 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina
|
Artūras Dubonis
LIETUVIŲ KALBA: POREIKIS IR VARTOJIMO MASTAI
(XV a. antra pusė – XVI a. pirma pusė)*
http://viduramziu.istorija.net/socium/dubonis2002.htm
Naujasis židinys–Aidai. 2002 m. rusėjis–spalis. Nr. 9–10, p. 473–478.
Atidžiau neįsigilinus, lietuvių kalbos reikalai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atrodo prastai. Viešuosius gyvenimo reikalus tvarkyta naudojant rusišką raštą – dauguma Lietuvos istorijos šaltinių surašyti šia kalba.
Tais laikais eiliuota:
Polska kwitniet łacinoju,
Litwa kwitniet ruscziznoju,
Bez toj w Polsze nie prebudiesz,
Bez siej w Litwie błazen budiesz.1
LDK sukūrusi tauta buvo tarsi nebylė – iki 1547 m. pirmosios lietuviškos knygos išleidimo nepaliko nė vieno stambesnio rašto paminklo, išskyrus poterius Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Tikiu ingi Dievą Tėvą.
Profesionalūs rusų istorikai XIX a. suformulavo „lietuvių surusėjimo” ir „LDK valstybinės rusų kalbos” aksiomas.
Lenkų istorikai nebuvo linkę be atodairos „rusinti” lietuvių, vieni pirmųjų pateikė faktų lietuvių kalbos vartojimo valstybėje naudai. Tačiau jie „lenkino” Lietuvą, ir tai leido lenkų politikams vėliau laikyti ją Lenkijos provincija, vienu „kresų”.
Nacionalinė lietuvių istoriografija nuosekliai polemizavo su rusų ir lenkų istorikais, įrodinėjo tezę, kad lietuvių kalba turėjo deramą ir net pačią aukščiausią poziciją LDK, nors laikui bėgant jos vartojimas siaurėjo, tačiau iš valstybinio, viešojo gyvenimo ją stūmė ne rusų, o lenkų kalba.
Tvirtinama, kad lietuvių surusėjimo galėjo net nebūti arba jo mastai buvo nedideli dėl tam tikrų teisinių aspektų, kai stačiatikių, rusiškoji bajorija ilgai neturėjo visų pilietinių ir politinių teisių, kokias turėjo lietuviai po 1387 m. krikšto.
Prieš kelis dešimtmečius šiuos problemos aspektus gana nuosekliai aptarė Konstantinas Jablonskis, Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevičius, Zigmantas Kiaupa2.
Imtis jau išspręsto klausimo paskatino kolegos baltarusių mokslininkai – istorikai ir lingvistai. Ne viename darbų, straipsnių ar pasisakymų baltarusių, t. y. „senąją baltarusių”, kalbą jie pavadina valstybine LDK kalba.
Taip daroma metodinė klaida, kurios esmę puikiai suformulavo Kiaupa: „...rašto kalba – tai dar ne šnekamoji”3; pridurkime – ir ne valstybinė, nes Lietuvoje prie valstybinių tektų priskirti lotynų ir lenkų.
Kaimynams antrina mūsų istorikas Stanislovas Lazutka. Jis kategoriškai tikina, kad Lietuvos ponai, bajorai, miestiečiai ir net kai kurie valstiečiai – visi mokėjo „senbaltarusų” kalbą.
Išvada sudomino Nobelio premijos laureatą Czesławą Miłoszą, nes iš dalies paaiškino, iš kur jo gimtinėje, Kėdainių krašte, atsirado lenkų kalbos plotai. Lenkų kalba pakeitė „senbaltarusių”.
Bet Miłoszas nepritaria visoms Lazutkos išvadoms ir kelia dėsningą klausimą: „...kaip senoji baltarusių kalba atsirado Kėdainių apskrityje, kur kaimo žmonės nebuvo stačiatikiai ir nekalbėjo slaviškai?”4
Galima atsakyti paprastai: nebuvo etninėje Lietuvoje „senbaltarusių” kalbos plotų. Šią polemiką įžiebė metodiškai netiksliai interpretuoti šaltinių duomenys.
Iš Žygimanto Senojo rašto Žemaičių seniūnui Jonui Radvilui, 1535 08 12
Puslapis iš Ldk Žygimanto Senojo rašto Žemaičių seniūnui Jonui Radvilui. 1535 08 12. Lietuvos istorijos instituto mikrofilmų kolekcija
Lietuvos istorijos šaltiniai, kaip minėjau, byloja ne lietuvių kalbos vartojimo naudai.
Deja, tokių, šaltinių, kurie atskleistų vientisą, nenutrūkstamą LDK vidinio gyvenimo, kasdienybės raidą XV–XVI a. pirmoje pusėje ne kažin kiek išliko.
Tik Lietuvos Metrika, dar vienas kitas „šaltinėlis”. Mažai teismų dokumentų, neišlikusios ypač svarbios miestų teismų knygos: Vilniaus magistrato dokumentus ir teismų knygas (miesto archyvą) sudegino ar pradangino Maskvos caro kariuomenė, okupavusi miestą XVII a. viduryje; tuo metu pražuvo aukščiausio bajorijos teismo, t. y. Tribunolo, iki 1655 m. rašytos knygos, visos iki vienos Trakų miesto aktų knygos sudegė per keturis gaisrus ir minėtą maskvėnų invaziją XVI–XVIII a.5
Kokios unikalios lingvistinės informacijos turėjo jose būti, toliau paaiškės iš išlikusių XVI a. Kauno miesto teismų knygų.
Todėl duomenys apie lietuvių kalbos vartojimą aptariamu laikotarpiu – be galo reti, nors ir labai informatyvūs. Jie taip išsiskiria LDK rusikoje, kad kartais nežinia, ką liudija: išimtį iš taisyklės ar taisyklę apie apverktiną lietuvių kalbos būklę?
Ar rusų raštijos įsigalėjimą etninės Lietuvos raštinėse mes turime laikyti šios kalbos masinio vartojimo tarp lietuvių įrodymu?
Kokias pinkles šaltiniai gali paspęsti Lazutkos išvadai, paliudija elementarus faktas: 1535 m. rugpjūčio 12 d. Žemaitijos tijūnai ir bajorai skundėsi Ldk savo seniūnu Jonu Radvilu, kad šis vertęs juos vykdyti neįprastas karines užduotis – žvalgyti Maskvos kariuomenės judėjimą prie Polocko ir imti į nelaisvę „liežuvius”.
Ypač sunki buvo paskutinioji užduotis, nes žemaičių kariuomenė – bajorijos žiedas! – prisipažino, kad gerai nemoka rusų kalbos „мове руской добре не знають”6.
Vienas faktas griauna kitą – Lazutkos išvadų grandinė suyra, o Miłoszas Kėdainių žemėje teras savo lietuviškas šaknis.
Negausūs duomenys apie lietuvių kalbą santūrokai atskleidžia jos vartojimo mastus ir vartotojus lietuvių tautos sukurtoje valstybėje.
Nesigilinsime į lietuvių krikštą 1387 m., kai žmonių katechizacija vykdyta lietuviškai, o tarp tikėjimo tiesų aiškintojų ir vertėjų buvo karalius Jogaila (Lietuvoje ir Žemaitijoje) ir didysis kunigaikštis (toliau – Ldk) Vytautas (Žemaitijoje). Tvirtinama, kad tuomet turėjo atsirasti pirmieji lietuviški religinio turinio tekstai7.
Tuo metu šnekamoji lietuvių kalbos forma buvo tapusi viena Rytų Europos diplomatijos kalbų.
1429 m. sausį regiono monarchų suvažiavime Lucke Vytautas su Jogaila lietuviškai tarėsi dėl kai kurių Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi aspektų8.
Aukšti Vokiečių ordino pareigūnai ją mokėjo9.
Lietuvą ir Lenkiją valdžiusi Gediminaičių Jogailaičių dinastija ir lietuvių diduomenė dėmesį lietuvių kalbos vartojimo reikalams išlaikė visą XV a.
Jano Dlugoszo dėka sužinome, kad iš Krokuvos 1440 m. į Vilnių atvykęs Ldk Kazimieras didikų buvo išmokytas lietuvių kalbos ir papročių10.
1446 m. jam tampant Lenkijos karaliumi numatoma, kad karališkajame dvare bus dvariškių, ne tik lenkų, bet ir lietuvių, kalbos atstovų11.
Kazimiero laikais (1440–1492) valstybės vidaus ir užsienio politikos reikalai – svečių, pvz., Gdansko miestiečių pastebėjimu – tarp valdovo didiku aptarinėti lenkų, lietuvių ir rusų kalbomis12.
Tai neatsitiktiniai faktai. Jie patvirtina bendrą taisyklę: visą XV a. lietuviškai kalbėjo, valstybės reikalus šia kalba tvarkė lietuviu diduomenė (jos atstovai neabejotinai mokėjo ir rusiškai), o svarbiausia – Lietuvos valdovas su savo dvaru.
Kalbinę situaciją LDK gražiai apibendrino Ldk Aleksandro (1492–1506) kanceliarijos sekretorius, Vilniaus vyskupijos kapitulos kanauninkas Erazmas Ciolekas (Vitelijus) savo kalboje popiežiui Aleksandrui VI Romoje 1501 m. kovo 31 d.
Jis akcentavo, kad lietuviai turi savo kalbą, teiginį stiprindamas žodžio observare atspalviu „griežtai laikosi, gerbia, saugo”: Linguam propriam observant. Tikslino, kad plačiai vartojama rusų kalba, kuri yra lengvesnė ir paprastesnė, ja kalba beveik pusė valstybės13.
Šiuo atveju Ciolekas patvirtina iš istorijos šaltinių žinomus dalykus apie rusiško rašto tradicijos jėgą LDK ir tarp pagrindinių valstybės kalbų – lietuvių su rusų – nusistovėjusią idealią pusiausvyrą ir santaiką. Jų trūko santykiuose su Maskvos valdovu.
Matyt, LDK etnolingvistinės situacijos neišmanantys žmonės smalsavo, kodėl valstybę įkūrusi ir valstybės vardu vadinama tauta savo reikmėms taip plačiai vartojo rusišką raštą.
Parengtas atsakymas buvo nuolatos po ranka: minėtas Cioleko – tiksliau Ldk kanceliarijos, arba Vilniaus vaito Augustino Rotundo XVI a. antroje pusėje apie narsius, šaunius, malonius užkariautojui lietuviui rusus. Lietuviai ėmė taikytis prie jų – abiejų tautų kalbos ėmė maišytis; slavų kalba paranki, nes paplitusi didžiojoje Europos dalyje14.
Šią darną ardė kitas procesas. Per karaliaus dvarą ir iš dalies krikščionišką hierarchiją LDK plito lenkų kalba. Mūsų aptariamu laikotarpiu lietuvių kalba dingsta iš valdovo dvaro – karalius ir Ldk buvo vienas abiem valstybėms, dažniau reziduodavo Lenkijoje.
Toliau gimtoji kalba nyko iš etninės lietuvių diduomenės lūpų. Žinoma, ji nenutautėjo – tiesiog keitėsi jos kalbinė orientacija. Diduomenė išliko priklausanti lietuvių tautai, įtraukė „lietuvėjančią" etninę LDK rusų bajorijos viršūnę – tai politinė lietuvių tauta.
Kita vertus, valdovo ir diduomenės dėmesys (mūsų laikų prasme – valstybinė kalbos politika) lietuvių kalbai išliko ir prisidėjo prie to, kad jos neištiko prūsų, škotų ar airių kalbų likimas. Iš turimų duomenų matyti, kaip Ldk toliau rūpinosi stiprinti katalikų tikėjimą žmonėms suprantama kalba.
Visada būdavo palaikomi klebonų prašymai turėti vikarus lietuviškiems pamokslams, išpažintims ir kitiems patarnavimams15.
Ldk Aleksandras 1501 m. rugsėjo 18 d., norėdamas pagausinti lietuviškai mokančių kunigų skaičių, Vilniaus vyskupui Albertui Taborui perleido valdovo patronato teisę 28 Vilniaus vyskupijos parapijose ir 5 bažnyčiose (geografija – Lyda, Belica, Slonimas, Vosyliškis)16.
Atsižvelgiama į lietuvių kalbos poreikius miestuose: privilegijoje Kauno miestui (1540 07 07) ir patvirtinant Vilniaus miesto vilkierių (1551 11 18) buvo pabrėžtos klauzulės dėl lietuvių kalbos vartojimo kartu su lenkų Kaune bei su lenkų ir rusų Vilniuje17.
Kaip regime, informacija apie kalbinę padėtį LDK valdančiuosius sluoksnius pasiekdavo iš konfesinių sluoksnių, miestų.
Įdomus dar vienas informacijos šaltinis – Ldk kanceliarijos pareigūnai ir su ja susiję asmenys.
Žygimanto Senojo laikais (1506–1548) su atsakingais Ldk kanceliarijos ir krašto pareigūnais 1517 ir 1526 m. dėl santykių su Maskva bendravęs Imperijos pasiuntinys Herberšteinas paliko įdomių pastabų apie lietuvių kalbą.
Kai kuriuos niuansus jis tegalėjo sužinoti iš raštingų valstybės tarnautojų. Anot jo, rusų kalbos (slavų kalbų) okeane šioje Europos dalyje yra dvi nerusiškos sritys – Lietuva ir Žemaitija; ten kalbama sava kalba. Pastebi, kad tarp jų gyvena daug rusų18.
Neabejotina, kad minimi rusai pabėgėliai nuo Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio, kuris brovėsi į vakarus, aneksuodamas slaviškas LDK žemes.
Labai blogą nuomonę apie šiuos rusėnus išsakė valdovo kanceliarijos sekretorius Venclovas Mikalojaitis, veikalo „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” autorius Mykolas Lietuvis, vadinęs juos Maskvos šnipais19.
Jis buvo humanistinio akiračio ir išsilavinimo valstybės biurokratas, laikė save lietuviu, tapatinosi su visa etnine tauta, nuo didiko iki nelaisvojo žmogaus lietuvio. Jį globojo kancleris Albertas Goštautas, kurio lituanistiniai nuopelnai ir specifinis nacionalizmas gana plačiai žinomi: Lietuvos bernardinų (pranciškonų) atskyrimas nuo lenkų, lietuvių religinės raštijos veikėjų (Abraomo Kulviečio) globa, gilus nepasitikėjimas LDK rusėnais.
Mykolas Lietuvis pamokymuose, skirtuose 1544–1548 m. Lietuvoje rezidavusiam jaunajam karaliui ir Ldk Žygimantui Augustui greta kitų žinių, atskleidė kalbų vartojimo valstybėje problemas: Lietuvoje mokomasi maskvėnu mokslo (rašto), nes nėra mokslui eiti gimnazijų (aukštesniųjų mokyklų, kolegijų). Jose būtų mokoma katalikams tradicine mokslo kalba – be abejo, lotynų.
O štai rusų kalba lietuviams, kilusiems iš italų, yra svetima20.
Tokios išvados tiesiogiai susijusios su siekiais plėtoti lietuvių kalbos vartojimą, tačiau visiškai netikėtu aspektu.
Galime tik spėlioti apie diskusijas šiuo klausimu tarp atsakingas valstybines pareigas užimančių intelektualų. Kai kurie jų rusišką rašto tradiciją ir kalbą siekė išstumti iš valstybinio gyvenimo. Priežastis paprasta: tą pačią kalbą vartojo priešas maskvėnas, neslėpęs agresyvių kėslų į LDK teritorinį vientisumą.
Nuo XVI a. pradžios, ypač po Glinskio maišto 1508 m., atsirado nemažai bajorų, pasiryždavusių didelėms išlaidoms ir Ldk kanceliarijoje perrašydavusių savo rusiškas privilegijas lotyniškai21.
1540 m. Žygimantas Senasis Kauno privilegijoje numatė dvi oficialias miesto teismų kalbas – lietuvių ir lenkų. Kartodamas Mykolą Lietuvį, Vilniaus miesto vaitas Rotundas karaliui Steponui Batorui į lotynų kalbą išversto Antrojo Lietuvos Statuto (ALS) pratarmėje 1576 m. ragino naująjį Abiejų Tautų Respublikos valdovą kuo rečiau vartoti maskvėnų kalbą visose gyvenimo srityse22. Vietoje jos siūlė kuo dažniau vartoti lietuvių.
Kadangi tų laikų LDK humanistų supratimu tai buvo „pagadinta” lotynų kalba, todėl oficialiąja turėjo tapti pastaroji. Tačiau rusiškojo rašto tradicija LDK buvo sena, giliai įsišaknijusi, turėjo pajėgias edukacines struktūras ne tik rusiškoje valstybės dalyje, bet ir lietuviškoje.
Rotundas ir jo šalininkai pralaimėjo. Jis dalyvavo rengiant ALS (1566 m.), tačiau savo kalbinių nuostatų nerealizavo pagrindiniame valstybės teisiniame kodekse. Kalbinės polemikos nugalėtojų ženklu reikia laikyti ALS IV sk. l str. įvestą reikalavimą, kad bajorų byloms spręsti formuojamuose žemės teismuose raštvedyba vyktų rusų raštu A pisarz ziemski ma po rusku, literami i słowy ruskiemi wszystkie listy i pozwy pisac, a nie inszym ięzykiem y słowy...23
Lietuvoje tai buvo naujas Lenkijos teisėtvarkos pavyzdžiu įvestas teismas. Jame LDK lingvistiniai tradicionalistai nepadarė kalbinių išimčių. Pergalę įtvirtinta Trečiuoju Statutu (TLS) 1588 m., kur dėl pilies teismo raštininko irgi nustatyta, kad juo būtų skiriamas teisę ir rusišką raštą išmanęs bajoras (IV s., 37 str.)24.
Galų gale iš savo aukščiausio valstybės pareigūno pozicijų tuo klausimu tašką padėjo pakancleris Leonas Sapiega, TLS pratarmėje pažymėjęs, kad šis teisės kodeksas surašytas ne kuria nors svetima, bet sava, rusų kalba „...не обчымъ яким языкомъ, але своимъ властнымъ [rusų, – A. D.] права списаные маемъ...”25
TLS pratarmės ir kitų rusiškų klauzulių reikalavimų Statutuose negalima laikyti senbaltarusių kalbos paskelbimu valstybine LDK, kaip daro kolegos baltarusių istorikai. Tai buvo konstatavimas, kad rusų kalba išlieka oficialia krašto rašomąja – juk buvo lotynų kalba ir stiprėjanti lenkų kalba.
Toks atsakingų pareigūnų pabrėžiamas rūpestis dėl rusiškos raštijos liudijo jos susilpnėjusias pozicijas. Lenkų kalba stūmė rusų iš raštvedybos, o lietuvių – iš viešojo gyvenimo.
Abiejų LDK tautų atstovų nuostatos prieš lenkų kalbą XVI a. antroje pusėje buvo panašios. Leonas Sapiega ir Statutų rengėjai vengė tiesioginių priekaištų lenkų kalbai, tačiau iš anksčiau minėtų faktų nesunku suprasti, prieš ką naujosios klauzulės buvo nukreiptos.
Tuo tarpu žemesnieji valstybės pareigūnai nepasitenkinimą išreikšdavo atvirai.
Išliko 1569 m. spalio 10 d. Žygimanto Augusto raštas Smolensko vaivadai, Minsko ir Pinsko seniūnui Vasilijui Tiškevičiui, iš kurio matyti, kad pastarasis atsisakė vykdyti lenkiškai parašytą karaliaus nurodymą. Valdovui teko pakartoti raštą rusiškai26.
Po trisdešimt metų, 1599 m. Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Mikalojus Daukša „Postilės” prakalboje ragino lietuvių bajorus valstybės reikaluose vartoti lietuvių kalbą27.
Raginimas buvo susijęs su politinėmis krašto reformomis 1564–1566 m., kurių metu steigti bajorų vietiniai seimeliai kandidatams į Respublikos seimą išsirinkti, bajorų vietiniai žemės teismai ir Tribunolas, apeliacinis teismas. Tai buvo daugiau ar mažiau Lenkijos politines ir teisines struktūras atkartojantys pertvarkymai, per kuriuos į Lietuvą plūstelėjo lenkų kalba.
Iš Žygimanto Augusto rašto Smolensko vaivadai Vasilijui Tiškevičiui, 1569 10 10
Puslapis iš Žygimanto Augusto rašto Smolensko vaivadai, Minsko ir Pinsko seniūnui Vasilijui Tiškevičiui. 1569 10 10. Lietuvos istorijos instituto mikrofilmų kolekcija
Lietuvių, kaip ir rusų, kalbos vartojimo oficialiajame gyvenime horizontas niaukstėsi. Jos pavertimas lotynu kalbos tarme sako, kad lituanistinė vartotoju grandinė ėmė trūkinėti.
Valdanti dinastija, lietuvių diduomenė, dalis bajorijos traukėsi iš lietuvių kalbos vartotojų gretų per visą XVI a. Kita vertus, valdantysis Lietuvos elitas nepaliovė rūpintis reikiamu lietuvių kalbos palaikymu, tuo metu ji dar netapo marginaline viešajame gyvenime ir neliko kaimiečių kalba.
Galima kalbėti apie lingvistinį spaudimą iš apačios, kuriam valdantieji sluoksniai buvo dėmesingi. Priežasčių būta ne vienos: reformacijos metu augo tautinės kalbos reikšmė; egzistavo trintis tarp rusų, pabėgėlių nuo Maskvos, ir lietuvių etninėje Lietuvoje; prarandant dalį rytinių valstybės žemių gyventojų, santykinai padidėjo etninių lietuvių skaičius.
Dauguma lietuvių vis dar nemokėjo kitos kalbos.
Dar kartą žvilgtelėkime į žemaičių bajorų nepasitenkinimą 1535 m. Minėtame dokumente jų elitas prisipažino, o Ldk pripažino menką, nepakankamą rusu kalbos mokėjimą tvarkantis su nelaisvėn paimtais maskvėnais.
Neturėtume abejoti, kad kasdieniame gyvenime, teismuose ir administravimo reikaluose, kur viešpatavo tikslūs ir aiškūs teisiniai terminai, sąvokos, o viskas turėjo juridines pasekmes, lietuviai būtų kalbėję kita kalba.
Kanauninkas Daukša prakalboje 1599 m. pabrėžė, kad dauguma Lietuvos žmonių, t. y. bajorijos, nemoka lenkų kalbos – net XVI a. antroje pusėje28! Bet 1535 m. žemaičiai į valdovą kreipėsi raštu, aišku, rusišku.
Susiduriame su skirtingomis sakymo ir rašymo tradicijomis. Tradicinį sakymą paverčiant ne mažiau tradiciniu rašymu, dalyvauja raštingas daugiakalbis tarpininkas tarp etnosų ir jų kultūrinių tradicijų. Tvirtinama, kad išsilavinusių lietuvių raštininkų būta daug, etninėje Lietuvoje XVI a. jie sudarę daugumą29.
Jiems atitenka garbė už lingvistiškai tikslų lietuviškų vietovių ir vardų, atskirų žodžių užrašymą rusiškuose ir kituose šaltiniuose. Kas jie?
Vieną kitą pavyzdį galima paminėti. Valdovo rūmuose tai buvo lietuviai dvariškai, kanceliarijos, iždo raštininkai ir sekretoriai, kai kurie aukštesnieji valstybės pareigūnai.
Antai 1528 m. rugpjūčio 29 d. į Žemaitiją surašinėti gyventojų ir jų mokesčių valdovas išsiuntė savo dvariškį žemaitį Joną Orvydą, o 1531 m. lapkričio 20 d. – kitą dvariškį Bagdoną Mitkavičių, dar pabrėždamas, kad jis iš Žemaitijos30.
Itin stiprias pozicijas valdovo kanceliarijoje turėjo ir atsakingas pareigas ėjo minėtasis sekretorius Venclovas Mikalojaitis (Mykolas Lietuvis), smulkus lietuvių bajoras iš Maišiagalos.
Dar daugiau tokių išsilavinusių tarpininkų turėjo būti žemesnėse krašto valdžios ir teisėtvarkos struktūrose. Žinios apie juos atsitiktinės, bet jų nuopelnai ir reikšmė – nepamatuojama. Tarpininkai galėjo būti ir nelietuviai.
Tuo klausimu vertingas Lazutkos cituotas 1529 m. gegužės mėn. valdovo įgaliotinių teismo sprendimas31.
Teisme nagrinėtas Eišiškių valsčiaus bajoro Petro Samarako kaltinimas laisvam žmogui Senkui Ivaškavičiui, kad pastarajam neteisingai paliudijus, ieškovas nukentėjo materialiai. Diečkus, teismo pareigūnas su ieškovu išvyko į vietą apklausti bylos liudytojų.
Ten bajoras lietuviškai prašė liudytojų melagingai paliudyti jo naudai, žadėdamas dovanų. Teismo pareigūnas lietuviškai suprato ir informavo teisėjus apie melą.
Šioje byloje jis ir yra įdomiausias asmuo. Tai – LDK rusas, Vasilijus Belianinas. Išmokęs lietuviškai, dvikalbis valstybės pareigūnas. Jis netgi teismo vertėjas, tačiau ne etatinis profesionalas, bet pareigūnas diečkus, kurių būdavo kiekviename teisme.
Kartu regime, kad suprasti lietuviškai ar kita krašto kalba buvo valstybės valdžios pareiga. Norma buvo aiški: visi turėjo suprasti reikalo esmę, antraip žmogus galėjo būti atleistas nuo atsakomybės.
Kauno miestietis Meilus miesto teisme 1544 m. pareiškė, kad negali teismui tiksliai atpasakoti matyto konflikto tarp bylos šalių esmės, nes nei lenkiškai, nei vokiškai nemoka ir nesupranta32.
LDK nelietuviai mokėsi lietuvių kalbos. Antai 1562 m. tarp Kauno magistrato aktų yra įrašas apie lenko vaiko mokymąsi lietuvių kalbos šeimoje ir 1567 m. vokiečio vaiko mokymą lietuvių ir lenkų kalbų, irgi šeimoje33.
Lietuvių kalbos nemokėjimas tapo vienu Kauno miestiečio vokiečio Andreaso Voyto atsistatydinimo iš suolininko pareigų motyvų 1538 m.34 Nesuprantantis kitų kalbų žmogus turėjo teisę gauti reikiamą informaciją apie viešojo gyvenimo įvykius gimtąja kalba.
Taip ir formuluojama 1551 m. lapkričio 18 d. Vilniaus vilkieriuje (miesto nuostatuose): šaukimas į teismą ir į teismo knygas įrašomi sprendimai skelbiami po polsku i po litewsku, i po rusku, aby wszyscy, ktorzy by słuchali, rozumieli35. Pagrindinių valstybės kalbų mokėjimas raštingam žmogui galėjo garantuoti sotesnį gyvenimą, bajorui – neblogą karjerą.
Nesunku įsitikinti, kad lietuvių kalbos vartojimas tarp bajorijos ir dvasininkijos krašto valdyme ir miestuose patenkinamai paliudytas. Kaip gyva, reikalinga kalba, ji darė įtaką LDK rusiškajai kalbai, ypač raštvedyboje vartojamai jos formai.
Šis klausimas lietuvių, rusų istoriografijoje seniai žinomas ir suformuluotas kaip lietuviškų žodžių Lietuvos raštinių kalboje problema36.
Tai ne asmenvardžiai ar vietovardžiai, o šimtai žodžių, kurie apibūdindavo lietuvių visuomenės buities, ūkio, socialinės padėties ar struktūros ypatybes, t. y. reprezentavo lietuvių kultūrą ir lietuvių visuomenės procesus dvinarėje LDK. Tai žodžiai-sąvokos. Į raštus juos atnešė raštingi lietuviai ir nelietuviai, nes lietuviškiems reiškiniams nebuvo rusiškų atitikmenų.
Pirmieji lietuviški žodžiai į rusų raštus galėjo ateiti XIV a. pirmoje pusėje. Kai kurie tapo bendravalstybiniais diaklo, mezleva, bonda, doilida, rikunja, sviren, klet’, kiti liko lokaliniais – žibintiaj Vitebsko valsčiuje.
Natūralu, kad etninės Lietuvos raštinėse lietuviškų žodžių daugiausia. Bet yra vienas kitas, kurį vartojo tik baltarusiškose teritorijose bukštel (Vitebskas, Mogiliovas), žibintiaj.
Lietuviškų žodžių vartojimo intensyvumas sako, kad krašto valdyme lietuvių kalba buvo vartota gana plačiai, pranokdavo etnines ribas, joje vartotos sąvokos pateko į rusišką ir lotynišką raštiją. Kai kurios tapo universalios valstybės raštvedyboje.
Kita vertus, rusiškoji ir lenkiškoji terminijos paveikė lietuvių kalbą: buvo perimta itin daug įvairiausių buitinių, socialinių, teisinių, karinių ir kt. skolinių. Formavosi specifiška LDK lietuvių kalba, kurią būtų įdomu palyginti su prancūzų, lotynų ir kitų kalbų skolinių persotinta dabartine anglų kalba.
Valstybės valdantieji sluoksniai sergėjo kalbinę pusiausvyrą krašte, palaikė natūraliai susiformavusią daugiakalbystę, nes nuo to iš dalies priklausė stabilumas visuomenėje (kalba tuo metu gana glaudžiai sietą su tikėjimu). Polilingvizmą sukūrė Dievas, sumaišydamas kalbas per Babelio bokšto statybą. Lietuvių kalba šioje sistemoje kalbamu metu dar buvo deramoje vietoje.
* Už padovanotus itin vertingus duomenis apie lietuvių kalbą Kaune dėkoju Jolantai Karpavičienei.
1 Pirmojo Lietuvos Statuto nuoraše esantis ketureilis cituojamas iš Bardach, J., O Rzeczpospolitą Obojga Narodów, Warszawa, 1998, s. 6.
2 Iš stambesnių darbų: Jablonskis, K., Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, d. 1: Tekstai, Kaunas, 1941; Idem, „Lietuviški žodžiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialiųjų raštų kalboje ir jų reikšmė Lietuvos kultūros ir visuomenės istorijai", in: Jablonskis, K., Lietuvių kultūra ir jos veikėjai, sud. Vytautas Merkys, Vilnius, 1973, p. 272–290; Idem, „Martynas Mažvydas", in: ibid., p. 36–49; Lebedys, J., Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime, Vilnius, 1976; Zinkevičius, Z., Lietuvių kalbos istorija, t. 2: Iki pirmųjų raštų, Vilnius, 1987, p. 111–146; Idem, Lietuvių kalbos istorija, t. 3: Senųjų raštų kalba, Vilnius, 1988, p. 152–156; Kiaupa, Z., „Kauno vaito XVI a. vidurio knygos prabyla lietuviškai", in: Kultūrų sankirtos: skiriama doc. dr. Ingės Lukšaitės 60-mečiui, Vilnius, 2000, p. 66–90.
3 Kiaupa, Z., „Kauno miesto vaitas ir jo aktų knygos XVI a. – XVII a. pirmojoje pusėje", in: Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, [kn. 1], Vilnius, 1988, p. 29.
4 Lietuvos Metrika (1528–1547). 6-oji Teismų bylų knyga, par. Stanislovas Lazutka, Irena Valikonytė ir kt., Vilnius, 1995, p. cxix–cxxii; Lazutka, S., „Język Statutów litewskich i Metryki litewskiej", in: Lithuania, 1997, Nr. 1–2, s. 27–33; Milosz, Cz., „Apie mano šaknis”, in: Kultūros barai, 1997, N r. 8–9, p. 9–11.
5 Ragauskas, A., „1650 m. kovo 30 d. Vilniaus suolininkų teismo įrašų knygų aprašas", in: Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, kn. 3, Vilnius, 2001, p. 260–266; Baliulis, A., „Trakų magistrato aktų knygos (iki XVIII a. pabaigos)", in: Lietuvos miestų istorijos šaltiniai, [kn. 1], Vilnius, 1988, p. 46–59; [Raudeliūnas, V, „Įvadas"], in: Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai 1583–1655, par. Vytautas Raudeliūnas, Algirdas Baliulis, Vilnius, 1988, p. 22.
6 Ldk Žygimanto Senojo 1535 08 12 raštas žemaičių seniūnui Jonui Radvilui, kad siųsdamas žemaičius į sargybą ar priešo žvalgybą laikytųsi senovės papročio, in: Lietuvos istorijos instituto mikrofilmų kolekcija, Lietuvos Metrika, kn. 19, [spaudai rengia Darius Vilimas], l. 51v–52v.
7 Jablonskis, K., „Martynas Mažvydas", p. 45; Jovaišas, A. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas, Vilnius, 1989, p. 15.
8 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae, wyd. Antoni Prochaska, Kraków, 1882, p. 816.
9 Maršalas H. Holtė 1430 m., ibid., p. 920.
10 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, Vilnius, 1955, p. 156.
11 Vienas lenkų bajorijos įsipareigojimų būsimajam karaliui Kazimierui 1446 09 19: [...] familiares linguagii cuiuscunque tenere, habere et fovere [...], žr. Akta unji Polski z Litwą 1385–1791, wyd. Stanisław Kutrzeba i Władysław Semkowicz, Kraków, 1932, Nr. 69. Jog kita kalba čia lietuvių, patvirtina žymioji Ldk Kazimiero privilegija 1447 05 02, kur numatoma vakuojančias bažnytines pareigas užimti lietuviams, lenkams alterius nationis persona – išskirtiniu atveju, žr. „Ldk Kazimiero 1447 m. privilegijos fragmentas", Lietuvos Metrika, knyga Nr. 25 (1387–1546), užrašymų knyga 25, par. Darius Antanavičius, Algirdas Baliulis, Vilnius, 1998, p. 47 (Nr. 2.4). Abiejuose dokumentuose dvi tautos ar kalbos – tai lietuviai su lenkais. Šią pusiausvyrą antrajame dokumente komentavo Juozas Tumelis, žr. Tumelis, J., „Stanislovas Rapolionis ir jo laikai", in: Stanislovas Rapolionis, Vilnius, 1986, p. 12.
12 Hansisches Urkundenbuch, Bd. 11, ed. v. W. Stein, München u. Leipzig, 1916, S. 364. Komentavo Jablonskis, K., „Martynas Mažvydas", p. 37.
13 „Oratio Erasmi Vitellii [...] ad Alexandrum VI, pontificem maximum [...]", in: Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae gentiumque finitimarum historiam illustrantia, ab Augustinus Theiner, t. 2 (1410–1572), Roma, 1861, p. 278.
14 „Lenko pasikalbėjimas su lietuviu", in: Šešioliktojo amžiaus raštija, (ser. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 5), Vilnius, 2000, p. 186.
15 Lebedys, J., op. cit, p. 124–133; Tumelis, J., op. cit, p. 12. Iš naujesnių faktų įdomesni: Ldk Žygimantas Senasis 1524 01 27 nurodo Eišiškių parapijos bažnyčios klebonui turėti lietuviškai mokantį pamokslininką (Lietuvos Metrika, knyga Nr. 12 (1522–1529), užrašymų knyga 12, par. Darius Antanavičius, Algirdas Baliulis, Vilnius, 2001, p. 559, Nr. 720); Leonas Sapiega 1596 m. Ikažnės ir Novy Pogosto bažnyčioms (Breslaujos vals.) davė žemių ir pareikalavo, kad jų klebonai arba vikarai rūpintųsi lietuvių kalba (Hedemann, O., Historja powiatu Brasławskiego, Wilno, 1930, s. 5–6).
16 Tumelis, J., op. cit, p. 12.
17 Kiaupa, Z., op. cit, p. 28; Dubiński, P., Zbiór praw y przywilejów miastu stolecznemu W(ielkiego) X(ięstwa) L(itewskiego) Wilnowi nadanych [...], Wilno, 1788, s. 96.
18 Герберштейн, С. Записки о Московии, Москва, 1988, c. 59.
19 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, Vilnius, 1966, p. 59; Ochmański, J., „Michalon Litwin i jego traktat „O zwyczajach tatarów, litwinów i moskwicinów" z połowy XVI wieku", in: Dawna Litwa, Olsztyn, 1986, s. 134–157.
20 Mykolas Lietuvis, op. cit., p. 49.
21 Klausimas visai netyrinėtas. Būdingesnis pavyzdys: LDK kanceliarijos raštininkas Vasilijus Petrovičius perrašo iš valdovo gautą rusišką privilegiją lotynų kalba 1519 07 02, žr. Lietuvos Metrika, kn. Nr. 11 (1518–1523), užrašymų knyga 11, par. Artūras Dubonis, Vilnius, 1997, p. 92, Nr. 75.
22 Rotundas, A., „Laiškas Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui (1576)", in: Šešioliktojo amžiaus raštija, p. 281–282.
23 „Pomniki prawa Litewskiego z XVI wieku”, in: Archiwum komisji prawniczej, t. 7, wyd. Franciszek Piekosiński, Kraków, 1900, s. 72.
24 Lappo, J., 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 2: Tekstas, Kaunas, 1938, p. 211.
25 lbid., p. 17.
26 Ldk Žygimanto Augusto raštas Smolensko vaivadai, Minsko ir Pinsko seniūnui Vasilijui Tiškevičiui 1569 10 10, kuriuo nurodo duoti tris valakus žemės valdovo raštininkui Jonui Terleckui, in: Lietuvos istorijos instituto mikrofilmų kolekcija, Lietuvos Metrika, kn. 52, [spaudai parengė Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius], l. 62–62v. Ldk Žygimantas Augustas priekaištauja „[...] ти ся того сельца ему ещо не поступил [...] а особливе дей вымову твоя милость чинишъ тымъ, иж есмо через лист нашъ по-польску писаный твоей милости росказали [...]".
27 Daukša, M., „Przedmowa do czytelnika łaskawego", in: Daukšos Postilė, Kaunas, 1926.
28 Bo acz w prawdzie rzadki iest u nas zwłaszcza z przedniejzsych, ktoryby w ięzyku polskim biegłym nie był y kazania, polskim ięzykiem pisane, czytać przez się nie mogł, wszakże, moim zdaniem, większa [išspausdinta – wietsza, – A. D.] iest takich część, ktorzy go albo nie rozumieią, albo w nim mało co są świadomi (ibid.).
29 Zinkevičius, Z., Lietuvių kalbos istorija, t. 2, p. 122.
30 Ldk Žygimanto Senojo 1528 08 29 pranešimas žemaičių tijūnams, kad pas juos atvyksta valdovo sekretorius Stanislovas Skapas ir dvariškis Jonas Orvydas surašyti gyventojus ir jų mokesčius, in: Lietuvos istorijos instituto mikrofilmų kolekcija, Lietuvos Metrika, kn. 15, [parengė Artūras Dubonis], l. 59–60; Ldk Žygimanto Senojo 1528 08 29 pranešimas žemaičių tijūnams, kad siunčia savo dvariškį Bagdoną Mitkavičių kontroliuoti iždui iš Žemaitijos priklausančias pajamas, in: Ibid., l. 124–124v.
31 Ldk įgaliotinių teismo sprendimas 1529 05 07 dėl Eišiškių valsčiaus bajoro Petro Samarako kaltinimo laisvam žmogui Senkui Ivaškavičiui, kad melagingai liudijo, in: Lietuvos Metrika (1528–1547). 6-oji Teismų bylų knyga, p. 89–90 (Nr. 113).
32 Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), f. 7, Kauno magistrato 1522–1545 m. knyga (toliau – KM), l. 215v.
33 Lebedys, J., op. cit., p. 192. Lietuviai mokosi rusų kalbos. Vertinga Albino Jovaišo pastaba apie Lietuvos metraštyje atrastą faktą, kaip didžiojo kunigaikščio šeimos nariai mokėsi rusų kalbos XIII a., žr. Jovaišas, A., op. cit., p. 23. Neabejotinas XV–XVI a. pradžios kasdienybės normos taikymas ankstesniems laikams.
34 VUB RS, KM, l. 118: [...] er sproch halben dem, er im litauischen nicht wol erfaren sei [...].
35 Dubiński, P., op. cit., s. 96.
36 Jablonskis, K., „Lietuviški žodžiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės oficialiųjų raštų kalboje ir jų reikšmė Lietuvos kultūros ir visuomenės istorijai", p. 272–290; Zinkevičius, Z., op. cit., p. 123–130.
Naujasis židinys–Aidai. 2002 m. rusėjis–spalis. Nr. 9–10, p. 473–478.
ARTŪRAS DUBONIS (g. 1962) - hum. m. dr., Lietuvos istorijos instituto vyresn. mokslo darbuotojas. Tyrinėja XIII-XVI a. Lietuvos visuomenę ir istorijos šaltinius.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
