Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Puslapis 1 iš 2

[ 141 pranešimai(ų) ]

Eiti į 1, 2 Kitas

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 26 Gru 2007 22:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija, Mažoji Lietuva

Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija, ir Aukštaitijos dalys: Mažoji Lietuva (Prūsų Lietuva), Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva) - Литва, Аукштайтия, Жямайтия, и части Аукштайтии: Малая Литва (Прусская Литва), Дзукия (Дайнава) и Сувалкия (Судува)

Šaltinis - Этнос, нация, национализм, патриотизм
http://socintegrum.ru/forum/viewtopic.php?p=4086#4086

Artashir rašė:

... В связи с тем, что Вы позиционируете себя как националиста, у меня к Вам вот такой вопрос. Поскольку Литва уже 17 лет как является независимым государством, то за что, собственно выступают литовские националисты - за предоставление независимости Жемайтии, ... ?

Тут надо написать некоторое историко-языковое введение.

Жямайчяй и их разные наречия (их было насчитано около 40) появились в следствии смешения литовцев (части их - западных аукштайчяй) с древними куршями и частично с древними жемгалями. Куршяй и жемгаляй - это западные балты (как и пруссы и йотвингяй, а по новейшим данным - и селяй), а литовцы (и предки латышей - этнически "восточная" их часть) - восточные балты, которые около 1000 - 1500 лет постепенно продвигались на запад (по некоторым данным их начальная родина была где-то около Курска и Орла, откуда они ушли под натиском гуннов, а может и раньше).

Жямайтия ("Низкое место") - и исторически, и этнически, со времен средневековья (12-13 века) - литовская земля, как и Аукштайтия ("Высокое место").

Сама Аукштайтия появилась как следствие ранней колонизации Ашмянской возвышенности, где в районе Вильнюса и севернее его тогда жили селяй, а южнее - йотвингяй (оба - западно балтские племена). Литовцы сюда пришли с востока - из древней исторической Литвы. Это название - Литва (по литовски в те времена называлась примерно Лиетва) - со временем тоже "передвигалось" с востока на запад.

Восточную часть Аукштайтии занимает Аукштайтская возвышенность (до 245 м[8]) и западная часть Швянчёнской возвышенности (289 м[9]), которые вместе называются Восточно-аукштайтской возвышенностью или Балтийской возвышенностью.

Аукштайтская возвышенность рядом с Ашмяной (Ašmena), и они многие века были частью Ašmenos apskritis (Ашмянос округ) - поэтому местные литовцы эти возвышенности иногда называют Ašmenos aukštumos https://lt.wikipedia.org/wiki/A%C5%A1me ... %C5%A1tuma .

Вот большая карта Ашмянской - Аукштайтской - Балтийской возвышенностей:
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... Map-lt.png

Именно эти все возвышенности и были изначальной Аукштайтией (в то время использовалось название Аукштайчяй, то есть люди живущие на возвышенностях), а земля Лиетува (Lietuva) в то время была восточнее этих возвышенностей.

Жямайтия (тогда использовалось название Жямайчяй, то есть люди, живущие ниже Аукштайчяй) была в то время долины рек Жяймяна и Нярис.

Но со временем и многие литовцы, а вмести с ними и их древние названия областей Lietuva, Aukštaičiai, Žemaičiai постепенно перемещались на запад.

На русском слову "aukštuma" наверное точнее соответствует слово "возвышенность", а не нагорье.

Однако в восточной Литве эти возвышенности называют словом "kalnai", то есть в переводе "горы". Конечно, это горы в местном наречии, а не в научном географическом смысле. :)

Примерно в 8-10 веках эта историческая Литва была ниже от Ашмянской возвышенности (на востоке от этой возвышенности) - сейчас это Западная Беларусь, а древние литовские говоры (и все они разные) тут сохранились только в нескольких небольших "островках".

Говоры аукштайчяй (их тоже было где-то около 70) делятся на три основные группы. К примеру - Скирмунтас - известное языческое литовское имя (князя из Восточной Литвы, и именно поэтому у него в имени -у- (Восточная Литва - Скирмунтас), а не -а- (Центральная и Южная Литва - Скирмантас - теперь именно эта форма считается нормой литературного литовского языка), или -о- (Западная и Северная Литва - Скирмонтас))

Между прочим, форма литовского языческого имени, ставшего фамилией рода, показывает, что эта фамилия очень древняя, еще с конца 15 - начала 16 века. В более поздние времена в фамилиях литовских дворян уже, как правило, не использовались древние языческие имена их далеких предков, а обычно уже католические имена более близких (уже крещенных) предков, с родовым славянским окончанием - вич.

В раннем средневековье (где то 8-10 века) Аукштайтией называлась Ашмянская возвышенность, откуда литовские племена продвигались дальше в низины, на запад - в бассейны рек Нявежис, Нярис и Нямунас, там постепенно тесня и ассимилируя местные западно балтские племена. Эта низина получила название Жямайтия.

Однако продвижение литовских племен продолжалось и дальше на запад, к морю - в земли западнобалтских племен куршяй, которые уже жили в основном в гористом районе.

Древнее название Жямайтия перешло ("передвинулось") и на эти гористые районы. А название Аукштайтия "спустилось" с Ашмянской возвышенности и "раздвинулось" на земли прежней - исторической Жямайтии.

Все описанные процессы продолжались вплоть до 15 века и описаны в разных хрониках.

Крестоносцы так и не смогли завоевать Жямайтию, и она почти вся окончательно вошла в состав ВКЛ после Грюнвальдской битвы в 1410 году, однако часть исторической Жямайтии и часть Аукштайтии (в районе литовских аукштайтских земель Скалва и Надрува) после договора 1422 года вошла в состав крестоносцами управляемой Пруссии - и с 15 века стала называться Малой Литвой.

Если бы политическая история Жямайтии пошла бы иным путем, то несомненно жямайчяй сейчас стали бы отдельным народом со своим отдельным языком.

Но пошло по другому - сначала один из жемайтских говоров едва не стал литовским литературным языком, но потом его вытеснил один аукштайтский говор - сувалкский с примесью говоров Малой Литвы.

Вообще то, все эти говоры, если отбросить иноязычные влияния (заимствования "барбаризмы") (особенно немецкие и польские), очень незначительно отличаются друг от друга.

За последние 100 лет все литовцы настолько перемешались, что практически в каждой семье имеются и выходцы из Жямайтии (разных ее регионов), и из Аукштайтии (тоже из разных ее регионов) и из Малой Литвы (диалектно это часть Аукштайтии, но исторически это часть исторической Литвы, принадлежавшая до 1922 года Германской, а не Российской империи. С 1923 года северная часть Малой Литвы - Клайпедский (Мемельский) край - принадлежит Литве, а южная часть Малой Литвы с 1946 года присоединена к РФ (РСФСР)).

Поэтому в наши времена эти разные говоры в их "чистом" виде, к сожалению, знают только старики, а "молодежь" (которой уже под 50-60 лет) уже вся говорит на общелитературном литовском языке, куда были включены и слова, и разные языковые формы из самых разных говоров (а их в Литве до 1 мировой войны насчитывалось свыше сотни).

Именно поэтому создание отдельного государства Жямайтия было бы явлением, который определяется термином "сепаратизм", а не национализм - то есть произошло бы отделение части того же народа, с одним и тем же языком, где даже религия (преобладающая) тоже одна - католичество.

Примечание - в Малой Литве до 1945 года было в основном протестанство, но теперь и там протестантов очень мало. Они еще имеются в северной Аукштайтии - в районе Биржай (рядом с протестантской частью Латвии).

Prikabinti failai:

Lietuvos etnografinės sritys (pagal 19 amžiaus materialinę kultūrą).jpg [ 123.25 KiB | Peržiūrėta 5116 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Gru 2007 20:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žemaitija ir Aukštaitija

Traditional Classification of Lithuanian Dialects

New Classification of Lithuanian Dialects

Kęstutis Čeponis

Nepaneigiamas kalbotyrinis faktas, kad visa dabartinė Lietuvos teritorija bei piečiau ir šiauriau jos esančios žemės buvo apgyvendintos vakarų baltų kalbomis (tarmėmis) kalbėjusių genčių, o lietuvių ir latvių protėviai, atėję į šias žemes atnešė rytų baltų tarmes.

Rytinėje dabartinės Lietuvos teritorijos dalyje tais laikais gyveno dainaviai (jotvingių dalis) ir šiauriau jų sėliai. Jie taip pat gyveno ir daug toliau į rytus - dabartinėje Baltarusijos teritorijoje.

Lietuvių tarmių žemėlapis gana aiškiai parodo senuosius šių genčių gyventus arealus
download/file.php?id=159

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Lap 2010 20:50. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 20 Vas 2008 16:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija

http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/331
http://www.šaltiniai.info/index/details/331

Klasifikacijos istorija.

Moksliškai pagrįstos lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos pradininkais reikia laikyti Kazimierą Jaunių (1848–1908) ir Antaną Baranauską (1835–1902). Jauniaus skirstymą daugiausiai tobulino Antanas Salys (1902–1972). Todėl šis skirstymas vadinamas Jauniaus-Salio klasifikacija (kartais – senąja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif ).

Baranausko skirstymą iš esmės pertvarkė du kalbininkai – Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius. Jie 1965 m. pasiūlė klasifikaciją, kuri dabar yra visuotinai įsigaliojusi (kartais ji dar vadinama naująja lietuvių kalbos tarmių klasifikacija http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif ).

Klasifikacijos principai.

Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, anot jos autorių, yra grindžiama vokalizmo (t. y. balsių ir dvibalsių) bei kirčiavimo ypatybėmis.

Konsonantizmo (t. y. priebalsių), taip pat morfologinės bei sintaksinės ypatybės nėra klasifikacinės, nes jomis remiantis būtų sunku sudėlioti skiriamąsias ypatybes.

Klasifikacijoje vartojami tokie terminai (hierarchine tvarka): tarmė, patarmė, šnekta, pašnektė̃.

Stambiausias vienetas šioje grandinėje yra tarmė, smulkiausias – pašnektė. Tiesa, reikia pasakyti, kad lietuvių dialektologijos darbuose šios terminų skirties griežtai nesilaikoma. Sinonimiškai dažnai yra vartojami tarmės ir šnektos terminai, plg. Gervėčių tarmė, Gervėčių šnekta.

Tarmių pavadinimai.

Šioje klasifikacijoje tarmės pavadintos ne pagal būdingas ypatybes, bet laikantis geografinio principo.

Patarmės vadinamos pagal užimamą geografinę padėtį: šiaurę, pietus, rytus, vakarus: vakarų, pietų ir rytų aukštaičiai, pietų, vakarų ir šiaurės žemaičiai.

Patarmes sudarančios šnektos pavadintos pagal didžiausią ar svarbiausią toje šnektoje esantį miestą, pavyzdžiui, Vilnių, Telšius ir pan. Pavyzdžiui: rytų aukštaičiai vilniškiai, šiaurės žemaičiai telšiškiai.

Lietuvių kalba turi dvi tarmes. Tai aukštaičių tarmė ir žemaičių tarmė. Tarmių pavadinimai yra siejami su būdvardžiais aukštas ir žemas. Nors kai kurie kalbininkai žemaičių vardą yra linkę sieti su daiktavardžiu žemė.

Skiriamosios aukštaičių tarmės ypatybės.

Skiriamasis aukštaičių ir žemaičių tarmių požymis yra balsių ie, uo tarimas. Tačiau tik tų ie, uo, kurie ištariami kirčiuotuose ir negaliniuose skiemenyse. Visi tie, kurie kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse vartoja balsius ie, uo, yra aukštaičiai. O tie, kurie balsių ie, uo šioje pozicijoje neturi, yra žemaičiai. Pavyzdžiui, žodžiuose dúona, pi̇́enas visi be išimties aukštaičiai tars ie, uo. Tačiau žemaičiai čia turės jau kitus garsus.

Toliau aukštaičių ir žemaičių tarmės skyla į patarmes. Šis skirstymas taip pat remiasi tam tikromis ypatybėmis.

Aukštaičių tarmė į patarmes skiriama atsižvelgiant į dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą.

Žemaičių tarmė į patarmes skiriama pagal jau minėtų balsių ie, uo tarimą.

Aukštaičių tarmės klasifikacija.

Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių am, an, em, en ir vadinamųjų nosinių balsių ą, ę tarimą skyla į tris patarmes:

1) vakarų aukštaičius;
2) pietų aukštaičius;
3) rytų aukštaičius.

Vakarų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en ir nosinius balsius ą, ę, pvz.: kam̃.pa∙, raŋ̃.ka∙,
žã∙si., kã∙te∙ „kampą, ranką, žąsį, katę“.

Pietų aukštaičiai ištaria dvigarsius am, an, em, en, bet neturi nosinių balsių ą, ę. Vietoj šių balsių jie ištaria ų, į, pvz.: kam̃.pu., raŋ̃.ku., žũ∙si., kã.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“.

Rytų aukštaičiai neištaria nei dvigarsių am, an, em, en, nei nosinių balsių ą, ę. Jie turi dvigarsius um, un, im, in ir balsius ų, į, pvz.: kum̃.pu., ruŋ̃.ku., žũ∙si., ka̾.ti „kampą, ranką, žąsį, katę“.

Vakarų aukštaičių patarmę sudaro dvi šnektos:

1) vakarų aukštaičiai kauniškiai,
2) vakarų aukštaičiai šiauliškiai.

Vakarų aukštaičiai kauniškiai:
a) beveik visose žodžio pozicijose skiria ilguosius ir trumpuosius balsius;
b) iš galinių skiemenų neatitraukia kirčio.

Vakarų aukštaičiai šiauliškiai:
a) beveik visada trumpina nekirčiuotus ilguosius balsius, ypač kamiene;
b) iš galūnės atitraukia kirtį (yra net keturios atitraukimo zonos).

Pietų aukštaičiai į šnektas smulkiau neskirstomi, jų plotas daugiau mažiau vientisas.

Rytų aukštaičių patarmę sudaro net šešios šnektos ar jų grupės:

1) rytų aukštaičiai vilniškiai, kuriuos, naujausių tyrimų duomenimis, dar reikia skirti į šiaurės rytų ir pietryčių vilniškius;
2) rytų aukštaičiai uteniškiai;
3) rytų aukštaičiai anykštėnai;
4) rytų aukštaičiai kupiškėnai;
5) rytų aukštaičiai širvintiškiai;
6) rytų aukštaičiai panevėžiškiai, kurie dar skiriami į pietų ir šiaurės panevėžiškius.

Skiriamosios rytų aukštaičių šnektų ypatybės yra šios.

1) rytų aukštaičiai vilniškiai nekirčiuotoje pozicijoje skiria balsius ẹ. : ie. ir ɔ. : uɔ͘, pvz.: tẹ.vel̑ù : šie.nel̑ù, žɔ.del̑ù : puɔ.del̑ù „tėveliu : šieneliu, žodeliu : puodeliu“;
2) rytų aukštaičiai uteniškiai atvirkščiai – nekirčiuotoje pozicijoje neskiria balsių e. : ie., a. : uɔ. ir taria tik balsius e., a., pvz.: te.vel̑ù, še.nel̑ù, ža.del̑ù, pa.del̑ù „tėveliu, šieneliu, žodeliu, puodeliu“. Tiesa, rytiniuose pakraščiuose nekirčiuotas uɔ. dažniausiai išlieka – taria puɔ.del̑ù. „puodeliu“;
3) rytų aukštaičiai anykštėnai turi kirčiuotą pozicinio ilgumo balsį ɔ̾. (neturi a̾.). Tvirtapradžiuose ir dvigarsiuose vartojamas balsis ɔ́ (ne á.). Ši ypatybė dar vadinama rotininkavimu (pagal žodžio rãtas tarimą), pvz.: rɔ̾.tαs „ratas“, nɔ̾.mαs „namas“, dɔ́.rbas „darbas“, dɔ́.iktαs „daiktas“;
4) rytų aukštaičiai kupiškėnai žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį neturi balsių e, ẹ͘, bet turi balsius a, a͘. Ši ypatybė vadinama dadininkavimu (pagal žodžio dẽda tarimą), pvz.: da̾.da „deda“, dukta̾. „duktė“, madùs „medus“, na̾.ša „neša“, dã͘ da. „dėdė“, i̇̾.mata. „įmetė“. Ši taisyklė turi išimtį: balsiai nesikeičia būdami po priebalsių k, g, š, ž, č, j, pvz.: keturì „keturi“, gẹ̾.rαs „geras“, šẹ̾.š'ɔ.s „šešios“, žẹ̾.ma „žemė“. Be to, kupiškėnai taip pat turi ir rotininkavimo ypatybę;
5) rytų aukštaičiai širvintiškiai nesuplaka kirčiuotų trumpųjų atvirosios galūnės balsių a ir u, e ir i į vieną užpakalinės ar priešakinės eilės redukuotą balsį, bet turi α, υ, e, ι, pvz.: šakὰ, sekὺ, žalè, žalὶ „šaka, seku, žalia, žali“.
6) rytų aukštaičiai panevėžiškiai skyla į dvi dalis:
a) pietiniai panevėžiškiai trumpuosius balsius a, u galūnėse suplaka į balsį υ, o visus trumpuosius balsius, esančius po minkštojo priebalsio, į balsį ι, pvz.: šakὺ „šaka“, sekὺ „seku“, žalὶ “žalia, žali, žaliu”, lá.ukι „lauki, laukia“, katὶs „kates“, sá.ujι „sauja“.
b) šiauriniai panevėžiškiai trumpuosius balsius pavertė ypatingais murmamaisiais garsais: po kietojo priebalsio balsiu ъ, po minkštojo priebalsio – ь, pvz.: šàkъ „šaka“, sèkъ „seku“, žàlь “žalia, žali, žaliu”, lá.ukь „lauki, laukia“, kàtьs „kates“, sá.ujь „sauja“.

Žemaičių tarmės klasifikacija.

Žemaičių tarmė pagal balsių ie, uo atitikmenis skyla į tris patarmes:
1) pietų žemaičius;
2) vakarų žemaičius;
3) šiaurės žemaičius.

Pietų žemaičiai turi balsius u∙u̯, i∙i̯ pvz., dú∙u̯na, pi̇́∙i̯ns „duona, pienas“.
Vakarų žemaičiai vartoja balsius o∙, e̤∙, pvz.: dô∙n(a), pê∙ns „duona, pienas“.
Šiaurės žemaičiai turi dvibalsius ọu, ẹi, pvz., dộuna, pệins „duona, pienas“.

Pietų žemaičių patarmę sudaro dvi šnektos:
1) pietų žemaičiai raseiniškiai,
2) pietų žemaičiai varniškiai.

Pietų žemaičiai raseiniškiai turi dvigarsius am, an, em, en, pvz.: lá.ŋks, sá.mtis, lé.ŋks, lé.mpa „lankas, samtis, lenkas, lempa“.

Pietų žemaičiai varniškiai vartoja dvigarsius ọm, ọn, ẹm, ẹn; šiaurės rytuose: u̱m, u̱n, em, en / i̱m, i̱n, pvz.: lộ.ŋks, sộ.mtis, lệ.ŋks, lệ.mpa / lú̱ŋks, sú̱mtis, lé.ŋks, lé.mpa „lankas, samtis, lenkas, lempa“.

Vakarų žemaičiai į šnektas smulkiau neskirstomi, jų plotas daugiau mažiau vientisas.

Šiaurės žemaičių patarmę sudaro taip pat dvi šnektos:
1) šiaurės žemaičiai telšiškiai;
2) šiaurės žemaičiai kretingiškiai.

Šiaurės žemaičiams telšiškiams būdinga vadinamoji regresyvinė balsių asimiliacija. Tai reiškia, kad trumpieji balsiai i, u, jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui yra platinami iki ẹ, ọ, ọi tik tada, jeigu tolesniame skiemenyje yra nesiauras balsis. Tačiau jeigu tolesniame skiemenyje yra siaurasis balsis (pvz., u, uo, i, ie), tada trumpieji balsiai i, u, jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui išlieka nepaplatėję. Pvz.: aš kẹ̀šọ̀ „aš kišu“, tọ ki̇̀ši̇̀ „tu kiši“, ọns kẹ̀š „jis kiša“; vnsk. vard. žli̇̀bis „žlibis“, bet vnsk. įng. žlẹ̀b̑ọ̀ „žlibiu“.

Šiaurės žemaičiams kretingiškiams ši balsių asimiliacija nebūdinga. Čia trumpieji balsiai i, u jų junginiai su priebalsiais r, l, taip pat dvibalsis ui platinami iki ẹ, ọ, ọi visur – ir prieš skiemenis su plačiaisiais, ir su siauraisiais garsais. Pvz.: aš kẹ̀šọ̀ „aš kišu“, tọ kẹ̀ši̇̀ „tu kiši“, ọns kẹ̀š „jis kiša“; vnsk. vard. žlẹ̀bis „žlibis“, bet vnsk. įng. žlẹ̀b̑ọ̀ „žlibiu“.

Smulkiau čia:

Lietuvių kalbos tarmės
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/322

Tarmės sąvoka
Transkripcija ir transponavimas
Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
Aukštaičiai
Žemaičiai
Tarmių panašumai ir skirtumai
Svarbiausi tarmių tyrėjai

*******************************************************************

Šaltinis - Lietuvos valstybės ištakos (Tomo Baranausko paskaita)
http://forum.istorija.net/forums/thread ... =33#M49628

Diskusija:

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2008-02-18 12:47 AM

Cituoti:

Tokiu atveju aukštaičiai (senieji) turėjo gyventi Neries ir Nemuno aukštupyje, o ne toje teritorijoje, kuri dabar vadinama Aukštaitija.

Kodėl? Pačiame aukštupyje gyveno slavai, o "aukštaičiai-žemaičiai" - santykinės sąvokos, nusakančios genčių išsidėstymą viena kitos atžvilgiu. Šiuo atveju svarbu tik tai, kad žemaičiai gyveno žemiau (palei upę) nei aukštaičiai.

Cituoti:

Įdomu tada, kuri vieta tais laikais (9-11 amžiuje) buvo vadinama Žemaitija? Juk vėlesniuose šaltiniuose tai Nevėžio baseinas, o ne Neries ir Nemuno (kaip logiškai žiūrint turėtų būti - jei laikytume būtent Nemuno ir Neries aukštupį istorine Aukštaitija).

Pirminiai žemaičiai sietini su Vidurio Lietuvos žemumoje išplitusia Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. Tai ne tik Nevėžio baseinas, bet ir Nemuno bei Neries žemupio pakrantės (Jurbarko-Kauno-Jonavos ruožas). Gana dažnai literatūroje ši kultūra (visiškai klaidingai) priskiriama aukštaičiams.

Vis tik keista, jog jau Vytauto laikais Žemaičiais vadino teritorijas būtent žymiai šiauriau Neries ir Nemuno.

Logiška būtų, jei žemaičiais būtų vadinę teritorijas pagal Nemuną žemiau, pavyzdžiui, Kauno ir net Jurbarko.

Dabartinės lietuvių tarmės aiškiai rodo, jog būtent panemuniais vyko lietuvių pagrindinė ir masinė ekspansija į vakarus - todėl ir tarmės čia aukštaitiškos, nes čia lietuvių buvo žymiai daugiau, negu senųjų baltų (taigi ir vietinės lietuvių tarmės buvo mažai paveiktos senųjų vietinių vakarų baltų, skirtingai negu dabartinės žemaičių tarmės, labai paveiktos ir kuršių, ir žiemgalių, o gal ir dar kokių kitų senųjų baltų kalbų).

The Maps of Lithuania with Samogitian Dialects' Borders
SAMOGITIAN DIALECTS
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbimages/Z_zem.gif

Traditional Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

New Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

Tiesa, galimas ir toks variantas, jog lietuvių ekspansija panemuniais vyko žymai seniau (panašiu laiku kaip ir į šiaurines jotvingių žemes bei pietines sėlių žemes - tai yra apie 6-7 amžius), negu į dabartinę Žemaitijos teritoriją, ypač kuršių 12-13 amžiuose gyvenamas žemes. Ir šis variantas man atrodo įtikinamesnis - visų pirma dėl kalbotyrinių dalykų.

Cituoti:

Tomas Baranauskas - 2008-02-19 11:42 PM

Cituoti:

Jurbarkas, Veliuona, Vilkija, Ariogala - ir Vytauto, ir vėlesniais laikais (iki 1795 m. mažiausiai) - pati tikriausia Žemaitija.

Kartu - tai dalis buvusios Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros teritorijos.

Cituoti:

Dabartinės lietuvių tarmės aiškiai rodo, jog būtent panemuniais vyko lietuvių pagrindinė ir masinė ekspansija į vakarus - todėl ir tarmės čia aukštaitiškos

Tarmės čia aukštaitiškos todėl, kad tai, ką vadiname vakarų aukštaičiais, ir buvo tikrieji žemaičiai.

Tarmių klasifikaciją sugalvojo ir naujas aukštaičių bei žemaičių sąvokų prasmes įtvirtino kalbininkai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 25 Vas 2008 22:28. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 24 Vas 2008 22:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Kosovo laisvė – našta visam pasauliui?

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=2

Žygeivis, 2008 02 24 21:15

Jei pietų slavai nebūtų tokie dundukai, ir nebūtų išsidaliję į serbus, juodkalniečius, kroatus ir bosnius (nors visi kalba ta pačia kalba ir turi tuos pačius protėvius), tai turėtų dabar vieną normalią valstybę, o ne "loskutus", kurie pjauna vienas kitą.

O lietuviai pakankamai protingi, kad pradėtų dalintis pagal etnografinius regionus. Žinoma, yra keli dundukai ir pas mus, bet jie "pagados" nedaro. Kaip sakoma "koks kaimas be savo durniaus".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 18 Spa 2009 16:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Tarmės ateina į miestus

Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=24824033

Adomas Taraškevičius, „Atgimimas“
2009 spalio mėn. 18 d. 09:29

Nykstantys kaimai, Vakarų ir Rytų kultūros įtaka, bendrinės kalbos išplėtimo ribos vis labiau siaurina tarmių vartojimo erdvę, o mokančių kalbėti tarmiškai Lietuvoje – vis mažiau. Nors Lietuvoje buvo vykdoma Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo programa, rengiamos tarmiškos kūrybos šventės, tačiau kalbininkai teigia, kad tarmės kinta neišvengiamai. Jų manymu, tarmės yra didelis kalbos turtas ir kalbėti tarmiškai nereikia gėdytis, nors tai tinka ne visur ir ne visada.

Krīžininka, da mėnavuojamė kap krīžioute, Teutuonu uordėns, Vuokītiu uordėns – bova vėins ėš trījū glavnū krėkštiuoniu rėteriu uordėnu. Ons ikorts 1190 m. Akruo, par III krīžiaus žīgi. Pradiuo ons teriuojė Artėmūju Rītū žemes ale kumet mahuometuona ėšvījė anūs ėš sava žemiu, krīžininka bova parkeltė i Euruopa teriuotė paguoniu žemiu. Pradiuo krīžininka nukeliava Vengrėjuon ė padiejė kuovuotė prīš kumanus, ale bistre vengru ciesorius Ondrius II ėšvijė anūs, kadongi tė nenuorėjė paklostė.

Prismenu, kap iž dynės galvų gūzdzydz darėm. Išpjaustai akis, dancis, dar kokį liežuvį ingrūdzi, žvakelį uždegi vidurin, pavėrei an kuolo ir jau stovi pamėklė pas susiedo langų. Pats pasrėdai, savo galvų paslapi po kailiniais, o jau an kuolo scyro cik jau toj baisynė. Bilsc langan... Kas tokių baisybį paragėjis nenusgūs. Klykia, visus namiškius sukelia – numirėlis paraj. Jau kap kas ir daspranta, pro dures išpuola, vejas. Nujau tadu duok, Dzieve, kojelas. Nuog piktesnio susiedo tai ir šluotu, kačergu gaudavom švencyc per šonus. Ale jir juokelio sau prisdarydavom. Užtekdavo akvatos ir darbus nudyrbc, ir baikų prikrėsc, maža miegoc, o an rycinės darbai vėl nepabaigiami. Veselai gyvenom.

Įsivaizduokime, kad taip su jumis kalbėtų visi paslaugų teikėjai nuo Tauragės iki Skuodo arba nuo Lazdijų iki Varėnos. Arba atsisėdate prie kompiuterio Plungėje ar Alytuje, bet ten viskas žemaitiškai arba dzūkiškai. Būtent taip, kaip kalba vietiniai gyventojai – tarmiškai. Žodyno po ranka neturite, o mokytis irgi nėra kada. Tarmės yra tik kliūtis žmonėms bendrauti? Anaiptol.

Naudingos ne tik mokslininkams

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkas doc. dr. Vytautas Kardelis teigia, kad tarmės naudingos ir svarbios ne tik dialektologams, bet ir kitų sričių žmonėms. „Remiantis tarmėmis galima sužinoti daug etnografinių, tautosakos faktų – kokia buvo žmonių buitis anksčiau, kokie buvo papročiai, tradicijos. Jei nebūtų tarmių, vargu ar žinotume tiek daug apie savo istoriją“, – tarmių svarbą istorikams dėstė doc. dr. V.Kardelis.

Anot jo, tarmės kartais netgi padeda atpažinti žmogaus tapatybę, kam žmogus save priskiria. Lietuvoje yra vietovių, kur susimaišę skirtingų tautų ir kultūrų žmonės. „Labai įdomus atvejis yra Adutiškis. Ten kai kurie žmonės kalba lietuviškai, yra baigę lenkų mokyklą, o jų tėvai – rusai. Tai tokiu atveju būtent tarmė ir padeda nustatyti žmogaus tapatybę“, – pasakojo mokslininkas.

Tapatybės nustatymą išskyrė ir Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo vyr. laborantė Joana Gruodytė. „Lietuvių kalbos tarmės sudaro sąlygas atsinaujinti bendrinei kalbai, yra tautinio tapatumo rodiklis, išlaiko etninį įvairių regionų tapatumą“, – teigė tarmių archyvo vyr. laborantė.

Tuo metu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės dr. Irena Smetonienės teigimu, bendrinės kalbos norminimas irgi būtų neįmanomas be tarmių. „Juk dabartinė bendrinė lietuvių kalba yra susiformavusi vakarų aukštaičių patarmės pagrindu“, – sakė I.Smetonienė. Kalbininkė teigė, kad tarmės yra ne tik mokslinių tyrimų objektas, bet jomis gali būti remiamasi ir mokant kalbos bendrojo lavinimo mokyklose, pavyzdžiui, mokant kirčiuoti.

Paskirtis – bendrauti tarpusavyje

Tarmiškai daugiau bendraujama tarpusavyje, nes buityje yra parankiau bendrauti tarmiškai negu bendrine kalba. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės I. Smetonienės teigimu, dažnai yra klaidingai manoma, kad tarmės yra surusintos, jos yra netaisyklingos kalbėsenos pavyzdys.

„Barbarizmai nėra tarmės pagrindas. Tarmės paskirtis – pasikalbėti artimais dalykais“, – tarmės paskirtį aiškino I.Smetonienė.

Tarmė nėra netobulumo požymis, o ji yra tokia pat gera bendravimo priemonė kaip ir bendrinė kalba. Šiems teiginiams pritarė ir doc. dr. V.Kardelis: „Visada turime atsižvelgti į padėtį. Jei mes pereiname į buitinį lygmenį, mes tikrai galime kalbėti tarmiškai, o bendrinė kalba skirta daugiau oficialiam bendravimui“, – tarmės ir bendrinės kalbos skirtumus dėstė mokslininkas.

Pastarųjų metų praktika rodo, kad ten, kur tarmė yra stipriai įsitvirtinusi, ji gali pereiti ir į oficialųjį lygmenį. Skuodo rajono savivaldybės meras Stasys Vainoras teigia, kad savivaldybės taryba per posėdžius nusprendė kalbėti tarmiškai, nes taip siekiama išsaugoti kultūrinį žemaičių paveldą – tarmę.

„Tiesiog esame žemaičiai, todėl, kad nelaužytume liežuvio, nutarėme įsivesti ir žemaičių tarmę. Taip mes puoselėjame savo tapatybę“, – pasakojo S.Vainoras. Anot Skuodo rajono savivaldybės mero, žemaitiškai moka kalbėti visi tarybos nariai, tačiau per posėdžius iš 25 žemaitiškai kalba tik 5. Šis reglamentas buvo patvirtintas vienai tarybos darbo kadencijai. Visi dokumentai Skuodo savivaldybėje vis tiek pildomi bendrine lietuvių kalba.

Nykimo priežasčių – ne viena

Tarmės vis dėlto yra nepajėgios atsispirti svetimų kalbų ir kultūrų – globalizacijoms procesų – įtakai. Dėl jos kalbančių tarmiškai sparčiai mažėja. Kalbininkė I.Smetonienė teigia, kad tarmių nykimui taką pirmiausia daro per didelis bendrinės kalbos ribų išplėtimas.

„Tarmių nykimą spartina neteisinga dažno mokytojo pažiūra į tarmes. Neva tarmiškai kalbėti nedera ir reikia kalbėti taisyklinga bendrine kalba“, – pasakojo I.Smetonienė.

Nors, anot jos, kiekviena kalba gyvuoja, jei turi bendrinės kalbos statusą, tačiau tarmių svarba ir vieta neturėtų būti nustumta į šoną.

VU mokslininkas V.Kardelis nesutinka, kad tarmės nyksta: „Tai yra kitimas, ne nykimas. Mes patys kalbą kuriame, tai ją ir keičiame nuolatos“, – kitimo reikšmę aiškino doc. dr. V.Kardelis. Jis yra linkęs nesuabsoliutinti bendrinės kalbos poveikio. „Gyvenimas kinta. Žmonės žiūri televiziją, skaito laikraščius, žurnalus, taigi naudojasi tam tikra informacija. Natūralu, kad tarmei lieka mažiau vietos“, – teigė V.Kardelis.

Pašnekovai tikino, kad daug didesnę įtaką tarmių kitimui ir nykimui daro natūrali kartų kaita ir nykstantis tradicinis kaimas. Tarmės labiausiai išsilaikė kaimuose, kuriuos globalizacijos procesai yra mažiau paveikę. Tačiau Lietuvoje gyventojų kaimuose sparčiai mažėja, todėl mažėja ir kalbančių tarmiškai.

Gėdytis nedera

Lietuvoje dažnai gėdijamasi kalbėti tarmiškai, nes manoma, kad tai yra mažo išsilavinimo požymis. Žinomas dialektologas prof. Aleksas Girdenis savo mokslo darbuose yra išreiškęs poziciją, kad ironiškas požiūris į tarmes, į tarmiškai kalbančius žmones yra žemos kultūros požymis. Tai, anot jo, kartu ir niekinamas požiūris į savo tautos praeitį, į jos geriausias, gražiausias, demokratiškiausias tradicijas. Tuo metu kalbinti kalbininkai teigia, kad neigiamas požiūris į tarmes irgi paspartina tarmių nykimą. „Žmonės jaučiasi nevisaverčiai, jei kalba tarmiškai. To neturėtų būti“, – mano I.Smetonienė. Anot jos, reikia būti tolerantiškiems, negalima šaipytis iš tokių kalbos apsirikimų, kurie eina iš tarmių.

Tarmė išlieka ir tada, kai žmonės ją labiau vertina. „Svarbus yra tarmės prestižas. Labai priklauso nuo individo, kaip žmogus save suvokia. Vieni jaučiasi nevisaverčiai, kiti didžiuojasi, kad moka tarmę (pavyzdžiui, žemaičiai)“, – tarmės prestižo klausimą dėstė doc. dr. Vytautas Kardelis.

Kalbininkai dažnai apgailestauja dėl to, kad tarmės nyksta. Anot VU mokslininko doc. dr. V.Kardelio, tarmių kitimo neįmanoma sustabdyti, jis prasideda ir eina toliau, dėl to nereikia sielotis. „Aš negaliu net mąstyti, kad kalba gali nesikeisti. Juk kalba keičiasi nuolat ir kuo ji daugiau keičiasi, tuo geriau. Tai parodo, kad kalba yra gyva“, – savo požiūrį į tarmių kitimą dėstė V.Kardelis.

Išsaugoti galima

Tarminis kalbėjimas labiausiai yra paplitęs Žemaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje, o labiausiai sunykęs Rytinėje Aukštaitijos dalyje. Anot mokslininkų, šis regionas yra labiausiai paveiktas kitų kalbų ir kultūrų.

Siekiant populiarinti lietuvių kalbos tarmes, 2000–aisiais buvo patvirtinta „Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 m. programa“. Joje konstatuota, kad dėl keletą dešimtmečių trukusio tarmių gujimo iš švietimo sistemos ir kultūrinės veiklos bei kultūrinės veiklos sričių daugelis yra ne tik įgiję nevisavertiškumo kompleksą kalbėti tarmiškai, bet yra įsitvirtinusi tendencija išsižadėti tarmiško kalbėjimo. Dėl to buvo numatyta užfiksuoti ir išsaugoti dabartinį lietuvių kalbos tarmių garsinį vaizdą, tobulinti bendrinės kalbos ir tarmių sąveikos metodiką. Už programos įgyvendinimą yra atsakinga Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Anot jos pirmininkės I.Smetonienės, kad ir kaip būtų keista, tačiau beveik visa programa jau yra įgyvendinta. „Išleista daugybė knygų, sukurtas tarmių archyvas, tarmių žodynai. Kasmet programai buvo skiriama apie 400 tūkstančių litų pinigų. Žinoma, galėjo būti ir daugiau“, – apie programos vykdymą pasakojo I.Smetonienė. Anot jos, pasibaigus ekonominiam sunkmečiui reikės naujos programos, kuri jau aprėps ir miesto šnektas.

Anot mokslininko doc. dr. V.Kardelio, tarminį kalbėjimą reikėtų populiarinti ir mokyklose. „Reikia aiškinti mokiniams, kad tarmiškai kalbėti yra gražu“, – pasakojo V.Kardelis. Tam esą dėl didelių darbo krūvių nereikia atskirai ruošti mokytojų, nes tarmių svarbą gali aiškinti ir to krašto mokytojas.

„Kai dalykas pradedamas mokyti kaip sistema, tada jis atgyja. Reikia aiškinti ne tik tarmių, bet ir etninės kultūros svarbą, kuri yra labai susijusi su tarmėmis“, – tarmių diegimo švietimo sistemoje svarbą aiškino I.Smetonienė.

Visą lietuvių kalbos tarmių lobyną galima pamatyti Lietuvių kalbos tarmių archyve. Tarmių aprašai fiksuoja tam tikro laiko kalbinę padėtį, todėl lyginant ankstesnius ir vėlesnius tyrimus galima įžvelgti tarmės raidos pokyčius, pastebėti vienų kalbos reiškinių apnykimą arba išnykimą, kitų radimąsi.

Šis straipsnis yra autoriaus baigiamojo darbo kūrybinės dalies “Kultūros paveldas: tarp vakar ir šiandien” dalis.

„Atgimimas“

Komentarai DELFI
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Bal 2010 17:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Baltų ir slavų etnogenezė
http://forum.istorija.net/forums/thread ... 107#M76780

BishopaZ-ui

Štai jums konkretus pavyzdys - visa dabartinė Baltarusija yra senasis baltų kalbų arealas. Tačiau argi galime tvirtinti, jog genetiniu-etniniu požiūrių baltiškus protėvius turėję baltarusiai dabar (ir jau labai seniai) kalba viena iš baltų kalbų?

Lygiai taip ir įvairiausios gentinės baltų grupės buvo laikui bėgant sulietuvintos. Žinoma, senosios įvairių baltų genčių kalbos paliko savo pakankamai ryškius pėdsakus dabartinėse (ir jau išnykusiose) lietuvių ir latvių kalbų tarmėse.

Kaip tik todėl tiriant lietuvių bei latvių (ir įvairių slavų kalbų) tarmes galima daugiau mažiau tiksliai nustatyti senąsias įvairių baltų genčių ribas visame senajame baltų areale.

BishopaZ-ui (papildymas)

Štai jums elementarus "praktikumas".

Pabandykite, remdamasis savo žiniomis, apibūdinti požymius, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokia yra kalba: rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, serbų-kroatų, bulgarų... - ir kaip tas kalbas būtų galima sugrupuoti į keletą grupių.

Lygiai taip pat yra išskiriami požymiai, kurie parodo skirtumus tarp vadinamųjų "rytų baltų" kalbų ir vadinamųjų "vakarų baltų" kalbų.

Tik čia problema esminė tame, jog tų "vakarų baltų" kalbų pavyzdžių likę labai mažai.

O apie "tolimesnių rytų" baltų kalbas apskritai beveik nieko nežinoma, nes išlikę hidronimai labai iškraipyti, o baltarusių, ukrainiečių, rusų tarmės dar pernelyg menkai ištirtos, ieškant jose likusių baltizmų liekanų.

Tą patį galima pasakyti ir apie lenkų bei kašubų tarmes.

BishopaZ-ui

Yra labai paprastas būdas paneigti visus jūsų išvedžiojimus.

Pasižiūrėkite lietuvių tarmių žemėlapį ir pamatysite, jog visa Mažoji Lietuva (tiek Klaipėdos krašto pietinė dalis, tiek ir Karaliaučiaus (Tvankstos) kraštas - tai yra ir buvusi Nadruva, ir buvusi Skalva, ir netgi Semba (tikrai prūsiška žemė)) yra aukštaičių tarmėms priskiriamas plotas.

The Maps of Lithuania with Samogitian Dialects' Borders
SAMOGITIAN DIALECTS
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbimages/Z_zem.gif

Traditional Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

New Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

Ką tai reiškia?

Ogi tai, kad lietuvių kalba čia atėjo ir įsigalėjo jau seniai, o vietinių vakarų baltų kalbomis kalbėjusių žmonių buvo santykinai mažas kiekis ir jų tarmės didelės įtakos čionykštėms lietuvių kalbos tarmėms nepadarė.

O štai pajūryje ir dabartinėje Žemaitijoje vakarų baltų, matyt, buvo daug daugiau ir jų kalbos (tarmės) padarė didelę įtaką čia atėjusių lietuvių tarmėms, kurias mes dabar vadiname žemaitiškomis.

Beje, gali būti, kad tą vakarų baltišką įtaką gavo dar ir "senieji žemaičiai", kada asimiliavo sėlius, žiemgalius ir kitas (spėjamai vakarų baltų kalbomis kalbėjusias) gentis Žeimenos ir Nevėžio upės baseinuose, ir toliau į vakarus bei šiaurę, o po to buvo "pastumtos" dar toliau į vakarus...

O Donelaitis, kaip ir kiti iš Mažosios Lietuvos bei Suvalkijos kilę lietuvių raštijos pradininkai, kaip rodo jų raštai, jau kalbėjo įvairiomis aukštaičių tarmėmis.

Taigi, reikia aiškiai skirti įvairius istorinius laikotarpius.

Ir nepainioti archeologijos su kalbotyra, genetikos su lingvistika.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 09 Gru 2010 20:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Etninės kultūros globos taryba siūlo 2012 skelbti Tarmių metais

2010-12-08

http://www.voruta.lt/rubrikos/43/5778

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Geg 2011 14:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

"Tas yra dar stebūklingesniu, jog tą prasenovę mūsų kalbos ne raštai mūsų kunigų užlaikė per tūkstančias metų iki šiai dienai, nes mūsų išmintingos kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėjusiuose tarp girių nameliuose, kurios šiandien dar išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimos ženklą sako:

„Mirk, vaikeli, ar doru žmogu būk ir namų savo neužmiršk“; tos, sakau, užlaikė mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien, jų vaikai, galime didžiuoties ir girties, jog nė viena kalba šioje pasaulėje nėra taip aiški, kaip mūsoji"

(Simanas Daukantas. Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių, Sankt Peterburgas, 1845 m, Čikaga, 1954 m.)

http://www.antologija.lt/texts/16/main_l.html

http://lt.wikipedia.org/wiki/Simonas_Daukantas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Geg 2011 14:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žemaičių ilgoji „Ė“ nukreipta prieš Lietuvą kaip ir lenkų „W“

http://www.balsas.lt/naujiena/538267/ze ... ir-lenku-w

2011.05.14 18:44
Arūnas Brazauskas

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/538267/ ... i-apacioje

Žygeivis
2011-05-28 14:07:04

Retai kada vartoju sodresnius išsireiškimus, bet šį kartą pavartosiu: Nereikia malti šūdą. :)

Kam apsimetinėti durneliu ir vaidinti, jog nesupranti kuo ir dėl ko skiriasi lietuvių požiūris į savo pačių kalbos tarmes nuo svetimų kalbų agresyvios invazijos į Lietuvių Tautos etnines žemes.

Tuo labiau būtent tų kalbų, kurių "nešėjai" jau pasigrobė daugiau kaip pusę etninių Lietuvių Tautos žemių, ir su kuriais lietuviai kaunasi dėl savo Kalbos, Tautos ir Valstybės išlikimo jau daugiau kaip 1000 metų.

Šiuolaikinė Lietuvių Tauta susiformavo iš daugybės senųjų baltų genčių (lietuvių, sėlių, jotvingių, žiemgalių, kuršių, skalvių, nadruvių, galindų, įvairių prūsų genčių...) ir dabartinės Lietuvių Kalbos tarmės yra visų tų genčių kalbų reliktai, kuriuos mes privalome puoselėti ir saugoti. Tai mūsų protėvių palikimas.

O bandyti šį mūsų protėvių palikimą "painioti" su mūsų amžinų priešų agresyvia kalbine invazija, yra primityvus bandymas "malti šūdą" ir gaminti iš jo kokteilį, kuriuo bandoma nunuodyti Lietuvių Tautą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Lietuvos etnografiniai regionai

Parašytas: 14 Gru 2011 16:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuvos etnografiniai regionai

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... gionai.png

Примечания

1. Жямайтия в средневековой латыни называлась Samogitia, а Малая Литва - Lithuania Minor.

2. Диалекты этнографических регионов Литвы - Малой Литвы, Сувалкии, Дзукии и Аукштайтии - языковедчески являются аукштайтийскими говорами литовского языка, а жямайтийские говоры литовского языка выделяются в отдельную группу.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 01 Sau 2012 18:46. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 01 Sau 2012 18:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

http://ru.delfi.lt/news/live/article.ph ... &s=2&com=1

Žygeivis - Бульбе,
2011 12 31 20:52

Мой родственник (дядя моего дедушки) - фамилия его по литовски Смагураускас (по русски, кажется, писали Смогуровски или похоже), работал в редакции литовской большевистской газеты в Минске (даже был редактором одно время).

Его и почти всю его семью расстреляли в 1938 г.

Только его дочь выжила и позже переехала в Литву, поближе к своим родственникам (к нам).

К сожалению, она уже давно умерла, и я только помню ее рассказы, как она с отцом ездили по литовским деревням Совдеповской Беларуси (в границах до 1939 г.) и развозили литовские газеты, книги, журнал...

--------

Открытую (и надежную) статистику по литовцам, жившим в Белорусской ССР (в границах до 1939 года), вы врядли найдете - в СССР это считалось тайной. Такие данные можно найти только в отчетах ОГПУ.

Но вы сами можете проверить в разных довоенных фондах библиотек, какие газеты и журнал выпускались в Белорусской ССР на литовском языке и какие были у них тиражи (года примерно от 1925 до 1935).

Отсюда уже не составит большого труда расчитать приблизительное число литовцев, которые эти газеты и журнал читали.

Не забывайте, что Западная Беларусь была в то время в составе Польши.

То есть, все эти газеты и журнал были предназначены литовцам, жившим в тогдашней Белорусской ССР (в границах до 1939 года).

Žygeivis - Бульбе,
2011 12 31 20:53

В Белорусской ССР (в границах до 1939 года) растреляли в 1937-39 г. в основном литовских интелигентов и их семьи.

А литовцев-крестьян (почти поголовно) отправили в Сибирь, Казахстан и Воркуту.

СССР готовилась к войне и "очищала" свои приграничные районы от потенциальных врагов.

Тоже самое сделали и с инграми (ижорцами), финнами, водью в Ленинграде и Ленинградской области.

Позже - уже во время войны - эту самую методику "расчистки" применили ко многим народам - кавказким, крымским (не только татарам,но и грекам, и другим), поволжским немцам, калмыкам и так далее.

Поляков в Белорусской ССР и Украинской ССР (в границах 1939 года), между прочим, настигла таже участь. В Польше по этим вопросам издано уже немало серьезных исследований, а в Литве это, к сожалению, до сих пор замалчивается.

Это очень темное пятно довоенной истории СССР и оно до сих пор строго замалчивается в "постсоветском пространстве"

Žygeivis - Бульбе,
2011 12 31 21:15

Бульба to Žygeivis,
2011 12 31 20:33
----------
в канцелярии рабы-писари в 13-14 веках писали в
----------
Бульба
...ты где в документах нашел упоминание про рабов писарей?
------------

Писари в канцеляриях тогдашних государств (в 13-14-15 веках) были или рабами (смердами), или в лучшем случае слугами государя.

Это общеизвестно из разных европейских и монголо-татарских источников.

В языческой до 15 века Литовской Державе писарями работали именно те невольники, которых литовцы захватили во время своих военных походов в христянские земли (православные, католические (польские, крестоносцев и ливонского ордена), мусульманские - в основном это были разные грамотные монахи), так как сами литовцы "писанину" в то время считали недостойным свободному человеку и воину занятием.

P.S. Например, известно из источников, что после свадьбы Йогайлы с полькой Ядвигой Йогайла приказал отпустить в Польшу 100 000 рабов-поляков.

Это первое.

Žygeivis - Бульбе,
2011 12 31 21:43

Бульба to Žygeivis,
2011 12 31 20:33

Раньше национальность не имела значение, имел значение лишь социальный статус, то есть происхождение (шляхецкое и нет).

Так вот большинство шляхты ВКЛ было славянского (предки некоторых теперешних беларусов) происхождения.

И я почему то не удивлююсь если твои предки работали на фольварке у какого нибудь беларуского шляхтича.

Так что не пытайся примазаться к правящему кругу ВКЛ.

Ну и в завершение посмотри перепись войска ВКЛ (любую). Если тайдёшь там хотя бы 5% литовских фамилий, то я признаю правду за тобой.
--------------------------

Второе.

Факт - до 16 века абсолютное большинство знати и воинов (шляхты) Литовской Державы были язычники литовцы, с примесями вождей пруссов, жемгаляй и ятвягов, которые под натиском поляков и крестоносцев со своими людми отступили в Литву.

Это хорошо известно по источникам крестоносцев.

Все известные из очень разных источников имена тогдашней литовской знати и отдельных воинов того времени только литовские.

Также надо помнить, что язычники литовцы до крещения вообще не имели фамилий, только имена.

Конечно, после крещения Аукштайтии в конце 14 века и Жямайтии в начале 15 века, именно все воины (байорай) были вынуждены принять христянское имя.

И как правило, именно это имя, а не родное языческое, позже стало основой будущих литовских фамилий у шляхты (байорай) - с добавкой разных славянских суффиксов -ович, -евич, -овск.

Поэтому твой аргумент: "Если найдёшь там хотя бы 5% литовских фамилий, то я признаю правду за тобой", любому знатоку лиовских фамилий выглядит просто смешно (ведь и в нынешних литовских фамилиях (их всего около 55 тысяч) вообще только около 30 процентов литовского происхождения).

К тому же, фамилий литовского происхождения намного больше именно у литовских крестьян, которые были реально крещены намного позже, чем воины государя (то есть будущие шляхтичи - по литовски - байорай) и свои фамилии получили только в 17-18 веках.

Фамилии литовского происхождения имеют также и потомки литовской высшей знати, так как они редко получали свою фамилию из имени крещения - у них обычно фамилия происходит от литовского имени их особенно знатного предка.

Žygeivis - Бульбе (продолжение),
2011 12 31 22:13

Например, князья Радзивиллы получили свою фамилию от предка с литовским языческим именем Радвила. А он потомок князя, язычника литовца, Астика.

Аналогично свою фамилию получили князья Кясгайлы, князья Астики, князья Гоштаутай и др.

Князья Ольшанские свое имя получили от литовского названия Альшенай (это название считают происходящим от князя Альшис, который построил тут первые крепости - в Рокантишкес и в Альшенай).

Князья Огинские, которые ведут свою родословную от Рюрика, свое имя получили от литовского названия имения Уогинчяй (или Уогинтай).

P.S. Добавлю, что бы ты наконец успокоился - мои предки и по линии отца, и по линии матери - литовские воины байорай (шляхта).

А род моего отца - один из местных самых древних родов Восточной Литвы. К сожалению один из не многих, который не ополячился, хотя мои предки были богатыми дворянами.

Моя жена тоже происходит по линии матери из знатных родов Жямайтии и Малой Литвы - среди ее предков, например, князья Огинские. :)

Мы и сейчас живем на земле, которая принадлежит моему роду уже не менее 200 лет - мой сын уже 7 поколение, которое владеет этой землей, в нашей родовой усадьбе.

Так что не пудрь мне мозги о местной "белорусской или польской шляхте" - я прекрасно знаю историю местной шляхты.

Знаю и то, что немало наших родственников и в правду ополячились (мои родственники) или онемечились (родственники жены), когда после войны уехали в Польшу или в Германию, хотя и были чистокровными литовцами - они так сумели сбежать от большевиков.

sindibad,
2012 01 01 12:46

По существу эта дискуссия не о чем.

Мне кажется ошибка в том, что о прошлом рассуждаем из позиций сегоднешнего дня.

В прошлом важна была религия, вероисповедание. Которое менялось не один раз.

Язычники, православные, униаты, католики, опять православные, и теперь безбожники.

Человеку который регулярно меняет свое мировозрение, очень тяжело самоопределиться.

Потом второй момент, язык.

Местный язык сначала изменили литовцы по Яблонскому по придуманным правилам. Потом позднее в 1933 радикально язык изменили белорусы. И там и там (Литва, Белорусия) эти языки (по моему мнению) стали неудачным новоделом. А старинный язык сохранился только в отдельных местах вильнюского края. Но под сильным влиянием полонизмов. Под минском он исчез под русицизмами.

Как понимаете, уже ни религия и не язык определяют нацию и национальность. Подумайте кто такие индийцы, американцы или швейцарцы - но это нации.

Идем дальше, национальное самоопределение.

У западных европейцев оно началось только в 1800-1820 годах, а у вьетнамцев и комбоджийцев в 1950 г.

А у литвинов этот момент пришелся на разделы государства, смену религии, позднее индустриализацию. И все силы народа его энергия уходила на приспособление к новым условиям. А потом первая мировая, революции, парады суверинитетов.

Элита перешла в католичество, потом переметнулась к самодержавию. Когда начала терять позиции, пошли бунты 1830, 1864 годов.

И остальные люди с плавающим индититетом могут осознать себя и литовцем, и поляком, и белорусом, и украинцем.

Жизнь показала что этот раздел другой раз шел даже через семью. Вспомните Тараса Бульбу и его сына Андрея.

И сегодня как нация не сформировались ни литовцы, ни белорусы, про украинцев мало знаю. Только поляки представояют из себя что то целое.

А на землях ВЛК люди пока плавают со своим само определением.

Напр. мои предки были Кирейки. перешли в униатство. Позднее некоторые стали Кирейко провославные. Другие Кирейка католики. А род то один.

И одни говорят по литовски, другие по польски, третьи по руски, четвертые по тутейшему. А живут на той же земле бывшего княжества литовского.

Так что самоопределение людей пока в свободном плавании. И тутейшие - это осколки прошлого. Которые растворяются в современном бушующем море национализма. Неважно какой нации.

И как видим многие нечестные люди сегодня разыгрывают эту карту. Поляки в своих интересах, русские в своих, а литовцы и белорусы пока болтаются как одна не тонущая субстанция в проруби.

И все прирастают и увеличиваются за счет тутейших, которые меняют свое мировозрение. И примыкают к одним или другим.

Žygeivis,
2012 01 01 17:10

sindibad,
2012 01 01 12:46
Местный язык сначала изменили литовцы по Яблонскому по придуманным правилам.
------------------------------- ------

Кое что уточню.

Разные комплексные лингвистические исследования разных местных литовских диалектов и говоров, остатки которых все еще сохранились в своем практически первозданном виде в отдаленных от нынешних границ Литвы литовских деревнях на разных территориях нынешней Беларуси и Польши (Апсас, Гярвечяй, Лазунай, Варанавас, Родуня, Засечяй, Зетяла, Гириос, Сейнай, Пунскас, а еще и в Латгале Цискодас) показывают, что все они являются отдельными частями не так уж давно существовавщего цельного континуума аукштайтийских диалектов литовского языка.

Lietuvių kalbos salos
http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvi%C5%B3_kalbos_salos

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... entury.png

А современный литовский литературный язык основан именно на аукштайтийских диалектах литовского языка (в основном сувалкского, при том сами Сувалки с 1920 г. находятся в польской оккупации, и местных литовцев там уже мало осталось).

И наоборот - именно жямайтийские ("жмудские") диалекты литовского языка сильно отличаются от нынешнего литературного литовского языка, так как на формирование этих диалектов очень сильное влияние в свое время оказали древние жямгалские и куршские говоры, у которых были некоторые свои отличительные особенности, отличавшиеся от тогдашнего литовского языка.

Žygeivis - p-krisu,
2012 01 01 17:54

Не путай политическое государственное объединение - наследие средневековых завоеваний крестоносцев на прусских и литовских землях - Прусское Королевство (позже это часть Германской империи, так называемая Восточная Пруссия, а Западной начали называть окрестности столицы империи Берлина) с историко-этническими землями древних пруссов (этническую Пруссию) и литовцев (этническую часть Литвы захваченную крестоносцами - так называемую Малую Литву).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Sau 2012 19:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Alvydas Butkus, Stefano M. Lanza. Kaip baltai tampa gotais

http://alkas.lt/2012/01/28/a-butkus-s-m ... pa-gotais/

Alvydas Butkus, Stefano M. Lanza, http://www.voruta.lt
2012 01 28 11:46

Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus.

Teigiamas tokių autorių nuopelnas yra nebent tai, kad jie mėgina sutaurinti mūsų istoriją, kelti pasididžiavimą ja, gilintis į ją. Tačiau daug kur jie pritemptai interpretuoja istorinius faktus, neretai nutylėdami tas kronikų vietas, kurios neigia jų iškeltąsias hipotezes. Be to, jie mėgėjiškai traktuoja bei pritempia kalbos duomenis.

Č. Gedgaudo, Ch. Pichelio bei kitų romantikų knygų biblioteką neseniai papildė ir J. Statkutės de Rosales panašaus turinio knyga "Europos šaknys ir mes, lietuviai" (Vilnius: Knygų kelias 2011). Garbingo amžiaus autorė be didesnės mokslinės atodairos gudais paverčia tautą, tradiciškai žinomą kaip gotai, ir vienus, ir kitus priskirdama baltams.

Ištrauka:

Ir žemaičiai yra gotai?

Dar vienas akibrokštas yra J. Statkutės pateiktoji Žemaitijos vardo, tiksliau, jos lotynizuotos formos Samogitia etimologija. Šis vardas jos aiškinamas kaip „Žemoji Getija“.

Savaime kyla klausimas, kurgi tada reikėtų ieškoti „Aukštosios Getijos“?

Be to, čia pat žemaičiai sutapatinami su jotvingiais – ir vieni, ir kiti, anot autorės, esą gotai.

Žemaitijos lotynizuotą pavadinimą yra interpetavęs ne vienas autorius. Kai kurie jų pripažįsta, kad kitomis kalbomis užrašytos šio kraštavardžio formos įvairavo. Iš tiesų jos įvairavo ne tik skirtingų autorių darbuose ar dokumentuose, bet netgi tuose pačiuose tekstuose, plg.

1420 m. Vytauto laišką, rašytą Romos imperatoriui Sigismundui, kuriame Vytautas net etimologizuoja šį kraštavardį (paryškinta mūsų – A.B., S.L):

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

(/…/ „Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaičiais, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaičiais, t.y. iš Žemaičių žemės žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės“.)

Šiame laiške Žemaitija vadinama ir nelotynizuota forma – Žemaičiai, Žemaičių žemė (Aukštaitija irgi yra lotynizuotas kraštavardis šalia autentiško Aukštaičiai).

Tekste priebalsis j Žemaitijos kraštavardyje grafiškai perteikiamas dvejopai: raide y arba raide g.

Skirtinga grafika jokiu būdu nereiškia ir skirtingo tarimo – raide g priebalsis j buvo žymimas ir pirmuosiuose lietuviškuose tekstuose, plg. Mažvydo „Katekizmo“ prakalbos 11-toje eilutėje žodį prigimkiet (‘prijimket’, t.y. ‘priimkite’; Mažvydo raštuose j žymėtas net septyneriopai, o rašmuo g ar gh vartotas dažniausiai prieš i.).

Kadangi lotynų kalboje nebūta garso ž, nebūta ir grafinių priemonių tam garsui žymėti, lotyniškai rašant kitų kalbų žodžius.

Vytauto laiške viena iš formų Szomoyth rodo raštininkų bandymą tiksliau perteikti autentišką tarimą su ž, todėl tikėtina, kad ir lotyniški Žemaitijos užrašymai su pradžios S- žinančiųjų galėjo būti skaitomi kaip Ž-.

Vadinasi, nusistovėjusį lotynišką Žemaitijos pavadinimą Samogitia reikia skaityti ne [samogitija], bet [žamoitija / žemaitija] ar [žamojitija / žemajitija].

Šaknies a, matyt, atsiradęs dėl kietojo ž tarimo – jei raštininkai buvo slavai, jie kitaip užrašyti ir negalėjo (kaimyninių slavų kalbose priebalsiai š ir ž visuomet kieti).

Kaip matom, bet kuriuo atveju žodyje Samogitia nesama jokios Getijos ar Gotijos.

--------

Alvydas Butkus yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos katedros profesorius.

Stefano M. Lanza yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų centro lektorius.

Išsamų straipsnį šia tema žr. tarptautiniame moksliniame žurnale „Respectus Philologicus“ 2012 m. Nr. 21(26) balandžio 25 d. http://filologija.vukhf.lt/

Komentarai
http://alkas.lt/2012/01/28/a-butkus-s-m ... /#comments

Jorė:
2012 01 28 14:31

Gerb. daktarai ne pilnai išnagrinėjo Samogetija (Samogitija) lotynišką pavadinimą. Kaip siejasi Samogetija su Jotvingija.

Juk kalbininkas K.Būga Jotvingiją pavadino paėmęs slavišką pavadinimą “Jatviagi, jetviagi” ir pridėjo baltišką priesagą -ing ir pavadino Jotvingiai.

Nors žinome, kad Vytautas laiške vakariečiams sūduvius (terra Sudorum…) pavadino lotyniškai “sive Gettarum”.

Slavai ir gintarą vadina “Jantar”, vietoj baltiško -gi, -gia rašo -ja.

Jei Būga būtų jotvingius pavadinęs getviai, getai (kaip Vytautas), tai šiaurinis gyvavusios valstybės Getijos pakraštys ir yra Jotvingija (labai karinga baltų gentis), dabar Dzūkija, Dainava.

Vadinasi, Jotvingija ir yra aukštutinė Getija, o Žemaitija – Žemoji Getija.

Kalbant apie istoriką Jordaną, slavais čia remtis nereikia, nes jie pradėjo istorijoje rodytis, kaip atskiros gentys tik VI-VII a. po hunų įsiveržimo. Be to atėjūnų arba asimiliuotųjų yra tokia prigimtis, kad jie perima viską iš užkariautų, asimiliuotų tautų ir viską priskiria sau – taip buvo per tūkstantmečius.

Nejaugi ir 21 a. mes remsimės tik istorijos interpretatoriais, o ne kalbotyra ir archeologija ir genetika.

Užjaučiu dr., prof., akad., nes jiems sunku atsisveikinti su tradicinėmis jų suvoktomis istorijos interpretacijomis. Naujoms žinioms reikia daug dirbti, kad jos atsistotų į reikiamą vietą.

Žygeivis:
2012 01 28 17:10

Vytautas laiške vakariečiams sūduvius (terra Sudorum…) pavadino lotyniškai “sive Gettarum”.
————————————-

Patikslinu – akivaizdu, kad šiuos laiškus rašė ne pats Vytautas :) , o koks nors katalikų vienuolis-raštininkas, sekdamas tuo metu Vakaruose egzistavusia istorine “vietovardine” tradicija.

Todėl reikėtų nagrinėti šios istorinės tradicijos pradinę kilmę ir raidą – juk gotų laikus Pavyslyje nuo Vytauto laikų skiria apie 1000 metų.

————————————–
Vadinasi, Jotvingija ir yra aukštutinė Getija, o Žemaitija – Žemoji Getija.
————————————–

Visiškai neaišku, kodėl Sūduva nuo gotų laikų turėjo vadintis Aukštutine Getija?

Tuo labiau būsimoji Žemaitija – Žemutine Getija? :)

Juk Vytauto laikų Žemaitijos gotų laikais dar apskritai neegzistavo – čia tada gyveno kuršių gentys – ir tai atspindi labai įvairūs šaltiniai nuo pat gotų laikų iki Vytauto laikų.

O ir pati “istorinė”, senoji Žemaitija, Nevėžio slėnyje atsirado tik po kelių šimtų metų po gotų iškeliavimo, kada senosios lietuvių gentys, nusileidusios nuo Aukštaičių kalvyno (“istorinės” senosios Aukštaitijos) kolonizavo tuo metu sėlių gyvenamą Žeimenos slėnį ir patraukė toliau į vakarus.

P.S. Siūlau atkreipti dėmesį į patį, iki mūsų dienų išlikusį, Žeimenos pavadinimą: Žeimena, o ne Žiemena.

Beje, kalbotyriniai ir vietovardiniai duomenys rodo, kad sėliai tuo metu gyveno visoje dabartinėje Vilniaus teritorijoje ir net kiek piečiau, kur jų tuometiniais kaimynais buvo dainaviai (jotvingiai).

Žemutine Getija istoriškai galėtų vadintis nebent Vyslos žemupis (ir aplink esančios žemės), bet tikrai ne būsimoji Žemaitijos teritorija.

Bet tada Aukštutine Getija vadintųsi Vyslos aukštupio žemės.

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... ska_xx.png

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/l ... enkija.png

-----------------------------------------------------------------------------------------

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

Visi žino, kad angliškus ir prancūziškus žodžius reikia skaityti ne paraidžiui, o pagal tam tikrą tarimą.

Pvz., niekas nesistebi, kad angliškas Lietuvos pavadinimas rašomas Lithuania, o skaitomas Lifjueinjien. :)

Tačiau kada prasideda aiškinimai, kaip skaityti Žemaitijos pavadinimą, parašytą viduramžių lotynų (o būtent iš lotynų rašto kilo ir dabartinių anglų bei prancūzų žodžių užrašymo formos) ar viduramžių vokiečių kalbomis, tai atsiranda ir "gotai", ir "getai", ir netgi jotvingiai.

Beje, pavadinimas "jotvingiai" yra labai vėlyvas, sumąstytas mūsų kalbininkų, panaudojant slavišką variantą "jatwiez", na o šis savo ruožtu atkeliavo iš šiaurės germanų-variagų kalbos.

Tačiau nei viena baltų gentis tokį savivardį nevartojo.

Kaip, beje, nevartojo ir pavadinimą "prūsai". Šis pavadinimas yra lenkų "išmįslas". :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tarmės ateina į miestus

Parašytas: 29 Kov 2012 19:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

2013 Tarmių metais kalbėsime penkiolika patarmių ir šimtu šnektų

http://www.alkas.lt/2012/03/29/2013-tar ... tu-snektu/

dr. Kazimieras Garšva, http://www.alkas.lt
2012 03 29 13:00

Siekiant stiprinti tautos vienybę, pilietiškumą, toleranciją, bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą 2013-ieji metai buvo paskelbti Tarmių metais.
http://alkas.lt/2012/03/27/2013-metai-p ... iu-metais/

Mūsų gimtoji kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, o jos tarmės, patarmės, šnektos – labai svarbi tautos kultūros paveldo dalis, kurį Lietuva turi atskleisti pasauliui ir Europos Sąjungos daugiakultūrei visuomenei. Dėl to Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. 1340 buvo patvirtinusi „Tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimo 2001–2010 metų programą“.

Tarmių amžius – apie 1000 metų, todėl jos yra svarbus šaltinis tautos ir ypač kalbos istorijai. Kitąmet pradėsime minėti 115 metų, kai Antanas Baranauskas parengė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją ir 50 metų, kai tas skirstymas buvo patobulintas.

Skiriamos dvi tarmės (aukštaičių ir žemaičių), 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 jų išliko už Lietuvos Respublikos ribų).

Tarmiškos seniausios tautos dainos, pasakos, padavimai, vietovardžiai, dėsningai atstatomi į bendrinę kalbą. Išlaikant lietuvių kalbos tarmių gyvąją tradiciją tarmių metų programoje turėtų būti tarmiškos kūrybos koncertai, paminėjimai, tyrimai, jų sklaida, mokinių, studentų konkursai, vakarai.

hab. dr. Kazimeiras Garšva, Etninės kultūros globos tarybos tarmių grupės pirmininkas
Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslinis darbuotojas

Komentarai
http://alkas.lt/2012/03/29/2013-tarmiu- ... /#comments

Lietuviškoje, vokiškoje ir angliškoje Vikipedijoje
http://lt.wikipedia.org/wiki/Ma%C5%BEoji_Lietuva
http://de.wikipedia.org/wiki/Kleinlitauen
http://en.wikipedia.org/wiki/Lithuania_Minor

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... gionai.png

Rusiškoje Vikipedijoje
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0% ... 0%B2%D0%B0

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... nai_ru.png

Lietuvių tarmės (žemėlapiai)
viewtopic.php?t=1860

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 09 Rgs 2012 17:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Nuomonė ir pasiūlymai dėl Lietuvos regionavimo projekto prof. habil. dr.Angelė Vyšniauskaitė
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 1324&p_k=1

Prof. habil.dr. Angelė Vyšniauskaitė
EK globos tarybos narė, regionų komisijos ekspertė

Paaiškinimas apie Lietuvos etnografinių regionų susiformavimą istorijos būvyje

1. Aukštaitija.

Aukštaičių vardas jau minimas XIII-XIV a. istoriniuose šaltiniuose. Petras Dusburgietis savo Kronikoje, aprašydamas 1294 - 1300 m. įvykius, šią Lietuvos dalį vadina Austechia.

LD kunigaikščio Gedimino 1322 m. sutartyje su Livonijos ordinu minima terra Eystoythen. Viename Vytauto 1420 m. dokumente Aukštaitija vadinama Auxtote. Kronikininkas tada aukštaičius vadina Ousteten vardu.

Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. T. 1. Vilnius, 1989. P. 543.

2. Žemaitija.

Pirmosios žinios istoriniuose šaltiniuose iš XIII a.: Ipatijaus kronikoje 1219 m. minima taikos derybose žemoitskyje kniazia Erdvilas ir Vykintas; minimi žemaičiai, jie laikomi lietuviais XIII a. paskutiniame dešimtmetyje (1290) Eiliuotoje Livonijos kronikoje;

1322 m. Gedimino taikos sutartyje su Livonijos ordinu žemaičiai (Samoythen) ir aukštaičiai (Eustoythen) minimi kaip jo valdomos žemės.

LDK kunigaikštis Vytautas 1420 m. Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui rašė: „Žemaičiai iš senų laikų vadinosi lietuviais, nes ta pati kalba ir tie patys žmonės (unum ydeoma et uni homines); Žemaitija (Samogth) - tai ta pati, žemesnė žemė (terra inferior), o aukštaičiai (Ąuxtote) – „terra superior“.

XIII a. Žemaičius sudarė vakarinė Lietuvos teritorija nuo Nemuno, Nevežiu iki Ventos aukštupio. XV- XVI a. susidarė Didžioji Žemaitija nuo Palangos iki Nevėžio, šiaurėje - iki linijos kiek į vakarus nuo Šeduvos-Pakruojo-Linkuvos-Žeimelio.

Visa ši teritorija seniau vadinta Žemaičiais. Po spaudos atgavimo per laikraščius ir šnekamojoje kalboje ėmė plisti lytis - Žemaitija. Lietuvos Metrikoje rašoma „Žemoit“. Ilgainiui imta rašyti lenkiškai Žmudz, rus. – Žmud‘, vok. Samoyte , Samaiti, Schamaiten. Į Lietuvos istoriją Žemaičiai įsijungė nuo XII a. pabaigos.

Lietuvių enciklopedija. T. 35. Boston, 1966. P.194-198.

A. Salys. Lietuvių kalbos tarmės // Lietuvių enciklopedija. T. 15. Vilnius, 1990. P. 575 (žr. žemėl.)

3. Sūduva - Suvalkija

Tai Lietuvos valstybės dalis tarp Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos - dabar Kaliningrado - Karaliaučiaus srities) vakaruose, Nemuno šiaurėje ir rytuose.

Istoriniuose šaltiniuose ši teritorija buvo įvairiai vadinama; Sūduva, Dainava, Suvalkija.

Pirmąkart sūduvių vardas paminėtas Ptolemėjaus, graikų geografo, – „Galindai kai Sudinoi“.

P. Dusburgiečio Kronikoje jie užrašyti – „Galindite“ ir „Sudovite“.

Rusų Nestoro Kronikoje (983 m.) jie vadinami jotvingiais.

Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis 1420 m. Kryžiuočių Ordino didžiajam magistrui teigė, jog sūduvių ir jotvingių žemė yra tas pats –„terra Sudorum et Iacuitarum quod idem est“.

XIII a. sūduviai priskiriami prūsams.

Bet XIII a. visas kairysis Nemuno kraštas pagal V. Kadlubeką vadintas Polexia – „Pagirys“.

M. Toeppenas, nagrinėjęs Sūduvos istorines ribas, nustatė, jog jos buvo: šiaurėje - Nemunas, o Nemuno vidurupis ir dalis žemupio - natūrali rytinė ir šiaurinė Sūduvos siena.

Tik prie Gardino sūduviai galėję gyventi ir dešiniajame Nemuno krante. Vakaruose Sūduva rėmėsi į Galindos ir Nadruvos plotus.

Sūduviai, kaip ryčiausia ir skaičiumi gausiausia prūsų gentis, daugiau ar mažiau skyrėsi nuo kitų prūsų ir savo tarme.

Lietuvių enciklopedija. T. 29. Boston, 1963. P. 114-123.

„Naujausi tyrinėjimai Sūduvos vakarinius plotus leidžia laikyti integralia Lietuvos dalimi tik nuo Vytauto laikų“ (p. 451).

„XV-XVI a. apie Sūduvą jau nebuvo galima kalbėti, kad tai buvo tuščias girių masyvas. Panemunės ir Paprūsės (ypač Virbalio sritis) ruožai jau buvo (p. 455) apgyvendinti.

Iš LDK dvarų (Birštono, Alytaus, Merkinės, Gardino ir kt.) buvo vykdoma energinga vidaus kolonizacija“ (p.456). „Sūduva nuo Vienos kongreso 1815 m. priklausė vad. Lenkijos karalystei“ (p.459).

K. Pakštas. Lietuvos valstybės plotai ir sienos // Lietuva. Lietuvių enciklopedija. T.15. Vilnius, 1990.

Suvalkijos vardas kilo nuo Suvalkų miesto pavadinimo, apie kurio įsikūrimą pirmosios žinios yra iš XVII a. 1867 m. rusų buvo sukurta Suvalkų gubernija, išsilaikiusi iki 1915 m. Iš kitų to meto Lietuvos gubernijų (Vilniaus, Kauno, Gardino) Suvalkų gubernija išsiskyrė tuo, kad čia veikė Napoleono kodeksas, naudotas naujasis Grigaliaus kalendorius. Tad, apimdama visą Užnemunę,.Suvalkų gubernija šiai Lietuvos sričiai paliko Suvalkų krašto vardą šalia istorinio Sūduvos vardo.

Lietuvių enciklopedija. T.29. Boston, 1963. P. 115.

4. Dzūkija - Dainava.

Dainavos vardas - Deynowe, Dainowe, Denowe - panaudotas Sūduvių žemės dovanojimo Livonijos ordinui dviejuose Mindaugo 1253 ir 1259 m. dokumentuose. Tada ji tapatinta su jotvingiais.

Lietuvių enciklopedija. T.29. Boston, 1963. P.115,116.

Manoma, kad Dainavos vardas yra sritinės kilmės, apibendrintas jau XIII a., žinomas iš Lietuvos metraščių ir naudotas tik pačių lietuvių, šis vardas paplitęs pietryčių Lietuvoje. Užnemunėje jis gyventojų niekada nevartotas.

Lietuvių enciklopedija. T. 4. Boston, 1954. P. 234-235.

Pietryčių Lietuvos daliai Dainavos vardą atgaivino V. Krėvė ir K. Būga, vietoje Dzūkijos termino, atsiradusio nuo šios krašto dalies gyventojų tarminės ypatybės - dzūkavimo: vietoje č, dž tariama c, dz, o t, d ir tv, dv prieš i, y, į, ie išverčiami afrikatomis c, dz.

Dzūkavimą kaip LDK tarmės ypatybę pirmąkart pamini Sapūnas 1673 m. „Compendium Gramaticae Lithvanicae“. Dzūkiškų kalbos lyčių yra ir K. Sirvydo „Punktuose Sakymų“ (1644 m.).

Pats dzūkų vardas istoriškai paliudytas iš XIX a.: taip A. Polujanskis vadina lietuvius, gyvenančius senosios Augustavo (Suvalkų) gub. visoje Kalvarijos apskr. ir Seinų apskr. šiaurinėje dalyje.

Lietuvių enciklopedija. T. 5. Boston, 1955. P. 301, 302.

Tad „dzūkų (nuo dzūkavimo) terminas jau turi šimto metų su viršum tradiciją ir vartojamas ne tik kalbininkų, bet ir etnografų. Jis aiškiai išskiria visą aukštaičių pietų rytų kampą kaip atskirą būdingą aukštaičių dzūkų tarmę. Dzūkavimo teoriškai nustatomą senumą faktiškai patvirtina XVI a. pradžios rankraštiniai poteriai“.

A. Salys. Lietuvių kalbos tarmės // Lietuva. Lietuvių enciklopedija. T. 15. Antrasis leidimas. Vilnius, 1990. P. 585.

„Šiandien dzūkiškai kalbama lietuvių kalbos ploto pietų rytuose, maždaug už linijos Vištyčio ež. - Alytus, Musninkai, Labanoras - Zarasai. Šiandieninis dzūkų plotas yra ištysęs kaip tik visu gudų pasieniu“.

Lietuvių enciklopedija, T. 5. Boston, 1955. P. 301.

Išvados

Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, siūlyčiau naujam Lietuvos teritoriniam suskirstymui duoti ne siūlomus „Klaipėdos regiono, Šiaurės regiono, Kauno regiono, Vilniaus regiono“, o istoriškai pratvirtinamus ir pagrindžiamus, tiek mokslinėje literatūroje, tiek ir gyvenimo praktikoje naudojamus bei integruojantis į Europos Sąjungą visiškai priimtinus pavadinimus - Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Sūduva (Suvalkija), Žemaitija.

Prof. habil.dr. Angelė Vyšniauskaitė
Etninės kultūros globos tarybos narė,EKGT Regionų komisijos ekspertė

Vilnius, 2001 02 08.

Žemėlapiai

1. K. Pakštas. Lietuvos valstybės plotai ir sienos.
2. A. Salys. Lietuvių kalbos tarmės. // LIETUVA..., V., 1990.
3. Lietuvių kalbos tarmės // Istoriko-geografičeskij atlas. l986.
4. A. Salys. Lietuvių kalbos tarmės... (papildymas) - pagal akad. Z. Zinkevičių ir A. Girdenį.
5. Moteriškų drabužių tradiciniai kompleksai (XIX a. vid.).
6. Vyriškų drabužių tradiciniai kompleksai (XIX a. vid.).
7. Istorinė - kultūrinė Lietuvos sritys (XIX a. vid.). – iš: Istoriko-geografičeskij atlas: Odiežda. Riga, 1986.

Naujausi pakeitimai - 2002-12-12

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 10 Rgs 2012 22:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Источник - http://ru.delfi.lt/vkl/history/istorik- ... s=1&no=120

Žygeivis
10.09.2012 21:59

britan

КОНТРАРГУМЕНТ
Стрыйковский показывает свое незнание Жемайтского языка и предмета своего обращения, так как его «Dziewoz» существенно отличается от истинного «Dieve».
--------------------------------------

Слово «Dziewoz» показывает, что Стрыйковский намного лучше, чем ты, знал как говорили литовцы, с которыми он встречался.

Ты, как и многие похожие "исследователи" понятия не имеют, что в литовском языке даже в начале 20 века насчитывалось свыше 100 разных говоров, которые принадлежат 15 группам, соединенным в 2 основных диалекта - аукштайтийский и жямайтийский .

И в разных говорах в деревнях Литвы даже сейчас говорят используя специфические формы слов и звуков, которые иногда сильно отличаются от литературного языка.

А слово «Dzievas» до сих пор используют все литовские говоры Восточной Литвы - от Бреслауйи до Гардина. Это древнее наследие племян ятвягов (дайнавяй и судувяй) и селов в говорах литовского языка.

Не путай нынешний литературный литовский язык (основанный в основном на одном говоре - сувалкском) с множеством говоров, которые использовались в разговорном языке литовцев, живших в разных местах Литвы.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 11 Rgs 2012 21:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žygeivis
11.09.2012 20:49

:)
11.09.2012 15:04

hadas писал:
gerbiamieji komentatoriai, nemaisykite zemaiciu, aukstaiciu ir gudu. lietuvos kunigaikstyste ikure aukstaiciai, prijungdami pirmiausiai aplinkinius baltu kaimynus, poto i...

-А кто такие АУКШТАИТИСЫ в средние веке и на каком языке они говорили?
------------------------------------

Краткий "ликбез" (первая часть)

Во первых не АУКШТАИТИСЫ, а АУКШТАЙЧЯЙ (aukštaičiai).

Во вторых - в средние века (да и сейчас в деревнях) они говорили на многих, так называемых аукштайтийских, наречиях литовского языка.

Сейчас эта группа наречий называется аукштайтийскими диалектами литовского языка.

Изначально они начали образовываться примерно в 4-7 веках, когда тогдашние восточные балты - группа летто-литовских племен, называвшиеся в то время именем Leita (Лейта), скорее всего под давлением гуннского нашествия, двинулась на запад и смешалась с местными западными балтами (с начала в основном это были krieviai (криевяй), часть которых тогда двинулась на север, где еще позже - примерно в 10 веке, их земли захватили славяне, а смешанное балто-славянское население начало называться кривичами).

Языковеды установили, что из исходного названия Leita (Лейта) позже (примерно в 7 веке) по законам трансформации тогдашнего литовского языка, появились разные формы - сначала (примерно в 8-9 веках) Lietva (Лиетва) (отсюда, когда славяне в то время - примерно в 9-10 веках - столкнулись с литовскими дружинами, появилось и славянское летописное название - Литва), а затем и Lietuva (Лиетува).

Leita (Ляйта) - Lietva (Лиетва) - Lietuva (Лиетува) в 7-11 веках - это территория западнее нынешнего Минска - примерно от озера Нарутис (в местном литовском наречии - Narotis (Наротис) или Naročio ežeras ("Нарочио яжярас" - отсюда появилась и славянская форма - Озеро Нарочь) и реки Ašmena (Ашмяна) до Alšėnai (Альшенай), Krėva (Крева), Lyda (Лида), Bokštai (Бокштай - то есть, если перевести на русский "(Сторожевые) Башни").

Та часть восточных летто-литовских древних племен, которая двинулась еще дальше на северо запад, смешавшись с местными западными балтами (северными селяй, северными кревяй) и финноязычными племенами, постепенно сформировали Latgaliai (латгалов) (название в переводе означает "Край Леты (Латы)" - название Lieta (Лета) (позже - Lata (Лата), а отсюда и нынешнее название Latvija (Латвия)) скорее всего происходит от того же самого древнего племенного названия Leita (Лейта)) и Žiemgaliai (жемгаляй) (земгалы) (в переводе это название и означает "(Жители) северного ("зимнего") края").

Когда примерно в 6-7 веке часть летто-литовских племен поднялись из низовий озера Нарутис и реки Ашмяна на холмистую возвышенность на западе, внизу которой текла река Žeimena (Жяймяна - в переводе это название означает "Зимняя"), они этот край назвали Aukštaitija (Аукштайтия - в переводе на русский означает "Высокий край" ), а низину на западе Žemaitija (Жямайтия - "Низкий край").

В те времена от рек Neris (Нярис) и Vilnia (Вильня) по всему бассейну реки Žeimena (Жяймяна) и по берегам реки Dauguva (Даугува) жило племя западных балтов - селяй, а южнее рек Neris (Нярис) и Vilnia (Вильня) жило племя западных балтов - dainaviai (дайнавяй) (одна из групп ятвягов (jotvingiai - йотвингяй)).

Древнюю территорию dainaviai (дайнавяй) со временем начали называть Dzūkija (Дзукия), так как в местных наречиях литовского языка нет шипящих звуков, вместо д часто говорят дз, вместо т говорят ц - это наследие ятвягов.

Севернее, в древних землях селяй, в литовских наречиях часто вместо ч говорят ц (это наследие селяй).

Южнее dainaviai (дайнавяй) жила другая большая группа ятвягов - sūduviai (судувяй). Их земля и сейчас называется Судува или Сувалкия (от названия города Сувалкай).

В 1920 г. южную часть Судувы (Сувалкии) и южную часть Дзукии захватила и оккупировала Польша.

На всей этой территории и сформировались разные аукштайтийские говоры литовского языка, а севернее - за Даугавой - говоры латышского языка.

Žygeivis
11.09.2012 21:15

Краткий "ликбез" (вторая часть)

Со временем литовские племена из бассейна реки Жяймяна (древней Жямайтии) продвинулись намного дальше на запад - в бассейн рек Šventoji (Швянтойи) (то есть в переводе - река "Святая") и Nevėžis (Нявежис), а название Жямайтия распространилось и на эти землию

Литовские племена не остановились на реке Нявежис, а двинулись еще дальше на запад - в земли западных балтов kuršiai (куршяй). А вместе с этим передвижением произошло и постепенное передвижение названия Жямайтия в древние земли куршяй. И сейчас именно эти земли литовцы называют Жямайтия, а местные литовские говоры - жямайтийскими (в них очень силен древний куршский субстрат).

А "древняя (исконная) Жямайтия" поспенно в сознании литовцев постепенно стала частью Аукштайтии. Однако реликты этой "старой Жямайтии" почти до наших дней сохранились в территориальном разделе католических эпархий и бискупств.

Вот общая карта этнографических частей Литвы на русском языке:

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... nai_ru.png

*********************************************************

Šaltinis - Историки: наличие ядра позволило Литве перерасти в империю
http://ru.delfi.lt/vkl/history/istoriki ... d=59012489

Komentarai
http://ru.delfi.lt/vkl/history/istoriki ... &s=1&no=80

Žygeivis
05.10.2012 21:16

Славянизация происходила веками и постепенно - и во всей этнической Литве, а не только в восточной Литве (например, в Жямайтии в имениях и фольварках славянизация была не менее жесткая, чем в остальной Литве - также как германизация в Малой Литве - Клайпедском крае и нынешней Калининградской области).

Разные переписи населения и другие письменные источники это прекрасно иллюстрируют.

И проходила она аналогично, как и во всех древних балтских землях - от Берлина, Гданьска и Варшавы до Москвы, Курска, Орела и Киева.

Сначала славянизировалась так называемая элита, жившая в городах и имениях, а затем и в деревнях народ постепенно менял свой родной язык.

Взгляните, как этот же процесс происходил в землях финских и тюркских племен и народов, в Сибири, на Дальнем Востоке (и сейчас продолжается).

Аналогично сейчас и на белорусском языке мало кто говорит в этнической Белорусии - особенно в восточной и северной (Смоленской области)р, а ведь совсем недавно по белорусски там говорили почти все.

----------------------------

В восточной Литве славянизация не была остановлена в 1918 г., поэтому сейчас и имеем положение, кардинально отличительное от положения в остальной Литве.

Последние литовские деревни исчезают в Восточной Литве, которая в 1920 г. была оккупирована Польшей, а в 1939 г. Сталин ее подарил Белорусии.

Точнее говоря, дети уже не умеют говорить по литовски ни в Ашмяне, ни в Лиде, ни в Креве, ни в Бреслауье, и только в отдаленных деревнях еще несколько тысяч литовцев все еще говорят по литовски. А ведь еще совсем недавно - до WW1, и даже WW2 - многие местные литовцы еще говорили по литовски, было множество литовских школ и организаций.

В Вильнюском крае проблема иная - тут после WW2 было переселено из восточной Белорусии и восточной Украины свыше 100 000 просоветски настроенных людей (иногда переселяли целыми колхозами - как например, целый поезд колхозников приехал в Игналину из какого то Курского колхоза), которые сейчас и составляют основу "местного польскоязычного населения" - только вот польский они выучили не дома, а в школе (в 1945 г. множество местных литовских школ тут закрыли, учителей угна в Сибирь, а вместо них открыли русские и польские школы). :)

-----------------------

Если вы сомневаетесь в масштабах славянизации, то просто взгляните на военные карты конца 19 века - начала 20 века - на названия деревень, рек и озер (во всей этнической Литве).

Многие названия (особенно окончания) славянизированны, но литовские корни, часто и литовские окончания на - ишки, видны везде - вплоть до Минска и Витебска (да и восточнее, и севернее тоже еще немало деревень с явными литовскими названиями).

Именно эти аргументы использовала делегация Литвы, когда происходили переговоры о границе между Литвой и Россией в 1920 г.

Между прочим, делегация России тогда официально признала, что литовские этнические земли расположены и намного восточнее установленной в 1920 г. границе, но аргументировали именно тем, что местные литовцы уже не говорят по литовски, хотя и живут в деревнях с литовскими названиями (известны интересные факты о том, что делегации крестьян из этих деревень приезжали в Москву, требуя чтобы их присоединили к Литве, так как они еще помнили, что их деды и прадеды были литовцами и говорили по литовски).

А вся территория Восточной Литвы, которая была определена по договору 1920 г., была в то время еще более или менее литовскоязычная - статистические данные были выложены на переговорах обеими сторонами, и границу выводили по согласованным данным обеих сторон.

Žygeivis
06.10.2012 19:11

:)
06.10.2012 11:03

Žygeivis писал:
Славянизация происходила веками и постепенно - и во всей этнической Литве, а не только в восточной Литве (например, в Жямайтии в имениях и фольварках славянизация была не...

there is 1 reply

Если все эти процессы происходили везде в Литве, то как удалось сохранить фамилии, язык и культуру практически без изменения на протяжении многих веков жемаитийцам?
------------------------------------

Вы явно что то не допонимаете или путаетесь в терминологии....

Поэтому отвечу последовательно.

1. На сей день в Литве исторически насчитывается свыше 100 говоров литовского языка - среди них около 40 говоров жямайтийских и около 60 говоров аукштайтийских (это два основных диалектных групп литовского языка), и еще около 15 аукштайтийских говоров известно за пределами нынешних границ Литвы.

Однако на сей день практически все литовцы уже говорят на так называемом литературном литовском языке, а на разных говорах сейчас как правило более менее правильно говорят только в деревнях пожилые люди. Молодежь к сожалению уже редко умеет правильно говорить на своих родных говорах.

Нынешний литовский литературный язык в основном основан на одном из аукштайтийских говоров исторической области Литвы - Сувалкии.

Этому причина в том, что после Наполеоновских реформ тут было упразднено крепостное право и именно тут литовцы скоро стали более богаче, чем в других местах Литвы, и поэтому в массовом порядке смогли выучить своих детей литовской грамоте и выпустить учиться в университеты Европы и Российской империи.

Поэтому именно эти образованные литовцы и использовали свое родное наречие как основу создавая литературный литовский язык в середине и конце 19 века.

До этого литературный литовский создавался на основе аукштайтийских говоров Малой Литвы, которая входила в состав Германской империи.

А еще раньше попытки создать литовский литературный язык производились именно на основе жямайтийских говоров - еще во времена Литовской империи (которую славяне по своему обычаю называют ВКЛ).

Однако в начале 20 века литовские лингвисты пополнили литовский литературный язык 19 века, основанный на сувалкском аукштайтийском диалекте, также и словами, и грамматическими особенностями, взятыми и из других аукштайтийских и жямайтийских говоров.

Добавлю, что в 1920 г. Польша оккупировала исторический центр Сувалкии - город Сувалки, а также и немалую часть Сувалкии - и до сих пор эти древние литовские земли находятся во временной польской оккупации.

Поэтому в 20 веке на литовский литературный язык большее влияние оказывали другие аукштайтийские говоры, но и жямайтийские тоже внесли свой весомый вклад.

Примечание - а вы вообще знаете, где какие исторические области Литвы находятся - например та же Жямайтия?

Вот тут выложены картосхемы (убрать пробелы)

Lietuvių tarmės (žemėlapiai)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=92&t=1860

Примечание - исторические области Литвы - Сувалкия, Дзукия и Малая Литва - в языковедческом отношении тоже являются частями Аукштайтии (везде в этих регионах говорили и говорят на разных аукштайтийских говорах).

Žygeivis
07.10.2012 14:01

:)
06.10.2012 11:03
Žygeivis писал:
Славянизация происходила веками и постепенно - и во всей этнической Литве, а не только в восточной Литве (например, в Жямайтии в имениях и фольварках славянизация была не...

there is 1 reply

Если все эти процессы происходили везде в Литве, то как удалось сохранить фамилии, язык и культуру практически без изменения на протяжении многих веков жемаитийцам?
------------------------------------

Вчера у нас пропало электричество и мой второй длинный коментарий, который я вечером написал, я не успел послать и он стерся. :(

Поэтому постараюсь сегодня его воспроизвести.

----------

В первую очередь интересно было бы узнать из каких "источников" вы черпаете информацию, что "удалось сохранить фамилии, язык и культуру практически без изменения на протяжении многих веков "жемаитийцам"" (а аукштайчяй, следуя вашей логиге, не сохранили :) )?

Факты:

1. Переписи населения конца 19 века показывают, что литовская шляхта и в Жямайтии, и в Аукштайтии (во всех ее регионах, кроме онемеченной Малой Литвы) была полонизированна практически в одинаковой степени - все верхние слоя шляхты уже полностью говорили только на польском языке, а среди более мелкой шляхты примерно около 20 процентов еще говорила дома на разных литовских говорах (жямайтийских и аукштайтийских).

Однако литовское крестьянское население в весях во всей этнической Литве (и в Жямайтии, и в Аукштайтии - во всех ее областях) говорило на своих очень древних литовских говорах (и именно поэтому языковеды в начале 20 века без проблем записали и исследовали свыше 100 литовских говоров - около 40 в Жямайтии, и около 75 в разных областях Аукштайтии (включая и Малую Литву, которая уже почти 600 лет была под немецким игом).

Это положение географически кардинально изменилось только после WW1, когда Восточную Литву и Вильнюсский край в 1920 г. оккупировали польские войска и тут началась повсеместная принудительная полонизация, а в южной части Малой Литвы (нынешней Калининградской области) после прихода к власти Гитлера началась очень жестокая германизация (в 1938 г. по личному приказу Гитлера тут были сменены все древние литовские и прусские названия городов, весей и др. населенных пунктов. Можно добавить, что по приказу Сталина в 1946-47 г. тоже самое сделали и советы - только они сменили тут древние балтские названия не только населенных пунктов, но и озер, и речек... ).

Всех местных литовцев советы после WW2 или уничтожили, или сослали в Сибирь, или депортировали в Германию. И только небольшое число сумело спрятаться в Большой Литве.

Гитлер в этом отношении был намного милосердней Сталина - он только несколько сот представителей местной литовской активной интелигенции отправил в разные концлагеря перед и во время WW2.

А после WW2, когда в Восточной Литве (территорию которой Сталин в конце сентября 1939 г. назвал Западной Белоруссией, "неожиданно забыв" о Мирном договоре 1920 г. с Литвой, и отдал ее Белоруссии) закрыли все литовские школы и культурные общества, а многих активных литовцев растреляли или сослали в Сибирь, тут славянизация пошла ускоренными темпами. И за 40 лет, как показывают переписи, число местных литовцев уменьшилось в десятки раз.

В Вильнюском крае после WW2, как я уже писал, происходило то же - только сюда дополнительно переселили еще около 100 000 советских колонистов из Восточной Белоруссии, Восточной Украины и даже некоторых областей России (Курской, Смоленской и др.).

Žygeivis (продолжение)
07.10.2012 14:06

4. Языковеды, исследовавшие литовские говоры в начале 20 века, установили, что в то время на всех этнических литовских землях (на Малой и Большой Литве) насчитывается примерно 115 литовских говоров - на них говорили литовцы, в основном жившие в деревнях, а в городах, имениях и фольварках литовцы уже были сильно германизированны (в Малой Литве) или полонизированны (в Большой Литве - и процент полонизации был практически одинаковый и в Жямайтии, и в Аукштайтии).

5. Имена и фамилии литовцев тоже практически во всех регионах Большой Литвы были славянизированны в одинаковой степени.

И это прекрасно видно уже по разным переписям даже Литовской империи (которую славяне на свой лад называют ВКЛ) - шляхты, исполнявшей воинскую повинность.

И имена, и фамилии литовской шляхты практически одинаково (в процентном отношении) славянизированны и в Жямайтии, и в Аукштайтии (во всех ее регионах литовской этнической Большой Литвы - и в Сувалкии, и в Дзукии, и в северной, и в восточной Литве).

5. Свою этническую культуру до 20 века прекрасно сохранили все регионы Литвы - и в Жямайтии, и в Аукштайтии (в том числе и в Малой Литве).

Даже и сейчас на территории нынешней западной Белоруссии местная "белорусская" этническая культура - одежда, мелодии народных песен (и даже их слова - если их перевести на литовский), сказки, пословицы, прибаутки и так далее - полностью (до самых мелочей) совпадают с аналогичными элементами этнической культуры восточных аукштайчяй.

Это вам подтвердит любой этнограф, серьезно исследовавший традиционную этническую культуру в этих местах.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Dainavis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 03 Spa 2012 21:56

Užsiregistravo: 10 Sau 2009 20:07
Pranešimai: 142

lyviai yra ne etnine grupe, o atsikrausteliai ir net ne finai, o danu ir kitu germanu kolonistai...germaniskai lyvis reiskia iseivi

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 04 Spa 2012 22:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Dainavis rašė:

lyviai yra ne etnine grupe, o atsikrausteliai ir net ne finai, o danu ir kitu germanu kolonistai...

Dainavi, nepyk, bet tu jau visai nusišneki.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 27 Gru 2012 22:39

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Dabartinė lietuvių tarmių klasifikacija
(iš http://www.tarmes.lt):

Antrojoje XX a. pusėje buvo visuotinai priimta Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus lietuviškų tarmių klasifikacija.

A. Girdenis ir Z. Zinkevičius skiria du tarmių būrius: tai žemaičiai ir aukštaičiai. Skiriamasis požymis – nevienodas kirčiuotų ir nekirčiuotų dvibalsių uo ir ie tarimas.

Žemaičiai. Žemaičių plote tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti uo, ie atliepiami nevienodai, todėl išskirtos trys žemaičių patarmės – vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą, Priekulę), tariantys ō, ē̤, šiaurės žemaičiai (apie Kretingą, Telšius, Rietavą, Skuodą, Mažeikius), tariantys ọu, ẹi, ir pietų žemaičiai (apie Raseinius, Tauragę, Žemaičių Naumiestį, Šilalę, Varnius, Kelmę, Kuršėnus), tariantys ū, ī.

Šiaurės žemaičiai dar dalijami į kretingiškius ir telšiškius (skiriamoji linija Skuodas–Mosėdis–Žarėnai), pietų – į raseiniškius ir varniškius (apytikrė riba Naumiestis–Šilalė–Vaiguva–Kurtuvėnai).

Aukštaičiai. Visame aukštaičių plote kirčiuoti ie ir uo yra išlaikyti. Į patarmes – vakarų, pietų ir rytų – aukštaičiai skirstomi atsižvelgiant ne į vieną, o į kelis fonetinius požymius: 1) šių diftongoidų atliepimus nekirčiuotoje pozicijoje; 2) buvusių nosinių balsių ą, ę šiose tarmėse atliepimą; nevienodą mišriųjų dvigarsių an, am ir en, em tarimą. Vakarų ir rytų aukštaičiai savo ruožtu skirstomi dar smulkiau.

Pietinė vakarų aukštaičių dalis yra kauniškiai (maždaug iki sąlyginio kirčio atitraukimo ribos), šiaurinė – šiauliškiai. Rytų aukštaičiai skirstomi į vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, širvintiškius ir panevėžiškius. Kiekviena ši grupė, be bendrų visiems rytų aukštaičiams ypatybių, dar turi specifinių, tik jai vienai būdingų vokalizmo sistemos bruožų.

Pietų aukštaičių patarmė gana vientisa, smulkiau neskaidoma. Ši lietuvių tarmių klasifikacija laikosi to paties – geografinio – tarmių, patarmių ir šnektų įvardijimo principo: pritaikyti pasaulio dalių pavadinimai (rytų, pietų ir pan.) patarmėms. O iš stambesnių miestų vardų padaryti pavadinimai smulkesniems vienetams – šnektoms ar jų grupėms – pavadinti.

Žr. tarmių žemėlapį:
http://alkas.lt/wp-content/uploads/2012 ... kacija.gif

Susirask savo tarmę
http://www.tarmes.lt/index_regionai.php

Daugiau apie Lietuvos tarmes
http://www.tarmes.lt/index_meniu.php?id=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 27 Gru 2012 22:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

http://alkas.lt/wp-content/uploads/2012/03/zem_1_nauja-klasifikacija.gif

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 18 Lap 2013 15:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Nalšios krašto aukštaitis-vilniškis: nėr ko sarmatycies savą gimtu tarmi ūtaryt

http://pilietis.delfi.lt/naujienos/nals ... d=63310748

Sary Ozek
2013 m. lapkričio 18 d. 13:17

Sveiki visi, mieli skaitytojai. Kad ir iš kurio Lietuvos regiono būtumėte – vilniečiai, kauniečiai, savita tarme pasižymintys šiauliečiai, iš savo tarmės mūsų literatūrinę kalbą kildinantys suvalkiečiai, kitų Lietuvos regionų gyventojams ne visad suprantamu mūsų kalbos variantu kalbantys žemaičiai, ar Vilniaus krašto lenkai, kalbantys savotiška lenkų kalbos tarme – tikiuosi, kad visiems pasirodys įdomu ir aktualu tai, apie ką tuoj perskaitysite. Nes kalba eis apie mūsų tapatybės dalį – tarmes.

Pradėkime nuo trumpo pasakojimo, parodančio, kokios skirtingos būna tos pačios kalbos tarmės, kiek jos kalbai suteikia spalvų, įvairiapusiškumo ir gyvybingumo. Parašyta bus mano gimtąja Nalšios krašto aukštaičių - vilniškių tarme (nuo seniausių laikų paplitusioje Vilniaus krašte - Švenčionių ir Ignalinos rajonuose):

„Ajo vienų rozų švincioniškys keliu, i sustiką anas mergiotį bais gražių. Mergiotie to buvą žemaitie, iš Kretingąs. Nuo pacią pajūrią buvą mergiotie, bais graži, visa rasidažius, pasmoliujus. Pasdaboją mergiotie paconui, i mergiotei paconas irgi pasdaboją – nešpetnas tąkis visas, plaukai kudriavi, akys vosilkavąs, zdoravas tokis, iš stuomens da liemens. Nu i sumislyją anys, kų raikia jiem paūtaryt (pasikalbėti), ale kožnas savą kraštą tarmi pamislyją. Priėją paconas prie mergai, i saką: „Nu, tai kur aini? Maš paūtaryjam? “ Mergiotie jam saką: „Pasirokoujem“. Nesupratą anys vienas kitą, nesusabrazują suvisu, i tep i razajo kožnas savą keliu. “

Aišku, nesusikalbėti su sutikta mergina vien dėl to, kad abu nesuprato to paties žodžio „pasikalbėti“ variantų skirtingose tarmėse (aukštaičių – vilniškių tarme „ūtaryt“, žemaitiškai „roukoutes“) – tai jau tragikomiška situacija. Bet ko gero, dauguma sutiks, kad tarmės suteikia mūsų kalbai išskirtingo gyvumo, parodo jos įvairiapusiškumą ir turtingumą, atskleidžia ypatingą, tik tam regionui būdingą kalbos skambesį. Ir kaip bebūtų gaila, šiuo metu mūsų tarmės, kurios vystėsi ir buvo vartojamos ištisus šimtmečius, nyksta tragiškais tempais. Ir tai, deja, nėra vien Lietuvos problema.

Kalbėti savo gimtąja tarme yra prestižas ir mums derėtų tai pagaliau suvokti. Tai nėra joks kaimietiškumas, atsilikimas – tai yra savo gimtojo regiono tapatybės dalis, ir tu derėtų didžiuotis, o ne gėdytis.

Kokia situacija su tarmėmis yra kitose šalyse? Labai įvairi. Pavyzdžiui, Vokietijoje regioninė tapatybė yra labai stipri (bavarai, saksai ir t. t.) ir be abejo, tarmės yra gyventojų gana plačiai vartojamos kartu šalia bendrinės vokiečių kalbos (paremtos Berlyno tarmės pagrindu). Panaši situacija yra ir Italijoje – tarmės išlieka, stipriai laikosi ir atrodo, greitu laiku nežada išnykti.

Kitokia situacija yra Prancūzijoje. Prancūzijoje nuo seno kalbą buvo stengiamasi centralizuoti, skatinti visų regionų gyventojus kalbėti bendrine prancūzų kalba, sunorminti kalbą ir neleisti į ją prasimušti, kaip seniau manyta, „prastuomenės“ kalbos elementams. Dėl to dabartinėje Prancūzijoje tarmės nėra labai stipriai išlaikytos.

Tarpinė situacija yra Rusijoje. Dar Puškino laikais buvo stengiamasi sunorminti rusų kalbą, bet kartu į norminę rusų kalbą priimti ir kai kuriuos senoviškus, archajiškus ir vaizdingus tarminius reliktus. Rusijoje tarmės taip pat nėra stipriai išlaikytos, nors kai kurių regionų gyventojai, pavyzdžiui, pomorai prie Baltosios jūros ar kazokų palikuonys pietinėje Rusijoje, turi stiprią regioninę tapatybę ir didžiuojasi ja, bei stengiasi išlaikyti kultūrinius ir kalbinius skirtumus nuo bendrinės rusų kalbos. Ir tai nereiškia, kad jie tampa jau „nebe rusais“ – tai saviti subetnosai rusų tautos sudėtyje, savo išskirtinumu praturtinantys savo tautą.

Lietuvoje situacija su tarmėmis yra liūdna. Nors kol kas nemažai žmonių, ypač provincijos regionuose, kalba gimtosiomis tarmėmis, tačiau labai aiškiai pastebima tarmių nykimo tendencija. Tarmes vartoja dažniausiai pagyvenę ar žemesnio socialinio sluoksnio žmonės, jaunimas ir išsilavinę gyventojai dažniausiai stengiasi kalbėti literatūrine kalba netgi savo šeimos ir bendruomenės tarpe. Deja, daug kam tarmės asocijuojasi su nemodernumu, atsilikimu ar šiaip kažkokia juokinga, keista senų žmonių kalba. Ar toks požiūris teisingas? Be abejo, ne.

Įsivaizduokime tokią situaciją: išnyksta visos tarmės, ir visi Lietuvos gyventojai net namie kalba vien literatūrine lietuvių kalba. Mūsų kalba dėl to prarastų iš tiesų labai daug. Nors ir taip turime kuo didžiuotis – juk mūsų kalba iš visų gyvų indoeuropietiškų yra išlaikiusi daugiausiai indoeuropiečių prokalbės ypatybių – tačiau reikia nepamiršti, kad tarmėse dažnai pasitaiko kur kas archajiškesnių gramatinių formų bei vaizdingesnių vartojamų žodžių, nei literatūrinėje kalboje, ir leisti visam tam išnykti būtų nedovanotina klaida.

Juk visų tautų bendrinės kalbos yra paremtos kurios nors vienos tarmės pagrindu (mūsų atveju – suvalkiečių tarme), tačiau ar tai jau iš karto reiškia, ka kitos tarmės, kiti regioniniai tos pačios kalbos variantai iš karto tampa „kaimietiškais, nemadingais“? Be abejo, kad ne. Juk buvo kažkada laikai, kai apskritai daugelio mažų tautų kalbos (lietuvių – irgi) laikytos „neprestižinėmis, barbariškomis“, tačiau vėliau suprasta, kokia tai buvo didelė klaida. Reikia tikėtis, kad kada nors bus įsisamoninta ir tai, kad tarmės – irgi ne „barbariškumas“, o tapatybės, kultūros dalis.

Manau, kad tarmės neturėtų tapti istorija ir senove. Jos turi būti gyvos, vartojamos ir turėti visas perspektyvas išlikti ateityje. Deja, šiuo metu perspektyvos labai liūdinančios. Matant, kaip nyksta tarmėmis kalbančių žmonių dalis, ir ypač kaip mažėja jų mano kartos, jaunų žmonių tarpe – darosi liūdna. Jeigu ir toliau tai tęsis, tai visai tikėtina, kad po kelių dešimtmečių tarmės gali išnykti. Ar padėkos mums ateities kartos už tai? Prie nykimo stipriai prisideda ir Lietuvos depopuliacija apskritai, mažas gimstamumas, emigracija, sunki ekonominė situacija provincijoje, dėl kurios daugybė žmonių migruoja į didmiesčius arba užsienį, bet tai jau atskira ir labai plati tema.

Derėtų susirūpinti šia problema. Juk šiais laikais, kai internetas atveria daugybę galimybių, galima imtis iniciatyvos tarmių išsaugojimui bei klaidingos nuomonės, kad tarmės – tai „atsilikimas“ paneigimui. Labai gera iniciatyva yra „Vikipedija“ žemaičių tarme. Iš tiesų, žemaičių tarmės išsaugojimo entuziastams derėtų už tai skirti labai didelį pliusą. Tai yra, ko gero, Lietuvoje žinomiausias ir grandioziškiausias tarminis projektas, už kurį ateities kartos, be jokios abejonės, padėkos jos autoriams. Panaši sveikintina iniciatyva yra ir „Vikipedija“ latvių kalbos latgalių tarme (beje, latgalių tarmė lietuviui yra kur kas suprantamesnė už bendrinę latvių kalbą – tuo nesunku įsitikinti, užtenka paskaityti latgališkus tekstus).

Tokios iniciatyvios iš tiesų džiugina tiek mus, tiek, ko gero, ir ateities kartas. Juk jeigu tarme šnekama, rašoma internetinėje erdvėje – ji įgauna svorį ir prestižą. Tokia tarmė yra gyva ir turi žymiai didesnius šansus išlikti. Žemaičiams yra ko pavydėti. Norėtųsi, kad pasaulį išvystų panašūs projektai ir kitomis tarmėmis. Man, kaip Vilniaus krašto vaikui, iš tiesų labai norėtųsi matyti „Vikipediją“ ir savo gimtąja rytų aukštaičių – vilniškių tarme, ir be abejo, kitomis tarmėmis. Ne tik „Vikipediją“, bet ir daugiau internetinių svetainių, televizinių projektų bei kitokių iniciatyvų.

Labai geras pavyzdys buvo viename Švenčionių rajono laikraštyje spausdintos folklorinės istorijos, užrašytos vietine tarme, deja, iniciatyva buvo trumpalaikė, o gaila. Juk net „Dviračio Žyniose“ kurti „Bratkų“ personažai, kalbantys mano gimtąja Vilniaus krašto aukštaičių (Nalšios žemės) tarme, nors ir pateikti humoro forma, savotiškai prisidėjo prie tarmės populiarinimo. Šiuo metu to labai trūksta, ir tas tarmių viešo vartojimo trūkumas, kaip jau minėjau, veda prie tragiško jų nykimo.

Labai sveikintina būtų vaikus nuo pat mokyklinio amžiaus supažindinti su gimtojo regiono tarmėmis, skatinti didžiuotis savo regionine tapatybe ir nesigėdinti savo šaknų. Jeigu to nesiima mokykla – tai gali daryti ir tėvai. Tam daug nereikia – užtenka nesigėdinti namie, giminių, kaimynų ir savo bendruomenės tarpe kalbėti savo gimtąja tarme. Be abejo, bendrinė lietuvių kalba – pirmoje vietoje, bet juk nebūtina neoficialioje aplinkoje apsiriboti vien bendrine kalba. Kaip atrodytų Ignalinos ežerų kraštas, Varėnos miškai, Marijampolės lygumos, Šalčininkų krašto spalvingi kaimai, Palangos pajūris be tam regionui būdingų tarmių, skambesio, melodikos? Jos prarastų didžiulę dalį savo istorinio, regioninio savitumo.

Netgi didmiesčiuose galima išlaikyti savo tarmes. Gyvenu Vilniuje, ir išgirdęs iš Suvalkijos atvykusio studento balsių tęsimą, iš Žemaitijos kilusio žmogaus būdingą galūnių „-as“ trumpinimą iki „-s“, vietinio Vilniaus apylinkių lenko savotišką vilnietišką šnektą, turinčią savitų, tik šiam kraštui būdingų ypatybių, kokių neturi bendrinė lenkų kalba – visada džiaugiuosi. Taip, tai yra jėga! Ir pats nevengiu draugų ar bendradarbių tarpe bent jau juokais pakalbėti savo gimtąja Švenčionių krašto tarme, ar įterpti kokį vaizdesnį žodį.

Mus visus vienija bendra lietuvių kalba, bet po bendrinės kalbos „stogu“, neoficialioje aplinkoje niekas netrukdo išlaikyti savo šaknų ir savo gimtam regionui būdingo savitumo. Žinoma, niekas nepuls kalbėti tarmėmis oficialioje aplinkoje – juk bendradarbiai, ko gero, ne visai ir suprastų, jeigu pasakyčiau „kožnų dzienų raikia riscies iš lažios unksti ryti, ale kai iš vakarą prikumžloji zrazų su bulbąm, tai paskui ažmigc niekaip neišeina, i šliojies pakumpiais paskui visų dzienų nedamiegojys, kai apsišalabonyjys“. Ko gero, prireiktų vertimo. Bet įterpti vieną kitą žodį kalbai pagyvinti, o tuo labiau, kalbėti savo tarme šeimos, giminių ir vaikystės draugų tarpe – tam niekas netrukdo.

Nėr ko sarmatycies savą gimtu tarmi ūtaryt, brungūs tautieciai! Ažu tai, kad savą tarmį išlaikysi i ateiciai perduosi, tavą vaikai da anūkai tau kadu tai padiekas. Nesisarmatyk – didziuokis savą tapatybi!

Komentarai
http://pilietis.delfi.lt/naujienos/nals ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuva - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva

Parašytas: 18 Lap 2013 20:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Štai čia daug įvairių duomenų apie Žemaitijos politines ribas:

Kokios yra istorinės Žemaitijos ribos? - Žemaitija

http://samogitia.mch.mii.lt/.../ZZ_2013_3_geras_4-7.pdf

(žinoma, tai jau rašytiniai duomenys iš 13 ir vėlesnių amžių, bet galima "rekonstruoti" Žemaitijos "plėtimosi" kryptį - iš Nevėžio slėnio link istorinių kuršių žemių pajūryje).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuva - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva

Parašytas: 18 Lap 2013 20:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Alvydas Butkus

Aukštaičių vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. Gedimino sutartyje su Livonija.

Tekstas to meto vokiečių kalba:

/.../ Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koniges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten* unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint /.../

/.../ Štai tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių nusprendėme sudaryti taiką. Iš Lietuvos karaliaus pusės – Aukštaičiai, Žemaičiai, Polockas ir visi Rusai, kurie paklūsta tam pačiam karaliui. /.../

Gedimino laiškai, Vilnius, 2003. P. 72-74.

Kęstutis Čeponis

Dėl Žemaitijos - ji yra labai vėlyvas "darinys". Istoriškai žinoma, kad Žemaičiais buvo iš pradžių vadinama visai ne dabartinė Žemaitija, o Nevėžio slėnis.

O Aukštaičiais buvo dabartinis Aukštaičių kalvynas (tai yra buvusios sėlių žemės).

Lietuva (senoji, istorinė) tuo metu turėjo būti maždaug Naručio - Ašmenos apylinkėse.

Beje, jei giedrą dieną važiuosite mašina iš Vilniaus į Ignaliną, tai artėjant link Švenčionių, o po to link Ignalinos, jums atsivers tokie vaizdai, kuriuos pamačius jums bus visiškai akivaizdu, kur tada buvo "Aukštaičiai", o kur "Žemaičiai"... Ir kodėl jie tais laikais gavo tokius pavadinimus.

Na o vėlesniais amžiais, tęsiantis lietuvių genčių ekspansijai į vakarus - iki pat jūros į kuršių žemes, kartu "slinko" ir "Žemaičių" bei "Aukštaičių" sąvokos - jau tapusios ne tik grynai geografinėmis, bet ir politinėmis.

Alvydas Butkus Čeponiui:

Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas 1219 m. Volynės kronikoje, aprašant 1215 m. įvykius.

Kad Žemaitija būtų vadinama Nevėžio slėniu, nežinojau. Kokiame šaltinyje?

Kęstutis Čeponis

Iš atminties nepasakysiu, bet apie tai buvo diskutuota Lietuvos istorijos forume, kur buvo nurodyta, kad yra įvairių tai patvirtinančių duomenų.

P.S. Manau, kad čia geriau galėtų paaiškinti Tomas Baranauskas.

-----------------------------------------------------------------------------------

Šaltinis - Tomas Baranauskas
LIETUVOS VALSTYBĖS IŠTAKOS
Knygos ,,Lietuvos valstybės ištakos” (Vilnius: ,,Vaga”, 2000, 317 p., ISBN 5-415-01495-0) santrauka

http://viduramziu.istorija.net/valstybe.htm

"Pirminis žemaičių kultūros centras turėjo būti Vidurio Lietuvos kultūros sritis, nes tik tokia geografinė jos padėtis pateisina žemaičių vardą (žemumų ar žemupio gyventojai).

Žemaičių aukštumos (istorinių laikų Žemaitijos centro) gyventojai negalėjo pirmieji pradėti vadintis žemaičiais, nes šis vardas visais požiūriais neatitinka jų geografinės padėties (aukštuma kelių upių aukštupiuose).

Nuo XIV a. pabaigos žinoma istorinė Žemaitijos riba ėjo Nevėžio upe ir tokiu būdu dalino buvusios Vidurio Lietuvos kultūros teritoriją į dvi dalis – žemaitišką ir aukštaitišką. Nevėžio žemupyje tokia riba paliudyta jau XIII a. pabaigoje. Tai buvo valstybinės valdžios dirbtinai suformuota riba.

Kadangi Žemaitija buvo valstybės periferija ir jos priklausomybė nuo Lietuvos valdovų buvo žymiai menkesnė, abejotina, kad Lietuvos valdovai būtų plėtę Žemaitijos teritoriją Aukštaitijos sąskaita.

Todėl galima manyti, kad anksčiau visa ši kultūra buvo žemaitiška.

Vidurio Lietuvos žemaitiškumą patvirtina ir kai kurie kiti netiesioginiai duomenys. XV – XVI a. Kauno ir Upytės pavietai priklausė Trakų, o ne Vilniaus vaivadijai (XIV a. Trakų kunigaikštis buvo Žemaitijos siuzerenas), su Žemaitija šiuos pavietus siejo ir kai kurie prievolių sistemos savitumai.

Be to, gali būti, kad XV – XVI a. istorinėje tradicijoje prisimenama ,,vokiečių siena” palei Šventosios upę buvo 1259 m. Mindaugo Livonijos Ordinui atiduotos ,,visos Žemaitijos” rytinė siena.

Visa tai leidžia aukštaičių genties teritoriją sieti su Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o žemaičius lokalizuoti Vidurio Lietuvos ir Žemaičių aukštumos plokštinių kapinynų srityse."

Arvydas Meškauskas

Samogetijos valdovai, taip buvo tituluojami Lietuvos kunigaikščiai, bent jau ta Samogetija - Žemaitija, mano nuomone.

Papildymui: Samotrakė bent Graikijoje reiškia Šventieji trakai, o Samogetia - šventieji pėstininkai..

įmetu latvių regis titulinį puslapį, bet tas pats lietuvių kanceliarijoje

Kęstutis Čeponis

Lotyniškas terminas "Samogetija" yra "kūrinys" iš viduramžių laikų. Todėl nereikia jį "piršti" 1-7 amžiams. :)

Arvydas Meškauskas

įdomu kaip atsirado tas žodis Samogetija?

Alvydas Butkus

p. Arvydai, perskaitykit garsiai iš pradžių šiuos lietuviškus žodžius:

Malanei ir su džiauksmu tą žadį prigimkiet (Mažvydas),
ghis (Mažvydas),
Negimki warda pana, Diewa tawa, naprasnai (Mažvydas).

O dabar žodžius: Sverige, Norge, cognac.

Tik skaitykite, kaip tariama, o ne kaip parašyta.

Jei ištarėte taisyklingai, nesunkiai ištarsite ir užrašymą Samogitia.

Kęstutis Čeponis

Alvydas labai teisingai pastebėjo, jog daugelyje kalbų rašyba nėra "garsinė" - taip, kaip, pvz. rašome mes lietuviai šiuo metu.

Daug kur - ir ypač viduramžiais - buvo rašoma panašiai, kaip dabar rašoma anglų kalboje - ir nežinant tam tikrų teisingo skaitymo taisyklių, skaitant "paraidžiui" nieko doro neperskaitysite.

Alvydas Butkus

Anksčiau cituotus tekstus ir žodžius reikia skaityti taip:

Malaniai ir su džiaugsmu tą žadį prijimkit (Mažvydas)
Nejimk vardą pana, Dieva tava, naprasnai (veltui, be reikalo)
jis

Sverja, Norja, konjak,

Zamjotija

Alvydas Butkus

Arvydui:

citata iš Vytauto laiško, kur ieškota geriausio Žemaitijos vardo fonetinio perteikimo lotyniškais rašmenimis:

/.../ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni. /.../EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420;

/.../ Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t.y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai.

Kęstutis Čeponis

Alvydai, o kaip viduramžiais įvairūs raštininkai lotynų, vokiečių, graikų kalbomis rašydavo raides č,š,ž?

Alvydas Butkus

Čeponiui:

Kadangi lotynų kalboje nėra garso "ž", Žemaitijos vardo pradžia buvo rašoma su "S' arba su "Sz", kuris tada buvo tariamas kaip "ž".

Balsis "a" (Samayt-) vietoje "e" galėjo rastis dėl raštininkų tautybės - slavai neturi minkštųjų "š", "ž", todėl jų netaria ir lietuviškuose žodžiuose, plg., žamė (žemė), šэnas (šienas).

Tad ir Žemaičių kraštavardį jie turėjo tarti Žamaičiai.

Arvydas Meškauskas

reiktų perrašyti istoriją lietuviškai, ar ne?

kiek lotynizmų kalboje..... o po to kuriamos visokios geopolitikos, kaip negerai...

Alvydas Butkus

Arvydui:

Taip, tos teorijos atsirado dėl paraidinio lotyniškai užrašytų kraštavardžių skaitymo.

Nedaug trūksta, kad ir iš lietuvių virstume lithuanais.

Alvydas Butkus

Arvydui:

Mykolas Lietuvis 1550 m. buvo pateikęs lotynų-lietuvių leksikos paraleles (jos tikros), įrodinėdamas lietuvių kilmę iš romėnų. Iš tikrųjų šios kalbos yra sesės, todėl ir turi tų pačių žodžių.

/.../ idioma Ruthenum alienum sit a nobis Lituanis, hoc est, Iitalianis, Italico sanguine oriundis.

Quod ita esse liquet ex sermone nostro semilatino, et ex ritibus Romanorum vetustis /.../ Etenim et ignis, et vnda, aer, sol, mensis, dies, noctis, /.../ deus, vir, deuir, i.e. leuir, nepotis, neptis, tu /.../ juvenis, /.../ linum, /.../ iugum, /.../ tractus, /.../ quatuor /.../ et pleraque alia., idem significant Lituano sermone quod et Latino. Deuenerant vero in haec loca maiones nostri, milites et ciues Romani /.../

Michalo Lituanus. DE MORIBUS TARTARORUM, LITUANORUM ET MOSCORUM. C. 1550

/.../ rutėnų kalba svetima mums, lietuviams, t.y. italams, kilusiems iš italų kraujo.

Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senų romėniškų papročių /.../ Juk ir ignis (ugnis) ir unda (vanduo), aer (oras), sol (saulė), mensis (mėnuo), dies (diena), noctis (naktis), /.../ deus (dievas), vir (vyras), devir, t.y. levir (dieveris), nepotis (nepuotis ‘anūkas’), neptis (‘anūkė’), tu (tu), /.../ dentes (dantys), gentes (gentys), /.../ juvenis (jaunas), /.../ linum (linas), /.../ jugum (jungas), /.../ tractus (trauktas), /.../ quatuor (keturi) /.../ ir daugelis kitų žodžių lietuvių kalba reiškia tą patį kaip ir lotynų. Iš tikrųjų į šias vietas atkeliavo mūsų proseniai, Romos piliečiai ir kareiviai /.../

**********************************************************************

Bernadeta Jucevice‎
Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas

Iš kur kilo lotyniškas Žemaitijos pavadinimas Samogitia?

Virginijus Misiūnas

Iš vokiško Samaiten (Žemaičiai).

Vidurinėje vokiečių aukštaičių kalboje garsai "g" ir "j" buvo beveik susilieję, todėl neretai painiodavo ir raides, pamesdavo, pridėdavo. Pvz., Livonijos XIII a. raštuose Jersika rašoma "Gercike", XIV a. Gediminas vadinamas "Jediminus", ir panašiai.

Raidę "g" galėjo pridėti tiesiog tam, kad pabrėžtų atskirą "i" tarimą, o ne "ai" tarimą kaip "ė" (panašiai kaip šiuolaikinėje prancūzų kalboje), t.y. kad tariama "Zamajiten", o ne "Zamėten".

O toliau jau į lotyniškus tekstus pakliuvusi "Samagitia" pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Vladas Palubinskas

Tokia hipotezė stipri, bet jai pagrįsti reikia dar H — ar yra tokios rašybos (Zemaehtiae, Samahitia, Samohiten ar pan.) liudijimų? Nesu aptikęs.

Virginijus Misiūnas

Samaiten - daug kartų vokiškuose raštuose užrašytas pavadinimas. Samagiten irgi pasitaiko.

Žr. Henriko Latvio, Hermano iš Vartbergės, Eiliuotosios kronikos, Vygando Marburgiečio originalus.

H tam visai nereikia. Supanašėję buvo G ir J. Būtent taip iš Georg atsirado Jurgen.

Alvydas Butkus

Papildydamas Virginijų, pridursiu, kad raidės g ir j buvo painiojamos, tiksliau, raide "g" reikštas garsas [j] ir lietuviškuose tekstuose, plg. M. Mažvydo "ghis" [jis], prigimket [prijimket] ‘priimkite’.

Net tautosakoje (dainose) yra "generolas" ir "jenerolas".

Egidijus Sinkevičius

Jeigu reikalas būtų tik tame, kad J garsas buvo rašomas kaip G, tai būtų buvę užrašyta ne Samogetia, bet Samogtia.

Virginijus Misiūnas

O jei akimirkai susimąstytume, kad žodis "Žemaitija" - gana jaunas, atsiradęs ne anksčiau, nei XVI a.?

O iki tol buvo tik Žemaičiai (Žemaitee)?

Į lotynų kalbą patekę per grandinėlę žemaičių-žiemgalių-saksų?

Ir apskritai, labai naudinga paskaityti šaltinius originalo kalba.

Egidijus Sinkevičius

Gal iš Sarmatų ir Getų?

Sarmogetai > Samogetai?

Advokatas Adolfas Remeikis

Tai gal iš sarmatų - getų...

Kas reikštų, kad žemaičiai yra tie patys getai, apie kuriuos rašo Jordanas savo veikale "Apie Getų kilmę ir žygius", kuris 2017 išleistas lietuvių kalba (leidykla "Žara".Vilnius).

Egidijus Sinkevičius

Viduramžių žemėlapiuose Žemaitija vadinama Sarmatia. Getais dažniau vadinami Jotvingiai.

Taigi, gali būti, kad Sarmogetija - tai Žemaičių ir Jotvingių sąjunga. Tačiau vėlgi - juk Sarmatų ir Getų sąjunga - tai Dakija. Žodžiu su Žemaičių pavadinimais dar daug neaiškumų.

Mano nuomone pavadinimas Samogetia atsirado ne dėl raidžių G ir J painiojimo.

Jis galėjo atsirasti dėl Žemaičių gretinimo su Dakais, Samo Getais (buvo tokia Samo karalystė), Žemaičių ir Jotvingių sąjunga. Be to dar yra tokia upė Samas (lietuviškai gal Šamas?), prie kurios galėjo gyventi Getai.

Be to neaišku, ar tokiam gretinimui buvo koks nors realus istorinis pagrindas, ar tai tik pritempimas.

Kęstutis Čeponis

Egidijau, nesipainiokite epochose - dakai, getai, sarmatai gyveno daugiau kaip prieš 1000 metų iki pasirodant pavadinimams žemaičiai (o tuo labiau Žemaitija) ir jotvingiai.

Beje, pavadinimas jotvingiai yra atėjęs iš slavų kalbų, o šie jį gavo iš skandinavų vikingų (pavadinimas iš grupės: ятвяги, варяги, колбяги..., o šie savo ruožtu kilo iš germanų skandinavų kalbų).

Nei viena jotvingių grupė save šiuo vardu nevadino - nei dainaviai, nei sūduviai (beje, žinomi būtent jau Antikos laikais).

P.S. Kalbininkas K.Būga Jotvingiją pavadino, paėmęs slavišką pavadinimą “Jatviagi, jetviagi”, pridėjo baltišką priesagą -ing ir pavadino Jotvingiai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografiniai regionai

Parašytas: 10 Gru 2013 16:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuva - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva

Parašytas: 11 Gru 2013 19:01

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Alvydas Butkus

Būkite nuoseklūs.

Jei Žemaitija jums "Samogitia",

tai Aukštaitija turi būti "Ousteyten / Auxtote",

o Lietuva - "Lithuania / Lithvania".

Suvalkiją ta proga pavadinkit "Suderland",

o Dzūkiją - "Doynowe" - bus visas komplektas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuva - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva

Parašytas: 24 Bal 2014 00:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Источник - http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =210#23878

[quote="Тиамо" post=23860]А что такое Самогития?

Так называли ту страну до того как стали гораздо позже называть Литвой.[/quote]

Извините, но ваши знания на уровне "фольк-историков". :)

Распространение литовского языка в XVI веке
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... entury.png

Картосхема http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... gionai.png отображает диалектно-этнографические части современной Литвы (конец 19 века - начало 20 века).

Вот список частей Литвы - название на литовском языке и на средневековой латыни (как правило это немецкое искажение литовского названия):

Žemaitija - "Samogitia",

Aukštaitija - "Ousteyten / Auxtote",

Mažoji Lietuva - "Lithuania Minor"

Suvalkija (Sūduva) - "Suderland",

Dzūkija (Dainava) - "Doynowe",

Lietuva - "Lithuania / Lithvania".

Тут надо написать некоторый историко-языковой обзор.

Жямайчяй и их разные наречия (их было насчитано около 40) появились в следствии смешения литовцев (части их - западных аукштайчяй) с древними куршями и частично с древними жемгалями.

Куршяй и жемгаляй - это западные балты (как и пруссы и йотвингяй, а по новейшим данным - и селяй), а литовцы (и предки латышей - этнически "восточная" их часть) - восточные балты, которые около 1000 - 1500 лет постепенно продвигались на запад (по некоторым данным их начальная родина была где то около Курска и Орла, откуда они ушли под натиском гуннов, а может и раньше).

Жямайтия ("Низкое место") - и исторически, и этнически, со времен средневековья (12-13 века) - литовская земля, как и Аукштайтия ("Высокое место").

Сама Аукштайтия появилась как следствие ранней колонизации Ашмянской возвышенности, где в районе Вильнюса и севернее его тогда жили селяй, а южнее - йотвингяй (оба - западно балтские племена).

Литовцы сюда пришли с востока - из древней исторической Литвы. Это название - Литва (по литовски в те времена называлась примерно Лиетва - Lietva) - со временем тоже "передвигалось" с востока на запад.

Примерно в 8-10 веках эта историческая Литва была ниже от Ашмянской возвышенности (на востоке от этой возвышенности) - сейчас это Западная Беларусь, а древние литовские говоры (и все они разные) тут сохранились только в нескольких небольших "островках".

Говоры аукштайчяй (их тоже было где то около 70) делятся на три основные группы.

К примеру - Скирмунтас (Skirmantas) - известное языческое литовское имя (князя из Восточной Литвы, и именно поэтому у него в имени -у- (Восточная Литва - Скирмунтас (Skirmuntas)), а не -а- (Центральная и Южная Литва - Скирмантас (Skirmantas) - теперь именно эта форма считается нормой литературного литовского языка), или -о- (Западная и Северная Литва - Скирмонтас (Skirmontas)).

Между прочем, форма литовского языческого имени, ставшего фамилией рода, показывает, что эта фамилия очень древняя, еще с конца 15 - начала 16 века.

В более поздние времена в фамилиях литовских дворян уже, как правило, не использовались древние языческие имена их далеких предков, а обычно уже католические имена более близких (уже крещенных) предков, с родовым славянским окончанием -вич.

В раннем средневековье (где то 8-10 века) Аукштайтией называлось Ашмянская возвышенность, откуда литовские племена продвигались дальше в низины, на запад - в бассейны рек Нявежис, Нярис и Нямунас, там постепенно тесня и ассимилируя местные западно балтские племена. Эта низина получила название Жямайтия.

Однако продвижение литовских племен продолжалось и дальше на запад, к морю - в земли западнобалтских племен куршяй, которые уже жили в основном в гористом районе и у моря.

Древнее название Жямайтия перешло ("передвинулось") и на эти гористые районы.

А название Аукштайтия "спустилось" с Ашмянской возвышенности и "раздвинулось" на земли прежней - исторической - Жямайтии.

Все описанные процессы продолжались вплоть до 15 века, и описаны в разных хрониках.

Крестоносцы так и не смогли завоевать Жямайтию, и она почти вся окончательно вошла в состав ВКЛ после Грюнвальдской битвы в 1410 году, однако часть исторической Жямайтии и часть Аукштайтии (в районе литовских аукштайтских земель Скалва и Надрува) после договора 1422 года вошла в состав крестоносцами управляемой Пруссии.

Если бы политическая история Жямайтии пошла бы иным путем, то несомненно жямайчяй сейчас стали бы отдельным народом со своим отдельным языком.

Но пошло по другому - сначала один из жямайтских говоров едва не стал литовским литературным языком, но потом его вытеснил один аукштайтский говор - сувалкский, с примесью говоров Малой Литвы.

Вообще то, все эти говоры, если отбросить иноязычные влияния (заимствования "барбаризмы") (особенно немецкие и польские), очень незначительно отличаются друг от друга.

За последние 100 лет все литовцы настолько перемешались, что практически в каждой семье имеются и выходцы из Жямайтии (разных ее регионов), и из Аукштайтии (тоже из разных ее регионов), и из Малой Литвы (диалектно это часть Аукштайтии, но исторически это часть исторической Литвы, принадлежавшая до 1922 года Германской, а не Российской империи. С 1923 года северная часть Малой Литвы - Клайпедский (Мемельский) край - принадлежит Литве, а южная часть Малой Литвы с 1946 года присоединена к РФ (РСФСР)).

Поэтому в наши времена эти разные говоры в их "чистом" виде, к сожалению, знают только старики, а "молодежь" (которой тоже уже под 50-60 лет) уже вся говорит на общелитературном литовском языке, куда были включены и слова, и разные языковые формы из самых разных говоров (а их в Литве до 1 мировой войны насчитывалось больше сотни).

Примечание - в Малой Литве до 1945 года было в основном протестанство, но теперь и там протестантов очень мало. Они еще имеются в северной Аукштайтии - в районе Биржай (рядом с протестантской частью Латвии).

------------------------------------------------------------------------

Более подробно тут:

Литовский язык
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9B%D0% ... 1%8B%D0%BA

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuva - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva

Parašytas: 28 Geg 2014 19:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =100#37753

nestor rašė:

Жигяйвис, я специально скопировал ФРАЗУ... в этой фразе там есть такие слова...

"жемайтское наречие литовского языка (иногда рассматриваемое как отдельный язык..."

вам понятен смысл сказанного или надо разжовывать?

Не всегда надо доверять Википедии, особенно дословно... :)

Хотя лично мне русскоязычная вики нравится намного больше чем литовская или английская.

В литовской слишком мало статей, да и те обычно скудные на инфу, а в английской слишком "толерантно" подаются факты...

Однако в данном случае в русской Вики явная "промашка" - жямайтских говорор не один, а несколько. И они сильно разнятся друг от друга.

Именно поэтому энтузиастам создания литературного жямайтского языка никак не удается договориться между собой, какой именно жямайтский говор (диалект) избрать как основу литературного жямайтского языка.

Одна из групп энтузиастов этот вопрос решила "на пролом" - начала создавать свою версию Википедии на одном из жямайтских говоров, но другие группы их не поддерживают.

Литовский литературный язык, в силу исторических обстоятельств, сформировался в 19 веке на основе одного из аукштайтийских диалектов - так называемом сувалкском наречии.

Это Южная Литва, которая в 1920 г. была оккупированна легионами Пилсудского, вместе с основным литовским городом этого ареала - Сувалками.

Часть Южной Литвы, в том числе и Сувалкай, и сейчас находятся во временной оккупации Польши, однако именно говор местных литовцев стал основой литературного литовского языка.

-----------------------------------

Насчет происхождения названия Жмудь.

Во первых, ни в одном из жямайтийских говоров не используется такое самоназвание - Жмудь. Оно начало использоваться в документах именно восточных славян.

И причина элементарная.

В разных аукштайтских диалектах литовского языка очень много разнообразных суффиксов, которые вместе с различными окончаниями используются для составления слов, присоединяя эти суффиксы и окончания к корням (которые практически одинаковые во всех говорах литовского языка).

Названия Аукштайтия и Жямайтия составлены из корней Аукшт- (Aukšt-) (что означает "верхняя") и Жям- (Žem-) (что означает "нижняя"), и южно-аукштайтийского (сувалкского) суффикса -айт- (-ait-) с окончанием -ия (-ija).

Когда сувалкский диалект стал основой литовского литературного языка, то и названия из сувалкского диалекта (Аукштайтия (Aukštaitija) и Жямайтия (Žemaitija)) стали "общелитовскими".

Однако в других аукштайтских говорах используются и другие суффиксы, и другие окончания.

Например, в Средней Литве использовались формы Аукштота (Aukštota) и Жямота (Žemota) (с суффиксом -ота (-ota), и именно эти формы зафиксированны в некоторых хрониках крестоносцев (Auxtote), так как с носителями этого диалекта литовского языка крестоносцы когда то соприкасались).

В ливонских хрониках зафиксированно название Аукштайтии - Ousteyten - тоже полученное ливонцами из литовских (или жемгальских) говоров Северной Литвы того времени.

/.../ Dit sint de lant, da wi den vrede mede maket hebbet: van des koniges wegene van Lettowen dat lant to Ousteyten* unde Sameyten, Plessekowe und alle de Russen, de under eme beseten sint /.../

(Из договора Гедиминаса с Ливонским орденом, 1323 г.)

А вот в восточных и северо восточных аукштайтских диалектах использовалась другая форма названий - с суфиксом -удэ (-udė): Аукштудэ (Aukštudė) и Жямудэ (Žemudė).

Эти формы названий уже очень давно не используются в разговорном языке, но в некоторых словах суффикс -уде (-udė) сохранился (например, в слове "алудэ" (aludė), то есть "пивбар").

Совершенно очевидно, что предки славян услышали название Жямудэ (Žemudė) от каких то аукштайтийских племен (с представителями самих жямайчяй славяне встретились только через несколько столетий), и "переиначили на свой лад" название "Жямудэ" в Жмудь, которое так и "закостенело" в письменных источниках славян.

А вот в немецких хрониках "закостенело" совсем иное название Жямайтии - Samaiten; в хрониках написанных на средневековой латыни - Samogitia (буквы Ж не было ни в латыни, ни в немецкой азбуке).

-------------------------------------------

И на последок выдержка из письма Витаутаса 1420 г. Римскому императору Сигизмунду:

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 19 Bir 2014 01:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =340#47539

Тиамо rašė:

Мы говорим с Жигяйвисом о языках.

Язык это средство общения, которое отражает существующий уровень технологий и социальной структуры ибо из этого состоит общение между людьми. Язык развивается вместе с развитием общества, чем интенсивнее развивается общество, тем интенсивнее развивается язык, его обслуживающий как инструмент общения. Развитие это изменение. Языки изменяются, это факт лингвистической науки, иногда до неузнаваемости.

Если язык, используемый обществом, изменился менее других языков, используемых другими обществами, то значит это общество изменилось менее чем другие. Это значит что оно осталось на прежнем уровне технологий и социальной структуры.

Языковеды уже давно установили, что со сменой технологий языки меняются мало - просто появляются некоторые новые слова, как правило пришедшие вместе с технологиями от их иноязычных носителей.

А вот основная грамматическая и фонетическая структура языка, его звуковой ряд резко и быстро меняется в основном от смешивания разных языковых систем.

Литовский язык как раз поэтому и сохранил особенно древние черты индоевропейского языка потому, что предки литовцев мало смешивались с иноязычными группами.

В литовском языке разные говоры (а их в начале 20 века насчитывалось примерно 115) появились не так уж давно - примерно в 13-19 веках.

Начало было во времена литуанизации разных балтских племен и их групп (селяй, куршяй, прусай, йотвингяй, жемгаляй, галиндай и других), при формировании единого литовского этноса.

Однако в первоначальной стадии появившиеся эти несколько говоров отличались между собой очень незначительно.

Основная причина постепенного развития разных литовских говоров - это введение в Литве крепостничества в 15-16 веках, и, вследствии этого процесса, появившиеся ограничения на свободное передвижение основной массы литовского населения.

А литовская знать (князья) и большинство (примерно 70 процентов до начала 20 века) литовских байорай (шляхты), к сожалению, постепенно ополячились и перестали быть носителями литовского языка.

**************************************************************

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =340#47548

Тиамо rašė:

Жигяйвис, языковеды активно обсуждают охотничью, коневодческую и сельскохозяйственную лексику в различных языках.
Это и есть разные технологии, охота и собирательство и животноводство и обработка земли.

Не мелите чушь.

А вы уважаемый, не путайте слова (то есть отдельные термины - нововведения), связанные с новыми технологиями, с грамматической и фонетической структурой языка, которые не меняются от появления новых технологий.

P.S. Все известные индоевропейские племена и народы имели практически тот же основной технологический уровень вплоть до средних веков (и земледелие, и скотоводство, и металургия...).

Например, по литовски: железо - geležis (гяляжис), серебро - sidabras (сидабрас), а вот золото - auksas (ауксас) (название может быть имеет связь с названием реки Оксис (Аму-Дарьи), где мыли золото в античные времена), медь - varis (варис).

Совпадение названий железа и серебра показывают, что предки славян эти металлы узнали еще тогда, когда были в составе балтоязычных племен.

А вот литовское название меди показывает, что литовцы его назвали varis ("варис") потому, что сами его варили, а не переняли название от кого то...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 06 Rgs 2014 15:18

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =780#75945

Тиамо rašė:

Вы мне ранее писали что существует очень много местных вариантов жмудинского языка.

Вы дезавуируете то своё сообщение или готовы его вновь повторить?

Выложите мою точную цитату, а затем уж коментируйте. :)

В литовском языке в начале 20 века насчитывалось примерно 115 говоров, из них 10 за нынешними пределами гос. границ Литвы.

Эти говоры сформировались в 16-19 веках, после введения в Литве крепостничества, которое сильно затруднило свободное перемещение значительного числа местного населения.

Поэтому практически в каждой парапии (католическом приходе) Литвы со временем сформировались свои собственные говоры. Однако все они очень незначительно друг от друга отличались - особенно близко расположенные.

Все эти говоры языковеды делят на 15 ареалов - которые практически соответствуют административному разделу Литвы во времена Литовской Империи.

В конце 19 века, после отмены крепостничества, и особенно в 20 веке из за огромных миграционных потоков и введения в школах, учреждениях, газетах, радио, а позже и ТВ, общелитературного литовского языка, все эти говоры в наши дни уже почти исчезли - только языковеды их зафиксировали и описали их особенности.

Тиамо rašė:

Вот я и говорю, локальные племенные языки.

Не путайте говоры 19 века с племенными языками 13 века. Это очень разные вещи. :)

Однако, можно с уверенностью сказать и то, что древние племенные языки (говоры) оставили некоторые свои следы и в говорах 19 века.

Только проблема в том, что очень трудно эти следы выявить и определить их происхождение.

Литовские племена практически исчезли в 13 веке.

В 14 веке уже все называли себя литовцами, не добавляя из какого они племени, так как произошло повсеместное перемешение разных литовских, жемгальских, селонских, куршяйских, прусских и ятвяжских племен во времена ожесточенных столетних войн с крестоносцами и меченосцами, а с востока - с монголами, с юга - с поляками и мозурами.

Люди целыми деревнями постоянно переселялись в глубь Литвы - прячясь подальше от военных набегов разных врагов.

А во все приграничные районы владыки Литвы переселяли отборных потомственных воинов-байорай, вместе с их семьями, не взирая, кто из какого племени происходит.

Эти воины строили укрепленные городища и там жили, их обороняя. Но их часто перебрасывали и в другие приграничные районы.

Поэтому за 200 лет войн все старые племена перемешались и древнее племенное разделение просто исчезло.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 06 Rgs 2014 15:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Тиамо rašė:

Расскажите мне племенные варианты жмудинского. Сколько Вы их насчитали?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 16 Spa 2014 22:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1997030 ... p_activity

Kęstutis Čeponis

Senuosiuose Vakarų ir Rytų dokumentuose užfiksuoti Lietuvos vietovardžiai, be abejo, pakliuvo į juos iš tam tikrų tarminių ar net kalbinių (sėlių, jotvingių, kuršių, žemgalių, prūsų...) arealų gyvosios kalbos.

Tai yra kryžiuočiai, kalavijuočiai ar rytų slavai tikrai tyčia jų nekraipė, o stengėsi juos užrašyti būtent taip, kaip girdėjo juos tariant vietinius žmones.

Nes vietovardžių tikslumas labai svarbus vykdant karo bei prekybinius žygius ir aprašant to meto kelius (tiksliau, galimus keliavimo "maršrutus" iš taško "A" į tašką "B").

Kęstutis Čeponis

Apskritai, priesagų tema yra labai įdomi.

Pvz., yra tokia retai vartojama priesaga -ud-ė.

Ko gero daugiausiai žinomas žodis su šia priesaga yra "aludė". :) Tačiau, be abejo yra ir buvo žymiai daugiau tokių žodžių.

Visi besidomintys istorija žino, kad rytų slavai vadina Lietuvą Жмудь (Žmudj). Iš kur kilo toks keistas pavadinimas - juk lietuviškai sakoma Žemaitija.

Tačiau panašu, jog tarmiškai (Rytų Lietuvoje?) Žemaitija buvo vadinama Žemude.

Ir kaip tik šis pavadinimas "užsikonservavo" senovės rytų slavų kalboje, taip atkeliavęs ir iki mūsų dienų.

O pvz., Aukštaitija kai kuriuose Vytauto (1420 m.) ir kryžiuočių pavadinimuose vadinama Auxtote (Aukštotė, Aukštota), naudojant priesagą -ot-a ar -ot-ė.

Įdomu, iš kurio Lietuvos regiono kilęs šitas pavadinimas?

*******************************************************************

Šaltinis - https://www.facebook.com/groups/TVSas/1 ... tif_t=like

Dmitrij Glazkov

Kęstutis Čeponis, tai kaip siūlai Lietuvą padalinti, sutinkamai su tokiomis savo nuostatomis?

Be to įdomu kaip tu supranti savoką "rusas" ? Ar tai etnonimas ar kažkas kito ?

Rima Paukštelienė

Oho, tai lietuvių kiek rūšių? Dzūkai, žemaičiai, aukštaičiai... Tai kurių turėtų rusai nekęsti?

Kęstutis Čeponis

Dmitrijui - Lietuvių kalboje istoriškai nėra žodžio "rusas", o yra maskolis. Laikas jį sugrąžinti, nes dabar sąvoką "rusas" bandoma "išplėsti" visiems rytų slavams.

Tačiau būtent Ukrainos istorinis pavadinimas yra Rusia, o ne Maskolistano imperijos.

Maskolis ir gudas - lietuviški istoriniai tautų pavadinimai, kuriuos būtina susigrąžinti
viewtopic.php?f=21&t=11090

Rimai susipažinimui - maskolių "rūšys"

"На основе различий в типе хозяйства, региона проживания, особенностей народной культуры, конфессиональных отличий среди русских выделяется ряд этнографических групп[64][65]:

Горюны — на Украине
Гураны — в Забайкалье
Затундренные крестьяне — на полуострове Таймыр
Казаки — в бассейнах рек Дон, Кубань, Урал, а также в Сибири
Амурские казаки
Астраханские казаки
Донские казаки
Забайкальские казаки
Кубанские казаки
Некрасовские казаки (некрасовцы)
Оренбургские казаки
Семиреченские казаки
Сибирские казаки
Терские казаки (Гребенские казаки)
Уральские казаки (Яицкие казаки)
Уссурийские казаки
Каменщики (бухтарминцы) — в Восточном Казахстане
Камчадалы — на Камчатке
Карымы — в Забайкалье
Кержаки — в Нижегородском Заволжье, на Урале и в Сибири
Колымчане — в Якутии
Липоване — в Румынии
Марковцы — на Чукотке
Молокане — на Северном Кавказе, в Закавказье и на тихоокеанском побережье США
Обоянцы — на юге Одесской области, в Буджаке
Однодворцы — в Центральной России
Полехи — в Орловско-Калужском полесье
Поляки — в Алтайском крае
Поморы — на побережьях Белого и Баренцева морей
Птишане — на северо-западе Ставропольского края
Пушкари — в Тверской области
Русскоустьинцы — в Якутии
Саяны — в Курской области
Семейские — в Забайкалье
Сибиряки — в Сибири
Сицкари — в Ярославской области
Скобари — в Псковской области
Тудовляне — в Тверской области
Цуканы — в Тамбовской области
Чалдоны — в Сибири
Шаповалы — на юге Брянской области
Якутяне — в Якутии"

Dmitrij Glazkov

Kęstutis Čeponis, "lietuviški istoriniai tautų pavadinimai ..." - tuomet reikia sugrąžinti ir tokius istorinius tautų pavadinimus kaip dzūkai, žemaičiai, aukštaičiai ... ir sutinkamai su tavo "nacionalistinę teoriją", o būtent "- kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nepriklausomą tautinę valstybę tautos istorinėje-etninėje teritorijoje," - Lietuva kaip valstybę turi būti padalinta į tiek dalių, kiek bus etninių grupių šiuoje teritorijoje - ar teisingai aš suprantu tavo mintį?

Kęstutis Čeponis

Dmitrijau, ar sugebi atskirti įvairiausias etnografines (etnokultūrines, tarmines) vienos tautos grupes nuo visos tautos?

Jei nesugebi, tai "išdalink" visų pirmą maskolių tautą - sąrašą pateikiau aukščiau.

P.S. Istorinių Lietuvių tautos etnografinių grupių pavadinimų "sugrąžinti" nereikia - jie iki šiol yra naudojami Lietuvių kalboje.

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... huania.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 26 Sau 2015 21:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuvos etnografiniai regionai

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... huania.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 07 Vas 2015 15:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Arvydas Rute

Žemaičių kalba, o ne lietuvių unikali ir archaiška. O lietuvių kalba, pastoviai perdaroma su savo kalbininkų naujadarais kuo toliau, tuo mažiau belieka panaši į tikrąją senąją lietuvių kalbą...

Žemaičių kalba išsaugojo savo unikalumą ir archajiškumą

2013-03-02 09:00
Autorius: Vytautas MALŪKAS

http://www.santarve.lt/aktualijos/gyven ... hajiskuma/

Viešėdamas Merkelio Račkausko gimnazijoje Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža išsamiai, pateikdamas daugybę gyvenimiškų pavyzdžių, papasakojo apie žemaičių kalbą, jos tarmes ir ypatumus.

Alvydas Butkus

Arvydas: "Žemaičių kalba, o ne lietuvių unikali ir archaiška. O lietuvių kalba, pastoviai perdaroma su savo kalbininkų naujadarais..."

Jau kad driokstelėjot, tai driokstelėjot. Iš dvivamzdžio. Ir abiem atvejais pro šalį.

1. Žemaičių tarmė yra gerokai sumodernėjusi ir naujoviška, palyginti su archajiškesne aukštaičių tarme, iš kurios pietvakarių šnektos kilo bendrinė kalba.

Pasidomėkite ir suregistruokite žemaičių tarmės naujoves - pamatysite, kad jų kur kas daugiau.

Jau vien tik uo, ie tarimas (bruolis, tievs) yra absoliučiai naujas dalykas.

Senoviškiausiai šiuos garsus (ā, ē: brālis, tēvas) dar taria pati ryčiausia aukštaičių dalis.

Apie žemaitišką galūnių trumpinimą, kirčio atitraukimą iš galūnės jau net nekalbėsiu.

Nepamirškit, kad dabartinė žemaičių tarmė, ypač jos šiaurinė patarmė (dounininkai) yra kuršių kalbos asimiliacijos rezultatas.

Net šiuo požiūriu ji yra nauja, nes iki XV a. pradžios vakarinėje dabartinės Žemaitijos dalyje dar tebegyveno kuršiai, ne lietuviai (žemaičiai).

2. Lietuvių bendrinės kalbos nepainiokit su visa lietuvių kalba ir jos tarmėmis.

Bendrinė kalba yra naujesnė nei tarmės, todėl jos lyginti su neprižiūrimos žemaičių tarmės ar kokios kitos šnektos padėtimi negalima.

Kęstutis Čeponis

Toks terminas kaip kalbos "senumas" ar "naujumas" gali būti taikomas tik dirbtinėms kalboms, tokioms kaip esperanto (jų dabar jau yra prikurta nemažai) - skaičiuojant jų amžių nuo tada, kai jos buvo sukurtos.

O visos pasaulyje šiuo metu egzistuojančios natūralios kalbos yra vienodai senos, nes kilo iš mūsų labai tolimų protėvių kalbų prieš kokius 70 000 metų (jei ne dar senesnių laikų).

Kalbotyroje vartojamas terminas "kalbos archaiškumas" (tiksliau būtų "archaiškumo lygis") - lyginama dabartinė kalbos forma su padėtimi buvusia prieš tam tikrą laikotarpį, ir nustatoma kokiu lygiu kalba pakito.

Pagal tam tikrus kriterijus bandoma apskaičiuoti kalbų "archaiškumo lygį".

Kaip tik todėl sakoma kad lietuvių kalba yra labai archaiška (o ne sena), kadangi yra išsaugojusi labai daug indoeuropiečių prokalbės šaknų, gramatinių ir kitų savybių.

Sanskritas irgi yra išsaugojęs labai daug tų senųjų savybių (ne visai tų pačių, kaip lietuvių kalba).

O kuri kalba yra archaiškesnė - lietuvių ar sanskrito - priklauso nuo to, pagal kokius būtent kriterijus apskaičiuojamas archaiškumo indeksas.

Faktas tas, kad tas rodiklis, apskaičiuotas naudojant įvairius kriterijus, kiek žinau, yra visais atvejais gana artimas ir sanskritui, ir lietuvių kalbai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 07 Vas 2015 15:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žemaičių kalba išsaugojo savo unikalumą ir archajiškumą

2013-03-02 09:00
Autorius: Vytautas MALŪKAS

http://www.santarve.lt/aktualijos/gyven ... hajiskuma/

Viešėdamas Merkelio Račkausko gimnazijoje Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža išsamiai, pateikdamas daugybę gyvenimiškų pavyzdžių, papasakojo apie žemaičių kalbą, jos tarmes ir ypatumus.

Kalba ar tarmė?

Svečias sakė tikįs, kad žemaičiai savo kalbą vuožouja (saugo, globoja).

„Keliais pavyzdžiais noriu parodyti, kad yra tarmė, yra kalba – ir kaip kokiu atveju geriau sakyti. Drąsiai galiu teigti, kad terminai „kalba, tarmė“ yra labai artimos sąvokos. Ir iš esmės yra susitarimo dalykas, kaip ir kur mes tuos terminus vartojame“, – kalbėjo docentas.

Lietuviai turi lietuvių bendrinę kalbą, todėl kitas kalbines sistemas, kad nepainiotume su bendrine kalba, J. Pabrėža siūlo vadinti tarmėmis.

Bet jeigu imame atskirai konkrečią tarmę, šiuo atveju – žemaičių, ir nesiejame jos su kitomis kalbos sistemomis, drąsiai galima sakyti: žemaičių kalba.

Kalba – iš keturių gabalų

Kaip to įrodymą, J. Pabrėža pažymi, kad kalba susideda iš keturių lygmenų, klodų, arba, kaip pasakytų žemaičiai, – keturių gabalų: garsų pasaulio – fonetikos, formų – morfologijos, trečiasis klodas yra sakiniai, jų konstrukcijos, ir ketvirtas – žodynas arba leksika.

„Visus tuos keturis gabalus žemaičių kalba turi. Ir visų svarbiausia – ką aš dabar įrodysiu konkrečiais žemaitiškais pavyzdžiais, – tuose visuose gabaluose žemaičių kalba turi unikalių archajiškų dalykų, kurių šiandien nebeturi ne tik bendrinė kalba, bet ir kitos tarmės“, – pastebi kalbininkas.

Vienodi žodžiai

Pradėkime nuo garsų pasaulio – fonetikos.

Žemaičiai yra vadinami dūnininkais, dounininkais ir donininkais.

Mes, šiauriniai žemaičiai – Telšiai, Mažeikiai, Skuodas, Plungė, esame vadinami dounininkais. Taip yra todėl, kad mes vieninteliai šiame plote turime tokius keistus garsus, kurių nėra bendrinėje kalboje: ou, ėi – douna, šou, šlouta, kėims, šėins.

„Nesakau, kad tie garsai yra labai senoviški, bet jie yra išskirtiniai. Jūs, jaunimas, dabar mokotės anglų kalbos, tad tie garsai yra panašūs ir toje svetimoje kalboje – ou. ėi.

Yra tokių žodžių, kurie visiškai sutampa žemaičių ir anglų kalboje: angliškas lėik reiškia ežeras, o žemaičių kalboje – pilk, papilk. Žemaitiškas tėik – tiek, angliškai reiškia imk. Ir galų gale jau sakytas šou žemaičių kalboje reiškia šuo, bendrinėje ir anglų kalboje – kažkokios linksmybės, renginys. O anglams šou dar gali reikšti rašytoją Bernardą Šo (tariame – šou)“, – samprotavo J. Pabrėža.

„Šonėis raštaa“

Prisiminęs rašytoją, J. Pabrėža papasakojo linksmą istoriją iš studijų Vilniaus universitete laikų apie vieną iš Plungės kilusį žemaitį grupės draugą. Jis visą gyvenimą nėra kitaip ištaręs žodžio – tik žemaitiškai. Ir dėstytojams visus dalykus atsakinėjo tik žemaitiškai. Iš pradžių dėstytojai į tai keistai žiūrėjo ir priekaištavo, kad jis studijuoja lituanistiką ir išsidirbinėja.

„Aš neišsidirbinėju, aš tik taip išsaugosiu savo gimtąją kalbą. Ir mūsų laikais, žmonės žino, bjaurias TSKP istorijas, ir tas jis dėstė žemaitiškai. Vieną dieną jis užėjo į garsųjį universiteto Sarbievijaus knygynėlį: kaip tik tą dieną buvo atvežę Bernardo Šo raštų dvitomį. Jis pasigrobęs tas knygas lekia per universiteto kiemą šaukdamas: „Vyraa, liekėt i knygynieli, atvežė šonėis raštus“. Jis palinksniavo: jeigu vardininkas yra Bernardas Šo, tai kilmininkas yra Bernardo Šonėis. Paskui, kol studijavom, pamatę jį sakydavom: „Šonėis raštaa ein per kėima“, – juokėsi kalbininkas.

Apie nosines balses

Kažkodėl ne visose mokyklose mokytojai mokiniams aiškina, kodėl balsės su uodegėlėmis vadinamos nosinėmis balsėmis.

Mūsų protėviai senais laikais juo tarė per nosį: kaip jie buvo tariami, yra rekonstravęs mūsų didysis mokytojas – Mažeikių krašte gyvenęs kalbininkas Aleksas Girdenis.

Tai žąsis, kąsnis, kęsti, tęsti mūsų protėviai tarė: žoosis, koosnis, kėėstė, tėėstė (tariama per nosį).

„Ir žiūrėkim, kas dabar atsitiko: nemažoje dalyje Žemaitijos – nuo Raseinių, Varnių, Laukuvos, Telšių, sako žansis arba žonsis, kansnis arba konsnis, skenstė arba skėnstė, – visur išliko senoviškas n ir niekas daugiau tokio neturi“, – įrodinėjo J. Pabrėža.

Afrikatos č, dž – tokių garsų mūsų senoliai tikrai neturėjo. Mūsų protėviai vietoj jų tardavo tj, dj: vietoj jaučiai, medžiai sakydavo jautjei, medjei.

Ir ką dabar turime mes: jautee, medee, svetee, žaltee, gaidee, žuodee – tie garsai ne visai yra tj, dj, bet jokių č, dž tikrai nėra: išlaikyti senesni garsai.

Viename žodyje – keli kirčiai

Kalbėdamas apie žemaičių kirčiavimą, J. Pabrėža teigia, kad čia yra nuostabių dalykų, kurių neturi nė viena lietuvių tarmė, gal viena kita pasaulio kalba: žemaičiai viename žodyje gali turėti du, tris, o kartais keturis ir net penkis kirčius.

Du kirčiai: šAkA, mErgA, gErU, žAltYs, vElnEE, trys kirčiai: dAvAtkA, kEtOrĖ, AštOunĖ, sUtInkI.

„Su keturiais kirčiais nėra daug žodžių, bet aš turiu vieną gražų pavyzdį, vėl išmoktą iš profesoriaus Alekso Girdenio, kurį jis paėmė iš savo gimtųjų vietų.

O situacija buvo tokia: sena moterėlė supyko ant savo anūkėlės, kad ji labai daug dažų ant veido susitepusi. Tada ji ištarė: „No to žaltaati, kuoki to ėsi pArsimAliavuOjusI“. Septyni skiemenys ir keturi kirčiuoti! Kas antras skiemuo kirčiuotas – kaip poezijoje“, – žavėjosi svečias.

Visai neseniai J. Pabrėža užrašė žodį su penkiais kirčiais: penki skiemenys, penki kirčiai.

Viename kaime gyvena du senukai. Gaspadorius labai menkai begirdėjo ausimis. Jiems besikalbant senukas vis perklausia: kas, kaip? Tai senutė įsiutusi sušuko: „A to, žalty, nAbAprIgIrdI!“.

Žemaičių kalbai dinamikos prideda daug kirčių ir ypač ryškios priegaidės.

Turime dviskaitą

Unikalių dalykų žemaičių kalba turi ir savo morfologijoje – formų pasaulyje.

Iš senų raštų galima atsekti, kad senovės lietuviai yra turėję dviskaitą, kuri naudojama kalbant apie du dalykus. Šiandien jos beveik niekas nebeturi, bet puikiausiai yra išlaikę žemaičiai ir dalis vakarinių aukštaičių, iš kur kilo bendrinė kalba. Bet vakariniai aukštaičiai dviskaitą beturi tik veiksmažodžiuose, o žemaičiai turi visų kalbos dalių.

Vietoj žodžio mudu, kalbininkų įrodyta, žemaičiai turi vedo, vedvė. Tai senesnė forma nei mudu.

Toliau visos kitos kalbos dalys: vedo, vedvė enou, dėrbou, keikou; jodo, jodvė enat tau, dėrbat tau, keikat tau; do vyro, do lito; dvė poikė mergė. Taip pat yra užrašytas sakinys, kuriame visi žodžiai yra skirtingų kalbos dalių ir visi turi dviskaitą: „Vedo abodo esau tėn bovosio“.

Daug įvairių priesagų

Jaunimo pamėgtas žemaitiškas liob: „Liob šuokt, liob dainiout, liob pas mergas nuvažiuot“.

Kai ne žemaičio paklausi, ką tai reiškia, dažniausiai spėja, kad iš rusų liubit.

„Nieko panašaus: tai yra savotiška būtojo dažninio laiko konstrukcija, nes žemaičiai neturi tokių: eidavo, rašydavo, šokdavo. Jie čia turi liob, prie kurio prideda veiksmažodį. Atskirai paimtas liob nieko nereiškia“, – kalbėjo J. Pabrėža.

Kalbininkas žavisi ir gražiomis žemaitiškomis priesagomis alis, alė: trobalė, prūdalis, kalnalis, mėškalis.

Kai kas galvoja, kad tai mažybinės priesagos: trobelė, prūdelis. Nieko panašaus: šios priesagos žemaičiams yra priešingos mažybinėms priesagoms. Ir jeigu jau žemaitis sako trobalė, tai ji turi būti didelė, gal kelių galų.

Žemaičiai turi tam tikras priesagas, kuriomis apibūdinamos netekėjusios merginos: sakoma ne Šakytė, o Šakalė, ne Butkutė, o Butkalė.

Ir tai reiškia, kad tai ne kokios plonos kaip sliekai merginos, o tokios, kaip iš pieno plaukusios.

Plonosioms taip pat yra savos priesagos: Šakikė, Butkikė.

Savotiškas priesagas turi ir vyriškos pavardės.

Saugokim savo kalbą

Savita ir žemaičių sintaksė – sakiniai.

Žemaičiai sakinyje kartais turi tokių laikų, kurie veiksmą nusako daug tiksliau, konkrečiau negu kitos tarmės.

Yra tokie tarpiniai veiksmažodžių laikai, kai prie veiksmažodžių pridedami pastiprinamieji žodeliai: lyge, šalėn, žemėn, lauk.

Pavyzdžiui, žemaičio pasakymas „papunis, tėvalis mėršt“ reiškia, kad jis dar gali ilgai gyventi. O jei pasakoma, kad „papunis, tėvalis mėršt žemėn“, reiškia, kad jam jau tikrai paskutinioji.

„Trauk dunti lauk“, – tą dantį reikia ištraukti būtinai ir dabar. „Pliešk šalėn“, – nuplėšti taip, kad nebeliktų nieko.

Štai J. Pabrėžos užrašyti keli sakiniai. „Vo karštybė bus – akys iš kaktuos spruogst lauk“. Įsivaizduokit, kokia tai žiauri karštybė.

Ir nuostabiausias sakinys, užrašytas gal prieš dešimt metų Papilėje, kur viename sakinyje yra žodis su konstrukcija žemėn ir be šios konstrukcijos.

Užėjus pas labai kalbią senutę, prakalbėjus kelias valandas, parėjo jos girtas gaspadorius. Ji jam papriekaištavo: „Tu, žalty, spruogsti žemėn, o kodėl aš turiu spruogti?“ Močiutė norėjo pasakyti, kad jis nuo gėrimo greitai nusibaigs, bet per tai gal kada nors reikės mirti ir jai.

„Aš eso švėnta isitėkėnės, mona mokinee yr švėnta isitėkėnė ir norietomem, ka ir jūs būtumėt švėnta isitėkėnė, ka pasauliou tas ne tėik svarbo, bet patys sau, sava artimėsėms, saava žmonėms mes būsem daug įdomesnė, turtingesnė, savitesnė ne standartėnio vėinodomo, vo kap tik sava skėrtėngomo, savėto skėrtėngomo, o savėta skėrtėngoma lietove tor daug. Bet vėins kertiniu, pamatiniu savėtū skertėngomu yr kalba i tuos kalbuos ypatingaa svarbės, brongės tarmės, šnektu šnektelės. Sauguokem, myliekem, vuožokem mums, vėsėms lietovems, brongius dalykus“, – linkėjo J. Pabrėža.

**********************************************************

https://www.facebook.com/groups/1501406 ... 7461835033

Alvydas Butkus

"Taisyklingai žemaitiškai".

Tegu duoda pasiklausyti pietų žemaičiams (dūnininkams). :)

Marius Kundrotas

Tai šią skirtį, kaip galima spręsti iš įrašo, suvokia ir autorius.

Alvydas Butkus

Jei suvokia, tai dar anksti kalbėti apie žemaičių bendrinę kalbą.

Yra dvi patarmės (trečioji, klaipėdiškių, išnykusi), abi, ypač pietinė, turi tam tikrą rašto tradiciją, bet iki bendrinės kalbos netraukia.

Pabrėžą pažįstu asmeniškai esame kolegos. Net disertacijas VU gynėmės tą pačią dieną 1984 m. spalį.

Giedre Balciute

O Klaipėdos ir Šilutės rajone ne klaipėdiškių patarme kalba?

Nes ten akivaizdžiai tarmė skiriasi nuo to, ką tenka girdėti, pvz., Telšiuose.

Alvydas Butkus

Vadinamieji "donininkai". Trečioji žemaičių patarmė, Ievos Simonaitytės gimtoji.

Bet ar ten dar galima ją girdėti? Daugelis tąja tarme šnekančiųjų pasitraukė į Vakarus 1944-1945 m. ir pokariu.

Ištuštėjusias Šilutės-Priekulės apylinkes kolonizavo pietų žemaičiai, o Klaipėdos - šiaurės.

Giedre Balciute

Nežinau, ar ten kalba I.Simonaitytės patarme, bet kalbu būtent apie Priekulės-Šilutės apylinkių gyventojus.

Jų patarmė gerokai skiriasi nuo kitų žemaičių, kuriuos teko girdėti.

Šiaip bent mano giminės tame krašte gyveno dar iki karo, tad jeigu ir bus atsikėlę iš kitur, tai gerokai anksčiau. Tikrai žinau, kad bent jau visą XX amžių ten gyveno, aplink Veiviržėnus, arčiau Priekulės.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos; Lietuvos etnografinės sritys (regionai)

Parašytas: 07 Vas 2015 16:38

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ment_reply

Arvydas Rute

2013 buvo tarmių metai, nuolat pabrėždavo 4: aukštaičių, žemaičių, dzūkų ir suvalkiečių.

Kada, kaip ir iš kur atsirado dzūkai su suvalkiečiais?

Kęstutis Čeponis

Taip vadinamų "dzūkų tarmės" yra jotvingių dalies (dainavių) palikimas dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse (tarmėse, kurios susiformavo teritorijoje, kur seniau gyveno dainavių gentys - tai yra teritorijoje šiek tiek piečiau Vilniaus, o šiauriau jotvingių dainavių anksčiau gyveno sėlių gentys, kurias maždaug nuo 7 amžiaus sulietuvino ateivių iš rytų - senųjų lietuvių (leičių) (rytų baltų) - gentys).

Suvalkija savo vardą gavo nuo centrinio arealo miesto - Suvalkų, kuris dabar yra toje lietuvių etninių žemių dalyje, kurios buvo prijungtos prie Lenkijos.

Istoriškai tai senoji Sūdūva.

Dabartinės lietuvių tarmės aiškiai rodo, jog būtent panemuniais vyko lietuvių (rytų baltų) pagrindinė ir masinė ekspansija į vakarus - todėl ir tarmės čia aukštaitiškos, nes čia lietuvių buvo žymiai daugiau, negu senųjų vakarų baltų (taigi ir vietinės lietuvių tarmės buvo mažai paveiktos senųjų vietinių vakarų baltų, skirtingai negu dabartinės žemaičių tarmės, labai paveiktos ir kuršių, ir senųjų žiemgalių, o gal ir dar kokių kitų senųjų vakarų baltų kalbų).

Arvydas Rute

Ar kas girdėjo kaip kalbėjo žemaičiai, lietuviai prieš 200-500 metų, kad visi tyrinėtojai ar kalbininkai tiksliai taip viską žino: kaip, kuo skyrėsi, kada ten kas su kuo supanašėjo, kaip keitėsi tarimas, kokius žodžius kas iš ko skolinosi ir panašiai.

Nuo kada žemaičių kalba tapo lietuvių kalbos tarme?

Jei prie Lietuvos būtų prijungta Latvija, latvių kalba irgi taptų viena iš lietuvių tarmių?

Kodėl anksčiau rašydavo "Istorija Žemaičių ir Lietuvos"?

Kęstutis Čeponis

Dėl terminų "kalba" ir "tarmė".

Iš tikrųjų tai reikia skirti kalbotyrines ir politines šių terminų prasmes.

Pvz., kalbotyriniu požiūriu olandų (flamandų) tarmes galima laikyti dalimi vakarų vokiečių tarmių, tačiau akivaizdu, kad politine prasme olandų kalba laikoma atskira kalba.

Tas pats ir su norvegų bei švedų kalbomis (ir jų tarmėmis) - kalbotyriniu požiūriu tai yra vienos kalbos tarmės, o politiniu - kalbos.

Dar geresnis pavyzdys yra kinų "tarmės".

Yra išskiriama maždaug 10 kinų kalbos "tarmių". Tačiau visiškai akivaizdu, kad toks išskyrimas yra ne kalbotyrinis, o politinis - kadangi, pvz., Pekino "dialektas" skiriasi nuo Kantono "dialekto" dar daugiau nei lietuvių kalba skiriasi nuo anglų kalbos - jie vieni kitų absoliučiai nesupranta.

Tačiau kadangi šiuo metu vis dar egzistuoja milžiniška Kinijos valstybė (faktiškai daugiatautė imperija), tai laikoma, kad visos tos kinų kalbų šeimai priklausančios kalbos yra tik "tarmės".

Tomas Dre

Tai ir su Rusija tas pats...

Kęstutis Čeponis

Ne, su Rusija visai ne taip, nes rusų kalba ir jos tarmės yra labai glaudžiai susijusios - ten rusų kalbos tarmėse nėra tokio baisaus "išsibarstymo", kaip kinų "tarmėse".

Kitas reikalas, kad Rusija irgi yra imperija, kurioje gyvena virš 100 vietinių tautų, kalbančių savo atskiromis kalbomis.

Štai vokiečių tarmės iš tikrųjų yra gana toli viena nuo kitos nutolusios.

Ir, pvz., liuksemburgiečių bei olandų kalbos ir jų tarmės yra iš esmės sutampančios su kai kuriomis vokiečių kalbos tarmėmis.

Alvydas Butkus

Nepainiokit kalbinių terminų su etnografiniais.

Ir etnografinių dzūkų, ir suvalkiečių šnektos yra aukštaičių tarmės dalys.

Pritempti latvių kalbą prie lietuvių kalbos tarmių vargiai ar pavyktų. Nebent latgaliečių, bet ir tai sunkiai, nes leksika skiriasi daug labiau nei lietuvių tarmių tarpusavyje.

Tomas Dre

Man dar kas įstrigę, tai, tarkim, nuo Panevėžio iki Biržų vienokia aukštaičių tarmė, nuo Ukmergės iki Zarasų kitokia, ir nuo Kauno iki Vilniaus dar kitokia!

Čia ribos tik panasiai, kad susidaryt tą vaizdą ant žemelapio galvoje lengviau.

Kęstutis Čeponis

Taip, Tomai, aš, pvz., manau, kad dabartinės tarmės ir jų ribos gali būti tam tikros liekanos čia kažkada gyvenusių įvairių senųjų baltų genčių kalbų (tarmių), nes žemėlapiuose peržiūrėjus tas ribas (ne tik lietuvių tarmių, bet ir latvių, baltarusių, lenkų, ukrainiečių, vokiečių...) gana aiškiai matyti labai įdomūs dėsningumai - ribos dabartinių tarmių arealų atitinka ribas senųjų gentinių darinių, kurie yra žinomi iš įvairių istorinių šaltinių bei archeologinių kasinėjimų.

Plačiau čia:

Kęstučio Čeponio (Žygeivio) hipotezė - "Tarmių metodas": Baltų gyvento arealo palyginimas su slavų ir germanų tarmių žemėlapiais
viewtopic.php?f=130&t=4215

Alvydas Butkus

Žiemgaliai paveikė Panevėžio-Pasvalio-Pakruojo lietuvių kalbą. Žemaičių - ne.

Dėl poveikio.

Asimiliacija nepraeina be pėdsakų.

Asimiliavę kuršius, žemaičiai tikrai gavo daug kuršių kalbos ypatybių: ir kirčio atitraukimą (kuršiškasis buvo kitoks nei žiemgališkasis), ir balsių "u", "i" platinima (bova mėšks), ir kuršiškos leksikos (pylė, cyrulis, krupis, zuikis...).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuva - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva

Parašytas: 21 Gru 2015 17:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Alvydas Butkus
https://www.facebook.com/groups/1832680 ... p_activity

Tai ar žemaičiai švęs savo vardo paminėjimo 800-metį?

Ar vis dar mėgausis pasaka, kad jie ne žemaičiai, o "samogitai", taisyklingai neperskaitydami lotyniško Žemaitijos užrašymo Samogitia [zamojicija]?

Prikabinti failai:

1219 m. Volynės metraščio ištrauka - жемойтскi (dabartine kirilica).jpg [ 210.31 KiB | Peržiūrėta 6646 kartus(ų) ]

1219 m. Volynės metraščio ištrauka - жемойтскi.jpg [ 270.79 KiB | Peržiūrėta 6646 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuva - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva

Parašytas: 17 Kov 2016 02:48

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Этнокультурные регионы исторической области расселения литовских племен.

Малая Литва
Жемайтия
Аукштайтия
Сувалкия (Судува)
Дзукия (Дайнава)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 17 Bal 2016 19:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

(№132) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№116)

http://imhoclub.lv/ru/material/zametki_ ... z466HdzHPW

Во первых, в языковедении нет такого понятия, как балто-славянские языки.

Есть балтские (летто-литовские или айстские) языки, и есть славянские языки.

Гипотеза о том, что примерно 3000-4000 лет от балтского праязыка "отпочковался" славянский праязык, давно уже опровергнута всеми основными специалистами по балтским и славянским языкам.

Такой язык как жямайтский вообще не существует - имеется несколько десятков (около 30) разных жямайтских наречий (на которых сейчас говорят только старики в деревнях, как, впрочем, и на акштайтских диалектах - их свыше 70), из которых так и не сформировался отдельный жямайтский язык.

И причина ясна - ни крестоносцы, ни ливонцы эти земли не смогли завоевать у Литвы, как им это удалось с прусскими, южными ятвяжскими, южными литовскими, северными куршскими, северными земгальскими, северными селонскими и латгальскими землями.

И в следствии этих немецких завоеваний сформировался современный латышский язык.

В следствии того, что Латгалия более 300 лет вновь вошла в состав Литвы, там сформировался общий латгальский язык, который был очень близок к литовскому. Но затем эти земли захватила РИ, и латгальцы и их язык постепенно сблизился с другими северными балтами.

В итоге имеем современный латышский язык.

Сформировавшиеся к 15 веку прусские диалекты вообще исчезли, а их земли сейчас в составе Польши.

(№133) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№116)

http://imhoclub.lv/ru/material/zametki_ ... z466Irb2go

----язык Литвинов не есть язык лиетувов.----

И от куда "почерпнуто" такое языковедческое новшество? :)

P.S. Взгляните в любой словарь польского языка, и посмотрите, что означает польское слово litwin.

А также можете также поискать, когда и откуда это слово пришло в польский язык, и когда, и как оно "перекочевало" из польского в белорусский и украинский.

(№149) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№137)

http://imhoclub.lv/ru/material/zametki_ ... z466htwdSA

----А какой язык лёг в основу славянских и балтских?----

Тот самый, что и для германских. :)

У них общий предок, от которого все эти три ветви и отпочковались.

(№150) Kęstutis Čeponis, Литва - Сергей Муливанов (№137)

http://imhoclub.lv/ru/material/zametki_ ... z466iHTTPB

----Литвины не писали на лиетувском, а писали на языке близком к старому бело-руcскому?----

"Литвины" (среди которых были писари очень разных национальностей - от немцев до греков) писали в основном на четырех языках, которые использовались в канцелярии владык Литвы - средневековой латыни, немецком, средневековом греческом и канцелярном-славянском.

Канцелярный славянский произошел из религиозного славянского, появившегося на основе славяноболгарского языка.

И он был довольно далек от множества разговорных наречий, использовавших на славяноязычных землях Литовской империи - от Курска до Киева.

********************************************************

Простой вопрос - как вы думаете, сколько людей в Литовской империи в средние века вообще умели читать и писать - на любом языке? :)

И главное - зачем им это было нужно...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 03 Bir 2016 02:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Язык — великий интегратор
И великий разделитель

Всеволод Шимов Беларусь
Доцент кафедры политологии БГУ

http://imhoclub.lv/ru/material/jazik_-_ ... r?c=983019

(№88) Kęstutis Čeponis, Литва - Евгений Иванов (№3)

http://imhoclub.by/ru/material/jazik_-_ ... z4AT09Fvny

Автор говорит об исчезновении диалектов, но совсем ничего не сказал о том, когда и при каких условиях эти диалекты появляются.

А ведь основная причина появления диалектов в Европе 10-19 веков - это введение крепостного права на разных ее территориях, и тем самым ограничение передвижения населения в пределах одной феодальной территории (марки).

Исчезновение диалектов - на оборот, связано с отменой крепостного права. Население получает право свободно передвигаться по всей стране, и общаться с жителями других мест.

----------------------------------------------------------

В Литве именно так в 15-19 веках сформировалось около 115 диалектов (около 70 аукштайтских и около 45 жямайтских - все они делятся на 15 групп) - практически в каждом церковном приходе (парапии) со временем появился свой диалект литовского языка.

Конечно они были очень близки друг другу, но чем больше было расстояние, тем больше они отличались.

Крестоносцы так и не смогли завоевать Жямайтию, и она почти вся окончательно вошла в состав Литвы после Грюнвальдской битвы в 1410 году, однако часть исторической Жямайтии и часть Аукштайтии (в районе литовских аукштайтских земель Скалва и Надрува) после договора 1422 года вошла в состав крестоносцами управляемой Пруссии.

Если бы политическая история Жямайтии пошла бы иным путем, то несомненно жямайчяй сейчас стали бы отдельным народом со своим отдельным языком.

Traditional Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

Современный литовский литературный язык основан именно на аукштайтийских диалектах литовского языка (в основном сувалкского, при том сами Сувалки с 1920 г. находятся в польской оккупации, и местных литовцев там уже мало осталось).

И наоборот - именно жямайтийские ("жмудские") диалекты литовского языка сильно отличаются от нынешнего литературного литовского языка, так как на формирование этих диалектов очень сильное влияние в свое время оказали древние жямгалские и куршские говоры, у которых были некоторые свои отличительные особенности, отличавшиеся от тогдашнего литовского языка.

Примечания

1. Жямайтия в средневековой латыни называлась Samogitia, а Малая Литва - Lithuania Minor.

2. Диалекты этнографических регионов Литвы - Малой Литвы, Сувалкии, Дзукии и Аукштайтии - языковедчески являются аукштайтийскими говорами литовского языка, а жямайтийские говоры литовского языка выделяются в отдельную группу.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 04 Lie 2017 17:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/pochemu ... ?c=1161758

(№133) Kęstutis Čeponis, Литва - Ян Вендровец (№124)

Самогития (Samagitte) - это одна из форм на средневековой латыни записанного названия Жямайтии - в латинском алфавите нет ни звука, ни буквы ж (как нет и буквы ш), поэтому этот звук записывали самыми разными способами, используя уже имеющиеся в латинском алфавите буквы.

Тоже делали и с другими звуками литовского языка, точных аналогов которых не было в средневековой латыни или в средневековом немецком (разных его наречиях).

Поэтому в документах, написанных в среднии века именно немецкими писарями, буквой "g" иногда писали звук (современную букву) [j].

От этого и в названии Žemaitija вместо звука (буквы)
[j] появилась буква"g".

Поэтому писари писали название Жямайтии (Žemaitija) на латыни по разному - к примеру: Samaytarum, Szomoyth, Samoyte, Samaytas, Samagitte, Samagicia...

Даже в одном документе иногда использовалось несколько разных вариантов написания.

Вот вам один из первоисточников:

Выдержка из письма Витаутаса 1420 г. Римскому императору Сигизмунду:

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

Витаутас объясняет императору Сигизмунду в 1420 г., что значит названия аукштайтов и жемайтов на литовском языке:

«…вы сделали и объявили решение по поводу Жемайтской земли, которая есть наше наследство и вотчина из законного наследия наших предков. Ее и теперь имеем в своей собственности, она теперь есть и всегда была одна и та же самая Литовская земля, поскольку есть один язык и одни люди (unum ydeoma et uni homines). Но так как Жемайтская земля находится ниже Литовской земли, то и называется Жемайтия, потому что так по-литовски называется нижняя земля (quod in lythwanico terra inferior interpretatur). А жемайты называют Литву Аукштайтией, то есть верхней землей по отношению к Жемайтии. Также люди Жемайтии с древних времен называли себя литовцами, и никогда жемайтами (Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant), и из-за такого тождества мы в своем титуле не пишем о Жемайтии, так как все есть одно - одна земля и одни люди.»

(Codex epistolaris Vitoldi, Krakow, 1882, c. 467).

Примечание: по-литовски žemas - "низкий", aukštas - "высокий".

P.S. Вот вам карта с названиями регионов Литвы на разных языках

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... gional.png

А это карта Литвы с названиями регионов, написанные кириллицей:

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... nai_ru.png

Этнокультурные регионы исторической области расселения литовских племен:

Малая Литва
Жемайтия
Аукштайтия
Сувалкия (Судува)
Дзукия (Дайнава)

P.S. Все мои предки - по крайней мере вплоть до 16 века - аукштайчяй, а не жямайчяй.

Вот у моей жены отец из Жямайтии, а мать из Малой Литвы.

(№193) Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Бычковский (№179)

Названия Aukštaitija и Žemaitija, а точнее тогда говорили Aukštaičiai, Žemaičiai (в разных литовских наречиях использовались и другие формы, полученные при использовании других литовских суффиксов - Aukštota, Žemudė...) появились скорее всего примерно в 7 веке нашей эры.

От варианта Жямуде (Žemudė), который использовался в наречиях восточной Литвы - так аукштайчяй тогда называли своих западных соседей жямайчяй, в 11-12 веках появилась и славянами используемая форма - Жмудь.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 17 Lap 2017 21:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/neafish ... ?c=1213947

№76 Kęstutis Čeponis, Литва - Владимир Иванов (№3)

Аукштайтия была крещена в 1387 г., Жямайтия в 1413 г.

Исторические факты:

Вся обширная территория от современного Гданьска (историческое прусское название, записанное в ранних источниках 10 века - Gudaniska (Гуданиска), то есть Gudaniškė или Gudėniškė) до современной Москвы (историческое голядское (тут жило литовское племя галинды - galindai) название Мазгава - Mazgava) многие тысячелетия жили разные балтоязычные племена, которые вплоть до 12-13 веков говорили практически на одном языке, наречия которого начали более сильно различаться только после германских и славянских экспансий в древнебалтские земли.

Деление древних летто-литовских племен на литовцев, латгалов, земгалов, голяди, ятвягов, пруссов, селов, куршей,... в 13 веке основывалось не столько языковыми признаками, сколько географическими и политическими.

В 13 веке разные соседние летто-литовские наречия вообще мало друг от друга отличались, и даже в 15 веке современники это прекрасно видели (к примеру польский историк Ян Длугош, который сам написал, что литовцы, жямайты, пруссы, ятвяги... говорят на одном языке).

------------------------------------------------------------------------

Выдержка из письма Витаутаса 1420 г. Римскому императору Сигизмунду:

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

Витаутас объясняет императору Сигизмунду в 1420 г., что значит названия аукштайтов и жемайтов на литовском языке:

«…вы сделали и объявили решение по поводу Жемайтской земли, которая есть наше наследство и вотчина из законного наследия наших предков. Ее и теперь имеем в своей собственности, она теперь есть и всегда была одна и та же самая Литовская земля, поскольку есть один язык и одни люди (unum ydeoma et uni homines). Но так как Жемайтская земля находится ниже Литовской земли, то и называется Жемайтия, потому что так по-литовски называется нижняя земля (quod in lythwanico terra inferior interpretatur). А жемайты называют Литву Аукштайтией, то есть верхней землей по отношению к Жемайтии. Также люди Жемайтии с древних времен называли себя литовцами, и никогда жемайтами (Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant), и из-за такого тождества мы в своем титуле не пишем о Жемайтии, так как все есть одно - одна земля и одни люди.»

(Codex epistolaris Vitoldi, Krakow, 1882, c. 467).

Примечание: по-литовски žemas - "низкий", aukštas - "высокий".
------------------------------------------------------------------

Из архива Ордена крестоносцев:

28 января 1413 года произошла очень интересная беседа между императором ("magnus rex" - "великий король") Литовской Империи Витаутасом Великим и посланником Ордена крестоносцев Михаелем Кухмейстером.

Об этом разговоре, в котором обсуждались границы государств после битвы у Грюнвальда (по литовски - Жальгирис, Žalgiris - - в переводе это означает Зеленый Бор), известно из письма великого магистра Ордена крестоносцев, написанного магистру Ливонского ордена.

Витаутас Великий во время разговора, говоря по поводу принадлежности замка Велиуоны (Veliuona), обьявил:

"Пруса тоже была землей моих отцов, и я буду требовать ее до реки Оса (Uosa), так как эти земли являются наследием моих предков."
-------------------------------------------------------------------

Ян Длугош (XV в.):

* Признается, что пруссы, литовцы и жемайты имеют те же обычаи, язык и происхождение... (Unius enim et moris et linguae, cognationisque Prutheni, Lithuani et Samagitae fuisse dignoscuntur...) (Ioannis Dlugossii seu Longini... Historiae Polonicae libri XII / ed. I. Żegota Pauli. Cracoviae, 1873. T. 1, p. 151. - (Opera omnia; t. 10). - Под 997 годом).

http://catalog.hathitrust.org/Record/000623985

Ioannis Dlugossii Annales; seu, Cronicae incliti regni Poloniae. [Ed. curavit et introd. scripsit I. Dąbrowski. Textum recensuit atque praef. instruxit V. Semkowicz-Zaremba].

Main Author: Długosz, Jan, 1415-1480.
Other Authors: Dąbrowski, Jan, 1890-1965., Semkowicz-Zaremba, Wanda,
Language(s): Latin
Published: Varsaviae, Państwowe Wydawn. Naukowe, 1964-
Subjects: Poland > History > 960 (ca.)-1773.
Note: First published in 1615 with title: Historiae Polonicae.

В другом месте он пишет:

* Литовцы, жемайты и ятвяги, хотя различаются названиями и разделены на множество семей, однако были одним племенем, происходящим из ... (Lithuani, Samagittae et Iatczwingi, licet appelationem diversam sortiti et in familias plures divisi, unum tamen fuere corpus a Romanis et Italis ducentes genus...)

(Ioannis Dlugossii seu Longini... Historiae Polonicae libri XII / ed. I. Żegota Pauli. Cracoviae, 1876. T. 3, p. 473. - (Opera omnia; t. 12). - Под 1387 годом).

http://catalog.hathitrust.org/Record/000623985

Ioannis Dlugossii Annales; seu, Cronicae incliti regni Poloniae. [Ed. curavit et introd. scripsit I. Dąbrowski. Textum recensuit atque praef. instruxit V. Semkowicz-Zaremba].

Main Author: Długosz, Jan, 1415-1480.
Other Authors: Dąbrowski, Jan, 1890-1965., Semkowicz-Zaremba, Wanda,
Language(s): Latin
Published: Varsaviae, Państwowe Wydawn. Naukowe, 1964-
Subjects: Poland > History > 960 (ca.)-1773.
Note: First published in 1615 with title: Historiae Polonicae.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 09 Gru 2017 22:59

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuvos etnokultūriniai regionai

http://turizmogidas.lt/lt/apie-lietuva/ ... egionai-18

Aukštaitija

Aukštaičių vardas minimas nuo 1322 metų, kai jie minimi Gedimino sutartyje su vokiečiais. Tai pirminio Lietuvos valstybės branduolio žemės, kuriuose apie XI a. susikūrė Lietuvos kunigaikštystė. Yra rytų Aukštaitija ir vad. Vakarų Aukštaitija (pirmojo administracinį kultūrinį centrą šiuo metu siūloma formuoti Utenoje, o antrojo – Panevėžyje). Aukštaitijoje iš dalies išlikęs kai kurių sen. baltų etninių darinių (Dainavos, Sėlos, Žemgalos ir kt.) etnokultūrinis palikimas. Aukštaitija plačiąja prasme itin turtinga tarmių, tradicinių papročių, tradicinės architektūros, gyvensenos ir kt. istorinio etnokultūrinio paveldo įvairove. Senovėje žmonės gyveno laisvai išdėstytuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose, kuriose gyvenamieji namai būdavo išrikiuoti palei kelią, o ūkiniai sustatyti kiemo gilumoje. Dar ir dabar Aukštaitijos nacionaliniame parke galite pamatyti tokių egzotiškų kaimų.

Aukštaitija nuo seno garsėja kaip aludarių kraštas. Biržuose galite aplankyti Alaus muziejų, bei paskanauti alaus net trijose mieste esančiose alaus daryklose. Kitas šio reginio miestas – Utena, turi didelę alaus daryklą “Utenos alus”.Įdomu, ar alaus gerimas, ar nepaprastai turtinga gamta, apdovanojusi šį kraštą daugybe ežerų, miškų ir kalvų, lėmė aukštaičių linksmą būdą.

Dzūkija

Dzūkija – vienas iš 5 Lietuvos etnokultūrinių regionų. Dzūkijai priskiriamos Alytaus apskrities, miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų apskričių savivaldybės. Šiam kraštui priskiriamos ir Kauno apskrities Prienų savivaldybės Birštono, Jiezno ir Stakliškių seniūnijos.

Dzūkijos pavadinimas palyginti naujas ir atsirado tik XIX a. Jis kilo nuo gyventojų dzūkininkų tarmės, kurie vartoja "c", "dz" vietoj "t", "d", ir kitų tarminių ypatumų. Dzūkijos krašto pavadinimas - Dainava. Pirmą kartą jis kaip "terra Deynowe" (Dainavos žemė) paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui.

Dzūkija labai miškingas regionas ir garsėja grybais. Šiam regionui tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Jai būdingas nedidelis, bet raiškus kalvotumas, dideli sausų miškų (daugiausia pušynų) plotai. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas - Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkst. ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta - Aukštojo kalva, siekianti 293, 84 m. Regione yra didžiausia Lietuvos Respublikos teritorijoje pelkė – Čepkelių raistas užimantis 5858 ha plotą.

Dzūkai nuo seno yra labai dainingi. Sakoma, kad dzūkų daina skambiausia, giesmė liūdniausia, rauda graudžiausia. Jų senovės audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, atspindintys aplinkos grožį.

Suvalkija/Sūduva

Suvalkija/Sūduva - regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės aps. Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno aps. Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis) todėl dar vadinamas Užnemunė.

Sūduviai iš visų dabartinės Lietuvos etninių regionų gyventojų rašytiniuose šaltiniuose yra paminėti anksčiausiai – II a. mokslininko ir keliautojo Klaudijaus Ptolemėjo „Geografijoje“. Sūduvių verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Sūduvoje anksčiau nei kitose Lietuvos vietose panaikinta baudžiava, žemdirbystei palankios derlingos žemės bei darbštumas leido regiono gyventojams tapti turtingiausiais XIX – XX a. Lietuvos ūkininkais. XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba. Regionas visada garsėja protingais žmonėmis: tarp jų Jonas Jablonskis – lietuvių kalbos kūrėjas, bei Lietuvos himno autorius – Vincas Kudirka. Suvalkiečiai garsėja ne tik sumanumu, bet ir taupumu. Apie jų taupumą yra sukurta daugybė anekdotų.

Žemaitija

Žemaičių vardas pirmąkart minimas XIII a. pradžioje Voluinės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Žemaičių gyvensena visada smarkiai skyrėsi nuo kitų etnografinių Lietuvos sričių gyventojų kultūros. Ypač populiari buvo puodininkystė. Amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus. Viekšniai - ir dabar tikras puodžių centras.Šiuo metu tradiciškai Žemaitijos sostine laikomi Telšiai, nors anksčiau Žemaitijos sostine vadinti Raseiniai, kadangi ten rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimelis. Žematijos teritorija šiomis dienomis apima apie 21000 km². Šiam plotui šiandien priskiriama teritorija, priklausanti Telšių, Tauragės apskritims, daliai Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių.

Ypač linksmai žemaičiai švenčia Užgavėnes – persirengę įvairiausiais veikėjais, užsidėję baidyklių ir gyvūnų kaukes, lanko kaimynus, iš oro spėja apie būsimą derlių, buria, o vakare sudegina Morės iškamšą, kaip visų žiemos sunkumų simbolį. Ir būtinai daug kartų valgo, ypač blynų – kad metai būtų turtingi. Vaikams tai įpatinga šventė, kada persirengę gali vaikščioti po kaimyninius namus ir prašyti blynų ir saldainių.

Apie žemaičius sklinda kalbos, esą jie labai užsispyrę ir ištikimi. Neveltui žemaičių „nepaklusnumas“ nulėmė tai, kad XIII-XV a. senoji Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo kelis kartus perleista Vokiečių ordinui.

Mažoji Lietuva

"Mažosios Lietuvos" sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis - Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinamas tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų. Mažojoje Lietuvos buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Mažoji Lietuva niekuomet nebuvo pavaldi Lietuvos valstybei; nuo 1923 m. tik jos dalis – Klaipėdos kraštas – priklausė Lietuvai. Šiuo metu (nuo 1945 m.) Mažosios Lietuvos žemes yra pasidalijusios trys valstybės. Didžioji jos dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai (išskyrus patį Kaliningradą ir jo apylinkes), ženkliai mažesnė (nuo XVIII a. pr. lingvistiškai polonizuota) pietrytinė krašto dalis (Geldapės apylinkės) priklauso Lenkijai, o šiaurinė (esanti dešiniajame Nemuno krante) dalis, t. y. Klaipėdos kraštas – Lietuvos Respublikai. Mažajai Lietuvai priklauso Klaipėdos miesto, Neringos ir Pagėgių savivaldybės, Šilutės rajono - Šilutės, Rusnės, Kintų, Saugų, Juknaičių, Usėnų, Tauragės rajono – Lauksargių, Jurbarko rajono – Smalininkų ir Viešvilės, Klaipėdos rajono – Dovilų, Kretingalės, Priekulės, Sendvario. Dauparų-Kvietinių ir Agluonėnų seniūnijos.

Mažoji Lietuva išsiskiria unikalaus grožio gamta. Šiame regione yra vienas iš gražiausių Europos kraštovaizdžių – UNESCO paveldo šedevras – Kuršių nerija. Nepakartojama yra Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas, kur centrinės gatvės vietoje – upė, pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas ir ornitologinė stotis, nes per šiuos kraštus eina Didysis paukščių migracijos traktas. Stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 09 Gru 2017 23:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 03 Sau 2018 01:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

--- Все знают, что основа современной калбы синтезирована Яблонским ---

Это явное "упрощение" (мягко выражаясь) реальной истории формирования литовского литературного языка.

В Литве официальный язык - литовский литературный.

Кроме того на сей день в Литве исторически насчитывается свыше 100 говоров литовского языка - среди них около 40 говоров жямайтийских и около 60 говоров аукштайтийских (это два основных диалектных групп литовского языка), и еще около 15 аукштайтийских говоров известны за пределами нынешних границ Литвы.

Однако на сей день практически все литовцы уже говорят на так называемом литературном литовском языке, а на разных говорах сейчас, как правило, более менее правильно говорят только в деревнях пожилые люди. Молодежь, к сожалению, уже редко умеет правильно говорить на своих родных говорах.

А на разных говорах в каждой волости сейчас в основном только фольклорные ансамбли песьни поют и газеты издаются, иногда даже в ТВ передачах на местных говорах говорят.

Нынешний литовский литературный язык в основном основан на одном из аукштайтийских говоров исторической области Литвы - Сувалкии (Судувы).

Этому причина в том, что после Наполеоновских реформ тут было упразднено крепостное право и именно тут литовцы скоро стали более богаче, чем в других местах Литвы, и поэтому в массовом порядке смогли выучить своих детей литовской грамоте и выпустить учиться в университеты Европы и Российской империи.

Поэтому именно эти образованные литовцы и использовали свое родное наречие как основу создавая литературный литовский язык в середине и конце 19 века.

До этого литературный литовский создавался на основе аукштайтийских говоров Малой Литвы, которая входила в состав Германской империи.

А еще раньше попытки создать литовский литературный язык производились именно на основе жямайтийских говоров - еще во времена Литовской империи (которую славяне по своему обычаю называют ВКЛ).

Жямайтийские ("жмудские") диалекты литовского языка сильно отличаются от нынешнего литературного литовского языка потому, что на формирование этих диалектов очень сильное влияние в свое время оказали древние жемгалские и куршские говоры, у которых были некоторые свои отличительные особенности, отличавшиеся от тогдашнего литовского языка.

В начале 20 века литовские лингвисты пополнили литовский литературный язык 19 века, основанный на сувалкском аукштайтийском диалекте, также и словами, и грамматическими особенностями, взятыми и из других аукштайтийских и жямайтийских говоров.

Добавлю, что в 1920 г. Польша оккупировала исторический центр Сувалкии - город Сувалки, а также и немалую часть Сувалкии - и до сих пор эти древние литовские земли находятся во временной польской оккупации.

Поэтому в 20 веке на литовский литературный язык большее влияние оказывали другие аукштайтийские говоры, но и жямайтийские тоже внесли свой весомый вклад.

Этнокультурные исторические регионы Литвы

Жемайтия
Аукштайтия
Сувалкия (Судува)
Дзукия (Дайнава)
Малая Литва (Прусская Литва)

В Сувалкии (Судуве), Дзукии (Дайнаве) и Малой Литве (Прусской Литве) литовские говоры тоже принадлежат к аукштайтским говорам, но эти области выделяют исторически и культурно - как этнорегионы Литвы.

Из словарного запаса именно всех этих говоров и этнообластей в начале 20 века сформировался единый литературный литовский словарь.

*******************************************

https://www.facebook.com/groups/5330037 ... 9882202365

Rygor Zhydkov

Nazvaniě Ousteyten / Auxtote naposlěd mignulo kděto okolo 1420 goda, i vsjo, potom jejo vykopali iz istoričeskoj mogily i reanimirovali až v 30e gody 20 věka.

Kęstutis Čeponis

Rygor Zhydkov, вы опять не правы. :)

Во первых, вот тут в первые из сейчас известных источников упоминается Аукштайтия - 1322 m., Gedimino taikos sutartyje su Livonijos ordinu, „terra Eustoythen“ minima šalia kitų kunigaikščio žemių, įtrauktų į sutartį.

Вот второй раз - Kaip "Austechia, terra regis Lethowie" (Aukštaitija, lietuvių karaliaus žemė) ji minima Prūsijos žemės kronikoje, parašytoje apie 1326 m.

Это первые упоминания Аукштайтии. А затем много раз в разных документах это имя упоминалось.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 08 Sau 2018 23:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kazimieras Garšva
TARMĖS – ETNINĖS KULTŪROS PAGRINDAS

http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/2-garsva.pdf

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 31 Sau 2018 20:41

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... &ref=notif

Kęstutis Čeponis

Мой отец (и мать его, и отец) аукштайчяй из Восточной Литвы (древней Нальши и древней Селы).

Моя мать родом из древней Жемгалы, сейчас там говорят на одном из аукштайтских наречий.

Моя жена родом из Малой Литвы (древней Надрувы), ее мать из местного древнего литовского рода.

А отец ее из Жямайтии (древней земли куршей).

То есть уже наши дети имеют наследство практически от всех древних литовских территорий.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 31 Sau 2018 21:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... &ref=notif

Kęstutis Čeponis

Я вам привел третье упоминание Аукштайтии - или вы не заметили еще...? :)

1322 - „terra Eustoythen“ ,
1326 - "Austechia, terra regis Lethowie",
1420 - "Auxtote".

И таких упоминаний в западных источниках еще не мало...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 10 Vas 2018 17:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

В Литве сейчас официальный язык - литовский литературный (письменный).

Кроме того на сей день в Литве исторически насчитывается свыше 115 говоров литовского языка - среди них около 40 говоров жямайтийских и около 60 говоров аукштайтийских (это два основных диалектных групп литовского языка), и еще около 15 аукштайтийских говоров известны за пределами нынешних границ Литвы.

Вообще то наречия и говоры (а их примерно 115) в литовском языке появились не так уж давно - примерно в 15-16 веках, с введением феодальной зависимости крестьян, и ограничением их свободного передвижения.

Нынешний литовский литературный язык в основном основан на одном из аукштайтийских говоров исторической области Литвы - Сувалкии (Судувы).

Этому причина в том, что после Наполеоновских реформ тут было упразднено крепостное право и именно тут литовцы скоро стали более богаче, чем в других местах Литвы, и поэтому в массовом порядке смогли выучить своих детей литовской грамоте и выпустить учиться в университеты Европы и Российской империи.

Поэтому именно эти образованные литовцы и использовали свое родное наречие как основу создавая литературный литовский язык в середине и конце 19 века.

До этого литературный литовский создавался на основе аукштайтийских говоров Малой Литвы, которая входила в состав Германской империи.

А еще раньше попытки создать литовский литературный язык производились именно на основе жямайтийских говоров - еще во времена Литовской империи (которую славяне по своему обычаю называют ВКЛ).

Жямайтийские ("жмудские") диалекты литовского языка сильно отличаются от нынешнего литературного литовского языка потому, что на формирование этих диалектов очень сильное влияние в свое время оказали древние жемгалские и куршские говоры, у которых были некоторые свои отличительные особенности, отличавшиеся от тогдашнего литовского языка.

В начале 20 века литовские лингвисты пополнили литовский литературный язык 19 века, основанный на сувалкском аукштайтийском диалекте, также и словами, и грамматическими особенностями, взятыми и из других аукштайтийских и жямайтийских говоров.

Добавлю, что в 1920 г. Польша оккупировала исторический центр Сувалкии - город Сувалки, а также и немалую часть Сувалкии - и до сих пор эти древние литовские земли находятся во временной польской оккупации.

Поэтому в 20 веке на литовский литературный язык большее влияние оказывали другие аукштайтийские говоры, но и жямайтийские тоже внесли свой весомый вклад.

Этнокультурные исторические регионы Литвы
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... nai_ru.png

Крестоносцы так и не смогли завоевать Жямайтию, и она почти вся окончательно вошла в состав ВКЛ после Грюнвальдской битвы в 1410 году, однако часть исторической Жямайтии и часть Аукштайтии (в районе литовских аукштайтских земель Скалва и Надрува) после договора 1422 года вошла в состав крестоносцами управляемой Пруссии.

Если бы политическая история Жямайтии пошла бы иным путем, то несомненно жямайчяй сейчас стали бы отдельным народом со своим отдельным языком.

Но пошло по другому - сначала один из жемайтских говоров едва не стал литовским литературным языком, но потом его вытеснил один аукштайтский говор - сувалкский с примесью говоров Малой Литвы.

Вообще то, все эти говоры, если отбросить иноязычные влияния (заимствования "барбаризмы") (особенно немецкие и польские), очень незначительно отличаются друг от друга. И поэтому все литовцы понимают практически все наречия - даже аукштайчяй жямайтийские.... Однако правильно говорить на наречиях сейчас умеют уже очень немногие. Подчеркиваю - именно правильно, так как говорили на этих наречиях в 19 веке.

За последние 100 лет все литовцы настолько перемешались, что практически в каждой семье имеются и выходцы из Жямайтии (разных ее регионов), и из Аукштайтии (тоже из разных ее регионов), и из Малой Литвы (диалектно это часть Аукштайтии, но исторически это часть исторической Литвы, принадлежавшая до 1922 года Германской, а не Российской империи.

С 1923 года северная часть Малой Литвы - Клайпедский (Мемельский) край - принадлежит Литве, а южная часть Малой Литвы с 1946 года присоединена к РФ (РСФСР)).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 08 Geg 2018 00:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/12549/c ... ?c=1272794

№239 Kęstutis Čeponis, Литва - Ярослав Александрович Русаков (№238)

--Литовцами называют этнос, который сформировался за многие века из двух родственно-племенных групп.

Первая ― аукштайты ― балтские племена, населявшие восточный регион и центр современной Литвы.

Вторая группа племен ― жемайты, или жмудины ― обитавшие на ее западной части.--

Интересно, откуда вы берете такие сказки? :)

Литовский этнос сформировался из множества летто-литовских племен, в то время говоривших практически на одном языке: собственно литовцев (древнее племя Ляйта), части ятвягов (судинов (судувяй) и дайнавяй), части галиндов, части селяй (селонов), части жемгаляй (земгалов), части куршяй (куронов), племен надрувяй и скальвяй, а также из части так называемых пруских племен (в основном из племен сембай и бартай, некоторой части нотангов).

Аукштайчяй и жямайчяй - это более поздние этнографические и диалектные группы литовцев, а совсем не древняя группа племен, из которых сформировался литовский этнос.

Латышский этнос сформировался в основном из древнего племени латгаляй (не путать с современными латгалами), части куршяй, части жемгаляй и части селяй. А также из финского племени ливы, которые за многие века латышизировались.

P.S. Исторические факты:

Вся обширная территория от современного Гданьска (историческое пруское название, записанное в ранних источниках 10 века - Gudaniska (Гуданиска), то есть Gudaniškė или Gudėniškė) до современной Москвы (историческое голядское (тут жило литовское племя галинды - galindai) название Мазгава - Mazgava) многие тысячелетия жили разные балтоязычные племена, которые вплоть до 12-13 веков говорили практически на одном языке, наречия которого начали более сильно различаться только после германских и славянских экспансий в древнебалтские земли.

Карта распространения летто-литовских племен до вторжения германских и славянских племен
http://www.muenster.org/litauen/assets/ ... -zemel.jpg

Ян Длугош (XV в.):

* Признается, что пруссы, литовцы и жемайты имеют те же обычаи, язык и происхождение... (Unius enim et moris et linguae, cognationisque Prutheni, Lithuani et Samagitae fuisse dignoscuntur...) (Ioannis Dlugossii seu Longini... Historiae Polonicae libri XII / ed. I. Żegota Pauli. Cracoviae, 1873. T. 1, p. 151. - (Opera omnia; t. 10). - Под 997 годом).

http://catalog.hathitrust.org/Record/000623985

Ioannis Dlugossii Annales; seu, Cronicae incliti regni Poloniae. [Ed. curavit et introd. scripsit I. Dąbrowski. Textum recensuit atque praef. instruxit V. Semkowicz-Zaremba].

Main Author: Długosz, Jan, 1415-1480.
Other Authors: Dąbrowski, Jan, 1890-1965., Semkowicz-Zaremba, Wanda,
Language(s): Latin
Published: Varsaviae, Państwowe Wydawn. Naukowe, 1964-
Subjects: Poland > History > 960 (ca.)-1773.
Note: First published in 1615 with title: Historiae Polonicae.

В другом месте он пишет:

* Литовцы, жемайты и ятвяги, хотя различаются названиями и разделены на множество семей, однако были одним племенем, происходящим из ... (Lithuani, Samagittae et Iatczwingi, licet appelationem diversam sortiti et in familias plures divisi, unum tamen fuere corpus a Romanis et Italis ducentes genus...)

(Ioannis Dlugossii seu Longini... Historiae Polonicae libri XII / ed. I. Żegota Pauli. Cracoviae, 1876. T. 3, p. 473. - (Opera omnia; t. 12). - Под 1387 годом).

http://catalog.hathitrust.org/Record/000623985

Ioannis Dlugossii Annales; seu, Cronicae incliti regni Poloniae. [Ed. curavit et introd. scripsit I. Dąbrowski. Textum recensuit atque praef. instruxit V. Semkowicz-Zaremba].

Main Author: Długosz, Jan, 1415-1480.
Other Authors: Dąbrowski, Jan, 1890-1965., Semkowicz-Zaremba, Wanda,
Language(s): Latin
Published: Varsaviae, Państwowe Wydawn. Naukowe, 1964-
Subjects: Poland > History > 960 (ca.)-1773.
Note: First published in 1615 with title: Historiae Polonicae.

*********************************************************

В Литве сейчас официальный язык - литовский литературный (письменный).

Кроме того на сей день в Литве исторически насчитывается свыше 115 говоров литовского языка - среди них около 40 говоров жямайтийских и около 60 говоров аукштайтийских (это два основных диалектных групп литовского языка), и еще около 15 аукштайтийских говоров известны за пределами нынешних границ Литвы.

Вообще-то наречия и говоры (а их примерно 115) в литовском языке появились не так уж давно - примерно в 15-16 веках, с введением феодальной зависимости крестьян, и ограничением их свободного передвижения.

Нынешний литовский литературный язык в основном основан на одном из аукштайтийских говоров исторической области Литвы - Сувалкии (Судувы).

Этому причина в том, что после Наполеоновских реформ тут было упразднено крепостное право и именно тут литовцы скоро стали более богаче, чем в других местах Литвы, и поэтому в массовом порядке смогли выучить своих детей литовской грамоте и выпустить учиться в университеты Европы и Российской империи.

Поэтому именно эти образованные литовцы и использовали свое родное наречие как основу создавая литературный литовский язык в середине и конце 19 века.

До этого литературный литовский создавался на основе аукштайтийских говоров Малой Литвы, которая входила в состав Германской империи.

А еще раньше попытки создать литовский литературный язык производились именно на основе жямайтийских говоров - еще во времена Литовской империи (которую славяне по своему обычаю называют ВКЛ).

Жямайтийские ("жмудские") диалекты литовского языка сильно отличаются от нынешнего литературного литовского языка потому, что на формирование этих диалектов очень сильное влияние в свое время оказали древние жемгалские и куршские говоры, у которых были некоторые свои отличительные особенности, отличавшиеся от тогдашнего литовского языка.

В начале 20 века литовские лингвисты пополнили литовский литературный язык 19 века, основанный на сувалкском аукштайтийском диалекте, также и словами, и грамматическими особенностями, взятыми и из других аукштайтийских и жямайтийских говоров.

Добавлю, что в 1920 г. Польша оккупировала исторический центр Сувалкии - город Сувалки, а также и немалую часть Сувалкии - и до сих пор эти древние литовские земли находятся во временной польской оккупации.

Поэтому в 20 веке на литовский литературный язык большее влияние оказывали другие аукштайтийские говоры, но и жямайтийские тоже внесли свой весомый вклад.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 25 Geg 2018 22:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Mano komentaras "litvinistų" forumuose:

Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija, ir Aukštaitijos dalys: Mažoji Lietuva (Prūsų Lietuva), Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva) - Литва, Аукштайтия, Жямайтия, и части Аукштайтии: Малая Литва (Прусская Литва), Дзукия (Дайнава) и Сувалкия (Судува)

Этнорегионы Литвы - карта
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... nai_ru.png

Тут надо написать некоторое историко-языковое введение.

Жямайчяй и их разные наречия (их было насчитано около 40) появились в следствии смешения литовцев (части их - западных аукштайчяй) с древними куршями и частично с древними жемгалями.

Куршяй и жемгаляй - это западные балты (как и пруссы и йотвингяй, а по новейшим данным - и селяй), а литовцы (и предки латышей - этнически "восточная" их часть) - восточные балты, которые около 1000 - 1500 лет постепенно продвигались на запад (по некоторым данным их начальная родина была где-то около Курска и Орла, откуда они ушли под натиском гуннов, а может и раньше).

Жямайтия ("Низкое место") - и исторически, и этнически, со времен средневековья (12-13 века) - литовская земля, как и Аукштайтия ("Высокое место").

Сама Аукштайтия появилась как следствие ранней колонизации Ашмянской возвышенности, где в районе Вильнюса и севернее его тогда жили селяй, а южнее - йотвингяй (оба - западно балтские племена). Литовцы сюда пришли с востока - из древней исторической Литвы. Это название - Литва (по литовски в те времена называлась примерно Лиетва) - со временем тоже "передвигалось" с востока на запад.

Примерно в 8-10 веках эта историческая Литва была ниже от Ашмянской возвышенности (на востоке от этой возвышенности) - сейчас это Западная Беларусь, а древние литовские говоры (и все они разные) тут сохранились только в нескольких небольших "островках".

Говоры аукштайчяй (их тоже было где-то около 70) делятся на три основные группы.

К примеру - Скирмунтас - известное языческое литовское имя (князя из Восточной Литвы, и именно поэтому у него в имени -у- (Восточная Литва - Скирмунтас), а не -а- (Центральная и Южная Литва - Скирмантас - теперь именно эта форма считается нормой литературного литовского языка), или -о- (Западная и Северная Литва - Скирмонтас))

Между прочим, форма литовского языческого имени, ставшего фамилией рода, показывает, что эта фамилия очень древняя, еще с конца 15 - начала 16 века. В более поздние времена в фамилиях литовских дворян уже, как правило, не использовались древние языческие имена их далеких предков, а обычно уже католические имена более близких (уже крещенных) предков, с родовым славянским окончанием - вич.

В раннем средневековье (где то 8-10 века) Аукштайтией называлась Ашмянская возвышенность, откуда литовские племена продвигались дальше в низины, на запад - в бассейны рек Нявежис, Нярис и Нямунас, там постепенно тесня и ассимилируя местные западно балтские племена. Эта низина получила название Жямайтия.

Однако продвижение литовских племен продолжалось и дальше на запад, к морю - в земли западнобалтских племен куршяй, которые уже жили в основном в гористом районе.

Древнее название Жямайтия перешло ("передвинулось") и на эти гористые районы. А название Аукштайтия "спустилось" с Ашмянской возвышенности и "раздвинулось" на земли прежней - исторической Жямайтии.

Все описанные процессы продолжались вплоть до 15 века и описаны в разных хрониках.

Крестоносцы так и не смогли завоевать Жямайтию, и она почти вся окончательно вошла в состав ВКЛ после Грюнвальдской битвы в 1410 году, однако часть исторической Жямайтии и часть Аукштайтии (в районе литовских аукштайтских земель Скалва и Надрува) после договора 1422 года вошла в состав крестоносцами управляемой Пруссии - и с 15 века стала называться Малой Литвой..

Если бы политическая история Жямайтии пошла бы иным путем, то несомненно жямайчяй сейчас стали бы отдельным народом со своим отдельным языком.

Но пошло по другому - сначала один из жемайтских говоров едва не стал литовским литературным языком, но потом его вытеснил один аукштайтский говор - сувалкский с примесью говоров Малой Литвы.

Вообще-то, все эти говоры, если отбросить иноязычные влияния (заимствования "барбаризмы") (особенно немецкие и польские), очень незначительно отличаются друг от друга.

За последние 100 лет все литовцы настолько перемешались, что практически в каждой семье имеются и выходцы из Жямайтии (разных ее регионов), и из Аукштайтии (тоже из разных ее регионов) и из Малой Литвы (диалектно это часть Аукштайтии, но исторически это часть исторической Литвы, принадлежавшая до 1922 года Германской, а не Российской империи).

С 1923 года северная часть Малой Литвы - Клайпедский (Мемельский) край - принадлежит Литве, а южная часть Малой Литвы с 1946 года присоединена к РФ (РСФСР).

Поэтому в наши времена эти разные говоры в их "чистом" виде, к сожалению, знают только старики, а "молодежь" (которой уже под 50-60 лет) уже вся говорит на общелитературном литовском языке, куда были включены и слова, и разные языковые формы из самых разных говоров (а их в Литве до 1 мировой войны насчитывалось свыше сотни).

Именно поэтому создание отдельного государства Жямайтия было бы явлением, который определяется термином "сепаратизм", а не национализм - то есть произошло бы отделение части того же народа, с одним и тем же языком, где даже религия (преобладающая) тоже одна - католичество.

Примечание - в Малой Литве до 1945 года было в основном протестанство, но теперь и там протестантов очень мало. Они еще имеются в северной Аукштайтии - в районе Биржай (рядом с протестантской частью Латвии).

***************************************************************

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... nt_mention

Kęstutis Čeponis

Изначально Аукштайтией называлось Восточно-литовскую (или Балтийскую) возвышенность. А Жямайтией - большие низины в районе рек Нявежис и Швянтойи.

Потом литовцы постепенно завоевали Жемгалу и Курш - и Жямайтия "продвинулась" к морю.

А вообще-то в те времена "низко-высоко" определялось по течению рек.

Все основные реки Литвы (Нямунас и другие) текут в сторону моря - со стороны востока на запад - поэтому "Низкое" место (Жямайтия - Žemaitija) как раз на западе, а "Высокое" (Аукштайтия - Aukštaitija) - на востоке.

Алексей Веремовский

Kęstutis Čeponis - вот вам ответ на письмо :)

Игорь Литвин, 2015г.
ИСТОРИЯ ОДНОГО ПИСЬМА.

Судебная апелляция Витовта на решение Сигизмунда – как главный аргумент балтов в споре о ВКЛ.
http://litvin.by/list1.html

Kęstutis Čeponis

Вся эта вами выложенная лингвистико-историческая "попытка обьяснить", что Витаутас не знал литовский язык, а говорил на каком-то жямайтском, является полной херней.

Автору в первую очередь следовало бы самому сперва изучить литовский язык, чтобы не делать грубейшие ошибки - такие как «Жемайчийя». :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 29 Geg 2018 13:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Inga Baranauskienė

Dainava yra ta pati Sūduva (arba jos dalis). Kaip bebūtų, tai buvo Užnemunė.

O dabartinė Dzūkija apima pietinę Aukštaitijos dalį su visa pirmine Lietuva.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 02 Spa 2018 21:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/blagosl ... ?c=1332310

№81 Kęstutis Čeponis Литва - Леонид Радченко (№79)

P.S. Любознательным обьясняю:

Жямайчяй и их разные наречия (их было насчитано около 40 в начале 20 века) появились в следствии смешения литовцев (части их - западных аукштайчяй) с древними куршями и частично с древними жемгалями.

Куршяй и жемгаляй - это западные балты (как и пруссы и йотвингяй, а по новейшим данным - и селяй), а литовцы (и предки латышей - этнически "восточная" их часть) - восточные балты, которые около 1000 - 1500 лет постепенно продвигались на запад (по некоторым данным их начальная родина была где-то около Курска и Орла, откуда они ушли примерно в 3-5 веках нашей эры под натиском гуннов, а может и раньше).

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... nai_ru.png

Жямайтия ("Низкое место") - и исторически, и этнически, со времен средневековья (12-13 века) - литовская земля, как и Аукштайтия ("Высокое место").

Сама Аукштайтия появилась как следствие ранней колонизации Ашмянской возвышенности, где в районе Вильнюса и севернее его тогда жили селяй, а южнее - йотвингяй (оба - западно балтские племена).

Литовцы сюда пришли с востока - из древней исторической Литвы. Это название - Литва (по литовски в те времена называлась примерно Лиетва) - со временем тоже "передвигалось" с востока на запад.

Примерно в 8-10 веках эта историческая Литва была ниже от Ашмянской возвышенности (на востоке от этой возвышенности) - сейчас это Западная Беларусь, а древние литовские говоры (и все они разные) тут сохранились только в нескольких небольших "островках".

Говоры аукштайчяй (их тоже было где-то около 70) делятся на три основные группы. К примеру - Скирмунтас - известное языческое литовское имя (князя из Восточной Литвы, и именно поэтому у него в имени -у- (Восточная Литва - Скирмунтас), а не -а- (Центральная и Южная Литва - Скирмантас - теперь именно эта форма считается нормой литературного литовского языка), или -о- (Западная и Северная Литва - Скирмонтас))

Между прочим, форма литовского языческого имени, ставшего фамилией рода, показывает, что эта фамилия очень древняя, еще с конца 15 - начала 16 века.

В более поздние времена в фамилиях литовских дворян уже, как правило, не использовались древние языческие имена их далеких предков, а обычно уже католические имена более близких (уже крещенных) предков, с родовым славянским окончанием -вич.

В раннем средневековье (где то 8-10 века) Аукштайтией называлась Ашмянская возвышенность, откуда литовские племена продвигались дальше в низины, на запад - в бассейны рек Нявежис, Нярис и Нямунас, там постепенно тесня и ассимилируя местные западно балтские племена. Эта низина получила название Жямайтия.

Однако продвижение литовских племен продолжалось и дальше на запад, к морю - в земли западнобалтских племен куршяй, которые уже жили в основном в гористом районе.

Древнее название Жямайтия перешло ("передвинулось") и на эти гористые районы.

А название Аукштайтия "спустилось" с Ашмянскоой возвышенности и "раздвинулось" на земли прежней - исторической Жямайтии.

Все описанные процессы продолжались вплоть до 15 века и описаны в разных хрониках.

Крестоносцы так и не смогли завоевать Жямайтию, и она почти вся окончательно вошла в состав ВКЛ после Грюнвальдской битвы в 1410 году, однако часть исторической Жямайтии и часть Аукштайтии (в районе литовских аукштайтских земель Скалва и Надрува) после договора 1422 года вошла в состав крестоносцами управляемой Пруссии - и с 15 века стала называться Малой Литвой..

Если бы политическая история Жямайтии пошла бы иным путем, то несомненно жямайчяй сейчас стали бы отдельным народом со своим отдельным языком.

Но пошло по другому - сначала один из жемайтских говоров едва не стал литовским литературным языком, но потом его вытеснил один аукштайтский говор - сувалкский с примесью говоров Малой Литвы.

Вообще то, все эти говоры, если отбросить иноязычные влияния (заимствования "барбаризмы") (особенно немецкие и польские), очень незначительно отличаются друг от друга.

За последние 100 лет все литовцы настолько перемешались, что практически в каждой семье имеются и выходцы из Жямайтии (разных ее регионов), и из Аукштайтии (тоже из разных ее регионов), и из Малой Литвы (диалектно это часть Аукштайтии, но исторически это часть исторической Литвы, принадлежавшая до 1922 года Германской, а не Российской, империи).

С 1923 года северная часть Малой Литвы - Клайпедский (Мемельский) край - принадлежит Литве, а южная часть Малой Литвы с 1946 года присоединена к РФ (РСФСР).

Поэтому в наши времена эти разные говоры в их "чистом" виде, к сожалению, знают только старики, а "молодежь" (которой тоже уже под 50-60 лет) уже вся говорит на общелитературном литовском языке, куда были включены и слова, и разные языковые формы из самых разных говоров (а их в Литве до 1 мировой войны насчитывалось свыше сотни).

Именно поэтому теперь создание отдельного государства Жямайтия было бы явлением, который определяется термином "сепаратизм", а не национализм - то есть произошло бы отделение части того же народа, с одним и тем же языком, где даже религия (преобладающая) тоже одна - католичество.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 24 Spa 2018 16:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lina Gudeliūnienė pasidalino įrašu.
Vakar, 13:26
https://www.facebook.com/groups/1832680 ... p_activity

https://www.facebook.com/17280778282092 ... ater&ifg=1
Žemaičių kultūros draugija nuotrauka.

SAMOGITIA, SAMOGITIE, SAMAGOTIA, SAMOGETHIA visa tai y ŽEMAITĖJĖ

Alvydas Butkus

Dar pridėkit ir kitus Žemaitijos pavadinimus kitomis kalbomis - rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų.

Beje, net lotyniški jie ne visi.

Ir abejoju, ar žemaičiai moka juos lotyniškai taisyklingai perskaityti. Turbūt skaito paraidžiui. :)

Ineta Bukinovaitė

O kaip verčiasi Samogitija?

Alvydas Butkus

Verčiamas kaip Žemaitija.

Bet tariamas [zamoitija / zamojitija].

Vygantas Sarkauskas

O aukštaičiai tikriausiai visi iki vieno moka taisyklingai lotyniškai skaityti. Turbūt ne paraidžiui. :)

Alvydas Butkus

Turbūt, Vygantai.

Bent jau skaitydami Aukštaitijos pavadinimą Austechia, Auxtote ar Ousteyten / Austeiten, pasakų apie "aukštąją Getiją" neseka. :)

Vygantas Sarkauskas

Visus gi pavadinimus užsieniečiai tardavo ir rašydavo savaip, kurių nevartojame, kad ir ta pati Lietuva angliškai tariant reikia švepluoti.

O Aukštaitijos pavadinimą perskaityti dar sunkiau. :)

Vygantas Sarkauskas

Atsiprašau, bet atsakiau jums gerai neperskaitęs apie Getiją, o tai viską keičia. Taip pasakų jie neseka.

Šiuo atžvilgiu pritariu, nors su lotynų kalba abu nelabai draugauja.

Ineta Bukinovaitė

Samo iš lotynų verčiasi kaip ta pati.

Alvydas Butkus

Ineta Bukinovaitė Neskaitykit paraidžiui! :)

Žodis Samogitia / Be to, Sameyten – ne dūrinys.

Ir ne lotynų kalbos žodis, kaip ir Lithuania.

Rytis Janulis

Alvydas Butkus, profesoriau, tik norėčiau atkreipti dėmesį į vieną neatitikimą, mano manymu.

Jei valstybės pavadinimas "Lithuania" yra lotynizuota forma (anglizmas?) įvalstybintas, kas be abejo nurodo tam tikras vertybes ar orientacijas geopolitine prasme, tai ar nevertėtų išlaikyti paritetą ir valstybės sudėtinių dalių atžvilgiu.

Manyčiau, kad lotyniška Žemaitijos užrašymo forma labiau atspindėtų visos valstybės kultūrinę bei semantinę orientaciją į vakarus.

Čia gi pasirinkimo klausimas, nes iš ties yra įvairių mūsų valstybės "pavadinimų" svetimomis kalbomis, o sava kalba, kaip jau aišku bei suprantama, mums pasivadinti "negalima", nes esame "nu kaip ir prie Europos".

Alvydas Butkus

Rytis Janulis - "Jei valstybės pavadinimas "Lithuania" yra lotynizuota forma (anglizmas?)"

Slavizmas.

Tiksliau, Vakarų Europoje paplito Lietuvos vardas, perėjęs per slavų filtrą: Litva / Litua (raide "u" lotynų kalbojje buvo reiškiamas ir garsas "v" bei atvirkščiai).

Lotynizavus forma tapo Litva-nia / Litua-nia / Lithua-nia.

Rytis Janulis

Alvydas Butkus, tai šitai žinoma bei suprantama, bet kaip su paritetu Žemaitijos atžvilgiu?

Alvydas Butkus

Kokiu dar paritetu?

Rytis Janulis

Pavadinime Samogetia - Žemaitija, Lithuania - Lietuva.

Suprantama, kad "Lietuva" yra ne slavizmas, bet "Žmudj" tai yra.

Vygantas Sarkauskas

Bet Litva - slavizmas.

Rytis Janulis

Vygantas Sarkauskas nu ir kas tada mes?! :)

Vygantas Sarkauskas

Mes - baltai, ne slavai, ne germanai ir ne romanai, kadangi tiek iš rytų, tiek iš vakarų buvome ir tebesame slavų tautų apsuptyje, tai būtent tuometinį Apeninų pusiasalį pasiekė pavadinimas Litva.

Žemaitijos samprata yra šiek tiek sudėtingesnė nei daug kas mano, nes yra didžiulis skirtumas tarp istorinės Žemaitijos 13 a. ir 21 a., o tai toli gražu nėra tas pats.

Ir daugeliui žemaičių tai nepatinka.

Alvydas Butkus

Dar pamiršta Trakų kunigaikštystė, skyrusi Žemaitiją nuo Aukštaitijos.

Vygantas Sarkauskas

Taip. Teisingai.

Daugelis žiūri į žemėlapį ir mano, kad visa tai Žemaitija, nesusimąstydami, apie kuršių, žiemgalių, skalvių, nadruvių teritorijas - žinoma tai priklauso nuo konkretaus Lietuvos istorijos laikotarpio.

Julijonas Matukas

Alvydas Butkus, šiaip jau atvirkščiai.

Senąja lotynų kalbos rašyba "v" reiškė tiek "v", tiek "u".

O kad Lituania turbūt yra Litva/Litua (slavų senąja kalba), nes toks pavadinimas tik 1009 m. paminėtas/fiksuotas.

Alvydas Butkus

Senąja - taip. Cezario vardas JULIUS rašytas IVLIVS.

Bet 1009 ir vėlesniais metais jau būta visaip.

Julijonas Matukas

1009 m. garsusis įrašas - aiškiai matosi LITUA, ne Litva.

Alvydas Butkus

Taip.

Tai dar vienas įrodymas, kad raide "u" žymėtas priebalsis "v".

Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatika (1653) pavadinta "Grammatica Lithvanica" (su "v").

Galų gale ir pačioje kalboje (lietuvių) "u" ir "v" yra alofonai, plg.: au-ti, au-na, a-vė; su dievu ir sudieu.

*********************************************************

Leonas Vespenderis

Kodėl nereikalaujama žemaičius pripažinti kaip tautos, daugiau kaip 70 procentu dabartines Lietuvos - Žemaitija, o ir visuose žemėlapiuose ir rašytiniuose šaltiniuose Žemaitija dominavo kaip atskira Tauta?

Ineta Bukinovaitė

Asimiliavos žemaičia, sava kalbos nebmok!

Leonas Vespenderis

Pradetų mokinti ir išmoktų, ar kada ji buvo mokoma?

Rytis Janulis

Čia reikia žiūrėti 1918 m. nepriklausomybės dokumentą, o ne svaičiot apie LDK.

Ten aiškiai pasakyta, kad "atsiriboja" nuo visų iki to sudarytų sutarčių ir unijų bei pripažįsta unitarinę valstybę.

Leonas Vespenderis

Kas nezino savo istorijos tas neturi ateities. Visi svaicioja, lenkai, baltarusiai, rusai, vokieciai, slovakai ir kt. o lietuviams mat uzdrausta kalbeti apie LDK, ja didziuotis, susigrazinti okupuotas zemes, nieko neturim daryti, sedeti ir kiurksoti arba gnaibytis kaip kad tamsta darai... 1918 m. kur zemes yra dabar? Okupuotos. Faktas o ne svaiciojimas.

Rytis Janulis

Leonas Vespenderis, viskas gerai, jei esi žemaitis tai ir mastyk racionaliai - šiandien galim tik parėkt ant okupantų, o jei atsiimt tai rėkt nepakaks. Nu ir ką daryt?

Leonas Vespenderis

Tylet irgi negalima

Alvydas Butkus

"daugiau kaip 70 procentu dabartines Lietuvos - Žemaitija"

Kas per skiedalas?

Robertas Mikailas

Leonas Vespenderis Lazda turi du galus, jei pasivadinsime Žemaitija, tai į Lietuvos vardą pretenduoja baltarusiai, kurie ir Vilnių laiko savo senąja sostine.

Leonas Vespenderis

Robertas Mikailas, uztat lietuviai nepretenduoja i Baltarusija, stai ir antras galas...

Robertas Mikailas

Leonas Vespenderis, užtat lietuviai pretenduoja į Žemaitiją...

Alvydas Butkus

Robertas Mikailas - Ir į Dzūkiją, ir į Suvalkiją, ir į Aukštaitiją. :)

Kas toliau?

Robertas Mikailas

Alvydas Butkus, toliau manau nereikia painioti etninių-etnografinių sąvokų su politinėmis.

Alvydas Butkus

Tai kodėl painiojat? :)

Robertas Mikailas

Alvydas Butkus, argi?

Manau, kad Leonas Vespenderis painioja.

Agnė Iešmantaitė

Kadais, kai mokiausi VU lituanistikoj, kiek tų žemėlapių pertyrinėjom...

Turėjau ir turiu draugą iš Mėmelio. Jis taip pat teigė, jog tikra Lietuva - tik žemaičiai. Ir visi labai juokėmės. Baikit sofistiką, vyrai didžiavyriai.

Leonas Vespenderis

Alvydas Butkus, Va cia gerai isdestyta ir parodyta kokia Žemaitijos istorija ir teritorija, taigi bus daugiau nei 70 tavo skiedimo apgailestavimui
http://samogitia.mch.mii.lt/ZZ_2013_3/Z ... w-d8JC13g0

Agnė Iešmantaitė

Na gerai: taip, baigta su skiedimais, ir kas toliau?

Ar Lietuvą Žemaitija dabar vadinsim? Ar turėsim žemaitiškai kalbėt? Iš ko didysis džiūgavimas?

Leonas Vespenderis

Agnė Iešmantaitė niekas jums žemaiciu kalbos nebruka, bet jos ir naikinti nereikia, kodel vienus aukstina o kitus žemina, tai kad mes žemaiciai ir vis dar nepasiduodam nutautejimui, nulenkinimui

Agnė Iešmantaitė

Kas ją naikina? Iš kur? Kas ką žemina? Galvoj jums negerai.

Leonas Vespenderis

Kas cia nezeminimas, nepripazysta kaip tautos, nedesto kalbos, likom tik kaskur praeity... aciu kad padejot islikti o dabar jau nebereikalingi, asmiliokites it gyvenkit tol kol isnyksit, gerai jei tau galva neskauda del tokiu dalyku ir del Vilniaus lenkejimo, rasybos, svetimu prezidentu gatviu pavadinimo, lenkas "nusipelnes" Lietuvai uz Suvalku krasto okupavima, spaudima del W rasybos, del Žalios kortos lenkams ivedimo Lietuvoje, lojalumo žestas Lenkijai, o Vilniecia jam iamzinimus teikia... ka cia bekalbesi apie jusu galvos skausma, jo nera, matyt kad tuscia ten...

Agnė Iešmantaitė

Tamsta gal per daug išgėrėt šiandien, nes nerašot nei bendrine, nei žemaitiškai.

O gal pavardė kalta? Žemaitiška išties.

Leonas Vespenderis

As tavo pavardes nelieciu, nors irgi galeciau prisikabinti, bet to nedarysiu nes prisiuosciusiai visvien nedaeis.

Julijonas Matukas

Būtent, kad skiedalas.

Ir kam naudingas tas skaidymas ir autonomijos įvairaus plauko - aišku kam.

Pirma "įdiegia" galvose, paskui panaudos.

Agnė Iešmantaitė

Julijonui.

Mano a.a. kursiokė pasakytų - šiknon karvelio jie panaudos. Kur tas drąsuolis su aliumininiu baiku ir peroksidine blondine dingo, kuris nemokėjo raštingai rašyt?

Pažiūrėkit jo fb.

Robertas Mikailas

Leonas Vespenderis, nėra žemaičių tautos, yra tik lietuvių tauta.

Aukštaičiai ir žemaičiai yra tik etnosai, o lietuvių tautai priklauso abu etnosai.

Beje, kad žemaičiai išliko, turėtų būti dėkingi Lietuvai, kitaip būtų ištikęs prūsų likimas.

Agnė Iešmantaitė

Tas Vespenderis išvis yrs trolis, ko su juo postringaut, pažiiūrėkit jo fb nuotraukas su aliumininiu baiku ir peroksidine kekše.

Leonas Vespenderis

Robertas Mikailas, nelabai sutikciau su žemaiciu islikimo teorija kai lietuviai juos kaip daiktus 8 kartus dovanojo. Jei patys nebutu uz save pastoveje Saules Ir Durpes musiu vieni patys laimeje ir visada Žematija turejo atskira statusa ir autonomija LDK, lietuviai turi buti dekingi Žemaiciams del Tautos islikimo ir del pacios Lietuvos islikimo. Lietuviai sulenkejo o zemaiciai visada isliko savimi. O pagarbos truksta, neleidzia lietuviska puikybe, kad ne jie o zemaiciai visur dominuoja.

Alvydas Butkus

"Jei patys nebutu uz save pastoveje Saules Ir Durpes musiu vieni patys laimeje"

Dėl Saulės mūšio dar galim ginčytis, kas ten laimėjo.

Bet ne Saulės ir net ne Durbės mūšis ištraukė už ausų žemaičius iš kryžiuočių maišo.

Po Durbės mūšio Livonijos kryžiuočiai atsigavo labai greitai ir jau 1261 m. palaužė bendrą žemaičių ir kuršių įgulą Dzintarėje, o 1267 m. ir pačius šiaurės vakarų kuršius.

Va jei būtų pralaimėta Žalgiryje (1410), žemaičiai taip ir būtų likę Ordino sudėtyje.

Net ir po Žalgirio dar ilgai vyko Vytauto diplomatinė kova ir ginčai su Ordinu dėl Žemaitijos priklausomybės.

Robertas Mikailas

Leonas Vespenderis, esmė ta, kad svarbu ne kaip galėjo būti, o kaip nutiko.

Sutinku, kad žemaičiai galėjo tapti atskira tauta, bet ir žiemgaliai su prūsais galėjo tapti tautomis.

O galėjo visos baltų gentys: prūsai, žemaičiai, aukštaičiai, žiemgaliai, latgaliai, kuršiai, sėliai..., tapti viena tauta.

Bet turime, ką turime.

Latviai jau ant išnykimo ribos.

Jei dar lietuvius skaldysime į žemaičius ir aukštaičius, tai mus gretai ištiktų prūsų likimas.

Į žemaičių separatizmą labai teigiamai reaguoja "rusų pasaulio" atstovai ir baltarusių "litvinistai". Skaitydami jūsų mintis, jie iš džiaugsmo ploja katučių.

*********************************************************

Vygantas Sarkauskas

Didžioji dalis ten ne Žemaitija.

Jūratė Sofija Laučiūtė

Vygantai, jei jūs toks skeptikas, tai tur būt manote, kad senuose žemėlapiuose nurodytoji Lietuva irgi ne visur Lietuva?

Alvydas Butkus

Vėlesniuose XIX a. žemėlapiuose nurodytoji Rusija irgi ne visur Rusija.

Be to, Žemaičių kunigaikštystė painiojama su administracine Žemaičių vyskupyste.

Ir dar ignoruojat Trakų kunigaikštystę, kuri driekėsi per visą Vidurio Lietuvą iki pat Livonijos.

Vygantas Sarkauskas

Jūratė Sofija Laučiūtė, Jūsų klausimas nėra tikslus, kaip ir jūsų teiginys matant manyje skeptiką.

Žemėlapiuose Lietuva visur ir yra ta pati Lietuva, bet reikėtų LDK žemėlapiuose tikrąją lietuviškai kalbančių žmonių gyvenamą teritoriją t.y. etninę, arba dar vadinamą tikrąją Lietuvą (Lituania Propria) atskirti nuo slavaviškosios teritorijos.

Tuomet viskas ir susistato į savo vietas savaime.

Šiuo atveju pažvelgus į Žemaitijos žemėlapį pamatysime, jog ši teritorija labiau atiktų 19 a. Žemaičių vyskupijos, o ne seniūnijos ar kunigaikštijos ribas.

Vyskupija ir kunigaikštija, du visiškai skirtingi dalykai, skirtingu istoriniu laikotarpiu.

Šiame žemėlapyje Žemaitija apima vos ne visą šiaurės vidurio Lietuvos teritoriją.

Šiaurės rytų jos dalis vos nesiekia Daugpilio, taip rytuose susilygindama su Vilniumi, o pietryčiuose nueina iki Nemuno ir Neries santakos, tai jau Kaunas.

Šito tikrovėje niekada nebuvo, nes čia vos ne visa Aukštaitija prijungta prie Žemaitijos.

Pietuose geras gabalas Suvalkijos prijungtas, tai beveik atitinka Žemaitijos kunigaikštijos teritoriją, tačiau ten nėra pačių žemaičių, ten gyvena suvalkiečiai.

Jūratė Sofija Laučiūtė

Pastaba apie ribas, panašesnes į vyskupystės ribas yra ne be pagrindo.

Bet štai jūsų pageidavimas LDK žemėlapiuose atskirti "tikrąją lietuviškai kalbančių žmonių teritoriją" į keblią padėtį stato ir kalbininkus, ir istorikus.

Ribos keitėsi.

Be to, į Lietuvos teritoriją įsiliedavo kitų baltų genčių dalys, kurios laikui bėgant, sulietuvėdavo.

O mes, kalbininkai, neturim prietaiso, kuris padėtų tiksliai nustatyti, pavyzdžiui, kada Kretingos teritorijoje kalbėjo tik kuršiškai, kiek truko jos žemaitėjimas, kada ten visai nutilo kuršių kalba.

Panašiai ir su lietuviais.

Juk jie asimiliavo dalį sėlių, žemgalių, jotvingių, kaip šiandien asimiliuoja žemaičius.

Kada, kokios ribos?

Žinoma, gražus noras, bet...

Vygantas Sarkauskas

Jūs klaidingai mano teiginį įvertinote kaip pageidavimą.

Pažiūrėkite ir pamatysite, kad žemėlapyje ne Žemaitijos kunigaikštija, o vyskupija 19 a.

Apie ribas ir jų keitimąsi mes dar nekalbėjome, nepriėjome iki to, bet mielai prašom, galima ir tai aptarti, nors tema labai plati.

Rytis Janulis

Vygantas Sarkauskas, didžioji dalis Aukštaitijos yra dabartinės Baltarusijos teritorijoje, jeigu jau taip.

Vygantas Sarkauskas

Nemaža dalis, bet tikrai ne didžioji.

Robertas Mikailas

Manau, kad painiojamasi sąvokose.

Sąvoka "Lietuva" yra grynai politinė, o ne etninė sąvoka.

Sąvoka "Žemaitija" gali būti tiek etninė, tiek administracinė.

Nuo XIII a. šios sąvokos turėjo skirtingą reikšmę, todėl reiktų pridurti apie kokią "Lietuvą" ar "Žemaitiją" kalbame - ar tai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, ar tai Žemaitijos kunigaikštystė, ar vyskupystė.

Šias sąvokas jungia žodžiai "Lietuva" ir "Žemaitija", bet kalbama apie skirtingą turinį.

Sąvoka "Prūsija" XIII a. reiškė gentinę baltų žemę, XVI a. tai jau vokiečių hercogystė, o nuo XVIII a. Prūsijos karalystė.

Nors visas sąvokas jungia žodis "Prūsija", bet turinys visiškai skirtingas.

Vygantas Sarkauskas

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 m. t.y 11-o a. pr.

O tai reiškia,kad tas vardas turėjo būti atsiradęs dar anksčiau, kai nebūta jokios valstybės, kai dar jokie kuršiai, žiemgaliai, sėliai, latgaliai, jotvingiai, skalviai, nadruviai ar prūsai nebuvo atsidūrę lietuvių politinio lauko akiratyje.

Daugelis iš šių aukščiau paminėtų baltų genčių, išskyrus lietuvius ir jotvingius, buvo atsidūrusios vikingų akiratyje.

Lietuva atsiduria Kijevo Rusios (krikštą priėmusios 988 m.) akiratyje.

Jotvingiai patraukia tos pačios Rusios ir Lenkijos (966 m. krikštas) dėmesį.

Lenkijos interesai atsiranda ir prūsų atžvilgiu.

Po Rusios didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo žygio į Lietuvą 1040-1044 m. lietuviai tarp kitų baltų genčių įvardijami kaip Rusios duoklininkai.

Jei visos baltų gentys turi savo pavadinimus ir teritorijas, tai reiškia, kad tarp jų ir lietuviai turi savo teritoriją ir pavadinimą.

Tuo aiškiai pasakyta, kad Lietuva ne kažkokia ten neaiški politinė sąvoka, bet aiškus, aiškiai susiformavęs, savo žemę (teritoriją), jau Lietuva vadinamą, turintis etnosas.

Savaime suprantama lietuvių kalba jau irgi buvo.

O jau pačią Lietuvos savoką išplėtė vėliau, daugiausia tai vyko užkariaujamųjų žygių būdu.

Užkariautoms teritorijoms būdavo nunešamas ir Lietuvos vardas, nepaisant to, kokios tautybės žmonės ten gyveno.

Giminingos baltų gentys tapo etniniais - tikrais - lietuviais, o jau rusai, turėję savo atskirą kalbą, kultūrą, religiją, tik nominaliais.

O jūs be jokios sekos ir nuoseklumo viską suplakėte į neaiškų "savokų" vinigretą, padarėte viso ko kratinį.

Baltarusių litvinistai už šį jūsų savokų išdėstymą padėkotų, nes carinė Rusija taipogi tvirtino, kad tokios Lietuvos niekada nebuvo.

Robertas Mikailas

Vygantas Sarkauskas, o ar Lietuva, paminėta 1009 metais, nebuvo politinis darinys?

Ar visi aukštaičiai priklausė Lietuvai?

Ar XIII a. minimos Deltuvos, Nalšios, Upytės ar Neries žemės nebuvo aukštaičių?

Politiniai dariniai neapsiriboja vien etninėmis ribomis.

Plečiamasi artimiausių kaimynų sąskaita, neatsižvelgiant į jų etninę priklausomybę.

Būtent manipuliavimas sąvokomis ir yra litvinistų pagrindinis argumentas, bandant įrodyti, kad jie tikrieji "litvinai", o mes tik "žmudzinai", nors Baltarusija buvo tik LDK dalimi, o ne pačia Lietuva.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 06 Bal 2019 15:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Lietuvių tarmių žemėlapis. Parengė A. Salys (1933)

Maironio lietuvių literatūros muziejus.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 07 Bal 2019 15:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Ar Lietuva jau vaikšto po tarmių griuvėsius?
prof. dr. Danguolė Mikulėnienė
Vilnius 2013 03 08

http://www.tarmes.lt/images/Veikla/Tautos_kultura_1.pdf

(ypač daug informacijos apie Zietelos lietuvius: Zietelos šnektos tekstai. D. 1, D. 2. Sud. A. Vidugiris, D. Mikulėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 11 Bir 2019 12:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... highlights

Kęstutis Čeponis

Не Аушайция и не Ашукайция :), а Аукштайтия (Aukštaitija) и Жямайтия (Žemaitija).

Формы Аукштайтия и Жямайтия (суффикс -айт-ия) происходят из сувалкского диалекта (то есть южно аукштайтского), а в разных других литовских диалектах использовались и другие суффиксы (-ота, -уде и др.): к примеру, Аукштота (Aukštota) и Жямуде (Žemudė) - именно из этой формы, использовавшейся в Восточной Литве, появилось славянское заимствование Жмудь.

Valery Hreczko

А вся эта "мудрагелістасць" возникает от того, что на каждом хуторе - свой жаргон или, как любят нам напоминать летувисы, трасянка.

Kęstutis Čeponis

Не путай трасянку, то есть смесь разных языков, с местными литовскими говорами.

Они развивались многие тысячелетия, и сохранили намногое больше древних индоевропейских свойств, чем современный литовский литературный язык.

Письменный язык всегда "худее" народной разговорной речи.

С говорами проблема иная - за последние несколько веков интенсивной славянизации и германизации в разных литовских говорах появилось много славизмов и германизмов, которые в литературном литовском языке "вычищены".

Однако в современном литовском литературном языке постепенно исчезли и некоторые древние языковые литовские свойства, которые еще использовались в первой половине 20 века - к примеру, так называемая dviskaita (двойственное число) (сейчас в литературном литовском используется только единственное число и множественное число).

Victor Gomelyuk

----Kęstutis Čeponis "Они развивались многие тысячелетия,"---

Этот же прием с успехом используют некоторые университетские ажитатроры, чтобы "доказать", что культура австралийских аборигенов "древнее" культуры европейцев:

"Они, де, сохраняют ее в неизменном виде 40 тысяч лет, а европейцы культуру, которая была 40000 лет назад не сохранили".

При демагогии трюкачи и плуты непонятно как сохраняют серьезное лицо.

Kęstutis Čeponis

Victor Gomelyuk , не путай культуру и язык. :)

Это во первых.

А во вторых, говоря про культуру австралийских аборигенов имеется ввиду именно этническая культура.

И поэтому нам на самом деле надо завидовать австралийским аборигенам, которые сохранили очень древнюю этническую культуру.

Славяне ведь тоже очень любят показывать, что они сохранили свою этнокультуру намного лучше чем, к примеру, германцы. :)

Твоя проблема в том, что элементарно не владеешь терминологией. К примеру, путаешь "культуру" и "цивилизацию".

-------------------------------------------

Александр Александрович

А кто в вашей Жамойти - Летуве администрацией был?

Kęstutis Čeponis

В разные века было по разному.

Примерно до 14 века в Жямайтии, как и во всей Литве, в разных землях (žemės) правили местные потомственные князья и бояре, которые были в прямом подчинении монарху Литвы.

При Витаутасе Жямайтия после антикатолических восстаний уже была превращена в староство (seniūnija), а старосту назначал сам Витаутас.

Позже некоторое время Жямайтия имела право княжества.

При этом не надо путать с религиозным католическим административным делением Литвы (изначально утвержденном еще при Миндауге Папой Римским и затем разными эпископами в Риге и Польше) - в ней Жямайтия была в иных пределах, чем в светском административном делении.

Александр Александрович - Kęstutis Čeponis

Грамота 1542 г.

Жалоба 20 жмудинов (имена на -ас, -ис) - "подданных наших" "Тивуну Богдану Миткевичу" на "Боярина земли Жомойтской Яна Дирмовича". Жмудины жалуются, что Боярин Ян Дирмович "за себе их забрал и держить". "Мы жалобою по него подавати". Просят "людей з моцы его вынять".
Он (Боярин Ян) .."за первого Старосту Жомойтского Станислава Станиславовича Яновича...."

https://scontent.xx.fbcdn.net/hphoto...d9&oe=570CFA34

«Литовская метрика. Отделы первый-второй. Часть третья: книги публичных дел. Том первый. Юрьев, 1914»

«... Просьба. Артикул 3. За тем они же просили еще Его Королевскую Милость, чтобы власть в земле Жемайтской не была дадена ни Литве, ни Руси, и не оседлым, только Жемайтам, которые из отцов и родичей своих суть тамошние родичи оседлые. Ответ. На то его Королевская Милость сказал нам поведать: что хочет Его Королевская Милость знать, кому бы там в Жемайтии не оседлому, власть которой давалась, чтобы то поведали ...».

Мы видим, что власть в Жемайтии принадлежала либо Литве, либо Руси, но только не Жемайтам, о чем пишут не кто-нибудь, а сами Жемайты.

Kęstutis Čeponis

---- Грамота 1542 г.---

Вот именно, что 1542 г. :)

К этому времени давно уже вся местная жямайтийская знать была "упразднена" - еще со времен Витаутаса, особенно после подавления антикатолических восстаний в Жямайтии (начиная еще в восстания 1418 г).

Вообще-то всей Литвой еще со времен деда и отца Миндаугаса (которого в некоторых поздних хрониках именуют именем Римгаудас) правили монархи, как правило, родом из Аукштайтии.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 11 Bir 2019 19:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

В.Н.Топоров: Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях

Выдержка:

С территорией Беларуси связаны особые надежды иследователей этногенеза и ранней истории славян и балтов.

"Зримые" следы контактов славян и балтов нашли именно здесь своё наиболее полное выражение: начавшись, видимо, в VI-VII вв. н.э., когда в балт. появляются первые "славизмы" (ситуация до этой даты составляет особую тему), эти контакты проходят через всё Средневековье (ятвяги, пруссы, литовцы, латгалы - преимущественные участники их с балт. стороны) и продолжаются и по сей день (лит., лтг., лтш. - блр., польск., русск).

Значение этой ситуации приобретает дополнительную остроту из-за того, что при несомненной "балтийскости" этого ареала в ранние периоды его истории на нём же находится весьма древний этноязыковой и культурный славянский локус, соседящий с сев.-карпатским и вислинским (в нижнем и среднем течении) ареалами, где наличие праславянского элемента устанавливается с достаточной надёжностью.

Следует иметь в виду, что Беларусь один из тех ареалов, где соприкосновение балт. и слав. миров засвидетельствовано весьма рано; попытка "изолированно" взглянуть на слав. проблему чревата не только односторонностью, но серьёзными аберрациями, прежде всего искажающими временную перспективу.

Помимо тех общих соображений и идей, относящихся к проблеме происхождения славян и балтов и обсуждающихся в последние годы в науке, в настоящее время появились некоторые очень важные и вполне конкретные дополнительные, ранее неизвестные факторы, которые должны быть учтены прежде всего в связи с блр. ареалом и смежными с ним территориями.

Речь идёт о выдвижении принципиально новых точек зрения на членение и балт., и слав. диалектных континуумов.

В первом случае существенна явно наметившаяся тенденция отнесения к зап. балтам кроме пруссов и ятвягов ещё и куршей, земгалов и, возможно, селов, диалекты которых ранее рассматривались как вост.-балт.

Вероятно, ревизия старой классификации балт. языков затрагивает и хронологический аспект проблемы.

Во всяком случае, эти "новые" зап.-балт. диалекты, оказавшиеся в значительной степени субстратом по отношению к вост.-балт. диалектам (лит., лтш., лтг.), настоятельно призывают исследователей к более точному определению локуса лит. и лтш. языкового элемента в ареальном плане в более раннюю эпоху, и блр. ареал и его непосредственное окружение под этим углом зрения должны привлечь особое внимание (в другом месте указывались пучки гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл).

**********************************************

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... on_generic

Kęstutis Čeponis

Вот это особенно интересно - "...гидронимических изоглосс, связывавших вост. Литву, Латгалию и смежные блр. территории с локусом, лежащим к юго-востоку, приблизительно в треугольнику Калуга - Брянск - Орёл".

Лично я считаю, что именно в этих местах была прародина древних литовцев.

Именно тут они контактировали и со степными народами (последними из них были гунны, которые и вынудили предков литовцев двинуться на запад), от которых переняли умение использовать лошадей для дальних конных походов.

Ятвяги, к примеру, в военные походы ходили пешком, как известно из многих хроник - в резком отличии от конных отрядов литовцев.

-----------------------------------------

К примеру, исторические территории Селонии вы определяете опираясь на политические границы 13 века, но не как языково этническую территорию.

Однако исследования гидронимики и топонимики показывают, что изначально селяй жили и намного южнее территорий, которые описаны в документах Миндауга 13 века.

Фактически селяй жили вплоть до реки Мяркис (селонское название Мяротис - именно от него появился славянский вариант Мерочь, от Meročio upė (Мярочио упе); аналогично селонское название озера Нарочь - Narotis, а в родительном падеже Naročio ežeras (Нарочио эжярас)).

Южнее селяй жили им близкородственные по наречию дайнавяй (группа ятвяжских племен), а сейчас эта территория называется Дзукией.

Современные литовские говоры все эти ареалы очень четко показывают
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

Древние литовские племена жили в то время намного восточнее ареала проживания селяй и дайнавяй. И только примерно в 5-7 веках литовские племена начали колонизацию Ашмянской - Аукштайтской - Балтийской возвышенностей.

Именно тогда появилось название Аукштайчяй, то есть люди, живущие на возвышенностях - по отношению к исторической Литве.

Затем многие века шло постоянное продвижение литовцев на запад, вплоть до моря, где жили племена куршяй.

Однако надо помнить, что в те времена различия в разных диалектах литовцев, селяй, ятвягай, куршяй, прусай были минимальными.

Основное различие было в том, что у восточных балтов (литовцев, жемгалов и латгалов) часто в словах древнее балтское -ei- сменилось на -ie-.

Но это правило не всеобьемлющее - в литовском языке сохранилось много слов с древним балтским -ei- , которое не сменилось на -ie-.

А также и в местной гидронимии, к примеру сохранилось древнее название реки Žeimena (Жяймяна), хотя в литовском слово "žiema" (жиема), а не "žeima" (жяйма), то есть в переводе на русский язык "зима".

Alboro Komar-Stachowski

Как языковую эту территорию подтвердил К. Буга....

Kęstutis Čeponis

Во первых, К. Буга это сделал в начале 1920 годов. И у него просто не было возможности провести исследования на литовской территории, оккупированной Польшей.

Поэтому именно по оккупационной демаркационной границе и идет его линия раздела селяй от литовцев.

Однако с того времени прошло уже почти 100 лет и были проведены многочисленные доскональные этнолингвистические исследования всей восточной Литвы, ее гидронимов и топонимов.

И найдено множество названий, которые тот же Буга считал селонскими.

Не говоря уж о специфических суффиксах и свойствах литовских наречий, считаемых селонским наследием.

********************************************************
https://www.facebook.com/groups/1533380 ... p_activity

Kęstutis Čeponis

Сколько вам надо обьяснять простые вещи - я же уже раз 10 повторял, что названия Lietuva (изначально Leita, за тем Lietva), Aukštaičiai (Аукштайчяй), Žemaičiai (Жямайчяй) появились примерно в 6-7-8 веках, когда литовские племена начали со стороны современной Ашмяна (Ašmena) постепенно продвигаться на запад - в земли, которые в то время вплоть до современного Вильнюса (и немножко южнее) населяли племена селяй.

И именем Аукштайчяй (то есть люди, живущие на возвышенностях) начали именовать жителей возвышенностей, которые сейчас географы называют Ашмянос возвышенность (Ašmenos aukštuma), Аукштайтийос возвышенность (Aukštaitijos aukštuma), Балтийская возвышенность (Baltijos aukštuma)....
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... Map-lt.png

А жителей, которые жили западнее - в долине реки Жяймяна (Žeimena) начали называть именем Жямайчяй (то есть люди, живущие в низинах).

Когда сейчас едешь по дороге из Пабраде (Pabradė) в Швянчионис (Švenčionys) и Игналину (Ignalina) все это очень прекрасно видно сверху.

Так так литовские племена постепенно продвигались на запад, вплоть до Балтийского моря, где в то время жили куршяй, то и названия Жямайчяй и Аукштайчяй постепенно "двигались" на запад.

Позже вместо названий Жямайчяй и Аукштайчяй начали использовать названия Аукштайтия и Жямайтия (в разных литовских наречиях использовались несколько разные формы, к примеру, Žemudė, Aukštota и др.)

В 13 веке, когда были записаны эти названия на разных языках, процесс продвижения литовцев на запад уже постепенно завершался - а земгалы (žiemgaliai) и куршяй (kuršiai) вошли в состав Литовской державы.

Позднее южные земгалы и южные куршяй влились в общий литовский этнос, а северные земгалы и северные куршяй, завоеванные Орденом меченосцев (позже Ливонским орденом) со временем влились в общий латышский этнос.

Alboro Komar-Stachowski

Kęstutis Čeponis и где говорицца об этой самой Leita...

Племена Латавы, называйте своими именами.

Селы прямо вот так в пригородах Вильни....

Надеюсь у вас есть серьезные доказательства вашей кур'езной версии? Хотелось бы их увидеть. Причем это должны быть работы нейтральных специалистов, не лотовских.... и не Беларуских.

Kęstutis Čeponis

--- Селы прямо вот так в пригородах Вильни.... Надеюсь у вас есть серьезные доказательства вашей кур'езной версии?----

А этими вопросами иностранцы и не занимаются... Я по крайней мере, таких работ не видел.

Это ведь очень узкая научная проблема, и для ее изучения надо прекрасно знать не только современный литературный литовский язык, но и все, что связано с селонским и ятвяжским языковым наследием, спецификой литовских местных наречий, и так далее...

Таких специалистов и в Литве можно сосчитать на пальцах одной руки... А то и меньше...

К сожалению недавно умер академик Зигмас Зинкявичюс, которому с его огромным багажом языковедческих знаний было под силу этот вопрос досконально исследовать и его решить.

Наши же историки с языковедением мало знакомы, и тем более с наследием селонов и ятвягов.

Да и "традиции" у наших историков всееще совковые... Они просто боятся вникать в такие проблемы, которые могут в корне изменить бывшие педставления...

Однако, к примеру, наш историк Томас Баранаускас уже посмел в своих работах начать доказывать, что историческая Литва 12 века была где-то в районе Ашмяна....

Tomas Baranauskas. Kur buvo Lietuvos žemė?
http://www.voruta.lt/kur-buvo-lietuvos-zeme/

Voruta (Perspausdinta iš: Lituanistica, 2002, Nr. 2 (50), p. 3-17)
2010-01-10

Его основной вывод:

"5. Lietuvos žemė siaurąja prasme buvo Ašmenos krašte (vėlesnės Vilniaus vaivadystės Ašmenos pusė). XIII a. tik jos gyventojų kalbai buvo būdingas „puntininkavimas“, vėliau išplitęs visoje Vilniaus vaivadystės teritorijoje."

--------------------------

1257 m. Livonijos ordino magistras Burhardas sumanęs aplankyti ir apžiūrėti Klaipėdos pilį, kuri sykį buvo „lietuviams, vadinamiems žemaičiais” (die den Lettowen, die Sameiten sin genant), žalos pridariusi (Livonijos eiliuotoji kronika 4467-4468).

Aukštaičių vardas jau minimas XIII-XIV a. istoriniuose šaltiniuose. Petras Dusburgietis savo Kronikoje, aprašydamas 1294 - 1300 m. įvykius, šią Lietuvos dalį vadina Austechia.

Gedimino 1322 m. sutartyje su Livonijos ordinu minima terra Eystoythen. Viename Vytauto 1420 m. dokumente Aukštaitija vadinama Auxtote. Kronikininkas tada aukštaičius vadina Ousteten vardu.

Didžiojo magistro kronika nurodo Gedimino sutartį su Magistru Eberchardu (1338 m.) ir pažymi, kad sutartį pasirašė Aukštaitijos ir Žemaitijos karalius (Die coninck van Ansteiden ende van Sameyten).

XIV a. — Die Littauischen Wegeberichte — «Auxteten oder Ober-Lіttauen».

-------------------------

Сейчас название нашей страны на литовском языке "Лиетува" (Lietuva) - произносится как Летува (русская буква е по произношению не соответствует литовской букве е - ей примерно соответствует или э, или я).

Однако самое древнее название Литвы было Ляйта (Leita), позже произношение изменилось на Лета (Lieta), а еще позже - на Летва (Lietva) (именно тогда славяне услышали это название и начали использовать форму Литва) - это примерно 7 век нашей эры.

************************************************************

Академик языковед балтист Зигмас Зинкявичюс (Zigmas Zinkevičius https://lt.wikipedia.org/wiki/Zigmas_Zinkevi%C4%8Dius ) установил, что древнее название Литвы появилось примерно в 5 веке нашей эры (не позже).

Профессор балтистики Альвидас Буткус (Alvydas Butkus https://lt.wikipedia.org/wiki/Alvydas_Butkus ) тоже считает, что название "Литва" славяне должны были получить от литовцев примерно в 6-7 веке.

Название Литва в славянские наречия попало примерно в 6-7 веках, когда литовцы это название произносили Lietva.

В свою очередь Lietva произошла из Leitva.

В 7-8 веках в литовском языке в некоторых словах произошла замена древнего общебалтского звука -ei- в -ie- (а этот звук в славянских наречиях, в заимствованных из балтских языков словах, именно в 6-7 веках превратился в -и-).

Самое раннее название Литвы - Leita (Ляйта).

Отсюда до сих пор сохранились и разные "закостенелые" географические названия, и фамилии литовцев (произошедшие из имен собственных и прозвищь), и древнее латышское слово, которым они называли литовцев - leiti.

Добавлю, что литовскому слову "leita" родственно русское слово "лить".

Историки и языковеды считают, что изначально слово leita означало воинскую дружину (в буквальном переводе "слившиеся"), и только позже стало именем всего этноса.

Аналогии имеются и в других языках (латыни, германских и славянских).

Даже в 13-15 веках воинские отряды литовцев называли словом "литва".

Часть этих племен, ушедших северней, начали со временем произносить не Leitva или Lietva, а Latva или Latava (отсюда современное название Latvija) - это случилось примерно в 7-8 веках.

Название племени latgaliai как раз и означает "латы на краю (живущие)".

С речкой Lietauka недалеко от Кярнаве связь только такая, что эта речка получила свое название именно от здесь жившего рода с фамилией Lieta - Leita.

Языковедческие исследования (к примеру Топорова) (сравнение изоглос в разных говорах) показывают, что древнее племя Leita примерно до 5 века скорее всего жило в районах современного Курска, Орела, Брянска.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 04 Lie 2019 21:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis

Самогитиа (Samogitia) - так в среднии века на латыни (из немецкого произношения) начали писать название Жямайтии.

SAMOGITIA, SAMOGITIE, SAMAGOTIA, SAMOGETHIA - эта латинская запись читается [zamoitija / zamojitija].

Географические средневековые надписи на латыни часто читаются не побуквенно, а как, к примеру, в английском языке или французском.

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

---Александр Александрович Литву они (монголы) захватить не смогли, но захватили Жмудь, после чего у Жмуди появилось второе название Самогития.---

Учите языки, а то такую чушь порите, что стыдно даже читать... :)

Название Samogitia появилось в немецких записях на латыни.

Пишется Samogitia, а читали в то время Жамойтия.

Аналогично, как сейчас на английском пишется Russian, Lithuanian, а читается Рашен, Лифъюейнйен.

Пишется kognac, а читается коньяк. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 24 Lie 2019 15:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žemaičių kilmės problematika

http://www.kalvotoji.lt/2018/01/09/zema ... blematika/

2018 sausio 9

Baltų gentys XIII a. pradžioje, pagal kalbininką K.Būgą.

Žemaičiai savo istorine savimone ir etnokultūriniu savitumu ryškiausiai išsiskiria iš kitų Lietuvos etnografinių bendruomenių. Todėl, nenuostabu, kad žemaičių kilmės klausimas yra sulaukęs nemažo tyrinėtojų-kalbininkų, istorikų ir archeologų dėmesio.

Mokslininkų diskusijose aptariami problemiški klausimai, susiję su žemaičių tarmės atsiradimo laiku, nesutariama ar žemaičių vardas reiškia etninį ar tik geografinį bei valstybinį-administracinį požymį, ginčijamasi, kokios archeologinės kultūros pagrindu susiformavo senoji žemaičių kultūra ir kokiame areale ji buvo paplitusi.

Antanas Kavaliauskas

Pirmieji į žemaičių kilmės problemą dėmesį atkreipė kalbininkai.

Darbai, kuriuose, be kitų problemų, paliečiami ir žemaičių kilmės bei jų arealo klausimai, pasirodė XX a. 3-4 dešimtmečiuose (K.Būga, A.Salys). Kalbininkai, remdamiesi XIII-XV a. rašytinių šaltinių analize ir kalbiniais duomenimis, priėjo išvados, kad žemaičių genčių sąjunga, kaip etninis vienetas, iš vis neegzistavo.

Teigta, kad žemaičio ir aukštaičio pavadinimai atsiradę tik XIII a. ir reiškė ne etniškumą, o geografines sąvokas. Aukštumos gyventojai pavadinti žemaičiais, o žemumos — žemaičiais (K.Būga, A.Salys).

K.Būgos nuomone, lietuvių gentys, iš rytų slavų spaudžiamos, į dabartinę Lietuvos teritoriją pradėjo skverbtis tik VI-VII a. po Kr.

Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenę kuršiai, kuriuos lietuviai laikui bėgant asimiliavo. Vakarinė lietuvių dalis, gyvenusi vakaruose iki Dubysos ir Ventos, šiaurėje iki Mūšos ir rytuose iki Neries, ilgainiui buvo pavadinta žemaičiais.

K.Būga laikėsi nuomonės, kad Žemaitijoje gausu kuršiškos kilmės vietovardžių, o žemaičių tarmėje — kuronizmų — kuršių kalbos reliktų.

Tyrinėtojai tuo metu padarė vargu ar teisingą išvadą, kad lietuvių kalbos tarmės susidarė kalbos skilimo į atskiras tarmes būdu, o ne įsiliejant skirtingų genčių dialektams į lietuvių kalbą (K.Būga, A.Salys).

A.Salio nuomone, žemaičių tarmės atsiskyrė nuo lietuvių kalbos tik „povytautinėje gadynėje“.

XX a. 8-9 dešimtmečiuose išleistuose kalbininkų darbuose, taip pat neabejojama, kad aukštaičiai ir žemaičiai yra tik geografinės sąvokos (J.Kabelka, Z.Zinkevičius).

Teigiama, kad žemaičiai išsiskyrė XIII ar XV-XVI a., o žemaičių tarmė traktuojama kaip lietuvių kalba kuršių lūpose, nes iki XIII a. centrinėje Žemaitijoje gyvenę kuršiai, o žemaičių tarmė susiformavo lietuviams įsiskverbus į kuršių gyvenamas vietas ir lietuvių kalbai sumišus su kuršių kalba (Z.Zinkevičius).

Šiuos kalbininkus palaiko istorikai, kurie, remdamiesi XIII-XV a. rašytiniais šaltiniais, Žemaitiją suvokia kaip valstybinį-administracinį, bet ne kaip etninį vienetą (M.Jučas).

Manoma, kad Žemaitija tėra antitezė Aukštaitijai, o lietuvių tautybės formavimuisi būdingas arealinis dualizmas, panašiai kaip ir kai kuriuose kituose Europos kraštuose — Čekija ir Moravija, Didžioji ir Mažoji Lenkija, žemutinė ir aukštutinė Vokietija, Svealandas ir Getalandas, Valachija ir Moldavija (E.Gudavičius).

Minėtų tyrinėtojų nuomonės grindžiamos XIII-XV a. rašytinių šaltinių ir kalbinių duomenų analize neatrodo įtikinamos. Keistai atrodo teiginiai, kad žemaičių etninio vieneto nebuvimą V-XII a. įrodo tai, jog Vytautas Didysis savo laiške (1420 m.) imperatoriui Zigmantui rašė ir Konstancos bažnytiniame susirinkime (1415 m.) buvo konstatuota, jog žemaičiai yra tie patys lietuviai. Tokius teiginius galėjo paskatinti to meto geopolitinė situacija, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kova su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos. Istorikų išvados labiau taikytinos XIII-XV a. etnokultūrinei situacijai, kai žemaičiai jau buvo suartėję su lietuviais, kai lietuvių etnose pamažu tirpo senosios gentys. Tuo tarpu žemaičių kultūra turi žymiai senesnes ir gilesnes šaknis.

Straipsnio autorius nėra kalbotyros specialistas, tačiau kalbininkų išvados dėl kuronizmų žemaičių tarmėje ir dėl kuršiškų vietovardžių centrinėje Žemaitijoje kelia abejonių. Problema yra ta, kad kalbininkai nenustato vietovardžių atsiradimo laiko, todėl šie vietovardžiai galėjo atsirasti dėl kuršių migracijos į Žemaitiją XIII a. pabaigoje, kai, neatlaikę Vokiečių ordino spaudimo, į dabartinės Lietuvos teritoriją kėlėsi ne tik kuršių, bet ir žiemgalių, prūsų, skalvių, nadruvių ir jotvingių genčių atstovai.

Kuršiai, be abejo, nuo seno gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje ir pajūryje, bet tik ne centrinėje Žemaitijoje.
Kuronizmų (kuršių kalbos reliktų) atsiradimą žemaičių tarmėje galima paaiškinti bendra kuršių ir žemaičių kilme.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žemaičių, kuršių, žiemgalių ir sėlių genčių kultūros susiformavo ant vakarų baltų substrato (V.Šimėnas).

Todėl žemaičiai kultūriniu ir kalbiniu požiūriu buvo artimesni šioms gentims, o ne lietuviams, kurie yra rytų baltai. Verti dėmesio naujesni kalbininkų darbai, kuriuose dėmesio skiriama žemaičių kilmės problematikai.

Tyrinėtoja J.S.Laučiūtė 1990 m. rašė, kad: „nedaug tikimybės beturi tvirtinimas, kad žemaičių vardas tereiškęs grynai geografinį, o ne etninį požymį. Kad žemaičiai nuo seno nebuvo tapatūs lietuviams, o tik jiems artima gentis, vėliau sulietuvėjusi, rodo kai kurios kalbos ypatybės — jokiais fonetiškais terminais neįmanoma paaiškinti vyriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnės -ou <*-ou, pvz. žemaitiškai velkou (lietuviškai — vilkui)“.

Kalbininkas A.Girdenis, tyrinėjęs žodžio galo reiškinius šiaurinių žemaičių tarmėje, priėjo išvados, kad žemaičiai nuo aukštaičių kalbos atžvilgiu pradėjo skirtis ne vėliau kaip nuo VII a. po Kr., o pirmieji saviti žemaičių fonetikos bruožai galėjo atsirasti net V a. po Kr.

Tyrinėtojas mano, kad žemaičių tarmė atsirado ne kalbinės diferenciacijos, bet kalbinės integracijos būdu — į lietuvių kalbą įsiliejus senajai gentinei žemaičių kalbai.

A.Girdenio mokinys J.Pabrėža laikosi nuomonės, kad dar VII a. po Kr. tarp lietuvių ir žemaičių buvęs ryškus kalbų skirtumas, kuris vėliau sumažėjęs.

Tyrinėtojo nuomone, žemaičių tarmė šiuo metu turi visus atskiros kalbos požymius. Reikia pasakyti, kad kalbininkų S.J.Laučiūtės ir A.Girdenio mintims pritaria dauguma archeologų, rašiusių žemaičių kilmės klausimais (R.Jablonskytė-Rimantienė, A.Tautavičius, M.Michelbertas, V.Šimėnas).

Atkurdami tautos priešistorę, archeologai remiasi archeologinių kultūrų raidos tyrinėjimais. Kuria nors kalba kalbanti žmonių grupė sukuria savitą buitį, savitą dvasinę ir materialinę kultūrą. Ilgainiui susidaro etninė bendrija. Būdinguosius etninių bendrijų bruožus atskleidžia buities ypatumai (apranga, papuošalai, ginklai, darbo įrankiai, keramika), papročiai, laidojimo ritualai, siejami su apibrėžtoje teritorijoje, konkrečią archeologinę kultūrą palikusiais žmonėmis. Šie kultūros elementai beveik nekinta ištisus šimtmečius.

Žinodamas būdingiausius rašytiniuose šaltiniuose minimų gentinių junginių kultūros bruožus, archeologas gali palaipsniui pereiti prie ankstesnių laikotarpių, tyrinėti, kaip krašte archeologinės kultūros keitė viena kitą, ar jos turėjo genetinį ryšį, ar buvo tarp jų tęstinumas. Tokiu būdu galima pasekti tam tikros etninės bendrijos kultūros raidą nuo jos užuomazgų iki rašytinės istorijos laikų.

Taikydamas paminėtą metodą, archeologas A.Tautavičius 1968 m. pirmasis išskyrė centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų archeologinę kultūrą, kurią susiejo su etniniu vienetu — žemaičių gentiniu junginiu.

Senoji žemaičių kultūra, daugumos archeologų nuomone (A.Tautavičius, G.Zabiela, V.Žulkus, A.Butrimas, V.Šimėnas), IV-V a. po Kr. išaugo iš archajiškos Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapių kultūros ir išsilaikė iki XIII a.

Per tą laiką žemaičiai sukūrė savitas tradicijas ir papročius, greičiausiai, ir kai kuriuos savitus gentinės bendruomenės organizavimo bruožus. Susiformavusi senoji žemaičių kultūra V-XII a. užėmė centrinę Žemaitijos dalį.

Šiaurinė jos riba galėjo eiti, apytiksliai, linija Gadūnavas-Tryškiai-Kuršėnai-Šiauliai. Pietvakariuose žemaičius nuo skalvių, gyvenusių Tauragės apylinkėse, skyrė negyvenama dykra. Pietuose ir pietryčiuose žemaičių teritorijos riba galėjo eiti Pagramančio, Batakių, Skaudvilės, Viduklės, Kalnujų, Girkalnio ir Betygalos apylinkėmis. Vakarinė žemaičių gyventų plotų riba ėjo kairiuoju Jūros krantu ir Tverų bei Žarėnų apylinkėmis, o rytuose siekė Dubysą ir Šušvės aukštupį.

Rašytiniuose šaltiniuose žemaičiai pirmą kartą paminimi 1219 m. Voluinės kronikoje, aprašant tais metais sudarytą sutartį tarp Voluinės kunigaikščio Danieliaus ir lietuvių kunigaikščių. Kronikoje pasakyta, kad derybose dalyvavo ir žemaičių kunigaikščiai Gedvilas bei Vykintas.

Archeologo akimis žiūrint, šie kunigaikščiai buvo centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų kultūros atstovai. Įdomu, kad centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų kultūros teritorija beveik sutampa su šių dienų pietų žemaičių (dūnininkų) patarmės arealu (A.Bumblauskas).

Tad senoji žemaičių gentinė kalba galėjo būti panaši į šių dienų pietų žemaičių patarmę.

Šiaurės žemaičių patarmės (dounininkų) arealas beveik sutampa su kuršių genčių gyventomis vietomis. Ši patarmė, greičiausiai, atsirado sumišus žemaičių ir kuršių gentinėms kalboms.

Dalis archeologų žemaičių kilmę sieja su I-IV a. vidurio Lietuvos plokštinius kapinynus palikusiais žmonėmis (R.Volkaitė-Kulikauskienė, L.Vaitkunskienė).

R.Volkaitė-Kulikauskienė iškėlė teoriją, kad iš vidurio Lietuvos pražemaičiai apie III-IV a. ėmė migruoti į šiaurę ir šiaurės vakarus (į Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapių sritį), platindami tarp vietinių gyventojų savus papročius.

Dėl migracijos V-VIII a. tarp Jūros vakaruose ir Šventosios rytuose susiformavo savita plokštinių kapinynų kultūra, kurią tyrinėtoja sieja su žemaičiais. R.Volkaitė-Kulikauskienė žemaičių gentinį junginį suvokia kaip etninį vienetą, o L.Vaitkunskienė, bene vienintelė iš Lietuvos archeologų mano, kad žemaičių genčių sąjunga buvo ne etninis, o teritorinis politinis-administracinis darinys, apjungęs rytų ir vakarų baltus.

Archeologė išskiria tris žemaičių kultūros lokalinius variantus: 1. Jūros baseinas (vakariniai žemaičiai); 2. Nevėžio baseinas (rytiniai žemaičiai); 3. Šiaulių ir Radviliškio apylinkės — šiaurinių žemaičių gyventi plotai (L.Vaitkunskienė).

Žemaičių genčių sąjunga, anot L.Vaitkunskienės, išsiskyrė V a., jos kūrėjas ir hegemonas buvo vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. Tyrinėtojos nuomone, V a. Jūros baseinas, kuriame gyveno kuršiai, buvo inkorporuotas į žemaičių gentinio junginio sudėtį ir sužemaitėjo, nors regiono kultūros pagrindu liko kuršiškos tradicijos.

L.Vaitkunskienė remiasi ne tik archeologiniais šaltiniais, bet ir istorikų bei kalbininkų darbais. Ji teigia, kad kalbininkų ir istorikų darbuose žemaičiai nelaikomi etniniu vienetu, žemaičių ir aukštaičių pavadinimai tėra geografinės sąvokos.

Panašios nuomonės laikosi istorikas A.Bumblauskas, kuris teigia, kad žemaičių vardas atsirado Neries žemupio gyventojams apibūdinti, o aukštupyje gyvenę aukštaičiai.

Senieji žemaičiai turėjo kalbėti šių dienų vakarų aukštaičių patarme, o ne žemaitiškai. Vėliau etnonimas galėjo apimti ir gerokai toliau į vakarus nuo Neries ir Nevėžio gyvenančius žmones.

Anot A.Bumblausko, politinės aplinkybės galėjo nulemti tai, kad žemaičiais pradėti vadinti tik tie žmones, kurie gyveno į vakarus nuo Nevėžio. Žemaitijos vardas turėjo „slinkti“ į vakarus, o Neries ir Nevėžio žemupių žmonės — „užmiršti“, kad buvo žemaičiai. Šis bandymas paaiškinti žemaičių kilmę atrodo keistokai — visiškai eliminuojami archeologiniai duomenys ir bandoma spręsti apie žemaičius V a. iš rašytinių šaltinių, surašytų beveik po 1000 metų.

Tačiau R.Volkaitės-Kulikauskienės, L.Vaitkunskienės ir A.Bumblausko teorijos — rytinių žemaičių lokalizavimas Nevėžio upės baseine ir jų siejimas su vidurio Lietuvos kapinynų kultūra yra problematiškas, menkai paremtas archeologiniais duomenimis.

Centrinės Žemaitijos kapinynų ir vidurio Lietuvos kapinynų kultūros V-XII a. — tai dvi skirtingos kultūros, turinčios nedaug bendrų bruožų.

IV a. pab.-V a., žemaičių kultūros susiformavimo laikotarpiu, pastebimas vidurio Lietuvos gyventojų judėjimas į šiaurės vakarus, šiaurę ir šiaurės rytus.

Judėdami į šiaurės vakarus, centrinės Lietuvos gyventojai įsiskverbė ir į centrinėje Žemaitijoje gyvenusių genčių teritorijas, padarė joms tam tikrą įtaką, bet tikrai neasimiliavo ir nebuvo jų hegemonu.

Vienas iš argumentų pagrindžiančių šį teiginį yra tai, kad V-XII a. žemaičiai atkakliai laikėsi savo tradicijų ir praktikavo inhumaciją (laidojo mirusius nedegintus), tuo tarpu aplinkinės gentys, tarp jų ir vidurio Lietuvoje, jau V-VIII a. perėjo prie mirusiųjų deginimo papročio.

Todėl labiau pagrįsta atrodo A.Tautavičiaus nuomonė, kuris teigia, kad vidurio Lietuvos kapinynų kultūrą sukūrė aukštaičių gentys (dar vadinamos vakarų aukštaičiais), o ne rytiniai žemaičiai.

Taigi įvairių sričių specialistai — kalbininkai, istorikai, archeologai — skirtingai žvelgia į žemaičių kilmės problemą.

Straipsnio autoriui, kaip archeologui, labiau imponuoja tyrinėtojai, kurie mano, jog žemaičių genčių sąjunga buvo etninis vienetas ir jos kilmę sieja su centrinės Žemaitijos plokštinių kapinynų kultūra, susiformavusia IV a. pab.-V a. ir išsilaikusia iki XIII a.

Išsiskyrusios žemaičių kultūros pagrindu buvo archaiška vakarų baltų Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapių kultūra.

Be abejo, etninės bendruomenės nėra nekintantis dalykas. Gyvos žmonių bendruomenės laikui bėgant nuolat kinta — bendrauja, maišosi, asimiliuojasi.

Taip ir žemaičiai XIII-XV a. suartėjo su lietuviais, tapo besiformuojančios lietuvių tautybės potaute, o žemaičių gentinė kalba — lietuvių kalbos tarme.

Žemaičių atskirumą ir Žemaitijos autonomiją Lietuvos valstybėje iki pat 1795 m. lėmė ne tik, kaip kartais teigiama, politinės aplinkybės, bet ir gilias šaknis turintis žemaičių gentinis savitumas, kuriuo rėmėsi stipriausia Žemaitijoje genčių sąjunga.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 28 Lie 2019 19:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

12 интересных фактов о литовском языке

http://linguis.net/12-facts-about-lithuanian-language/

linguis.net
05.05.2015 2

Kęstutis Čeponis

---3. Литовская нация исторически состоит их 4 этнических групп. На севере Литвы проживают аукштайтийцы, на западе жемайтийцы, дзуки на юго-востоке и сувалкечи на юге.---

Во первых, групп пять - забыли упомянуть летувининкай из Малой Литвы
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... nai_ru.png

Во вторых, это не этнические группы, а этнографические.

В третьих, дзукай, сувалкечяй и летувининкай тоже аукштайчяй.

Жямайтские наречия (а их в начале 20 века было более 40) появились в основном в следствии смешения литовцев с жемгалями и куршями.

А затем они развивались в разных территориально-административных единицах 16-20 веков.

Аукштайтские наречия (их в начале 20 века было около 75) появились в следствии смешения литовцев с селями, дайнавами и судувами (последние два племенных союза относятся к ятвягам), а также с летто-литовскими (балтскими) племенами, жившими по обеим берегам Нямунаса.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 19 Rgp 2019 22:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

СЛОВАРЬ НАЦИОНАЛЬНОСТЕЙ
Перечень национальностей для разработки материалов Всесоюзной переписи населения 1959 года

http://www.demoscope.ru/weekly/knigi/al ... _1959.html

ПРЕДИСЛОВИЕ

Словарь национальностей для шифровки ответов на 7 вопрос переписного листа и словарь языков для шифровки ответов на 8 вопрос являются пособиями для распределения населения по национальностям и родным языкам при разработке материалов Всесоюзной переписи населения 1959 года.

При переписи записывалась та национальность, которую указывал сам опрашиваемый. Родным языком при переписи записывалось название того языка, который сам опрашиваемый считал своим родным языком.

В основу словарей национальностей и языков положен "Список народов СССР", разработанный институтом этнографии Академии наук СССР. Кроме того при составлении словарей использовались работы института языкознания Академии наук СССР, замечания статуправлений, консультации отдельных специалистов этнографии и языкознания.

Словарь национальностей, так же как и словарь языков, состоит из систематического словаря и алфавитного словаря. Систематическому словарю предшествует перечень выделяемых при разработке национальностей (языков).

Перечень национальностей содержит 126 наименований, перечень языков-117 наименований.

В систематическом словаре против каждой национальности (языка) даются другие названия этой же национальности (самоназвания, синонимы), которые могут встретиться в переписных листах, а также указываются территории основного проживания большинства национальностей.

В алфавитном словаре самоназвания, синонимы и основные названия национальностей (языков) даются в алфавитном порядке. Причем названия основных национальностей (языков), т. е. тех, которые составляют содержание перечня национальностей (языков), в алфавитном словаре набраны жирным шрифтом.

Литовцы:

---жмудины, жмудь, лиетуви, летувис, лейши, летувеши, летувники, жемайты, занавики, аукштайты, дзуки

Литовская ССР

- литвины

Литовская ССР и районы Зап. Белоруссии

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 17 Rgs 2019 22:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Laimonas Umbrasas

Документ использованный Орденом на арбитражном процессе 1412 г. (Scriptores rerum Prussicarurn. t.2, Leipzig, 1863. p.711.):

" А таксама, што замак Вялена (hus Willune) прускія браты заваявалі 11 гадоў таму ад няверных і ворагаў нашай веры літоўцаў (Littowen), якія называліся аўкштайтамі (Austenten), а кіраўнікамі ў іх былі Сурмін, Матэйка і Гаштольд. А таксама, што вышэйказаныя кіраўнікі, ад якіх быў адваяваны замак Вялена, як ужо пісалася, былі літоўцамі (Littowen), і іх род і цяпер завецца літоўкамі і літоўцамі і жывуць яны ў Літве, у Кульве паблізу Вілкаміра (czu Colwa bi Wilkenberg), а не ў Жэмайцкай (Samayten) зямлі. Таксама, што і замак Вялена, да яго заваёвы прускімі братамі, як ужо казалі, утрымліваўся і забяспечваўся літоўцамі, якія звалі і цяпер сябе завуць аўкштайтамі (Awstayten), а не жэмайтамі (Samayten).”

Очень интересно что "Младшая хроника" великого магистра, указывая на договор Гедимина с Магистром Еберхарда из Мунгеима от 1338 г., yпоминает, что договор подписал король Aукштайтии и Жемайтии - "Die coninck van Ansteiden ende van Sameyten".

(источник: Die Jengere Hochmeisterchronik/ herausgegeben von Theodor Hirsch. – Scriptores rerum Prussicarum, Leipzig, 1874, Bd. 5, p. 118; Chronicon equestris ordinis Teutonici incerti auctoris. – Veteris aevianalecta seu Vetera monumenta hactenus nondum visa / primus in lucem edidit adjectis observationibus suis Antonius Matthaeus. – Editio secunda, Hagae-Comitum, 1738, Т. 5, с. 778.)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 25 Rgs 2019 21:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Visuotinė lietuvių enciklopedija

Lietuvių kalbos tarmės
https://www.vle.lt/Straipsnis/lietuviu- ... mes-118015

Lietuvių tarmių žemėlapis (parengė A. Salys 1933 m.)
https://www.vle.lt/Straipsnis/lietuviu- ... leImages-6

Lietuvių kalbos tarmės
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-2.jpg

Lietuvių kalbos paplitimas Latvijoje 16-20 a.
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-3.jpg

Lietuvių kalbos paplitimas dabartinėje Baltarusijos teritorijoje 19 amžiaus viduryje
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-4.jpg

Lietuvių kalbos paplitimas dabartinėje Baltarusijos teritorijoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-5.jpg

Lietuvių kalbos paplitimas Šiaurės Lenkijoje 21 a. pradžioje
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-6.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 25 Rgs 2019 21:27

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Visuotinė lietuvių enciklopedija

Lietuvių kalbos paplitimas dabartinėje Baltarusijos teritorijoje 19 amžiaus viduryje
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-4.jpg

Lietuvių kalbos paplitimas dabartinėje Baltarusijos teritorijoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-5.jpg

Lietuvių kalbos paplitimas Šiaurės Lenkijoje 21 a. pradžioje
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-6.jpg

Lietuvių kalbos paplitimas Latvijoje 16-20 a.
https://www.vle.lt/Portals/0/Images/Art ... 8015-3.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 27 Rgs 2019 16:10

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Жямайтия всегда была составной частью Литовской Державы.

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

---Сяргей Лапша Не всегда, и очень часто передавалась Ордену.----

Во первых, это было намного раньше 16 века (в 14 веке, когда в Литве была межродственная смута между Йогайлой и Витаутом, а "дарственный документ" Миндауга историки считают подделкой),

во вторых, все эти передачи были не реальные (да и то на короткие промежутки), а формальные - крестоносцы никогда не смогли завоевать Жямайтию и построить там свои замки (какие они построили в Прусии и Ливонии).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 30 Rgs 2019 18:37

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

--Вольтер в 1886 году написал- "юго-восточный говор" сохранился лишь на границе с белоруссами. а он интересный у него описан- этот юговосточный литовский говор---

Дзукия - это народное название.

Историческое название этот ятвяжской земли - Dainava.

Она простиралась до Тракай и Вильнюса (Вильнюс уже в эту землю не входил).

Но сейчас Дзукию рисуют и в пределах намного севернее https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... nai_ru.png настоящих, исторических, которые очень четко видны на карте литовских говоров https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... nguage.png

-- а почему вы ищете князей у дзуков---

Дзуки - это довольно позднее народное название жителей югозападной Аукштайтии.

Использовать это название для времен до 15-18 веков не научно.

Надо говорить о ятвяжской земле (племени) Дайнава, которая в 12-13 веках уже была литуанизированна. Тракай, к примеру, находятся в этой земле ятвягов - дайнавов.

Ятвяжские князья в 13 веке были в основном уничтожены крестоносцами и поляками. Некоторая часть ушла в Литву. .

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 15 Spa 2019 18:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Puntininkai yra iš esmės buvusių sėlių žemių gyventojai (iki Vilniaus imtinai) - lietuvių gentys į jas pradėjo skverbtis iš rytų pusės maždaug 5 amžiuje.

Pantininkai, puntininkai ir pontininkai yra aiškiau pažymėti šiame žemėlapyje:

Traditional Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

Tačiau jame Ignalinos-Švenčionių-Vilniaus puntininkai kažkodėl įvardyti rytiniais dzūkais. Matyt todėl, kad čia irgi "cekuojama". Tačiau tai kito pobūdžio "cekavimas", nei buvusioje Dainavos žemėje.

Todėl verta žiūrėti ir New Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

O piečiau yra buvusiose dainavių ir sūduvių teritorijose dabar gyvenantys žmonės.

Tarmių žemėlapyje jie pažymėti violetine spalva (tai senoji Dainavos žemė - iki Trakų imtinai) ir tamsiai žalia spalva (tai senoji Sūduva).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 28 Spa 2019 20:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/2133573 ... nt_mention

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Vytenis Ruibys

Įdomiausia, kad vakarinė Žemaitijos riba čia eina palei Neries intaką Šventąją. Ko realiai niekada nebuvo.

Palei Šventąją siena ėjo tarp Žemaitijos ir Livonijos, ties Baltijos Jūra.

Vakarinė siena vakariau Nevėžio - kartografinė klaida, nepagrįsta jokiais istoriniais LDK dokumentais.

Pranas Jocys

Vyteni Ruiby. Jūs vadovaujaties tik sovietiniais PRAMISLAIS.

O štai yra dokumentų pluoštas: Aleksandro raštas 1506 m. gegužės 2 d. ir rinkinys aktų AK T. 8, str. 2 ir 3 sako, kad siena tarp Žemaitijos kunigaikštystės ir Lietuvos eina Šventosios upės vagos viduriu ir t.t.

Vytenis Ruibys

Žiūrim kas rašoma Aleksandro rašte:

"...ма|ють границ вчинити Жомоитскои земли з Лилнтскою землею. А поча|токъ мають взт(и) т Св(е)тое реки, где в Солоное море впадываеть, | старыми границами, водле давных записовъ. | А к том теж литовскю границ, котора с делит з Лилнскою | землею, дргии панове, которыи сут(ь) менованыи, мають выехати, | почон т Курчомъ, старою тежъ границою до Дрисвета и до Бра|славъл, ажъ и до Псковъского рбежа.."

Visų pirma čia aiškiai apibrėžta, jog turima omenyje Šventoji, kurį įteka į "sūrią jūrą", t.y Baltiją, Visų antra, Šventoji skiria ne Lietuvą ir Žemaitiją, bet Livoniją ir Žemaitiją.

Jei dar kyla klausimų - žvilgtelėkite žemėlapin.

1) Aleksandro raštas skirtas LDK - Livonijos sienoms nustatyti. Ne Žemaitijos.

2) Pskovo pasienis - ryčiau nebūna kas liečia LDK ir Livonijos pasienį;

3) Nuoroda į pilną tekstą Jūsų susipažinimui. Jei turite "kitokį Aleksandro raštą", malonėkite pasidalinti
http://mash.dobrota.biz/39istoriya/7850 ... etryka.php

4) Nežinau, ką turite omenyje, teigdamas "Lietuviškas žemėlapis", tačiau LDK sukurtų žemėlapių ne vienas ir ne du. Svarbiausias kurių - Radvilų žemėlapis, su tiksliai atspindėtomis administracinėmis vaivadijų bei Žemaičių seniūnijos ribomis.

http://www.lithuanianmaps.com/images/16 ... remaps.jpg

Šventoji, vokiškai Heilige, ir yra pati pradinė siena tarp Livonijos ir Žemaitijos nuo pat Baltijos krantų.

http://www.lithuanianmaps.com/images/17 ... apywig.jpg

Taip, kad Žemaitijos siena ties Aukštaitijoje tekančia Šventąja (Neries intaku) tėra užsienio kartografų klaida. Kurios beje nėra nei viename LDK leistame žemėlapyje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 28 Spa 2019 20:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

http://www.lithuanianmaps.com/images/17 ... apywig.jpg

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 28 Spa 2019 20:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

http://www.lithuanianmaps.com/images/16 ... remaps.jpg

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 14 Lap 2019 15:16

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Литературного жямайтского языка пока что не существует.

Попытки его создать предпринимают несколько энтузиастов, однако на сей день есть несколько жямайтских наречий, которые между собой довольно сильно отличаются.

New Classification of Lithuanian Dialects
http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif

Но основная проблема в том, что сейчас уже мало людей, которые свободно говорят на каком то из жямайтских наречий. Вообщем, как и на аукштайтских наречиях. Это в основном старики, которым под 80 лет.

За последние 60 лет литовцы приобщились к общелитературному литовскому языку.

---Валеры Грэчка Сам жемайтский язык 800 лет существует.----

И откуда вы черпаете такие сказки. :)

Литовские говоры вообще сформировались только после введения крепостничества в середине 16 века, так как тогда начали ограничивать и запрещать свободное перемещение низших сословий по всей территории Литвы.

В Жямайтии в 13-15 веках говорили на том же языке как и во всей Литве. Что подтверждают и разные исторические источники - и немецкие, и польские.

Я вам уже писал, что литовские говоры начали более сильно разделяться только после ограничения передвижения людей по всей Литве - а это 16-17 века.

добавлю, что единый литовский этнос окончательно сформировался в конце 13 века - из множества разных летто-литовских племен и их частей.

Тогда сформировался и единый литовский язык, говоры которого в 13-14 веках в разных частях Литвы очень слабо различались между собой, так как в то время по воле государственной власти строились множество крепостей по всей Литве, в литовское войско набирались литовцы из всей Литвы - и поэтому происходило очень интенсивное смешивание литовцев, ранее живших в разных частях летто-литовского ареала.

---Но и ближайшая деревня часто несёт название городища... та же Латава например.----

Нет не часто - обычно только в тех случаях, когда современное название городища (данное по названию ближайшей деревни) совпадает с названием местной речки.

В раннем средневековье люди обычно свои городища называли именно именами местной речки - как правило небольшой, впадающей в большую реку - так очень четко указывалось местоположение городища, что для людей того времени было важно.

И еще - имя речки Латава в Литве никак не связано на прямую с именем страны Латвия.

Хотя этимологическое происхождение одинаковое.

В Литве и Латвии, да и вообще во всем древнем летто-литовском (балтском) ареале много рек и озер с корнем лат- (Latava, Latupis, Latežeris, Latuva, Latupys, Latupe, Latupes, Latakas, Lataka, ...).

И причина очевидна - древнее индоевропейское и балтское значение корня lat- "течь".

Более подробно смотреть в книге: Vanagas. A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius, Mokslas, 1981, psl. 182.

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Валеры Грэчка ,---- Kęstutis Čeponis - Žygeivis Что такое литовские говоры?! ---

А что такое беларусские говоры, или украинские говоры, или русские говоры? :)

И какие между ними различия?

Просто на примере беларусских говоров это изучите - как вообще в языках появлфются говоры, и какие именно признаки их различают...

Валеры Грэчка, а что же еще вам можно посоветовать, если вы даже азы языковедения никогда не изучали - и понятия не имеете не только о литовском языке, его истории, его говорах и наречиях, когда и по каким причинам они сформировались...

Я же вам не буду писать лекцию на 100 страниц (а на самом деле, чтобы полностью изложить, то и нескольких тысяч не хватит).

Поэтому и советую самому почитать о беларусских говорах - чтобы хотя бы приблизительно понять как говоры появляются в языках, и по каким критериям говоры разделяются.

----На каком языке жемайты говорили в 13 веке?---

На литовском, как впрочем, и сейчас.

Только в 13 веке еще не было разных жямайтских и аукштайтских говоров литовского языка, которые сформировались примерно в 16-18 веках.

Добавлю, что по книгам, изданным в 16 веке на разных жямайтских и аукштайтских говорах того времени очень хорошо видно, насколько незначительные различия этих говоров еще были в то время, до утверждения крепостничества.

А крепостничество в Литве было узаконено и окончательно утвердилось во время так называемого Волочного помера (Valakų reforma) в 1557 г.
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0 ... 1%80%D0%B0

---Валеры Грэчка Аукштайтцкие говоры говоришь!? Что такое говоры?
Это типа в каждой деревне свой лексикон с глоссарием к нему?----

Примерно именно так, если говорить о pašnektės (не знаю, как точно переводится на русский язык этот языковедческий термин), только не в деревне, а в группе деревень, принадлежащих одной католической парафии и одним костелом на эти деревни.

В литовском языке используются языковедческие термины - tarmė (их в литовском языке две - аукштайтская и жямайтская), они делятся на patarmė (в ауштайтском их 3, в жямайтском тоже 3), patarmė делится на šnekta (в ауштайтском их 10, в жямайтском - 5), šnekta делится на pašnektė (как правило у каждой католической парафии (внутри которых литовцы чаще общались и женились в местном костеле) было свое собственное pašnektė - аукштайтских всего примерно 70, жямайтских в начале 20 века было насчитано около 40).

Более подробно по их классификации и критериям различия можно почитать тут:

Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
http://www.šaltiniai.info/index/details/331
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/331

Более подробно о литовских диалектах, говорах и так далее тут:

Lietuvių kalbos tarmės
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/322

Tarmės sąvoka
Transkripcija ir transponavimas
Lietuvių kalbos tarmių klasifikacija
Aukštaičiai
Žemaičiai
Tarmių panašumai ir skirtumai
Svarbiausi tarmių tyrėjai

Говор
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0 ... 0%BE%D1%80

Го́вор (субдиале́кт) — это разновидность языка, используемая в общении небольшой, как правило, территориально связанной частью носителей данного языка.

Говор связан с языком, вариантом которого он является, основными элементами структуры, но отличается от него некоторыми специфическими чертами на разных уровнях языковой структуры, например, на фонетическом: говор акающий, говор цокающий и т. п.

Группа сходных, но имеющих частные различия говоров объединяется в диалект.

В учении сравнительной лингвистики — элементарная величина в диалектологическом дроблении языка, то есть такая коллективная языковая система, которая обладает наиболее определённой и постоянной характеристикой, принадлежа, в связи с этим, относительно небольшому и тесно спаянному кооперативными потребностями коллективу, нуждающемуся поэтому в постоянном перекрестном языковом общении.

Поэтому лингвистике приходится чаще всего иметь дело с говорами единичных населённых пунктов (говор такой-то деревни, города и т. д.), или же небольших районов, представляющих известное единство в экономическом отношении.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 16 Lap 2019 19:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

---Сяргей Паўловіч Valerijus Voroninas Мне точно известно, что жмудов в то время даже не упоминали.---- 　

Вам вообще мало что известно... :)

Вы даже не знаете, что в Ипатьевской летописи под 1219 г. уже упоминаются жямайтские князья Ердивил https://be.wikipedia.org/wiki/%D0%AD%D1 ... 1%96%D0%BB и Викинт.

Эрдзівіл (літ.: Erdvilas, польск.: Erdywił, руск.: Эрдивил) -- князь жамойцкі. Быў адным з 21 князёў літоўскіх, якія падпісалі дамову з Галіцка-Валынскім княствам ў 1219 годзе. Ён і Вікінт называюцца ў дамове жамойцкімі князямі (...а Жемотьскъıи 32 кнѧз̑ Ерьдивилъ . Въıкъıнтъ 33.)

ПСРЛ. — Т. 2. Ипатьевская летопись. — СПб., 1908. — Стлб. 715-736.
http://litopys.org.ua/ipatlet/ipat31.htm

Въ 22 лѣт̑ . ҂s҃ . ѱ҃ . к҃г 22 . [6723 (1215)] Бж҃иимъ повелениемь . прислаша кнѧзи Литовьскии 23 . к великои кнѧгини Романовѣ 24 . и Данилови 25 и Василкови Г 26. миръ да(р)юще Д 27 бѧхоу же имена Литовьскихъ 28 кнѧзеи Е се Е старѣшеи 29 . Живинъбоудъ . Давъѧтъ . Довъспроункъ 30 . братъ его Мидогъ . братъ . Довъӕловъ 31 . Виликаилъ . а Жемотьскъıи 32 кнѧз̑ Ерьдивилъ . Въıкъıнтъ 33. а Роушьковичевъ . Кинтибоуть . Вонибоут̑ 34 . Боутовить .

736

Вижѣикъ 35. и сн҃ъ его Вишлии 36. Китении . Пликосова . [II, 162] а се Боулевичи 37. Вишимоут̑ 38 егоже оуби Миндого тъ . и женоу его поѧлъ . и братью его побилъ . Едивила 39. Спроудѣика 40 . а се кнѧзи . из Дѧвол̑твъı 41 . Юдьки . Поукѣикъ 42. Бикши . Ликиикъ 43 си же вси миръ даша . кн҃зю Данилови . и Василкоу . и бѣ землѧ покоина .

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 24 Lap 2019 15:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

---Arwi Rakecky Kęstutis Čeponis - Žygeivis вот Вольтер записал вакаросна в 1890----

Слова vakaruosna, rytuosna и сейчас часто используются в литовском литературном языке, особеннно в поэзии.

Это иллативный местный падеж - один из четырех местных падежей используемых в литовском языке.

vakaruosna
https://www.google.lt/search?sxsrf=ACYB ... ZIQ4dUDCAk

rytuosna
https://www.google.lt/search?sxsrf=ACYB ... iIQ4dUDCAo

---Arwi Rakecky вот Вольтер утверждает ятвяжское происхождение балтов Лидского и Ошмянского уездов---

Уточняю - не вообще балтов, а именно литовцев. :)

И в принципе он прав - в этих местах (кроме северной части Ашмянского уезда) литовцы в свое время смешались с ятвягами (дайнавами и судавами) - примерно в 6-7 веках нашей эры.

Однако в 17 веке местные жители давным давно уже были восточными литовцами.

---Arwi Rakecky а вот и Судник говорит о ятвяжско-прусском происхождении этого говора---

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Да, именно в деревне Zietela сохранились черты очень древнего литовского говора.

О его происхождении языковеды выдвинули много разных гипотез, в том числе и предположение, что в Зетяле живут потомки или ятвягов, или пруссов, которых сюда переселил Трайдянис примерно в конце 13 века.

И именно их говор оказал существенное влияние на местный литовский говор восточных аукштайчяй.

Однако эта деревня является только маленьким островком http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/kalbi ... tarmes.gif (на карте она обозначена зеленым - как и каунасский аукштайтский говор), а вокруг нее в деревнях использовался уже обычный восточно литовский говор.

----Arwi Rakecky нет, ятвяжская археология там своя, это не переселенцы. ----

Вы путаете разные века.

В наши времена там никаких ятвягов давным давно нет.

Не было там их и в 13 веке (ятвяги еще говорившие в то время именно на ятвяжских диалектах, в то время жили намного южнее, не говоря уж о пруссах) - а говор сохранился. Но только именно в этой деревне и рядом с ней.

А вокруг со всех сторон в других деревнях говорят на местном восточноаукштайтском (дзукийском) говоре.

И именно это доказывает, что предки зетялцев тут появились довольно поздно, из другой местности, где в то время еще сохранялся ятвяжский или прусский язык - и скорее всего это произошло во времена Трайдяниса, в конце 13 века, когда он массого переселял в Литовскую Державу беженцев из разных балтских племен, убегавших от крестоносцев.

Arwi Rakecky

Вот экспедиция Судник записала в Зетелах целый букет -сна в пятой строчке - переведите нам пожалуйста. Сможете?

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

---Arwi Rakecky вот экспедиция Судник записала в Зетелах целый букет -сна в пятой строчке - переведите нам пожалуйста.---

narčuosna - иллатив от слова "narčia" (в литовском литературном nerčia - sf. Trgn plati smėlėta pakrantė - широкая полоса песчаного берега, http://www.lkz.lt/Visas.asp?zodis=ner%C ... 0026640000 ).

kurpešusna - иллатив, скорее всего от слов kurpės, kurpius (сапожник) R, MŽ, K, J, S.Dauk kurpių siuvėjas, batsiuvys: Netoli … ant turgaus kur̃pius sėdėjo K.Donel. Buvo toks kurpius, pamarėje turėjo grintelę BsMtI118. Jis, kaip kur̃pius, vis tauškina ir tauškina Vl. Nunešiau batus siūti pas kur̃pių Šln. Turiu tėvelį kurpių JD673. Man kur̃pius ne bernelis, aš kur̃piaus ne mergelė JD476. Prastas darbas kurpiuko: ylelė ranko[je] JV251. --- kurpešusna - идти к сапожнику.

pagirūsna - иллатив от слова "girios" (пуща).

vūgos - uogos (ягоды), vūgosna - в литовском литературном uogosna - идти на ягоды.

žuraulinuosna - тоже иллатив, но явно от славизма "журавль" (в литовском было бы "gervė"), žuraulinuosna - идти туда, где обитают журавли (обычно в болотах).

-----------------------

https://www.facebook.com/alvydas.butkus ... ed_comment

Kęstutis Čeponis - Žygeivis‎
į Alvydas Butkus

Profesoriau, sutrukdysiu dar kartą. :)

Diskutuoju šiuo metu su vienu gana apsiskaičiusiu "licvinistu" apie iliatyvą Zietelos tarmėje. Ar aš teisingai paaiškinau žodžių prasmę:

Alvydas Butkus

Taip, iliatyvas, arba einamasis vidaus vietininkas.

O kad "žuraulinuosna" yra slavizmas, esmės nekeičia ir su morfologija nesusiję, nes tiek savi žodžiai, tiek skoliniai bet kurioje kalboje kaitomi vienodai.

Be to, tarmių atstovai leksikos neskirsto į savą ir skolintinę.

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Ačiū. :)

Jei Jums įdomu, tai visa ilga diskusija čia: https://www.facebook.com/groups/1533380 ... nt_mention

P.S. Arvi Rakecki vis bando įrodyti, kad šiose vietose Mažvydo ir Daukšos laikais gyveno ne lietuviai, kalbėję lietuviškai, o jotvingiai ar net prūsai, vėliau tapę baltarusiais.

Na o aš aiškinu, kad vietinių jotvingių sulietuvėjimas Pietryčių Lietuvoje (įskaitant žemes, kurios nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai) įvyko daug amžių anksčiau, ir tik į Zietelą ir šalia jos, matyt 13 amžiuje, buvo perkelti ar tai jotvingiai, ar tai prūsai, bėgę nuo Kryžiuočių.

************************************************

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

---Virginijus Jucikas dauksa bil zemoit i mazvydas bil zemoit----

Не надо путать состояния диалектов жямайчяй во времена Мажвида и Даукши - и современное состояние разных жямайтских диалектов.

И это очевидно любому литовцу, когда он читает то, что написал Мажвидас или Даукша.

Практически нет никаких серьезных отличий от современного литовского литературного языка, а на современные жямайтские говоры их тексты совсем не похожи. :)

И причина этого очевидна - за несколько столетий жямайтские говоры сильно изменились, а аукштайтские остались прежними.

А в 16 веке и аукштайтские, и жямайтские говоры были очень похожими.

Вот ниже пример текста Мажвида, найдите в нем что нибудь из современных жямайтских наречий :)

M.Mažvydas parengė ir 1547m. išleido pirmąją lietuvišką knygą "Katekizmą" ("Catechismusa Prasty Szadei…"), kuri padarė pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba.

"Katekizmo" turinį sudaro: eiliuota lotyniška dedikacija "Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei", dvi prakalbos - lotyniška (prozinė) ir lietuviška (eiliuota), elementorius, katekizmas, giesmynas.

Eiliuota lietuviškoji prakalba "Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump" yra pirmas originalus lietuviškas eilėraštis. Jame (3 - 19 eilutėse) įrašytas akrostichas: Martinvs Masvidivs, patvirtinantis autorystę.

http://antologija.lt/files/texts_img/ma ... iciump.jpg

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit.
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Regėti to norėjo savo akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo,
Nūn šitai vis jūsump atėjo.
Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos,
Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,
O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit.
Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti,
Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti.
Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit,
Dievą Tėvą ir Sūnų sau mielu padarysit
Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit,
Visuose daiktuose palaimą turėsit.
Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit
Ir Dangaus karalystosp prisiartinsit.
Neužtrukit, broliai seserys, manęs skaityti,
Jei pagal valią Dievo norit gyventi.
Jei kas šventą giesmę nor giedoti,
Mane po akimis savo tur turėti.
Dieną ir naktį prieg savęs mane laikykit
Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskit.
Jei kursai mane nuog savęs atmes,
Tasai nė vieno pažytko manip negaus.
Aš sakau, jog toksai visada tur kleidėti
Ir apie sveikatą savo netur nieko žinoti.
Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti,
Tasai amžinose tamsybėse tur būti.
Todrin jūs, žmones, manęsp prisiartinkit
Ir pagal tą šventą mokslą gyvenkit.
Tamsybes senąsias nuog jūsų šalin atvarysit,
Sūnus, dukteris nuog jų išgelbėsit,
Jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit
Ir pagal jį jūs patys save rėdysit.
Kaukus, Žemėpačius ir Laukosargus pameskit,
Visas velniuvas, deives apleiskit:
Tos deivės negal jums nieko gero duoti,
Bet tur visus amžinai prapuldyti.
Sveikatą, visus daiktus nuog to Dievo turit,
Kurio prisakymus čia manip regit.
Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu vienu sutvėrė,
Šituo būdu žmones ir visus daiktus padarė, -
Tasai kožnam žmogui vienas gal padėti,
Sveikatą ir palaimą tasai gal priduoti.
Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,
Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti,
Aitvars ir deivės to negal padaryti,
Bet ing peklos ugnį veikiau gal įstumti.
Pameskit tas deives, Dievop didžiop pristokit,
Šitą mokslą visi linksmai priimkit.
Tasai mokslas tur teisiai jus išmokyti,
Kaip Dievą turit pažinti, priegtam ir garbinti,
Tasai mokslas rodo tikrą kelią Dievo Sūnausp,
Mūsų Išganytojop Jėzausp Kristausp.
Šitą Sūnų ir Tėvą tikrai pažinsit,
Jei tą mokslą gerai mokėsit ir permanysit.
Be šito mokslo žmones regit kleidinčias
Ir deivių šimtą (jei tatai nemaž) turinčias.
Aš žinau ir tatai dręsu čia sakyti,
Jog šimte žmonių vieno negalėčiau atrasti,
Kursai vieną žodį Dievo prisakymo mokėtų
Ir poteriaus bent du žodžiu atmintų.
Jei klausi žmogų: "Bau moki poterį byloti?
Prisakymus Dievo bau galėtų atminti?
Vieros krikščionių straipsnius ar gali skaityti?
Apie dūšios išganymą bau gali ką žinoti?" -
Zatagamis tau žmogus tur atsakyti,
Jog geresniai atmen arti, nent poterį byloti.
"Dievo prisakymų, - bylo, - aš niekada negirdėjau,
Nei straipsnių vieros krikščionių skaičiau.
Bažnyčioj nuog dešimties metų nebuvau,
Tiktai su burtininke ant burtų veizdėdavau:
Be geresn su šventa burtininke gaidį valgyti,
Nei bažnyčioj šaukimo žekų klausyti".
Ak ponai, klausykit ir permanykit!
Balsus tuos jūsų žmonių išgirskit!
Tų dūšias Dievs nuog jūsų norės turėti,
Kurias jums ing rankas davė rėdyti.
Ei viešpatys visokie, ant žmonių susimilkit!
Kunigump, žekump žmones tremkit!
Kiek nedėlios " bažnyčion vaikščioti prisakykit,
Kunigus, idant mokytų žmones, raginkit!
Klebonus, kunigus vienu balsu prašykit,
Idant to mokslo neslėptų, didžiai melskit.
Jei kunigai tingėtų tą mokslą patys sakyti,
Jūs galėsit ūkiuose žmones mokyti.
Bet kunigų yra urėdas žmones mokyti,
Bo ant to visi yra apskirti.
O jūs, kunigai, pagal jūsų seną urėdą
Mokykit žmones, tatai visos paklydo!
Šitai turit trumpą mokslą krikščionystės
Pagal būdą senosios bažnyčios.
Skaitykit ir duokit ing rankas kiek vaiko,
Kaip žemaičio, taip ir lietuvininko.
Raginkit žmones to trumpo mokslo išmokti,
Be kurio platesnis mokslas negal stovėti.
Jei to trumpo mokslo mokyti užtruksit,
Aveles jūsų amžinai pražudysit.
Todėl, kunigai, ant avelių susimilkitėsi,
Aštraus sūdo ir narso Dievo bijokitėsi, -
Be geresni čia Dievo žodžių žmones mokyti,
Nent aštrų sūdą alba narsą Dievo turėti.
Dėl to rankosn šitą mokslą trumpą imkit
Ir Aveles jūsų tuo mažu Dievo mokslu penėkit,
Priegtam platesnio mokslo kiek dienos laukit
Ir ilgai Dievo valioj ant svieto gyvenkit,
Dievo žodžio karštai dieną ir naktį ieškokit,
O mano darbą už ger pr'imkit.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 29 Lap 2019 19:53

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

1322 - „terra Eustoythen“,
1326 - "Austechia, terra regis Lethowie",
XIV в. — Die Littauischen Wegeberichte — "Auxteten oder Ober-Lіttauen".
1338 - "Die coninck van Ansteiden ende van Sameyten",
1420 - "Auxtote".

И таких упоминаний в западных источниках еще не мало...

В 15 веке, когда начался этап ВКЛ, Аукштайтию уже называли просто Литвой.

В многовековой истории Литовской Державы времена ВКЛ - это уже довольно поздний период, начиная с 1413 г., когда впервые в письменном государственном акте появилось название на латыни - Magnus Ducatus Lithuaniae.

------------------------------------------------------

Petras Dusburgietis savo Kronikoje, aprašydamas 1294 - 1300 m. įvykius, šią Lietuvos dalį vadina Austechia.

Gedimino 1322 m. sutartyje su Livonijos ordinu minima terra Eystoythen. Viename Vytauto 1420 m. dokumente Aukštaitija vadinama Auxtote. Kronikininkas tada aukštaičius vadina Ousteten vardu.

Didžiojo magistro kronika nurodo Gedimino sutartį su Magistru Eberchardu (1338 m.) ir pažymi, kad sutartį pasirašė Aukštaitijos ir Žemaitijos karalius (Die coninck van Ansteiden ende van Sameyten).

XIV a. — Die Littauischen Wegeberichte — «Auxteten oder Ober-Lіttauen».

*****************************************************

Выдержка из письма Витаутаса 1420 г. Римскому императору Сигизмунду:

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

Витаутас объясняет императору Сигизмунду в 1420 г., что значит названия аукштайтов и жемайтов на литовском языке:

«…вы сделали и объявили решение по поводу Жемайтской земли, которая есть наше наследство и вотчина из законного наследия наших предков. Ее и теперь имеем в своей собственности, она теперь есть и всегда была одна и та же самая Литовская земля, поскольку есть один язык и одни люди (unum ydeoma et uni homines). Но так как Жемайтская земля находится ниже Литовской земли, то и называется Жемайтия, потому что так по-литовски называется нижняя земля (quod in lythwanico terra inferior interpretatur). А жемайты называют Литву Аукштайтией, то есть верхней землей по отношению к Жемайтии. Также люди Жемайтии с древних времен называли себя литовцами, и никогда жемайтами (Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant), и из-за такого тождества мы в своем титуле не пишем о Жемайтии, так как все есть одно - одна земля и одни люди.»

(Codex epistolaris Vitoldi, Krakow, 1882, c. 467).

Примечание: по-литовски žemas - "низкий", aukštas - "высокий".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 04 Gru 2019 17:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

AUKŠTAIČIŲ TAPATUMO PAIEŠKOS
STRAIPSNIŲ RINKINYS

http://www.ziemgala.lt/saugykla/failai/ ... ieskos.pdf

AUKŠTAITIJOS REGIONINĖ ETNINĖS KULTŪROS GLOBOS TARYBA
ŽIEMGALOS LEIDYKLA, KAUNAS, 2006

P. 29-65 - Aukštaičių paminėjimai XIII–XV a.

1294 m. - Austechiam, terram regis Lethowie
1322 m. - terra Eustoythen
1323 m. - lant to Eusteythen unde Sameyten
1324 m. - lant to Eusteyten unde Sameythen
1315-1326 m. - rex de Owsteiten
1329 m. - tres servos fugitivos de Owehsteten
1337 m. - Ochsteten
1338 m. - Die coninck van Ansteiden ende van Sameyten
1348 m. - Auchstetter gegent
1354-1356 m. - de Austeyten
1373 m. - in terram Austheithen
1374 m. - Austheythen
1413 m. - Austenten, Awstayten
1420 m. - Auxstote

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 05 Gru 2019 21:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Matyti, kad vokiečiai ir slavai tada vartojo ir štai tokius tarmiškus Aukštaičių ir Žemaičių pavadinimus: Aukštota (1420 m. - Auxstote), Žemota (1219 m. - Жемотьскъıи кнѧз̑ ).

Ir panašu, kad slavų naudojamas pavadinimas Жмудь kilo iš kitos lietuviškos tarminės Žemaičių pavadinimo formos: Žemudė (su priesaga -udė, o ne -ota, arba suvalkietiška -ait).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 31 Gru 2019 15:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Alvydas Butkus
2019-12-30, 12:04

T. Baranauskas: "Keliais dešimtmečiais vėlesni šaltiniai aiškiau nusako, kas yra tie žemaičiai. „Lietuviai, kurie vadinami žemaičiais“, – taip net tris kartus žemaičius įvardija vienas iš pagrindinių XIII a. Lietuvos istorijos šaltinių – Eiliuotoji Livonijos kronika."

Galiu net pacituoti originalo kalba:

Die Lettowen al zû hant
die Sameiten sint genant (5445-5446)

Netrukus tie iš lietuvių,
Kuriuos vadina žemaičiais (5444-5445)

von Sameiten ein her gerant,
die sint ouch Lettowen genant (9965-9966)

Po kurio laiko žemaičiai,
Kurie yra ir lietuviai (9963-9964)

(Cituota iš latviško kronikos leidimo.)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 20 Sau 2020 19:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 20 Sau 2020 19:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1832680 ... ent_follow

Dana Rupp
2020 Sausio 18 d., 20:31

Sugrąžinkime pašalintus (užmirštus) iš Lietuvos žemėlapio etnografinius (etnokultūrinius) regionus.

2015 metais Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė penkis Lietuvos etninių sričių pavadinimus: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva.

Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktame apibrėžime rašoma: „Etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.“

Argi Dzūkija, Suvalkija, Mažoji Lietuva buvo baltų gentys?

"Suvalkija pavadinimas kilo nuo Suvalkų gubernijos, kuri gyvavo nuo 1867 m. iki I Pasaulinio karo, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai.

Sūduva pavadinimas turi seną kilmę ir buvo ypač populiarus Nepriklausomos Lietuvos tarpukario laikotarpiu, vėliau išeivijos istorikų darbuose, tačiau sovietmečiu palaipsniui buvo išstumtas iš vartosenos, o nuo 8-ojo dešimtmečio etnologijoje įsitvirtino vien Suvalkijos pavadinimas" (XX a. aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos TSR etnologai kartu su kalbininkais nusprendė regioną pavadinti Suvalkijos etnografine sritimi.)

Terminas Dzūkija t.p vartojamas tik nuo XX a. vidurio. (TSRS etnologų sprendimu).

Tai - Dainavos kraštas! Pirmą kartą ji kaip „terra Deynowe“ (Dainavos žemė) paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams.

Tenai, kur Nemunas teka pro Liškiavą, Merkinę, Punią, kur tarp smėlio kalvų ir žalių miškelių žiburiuoja dideli ir maži ežerėliai, kur skambi daina aidi nuo Simno, Lazdijų, Veisiejų ligi Alytaus, Daugų ir Varėnos
– tenai yra Dainavos kraštas.

Kazys Klimavičius /Matutis - Dainava, 1958.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

JOTVINGIAI

Jotvingiai – tai didelė baltų genčių sąjunga (jotvingiai, sūduviai, dainaviai ir poleksėnai). Jie anksti pateko į rašytinius šaltinius – II amžiuje po Kristaus „Geografijoje“ juos jau mini K. Ptolemėjus. Nuo X amžiaus apie juos rašoma rusų metraščiuose.

Jotvingiai garsėjo karingumu, jų kapuose daugybė ginklų, randama nemaža daiktų, kuriuos galima laikyti tolimų karo žygių grobiu. Ne veltui jie buvo nugalėti tik jungtinių trijų valstybių pajėgų.

Sūduviai, ilgiausiai išlaikę nepriklausomybę, ilgainiui pateko į Lietuvos valstybės sudėtį.

Šiaurinė jotvingių riba ėjo maždaug ties Vištyčiu, Žuvintu, Alytumi ir nuo Nemuno tarp Kauno ir Jurbarko, rytuose užėmė žemes dešiniajame Nemuno krante, tarp Merkio ir Strėvos, iki Aukštadvario apylinkių.

Šiauriniai jotvingių kaimynai buvo aukštaičiai, rytiniai – lietuviai ir slavai dregovičiai, pietuose jie ribojosi su slavais mozūrais, o vakaruose – su skalviais, galindais ir nadruviais. Kaip ir visi baltai, jotvingiai statė piliakalnius. Jie koncentravosi kairiajame Šešupės krante, Nemuno pakrantėmis, dabartinių Lazdijų ir Druskininkų apylinkėse.

KURŠIAI

Kuršių gentis susiformavo Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje ir užėmė beveik visą Kuršo pusiasalį.

Šiaurėje jų arealas siekė Ventą ir jos intaką Abavą, vakaruose jų arealo riba ėjo jūros pakrante ir dar kiek piečiau dabartinės Klaipėdos, o pietuose kuršių kraštas siekė dabartinių Medingėnų, Rietavo ir Endriejavo apylinkes.

Rytuose kuršių žemes ribojo Minijos baseinas ir Ventos upė, jos siekė Telšių ir Žarėnų kraštus.

Pietuose kuršiai ribojosi su skalviais, rytuose – su žemaičiais ir žiemgaliais.

Per visą gyvavimo laikotarpį kuršių genties teritorija pamažu plėtėsi šiaurės link. Kuršių žemėse archeologai surado daugiau kaip 70 piliakalnių, kurių dauguma buvo įrengti IX–XII amžiais
Per Baltijos jūrą kuršių žemes pasiekdavo spalvotieji metalai, aukštos kokybės ginklai ir kitos prabangos prekės.

Kuršiai buvo turtinga gentis, mėgusi savo padėtį visuomenėje pabrėžti visa išore – masyviais, gausiais bronzos ir sidabro papuošalais, tviskančiais drabužiais, gera, brangiai puošta ginkluote, prabangiais žirgo ir raitelio atributais.

Kuršių būta gerų žemdirbių, įgudusių amatininkų, jūrininkų ir pirklių bei puikių karių. Ne veltui mūsų dienomis kartais jie pavadinami baltų vikingais.

Istorijos procesai lėmė, kad kuršių gentis pasidalijo į dvi dalis, įėjusias į skirtingų baltų tautų sudėtį ir patekusių į skirtingų valstybių teritorijas. Pietinių kuršiai įsiliejo į lietuvių tautą ir valstybę, o šiauriniai tapo latvių tautos dalimi, buvo Livonijos, vėliau Rusijos ir pagaliau Latvijos valstybės vakariniu regionu.

Lietuvos kuršių žemėse susiformavo šiaurės žemaičių (dounininkų) patarmė (žemaičių tarmė traktuojama kaip lietuvių kalba kuršių lūpose).

Dabar Lietuvos Respublikoje, kuršiškų žemių dalyje yra šie miestai ir miesteliai:

Vakarų pakraštyje šalia Baltijos jūros: Klaipėda, Nida, Palanga, Šventoji.
Šiauriniame pakraštyje – Skuodas, Mažeikiai.
Pietiniame pakraštyje – Dovilai, Gargždai, Kuliai.
Rytinis pakraštys nėra aiškus, nors kaip manoma Alsėdžių, Sedos, Telšių, Viekšnių apylinkės buvo apgyvendintos kuršių genties žmonių.
Kiti didesni, žymesni miestai ir miesteliai: Plungė, Kretinga, Žemaičių Kalvarija, Salantai.

ŽIEMGALIAI

Apie žiemgalius pirmieji prabyla Skandinavijos šaltiniai. IX amžiaus danų kronikos pasakoja apie visos Prūsijos, Žiemgalos ir karelų žemės užkariavimą, o XI amžiaus vikingų runose užsimenama, kad narsus vikingas Ingvaras plaukęs pas žiemgalius.

Nuo XII amžiaus pradžios apie juos jau rašoma ir Rusios metraščiuose.

Nuo 1210 metų prasideda 80 metų trukęs žiemgalių karas su Kalavijuočių ordinu. Iš visų genčių žiemgaliai priešinosi ilgiausiai, bet po 1290 metų Sidabrės pilies kritimo dalis žiemgalių pasitraukė į žemaičių žemes, dalis buvo iškeldinti į Kuršą. Vienas žiemgalių didikas su savo palyda ir gimine buvo apsigyvenęs Bubių piliakalnyje.

Vėliau šiauriniai žiemgaliai įėjo į latvių, o pietiniai – į lietuvių tautos sudėtį. Jų žemėse susiformavo viena iš vakarų aukštaičių tarmių.

Žiemgalių žemės rytuose siekė Lėvens upę, pietryčiuose – Upytės apylinkes, pietinė jų žemių riba ėjo ties dabartiniais Šiauliais. Vakarinis žiemgalių pakraštys siekė Ventą, o šiaurėje beveik priėjo prie pietinio Rygos įlankos kranto ir Dauguvos.

Šiauriniai žiemgalių kaimynai buvo lybiai – Rygos įlankos pakrantėse įsikūrusi finougrų gentis.

Vakaruose jie ne tik ribojosi su kuršių žemėmis, bet ir patyrė nemažą jų kultūrinę įtaką.

Pietuose žiemgalių kaimynai buvo žemaičiai, pietryčiuose ir rytuose – sėliai.

Kaip ir kitos baltų gentys, žiemgaliai savo arealo pakraščiuose, palaikydami ryšius su kaimynais, perėmė ir nemaža jų kultūrinių ypatumų.

Žiemgalių arealo ribos nebuvo pastovios. Apie X–XI amžius jų riba pasistūmėjo į pietus, o šiaurėje lybiai juos visai atskyrė nuo jūros.

Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 200 žiemgalių paliktų archeologinių paminklų, iš kurių nemaža dalis tyrinėta (Tervetė, Duobelė, Žagarė, Sidabrė, Mežuotnė).

Dabartinės Lietuvos Žiemgalos teritorijoje yra šie miestai ir miesteliai: Joniškis, Žagarė, Naujoji Akmenė, Akmenė, Venta, Papilė, Gruzdžiai, Verbūnai, Meškuičiai, Naisiai, Pakruojis, Rozalimas, Žeimelis, Linkuva, Pušalotas, Girsūdai, Pasvalys, Saločiai.

Manoma kad žiemgalių pietuose buvo gyventa iki dabartinių Šiaulių.

SĖLIAI

Sėlių vardas labai anksti patenka į rašytinius šaltinius. IV amžiaus Pentingerio žemėlapyje pažymėta Sėlių upė, dabartinė Dauguva.

Vėliau sėlius Livonijos kronikos aprašo kaip Lietuvos sąjungininkus. 1208 metais Mindaugas Sėlą padovanojo Kalavijuočių ordinui.

Lietuviškoji sėlių dalis dabar yra vienas iš Aukštaitijos regionų.

Dabartinės Lietuvos teritorijoje sėliai buvo gyvenę – Subačiaus, Šimonių, Kamajų apylinkėse, Sėlos rytuose – Zarasų apylinkėse, Sėlijos vakaruose – Vabalninko, Biržų apylinkėse.

Šiaurėje sėlių gentis buvo apgyvendinusi teritoriją iki Latvijos pasienio ir visa dabartinę latvišką Sėliją dar kitaip vadinama Aukšzeme. Manoma kad dalis sėlių gyvenę ir dešiniajame Dauguvos upės krante šalia latgaliu ir lyvių genčių.

Dabartinės Lietuvos dalyje, sėlių gyventoje teritorijoje yra etnografinės Aukštaitijos šiaurės rytų dalis ir įsikūrę šie didesni sėliško krašto miestai ir miesteliai: Rokiškis, Biržai, Kupiškis, Zarasai, Pandėlys, Obeliai, Kamajai, Vabalninkas, Svėdasai, Dusetos.

Šiauriniai sėlių kaimynai buvo jiems giminingi latgaliai, vakaruose jų žemės ribojosi su Žiemgala, pietvakariuose – su aukštaičių, o pietuose – su lietuvių žemėmis.

SKALVIAI

Skalviai, kaip ir kitos baltų gentys, baigė formuotis apie V amžių po Kristaus.

Jų žemės užėmė Nemuno žemupį nuo Šešupės žiočių. Skalvių arealo centras buvo ties Jūros žemupiu, dešiniajame Nemuno krante, ir Tilžės (dabar Sovetskas) apylinkėse, kairiajame Nemuno krante.

Pietuose skalvių žemės ribojosi su Nadruva prie Priegliaus, rytuose siekė aukštaičių pakraštį, šiaurės rytuose susidūrė su žemaičiais, o šiaurės vakaruose – su kalba ir kultūra giminingais lamatiečiais (kuršiais).

Skalvių teritorijai Lietuvoje galima priskirti Endriejavo, Veiviržėnų, Judrėnų, Švėkšnos, Vainuto, Pagėgių, Tauragės apylinkės taip pat buvo gyvenamos skalvių.

Skalvių žemės buvo prie svarbaus prekybos kelio – Nemuno, jungusio aukštaičių ir lietuvių žemes su Baltija. Pro jų pilis ir gyvenvietes vingiavo pirklių, gabenančių bronzą ir sidabrą, ginklus, greičiausiai druską ir kitas jūra atvežamas prekes, keliai.

Skalviai turėjo pasistatę nemaža tvirtų pilių, vien dabartiniame Šilutės rajone išliko 16 piliakalnių. Dabar gerai žinomas Rambynas laikomas alkakalniu, skalvių dvasiniu centru.

Rašytiniuose šaltiniuose skalviai pirmą kartą paminėti 1240 metais.

/Šaltinis: "Baltų gentys" ir "Vikipedija"/

Alvydas Butkus

Apskritai, visa ši diskusija panaši į mokinukų ar studenčiokų, neskaičiusių baltų filologijos įvado šaltinių, postringavimus.

Dar ir su fantastikos elementais apie lyvių baltiškumą ir būtas nebūtas godų, rosų gentis.

Dana Rupp

Pradedant nuo Lietuvos Etninės kultūros globos tarybos...

Jeigu jie būtų susipažinę su baltų filologijos įvado šaltiniais, abejoju, kad Lietuvos etninių sričių regionus įvardintų Dzūkija, Suvalkija, Mažoji Lietuva.

Alvydas Butkus

Dana Rupp, Natūralus etnografinių regionų dabartinis skirstymas.

Kažin ar logiška būtų Žemaitiją pervadinti Kuršu, o patį Žemaitijos vardą perkelti į ankstesnę žemaičių teritoriją - Dubysos ir Nevėžio tarpupį, iš kur jie slinko į vakarus ir kur dabar žemaitiškai nešnekama.

Dzūkus jotvingiais ar kupiškėnus su rokiškėnais bei zarasiškiais sėliais pervadinti irgi būtų juokinga.

Biržų kampą, kuriame dabar šnekama ta pačia šiaurės panevėžiškių šnekta, reikėtų skelti pusiau, vakarinę dalį skiriant Žiemgalai, rytinę - Sėlai.

Kam to reikia?

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Viena problema tame, kad etnografiniai regionai susiformavo gana vėlai - tik maždaug 19 amžiuje.

O gentinių žemių ribos egzistavo maždaug iki 13 amžiaus.

Kita problema tame, kad ir gentinių žemių ribos labai pakito vien per pirmąjį tūkstantmetį po mūsų eros.

Ir todėl visada reikės apsispręsti kurį būtent istorinį laikotarpį "įamžinti".

Dabar pasirinktas 19 amžius.

Jei pasirinktume 12 amžių, kita padėtis.

Na o jei pasirinktume kokį nors 2 amžių, tai padėtis būtų visiškai kita - pvz., dabartinėje Lietuvos teritorijoje nebeliktų nei Lietuvos, nei Žemaitijos (Žemaičių), nei Aukštaitijos (Aukštaičių). :)

--------------------------------------------------------------

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

---Darius Zaleskis .... Juk žemaičiai šiandien užima aukštesnes vietas negu aukštaičiai, ....----

Būtent kad šiandien, o ne tada, kai atsirado įvardijimas "žemaičiai".

Ir tai įvyko maždaug 6 -7 amžiuose, kada lietuvių kolonistai nusileido nuo Aukštaičių kalvyno į Žeimenos slėnį.

Jei kada važiavote iš Švenčionių į Ignaliną, tai labai aiškiai turėjote matyti, kur yra "žemaičiai", žiūrint iš "aukštaičių" pozicijos... :)

---------------------------------------------------

https://www.facebook.com/groups/Lietuvo ... nt_mention

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Dar kartą paaiškinu - 12-13-14-15-16 amžiuose nebuvo jokio esminio skirtumo tarp aukštaičių ir žemaičių. Ir tik kada žemaičiai asimiliavo kuršius (sulietuvino) Pajūryje, atsirado dabartinės žemaičių tarmės, o Žemaitijos sąvoka pasislinko iki jūros.

Jokios atskiros žemaičių arba aukštaičių tautos 14-15 amžiuose nebuvo.

Baikit tas nesąmones rašinėti.

Štai jei kryžiuočiai būtų užgrobę Žemaitiją, tai tada, tikriausiai, ir būtų susiformavusi atskira žemaičių tauta - jei, žinoma, ją nebūtų ištikęs prūsų likimas.

Virginijus Jucikas

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Ką tu vis tą pasą rodai? :)

Tuo metu ne tik žemaičiais užsirašinėjo, bet ir dzūkais, ir netgi zanavykais... :)

Žmonės paprasčiausiai nesuvokė, kas yra tauta ir tautybė.

Virginijus Jucikas

Surašytojų tautybių užfiksuota 154 (2001 m. – 115), iš jų gausesnių nei 1 tūkst. tautybių gyventojų – 11.

Dalis lietuvių save priskyrė žemaičiams (2 169), aukštaičiams (3), dzūkams (9), suvalkiečiams(2), kuršiams (3) ir jotvingiams(2).[4]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Lietuvos etnografinės sritys (regionai) - Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Mažoji Lietuva; Lietuvių kalbos tarmės, patarmės ir šnektos

Parašytas: 05 Vas 2020 20:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

http://samogitia.mch.mii.lt/KALBA/raspamatai.lt.htm

Ištrauka:

2. Žemaičių vardas

Jau nuo senų laikų ir ne vieno kalbininko visas lietuvių kalbos plotas pirmiausia buvo skiriamas į dvi dalis: aukštaičius ir žemaičius.

§ 4. Iš kur tie vardai, kuriais šiandien vadiname ne tik dvi pagrindines lietuvių kalbos tarmes, bet ir apskritai dvi didžiausias lietuvių etnografines grupes? Daugelis linkę manyti, jog abu vardai padaryti iš būdvardžių žemas, aukštas..

Tačiau nesunku pastebėti, kad dabar tie aiškinimai geografiškai netikslūs. Juk žemaičiai šiandien užima aukštesnes vietas negu aukštaičiai, t.y. jų tarmės branduolys yra Telšių aukštumose ir priešingai – pačios žemiausios Lietuvos vietos (apdainuotosios Suvalkijos lygumos, Panevėžio, Pasvalio kraštas) priklauso aukštaičiams.

Pasirodo, tie vardai buvo vartojami jau labai seniai. Tik tada jais, kaip spėjama, vadintos ne tarmės, o atskiros Lietuvos valstybės dalys. Beje, dažniau tos dalys anuomet buvo vadinamos ne žemaičiais ir aukštaičiais, o žemaičiais ir lietuviais.

Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais, kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žemaičiais likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais, nes šioji žemė, palyginti su Žemaičiais, yra aukščiau“.

Istorinė žemaičių-aukštaičių (ar žemaičių-lietuvių) riba buvo ne tokia kaip dabar.

Žemaičiai buvo užėmę visą teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių. Taigi Žemaičių kunigaikštija, kuriai priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, anuomet iš tikrųjų buvo lyg žemesnis kraštas palyginti su aukštaičiais, kurių galybė buvo susikoncentravusi apie gana aukštas Vilniaus, Trakų, Ašmenos vietas.

Ilgainiui, žlugus Lietuvos valstybei, žemaičių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios Žemaičių kunigaikštystės dalyje susidariusią tarmę.

Kaip priešpriešą jai viso kito Lietuvos ploto tarmė vadinama aukštaičiais (pirmą kartą tas pavadinimas minimas vienoje Gedimino sutartyje), bet tai nebuvo visiems lietuviams žinomas vardas beveik iki mūsų dienų; visai jo nežinojo rytų slavai.

Net Simonas Daukantas aukštaičius dar vadino kalnėnais, o ir visai neseniai seniesiems žemaičiams visi nežemaitiškai kalbantys lietuviai buvo gudai arba šiaulyčiai.

Turint galvoje visus suminėtus geografinius neaiškumus, kyla mintis: ar kartais tik nebuvo teisus šviesaus atminimo profesorius Vladas Grinaveckis, bandęs žemaičių vardą sieti su daiktavardžiu žemė ir tokiais vietovardžiais, kaip Žemalė, Žemytė ir pan.? Taip suprantami žemaičiai būtų tiesiog „šios žemės žmonės“ – ir tai visiškai suprantama, turint galvoje tradicinį žemaičių sėslumą ir jų gebėjimą priešintis viskam, kas svetima. Sunku patikėti, kad tokie sėslūs žmonės būtų lyginę savo žemės reljefą su gretimų vietų reljefu ir pagal tai save vadinę.

§ 5. Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas 13 a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Aukštaičių vardas į istorikų dokumentus pateko visu šimtmečiu vėliau. Pirmą kartą, kaip sakyta, jie minimi 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu.

Jeigu žemaičiai ir aukštaičiai (žemaičiai ir lietuviai) istorijoje minimi kaip atskiros teritorijos, grupės, netgi gentys su savita kultūra, papročiais, etnografija ir pan., tai be jokios abejonės ryškiai turėjo skirtis ir jų kalba.

Archeologas A. Tautavičius teigia, kad jau IV–V a. būta žemaičių genčių sąjungos, turėjusios savus mirusiųjų laidojimo papročius, savitą kultūrą, savo teritoriją ir tikriausiai savo ypatingą kalbą.

Mūsų manymu, žemaičiai ir aukštaičiai kalbos atžvilgiu turėjo būti atsiskyrę ne vėliau kaip VII a. – tuo pat metu nuo lietuvių bus atskilę ir latviai (tikriau sakant, senieji latgaliai).

Veikiausiai bendros lietuvių prokalbės apskritai nėra buvę: žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei sen. lietuviai, kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų; lietuvių kalbos tarme žemaičių kalba virto artėdama prie aukštaičių (sen. lietuvių) jau po XIII a. Vadinasi, tarmės yra ne tolusios, o artėjusios viena prie kitos, nes kalbiniai skirtumai iki Lietuvos valstybės susikūrimo turėjo būti kur kas didesni negu vėlesniais ir dabartiniais laikais.

Turint tai galvoje, taip pat laikantis iki šiol gyvos tradicijos drąsiai galima vartoti terminą žemaičių kalba ir žemaičių tarmę palikti tik „grynajam“ kalbos mokslui. Žemaitiškai rašant ar kalbant tarmė yra net neparankus žodis, nes gyvojoje kalboje jis reiškia „tarimą, akcentą“ (pvz.: Ons šnek gerā žemaitėškā, tik anuo ta tarmie tuoki kap latvėška).

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

----Tačiau nesunku pastebėti, kad dabar tie aiškinimai geografiškai netikslūs. Juk žemaičiai šiandien užima aukštesnes vietas negu aukštaičiai, t.y. jų tarmės branduolys yra Telšių aukštumose ir priešingai – pačios žemiausios Lietuvos vietos (apdainuotosios Suvalkijos lygumos, Panevėžio, Pasvalio kraštas) priklauso aukštaičiams.-----

Dabar tikrai taip, bet ne 6-8 amžiuose, kada šie pavadinimai atsirado, o senieji to meto lietuviai-leičiai tuo metu palengva (o gal ir staigiai?) kolonizavo vakarų baltų - sėlių bei dainavių ir sūduvių (ir dar kažkokių baltų genčių, gyvenusių į vakarus nuo sėlių ir dainavių), o vėliau ir kuršių - gyvenamas žemes.

Sprendžiant iš kalbinių duomenų, žiemgaliai bei latgaliai irgi buvo tos ankstyvosios lietuviškos (tuo metu, matyt, dar leitiškos) kolonizacijos padarinys.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 2

[ 141 pranešimai(ų) ]

Eiti į 1, 2 Kitas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 6 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: