 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina
|
Žemaitija ir Aukštaitija
Dabartinė lietuvių tarmių klasifikacija
(iš http://www.tarmes.lt):
Antrojoje XX a. pusėje buvo visuotinai priimta Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus lietuviškų tarmių klasifikacija.
A. Girdenis ir Z. Zinkevičius skiria du tarmių būrius: tai žemaičiai ir aukštaičiai. Skiriamasis požymis – nevienodas kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimas.
Žemaičiai. Žemaičių plote tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti uo, ie atliepiami nevienodai, todėl išskirtos trys žemaičių patarmės – vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę), tariantys ō, ē̤, šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius), tariantys ọu, ẹi, ir pietų žemaičiai (apie Raseinius, Tauragę, Žemaičių Naumiestį, Šilalę, Varnius, Kelmę, Kuršėnus), tariantys ū, ī.
Šiaurės žemaičiai dar dalijami į kretingiškius ir telšiškius (skiriamoji linija Skuodas–Mosėdis–Žarėnai), pietų – į raseiniškius ir varniškius (apytikrė riba Naumiestis–Šilalė–Vaiguva–Kurtuvėnai).
Aukštaičiai. Visame aukštaičių plote kirčiuoti ie ir uo yra išlaikyti. Į patarmes – vakarų, pietų ir rytų – aukštaičiai skirstomi atsižvelgiant ne į vieną, o į kelis fonetinius požymius: 1) šių diftongoidų atliepimus nekirčiuotoje pozicijoje; 2) buvusių nosinių balsių ą, ę šiose tarmėse atliepimą; nevienodą mišriųjų dvigarsių an, am ir en, em tarimą. Vakarų ir rytų aukštaičiai savo ruožtu skirstomi dar smulkiau.
Pietinė vakarų aukštaičių dalis yra kauniškiai (maždaug iki sąlyginio kirčio atitraukimo ribos), šiaurinė – šiauliškiai. Rytų aukštaičiai skirstomi į vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, širvintiškius ir panevėžiškius. Kiekviena ši grupė, be bendrų visiems rytų aukštaičiams ypatybių, dar turi specifinių, tik jai vienai būdingų vokalizmo sistemos bruožų.
Pietų aukštaičių patarmė gana vientisa, smulkiau neskaidoma. Ši lietuvių tarmių klasifikacija laikosi to paties – geografinio – tarmių, patarmių ir šnektų įvardijimo principo: pritaikyti pasaulio dalių pavadinimai (rytų, pietų ir pan.) patarmėms. O iš stambesnių miestų vardų padaryti pavadinimai smulkesniems vienetams – šnektoms ar jų grupėms – pavadinti.
Žr. tarmių žemėlapį:
http://alkas.lt/wp-content/uploads/2012 ... kacija.gif
Susirask savo tarmę
http://www.tarmes.lt/index_regionai.php
Daugiau apie Lietuvos tarmes
http://www.tarmes.lt/index_meniu.php?id=1
Traditional Classification of Lithuanian Dialects
New Classification of Lithuanian Dialects
2013 Tarmių metais kalbėsime penkiolika patarmių ir šimtu šnektų
alkas.lt/2012/03/29/2013-tarmiu-metais-kalbesime-penkiolika-patarmiu-ir-simtu-snektu/
dr. Kazimieras Garšva, http://www.alkas.lt
2012 03 29 13:00
Siekiant stiprinti tautos vienybę, pilietiškumą, toleranciją, bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą 2013-ieji metai buvo paskelbti Tarmių metais.
http://alkas.lt/2012/03/27/2013-metai-p ... iu-metais/
Mūsų gimtoji kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, o jos tarmės, patarmės, šnektos – labai svarbi tautos kultūros paveldo dalis, kurį Lietuva turi atskleisti pasauliui ir Europos Sąjungos daugiakultūrei visuomenei. Dėl to Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 1340 buvo patvirtinusi „Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 metų programą“.
Tarmių amžius – apie 1000 metų, todėl jos yra svarbus šaltinis tautos ir ypač kalbos istorijai. Kitąmet pradėsime minėti 115 metų, kai Antanas Baranauskas parengė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir 50 metų, kai tas skirstymas buvo patobulintas.
Skiriamos dvi tarmės (aukštaičių ir žemaičių), 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 jų išliko už Lietuvos Respublikos ribų).
Tarmiškos seniausios tautos dainos, pasakos, padavimai, vietovardžiai, dėsningai atstatomi į bendrinę kalbą. Išlaikant lietuvių kalbos tarmių gyvąją tradiciją tarmių metų programoje turėtų būti tarmiškos kūrybos koncertai, paminėjimai, tyrimai, jų sklaida, mokinių, studentų konkursai, vakarai.
hab. dr. Kazimeiras Garšva, Etninės kultūros globos tarybos tarmių grupės pirmininkas
Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslinis darbuotojas
Komentarai
http://alkas.lt/2012/03/29/2013-tarmiu- ... /#comments
Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/331
http://www.šaltiniai.info/index/details/331
Klasifikacijos istorija.
Moksliškai pagrįstos lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos pradininkais reikia laikyti Kazimierą Jaunių (1848–1908) ir Antaną Baranauską (1835–1902). Jauniaus skirstymą daugiausiai tobulino Antanas Salys (1902–1972). Todėl šis skirstymas vadinamas Jauniaus-Salio klasifikacija (kartais – senąja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif ).
Baranausko skirstymą iš esmės pertvarkė du kalbininkai – Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Jie 1965 m. pasiūlė klasifikaciją, kuri dabar yra visuotinai įsigaliojusi (kartais ji dar vadinama naująja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif ).
Klasifikacijos principai.
Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, anot jos autorių, yra grindžiama vokalizmo (t. y. balsių ir dvibalsių) bei kirčiavimo ypatybėmis.
Konsonantizmo (t. y. priebalsių), taip pat morfologinės bei sintaksinės ypatybės nėra klasifikacinės, nes jomis remiantis būtų sunku sudėlioti skiriamąsias ypatybes.
Klasifikacijoje vartojami tokie terminai (hierarchine tvarka): tarmė, patarmė, šnekta, pašnektė̃.
Stambiausias vienetas šioje grandinėje yra tarmė, smulkiausias – pašnektė. Tiesa, reikia pasakyti, kad lietuvių dialektologijos darbuose šios terminų skirties griežtai nesilaikoma. Sinonimiškai dažnai yra vartojami tarmės ir šnektos terminai, plg. Gervėčių tarmė, Gervėčių šnekta.
Tarmių pavadinimai.
Šioje klasifikacijoje tarmės pavadintos ne pagal būdingas ypatybes, bet laikantis geografinio principo.
Patarmės vadinamos pagal užimamą geografinę padėtį: šiaurę, pietus, rytus, vakarus: vakarų, pietų ir rytų aukštaičiai, pietų, vakarų ir šiaurės žemaičiai.
Patarmes sudarančios šnektos pavadintos pagal didžiausią ar svarbiausią toje šnektoje esantį miestą, pavyzdžiui, Vilnių, Telšius ir pan. Pavyzdžiui: rytų aukštaičiai vilniškiai, šiaurės žemaičiai telšiškiai.
Lietuvių kalba turi dvi tarmes. Tai aukštaičių tarmė ir žemaičių tarmė. Tarmių pavadinimai yra siejami su būdvardžiais aukštas ir žemas. Nors kai kurie kalbininkai žemaičių vardą yra linkę sieti su daiktavardžiu žemė.
Skiriamosios aukštaičių tarmės ypatybės.
Skiriamasis aukštaičių ir žemaičių tarmių požymis yra balsių ie, uo tarimas. Tačiau tik tų ie, uo, kurie ištariami kirčiuotuose ir negaliniuose skiemenyse. Visi tie, kurie kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse vartoja balsius ie, uo, yra aukštaičiai. O tie, kurie balsių ie, uo šioje pozicijoje neturi, yra žemaičiai. Pavyzdžiui, žodžiuose dúona, pi̇́enas visi be išimties aukštaičiai tars ie, uo. Tačiau žemaičiai čia turės jau kitus garsus.
Toliau aukštaičių ir žemaičių tarmės skyla į patarmes. Šis skirstymas taip pat remiasi tam tikromis ypatybėmis.
Aukštaičių tarmė į patarmes skiriama atsižvelgiant į dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą.
Žemaičių tarmė į patarmes skiriama pagal jau minėtų balsių ie, uo tarimą.
Aukštaičių tarmės klasifikacija.
Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą skyla į tris patarmes:
1) vakarų aukštaičius;
2) pietų aukštaičius;
3) rytų aukštaičius.
Vakarų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en ir nosinius balsius ą, ę, pvz.: kam̃.pa∙, raŋ̃.ka∙,
žã∙si., kã∙te∙ „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Pietų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en, bet neturi nosinių balsių ą, ę. Vietoj šių balsių jie ištaria ų, į, pvz.: kam̃.pu., raŋ̃.ku., žũ∙si., kã.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Rytų aukštaičiai neištaria nei dvigarsių am, an, em, en, nei nosinių balsių ą, ę. Jie turi dvigarsius um, un, im, in ir balsius ų, į, pvz.: kum̃.pu., ruŋ̃.ku., žũ∙si., ka̾.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“.
Vakarų aukštaičių patarmę sudaro dvi šnektos:
1) vakarų aukštaičiai kauniškiai,
2) vakarų aukštaičiai šiauliškiai.
Vakarų aukštaičiai kauniškiai:
a) beveik visose žodžio pozicijose skiria ilguosius ir trumpuosius balsius;
b) iš galinių skiemenų neatitraukia kirčio.
Vakarų aukštaičiai šiauliškiai:
a) beveik visada trumpina nekirčiuotus ilguosius balsius, ypač kamiene;
b) iš galūnės atitraukia kirtį (yra net keturios atitraukimo zonos).
Pietų aukštaičiai į šnektas smulkiau neskirstomi, jų plotas daugiau mažiau vientisas.
Rytų aukštaičių patarmę sudaro net šešios šnektos ar jų grupės:
1) rytų aukštaičiai vilniškiai, kuriuos, naujausių tyrimų duomenimis, dar reikia skirti į šiaurės rytų ir pietryčių vilniškius;
2) rytų aukštaičiai uteniškiai;
3) rytų aukštaičiai anykštėnai;
4) rytų aukštaičiai kupiškėnai;
5) rytų aukštaičiai širvintiškiai;
6) rytų aukštaičiai panevėžiškiai, kurie dar skiriami į pietų ir šiaurės panevėžiškius.
Skiriamosios rytų aukštaičių šnektų ypatybės yra šios.
1) rytų aukštaičiai vilniškiai nekirčiuotoje pozicijoje skiria balsius ẹ. : ie. ir ɔ. : uɔ͘, pvz.: tẹ.vel̑ù : šie.nel̑ù, žɔ.del̑ù : puɔ.del̑ù „tėveliu : šieneliu, žodeliu : puodeliu“;
2) rytų aukštaičiai uteniškiai atvirkščiai – nekirčiuotoje pozicijoje neskiria balsių e. : ie., a. : uɔ. ir taria tik balsius e., a., pvz.: te.vel̑ù, še.nel̑ù, ža.del̑ù, pa.del̑ù „tėveliu, šieneliu, žodeliu, puodeliu“. Tiesa, rytiniuose pakraščiuose nekirčiuotas uɔ. dažniausiai išlieka – taria puɔ.del̑ù. „puodeliu“;
3) rytų aukštaičiai anykštėnai turi kirčiuotą pozicinio ilgumo balsį ɔ̾. (neturi a̾.). Tvirtapradžiuose ir dvigarsiuose vartojamas balsis ɔ́ (ne á.). Ši ypatybė dar vadinama rotininkavimu (pagal žodžio rãtas tarimą), pvz.: rɔ̾.tαs „ratas“, nɔ̾.mαs „namas“, dɔ́.rbas „darbas“, dɔ́.iktαs „daiktas“;
4) rytų aukštaičiai kupiškėnai žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį neturi balsių e, ẹ͘, bet turi balsius a, a͘. Ši ypatybė vadinama dadininkavimu (pagal žodžio dẽda tarimą), pvz.: da̾.da „deda“, dukta̾. „duktė“, madùs „medus“, na̾.ša „neša“, dã͘ da. „dėdė“, i̇̾.mata. „įmetė“. Ši taisyklė turi išimtį: balsiai nesikeičia būdami po priebalsių k, g, š, ž, č, j, pvz.: keturì „keturi“, gẹ̾.rαs „geras“, šẹ̾.š'ɔ.s „šešios“, žẹ̾.ma „žemė“. Be to, kupiškėnai taip pat turi ir rotininkavimo ypatybę;
5) rytų aukštaičiai širvintiškiai nesuplaka kirčiuotų trumpųjų atvirosios galūnės balsių a ir u, e ir i į vieną užpakalinės ar priešakinės eilės redukuotą balsį, bet turi α, υ, e, ι, pvz.: šakὰ, sekὺ, žalè, žalὶ „šaka, seku, žalia, žali“.
6) rytų aukštaičiai panevėžiškiai skyla į dvi dalis:
a) pietiniai panevėžiškiai trumpuosius balsius a, u galūnėse suplaka į balsį υ, o visus trumpuosius balsius, esančius po minkštojo priebalsio, į balsį ι, pvz.: šakὺ „šaka“, sekὺ „seku“, žalὶ “žalia, žali, žaliu”, lá.ukι „lauki, laukia“, katὶs „kates“, sá.ujι „sauja“.
b) šiauriniai panevėžiškiai trumpuosius balsius pavertė ypatingais murmamaisiais garsais: po kietojo priebalsio balsiu ъ, po minkštojo priebalsio – ь, pvz.: šàkъ „šaka“, sèkъ „seku“, žàlь “žalia, žali, žaliu”, lá.ukь „lauki, laukia“, kàtьs „kates“, sá.ujь „sauja“.
Žemaičių tarmės klasifikacija.
Žemaičių tarmė pagal balsių ie, uo atitikmenis skyla į tris patarmes:
1) pietų žemaičius;
2) vakarų žemaičius;
3) šiaurės žemaičius.
Pietų žemaičiai turi balsius u∙u̯, i∙i̯ pvz., dú∙u̯na, pi̇́∙i̯ns „duona, pienas“.
Vakarų žemaičiai vartoja balsius o∙, e̤∙, pvz.: dô∙n(a), pê∙ns „duona, pienas“.
Šiaurės žemaičiai turi dvibalsius ọu, ẹi, pvz., dộuna, pệins „duona, pienas“.
Pietų žemaičių patarmę sudaro dvi šnektos:
1) pietų žemaičiai raseiniškiai,
2) pietų žemaičiai varniškiai.
Pietų žemaičiai raseiniškiai turi dvigarsius am, an, em, en, pvz.: lá.ŋks, sá.mtis, lé.ŋks, lé.mpa „lankas, samtis, lenkas, lempa“.
Pietų žemaičiai varniškiai vartoja dvigarsius ọm, ọn, ẹm, ẹn; šiaurės rytuose: u̱m, u̱n, em, en / i̱m, i̱n, pvz.: lộ.ŋks, sộ.mtis, lệ.ŋks, lệ.mpa / lú̱ŋks, sú̱mtis, lé.ŋks, lé.mpa „lankas, samtis, lenkas, lempa“.
Vakarų žemaičiai į šnektas smulkiau neskirstomi, jų plotas daugiau mažiau vientisas.
Šiaurės žemaičių patarmę sudaro taip pat dvi šnektos:
1) šiaurės žemaičiai telšiškiai;
2) šiaurės žemaičiai kretingiškiai.
Šiaurės žemaičiams telšiškiams būdinga vadinamoji regresyvinė balsių asimiliacija. Tai reiškia, kad trumpieji balsiai i, u, jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui yra platinami iki ẹ, ọ, ọi tik tada, jeigu tolesniame skiemenyje yra nesiauras balsis. Tačiau jeigu tolesniame skiemenyje yra siaurasis balsis (pvz., u, uo, i, ie), tada trumpieji balsiai i, u, jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui išlieka nepaplatėję. Pvz.: aš kẹ̀šọ̀ „aš kišu“, tọ ki̇̀ši̇̀ „tu kiši“, ọns kẹ̀š „jis kiša“; vnsk. vard. žli̇̀bis „žlibis“, bet vnsk. įng. žlẹ̀b̑ọ̀ „žlibiu“.
Šiaurės žemaičiams kretingiškiams ši balsių asimiliacija nebūdinga. Čia trumpieji balsiai i, u jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui platinami iki ẹ, ọ, ọi visur – ir prieš skiemenis su plačiaisiais, ir su siauraisiais garsais. Pvz.: aš kẹ̀šọ̀ „aš kišu“, tọ kẹ̀ši̇̀ „tu kiši“, ọns kẹ̀š „jis kiša“; vnsk. vard. žlẹ̀bis „žlibis“, bet vnsk. įng. žlẹ̀b̑ọ̀ „žlibiu“.
Smulkiau čia:
Lietuvių kalbos tarmės
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/322
Tarmės sąvoka
Transkripcija ir transponavimas
Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
Aukštaičiai
Žemaičiai
Tarmių panašumai ir skirtumai
Svarbiausi tarmių tyrėjai
******************************************
Žemaičių kalba išsaugojo savo unikalumą ir archajiškumą
2013-03-02 09:00
Autorius: Vytautas MALŪKAS
http://www.santarve.lt/aktualijos/gyven ... hajiskuma/
Viešėdamas Merkelio Račkausko gimnazijoje Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža išsamiai, pateikdamas daugybę gyvenimiškų pavyzdžių, papasakojo apie žemaičių kalbą, jos tarmes ir ypatumus.
Alvydas Butkus
Arvydas: "Žemaičių kalba, o ne lietuvių unikali ir archaiška. O lietuvių kalba, pastoviai perdaroma su savo kalbininkų naujadarais..."
Jau kad driokstelėjot, tai driokstelėjot. Iš dvivamzdžio. Ir abiem atvejais pro šalį.
1. Žemaičių tarmė yra gerokai sumodernėjusi ir naujoviška, palyginti su archajiškesne aukštaičių tarme, iš kurios pietvakarių šnektos kilo bendrinė kalba.
Pasidomėkite ir suregistruokite žemaičių tarmės naujoves - pamatysite, kad jų kur kas daugiau.
Jau vien tik uo, ie tarimas (bruolis, tievs) yra absoliučiai naujas dalykas.
Senoviškiausiai šiuos garsus (ā, ē: brālis, tēvas) dar taria pati ryčiausia aukštaičių dalis.
Apie žemaitišką galūnių trumpinimą, kirčio atitraukimą iš galūnės jau net nekalbėsiu.
Nepamirškit, kad dabartinė žemaičių tarmė, ypač jos šiaurinė patarmė (dounininkai) yra kuršių kalbos asimiliacijos rezultatas.
Net šiuo požiūriu ji yra nauja, nes iki XV a. pradžios vakarinėje dabartinės Žemaitijos dalyje dar tebegyveno kuršiai, ne lietuviai (žemaičiai).
2. Lietuvių bendrinės kalbos nepainiokit su visa lietuvių kalba ir jos tarmėmis.
Bendrinė kalba yra naujesnė nei tarmės, todėl jos lyginti su neprižiūrimos žemaičių tarmės ar kokios kitos šnektos padėtimi negalima.
Žemaičių kalba išsaugojo savo unikalumą ir archajiškumą
2013-03-02 09:00
Autorius: Vytautas MALŪKAS
http://www.santarve.lt/aktualijos/gyven ... hajiskuma/
Viešėdamas Merkelio Račkausko gimnazijoje Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža išsamiai, pateikdamas daugybę gyvenimiškų pavyzdžių, papasakojo apie žemaičių kalbą, jos tarmes ir ypatumus.
Kalba ar tarmė?
Svečias sakė tikįs, kad žemaičiai savo kalbą vuožouja (saugo, globoja).
„Keliais pavyzdžiais noriu parodyti, kad yra tarmė, yra kalba – ir kaip kokiu atveju geriau sakyti. Drąsiai galiu teigti, kad terminai „kalba, tarmė“ yra labai artimos sąvokos. Ir iš esmės yra susitarimo dalykas, kaip ir kur mes tuos terminus vartojame“, – kalbėjo docentas.
Lietuviai turi lietuvių bendrinę kalbą, todėl kitas kalbines sistemas, kad nepainiotume su bendrine kalba, J. Pabrėža siūlo vadinti tarmėmis.
Bet jeigu imame atskirai konkrečią tarmę, šiuo atveju – žemaičių, ir nesiejame jos su kitomis kalbos sistemomis, drąsiai galima sakyti: žemaičių kalba.
Kalba – iš keturių gabalų
Kaip to įrodymą, J. Pabrėža pažymi, kad kalba susideda iš keturių lygmenų, klodų, arba, kaip pasakytų žemaičiai, – keturių gabalų: garsų pasaulio – fonetikos, formų – morfologijos, trečiasis klodas yra sakiniai, jų konstrukcijos, ir ketvirtas – žodynas arba leksika.
„Visus tuos keturis gabalus žemaičių kalba turi. Ir visų svarbiausia – ką aš dabar įrodysiu konkrečiais žemaitiškais pavyzdžiais, – tuose visuose gabaluose žemaičių kalba turi unikalių archajiškų dalykų, kurių šiandien nebeturi ne tik bendrinė kalba, bet ir kitos tarmės“, – pastebi kalbininkas.
Vienodi žodžiai
Pradėkime nuo garsų pasaulio – fonetikos.
Žemaičiai yra vadinami dūnininkais, dounininkais ir donininkais.
Mes, šiauriniai žemaičiai – Telšiai, Mažeikiai, Skuodas, Plungė, esame vadinami dounininkais. Taip yra todėl, kad mes vieninteliai šiame plote turime tokius keistus garsus, kurių nėra bendrinėje kalboje: ou, ėi – douna, šou, šlouta, kėims, šėins.
„Nesakau, kad tie garsai yra labai senoviški, bet jie yra išskirtiniai. Jūs, jaunimas, dabar mokotės anglų kalbos, tad tie garsai yra panašūs ir toje svetimoje kalboje – ou. ėi.
Yra tokių žodžių, kurie visiškai sutampa žemaičių ir anglų kalboje: angliškas lėik reiškia ežeras, o žemaičių kalboje – pilk, papilk. Žemaitiškas tėik – tiek, angliškai reiškia imk. Ir galų gale jau sakytas šou žemaičių kalboje reiškia šuo, bendrinėje ir anglų kalboje – kažkokios linksmybės, renginys. O anglams šou dar gali reikšti rašytoją Bernardą Šo (tariame – šou)“, – samprotavo J. Pabrėža.
„Šonėis raštaa“
Prisiminęs rašytoją, J. Pabrėža papasakojo linksmą istoriją iš studijų Vilniaus universitete laikų apie vieną iš Plungės kilusį žemaitį grupės draugą. Jis visą gyvenimą nėra kitaip ištaręs žodžio – tik žemaitiškai. Ir dėstytojams visus dalykus atsakinėjo tik žemaitiškai. Iš pradžių dėstytojai į tai keistai žiūrėjo ir priekaištavo, kad jis studijuoja lituanistiką ir išsidirbinėja.
„Aš neišsidirbinėju, aš tik taip išsaugosiu savo gimtąją kalbą. Ir mūsų laikais, žmonės žino, bjaurias TSKP istorijas, ir tas jis dėstė žemaitiškai. Vieną dieną jis užėjo į garsųjį universiteto Sarbievijaus knygynėlį: kaip tik tą dieną buvo atvežę Bernardo Šo raštų dvitomį. Jis pasigrobęs tas knygas lekia per universiteto kiemą šaukdamas: „Vyraa, liekėt i knygynieli, atvežė šonėis raštus“. Jis palinksniavo: jeigu vardininkas yra Bernardas Šo, tai kilmininkas yra Bernardo Šonėis. Paskui, kol studijavom, pamatę jį sakydavom: „Šonėis raštaa ein per kėima“, – juokėsi kalbininkas.
Apie nosines balses
Kažkodėl ne visose mokyklose mokytojai mokiniams aiškina, kodėl balsės su uodegėlėmis vadinamos nosinėmis balsėmis.
Mūsų protėviai senais laikais juo tarė per nosį: kaip jie buvo tariami, yra rekonstravęs mūsų didysis mokytojas – Mažeikių krašte gyvenęs kalbininkas Aleksas Girdenis.
Tai žąsis, kąsnis, kęsti, tęsti mūsų protėviai tarė: žoosis, koosnis, kėėstė, tėėstė (tariama per nosį).
„Ir žiūrėkim, kas dabar atsitiko: nemažoje dalyje Žemaitijos – nuo Raseinių, Varnių, Laukuvos, Telšių, sako žansis arba žonsis, kansnis arba konsnis, skenstė arba skėnstė, – visur išliko senoviškas n ir niekas daugiau tokio neturi“, – įrodinėjo J. Pabrėža.
Afrikatos č, dž – tokių garsų mūsų senoliai tikrai neturėjo. Mūsų protėviai vietoj jų tardavo tj, dj: vietoj jaučiai, medžiai sakydavo jautjei, medjei.
Ir ką dabar turime mes: jautee, medee, svetee, žaltee, gaidee, žuodee – tie garsai ne visai yra tj, dj, bet jokių č, dž tikrai nėra: išlaikyti senesni garsai.
Viename žodyje – keli kirčiai
Kalbėdamas apie žemaičių kirčiavimą, J. Pabrėža teigia, kad čia yra nuostabių dalykų, kurių neturi nė viena lietuvių tarmė, gal viena kita pasaulio kalba: žemaičiai viename žodyje gali turėti du, tris, o kartais keturis ir net penkis kirčius.
Du kirčiai: šAkA, mErgA, gErU, žAltYs, vElnEE, trys kirčiai: dAvAtkA, kEtOrĖ, AštOunĖ, sUtInkI.
„Su keturiais kirčiais nėra daug žodžių, bet aš turiu vieną gražų pavyzdį, vėl išmoktą iš profesoriaus Alekso Girdenio, kurį jis paėmė iš savo gimtųjų vietų.
O situacija buvo tokia: sena moterėlė supyko ant savo anūkėlės, kad ji labai daug dažų ant veido susitepusi. Tada ji ištarė: „No to žaltaati, kuoki to ėsi pArsimAliavuOjusI“. Septyni skiemenys ir keturi kirčiuoti! Kas antras skiemuo kirčiuotas – kaip poezijoje“, – žavėjosi svečias.
Visai neseniai J. Pabrėža užrašė žodį su penkiais kirčiais: penki skiemenys, penki kirčiai.
Viename kaime gyvena du senukai. Gaspadorius labai menkai begirdėjo ausimis. Jiems besikalbant senukas vis perklausia: kas, kaip? Tai senutė įsiutusi sušuko: „A to, žalty, nAbAprIgIrdI!“.
Žemaičių kalbai dinamikos prideda daug kirčių ir ypač ryškios priegaidės.
Turime dviskaitą
Unikalių dalykų žemaičių kalba turi ir savo morfologijoje – formų pasaulyje.
Iš senų raštų galima atsekti, kad senovės lietuviai yra turėję dviskaitą, kuri naudojama kalbant apie du dalykus. Šiandien jos beveik niekas nebeturi, bet puikiausiai yra išlaikę žemaičiai ir dalis vakarinių aukštaičių, iš kur kilo bendrinė kalba. Bet vakariniai aukštaičiai dviskaitą beturi tik veiksmažodžiuose, o žemaičiai turi visų kalbos dalių.
Vietoj žodžio mudu, kalbininkų įrodyta, žemaičiai turi vedo, vedvė. Tai senesnė forma nei mudu.
Toliau visos kitos kalbos dalys: vedo, vedvė enou, dėrbou, keikou; jodo, jodvė enat tau, dėrbat tau, keikat tau; do vyro, do lito; dvė poikė mergė. Taip pat yra užrašytas sakinys, kuriame visi žodžiai yra skirtingų kalbos dalių ir visi turi dviskaitą: „Vedo abodo esau tėn bovosio“.
Daug įvairių priesagų
Jaunimo pamėgtas žemaitiškas liob: „Liob šuokt, liob dainiout, liob pas mergas nuvažiuot“.
Kai ne žemaičio paklausi, ką tai reiškia, dažniausiai spėja, kad iš rusų liubit.
„Nieko panašaus: tai yra savotiška būtojo dažninio laiko konstrukcija, nes žemaičiai neturi tokių: eidavo, rašydavo, šokdavo. Jie čia turi liob, prie kurio prideda veiksmažodį. Atskirai paimtas liob nieko nereiškia“, – kalbėjo J. Pabrėža.
Kalbininkas žavisi ir gražiomis žemaitiškomis priesagomis alis, alė: trobalė, prūdalis, kalnalis, mėškalis.
Kai kas galvoja, kad tai mažybinės priesagos: trobelė, prūdelis. Nieko panašaus: šios priesagos žemaičiams yra priešingos mažybinėms priesagoms. Ir jeigu jau žemaitis sako trobalė, tai ji turi būti didelė, gal kelių galų.
Žemaičiai turi tam tikras priesagas, kuriomis apibūdinamos netekėjusios merginos: sakoma ne Šakytė, o Šakalė, ne Butkutė, o Butkalė.
Ir tai reiškia, kad tai ne kokios plonos kaip sliekai merginos, o tokios, kaip iš pieno plaukusios.
Plonosioms taip pat yra savos priesagos: Šakikė, Butkikė.
Savotiškas priesagas turi ir vyriškos pavardės.
Saugokim savo kalbą
Savita ir žemaičių sintaksė – sakiniai.
Žemaičiai sakinyje kartais turi tokių laikų, kurie veiksmą nusako daug tiksliau, konkrečiau negu kitos tarmės.
Yra tokie tarpiniai veiksmažodžių laikai, kai prie veiksmažodžių pridedami pastiprinamieji žodeliai: lyge, šalėn, žemėn, lauk.
Pavyzdžiui, žemaičio pasakymas „papunis, tėvalis mėršt“ reiškia, kad jis dar gali ilgai gyventi. O jei pasakoma, kad „papunis, tėvalis mėršt žemėn“, reiškia, kad jam jau tikrai paskutinioji.
„Trauk dunti lauk“, – tą dantį reikia ištraukti būtinai ir dabar. „Pliešk šalėn“, – nuplėšti taip, kad nebeliktų nieko.
Štai J. Pabrėžos užrašyti keli sakiniai. „Vo karštybė bus – akys iš kaktuos spruogst lauk“. Įsivaizduokit, kokia tai žiauri karštybė.
Ir nuostabiausias sakinys, užrašytas gal prieš dešimt metų Papilėje, kur viename sakinyje yra žodis su konstrukcija žemėn ir be šios konstrukcijos.
Užėjus pas labai kalbią senutę, prakalbėjus kelias valandas, parėjo jos girtas gaspadorius. Ji jam papriekaištavo: „Tu, žalty, spruogsti žemėn, o kodėl aš turiu spruogti?“ Močiutė norėjo pasakyti, kad jis nuo gėrimo greitai nusibaigs, bet per tai gal kada nors reikės mirti ir jai.
„Aš eso švėnta isitėkėnės, mona mokinee yr švėnta isitėkėnė ir norietomem, ka ir jūs būtumėt švėnta isitėkėnė, ka pasauliou tas ne tėik svarbo, bet patys sau, sava artimėsėms, saava žmonėms mes būsem daug įdomesnė, turtingesnė, savitesnė ne standartėnio vėinodomo, vo kap tik sava skėrtėngomo, savėto skėrtėngomo, o savėta skėrtėngoma lietove tor daug. Bet vėins kertiniu, pamatiniu savėtū skertėngomu yr kalba i tuos kalbuos ypatingaa svarbės, brongės tarmės, šnektu šnektelės. Sauguokem, myliekem, vuožokem mums, vėsėms lietovems, brongius dalykus“, – linkėjo J. Pabrėža.
**********************************************************
https://www.facebook.com/groups/1501406 ... 7461835033
Alvydas Butkus
"Taisyklingai žemaitiškai".
Tegu duoda pasiklausyti pietų žemaičiams (dūnininkams). :)
Marius Kundrotas
Tai šią skirtį, kaip galima spręsti iš įrašo, suvokia ir autorius.
Alvydas Butkus
Jei suvokia, tai dar anksti kalbėti apie žemaičių bendrinę kalbą.
Yra dvi patarmės (trečioji, klaipėdiškių, išnykusi), abi, ypač pietinė, turi tam tikrą rašto tradiciją, bet iki bendrinės kalbos netraukia.
Pabrėžą pažįstu asmeniškai esame kolegos. Net disertacijas VU gynėmės tą pačią dieną 1984 m. spalį.
Giedre Balciute
O Klaipėdos ir Šilutės rajone ne klaipėdiškių patarme kalba?
Nes ten akivaizdžiai tarmė skiriasi nuo to, ką tenka girdėti, pvz., Telšiuose.
Alvydas Butkus
Vadinamieji "donininkai". Trečioji žemaičių patarmė, Ievos Simonaitytės gimtoji.
Bet ar ten dar galima ją girdėti? Daugelis tąja tarme šnekančiųjų pasitraukė į Vakarus 1944-1945 m. ir pokariu.
Ištuštėjusias Šilutės-Priekulės apylinkes kolonizavo pietų žemaičiai, o Klaipėdos - šiaurės.
Giedre Balciute
Nežinau, ar ten kalba I.Simonaitytės patarme, bet kalbu būtent apie Priekulės-Šilutės apylinkių gyventojus.
Jų patarmė gerokai skiriasi nuo kitų žemaičių, kuriuos teko girdėti.
Šiaip bent mano giminės tame krašte gyveno dar iki karo, tad jeigu ir bus atsikėlę iš kitur, tai gerokai anksčiau. Tikrai žinau, kad bent jau visą XX amžių ten gyveno, aplink Veiviržėnus, arčiau Priekulės.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
:
