Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Vietininko linksnis lietuvių kalboje

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Vietininko linksnis lietuvių kalboje

Parašytas: 18 Gru 2021 00:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Vietininko linksnis lietuvių kalboje

Lietuvių kalbos istorija

Mažai kas žino, kad lietuvių kalboje yra keturi skirtingi vietininko linksniai:

- inesyvas (miške, miškuose),

- iliatyvas (miškan, miškuosna),

- aliatyvas (miškop, miškump),

- adesyvas (miškiep, miškuosemp).

Tiesa, trys paskutiniai iš jų dabar jau retai kada bevartojami ir baigiami pamiršti.

Vietininkas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vietininkas

Vietininkas (lot. locativus) – linksnis, nurodantis vietą (locus). Atsako į klausimus „kur?“, „kame?“.

Vietininko linksnis buvo indoeuropiečių prokalbėje, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų (baltų-slavų, sanskrite, lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų (senovės graikų, senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais.

Dabartinis lietuvių bendrinės kalbos vietininkas yra inesyvas (miške, miškuose).

Senasis, iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtas vietininkas vienaskaitoje buvo sudaromas prie kamieno arba kamiengalio balsio, jeigu jis turimas, jungiant galūnę *-i (*žans + *-i > *žansi 'žąsyje'; *šakā- + *-i > *šakāi 'šakoje'; *lauke- + *-i > *laukei 'lauke'), daugiskaitoje − prie kamieno arba kamiengalio balsio pridedant galūnę *-su (*žans + *-su > *žan(s)su 'žąsyse'; *šakā- + *-su > *šakāsu 'šakose').

Paliudytas senoviškas indoeuropietiškas vienaskaitos vietininkas be galūnės su tam tikra balsių kaita. Senųjų, pirminių vietininkų darybą žr. straipsniuose Indoeuropiečių prokalbė ir Baltų prokalbė.

Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip archaizmai kartais vartojami) ir kitų vietą reiškiančių linksnių – tai iliatyvas (miškan, miškuosna), aliatyvas (miškop, miškump) ir adesyvas (miškiep, miškuosemp). Šios vietininko atmainos yra archaizmai tik dabartinės kalbos atžvilgiu, nes iš visų lietuvių kalbos linksnių jie yra naujausi, buvo sudaryti vėliau už visus kitus linksnius ir gyvavo trumpiausiai.

Iš neindoeuropiečių kalbų, vietininkas vartojamas tiurkų, finougrų, įvairiose indėnų kalbose. Turkų kalboje vietininko priesaga yra -da, tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (oda – odada, ev – evde, kitap – kitapta). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.).

Pvz., estų kalboje:

iliatyvas – majasse arba majja 'naman'
inesyvas – majas 'name, namo viduje'
eliatyvas – majast 'iš namo vidaus'
aliatyvas – majale 'namop'
adesyvas – majal 'ant namo, name, namiep'
abliatyvas – majalt 'iš namo'

Be šių linksnių, vengrų ir suomių kalbose dar vartojama:

deliatyvas
subliatyvas
superesyvas

Inesyvas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Inesyvas

Inesyvas (iš lot. inesse 'būti viduje') − linksnis, vidaus esamasis vietininkas, reiškiantis, kad veikėjas arba veiksmas yra viduje to daikto, kuris pasakomas šiuo linksniu, pvz., miške. Atsako į klausimą kame?

Kalbotyroje, ypač baltistikoje, terminas inesyvas vietoj vietininkas (lokatyvas) vartojamas tada, kai norima pabrėžti, jog dabartiniai baltų kalbų vietininkai istoriškai buvo sudaryti nauju būdu, jų daryba yra vėlesnio laikotarpio.

Be to, terminas inesyvas leidžia išvengti painiavos, nes esama ir kitokių vietininkų (aliatyvo, adesyvo, iliatyvo ir t. t.).

Vienaskaitoje baltų kalbose inesyvas susidarė postpozicijai (polinksninei priesagai) *en 'į' priaugus prie senovinio vietininko (lokatyvo), pvz.: liet. *dienāi + en > *dienāien > *dienājen > *dienāję > dienoje; *akmeni + en > *akmenien > *akmenijen > *akmeniję / *akmenīję > akmenyje ir t. t.

Latvių kalboje, galūnėms dar labiau sutrumpėjus, turimi inesyvai dienā 'dienoj(e)', upē 'upėj(e)', akmenī 'akmeny(je)'.

Lietuvių kalbos inesyvai miške, lauke kilę iš *miškę, *laukę < *mišken, *lauken.

Senoviškesni šio linksniavimo tipo inesyvai vartojami žemaičių tarmėje, pvz., tokie šaltie < tokieje šaltieje 'tokiame šaltyje', kur turima daryba iš senojo vietininko (lokatyvo) *šaltie + en, *miškie + en, *laukie + en.

Daugiskaitos inesyvai buvo pasidaryti polinksniui en 'į' jungiantis prie daugiskaitos galininko: *miškōns > *miškōs + en > *miškōsen > *miškōsę > miškuose; *dienāns > *dienąs > *dienās + en > *dienāsen > *dienāsę > dienose ir t. t.

Latvių kalboje ir šie inesyvai labiau sutrumpėję: laukos (sk. laukuos) 'laukuose', dienās 'dienose'. Sudarant inesyvus, būta įvairių perdirbinių pagal kitų linksniavimo tipų panašumus.

Aptariant Uralo kalbas, vengrų kalboje inesyvas sudaromas su priesaga -ban/-ben (házban 'name'), suomių kalboje su priesaga -ssa/-ssä, estų − prie kilmininko jungiant -s, mokšų kalboje − pridedant priesagą -sa.

Manoma, kad rytų baltų kalbose postpoziciniai (su polinksninėmis priesagomis) vietininkai: inesyvas, iliatyvas, aliatyvas, adesyvas − susidarė dėl finougrų įtakos. Jų kalbose labai išplėtota vietininkų sistema.

Iliatyvas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Iliatyvas

Iliatyvas (lot. illativus) arba vidaus einamasis vietininkas – viena iš vietininko linksnio atmainų. Sutinkamas finougrų kalbose, baltų kalbose. Iliatyvas rodo veiksmo kryptį į objekto vidų.

Lietuvių kalboje iliatyvas sudaromas prie senojo galininko pridėjus postpoziciją n(a) 'ant, link', pvz., miškas – miškan (*miškan 'mišką' + na), vidus – vidun (*vidun + na), upė – upėn (*upēn + na; liet. ė iš ilgojo ē), šaka – šakon (*šakān + na; liet. o iš ilgojo ā), daugiskaitoje ši postpozicija taip pat priaugusi prie senojo galininko (plg. įvardžiuotinius būdvardžius baltuos-ius, baltąs -ias, tarm. baltos-ias; liet. nosinės raidės žymi išnykusį priebalsį n): pvz., miškuosna, šakosna (*šakāns > *šakąs > *šakās 'šakas' + na), upėsna ( *upēns > *upęs > *upēs 'upes' + na), obelysna (*ābelins > *ābelįs > ābelīs 'obelis' + na; ī – ilgasis balsis y).

Daugiskaitos iliatyvai turguosna (viduosna) vietoj lauktinų turgūsna (vidūsna) yra pasidaryti pagal miškuosna pavyzdį.

Iliatyvas nuo aliatyvo skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas į objektą, bet ne šalia jo, plg., „panirk savin“ ir „ateik manęspi“.

Iliatyvas buvo plačiai vartojamas lietuvių kalboje, ypač Dzūkijos krašto šnektose bei Rytų Aukštaitijoje. Šis linksnis buvo įtrauktas į Danieliaus Kleino gramatiką, vadintas „grakštesne lytimi“ nei galininkas. Iki šiol neretai vartojamas, tačiau kalbininkų paskelbtas archaizmu.

Jo išlikusios sustabarėjusios formos dabar formaliai laikomos prieveiksmiais, pvz., patraukti baudžiamojon atsakomybėn, vardan, dešinėn, kairėn, apačion, viršun, eiti lauk(an), iškilo viešumon, ranka rankon ir kt.[1]

Aliatyvas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Aliatyvas

Aliatyvas (lot. allativus, iš allāt- 'atnešti') arba pašalio einamasis vietininkas – viena iš vietininko linksnio atmainų. Sutinkamas finougrų kalbose, baltų kalbose.

Aliatyvas rodo veiksmo kryptį prie daikto ar asmens.

Lietuvių kalboje aliatyvo formos atsirado postpozicijai -pi priaugus prie kilmininko: miško + pi → miškop(i), miškun + pi → miškump(i).

Nuo iliatyvo skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“.

Aliatyvas laikomas baltų kalbų naujove, kadangi baltų prokalbėje jo nebūta.

Aliatyvas buvo vartojamas XVI–XVII a. lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko Lazūnų tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse.

Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas archaizmu, tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų prieveiksmiais, pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p)[1].

Latvių kalboje aliatyvas taip pat buvęs, ten jo postpozicija -up. Išlikę formos mājup („namop“), kalnup („kalnop“), lejup („apačion“).

Aliatyvo požymių turi lotynų, Mikėnų graikų kalbos formose, nurodančiose kryptis link vietovių.

Suomių kalboje aliatyvas sudaromas su galūne -lle, pvz., pöytä („stalas“), pöydälle („stalopi, ant stalo“).

Adesyvas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Adesyvas

Adesyvas (lot. ad 'pas, prie' + esse 'būti'), gretininkas – pašalio esamasis vietininkas. Tai daiktą, prie kurio vyksta veiksmas, rodanti vietininko linksnio atmaina.

Dabartinėje lietuvių kalboje šis linksnis jau išnykęs, tačiau XVI–XVII a. raštuose ir kai kuriose Baltarusijos lietuvių salose (Lazūnuose, Zieteloje, Gervėčiuose) dar vartotas („elgeta… gulėjo vartuosemp“ 'prie vartų', M. Daukša).

Kaip manoma, lietuvių kalbos adesyvo vienaskaitos formos atsirado prie senojo vietininko priaugus polinksniui -pi: miškiepi < miškie (plg. namie) ir -pi.

Daugiskaitos adesyvo formos atsirado vėliau, kai tas pats polinksnis -pi priaugo prie daugiskaitos inesyvo: miškuosempi < miškuosen ir -pi.[1]

Dabartinėje lietuvių kalboje adesyvas išlikęs prieveiksmiuose namie (< namiepi), arti (< artiepi), netoli (< netoliepi), toli (< toliepi).

-------------------------------------------------------------------

Iš keturių lietuviškų vietininko variantų dabar literatūrinėje lietuvių kalboje plačiai vartojamas tik inesyvas (miške, dienoje, miškuose, laukuose), tačiau ir kiti trys vietininkai yra išlikę kalboje, tačiau vartojami tik atskirais atvejais, pvz.:

Iliatyvo išlikusios sustabarėjusios formos dabar formaliai laikomos prieveiksmiais, pvz., patraukti baudžiamojon atsakomybėn, vardan, dešinėn, kairėn, apačion, viršun, eiti lauk(an), iškilo viešumon, ranka rankon ir kt.

Aliatyvas kalbininkų paskelbtas archaizmu, tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų prieveiksmiais, pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p).

Adesyvas išlikęs prieveiksmiuose namie (< namiepi), arti (< artiepi), netoli (< netoliepi), toli (< toliepi).

*****************************************

Papildymas

https://lt.wikipedia.org/wiki/Indoeurop ... kalb%C4%97

Indoeuropiečių prokalbei rekonstruojama aštuonių linksnių sistema (vardininkas, kilmininkas, abliatyvas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas).

Visus aštuonis linksnius buvo išsaugojusios tik senosios indoiranėnų kalbos, visos kitos kalbos linksnių sistemą supaprastino: rytų baltų kalbos ir senoji slavų kalba turi 7 paveldėtus linksnius, lotynų kalba – 6, graikų kalba – 5, gotų kalba – 4.

Tik retais atvejais dukterinėse kalbose buvo susikurta naujų linksnių, taip atsitiko, pavyzdžiui, tocharų ir rytų baltų kalbose (lietuvių kalbos aliatyvas, adesyvas, iliatyvas ir šių linksnių palaikai latvių kalboje).

Kartais bandoma ide. rekonstruoti aliatyvą (direktyvą) – kryptį nurodantį vietininką.[1][2]

Šaltiniai

1. Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 117. ISBN 978-609-459-788-6.
2. Sihler, A. (1995). New Comparative Grammar of Greek and Latin. Oxford University Press. pp. 248. ISBN 0-19-508345-8.

---------------------------------------------

Abliatyvas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Abliatyvas

Abliatyvas (lot. ablativus iš ablatus – nuneštas, atskirtas) – lotynų, senovės iranėnų kalbų linksnis, kuris dažniausiai reiškia atskirtį.

Taip pat vartojamas finougrų kalbose (estų, suomių, vengrų), evenkų, kai kuriose tiurkų kalbose ir kt.

Abliatyvas atsako į klausimus iš ko? nuo ko?

Tradicinėje lyginamojoje kalbotyroje abliatyvas laikomas vienu iš aštuonių indoeuropiečių prokalbės linksnių.

Kaip manoma, rytų baltų kalbose jis imtas vartoti kilmininko reikšme ir taip atsiradęs lietuvių kalbos o kamieno kilmininkas (darb-o, brol-io, dag-io).

Senosios abliatyvo reikšmės ieškoma tokiuose junginiuose su kilmininku, kaip „obuolys šakos atsiskyrė“, „senis vengė (kratėsi) degtinės“ ir kt.[1]

Tačiau kai kurie kalbininkai mano, kad baltų kalbose tokio linksnio niekad nėra buvę.

Yra abejojančių ir dėl jo egzistavimo indoeuropiečių prokalbėje: atskirą jo formą turėjo tik o kamieno vardažodžių vienaskaita, bet dviskaitoje o kamieno abliatyvas sutapo su naudininku−įnagininku, daugiskaitoje − su naudininku.

Kitų paradigmų vardažodžių vienaskaitos abliatyvas buvo sutapęs su kilmininku, o kituose skaičiuose sutapimo būta tokio paties, kaip ir o kamieno vardažodžių.[2]

Šaltiniai

1. Abliatyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
2. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 43. ISBN 5420001020.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Vietininko linksnis lietuvių kalboje

Parašytas: 02 Sau 2022 18:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/alvydas.butkus ... &ref=notif

Kęstutis Čeponis - Alvydas Butkus:

Man pateikė štai kokį klausimą - kaip komentarą mano parašytam pranešimui:

Airidas Bladaitis
Pvz.: einu namolio (namo), kokiai linksnio atmainai priklausys?

Ir aš, deja, nežinau, ką atsakyti... :(

Alvydas Butkus:

„tačiau ir kiti trys vietininkai yra išlikę kalboje, tačiau vartojami tik atskirais atvejais.“

Patikslinsiu: iliatyvas dar plačiai vartojamas aukštaičių šnektose nuo Biržų iki Druskininkų. Dzūkai jį pavartoja net inesyvo reikšme: „gyvenu miestan“.

Adesyvas su aliatyvu – taip, išnyko, turime tik jų skeveldras. Tačiau jie dar vartoti (ir gyvai vartojami) Baltarusijos lietuvių salose.

XVI a. jie buvo įprasti ir visame lietuvių kalbos plote, plg. M. Mažvydo "Kop mes turim tikėti? Tavęsp, pon Christe, vienap“.

Adesyvo ir aliatyvo postpozicija -p (<pi <pie) kilo iš prielinksnio „pie“ ‘prie“. Matyt, lietuvių kalboje būta jų abiejų, savarankiškas „pie“ išnyko, bet užsikonservavo kaip polinksnis minėtuose pašalio vietininkuose. Latvių kalboje yra prielinksnis „pie“, bet nėra (nebėra?) „prie“.

Taip, šie vietininkai lietuvių kalboje (prokalbėje jų nebuvo) atsirado, kaip spėjama, dėl finų kalbų įtakos.

-------------------------

Dėl „namolio“ tvirtos nuomonės neturiu, spėju, kad tas -lio gali būti stiprinamoji dalelytė, kaip, tarkim, įvardžių „ašai, ašen, ašenai“, net „ašenajos, tujen(ajos)“.

Gervėčiuose esu girdėjęs formą „namonà“ su senuoju polinksniu -na ‘į’ (bendrybė su slavais), kuris yra suformavęs mūsų iliatyvą (miškan < miškan-na ‘į mišką‘; su užkonservuota galininko galūne -an > -ą).

Forma „namie“ nėra iš „namiepi(e)“. Tai tiesiog senasis vietininkas su galūne -ie
(žr. https://etimologija.baltnexus.lt/?w=namas).
-------------------------

Sigita Matuleviciene:

"Velniop" irgi dar visai vartojamas.

Laura Wilkat:

Jei klausdavo „kur tėvas?“, prosenelė sakydavo „išėjo meškeriop/žuvaujon“.

Jurbarke gyvenom.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: