kryptimi per dabartinį Papilio tvenkinį, iki Tatulos ir Vabalės santakos, Tatulos upe aukštyn Stirniškio kaimelio link iki Suosos ir Lėvens upių santakos, taip pasiekiant šiauriausiai nutolusią Šventosios atkarpą, ir nuo Šventosios ir Šetekšnos santakos riba jau eina šiaurės rytų kryptimi link Sartų ežero, toliau Salinio, Zirnajų ežero (Simniškytė, 2005). Sėlių kalbos vieta baltų kalbose diskutuotina. K. Būga pagal vietovardžius manė ją esant susietą su kuršių kalba, ir laikė tarpine tarp latvių ir lietuvių (Būga, 1963). Z. Zinkevičius sėlius priskirai rytų baltų kalbų grupei. Visi lingvistai sutaria, kad šiam klausimui atsakyti neužtenka medžiagos. Apie sėlių kalbą galima spręsti tik iš likusių žemės vardų surašytų XIII-XIV amžiaus aktuose, bei iš dabartinės likusios tarmės, todėl rekonstruoti jos neįmanoma, tačiau tam tikras ypatybės užčiuopiamos. Latvių lingvistai sėlių kalbos ypatybe laiko priegaidės kilimą, ir tuo remdamiesi sėlių teritorijos ribą nukelia už Dauguvos iki Aivekstės baseino (Ancitis, Janson, 1962). Lietuvių lingvsitai sėlių kalbą riša su kuršiais, žiemgaliais ir latviais, pastebėdami sėlių c, dz vietoj k‘ ir g‘, tačiau priešingai latviams ir žiemgaliams sėliai iš dvibalsių neišmeta n. (Būga, 1963). A.Vanagas su sėliais preliminariai sieja šiaurės rytų Lietuvos arealą, kuriam būdingos šios ypatybės (Vanagas, 1988): 1. Darybinės: hidronimai su priesagomis -aja, -asa, - esa, -esas, -ykštė, -ykštis, -ėta, -ėtas. 2. Fonetinės: priebalsis s vietoje š, kaip Apsas, Silvinas, Sirvėta, priebalsis z vietoje ž, kaip Azarina, Uzinas, Zarasas, Erzvėtas, Zalvė, Zirnajys, Zizdra, priebalsis c (č), dz vietoje minklšųjų priebalsių k‘, g‘, kaip Čiaunas, Čičirys, Čedasas, Cinaitės. 3. Leksinės: Aispruvė, Auslas, Dringis, Dukstyna, Duorupis,Guopys, Lėškupys, Lėvuo, Rovėja. Remiantis šiomis ypatybėmis buvo nustatyti 91 gentiniai hidronimai, kurių pasiskirstymas pateikiamas kartoschemoje (6 pav.). Sudarytoje kartoschemoje matomas hidronimų, būdingų sėliams, pasiskirstymas Lietuvos teritorijoje. Darybinio tipo gentinių hidronimų atrinkta net 56: Budasas ež., Svėdasas ež., Laukesa, Bradesa, Gubesa, Lankesa, Raudesa, Rudesa, Rudesa ež. (2), Zarasas ež., Vilkesa, Bradesas, Kerbesas, Laukesas ež., Luokesai ež., Vaikesas ež., Almajas ež., Almaja, Indraja, Kamaja, Vazaja, Žirnaja, Žalesa, Asalnykštis ež., Bluožykštis ež., Dringykštis ež., Dysnykštis ež., Kretuonykštis ež., Ligajykštis ež., Luodykštis ež., Lūšykštis ež., Nemunykštis, Smalvykštis, Lakaja, 46 Lakaja ež. (2), Juodieji Lakajai, Baltieji Lakajai, Ligaja, Uslaja, Indrajai ež.(2), Žirnajai, Ligajai ež., Utenykštis ež., Vėlykštis ež., Anykštis ež., Birvėta, Eržvėta, Raukėta, Sirvėta, Eržvėtas, Kernadėtas, Parsvėtas, Sirvėtas, Šukėtas. Etimologinio tipo gentinių hidronimų nustatyta ir sukartografuota 31. Tai Zelva, Želva (2), Želvė, Želvos ež. Želvykštis ež., Zalvas, Zalvė ež., Zalvelis ež., Zalvys ež., Zalvė, Pazalvė, Zaduojys, Zirnajys,Uzinas (ž-z fonetizmas) (Vanagas, 1981, 1988); Zarasaitis ež., Zarasas ež. (kadaise buvęs Ezarasas), Čičiraitis ež., Čičirys ež., Čiaunas ež. (2) iš *Kikiraitis, *Kikirys, *Kiaunas, (Būga, 1963, Vanagas, 1981; 1988); Vinčežeris, iš Vink* (Vanagas, 1981); Sėliupis (2), siejamas tiesiogiai su etnonimu ‚sėliai‘ (Būga, 1963); Duorupis, Duorupys iš latvių ‚duore‘ drevė, įdubimas (Vanagas, 1981; 1988); Gariava iš latvių ‚garš‘ ilgas, pagal Garulis ež. (Vanagas, 1981), Šetekšna raštuose sutinkama kaip Sattaxen, s-š fonetizmas (Zinkevičius, 1984); Lėvuo iš latvių ‚levenis‘ klampynė liūnas, Lėškupys iš latvių ‚lekšte‘ (genityvas ‚lešku‘) tokia žuvis, Rovėja iš latvių ‚rava‘rūdynė, pelkynė, Dūkšta iš latvių ‚duksts‘ pelkė, bala, Dringykštis ež., Dringykštis iš latvių‚driegnis‘ pelkėta vieta (Vanagas, 1981; 1988), Guopys dėl sinkopės praradęs ‚v‘ Guovupys pagal latvių Guovupe, latviškai ‚guovs‘ karvė. (Vanagas, 1981;1988). Iš viso 8 gentiniai hidronimai turi ir etimologines ir darybines sėlių kalbos ypatybes. Tai Zarasas ež., Žalesa, Dringykštis ež., Dringykštis, Vazaja, Žirnaja, Žirnajai ež., Želvykštis ež. Šie hidronimai, kurie, manyčiau, tiksliausiai atspindi sėlių kalbos ypatybes, netolygiai išsidėstę rytų. Lietuvoje ir tik vienas patenka į archeologų brėžiamas sėlių genties ribas, du į istorines sėlių žemes. Istorinėmis žemėmis galima laikyti aprašytas Mindaugo aktuose, kuriuos cituoja K. Būga (Būga, 1963). Šiose žemėse iš viso sutinkami 27 (30%) hidronimai, kurių 21 yra atrinkti pagal etimologinę analizę, o tai 68% visų etimologiškai išanalizuotų ir priskirtų sėliams hidronimų. Didžioji dalis darybinio tipo hidronimų yra paplitę už istorinių sėlos ribų iki 100 km, ir tik vienas patenka į archeologų brėžiamas sėlių genties ribas. Hidronimų priesagos, manyčiau, formavosi šiek tiek vėliau nei hidronimų šaknys, todėl toks didelis darybinio tipo gentinių hidronimų arealas galėjo susidaryti dėl migracijos. Archeologas A. Tautavičius, analizuodamas sėlių kapus pastebi, teigia kad „šioje Lietuvos dalyje VII-VIII a. žymiai sumažėjo gyventojų, kraštas liko retai apgyvendintas nedidelių bendruomenių.>...<gyventojai migravo į šiaurę.>...< Galimas dalykas, kad dalis žmonių iš Šiaurės rytų Lietuvos IV a. migravo ir į Rytų Lietuvą, ten susiliejo su brūkšniuotosios keramikos kultūros srities gentimis ir sudarė Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą.“ Sėlių žemės iki pat XII a. liko retai apgyvendintos. (Tautavičius, 1996). Tokių artimų tautų migracijos ankstyvuosiuose amžiuose sunkiai fiksuojamos, ir hidronimai, šiuo atveju, greičiausiai atskleidžia rytų Lietuvoje vykusią migraciją. 47 6 pav. Sėlių gentinių hidronimų paplitimo riba 48 3.2.5 Kitų baltų genčių teritorijos Lietuvos teritorijoje, be minėtų jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių, archeologai ir istorikai išskiria dar kelias gentis: skalvius, lamatiečius, žemaičiai, aukštaičiai, lietuvius. Remiantis darbe aprašyta metodika, šių genčių teritorijų ir ribų išskirti dėl duomenų trūkumo kol kas neįmanoma. Vis dėlto, galima pastebėti tam tikrų hidronimų paplitimo dėsningumus, kuriuos koreliuojant su archeologų ar istorikų ribomis galima pastebėti esant būdingus ar nebūdingus genčiai. Vis dėlto, kalbininkai ko kas, tokių dėsningumo nepastebėjo, jų neanalizavo, todėl tai ir turėtų būti jų tolesnis uždavinys. Nemuno žemupyje, abipus Nemuno, manoma, buvo įsikūrę skalviai, paminėti pirmąkart tik XIII a., apibūdinami kaip senosios prūsų žemės sritis (Salys, 1995), ne kaip atskira gentis. Archeologų duomenimis skalvių ir kuršių laidojimo paminklai labai panašūs, todėl kartais šios kultūrinės sritys laikomos viena. A. Tautavičius teigia, kad skalviams, išsiskyrusiems mūsų eros pradžioje kaip plokštinių kapinynų grupė, priklauso tik Nemuno žemupio grupė (Tautavičius, 1996), o tarpinėje padėtyje gyvenę lamatiečiai (Tautavičius, 1987;1996). Manoma, kad lamatiečiai galėjo susidaryti skalviams pasistūmėjus į šiaurę ir šiaurės vakarus (Tautavičius, 1996), tuo tarpu laidojimo papročiai kitiems panašesni į vidurio Lietuvos kapinynų srities (Vaškevičiūtė, 2007). M. Michelbertas remdamasis kraštotyrininku J. Jablonskiu, net vadina šiuos gyventojus pajūrio žemaičiais, nes iš ten į Žemaičių aukštumą pastebi persikeliant dalį gyventojų mūsų eros pradžioje (Michelbertas 1989). Lamatiečiai, kaip atskiragentis, išskiriami ir Lietuvos archeologijos atlase (Lietuvos TSR.., 1997). Istoriniuose šaltiniuose ši žemė paminima tik XIII a. Jais remdamasis lamatiečių žemė bandė lokalizuoti V. Žulkus (Žulkus, 1989; 2004). Istorikas E. Gudavičius kelia klausimą, ar Tacito paminėta germanų lemovių kiltis tai nėra tie patys lamatiečiai (Gudavičius, 1981) palikdamas jį neatsakytą dėl medžiagos trūkumo. Apie Lamatos žemę istorinių šaltinių nedaug palikta, archeologinių paminklų taip pat negausu. V. Žulkaus apibrėžtoje Lamatos žemėje tirti buvo tik 4 kapinynai: Vėžaičių, Stragnų, Skomantų, Paulaičių. Kalbininkai apie lamatiečius ir skalvius taip pat neturi medžiagos. Pastebėta, kad Skalvos ir Lamatos žemės nepatenka į genčių teritorijas, kurių ribos nubrėžtos lokalizavus gentinius hidronimus. Kalbiniai duomenys parodo, jog šios žemės tikrai nebuvo kuršių, paliekant neišspręstą klausimą kieno žemės tai buvo. Vienintelė baltų gentis, kurios žemės išsitenka dabartinėje Lietuvos teritorijoje – žemaičiai. Tarp mokslininkų vis dar kyla diskusija ar tai gentis, nes ji nebuvo paminėta greta kitų baltų genčių. Archeologai drąsiai tvirtina genčių persigrupavimo metu, I tūkstantmečio viduryje, maždaug dabartiniame Žemaitijos regione susikūrus naują etninį darinį. Šiek tiek plačiau žemaičių gentis 49 apžvelgta 3.2.2. skyriuje apie kuršius. Stebint vandenvardžių pasiskirstymą, kuris apima ir didelę dalį žemaičių genčiai priskiriamos teritorijos, galima teigti žemaičius perėmus kalbos ypatybes iš kuršių. Tokios krypties migracijas, gana ankstyvas I tūkstentmečio pirmoje pusėje, kaip minėta, pastebi ir M. Michelbertas (1989). Vis dėlto, kalbiniai duomenys neleidžia neigti žemaičių genties buvimo. Daug diskusijų mokslininkams kyla ir dėl aukštaičių genties. Aukštaičių terminas pradėtas vartoti XIII a. pabaigoje ir reiškė žemės įvardijimą. Lotyniškasis terra Austochia tai knyginis žodis teigia kalbininkas Z. Zinkevičius (Zinkevičius, 1996). Archeologai aukštaičius išskirai kaip gentį buvusią Vidurio Lietuvoje. Anksčiau buvo galvota, kad čia atrandami kultūrai būdingi paminklai yra žemaičių, tiksliau pražemaičių, palikimas (C. Engel, M. Gimbutienė). Tarp archeologų nėra vieningos nuomonės, kokią teritoriją buvo apgyvenę aukštaičiai, nors šis klausimas sprendžiamas remiantis mirusiųjų deginimo papročio kilmės plitimo Vidurio Lietuvoje raida. Mirusiųjų deginimo paprotys plokštinių kapinynų grupėje įsigalėjo V a. plokštiniams kapams plintant šiaurės, šiaurės rytų kryptimi (Tautavičius, 1987; 1996) Vis dėlto, gal skirtina vis Rytų Lietuvos dalis, klausia archeologas A. Tautavičius (Tautavičius, 1996). Istorikas T. Baranauskas XIII a. žemėlapyje aukštaičius įvardina kaip gentį apimančią ir lietuvių gentines žemes, taigi ir visą Rytų Lietuvą. (Baranauskas, 2000). Archeologai lietuvių gentį vaizduoja atskirai nuo žemaičių, kildindami iš brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvavusios iki V a. Lietuvių genties teritorija archeologų siejama su lietuvos pilkapynais datuojamais V-XII a. (Volkaitė-Kulikauskienė 1997; Tautavičius, 1987). Rytų pilkapių arealas šiaurėje siekia Zarasų raj. Pietinę ir rytinę dalį, vakarinė riba daugmaž sutampa su Šventąja ir Nemuno vidurupiu, pietuose užima Merkio baseiną, siekia Gaujos aukštupį, o rytuose – Ašmenos ir Smurgainių bei Naručio ir Svyrių ežero apylinkes (Tautavičius, 1987), R. Volkaitė-Kulikauskienė rytų ribą veda Neries žemupiu, tada Jiesia aukštyn ir nuo jos aukštupio į vakarus iki Lietuvos sienos, net pietų Užnemunei atsiduriant šios kultūros įtakos zonos pakraštyje (Kulikauskienė, 1997), o V. Žulkus teritoriją kaip tik sumažina, pietvakarių ribą brėždamas Strėvos upe aukštyn iki Bražuolės ir tada pietvakarių kryptimi, apimdamas Merkio baseiną ties Nemuno ir Merkio santaka ribą nuvesdamas tiesiai pietų kryptimi (Žulkus, 2004). Su šio arealo V. Žulkaus brėžiama riba maždaug koreliuojasi sudurtinių upėvardžių, kurių antrasis sandas yra iš žodžio upė, riba. Koreliacijai pastebėti atrinkta ir sukartografuota per 1000 sudurtinių upėvardžių su –upis (atrinkti 877), -upys (atrinkti 149), -upalis (atrinkti 25), -upėlis, (atrinkti 9), kaip Juodupis, Dvarupis, Lipupys, Vikšupys, Juosupėlis, Girnupalis, Žirgupalis. Tokie sudurtiniai upėvardžiai paplitę visoje (7 pav.) Lietuvoje išskyrus Skalvoje, Lamatos žemės pietinėje dalyje ir rytų Lietuvoje. 50 Šių sudurtinių upėvardžių pasiskirstymo lingvistai nenagrinėja. Tačiau galbūt jį būtų galima paaiškinti vėlesniu sudurtinių upėvardžių formavimosi laiku, kai genčių persiformavimo metu stabilios gentys išliko savo teritorijoje ir nesukūrė naujų upėvardžių. Sudurtinių hidronimų kūrimosi priežasčių, sąlygų ar aplinkybių lingvistai kol kas nenagrinėjo. Toponimijos sritis vis dar lieka paslaptinga ir sudėtingai paaiškinama. 3.3. Baltų genčių žemėlapis hidronimų pagrindu Baltų genčių teritorijų ribos brėžiamos labai apytiksliai. Gentinio laikotarpio apgyvendintos teritorijos buvo išsidėsčiusios salomis paupiuose per visą tuomet ypač miškingą Lietuvos teritoriją. Gentiniai vandenvardžiai taip pat nėra tolygiai paplitę visoje Lietuvoje. Gentinių vandenvardžių neišskiriama pelkėtose vietovėse, didžiosiose žemumose. Priešingai, dauguma atrinktų hidronimų išsidėstę aukštumose, mažiau miškingose vietovėse. Tokią tendenciją galima paaiškinti klimatologiniais to meto 7 pav. Sudurtinių upėvardžių paplitimas Lietuvoje 51 ypatumais, kai dėl drėgnesnio klimato, požeminio vandens lygis buvo arčiau paviršiaus ir upių vandeningumas buvo didesnis. Taigi, dabartinės pelkėtos vietos, tuo metu buvo gilūs liūnai ir pelkiniai ežerai. Toks vandeningumas turėjęs įtakos žemdirbystei, vertė gyventojus kurtis aukštumose. Žemdirbystei tinkamos sąlygos buvo tik upių slėniuose, aliuvinių sąnašų dirvožemio vietose, taigi ten bendruomenės ir telkėsi. Todėl, genčių apgyventos teritorijos buvo mažesnės, nei visa genties teritorija. Darbe taip pat vaizduojamos tik apytikslės baltų genčių teritorijos ir jų ribos. Stebint hidronimų išsidėstymą buvo brėžiamos dvi ribos. Viena tai gentinių hidronimų paplitimo riba, rodanti maksimalią vandenvardžių paplitimo ribą. Tai rodo migracijas, ne genties teritoriją. Todėl buvo nubrėžta kita riba: genties etininė riba, bendroje kartoschemoje vaizduojama kaip genties etninė žemė. Šioje teritorijoje didžiausia gentinių vandenvardžių koncentracija, taip pat ir darybinio, ir etimologinio tipo vandenvardžių koncentracija. Nubrėžta riba nerodo teritorijos apgyvendinimo, ji greičiau vaizduoja genties įtakos zoną. Įtakos zonos pakraščiuose, vandenvardžiai kartais turi dviejų genčių kalbinius bruožus, ypač šiaurės Lietuvoje tarp sėlių ir žiemgalių. Šių genčių ribose esantys vandenvardžiai kaip Rovėja, Pyvesa, Lėvuo aiškinami latvių kalboje sutinkamais žodžiais. Tiek sėlių kalba, tiek žiemgalių turi panašumų su latvių kalba. Taigi, darbe pagal A. Vanagą (Vanagas, 1988) šie hidronimai buvo priskirti sėliams, tačiau drįsčiau abejoti, kodėl jie negalėtų būti žiemgališki. Archeologai taip pat pastebi, kad genties teritorijos pakraščiuose buvusiosios gyvenvietės dažnai turi jau kelių genčių kultūrinius bruožus. Kaip pavyzdžiui, Jakštaičių-Meškių kapinynas į šiaurę nuo Šiaulių, kur aptinkama žiemgalių-žemaičių kapų (Vasiliauskas, 2001). Tokie pavyzdžiai rodo, kad genčių teritorijų ribos ne visada gali būti tiksliai nubrėžtos net ir turint pakankamai duomenų. Kartais riba gali būt labai tiksli, kartais tapti plačia juosta, o kartais visi išnykti. Sudarytoje kartoschemoje (8 pav.) gentinių hidronimų paplitimo ribos persipina, nepersidengia tik genties etninės ribos. Visiškai nenustatyta gentinių hidronimų Karšuvos žemumoje, į rytus nuo Pietryčių lygumos, beveik nenustatyta Užnemunės žemumoje, Dubysos baseine, Nevėžio žemupyje. Tai iš dalies rodo buvusias dykras, kaip Užnemunės žemuma ar Karšuvos žemuma. Tačiau Lietuvos teritorijoje išsiteko daugiau nei darbe nagrinėjamos 4 gentys. Ne visų genčių kalbinės ypatybės aiškios, todėl nėra galimybių išskirti gentinių hidronimų. Teritorijos, kuriose nepaplitę nagrinėjamų genčių hidronimai, priklausė kitoms baltų gentims. 52 8 pav. Baltų genčių ribos ir gentinių hidronimų paplitimas Lietuvos teritorijoje 53 IŠVADOS 1. Baltų gentimis praeitame amžiuje susidomėjo ir lingvistai, ir archeologai, ir istorikai, kurių tyrimai padėjo atskleisti įvairias baltų genčių kultūros savybes: kalbos archajiškumą, genties paplitimą, istoriją. Šiuo metu gentis kaip etninis-kultūrinis darinys yra identifikuojama remiantis genties bruožų visuma, tačiau dažnai mokslininkai apsiriboja atskirų genties bruožų tyrimais. Kompleksiniai geografiniai genčių tyrimai galėtų padėti rekonstruoti baltų genčių teritorinę struktūrą, sklaidą ir raidą, prisidedant prie dabartinių kultūrinių regionų sistemos formavimo. 2. Gentinis hidronimas, vandens telkinio pavadinimas, turintis kurios nors baltų genties kalbos ypatybę ar ypatybes, yra trijų tipų: darybinis, etimologinis ir darybinis+etimologinis. Darybinių hidronimų pasiskirstymas kompaktiškesnis, nei etimologinių, todėl jie galėjo būti suformuoti vėliau už etimologinius, stabilios, migracinių bangų neblaškomos ir turinčios savo aiškią teritoriją, genties. Vis dėlto, gentiniai hidronimai nėra pagrindinis baltų genčių identifikatorius, nes dėl ilgalaikio formavimosi proceso nežymi aiškios genties etninės ribos. Gentinių hidronimų paplitimas rodo genties migracijos kryptis, kurias paaiškinti padėtų detalesni tyrimai. Migracinių srautų išaiškinimas padėtų geriau suvokti etnogenezės procesus. 3. Remiantis gentinių hidronimų metodika galima identifikuoti tik 4 baltų gentis: jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių. Pagal nustatytų hidronimų paplitimą nubrėžtos dvi genčių ribos. Ribos pagal visų gentinių hidronimų paplitimą rodo baltų genčių galimus migracijos srautus, kontaktines zonas. Ribos pagal svarbiausių hidronimų paplitimą rodo galimas genčių etnines žemes. Gentinių hidronimų metodika nubrėžtos ribos ne visiškai sutampa su nustatytomis istorinėmis ir archeologinėmis ribomis, todėl jos turėtų tapti tolimesnių kompleksinių diskusijų objektu ir paskatinti lingvistus aktyviau spręsti hidronimų etimologijos ir darybos klausimus. 54 NAUDOTA LITERATŪRA Balodis, F. (1940). Det äldsta Lettland. Uppsala: Almqvist & Wiksells. Baranauskas, T. (2000). Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga. Bartkutė, N. (2007). Kalnuotų vietų įvardijimas nekalnuotoje Lietuvos teritorijoje (remiantis Joniškio rajono vietovardžiais). Acta Linguistica Lithuanica 56: 13-27. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Bergsland, K., Vogt, H. (1962). On the Validity of Glottochronology. Current Anthropology.Vol.3, 2: 115-153 (http://www.jstor.org/pss/2739527) Bertašius, M. (2002). Vidurio Lietuva VII-XII a. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Bielenstein, A. (1892). Atlas der ethnologischen Geographie des heutigen und des praehistorischen Lettenlandes Beilage zu den Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. St. Petersburg: Commissionäre der Kaiserlichen Akademie der Wissenschaften. Bilkis, L. (2000). Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Bilkis, L. (1998). Lietuvos helonimų priesagų daryba. Vilnius. Daktaro disertacijos santrauka. Būga, K. (1961). Raštai III tomas. (sud.) Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politikos ir mokslinės literatūros leidykla. Česnys, G. (1981). Jotvingių antropologija, kn.: Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius: Mokslas. Česnys, G. (2003). Antropologinės Lietuvių tautos etnoso šaknys, kn.: Lietuvos sienų raida 2. (sud. A. Liekis) Vilnius: žurn. Lietuvos mokslas. Česnys, G. (2007). Antropologinis lietuvių kalbos tarmių substratas, Lituanistica 53:44-56. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla. Dini, U.P. (2000). Baltų kalbos: lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Endzelins, J. (1922). Lettische Grammatik. Rīgā: Gulbis. Endzelins, J. (1945). Ievads baltu filoloģijā. Rīgā: Universitātes grāmatu apgāds. Endzelins, J. (1956-1961). Latvijas PSR vietvārdi. Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas Izdevniecība. 55 Endzelytė, R. (2004). Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai su priesaga -išk-, Acta Liguistica Lithuanica 50:1-10. Vilnius. Gedimino laiškai (1966). Vilnius: Mintis. Grumadienė, L. (2002). Sėlių krašto pavardės, str.r.: Sėlių paveldas ir dabartis. Zarasai. Gudavičius, E. (1999). Lietuvos istorija: Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Gudavičius, E. (1987a). Baltų gentys I-IV amžiuje: rašytiniai šaltiniai, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius: Mokslas. Gudavičius, E. (1987b). Baltų gentys ir jų arealai: rašytiniai šaltiniai apie to meto baltus, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius: Mokslas. Gudavičius, E. (1987c). Lietuviai IX-XII amžiuje: rašytiniai šaltiniai, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius: Mokslas. Gudavičius, E. (1981). Lemoviai, kn.: Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius: Mokslas. Holubowiczowa, H. (1936). Zabytki archeologiczne Województwa wileńskiego i nowogródzkiego. Wilno: nakł. Dziennika urzędowego Kuratorjum Okr. Szk. Wileńskiego. Jarockis, R. (2003). Lietuviškosios Žiemgalos dalies apgyvendinimo raida XIII-XIV amžiuje. Lietuvos archeologija, T.24: 9-16. Vilnius, Diedmedžio leidykla. Jučas, M. (1981). Dėl vakarinių ir šiaurinių žemaičių ribų, kn.: Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius: Mokslas. Jurginis, J. (1997). Žemaičiai ir kuršiai XIII a., kn.: Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija. Klaipėda. Jurkėnas, J. (2004). Antroponimija, kaip arealinio tyrimo objektas, kn.: Baltų onomastikos tyrimai. Tarptautinė Aleksandro Vanago konferencija. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas Kabelka, J. (1978). Baltų kalbos, kn.: Baltų kalbos ir jų tyrinėjimo istorija. Vilnius : LTSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos leidybinė redakcinė taryba. Kabelka, J. (1982). Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas. Kazakevičius, V. (2000). Sėlių paminklai Lietuvoje. Lietuvos archeologija 20: sėlių ir žiemgalių paminklai. T.20: 141-151. Vilnius: Diedmedžio leidykla. Kiparsky, V. (1939). Die Kurenfrage. Helsinki: Suomalainen tiedeakatemia. Krzywicki, L (1928). Žemaičių senovė. Kaunas-Marijampolė: Dirva. 56 Kulikauskas, P. (1961). Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius: Valstybinė politinė ir mokslinė leidykla. Lietuvos Archeologijos draugija: Jonas Puzinas. (2010-04-01). (http://www.lad.if.vu.lt/Puzinas.htm) Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija (2004). (red. L. Grumadienė). Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. T. 1-4. (1974-1978). Vilnius: Mokslas Lietuvos TSR archeologijos atlasas. T.3 (1977). Vilnius: Mokslas Lowmianski, H. (1932) Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego. Wilno: Nakładem Towarzystwa przyjaciól nauk w Wilnie. Mažiulis, V. (1981). Apie senovės vakarų baltus bei jų santykius su slavais, ilirais ir germanais, kn.: Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius: Mokslas. Mažiulis, V. (1987). Baltų prokalbės irimas, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius: Mokslas Mažiulis, V. (2007). Iš baltų etimologijos. Baltistica XLII (1): 61-68. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. Mažiulis, V. (2008). Dėl kuršių kalbos palikimo. Baltistica XLIII (1): 91-99. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. Michelbertas, M. (1989). Vakarų Lietuvos apgyvendinimas senajame geležies amžiuje ir kai kurie šio regiono etninės istorijos klausimai, kn.: Vakarų baltų archeologija ir istorija. Klaipėda: b.l. Motuza, G., Girininkas, A. (1989). Lietuvos geologinė sandara ir etnogenezė, kn.: Vakarų baltų archeologija ir istorija. Klaipėda: s.n. Orientaitė, A. (2004). Baltai, kn.: Visuotinė Lietuvių Enciklopedija VI, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Otrebski, J. (1950a) La formation des noms de lieux en lithuanien. Poznan: p.s. Otrebski, J. (1950b) Miscellanées onomastiques. Poznan: p.s. Puzinas, J. (1938) Naujausių proistorės tyrinėjimų duomenys: 1918-1938 metų Lietuvos proistorinių tyrinėjimų apžvalga. Kaunas: b.l. Sabaliauskas, A. (2002). Laimutė Baluodė, kn.: Lietuvių enciklopedija II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Salys, A. (1934). Die žemaitischen Mundarten : Inaugural-Dissertation : zur Erlangung der Doktorwürde der Philosophischen Fakultät der Universität Leipzig., Der Universität Leipzig. Daktaro disertacija. 57 Salys, A. (1934). Baltų kalbos, kalbotyra ir tautos. Kaunas: b.l. Salys, A. (1995) Baltų kalbos, tautos bei kiltys: lietuvių giminaičiai. (red.) B. Savukynas. Vilnius: Baltos lankos. Saussure, F.de (1879). Système primitif des voyelles dans les langues indo-européenne. Leipsick: B. G. Teubner. (http://www.revue-texto.net/Saussure/De_ ... _1_306.pdf) Saussure, F.de (1974). Course in General Linguistics. London: Fontana/Collins Schall, H. (1966). Baltische Gewässernamen im Flußsystem „Obere Havel“. Baltistica 2/1: 7-42. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. Schmid, P.W. (1929). Hydronymia Europaea. Stuttgart: Steiner. Schmittlein, R.(1948). Études sur la nationalité des aestii. Bade: Art et Science. Service, R.E. (1966). Primitive social organization: An evolutionary perspective. New York: Random House. Sideravičiūtė-Mickienė, I. (2005). Kelios pastabos dėl kuršių kalbos liekanų. Acta Baltica 2005: 11-16. Kaunas: Aesti Simniškytė, A. (1999). Sėliai, Liaudies kultūra. 5: 26-35. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Simniškytė, A. (2005). Sėlos kraštas VI/VII-XIII/XIV amžiais: teritorinė struktūra ir hierarchija. Lietuvos archeologija T.27:29-48, Vilnius: Diedmedžio leidykla. Stundža, B. (2002). Kai kurie sėlių kalbos bruožai, str.r.: Sėlių paveldas ir dabartis. Zarasai. Swadesh, M. (1952). Lexicostatistic dating of prehistoric ethnic contacts. Proceedings of American Philosophical Society Vol 96, 4:452-463 (http://www.jstor.org/pss/3143802) Šimėnas, V. (1997). Vakarų ir rytų baltų ribos kaita archeologijos duomenimis, kn.: Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija. Vilnius: UAB „Arlila“. Šimėnas, V. (2003). Hans Crome, kn.: Visuotinė Lietuvių Enciklopedija T IV. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Šimėnas, V. (2006). Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. Šturms, E. (1936). Die ältere Bronzezeit im Ostbaltikum. Berlin: W. de Gruyter. Tautavičius, A. (1981). Žemaičių etnogenezė, kn.: Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius: Mokslas. Tautavičius , A. (1987). Archeologinės kultūrinės sritys, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius: Mokslas. 58 Tautavičius, A. (1989). Dėl mirusiųjų deginimo papročio plitimo V-VIII a. Žemaitijoje, kn.: Vakarų baltų archeologija ir istorija. Klaipėda: b.l. Tautavičius , A. (1996) Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V-IX amžius), Vilnius: Pilių tyrimų centras "Lietuvos pilys". Топоров, В. Н. (1962). Лингвистический анализ Верхнего Поднепровья. Москва : Издательство Академии Наук СССР. Urbutis, V. (1962). Kaip senos lietuvių ir latvių kalbos. Kalbotyra 4: 381-386. Vilnius Urbutis, V. (2009). Baltų etimologijos etiudai 2. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla Urtans, V. (1970). Etniskas atškiribas apbedišanas tradicijas un kapu inventara Latvija 5.-9.gs. Archeologija un etnografija T.IX: 61-85. Rīga: Vēstures institūts. Vaitkunskienė, L. (1993). Vakarų žemaičiai geležies amžiuje: kultūra ir etnosocialinė istorija. Vytauto Didžiojo Universitetas. Vilnius. Daktaro disertacijos tezės. Vaitkunskienė, L. (1997). Dėl vakarų žemaičių kultūros ribų substrato, kn.: Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. Vanagas, A. (1970a). Panemunių dzūkų toponimijos svarbesnieji bruožai, kn.: Panemunių dzūkai, Vilnius: Mintis. Vanagas, A. (1970b). Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas, A. (1981). Lietuvos hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas, A. (1987). Kalbininkų darbai. Lietuvių kilmės aiškinimų ir tyrimų apžvalga, kn.: Lietuvių etnogenezė, Vilnius: Mokslas. Vanagas, A. (1988). Lietuvių vandenvardžiai, Vilnius: Mokslas Vasiliauskas, E. (1999). Žiemgalos prekybiniai keliai ir centrai VIII-XI a. Lietuvos archeologija. T.18: 79-94. Vilnius: Diemedžio leidykla. Vasiliauskas, E. (2001). XII-XIII a. žiemgalių laidojimai. Lietuvos archeologija. T.21: 335-351. Vilnius: Diemedžio leidykla. Vasmer, M. (1932). Beiträge zur historischen Völkerkunde Osteuropas l. Die Ostgrenze der baltischen Stämme. Berlin: Verlag der Akademie der Wissenschaften. Vaškevičiūtė, I. (2000). Etnokultūrinė žiemgalių sritis. Lietuvos archeologija 20: sėlių ir žiemgalių paminklai. T.20: 141-151. Vilnius: Diedmedžio leidykla. Vaškevičiūtė, I. (2004). Žiemgaliai V-XI a. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Vaškevičiūtė, I. (2004). Dėl vakarinių Žiemgalos ribų. Žiemgala 2004/1. 59 (http://www.ziemgala.lt/lt/zurnalas-ziem ... galos-ribu) Vaškevičiūtė, I. (2007). Tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpis, kn.: Lietuvos istorija II tomas. Vilnius, Volkaitė-Kulikauskienė, R. (1970). Lietuviai IX-XII a. Vilnius: Mintis. Volkaitė-Kulikauskienė, R. (1970). Lietuviai IX-XII a: Lietuvių tautybės susidarymas, kn.: Lietuvių etnogenezė. Vilnius: Mintis. Volkaitė-Kulikauskienė, R. (1997). Baltai. Lietuvos sienų raida 2, str.r.: Vilnius: žurn. Lietuvos mokslas. Volkaitė-Kulikauskienė, R. (2001). Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius: Vaga. Zabiela, G. (1995). Lietuvos medinės pilys. Vilnius: Diemedis Zinkevičius, Z. (1981). Žemaičių tarmės kilmės klausimu, kn.: Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė, I tomas, Vilnius: Mokslas Zinkevičius, Z. (1978). Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla Zinkevičius, Z. (1996). Kas yra Aukštaitija?, str.r.: Aukštaitija ir kalba. Panevėžys: n.l. Žulkus, V. (1989a). Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. Vilnius: Mokslas Žulkus, V. (1989b). Tarpgentinės dykros ir mirusiųjų pasaulis baltų pasaulėžiūroje, kn.: Vakarų baltų archeologija ir istorija. Klaipėda: b.l. Žulkus, V. (2004). Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, Vilnius: Versus Aureus. |
Puslapis 1 iš 1 | Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ] |
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group https://www.phpbb.com/ |