Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Sovietų agentas “Ivanov

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Karų, įtvirtinimų, ginklų, slaptųjų tarnybų istorija (bendra informacija) » Slaptųjų, specialiųjų, teisėtvarkos tarnybų bei organizacijų veikla ir istorija (taip pat ir Lietuvos)

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Sovietų agentas “Ivanov – 12“ - generolas Konstantinas Kleščinskis

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Sovietų agentas “Ivanov – 12“ - generolas Konstantinas Kleščinskis

Parašytas: 27 Geg 2019 23:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

“Ivanovo – 12“ žlugimas

https://luksas.blog/2019/05/19/ivanovo- ... dBXx4zaCas

Aras Lukšas
2019 gegužės 19

Šiandien prisiminsime vieną ryškiausių Lietuvos kontržvalgybos pergalių prieš Kremliaus agentūrą – Konstantino Kleščinskio bylą.

Vėlų 1927 metų gegužės 19-osios vakarą į ramios Aukštaičių gatvės 20-ąjį namą Kauno Žaliakalnyje įsiveržė grupė kontržvalgybos pareigūnų. Kambaryje jie užklupo du sutrikusius vyrus. Vienas iš jų mėgino stverti nuo stalo pluoštą primargintų mokyklinio sąsiuvinio lapų, tačiau pareigūnai pasirodė vikresni – popieriai atsidūrė jų rankose.

Vienas iš šių vyrų nedelsiant paleidžiamas. Ankstyvą kitos dienos rytą jis jau sėdės traukinyje, važiuojančiame į Maskvą. Tuo tarpu buto šeimininko laukia kitokia dalia: jis čia pat sulaikomas ir išvežamas į kontržvalgybos būstinę. Suimtasis tikriausiai supranta, jog tai, kas mėlynu cheminiu pieštuku surašyta bute rastuose sąsiuvinio lapuose, yra ne kas kita, kaip jo sau pasirašytas mirties nuosprendis. Greta palyginti nekaltų duomenų apie Lietuvos politinių partijų veiklą ir jų veikėjų tarpusavio santykius čia buvo ir informacija apie Lietuvos kariuomenės apygardas bei dalinius, jų vadus, dislokacijos vietas – kitaip sakant, viskas, kas sudarė valstybės karines paslaptis, itin griežtai saugomas Lietuvos neseniai įvestos karo padėties sąlygomis. Po pranešimu puikavosi informatoriaus agentūrinis slapyvardis “Ivanov – 12“.

Mėginti paneigti, kad šis pranešimas rašytas suimtojo ranka, nebuvo jokios prasmės. Rasti nekaltą paaiškinimą, ką jo bute šį vakarą veikė Sovietų Sąjungos ambasados darbuotojas ir kodėl jis mėgino sunaikinti dokumentą, taip pat buvo neįmanoma. Tad sulaikytajam neliko nieko kita, kaip prisipažinti, kad nuo 1926 metų jis nuolat teikė slaptą informaciją sovietų pasiuntinybei Kaune.

Taip baigėsi mažiausiai trejus metus trukusi gerai informuoto ir todėl labai vertingo sovietų agento medžioklė. Vėliau kontržvalgybos viršininkas Jonas Budrys savo prisiminimuose tvirtins, jog “tokio kalibro šnipui negalima buvo leisti pasislėpti Sovietų Sąjungoje“. “Ivanov – 12“ buvo ne šiaip sau eilinis informatorius, o žmogus, turėjęs artimų ryšių tiek kariuomenės vadovybėje, tiek Generaliniame štabe, tiek tarp aukštų šalies politikų. Tai buvo atsargos generolas Konstantinas Kleščinskis – nepriklausomybės kovų dalyvis, už drąsą vienas pirmųjų pelnęs Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordiną ir sėkmingai užkopęs karjeros laiptais iki Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo viršininko posto.

Ramaus gyvenimo neieškojo

Kas paskatino bolševikų nemėgusį atsargos generolą, be kita ko, gavusį didžiulę pensiją ir valdžiusį nemenką turtą, tapti mokamu sovietų žvalgybos agentu? Godumas? Įžeista savimeilė? Polinkis į riziką ir avantiūras? O galbūt asmeninės dramos? Vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą sunku, tačiau galima spėti, kad visos čia išvardytos prielaidos gali būti teisingos.

Viena aišku – K.Kleščinskis buvo gabus, profesionalus ir narsus karys. Pirmosios kovų patirties jis įgijo dar rusų-japonų karo mūšiuose Mandžiūrijoje. Baigęs Generalinio štabo akademiją jis tuojau pat pateko į Pirmojo pasaulinio karo mėsmalę ir 1915 metų rugpjūtį atsidūrė vokiečių nelaisvėje, iš kurios ištrūko tik karui pasibaigus.

Grįžti į bolševikų Rusiją aukštas caro armijos karininkas, suprantama, nenori ir negali, nors Maskvoje jo laukia žmona, o Petrograde – motina. Todėl jis nutaria pritaikyti savo sugebėjimus ir patirtį Lenkijos kariuomenėje. Tačiau Varšuva K. Kleščinskį nuvilia. Jis paskiriamas į karininkų rezervą, tačiau tokio pasiūlymo atsisako – neva jam suteiktos per prastos gyvenimo sąlygos kareivinėse. Netenkina K. Kleščinskio ir antrojo viršininko pareigos viename štabų: galbūt karininko ambicijos siekė kur kas toliau, o gal jis tiesiog buvo gavęs geresnių pasiūlymų.

Supratęs, kad Lenkijoje jo niekas išskėstomis rankomis nelaukia, K. Kleščinskis 1919 metais nutaria traukti į Helsinkį pas generolą Nikolajų Judeničių, formavusį ten baltagvardiečių pajėgas kovoti su bolševikais. Tačiau čia likimas pakiša K. Kleščinskiui kitą ir visai netikėtą šansą. Pakeliui jis sustoja Lietuvoje. Galbūt vedamas sentimentų (jo tėvas buvo kilęs iš Vilniaus gubernijos), o gal – prisiminimų (K. Kleščinskiui teko kovoti su vokiečiais Pietų Lietuvoje). Šiaip ar taip, Lietuvoje jis sulaukia tuomečio krašto apsaugos ministro Antano Merkio pasiūlymo prisidėti prie Lietuvos kariuomenės kūrimo. Nors pasiūlytos instruktoriaus pareigos ir nebuvo itin aukštos, būsimasis generolas, matyt, pajuto puikias karjeros perspektyvas, tad šį pasiūlymą priėmė. Lietuvos kariuomenei keturiasdešimtmetis kapitonas, ir dar baigęs karo akademiją, taip pat buvo vertingas žmogus. Juolab kad tokį išsilavinimą turinčius karininkus šalyje tuomet buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Taigi, K. Kleščinskis tuoj pat paskiriamas Pirmojo pėstininkų pulko instruktoriumi ir ima sparčiai kopti karjeros laiptais. Nepraėjus nė metams jis tampa divizijos vadu, o netrukus gauna generolo antpečius ir tampa Generalinio štabo viršininku. O kiek anksčiau būsimasis sovietų šnipas kaip ekspertas dalyvauja Maskvoje vykstančiose Lietuvos taikos derybose su bolševikine Rusija. Iki šiol niekas nėra paneigęs versijos, kad jau tuomet K. Kleščinskis galėjo pakliūti į Rusijos žvalgybos žabangas, tačiau kur kas labiau tikėtina, jog tai vis dėlto įvyks kiek vėliau, jam jau išėjus į atsargą.

Verta pažymėti ir dar vieną K. Kleščinskio karjeros ypatybę – jam ypač sekėsi neramiais laikais. Būtent per kovas su bolševikais jis užsitarnavo laipsnius, pareigas ir aukštus apdovanojimus. Tačiau ramesniais taikaus darbo metais šio kariškio karjera ėmė strigti. Vien per 1921 metus nuo Generalinio štabo viršininko jis smuktelėjo iki pirmojo jo pavaduotojo, o vėliau ir iki divizijos vado pareigų. Sunku pasakyti, kas kišo koją K. Kleščinskio tarnybai, tačiau sprendžiant iš to, kas nutiko 1923-iaisiais, galima spėti, kad didžiausia jo problema galėjo tapti pernelyg didelės ambicijos ir liežuvio nevaldymas.

Apie tai, kaip generolui teko atsisveikinti su kariuomene, pasakojamos įvairios versijos. Pasak vienos iš jų, K. Kleščinskis gerokai padauginęs sukėlė skandalą viename iš Klaipėdos restoranų. Kitur teigiama, kad jis nenulaikė liežuvio už dantų po divizijų ir pulkų vadų suvažiavimo vykusios vakarienės metu. Tačiau aišku viena – generolas prisipolitikavo kritikuodamas krašto valdžią ir kariuomenės vadovybę bei siūlydamas kelti tostus už Antaną Smetoną ir būsimąją diktatūrą. Vėliau K. Kleščinskis A. Smetoną prisimins dar ne kartą – ir prašydamas padėti sugrįžti į kariuomenę, ir maldaudamas išsaugoti jo gyvybę, tačiau abiem atvejais tai bus šauksmas tyruose.

Pirmieji įtarimai

O kol kas K. Kleščinskis užsitraukia tik savo vadovybės nemalonę, kuri jam taip pat kainuoja labai brangiai: generolui tyliai pasiūloma išeiti į atsargą. Jam paskiriama 500 litų pensija, o tais laikais tai buvo labai nemaži pinigai. Be to, generolas, kaip buvęs savanoris, dar turi 12 ha žemės, kurią taip pat neblogai parduoda. Tačiau 44 metų pensininko ramus ir sotus gyvenimas nedžiugina. Jam trūksta veiklos, reikia naujų galimybių. Ir štai visai netikėtai atsargos generolas nutaria imtis verslo. Jis įsteigia Lietuvoje vienos prancūzų bendrovės atstovybę ir nutaria vežioti vyną iš Prancūzijos į Rusiją. Istorija nutyli, ar vyno importas ir eksportas buvo tikras verslas, ar tik kitokios veiklos priedanga, tačiau būtent atstovybės vadovo statusas padeda K. Kleščinskiui gauti Sovietų Sąjungos vizą, nuvykti į Maskvą ir pasimatyti su sunkiai sergančia žmona bei sūnumi. Planų vykti į bolševikinę Rusiją generolas ne tik neslepia, bet ir pasidalija jais su karinės kontržvalgybos viršininku Jonu Budriu. K. Kleščinskis nežino, kad į karinės kontržvalgybos akiratį jis pateko jau po 1923 metų skandalo ir kad apie jo planus tuoj pat bus informuota politinė policija. Grįžęs iš Maskvos K. Kleščinskis bus sekamas dar mažiausiai du mėnesius, tačiau nieko, kas galėtų sukelti įtarimus, nebus pastebėta.

O pastebėti, regis, buvo ką. Grįžęs iš Maskvos, atsargos generolas nuolat trinasi aplink Generalinį štabą, piršosi į draugus jo pareigūnams, nevengdavo užsukti ir į A. Merkio namus, kuriuose rinkdavosi tiek aukšti karininkai, tiek kiti žymūs veikėjai. Negalima pasakyti, kad kompanija K. Kleščinskio nemėgo: ką jau ką, o pralinksminti ir sudominti jis mokėjo. A. Merkio svečiams jis būtinai papasakodavo naujausių anekdotų, pasidalydavo nuogirdomis, gandais ir paskalomis. Tačiau į didesnes draugystes su generolu nelabai kas leidosi – mat šis labai jau įkyriai piršdavo įvairiausias savo idėjas ir projektus, pavyzdžiui, siūlėsi parengti planą, ką turėtų daryti kariuomenė, jei kiltų sukilimas, tuo pat metu domėdamasis ir esamais mobilizacijos planais.

Ypač atokiai nuo K. Kleščinskio stengėsi laikytis A. Merkys. Savo abejonėmis dėl keistoko atsargos generolo landumo jis pasidalijo ir su savo bičiuliu J. Budriu. Po vieno iš tokių pasikalbėjimų karinės kontržvalgybos vadas paprašė iš savo pavaldinių K. Kleščinskio dosjė. Jau vėliau savo prisiminimuose J. Budrys rašys: “Pasijutau kaip medžiotojas, užklupęs pavojingą žvėrį. Jis nebuvo paprastas informatorius, bet Generalinio štabo viršininkas, kelerius metus veikęs Kauno viršūnėse. Tokio kalibro šnipui negalima buvo leisti pasislėpti Sovietų Sąjungoje. Ten jis būtų paskirtas aukštoms pareigoms ir juoktųsi, kad mes nesugebėjome per daugelį metų jo iššifruoti. Jis turi būti nubaustas už savo pragaištingą darbą, kad atbaidytų kitus.“

O kol kas K. Kleščinskio kontaktus papildo dar įdomesni personažai. 1925 metų kovą Maskvoje miršta jo žmona, palikdama dešimties metų sūnų Borisą. Nei vaiką apsiėmusi prižiūrėti teta, nei Petrograde gyvenanti senelė nepajėgia jo nei išmaitinti, nei juo tinkamai pasirūpinti – bolševikinėje Rusijoje buvo sunkūs laikai. Tad K. Kleščinskis mėgina parsivežti sūnų į Lietuvą. 1926 metų pradžioje jis su tokiu prašymu kreipiasi į sovietų pasiuntinybės Kaune sekretorių Dneprovą. Šis neatsisako padėti, tačiau pasiūlo T. Kleščinskiui užeiti po savaitės. Turint galvoje, kad atstovybės sekretorius drauge buvo ir sovietų žvalgų agentūros šefas, nesunku suprasti, kam jam tos savaitės reikėjo – greičiausiai, tam, kad iš centro gautų leidimą verbuoti buvusį Generalinio štabo viršininką.

Po savaitės sovietų diplomatas iškelia K. Kleščinskiui sąlygą: Borisas bus išleistas į Lietuvą su sąlyga, kad atsargos generolas teiks pasiuntinybei šiokią tokią informaciją, tarkime, apie politines partijas ir jų tarpusavio santykius. Be to, už šią informaciją dar pasiūlo 500 litų.

Visa tai yra paties K. Kleščinskio versija, kurią jis papasakos vėliau, jau tardymo metu. Kiek ji atitinka tikrovę ir ar tikrai atsargos generolas buvo užverbuotas būtent tuo metu, o ne gerokai anksčiau, šiandien niekas pasakyti negali.

Tačiau jei K. Kleščinskis buvo užverbuotas tik per šį susitikimą, kodėl kontržvalgyba jį sekė jau 1925-aisiais? Todėl, kad jau tuomet atsargos generolo ryšiai su sovietų ambasados darbuotojais nekėlė jokių abejonių. Atrodo, K. Kleščinskis labai jau pasitikėjo savimi, todėl nebuvo pernelyg atsargus. Kontržvalgybininkų dėmesį atkreipė savotiškas jo pomėgis: kiekvieną ketvirtadienį jis išsinuomodavo valtį ir plaukdavo į Neries vidurį žvejoti. Toje vietoje visuomet būdavo dar vienas nuolatinis žvejys. Vyrai vaišindavo vienas kitą papirosais ir gyvai šnekučiuodavosi. Kas šioje žvejyboje jiems rūpėjo mažiausiai – tai laimikis. Valandą kitą pasišnekučiavę jie skirstydavosi kas sau ir dažniausiai – tuščiomis. Netrukus buvo nustatyta, kad antrasis žvejys yra ne kas kitas, o sovietų pasiuntinybės raštvedys, kuriam kontržvalgyba suteikė pravardę “Atsargusis“.

Įkliuvo su įkalčiais

Lietuvos kontržvalgybai nebuvo paslaptis ir tai, kad dar iki apsilankymo Rusijos ambasadoje, K. Kleščinskis slapčia bendravo ir su kitais jos pareigūnais. Tai liudija kad ir toks ambasados sekretorių Vorobjovą sekusio agento A. Norvaišo tarnybinis pranešimas: “1925 m. rugsėjo 8 d. Vorobjovas išėjo iš savo buto permainęs rūbus. Nuėjo ant Uosto kranto gatvės, kur susitiko atsargos generolą Kleščinskį, patamsyje su juo vaikščiojo 30 min. ir kažką labai rimtai pasakojo. Vaikščiodamas Vorobjovas įdavė Kleščinskiui ar pinigus, ar kokius dokumentus.“ Apie ką nakties tamsoje tuomet kalbėjosi du vyrai, niekas niekuomet nebesužinos. Tačiau aišku, kad K. Kleščinskis, tuo metu turėjęs galimybę prieiti net prie politinės policijos dokumentų, dalydavosi ne žvejybos įspūdžiais.

Taigi tiek kontržvalgyba, tiek politinė policija turėjo rimtą pagrindą įtarti K. Kleščinskį šnipinėjimu, tačiau netikėtai atėjo nurodymas atsargos generolo sekimą nutraukti. Kodėl buvo duotas šis įsakymas, belieka tik spėlioti.

Prielaidų spėlionėms gali sudaryti kad ir tai, jog 1926 metų kovo mėnesį vykusius rinkimus į III Seimą laimėjo kairieji, kurie, be kita ko, paleido iš kalėjimų visus ten laikytus komunistus ir jų vadovus. Bolševikų agentų vėl bus imta ieškoti tik po 1926 metų gruodį įvykusio perversmo.

Būtent tuomet kontržvalgyba gauna žinių, kad K. Kleščinskis palaiko ryšius su sovietų atstovybės agentūros vedėjo padėjėju I. Sokolovu. Šis bendravimas labai intensyvus: per mėnesį vyrai susitinka mažiausiai tris kartus. Mūsų operatyvininkai nutaria nebelaukti ir artimiausio susitikimo metu pričiupti abu su įkalčiais. Apie tokį planą informuojamas vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis, kurio žinioje tuomet buvo politinė policija. Šis apie tai praneša užsienio reikalų ministro pareigas einančiam premjerui Augustinui Voldemarui. Po poros dienų operatyvininkai gauna nurodymą: sulaikyti tik K. Kleščinskį, sovietinio diplomato neliesti, o tik užfiksuoti jo susitikimo su savo agentu faktą. Greičiausiai Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje nuogąstauta, kad, sulaikius I. Sokolovą, Maskva atsilygins tuo pačiu ir apkaltins šnipinėjimu kurį nors Lietuvos diplomatą.

Ir štai 1927 metų gegužės 19 dieną 21 valandą kontržvalgybos agentai praneša, kad I. Sokolovas atvyko į K. Kleščinskio butą Aukštaičių gatvėje. Skubiai šiuo adresu atvykę operatyvininkai abu šnipus užklumpa su įkalčiais – jau minėtais slapyvardžiu “Ivanov – 12“ pasirašytais pranešimais, kuriuose be kitų, yra itin slaptų žinių apie Lietuvos kariuomenę. I. Sokolovas po kelių minučių paleidžiamas ir kitą rytą skubiai išvyksta į Maskvą, tuo metu K. Kleščinskis duoda pirmuosius parodymus kontržvalgybos būstinėje.

Prispaustas neginčijamų įkalčių, atsargos generolas prisipažino teikęs slaptą informaciją sovietų ambasadai. Į klausimą, kodėl pasiturintis ir simpatijų bolševikams nejaučiantis buvęs Generalinio štabo viršininkas ryžosi tokiam žingsniui, K. Kleščinskis atsakė nematęs Lietuvoje ateities, jį kankinęs tėvynės ilgesys. Tačiau labiausiai jis nuogąstavo dėl Rusijoje likusių savo šeimos narių, tapusių savotiškais Maskvos žvalgybos įkaitais.

Šios versijos K. Kleščinskis laikysis ir Karo lauko teisme, kuriam jis bus perduotas “už žinių teikimą sovietinei atstovybei apie: 1) Vyriausybės ūpą, slaptą veikimą ir sroves; 2) kariuomenės ūpą, skaičių, dislokaciją, viršininkų ir štabų sudėtį, jų darbuotę ir buveinę, aukštųjų karininkų politines aspiracijas ir jų vadovavimo gabumų įvertinimą; 3) visuomenės veikėjų ir jų grupių nusistatymą vidaus ir užsienio politikos klausimais ir jų slaptą veikimą“.

K. Kleščinskio byla buvo plonesnė, nei visi jo rašyti slapti pranešimai ir sudarė vos 20 puslapių. Jo teismo posėdis gegužės 31-ąją truko vos pusantros valandos. Atsargos generolas buvo pripažintas kaltu ir pasmerktas sušaudyti. Malonės prašymas, kuriame primenama, kad sunkią Lietuvai valandą buvęs generolas kovojo už jos laisvę ir nepriklausomybę, buvo atmestas. Jau kitą naktį 2 val. 27 min. K. Kleščinskis buvo atvežtas prie Šeštojo forto ir sušaudytas. Kitos dienos rytą iš Kauno tyliai išvyko sovietų pasiuntinys S. Aleksandrovskis. Maskva šios istorijos apsimetė nepastebėjusi, tad jokio konflikto tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos dėl jos nekilo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: