Straipsnį atsiuntė Algirdas Patackas
(Straipsnis .pdf formate yra ir čia http://www.aidai.lt/db/get_file_nza_article.php?id=1410)
LIETUVIŲ KALBOS PAPARČIO ŽIEDAS
Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus
Balsės ir priebalsiai – esmės ir formos, garso ir prasmės darna lietuvių senkalbėje.Visa žmonija kadais vienodai suokė ir vokė
(Pr 11,1; laisvas vertimas)
ANTIRECENZIJA, arba tautinės akademinės etikos ypatumai. Šis tekstas (“Lietuvių kalbos paparčio žiedas”) turi įlgą priešįstorę. Pirmoji publikacija pasirodė dar pogrindžio spaudoje, rinkinyje “Ethos” (1981). Šis slėpinys – garso/prasmės sąveika lietuvių kalboje rūpėjo ir toliau, autoriams palaipsniui gilinantis į šią kalbotyros megaproblemą.
Kiekviena nauja publikacija buvo šioks toks žingsnelis –mūsų supratimu – tolyn, kaupiantis patirčiai ir suvokimui. Džiaugiamės, kad nebuvo pasiduota pagundai užbėgti į priekį, skelbti tai,kas patiems dar neaišku. Šio ciklo savotiška užbaiga (tikėsimės,kad dar ne pabaiga) ir buvo šis straipsnis. Jausdami savo išmanymo ribas, norėjome perduoti estafetę kalbotyros profesionalams,akademinei terpei. Deja, buvome naivūs – susidūrėme su nesuprantamu priešiškumu, atmetimu be paaiškinimų. Blogiausia,kad net nebandyta pasvarstyti, tiesiog atmesta ir tiek Paskutinis bandymas buvo straipsnio pasiūlymas kalbotyros žurnalui “Respectum Philologicum”, kuris mums pasirodė esąs intelektualiai laisviausias.
Straipsnio mintys paskaitos forma buvo pristatytos Vilniaus Universiteto Kauno humanitarinio fakulteto ( kuris leidžia šį tarptautinį leidinį) studentams bei dėstytojams, ir, atrodo, buvo sutiktos palankiai. Tačiau publikacijai užkirto kelią dvi recenzijos ( anoniminių autorių – mat, tokios yra taisyklės, bet pagaliau tai nesvarbu). Jos yra tokios būdingos mūsiškei akademinei etikai, kad manome bus įdomu su jomis susipažinti ir skaitytojams.
Pirmosios recenzijos pradžioje – keletas smulkių priekaištų dėl literatūros, citatų, su kuriais tenka sutikti. Tačiau apie teksto esmę, apie svarbiausia, dėl ko jis buvo rašomas, apie garso ir prasmės žaismę mūsų kalboje - recenzijoje nei žodžio . Dar daugiau – iš recenzijos teksto neįmanoma suvokti, ką jos autorius išvis norėjo pasakyti : “Priebalsių inversija – stiliaus neįprasta žodžių tvarka sakinyje “. Ar inversija – neįprastas stilius? Neįprasta žodžių tvarka ? Bet kuo tada dėtas stilius? Arba sakinyje netvarka su gramatika – kas nederėtų akademiniam lygiui – arba ką norėjo pasakyti autorius, yra žinoma tik pačiam autoriui. Šiaip ar taip, statome alaus butelį tam, kas sugebės išaiškinti šią mandrybę.
Toliau teigiama – “Tai labai reti atvejai lietuvių kalboje, reiškinys vadinamas metateze. Woiciech Smoczynski (2007;275) nurodo priebalsių inversiją žodžių kepti / pešti, kurį aiškina ne atsitiktinio priebalsių keitimosi atveju,o iš ide peku – ie, liet. keptas lyginama su gr. žodžiu peptos ir pan. O kai lyginama autoriams geriau skambantys (?–mūsų kl.) žodžiai, susidaro įspūdis, kad etimologija visai nereikalinga”. Iš kur recenzentas ištraukė, kad mes priebalsių inversiją ( tegul jau bus metatezę…) laikome atsitiktine ?
Atvirkščiai, visos mūsų pąstangos skiriamos įrodyti, kad priebalsių inversija yra vienas iš kalbodaros instrumentų ir yra pagrįstas garso /prasmės sąsaja (reikia skirti atsitiktinį fonetinį kalbos riktą [ srutos /sutros] nuo logiškai pagrįsto žodžiu darybos būdo). Ir iš vis, priebalsių inversija tėra antraeilė ar net trečiaeilė mūsų straipsnio tema, yra tik pagrindinės temos iliustracija, be kurios galima apsieiti. Straipsnio esmė, kaip jau sakėme, yra garso ir prasmės sąsaja. Tačiau apie ją recenzijoje – nei žodžio. Tai tas pats, kaip recenzuojant paveikslą prikibti tik prie rėmų - o juk geras paveikslas žiūrisi ir be rėmų.
Kodėl? Galimi du variantai. Pirmasis – recenzentas straipsnio iš esmės neskaitė. Antrasis – skaitė ir nesuprato. Tačiau užuot garbingai prisipažinus, prisidengiama aplombu ir lengva ironija – “…autoriai truputį paklysta mokslo ir ne mokslo nišose”; mūsų kuklios pastangos įvardinamos kaip “lengvoji kalbotyra”,“poetinė etimologija”(ačiū už komplimentą…) ir pan. Į šitai galima atsakyti, kad egzistuoja ir sunkioji arba bukoji, buhalteriškoji kalbotyra, kai absoliučiai neturint gyvosios kalbos jausmo, kalbotyra paverčiama pseudoracionalistine abrakadabra.
Antroji recenzija yra dar įdomesnė ir būdingesnė, tad pateikiame ją beveik ištisai:
“Labai sunku recenzuoti tokius rašinius,kuriuose geri norai persipina su mistiniais samprotavimais, o daugiau sunku ką nors įžiūrėti( sic! – pabr. mūsų). Tačiau ignorantia non est argumentum, todėl pabandysiu suformuluoti bent keletą pastabų. […]Teigiama, kad “balsė nieko nereiškia”, tačiau “priebalsių griaučius “ paverčia gyva būtybe”, kad priebalsiai yra akies karalystė, o balsės – ausies viešpatija. Ką iš šių teiginių galima suprasti? Ir kas yra lietuvių senkalbė? Pasažai apie tai, kaip žmonija “suokė ir vokė” garsą bei prasmę, neturi nieko bendra su elementaria kalbos struktūros samprata. 6-me psl. suformuluotos trys taisyklės (?) negirdėtos neregėtos kalbotyroje. Pavyzdžiai verti pačių “taisyklių”, pvz., kad žodžiai uola, yla, lėlė įrodo garso l reikšmę “individualybė, atskirybė […]. Autoriai keliauja per epochas ir pavardes, nuo Platono iki Beresnevičiaus, perdaug nesirūpindami nei minimų autorių, nei citatų tikslumu. Nei straipsnio stilius,nei teiginių formulavimas neatitinka mokslo darbui keliamų reikalavimų. A.Patacko ir A.Žarskaus rašinys visai nepanašus į mokslo straipsnį. Keista būtų matyti jį išspausdintą.
2009.02.03.
*
Ką gi, dėkojame recenzentui už pąstangas, už tai, kad nebuvome ignoruoti ir kad buvome pamaloninti “bent keletu pastabų”. Ši recenzija – savaip unikalus tekstas, nors kabink ant sienos. Iš jo galima nupiešti tokį šiuolaikinio lietuviško kalbininko portretą : tai žmogus, kuriam visa, kas nesuprantama, kas nėra buhalterija – yra mistika. Nuoširdumu dvelkia prisipažinimas – “Ką iš šių teiginių galima suprasti?”. Toliau – “ 6-me psl suformuluotos trys taisyklės (?) negirdėtos neregėtos kalbotyroje”. Teisingai, nei regėtos, nei girdėtos, nes jei būtų “regėtos ir girdėtos”, tai kokia prasmė būtų jas spausdinti, ar ne, kolega? Tačiau vietoj vertinimo prikimbama prie pavyzdžių – metodas senas kaip pasaulis…Sąžiningiau būtų prisipažinus, kad nieko nesupratau, ir todėl nežinau ką pasakyti. Ir kur Tamsta mūsų tekste radote Beresnevičių, juo labiau jo citatų? Beje, kad lėlė yra individualybė, žino jau vaikai….“…rašinys visai nepanašus į mokslo straipsnį. Keista būtų matyti jį išspausdintą”. Iš tikrujų keista būtų – leidinyje šalia tokių recenzentų. Linkime ir toliau dūlėti su savo pusdalyviais ir padalyviais. Sėkmės kalbos susinimo darbuose !
*
Iš visų, kuriems rodėme savo straipsnį, vienintelis, atsiliepęs geranoriškai, buvo toksai D. R., šaunus vaikinas iš “Liaudies Kultūros”. Prisakęs komplimentų bei pataręs ir toliau ieškoti “..lietuvių kalboje […] išlikusių dievų kalbos inkliuzų” vis tik nuo esminio atsakymo į esminius klausimus išsisuko, pavadinęs mūsų kuklias pastangas suvokti garso-prasmės ryšį vienu atveju “idėja fix”, o kitu atveju - “šaukštu deguto”. Tad belieka konstatuoti – lietuviškasis kalbotyros mokslas nei intelektualiai,nei mentaliai nėra pajėgus ištirti ir įvertinti bet kokią, kad ir kukliausią inovaciją, ir tai bus, matyt, svarbiausioji ignorantia priežastis.
Tiesą sakant, nuosmukis yra apėmęs ir visą globalųjį akademizmą, nepaisant išsiplėtusių technologinių galimybių (kompiuterija). Perdėtas ratio, horizonto susiaurėjimas, ir pasimetimas empirikoje – visos šios negalios išryškėja lyginant su europinio mokslo priešaušriu. Europinės kalbotyros ištakos paprastai yra siejamos su t. v. Karolingų renesansu, kai, griuvus Romos imperijai, pradėjo stotis ant kojų naujoji, apkrikštytų barbarų Europa, gavusi stiprią žlugusios civilizacijos nepažeisto intelekto injekciją.Čia randame ne tik išsaugotą pagarbą praeičiai – antikai, bet ir laisvą mintį.
Štai ką teigė vienas didžiausių to meto mokslo vyrų – Alkuinas( Alcuini, 730-804m.; dar žinomas kaip Flaccuss Albinus) savo veikale „Grammatica“: „Balsės yra tarsi siela, priebalsės - tarsi kūnas. O siela judina ir save ir kūną. Kaip kūnas be sielos nejuda, taip ir priebalsės be balsių. Mat, nors priebalsės gali būti atskirai parašytos, be balsių negali būti ištartos arba turėti galios“. Ir šitaip kalba ne mistikas, o nuoseklus aristotelizmo skleidėjas, romėnų gramatiko Elijaus Donato sekėjas, vienas mokyčiausių ankstyvųjų viduramžių vienuolių.( Karolis Didysis, viduramžių ES – Šventosios Romos imperijos įkūrėjas, gerbė ir skatino mokslą, vertino intelektualus. Savo dvare Aachene jis įsteigė Palatine, kurs laikomas Paryžiaus universiteto prototipu. Jis ir pakvietė Alcuini reformuoti tuometinę švietimo sistemą, diskutuodavo su mokytuoju vienuoliu pačiomis įvairiausiomis temomis).
***
Apskritai, ar ne laikas pripažinti ir viešai pasakyti nemalonią tiesą apie visą mūsų humanitarinę kultūrą, kurtą jau laisvės sąlygomis, maždaug nuo 1988-89 m.? Tai, kad ji serga? Atgimimo metais rašėme,kad slapta sovietinės kultūros negalia yra bergždumas, negalėjimas savęs pratęsti, nes ji buvo grįsta melu (“mulo”, bergždžio mišrūno kultūra). Tačiau ši yda persimetė ir į posovietinį būvį. Praėjo jau dvidešimt metų, o beveik nėra ką parodyti. Šitos negalios simboliu gali būti Valdovų rūmai, kultūrinio bergždumo monstras. Nėra taip, kad jų nereikia – geriau šitai, negu nieko, tegul stovi kaip paminklas mūsų istorijai, bet kartu ir kaip priekaištas mums, nepajėgusiems užpildyti jų kultūros gyvastimi, nes ji yra tuščiavidurė, kaip ir anas pastatas.
Kuo, pavyzdžiui, galėtų pasigirti kalbininkai? Baigtas leisti didysis LKŽ, bet juk tai empirika…Švenčiame Lietuvos vardo tūkstantmetį, tačiau nėra galutinio atsakymo, ką gi šis žodis reiškia, nes kalbininkai tebesilaiko įsikibę Lietaukos raisto, kuriame simboliškai skendėja ir visa kalbotyra su labai retomis išimtimis, tokiomis, pvz., kaip Letas Palmaitis. Nesugebėta toliau vystyti didžiojo erudito, baltistikos Heraklio VladimiroToporovo pasiūlytų idėjų, tokių kaip slavų kalbų kildinimą iš baltų pakraštinių dialektų, ar W. Schmidt’o siūlytą “koncentrinių ratų” ide kalbų modelį, itin perspektyvų baltistikai. Kas padaryta? Išleista plačiai auditorijai skirta knyga „Pasaulis ir lietuvių kalba“, parašyta įdomiai ir populiariai, tinkamo akademinio lygio. Jos autorius – Vilniaus universiteto profesorius Olegas Poliakovas.
Tačiau iki šiol neturime lietuvio autoriaus parašyto etimologinio žodyno, turime tenkintis Frenkel’iu ar Smoczinski’u.
Apie tautybę užsimename ne iš nacionalistinių paskatų, bet todėl, kad kalbos pasaulio esminiai slėpiniai atsiveria tik per gimtąją kalbą, tik per motinos pieną. Pvz., W. Smoczynski‘s recenzento yra pristatomas kaip autoritetas. Ačiū lenkui, kad padarė mūsų darbus, tačiau štai pas W. Smoczynski paieškojus kad ir žodžio “ąžuolas” etimologijos (apie ąžuolą užsiminta mūsų str. įvade kaip kildintiną iš “aržus”, kam nereikia gilių įžvalgų), rasime, kad šiam autoriui “ąžuolo” etimologija lieka neįkandama, “etimologizacja pozostaje niepewna” – štai kas nutinka, kai kalba nėra gimtoji, o tėra tik laboratorinė medžiaga lingvistinėms manipuliacijoms.
Kas gi trukdo mūsų mokslininkams dabar, po dvidešimties metų? Juk Glavlito nebėra? Ne piniguose ar blogame valdžios požiūryje į mokslą slypi atsakymas, o tautiniuose akademinės kultūros bei etikos ypatumuose, kuriuos Vladimiras Toporovas yra mandagiai apibūdinęs kaip perdėtą polinkį į “empiriškumą ir paviršutiniškumą, esli nie skazatj bolše”. Nuo savęs pridursime – ir į akademinį servilizmą bei intelektualinį bailumą, maskuojamą provincialiu pasipūtimu…
Dėl šitų ir dėl daugelio kitų mūsų inteligentijos ydų mes, kalbos tauta, prarandame ją, priversti tenkintis nacionaliniais diktantais ar svetimtaučių indėliu mąstymuose apie mūsų žodį. Tai tiek.
*
Bet grįžkime į patį straipsnį:
VIETOJE ĮVADO Globalizacija meta eilinį iššūkį lietuvių kalbai – ruošiamasi supaprastinti, tiksliau, prastinti rašybą. Juk jei rašysime, kaip siūloma, ažuolas, tai dings užuomina, neįmanoma bus atsekti pirminio a(r)žus – veržlus, išsišakojęs, vyriškas – plg. tarmėse išlikusį aržuolas, pavardę Aržuolaitis ir t. t. Mūsų kalbos buhalteriai, iš esmės būdami materialistai, jau pasiduoda materijos persvarai, kuri pasireiškia vizualinio, vaizdinio, virtualaus pasaulio prievarta. O juk mūsų kultūroje vaizdinys yra antrinis, palyginus su garsu (ausis yra žymiai subtilesnė už akį; k – sukietėjusi s?).
Esame rašę apie garso ir prasmės ryšio atmintį lietuvių kalboje, kaip atsako į globalizacijos iššūkius galimybę. Laikraštinė internetinė diskusija buvo netikėtai aktyvi, bet isteriška, padrika ir todėl nevaisinga. Tačiau rūpestis dėl lietuvių kalbos išlikimo liko ir liks, todėl manome, kad tikslinga būtų pažvelgti į garso ir prasmės ryšį iš esmės, pradedant nuo istorinių ištakų.
* * *
ISTORINIS DISKURSAS Antikos filosofai kalbos radimąsi rišo apskritai su žmogaus kilme. Kodėl daiktas, reiškinys yra vadinamas būtent taip, o ne kitaip, kodėl obuolys vadinamas obuoliu, o ne kriauše? Ar daikto pavadinimas yra lemtas jo kilmės (physei teorija), ar yra sutartinis, laisvo pasirinkimo reikalas (thesei teorija). Jau iš pat pradžių išsiskyrė materialistinė ir idealistinė kryptys. Aristotelis čia, be abejo, atstovavo materialistinei linijai (gamta neduoda vardų). Kitą liniją atstovavo Heraklitas iš Efeso bei stoikai. Sutaikyti šias priešpriešas bandė Platonas, teigdamas, kad „teisinga“ kalba gali egzistuoti tik kaip idėja. Pats gi buvo linkęs manyti (kaip galima spręsti iš gan painaus jam priskiriamo teksto „Kratilas, arba apie vardų teisingumą“), kad kalboje glūdi gilus vidinis tikslingumas, o ne savivalė ar užgaida.
Vėliau, jau viduramžiais, Tomui Akviniečiui, aristotelininkui, kalbos ženklai tėra significantia artificialiter, sąlyginės dirbtinės reikšmės, skirtos ad significandum, „paženklinti“, bet pačios iš savęs nieko nereiškiančios.
Naujaisiais laikais, Europos kultūros klestėjimo „aukso amžiaus“ laikotarpiu, garso prasmingumo klausimą kėlė žymieji to meto Europos mąstytojai – universalai. Herderis (1744-1803) kalbos kilmę rišo su mąstymo istorija – kalbos dėka žmonija mokėsi mąstyti ir dėka mąstymo mokėsi kalbėti. Vilhelmas Humboltas (V. Humboldt, 1767-1835) teigė: kalba yra nenutrūkstama dvasios veikla, siekianti paversti garsą minties išraiška (išryškinta mūsų); kalba yra tarsi išorinė tautos dvasios apraiška; tautos kalba yra jos dvasia, ir tautos dvasia yra jos kalba – sunku įsivaizduoti ką nors tapatesnio.
Kalba, anot V. Humbolto, yra tarsi tarpinis pasaulis (zwischenwelt) tarp tautos ir ją supančios objektyvios tikrovės (kiekviena kalba apibrėžia ratą aplink tą tautą, kuriai priklauso, iš kurio ribų galima išeiti tik tuo atveju, jei pereisi į kitą ratą). Tad kalba išorinį pasaulį perkeičia į tautos dvasinę nuosavybę, verbalizuoja pasaulį, anot L. Veisbergerio, Humbolto pasekėjo. Humboltas itin pabrėžia kalbos gyvastingumą, suvokdamas ją visų pirma kaip nuolatinį vystymąsi, o ne kaip negyvą mechanizmą: kalba yra ne veiklos produktas ( e r g o n), o pati veikla (e n e r g e i a). Kad žodis taptų žodžiu, jis turi ne tik įgauti garsinį apvalkalą, bet tapti darniu garso ir prasmės dariniu.
V. Humboltas pabrėždavo asmeninės kalbos individualybę, ragindamas tyrinėti tiek gyvą kasdienę kalbą, tiek atskiro individo kalbėjimą. Ši nuostata vėliau buvo hiperbolizuota taip vadinamų „jaunagramatikių“ [taip buvo pavadinta kalbininkų, daugiausia susispietusių apie Leipcigo universitetą, mokykla (apie 1870-1880 m.), pabrėždavusi tiek individo psichologijos svarbą kalbos tyrinėjimuose, tiek psichikos įtaką kultūrai apskritai], kurie, pripažindami vien individualią kalbą, beveik neigė patį kalbos egzistavimą (pasaulyje yra tiek kalbų, kiek yra individų – H. Polis (Paul)).
V. Humbolto mąstyme apie kalbą vyravo pesimistinė, o gal tik geniali nuojauta, jog suvokti visą kalbos visatą mums neduota (turbūt neapseita be I. Kanto mokymo apie daiktų nepažinumą įtakos). Humboltas daug pastangų skyrė mokymui apie garsą. Skirtingai nuo gyvūnų, žmogaus skleidžiami garsai yra artikuliuoti. Jei garsas gimsta „iš poreikio reikštis“, jei jis įgauna forma, t. y. patiria minties poveikį, tai tuomet kalba tampa artikuliuota, turinti tam tikrą funkciją, reiškianti, įženklinanti.
Įsidėmėtinas yra Humbolto teiginys apie nelygią kalbų vertę – šitai pravers mums pagrindžiant lietuvių kalbos išskirtinumą. Kalbas jis suskirstė pagal sintezės tarp garso ir prasmės (jo žodžiais, vidinės kalbos formos) tobulumo laipsnį. „Tobulose“ kalbose mintis ir garsas yra maksimalioje dermėje, o „netobulose“ vidinės kalbos formos ir garso sintezė yra silpna ar iškreipta. Pagal šį požymį kalbininkas pasaulio kalbas suskirstė į keturis tipus: flektyvines, agliutinuojančias, izoliuojančias (amorfines) ir inkorporuojančias. Labiausiai „tobulos“ yra indoeuropiečių (toliau ide) arba, kaip jas vadino Humboltas, sanskritinės klabos, o taip pat semitų – chamitų kalbinė šeima. Prie „netobulų“ buvo priskirtos agliutinuojančios (tiurkų, ugro-finų), izoliuojančios (kiniečių) ir inkorporuojančios (Amerikos indėnų, paleoaziatinių tautų) [Yra ir sudėtingesnių variantų – pavyzdžiui, bulgarų kalba, šiaip jau priskirtina slavų kalboms, dėl tiurkiškos kultūrinės bei etninės įtakos yra agliutinuojanti]. Matyt, kad išlaikytų, mūsų terminais, „politinį korektiškumą“, mokslininkas pasitaisė, teigdamas, jog „netobula“ kalba nerodo intelektinio atsilikimo – tiesiog šios tautos mažiau protinių pastangų skyrė kalbai, nukreipdamos jas į kitas sritis.
Artimas savo pažiūromis Humboltui buvo žymus slavistas ukrainietis Aleksandras Potebnia (1835-1891), vystęs jo idėjas slavų kultūros terpėje, kalbos pagrindu laikydamas garso ir prasmės ryšį. Berods A. Potebnia pirmasis į kalbotyrą įvedė poetinio mąstymo (bei jo atšakos – mitologinio mąstymo) terminą, kuris labai pravers mums kalbant apie archajinę poetiką lietuvių kalboje, ypač vandenų varduose.
Toliau kalbotyra nukrypsta į garsų pasaulį, palaipsniui pamiršdama prasmės dėmenį – taip pasireiškia tolydinis XIX a. mokslo materialėjimas.
Juk garsų pasaulis, fonetika, yra labiau materialus, apčiuopiamas, jam bandoma taikyti gamtos dėsnius. Savo laboratorijoje mokslininkai – empirikai suskaldė garsines kalbos priemones į daugelį mikroskopinių dalelių, kurias paskui uoliai matavo, sąmoningai užmiršdami jų paskirtį, jų egzistavimo tikslą – ironiškai rašė R. Jakobson (R. Jakobsonas), (apie jį vėliau). Tačiau net ir J. Baudouin’o de Courtenay (Boduenas de Kurtene 1845-1929) itin painiame racionalistiniame mokyme apie fonemas rasime nuolatinį grįžimą prie prasmės dalykų. Palyginkime du J. Baudouin’o de Courtenay fonemos apibrėžimus: moksliškąjį – fonema – tai suma antropofoninių savybių žinomos žodžio fonetinės dalies, kuri lieka nedaloma nustatant koreliatyvinius ryšius vienos kalbos srityje ir korespondentinius ryšius keletos kalbų srityje – su vėlesniu, 1910 metų apibrėžimu: Pastoviai mūsų psichikoje egzistuojančią garso sąvoką (...) mes vadinsime fonema.
Nors de Sosiūro (F. de Saussure, 1857-1913) kalba – tai k o n v e n c i j a, susitarimas, o kalbinis ženklas laisvai pasirinktas, kaip ir ryšys tarp ženklinančiojo ir ženklinamojo, vis tik kalbinis ženklas apibrėžiamas štai kaip: kalbiniu ženklu mes vadiname sąvokos ir akustinio pavidalo kombinaciją. Akustinis ženklas, anot jo, nėra materialus garsas, bet garso įspaudas žmogaus psichikoje. Kadangi sąvoka irgi turi psichinių savybių, tai kalbinis ženklas yra abipusė psichinė esatis. Nesunku įžvelgti prieštarą tarp kalbinio ženklo apibrėžimo, kur toleruojamas garso ir prasmės ryšys, tegul ir psichikos lygmenyje, su teiginiu apie kalbinio ženklo sąlyginumą. [Prancūzas F. de Sosiūras nemato ryšio tarp sąvokos sesuo ir prancūzų kalbos žodžio soeur (s-o-r), tačiau lietuviškoji sesuo (s-s), dvi „šventos“ raidės, šventybė kvadrate kalba už save...]
Šiai prieštarai sušvelninti F. de Sosiūras įveda motyvacijos sąvoką.
Visiškai „nepriklausomi“ nuo garso ir prasmės ryšio yra tik kai kurie žodžiai; dauguma gi žodžių kalboje yra motyvuoti (tai reiškia, garso ir prasmės ryšys juose yra atsekamas). Pagal šitai F. de Sosiūras kalbas suskirsto į maksimaliai nemotyvuotas (l e k s i n ė s – l o g i n ė s kalbos) ir minimaliai nemotyvuotas (g r a m a t i n ė s kalbos). Pavyzdžiui, anglų kalboje pagal šį skirstymą yra daug daugiau nemotyvacijos nei vokiečių – (savaime aišku, nes anglų kalba yra daugiausia nutolusi nuo „motininės“ gotų kalbos, nei vokiečių – mūsų past.); u l t r a l e k s i k o l o g i n ė yra kinų kalba, o g r a m a t i n ė – sanskritas (tad ir lietuvių – mūsų past.). Palyginkime šį suskirstymą su anksčiau išdėstytu V. Humbolto mokymu apie „tobulas“ ir „netobulas“ kalbas – ir ten, ir čia priešinguose poliuose atsiduria tos pačios – kinų ir sanskrito kalbos.
Nors apskritai materialistinis kapstymasis po žodžio fiziką ir fiziologiją vyrauja, tačiau matyti ir properšos.
„Psichofonetinę“ formos sampratą – autour du phonéme, ‘ėjimą ratu aplink fonemą’ (V. Doroševskio taikli pastaba) – keičia gimstančio struktūralizmo pastanga taikyti tiesiai į tikslą, tiesiai į prasmę. Fonetika, t. y. mokslas apie garso fiziką fiziologiją, pagaliau atskiriama nuo fonologijos – mokslo apie garsus, organizuotus kalboje (A. Seshehaye). Jaunas miręs rusų kalbininkas Nikolajus Trubeckojus (1880-1938) paskutinius dešimt gyvenimo metų skyrė fonologiniams tyrimams, ypač fonologinei balsių klasifikacijai – jo tipologinė pasaulio kalbų balsių sistema yra prilyginama Mendelejevo periodinei elementų sistemai.
Tačiau prasmės ieškojimuose, atgimusiuose kartu su struktūralizmu, įsivyrauja materialistinis-racionalistinis prasmės traktavimas.
Tik rusiškojo (ne sovietinio, o būtent rusiškojo) talentingų mokslininkų tandemo – Vladimiro Toporovo ir Viačeslavo Ivanovo darbuose tinkamą vietą užėmė intuicija, ontologija ir kitos idealijos. Deja, apie lingvistinę jų mokyklą kalbėti sunku – pasekėjų jie beveik neturi [Išskyrus vieną kitą išimtį – pavyzdžiui, kad ir N. D. Andrejev („Ranne-praindoeuropeiskii prajazyk“, Leningrad, 1986), kur bandoma atstatyti ankstyvosios ide prokalbės šaknų, turinčių dvi priebalses, sistemą.], nors disertantų netrūko. Priežastis turbūt bus sovietinis materialistinis slogutis, iki šiolei tebedusinantis mūsų humanitarus, transformavęsis, jei taip galima pasakyti, į nepilnavertystės kompleksą provincialumo pagrindu: „(lietuviškų autorių) darbai mitologinėmis-poetinėmis temomis, 8-jame ir 9-jame dešimtmetyje spausdinti lietuviškoje spaudoje – empiriški ir paviršutiniški. Juos būtų galima ir griežčiau vertinti“... – V. Toporovas (iš asmeninio susirašinėjimo, iš asmeninių laiškų).
Įstabu, kai prasmoieškos atgimimas prasideda nuo poezijos. Antai Romanas Jakobson‘as (1886-1982) savo studiją „Garsas ir reikšmė“ pradeda nuo garsiosios Edgaro Alano Po (E. A. Poe) poemos „The Raven“ („Varnas“), aliteracijų šedevro, analizės: Čia susiduriama su minties slėpiniu, glūdinčiu garsinėje materijoje, su mįsle žodžio, kalbinio simbolio, logos’o; su paslaptimi, kurią reikia atskleisti.
Prisiminkime:
But the Raven, sitting lonely on the placid bust, spoke only
That one word, as it his soul in that one word he did outpour.
Nothing further then he uttered – not a feather the he fluttered –
Till I scarcely more than muttered, „Other friends have flown before –
On the morow he will leave me, as my Hopes have flown before.
The the bird said, „Nevermore“.
Poetas rašo: Aš atidžiai sekiau, kad mano mintys nenutrūkstamai sektų viena paskui kitą. Aš stengiausi suprasti, ką nori išreikšti savuoju riksmu, savo Nevermore! (Niekada!) šis senas senovinis paukštis, šis rūstus, bjaurus, niūrus, perkaręs, nukaršęs senovės laikų paukštis! Taip sėdėjau aš, klejodamas po svajas ir nuojautas... aš norėjau suprasti...
Kalbininkas gi analizuoja: ...įvairios garsinės kalbos priemonės, tokios kaip kalbos intensyvumas ir tempas, atskirų garsų atspalviai ir moduliacijos bei jų sąskambiai – visos šios įvairiausios priemonės vienaip ar kitaip leidžia kiekybiškai bei kokybiškai įtakoti emocionaliąją žodžio reikšmę. R. Jakobson‘o darbuose dėmesys poezijai apskritai buvo neatskiriamas nuo lingvistikos studijų – pradedant nuo rusų sektantų glosolalijų, maginių užkeikimų analizės ir baigiant kūrybine draugyste su Venjaminu Chlebnikovu ir Stephan’u Malarme, kurio eilutę Qui tels sons significient celi (idant tokie garsai reikštų būtent šitai) jis pasirinko epigrafu savo studijai apie garsą ir prasmę.
Tokia tad būtų apžvalga kelių bei klystkelių, ieškant kalbotyros šventojo Gralio, garso ir prasmės slėpinio. Klampynė, kurią tenka bristi kalbos mąstytojams nuo Heraklito iki šių laikų, rodo į ontologinį problemos pobūdį iš vienos pusės, ir į eschatologinį – iš kitos; turime omenyje Babelio bokšto katastrofą:
...O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir Viešpats tarė: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų užmanymų pradžia. Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo. Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nesuprastų ką sako vienas kitam. Taip tad Viešpats išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. Tada jis buvo pavadintas Babeliu ( Pr .11, 6-9).
Tačiau galgi ne visos tautos buvo šitaip griežtai „pakorotos“; juk, jeigu bausta buvo už puikybę, „užsimanymus“, tai drovesniems gal teko bausmė mažesnė bei švelnesnė?...
Kalbant rimta mina, galima prisiminti šių laikų baltisto W. Šmito (W. P. Schmidt) hipotezę – pakoreguotą Šleicherio (Schleicher) ide radimosi medį, kur vietoj „išmislytos“ arba, kaip dabar sakytume, virtualios ide prokalbės siūloma įrašyti tiesiog baltų kalbas, patalpinant jas centre, o kitas, jų tarpe lotynų ir sanskritą, išdėstant koncentriniais ratais pagal archajiškumo laipsnį (vadinamasis koncentrinių ratų modelis).
Išplėtojus šią hipotezę ir kitoms kalbinėms šeimoms, galima būtų tikėtis, jog „motininėse“ ar branduolinėse atskirų kalbinių šeimų kalbose garso ir prasmės ryšys yra mažiausiai deformuotas, mažiausiai paliestas Babelio bausmės. Šis dieviškas antausis žmogaus puikybei turėjo ir savaip teigiamų pasekmių – atsirado, buvo priverstas atsirasti raštas. Tačiau raštas, būdamas, be abejo, civilizacijos rodikliu, špengleriškąja prasme gali būti laikomas kultūros, kaip jaunystės sinonimo, nuosmukiu, civilizaciją suprantant kaip senatvę. Archajinės, gilią šaknį turinčios kultūros yra išlaikiusios instinktyvų nepasitikėjimą raštu – vedinėje kultūroje lygia greta rašto tęstinumui užtikrinti puoselėjama garso, oralinė kultūra, sakytinė tradicija.
Ir šios apžvalgos pabaigai – viena beveik detektyvinė istorija. Pasirinkus epigrafu citatą iš Pradžios knygos, eilinį kartą buvo gautas patvirtinimas, kad Biblija – knyga, kuri nesiliauja stebinti. Reikalas tas, kad Pr 11, 1 sakinys, kurį turbūt galima laikyti kalbotyros mokslo pradžia, lietuviškuose vertimuose skambėjo neaiškiai ir nesuprantamai: Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. (A. Rubšio vertimas, naujausias). Panašiai vertė ir J. Skvireckas: Žemė tuo metu turėjo vieną kalbą ir vienokius žodžius. Kodėl kalba ir žodžiai atskiriami? Kas po tuo slypi? Dar senesniuose vertimuose, pavyzdžiui, „Pirmoje knygoje Maižiešiaus“ rasime: Visas svietas turėjo vieną liežuvį ir kalbą.
(protestantiškas kolektyvinis vertimas, iš vadinamųjų „Kvanto Biblijų“)
Tampa dar neaiškiau (liežuvis?) ir tuo pat metu aiškiau, nes pasirodo, kitose kalbinėse tradicijose irgi minimas liežuvis [(jazyk – rus.; język – lenk.) arba lūpos (labii – lot.; cheilos – graik.)]. Tenka atsiversti pirminius šaltinius – hebrajiškai rasime: 1. safah (tarti saf), reiškiantis lūpa, -os (81 pozicija ST) pakraštys, kraštas, apvadas (21 pozicija); kalba (9 poz.); briauna, kraštas – (8 poz.); posakis (7 poz.); krantas (6 poz.) ir t. t.
Antrasis sakinio sandas hebrajiškai yra dabar (tarti davr), kuris verčiamas kaip žodis (753 poz. ST); reikalas (52 poz.); aktas, veiksmas – (50 poz.).
Lotyniškai atitinkamai 1. labii – lūpos 2. sermonum (nuo sermo – kalba, pokalbis, posakis, tarmė);
Graikiškai – 1. cheilos – lūpa, kraštas, krantas. 2. phoni – kalba, garsas, riksmas.
Matome du reikšmių sambūrius – pirmasis sukasi apie kalbos padargus (lūpas, liežuvį) ir, kažkodėl, apie pakraštį (kraštą), krantą, apvadą – žodžiu, apie ribą. Antroji grupuotė – tai, ką sukuria kalbos padargai – kalba, žodis, posakis. Jų santykis atitiktų priešpriešas: kūnas / intelektas [protas]; konkretu / abstraktu, galbūt individualu / kolektyviška.
Neaiškus lūpos, liežuvis / riba, krantas santykis. Gal „apribotas liežuvis“, t. y artikuliuotas garsas? Liežuvis, lūpos, apribodamos oro srautą, duoda priebalsę. Šiaip ar taip, vienas iš Biblijoje užkoduotos mįslės sprendimų būtų toks: pirmasis sandas, pirmoji grupuotė gal nusako paties garso radimąsi, antroji – garso sąvoką, mintį, prasmę. Jei taip, tai senovinė biblinė formulė nūdieniškai skambėtų taip:
Visa žemė (t. y. visos tautos ar tauta) turėjo vieną kalbą (t. y. tarė ir girdėjo tuos pačius garsus) ir vienokius, tuos pačius žodžius (t. y. vienodai suvokė tų garsų prasmę, mintį, sąvoką). Arba, jei norite, supoetintai: Visa žmonija vienodai suokė ir vokė garsą bei prasmę, ar netgi kaip epigrafe – visa žmonija vienodai suokė ir vokė.
Be abejo, tai vienas iš variantų. Tačiau neabejotina, kad senovinė išmintis kalboje įžvelgė dviejų esminių kalbos sandų dermę.
[Esame dėkingi Biblijos eruditui, ekumeninio ST leidimo (1999) spec. redaktoriui Petrui Kimbriui už konsultacijas šiam intarpui.]
* * *
...mes užsispyrusiai tebeuždavinėjame sau vis tą patį naivų klausimą: kur vistik lokalizuojamas šis kalbinis reiškinys – fonema (R. Jakobson‘as). Užduokime ir sau tokį naivų klausimą – galgi iš tikro lietuvių kalboje garsas dar turi prasmę, o prasmė – savo garsą?
Argi gali būti, kad mūsų kalboje, kasdieninėje, gatvinėje, garsas dar reiškia, o prasmė girdisi, tik mes šito jau neatsimename. Argi gali būti, kad mūsų kalboje glūdi paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje (R. Džeikobsonas).
Jeigu taip, tai Platono mintis, kuria pradėjome šią apžvalgą, – apie „teisingą“ kalbą, kurioje garsas ir mintis sutaria, tačiau kuri esti tik kaip idėja, yra tikslintina – tokia „teisinga“ kalba gyvuoja, egzistuoja išties, o ne vien kaip idėja. Juk Platonas vargu ar galėjo girdėti apie tolimą tautą, skendėjančią Hiperborėjų ūkuos, anapus o i k u m e n o s...
Šitaip lietuviškoji kalbinė kultūra įgytų neįkainojamą galimybę, nelygstamą pranašumą – per žodį, garsą eiti tiesiai prie prasmės. Tuomet mūsų heidegeriams nereiktų laužyti gramatikos ir rašinėti apie niekius.
Žodis lietuvių kalboje – viso, kas vadinama pasaulėjauta, visraktis. Ištarti žodį – atgauti žadą, pasižadinti, atsibusti. Būtų intelektinė nuodėmė nepadaryti šios pastangos, ypač iššūkių mūsų kalbai akivaizdoje.
KAIP ATSAKYSIME Į IŠŠŪKIUS? Pradėti reikėtų atidedant didelius mokslus į šalį ir pereiti prie visai kitos stilistikos, prie paprasto, kasdienio kalbėjimo. Juk rašinio, šitos pastangos tikslas – kad atsimintume, kad atsibustume ir galėtume naudotis atspėtu slėpiniu kasdien – darbe ir troleibuse, nuo vaiko iki suaugusio, mokyti ir nelabai. Naudotis kiekvienas savaip, pagal savo prigimtį, tokie, kokie esame sukurti – nepanašūs ir savaime vertingi.
Siūlome keletą labai paprastų taisyklių, kaip šitai padaryti, kaip atstatyti galimą garso ir prasmės ryšį. Tam užtenka dabartinės, kasdienės kalbos žinių.
1-oji taisyklė. Priebalsis atstovauja žodžio formai, balsė – esmei, esmiškumui. Žodis yra formos ir esmės, priebalsių ir balsių dermė. Pirmiausia kreipsime dėmesį tik į priebalsius, nes balsių vaidmuo sunkiau įkandamas.
2-oji taisyklė. Priebalsių prasmė ryškiausia žodžiuose, turinčiuose tik vieną šią priebalsį. Pavyzdžiui, l – uola, yla, eilė. Ypač naudingi „vaikų žodžiai“, t. y. kur priebalsis kartojasi, pavyzdžiui, lėlė (tikriausiai l reiškia individualybę, išskirtinumą). Šie žodžiai yra lyg priebalsių prasmės vėliavnešiai. Natūralu, kad jų daugiausia randame vaikų kalboje (plg. posakį – „vaikai dar moka paukščių, t. y. rojaus kalbą“). Tokie garsažodžiai kaip tėtė (papa), dėdė, nenia (auklė) suprantami bet kuriam indoeuropiečių vaikui, kaip ir lėlė, kaka (blogas), caca (geras), baubas (baisus) ir t. t. Juose ypač aiškiai atsiskleidžia priebalsio prasmė. Kalbininkai, pavyzdžiui, slavistas A. Potebnia didelę reikšmę teikė vaikų kalbos tyrinėjimams.
[Neuropsichologijoje žinomas vadinamasis sinestezijos reiškinys, kai garsinės opozicijos, pavyzdžiui, tarp aukštų ir žemų fonemų, gali sukelti asociacijas su priešpriešomis šviesus – tamsus, plonas – storas, lengvas – sunkus ir t. t. atstovaujančioms visus penkis žmogaus juslinius padargus. Nors šis „garsinis simbolizmas“ egzistuoja paslėptu, neaiškiu pavidalu, tačiau vaikų kalboje jis ryškiausias; yra kalbotyrinių studijų, paskirtų, pavyzdžiui, kūdikiško čiauškėjimo evoliucijai į vaikišką kalbą.]
3-ioji taisyklė. Sąveika tarp dviejų šaknies priebalsių vyksta taip: pirmasis priebalsis yra aktyvus, antrasis pasyvus; pirmasis priebalsis jo individualybė vyrauja ar net stelbia antrąjį; netgi galima sakyti, kad pirmasis priebalsis reiškiasi per antrąjį. Tokiu būdu pasiekiama sudėtingesnė formų sąveika. Žodis tuomet yra aktyviojo (pirmojo) ir pasyviojo (antrojo) priebalsių reikšmių dermė, kur aktyvioji reiškiasi per pasyviąją.
Šias tris taisykles galima nusakyti ir taip:
• priebalsiai yra žodžio reikšmė, o balsės – muzika;
• geriausiai raidės prasmę atsimena vaikai;
• dviejų ir daugiau priebalsių junginys yra jų reikšmių sandermė, leidžianti aprėpti visą būties įvairovę.
Tačiau šios taisyklės galioja tik branduolinėms, „motininėms“ kalboms, t. y. toms, kurios dar neprarado garso ir prasmės ryšio. Galbūt lietuvių kalba yra tokia. Čia tinka prisiminti V. Humbolto teiginį apie ide kalbas kaip labiausiai „tobulas“, taip pat F. de Sosiūro teiginį apie labiausiai „motyvuotą“, u l t r a g r a m a t i n ę sanskrito (idem lietuvių) kalbą.
PAVYZDŽIAI Pradėkime nuo paprastų žodžių, pvz., linas. Priebalsinis skeletas bus l – n. Ką reiškia garsas l? Uola, yla, lėlė: turbūt sutiksime, kad l – tai tikriausiai individualybė, atskirybė, išsiskirianti iš aplinkos (uola), chaoso (eilė); kažkas kitas, nei aš (lėlė). Tuo tarpu n: ne!; niúnyti ‘skursti, vargingai gyventi’; anuoti – 1. ‘sunkiai vargstant daryti, taisyti, mokyti’; 2. ‘valyti, šveisti’; 3. ‘gadinti, naikinti’ (LKŽ). Taigi raidė n reiškia ne tik neigimą, bet ir taisymą, mokymą, naujų savybių įgijimą. Plg. anyta marčią anuoja, t. y. auklėja, paneigdama buvusias savybes ir ugdo naujas; ynis (šerkšnas) – šalčio paveiktas rūkas įgyja kitokį pavidalą; anas – ne aš, o kitas, tai reiškia kitoks nei aš.
Tad l – n formulė būtų individualybės darymas, tobulinimas per neigimą, panaudojant ir prievartą. Kaip čia neprisiminti „lino kančios“, kol iš augalo, gamtos darinio, pagaminamas civilizacijos elementas – lino pluoštas, siūlas, drobė. Plg. liaunėti, lėnas. Lėnas – ‘lėtas, ramus’, bet ir ‘silpnas’, nes romybė pasiekiama negatyviu būdu, per pasyvumą; kai pasyvumo per daug, gauname liūną.
2. Imkime kitą priebalsinį skeletą, kur l atsiduria jau antrojo priebalsio, pasyviojo, vaidmenyje. Tegul tai bus g – l. Kas yra g? Uoga, auga, ūgis.
Tikriausiai g reiškia gamtą, jos lygmenis ir jos galias – visa, kas auga, kas virsta uoga. Jėga (j yra artima g: joti / goti) išreiškia gamtos gaivališkumą; gogas (guga) – ‘arklio ar gyvulio aukščiausia vieta, gūbrys tarp menčių’; gogė ‘galva’ (juokaujamai); guga ‘pakilimas, kalnelis, kalva’.
Taigi g – l formulė būtų gamtos jėgų pasireiškimas per l, individualybę. Galia ir gėlė. Tačiau yra ir gula, gulė (guolis)? Kas tai būtų? Tikriausiai to paties g pasireiškimas per l , bet priešinga, irimo (augti – ižti) kryptimi; juk gamtos jėga pasireiškia ne tik nokimu, bet ir nykimu. Plg. gulas – išgriuvęs medis, gulintis baloje, ežere, upėje (Geldas darydavo ne iš stačio, bet iš gulo medžio). Į tą pačią pusę bus gėla, galas bei gėlas.
Pirmieji – gamtoje glūdinčios mirties pasireiškimas per individualybę, antrasis – gėlas vanduo – vanduo be druskos, prėskas, be skonio, taigi lyg negyvas (Žolė – gėlas pašarėlis, – Vaižgantas).
3. Dabar imkimės sudėtingesnio atvejo: s – l. Tegul tai bus siela. Ką apie sielą gali pasakyti dabartinė kalbotyra: „Lietuvių kalboje siela sietina su sielis (vandeny plukdomi rąstai), gal ir seilės. Vokiečių die seele taip pat siejama su see – ‘jūra, ežeras’. Vargu ar tai būtų skoliniai, veikiau už šių žodžių slypi kokia nors mitologinė – filologinė realija, sielą jungianti su pirmapradžių vandenų mitologema. Dar viena įmanoma sielos etimologija nuo sieti“ (G. Beresnevičius „Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“, V., 2001, p., 167). Taigi ne ypač. Ką duotų siūloma metodika?
Pradėkime nuo s. Tai sakrali, gal pati švenčiausia lietuvių raidyno raidė, tarsi pašventinanti daugumą mūsų žodžių, daiktų, sąvokų – jų pabaigoje, juos jau pagimdžius, ištarus, tarsi apgaubianti juos sacrum.
Pirmiausia tai neologizmas esa – esmės, esmiškumo distiliatas. [Plg. antikos filosofų terminą daiktų, dalykų esmei nusakyti essia (vėliau galbūt oysia, osia). „Senovėje mes esmės pavadinimą ištardavome ne ‘oysia’, bet ‘essia’“ – sako Sokratas Platono Kratile]. Tai aš (ir ašis). Tai ir ausis, dieviškasis organas, daug svarbesnis už akį, matančią vien kietą tikrovę (lietuviška ausis girdi ir supranta, ką šlama paslaptingasis uosis, ką siesti visos tos šyšos, šešupės ir siesartys.) Tai auš – (auš–ti, auša), stebuklingas visa ko pradžios vyksmas, pasikartojantis kasryt. Tai ir aisus – ‘graudus, gūdus, gailus’: Tavo panytėlė aukštajam svirnely, užsirėmus ant kraitelio, aisiai, gailiai verkia. Aisa – pirmapradė, metafizinė gėla – norint ją pajusti, reikia pasėdėti ant Aiseto kranto: Jis vėl pajuto ilgesį gyvenimo aisumo. Šio aisumo perteklius turbūt susina sielą (susà, sausà). Ir pagaliau asys (esai) – asiūklis, pirmapradis ir amžinas kaip esa augalas, šiurkštus gamtiškas esos atitikmuo. O kas yra sesuo, lietuviškai omei nereikia aiškinti.
Tad s – esos raidė. Kas gi yra siela? Formulė būtų – siela yra esos pasaulio, s a c r u m pasireiškimas per l, asmenį, kaip ir gamtinis jos lygmuo – s a u l ė. Tegul čia bus ir seilė – paslaptingiausia organizmo išskyra, Dievo skreplelis, ir sula – augalo esmiškumas. O kas yra suolas? Jau esame rašę, kad suolas nuo salti, saldžiai alpėti sėdint ant marčių ar vėlių suolelio, belaukiant savo eilės virsmui. O kas būtų sala? Esos sutirštėjimas. Sielis – tik plaukiantis rąstas, maža sala – iš čia ir vandens mitologema.
Ir pats paslaptingiausias – šešėlis (š – š – l arba s – s – l). Tai jau trinarė sistema; pradžioj s pasireiškimas per s, dviguba s apraiška, ir šio „super–s“ pasireiškimas per l, individualybę. Todėl šešėlis toks paslaptingas, susijęs su anapusybe.
Kuri metodika vaisingesnė, tegul sprendžia skaitytojas. Nuo savęs pasakysime, kad raktas į mūsų žodį yra mumyse pačiuose. Jis įgalina mus nesidairyti aplink („lyginamoji kalbotyra“), o eiti tiesiai prie esmės.
4. Imkime pagaliau patį sudėtingiausią variantą, kai abu sandai ne gamtinio lygmens, abu yra abstrakčios atitrauktinės sąvokos. Tegul tai bus r – s. R – oras (plg. aura), yrà (yra – esti pakaitalas; kitas variantas – nuo irti, aižėti); dar aure! Turbūt r bus apraiškos, raiškos, objektyvacijos raidė: aš esu, tu esi, bet jis – yra. T. y. aš žinau, kad aš esu, kaip ir man etiškai artimas tu, bet apie jį, svetimąjį, aš žinau tik tiek, kad jis, aure, yra! Kad jis pasireiškia. Tas pat ir su oru – aš jo nematau, bet žinau, kad jis yra. Tačiau raiška neamžina – kas pasireiškia, yra neamžinas, mirtingas, ỹrantis, nes tik esa yra amžina, o bet kuri s k v a r m a (forma), raiškà pasmerkta suirti, būti suarta (orė).
Jei taip, tai ką duos, rasdins metafizinis duetas r – s? Ogi rasą. Jau apie ją rašėme – rasa nuo rastis, atsirasti iš nieko, ex nihilo, dieviškosios kūrybos aktu iš savęs, iš dieviškojo esmiškumo, trokštant apsireikšti, rastis bei rasdinti, gimdyti. Iš savęs, nes Dievas irgi trokšta mylėti ir būti mylimas, Jis ir yra Meilė, o Meilei reikalinga kas nors kita nei aš, nors Meilės įtampos lanke visa vėl tampa viẽna, susilieja. Jau rašėme apie sanskritiškąsias råsas – atskirų meno rūšių dieviškojo įkvėpimo šaltinius, salinančius savo salsvą sulą į menininko sielą. Apraiškos pasireiškimas per s, esą, iš esõs – tai rasa.
*
Tačiau čia reikia paminėti vieną labai svarbią aplinkybę. Dalykas tas – turbūt tai jau pajutome, – kad kiekvienas mūsų yra l, bet labai skirtingas. Todėl kiekvienas mūsų jausime, suprasime garsą savaip, o taip pat ir prasmę išgirsime savaip. Tad žodžio žadinimas – menas, kur kiekvienas mūsų yra menininkas. Tai svarbiausioji taisyklė. Ir dėl to čia negali būti griežtų nuorodų – taip ir tik taip! Todėl, pagal kiekvieno mūsų gebėjimą, girdėsime ir suprasime žodį kiekvienas kažkiek savaip. Tegul tai bus svarbiausioji taisyklė. Taigi, prieš kiekvieną aiškinimą, kiekvieną interpretaciją turėtų būti žodelis „galbūt“. Ar tai blogai? Jokiu būdu ne. Tai užtikrins tokią įvairovę, kuri gebės suderinti asmens skirtybę su visatos universalumu, ir tuo pačiu atgimti kūrybiškumui. [Čia tinka prisiminti jaunagramatikių mokyklos išaukštintą individualų psichologizmą, individualią kalbą. A. Potebnia, o dar anksčiau V. Humboltas didelį dėmesį skyrė ir liaudies kalbai, tarmėms, tautosakai.]
PRIEBALSIŲ GIMINYSTĖ Dvylika (apytikriai) priebalsių aprėpia visą būties įvairovę. Šie dvylika garsaprasmių tarpusavyje dažnai giminingi. Pabandykime juos sugrupuoti. Akivaizdi s, š ir ž giminystė: sal-ti ir šal-ti; oš-ti ir ūž-ti; šiaur-us ir žiaur-us, plg. ses-ula ir žiež-ula (sacrum -> profanum -> vulgarum). V, b ir p irgi garsiškai artimos, todėl artimos ir prasmiškai. Plg. vaiva – bubas (kas nors apskrita, stora vaikų kalboje) – pupa (sakralu -> buitiška -> komiška?). Apie d ir t jau kalbėta. Tokią giminystę galime vadinti vertybine arba hierarchine – kai prasmės sakralumas žemiškėja, darosi buitiškas.
Kitos jungtys sudėtingesnės. Apsiribosime keletu pavyzdžių: įmanomas ryšys tarp v ir l (absoliuto „sukietėjimas“ iki individo? – valia?).
Sudėtingas ir keistas s ir k ryšys, panašesnis į priešpriešą (k – sukietėjęs s?); kėdė nuo sėdėti? (sėdė?); šauk-ti ir kauk-ti; s kietėdama į k, duoda sakus. [Gal čia slypi dirbtinoko ide kalbų suskirstymo į satemines ir kentumines paslaptis? Gal lietuvių kalba nėra „satemizuota kentuminė“, o jai tiesiog toks suskirstymas neegzistuoja, nes tinka tik kalboms po Babelio katastrofos?]
TRINARĖS SISTEMOS Paprastumo dėlei tyrėme žodžius, turinčius tik du priebalsius. Trinarės ir daugiau sistemos dar neįkandamos, tačiau ir čia, berods, galioja tie patys dėsningumai. Apsiribosime universalia taisykle: aktyvusis (pirmasis) priebalsis (ar jų grupė) reiškiasi per antrąjį, pasyvųjį; ši naujai gauta prasmė, jau kaip aktyvioji, reiškiasi per trečiąją; o naujai gautoji – per ketvirtąją ir t. t.
Pavyzdys: v – l – n: velionis, velinas (velnias), velėna. Pradžioje v – l; vėlė. Griežtasis n įspraudžia slėpiningąją vėlę į jai tinkamą vietą (plg.: „vėlė be vietos“) ir gauname konkretybę – velionis.
PRIEBALSIŲ INVERSIJA (PERVARTA) Beliko prisiminti priebalsių virsmą žodyje, mūsų pavadintą veidrodinės simetrijos dėsniu1, kai susikeitus vietomis pirmajam ir antrajam šaknies priebalsiams įvyksta ir prasminis virsmas: Diev-as / veid-as (dieviška – žmogiška); rim-ti / mir-ti; gim-ti / mig-ti (čia – anapus) taip pat plat-us / talp-us (erdvė – talpuma); gyl-is / lyg-is (vertikalu – horizontalu); dar ryt-as / tyr-as; dor-a / rod-a ir t. t. Tada dar nesupratome šio semantinio stebuklo prigimties, tačiau šitai buvo tiek akivaizdu, kad leidome sau naudotis juo kaip metodu pasaulėžiūriniuose ieškojimuose.
Šį fenomeną platesniame, ne vien lietuvių kalbos kontekste, yra tyrinėjęs Dainius Razauskas2, pripažinęs galimą ryšį tarp fonetinės bei semantinės simetrijos, nagrinėdamas anagramos reiškinį taip pat santykį tarp slaptosios (poetinės, sakralios) bei paprastosios (profaniškosios, kasdieninės) semantikos, autorius daro išvadą, kad įmanoma „fonetinę žodžio šaknies priebalsių simetriją sieti su atitinkamų žodžių semantika“, kartu perspėdamas apie pavojų, nesat ratio stabdžių, „išprotėti“ iš nuostabos, susidūrus su kalboje slypinčiu sacrum [plg. rus. iz-umlenije – nuostaba, nors pažodžiui būtų „išėjimas iš proto (um)“].
Šito pavojaus mums padės išvengti anksčiau aprašytoji „3-ioji taisyklė“, paaiškinanti, kas gi čia vyksta, kai priebalsiai susikeičia vietomis. Prisiminkime ją: Sąveika tarp dviejų žodžio priebalsių vyksta taip: pirmasis priebalsis reiškiasi per antrąjį, t. y. pirmasis yra aktyvusis, o antrasis – pasyvusis. Pirmojo priebalsio individualybė yra stipresnė – ji iškreipia antrojo priebalsio raišką, tačiau pastarojo individualybė vis tiek išlieka, nors ir stipriai įtakota. Virsme, priebalsių susikeitimo atveju pozicijos keičiasi. Pirmasis keliauja į pasyvią padėtį, o antrais atsiduria priekyje, stipresniojo, aktyviojo vaidmenyje. Savaime aišku, įvyksta ir atitinkamas prasminis virsmas: Diev-as / veid-as, dieviška – žmogiška (padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą – Pr 1, 26); mir-ti reiškia rim-ti ir atvirkščiai, o užgim-ti – užmig-ti. Užgimusį kūdikį, kurio savimonė dar miega, reikia žadinti, ką aiškiai nurodo kūdikių žadinimo paprotys kaimo kultūroje3.
Tad viskas sustoja į savo vietas – slėpiningoji kalbos sacrum priešprieša su jos profanum pasirodo esanti tik nutrūkusi gija, kadaise rišusi garso ir prasmės pasaulius. Nutrūkusi, bet ne visai – mūsų kalboje ja, kaip styga, dar galima sugroti liūdną ir pamirštą išvarytųjų iš Viešpaties sodų melodiją.
***
Tai tiek apie priebalsius. Dabar apie balses (kodėl vartojama moteriškoji giminė, paaiškės vėliau). O ką reiškia balsė?
Slėpinys ir yra, kad balsė nieko nereiškia. Balsės (vocales) yra grynas garsas, garsas per se4.
Balsės paskirtis visai kita – suteikti gyvybę, esmę, pagaliau emociją žodžio konstrukcijai, žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra prasminga, bet negyva, ji neturi vertybinio matmens – gerai ar blogai, šil-ta ar šal-ta. Balsė ją padaro esmingą, tai yra gaivina, teikia gyvastį. Priebalsis ir balsė – du skirtingi pasauliai. Pirmasis – formų, reikšmių pasaulis, õvis, akies karalystė. Antrasis – esõs, ausies viešpatija. Ir tegul bus atleista, kad teksto pavadinime yra „balsės“, o ne „balsiai“ – mat moteriškumas labiau atliepia jų esmiškumą ir dera į porą vyriškam priebalsiui [lietuvių raštijoje vartojami abu terminai – tiek balsiai, tiek balsės (balsė – raidė, balsis – garsas)].
Ypač šitai ryšku dėsnyje nykti-nokti 5, visoje gyvybės-mirties skalėje (žydėti / žiedėti; kupti / keipti; visti / vysti; kusti /kūsti; tarpti / tirpti ir t. t.). Pati priebalsinė konstrukcija, priebalsių dipolis čia nieko nesako, į kurią pusę vyksta vyksmas. Vektorių, kryptį suteikia balsės. Per jas, jų „šlamesius ir ūžesius“ išryškėja, kur link plaukia priebalsių laivė – į gyvybę ar mirtį. Tik balsių muzika žodžių polifonijai suteikia gyvastį, pažadina ir gaivina sielą. Ir todėl muzika nereiškia nieko ir kartu reiškia viską – džiaugsmą ir liūdesį, susimąstymą ir įniršį, meilę ir dies irae. Balsių muzikos, balsių stebuklo dėka buitis virsta būtimi, o tuščia erdvė, ruimas – rūmais. Todėl muzika yra tai, ko nėra ovyje, ko negalima nusakyti per formą, per raišką.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – galbūt pats lietuviškiausias lietuvis - patyrė šią dramą tarp formos ir esmės, akies ir ausies, tapybos ir muzikos egzistenciškai – svyravo tarp muzikos ir tapybos, kol gležna prigimtis neatlaikė šių iš esmės skirtingų talentų įtampos.
Būtent todėl europietiškasis ratio pateko į aklagatvį kalbotyroje. Susidūrę su balsėmis, mokslininkai griebėsi fonetikos. Ir ko tik nebuvo prigalvota – pradedant garso technika, baigiant matematika – visais tais Helwago trikampiais, D. Joneso balsių kampainiais ir dendrogramomis. Buvo išaiškinta, kaip padaromas garsas, kaip kas taria garsus, tačiau net nekeltas klausimas - o kas iš to? Žodis, jo vidinis kosmos taip ir nebuvo išslaptintas nei išgirstas...
Mūsų kalboje šitoji muzika dar gyva. „Aš mąstau apie tolumõs ir tylumõs buvimą sykiu“, – sakė Heideggeris. Ką vokiečiui tenka išmąstyti, lietuviui akivaizdu – tõliai ir tyla, tolti ir tilti, tõlumos ir tylumà yra poetiniai ir metafiziniai dvyniai. Esame tikri, kad pasklaidę mūsų poeziją dažnai rastume šiuos žodžius dvynius sykiu.
būt-is ir buit-is | metafizinis lygmuo
es-à ir ais-à6 |
tvar-ka ir tvir-ka |
švank-us ir švink-ti |
draus-ti ir drįs-ti | moralė, dora
klaus(y)-ti ir klys-ti |
myluo-ti ir meluo-ti |
šal-ta ir šil-ta | gamtinis lygmuo ir t. t.
Girduvà ir akijà. Lietuvių kalba nepaliauja stebinti ir, atrodo, ją pažįstančius ir mylinčius. Autoriai prisipažįsta, kad nieko iki šiol apie ją neišmano, lygiai kaip ir tie 99% lietuvių, kurie, nors ir kalba lietuviškai, jos nepažįsta (pažinti čia reiškia vartoti ją sąmoningai, esmiškai, ne vien susižinojimui). Ar galite patikėti, kad lietuvių senkalbėje, kaimo žmonių šnekoje, galima išgirsti ne tik garsą, bet ir
šaltį – kai apsivelku storai, tai šalčio negirdžiu.
skausmą – rodos, nei ligotas, nei ko, o vis girdis ir girdis (skausmas). Jau kaip ir sugijo, ale vis dar toj vietoj girdis sopėjimas.
kvapą – aš labai mėgstu, kai dešroj biskį česnako girdėt.
skonį – viralas – nors ant šunies pilk – sūrumos negirdėt [LKŽ].
Todėl nenuostabu, kad galima išgirsti ir prasmę, ką ir teigia LKŽ: girdėti (girdi [girdžia], -ėjo) – 1. ausimis suvokti garsus (beje, tą patį teigia ir senovinės rusų kalbos – V. Dalio žodynas).
Taigi, ausis – universalus instrumentas visoms juslėms atpažinti – skausmui, šalčiui ar šilimai, kvapui, skoniui. Visoms joms tinka tas pats – išgirsti, girdėti. Tik ne akiai.
Nes akis, akijà – visai kita karalystė. Čia kiekvienai akies gãlios pakopai – atskiras pavadinimas, pradedant nuo tiesmuko žvelgti (žvelgiu ir tiek); žiūrėti (nusakomas pats veiksmas); matyti (žvilgsnis darosi sąmoningesnis), domėti [įsi-dėmėti](koncentruoti žvilgsnį); regėti (praregiu, prasiveržiu pro materijos luobą); ir pagaliau vydėti – išvysti esmę ir õvį. Šis gebėjimas, vyda yra jau anapus fizinio-gamtinio pasaulio, yra jau transcendentinis lygmuo, ir būtent čia akis, akijà susilieja su ausimi, girduvà.
vydėti – girdėti .........................................................................................................transcensus regėti kvapą domėti skonį
matyti šaltį
žiūrėti skausmą
žvelgti
Giliausiu lygmeniu ausis ir akis pasiekia santarvę, darną; girduvà susilieja su akijà. Vydūnas, Rasos epoptas7, ne tik įžvelgia, bet ir girdi VISA – visa, kas ẽsa.
Tačiau pats laikas sustoti. Turbūt pajutome, kad vėl grįžtame, patys to nepastebėdami, prie smalsiojo „Ką tai reiškia?“. Gali būti, kad mūsų senkalbėje buvo dar daugiau šių akivaizdybių nei dabartinėje lietuvių kalboje. Tačiau šitai nėra labai svarbu. Svarbiau yra pakeisti mąstymą. Ne tiek stengtis suvokti, o kiek stengtis pajusti. Ne tik suprasti žodį, bet ir jį išgirsti, jo skambesį, jo balsą. Ne tik garsą. Juk kuo skiriasi garsas nuo balso? Balsas - tai suasmenintas garsas, mano garsas, iš manęs. Priebalsių garsas yra tiktai garsas; balsės garsas yra ir balsas. Tad ir žodis - ne vien slaptažodis ar spėjinys, o mano kūrinys. Kaip jį ištarsiu, taip ir turėsiu. Virš dėsnių esu Aš, kaip Dievo kūrinys, kaip sukurta kurti, būtybė, kuriai kūryba yra priesakas ir laimė. Tad neužsisklęskime dėsniuose ir prasmėse, mokėkime išgirsti ir įgarsinti, įbalsinti, grįžkime prie pirmapradžio santykio ne tik su Dievu, ne tik su artimu savo, bet ir su dieviškuoju „Pradžioje buvo žodis...“
...pradžioje – jeigu galima kalbėti apie Dievo pradžią, bet žmonių kalba neturi TAM sąvokų – pradžioje buvo žodis kaip gryna aidea,
...tas žodis buvo Dieve, taigi glūdėjo pačioje Dievo esybėje – galbūt kaip pa-žadas
...ir žodis tapo Dievu, nes įvyko kristocentrinis virsmas, nes buvo įvykdytas pažadas išgelbėti žmoniją iš pirmapradžio nuopuolio, atsiųsti jai, paaukoti save, įžodintą kaip SALVATOR, SOTER, Atpirkėją.
Literatūra1 Žr. savilaidos leidinį NN (Algirdas Patackas), Saulė ir kryžius, Kaunas, 1983, p. 51-57,mašinraštis; A. Patacko straipsnį Modus imaginis savilaidos leidinyje ETHOS (baltų kultūra ir lietuviška savimonė), Kaunas 1984, p. 108-113; taip pat A. Patackas, A. Žarskus, Gimties virsmas, Vilnius, 1990, p. 73; A. Patackas, A. Žarskus Virsmų knyga, Kaunas, 2002, p. 48-50.
2 Razauskas D. Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba // Liaudies kultūra, 1997, Nr 1, p.10.
3 Kriauza A. Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje // Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1943, p.33.
4 Šitai atsispindi tiek mokyklinėse gramatikose – „garsas, kurio pagrindą sudaro muzikiniai tonai ir šiek tiek šlamesių“ (Lietuvių kalbos žinynas, Kaunas, 2003), tiek senovinėse enciklopedijose – „visu balsu, išžiota burna tariamieji garsai a, e, i, o, u“ (L iet. Encikl.). Labai jau „nemoksliški“ apibrėžimai, bet kitaip ir nepasakysi.
5 A. Patackas, A. Žarskus, Virsmų knyga, Kaunas, 2002, p. 42-54.
6 Senovinis žodis, reiškiantis metafizinį liūdesį, weltschmerz (plg. Čiurlionio atsakymą į klausimą „Was is so traurig?“).
7 Epoptas – aukščiausias pašvęstumo laipsnis Eleuzijaus misterijose (iš epopteia – šaknis opteyo reiškia „žiūrėti, žvelgti“; epopteia – „įžvalga, vyda“).
Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus
Kaunas
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
