Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 08 Geg 2024 06:43

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 07 Vas 2020 21:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu


https://www.delfi.lt/archive/anikzentai ... id=5895003

Ričardas Čekutis,
"Atgimimas"
2005 m. sausio 24 d. 12:27

Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, pasakodamas savo ryšių su sovietų specialiųjų tarnybų darbuotojais istoriją, nė nebandė slėpti jaudulio – buvo matyti, kad pašnekovui nelengva dar kartą išgyventi savo tuometinę būseną.

– 9-ajame dešimtmetyje sovietinėse jėgos struktūrose, kaip visoje visuomenėje, iškilo pasirinkimo klausimas: su kuo tu esi ir kokiai valstybei atstovauji? Puikiai atsimename, kaip skilo tuometinė milicija į nepriklausomybės šalininkus ir prosovietinį OMON’ą... Tačiau respublikinės KGB struktūroje šis skilimas, bent jau viešai, nebuvo žymus. O gal jo apskritai nebuvo?

– KGB buvo kur kas labiau centralizuota institucija nei milicija, be to, saugumo darbe buvo itin stipriai pabrėžiamas ideologinis pagrindas. Pagaliau po Sąjūdžio revoliucijos ir valstybės pripažinimo de facto baigiasi ta liberali epocha, kai žmogui paliekama teisė pasirinkti tam tikrą poziciją. Geriausias pavyzdys – visos „voratinklių” istorijos, be jokios analizės skelbiami archyviniai dokumentai, be jokių paaiškinimų ar konteksto labai aiškiai skiriamos priešiškos stovyklos. Kitaip tariant, pradedama demonizuoti KGB. Vėliau visiems šitos istorijos nusibosta ir įvyksta tam tikras visuomenės susitarimas: geriau šitą istoriją užmirškime...

– Tačiau, kaip rodo šie laikai, tokio susitarimo nebuvo. Ir ar apskritai jo reikia? Juk visuomenė pagaliau turi teisę žinoti tų, kuriuos ji renka į aukštus politikos postus, tikrąsias konjunktūros nekoreguotas biografijas.

– Taip, dabar vėl iškyla tai, kas buvo aktualu 1991–1992 m. ir kas užkirto kelią pirmiausia kadriniams KGB karininkams pasirinkti labai aiškią stovyklą. Jie tiesiog pamatė, kad jau nebeturi beveik jokių galimybių legitimizuotis toje naujojoje visuomenėje.

– Bet jie jau vieną kartą pasirinko ir įstatymai, kad ir kokie prasti būtų, jiems suteikė tokią galimybę – ateiti ir prisipažinti. Atėjo 1500. Dar beveik 5000 ignoravo įstatymą ir, pasirodo, buvo teisūs, nes bent jau jų darbinės veiklos niekas neriboja, kol įrodymai guli Omsko archyve. Skelbti jų negalima, nes užtampys po teismus ir greičiausiai bylas laimės. Ką daryti?

– Galime pažiūrėti, kas vyko ir tebevyksta Čekijoje, Lenkijoje ar Vokietijoje. Čekai, pavyzdžiui, turėdami gerų norų, paskelbdami slaptųjų bendradarbių sąrašus, klausimo neišsprendė. Paaiškėjo, kad sąrašuose buvo ir klaidų, neskaitant sąmoningų „dovanėlių”. Slaptosios tarnybos, matydamos savo veiklos pabaigą, su savo didžiausiais priešais ten susidorojo opozicijos rankomis, dažniausiai falsifikuodamos archyvinius dokumentus. Ši praktika buvo taikoma visame Rytų bloke. Taip daugėjo teismų procesų ir šis bylinėjimasis nesibaigęs iki šiol. Vokietijoje iš 3000 patikrintų Štazi agentų bylų tikrai įrodyta tik 300 bendradarbiavimo atvejų.

Be to, nepamirškime, kad Rytų Europoje archyvai kur kas išsamesni nei Lietuvoje, nes iš ten beveik nieko neišvežta ir labai mažai sunaikinta. Todėl Lietuvoje tai dabar nieko neduos, nes pagal naują Asmens duomenų apsaugos įstatymą teismai bus užkrauti paviešintųjų skundais. Ką daryti? Manau, reikia jiems duoti dar vienerius metus, pakoregavus Liustracijos įstatymą, o aukštieji pareigūnai, prieš skirdami ką nors į atitinkamas pareigas, turi vadovautis kartu ir moralės dalykais...

Teisiškai sugalvoti tokį mechanizmą ir jį pritaikyti nėra įmanoma. Kalbėdami apie bendradarbiavimą su KGB mes stipriai „užsicikliname”. To bendradarbiavimo lygmenys buvo labai skirtingi, todėl visada reikia konkretizuoti. Man KGB agentas, nevykdęs jokios veiklos, yra daug geresnis nei koks psichiatras, uždarydavęs disidentus psichiatrinėse ligoninėse. Jei mes iš tikrųjų norime suvokti savo santykį su praeitimi, turime išplėsti diskusiją nuo KGB iki sąmoningo kolaboravimo temos.

– Jei jau prabilome apie asmeniškumus, šiuo požiūriu būtų įdomi ir jūsų istorija. Ją konkretizuodami galbūt galėtume čia įžvelgti dar vieną išeitį – kiekvienas, atvirai visuomenei papasakodamas apie savo ryšius su KGB, apie kolaboravimo ar nekolaboravimo motyvus, faktiškai apsidraustų nuo galimo šantažo ar spekuliacijų šia tema...

– Šie atsiminimai man iki šiol yra skaudūs, nes tuo metu man reikėjo pasirinkti... Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų...

Taip, mes diskutuodavome apie Nepriklausomą valstybę, tačiau laikėme tai utopija, iliuzija ir manėme, kad tai neįmanoma. Apsispręsti buvo sunku ir dėl mano šeimos istorijos – tėvo brolis žuvęs miške...

Tai sužinojau jau Sąjūdžio laikais... Norėjau studijuoti istoriją, bet nemaniau, kad ten įstosiu, todėl, pateikęs milicijos siuntimą, stojau į teisę. Tačiau man dėl sveikatos būklės nepavyko to padaryti. Tuo metu žinojau, kad niekada išvykti į užsienį, net į Lenkiją, man niekas neleis...

– Kada ir kodėl sovietų specialiosios tarnybos pradėjo pokalbius su jumis? Man iš to, ką sakote, visiškai neaiškūs jų motyvai.

– Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Tą darė specialiai iš Leningrado atvažiavęs karininkas, puikiai kalbantis lietuviškai. Jis pradėjo kalbėti, kad žino mano biografiją... Beje, aš jau tada neblogai mokėjau vokiečių kalbą. O jis pasakė, kad žvalgybai reikia žmonių, kurių nereikėtų mokyti kalbų nuo pradžių. Į tą pokalbį taip pat buvo pakviestas vienas Lietuvos radijo užsienio laidų korespondentas. Ir jie pasakė, kad galėčiau išvažiuoti į užsienį, galėčiau pasitobulinti vokiečių kalbą...

Net kad tave išmokysime parašiutu šokinėti – tuo aš visiškai nesusižavėjau... Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina... Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui...” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Esu laimingas, kad turėjau galimybę tokią informaciją gauti.

– Tačiau toks jūsų atsisakymas negalėjo baigtis lyg niekur nieko. Juolab kad, kaip suprantu, verbavo sovietinis užsienio žvalgybos karininkas.

– Tada prasidėjo kiti veiksmai, net grasinimai. Kalbos tonas radikaliai pasikeitė. Po poros savaičių iš tų pačių kanalų sužinojau, kad mane nori paimti į vadinamuosius „zborus”. Jei mane pagaus, išsiųs į Černobylį. Man tiesiog pasiūlė kur nors pasislėpti, kol bus surinktas jiems reikiamas kontingentas, neva negavau šaukimo...

– Į tas pratybas jus būtų ėmę dėl to, kad priklausėte, kaip ir visi kiti, kariuomenės atsargai, kad neturėjote jokio ryšio su saugumu?

– Man dabar sudėtinga pasakyti, tačiau manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Mane tiesiog tuos metus paliko ramybėje.

– Ar pakako vien žodinio susitarimo, kad palaukite metus ir aš jums atsakysiu?..

– Man visą laiką kišo pasirašyti anketą. Sakė, pasirašysi, o paskui galėsi tą parašą atšaukti... Bet pasakiau ne, pasirašysiu tada, kai tvirtai apsispręsiu. Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo...

– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai...

– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas... Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje.

Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku... Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. Gal nereikėtų minėti konkrečių pavardžių, tačiau būtų įdomu nustatyti, kiek šie čiuptuvai buvo apėmę visą Lietuvą...

Jei žmonės papasakotų apie visus tokius ryšius, kuriuos jie atsimena, būtų viskas paprasčiau. Tik reikia suteikti tokią galimybę. Peržiūrėti viską, kas buvo praleista ar pražiopsota.

– Tokia informacija, jei ji prieinama tik nedaugeliui žmonių, lengva manipuliuoti ar net šantažuoti. Ar dėl jūsų buvusių ryšių neteko susidurti su šia problema?

– Tikrai žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo–Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė.

Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V.Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti...

– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs?

– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo... Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu... Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas...

Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška. Man buvo prikišama, kodėl aš apie buvusį instituto direktorių taip palankiai šnekėjau. Nežinodamas, kam operatyvininkams reikia tos informacijos, aš visuomet apie žmogų kalbėjau tik pozityviai. Tad manau, kad žmonėms turi būti suteikta galimybė paskelbti panašias istorijas. Tai tikrai leistų užkirsti kelią panašiam šantažui.

Liustracijos komisiją reikia padaryti ne kaip teisinio persekiojimo priemonę, bet kaip instituciją, kur kiekvienas galėtų pasipasakoti. Dabar, kai politika darosi vis purvinesnė, tokios išpažintys būtų ypač naudingos tiems žmonėms, kurie pretenduoja užimti aukštesnius valstybės postus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 17 Vas 2020 21:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
Alvydas Nikžentaitis

http://www.istorija.lt/struktura/mokslo ... zentaitis/

Instituto direktorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, vyriaus. mokslo darbuotojas

Gimė 1961 10 18.

1988 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvių tautos kova prieš vokiečių feodalų agresiją XIV a. pirmojoje pusėje“, o 1999 m. kovo mėn. – habilituoto daktaro disertaciją „Ikikrikščioniška Lietuvos visuomenė XIII–XIV a.“.

1992–1993 m. dirbo Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos centro direktorium, 1993–1998 m. – Istorijos katedros vedėju.

2000–2008 m. – LII direktorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas. Klaipėdos ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetų senatų bei kelių Lietuvos ir užsienio istorijos komisijų narys.

Nuo 2019 m. rugpjūčio 6 d. – LII direktorius.

Pagrindinės tyrinėjimų kryptys:

• LDK santykiai su Vokiečių ordinu
• Žemaitijos istorija
• Lietuvių-vokiečių santykių istorija
• Stereotipų istorija
• Viduramžių Lietuvos visuomenė

Svarbiausios mokslinės publikacijos

• Monografijos

1. Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse, Vilnius, 2002.
2. Witold i Jagiełło: Polacy i Litwini we wzajemnej stereotypie, Poznań, 2000.
3. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. V), Klaipėda, 1996.
4. Pilėnų mįslė, Vilnius, 1993.
5. Gediminas, Vilnius, 1989.

• Šaltinių publikacijos:

1. Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a. (kartu su E. Gudavičiumi), Vilnius, 1987.

• Sudaryti mokslo darbai:

1. Daugiasluoksnė atmintis. Miestas, valstybė, regionas, Vilnius, 2013.
2. Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX–XXI amžiuje, Vilnius: LII leidykla, 2011, 490 p.
3. The Vanished World of Lithuanian Jews (On the Boundary of Two Worlds – Identity, Freedom and Moral Imagination in the Baltics, Vol. 1) / ed. by A. Nikžentaitis, S. Schreiner, D. Staliūnas, Amsterdam and New York, 2004, 323 s.
4. Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XX a. istorijos problemos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. VIII), Klaipėda, 2001.
5. Žemaitijos istorija (kartu su Vaciu Vauvada, Vladu Žulkumi, Egidijumi Aleksandravičiumi), Vilnius, 1997.
6. Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorijos šaltiniai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. III), zusammen mit Stephen C. Rowell, Vladas Žulkus, Klaipėda, 1995.
7. Klaipėdos miesto ir regiono istorijos problemos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. II), kartu su V. Žulkumi, Klaipėda, 1994
8. Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai XV a. (kartu su Rūta Čapaite), (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. I), Vilnius, 1993.

Vertimai:

1. Hartmut Boockmann, Vokiečių Ordinas. XII jo istorijos skyrių, iš vokiečių k. vertė A. Nikžentaitis, Vilnius, 2003. (Der Deutsche Orden. Zwölf Kapitel aus seiner Geschichte).

Straipsniai:

1. Unia polsko-litewskie w kulturach pamięci Litwy, Od Horodla do Horodla (1413–2013). Unia Horodelska – dzieje i pamięc, Zamość–Warszawa, 2013, S. 103–118.
2. Vietoj įvado: daugiasluoksnė atmintis. Miestas, valstybė, regionas, Atminties daugiasluoksniškumas. Miestas, valstybė, regionas / Sud. Alvydas Nikžentaitis, Vilnius, 2013, p. 7–18.
3. Vilnius kaip simbolinė keturių tautų sostinė, Ibid. p. 217–228.
4. Atminties ir istorijos politika Lietuvoje, Ibid. p. 517–538.
5. Specyfika przestrzeni miasta w badaniach kultury pamięci, Miasto jako region pamięci / Sud. Andrzej Korytka, Andrzej Szmyt, Olsztyn 2012, S. 65–76.
6. Zwischen Erinnerungs-und Gedächtniskultur. Die Bedeutung von Vergangenheitsvorstellungen der Zwischenkriegszeit für die heutige Außenpolitik in Ostmitteleuropa, Russlands imperiale Macht. Integrationsstrategienund ihre Reichweite in transnationaler Perspektive / Bianka Pietrow-Ennker (Hg.), Wien etc. 2012, S. 383–396.
7. XX a. diktatūrų laikotarpis Lietuvos gyventojų atminties kultūroje: dominuojanti ir diskriminuojama atmintis, Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribentropo. Atminties ir atminimo kultūrų transformacijos XX–XXI a., Vilnius 2011, p. 379–398.
8. Atminties ir atminimo kultūrų modeliai: Lietuva, Lenkija, Rusija ir Vokietija, Ibid., p. 439–458.
9. Atminties ir atminimo kultūros kaip užsienio politikos objektas Vidurio ir Rytų Europoje, Ibid., p. 459–490.
10. Baltijos kelio dvidešimtmetis: eilinis jubiliejus ar kultūrinės atminties transformacijos pradžia? (kartu su I. Sštiniene), Lietuvos istorijos metraštis 2010–1, Vilnius, 2011, p. 71–84.
11. Znaczenie Unii Lubelskiej po 440 latach dla Europy XXI w., Miscellanea Historico-Iuridica, t. 9, pod redakcją A. Lityńskiego, P. Fiedorczyka, Białystok, 2010, s. 9–14.
12. Нацыянальны сімвал у шматкультурным горадзе, Homo historicus 2009: Гадавiк антрапалагічнай гісторыі, пад. рэд. А.Ф. Смаленчука, Вiльня, 2010, с. 306–320.
13. L’appropriation symbolique d’une ville multiculturelle: les cas Kaunas, Klaipėda et Vilnius (kartu su D. Mačiuliu ir V. Safronovu), Villes baltiques. Une mémoire partagée (Revue Germanique Internationale, 11/2010), Paris, 2010, p. 41–60.
14. А. Смаленчук, A. Нікжэнтайціс, Вiльня як месца памяці многіх народаў (разважанні з нагоды даследчага праекту), Гістарыяграфія і крыніцы па гісторыі гарадоў і працэсаў урбанізацыі ў Беларусі, Гродна, 2009, с. 363–367.
15. Geschichte und Instrument. Geschichte und Aussenpolitik in Osteuropa, Osteuropa, 2010, Jg. 60, H 8, S.105–112.
16. Die Möglichkeiten der alternativen Geschichte. Das Alltagsleben im Baltikum des 13. und 14. Jahrhunderts, The Reception of Medieval Europe in the Baltic Sea Region: papers of the XIIth Visby Symposium held at Gotland University, Visby (Acta Visbyensia, XII), ed. by J. Staecker, Visby 2009, p. 397–420.
17. Nuo Vytauto Didžiojo iki Molotovo-Ribbentropo: kultūrinės atminties politika Lietuvoje, Lietuvių-lenkų santykiai amžių tėkmėje. Istorinė atmintis/ Stosunki polsko-litewskie na przestrzeni wieków. Pamięć historyczna, , Vilnius, 2009, p. 363–374.
18. Laikinosios ir Lietuvos Respublikos sostinių kultūrinės atmintys: lyginamosios analizės bandymas, Acta Humanitarica Universitatis Saulensis. Mokslo darbai, 2009, t. 9: Kultūrinės atminties kaita ir lokalinė istorija, p. 235–246.
19. Другая сусветная вайна ў культурнай памяці жыхароў Цэнтральна-усходняй Еўропы: дамінантная і дыскрымінаваная памяцi, Homo Historicus 2008: Гадавiк антрапалагічнай гісторыі, пад. рэд. А. Смаленчука з удзелам I. Дубянецкай, Вiльня, 2008, c. 361–369.
20. Nauka historii na Litwie między tradycją a wyzwaniami nowoczesności, Zapiski historyczne, 2008, t. LXXIII, zeszyt 2/3, s. 7–16. 21. Historia i współczesne pojęcie narodu politycznego Wielkiego Księstwa Litewskiego, Pamieć. Wyzwanie dla nowoczesnej Europy, red. R. Traba, Olsztyn, 2008, s. 99–108.
22. Die Epoche der Diktaturen. Erinnerungskonkurrenz in Litauen, Geschichtspolitik und Gegenerinnerung. Krieg, Gewalt und Trauma im Osten Europas (Osteuropa, 2008, 58. Jhg., Heft 6), hrsg. von M. Sapper, V. Weichsel, Berlin, 2008, S. 159–166.
23. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tautos specifika ir santykis su moderniąja tauta, Praeities pėdsakais: skiriama profesoriaus daktaro Zigmanto Kiaupos 65-mečiui, Vilnius, 2007, p. 135–154.
24. Kryžiaus karų epocha Lietuvos kultūrinėje atmintyje, Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų istorinėje sąmonėje, Šiauliai: Saulės delta, 2007, p. 236–249.
25. Kampf um die Erinnerung: Memel/Klaipėda im 20. Jahrhundert, Die Aneignung fremder Vergangenheiten in Nordosteuropa am Beispiel plurikultureller Städte (20. Jahrhundert) (Nordost-Archiv, Bd. XV/ 2006), Lüneburg, 2007, S. 148–159.
26. Jak można podzielić wspólną historię? Dzieje Rzeczypospolitej Obojga Narodów w historiografii i świadomości Litwinów“, ”O nas bez nas”. Historia Polski w historiografiach obcojęzycznych, moderatorzy sympozjum W. Molik, H. Żaliński, Poznań, 2007, s. 123–134.
27. Gestürzte und neu errichtete Denkmäler: Geschichte im Transformationsprozess Litauens, GegenErinnerung. Geschichte als politisches Argument im Transformationsprozeß Ost-, Ostmittel- und Südosteuropas (Schriften des Historischen Kollegs. Kolloquien; 61), hrsg. von H. Altrichter, München, 2006, S. 67–78.
28. Žalgiris: Zur Bedeutung und Funktionsweise eines litauischen Nationalmythos, Mare Balticum. Begegnungen zu Heimat, Geschichte, Kultur an der Ostsee (Colloquia Baltica, 1), hrsg. von D. Albrecht, M. Thoemmes, München, 2005, S. 98–110.
29. Litauen unter den Grossfürsten Gedimin (1316-1341) und Olgerd (1345-1377), Die „Blüte“ der Staaten des östlichen Europa im 14. Jahrhundert (Deutsches Historisches Institut Warschau. Quellen und Studien, Bd. 14), hrsg. von M. Löwener, Wiesbaden, 2005, S. 65–76.
30. „Rytų Lietuva lietuvių atminties kultūroje ir politikoje: istoriko ir atminties kūrėjo santykio problema“, Kultūros barai, 2004, Nr. 10 (479), p. 15–19.
31. „The „Imperial“ Diplomacy of Lithuania“, Lithuanian Foreign Policy Review, 2004, No. 1–2 (13–14), p. 41–47.
32. Klaipėdos problemos sprendimo galimybės Lenkijos Respublikos diplomatų akimis, Klaipėdos kraštas 1920–1924 m. archyviniuose dokumentuose (Acta Hictorica Universitatis Klaipedensis, t. IX), Klaipėda, 2003, p. 6–22.
33. Historische Tradition und Politik: Die Sowjetrepublik Litauen und das Kaliningrader Gebiet, Die Zukunft Kaliningrads Konfliktschichten und Kooperationsfelder (Osteuropa, 2003, 53. Jhg., Heft 2-3), hrsg. von M. Sapper, V. Weichsel, M. Breuer, Lindau, 2003, S. 229–243.
34. Geschichtsschreibung in Litauen: 10 Jahre nach der Wende“, Klio ohne Fesseln?: Historiographie im östlichen Europa nach dem Zusammenbruch des Kommunismus (Österreichische Osthefte, 2002, 44. Jhg., Heft 1-2), hrsg. von A. Ivanis̆ević, A. Kappeler, W. Lukan, A. Suppan, Frankfurt am Main, Berlin, Bern, Bruxelles, New York, Oxford, Wien, 2003, S. 201–218.
35. Auf der Suche nach der eigenen Geschichte: Litauen – Polen – Europa, Auf der Suche nach einem Phantom? Widerspiegelungen Europas in der Geschichtswissenschaft (Schriften des Zentrum für Europäische Integrationsforschung, Bd. 42), hrsg. von G. Michels, Baden-Baden, 2003, S. 109–124.
36. Lithuanian Settlement in East Prussia as Reflected in Lithuanian Historiography, Historiographical approaches to medieval colonization of East Central Europe: A comparative analysis against the background of other european inter-ethnic colonisation procesess in the Middle Ages (East European monographs, No. 611) / ed. by J. M. Piskorski, New York, 2002, s. 357–371.
37. Rytprūsiai lietuvių istorinėje literatūroje, Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XX a. istorijos problemos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. VIII), Klaipėda, 2001, p. 159–169.
38. Das Bild des Deutschen Ordens in der litauischen Geschichtsschreibung und Publizistik, Vergangenheit und Gegenwart der Ritterorden: Die Rezeption der Idee und die Wirklichkeit (Ordines militares. Colloquia Torunensia historica, XI), hrsg. von Z. H. Nowak, R. Czaja, Toruń, 2001, S. 115–131.
39. Das Bild Litauens in Darstellungen der deutschen Presse über nationale Minderheiten, Das Preußenland als Forschungsaufgabe: eine europäische Region in ihren geschichtlichen Bezügen. Festschrift für Udo Arnold zum 60. Geburtstag (Einzelschriften der Historischen Kommission für ost- und westpreußische Landesforschung, Bd. 20), hrsg. von B. Jähnig, G. Michels, Lüneburg, 2000, S. 191–207.
40. Verloren und neu gefunden. Ein Blick auf die neue Heimat in Ostpreußen nach 1945: Einige einführende Bemerkungen über dieses Thema, Annaberger Annalen, 1999, Nr. 7, S. 13–28.
41. Prisoners of War in Lithuania and the Teutonic Order State (1283-1409), Der Deutsche Orden in der Zeit der Kalmarer Union, 1397–1521 (Ordines militares. Colloquia Torunensia Historica, X), hrsg. von Z. H. Nowak, R. Czaja, Toruń, 1999, s. 193–208.
42. Die litauische Gesellschaft der vorchristlichen Zeit (13.–14. Jahrhundert) zwischen Rom und Byzanz, Rom und Byzanz im Norden. Mission und Glaubenswechsel im Ostseeraum während des 8.–14. Jahrhunderts, Bd. II, hrsg. von M. Müller-Wille, Stuttgart, 1998, S. 115–130.
43. LDK kultūrinės tradicijos praradimas: Vytauto Didžiojo kultas Lietuvoje XIX–XX a., Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: kultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtis (Senoji Lietuvos literatūra, Kn. 6), Vilnius, 1998, p. 324–334.
44. Das Deutschlandbild im heutigen Litauen, „Der Fremde im Dorf“. Überlegungen zum Eigenen und zum Fremden in der Geschichte, hrsg. von H.-J. Bömelburg, B. Eschment, Lüneburg, 1998, S. 105–123.
45. Das Bild der Deutschen und Deutschlands in Litauen während der Zwischenkriegszeit, Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und aktuelle Fragen des deutsch-litauischen Verhältnisses, hrsg. von B. Meissner, S. Bamberger-Stemann, D. Henning, Hamburg, 1998, S. 237–253.
46. Der Vytautas-kult in Litauen (15.-20. Jahrhundert) und seine Widerspiegelung im Denkmal, Das Denkmal im nördlichen Ostmitteleuropa im 20. Jahrhundert. Politischer Kontext und nationale Funktion (Nordost-Archiv, Bd. VI/1997, Hf. l), hrsg. von S. Ekdahl, Lüneburg, 1997, S. 131–145.
47. Changes in the organization and tactics of the Lithuanian army in the 13th, 14th and the first half of the 15 th century, Fasciculi Archaeologiae Historicae, Fasciculus VII, Łódź, 1994, p. 45–53.
48. Belaisviai Lietuvoje ir Vokiečių ordino valstybėje (1283–1409), Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 507–526.
49. Pasikeitimai lietuvių kariuomenės taktikoje ir organizacijoje, Karo archyvas, t. 13, Vilnius, 1993, p. 3–33.
50. Die wirtschaftlichen und politischen Motive in den Briefen des Großfürsten Gedimin an die norddeutschen Städte sowie an die Orden der Dominikaner und Franziskaner (26. Mai 1323), Zwischen Lübeck und Novgorod. Wirtschaft, Politik und Kultur im Ostseeraum vom frühen Mittelalter bis ins 20. Jahrhundert. Norbert Angermann zum 60. Geburtstag, hrsg. von O. Pelc, G. Pickhan, Lüneburg, 1996, S. 121–131.
51. Germany and the Memel Germans in the 1930s (on the basis of trials of Lithuanian agents before the Volksgerichthof, 1934–1945), The Historical Journal, 1996, Vol. 39, No. 3, p. 771–783.
52. Das Bild von Deutschland und den Deutschen, Annaberger Annalen, 1996, Nr. 4, S. 148–155.
53. 1323 m. gegužės 26 d. Gedimino laiškai Vokietijos miestams ir dominikonų ir pranciškonų ordinų vienuoliams: ekonominiai ir politiniai laiškų parašymo motyvai, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai (Senoji Lietuvos literatūra, Kn. 4) / ats. red. M. Vaicekauskas, Vilnius, 1996, p. 124–134.
54. Litauisch-preussische Beziehungen im Mittelalter. Der litauische Forschungsstand, Deutschland und Litauen. Bestandsaufnahmen und Aufgaben der historischen Forschung, hrsg. von N. Angermann, J. Tauber, Lüneburg, 1995, S. 21–31.
55. Bitwa pod Grunwaldem w ocenie spoleczenstwa litewskiego XV–XVI stuliecia, Studia Grunwaldzkie, 1994, t. 3, s. 7–15.
56. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pagrindinės užsienio politikos kryptys XIV a. vid. – XV a., Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. I), Vilnius, 1993, p. 170–177.
57. Friedliche Zeit in den Beziehungen Litauens mit dem Deutschen Orden, Jahrbücher für Geschichte Osteuropas, 1993, Hf. 1, S. 1–23.
58. Žalgirio mūšio vertinimas lietuvių visuomenėje XV–XVI a., Lietuvos istorijos metraštis, 1990, Vilnius, 1991, p. 5–13.
59. Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (2. Gedimino laiškai popiežiui ir krikščionybės įvedimo Lietuvos klausimas 1323–1324 m.), Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 1988, t. 2 (103), p. 66–76.
60. Dėl čekų feodalų vaidmens 1329 m. Vokiečių ordino žygyje į Lietuvą, Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 1988, t. 3 (104), p. 52–57.
61. Dėl Gedimino laiškų autentiškumo (1. Gedimino laiškai Hanzos miestams), Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 1987, t. 4 (101), p. 92–99.

Recenzijos:

1. Yvonne Kleinmann: Kommunikation durch symbolische Akte ist soeben im neuesten Heft der Jahrbücher für Geschichte Osteuropas veröffentlicht worden. Sie finden sie zugleich auch auf dem europäischen Rezensionsportal recensio.net. Der Link lautet: :http://www.recensio.net/rezensionen/zeitschriften/jahrbucher-fur-geschichte-osteuropas/jgo-61-2013/4/ JGO 61 (2013)

Kontaktai
el. paštas – alvydas.nikzentaitis@istorija.lt
Telefonas – 8 5 262 68 43

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 2 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007