 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27143
Miestas: Ignalina
|
Virgilijus Čepaitis. Trečdalis gyvenimo: nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar
https://www.delfi.lt/plius/gyvenimas-vi ... r-83487627
2020 m. vasario 17 d.
Virgilijus Čepaitis
Žurnalas „Kultūros barai“
Likimas lėmė, kad esu tarp tų, kurie balsavo už valstybės, leidžiančios žmonėms gimti laisvėje, atkūrimą. Ši knyga labiau panaši į memuarus sensu stricto, negu ankstesnės, kuriose rašoma apie Sąjūdį ir Aukščiausiąją Tarybą. Joje daugiau dėmesio skiriu asmeninei istorijai, kuri nuo 1991-ųjų lapkričio vidurio man beveik užgožė kitus įvykius. Žinoma, rašau ir apie dešimtmečius, praslinkusius iki šių dienų, nes knyga ne tik apie mane, bet ir apie Lietuvą.
Skiriu Kovo Vienuoliktajai
Dabar sklaidydamas senus savo užrašus stebiuosi, kad skausmas, nepaisant visų peripetijų, neužliejo man smegenų, rašydamas likau gana objektyvus. Gal net pernelyg nešališkas. Lyg rašyčiau ne apie save, o apie visai kitą žmogų, su kuriuo dedasi tokie keisti dalykai. Užrašų tiek daug, kad kai kurių teko atsisakyti, kai ką sutrumpinti. Dienoraštyje minimus žmones kartais pristatau tik inicialais. Daug cituoju iš oficialaus tų įvykių perpasakojimo Aukščiausiosios Tarybos stenogramose, nes antraip būtų sunku patikėti, kad apskritai galėjo dėtis tokie dalykai, kad tokie žodžiai iš tikrųjų buvo pasakyti.
Ar istorija gali būti grindžiama paskalomis? O jų daug paskleista 1991-ųjų rudenį... Jau minėjau, kad ši knyga ne tik apie mane, bet ir apie Lietuvą. Savo rašiniuose bandau papasakoti, koks sudėtingas ir sunkus buvo kelias į nepriklausomybę. Keisčiausia, kad tie, kuriuos teko tempti jėga, dabar skelbiasi pagrindiniais kovotojais už laisvę.
Man svarbus šis pasakojimas apie mažytę Lietuvos istorijos atkarpą ir apie trečdalį mano gyvenimo, todėl dėkoju likimui, kad spėjau tuos metus aprašyti.
1. APKALTINIMAS
Antradienis
Tai turėjo būti įprasta darbo diena Aukščiausiojoje Taryboje. Bet ji tokia nebuvo. Pradėsiu nuo savo užrašų.
„1991-11-12. Radau savo dėžutėje popieriukus apie „Juozą“. O „Respublikoj“ išspausdintas straipsnis „Ultimatumas KGB agentui.“
„Nepriklausomas Lietuvos laikraštis“, kokiu jis skelbėsi, per visą puslapį išspausdino tekstą apie paslaptingą AT deputatą. Reikalavo, kad jis prisipažintų esąs KGB agentas. Nors deputato pavardė neįvardyta, iš straipsnio detalių supratau, kad būsiu puolamas būtent aš. Prisimenu, tada pagalvojau: „Prasideda!“
Klausimas dėl „Juozo“, minimo laikraštyje, prieš porą savaičių jau buvo iškilęs Nepriklausomybės partijos suvažiavime, kai Aukščiausiosios Tarybos deputatė Birutė Nedzinskienė iš tribūnos apkaltino mane ryšiais su KGB. Ji rėmėsi jai pakišta audiokasete, kurioje neįvardytas kagėbistas aiškina neįvardytam pašnekovui, kad Čepaitis yra agentas. Užvirė diskusijos, kurios baigėsi tik tada, kai partijos garbės narys, Lietuvos Laisvės Lygos lyderis Antanas Terleckas iš tos pačios tribūnos papasakojo, kad dar 1990-ųjų vasarą jam siūlyta platinti kagėbistų „iniciatyvinės grupės „Už Nepriklausomą Lietuvą“ proklamaciją apie AT deputatus, slaptus KGB agentus, tarp jų ir Čepaitį, „kenkiančius tautos vienybei, žmonių susitelkimui“. Jis atsisakęs teikti „platinimo“ paslaugas.
Nuo pat Sąjūdžio pradžios apie daugelį Iniciatyvinės grupės, vėliau Seimo tarybos narių buvo skleidžiami gandai, esą jie yra agentai, o ir pats Sąjūdis įkurtas sovietų saugumo. Po Kovo Vienuoliktosios pakampiais šnibždėta, kad net Nepriklausomybė paskelbta KGB užsakymu. Toji bomba su laikrodžio mechanizmu tiksėjo visą laiką. Buvo neaišku tiktai kada ji sprogs ir kas bus auka. Per tuos metus ne kartą perkratinėjau savo gyvenimą sovietmečiu, svarsčiau, kuo būtų galima apkaltinti, pavyzdžiui, mane, ir vis padarydavau išvadą, kad ką nors man prikišti būtų gana sunku.
Vis dėlto jutau, kad kai kurie deputatai neturi jokių abejonių, kas yra tas paslaptingasis „Juozas“, nors nepasirašytame (taigi oficialią redakcijos nuomonę atspindinčiame) straipsnyje jokia pavardė neminima. KGB bomba sprogo po kojomis man.
Tačiau grįžkime į 1991-ųjų lapkričio 12-ąją. Dar svarstant darbotvarkę, Bronius Genzelis Kairiųjų frakcijos vardu pareiškė: „Reikalaujame šį klausimą svarstyti neatidėliojant iki pietų pertraukos, nes tarpusavio nepasitikėjimo atmosfera Aukščiausioje Taryboje auga. Negalime atmesti tos galimybės, kad dokumentų dingimas iš KGB pastato yra organizuota kampanija, kuria stengiasi prisidengti buvę KGB agentai aukščiausiuose valstybinės valdžios ešelonuose. Apie tai liudija ir gausėjančios publikacijos spaudoje, taip pat šios dienos publikacija „Respublikos“ laikraštyje. Ir aš frakcijos vardu prašau, kad dėl šito klausimo nebūtų delsiama, o motyvų būtų daugiau išdėstyta.“1
Dabar vėl perskaičiau tą „ultimatyvų“ straipsnį. Jis man pasirodė lyg rūbelis su gausybe siuvėjo paliktų dygsnių. Pavyzdžiui, jame cituojamas mano raštas, liaupsinantis vieną rašytoją, kurio knygas verčiau. Pasirašyta – „Juozas“... Nors gerai atsimenu, kad liaupsę kolegai pasirašiau savo pavarde. Jis rinko pagiriamuosius raštus iš visų pažįstamų, kad būtų išleistas į užsienį. O paskelbtos laiškų, susijusių su mano kelione į Londoną 1982-aisiais, ištraukos leido suprasti, kad būsiu kaltinamas būtent dėl šios išvykos.
Tada tas „Ultimatumas“ man atrodė kvailokas, bet visai nejuokingas...
Neapykanta
Prisimenu šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus. Pasklaidžiau ten pasakytų kalbų tekstus. Įvardijami Lietuvos kančių kaltininkai – Sovietų Sąjunga ir jos Komunistų partija. Daug vietos spaudoje užėmė trėmimų į Sibirą aprašymai, ginkluotas pasipriešinimas okupantams. Populiari to meto tema – surengti kompartijai „Niurnbergo tribunolą“, kad ji atsakytų už padarytus nusikaltimus. Neapykanta režimui buvo tokia visuotinė, kad, negalint jos išsklaidyti, bandyta bent nukreipti ją nuo tikrųjų kaltininkų.
Spaudos tonas staiga pasikeitė. Įsivyravo rašiniai apie KGB piktadarybes. Komunistus pakeitė kagėbistai. Dar daugiau – kai kas teigė, neva kalti patys žmonės, atseit lietuviai yra skundikų tauta. Pasipylė pasakojimai, kaip kaimynai skundė kaimynus, žmonos – vyrus, vaikai – tėvus. Atrodė, Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų ko nors įskundęs. Buvo verkšlenama, kad lietuvių komunistai patys žiauriai kentėjo nuo KGB, sovietų slaptoji tarnyba esą buvusi visagalė. Nuolat pabrėžtinai kartojama, koks pavojus grėsė lietuvių komunistams, bet jie vis tiek elgėsi drąsiai, neklausė kvailų Maskvos direktyvų. Labai populiarus tapo pasakojimas apie išmintingąjį Sniečkų, kuris privalomus kukurūzus liepęs sėti vien pakelėse, kad juos matytų revizoriai, į Lietuvą atvykstantys iš centro. Lietuvių komunistai įrodinėjo, kad visada buvo su tauta, kaip įmanydami priešinosi nekenčiamam sovietų režimui. Matyt, todėl po 1992 m. rinkimų į Lietuvos parlamentą Vakaruose paplito toks anekdotas: žmonės, kuriuos traiškė tankai, paskui į valdžią vis tiek išrinko tankistus. Vakariečiai negalėjo suprasti, kodėl Lietuvoje tikima, esą vietiniai komunistai čia niekuo dėti. Žinoma, šia versija tikėjo ne visi. Nepriklausomybės partija, kurios pirmininku buvau išrinktas, į savo statutą net įtraukė straipsnį, draudžiantį priimti į ją buvusius komunistų partijos narius. Todėl kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai, pareiškę norą įstoti, nariais netapo.
Priešistorė
Nepriklausomybės partijos suvažiavime Terlecko minėtą proklamaciją „Už Nepriklausomą Lietuvą“, 1990-aisiais platintą kagėbistų, man dar tada parodė Mečys Laurinkus, vadovavęs Saugumo departamentui.
„1990-07-26. Mečys parodė man vieną įdomų popieriuką. Paskui Sakalas zondavo, ar aš bandysiu paneigt, jei bus atspausdinta. Pasakiau, kad nė neketinu.
Vakare per TV perskaičiau Kovo 11 partijos kreipimąsi ir pasakiau, kad jau bandoma mus diskredituoti.
1990-07-27. Mečys sakė išsiaiškinęs, kad anie neturi jokio mano pasižadėjimo, pridūrė, kad mano byla metus gulėjusi Eismunto2 seife, ketinta mane papirkti už valiutą, bet paaiškėjus, kad esu „idėjinis“, to atsisakyta.“
„Popieriukas“ ir buvo ta proklamacija, kurioje „kagėbistai-nepriklausomybininkai“ minėjo mane tarp parlamento narių–saugumo agentų, kurie „agresyviai, netoliaregiškai elgiasi“. Tada maniau, kad melą lengvai atremsiu, nors dar nebuvo aišku, prie ko KGB bandys prisikabinti. Tas paaiškėjo po metų, 1991-ųjų rudenį. Kad prieš kelionę į Londoną buvau susitikęs su kagėbistu, niekada neslėpiau. Ir kas gi čia tokio? Pagal sovietų nustatytą tvarką tai buvo neišvengiama, jei mokslininkas ar kultūros darbuotojas norėjo nors trumpam išvykti į Vakarus.
Dar kartą persvarsčiau tas dienas. Išvis kaip aš patekau tarp tų, kuriems leidžiama vykti į Didžiąją Britaniją? Matyt, buvau įrašytas į patikimų asmenų sąrašus. Dar prieš studijas Maskvoje dirbau Komjaunimo tiesos dienraštyje, po to LSSR Rašytojų sąjunga pasiuntė mane į Maskvos Literatūros institutą studijuoti vertimo, į rusų kalbą verčiau Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Vytauto Bubnio, Antano Venclovos, kitų žymių, sovietams palankių veikėjų kūrybą. Mane priėmė net į SSRS Rašytojų sąjungą.
Komjaunimo tiesoje, kur prieš Maskvą dirbau vertėju, žurnalistų buvo visokių, todėl nenustebau, kai 1965-aisiais vežti manęs į tardymą atvyko KGB kapitonas, kurį pažinojau iš redakcijos pobūvių kaip vienos korespondentės vyrą. Jis pradėjo priekaištauti, atseit užkroviau jiems papildomo darbo, nes nežinoję, kur manęs ieškoti. Mat paprastai jie tardo tik tuos, kurie oficialiai gyvena jų teritorijoje. O aš tais metais, kurie juos domino, maldavausi tai Maskvoje, tai Vilniuje, tai Kryme, tai dar kur nors, bet prisiregistravęs buvau mamos bute Kaune. KGB mane kaltino, kad Maskvoje vykdžiau nesankcionuotą veiklą, apie kurią prasitarė tardomas bičiulis. Lengviau atsikvėpiau, nes prasižengimai nebuvo pernelyg sunkūs, nors tas bičiulis latvis žinojo kur kas daugiau – pavyzdžiui, kad man pavyko į užsieniečiams uždarą Kauną slapta atvežti prancūzų studentą. Vėliau jis tą kelionę aprašė estų žurnale.3 Kagėbistai bandė iškvosti kokių nors žinių apie mano pažįstamus, todėl turėjau išsisukinėti. Turbūt pajutę, kad esu nenuoširdus, kaip jie sakydavo, paliko mane ramybėje.
Žinojau, kad bendraujant su saugumiečiais, reikia vaidinti žmogų, neturintį ko slėpti nuo valdžios ir pasirengusį jai padėti. Vienas mano draugas po apklausos pasigyrė: „Aš nepadaviau tam kagėbistui rankos!“ Tada jam pasakiau: „Gerai būti principingam, kai tavo tėvas didelis viršininkas, ir žinai, kad už principingumą tau nieko nebus.“ Todėl, kai 1981-aisiais pas mane į namus prisistatė KGB karininkas ir pasakė, kad nori pasikalbėti, paprašiau žmoną išvirti mums kavos.
Žinojau, apie ką suksis kalba. Mano bičiulis, maskvietis Olegas Prokofjevas, kuriam leido vesti anglę ir apsigyventi Didžiojoje Britanijoje, pakvietė mane į Londoną. Saugumietis iškart pabrėžė esąs ne iš to skyriaus, kuris seka inteligentus, ir jokiu būdu neprašysiąs, kad šnipinėčiau savo pažįstamus. Pasakęs, kad dirba užsienio skyriuje, liepė parašyti apie tetą, kuri gyvena Vakarų Vokietijoje, bet buvo atvažiavusi į svečius pas mano mamą. Ar ji lojali tarybinei santvarkai? Žinoma, atpyliau mašinėle, kad teta neapsakomai lojali, nors iš tikrųjų buvo kitaip. Ji net vežė į Lietuvą kažkokius slaptus laiškus. Tetos labui, kad ją vėl įleistų į gimtinę, „knygnešystės“ faktą nutylėjau. Raštą pasirašiau savo pavarde. Saugumietis, šiek tiek teatrališkai nuliūdęs, užsiminė, kad šis raštelis, jeigu patektų į „nepageidautinas rankas“, draugų akyse mane sukompromituotų kaip KGB informatorių. Geriau būtų pasirašyti kaip nors kitaip... Tada brūkštelėjau savo antrąjį vardą.
Kagėbistas neslėpė, kad iš tikrųjų juos domina mano kelionė į Angliją. Nustebau, nes netikėjau, kad tai realu, juk pas dėdę į Ameriką manęs neišleido. Nejaugi dabar išleis pas draugą?! Bet KGB kartotekose turbūt buvo pažymėta, kad tarp mano gerų pažįstamų yra žmonių, neseniai emigravusių į Vakarus. Kai pagaliau pasakė, ko iš manęs nori, atsidusau su palengvėjimu – neteks per daug išsisukinėti. Saugumietis pasiūlė, kad Anglijoje susitikčiau su Aleksandru Štromu, išvažiavusiu iš SSRS. Žinojau, kad Štromas jau kraustosi į JAV, vadinasi, kai atvažiuosiu į Londoną, jo ten nebebus. Taigi lengvabūdiškai pažadėjau su juo susitikti. KGB akimis, turbūt jau buvo galima mane išleisti – esu vedęs gerokai jaunesnę žmoną, turiu dvi mažas dukreles, uždirbu palyginti daug, vadinasi, nepabėgsiu.
Pamenu, Auksė tada paklausė: „Virgilijau, ar tu neįkliūsi?“ Ramia sąžine atsakiau žmonai: Ne. Juk nepasirašiau jokio pasižadėjimo, juo labiau nesirengiau ko nors šnipinėti. Man atrodė, šiokius tokius kompromisus darau vien tam, kad ištrūkčiau pasižmonėti už Geležinės uždangos. Norėjau pasižiūrėti, kaip gyvena laisva šalis. Juk dėl to nepasidarysiu sovietų saugumo bendradarbis!
Neįsivaizdavau, kad „įkliūsiu“ gana greitai, po kelerių metų, kardinaliai pasikeitus santvarkai. Ar galėjau tada bent pagalvoti, kad KGB agentu būsiu apšauktas jau nepriklausomoje Lietuvoje?
Trečiadienis
Lapkričio 13-osios rytą atėjau į parlamentą, nes buvo paskelbtas posėdis, nors paprastai trečiadieniais jų nebūdavo. Deputatai sklaidė Respubliką, kuri jau nereikalavo prisipažinti, tačiau pirmame puslapyje išspausdino straipsnį „Nervingas antradienis įstatymų šventovėje“. Šįkart straipsnis nebuvo anoniminis. Jį pasirašė redaktoriaus pavaduotojas Algimantas Žukas, dar prieš metus dirbęs pirmojo LKP CK sekretoriaus Algirdo Brazausko padėjėju. Kituose dienraščiuose irgi mirgėjo užuominos apie „Juozą“.
Posėdis buvo trumputis, sušauktas lyg ir be reikalo, tad po pietų jau buvau Panevėžyje, kur su Nepriklausomybės partijos nariais aptarėme grėsmingą situaciją.
Visą naktį į ketvirtadienį varčiausi lovoje, bandydamas su visomis smulkmenomis prisiminti, kaip gyventa po sovietiniu dangčiu. Didžiulė dauguma lietuvių suprato, kokia baisi, nežmoniška okupacijos prievarta, tačiau viešai priešintis išdrįsdavo nedaugelis. Bandydavo prisitaikyti, stengėsi nedaryti bent jau itin didelių kompromisų. Tarp tokių prisitaikėlių buvau ir aš. Jau ankstyvoje jaunystėje atsisakiau svajonių tapti rašytoju ar žurnalistu, supratęs, kad neišvengiamai reikės meluoti. Tačiau valdžia, matyt, laikė mane tikru tarybiniu žmogumi. Juk studijavau Maskvoje, ten vedžiau, nesvarbu, kad paskui išsiskyriau. Į rusų kalbą verčiau rašytojų, apdainuojančių sovietmečio gerovę, kūrinius. Rašytojų sąjunga dažnai gaudavo kelialapių į ekskursijas po užsienį, uždraustą kitiems, – tai kelionę laivu aplink Europą, tai į kokią nors egzotišką šalį. Bet aš Vakaruose nebuvau lankęsis, net nebandžiau bandyti. Važinėdavau tik į Lenkiją (pažįstami lenkų rašytojai atsiųsdavo iškvietimus).
Kelionė į Didžiąją Britaniją buvo tikros laisvės (o ne laisvės imitacijos kaip Liaudies Lenkijoje) gurkšnis. Mačiau eiseną su raudonomis vėliavomis. Demonstrantų, atrodo, komunistų, koloną iš abiejų pusių saugojo kur kas gausesnis būrys policininkų – neginkluotų, tačiau su juodais medžiaginiais šalmais. Tuo metu kaip tik vyko karas tarp Didžiosios Britanijos ir Argentinos dėl Folklendo (Malvinų) salų, visos televizijos transliavo reportažus iš priešo pusės... Turėjo vykti eiliniai parlamento rinkimai. Olegas, jau gavęs Didžiosios Britanijos pilietybę, pirmąkart ėjo užsiregistruoti kaip rinkėjas. Pasiėmė mane kartu. Nustebau, kad rinkimų apylinkę vos radome. Mudviem, pripratusiems prie raudoname audekle išrašytų „rinkiminių“ lozungų jūros, buvo keista, kad balsavimo punkto vieta pažymėta tik menku plakatėliu ant durų. O gal taip ir turėtų būti? Jei rinkimai tikri, nereikia vaidinti demokratijos. Pastebėjau, kad čia niekas nekeikia valdžios, nes žino, kad galės per rinkimus ją pakeisti. Pasinaudojęs tuo, kad esu kitoje Geležinės uždangos pusėje, paskambinau principingam savo draugui, jau gyvenančiam JAV. Jis pasiūlė man „dėti fūgą“4 iš SSRS.
Šių laikų jaunimui sunku įsivaizduoti gyvenimą valstybėje, kurioje kelionė į užsienį paverčiama privilegija. Arba laikoma nusikaltimu, už kurį reikia bausti net ir Nepriklausomoje Lietuvoje.
Ketvirtadienis
Tą rytą eidamas į darbą pastebėjau krovininį „moskvičių“, priparkuotą ant šaligatvio prie namų. Tokius automobilius su uždaru kėbulu tada vadindavome rusiškai – kablukais.5 Nustebau, kad jis taip netvarkingai pastatytas, bet tuoj pat jį užmiršau, parlamente pamatęs deputatus, užgulusius savaitraštį Mažoji Lietuva – jame Viktoras Makoveckas ir vyr. redaktorius Rytas Staselis jau įvardijo, kad KGB skundikas esu aš. Rašinys „Agentas“6 daugiausia rėmėsi ta pačia audiokasete, kurią parlamentarė Nedzinskienė citavo Nepriklausomybės partijos suvažiavime. Nors tas pokalbis baigiasi kažkokio kagėbisto žodžiais: „mes juo nepasitikėjome“, „gavome informaciją, kad V. Čepaitis turėjo ryšių su Vakarų šalių spec. tarnybomis“, straipsnio autoriai padarė išvadą, kad neabejotinai esu informatorius.
Mažosios Lietuvos rašinys iš karto davė rezultatus. Jau pirmomis rytinio posėdžio minutėmis Pedagoginio instituto rektorius, Seimo narys Saulius Razma pareiškė: „Gerbiamieji deputatai! Dabar spauda yra pilna informacijos, kad mūsų parlamente yra infiltruota mūsų priešininkų KGB agentūra. Ir visa Lietuva yra sunerimusi. Aš nežinau, ar parlamentas neduos jokio atsakymo ir ar mes nespręsime tų klausimų?7“
Bet verčiau pacituosiu, ką tada užsirašiau.
„1991-11-14. Iš ryto visi skaito „Mažosios Lietuvos“ publikaciją.
B. pasakęs, kad su manimi jau susitvarkyta, dabar imsis sekančio. Andrikienė prognozuoja, kad dabar bus K. Paprašiau Gajausko sukviesti komisiją. Papasakojau visą istoriją – prašė aprašyti.“
Man atrodė, kad komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti nariai paaiškinimus supras, nes gyveno toje pačioje santvarkoje. Juk nebuvau joks agentas, nieko neįskundžiau, o su kagėbistu bendravau tik tam, kad išvažiuočiau į laisvąjį pasaulį. Juk taip darė daugelis mokslininkų ir meno žmonių. Ką slėpti Nepriklausomoje Lietuvoje nuo kolegų, su kuriais dar visai neseniai gyventa SSRS? Argi jie nebuvo priversti susitikinėti su saugumiečiais? O ką jau kalbėti apie komisijos pirmininką Balį Gajauską, trisdešimt trejus metus praleidusį lageriuose! Bet komisija tik apipylė mane klausimais. Gal ji jau laikė mane agentu? Atsimenu, tie klausimai buvo keistai panašūs į užduodamus kagėbistų. Atėjau pasitarti su kolegomis, ką man daryti, o patekau į apklausą. Tik dabar supratau, kodėl man taip pasirodė – komisijai priklausė gana nemažai profesionalių sovietinių tardytojų. Vienas iš jų – Vidmantas Žiemelis, iki deputatystės dirbęs prokuratūroje. Komisijos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka ne vienus metus buvo LSSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas. Tarp kitko, apklausą protokolavo buvęs Lietuvos komjaunimo CK sekretorius, o tada komisijos narys Algirdas Kumža. Atrodė, visi įsitikinę, kad aš kažką slepiu. O gal reikėjo būti griežtai principingam, kai prieš kelionę į Londoną mane aplankė tas kagėbistas?
Aną ketvirtadienį dar užsirašiau: „Per pertrauką daviau interviu „Svobodai“, „Laisvei“ ir „Amerikos balsui“ Po pertraukos Jasukaitytė reikalavo iš Gajausko ataskaitos. Prisėdo Ambrazaitytė paguosti.
AT posėdis. Sakalas siūlo priimti nutarimą nutraukti deputato įgaliojimus, sužinojus, kad jis bendradarbiavo su KGB. Malkevičius iškart pridūrė, kad reikėtų išmesti iš Seimo ir LKP CK narius, nes jie vadovavo KGB. Razma. Kodėl komisija nesvarsto klausimų, iškeltų spaudoje?“
Klausiausi tų kalbų ir vis prisimindavau kabluką, šleivai priparkuotą ant šaligatvio prie namų. Jis man kažkaip siejosi su publikacija „Agentas“. Savo abejonėmis pasidalijau su AT Apsaugos skyriaus viršininku Artūru Skuču, kuris priėmė tą rimtai. Jo tarnybos išsiaiškinusios, kad egzistuoja ir „planas B“ – jei žmonės kaltinimais nepatikėtų, bus imituojama „sugniuždyto agento“ savižudybė. Ko gero, ketinama įgrūsti mane į tą kabluką. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Aukščiausioji Taryba skyrė man apsaugą. Už parlamento rūmų dabar visuomet būsiu lydimas. Namo tą vakarą grįžau Apsaugos skyriaus automobiliu. Jis nuvežė mane ir į televiziją, kur keliais sakiniais paneigiau skleidžiamus gandus.
Kiekviena tos savaitės diena man buvo metų ilgumo. Prisimenu, koks baisus sutrikimas tada apėmė. Noras pamatyti, kaip gyvena žmonės Laisvajame pasaulyje ir nedidelis kompromisas, kurio pareikalauta, kad gaučiau leidimą trumpam išvykti iš Sovietijos, pavirto Damoklo kardu, kabančiu man virš galvos.
Penktadienį viską aiškinau Sąjūdžio Seimo tarybai, Nepriklausomybės partijos Mandatų ir etikos komisijai. Vakare lankiausi Kaišiadoryse, kur susitikau su norinčiais įstoti į Nepriklausomybės partiją. Net nustebau, kaip šiltai buvau sutiktas, kiek daug žmonių nepatikėjo spaudos primetamais kaltinimais. Ligi šiol turiu storą „Lietuvos albumą“, kurį man tą vakarą padovanojo viena kaišiadorietė. Priešlapyje užrašas: „Čepaičiui nuo Savickio. Kaišiadorys. 1991–XI–15.“ Knyga primena man tą dieną.
Šeštadienį Vilniaus savivaldybėje susirinko Nepriklausomybės partijos taryba.
„1991-11-16, 11.00. NP tarybos posėdis.
Padariau savo pareiškimą.
Mandatinės komisijos išvados: 1) rekomenduojama mane atleisti iš pirmininko pareigų; 2) visiems KGB agentams – atsistatydinti; 3) taryba turi sušaukti neeilinį suvažiavimą.“
Posėdžio dalyviai faktą, kad neslėpiau savo susitikimų su sovietų saugumiečiais, jau laikė prisipažinimu.
Po daugelio metų Gajauskas man papriekaištavo: „Kam tiek daug visko visiems pripasakojai!“ Gal jis, turintis milžinišką tardymų patirtį, buvo teisus, bet aš tada galvojau, kad Nepriklausomoje Lietuvoje viskas pasikeitė, todėl nieko nebereikia slėpti.
Tęsinys kitame numeryje
1 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) ketvirtoji sesija, stenogramos, 44. Vilnius. 1995, p. 7.
2 Eduardas Eismuntas – LSSR KGB pirmininkas Sąjūdžio laikais.
3 Jean-Luc Moreau. The Goat and the Storks. Elm, Spring. 1999, p. 16–23.
4 „Bėgti“ (pokario moksleivių slengas).
5 „Bato kulnas“ (rus.)
6 Viktoras Makaveckas, Rytas Staselis. Agentas. Mažoji Lietuva, 1991-11-14.
7 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 44. Vilnius. 1995, p. 182.
Čepaitis Virgilijus. II DALIS. Trečdalis gyvenimo: nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar
https://www.delfi.lt/plius/gyvenimas-vi ... r-83931145
Užsirašiau, kaip mano likimas buvo svarstomas per Nepriklausomybės partijos tarybos posėdį (1991-11-16): „Ambrazevičiūtė (Šiauliai). Apsispręsti dėl pirmininko reikia tuojau pat. Kartą apšmeižtas žmogus negali atsiplauti visą gyvenimą. Skrebys (Panevėžys). Pirmininkas turėtų atsiimti atsistatydinimo pareiškimą. Skuminas (Marijampolė). Klausausi kalbų taryboj ir galvoju, kad Dievas pasirinko mūsų tautą susinaikinimo simboliu. Mikelionis (Lazdijai). Visur KGB ir LDDP. Židonis (Klaipėda). Neturim aiškaus apibrėžimo, ką reiškia bendradarbiavimas. Songaila (Vilnius). Kai pamačiau po popieriais parašą „Juozas“, nepatikėjau, bet nuosėdos liko lig šiol. Nedzinskienė (Vilnius.) Buvau teisi, kad jie pateiks kasetę kaip įkaltį. Scenarijaus tikslas? Rengiamasi rinkimams. Siekiama sukompromituoti kitas jėgas. Norkus. Turim griežtai vertinti save. Jei žmogus sako, kad turėjo ryšių su KGB, jis turi pasitraukti. Mes poną Čepaitį laikėm šventesniu už popiežių. Reikia veikti pagal įstatus! Išbraukti! Puskunigis (Vilnius). Ponas Čepaitis nebe karys, jis tik apsunkins mūsų kovą. Satkevičius (Kaunas). Čepaitis turi būti išbrauktas iš partijos. Kuo ilgiau šitos dėmės neatsikratysim, tuo partijai bus blogiau. Vydmantas (Kauno raj.). Norint sunaikinti pasitikėjimą, reikia Sadūnaitę sulyginti su Baumila. NP vadovybėje turi būti krištoliniai žmonės. Turim išsirinkti tokį pirmininką, kuris būtų doras visais atžvilgiais.
Balsavimai: 1) Atleisti iš pirmininko pareigų (12 / 16 / 4); 2); suspenduoti pirmininko pareigose iki išvadų (4 / 24 / 4); 3) pripažinti p. Čepaitį bendradarbiavus su KGB ir pašalinti iš pareigų (16 / 14 / 2); 4) palikti pareigose iki komisijos išvadų (15 / 15 / 1).
Balsuojama už trečią arba ketvirtą punktą – 16 / 14. Palikti, kaip yra.“
Sekmadienį parašiau pareiškimą Generaliniam prokurorui, o pirmadienio rytą mane į darbą vėl nuvežė Apsaugos skyriaus automobilis. Supratau, kad reikia skubinti Desovietizacijos įstatymo priėmimą. Jeigu tik graušiuosi dėl to, kad mane traiško kompromato vežimas, ir nieko nedarysiu, tas įstatymas greičiausiai liks gulėti AT stalčiuose.
Teisinis kelias!
Pirmiausia pacituosiu kai kurias laikraščių antraštes. 1991-1-15: „Ar agentai tampa kardinolais“ (Respublika), „Išpažintis už uždarų durų“ (Lietuvos rytas), „Girgžda deputatų kėdės“ (Tiesa). 1991-11-16: „Jei Virgilijus Čepaitis bendradarbiavo su KGB, jis turi atsistatydinti“ (Lietuvos rytas), „Nemalonūs klausimai“ (Tiesa). Ir taip kiekvieną mielą dieną.
Antradienio rytą, kai prasidėjo AT posėdis, maniau, būsiu užpultas kairiojo sparno, kuris atvirai džiaugėsi, kad „demaskuotas dešinysis KGB agentas“, bet smūgio sulaukiau iš kitos pusės.
„1991-11-19. AT posėdis. Klumbys perskaitė savo, Septintosios frakcijos ir Ambrazevičiaus kreipimąsi į mane, kad prisipažinčiau.“
Pajutau, kad laikas eiti į tribūną. Cituoju oficialią stenogramą: „V. J. Čepaitis. Ponios deputatės, ponai deputatai! Šią savaitę jaučiuosi maždaug taip, kaip prieš trisdešimt metų, kai mane pirmąkart tardė KGB. Prisipažink, kad turėjai ryšių su užsienio žvalgybomis. Prisipažink, kad norėjai pakenkti tarybų valdžiai. Prisipažink! Prisipažink! Kaip ir Vyšinskio laikais kaltinamasis aktas grindžiamas prisipažinimu. Liūdna, kad šitoje kampanijoje aktyviai dalyvauja Nepriklausomybės partijai broliškų partijų – Krikščionių demokratų, Tautininkų – lyderiai. [...]
Ką gi, ponai, KGB pasiekė savo tikslą. Prasideda Aukščiausiosios Tarybos naikinimas, kai iš bedugnių kišenių bus traukiami dokumentai, tikri ir suklastoti, apie vis naujus kolegas, žinoma, iš dešiniojo sparno. Nes kairiojo sparno deputatų dalis galėjo dar ne taip seniai išsireikalauti iš to paties KGB kiekvieną bylą ir net duoti užsakymus rinkti kompromituojančią medžiagą apie kiekvieną Lietuvos žmogų. Užvakar man paskambinęs Norvegijos parlamento deputatas pasakė, kad Lietuva, jei šiuos klausimus perkels į teisminę plotmę, galbūt išvengs to, kas padaryta kitose postkomunistinėse šalyse. Bulgarijoje dešiniojo sparno deputatai po panašių kaltinimų buvo išmesti iš parlamento. Po to paaiškėjo, kad dalis dokumentų yra klastotės, o visi archyvai buvo uždaryti trisdešimčiai metų. Panašūs dalykai dėjosi Vokietijoje, Čekoslovakijoje. Mes galime tapti pirmąja dekomunizuojama šalimi, kurioje būtų išvengta panašaus likimo, jeigu tokias bylas iš karto pradėtų nagrinėti teisėtvarkos organai.
Perskaitysiu savo pareiškimą Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ponui Artūrui Paulauskui: „Savaitraštyje Mažoji Lietuva š. m. lapkričio 14 d. buvo išspausdintas straipsnis „Agentas“. Redakcija teigia, kad dirbau agentu SSRS Valstybės saugumo komitete, turėjau ryšių su vienos Vakarų šalies spec. tarnyba. Šis kaltinimas man svarbus ne tik kaip privačiam asmeniui, bet ir kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui, Nepriklausomybės partijos tarybos pirmininkui. Todėl prašau generalinį prokurorą, kad man būtų suformuluotas oficialus kaltinimas. Be to, kadangi panašios publikacijos dėl valstybės pareigūnų gali destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje, prašau, kad generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į valstybės interesus, išsiaiškintų, iš kur buvo gauti dokumentai ir audioįrašas, ištirtų jų autentiškumą, nustatytų asmenų, pateikusių šią medžiagą, baudžiamosios atsakomybės laipsnį. Su pagarba – V. J. Čepaitis.“
O baigdamas atsakau į klausimą, kuris man be paliovos užduodamas: Ne, aš nebuvau KGB agentas.“1
Taigi pasiūliau teisinį kelią, kuriuo eiti patarė Norvegijos parlamento Gynybos komiteto narys Ingvaras Godalas. Bet jis turėjo omenyje demokratinės šalies teisę, nuo nieko iš tikrųjų nepriklausomą trečiąją valdžią...
Teisinis kelias... Man atrodė, kad Kovo 11-ąją viskas stebuklingai pasikeitė – Lietuva virto nepriklausoma teisine valstybe. Tada dar nesupratau, kad Lietuvos Respublikos teisėtvarka 1991-aisiais nedaug kuo skyrėsi nuo LSSR teisėtvarkos kokiais nors 1986-aisiais.
O dabar? Kai rašau šias eilutes, kaimyninėje Lenkijoje bandoma išleisti į pensiją visus teisėjus, kurie socializmo laikais vykdė komunistinį teisingumą. Tačiau to daryti – dar vienas paradoksas! – neleidžia Briuselis, sakydamas, kad tuo būdu bando apsaugoti trečiosios valdžios nepriklausomumą...
„Ucy kagėbistą!“
Turiu pasakyti, užtrukau, ieškodamas žodynuose, kaip lietuviškai siundomas šuo, kad pultų žmogų. Nežinojau to žodžio. Lietuvoje kur kas populiaresnė buvo rusiška komanda Kusi!
Toną puolimui turbūt davė tas deputatų grupės pareiškimas, apie kurį jau užsiminiau: „E. Klumbys. Praėjusią savaitę deputatams buvo išdalyta ir masinės informacijos priemonėse paskelbta kompromituojanti medžiaga apie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatą V. Čepaitį. Suprantama, kokie baisūs kaltinimai mesti mūsų kolegai, žmogui, kuris buvo vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų, kuris yra Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininkas, įtakingas politinis veikėjas... Mestas šešėlis ne tik ant vieno deputato, bet ir ant visos jo bendražygių grupės, taip pat ant visos Aukščiausiosios Tarybos. Mes laukėme aiškaus deputato V. Čepaičio pareiškimo ir tos medžiagos paneigimo. Deja, nesulaukėme. Todėl mes, grupė Aukščiausiosios Tarybos deputatų, reikalaujame, kad deputatas V. Čepaitis nedelsiant čia, Aukščiausiosios Tarybos salėje, mums visiems aiškiai pasakytų, ar ta kompromituojanti medžiaga yra melas, ar tiesa. To reikalauja Lietuvos interesai. Pasirašo deputatai E. Klumbys, P. Giniotas, V. Povilionis, A. Taurantas, Tautininkų frakcijos vardu A. Ambrazevičius, Septintosios frakcijos vardu V. Kačinskas.“2
Puolimas spaudoje tęsėsi. Antraštės skelbė: „V. Čepaičio byla: pirmieji žodžiai po politinio nokdauno“ (Lietuvos rytas), „Pilietinis karas dėl „Juozo“ (Tiesa), „Kiek KGB agentų Respublikos parlamente?“ (Vakarinės naujienos), „KGB rūmai: garsai ir atgarsiai“ (Respublika), „V. Čepaitis prisiminė turįs du vardus“ (Lietuvos rytas), „Neprisipažįsta“ (Mažoji Lietuva)... Straipsniai apie „Juozą“ užplūdo tiek Vilniaus, tiek rajonų spaudą. Kaltinimai buvo tokie visuotiniai, kad jau net pats, atrodė, pradedu jais tikėti. Gal kagėbistų apklausinėjamas iš tikrųjų tapau agentu? Juk po gausių publikacijų apie KGB skundikus sunku patikėti, kad kam nors Lietuvoje apskritai pavyko to išvengti.
Respublika išspausdino skaitytojų laiškų šūsnį, pavadintą „Išklausyk, „Juozai!“ Puslapį iliustravo paveikslėlis su gyvūnais, lakstančiais po daržą. Vienas iš tų padarų, panašių į šunis, buvo su juodais akiniais ir vaizdavo turbūt mane, nes kitas jį vadino „Juozu“. Išvis tomis dienomis prasidėjo „juozinimo“ kampanija. Lietuvoje toks dažnas vardas staiga tapo KGB agento sinonimu. Aukščiausiojoje Taryboje kai kurie deputatai kreipdavosi vardu į vieną iš pirmininkaujančiųjų, kad sukeltų skanų savo sparno juoką. Pavyzdžiui: „R. Rudzys. Ačiū, gerbiamasis Juozai [mat posėdžiui pirmininkavo deputatas Juozas Dringelis], aš norėčiau... (Triukšmas salėje). Kodėl negaliu į kolegą deputatą kreiptis vardu?“3
Tomis dienomis daugelis Juozų tapo humoristų taikiniu. Gerai, kad to nesulaukė mano senelis, Radviliškio siuvėjas Juozas Čepaitis... Puolimas ypač suaktyvėjo, kai darbotvarkėje ieškota vietos Desovietizacijos įstatymo svarstymui: „J. Tamulis. Aš norėčiau pakalbėti dėl to darbotvarkės klausimo, kuris vadinasi Lietuvos Respublikos desovietizacijos įstatymo projektu. Tiksliau, norėčiau pakalbėti apie pranešėją. Man atrodo, kad jau šitas tąsymasis su tais pasirodžiusiais dokumentais peržengia bet kokias padorumo ribas, turint omenyje šito įstatymo projekto turinį. Aš manau, tiesiog... Aš nematau jokių galimybių šitam mūsų kolegai pateikinėti šitą įstatymo projektą, nes tai jau būtų per daug...“ 4
Aukščiausiosios Tarybos Centro frakcija pasiūlė, kad pats pasitraukčiau iš parlamento: „V. P. Andriukaitis. Apeliuodami į deputato V. Čepaičio savigarbą ir sąžiningumą, siekdami parlamento darbingumo ir darnos, rūpindamiesi Lietuvos visuomenės santarve ir perspektyva, taip pat atsižvelgdami į V. Čepaičiui pateiktų kaltinimų dėl bendradarbiavimo su KGB tikėtinumą, laikotarpiu, kol tiesa bus išaiškinta, prašome deputatą V. Čepaitį padaryti vienintelį teisingą moralinį sprendimą – susilaikyti nuo dalyvavimo tolesniuose parlamento posėdžiuose.“5
Digital Matter icon
Nesijaučiau kaltas, todėl teisingo moralinio sprendimo nepadariau. Nors gal buvo laukiama, kad padarysiu gerokai radikalesnį – Algirdas Patackas per televiziją pasiūlė man nusišauti.
Pirmieji teisiniai aktai
Po mano apkaltinimo praslinkus penkioms dienoms, Teisinės sistemos komisijos narys Jonas Liaučius pateikė keletą projektų, „susijusių su KGB“, – įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato statuso“ papildė punktu, kad Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, „Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą, kai paaiškėja deputato bendradarbiavimo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis (žvalgyba, kontržvalgyba ir kitais represiniais organais) faktai.“6
Siūlė pakoreguoti rugsėjį priimtą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą „Dėl Sovietų Sąjungos KGB veiklos Lietuvoje ištyrimo“, t. y. punktą, nurodantį, kad Komisija nagrinėja tik bylas, aptiktas KGB padaliniuose, papildė žodžiais: „taip pat gavusi kitų duomenų“. Vadinasi, tam, kad būtų nagrinėjamas mano atvejis, ankstesnio AT nutarimo nepakako. Posėdžio pirmininkas šių projektų svarstymą norėjo įrašyti į kitos savaitės darbotvarkę, tačiau deputatas Aleksandras Ambrazevičius tuojau pat pareiškė, kad septyni Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariai pasisakė už ypač skubų šių patobulinimų svarstymą. Tai reiškė, kad jie bus priimti tą pačią dieną. Jungtinei Sąjūdžio frakcijai pasisakius prieš tokį skubėjimą, kairysis sparnas iškart sureagavo: „J. Pangonis. Labai gaila, gerbiamieji deputatai, kad tvirtinasi mano žodžiai, sakyti teikiant įstatymą, kad parlamento dauguma gali nulemti. Netgi jeigu tarp jų bus dabar veikiančių KGB agentų, jie nubalsuos, kad jo neatleistume iš deputatų. Matome iš tos skubios tvarkos balsavimo, kad tas pats pasitvirtins. Didžiausia frakcija, Jungtinė Sąjūdžio frakcija, kurios narys yra ir V. Čepaitis, nenori... Todėl aš siūlau taikyti bent jau skubesnę tvarką. Manau, kad šiuo atveju Jungtinė Sąjūdžio frakcija nedarys daugumai netinkamo veiksmo.“7
Jungtinės Sąjūdžio frakcijos deputatams teko rinktis tik tarp ypatingos ir tiesiog skubos. Jie, nors ir suprato kaltinimų absurdiškumą, pritarė skubiam tų teisinių aktų svarstymui po dviejų dienų. Spaudai sukėlus visuotinę isteriją, buvau pasmerktas iš anksto ir be išlygų. Jei tokį ginsi, pats būsi apkaltintas. Atsimenu, kairioji parlamento pusė postringaudavo: „Dešinieji kaip avių banda. Kai vilkas griebia kurią nors iš jų, kitos tik bliauna... Taip ir išgaudysim po vieną... Dešinieji visąlaik ieškojo priešų, tai dabar turės pavyzdingai nubausti kiekvieną saviškį, vos apkaltintą kagėbizmu.“
Atmosferą, tomis dienomis tvyrojusią parlamente, gana tiksliai apibūdina šie iš tribūnos pasakyti žodžiai: „E. Gentvilas. Visiems mums jau yra įskiepytas baimės sindromas. Matyt, visi esame ne kartą atsidūrę tokioje situacijoje, kai prilekia kolega deputatas, beda pirštu ir sako: „tu kagėbistas“, tu provokatorius“, „tu kolaborantas“, na, ir jau menkesnis kaltinimas – „korumpuotas asmuo.“8
Rami diena
Taip savo užrašuose apibūdinau trečiadienį. Dabar net pats negalėjau tuo patikėti. Dėl viso pikto pasklaidžiau stenogramas. Nieko sau „rami“! Posėdis prasidėjo nuo Sąjūdžio pareiškimo, perskaityto iš tribūnos: „Lietuvos Sąjūdžio Seimas pareiškia, kad nedelsiant turi būti juridiškai apibrėžta KGB agento, bendradarbio, informatoriaus sąvoka. Be to, turi būti juridiškai nustatyta, kokia institucija turi teisę skelbti tikrų ar tariamų KGB bendradarbių pavardes, kol jų kaltė neįrodyta.
Pritariame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui, kad KGB darbuotojai ir informatoriai pasitrauktų iš atsakingų valstybinių pareigų. Remiame Aukščiausiosios Tarybos komisijos KGB veiklai tirti pasiūlymą anketuoti valstybės pareigūnus, valstybinių masinės informacijos priemonių darbuotojus ir pedagogus apie bendradarbiavimą su Sovietų Sąjungos KGB, raginame Sąjūdžio remtus deputatus balsuoti už šį pasiūlymą. Lietuvos Sąjūdžio Seimas reikalauja, kad iš visų partijų, politinių ir visuomeninių judėjimų vadovaujančių organų pasitrauktų su KGB bendradarbiavę, o juo labiau jam vadovavę asmenys. Būtų visiškai nenuoseklu ir neteisinga reikalauti atsistatydinimo tik iš eilinių sovietinio saugumo apgautų ar suviliotų žmonių. Visų pirma tai turi padaryti buvę Lietuvos TSR komunistų partijos vadovai, nes KGB buvo jų valdžios ramstis ir represijų įrankis. Tie asmenys, kurie, prieš kylant Sąjūdžiui ar jau priklausydami jo struktūroms, vykdė KGB užduotis arba savo iniciatyva bendradarbiavo su juo, nedelsdami turėtų patys pasitraukti iš Sąjūdžio struktūrų. Jų neturi būti tarp Lietuvos Sąjūdžio trečiojo suvažiavimo delegatų.“9
Perskaičius tą pareiškimą, prasidėjo diskusija: „K. D. Prunskienė. Man atrodo, kad ką tik pasakyta Sąjūdžio Seimo pozicija, o iš dalies ir vykstanti diskusija lenkia į tai, kad būtų suplakti du skirtingi dalykai. Kas kada susitiko su KGB, kokiu būdu, kokiom aplinkybėm – vienas dalykas. Ir kas tiesiogiai dirbo slaptose agentūrose, būtent pačiame Sąjūdyje ir jau nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje – iš esmės kitas dalykas. Išsiaiškinti, kas gi parlamente ir kitose valdžios struktūrose būtent šį ardomąjį darbą dirbo sąmoningai. O ne šiaip kažkur, kaip dabar norima nuvesti, kad tarytum komunistų partijos lyderiai patys kalčiausi dėl to reikalo. Bet kalbama apie slaptąsias agentūras, veikiančias nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūrose.“ „L. Apšega. Man tokia mintis kyla, kad gal mums reikia deputatų priesaikos. [...] Kai reiks priesaiką duoti, kiekvienas labai stipriai susimąstys. Ir dėl tų, kurie jos nepriims, turbūt manysim, kad kažkas ne taip.“ „P. Varanauskas. Tikras KGB darbuotojas su malonumu priesaiką ištars, jeigu tai pridengs jį nuo kokio nors nemalonumo. Taigi čia priesaika neapsaugos ir nepadės nieko išsiaiškinti.“ „J. Beinortas. Aš galvoju, kolegos, kad nereikia suplakti trijų dalykų į vieną vietą – priesaikos, priesaikos laikymosi ir gyvenime padarytų nusikaltimų arba klaidų virtinės. Aš asmeniškai norėčiau atsiliepti į deputatės K. Prunskienės kalbą apie susitikimą su KGB organais. Vadinasi, motyvus. Taip, aš irgi susitikau su KGB organais, galbūt tiktai kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis, negu deputatė K. Prunskienė. Manau, Vengrijos, Čekoslovakijos ir Vokietijos patirtis yra pakankama, kad mes ramiai išanalizuotume ir dirbtume su šituo dalyku teisiškai, o ne apeliuotume į susitikimo malonumus arba ne.“
AT posėdis buvo trumpas. Po pietų nuėjau pas prokurorą Kęstutį Betingį, kuriam, Komisijos įpareigotas, vėl papasakojau savo istoriją. Tada man atrodė, kad nepriklausomos Lietuvos prokuratūrai turiu viską išdėstyti kuo smulkiau. Juk ir nebuvo ką slėpti. Turiu tuos lapus su antgalviu Objasnenije (paaiškinimas), juose kanceliarine kalba išdėstyti mano pasakojimai. Kiekvieno lapo apačioje padėjau parašą. Prisimenu, kaip pasirašydavau po Betingio perpasakotais mano „paaiškinimais“, nors sakiau ne visai taip, bet nesiginčijau, nes buvo apėmusi baisi neviltis, norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.
Sunkus teisinis kelias
Teisinės sistemos komisija, atidėjusi kitus darbus, surašė įstatymo, apibūdinančio „sąmoningą bendradarbiavimą“ su represinėmis SSRS struktūromis, projektą. „Pagal jį esu 100 proc. tinkamas išjodinti iš AT. Vaitiekūnas priėjo ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, pasakė galįs paliudyti, kad Sąjūdžio laikais aš buvau geras žmogus.
1991-11-21. AT posėdis. Išdalijo aprašus, kas laikytina bendradarbiavimu su KGB. „Varanauskas. Trūksta konkretumo. V. Terleckas. Ar jūsų dokumentai atitinka teisinės valstybės sampratą? Prunskienė. Nutarime neišryškėja pagrindiniai dalykai: veikiančių agentūrų parlamente išaiškinimas ir izoliavimas. Landsbergis. Daug slidžių vietų.“
Tada nesupratau, kodėl Prunskienė vis pabrėžia „veikiančias parlamente agentūras“. Diskusija salėje truko trumpai, bet „dekagėbizacijos“ klausimas buvo svarstomas ir frakcijos posėdyje: „V. Terleckas. Matėm, kaip skalbiami svetimi baltiniai. Ant parlamento atsiras iškaba: atsargiai, pikti žvėrys. Kai teismas įrodys, tada šnekėsim. AT turėjo kreiptis į prokuratūrą ir pareikalauti, kad išsiaiškintų, iš kur gauta medžiaga. Patackas. Reikia spręsti ne juridiškai, o morališkai. Esame vidinės kultūros tauta. Teisme nieko nepavyks įrodyti. Reikia paprašyti keleto garbingų Lietuvos žmonių, kad surengtų garbės teismą. Siūlau Tamkevičių ir politkalinį Plumpą. Reikia grąžinti garbės sąvoką!“
Kitame parlamento posėdyje vėl pritrūko laiko diskusijoms.
„1991-11-26. AT posėdis. Stakvilevičius pasiūlė desovietizacijos įstatymą svarstyti kartu su dekagėbizacijos įstatymu.
Balsuojama, kad būčiau nušalintas ir negalėčiau teikti desovietizacijos įstatymo projekto – 60 / 6 / 14 (už – Klumbys, Kuzmickas, Nedzinskienė). Ką gi, galo pradžia.
Pareiškimai: Šličytė (Chartijos vardu), Malkevičius (JSF). Svarinskas surašė pareiškimą, kad LKP atstovai išeitų iš salės, kai bus svarstomas desovietizacijos ir deputatų dekagėbizacijos įstatymas. Saja su Šalteniu sakė, kad „nereikia pareiškimų karo“. Iš ryto prie AT įvyko mano rėmėjų piketas. Respublika išspausdino Komisijos protokolą.“ Matyt, tuo tikslu, kad niekam neliktų abejonių, ar prisipažinau. Bet juk neslėpiau turėjęs kontaktų su kagėbistu. Vadinasi, prisipažinau. Laikraštis miglotai aiškino, kad rado tą protokolą... po čiužiniu traukinyje Vilnius–Maskva. Beje, jis buvo rašomas ranka, o kadangi komisija neturėjo seifo, vienintelį egzempliorių saugojo Kazimieras Motieka. Kaip tas dokumentas galėjo iš AT pirmininko pavaduotojo seifo patekti į laikraštį, nežinau, tik nujaučiu. Bet nuojauta nėra įrodymas.
Šiaip ar taip, netikinčių prasidėjusia šmeižto kampanija vis gausėjo. „1991-11-28. Iš ryto prie AT vyko piketas man paremti. Susirinko apie šimtą žmonių. Plakatai: „Ambrazevičius+Brazauskas=LTSR“, „Paulauskas+Prunskienė=LTSR.“
Peršoksiu į trečiąją savaitę nuo tos dienos, kai buvau „demaskuotas“. Visą tą laiką laukiau, kada gi bus priimtas įstatymas dėl „dekagėbizacijos“, nes šventai tikėjau, kad teismas nustatys, kokie juokingi man metami kaltinimai. Juk negalima teisti, remiantis kopijomis ir neaiškiais garso įrašais!
„1991-12-05. AT posėdis. Motieka: Siekiant užtikrinti saugų įėjimą ir išėjimą iš AT rūmų, įpareigoti policiją neprileisti piketų per 50 metrų nuo rūmų. Čia šventa įstatymų leidimo vieta.
Už draudimą demonstruoti – 60 / 5 / 18. Taip išspręstas piketų prie AT klausimas.
Svarstomas deputatų dekagėbizacijos įstatymas. Jarašiūnas siūlo pridėti paaiškinimą, kad bendradarbiavimas turi būti įrodytas. Jurgelis: Reikia suformuluoti mandato atšaukimo principą. Motieka: Ar gali sėdėti AT žmogus, kuris bendradarbiavo su KGB? Nereikia jokių rinkėjų! Neįsivaizduoju, kaip rinkėjai galėtų duoti mandatą KGB agentui!
Maskvoje Izvestijos vakar išspausdino KGB generolo straipsnį „Čepaitis nie byl agentom KGB“. Nežinau, ar man tai į naudą, ar ne.“
Kai Generalinėje prokuratūroje mane pradėjo tardyti Betingis, o Aukščiausioji Taryba ėmė svarstyti „dekagėbizacijos“ įstatymą, gavome žinių, esą KGB nutarė, kad nebeprireiks imituoti mano savižudybės. Juk parlamentas prarijo jauką, išmestą Respublikoje ir Mažojoje Lietuvoje. Paslaptingasis „kablukas“ nuo šaligatvio prie mano namų staiga dingo. Jau galėsiu apsieiti be apsaugos.
Įtampa
Atrodo, KGB vis dėlto pavyko destabilizuoti politinę padėtį, sukelti priešpriešą visuomenėje. Turbūt planuota, kad, apkaltinus vieną iš Sąjūdžio lyderių, susikibs priešiškos pusės ir pamirš tikrąsias Lietuvos problemas. Kausis iki kraujo. Ačiū Dievui, gyvename ne Pietuose, kur jausmai dažnai aptemdo protą. Be to, paaiškėjo, kad valstybės reikalai apskritai rūpi tik vienai parlamento pusei, antra tik garsiai šūkavo, esą dešinieji pažeidžia demokratiją. B. Rupeika: „Kartoju Kairiųjų frakcijos pareiškimą: š. m. gruodžio 1 d., t. y. praėjusį sekmadienį, Kaune turėjo įvykti LDDP narių susitikimas su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, LDDP pirmininku Algirdu Brazausku. Grupė žmonių, pasivadinusių dešiniųjų politinių partijų, taip pat Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovais, panaudojo fizinę jėgą ir blokavo įėjimą į pastatą, kuriame turėjo įvykti susitikimas. Neįleido į ten renginio dalyvių ir juos visaip įžeidinėjo. Tai jau ne pirmas kartas, kai akivaizdžiai trukdoma oficialiai įregistruotos politinės partijos veikla ir šiurkščiai pažeidžiamas Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas.“10
Taigi komunistai reikalavo, kad demokratija juos apsaugotų. Po poros dienų dėl panašaus įvykio skundėsi K. Motieka: „Gerbiamieji deputatai, aš norėjau informuoti apie tokį ne visai malonų dalyką. Čia 15 minučių po 13 valandos, man išėjus į miestą, prie Aukščiausiosios Tarybos durų buvo susirinkusi grupė žmonių (turbūt apie 100). Nežinau, kokia dingstimi, žodžiu, – piketas ar kitaip jį galima įvardyti. Ir tuo metu išėjo deputatas J. Tamulis, su kuriuo mes turėjome vykti į miestą. Jisai nuėjo į priekį ir buvo apstumdytas ir apmuštas.“11
Jonas Tamulis – vienas iš tų, kurie aktyviai priešinosi Desovietizacijos įstatymo svarstymui. Tomis dienomis man daug kas siūlė burti to įstatymo šalininkus už AT ribų. Tokių tikrai netrūko. Tam pritarė Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, dešiniosios politinės partijos ir tiesiog žmonės, nukentėję nuo komunistų valdymo. Tačiau tai grėsė lemtingu Lietuvos susiskaldymu. Man atrodė, problemas reikia spręsti ne mitingais, o per savo atstovus, išrinktus į parlamentą.
Aukščiausiosios Tarybos stenogramose daugiau kaip šimtą puslapių tais mėnesiais užima diskusijos „dekagėbizacijos“ klausimais, iš tribūnos perskaityti įvairių Lietuvos organizacijų pareiškimai. Parlamentas neturėjo laiko tiesioginiam darbui, nors reikėjo svarstyti Pilietybės, Mažųjų įmonių, Vidaus tarnybos, Veterinarijos, Aplinkos apsaugos, Gyventojų registro ir aibę kitų įstatymų. Jie priimti gerokai vėliau negu planuota. Desovietizacijos įstatymas išvis atidėtas. Vadinasi, suinteresuotiems asmenims pavyko atitraukti parlamento dėmesį nuo valstybės, ką tik pripažintos de jure, tikrųjų problemų.
Įstatymas
Paaiškėjo, kad teisinio pagrindo, pagal kurį būtų galima išmesti mane iš parlamento, nėra. Aukščiausiosios Tarybos vadovybė pavedė Liaučiui parengti įstatymą „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo“. Prieš tai jį apsvarstė Jungtinė Sąjūdžio frakcija. „1991-12-03. Rasimavičius. Primestas žaidimas. Mes neturim archyvų. Ko nesugebėjo padaryti KGB, siūloma, kad padarytume savo pačių rankomis.
Ar Gajausko komisija netapo kieno nors įrankiu? Andriukaitis. Centro frakcija pasisako už moralinį apsisprendimą. Varanauskas. Būtina atsikabinti nuo KGB kabliuko. Pakartotiniai rinkimai vienaip ar kitaip tarnavusiems KGB. R. Paulauskas. Partijos reikalas buvo viešas. Mano karta su pašaipa žiūrėjo į KP, o su pasišlykštėjimu į KGB. Nesuplakti reikalų! Pirmiausia priimti įstatymą dėl KGB. Vilkas. Mūsų politika – nacionalinės santarvės politika. Negalima taikyti kolektyvinės atsakomybės. Doras žingsnis, kai atsistatydina patys. Patackas. Kadangi saugumo veikla buvo skirta žmonėms palaužti, netikiu, kad pavyks ją įvertinti juridiškai. Nematau kito kelio, kaip surasti lietuvišką sprendimą. Senių taryba. Išsirinkti garbės teismą. Tamkevičius, politkalinys Plumpa. Ateinam ir pasisakom, o jų sprendimui paklūstama.“
Po dviejų dienų Deputatų dekagėbizacijos įstatymas buvo svarstomas parlamente. Dabar jame atsirado ir teismas, ir rinkėjų balsavimas dėl mandato patikrinimo.
„1991-12-05. AT posėdis. Jarašiūnas siūlo papildymą, kad bendradarbiavimą būtina įrodyti. Žiemelis agituoja balsuoti už pirmą svarstymą. Rasimavičius. Padarykime pertrauką svarstyme dar kartą. Motieka vis kartoja tą patį, klausia: Ar gali sėdėti AT žmogus, kuris bendradarbiavo su KGB? Nereikia jokių rinkėjų! Neįsivaizduoju, kad rinkėjai duotų mandatą KGB agentui!“
Įstatymui dėl deputatų-kagėbistų buvo iškart pritarta ir pirmuoju, ir antruoju svarstymu. Dar po kelių dienų Aukščiausioji Taryba vėl svarstė jį, ketindamas priimti.
„1991-12-10. AT posėdis. Prunskienė pasisako prieš vilkus avies kailyje. Piktinasi, esą Vaišvila, Landsbergis, Čepaitis, Terleckas kaltina ją dalyvavus pučuose. Atseit spalio mėnesį Čepaičiui ir Vaišvilai duotas juodasis scenarijus. Prisilytėjimas prie KGB nėra tas pat, kaip dalyvavimas sąmoksle. Ji siūlo: 1) apriboti Apsaugos skyriaus funkcijas, nušalinti Skučą; 2) pakeisti KGB komisiją. Landsbergis kalba apie Konstitucijos rengimo metmenis. Gajauskas perskaito komisijos pareiškimą: „Virgilijus Čepaitis sąmoningai bendradarbiavo su KGB.“ Reikalaujama sustabdyti mano įgaliojimus AT.
Balsavimas. 41 / 3 / 14 iš 94 sėdinčių salėje. Aukščiausioji Taryba pataria man atsistatydinti. Protokolinis nutarimas.
Sako, šiandien Motieka priimsiąs sprendimą, kad buvau agentas.“
Trys komisijos nariai po išvadomis nepasirašė. Mano „kagėbizacija“ truko jau beveik mėnesį, tai gal nors jiems kilo abejonių? Radau dienoraštyje dar tokį tos dienos įrašą: „JS frakcijos taryba šnekėjosi su Gajausku, kuris aiškino apie skundikus lageryje ir sakė, kad su nusikalstama organizacija negalėjo būti jokių santykių. Patarta man padaryti pareiškimą. Kazys Saja vėl agitavo mane pasisakyti.“
Bet aš norėjau tik vieno – kad kuo greičiau viskas baigtųsi. Deja, įstatymas, pagal kurį mane turėjo išmesti iš AT, vis dar nebuvo priimtas. Tai padaryta tik po savaitės. Diskutuota dėl jo du posėdžius. Buvo balsuojama dėl kai kurių straipsnių. Pavyzdžiui, komisijos narys Vidmantas Žiemelis pasiūlė be svarstymo parlamente ir be pavedimo teismui tiesiog nutraukti deputato įgaliojimus. Pasiūlymas nebuvo priimtas. Ypač daug diskusijų sukėlė Stasio Malkevičiaus siūlymas įtraukti „taip pat ir vadovaujančius LKP (SSKP) darbuotojus, kuriems KGB teikė informaciją ir atsiskaitė už savo veiklą.“12
Prieš tokią dekagėbizacijos įstatymo pataisą tuojau pat pasisakė Česlovas Juršėnas: „Vis dėlto reikėtų, jeigu prieisime iki balsavimo, išsiaiškinti, ką reiškia „vadovaujantys“. Kur baigiasi ta „vadovaujančio“ apibrėžimo riba: „instruktorius CK“, instruktorius rajkome“, ar „apmokamas partsekretorius“? Kas yra tas „vadovaujantis LKP, SSKP darbuotojas“?“ Jį palaikė LKP (SSKP) atstovas Leonas Jankelevičius: „Ką reiškia „vadovaujantis LKP darbuotojas“? Tai vienas klausimas. Antras klausimas. Kaip bus nustatinėjama, kam buvo teikiama KGB informacija? Ar pagal tai, kad Sąjūdžio ar kita frakcija sakys mananti, kad kažkam buvo teikiama, ar pagal KGB instrukciją? Aš tos instrukcijos asmeniškai nesu skaitęs, nors esu dirbęs partijos komiteto sekretoriumi.“
LKP, atsiskyrusios nuo SSKP, buvęs sekretorius ideologijai Lionginas Šepetys pridūrė: „Aš tik norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad teisininkai, kurie ruošia projektą, išskyrus vieną, visi yra prieš šios pataisos įrašymą. Dėl to, kad jau čia veikia politiniai, o ne teisiniai motyvai.“
Jis neklydo, nes Liaučiaus komisija šią pataisą atmetė, esą ši problema bus sprendžiama kitu – Desovietizacijos – įstatymu. Parlamentui teko balsuoti. Už įstatymo 5 straipsnio papildymą 4 punktu, kuriame būtų parašyta, kad įstatymas taikytinas ir „vadovaujantiems LKP darbuotojams, kuriems KGB teikė informaciją ir atsiskaitė už savo veiklą“ balsavo 36 deputatai, 43 buvo prieš ar susilaikė. Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pataisa atmesta. Balsavimu nuspręsta, kad deputato mandatas laikomas patvirtintu, jei už tai pasisakė pusė rinkėjų, įtrauktų į sąrašus.
Džiaugiausi, kad įstatymas pagaliau priimtas, nors juridiniu požiūriu jis atrodė gana keistas. Į tai atkreipė dėmesį ir deputatas Narcizas Rasimavičius: „Man, kaip teisininkui, susidaro toks įspūdis, kad mes norime tiktai nustatyti, kad žmogus buvo tame sandėlyje, kuriame įvyko vagystė. O toliau – jau stop! Gink Dieve, nesiaiškinkim, ar jis pavogė, ar jis atėjo pažiūrėti, ką kiti vagia. Šito, gink Dieve, nesiaiškinkim! Užtenka to, kad buvai sandėlyje. Bet juk tai jokiu būdu ne teisinė sąvoka.“13
Tądien man atrodė svarbiausia, kad pavyko išvengti susidorojimo Aukščiausiojoje Taryboje, nes prie to buvo linkstama. O teismas, vyliausi, atmes absurdiškus kaltinimus.
Tęsinys kitame numeryje.
1 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 44. Vilnius. 1995, p. 314–315.
2 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45. Vilnius. 1995, p. 6.
3 Ten pat, p. 45.
4 Ten pat, p. 160.
5 Ten pat, p. 164.
6 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 44. Vilnius. 1995, p. 307.
7 Ten pat, p. 312.
8 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45. Vilnius. 1995, p. 317.
9 Ten pat, p. 42–43. Šiame AT stenogramų tome (p. 43–46) taip pat atspindėta to posėdžio diskusija.
10 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 46. Vilnius. 1995, p. 4.
11 Ten pat, p. 229.
12 Ši diskusija atspindėta: Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45. Vilnius. 1995, p. 30–44 ir 77–96.
13 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 46. Vilnius. 1995, p. 50.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
