Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - 1697 m. elekciniame seime Lietuvos teismų raštvedyboje įvesta lenkų kalba

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

1697 m. elekciniame seime Lietuvos teismų raštvedyboje įvesta lenkų kalba

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: 1697 m. elekciniame seime Lietuvos teismų raštvedyboje įvesta lenkų kalba

Parašytas: 20 Lie 2009 17:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Tomas Baranauskas
LIETUVOS ISTORIJOS KALENDORIUS

BIRŽELIO 25 DIENA

1697 m. elekciniame seime priimtas Lenkijos ir Lietuvos teisių sulyginimo įstatymas. Lietuvos teismų raštvedyboje įvesta lenkų kalba.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 25 Kov 2011 01:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

"Руский" в Литовской Державе - Великой Литовской Империи, которую писари славяне (разноплеменные рабы смерды литовского владыки) на свой "славянский манер" называли Великим Княжеством Литовским, никогда не был государственным языком.

Так как такого языка не было вообще и в Литве, и в других многоязычных государствах-империях того времени.

А в канцелярии рабы-писари в 13-14 веках писали в основном на латыни, а также на немецком, греческом (в Византию), разных славянских наречиях, татарском и даже арабском языках - в зависимости к кому писалась грамота.

Для славяноязычных территорий Литовского Государства указы писали на соответствующих славянских наречиях.

Книги и грамоты на литовском языке появились в 16 веке, но в основном в Малой или Прусской Литве (нынешней "Калининградской области", временно оккупированной Москальской империей).

Но в Великой Литве польские католические ксендзы препятствовали введению литовского языка, как атрибута протестантизма.

И в конце 17 века (в 1697 г.) в канцелярии короля ввели - как обязательный для всей Республики Обеих Народов - польский язык.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: 1697 m. elekciniame seime Lietuvos teismų raštvedyboje įvesta lenkų kalba

Parašytas: 25 Bal 2014 17:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Jūratė Laučiūtė. Žvilgsnis į LDK pro žemaitiškai lietuviškus akinius

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ius/116840

2014-04-24

Šiandien ne vienas politikas, intelektualas, atsitrenkęs į užtvarą, kurią tarp skirtingoms tautoms priklausančių Lietuvos žmonių surentė negrabūs biurokratai, mėgina išeities ieškoti praeityje. Ir vos ne idealiu ar bent sektinu šiandieninei Lietuvai pavyzdžiu jie teikia daugiatautę valstybę, vadintą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK).

Kad toji valstybė buvo daugiatautė – tikra tiesa. Tiesa ir tai, kad vėlyvaisiais jos gyvavimo šimtmečiais didesnę gyventojų dalį Lietuva vadintoje valstybėje sudarė nebe lietuviai, o iš rytinių slavų genčių išsirutuliojusios tautų – rusų, baltarusių, ukrainiečių – protėviai.

Bet ar gerai toje valstybėje gyveno ir jautėsi tą valstybę sukūrę lietuviai?

Visiems, kas domisi Lietuvos istorija, gerai žinoma, jog būtent slavai, pasinaudodami etninės savimonės stokojančių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių abejingumu lietuvių kultūriniams-tautiniams poreikiams, diktavo LDK savas, slaviškas „madas“ ir raštijoje, ir kalboje, ir kultūroje, ir religijoje. Žinoma ir tai, jog daug didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sūnų ir dukterų tuokėsi su slavų genčių didikais, persiimdami naujos giminės religija, kalba, kultūra. Net ir apkrikštiję katalikais lietuvius ir žemaičius, didieji kunigaikščiai nieko nenuveikė jų švietimo, kultūros labui. Štai Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, įsteigė universitetą Krokuvoje, o Didžiuoju tituluojamas jo pusbrolis Vytautas Lietuvoje statė tik bažnyčias, bet nė vieno universiteto, nė vienos mokyklos lietuvių kalba. Tik tiek tos „laimės“, kad iki Vytauto visas valstybės gyvenimas vyko rytinių slavų kalbų, o po krikšto, ypač po unijos su Lenkija įsigalėjo lenkų kalba.

Ir šitai šiandien norima mums teikti pavyzdžiu, kaip derėtų spręsti dirbtinai išpūstas „tautines“ problemas?.

Skirtingai nuo LDK politika besižavinčių moderniosios Lietuvos politikų, politologų, su lietuvių ir jų giminaičių baltų bei kaimynų slavų etnine istorija esu susipažinusi gana profesionaliai. Šiandien tik galiu dėkoti likimui, kad šitas žinias gavau ne prieš Maskvą drebėjusioje LTSR mokslo bendruomenėje, o mokslinius faktus aukščiau prorusiškos ideologijos sugebėjusioje kelti Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) akademinėje aplinkoje. Esu paskelbusi ne vieną mokslinį straipsnį rusų ir lietuvių kalbomis apie baltų ir slavų genčių kilmę (galima ir moderniau – etnogenezę) bei santykius istorinėje perspektyvoje. Todėl būna labai nesmagu skaityti ar klausytis, kai savo profesionalios veiklos sferoje daug nuveikę, gerbiami žmonės ima neprofesionaliai samprotauti tais klausimais, kur jie stokoja elementarių žinių, ir netgi leidžia sau viešai kartoti nacionalistiškai nusiteikusių kai kurių Baltarusijos istorikų skleidžiamus, su objektyvia tiesa ir faktais prasilenkiančius teiginius, pavyzdžiui, jog Vilniaus kraštas, Baltarusija ir ten gyvenantys žmonės, kalbėję lenkų, gudų kalbomis, buvusi tikroji LDK (o kas tuomet, leiskite pasiteirauti, buvo etninė, lietuviškai, žemaitiškai tebekalbėjusi Lietuva – Rusija? Gudija?), ar kad lenkai, gudai Vilniaus krašte „ šimtmečiais kalbėjo lenkiškai, gudiškai“.

Jei Lietuvoje tai skelbtų koks nors pan Tomaszewski ar pani Cytacka, ką padarysi. Juk jie net nelaiko savęs Lietuvai įsipareigojusiais piliečiais, todėl nesiteikia įsisavinti Lietuvos istorijos pagrindų. Bet vidurinius ir aukštuosius mokslus krimtusiems lietuviams sarmata nežinoti, jog toje žemėje ne tik šimtmečiais, bet ir tūkstantmečiais buvo kalbama baltų genčių, kurioms priklauso ir lietuviai, kalbomis. Nors pavienės rytų slavų (bet ne lenkų, kurie priklauso vakarų slavų genčių pogrupiui!) grupelės lietuvių žemėse pasirodė kiek anksčiau, masiškiau slavų elementas Vilnijoje įsitvirtino tik prieš 2-3 šimtmečius, ir tai ne tiek dėl kolonijinės slavų genčių invazijos, kuri I ir II tūkstantmečio po Kr. sandūroje užtvindė didžiulius baltų genčių apgyventus plotus nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos žemupio rytuose bei šiaurinės Ukrainos – pietuose, kiek dėl ydingos LDK politikos. Be to, nereikėtų užmiršti, jog lietuvių gyvenamas plotas dar vos prieš porą-trejetą šimtmečių apėmė gana dideles dabartinės Baltarusijos šiaurines ir šiaurės vakarų teritorijas, ir tik neišmintinga LDK valdovų tautinė-kultūrinė politika paskatino tų teritorijų, kaip vėliau ir dabartinės pietryčių Lietuvos nutautėjimo, slavizacijos procesus.

Ar būtent šito proceso tęsinio mums reikia šiandien?

Kita vertus, atrodo, jog ne visiems, mėgstantiems samprotauti apie kalbą ir jos vaidmenį visuomenės gyvenime, yra žinoma, jog svarbiausia kalbos funkcija yra bendravimo arba komunikacijos funkcija.

Kai žmogus bendrauja su kitu žmogumi, svarbi yra ne tik ta žinia, kurią norima perteikti pašnekovui, bet ir ta kalba, kokia kalbama. Nes jei pašnekovas kalbos nesupras, pati išmintingiausia mintis, pati tauriausia idėja, net ir Evangelijos Geroji žinia liks nesuprasta. Žodis neįvykdys svarbiausios misijos: nors ir išgirstas ausimis, jis liks nesuvoktas nei protu, nei širdimi.

Tai kokia nauda iš tos kalbos, jei ji nenutiesia tilto iš širdies į širdį!?

Ne veltui Dievas, sukūręs pasaulį su visa jo gyvūnijos, augmenijos įvairove, ir atidavęs visa tai Žmogui, nesukūrė kalbų įvairovės. Priešingai – pirmieji žmonės kalbėjo viena ir ta pačia kalba. O kalbų įvairovė atsiradusi kaip bausmė žmonių išpuikimui, kai jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą – Babelio bokštą. Štai tada Dievas juos nubaudęs: vietoj vienos sukūrė aibę kalbų, ir tuo sukėlė sąmyšį tarp bokšto statytojų. Jie nebesusikalbėjo, nebesuprato vienas kito. O be tarpusavio supratimo neįmanoma pasiekti jokio tikslo, kuris reikalauja kolektyvinių pastangų, ar tai būtų aukšto bokšto statyba, ar gyvybingos valstybės kūrimas.

Šitą tiesą istorija jau ne kartą paliudijo: prisiminkime, kiek žlugo daugiakalbių, daugiataučių valstybių, imperijų, sąjungų, nepriklausomai nuo jų dydžio. Net ir šiandien matome ne vien didžiulės tautų kalėjimu vadintos SSSR griuvėsius, bet ir pavojingai braškančią mažutę Belgiją, nes nebesusikalba – nebenori susikalbėti - valonai su flamandais.

Ir nors neretai norą atsiskirti iš bendros valstybės sužadina ekonominiai opozicijos lyderių interesai, bet jie paprastai nėra viešinami, o masės yra uždegiamos būtent kultūriniais – tautiniais šūkiais.

Vienas gerbiamas vienuolis, skatinamas geriausių norų sutaikyti Lietuvos lenkus su lietuviais, teiravosi: „Kas mano mamai Vydmantuose (gyvenvietė Žemaitijoje prie Palangos – J.L.) pasikeis, jeigu kur nors Švenčionyse prie lietuviškų pavadinimų bus ir lenkiški? Ar sugrius mūsų valstybė?“

Aš, savo ruožtu, norėčiau paklausti jo: kokia kalba šiandien kalbėtųsi jis su savo mama, kokia kalba melstųsi Dievui, jei savo laiku jo kraštietis, žemaitis nuo Salantų, vyskupas Motiejus Valančius nebūtų išmokęs lietuvių ir žemaičių skaityti ir mylėti lietuvišką, žemaitišką, o ne lenkišką knygą?

Ar būtų vėl atsikūrusi valstybė Lietuvos vardu, jei žemaičiai, o su jais kartu ir dar nesuslavėję lietuviai nebūtų atmetę ir atsimetę nuo slaviškosios LDK kultūros, nebūtų išsaugoję savo prigimtinės kalbos ir padarę ją visiems Lietuvos valstybės piliečiams bendra kalba?

Nepatikėsiu, kad jam „vienodai rodo“, kokia kalba vyktų Lietuvos politinis, kultūrinis ir religinis gyvenimas. Bet, deja, istorinio žinių ir specialaus išsilavinimo stoka, ne vienam LDK gerbėjui trukdo suvokti paprastą dalyką: jei LDK lietuviai ir toliau būtų riedėję tuo keleliu, į kurį juos stūmė LDK valdovai, šiandien nebeturėtume ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos vardo, kurį būtų sėkmingai suvirškinusi Abiejų Tautų Respublika. Juk ne atsitiktinai ir pirmoji knyga lietuvių kalba, ir pirmoji lietuvių kalbos gramatika, ir, galiausiai, toji poema, kurios jubiliejų šiemet minime, pasaulį išvydo ne lenkų rūpestingai nutautinamoje „didžiojoje“ Lietuvoje, o vokiečių valdytoje Mažojoje Lietuvoje!

Gal būt, žemaičių daržų pupų derliui kol kas dar neturėtų įtakos kalba, kuria yra užrašomi gatvių pavadinimai kažkuriame tolimame Lietuvos rajone. Bet kai nelietuviški gatvių pavadinimai atsiras visur, kur tik gyvena grupelės nelietuviškos kilmės nelietuviškai rašančių asmenų, - o tai neišvengiamai atsitiks, kai tik atkelsime pirmuosius šliuzus lietuviškų vietovardžių ar raidyno darkymui nelietuviškais elementais, - net ir pupoms bus riesta. Nes nebesusikalbės pupų augintojai ir valgytojai. O tai jau reiškia, jog gali būti sužlugdytas bendros Lietuvos valstybės kūrimas.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

htm 2014-04-25 02:09

1774 metais Edukacinės komisijos nutarimu įvesti privalomą pradinį mokymą, pradėta kurti nacionalinė (abiejų tautų) mokykla. Viskas vyko kartu su klasikinio mokymo (mokomos lotynų, graikų kalbos) keitimu į lenkišką (mokoma lenkų kalbos).

Bajorijai ši kalba tapo priskiriama, kaip prigimtinė, gimnazijose diegiama, vėliau ir universitete, kolegijose.

Tai visiškai priešinga tam, kas buvo suprantama XVI a., kaip Lietuvių tauta, valstybingumas.

Pirmiausiai tam pasipriešino bajorija ir trūko mokytojų?

Įdomus faktas, vertinant bandymą keisti kalbą.

Nepaisant ketinimų, dominavo namų mokyklėlės, ar ne todėl, kad daugelyje pradinių mokyklų buvo plačiai vartojama Lietuvių kalba?

Įdomu, kurie naudojami lietuviški vadovėliai, religinės knygos oficialiai būdavo patvirtinti švietimo atstovų?

Dabartinėje Baltarusijoje dažnai buvo naudojamos žemaitiškos knygos (iš čia atsirado žemaitiškos kalbos apibūdinimas tuose kraštuose), nes jų trūko, todėl ir atsirado įvairios interpretacijos šia tema, painiojant lietuvius ir žemaičius, o vėliau ir mokymas rašto Lietuvių kalba ėmė nykti dėl mokytojų trūkumo.

Gerokai vėliau gyvenęs M.Valančius tikrai neišmokė skaityti, jis tik prisidėjo prie savimonės keitimo, Lietuvių kalbos platesnio naudojimo, švietimo, o tam reikėjo daug mokytojų, žmonių mokančių skaityti ir mokyti kitus, ir jų vis dar buvo.

Visuomenė buvo dalinai raštinga, ir lietuviško raštingumo nykimas, nutautėjimas vykęs prieš tai, yra tautos tragedija.

Tai prasidėjo aktyviu klasikinio išsilavinimo keitimu lenkiškuoju, o su laiku tai lėmė ir savimonės kitimą, nutautėjimą, bei gerai Lietuvių kalbą išmanančių mokytojų mažėjimą.

Anbo 2014-04-24 19:32

Kad nesusidarytų klaidingas įspūdis - prieš autorę aš nieko neturiu, keliami klausimai yra svarbūs. bet argumentacija šitam pasisakyme yra skysta.

Mačiau knygynuose šviežią prof. Z.Zinkevičiaus knygą "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas", kurioje išsakomos mintys iš esmės turbūt sutampa su autorės pozicija, tačiau tai yra išsamus ir gerai argumentuotas kūrinys.

Bružo knyga "Tauta be valstybės. Valstybės kelias" irgi labai verta dėmesio.

Taip pat labai puikus dar 1993 m. išleistas staipsnių rinkinys "Lietuvos rytai".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: