Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Įsidėmėkite sąvokas - Lietuvių kalba yra ne "seniausia", o archaiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Įsidėmėkite sąvokas - Lietuvių kalba yra ne "seniausia", o archaiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Įsidėmėkite sąvokas - Lietuvių kalba yra ne "seniausia", o archaiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų

Parašytas: 05 Sau 2013 00:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

Įsidėmėkite sąvokas - Lietuvių kalba yra ne "seniausia", o archaiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų

Nepainiokite sąvokas - toks terminas kaip kalbos "senumas" ar "naujumas" gali būti taikomas tik dirbtinėms kalboms, tokioms kaip esperanto (jų dabar jau yra prikurta nemažai) - skaičiuojant jų amžių nuo tada, kai jos buvo sukurtos.

O visos pasaulyje šiuo metu egzistuojančios natūralios kalbos yra vienodai senos, nes kilo iš mūsų labai tolimų protėvių kalbų prieš kokius 70 000 metų (jei ne dar senesnių laikų).

Kalbotyroje vartojamas terminas "kalbos archaiškumas" (tiksliau būtų "archaiškumo lygis") - lyginama dabartinė kalbos forma su padėtimi buvusia prieš tam tikrą laikotarpį, ir nustatoma kokiu lygiu kalba pakito.

Pagal tam tikrus kriterijus bandoma apskaičiuoti kalbų "archaiškumo lygį".

Kaip tik todėl sakoma kad lietuvių kalba yra labai archaiška (o ne sena), kadangi yra išsaugojusi labai daug indoeuropiečių prokalbės šaknų, gramatinių ir kitų savybių.

Sanskritas irgi yra išsaugojęs labai daug tų senųjų savybių (ne visai tų pačių, kaip lietuvių kalba).

O kuri kalba yra archaiškesnė - lietuvių ar sanskrito - priklauso nuo to, pagal kokius būtent kriterijus apskaičiuojamas archaiškumo indeksas.

Faktas tas, kad tas rodiklis, apskaičiuotas naudojant įvairius kriterijus, kiek žinau, yra visais atvejais gana artimas ir sanskritui, ir lietuvių kalbai.

Norintiems plačiau susipažinti su šia problema, siūlau paskaityti temą:

Lietuvių ir sanskrito kalbų archaiškumas ("senumas")
viewtopic.php?f=131&t=7031

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Musgaudis

Pranešimo tema: Re: Įsidėmėkite sąvokas - Lietuvių kalba yra ne "seniausia", o archaiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų

Parašytas: 08 Sau 2013 09:39

Užsiregistravo: 26 Sau 2008 18:48
Pranešimai: 99
Miestas: Kaunas

Ir tame archaiškume slypi problema, neatsiejama su nacionalizmo apraiškomis. Kadangi lietuvių (baltų) kalbos tokios archaiškos, tamsūs žmonės linkę kone visą indo-europiečių prokalbę priskirti lietuviams. Toje pasekoje gotai, vandalai ir kiti tampa tokie artimi ir savi...

Beje, tikrai įdomus puslapis:

http://pastmists.wordpress.com

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Įsidėmėkite sąvokas - Lietuvių kalba yra ne "seniausia", o archaiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų

Parašytas: 07 Vas 2015 15:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

Žemaičių kalba išsaugojo savo unikalumą ir archajiškumą

2013-03-02 09:00
Autorius: Vytautas MALŪKAS

http://www.santarve.lt/aktualijos/gyven ... hajiskuma/

Viešėdamas Merkelio Račkausko gimnazijoje Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža išsamiai, pateikdamas daugybę gyvenimiškų pavyzdžių, papasakojo apie žemaičių kalbą, jos tarmes ir ypatumus.

Kalba ar tarmė?

Svečias sakė tikįs, kad žemaičiai savo kalbą vuožouja (saugo, globoja).

„Keliais pavyzdžiais noriu parodyti, kad yra tarmė, yra kalba – ir kaip kokiu atveju geriau sakyti. Drąsiai galiu teigti, kad terminai „kalba, tarmė“ yra labai artimos sąvokos. Ir iš esmės yra susitarimo dalykas, kaip ir kur mes tuos terminus vartojame“, – kalbėjo docentas.

Lietuviai turi lietuvių bendrinę kalbą, todėl kitas kalbines sistemas, kad nepainiotume su bendrine kalba, J. Pabrėža siūlo vadinti tarmėmis.

Bet jeigu imame atskirai konkrečią tarmę, šiuo atveju – žemaičių, ir nesiejame jos su kitomis kalbos sistemomis, drąsiai galima sakyti: žemaičių kalba.

Kalba – iš keturių gabalų

Kaip to įrodymą, J. Pabrėža pažymi, kad kalba susideda iš keturių lygmenų, klodų, arba, kaip pasakytų žemaičiai, – keturių gabalų: garsų pasaulio – fonetikos, formų – morfologijos, trečiasis klodas yra sakiniai, jų konstrukcijos, ir ketvirtas – žodynas arba leksika.

„Visus tuos keturis gabalus žemaičių kalba turi. Ir visų svarbiausia – ką aš dabar įrodysiu konkrečiais žemaitiškais pavyzdžiais, – tuose visuose gabaluose žemaičių kalba turi unikalių archajiškų dalykų, kurių šiandien nebeturi ne tik bendrinė kalba, bet ir kitos tarmės“, – pastebi kalbininkas.

Vienodi žodžiai

Pradėkime nuo garsų pasaulio – fonetikos.

Žemaičiai yra vadinami dūnininkais, dounininkais ir donininkais.

Mes, šiauriniai žemaičiai – Telšiai, Mažeikiai, Skuodas, Plungė, esame vadinami dounininkais. Taip yra todėl, kad mes vieninteliai šiame plote turime tokius keistus garsus, kurių nėra bendrinėje kalboje: ou, ėi – douna, šou, šlouta, kėims, šėins.

„Nesakau, kad tie garsai yra labai senoviški, bet jie yra išskirtiniai. Jūs, jaunimas, dabar mokotės anglų kalbos, tad tie garsai yra panašūs ir toje svetimoje kalboje – ou. ėi.

Yra tokių žodžių, kurie visiškai sutampa žemaičių ir anglų kalboje: angliškas lėik reiškia ežeras, o žemaičių kalboje – pilk, papilk. Žemaitiškas tėik – tiek, angliškai reiškia imk. Ir galų gale jau sakytas šou žemaičių kalboje reiškia šuo, bendrinėje ir anglų kalboje – kažkokios linksmybės, renginys. O anglams šou dar gali reikšti rašytoją Bernardą Šo (tariame – šou)“, – samprotavo J. Pabrėža.

„Šonėis raštaa“

Prisiminęs rašytoją, J. Pabrėža papasakojo linksmą istoriją iš studijų Vilniaus universitete laikų apie vieną iš Plungės kilusį žemaitį grupės draugą. Jis visą gyvenimą nėra kitaip ištaręs žodžio – tik žemaitiškai. Ir dėstytojams visus dalykus atsakinėjo tik žemaitiškai. Iš pradžių dėstytojai į tai keistai žiūrėjo ir priekaištavo, kad jis studijuoja lituanistiką ir išsidirbinėja.

„Aš neišsidirbinėju, aš tik taip išsaugosiu savo gimtąją kalbą. Ir mūsų laikais, žmonės žino, bjaurias TSKP istorijas, ir tas jis dėstė žemaitiškai. Vieną dieną jis užėjo į garsųjį universiteto Sarbievijaus knygynėlį: kaip tik tą dieną buvo atvežę Bernardo Šo raštų dvitomį. Jis pasigrobęs tas knygas lekia per universiteto kiemą šaukdamas: „Vyraa, liekėt i knygynieli, atvežė šonėis raštus“. Jis palinksniavo: jeigu vardininkas yra Bernardas Šo, tai kilmininkas yra Bernardo Šonėis. Paskui, kol studijavom, pamatę jį sakydavom: „Šonėis raštaa ein per kėima“, – juokėsi kalbininkas.

Apie nosines balses

Kažkodėl ne visose mokyklose mokytojai mokiniams aiškina, kodėl balsės su uodegėlėmis vadinamos nosinėmis balsėmis.

Mūsų protėviai senais laikais juo tarė per nosį: kaip jie buvo tariami, yra rekonstravęs mūsų didysis mokytojas – Mažeikių krašte gyvenęs kalbininkas Aleksas Girdenis.

Tai žąsis, kąsnis, kęsti, tęsti mūsų protėviai tarė: žoosis, koosnis, kėėstė, tėėstė (tariama per nosį).

„Ir žiūrėkim, kas dabar atsitiko: nemažoje dalyje Žemaitijos – nuo Raseinių, Varnių, Laukuvos, Telšių, sako žansis arba žonsis, kansnis arba konsnis, skenstė arba skėnstė, – visur išliko senoviškas n ir niekas daugiau tokio neturi“, – įrodinėjo J. Pabrėža.

Afrikatos č, dž – tokių garsų mūsų senoliai tikrai neturėjo. Mūsų protėviai vietoj jų tardavo tj, dj: vietoj jaučiai, medžiai sakydavo jautjei, medjei.

Ir ką dabar turime mes: jautee, medee, svetee, žaltee, gaidee, žuodee – tie garsai ne visai yra tj, dj, bet jokių č, dž tikrai nėra: išlaikyti senesni garsai.

Viename žodyje – keli kirčiai

Kalbėdamas apie žemaičių kirčiavimą, J. Pabrėža teigia, kad čia yra nuostabių dalykų, kurių neturi nė viena lietuvių tarmė, gal viena kita pasaulio kalba: žemaičiai viename žodyje gali turėti du, tris, o kartais keturis ir net penkis kirčius.

Du kirčiai: šAkA, mErgA, gErU, žAltYs, vElnEE, trys kirčiai: dAvAtkA, kEtOrĖ, AštOunĖ, sUtInkI.

„Su keturiais kirčiais nėra daug žodžių, bet aš turiu vieną gražų pavyzdį, vėl išmoktą iš profesoriaus Alekso Girdenio, kurį jis paėmė iš savo gimtųjų vietų.

O situacija buvo tokia: sena moterėlė supyko ant savo anūkėlės, kad ji labai daug dažų ant veido susitepusi. Tada ji ištarė: „No to žaltaati, kuoki to ėsi pArsimAliavuOjusI“. Septyni skiemenys ir keturi kirčiuoti! Kas antras skiemuo kirčiuotas – kaip poezijoje“, – žavėjosi svečias.

Visai neseniai J. Pabrėža užrašė žodį su penkiais kirčiais: penki skiemenys, penki kirčiai.

Viename kaime gyvena du senukai. Gaspadorius labai menkai begirdėjo ausimis. Jiems besikalbant senukas vis perklausia: kas, kaip? Tai senutė įsiutusi sušuko: „A to, žalty, nAbAprIgIrdI!“.

Žemaičių kalbai dinamikos prideda daug kirčių ir ypač ryškios priegaidės.

Turime dviskaitą

Unikalių dalykų žemaičių kalba turi ir savo morfologijoje – formų pasaulyje.

Iš senų raštų galima atsekti, kad senovės lietuviai yra turėję dviskaitą, kuri naudojama kalbant apie du dalykus. Šiandien jos beveik niekas nebeturi, bet puikiausiai yra išlaikę žemaičiai ir dalis vakarinių aukštaičių, iš kur kilo bendrinė kalba. Bet vakariniai aukštaičiai dviskaitą beturi tik veiksmažodžiuose, o žemaičiai turi visų kalbos dalių.

Vietoj žodžio mudu, kalbininkų įrodyta, žemaičiai turi vedo, vedvė. Tai senesnė forma nei mudu.

Toliau visos kitos kalbos dalys: vedo, vedvė enou, dėrbou, keikou; jodo, jodvė enat tau, dėrbat tau, keikat tau; do vyro, do lito; dvė poikė mergė. Taip pat yra užrašytas sakinys, kuriame visi žodžiai yra skirtingų kalbos dalių ir visi turi dviskaitą: „Vedo abodo esau tėn bovosio“.

Daug įvairių priesagų

Jaunimo pamėgtas žemaitiškas liob: „Liob šuokt, liob dainiout, liob pas mergas nuvažiuot“.

Kai ne žemaičio paklausi, ką tai reiškia, dažniausiai spėja, kad iš rusų liubit.

„Nieko panašaus: tai yra savotiška būtojo dažninio laiko konstrukcija, nes žemaičiai neturi tokių: eidavo, rašydavo, šokdavo. Jie čia turi liob, prie kurio prideda veiksmažodį. Atskirai paimtas liob nieko nereiškia“, – kalbėjo J. Pabrėža.

Kalbininkas žavisi ir gražiomis žemaitiškomis priesagomis alis, alė: trobalė, prūdalis, kalnalis, mėškalis.

Kai kas galvoja, kad tai mažybinės priesagos: trobelė, prūdelis. Nieko panašaus: šios priesagos žemaičiams yra priešingos mažybinėms priesagoms. Ir jeigu jau žemaitis sako trobalė, tai ji turi būti didelė, gal kelių galų.

Žemaičiai turi tam tikras priesagas, kuriomis apibūdinamos netekėjusios merginos: sakoma ne Šakytė, o Šakalė, ne Butkutė, o Butkalė.

Ir tai reiškia, kad tai ne kokios plonos kaip sliekai merginos, o tokios, kaip iš pieno plaukusios.

Plonosioms taip pat yra savos priesagos: Šakikė, Butkikė.

Savotiškas priesagas turi ir vyriškos pavardės.

Saugokim savo kalbą

Savita ir žemaičių sintaksė – sakiniai.

Žemaičiai sakinyje kartais turi tokių laikų, kurie veiksmą nusako daug tiksliau, konkrečiau negu kitos tarmės.

Yra tokie tarpiniai veiksmažodžių laikai, kai prie veiksmažodžių pridedami pastiprinamieji žodeliai: lyge, šalėn, žemėn, lauk.

Pavyzdžiui, žemaičio pasakymas „papunis, tėvalis mėršt“ reiškia, kad jis dar gali ilgai gyventi. O jei pasakoma, kad „papunis, tėvalis mėršt žemėn“, reiškia, kad jam jau tikrai paskutinioji.

„Trauk dunti lauk“, – tą dantį reikia ištraukti būtinai ir dabar. „Pliešk šalėn“, – nuplėšti taip, kad nebeliktų nieko.

Štai J. Pabrėžos užrašyti keli sakiniai. „Vo karštybė bus – akys iš kaktuos spruogst lauk“. Įsivaizduokit, kokia tai žiauri karštybė.

Ir nuostabiausias sakinys, užrašytas gal prieš dešimt metų Papilėje, kur viename sakinyje yra žodis su konstrukcija žemėn ir be šios konstrukcijos.

Užėjus pas labai kalbią senutę, prakalbėjus kelias valandas, parėjo jos girtas gaspadorius. Ji jam papriekaištavo: „Tu, žalty, spruogsti žemėn, o kodėl aš turiu spruogti?“ Močiutė norėjo pasakyti, kad jis nuo gėrimo greitai nusibaigs, bet per tai gal kada nors reikės mirti ir jai.

„Aš eso švėnta isitėkėnės, mona mokinee yr švėnta isitėkėnė ir norietomem, ka ir jūs būtumėt švėnta isitėkėnė, ka pasauliou tas ne tėik svarbo, bet patys sau, sava artimėsėms, saava žmonėms mes būsem daug įdomesnė, turtingesnė, savitesnė ne standartėnio vėinodomo, vo kap tik sava skėrtėngomo, savėto skėrtėngomo, o savėta skėrtėngoma lietove tor daug. Bet vėins kertiniu, pamatiniu savėtū skertėngomu yr kalba i tuos kalbuos ypatingaa svarbės, brongės tarmės, šnektu šnektelės. Sauguokem, myliekem, vuožokem mums, vėsėms lietovems, brongius dalykus“, – linkėjo J. Pabrėža.

*******************************************************************

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Arvydas Rute

Žemaičių kalba, o ne lietuvių unikali ir archaiška. O lietuvių kalba, pastoviai perdaroma su savo kalbininkų naujadarais kuo toliau, tuo mažiau belieka panaši į tikrąją senąją lietuvių kalbą...

Žemaičių kalba išsaugojo savo unikalumą ir archajiškumą

2013-03-02 09:00
Autorius: Vytautas MALŪKAS

http://www.santarve.lt/aktualijos/gyven ... hajiskuma/

Viešėdamas Merkelio Račkausko gimnazijoje Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža išsamiai, pateikdamas daugybę gyvenimiškų pavyzdžių, papasakojo apie žemaičių kalbą, jos tarmes ir ypatumus.

Alvydas Butkus

Arvydas: "Žemaičių kalba, o ne lietuvių unikali ir archaiška. O lietuvių kalba, pastoviai perdaroma su savo kalbininkų naujadarais..."

Jau kad driokstelėjot, tai driokstelėjot. Iš dvivamzdžio. Ir abiem atvejais pro šalį.

1. Žemaičių tarmė yra gerokai sumodernėjusi ir naujoviška, palyginti su archajiškesne aukštaičių tarme, iš kurios pietvakarių šnektos kilo bendrinė kalba.

Pasidomėkite ir suregistruokite žemaičių tarmės naujoves - pamatysite, kad jų kur kas daugiau.

Jau vien tik uo, ie tarimas (bruolis, tievs) yra absoliučiai naujas dalykas.

Senoviškiausiai šiuos garsus (ā, ē: brālis, tēvas) dar taria pati ryčiausia aukštaičių dalis.

Apie žemaitišką galūnių trumpinimą, kirčio atitraukimą iš galūnės jau net nekalbėsiu.

Nepamirškit, kad dabartinė žemaičių tarmė, ypač jos šiaurinė patarmė (dounininkai) yra kuršių kalbos asimiliacijos rezultatas.

Net šiuo požiūriu ji yra nauja, nes iki XV a. pradžios vakarinėje dabartinės Žemaitijos dalyje dar tebegyveno kuršiai, ne lietuviai (žemaičiai).

2. Lietuvių bendrinės kalbos nepainiokit su visa lietuvių kalba ir jos tarmėmis.

Bendrinė kalba yra naujesnė nei tarmės, todėl jos lyginti su neprižiūrimos žemaičių tarmės ar kokios kitos šnektos padėtimi negalima.

Kęstutis Čeponis

Toks terminas kaip kalbos "senumas" ar "naujumas" gali būti taikomas tik dirbtinėms kalboms, tokioms kaip esperanto (jų dabar jau yra prikurta nemažai) - skaičiuojant jų amžių nuo tada, kai jos buvo sukurtos.

O visos pasaulyje šiuo metu egzistuojančios natūralios kalbos yra vienodai senos, nes kilo iš mūsų labai tolimų protėvių kalbų prieš kokius 70 000 metų (jei ne dar senesnių laikų).

Kalbotyroje vartojamas terminas "kalbos archaiškumas" (tiksliau būtų "archaiškumo lygis") - lyginama dabartinė kalbos forma su padėtimi buvusia prieš tam tikrą laikotarpį, ir nustatoma kokiu lygiu kalba pakito.

Pagal tam tikrus kriterijus bandoma apskaičiuoti kalbų "archaiškumo lygį".

Kaip tik todėl sakoma kad lietuvių kalba yra labai archaiška (o ne sena), kadangi yra išsaugojusi labai daug indoeuropiečių prokalbės šaknų, gramatinių ir kitų savybių.

Sanskritas irgi yra išsaugojęs labai daug tų senųjų savybių (ne visai tų pačių, kaip lietuvių kalba).

O kuri kalba yra archaiškesnė - lietuvių ar sanskrito - priklauso nuo to, pagal kokius būtent kriterijus apskaičiuojamas archaiškumo indeksas.

Faktas tas, kad tas rodiklis, apskaičiuotas naudojant įvairius kriterijus, kiek žinau, yra visais atvejais gana artimas ir sanskritui, ir lietuvių kalbai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Įsidėmėkite sąvokas - Lietuvių kalba yra ne "seniausia", o archaiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų

Parašytas: 21 Bir 2015 16:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27145
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Egidijus Sinkevičius

Daug išaiškėtų sužinojus, kodėl slavai indoeuropiečių K keitė į H:

Anglų COLD - Rusų HOLOD, Lietuvių ŠALTIS, Lotynų SUCINUM - Rusų SUHOJ, Lietuvių SAUSAS, Indų MAKKHI - Rusų MUHA, Lietuvių MUSĖ,...

Iranėnai čia, ko gero, nė prie ko. Indiškai ir osetiniškai ŠALDO - SARDO. Armėniškai ŠUNYS - ŠUN (Lotyniškai KUNIS).

Kęstutis Čeponis

Tie s - š - k - h skirtumai susiję su indoeuropiečių kalbų pasidalinimu į kentum ir satem pogrupius.

Kodėl, kada ir kaip tai įvyko yra daugybė teorijų bei hipotezių. Deja, šioje srityje mano žinios gana menkos, kad galėčiau ką nors komentuoti.

Čia reikėtų kalbėtis su specialistais-kalbininkais, ypač indoeuropeistais.

P.S. Vertėtų pasiklausti prof. Alvydas Butkus

Alvydas Butkus

Egidijus: "Rusų HOLOD, /.../ MUHA"

Rusai netaria "h"; jie turi tik duslųjį "ch". Svetimų žodžių "h" rusai keičia į "g".

Kęstučiui:

Istorinė kalbotyra neatsako į klausimą "kodėl" ir sunkiai atsako į klausimą "kada", jei nėra rašytinių šaltinių.

Lengviausia atsakyti "kas po ko", nes fonetiniai dėsniai trunka tik tam tikrą laiką (nuo...iki).

Jei koks žodis į kalbą patenka iki dėsnio, jis pasikeičia kartu su savais. Jei po - jis nepakinta, nes "traukinys jau būna nuvažiavęs".

Ryškesnis pavyzdys yra spėjimas, kada rytinėje lietuvių kalbos dalyje atsirado puntininkavimas (langas-lungas, ranka-runka).

Toje dalyje ir krikščioniški vardai Antanas, Andrius tariami Untanas, Undrius.

Vadinasi, jie turėjo būti gauti dar iki "an" virtimo į "un".

Niekas neginčija, kad jie gauti iš rytų slavų (rusų), o šie juos galėjo gauti tik su krikštu, t.y. po 988 m., 10 a. gale.

13 a. pradžios kronikos (Volynės metraštis) lietuvių varduose jau fiksuoja un: Dausprungas (vietoje Dausprangas).

Todėl spėjama, kad an susiaurėjo į un 11-12 a.

Vėliau, jau po dėsnio, atėję žodžiai su "an" rytų aukštaičių tarmėse ir tariami su an: antena, rankšluostis (nors "runka").

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: