Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Karų, įtvirtinimų, ginklų, slaptųjų tarnybų istorija (bendra informacija) » Slaptųjų, specialiųjų, teisėtvarkos tarnybų bei organizacijų veikla ir istorija (taip pat ir Lietuvos)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

KGB Radiožvalgybos mazgas Linksmakalnyje

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: KGB Radiožvalgybos mazgas Linksmakalnyje

Parašytas: 15 Sau 2011 23:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

KGB Radiožvalgybos mazgas Linksmakalnyje

http://www.fortifikacija.lt/?p=373

Radijo žvalgyba, gimusi dar Pirmojo pasaulinio karo metais, Antrajame pasauliniame kare buvo ypatingai svarbi. Laiku žinoti apie priešo kariuomenės manevrus, jo požiūrį į bendrą situaciją fronte, planuojamas operacijas ir t.t. buvo gerokai svarbiau, negu pamušti kelis jo tankus ar sunaikinti batalioną pėstininkų. Radijo žvalgybos funkcijas RKKA kariuomenėje vykdė GRU 3-oji valdyba ir jai pavaldžios institucijos – strateginių krypčių valdybos bei frontų skyriai. Techninį radijo žvalgybos darbą fronte vykdė atskirosios radijo stotys ir atskirieji radijo divizionai OSNAZ (rus. Особого Назначения – ypatingosios paskirties). Kaip jau buvo pasakyta, šie daliniai vykdė fronto radijo žvalgybos, pelengo ir priešo ryšio mazgų blokavimo funkcijas. 1942 metais radijo žvalgybos funkcija buvo perduota iš GRU į NKVD, todėl daugumą šių karinių dalinių perėjo į NKVD pavaldumą. 1943 metų viduryje taip vadinami specialiosios tarnybos daliniai buvo operatyviniame 5-osios NKVD, vėliau 6-osios NKGB pavaldume. Aktyvus RKKA puolimas visuose frontuose pareikalavo įtemto radijo žvalgybos darbo – atskirieji specialiosios tarnybos divizionai turėjo perimti tūkstančius priešo šifrogramų, dešifruoti jas ir operatyviai perduoti gautą informaciją žvalgybai. Be to, puolimo operacijų metų divizionai nustatydavo priešo radijo stočių veikimo dažnius ir paleisdavo galingus triukšmo signalus, neleisdami jo štabams valdyti kariuomenės judėjimą, vykdyti organizuotą atsitraukimą arba kontrpuolimus.

Nesiruošiant aprašyti visos radijo žvalgybos veikimą, sustosim ties 3-ju atskiruoju specialiosios tarnybos divizionu. 1944 metas šis karinis dalinys tarnavo Rytų Prūsijoje. Už dalinio nuopelnus jis buvo apdovanotas raudonosios žvaigždės ordinu ir oficialiai buvo vadinamas „3-й отдельный ордена Красной Звезды дивизион специальной службы внутренних войск НКВД СССР“. Šiam kariniam daliniui vadovavo majoras Genadijus Sergejivičius Černovas. Majoras Černovas ir jo vadovaujamas dalinys turėjo garbės dalyvauti Koenigsbergo miesto ir tvirtovės šturme. 1945 metų gegužės 17 d. Liaudies Gynybos Komisaro įsakymu už „nepriekaištingą vadovybės uždavinių vykdimą“ devyniasdešimt septyniems kariniams daliniams buvo suteiktas pavadinimas „Koenigsbergo“. Jų tarpe buvo ir majoro Černovo vadovaujamas divizionas.

Pirmaisiais pokario metais radijo žvalgybos funkcija buvo restruktūrizuojama, divizionas pakeitė savo numerį, pavadinimą ir gavo naują dislokacijos vietą. Slaptuose KGB dokumentuose pradėjo figūruoti miglotas pavadinimas „6-asis atskirasis Koenigsbergo raudonosios žvaigždės ordino specialiosios tarnybos radijo mazgas“ (rus. 6-й Кенигсбергский краснознамённый отдельный радиоузел специальной службы), sutrumpintai „6 ОРУС“. Buvęs divizionas buvo laikinai dislokuotas Garliavoje, tačiau jo pašto adresas slaptumo sumetimais buvo Kaune.

Kažkada aktyviai tarnavusios pelengatorinės buvo pastatytos į garažus, o netoli Garliavos, mažajame Liustbergo (Linksmakalnio) miestelyje, prasidėjo naujojo karinio dalinio statybos. Naujus namus, kareivines, techninę zoną statė vokiečių belaisviai. Kaip ir priklauso belaisviams, statė greitai ir prastai. Pastačius gyvenamuosius namus, kareivines, štabo pastatą, aparatinę, katilinę ir generatorinę, belaisviai išvyko namo. Vienas kitas mirė nuo ligų ar nelaimingų atsitikimų ir buvo palaidoti šalia esančiose kapinėse.

Skirtingai nuo techniškai panašių GRU radijo žvalgybos centrų, Linksmakalnis Vakarų Europoje vykdė politinės ir ekonominės žvalgybos funkcijas, „aptarnavo“ TSRS žvalgybą Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse. Centras vykdė savo užduotis trimis techninėmis kryptimis: telefonu, telegrafu, palydovais, t.y. klausė telefoninio ryšio tarp „objektų“, periminėjo telegrafo signalus bei nuskaitinėjo informaciją nuo palydovų, pvz.: faksogramas, telemetrijos signalus ir taip toliau. Ką klausyti, kada klausyti ir kokiame dažnyje – spręsdavo valdžia Maskvoje arba Vilniuje, centras tiesiog įvykdydavo gautas užduotis.

Duomenų apsikeitimui su Vilniaus Gedimino prospekte esančiu KGB pastatu, Pabaltijo karinės apygardos štabu Rygoje, taip pat su Maskva centras turėjo perdavimo punktą Garliavoje, nes pačiame centre siųstuvų nebuvo – jie galėjo demaskuoti centrą ir trukdyti jo darbui.

Didžiausią centro teritoriją užėmė antenų laukas. Tai didelis plotas, kuriame stovėjo aukšti plieniniai stulpai, kurių viršuje buvo montuojamos antenos. Vienas stulpas buvo „atsakingas“ už Švedijos vyriausybės pastato telegrafą, kitas – už Suomijos NATO vadovybės siųstuvą ir taip toliau. Prielaidas tokio centro egzistavimui sukūrė patys europiečiai. Taupant valstybės biudžetą buvo nutarta atsisakyti savarankiškų laidinių kanalų (nutiesti kabelį iki kiekvieno valstybės pastato visoje Europoje buvo labai brangu), o naudoti įprastinius komercinius kanalus, koduojant siunčiamus pranešimus. Net buvo sukurtas specialus telefono aparatas, į kurį buvo įdedamas lustas. Ministras pirmininkas nešiodavo lustą su savimi, o kai norėdavo pakalbėti su prezidentu, įdėdavo į telefoną, prezidentas įsidėdavo į savo telefoną ir jie kalbėdavosi koduotame režime. Perimti jų signalą techniškai galima, tačiau paklausyti jų pokalbio galima arba turint trečią lustą, kuris neegzistuodavo, arba turint labai daug pinigų, gerus mokslininkus ir specialistus, rimtą skaičiavimo techniką ir žvalgybos tinklą.

Antenų lauko aptarnavimui buvo naudojama pastatyta aparatinė (objektas 66), nepertraukiamam dalinio maitinimui buvo nutiestos kelios nepriklausomos elektros linijos (iš Prienų ir Garliavos), buvo vidaus generatorinė su dviem tankų varikliais (objektas 67).

Palydovinės antenos (lėkštės) atsirado tada, kai prasidėjo dirbtinių palydovų era. Ne paslaptis, kad visi pirmieji žingsniai į kosmosą turėjo karines funkcijas. Centrinė antena ir jos ryšio mazgas, pavadintas „Fobos“ (šis ir kiti pavadinimai yra oficialūs, bet nieko nereiškiantys žodžiai, naudojami vidaus veikloje. Niekas nesakydavo – einu budėti į aukštadažnuminę palydovinę stebėjimo sistemą ar kitaip, o tiesiog sakydavo – einu į „Fobosą“). Greitai šalia automatizuoto „Foboso“ atsirado kiek mažesnė 7 m skersmens lėkštė, pavadinta „Asteroidu“. Ji buvo pastatyta ant žemės, o jos įranga sumontuota dviejuose savarankiškose aliumininio vagonėliuose. Skirtingai nuo „Foboso“, „Asteroidą“ reikėjo sukinėti rankomis. Pagaliau moksliniams tyrimams centre pastatė nedidelį priestatą, kurį pavadino „Dinozauru“ (nežinia kodėl, gal dėl to, kad buvo visas iš gofruotos skardos). „Dinozauras“ – tai trys nedidelės palydovinės lėkštės, kurios po išbandymų buvo „padovanotos“ TSRS draugams Azijoje arba Afrikoje ir greičiausiai tarnauja iki šiol.

Centre dirbo aukštos kvalifikacijos specialistai, patekti į jį buvo galima turint technikumo išsilavinimą, radijo mėgėjo patirtį ir nepriekaištingą reputaciją. Juk tarnauti reikėjo KGB struktūroje. Organizaciniu požiūriu šis karinis dalinys buvo sudarytas iš trijų kovinių skyrių (rus. подразделение), ketvirtąjį skyrių sudarydavo vertėjai, tačiau priklausė jie vienam iš pirmųjų trijų. Nekoviniais dalinio skyriais buvo mokomasis dalinys, auto ir ūkio skyriai. Karo atveju dalinys turėjo 6 pelengacines stotis, 4 radijo stotis, 40 imtuvų. Visa ši technika buvo sumontuota sunkvežimiuose ir užtikrindavo trijų mobilių radijo centrų organizavimą fronto reikmėms.

Tai buvo labai uždaras ir įslaptintas dalinys, apie kurį ir šiandien nenoriai pasakoja buvę jo specialistai. Skirtingai nuo įprastinių Tarybų armijos dalinių, čia nebuvo ilgų pratybų poligonuose ar žolės dažymo. Visi centro specialistai dirbo sudėtingą, atsakingą ir monotonišką darbą, už mažiausią klaidą buvo galima sulaukti rimtų pasekmių. Pasak vieno iš čia tarnavusių karininkų - „tarnyba buvo su pieštuku rankose“. Centras dažnai ištiesdavo „pagalbos ranką“ savo kolegoms iš analogiškų centrų Gruzijoje, Kuboje, Odesoje, čia tarnavę karininkai išvykdavo į komandiruotes, apie kurias nenoriai pasakoja ir šiandien. Tai buvo įvairios šalys Azijoje, Afrikoje ir kitur.

Tobulėjant ryšių sistemoms, buvo tobulinamas ir pats centras, atnaujinama aparatūra bei plečiamos jo funkcijos. Vermachto belaisvių pastatyti namai buvo papildyti naujais balto mūro tarybiniais statiniais – Linksmakalnyje padidėjo gyvenamųjų namų, atsirado naujų kareivinių, techninis centras buvo gerokai padidintas pristačius naują priestatą. Papildomai buvo pastatytas šaudmenų sandėlis (mažiausiai reikalingas objektas, nes šaudyti kareiviams tekdavo vos kartą per metus), naujas štabas. Jame įrengtas ir vienintelis fortifikacinis objektas – vadovybės slėptuvė rūsyje. Palydovinio centro ir šaudmenų sandėlio apsaugai buvo įrengta perimetro kontrolės sistema „РЛД“ – moderni radiobangomis veikianti signalizacija. Fizinę centro teritorijos apsaugą vykdė mokomojo dalinio kariai, dresuoti šunys ir metalinė tvora. Ypatingų saugos priemonių nereikėjo, nes Linksmakalnyje nebuvo atsitiktinių žmonių. Čia gyveno tik centrui priklausantis personalas ir jų šeimos.

Pagaliau 1980 metų pabaigoje buvo nuspręsta, kad techniškai centrą reikia ženkliai tobulinti, tačiau padaryti tai toje pačioje teritorijoje nebuvo galimybių, nes naujai aparatūrai neužteko vietos. Buvo nutarta pastatyti naujausią ir moderniausią palydovinio ryšio stotį. Ši stotis gavo pavadinimą „Nemunas“ ir buvo pradėta statyti Piliuonoje, tačiau gyvenamasis namas „Nemuno“ personalui buvo statoms Linksmakalnyje. 1990 metų pradžioje „Nemuno“ statybos buvo beveik užbaigtos. Netoli Kauno marių, atokiau nuo pašalinių žvilgsnių, išaugo didelis daugiaaukštis – techninio centro pastatas. Šalia esančioje generatorinėje buvo sumontuoti naujoviški ir galingi generatoriai. Vidaus apdailos ir įrangos montavimo darbus sustabdė SSRS irimas, o neužbaigtas palydovinio ryšio centras pradėtas ardyti.

Lietuvos atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo metais Linksmakalnis skyrė šiek tiek laiko Lietuvos „problemoms“. Kitaip negalėjo būti – KGB Lietuvoje vykdė savo veiklą tol, kol ji buvo kažkam reikalinga. Unikalios techninės galimybės buvo panaudotos surenkant informaciją apie naujus šalies lyderius ir jų bendravimą tarpusavyje, su užsienio kolegomis ir patarėjais. Ar ši informacija buvo kažkur panaudota, ar dar bus panaudota ateityje – tai žino tik siauras žmonių ratas. Jau 2000 metais į Linksmakalnį atvyko Lietuvos saugumo departamento pareigūnai ir rodydami į vienas šarvuotas duris techniniame centre klausinėjo vietinių gyventojų „kas buvo už šių durų?“ Akivaizdu, kad nė vienas žmogus miestelyje į šį klausimą atsakyti nebegalėjo.

Linksmakalnio ryšio centras nustojo egzistuoti 1993 metais. Didžiausia aparatūros dalis buvo demontuota, atidžiai inventorizuota ir išvežta į Rusiją tam, kad būtų perdirbta metalo laužui. Kitur veikti ji jau negalėjo, nes buvo pasenusi techniškai. Be to daug kas buvo projektuota specialiai Linksmakalniui, atsižvelgiant į jo geografinę padėtį, šios vietovės magnetinius laukus ir t.t. Būtent toks požiūris į projektavimą nulemdavo jos veikimo savybes. Buvo išvežtas „Asteroidas“ ir demontuota „Foboso“ sistemos galvutė bei aparatinės įranga. „Foboso“ pozicionavimo sistemos buvo nutarta nejudinti, nes jos demontavimas ir transportavimas kainavo daugiau, negu naujos sistemos užsakymas. Slaptas karinis dalinys išvyko į naujosios tarnybos vietą, pasikeitė jos pavaldumas ir numeris, tačiau funkcija ko gero liko ta pati. Juk mūsų dienomis išankstinės žinios apie naftos kurso svyravimą, korporacijų vidaus susitarimus arba politikų derybas tikrai vertos dėmesio.

Į Linksmakalnį kartais užsuka buvę gyventojai, pavaikščioti senomis gatvėmis ir pažiūrėti į tuščius techninių statinių langus. Nepaisant to, kad suiro SSRS ir KGB, pasikeitė visa radijo žvalgybos technika, vykdydami prieš keliasdešimt metų duotas priesaikas, buvę darbuotojai tyli arba pasakoja tik bendrus dalykus. Tai pateisinama, nes jų tarnyba buvo pakankamai specifiška, o karys, iki galo vykdantis savo priesaiką, yra vertas pagarbos.

Nuotraukos:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 7 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: