 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Lietuvos raštijos raida iki Skorinos / Rima Cicėnienė
http://web1.mab.lt/skorina/iki-skorinos/
Lietuvos raštijos pradžia siejama su pirmuoju karaliumi Mindaugu (*apie 1238–†1263) ir jo valdoma valstybe.
XIII a. joje gyveno ne tik lietuviai, bet ir rusėnai bei vokiečiai; kiek vėliau atvyko žydų, totorių ir karaimų. Valstybė buvo nevienalytė ir konfesiniu požiūriu: joje plėtojosi lotyniškųjų ir slaviškųjų apeigų krikščionybė.
XIII a. viduryje Mindaugas su savo dvaru apsikrikštijo. Ši aplinkybė sudarė palankias sąlygas Katalikų Bažnyčios veiklai bei raštijos sklaidai Lietuvoje. Išlikusios valdovų privilegijos, korespondencija, donaciniai raštai liudija raštijos pradžią valstybėje buvus lotynišką.
Manoma, kad krikštijant Mindaugą, iš vokiečių kalbos į lietuvių buvo pirmą kartą išversta žegnonė ir poteriai „Tėve mūsų“ (Viešpaties malda).
Tuo pat metu Mindaugo sūnaus didžiojo kunigaikščio Vaišelgos (Vaišvilko, *1223–†1269) stačiatikiškoje aplinkoje gimė pirmieji LDK literatūros kūriniai. 1257 m. jis Laurušave prie Nemuno (dab. Naugarduko rajonas, Baltarusija) įkūrė bene seniausią LDK vienuolyną.
Čia apie 1262 m. galėjo būti sukurtas vienas toks literatūros kūrinys – nurašytas Bizantijos istoriografo Jono Malalo (*apie 491–†578) pasaulio – Graikijos, Romos ir Bizantijos – kronikos vertimas, vadinamasis Chronografas. Šis kūrinys išliko ir mus pasiekė XV–XVII a. nuorašais.
Nuo XIV a. vidurio valstybės gyvenime įsitvirtino rašytiniai dokumentai, o praktinę bei liturginę raštiją imta kurti keliomis pagrindinėmis kalbomis: lotynų, senąja graikų, vokiečių, bažnytine slavų ir rusėnų.
Lietuvos valdovai Vytenis (*apie 1295–†1316), Gediminas (*apie 1275–†1341), Algirdas (*apie 1296–†1377) statė naujas bažnyčias Naugarduke, Vilniuje, Trakuose. Jos tapdavo naujais raštijos sklaidos centrais.
Apie 1316 m. Konstantinopolyje buvo išrūpinta atskira metropolija stačiatikiams valdiniams; jos centru buvo pasirinktas Naugardukas, valdytas Gedimino sūnaus Karijoto (arba Mykolo Gediminaičio, *po 1300–†apie 1362). Pastarojo iniciatyva apie 1329 m. Laurušavo vienuolyne buvo surašytas Evangelynas. Tai ankstyviausia išlikusi LDK rankraštinė knyga, sukurta bažnytine slavų kalba, laikantis Atono kalno tradicijos.
Po katalikiško valstybės krikšto 1387 ir 1413–1417 m. Lietuvos valdovai ėmėsi krašto evangelizacijos, valdymo institucijų – dvaro ir kanceliarijos – formavimo, švietimo sistemos diegimo.
Tik įkurtai Vilniaus Katedrai pirmąjį Pasionalą – Jokūbo Voraginiečio (*1228–†1298) Aukso legendą, arba Šventųjų skaitinius – padovanojo karališkoji Jogailos (*apie 1351–†1434) ir Jadvygos (*1374–†1399) pora.
Kiek vėliau Psalmyną vyskupui Motiejui (valdė 1422–1453) dovanojo ir didysis kunigaikštis Vytautas (*apie 1350–†1430).
Vėliau Lietuvoje ėmė gausiau rastis pasaulietinės literatūros: Antikos autorių kūrinių, Viduramžių didaktinės, enciklopedinės, filosofinės, grožinės, istoriografinės, geografinės bei kosmografinės ir juridinės literatūros veikalų. Jos būta tiek vienuolynų, tiek asmeninėse bibliotekose.
Su stačiatikių tradicija siejami ir ankstyvi – XIV–XV a. sandūros – literatūriniai tekstai bažnytine slavų kalba, išlikę rankraštiniuose LDK kodeksuose.
1375 m. Kijevo, Lietuvos ir Rusios metropolitu buvo paskirtas Kiprijonas (*apie 1330–†1406). Jis istorijoje žinomas dėl ypatingo dėmesio bažnytinės literatūros atnaujinimui ir sklaidai, o taip pat dėl bandymų suteikti Lenkijoje ir LDK gyvuojančiai Stačiatikių Bažnyčiai specifinių bruožų. Metropolitas pats vertė į bažnytinę slavų kalbą kai kuriuos Konstantinopolio patriarcho Filotėjaus (valdė 1353—1354 ir 1364—1376) tekstus, parengė Kijevo metropolito Petro gyvenimo istorijos naują redakciją, pamokslų, kitų tekstų.
Išskirtiniu raštingumu nuo XII a. garsėjo Smolenskas (LDK priklausė 1395–1514). Jo 8 vienuolynuose darbavosi puikiai rašto darbus išmanantys Smolensko vyskupai, vienuolynų ihumenai, hieriejai bei vienuoliai. Šiame mieste 1428 m. buvo sukurtas ir kodekse užrašytas Pagyrimo Vytautui prototipas.
Manoma, kad panašiu metu (apie 1428–1430) vyskupo Gerasimo (†1435) aplinkoje Smolenske surašytas ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis. Pirmoji Trumpojo sąvado dalis slaviška, pasakojanti istoriją nuo Kijevo Rusios pradžios; antroji pasakoja Lietuvos kunigaikščių istoriją nuo Gedimino iki 1446 metų. Abi šias dalis jungia noras pagrįsti Vytauto teises į LDK valdymą ir karūną, atskleisti Kijevo Rusios, kaip valstybės dalies, praeitį. Sąvado sudarymui buvo panaudoti du pasakojimo stiliai – slavų metraščių ir vakarietiškų kronikų.
Sudėtinga politinė ir tikybinė padėtis Jogailą ir Vytautą paskatino dalyvauti svarstant graikų ir lotynų apeigų Bažnyčių uniją. Jos idėją Konstanco susirinkime (1414–1418) iškėlė metropolitas Grigalius Camblakas (*apie 1364–†1419 ar 1420), pasisakė ten dalyvavę Žemaičių bajorai. Tokia Bažnytinė unija buvo sudaryta 1439 m. Florencijos bažnytiniame Susirinkime. Metropolitas Izidoras (*tarp 1380 ir 1390—†1463) pasirašė unijos aktą, o jo kalba susirinkime buvo įtraukta į skaitinių rinkinius.
Bendrystės su stačiatikiais siekė ir katalikai. Tuo tikslu Kazimieras Jogailaitis (*1427–†1492) į Lenkijos Karalystę (1453) ir LDK (1468–1469) pakvietė brolius bernardinus. Šios vienuolijos nariai gerai išmanė tiek stačiatikiškąją, tiek lotyniškąją raštiją, tad rūpinosi bažnytinės unijos ir katalikybės idėjų sklaida rusėniškose Kunigaikštijos žemėse.
Jų vienuolynuose (Vilniuje, Polocke ir kt.) veikė bibliotekos ir raštinės. Be kitų dalykų, čia XV a. buvo sukurti kai kurie grožinės literatūros vertimai į rusėnų kalbą: Aleksiejaus gyvenimo aprašymas, Kristaus kančios ir Apysakos apie tris karalius, Pasakojimas apie riterį Triščaną, Pasakojimas apie Bavą.
Stačiatikių, besidominčių katalikiškomis apeigomis, užsakymu čia buvo sudaromi katalikiškų tekstų (maldų, popiežių bulių) rinkiniai rusėnų kalba.
Bernardinų vienuolynas Vilniuje tapo ir lotyniškosios raštijos centru. Išliko 1469–1494 m. vienuolio Ambroziejus iš Klodavos (†1494) perrašyti Antifonalas ir Gradualas ir kt.
Su bernardinais siejami ir seniausi žinomi lietuviški tekstai – glosos bei aukščiau minėti poteriai (datuojami laikotarpiu apie 1520–1530).
Dar vienu stambiu LDK raštijos centru tapo valdovo rūmų aplinka. 1492 m. Aleksandras Jogailaitis savo dvarą perkėlė į Vilnių, o tai tapo ženkliu postūmiu šalies kultūrai.
Jis reorganizavo didžiojo kunigaikščio raštinę, pradėjo tvarkyti valstybės archyvą – Lietuvos Metriką, telkė valstybės valdymui išsimokslinusius asmenis (tiek vietinius, tiek užsieniečius). Valdovo raštinė tapo vieta, kurioje buvo sukurti kai kurie reikšmingesni to meto LDK raštijos paminklai.
Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Goštauto (*1480–†iki 1539) aplinkoje buvo sudarytas I Lietuvos Statutas (patvirtintas 1528) ir Viduriniojo sąvado Lietuvos metraštis (XVI a. II–III deš.), Vilniaus vyskupui Pauliui Alšėniškiui (*1490–†1555) buvo perrašytas ir miniatiūromis iliustruotas lenkų istoriko Jano Dlugošo (*1415–†1480) Herbyno nuorašas (Stemmata Polonica, dar vadinamas Arsenalo herbynu).
Nuo valdovo stengėsi neatsilikti nė didikai.
1498–1501 m. Supraslėje buvo įkurtas stačiatikių vienuolynas, tapęs vienu iš stambiausių ir svarbiausių LDK religinio-kultūrinio gyvenimo centrų ir rankraštinės knygos kultūros židiniu.
Jo veiklą aktyviai rėmė didikas Aleksandras Chodkevičius (*1457–†1549), valdovas Aleksandras Jogailaitis, o ypač – metropolitas Juozapas II Soltanas (*apie 1450–†1521 ar 1522).
Šis išsilavinęs ir daug keliavęs asmuo bandė reglamentuoti bažnytinę tvarką LDK, stengėsi sutvarkyti ir atnaujinti bažnytinę stačiatikių raštiją. Jo iniciatyva buvo sudarytos naujos Prologo (1512), Smaragdo (XVI a. pr.) ir Nomokanono (bažnytinių ir pasaulietinių įstatymų rinkinys, XV a. pab.) redakcijos, perrašyta Mozės penkiaknygė (1514).
Prologo redakcijoje įtraukti visiškai nauji hagiografiniai tekstai: LDK stačiatikių šv. Efrosinijos Polockietės (gegužės 23 d.), kankinių šv. Antano, Jono ir Eustachijaus gyvenimo istorijos (sausio 14 d.), taip pat kiti pamokantys tekstai, suteikę rinkiniui enciklopedinį pobūdį. Tokiu būdu buvo kuriamas valstybėje gyvenusių stačiatikių šventųjų gyvenimo istorijų korpusas.
Smaragdo naujos redakcijos tekstai buvo ne tik kruopščiai atrinkti ir perrašyti iš skirtingų šaltinių, bet ir sugrupuoti pagal autorius, t. y. turinio, vidinės struktūros kompozicijos sudarymui buvo panaudotas rytų stačiatikių raštijoje naujas monografinis principas.
Manoma, kad prie šios naujosios redakcijos galėjo prisidėti Motiejus Dešimtasis (†1507), kuris labai panašius principus panaudojo Vilniuje ir Supraslėje sudarant Biblijos knygų sąvadą (1503–1507).
Kai kurių mokslininkų manymu, šis Senojo Testamento knygų rinkinys galėjo būti skirtas stačiatikei kunigaikščio Aleksandro žmonai Elenai (*1476–†1513), atvykusiai į katalikišką kraštą. Tokiu būdu LDK stačiatikiams buvo stengiamasi sudaryti visą sakraliųjų – Senojo ir Naujojo Testamentų – knygų korpusą, panašų į lotyniškąjį, kuriuo valstybėje naudojosi katalikai.
Taigi XV–XVI a. sandūroje rankraštinė knyga tiek turiniu, tiek apipavidalinimo derme atspindėjo pilietinę LDK didikų ir bajorų nuostatą, pasireiškusią intencijų bendrumu ir veiksmų panašumu. Rankraštiniai kodeksai, knygos tapo viena iš tokio bendrumo išraiškų. Tokią knygos sampratą, matyt, buvo perėmęs ir Pranciškus Skorina – jo leidiniai pasižymi ne tik stačiatikiška, bet ir katalikiška orientacija.
Foto
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/pratarme/?lang=lt
1517–1519 m. Prahoje pasirodžiusi Pranciškaus Skorinos Rusėniškoji Biblija
Vietoje pratarmės / Sigitas Narbutas
http://web1.mab.lt/skorina/pratarme/
Prieš 500 metų Prahoje Pranciškus Skorina atskiromis knygomis pradėjo spausdinti savo į bažnytinę slavų kalbą išverstą Šventąjį Raštą – Rusėniškąją Bibliją.
1517–1519 m. Prahoje pasirodžiusi Rusėniškoji Biblija Šventraščio vertimų bei jų leidimų istorijoje užima labai garbingą vietą. Ji yra pirmoji, ankstyviausioji Senojo Testamento bažnytine slavų kalba publikacija, tam panaudojus spausdinimo stakles.
Iki jos Biblija buvo išspausdinta vos keliomis šnekamosiomis kalbomis: italų, vokiečių ir čekų.
Kadangi paskiras ST knygas Skorina palydėjo šnekamąja rusėnų kalba rašytomis pratarmėmis, į šią garbingą eilę ketvirtuoju numeriu galime įrašyti ir jo Rusėniškąją Bibliją.
Rusėniškoji Biblija yra vertinga ne tik Šventraščio leidimų istorijos požiūriu. Jos tekstai iki šiol žavi humanistinėmis, etinėmis ir edukacinėmis leidėjo aspiracijomis. Rusėniškoji Biblija yra reikšmingas Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Čekijos knygos meno paminklas. Apie visa tai trumpai pasakojama šioje parodoje.
Po penkerių metų, 1522-aisiais, jis Vilniuje išleido Mažąją kelionių knygelę, o 1525-aisiais – dar vieną knygą, šiandien žinomą Apaštalo pavadinimu.
Šiais darbais iš Polocko kilęs rusėnas ne tik atvertė naują, itin reikšmingą lapą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos rusėnų raštijoje, ne tik pradėjo spausdinto žodžio istoriją šioje valstybėje, bet ir paliudijo keletą dalykų, esmingai charakterizuojančių tiek jo – Renesanso žmogaus, tiek jo tėvynės – įvairiakalbės, įvairiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, pasiruošimą kultūros inovacijoms. Minėti leidiniai šiandien mums parodo tuos kelius bei tas erdves, kuriomis minėtos inovacijos pasiekė ir Skoriną, jo aplinką, ir jo tėvynę.
Skorina ir Čekija. Karaliaus sodininkas ir jo šeima / Ilja Lemeškinas
http://web1.mab.lt/skorina/karaliaus-sodininkas/
Vyresniajam broliui Ivanui mirus 1529 m., Pranciškų užgriuvo bėdos. Broliui skolinę pirkliai apkaltino Skoriną, kad tas pasisavinęs Ivano turtą, pabėgęs iš Vilniaus ir nenorįs grąžinti skolos. Jų ieškinio pagrindu Pranciškus karaliaus Žygimanto Senojo 1532 II 5 įsakymu buvo suimtas ir nuo balandžio įkalintas Poznanės kalėjime. Teismo procesas truko iki 1532 XI ir baigėsi visišku išteisinimu. Be to, Žygimantas Senasis 1532 XI 25 raštu jam suteikė savo asmeninę globą ir kai kurių privilegijų, tarp jų teisę gyventi „tame mieste ir toje vietoje, kurią pats pasirinks“.
Ilgai naudotis valdovo suteiktomis malonėmis Skorinai buvo nelemta, nes tolesniam gyvenimui jis pasirinko Čekijos Karalystę. Kuo jis užsiėmė 1533–1534 m., tikslių duomenų neturime. Pirmas apčiuopiamas pėdsakas datuotas 1535-aisiais.
Tų metų gegužės–birželio sandūroje Skorina iš Vienos atvyko į Prahą, rankose turėdamas paskyrimo tarnybon raštą, 1535 V 22 išduotą Čekijos karaliaus Ferdinando I. Rašto adresatas, Prahos karališkojo dvaro superintendentas Florianas Grispekas (Florián Gryspek z Gryspachu, *1509–†1588), buvo įpareigotas pasirūpinti juo – naujuoju karaliaus sodininku.
Karališkasis sodas buvo įkurtas ten, kur XIV–XV a. augo vynuogynai, priklausę Prahos Mažojo miesto gyventojams, Šv. Vito katedros kapitulos kanauninkams ir Šv. Jurgio vienuolynui. 1534 VIII 4 Grispekas buvo įgaliotas išpirkti sodui reikalingus sklypus, o 1534 XI 13 buvo sudaryta sutartis su italų statybininkais. Iki jų atvykimo vietoje vyko įvairūs paruošiamieji darbai (vynuogynų kirtimas, sklypų jungimas, žemės lyginimas, statybinių medžiagų gabenimas), taip pat buvo kuriamas sodo projektas. Už pastarąjį buvo atsakingas Skorina. Iš pradžių jis nuodugniai ištyrė vietą, t. y. Prahos dalį in monte dicto Bruska (ant kalno, vadinamo Bruska), o paskui parengė projektą. Šį turėjo aprobuoti karalius. Tai atsitiko iki 1535 V 1, nes tądien Ferdinandas I į Prahą nusiuntė du sodo brėžinius. Mėnesio pabaigoje valdovas į Prahą išsiuntė ir patį projekto autorių – į sodininko pareigas paskirtą Pranciškų.
Nuo 1535 m. vasaros vykę statybos ir sodo veisimo darbai gerokai užsitęsė. Vis dėlto po kelerių metų pasirodė apčiuopiamų rezultatų, ir apie karališkąjį sodą imta palankiai atsiliepti netgi anuometinėje čekų literatūroje. Tačiau kaip tik tada kilo nepasitenkinimas „meistro Pranciškaus“ veikla. 1538 VI 27 Grispekas pasiskundė karaliui, kad Pranciškus „dirba mažai“ ir kad „be itališkų vaisių (citrinų, apelsinų ir į juos panašių), kurie čia auga, mes niekuo ypatingu negalime paguosti Jūsų Didenybės“. Savo atsakyme, datuotame 1538 VII 4, karalius liepė atidžiau prižiūrėti sodininką, idant „meistras Pranciškus“ dirbtų su dar didesniu stropumu.
Atrodo, kad superintendento skundas neturėjo realaus pagrindo. Iki 1538 m. pavasario buvo formuojamas Brusnicos šlaitas, tveriama sodo teritorija ir statomas tiltas. Tik tada prasidėjo intensyvus sodo veisimas. 1538 II 13 iš Triesto į Prahą atkeliavo 430 vynmedžių sodinukų, 30 figmedžių, 12 cidonijų, 2 dėžutės persikų bei migdolų kauliukų, daug abrikosų ir trešnių skiepų. Prieš 1538 VII 21 iš Vienos atėjo kita didelė sėklų ir augalų siunta. Be abejo, sodinukų buvo gaunama ir anksčiau, bet ne tokiomis partijomis. Taigi 1538 metais Skorina tikrai laiko veltui neleido. Be to, ir jo darbo rezultatai priklausė ne tik nuo gebėjimų bei pastangų, bet ir nuo jam siunčiamų sėklų bei sodinukų kokybės, ir nuo jų tikimo vietos sąlygoms. Skorina pirmasis Čekijoje augino citrusinius augalus ir eksperimentavo su kitokia subtropikų augmenija, kuri po čekų dangumi iš pradžių žaliavo ir žydėjo nenoriai.
Karaliaus tarnyboje Skorina išbuvo iki 1539 m. vasaros. 1539 VII 21 savo laiške į Prahą Ferdinandas I parašė: „Pirma, dėl meistro Pranciškaus, italų sodininko. Bohemijos dvaro rūmams buvo duotas mūsų paliepimas apmokėti jo darbą pagal laiką ir su juo atsiskaityti, ir kad jūs jo ilgiau nebelaikytumėte pas save. Apie viską mums buvo pranešta pakankamai, nes po to jis atvyko į mūsų dvarą ir pabuvo kurį laiką [Vienos] Naujajame mieste.“
Konkrečios aplinkybės, kurios nulėmė Skorinos darbo Prahoje pabaigą (amžius, kiti užsiėmimai, neigiamas vertinimas ar pan.), lieka neaiškios, bet mums svarbu, kad karalius ir jo sodininkas atsisveikino geruoju: jie susitiko, Skorina valdovą apie kažką informavo, paskui dar pabuvo Vienoje, o Prahos dvaras jam visiškai atsilygino už ketverius metus (1535 V 22–1539 VII 21) trukusią tarnybą.
Norime atkreipti dėmesį į Skorinos apibūdinimą karaliaus laiške. Čia jis pavadintas „italų sodininku“ (welisch gartner). Toks apibūdinimas atsirado neatsitiktinai. Čekijoje Skorina drąsiai galėjo, o gal net privalėjo vadintis italu, nes su Ruso pravarde jam būtų buvę sunku patekti į tą profesinę sritį, kurioje tuomet viešpatavo italai.
Taip save apibūdindamas, jis nėmaž neklaidino Europos gyventojų. Austrijoje ir Čekijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kituose kraštuose tuo metu jau žinota apie lietuvių kilmę iš romėnų. „Apsimetimas“ litalu, t. y. italu-lietuviu, LDK piliečiui buvo suprantamas ir priimtinas dalykas. Kitoniškumas tuomet turėjo praktinės reikšmės, nes teikė trokštamo prestižo.
Krokuvoje Skorina save vadino romėnų palikuoniu – Litphanus. Patekęs į Paduvą, jis nurodė esąs Ruthenus, nes koks gi italas galėjo Italijoje ką nors nustebinti?
Tiesa, Rusėniškojoje Biblijoje jis jau vadinosi daktaru Pranciškumi Skorina iš Polocko, tačiau ir tai suprantama: šios Šventraščio knygos buvo skirtos ne čekams, o LDK skaitytojams.
Antrąsyk atvykęs į Čekiją, jis prestižo sumetimais save reprezentavo kaip welisch gartner ir čia kūrė itališką sodą.
Sodo kūrimas leidžia geriau įvertinti Skorinos – iškilios Renesanso asmenybės – mastą. Kaip knygų leidėjas, rašytojas, vertėjas bei mokslininkas, jis daug kuo užsiėmė ir daug ką nuveikė. Rusėniškos knygos praturtino LDK kultūros erdvę. Vakarų Europoje jis paliko kitokio turinio vertybę. Tai yra Prahos pilies Karališkasis sodas – pirmas renesansinis ir seniausias išlikęs sodas Čekijoje. Tai Skorinos ir jo įpėdinių pastangomis XVI a. Prahoje atsirado įspūdingas itališko stiliaus gamtos ir architektūros paminklas.
Be Karališkojo, Skorina Prahoje puoselėjo ir kitokį – savo šeimos – „sodą“. Į Čekiją jis atvyko su vaikais, kurių 1526–1529 m. susilaukė su vilniete Margarita (†apie 1530). Žinomos dvi jų atžalos: Pranciškus (Františekas) ir Simeonas. 1535 m. jie turėjo būti 6–9 metų. Stojęs tarnauti karaliui, Skorina ėmė ieškoti savo Františekui vietos, kur šis galėtų išeiti gyvenimo pradžios mokslus. Veikiai tokia vieta atsirado pas kunigą Janą iš Puchovo (Jan z Púchova, Johannes Podbradský de Puchov, †apie 1557). Turbūt tai atsitiko 1536 m., kai šis dvasininkas tapo Šv. Vito katedros kapitulos kanauninku, ir, apsigyvenęs Prahos pilyje, dairėsi patikimų tarnų. Františekas dirbo asmeniniu Jano iš Puchovo sekretoriumi ir vykdė įvairius pono pavedimus.
Tarnyba pas kanauninką netrukus tragiškai pasibaigė. Františekas žuvo 1541 VI 2 Prahoje Didžiojo gaisro metu. Apie tragišką įvykį glaustai papasakojo Vaclavas Hajekas iš Libočanų (Václav Hájek z Libočan, †1553 III 18) publicistinio pobūdžio knygelėje Apie nelaimingą atsitikimą, kuris įvyko per gaisrą Prahos Mažajame mieste, Šv. Vaclovo pilyje ir Hradčanuose. Knyga čekų kalba pasirodė 1541 VI 17, dar po savaitės tas pats leidėjas publikavo jos vokišką variantą. Tais pačiais 1541 m. Augsburge knygelė išėjo dar du kartus. Pastarosios laidos yra svarbios skorinologijai, nes čia publikuotas medžio raižinys, vaizduojantis Prahos gaisrą. Kairėje pusėje mes matome tiltą, kuris kadaise jungė Karališkąjį sodą su pilimi. Į kairę nuo tilto stovėjo sodininko namas (jis nepateko į atvaizdą). Prie tilto iš kitos pusės matyti Parako bokštas (Mihulka arba Prašná věž), šalia kurio ir žuvo Františekas Rusas.
Antro sūnaus likimas susiklostė laimingiau. Simeonas Rusas (†po 1593) nuėjo tėvo pėdomis: dirbo gydytoju ir sodininku. Paauglystę jis turėjo praleisti Karališkajame sode, kur iš tėvo gavo sodininkavimo žinių. To, kur jis gavo mediko išsilavinimą, nežinome, bet galime nuspėti. Karolio universiteto Filosofijos fakulteto Dekano knygoje minimas 1545 m. bakalauro laipsnį gavęs Simeon Novopragensis. 1534–1551 m. laikotarpiu jis yra vienintelis asmuo, kurį galime tapatinti su šiuo Skorinos sūnumi. Atkreiptinas dėmesys į jo kilmėvardį Novopragensis, tai yra „iš Prahos Naujojo miesto“. Kaip įprasta Dekano knygai, kilmėvardžiu nurodoma, kur buvo partikuliarinė mokykla, kurioje jaunuolis mokėsi iki studijų universitete.
Ši žinia svarbi ir Skorinos biografijai, nes nurodo, kur jis su sūnumis galėjo gyventi po 1539-ųjų, t. y. baigęs tarnauti karaliui, ir kur jis greičiausiai mirė. Tiksli Skorinos mirties data nežinoma – tai turėjo atsitikti dar prieš 1552 I 29. Mat po tėvo mirties Simeonas Rusas kreipėsi į Ferdinandą I, prašydamas, kad karalius paragintų savo pavaldinius įvairiose Čekijos vietose padėti jam atgauti paveldėjimo teise priklausiusį nemažą turtą. Karalius 1552 I 29 raštu patenkino teisėtą „savo sodininko“ sūnaus prašymą.
Vėliau Simeono pėdsakai nusidriekė Pietų Čekijos link: Jindržichūv Hradece (Jindřichův Hradec) jis tarnavo sodininku ponams Vitkovičiams, Čekų Krumlove (Český Krumlov) vertėsi medicinos praktika, kažkuriuo metu pats gydėsi Kaplicėse (Kaplice). XVI a. 7 deš. pradžioje jis tarnavo Joachymo iš Hradeco (*1526–†1565) dvare. Šį faktą verta minėti dėl to, kad 1563 m. Simeonui iš šios vietos per Vilnių teko vykti į Maskvą. Kelionės tikslas nežinomas, bet tikriausiai taip atsitiko dėl tragiškų Livonijos karo įvykių. Mat 1563 II 15 Maskvos kariuomenė užėmė Polocką. Į tremtį buvo išvaryta nemažai polockiečių. Tarp jų galėjo būti ir giminaičių iš dėdės Ivano pusės. Skorinos sūnus pasiekė Maskvą ir laimingai sugrįžo į Pietų Čekiją.
1584 m. Simeonas Rusas dėl pašlijusios sveikatos turėjo atsisakyti sodininko tarnybos. Jo mirties data nėra žinoma. 1593 m. jis buvo minimas kaip dar gyvas.
Foto
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/ka ... s/?lang=lt
Skorina ir Čekija. Rusėniškoji Biblija / Ilja Lemeškin, Petr Voit
http://web1.mab.lt/skorina/ruseniskoji-biblija/
Nuo 1517 m. Prahoje Skorina atskiromis dalimis leido Senąjį Testamentą. Tikslus tuomet išleistų knygų skaičius nėra žinomas. Šventraštį Skorina galėjo išleisti visą, tačiau mūsų dienas pasiekė tik 23 knygos.
Įvertinti, ar leidybinis projektas buvo sėkmingai užbaigtas, sunku todėl, kad Skorina spausdindamas nesilaikė nusistovėjusios biblinių knygų pateikimo tvarkos. Atskiras dalis jis leido ne iš eilės nuo Alefa iki Tava, o pagal kiekvienos parengimo spaudai lygį, priklausiusį nuo dailininkų, medžio raižytojų, teksto rinkėjų ir spaustuvininkų darbo. Manoma, kad viso ST vertimą Skorina buvo užbaigęs iki jo leidimo.
Rusėniškoji Biblija prasideda Psalmynu, nes šios – populiariausios – ST knygos prireikdavo dažniau už kitas, tad ji kaip ir visas Naujasis Testamentas dažniau naudota viena ir skyrium. Maža to, Skorinos Psalmynas (baigtas spausdinti 1517 VIII 6) nuo kitų Rusėniškosios Biblijos knygų skiriasi ir vizualiai. Jo formatas yra mažesnis: į lapą talpinta po 20 eilučių, o kiekvieną eilutę sudaro 34–38 raidytės. Vėlesnėse knygose į lapą talpinta jau po 22 eilutes; kiekvieną sudaro 44–48 raidės. Santūresniam Psalmynui pakako dviejų medžio raižinių, kuriuos sukūrė vadinamasis „Naujojo Testamento meistras“ (Mistr Nového zákona).
Remiantis kolofonuose (leidinių pabaigose) pateiktais duomenimis, nurodoma tokia atskirų knygų pasirodymo eilė:
1517 VIII 6 Psalmynas (142 lapai)
1517 IX 10 Jobo (52 lap.)
1517 X 6 Patarlių (48 lap.)
1517 XII 5 Siracido (82 lap.)
1518 I 2 Koheleto (18 lap.)
1518 I 9 Giesmių giesmės (12 lap.)
1518 I 19 Išminties (32 lap.)
1518 VIII 10 keturios Karalių (242 lap.)
1518 XII 20 Jozuės (48 lap.)
1519 II 9 Juditos (26 lap.)
1519 XII 15 Teisėjų (48 lap.)
Sprendžiant iš kolofonų, 1519 m. neaiškia chronologine seka pasirodė dar šios knygos: Rutos (8 lap.), Esteros (26 lap.), Raudų (12 lap.), Danieliaus (40 lap.), Pradžios (94 lap.) ir Pakartoto Įstatymo (66 lap.). Kitos Penkiaknygės dalys – Išėjimo (76 lap.), Kunigų (54 lap.) ir Skaičių (74 lap.) – išvis nedatuotos; kaip Pradžios knygos tąsa jos tikriausiai pasirodė 1519 ir (arba) 1520 m.
Rusėniškškosios Biblijos pratarmėse Skorina nurodė kur kas daugiau savo išverstų knygų. Sprendžiant iš to, manytina, kad mūsų laikų nepasiekė nuo trijų iki keturių dešimtųjų visos Rusėniškškosios Biblijos teksto. Jį turėjo sudaryti dar 5 dalys: Metraščių, Ezdros, Tobito, Makabėjų bei 16 pranašų knygos.
1517–1519 m. Rusėniškoji Biblija buvo spausdinama vis spartesniu tempu: 1517 m. publikuoti 324 lapai, 1518 – 352, o 1519 – nuo 254 iki 524. Skaičiavimai rodo, kad savo projektą užbaigti Skorina būtų įstengęs iki 1521 m. pabaigos. Dažnai reiškiama nuomonė, kad, netekęs finansinės paramos, Skorina nutraukė savo veiklą ir jau 1519 m. atsidūrė Vilniuje, yra mažai kuo pagrįsta. 1519 m. išspausdintas bendras antraštinis lapas ir bendra pratarmė atskleidžia, kad leidėjas buvo tvirtai apsisprendęs išleisti visą Senąjį Testamentą. Šiam darbui jis buvo puikiai pasirengęs, nes ne kartą yra paminėjęs kitas spaudai paruoštas Rusėniškosios Biblijos dalis. Taigi apie tolesnį – Vilniaus spaudos – laikotarpį įmanu kalbėti, pradedant jį nuo 1522 m. pradžios. Iki tol Skorina turėjo pakankamai laiko įgyvendinti visą didingą savo sumanymą.
Taip galvoti verčia dar viena aplinkybė. Esama žinių apie rankraštinius tariamai neišspausdintų Rusėniškosios Biblijos knygų nuorašus. Pavyzdžiui, Rusėniškąją Bibliją 1569 m. persirašė toks Lukas iš Ternopilio. Jo nuoraše, deja, žuvusiame 1944 m. Varšuvoje, būta tekstų, kurių spausdinti variantai šiandien nežinomi. Tai dvi Metraščių, keturios Ezdros ir Tobito knygos. Kitą svarbų nuorašą 1575–1577 m. parengė Dmitras iš Zinkovo (viena jo rankraščio dalis saugoma Lvove, kita – Sankt Peterburge). Jį sudaro ir gerai paliudytų Skorinos leidinių tekstai, ir Metraščių, Ezdros, Tobito, 16 pranašų bei Makabėjų knygos (netgi su autoriaus pratarmėmis!). Galima pagrįstai tikėtis, kad Prahoje 1517–1521 m. išleistų knygų skaičių ateityje patikslins nauji radiniai, nes jų vis pasitaiko.
Kataliko Skorinos knygos buvo skirtos LDK stačiatikiams. Tai gražiai paliudija Psalmynas, kuriame, kaip įprasta Rytų Bažnyčiai, 150 giesmių suskirstytos į 20 skyrių, be to, pridėta papildoma 151 psalmė. ST pagrindą sudaro tradicinis Biblijos tekstas bažnytine slavų kalba. Jame jaučiama rusėnų kalbos įtaka. Pratarmėse ir baigiamuosiuose žodžiuose rusėniškų elementų pasitaiko kiek daugiau.
Rengdamas Rusėniškosios Biblijos vertimą, Skorina daugiausia rėmėsi 1506 m. Venecijoje čekiškai išleistu Šventuoju Raštu – Biblij Cžeská w Benátkach tissťená (Venecija: Petr Liechtenstein, 1506 V 12). Jį iš Vulgatos išvertė nuosaikieji posthusitai. Dėl aukštos poligrafinės kokybės ir puikios vertimo kalbos šią Bibliją labai ilgai sava laikė ne tik protestantai.
Krokuvoje laisvuosius menus studijavęs, medicinos daktaro laipsnį Paduvos universitete gavęs Skorina buvo puikiai susipažinęs ir su savo epochos knygos kultūra. Itališką ankstyvojo Renesanso knygos kanoną jis skiepijo ant kelių šimtmečių LDK raštijų tradicijos liemens. Tai jis darė sėkmingai ir labai profesionaliai. Skorina buvo visos didingos – tekstinės bei metatekstinės, tipografinės ir meninės – rusėnų Šventraščio konstrukcijos autorius.
Vertinant Rusėniškąją Bibliją, būtina atsižvelgti į visumą, nes Skorinos leidiniuose nėra smulkmenų, kurių jis nebūtų nuodugniai apgalvojęs. Imkime kad ir dailų, lengvai perskaitomą skorinišką šriftą. Priklausomai nuo funkcinės teksto paskirties jo dydis itin patogiai varijuoja. Juo išspausdintą knygą labai patogu skaityti: pagrindinis tekstas gražiai skiriasi nuo pastabų, pavadinimų, turinį atskleidžiančių nuorodų ir pan. Tuomet tai nebuvo savaime suprantamas dalykas. Dar skaitytojo patogumui Skorina sunumeravo lapus – prieš jį kirilika leidžiamose knygose to niekas nedarė. Svarbi „teksto ornamentika“ – ją sudaro net 108 inicialų galerija. Inicialus sukūrė du menininkai, o jų rankas irgi „vedžiojo“ Skorina. Renesansinės knygos sampratą puikiai atliepia knygos dekoravimas: skoningos ir žaismingos užsklandos, vinjetės ir rėmeliai. Išvardijimas nebūtų pilnas be naratyvinio pobūdžio iliustracijų ciklo ir paties leidėjo portreto. Čia irgi visur akivaizdžiai pasireiškia Skorinos mintis ir jo įgyvendinta knygos koncepcija.
Kai kurių knygotyrininkų vertinimu, LDK skirta Rusėniškoji Biblija sudaro atskirą čekų knygos istorijos laikotarpį. Mat ji knygų kultūrą Čekijoje pakėlė į aukštesnį lygį. Skorinos 1517–1519 m. leidiniai teisėtai laikomi ir reikšmingais bohemikos paminklais (významná bohemikální památka). Knygos istorikai jiems suteikia išskirtinę vietą tarp anksčiau minėtos Venecijos ir vadinamosios Severyno Biblijos (Biblij Cžeska w starem miestije Prazskem wytisstiena, Praha: Pavel Severýn z Kapí Hory, 1529 V 5). Čekų Biblijos iliustravimo etapui, neatskiriamai susijusiam su LDK švietėjo figūra, būdingas kur kas didesnis vaizdo naratyviškumas, detalumas bei realistiškumas. Be to, Skorinos darbai sakralinės literatūros leidybą vedė prie biblinės iliustracijos pasaulietėjimo. Kaip gerą pavyzdį galima nurodyti medžio raižinį „Pasaulio sukūrimas“ (1519): į griežtai kanonizuotą ketvirtos pasaulio kūrimo dienos sceną čia įvestas Skorinos Biblijai būdingas asmeninis ženklas – jaunas mėnulis saulės fone.
Iliustracinis Rusėniškosios Biblijos ciklas garsėja 1517 m. išspausdintu Skorinos portretu. Šia ksilografija Rusėniškoji Biblija gavo savo kūrėjo, privataus asmens, portretinę iliustraciją. Tai buvo neturintis analogijos – ypač apipavidalinant Biblijas – žingsnis. Jis išreiškia Skorinos, kaip išskirtinės Renesanso asmenybės, savigarbą. Beje, įžymiojo polockiečio figūra įžiūrima ir kitoje iliustracijoje, 1518 m. publikuotoje Išminties knygoje. Ja dailininkas laisvai interpretavo Albrechto Diurerio Apokalipsės „Septynių žvakidžių regėjimo“ raižinį. Ikonografinėje Visagalio Kristaus (Christus Pantocrator) scenoje pavaizduotas ant kelių klūpantis jaunuolis – apaštalas Jonas. Jis dėvi mokslininko mantiją, o jo veidas primena Skoriną.
Rusėniškoje Biblijoje yra daugiau atpažįstamų veidų. Tai pirmiausia pasakytina apie Europos valdovus. Mūsų dienas pasiekė apsčiai jų portretų, sukurtų įvairių menininkų, todėl nesunkiai galime juos čia identifikuoti. Visų pirma, galima paminėti 1519 m. iliustraciją „Mozė prieš liaudį“. Išrinktosios tautos priekyje čia išrikiuoti, paisant chronologinės tvarkos, čekų karaliai (iš dešinės): Jurgis Podebradietis (Jiří z Poděbrad, *1420 IV 23–†1471 III 23), Vladislovas II Jogailaitis (Vladislav II Jagellonský, *1456 III 1–†1516 III 13) ir Liudvikas II Jogailaitis (Ludvík II Jagellonský, *1506 VII 1–†1526 VIII 29). Vladislovas II taip pat yra lengvai atpažįstamas iliustracijoje „Saliamonas kalba su Sabos karaliene“ (1518 VIII 10). Tarp Saliamono, t. y. Vladislovo II, ir Sabos karalienės buvo pavaizduotas aukščiausiasis Čekijos Karalystės kancleris Ladislavas iš Šternberko (Ladislav ze Šternberka na Bechyni, *1480–†1521). Tas pats Vladislovas su sūnumi Liudviku pavaizduotas scenoje „Saliamono teismas“ (1517 X 6): tėvas stovi raižinio centre (už jo nugaros matyti tas pats Čekijos kancleris), o sūnus kaip išmintingasis Saliamonas sėdi soste. „Dovydo patepimo“ scenoje (1518 VIII 10) ant kelių klūpo Liudvikas; jį laimina Samuelis. Individualizuotas pastarojo personažo veidas primena popiežių Julijų II.
Rusėniškosios Biblijos puslapiuose tebėra daug paslaptingų, intriguojančių dalykų. Jie šiandien tebelaukia atidžių tyrėjų ir atradėjų, gebančių ne tik atskleisti visas Rusėniškosios Biblijos paslaptis, bet ir suaktualinti šį mums dar pernelyg menkai pažįstamą LDK ir Čekijos sakraliosios literatūros paminklą.
Foto
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/ru ... a/?lang=lt
Skorina ir Lietuva. Mažoji kelionių knygelė ir Apaštalų darbai ir laiškai / Sergejus Temčinas
http://web1.mab.lt/skorina/skorina-ir-lietuva/
Su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija Pranciškus Skorina buvo susijęs labiau nei su bet kokia kita šalimi. Čia – Polocke – jis buvo gimęs, savo leidiniuose šį šlovingąjį miestą ne kartą minėjo kaip savo gimtinę.
Vilniuje jis bus gavęs pradinį išsilavinimą, vėliau gana ilgai (maždaug nuo 1520 iki 1536) čia gyveno, eidamas Vilniaus katalikų vyskupo Jono iš Lietuvos Kunigaikščių (*1499 I 18–†1538 II 18) asmeninio gydytojo ir sekretoriaus pareigas, čia vedė ir augino vaikus, spausdino kai kurias savo knygas.
Skorinos parengtų knygų leidimą rėmė įtakingi Vilniaus miesto gyventojai, be kurių paramos šie leidiniai vargiai būtų išvydę dienos šviesą. Šešių 1517–1518 m. Prahoje leistų knygų nemenką tiražo dalį finansavo Vilniaus pirklys, miesto tarėjas ir burmistras Bagdonas Onkovas (Богдан Онков).
Vilniaus vyriausiojo burmistro Jokūbo Babičiaus (Якуб Бабич) namuose Pranciškus įsteigė pirmą spaustuvę LDK ir visose rytų slavų žemėse.
Visų Skorinos leidinių kalba atspindi LDK kalbinę situaciją: būtent čia susiformavo tradicija lygiagrečiai vartoti dvi slavų rašytines kalbas: bažnytinę slavų (funkcionavo stačiatikių bažnytinėse knygose) ir rusėnų (naudota pasaulietiškiems tekstams užrašyti, buvo šalies oficialioji rašto kalba).
Šių dviejų kalbų sintezę matome Skorinos knygose: jos leistos bažnytine slavų kalba su rusėnų kalbos elementais (Biblijos ir liturginiuose tekstuose jų mažiau, o pratarmėse ir pabaigos žodžiuose daugiau).
Lietuvos valstybėje gyveno Skorinos tikslinė auditorija, į kurią jis kreipėsi: „mano broliai rusėnai“. Tuomet taip vadinti visi rytų slavai (taip pat ir maskvėnai).
Vis dėlto Skorina pirmiausia turėjo galvoje LDK rusėnus (dabartinių baltarusių ir ukrainiečių bendrus protėvius), kuriems ir pats priklausė.
Savo pirmo leidinio pratarmėje Pranciškus paaiškino, kas paskatino jį imtis kirilinių knygų leidybos: „labiausiai dėl to, kad gailestingasis Dievas mane iš šios tautos į pasaulį atvedė“ (Psalmynas, Praha, 1517, lap. 3v).
Nors pats Skorina buvo katalikas, tačiau jo leidiniai buvo skirti stačiatikiams. Tai liudija tokie faktai: jo leistas Psalmynas stačiatikiškas (150 psalmių suskirstytos į 20 liturginių skyrių, pridedant papildomą 151 psalmę); Mažojoje kelionių knygelėje išspausdintas Tikiu tekstas neturi katalikams svarbių žodžių filioque „ir Sūnaus“, o bažnytinis kalendorius mini stačiatikių, o ne katalikų šventuosius; akatistų žanras taip pat labiau susijęs su stačiatikių tradicijomis.
Vilniuje Skorina išleido dvi knygas: Mažąją kelionių knygelę (Малая подорожная книжка, apie 1522 m.) ir Apaštalų darbus ir laiškus (Апостол, 1525 m.).
Jų bendra apimtis maždaug perpus mažesnė, nei jo buvo išleista Prahoje. Vilniaus leidinių spauda neretai dvispalvė – pagrindinis tekstas spausdinamas juodai, paaiškinimai raudonai (Prahoje taip leista tik Giesmių giesmė), meninis apipavidalinimas kuklesnis (daug mažiau graviūrų), formatas mažesnis, jiems buvo pagamintas smulkesnis šriftas (senasis Prahos leidinių šriftas čia naudotas tik antraštėms surinkti).
Mažąją kelionių knygelę sudaro Psalmynas su Horologijumi (Часослов) ir kitais giedamosios liturginės poezijos priedais: aštuoniais akatistais (bažnytinės liturginės giesmės, kurioms skambant negalima sėdėti), aštuoniais kanonais, Heksameronu (Шестоднев), Atgailos kanonu (Канон покаяльный) ir Bažnyčios susirinkimo seka (Последование церковного собрания). 22 šios knygos dalis specialistai laiko atskirais leidiniais, kuriuos pats leidėjas buvo sumanęs kaip visumą: visus juos apibendrinančiame pabaigos žodyje ji paties leidėjo pavadinta Mažąja kelionių knygele. Leidimo metai nustatomi pagal jos sudėtyje esančią Paschaliją (su gausiomis astronomijos žiniomis), kur nurodomos Velykų datos nuo 1523 m. (taigi knyga leista apie 1522). Horologijaus pabaigos žodyje nurodyta leidimo vieta: „Didžiai šlovingame Vilniaus mieste“.
Mažoji kelionių knyelė turi dar vieną ryškų LDK bažnytinės slaviškos raštijos bruožą – platų naujai sukurtų akatistų naudojimą XVI‒XVIII amžiais, kai susidomėjimas šiuo žanru Maskvos Rusioje vis dar buvo menkas.
Garsiausias šio žanro kūrinys, visuotinai pripažintas Bizantijos literatūros šedevras – graikiškasis Akatistas Dievo Motinai, kitaip dar vadinamas Didysis Akatistas arba tiesiog Akatisto giesmė – sukurtas nežinomo autoriaus V‒VI a. pradžioje ir hipotetiškai priskiriamas šv. Romanui Melodui (†apie 556 m.) arba kitiems autoriams.
Nuo XIV a. vidurio Akatisto giesmės pavyzdžiu kurti kiti panašios struktūros graikiški kūriniai Viešpaties, Dievo Motinos, šventųjų garbei, ir žodis akatistas ėmė reikšti ne konkretų tekstą, o giesmių žanrą. Tuomet sukurtas savaitinis graikiškų akatistų ciklas (po vieną akatistą kiekvienai savaitės dienai), kuris sudarė atskiros knygos ‒ Akatistyno ‒ pagrindą.
Slaviškasis Akatistynas pirmą kartą publikuotas Skorinos Mažojoje kelionių knygelėje. Čia skelbti 8 akatistai bažnytine slavų kalba (su rusėnų kalbos elementais), iš kurių 7 sudaro savaitinį ciklą – po vieną akatistą kiekvienai savaitės dienai, išskyrus ketvirtadienį (jam skirti du tekstai: Akatistas šv. apaštalams Petrui ir Povilui ir Akatistas šv. stebukladariui Mikalojui) ir šeštadienį (akatisto nėra); papildomas aštuntas Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui skirtas giedoti kiekvieną savaitės dieną.Du iš šių akatistų sukurti paties Skorinos: jų posmų pirmosios raidės sudaro slaviškus akrostichus (iš giesmių eilučių pirmųjų raidžių sudarytus sakinius), kuriuose įrašyta autoriaus vardo lotyniškoji forma: „Rašė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (antradieniui skirtas Akatistas šv. Jonui Krikštytojui) ir „Darė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui).
Antrasis Vilniaus leidinys Apaštalų darbai ir laiškai perteikia tradicinį liturginį tekstą bažnytine slavų kalba su paties leidėjo rašytomis pratarmėmis, palengvinančiomis Šventojo Rašto suvokimą. Knygoje aiškiai nurodyta leidimo data ir vieta. Biblijos tekstas (kiek pataisytas pagal 1506 m. Venecijoje leistą Čekiškąją Bibliją) išspausdintas juodai, papildomos rubrikos (knygos pavadinimas antraštiniame lape, liturginių skirsnių pradžios ir pabaigos žymėjimas tekste ir atitinkamų savaitės dienų paraštėse, nuorodos į kai kurių skirsnių skaitymo tvarką) – raudonai.
Pagrindiniame tekste raudona spauda panaudota tik dalyje tiražo: daugumoje išlikusių egzempliorių papildoma informacija išspausdinta juodai, kaip ir pats Biblijos tekstas. Tik viename egzemplioriuje išliko raudonos spalvos naudojimą šioje knygoje paaiškinimas. Čia, be kita ko, Skorina rašo, kad yra išvertęs visas Biblijos – Senojo ir Naujojo Testamento – knygas (nors mums dabar žinomos toli gražu ne visos).
Vilniuje leisti Skorinos leidiniai orientuoti į plačiosios visuomenės švietimą ir paprastų žmonių mokymą: jų pagrindinį turinį sudaro Psalmynas, Horologijus, Apaštalų darbai ir laiškai – būtent tos knygos, kurios stačiatikių tradiciškai naudotos pradiniams rašto įgūdžiams lavinti: nuo jų skaitymo prasidėdavo raštingumo formavimas (kiriliniai elementoriai atsirado vėliau).
Žinoma 17 Mažosios kelionių knygelės ir 11 Apaštalų darbų ir laiškų rankraštinių pilnų ar dalinių nuorašų (1568–1890). Daugiausia tokių rankraščių funkcionavo rusėniškose LDK ir Lenkijos Karalystės teritorijose, kiti rašyti maskvėnų ir serbų žemėse.
Foto
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/sk ... a/?lang=lt
Po Skorinos. Leidyba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje / Daiva Narbutienė
http://web1.mab.lt/skorina/po-skorinos/?lang=en
Nuo pat XVI a., spaudos atsiradimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje pradžios, knygos čia buvo leidžiamos ne kuria nors viena, o įvairiomis kalbomis: rusėnų, lenkų, lotynų, lietuvių, vokiečių, graikų, italų ir kt. Sistemingai jas spausdinti LDK teritorijoje pradėta gana vėlai. 1522–1525 m. Vilniuje veikusi Pranciškaus Skorinos spaustuvė išleido vos dvi knygas. 1526–1553 m. LDK spaudos poreikiai buvo tenkinami užsienyje išėjusiais ir į kraštą įvairių žmonių atvežamais leidiniais.
Remiantis turimais duomenimis, galima teigti, kad XVI a. LDK išleista per 500 knygų (skaičiuojant pavadinimais). Daugiausia leidinių buvo išspausdinta lotynų kalba – apie 220. Knygų lenkų kalba LDK XVI a. išėjo apie 200, rusėnų ir bažnytine slavų kalba – per 60, vokiečių – apie 30, po vieną knygą išleista estų, graikų, italų, latvių ir švedų kalbomis. Lietuviškų knygų išleista 30 (8 – Lietuvoje, 22 – Prūsijoje).
Pirmoji spausdintinė knyga lietuvių kalba – Martyno Mažvydo Katekizmas – 1547 m. pasirodė ne LDK teritorijoje, o kaimyninėje Rytų Prūsijoje, kurios valdovas Albrechtas Brandenburgietis (*1490–†1568) skatino ir rėmė knygų tautinėmis kalbomis leidybą.
Tuo tarpu LDK pirmųjų lietuviškų leidinių atsiradimas susijęs su kontrreformacija ir Vilniaus jėzuitų akademijos įsteigimu 1579 m.
Manoma, kad jėzuitams dirbęs spaustuvininkas Danielius Lenčickis (Daniel z Łęczycy, †1600) apie 1585 m. buvo išspausdinęs šv. Petro Kanizijaus (Petrus Canisius, *1521–†1597) Katekizmą, iš lotynų išverstą į lietuvių kalbą.
Vilniuje tais pačiais metais buvo publikuoti katalikiško katekizmo vertimai į latvių, estų ir rusėnų kalbas.
1595 m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje išėjo kunigo Mikalojaus Daukšos (*tarp 1527–1538 – †1613) iš lenkų kalbos išverstas ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos (*1519–†1575) Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus – pirmoji mūsų dienas pasiekusi LDK lietuviška knyga.
Įvairiakalbėje XVI a. LDK knygų leidyboje dominavo religinė-teologinė literatūra: Šventojo Rašto ir jo dalių leidimai, giesmynai, bažnyčios praktikai skirti veikalai, konfesinė polemika. Tarp pasaulietinio turinio leidinių išsiskiria valstybės teisiniai dokumentai, mokykloms skirti vadovėliai, grožinė literatūra. Leidinių tematikos ir žanrų įvairovė ypač išsiskleidė antroje XVI a. pusėje, Vilniuje pradėjus veikti privačioms ir institucinėms spaustuvėms.
XVI a. viduryje knygų leidybą ėmė organizuoti kai kurie didikai, savo valdose steigę spaustuves ir negailėję lėšų jų veiklai. 1553 m. pirmą tokią spaustuvę Lietuvos Brastoje įkūrė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (*1515–†1565), iš Krokuvos pasikvietęs Bernardą Wojewódką ir Andrzejų Trzecieckį. 1553 m. pabaigoje – 1554 m. pradžioje jie išleido liuteroniškus mažąjį ir didįjį katekizmus, vadinamus Brastos katekizmais. Nuo 1558 m. šiai spaudos įmonei vadovavo Stanislovas Murmelijus (†po 1570) ir Cyprianas Bazylikas (*apie 1535 – †po 1591). Iki spaustuvės gyvavimo pabaigos 1570 m. pasirodė apie 40 reformatams skirtų leidinių, išimtinai išspausdintų „šnekamąja“ lenkų kalba.
Pats svarbiausias ir reikšmingiausias šios oficinos darbas – 1563-ųjų rugsėjo 4 d. išleistas Biblijos vertimas. Tai pirmoji lenkiška evangelikų Biblija ir pirmoji LDK Šventojo Rašto laida šnekamąja kalba. Jo parengimui ir leidybai buvo sutelktos nemažos tarptautinės pajėgos. Biblijos vertimas iš hebrajų ir graikų kalbų, pasitelkiant taip pat lotyniškus tekstus, buvo atliktas kalvinistų centre Pinčuve (Mažoji Lenkija). Šis 500 egzempliorių tiražu išleistas puikiai iliustruotas foliantas šiandien laikomas XVI a. poligrafijos šedevru.
Radvilos Juodojo padedamas, 1562 m. Nesvyžiuje spaustuvę įsteigė Motiejus Kavečinskis (Kawieczyński; †prieš 1572). Šios įmonės įrengimą finansavo ir didžiojo kunigaikščio dvaro maršalas Eustachijus Valavičius (†1587). Didžioji dalis veikalų čia buvo spausdinama rusėnų ir lenkų kalbomis. 1562 m. Nesvyžiuje išėjo dvi reformacijos veikėjo, tuo metu Klecko pamokslininko Simono Budno (*apie 1530–†1593) parengtos kirilinės knygos: Katekizmas (Катехизис) ir Apie nuodėmingo žmogaus nuteisinimą prieš Dievą (Об оправдании грешного человека пред Богом). 1562 m. Katekizmo laida žymi po keturių dešimtmečių atgaivintos Lietuvos Kunigaikštijoje rusėniškosios spaudos pradžią. 1570–1572 m. Nesvyžiuje ir Zaslavlyje, kur po M. Kavečinskio mirties buvo perkeltos spausdinimo staklės, išėjo naujas Šventraščio vertimas į lenkų kalbą, parengtas S. Budno.
Kavečinskio spaustuvėje Nesvyžiuje 1564 m. išspausdinta pirmoji LDK teritorijoje išėjusi lotyniška knyga – poleminis arijonų teologo Gžegožo Pavelo iš Bžezinų (Grzegorz Paweł z Brzezin, *1525–†1591) veikalas Priešnuodis prieš naujojo tikėjimo punktus (Antidotum contra articulos fidei novae). Ši oficina, kur spaustuvininku dirbo minėtasis Lenčickis, veikė iki 1572 m. Ten buvo išspausdinta keliolika knygų lenkų ir lotynų kalbomis. Nesvyžiui perėjus į katalikybėn atsivertusio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (*1549–†1616) rankas, evangelikams tarnavusi oficina nebebuvo toleruojama. Ją įsigijo ir į savo Lasko dvarą perkėlė arijonizmo Lietuvoje globėjas Jonas Kiška (*1547–†1592). Čia toliau buvo leidžiamos šios konfesinės pakraipos knygos lenkų ir lotynų kalbomis. Iki 1574 m. pabaigos spaustuvininku Laske dirbo Lenčickis, be kitų knygų, išspausdinęs Budno Naujojo Testamento vertimą (1574). Jam išvykus, prie staklių stojo iš Krokuvos atkeliavęs Jonas Karcanas (†1611). Kai ir jis išvyko, 1580 m. Kiškos spaustuvės veikla apmirė. Po kelerių metų pertraukos, 1586–1589-aisiais, jai vadovavo Feliksas Bolemowskis, išspausdinęs keturias arijonų reikmėms skirtas knygas – paskutines iš 20 žinomų šios spaustuvės leidinių.
Rusėniškosios spaudos tradicija antroje XVI a. pusėje buvo tęsiama LDK didžiojo etmono Grigaliaus Chodkevičiaus (*apie 1505–†1572) valdomame Zabludove, kur prieglobstį rado Maskvos spaudos pradininkai Ivanas Fiodorovas (*apie 1510–†1583) ir iš LDK kilęs jo kompanionas Petras Mstislavecas. Čia 1569 m. jiedu išspausdino Mokomąją Evangeliją (Евангелие учительное), o 1570 m. – Psalmyną su Horarijumi (t. y. maldaknyge, Псалтирь с Часословцем). Panašiu metu veikė dar viena rusėniška spaustuvė. Apie ją liudija Tiapino dvare (dabar Tiapino kaimas Vitebsko srityje) gyvenusio knygų leidėjo, vertėjo, arijonų tikėjimo skleidėjo Vasilijaus Tiapinskio-Ameljanovičiaus (*tarp 1530 ir 1540 – †apie 1604) du parengti ir išspausdinti veikalai: Evangelija (Евангелие) ir Katekizmas, arba Mokslo pagrindai vaikams (Катехизис, или Сума науки для детей). Pirmosios knygos išlikę du defektiniai egzemplioriai, o mokomosios knygelės – tik vienas puslapis.
1574 m. Vilniuje spaustuvę įsteigė Lukas ir Kuzma Mamoničiai. Pirmąsias bažnytines knygas joje 1574–1576 m. išspausdino Mstislavecas. 1580–1582 m. čia spaustuvininku dirbo Vasilijus Haraburda, išspausdinęs dar dvi stačiatikiams skirtas knygas. 1586 m. Mamoničių spaustuvė su didiko Leono Sapiegos (*1557–†1633) pagalba gavo karaliaus Stepono Batoro privilegiją, suteikusią išimtinę teisę bažnytine slavų, rusėnų, graikų kalbomis LDK oficialiems raštams ir stačiatikiams skirtai literatūrai spausdinti ir platinti Abiejų Tautų Respublikoje. 1588 m. čia rusėnų kalba paskelbtas L. Sapiegos rūpesčiu parengtas trečiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Statutas (Статут Великого Княжества Литовского), sulaukęs dar dviejų laidų (1592–1593 ir 1594–1595) kirilikos rašmenimis, o 1614, 1619 m. toje pačioje spaustuvėje išspausdintas ir lenkų kalba.
Mamoničių spaustuvė, veikusi toje pačioje vietoje, kur prieš penkis dešimtmečius knygas spausdino Skorina, simbolizuoja LDK spaudos pradininko tradicijų tęstinumą. Iki jos gyvavimo pabaigos 1624 m. čia dienos šviesą išvydo per 50 kirilinių leidinių.
Nuo 1580 m. Lietuvos sostinėje ima rastis dar daugiau naujų spaustuvių – didesnių ir visai mažų – veikusių fragmentiškai ir išspausdinusių vos po kelias knygas. 1580 m. į Vilnių iš Lasko atvyko minėtasis Karcanas ir įsteigė privačią spaudos įmonę. Šio spaustuvininko leidžiamos knygos pasižymėjo puikia poligrafijos kokybe, nepriekaištingu redakciniu darbu ir plačių pažiūrų įtakota temų įvairove. Šis „Vilniaus Aldas“ lenkų ir lotynų kalbomis išleido reikšmingų LDK raštijos paminklų: mokslo knygų (kaip antai, pirmuosius Lietuvoje medicinos veikalus – 1581 m. lenkų kalba ir 1584 m. lotyniškai), grožinės literatūros kūrinių (pvz., Jono Radvano lotyniškai sukurtą herojinį epą Radviliada, 1592), vadovėlių, poleminių raštų ir t. t.
Vilniaus, kaip LDK spaudos centro, padėtį ypač sutvirtino dar vienas svarbus įvykis. 1575 m. Vilniaus jėzuitų kolegijai M. K. Radvila Našlaitėlis padovanojo iš tėvo Radvilos Juodojo paveldėtą ir Vilniun iš Brastos pargabentą įmonę. Iš pradžių joje dirbo tik keturi žmonės: du samdyti asmenys ir du jėzuitai. XVI a. čia darbavosi minėtasis Lenčickis (1576–1578, 1592–1593), Jonas Slenskis (Slęcki, Ślęcki, 1579–1580), Martynas iš Kazimežo (Kazimiriensis, 1581–1582), Kristupas Volbramčikas (Wołbramczyk), Kristupas Patras (ar Patronas, lot. Patro) ir kai kurie kiti asmenys. Pirmoji šios spaustuvės knyga buvo būsimo pirmojo Vilniaus akademijos rektoriaus Petro Skargos (*1536–†1612) poleminis lotyniškai parašytas ir 1576 m. išleistas veikalas Už švenčiausiąją Eucharistiją prieš Zwinglio ereziją (Pro sacratissima Eucharistia contra Zuinglianam, ad Andream Volanum). Tais pačiais metais čia buvo išspausdinti keli Lenkijos primo Jakubo Uchańskio (*1502–†1581) laiškai lotynų ir lenkų kalbomis. Lenkiškas primo laiškas – pirmasis spausdintas tekstas lenkų kalba Vilniuje. Iki XVIII a. vyraujanti šioje spaustuvėje išleidžiamų knygų kalba buvo lotynų. Jų XVI a. iki amžiaus pabaigos buvo išleista 87 (lenkų kalba – 40, lietuvių – 2 ar 3).
1581–1582 m. leidybinę veiklą pradėjo Mikalojaus Radvilos Rudojo (*1512–†1584) globojama Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės spaustuvė. Ją įrengė katalikišką jėzuitų akademijos spaustuvę palikęs Lenčickis. 1591 m. jis perėjo į katalikybę ir grįžo į Vilniaus akademijos spaustuvę. Kai 1594 m. jis įkūrė savo spaustuvę, bendradarbiavimo su jėzuitais nenutraukė. Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės reikmėms skirtų knygų dar yra išspausdinusi 1596–1603 m. Vilniuje veikusi Salomono (*1564–†1603) ir Ulricho Sultzerių spaustuvė. Yra žinoma 12 šioje spaustuvėje išėjusių leidinių; 11 iš jų parašyti lotyniškai.
1598 m. spaustuvę reformatų knygoms leisti įsteigė Merkelis Petkevičius (*apie 1550–†1608), tais pačiais metais išleidęs paties parengtą Lenkišką ir lietuvišką katekizmą – universalią knygą, kurioje, be katekizmo, skelbiami giesmių, maldų bei apeigų tekstai lietuvių ir lenkų kalbomis. Tai pirmoji Lietuvos reformatų knyga, išspausdinta lietuvių kalba. Dar vieną lietuvišką knygą – iš lenkų kalbos išverstą Mikalojaus Rėjaus (Rej, *1505–†1569) Postilę – 1600 m. išleido kitas Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenei 1592–1607 m. dirbęs spaustuvininkas Jokūbas Morkūnas (*apie 1550 – †po 1611).
XVI a. į knygų leidybą Lietuvos sostinėje įsitraukė institucinė stačiatikių spaustuvė. 1589 m. karaliaus Zigmanto Vazos privilegiją graikų, bažnytine slavų, rusėnų ir lenkų kalbomis spausdinti Stačiatikių Bažnyčiai ir mokyklai skirtas knygas išsirūpino Šventosios Trejybės brolija. Realiai spaudos darbus ji pradėjo 1595 m. – tik jau pasivadinusi Šventosios Dvasios brolija. Vykstant ideologinėms kovoms dėl stačiatikių susivienijimo su Romos Katalikų Bažnyčia, šios leidybos įmonės veikloje itin aktyviai dalyvavo broliai Laurentijus ir Steponas Zizanijai. 1595–1596 m. čia išėjo 10 kirilikos leidinių, tarp kurių paminėtini poleminis S. Zizanijaus veikalas Jeruzalės patriarcho šv. Kirilo pamokymas apie Antikristą (Казанье Кирилла, патриарха иерусалимского, об антихристе), taip pat L. Zizanijaus parengta Slavų gramatika (Грамматика славянская) su Elementoriumi (Азбука). 1596 m. Šventosios Dvasios brolijos spaustuvėje išspausdinta ir pirmoji knyga graikų kalba Dialogas. Jo autorius – aršus unijos priešininkas, Aleksandrijos Graikų Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Meletijas Pegas (*1549–†1601).
Vievyje (1610–1646) ir Vilniuje iki 1749 m. veikusi Šventosios Dvasios brolijos spaudos įmonė laikytina Skorinos spaustuvės paveldėtoja, mat čia net iki 1640 m. buvo vartojamos kai kurių jo Vilniaus leidinių puošybos elementų lentos.
Taigi Skorinos pradėtas švietėjiškas darbas valstybės sostinėje praskynė kelią daugiakalbei, įvairios tikybinės ir kultūrinės orientacijos spaudai. Iki pat XVII a. pabaigos joje dominavo lotyniškoji spausdintinė knyga. Ir tai nestebina, nes knygų lotynų kalba spausdinimas buvo visuotinis XV–XVII a. (iš dalies ir XVIII a.) Europos kultūros reiškinys.
Foto
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/po ... s/?lang=lt
Knygų foto
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/pratarme/?lang=lt
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/ik ... s/?lang=lt
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/ka ... s/?lang=lt
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/ru ... a/?lang=lt
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/sk ... a/?lang=lt
http://web1.mab.lt/skorina/portfolio/po ... s/?lang=lt
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
