Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

RIMANTAS JASAS

LENKO PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVIU
https://www.epaveldas.lt/recordText/LNB ... etuviu.pdf

LENKO PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVIU

Šis politinės publicistikos kūrinys išleistas Liublino unijos išvakarėse, apie 1564 metus, kaip Lietuvos visuomenės atsakymas į lenkų autoriaus Stanislovo Ožechovskio (Orzechowski, 1513—1566) paskvilį „Piramidė“ (Quincunx, 1564). Knygoje nėra nurodytas nei autorius, nei leidimo duomenys.

Vilniaus vaito Augustino Rotundo (1520—1582) autorystę liudytų kūrinyje pasitelkiami ne tik teisiniai, bet ir Lietuvos istorijos argumentai, geras Europos antikinės bei renesansinės kultūros išmanymas. Kaip ir pasirašytuose A. Rotundo tekstuose, „Lenko pasikalbėjime su Lietuviu“ raiški uolaus kataliko, visuomenės konfesinės vienybės šalininko, pozicija. Kūrinio autorius primena savo lenkišką kilmę, pabrėždamas esąs Lietuvos pilietis.

XVI a. leidimo Lietuvos bibliotekose šiandien neturime. Defektuotas, be antraštinio lapo, knygos egzempliorius saugomas Osolinskių nacionalinio instituto bibliotekoje Vroclave. Ji ten surado ir Lietuvių litratūros ir tautosakos institutui kopiją parūpino dr. Juozas Karaciejus.

XIX a. pabaigoje „Lenko pasikalbėjimą su Lietuviu“ perleido lenkų filologas J. Korzeniowskis (Rozmowa Polaka z Litwinem, Kraków, 1890). Šiuo ne itin precizišku leidiniu naudojamasi iki šiol. Ir šios publikacijos minimą kūrini į lietuvių kalbą išvertė istorikas Petras Avižonis. Prie vertimo pridėjęs straipsnį apie kūrinį ir jo spėjamą autorių, P. Avižonis 1940 m. rankraštį įteikė recenzuoti vienam iš žymiausių tuo metu Lietuvos istorijos tyrinėtojų Ignui Jonynui.

Šiuo metu minimas rankraštis saugomas I. Jonyno fonde Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (F 105—369).

Šiame „Senosios Lietuvos literatūros“ tome publikuojamas naujas LLTI bendradarbės Birutės Mikalonienės vertimas. Jo pagrindu buvo pasirinktas J. Korzeniowskio leidimas, palygintas su originalo, saugomo minėtoje Vroclavo bibliotekoje, kserokopija. Lotyniškus intarpus į lietuvių kalbą išvertė Arvydas Baronas.

Lenkišką „Pasikalbėjimo“ tekstą pagal originalo kopiją parengė dr. Regina Koženiauskienė.„Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu“ šiuokart skelbiamas be išsamesnių istorinių ir filologinių komentarų tikintis ilgainiui parengti solidžią mokslinę šio veikalo publikaciją.

Darius Kuolys

--------------------------------------------------------

Laimonas Umbrasas

"Размова паляка з літвінам” (1564 г.) супольны твор Андрэя Волана (сакратара Радзівіла Чорнага) і Аўгусціна Ратундуса Мялецкага (падканцлера літоўскага):

”Рускі народ, каторы быў названы славянамі, ці то ад “славы”, ці то ад “слова”, рассяліўся ў большай частцы Еўропы, тады як літоўская мова не была так распаўсюджана, акрамя ўзбярэжжа, дзе прусы, жмудзь інфлянты і па рацэ Вілія”
(Rozmowa polaka z litwinem” s. 68 Krakow 1890 r.)

Государственные чиновники ВКЛ 16 века - Августин Ротундус, подканцлер ВКЛ и Андрей Волан, секретаря Радивилла Черного, пишет что - русские-славяне, а литовцы живут в Жемайтии, Прусии, Инфлянтах и в бассейне Нярис-Вилии.

https://www.dbc.wroc.pl/dlibra/docmetad ... sI1Jq-A4E0

Алексей Веремовский

А что ж не на калбе? :)

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Наверное потому, что вполне искренне считали латинский язык матерью литовского. Поэтому в тексте полно выражений на латыни.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1



------------------------------------------------------------------------------

LENKO PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVIU, NUKREIPTAS PRIEŠ GĖDINGĄ IR KLAIDINANTĮ STANISLOVO OŽECHOVSKIO RAŠINĖJIMĄ, KURIUO JIS NORĖJO NEKALTAI APŠMEIŽTI GARSIĄJĄ LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTĘ. IŠ ŠIO PASIKALBĖJIMO KIEKVIENAS GALĖS LENGVAI SUPRASTI, KAS YRA TIKROJI LAISVĖ IR AR LENKIJOS KARALYSTĖ TURĖTŲ SU LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTE SUDARYTI UNIJĄ

PIRMAS LENKO PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVIULENKAS. Kas gi pagaliau jums darosi, mielieji broliai (šitaip vadinsime jus tol, kol turėsime vilties, jog, Dieve duok, kada nors būsite dėkingi už mūsų brolystę), kas darosi, kad pagal senas mūsų sutartis, tiek Jo Karališkosios Malonybės, mūsų valdovo, tiek ir mūsų pirmtakų su jumis sudarytas, vienu nedalomu kūnu, vienos galvos valdomu nenorite būti, lyg ir niekinate mus, savo brolius, su kuriais įvairiais abipusės ir didelės meilės saitais susieti esate; mūsų laisvę, už kurią didesnės ir malonesnės šiais laikais po saule nerastume, atstumiate; ne tik mūsų bendro Valdovo, bet ir sau lygių nelaisvėje gyventi sutinkate, užuot džiaugęsi su mumis laisve, kurią mūsų protėviai savo krauju, galvas už valdovus guldydami, garbingai užsitarnavo?LIETUVIS. Kad vieni kitų ir nesuprantame1! Mes unijos norėtume būti vieningi, mes norime laisvės, kuria Dievo valia seniai džiaugiamės, tačiau, prisijungdami prie jūsų, bijome prarasti savo seną ir garbingą valstybę, ir, jeigu norime būti geri tėvynės sūnūs, tai ir nedera mums ją prarasti taip, kaip jūs mus raginate tatai padaryti.LENKAS.Apsaugok Dieve, mes neverčiame jūsų prarasti valstybę, mes tik norime, kad būtų taip, kaip jūsų protėviai savo pačių naudai padarė2: savo valstybę su mūsų — į vieną kūną sujungė, o duodami priesaiką, ir save, ir jus, savo ainius, visiems laikams įpareigojo, kad amžiams būtumėte su mumis vienas nedalomas kūnas; mes tik norime, kad nuo mūsų neatsiskirtumėte, ir nemanyčiau, kad dėl to galėtume ko nors netekti3. Juk auksakalys nepraranda sidabro, jeigu, jį sulydęs su auksu, electrum4 pagamina; taip pat ir jūs neprarasite savo valstybės, kuri su mūsiške kaip sidabras su auksu gali būti palyginta, o su mumis susijungę, tik dar puikesnę ją padarysite ir mūsų valstybės tobulumo jai suteiksite, nes, atleiskite man, bet jūsų valstybė niekada nebuvo tokia garbinga kaip karalystė, ir turiu su tuo sutikti, ką Ožechovskis Quincunx‘e5 parašė: kol ji prie Lenkijos Karalystės nebuvo prisijungusi ir krikščionių tikėjimo priėmusi, valstybe galėjo būti taip, kaip nupieštas arba negyvas žmogus žmogumi gali būti, aequivoce6, kaip sako dialektikai; nes be Dievo, be karaliaus, be valdovo, be įstatymų ir krikščionių tikėjimo ji buvo tarsi be dvasios, todėl valstybe vadintis negalėjo7. Bet kai tik tapę krikščionimis su mumis susivienijote ir į vieną 1 Kodėl Lietuva bijo2 Lietuva dėl unijos nieko nepraranda3 L. Adeo quidem ¶ voluntas de ac qui rerum dominio et inst. de rerum diuisione. ¶ si duorum4 Elektras — senovėje aukso (4 dalys) ir sidabro (1 dalis) lydinys.5 Penkiakampė piramidės formos figūra, penktainis.6 Vieno vardo, vienodai.7 Lietuva prieš krikščionybės priėmimą ir sąjungą su Lenkija negalėjo vadintis valstybe

kūną arba tarsi į vieną materiją susiliejote, — nes valstybė tai ir yra ne kas kita, kaip žmonių bendrija, kurios narius jungia vienas Dievas, viena teisė ir vienas valdovas ir kurioje kiekvienas visų ir savo naudos žiūri,8 — jūs, lietuviai, turite sutikti, jog, pažinę Dievą ir Jo pasiųstą sūnų Jėzų Kristų, kurio vardu priėmėte krikštą, su mumis susijungėte ir tapote viena tauta, pripažįstančia vieną Dievą ir Jo įstatymus bei vieną karūnuotąjį valdovą, — tą, kuris su karalaite Jadvyga, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko dukra, iš mūsų priėmęs tikėjimą, jums jį atnešė ir ligi šių laikų mus ir jus valdo, ir, duok Dieve, kad dabartinis jo įpėdinis, Žygimantas Augustas, ilgai valdytų, nes jo laikais, tarp daugelio kitų, patį didžiausią turtą turime laisvę [...]9 kaip nuo velnio, kurio nelaisvėje net iki Jogailos, iki susijungimo su mumis gyvenote, vėliau ir jūs išsivadavote, ir su mumis būdami, gavote laisvę ir teises.LIETUVIS.10 Šitai mums jau pakenčiamiau, negu tai, ką Ožechovskis labai stačiokiškai ir piktai tvirtina Quincunx‘e: esą, mes, ligi šiolei Didžiojoje, kaip jis rašo, Kunigaikštystėje gyvendami, vergai esame, tačiau, ačiū Dievui, Jogailos (ir, kaip sakei, karalaitės Jadvygos)11 laikais priėmę krikščionių tikėjimą, Kristaus išlaisvinti bei Šventojoje Dvasioje atgimę, iš tikrųjų tapome laisvi žmonės, lygūs su visomis kitomis krikščioniškomis tautomis.LENKAS. Pasakysiu tau tiesą: iš daugelio protingų žmonių girdžiu ir pats taip pat manau, jog Ožechovskis be reikalo šiuo metu apie tai kalba; jis greičiau kursto nesantaiką ir norą atsiskirti, o ne susijungti, ir, daugelio išmintingų žmonių nuomone, labai nutolo nuo reikalo12. Bet tuo, ką čia kalbi, jo argumentų nesugriautumei; jis didelis dialektikas ir greitai griebtųsi savo divizijų bei distinkcijų, kurias beria kaip žirnius — taip kadaise apie save sakydavo Bargiesas, didelis ir subtilus Padujos kalbėtojas. Jis pasakytų, jog dvejopos esama laisvės: vienos — krikščioniškos, dvasios laisvės, kitos — šios, pasaulietinės, ir pritartų jums, kad lietuviai turi krikščionišką laisvę, ja net ir vergai džiaugiasi, tačiau neturi šios, pasaulio etinės laisvės13, kurią iuris consulti14 vadina naturalem facultatem eius quod cuique facere libet, nisi quod vi aut iure prohibetur15. O apie servitutem16 tie patys iuris consulti rašo, jog ji esse constitutionem iuris gentium, quaquis dominio alieno contra naturam subicitur17. O tai, kad jūs neturite naturalem facultatem vivendi et faciendi, 8 Kas tai yra valstybė9 Pastraipos pabaiga nesusijusi su ankstesniu tekstu. Matyt, renkant tekstą, praleista eilutė. Ši numanoma spraga vertime pažymėta daugtaškiu (vertėjos past.).10Šio pasikalbėjimo proga11Tit. 312Quincutix‘e Ožechovskis labai nutolo nuo reikalo13L. libertas f.f. de Statu hom. Inst. de iure perso. In princip.14Teisės specialistai.15(Vadina) natūralia (prigimtine) galimybe kiekvienam daryti tai, kas patinka, jeigu to daryti netrukdo prievarta arba nedraudžia teisė (įstatymai).16 Vergovę.17 Yra tarptautinės teisės nuostata, pagal kurią kas nors prieš jo prigimtį yra pavergiamas kito žmogaus. (Citatos quaquis perrašytos kaip originale —
quod cuique lubet18, kad esate pavaldiniai dominio ducis19, kuris turi merum et mixtum imperium20, Quincunx‘e yra įrodyta. Tai kuo gi dar galėtumėte atremti Ožechovskio argumentus, kad taptų aišku, jog ligi šiolei esate laisvi ir galite be unijos su Lenkija gyventi? O kalbant apie tai, jog Ožechovskis, rašydamas apie jūsų nelaisvę, nutolo nuo esmės, reikėtų įrodyti vitium argumenti eius21 — kad jis yra apparens seu sophisticum22: dialektikui reikia atsakyti dialektiškai.LIETUVIS. Teisybę sakant, mažai aš mokiausi dialektikos, tačiau mokyklose esu girdėjęs, kad ji galinti būti dvejopa: viena įgimta, kita įgyta, mokantis ir lavinantis iš raštų. Tad, jeigu ne iš raštų išmokta, bet įgimta dialektika, kitaip sakant, Dievo duotu protu remiamasi, — jeigu tau nesunku išklausyti, — bus aišku, kad Ožechovskis klaidingai apie mus, lietuvius, rašo ir neteisingai tvirtina, esą, mes ligi šiolei vergai esame; ir pats lengvai tai pastebėsi, jei atmesi puošnius jo lenkiškosios retorikos žodžius ir sutelksi dėmesį į pačią esmę. Jo argumentum remiasi tarsi šiuo pagrindu: priešingi dalykai pasižymi priešingais bruožais23; Lenkijos Karalystė, kaip ir kiekviena kita karalystė, priešinga Lietuvos Kunigaikštystei, beje, taip pat bet kuriai kitai didžiajai kunigaikštystei, todėl ir žmonės čia laikosi visai kitokių papročių negu karalystėje24; Lenkijos Karalystėje žmonės laisvi, jų mintys skaisčios, puikios, niekas jų nevargina, nespaudžia ir negąsdina, gražių papročių laikydamiesi, jie skaisčioje šviesybėje gyvena; o Lietuvos Kunigaikštystėje, priešingoje, negu karalystėje, valstybėje, ir papročiai priešingi esą: žmonės — vergai, jų mintys piktos ir niekingos, jie slegiami vergijos, kuriai privalo paklusti ir kurios baimėje nuolatos gyvena, supami tamsybių, kuriose sempiternus horror et nullus ordo25 viešpatauja; jei prisimeni, tai jo paties žodžiai, ir kalba jis šitai dėl dviejų priežasčių. Pirma yra ta, kad rex fit, dux nascitur26 taigi karaliaus pavaldiniai savo noru jais tampa, o kunigaikščio pavaldiniais gimsta. Antra priežastis: kunigaikštis neturi nieko, kas jį pažabotų, kunigaikštystėje nėra nieko, kieno valios paisytų, todėl su pavaldiniais elgiasi kaip jam patinka, o karalius turi savo karūnuotoją, patrem regni et iudicem suum27, kaip pats jį vadina, kuris gali uždrausti jam primesti savo valią pavaldiniams. O jeigu karalius nenori klausyti savo karūnuotojo, tai yra Gnezno vyskupo, gali kreiptis į popiežių. Tai ir yra, mano nuomone, trumpai išsakyta jo argumentų esmė, prie kurios priderintos visos kitos žodžių amplifikacijos; taigi, kaip anksčiau sakiau, — jeigu nesunku tau būtų išklausyti, — norėčiau tau įrodyti, jog Ožechovskis labai klydo, kalbėdamas apie mūsų nelaisvę ir apie tai, kad skiriamės nuo Lenkijos ir nuo kitų krikščioniškųjų karalysčių, — baisiai klydo, taip bjauriai meluodamas, šmeiždamas, taip skriausdamas garbingą mūsų tautą, kuri, Dievo valia, niekuo neprastesnė už red. past.)18Natūralios galimybės gyventi ir daryti, kas kam patinka.19Kunigaikščio nuosavybė.20Neribotą ir mišrią valdžią.21Jo argumento trūkumą.22Akivaizdus arba sofistinis.23Lietuvis atskleidžia Ožechovskio sofistiką24 Trumpas Ožechovskio argumentų dėl Lietuvos nelaisvės apibendrinimas25Amžinas siaubas ir visiška netvarka.26Karaliumi tampa, o kunigaikščiu gimsta. 27 Valdžios tėvą ir savo teisėją.
kitas krikščioniškas tautas.LENKAS. Mielai tavęs paklausysiu. Ypač todėl, kad, būdamas ne pats prasčiausias Karūnos sūnus, džiaugčiausi sulaukęs, kad šios dvi valstybės vienas, o ne du kūnai būtų; bet iš tikrųjų sunku yra du priešingus dalykus į vieną sujungti, kad jie visumą sudarytų28; ir Ožechovskis kažkuriojeb Quincunx‘o vietoje apie tai užsimena, ir štai jis iš filosofijos cituoja: in habentibus tantum symbolum, facilis est transitus29; tvirtesnė ir tikresnė unija būtų tada, jeigu susijungtų valstybės, kuriose panašios, o ne skirtingos tautos gyvena. Todėl prašau atskleisti Ožechovskio suktybes ir klastą; jis jus, lietuvius, kuriuos in omnibus congressibus et actionibus publicis et privatis30 daugiau nei pusantro šimto metų broliais vadiname, užsipuolė apšaukdamas vergais; iš tikrųjų ir mums, lenkams, nešlovė bei gėda būtų, jeigu ilgai vergais savo brolius būtume laikę, už vergų savo dukteris leidę bei vergų dukras sau į žmonas ėmę; galų gale, kas galėtų baisiau, gėdingiau ir negarbingiau būti už lankstymąsi vergams, už pataikavimą ir tarnavimą jiems31, nes šitaip ilgai ligi šiolei vieni su kitais bendravome; o juk daug lietuvių Lenkijoje ir dar daugiau lenkų, mūsų sūnų, Lietuvos ponams ir bajorams tarnauja; nors tai yra garbinga ir pas mus, Lenkijoje, įprasta tarnyba, bet jeigu mano sūnus ir elgetauti turėtų, tai vis tiek nenorėčiau ir neleisčiau, kad jis netašytam, bjauriam ir niekingam vergui, — taip Ožechovskis visus lietuvius vadina, — net vandens ant rankų užpiltų. Baisus įžeidimas, nešlovė ir gėda man ir mano namams būtų, jeigu mano šlėktiškas kraujas, kaip sakoma, prieš mužiką, prieš vergą galvą nulenktų. Patikėk manimi, kad atskleisdamas šią įžūlią ir be galo apsukrią Ožechovskio mintį bei nuplėšdamas nuo jos žodžių puošmenas, kuriomis, kaip kalbėtojams įprasta, jo argumentai yra apraizgyti ir apdangstyti, gerą, malonų ir teisingą darbą tiek savo Lietuvai, tiek ir mums padarysi, pagaliau — ir pačiam Jo Malonybei Karaliui, teisingam ir nė kiek į tironą nepanašiam valdovui, kadangi jį ir jo pirmtakus Ožechovskis didžiai įžeidė, vadindamas jūsų tironu32. Kaip iš daugelio girdžiu, tokia nuomone pasipiktino ne tik tie, kurie Lietuvoje giminių turi, bet ir daugelis kitų — įžvalgių bei išmintingų Karalystės žmonių.LIETUVIS. Šia trumpa, bet tvirta kalba tu mane paguodei, todėl drąsiau ir tinkamiau savo užduoties imuosi, kadangi girdžiu, jog jūs, lenkai, šią skriaudą mūsų bendra skriauda laikote; vieno prašau — nepertraukinėk manęs, nebent reikėtų ką nors staigiai man priminti. Tačiau, prieš pradėdamas viską įrodinėti, pirmiausia turiu pripažinti, kad iš visų valstybių žmonėms geriausia ir tinkamiausia yra ta, kurioje vienas asmuo viešpatauja ir kuri karalyste vadinasi33, bet tik tada, kai tas vienas valdovas yra tikras karalius, ne vien karaliaus vardą turintis, nes jeigu karaliaus animus34 jame negyvens, tai 28Lenkas džiaugtųsi, jeigu lietuvis įrodytų, kad Ožechovskis, rašydamas apie lietuviu vergiją, klydo29 Turint tokį ženklą yra lengvas perėjimas.30 Viešuose bei asmeniniuose suėjimuose ir pasitarimuose.31Lenkams negarbė, jeigu lietuviai vergai būtų32 Ožechovskis įžeidžia karalių, apie Lietuvos nelaisvę kalbėdamas33Geriausia valstybė yra karalystė34 Siela.
niekada jis nebus karaliumi, nors ir būtų juo vadinamas, kaip rašė Seneka: eodem loco, quo ponimus latrones et piratas, ponendos esse reges latronum animum habentes, hic enim solus regem a tyranno distinquit, non titulus35. Be to, kadangi Dievo malone esu katalikas ir nuolankus Romos Bažnyčios sūnus, tikras pilietis ir sūnus Lietuvos Kunigaikštystės, kurioje pagal senas mūsų privilegijas ir tradicijas, priėmus krikščionių tikėjimą, tegalima tiktai Romos arba Graikų Bažnyčiai priklausyti; taigi jeigu iš tikrųjų gerbiamas, doras ir šlovingas jos sūnus noriu būti, apie Romos Bažnyčią, kaip apie savo motiną, privalau vien tik gerai galvoti ir visokeriopos garbės, šlovės bei pripažinimo jai linkėti, o tų dalykų, apie kuriuos Ožechovskis rašė, jog Karalystėje žmonės yra įstatymų saugomi, aš savo Kunigaikštystėje pats laikausi, saugausi turpiloquium matris36 ir nenoriu apie savo motiną blogai kalbėti (deja, daug tokių dabar mūsuose pasitaiko) ir kitų, blogai kalbančių, nenoriu klausytis ar jų pavyzdžiu sekti. Bet apie tai vėliau. Kaip jau sakiau, turiu pripažinti, kad iš tikrųjų kiekviena krikščioniškoji karalystė valdžią, galią bei stiprybę gauna iš vyriausiojo Romos Bažnyčios dvasininko per vietininkus, kuriuos jis pats kiekvienai karalystei išrenka37; šitai, manau, teisingai parašė Ožechovskis prie dvejus metus išleistuose savo Dialoguose apie egzekuciją ir šiemet išėjusiame Quincunx’e. Jo argumentai paremti ir Raštu, ir puikiaisiais per demonstrationes mathematicas38 įrodymais. Bet, kad Lietuvos Kunigaikštystė, priėmusi krikščionių tikėjimą ir pasirašiusi su Lenkijos Karalyste uniją, nuo to laiko, kai pripažino Kristų, pati garbinga, tik šiek tiek skirtinga, negu karalystė, valstybė būdama, vien tik dėl to, kad ne karalyste, o kunigaikštyste vadinama, būtų vergiška, o ne laisva valstybe laikoma39 — su tuo nesutinku ir griaunu jo argumentus, įrodydamas, jog jie kupini suktybių ir paniekos, o jau ypač tų accidentis aequivocationis4041, vadinamųjų secundum non causam, ut causam42. Accidentis todėl, kad jeigu kas nors atsitiktinai karalystėje arba kunigaikštystėje pasitaiko, tai jis tą dalyką laiko būtinu ir būdingu atitinkamų valstybių prigimčiai bruožu. Atsitiktinumas, ponas Ožechovski, ir tam tikros aplinkybės, o ne kunigaikštystės ar karalystės prigimtis lemia, kad kunigaikštystėje susilaukiama vergijos, o karalystėje — laisvės, beje, netrukus šitai pavyzdžiai paliudys. Štai kaip Ožechovskis slepia aequivocationis43 bei klastą: žodžius, arba sąvokas, regnum, ducatus, libertas, servitus in praemissis44 vartoja skirtingomis prasmėmis, negu išvadose; o dėl to, kad karalystės laisvės priežastimi laiko karūnuotojo galią sutramdyti karalių, tai netrukus pasidarys aišku, kad šis dalykas nėra absoliuti tiek Lenkijos, tiek kitų valstybių, imperijų etc. laisvės 35 Lygiai taip pat, kaip vertiname plėšikus ir piratus, taip reikia vertinti ir karalius, turinčius plėšikų sielą; vien tik ji, o ne titulas, skiria karalių nuo tirono.36 Bjauriai kalbėti apie motiną.37Karalystė valdžią gauna iš Romos Bažnyčios38 Matematiniais įrodymais.39Ožechovskis klysta Lietuvą vien dėl to, kad ji kunigaikštystė, o ne karalystė, nelaisva vadindamas40 Ožechovskio fallacia arba clenchi41 Atsitiktinės ekvivokaciįos (loginės klaidos dėl žodžių daugiareikšmiškumo).42 Ne dėl tikros priežasties, bet dėl tarsi priežasties. 43 Ekvivokaciją.44 „Karalystė“, „kunigaikštystė“, „laisvė“, „vergovė“ pradžios teiginiuose.
priežastis; šitai dar geriau paaiškės, kai Ožechovskio mintis, more dialecticorum45, į silogizmą sutrauksime. Jo išvadas galima apibendrinti šiuo silogizmu: kiekviena karalystė yra tikrai laisva, nevaržoma, garbinga valstybė; kadangi Lenkija yra karalystė, ergo46 yra laisva, nevaržoma, garbinga etc. Ir tuojau pat, pro concesso47 neįrodęs, o juk kiekvienas silogizmas, kaip jį definiunt dialectici48, turi būti expositis quibusdam et concessis, a contrariorum natura49 teigia, jog priešingiems dalykams yra būdingi priešingi bruožai: esą karalystė kunigaikštystei yra priešinga kaip laisvė — nelaisvei. Ergo, kadangi karalystė yra laisva ir garbinga valstybė, kunigaikštystė turi būti nelaisva, primityvi. O kodėl karalystė laisva? Esą todėl, kad turi karūnuotoją etc. Aš iš tiesų prašau Dievo, kad pirmajame silogizme antrą kartą pavartotas žodis „karalystė“ būtų taip pat suprantamas50, kaip ir pirmą kartą, kad Lenkija iš tikrųjų būtų laisva, garbinga, puiki bei visuose kraštuose žinoma nuostabi valstybė, kad viskas joje būtų panašu į Dievo karalystę ir į tai, kaip karalystę apibrėžia arba aprašo filosofai; taip pat prašome Dievo, kad tame antrajame silogizme Lietuvos Kunigaikštystė nebūtų laikoma priešinga nei Lenkijos, nei jokiai kitai laisvai karalystei, kad Lietuva nebūtų (kaip, dievaži, ir nėra) šėtoniškos nelaisvės ir pragaro tamsybių valstybė, pagaliau — kad nebūtų panaši į tas kunigaikštystes, su kuriomis mus Ožechovskis lygina:51 Agarenorum, Amalechitarum ir Chananeorum52. Tačiau man atrodo (vengdamas nesantaikos, apie Lenkiją nieko šiuo metu nesakau), jog (kaip sakoma) ne visa auksas, kas žiba, ne kiekviena valstybė, karalyste vadinama, karalystės bruožus turi, nors Ožechovskis tai tvirtina beveik jau pro concesso; netrukus pavyzdžiai paliudys, kad virtute eiusdem argumenti, quod a contrariorum natura ducitur (si tamen regnum et ducatus contraria et non eadem sunt)53 reikia įrodyti, jog ne kiekvienai kunigaikštystei turi būti priskiriami priešingi, negu karalystei, bruožai. Čia paaiškės Ožechovskio fallacia accidentis54: jis atsitiktinį karalystės arba kunigaikštystės bruožą laiko gryna vienos ar kitos valstybės savybe. Ir kad ne kiekvienoje karalystėje esama laisvės ir ne kiekvienas karalius laisviems žmonėms įsakinėja, geriausiai gali parodyti pavyzdžiai55. Tačiau neduosiu pavyzdžių iš pagonybės laikų, nekalbėsiu ir apie romėnus, kuriems, išvijus Tarkvinijus, liko suterštas karaliaus vardas, ir penkis šimtus metų, iki pat Julijaus Cezario, jie neturėjo karaliaus — šitaip laisvę suprato, ir Romos valstybė, visam pasauly viešpataudama, tol klestėjo, kol Julijus Cezaris pirmasis uzurpavo absoliutaus valdovo vardą ir netrukus po to Romos imperija žlugo. Geriau remsiuosi šventąja krikščionybės istorija. Argi neaiškiai Viešpats Dievas savo 45 Dialektikų papročiu. 46 Taigi.47 Konsensualiai.48 Apibrėžia dialektikai.49 Kažką išdėsčius ir sutarus, nuo priešingo.50Maior negatur (didysis paneigimas)51Ožechovskio silogizmas52 Agarėnų, amalechitų ir chanaaniečių.53 Galia to paties argumento, kuris iš priešingų dalykų išvedamas (jeigu tačiau karalystė ir kunigaikštystė yra priešingi ir netapatūs dalykai).54 Akcidencijos (atsitiktinės savybės) melagingumas.55Ne kiekviena karalystė yra laisva
pirmose karališkose knygose ius Regni56 aprašė? Hoc est ius Regis5758, — sako Dievas Samuelio lūpomis, — filios vestros tollet et ponet in currus suos et faciet equites ac stipatores corporis sui curruumque suorum, tribunos ac centuriones et cultores agrorum suorum et messores frugum suarum, fabros armorum et curruum suorum, filias vestras faciet sibi aromatarias, cocas et pistrices, agros vobis ablatos et vineas et oliveta optima dabit asseclis suis ir visą kitą jų turtą59, — sako Dievo vardu Samuelis, — atims karalius ir padės kur tinkamas. O ar buvo laisvi ir garbingi tos karalystės žmonės, jeigu nieko neturėjo, galų gale — net vaikų, nes nuolat privalėjo karaliui valgį virti, duoną kepti? Aš tokioje karalystėje nepagyvenčiau. Bet Ožechovskis laisva pavadintų ir tą karalystę, kurioje dabitur regi potestas sanctos etiam superare60 — kaip šventasis Jonas in Apocalipsi išpranašavo61, taip pat ir tą, kuriai Dievas Danieliaus lūpomis grasino atsiųsiąs karalių, qui vastabit robustos et populum sanctorum62. Argi mažai apie piktuosius karalius Šventajame Rašte esame skaitę? Astiterunt reges terrae contra Dominum et contra Christum eius; Herodes rex occidit innocentes, alius loannem Baptistam63. Betgi randame ir gerų kunigaikščių, iudices ir Saphan, Maasse et Ioha, qui reaedificaverunt domos, quas destruxerunt reges Iuda6465. Tačiau tai senieji žydų tautos pavyzdžiai; pažvelkime ir į krikščionių istoriją. Ar tik tos imperijos ir karalystės, kurios priėmusios krikščionybę buvo karūnuotų limperatorių bei karalių valdomos, visada buvo necessario66 vien tik todėl, kad turėjo Romos popiežių arba jų vietininkų, arkivyskupų ar vyskupų, gyvenančių provincijoje, karūnuotus valdovus, ir kad savo valstybę ne kunigaikštyste, o karalyste vadino, laisvę laikė savo nuosavybe, kuri tik joms vienoms visada ir priklausiusi?67 Pradėkime nuo tada, kai imta karūnuoti imperatorius, nuo Karolio Didžiojo68 laikų; jį popiežius Leonas Trečiasis, kaip teigia įvairios istorijos, karūnavo visų pirma už geradarybę. Tasai imperatorius Karolis, teisingai Didžiuoju pramintas, buvo geras valdovas, ir labai tikėtina, jog jo valdomi kraštai ir žmonės laisvėje nevaržomi gyveno; po jo buvo daug piktų imperatorių, kurie, nors ir buvo Romos vyskupų karūnuoti, 56 Karalystės (karaliaus valdžios) teisė.57 Štai tos bus teisės karaliaus (1. Karalių 8).581. Reg. 859 Jis ims jūsų sūnus ir sodins į savo vežimus; pasidarys sau raitelių ir bėgikų jo vežimų priešakyje, paskirs sau juos tūkstantininkais ir šimtininkais, savo laukų arėjais ir javų pjovėjais, ir savo ginklų ir vežimų kalviais. Taipgi jūsų dukteris jis pasidarys sau kvepalininkėmis, virėjomis ir kepėjomis. Jis ims taipgi geriausias jūsų dirvas, vynuogynus ir alyvmedžių daržus ir duos savo tarnams (1 Sam 8, 11—14). Vertimas Juozapo Jono Skvirecko.60 Karaliui bus duota galia net šventuosius pranokti.61Apoca. 3 Dan. 762 Kuris nusiaubs stipriuosius ir šventųjų tautą.63 Žemės karaliai sukilo prieš Viešpatį ir prieš jo Kristų; karalius Erodas nužudė nekaltuosius, kitas — Joną Krikštytoją.64 Teisėjus ir Saphaną, Maasiją ir Johą, kurie atstatė namus, išgriautus Judėjos karalių (plg. ST, 2 Kron 34, 8).65Ne kiekviena kunigaikštystė yra nelaisva66 Būtinai.67Imperijos ir karalystės, iš popiežiaus rankų gavusios karūną, ne visada buvo laisvos68Carolus Magnus
tačiau nei karūnavimas, nei patepimas, nei imperialis purpura69 jų nepakeitė, kaip sako graikų proverbium: simia semper simia etiamsi aurea gestet insignia70. Kiek imperialia insignia71, kiek karūna bei patepimas padėjo Henrikui Trečiajam arba Henrikui Ketvirtajam? Taip pat — dviems Frydrichams, Ahenobarbai ir Barbarosai, ir Henriko šeštojo sūnui bei kitiems imperatoriams? Labai daug buvo tokių, kurie, jau nekalbant, kad neklausė provincijos vyskupų, Lenkijoje Ožechovskio vadinamų patres regni et iudices regum ac moderatores72, bet ir užmiršo savo pareigą ginti Romos Bažnyčią, iš kurios įgaliojimus yra gavę — ne savavaliauti, o teisėtai, kaip dera pateptiesiems krikščionims, eiti savo pareigas73, — valdyti valstybes; taigi užmiršę tai, ką buvo įsipareigoję, patys Katalikų Bažnyčią persekiojo, tuometinius popiežius, savo karūnuotojus, vaikė, suiminėjo, žudė, galų gale — kaip Henriko Šeštojo sūnus Frydrichas padarė — Italijos krikščionis saracėnais užsiundė, pagonių rankas krikščionių krauju apiplovė. Ką šiuo atveju pasakytų Ožechovskis? Kokią laisvę galėjo turėti pavaldiniai, tokių pateptųjų valdomi, jeigu norom nenorom, savo sąžinei nusidėdami, bedieviškiems tironų tikslams privalėjo tarnauti ir beveik ipsi cogebantur in sua ipsorum viscera saevire74? Ar tai ne tas pats, kas jūsų kronikose apie Lietuvą rašoma, esą, žmonėms buvo liepiama patiems kartis ir dar teisintis: mazgosi virvė, kad tik ponas nesupyktų? Tik tuo skiriasi, kad Lietuvoje save mušti, kartis, žudytis buvo įsakoma tik piktadariams arba baudžiauninkams, bet visa tai, jeigu kada apskritai būdavo, tai tik pagonybės laikais. O ten — patys krikščionys nekaltus, sau lygius žmones žudė, tarsi save, tironui reikalaujant, būtų žudę; pasiskaitykime istoriją ir suvoksime, koks deploratus75 tų karūnuotų imperatorių laikais buvo reipublicae christianae status76. Nei galvoti, nei juo labiau sakyti negalima, jog Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje bei kituose šiapus Tatrų esančiuose kraštuose, šventosios Dvasios veikimu išplitus krikščionybei, tie mielieji krikščionys, šventieji riteriai, degdami, kaip rašoma, meile Dievui ir savo artimui, būtų krikščionių kraujo troškę bei prieš savo mokytojus ir, net galiu pasakyti, prieš Dievo apaštalus į Italiją būtų ėję, atsisakę savo namų, žmonų, vaikelių ir naujai pastatytų bažnyčių, ir su didžiausiais sunkumais per Tatrų kalnus kėlęsi. Visa tai prievarta, tironų verčiami, vargšeliai turėjo daryti, nes kad žmogus žmogų muštų ir žudytų — priešinga yra jo pirgimčiai, kaip Ciceronas rašė: homo naturae oboediens homini nocere non potest7778. Kodėl? Ogi todėl, kad ne tik mes, krikščionys, už kuriuos Kristus meldėsi, kad būtume unum, et exauditus est propter suam reverentiam79, bet ir pagonys suprato, kad visi žmonės yra vienodos prigimties, kaip Cicero l. de legibus80 parašyta: nihil est unum uni tam simile, tam par, 69 Valdžios purpuras.70 Patarlė: beždžionė visada beždžionė, net jeigu nešioja auksinius papuošalus.71 Valdžios ženklai.72 Karalystės tėvais ir karalių teisėjais bei valdytojais.73Jeigu blogas imperatorius — imperija nėra laisva74 Patys būdavo verčiami žiauriai elgtis su savo kūnu.75 Apverktina.76 Krikščionių valstybės padėtis.77Officio. 378 Žmogus, paklūstantis prigimčiai, negali kenkti žmogui.79 Vienovė, ir buvo išklausytas dėl pagarbos sau.80 Apie įstatymus.
quam omnes inter nosmet ipsos sumus81. Taigi kai žmonės vieni kitus nekaltai skriaudžia, muša, žudo — jie eina prieš savo prigimtį, tarsi save žudytų, kalintų, nuodytų ar degintų82. Šitai daryti tada turėję vargšai pirmieji krikščionys, tų tariamų pateptųjų Henrikų, Frydrichų, Otonų verčiami. Tai šitokia buvo laisvė karūnuotiems imperatoriams valdant, ir šitaip juos karūnuotojai tramdė?LENKAS. Atsiprašau, nors ir labai mielai tavęs klausausi, bet turiu truputį pertraukti. Man šiek tiek kitaip atrodo: kai žmogus pats save arba savo artimą žudo, manau, kad jis todėl prieš savo žmogiškąją prigimtį eina, kad nėra laisvas, o kaip pats sakei, nelaisvė yra subiectio contra naturam83; bet kai krikščionys su savo valdovais į karą vyksta ir ten žmones žudo — ne dėl nelaisvės šitai daro, priešingai, vykti į karą, kariauti, kautis — riteriškų, laisvų žmonių amatas, todėl kiekvienas riteriškas žmogus mielai eina kariauti, garbės bei šlovės pelnytis ir nemano, jog valdovas, sukėlęs karą, iš jo padarė vergą.LIETUVIS. Apie tai, kaip krikščionys kariaudami nenusiklasta savo prigimčiai ir Dievui bei Jo valiai, galėtų būti ilga kalba, tik ne šiandien ir ne šioje vietoje; tačiau visi teologai, juristai bei filosofai sutinka, jog krikščionims su krikščionimis be pateisinamos priežasties nevalia kariauti, kaip, istorijos liudijimu84, pikti ir bedieviai imperatoriai prieš popiežius kariavę; taip pat netikėk, kad net riteriškiems žmonėms visados saldus būdavęs karas, kurį valdovai dėl tuščios garbės pradėdavę, kad visada laisva valia ir savo malonumui jame dalyvaudavę85. Scipio Africanus Cicerono veikale giria šią Ksenofonto sentencija: eosdem labores non aeque esse grandes imperatori et militi, quod ipse honos laborem leviorem faceret imperatorium86, taigi matai — valdovams karas yra malonesnis negu riteriams; o dar aiškiau tai pasako Demostenes in Olynthiacis87, kalbėdamas apie Makedonijos karalių Filipą: neque enim putetis iisdem delectari Philippum et subditos eius, nam ille gloriam appetit eamque admiratur atque instituit gerendis rebus et periculis adeundis nullum casum recusare et hanc opinionem, ut ea perfecisse dicatur, quae nullus alius rex Macedonum vitae securitati anteponit; sic illarum rerum gloria nihil ad hos pertinet, quin moleste ferunt se assiduis illis sursum deorsum expeditionibus obeundis conflictari et continenter aerumnas perpeti88. Nejaugi taip pat manai, 81 Vienas į vieną nėra taip panašu, kaip kad mes esame panašūs. 82Krikščionis krikščionį žudydamas eina prieš savo prigimtį — tarsi pats save žudytų.83 Pavergimas prieš prigimtį.84XXIII. q. I. c. militare et q. II. с. I. et q. III. per totum85Ne visada riteris gera valia kare dalyvauja86 Tie patys žygiai nėra vienodai sunkūs karvedžiui ir kariui, kadangi pati garbė žygį daro malonesnį karvedžiui.87 Demostenas Olinto kalbose.88 Nes nemanykite, kad Filipas ir jo pavaldiniai dėl to paties džiaugiasi; mat anas siekia šlovės, gėrisi ir, atlikdamas žygius bei patirdamas pavojus, stengiasi nesikratyti jokios nesėkmės bei siekia tokios opinijos, kad apie jį būtų kalbama, jog jis atidavė pirmenybę tam, kam joks kitas makedoniečių karalius nebūtų atidavęs už gyvenimo ramybę; tuo tarpu tų dalykų šlovė visiškai nejaudina jų (pavaldinių); jie netgi sako, kad jie sunkiai pakenčia tuos amžinus žygiavimus

cupiditatibus96 pataikauti, taip ir jo pavaldiniai — jam ir jo žmonai Riksai (kuria ligi šiolei, praėjus keliems šimtams metų Lenkijoje žmonės gąsdinami) tarnaudami taip pat nebuvo laisvi. Jų visiškai negelbėjo tai, kad jie gyveno karalystėje, kuri nežinia kokia garbe, kokiu tobulumu ir spindesiu pasižymėjo, jeigu lenkai ne tik žmonos užguitam ir užjodytam karaliui tarnauti turėjo, bet dar ir svetimtaučiams vokiečiams lankstytis bei savuose namuose svečiais, valdovės ir jos tautos paniekintais, būti privalėjo. Jeigu pats karalius nebuvo laisvas, argi galėję būti laisvi jo pavaldiniai? Ciceroni non videtur ille liber, cui mulier imperat, cui leges imponit, praescribit, iubet, vetat, quod videtur, qui nihil imperanti negare potest, nihil recusare audet97. Šis karalius skurdo ne tik savo žmonos vergijoje, bet ir kitų beždžionių, su kuriomis teršėsi svetimoteryste. Argi tarnauti tokiam karaliui nereiškė gyventi tikroje nelaisvėje bei tamsybėje? Tamsybėje, kurios karūnos splendor98 nepajėgė apšviesti nei papuošti, tegul sako Ožechovskis, ką nori. Dabar sugrįžkime prie to, apie kurį jau buvau užsiminęs, — prie Boleslovo Narsiojo99; jis dažnais ir ne visada teisingais karais alinęs savo pavaldinius, teršęs save ir savo karalystę šlykščiomis bei nepadoriomis išdaigomis, užmušė kilnųjį vyrą Krokuvos vyskupą — gerąjį ganytoją, Dievo žodžio ir krikščioniško gyvenimo turtingumu pagarsėjusį savo patarėją ir patrem regni — ir dabar dar gerbiamą Stanislovą iš Ščepanovo. šiuo gėdingu karaliaus žiaurumu pasipiktinęs, Romos popiežius Grigalius Septintasis atėmė iš Lenkijos karūną, ir ši, kunigaikščių, o ne karalių valdoma, ne karalyste, bet kunigaikštyste vadinosi. Ją valdė apie dešimtis kunigaikščių, vienas po kito, iki Pšemislio laikų. Tad palyginkime, kaip Lenkijos Karalystė atrodė Mieško, Riksos, Boleslovo Žiauriojo laikais bei Lenkijos Kunigaikštystė, Vladislovo Hermano ir jo sūnaus Boleslovo Kreivaburnio bei kitų kunigaikščių valdoma; į abejus laikus gerai įsižiūrėjęs, niekas nepasakys kitaip, o tik taip, kad karalystė tikrą nelaisvę, nepadorumą bei tamsybę reiškė100, o kunigaikštystė — laisvę, tobulumą ir šviesybę, nes tų nekarūnuotų garbingų kunigaikščių laikais Lenkijos Kunigaikštystėje keletas kilmingų šeimų atsirado, jos ligi šiolei ne tik namie, bet ir svetur garsėja bei nuostabiai klesti; tų kunigaikščių laikais Lenkijos valstybė, būdama kunigaikštyste, ne tik jai deramą garbingą vietą užėmė, svetimoms karalystėms karalius išaugino, nuo jūros ligi jūros valdė, būdama visam pasauliui pavojinga nieko nebijojo ir niekam nepataikavo bei vasalo priesaikos, apie kurią net užsiminti kratomės, niekam nedavė, bet ir krikščionių tikėjimas joje plačiai išsikerojo101 ir pripildė žmonių gyvenimą ne tiek paviršutiniškų šio pasaulio mokslų bei gražbylysčių, kiek kilnaus dievobaimingumo; jų laikais pristatyta turtingu vienuolynų, puošnių bažnyčių, tiek prieglaudų saviems pavargėliams, tiek prašmatnių svečiams; ir šitai Lenkijos Kunigaikštystės laikais ne tik nepaliesta išliko, bet ir dar daugiau buvo visko pristatyta; ir šiandien, kai Lenkija yra gavusi karūną, mes juos dar regime, tačiau kaip jie (pasigailėki, Dieve) griūva, tuštėja, nyksta, krinta, su žeme 96 Bjauriausioms aistroms.97 Ciceronui neatrodo laisvas tas, kuri valdo moteris, kuriam užkrauna įstatymus, įsakinėja, liepia, draudžia, kas (jai) patinka, kuris negali nepaklusti liepiančiai, nedrįsta prieštarauti.98 Spindesys.99Boleslovas Narsusis100 Lenkijos Kunigaikštystė laisvesnė už karalystę101 Lenkijos Kunigaikštystės laikais krikščionių tikėjimas plito
susilygina;102 iš tikrųjų, pusė Lenkijos Karalystės bažnyčių ir mūsų, Lietuvos, bažnyčios atrodo kaip tuose kraštuose, kur turkai arba totoriai, niokodami provincijas, jas nusiaubė, nes Lenkijos Karalystėje iš tų šventųjų kunigaikštystėje buvusių lenkų radosi daugybė turkų103 ir totorių, kurie godžiai tiesia į šventąsias vietas savo bedieviškas ir šventvagiškas rankas, pražiotais, lyg alkanų vilkų, nasrais taikosi praryti šventą savo protėvių palikimą ir dar karalių, dievobaimingą mūsų valdovą, viešai seime įkalbinėja, kad jiems padėtų šitai padaryti. Taigi pažvelkite, mano mielieji ponai lenkai, į abi šalis, gerai apsidairykite; pažvelkite į Lenkiją, kai ji kunigaikštystės laikais, Vladislovo Hermano ir jo sūnaus Boleslovo Kreivaburnio, taip pat Boleslovo Garbanotojo, Kazimiero Teisingojo, Leško Baltojo, Boleslovo Skaisčiojo, tiek savo vardais, tiek esme gerų kunigaikščių valdoma, visokeriopa garbe, dorybėmis, pamaldumu klestėjo. Įsivaizduokite tuos šventuosius kunigaikščius: Vladislovą Hermaną ir Boleslovą Kreivaburnį bei kitus mūsų valdovo, karaliaus protėvius, prisiminkite savuosius protėvius: Seciechus, Duninus, Skarbikus, Habdankus, Vlostovickius,104 kurių narsumui nė kiek netrukdė itin didelis pamaldumas, arba, kaip jūs dabar sakote, superstitiones105, dažnas pasninkavimas bei lankymasis vienuolynuose ir bažnyčiose, gausios kelionės į šventąsias vietas ir poilsis, vaikščiojimas basomis ir ištvermė, dosnus išmaldų dalijimas ir apskritai savų reikalų nepaisymas bei turtų švaistymas. Tad palyginkite anuosius kunigaikščius su karaliais, o jų ponus, riterius — su savimi; tai buvusi didžioji kunigaikštystė, kurią kunigaikščiai Vladislovas, Boleslovas bei kiti— iki Pšemislio laikų valdė, o šis tuo metu buvo garbinga jūsų šeimų pradžia kunigaikštystėje. Ožechovskio argumentais remiantis, ir šie kunigaikščiai buvo tironai, o anie dorieji riteriai, jūsų protėviai — vergai, mužikai, stačiokai bei tamsuoliai etc. Aišku, ir Lenkijoje pasitaikydavo kunigaikščių, kurie jiems nederančiais ir valstybei kenksmingais dalykais susigundydavo, betgi atsirasdavo kunigaikštystėje žmonių, kurių nelaisvė negimdo, tokių ne visuomet ir šiandien karalystėje bepamatysi. Lenkijos Kunigaikštystės laisvė ir jos savarankiškumas priešinosi kunigaikščių nelaisvei, anie Lenkijos Kunigaikštystės senatoriai nenusileisdavo kunigaikščių užsispyrimui, kad moterys valstybę valdytų, kaip kad karaliaus Mieško laikais Riksa karalystę valdžiusi, neleido į moteriškas rankas perimti kunigaikštystės valdžią Vladislovo Antrojo žmonai Kristinai;106 kas dar keisčiau: ir prastos kilmės Lenkijos Kunigaikštystės žmonės buvo narsūs, laisvi ir nevaržomi. To paties Vladislovo Antrojo laikais Gniezno arkivyskupu buvo toks Jokūbas iš Žninčicų, miestelėno sūnus, kuris drąsiai bei narsiai įvažiavo į galingos ir rūsčios Vladislovo kariuomenės stovyklą, pirmiausia, remdamasis savo, arkivyskupo, pareigos galia bei Dievo įsakymu, gražiuoju įspėjo kunigaikštį, kad šis baigtų karą, kurį neteisingai, žmonos Kristinos sukurstytas, prieš tikruosius savo brolius pradėjo, bet kadangi kunigaikštis nepakluso, jis, kaip tikras ganytojas, nutarė, kad ta pikta ir netikusi avis būtų iš kaimenės išvaryta; tada, su visu rimtumu pakilęs, didžiai ant kunigaikščio užsirūstinęs, šalimais stovinčios ginkluotos, grėsmingos ir žiaurios kariuomenės nepabūgęs, šis prastos kilmės, bet prakilnios dvasios, kuria gamtos Kunigaikštystėje buvo apdovanotas, 102 Lenkijos Karalystės laikais krikščionių tikėjimas gęsta103 Lenkijoje yra daug turkų104 Seciechų, Duninų, Skarbikų, Habdankų, Vlostovickių giminės Kunigaikštystėje105 Prietarai.106 Kunigaikštystės laikais moterims valdyti buvo draudžiama
taurus ir didingas vyras prakeikė karalių ir dar išvažiuodamas užkliudė ir apvertė palapinę, kurioje buvo kunigaikštis, o šis, išsigandęs tokio jo smarkumo, blogo žodžio nedrįso ištarti, jau nekalbant, kad pats ji būtų puolęs arba kitiems įsakęs šitai padaryti. Argi šiam prastos kilmės žmogui arba tiems senatoriams kliudė laisviems būti, laisvai galvoti tai, kad jie ne karalystėje, o kunigaikštystėje gyveno?107 Tos pačios, atrodo, kilmės, kaip ir Jokūbas iš Žninčicų, obscuro genere natus108, buvęs taip pat kažkoks Petras, irgi Gniezno arkivyskupas, kuris nepabijojo prakeikti Mazovijos kunigaikštį Konradą už Plocko arkidiakono Jono Caplės nužudymą, o Plocko vyskupas, kurio immediate109 pareiga buvusi tai padaryti, nors ir buvo Krokuvos vaivados sūnus, tačiau kunigaikščio pykdyti nedrįso. Štai tau du puikūs pavyzdžiai, kad kunigaikštystėje žmogaus mintis ne tik kad nenuožmėja ir nenyksta, bet net tie žmonės, kurie iš prigimties savo mintimis yra skurdesni ir vargingesni, čia savo dvasia turtėja ir gali tokio kilnumo pasiekti, jog išdrįsta tramdyti bei griauti nelaisvę. Abu jie drįso padaryti tai, už ką šventąjį Milano vyskupą Ambraziejų visi istorijų rašytojai garbina — kad nepabūgęs Teodosii imperialem purpuram110, išstūmė imperatorių iš bažnyčios, į kurią šis, žmogžudyste susitepęs, prieš jo valią jėga ir smurtu norėjo įsibrauti. Iš tikrųjų kiekvieno šių dviejų tuometinės Lenkijos Kunigaikštystės arkivyskupų laisvę ir drąsą gali sulyginti su garbingiausių bei laisviausių valstybių laisve, kurios esmė yra ta, kad šie kilnūs vyrai žiaurumams pasipriešino: pirmasis įtikino senatą, kad šis tironą su valdžios ištroškusia ponia iš valstybės išvarytų, o antrasis privertė Konradą už savo nusikaltimus atgailauti. Čia tik du laisvų kunigaikštystės žmonių pavyzdžiai, bet tikriausiai tais laikais daugiau tokių žmonių iš bajorų luomo turėjo būti, nes paprastai šio luomo žmonėms įgimta dora bei narsumas labiau nei kitiems yra būdingi. Surastume taip pat ir kunigaikščių, kurie iš įgimto gerumo ir be karališkos karūnos, kukliai ir santūriai valdydami, kukliausiems ir santūriausiems karaliams prilygdavo, pagaliau — net filosofams, apie kuriuos nuostabių istorijų esame skaitę ir kuriuos, vertus kitiems būti pavyzdžiu, į padanges keliame. Apie Sokratą rašoma kaip apie ypatingai kuklios ir santūrios širdies žmogų, pasakojama, kad kažkas jam kirtęs į veidą, o jisai nesupykęs, už tai bičiuliai jam priekaištavę ir raginę šios skriaudos nedovanoti.111 Tasai atsakęs: o jeigu asilas man įspirtų, argi turėčiau su juo bylinėtis? Lenkijoje taip pat tokių sokratų, tokių garbingų kunigaikščių būta, jų atminimą istorikai galėtų amžiams savo raštais išgarsinti. Kazimieras Antrasis, Teisinguoju112 vadinamas, panašiai kaip Sokratas, lošdamas antausį gavo, tik Sokratas, atrodo, nuo sau lygaus, o Kazimieras — nuo pavaldinio, kažkokio Jono Konarskio; kada kaltininkas buvo sugautas ir visų kunigaikščio tarybų vienbalsiai mirti nuteistas, kunigaikštis jį paleido, tik prieš tai — jo vardu viską paaiškinęs ir pats sau prokuroru tapęs, pagal įstatymą excusavit iustum dolorem113; jis paaiškino, kad tas vargšelis nekaltas, nes iš širdgėlos ranką pakėlęs, mat nemažus pinigus kunigaikščiui pralošęs, ir dar jam padėkojo, kad tuo antausiu jį teisingumo pamokęs, nes 107 Antrasis Gniezno arkivyskupas, prakeikdamas Mazovijos kunigaikštį, įrodo laisvas esąs108 Žemos kilmės.109 Tiesiogiai.110 Teodozijaus valdžios purpuro.111 Diogenes Laertius in vita Socratis112 Kazimiero Teisingojo teisingumas113 Išteisino už tikrą skausmą.
kunigaikščiui nedera lošti bei lengvabūdiškais dalykais užsiimti. Prašom surasti man, ponas Ožechovski, tokio kuklumo animi114 kurioje nors šių arba praėjusių laikų svetimoje karalystėje, kad ir imdamas nuo pačios šio pasaulio istorijos pradžios! Argi šio kunigaikščio pavaldiniai nelaisvoje valstybėje gyveno, jeigu jis už savo negarbingą skriaudą, kurios net ir prasčiausias jo pavaldinys nebūtų dovanojęs, mirti nuteistą žmogų savo rankose turėdamas ir jo krauju patirtą gėdą ir skausmą nuplauti galėdamas, paleido, nes, žmogiškąją silpnybę supratęs, jo pasigailėjo? Argi jis galėjo nekaltąjį engti ir skriausti arba kitiems leisti tai padaryti? Neleido, nes jis, kaip Lenkijos kronikose rašoma, didžiulę savivalę, kuri Lenkijoje buvo prasidėjusi ir visų, ypač neturtingų našlių, našlaičių ir bažnyčios skriaudimu pasireiškusi, numaldė, sutramdė ir panaikino.LENKAS. O jeigu Ožechovskis į tai atsakytų, jog tie kunigaikščiai — tai Lenkijos karalių ainiai, tų, kuriems jau buvo ant galvos uždėta karūna ir kurie popiežiaus vietininko Lenkijoje buvo patepti, o karūnos bei patepimo galia šioje gentyje laikėsi iš kartos į kartą? Lenkai taip pat buvo palikuonys tos lenkų genties, kuri, saldaus karališkosios laisvės malonumo paragavusi, savo ainiams taip jos skonį perdavė, jog nei valdovai, nei pavaldiniai, prarasdami karūną, kartu su ja negalėjo netekti laisvės; Lietuvoje šito niekada nebuvo, išskyrus, tiesa, tą menką akimirką kažkokio Mindailos115 laikais, mat šis vienu metu krikščionimi ir karaliumi tapo; tačiau netrukus jis, kartu su krikščionybe ir karūną į žemę trenkė, todėl, kaip ir anksčiau, niekuomet Lietuvoje laisvės nebuvo, taip ir dabar jos nėra, nes iš kur ji galėtų atsirasti, jeigu Lietuva nėra buvusi karalyste. Lietuvos kunigaikščiai niekados karališkos karūnos neturėjo, o Lietuvos Kunigaikštystė niekada karalyste nėra buvusi.LIETUVIS.116 Jeigu taip, tai karūnos galią būtų labiau ankstesnieji, o ne vėlesnieji kunigaikščiai išsaugoję, nes kuo vėliau, tuo silpniau viskas išlieka — kaip Aristoteles in 2 de generatione et corruptione117 rašo — Impossibile est omnia semper manere propter longe distare a primo principio118. Nors ta karūnos galia, paveldėta iš Boleslovo Narsiojo, dar ir buvo Boleslovo Kreivaburnio išlaikyta, tačiau Vladislovas Antrasis ją prarado, greičiausiai neišlaikė jos vėlesnieji a principio119 kunigaikščiai ir, žinoma, tą galią prarado patys karaliai (kaip anksčiau buvau sakęs), pavyzdžiui, Mieško Antrasis, apie kurį garsus jūsų poetas, Clemens Janicius, kurį, jūsų tautos garbei. Dievas galėjo ilgiau pasaulyje palaikyti, šitaip rašė:Degener, imbellis, gula, crapula, sordidus, uxor, Uxoris totus, faemina, lurco, nihil120.114 Sielą.115 T.y. Mindaugo (vert. past.).116 Lenko prieštaravimus lietuvis griauna117 Aristotelis 2-ame skyriuje „Apie gimimą ir sunykimą“.118 Neįmanoma, kad viskas išliktų amžinai, kadangi labai nutolsta nuo pradžių pradžios.119 Nuo pradžios.120 Išsigimėlis, bailys, apsirijėlis, girtuoklis, gašlūnas, žmona, visas žmonos, moteris, rajūnas, niekas.
Gražūs epitheta121, bet, matyt, teisingai po tiek amžių jam priskiriami, nes jeigu patys karūnuotieji karaliai neturėjo savyje karūnos efficaciam122, tai greičiausiai jos ir kitiems perduoti negalėjo, o jeigu ir perdavė, tai jau pirmieji a principio kunigaikščiai ją prarado. O kadangi yra parašyta, kad karūnuotieji karaliai ir po jų buvę pirmieji kunigaikščiai, foedissimis cupiditatibus123 ir beždžionėms tarnaudami, patys nebuvo laisvi, tad greičiausiai ir jų pavaldiniai nelaisvę kentėjo; vadinasi, jeigu karūnuotieji valdovai ir po jų atėję kunigaikščiai bei vienų ir kitų pavaldiniai be laisvės, vergijoje gyveno, tai ir kitiems jos perduoti negalėjo. Nuo seno yra sakoma: nihil dat, qui non habet124.LENKAS.125 Jeigu manęs atmintis neklaidina, tai ten Ožechovskis paaiškina, jog, apie nelaisvę kalbėdamas, tiktai didžiąsias kunigaikštystes galvoje turi, o ne — krikščioniškas, kurios, jo nuomone, yra laisvos, kaip ir karalystės; o Lenkijos kunigaikščių vardijimas nieko bendro su Ožechovskio mintimis neturi, nes tie kunigaikščiai buvo krikščionys ir krikščionišką kunigaikštystę valdė, ir svetima jiems buvo vergija bei svetimas prasčiokiškumas, kuris pagoniškoms kunigaikštystėms būdingas, o apie šias kunigaikštystes Ožechovskis taip nemano.LIETUVIS.126 Mielai sutinku, jog Lietuvos Kunigaikštystė, kol nebuvo priėmusi krikščionių tikėjimo, tikrai laisva nebuvo — panašiai kaip Lenkija ir kitos tautos: prieš priimdamos krikščionybę buvo arba ir dabar tebėra nelaisvos, primityvios, bjaurios. Tačiau, Jogailos laikais priėmusi krikščionybę, ji tapo krikščioniška kunigaikštyste, ir didysis Lietuvos kunigaikštis, popiežiaus palaimintas bei viso krikščionių susirinkimo, kuris tuo metu buvo Konstance sušauktas, pritarimą gavęs, valstybę valdo. To susirinkimo nutarimu, Lietuvos kunigaikštis Romos Bažnyčios gynėju laikomas, o tai reiškia, jog Lietuvos Kunigaikštystė yra visuotinės Romos Bažnyčios narė. O šiaip nebūtų apie ką kalbėti, jeigu, kaip anksčiau minėjau, Ožechovskis klastos ir sofizmų127 aequivocationis nevartotų, nes jis sakydamas, jog kunigaikštystė yra vergija, kartais generaliter128 apie kiekvieną didžiąją kunigaikštystę šitaip mano, pavyzdžiui, apie Valakų, Maskvos ir, kaip jis sako, lietuvių; o kartais turi galvoje tiktai pagonišką kunigaikštystę, kuri nepripažįsta Dievo, įstatymų bei laisvės; štai tokia ir Lietuvos Kunigaikštystę jis vadina, o juk ji nuo seno jau krikščioniška ir nuo Maskvos ar Valakų kunigaikštystės skiriasi tuo, kad privalo klausyti visuotinės Romos Bažnyčios. Taigi Ožechovskis neturėjo pagrindo kalbėti apie tokią Lietuvos nelaisvę, kokia pagoniškoms arba nuo Romos Bažnyčios atsiskyrusioms valstybėms būdinga, nesvarbu, kaip jas vadintume, ar tai būtų karalystės, despotiae, dynastiae, 121 Epitetai.122 Veiklumas.123 Bjauriausioms aistroms.124 Nieko neduoda tas, kuris neturi.125 L. Indebiti Soluti ¶. sed si nummi ff. de indebiti conduet ff. de pig. I. si fundus ¶.1. de corger. mi. c. quomodo126 Lietuvis su lenko prieštaravimais sutinka127 Fallacia aequivocationis (Melagingos ekvivokacijos)128 Apskritai.
imperia, imperijos, kunigaikštystės, markgrafystės, monarchiae, aristocratiae, dimocratiae129 ar dar kokios nors kitos. Mielai sutinku, jog anksčiau buvo ir dabar yra valstybių, kuriose nėra laisvės, būtent tos laisvės, kurią tu savo distinkcijoje mūsų pokalbio pradžioje krikščioniška ir dvasine laisve pavadinai; tačiau šio pasaulio laisvę ir pagoniškos valstybės, ir kunigaikštystės visada turėjo ir dabar ją gali turėti. Pasirodo, jog ta pati klasta aequivocationis Quincunx‘e yra ir tai, jog, kaip anksčiau sakiau, terminus libertas, servitus Ožechovskis vartoja ir šiaip, ir kitaip. Kas dėl jo dviprasmiškos kalbos — jeigu ją kas nori iš tų raštų suprasti, būtent taip, kad kiekviena kunigaikštystė, nors ir krikščioniška, nėra laisva, aš jam savo ruožtu pasakysiu, jog Lenkijos Karalystė ilgai buvo krikščioniška kunigaikštystė, nepriklausanti Romos Bažnyčiai, o juk ji turėjo laisvę, kaip ir daugelis kitų krikščioniškų bei pagoniškų kunigaikštysčių. Jeigu, vėl iš kitos pusės pažvelgę, suprasime, esą jis apie pagonišką kunigaikštystę ir krikščionišką laisvę kalba, tad reikia pasakyti, kad Lietuvos Kunigaikštystė yra krikščioniška, ir ji, be abejo, daug garbingesnė už anų laikų Lenkijos Kunigaikštystę130: lenkų kunigaikščiai po Boleslovo Drąsiojo nužudymo be kunigo ir be altoriaus buvo renkami ir kunigaikščio sostan sodinami, o Lietuvos kunigaikščiai, kai tik buvo priimtas krikščionių tikėjimas, be šių sąlygų sosto užimti negalėjo; o juk tai svarbiausias Ožechovskio argumentas, iš kurio, tarsi iš kokios versmės, tekėte ištekėjo šis pasikalbėjimas apie Lietuvos nelaisvę. Kai jis savo šneka nori prikalbinti lenkus, kad jie į dvasininkų luomą su didžiausiu rimtumu ir pagarba žiūrėtų, quincunx’o131 taškus aptardamas, susieja tai su karalyste: esą, kaip quincunx‘as be stipraus centrinio taško, taip ir karalystė be šio luomo egzistuoti negali, nes karalystės galia — iš altoriaus, kurio negali būti be dvasininko, dvasininko — be bažnyčios, bažnyčios — be tikėjimo; šitaip visus taškus išdėstęs, aiškiai įrodo — tarsi pirštu akin durtų: sunku būtų, vieną tašką išėmus, išvengti, kad quincunx‘as nesugriūtų. Pajudinsi altorių, pajudinsi dvasininką — tuoj ir karalius grius, žlugs karalystė, tikėjimas, bažnyčia. Štai čia Ožechovskis ir įsikirto savo kirviu, tą quincunx’ą statydamas, matyti, buvo į kažką užsižiūrėjęs, nes nepastebėjo, kad visa tai galima ir kitaip suprasti. Negali būti regnum, tai yra laisvos valstybės, be dvasininko, vadinasi, ir dvasininko negali būti be karalystės132, taigi kur tik yra dvasininkas, ten ir karalystė, ir kur karalystė, ten ir dvasininkas; tad jeigu vienas iš punktų teigia, jog esama dvasininko — ten jau ir regnum būsianti. Taigi, ponas Ožechovski, ne taip viskas vyksta, kaip tavo argumentai teigia: esą, kuri valstybė turinti karališką karūną, insignia ir yra karalyste vadinama, ji laisva esanti, o tą, kuri dvasininką, altorių, tikėjimą, bažnyčią turi, vadinkime kaip norime; aš ją laisva vadinsiu, taip, kaip šventasis Povilas yra pasakęs: non qui filii Abrahae secundum carnem, ii filii Dei133, tačiau galima ir taip pasakyti: qui filii Dei, ii filii Abrahae134; ir dar nuo savęs pridėsiu: non qui filii regni secundum coronam et insignia, ii filii ecclesiae, sed qui filii ecclesiae, ii filii regni, id est liberi135. 129 Despotijos, dinastijos, imperijos, aristokratijos, demokratijos.130 Dabartinė Lietuvos Kunigaikštystė garbingesnė už anų laikų Lenkijos Kunigaikštystę131 Žr. komentarą nr. 1.132 Kur yra dvasininkija, ten yra ir karalystė et contra ( Ir priešingai.)133 Ne tie yra Dievo sūnūs, kurie yra Abraomo sūnūs pagal kūną (turi Abraomo kraujo).134 Kurie yra Dievo sūnūs, tie — Abraomo sūnūs.135 Ne tie, kurie yra karalystės sūnūs pagal karūną ir ženklus, yra bažnyčios
Bet tuos žodžius, Tavo Malonybe, sofizmais apraizgei, žodį regnum kartais kaip krikščionišką valdymą, kartais kaip valstybę, turinčią insignia regni136, supranti; ir visas valstybes, tuo pačiu ir Lietuvą, vien todėl, kad jos insignia regni neturi, norėjai nuo bažnyčios, tikėjimo, altoriaus, dvasininko atstumti. Iš visų tavo išvedžiojimų aiškėja, jog ne insignia regni arba pati regnum yra regni priežastis, bet ir dvasininkija, nes ten, kur dvasininkija, altorius, bažnyčia, ten yra ir regnum, ten laisva valstybė; taip pat galime ir šitaip pasakyti: kur yra regnum, ten yra ir dvasininkija, ir altorius; quia causa efficiens cum eo quod efficit, convertitur in materia naturali simpliciter137. Kadangi čia pas mus, Lietuvoje, yra dvasininkas, yra tikėjimas, yra altorius ir bažnyčia, ergo taip pat, ačiū Dievui, yra ir valdymas, kurį tu regnum vadini, nors insignia regni ir neturime, ergo yra joje ir laisvė.LENKAS. Iš tikrųjų nežinau, koks ten jūsų tikėjimas ir kokį dvasininką turite, jeigu didesnę jūsų, lietuvių, dalį sudaro schizmatikai, metropolitai, archimandritai, pravoslavų vienuoliai, popai, o tie, kurie tariasi katalikai esą ir iš katalikų yra kilę, jau taip pat transferuntur in aliud aevangelium, quam quod accepistis138. Argi ne taip?LIETUVIS. Jeigu jau taip, tai aš bijau, kad ir jūs neprarastumėte karūnos, kaip savo išvadose, baigdamas Quincunx’ą, teigia Ožechovskis: Lenkijos Karalystė todėl egzistuoja, kad ji turi dvasininką, ergo nėra dvasininko, nėra ir karalystės139. O argi jūs šio Quincunx’o taško, tai yra dvasininkijos, negriaunate? Taigi, seimo nutarimu, jį iš Quincunx‘o jau išbraukėte, greitai ir karalystę sužlugdysite, mes šito Lietuvoje visuotiniu seimo sprendimu dar nepadarėme. Tačiau, teisybę sakant, ir pas mus statutas, ta garbinga privilegija, dievobaimingai šventųjų kunigaikščių mūsų protėviams suteikia, paskutiniajame metiniame Vilniaus seime patyrė smūgį; jisai draudęs schizmatikams garbingus titulus bei valdžios pareigas suteikti, betgi tai dar geriau, kad schizmatikai įsileisti į tarybą, juos mums, katalikams, concilium Florentinum140 leido toleruoti; bet prieš kunigus pas mus Lietuvoje seimas nieko naujo dar nenutarė, o tas nelemtas ir, atrodo, amžinai abiejoms valstybėms kenksmingas jūsų dvimečio Piotrkovo seimo metu priimtas įstatymas su šaknimis išrovė tą Quincunx‘o punktą, kur apie dvasininkiją kalbama, iš dvasininkų atėmė valdžią ir jurisdikciją, be kurių šis luomas negali egzistuoti; Dieve, pasigailėk, kaip lengvai valdovas, nors ir davęs priesaiką mokomas laužyti įstatymus ir papročius. O dėl to, kaip sakai, jog mūsų katalikai Lietuvoje in aliud transferuntur aevangelium, quam quod accepimus141, tai tikrai nežinau, iš kur pas mus tie vėjai atkeliavo, jie mums sūnūs, bet kurie yra bažnyčios sūnūs, tie yra ir karalystės sūnūs, t.y. vaikai.136 Karaliaus valdžios ženklus.137 Taip kalbant apie gamtą veikimo priežastis yra paprasčiausiai supainiojama su tuo, kas veikia.138 Pereina į kitą evangeliją (tikėjimą), ne tą, kurią jūs priėmėte. (Citatos aevangelium perrašyta kaip originale — red. past.)139 Lenkai seimo nutarimu griauna dvasininkiją140 Florencijos susirinkimas.141 Pereina i kitą evangeliją, ne tą, kurią mes priėmėme
sujaukė galvas ir labai mus atitolino nuo tikrosios evangelijos, kurią mūsų protėviai Jogailos laikais pripažino; ar tik visa tai ne iš jūsų142? Iš vaikystės prisimenu Lietuvos ponus, kurie romėnų įstatymo laikėsi: pamaldžius, dorus, šventus, šlovingus143, ir galiu pasakyti, lygius tiems, kurie, kaip minėjau, buvo Lenkijoje Vladislovo Kreivaburnio laikais, bei kitiems, apie kuriuos esu iš tėvo girdėjęs; matau jų pastatytas bažnyčias, matau koplyčias, altorius, klebonijas, kurių fundatoriais buvo Radvilos, Goštautai, Kiškos, Davainos, Zaberezinskiai, Rėkučiai, Kęsgailos, Liutaurai; kaip sakiau, iš vaikystės prisimenu, jog ir jų ainiai būdami visapusiškai dori ir dievobaimingi neišdavė savo protėvių. Iš kokių kartuvių ta niekšybė ištrūko ir, pas mus atsibasčiusi, tų garbingų giminių, kurias minėjau, atžalas apnuodijo? Iš kurio pragaro rato pagriebęs velnias atitempė pas mus tuos Kosminos, vardais bei savo esme tikruosius Discordiae ir Simoniacos Simones144? Kas juos pas mus siuntė, kur jie augo ir iš kur atsirado? Klauskite Lenkijoje, ten rasite jų lizdus, o lenkų namuose neretas nori verkti, prisimindamas ir stebėdamas mūsų permainas, per kurias ir valstybė pradeda keistis. Daugelis istorijų liudija, jog visame pasaulyje, kur tik ėmė keistis religija, ten ir valstybė pasikeitė ir žlugo145; tai galima būtų exemplis146įrodyti, bet labai ilgai užtruktų. Sugrįšiu dar prie mūsų, Lietuvos, valdovų; matau, kad panašu: keičiantis tikėjimui, ir pas mus viskas keičiasi.147 Iš tėvo esu girdėjęs apie didžiulę pagarbą Lietuvos valdovams ir net galiu pasakyti apie jų didybę, nors Ožechovskis ir vergais juos laiko. Bet gi tie vergai išlaikė ištisą palydą, beveik visą kariuomenę abiejų tautybių žmonių, jiems tarnavo tiek dori lenkai, tiek lietuviai, prie savęs jie laikė įvairių luomų ir tautybių žmones; tie valdovai su savo dvarais ne tik kunigaikščius, bet žinau, kad ir karalius užpuldavo. Jie vieni sutriuškindavo Maskvą ir totorius, su kiekvienu savo priešu būdavo žiaurūs; mokesčių, sidabrinės, priverstinių duoklių iš vargšų neimdavo ir jų dalyvavimo žygiuose nelaukdavo, tarp jų buvo tokių šaunių vyrų, kaip lenkų, apie kuriuos Quincunx‘e kalba Ožechovskis, tokių, kokių vergovė nepagimdo. Toji vergovė, kaip prisimena mūsų tėvai, nieko nebijojo, tai ji visus aplinkinius priešus baidė. Kiek nuveikė Astravos kunigaikštis Konstantinas, kiek kilnusis vyras Ostafjevas, Pašėlusiu vadinamas, ir daug kitų? Kalbėki apie juos, jeigu išdrįsi, ponas Ožechovski, kuris apie lietuvių nelaisvę šitaip parašei: tegul nelaisvė, šilkais apsitaisiusi, ir ant žirgo jotų, o lenkų laisvė — ant jaučio, tai vis tiek lenkų laisvė nelaisvę botagu baidytų. Patikėk manimi, Ožechovskėli, jeigu tie, kuriuos minėjau, ant žirgų atsisėstų, ne vienas nuo jų spruktų, vos tik su savo botagėliu pasirodęs. Mielieji ponai lenkai, kas gi su Vytautu Maskvą sutriuškino, kas Prūsiją, Livoniją, kas totorius? Dar pridursiu, nors tai odiosum148, kas anksčiau su Gediminu, Jogailos seneliu, 142 Į Lietuvą haeresis (erezija) atėjo iš Lenkijos143 Erezijos, kuri atėjo iš Lenkijos, akivaizdoje, Lietuva pamaldi144 Kosminus, Nesantaikos ir simoniškuosius Simonus. Čia minimi garsesnieji reformacijos veikėjai: Janas iš Kožmino, Laurynas iš Pžasmišo ir Simonas Zacijus iš Prošovicų. Pirmieji du buvo Žygimanto Augusto pamokslininkai ir reformacijos idėjas skleidė aukštuomenėje. Trečiasis buvo susijęs su M. Radvilos Juodojo aplinka (vert. past.).145 Keičiantis tikėjimui ir valstybė keičiasi146 Pavyzdžiais.147 Keičiantis tikėjimui, Lietuvoje pradingo pagarba valstybei ir jos narsumas sumenko148 Nemalonu.

vyresniųjų neklausyti155, o tik to, kas Rašte parašyta, žiūrėti, kad žmonės, kurie (kaip sakoma Psalmėje) visi yra melagiai, vien tiktai žmonėmis laikytume, kad geriau Dievu, Rašto žodžiais kalbančiu, negu žmonėmis tikėtume; popiežių, kuris Dievo vietininku buvo laikomas, antikristu, velnio įsikūnijimu išvadino, kunigus — storapilviais, savo pareigų nevertais apgavikais, o jų sukurtus Bažnyčios įsakymus — prasčiokiškais žmonių prasimanymais; tais, kurie senąją bažnyčią pripažįsta bei protėvių tikėjimo laikosi ir kuriuos stabmeldžiais pavadino, labiau nei turkais arba žydais bjaurėjosi; sakyčiau, visa, kas sena, apskritai atmetė, o tai staigiai žmonių galvose gaisrą sukėlė: pradėjus kunigų valdžią niekinti bei savavališkai jų įstatymus peikti, ir pasaulietinė valdžia pradėjo pigti; miniai sunkiausia pajudėti, nes ji vangiai išsižada to, kas sena, tačiau, jeigu jau išsižadėjo, tai jos nelaikyk, nes ji nesustos ten, kur norėtumei. Tie pamokslautojai norėjo tiktai kunigą prastuomenės akyse subjaurinti, bet greitai visą valdžią subjaurino; ir didikai jau nebe taip gerbiami, tarnaujama jiems tarsi tyčiojantis; anksčiau visas senatas, šauniai pasipuošęs, kaip dera garbingiems tarybos nariams, pažiūrėti — lyg kokie pranašai būtų, žygiuodavo priešaky karalių ir aukštųjų kunigų į bažnyčią, kilmingi riteriai kartu su valdovu eidavo to paties Dievo garbinti, visados toje pačioje bažnyčioje Viešpačiui Dievui melsdavosi; dabar karalius — į bažnyčią, o didesnė senato ir dvaro dalis, karalių tarsi purvą nuo batų į bažnyčios duris nubraukusi, į kažkokius savo susirinkimus išsilaksto, teisingo valdovo paniekos nusipelnydama. Vadinasi, jie blogai apie valdovą galvoja, nors jam ir lankstosi, tačiau jį stabmeldžiu laiko, nes drauge į tą pačią, esą, stabmeldžių bažnyčią su juo eiti jiems nepadoru ir bjauru regis; užtat ir juos liaudis paniekino: už nieką laiko ir dar gėdą daro; jie, atrodo, yra to verti, nes patys prisivirė košės. Gal prisimeni, jeigu ten buvai, aš nebuvau, bet man su gailesčiu pasakojo, kaip vieną didį ir garbingą poną, kuris pats ir jo protėviai buvo ypatingai valstybei nuspelnę, paprastas bajoras karaliui apskundė; apsaugok Dieve, kad taip anksčiau būtų atsitikę: nemalonaus žodžio ponų tarybai Lietuvoje nieks nedrįso ištarti, o jeigu kas nors tai būtų padaręs — tokį patys senovės lietuviai nuošalėje būtų sudraskę. Tačiau sugrįšiu prie reikalo — pasikeitė Lietuvoje religio156, pasikeitė ir pagarba valstybei, pagedo visų įstaigų valdžia, toliau — aiškus galas, negerbia savo viršininkų kiti luomai, jų neklauso, todėl ir Polockas žuvo ir, apsaugok Dieve, kad ir likusi Lietuva nepražūtų. Anksčiau ne tik etmonui, o ir bet kuriam Lietuvos didikui karo žygin valstybės labui pašaukus, nebūdavo karaliaus laiškų laukiama, visi, ilgai nedelsdami ir neposėdžiaudami, paskui jį šokdavo157 — taip karaliaus Aleksandro laikais atsitiko, kai totoriai net už Klecko buvo įsibrovę: staiga prieš totorius stojo didžiulė kariuomenė, kuri, Kiškos ir Glinskio vadovaujama, savo noru atžygiavo; nenorėdami, kad šie du didikai senatoriai patrankų mėsa taptų, ji privatis auspiciis158 totorius nugalėjo. O štai pernai pats etmonas su savo kariuomene, galvas guldydami, Polocko gelbėti išžygiavo: su juo tik Vilniaus vaivada, greitomis, ką galėdamas apie save sutelkęs, išskubėjo; ir nors karalius savo laiškuose griežtai įsakinėjo, kad kuo greičiau visi paklustų159 ir ten lėktų, tačiau vos pusė Lietuvos išvyko, ir vos tik prasidėjus žygiui, Polockas jau buvo 155Lietuviai, išmokę negerbti kunigų, ir ponų nepaiso156 Religija.157 Lietuviai ilgai negaišdami paklusdavo ponų taryboms, kai jos į karą šaukdavo158 Pati savo iniciatyva.159 Polockas dėl to pražuvo, kad ponai žygį ignoravo
paimtas. Betgi viso šito iš jūsų, ponai lenkai, išmokome, nes iš jūsų naujas tikėjimas atėjo ir savivalė, kurią jūs vadinate laisve; ir pas jus nemažiau bedievių kaip Lietuvoje, vadinasi, jei taip žiūrėsime, tai ir jūs nei karūnos, nei laisvės neturite. Tad kodėl gi ponas Ožechovskis šių argumentų griebiasi, ragindamas mus pasirašyti uniją?LENKAS.160 Dievaži, gaila, kad ir Lenkijoje, ir Lietuvoje tai tenka matyti, tačiau sugrįžkime prie esmės, dar norėčiau paprieštarauti. O kuo gi Ožechovskis daugiau, be šių dviejų argumentų, gali gintis? Negabit simpliciter161, kad kunigaikščių valdoma Lenkija laisva buvo, nors tu ir pateikei kai kurių argumentų, kad tos laisvės būta, tačiau iš mūsų kronikų bei privilegijų aktų, kurių valstybės ižde ir bajorų namuose esama, gali pasirodyti, jog kunigaikščių laikais lenkai laisvi nebuvo, nieko savo neturėjo, jų buvo vandenys, bet kunigaikščio žuvys, jų — žemė, kunigaikščio — javai, jų — šilai, miškai, tačiau medžiojo kunigaikštis. Kunigaikščiai valdė lenkus, kaip norėjo; su niekuo nesitardami, mokesčius, kokius norėdavo, užkraudavo, o kai kuriuos gyventojus savo nuožiūra nuo jų atleisdavo. Ir aš turiu namie tokią privilegiją, kurią kunigaikštis mano prosenį ab omnibus angariis, perangariis, pontalibus etc.162 atleido, o tai reiškia, kad prieš tai jis, kaip ir kiti, buvo įpareigotas tas prievoles vykdyti; dabar jau, karalystėje, šito nėra. Kunigaikščiai kada norėdavo karą pradėdavo, nieko nesiklausdami, o tai juk visiems reiškė didelę ir žiaurią nelaisvę. Dabar manęs karalius į karą nepaims, nebent aš pats to panorėsiu ir su juo sutarsiu, kad ir jis turi drauge su manimi vykti.LIETUVIS.163 Tai ne kunigaikščių onera164, bet regalia165, įstatyme parašyta — in lib. 2 feudorum sub titulo: quae sint regulae166, ten gali pasiskaityti. Aš taip pat nežinau, kokias jūs pareigas kunigaikščio laikais turėjote, tačiau jūsų kronikoje bei statute esu skaitęs, kad pas jus, Lenkijoje, įstatymai parašyti neseniai — tik Kazimiero Didžiojo laikais, o prieš jį, kol nebūta įstatymų, ankstesnieji karaliai teisdavo, kaip norėdavo. Remtasi šiuo principu: quidquid principi placuit, legis habuit vigorem167, о prieš Kazimierą valdęs Lokietka, Vaclovas Čekas, Pšemislas — karaliai be įstatymų, o kur nėra įstatymų, kur žmogus, o ne įstatymai įsakinėja, ten tarsi belua168 karaliautų, kaip sako Aristotelis: qui legem praeesse iubet, deum praeesse vult, qui hominem, beluam169. Tad ir karaliams, ne tik kunigaikščiams valdant, būta nelaisvės, nes 160 Lenko оbiесtiо (prieštaravimas.) ar Lenkija kunigaikščių laikais laisva buvusi161 Paprastai paneigs.162 Nuo visų pastočių, tilto ir kitų prievolių.163 Lietuvis griauna lenko abejones164 Pareigos.165 Teisės.166 Antrojoje sutarčių knygoje, kuri vadinasi: kokios yra taisyklės.167 Kas patikdavo valdovui, įgaudavo įstatymo galią.168 Žvėris.169 Kuris liepia vadovauti įstatymui, tas nori, kad vadovautų Dievas, o kuris liepia vadovauti žmogui, nori, kad vadovautų žvėris.
gyventa žvėrims valdant, sine lege170, ergo apie Lenkijos Karalystę ir Lenkijos Kunigaikštystę kalbant, negalima sakyti, kad vienai būdinga buvo tiktai laisvė, o kitai — nelaisvė. Kaip sakiau, nežinau, kokią valdžią kunigaikščiai lenkams turėjo, kol nebuvo karalystės, tačiau, kaip minėjau, esu skaitęs apie turtingus lenkus, kurių turtingumo ženklai yra bažnyčios, vienuolynai, altoriai, koplyčios, prieglaudos — visi šie ištaigingi lenkų statiniai iš kunigaikštystės laikų išlikę, bet iš kurgi ta prabanga būtų buvusi, jei jie tik turtingųjų vardą, o kunigaikščiai tik pačius turtus būtų turėję?171LENKAS. Atrodo, keleto didikų gerai buvo gyventa, kaip tik tų, kurie štai savo turtingumo ženklų šiek tiek paliko, bet bajorai, nepaisant visko, laisvi tikrai nebuvo.LIETUVIS. Jūs Lenkijoje geriau tai žinote, tačiau ir kaime, smulkiųjų bajorų dvaruose Lenkijoje esama puikių, kunigaikščių laikais pastatytų bažnyčių, altorių, klebonijų, esama pėdsakų, jog apskritai tais laikais Lenkijoje turtingai gyventa; beje, pilių ir tvirtovių iš tiesų nematyti, nes lenkai ne mūrų sienomis bei pylimais, o savo krūtinėmis Lenkijos laisvę, patys save, žmonas ir vaikus užstodavo, joks priešas šių mūrų ir pylimų sugriauti negalėjo, todėl ir tvirtovių jiems nereikėjo. Pagaliau ir su tuo sutinku, jog Lenkijos Kunigaikštystėje bajorijos pajamos tekdavusios kunigaikščiui, jog karus kunigaikščiai pradėdavo, kada sumanydavo. O dabar bajorija turtinga, laisva, privilegijuota, nes kiek bajorų mačiau Lenkijoje — tiek karalių, kunigaikščių, frajerių, tai yra laisvų ponų, kuriems karalius neįsakinėja, neįsakinėja ir vaivada nei seniūnas, niekas iš jų nieko negali reikalauti, nebent jie patys to norėtų; karalius prievarta į karą jų neišvarys, ir pats privalo su jais vykti, visi Lenkijoje lygūs, nėra kunigaikščių, grafų, vienas žodis „šlėkta“ nusako visų lygybę. Lenkijos bajoras nieko nebijo, nieko nepaiso, jam į viską nusispjaut, kaip rašo Ožechovskis, nes tai jo paties žodžiai. Ir aš visa tai pagirčiau, nes būtų ką pagirti, jeigu ta jūsų laisvė kokias nors ribas turėtų172 — juk kiekviena dorybė privalo saiką turėti: inter duo extrema medium173. Betgi, mielieji ponai lenkai, toli jūs, mano manymu, nuo tvarkos nuklydote ir į vieną pusę smarkiai persisvėrėte; esate visko pertekę, nieko neklausote, nebent kai patys norite; nieko iš jūsų prieš jūsų pačių norą neatima karalius, nieko jam neduodate, nebent ką patys nutarę; naudojatės gėrybėmis, kurias jums Dievas davė, ir turite didžiulį pelną, kadangi patys valdote — išmokote šito gyvendami taikoje; nors valdžia iš jūsų labai dažnai plėšiama, o juk paleisti jos iš rankų taip pat nenorite, tad naudojatės ja lengvabūdiškai, žalą valstybei darydami ir šitai, kaip pastebiu, vadinate laisve. Bet Ciceronas kažkurioje vietoje taip apibūdina laisvę174: libertas est potestas vivendi, ut velis; is vivit, ut vult, qui recta sequitur, qui gaudet officio, cui vivendi 170 Be įstatymo.171 Lenkiją kunigaikščiai praturtino172 Lenkijos laisvė būtų gera ir verta pagyrimo, jeigu saiką turėtų173 Tarp dviejų kraštutinumų vidurį.174 Pagal Ciceroną laisvė yra gerovės siekimas
via considerata atque provisa est175. Tad klausiu tavęs, kas rectiora sequitur176: ar tas, kuris rūpinasi, dirba, savo triūsą bendram labui skiria, ar tas, kuris savo paties labui tai daro?LENKAS.177 Tas, kuris labiau žiūri visuomenės labo nei savo; mes, pasiuntiniai, dažnai seimo posėdžiuose bei namie, suvažiavimų metu, pabrėžiame, jog valstybės labui ir turtus, ir galvas esame pasirengę paaukoti.LIETUVIS. Gerai sakote, duok Dieve, kad visada matytųsi šių žodžių rezultatas. Jeigu Ciceronu tikėsime, tai tikroji laisvė yra ten, kur žmonės recta sequuntur178, tai yra visas savo mintis, visus reikalus bei pastangas sutelkia vienam tikslui — visuomenės gerovei išlaikyti, nes ji svarbesnė už asmeninę.LENKAS. Sutinku su tuo, ką Ciceronas sako, kad laisvė yra ten, kur žmonės gerovės siekia, ir ypač bendros gerovės, bei stengiasi, kad jų valstybė laisva būtų, nes jeigu ji nebus laisva, o svetimų priešų arba savų tironų prispausta, joks žmogus joje laisvas nebus.LIETUVIS.179 Sutinku su tavimi, ir dar tavęs paklausiu: jeigu kas nors savo labui ką veikia, pavyzdžiui, kasa, aria, tvarkosi, triūsia, dirba, nemalonumus kenčia, į užjūrius vyksta, galva rizikuoja — ar prievarta, ar gera, laisva valia jis tai daro?LENKAS. Tai mūsų laisvei nieko netruko, alias180 daug pas mus atsirastų belaisvių, kurie triūsiame savo ūkiuose tarsi valstiečiai.LIETUVIS. Nors ir teisingai filosofai teigia, jog nelaisvė yra tarnystė pinigams, vis dėlto nevadinkime šito nelaisve, taip kaip tu vadini, tegul tik atsitikus nelaimei tas, kuris tarsi valstietis dirba, kaupia, savo darbu ką nors įgyja, gauna, viską valstybės labui atiduoda ir, savų rūpesčių atsisakęs, valstybės reikalus svarbesniais laiko.LENKAS. Be abejo, tai būtų šventa ir dievobaiminga visuomenė, jeigu keikvienas negailėtų paaukoti valstybei visko, ką įsigijo sąžiningu darbu.175 Laisvė yra galimumas gyventi, kaip nori; tas gyvena, kaip nori, kuris vadovaujasi teisingais dalykais, kuris džiaugiasi pareiga, kurio gyvenimo kelias yra apgalvotas ir iš anksto numatytas.176 Vadovaujasi teisingesniais dalykais. 177 Teisingiau elgiasi tas, kuris visuomenės labo žiūri, negu tas, kursi tik savo tikslų siekia178 Vadovaujasi teisingais dalykais.179 Tarnauti valstybei siekiant gerovės sau — nėra vergija180 Ir yra vergas pinigų, kuriems labiau tinka paklusti, negu vadovauti.
LIETUVIS. O jeigu kas valstybės reikalų nepaiso ir, užuot jai padėjęs, labiau yra linkęs domėtis savais reikalais, — ką apie tai manai?LENKAS. Blogai daro: svarbesnį dalyką apleidęs, menkesniu užsiima, godumui, o ne valstybei tarnauja et est servus pecuniae, quae est tortum digna sequi potius, quam ducere funem181.LIETUVIS. Tai kaip tada, ar tinka bausti piktadarį? LENKAS. Tinka.LIETUVIS. O kokia bausme? LENKAS. Bausme compelle intrare, quia oderunt peccare mali formidine poenae182.LIETUVIS. O tas, kuris verčia daryti gera, ar neprievartauja?LENKAS183. Ne, neprievartaujam, nes ut recta sequatur compellit, et ut sit liber ac Deo, id est valstybei serviat, non mamonae184.LIETUVIS. Panašiai yra ir tuo atveju, kai koks nors nerūpestingas, bet turtingai gyvenantis apsileidėlis, savo pinigus linkęs žemėje paslėpti, pragerti ar pralošti, praūžti, gyvena prastuose, supuvusiuose ir suklypusiuose namuose, ant galvos jam laša, viskas griūva, o bičiulis, jo pasigailėjęs, ką nors iš jo prievarta paima ir už tai namą taiso, neleidžia lašėti, apramsto, kad nesugriūtų ir šeimininko su namiškiais neužmuštų; ar tai, kad bičiulis prieš šeimininko valią jo paties namo taisymui kažką paėmė, yra prievarta?LENKAS. Dar jam padėkoti turėtų. Šventa yra tokia prievarta.181 Kitokiu atveju.182 Priversk įeiti, kadangi nedori vengia nusidėti bijodami bausmės. Compelle intrare dažnai naudojamas posakis kaip formulė, teisinanti prievartinį apkrikštijimą arba apskritai įstatymo prievarta. Šį posakį naudojo šv. Augustinas. (Dar plg. Lk 14, 23—24.)183 Tas, kuris verčia kitus valstybei tarnauti, neprievartauja184 Priverčia, kad vadovautųsi teisingais dalykais ir kad būtų laisvas, tarnautų Dievui, t.y. valstybei, o ne turtams.
LIETUVIS. O juk daug galima rasti tokių, kurie dėl to supyktų, žinau, kad ne vienas pasakytų: kas tau darbo, tegul griūva, savo namuose esu laisvas ir darau ką noriu; ir dar tą savo niekingą tinginiavimą arba skurdumą laisve pavadintų.LENKAS. Nebent jau proto būtų netekęs, bet magistratus interest185 yra prižiūrėti, quin expedit186 valstybei, ne quis sua re male utatur187.LIETUVIS.188 Jeigu jau neprievartauja tas, kuris verčia kitus vieno asmens geru rūpintis, tai tuo labiau tas, kuris verčia valstybės reikalų žiūrėti; todėl nemanau, kad tai laikytina prievarta, jog Lenkijos kunigaikščiai kartais, valstybei prireikus, šaukdavo mūsų protėvius į karą ir valstybės reikalams imdavo iš jų duokles bei turtą; juk jie norėjo savo pavaldiniams ne prastesnės, o turtingesnės valstybės ir skatino juos, kad ne tiek savą, kiek valstybės nuosavybę kauptų, kad valstybei padėtų, ją remtų, nuo svetimųjų užpuolimo gintų, kad ji, tarsi sutrūnijęs namas, jų pačių neužgriūtų. Ir štai ją sveiką kunigaikščiai iki karalių išlaikė, compellendo intrare189 valstybės stiprinimui imdami, kada matė reikalą esant; aš tikiu tuo, ką Platonas rašo, nors ir taip pasaulyje matyti, nereikia jokio auctoritatem190 cituoti, jog kiekvienoje valstybėje daug lengviau rasti mažai, negu daug gerų ir išmintingų, lengiau vieną, negu du ar tris tokius suieškoti, todėl Platonas aukščiau kelia vieno valdžią, negu daugelio arba visų. Kunigaikščiai savo laikais geriau negu visi kiti, žinojo, kas valstybei reikalinga, ir nors visuomenei tai atrodė nelaisvė, ir dabar mūsiškiams panašiai atrodo, iš tikrųjų aukoti valstybei savo turtus ir galvas bei ją gelbėti — nebuvo vergija191; vieni kunigaikščiai su saujele išmintingųjų šitaip manė, ir tai buvo gerai, prastuomenė šito nesuprato, bet bijau, kad ir dabar, karalystėje, liaudis suprasti nepajėgtų: sunku jai buvo ką nors duoti, sunku buvo į karą eiti, tad ir surišo karaliams rankas. Dabar karalius negali liaudies karan pašaukti, nebent ji pati šito nori, negali įsakyti, kad ji ką nors valstybei duotų, kad valstybę paremtų — nebent pati sutinka šitai padaryti; bet kadangi liaudies, kaip vienas yra parašęs, tai — belua multorum est capitum, nam quid sequar, aut quem?192 Tad vienam atrodo, kad valstybę reikia gelbėti, antram — kad ne, daug tokių, todėl jie sako: o, taigi šitaip verdrungę norima išgauti. 185 Pareigūnui svarbu.186 Kas naudinga.187 Kad kas savo padėtimi nepiktnaudžiautų.188 Kunigaikščiai, versdami savo pavaldinius valstybei tarnauti, jų neprievartavo189 „Priversk įeiti“.190 Autoriteto.191 Ponai geriau už prastuomenę žino, kas valstybei reikalinga192 Yra daugiagalvis žvėris, nes nežinia, paskui ką man eiti arba paskui kurį? Toliau tekste minima verdrungė — tai žemės mokestis, atsiradęs Lenkijoje XV a. Šiuo žodžiu Skandinavijoje, Prūsijoje, Livonijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje buvo vadinamas smulkus pinigas (ketvirtoji dalis markės; vert. past.).
Saepe maior pars vincit meliorem193, tad į Podolę vartai atviri, totoriai joja pro juos kada nori, kaip į savo namus; argi amžinai savo gėdai jų nepamokysite, pilna šiuo metu Azija, pilna Graikija ir Egiptas bei visi Rytai jūsų belaisvių: manau, jog turkų arba totorių žemėse kiekvieną belaisvį lenku vadina, kaip Graikijoje Syrum, Davum, Getham194. Mes tik namie tariamės esą laisvi, o mūsų tautos belaisvių yra daugiau nei pagonių195; ar Lenkijos Karalystės laisvė yra užsispirti ir nepaklusti, kartu — neginti vargšų brolių, kad pagonys jų neišvarytų į žiaurią nelaisvę? Kunigaikščių laikais apie jokius totorius negirdėjome, taigi mes iš jūsų pradėjome mokytis, taip pat labai jau vieną pusę persveriame: nepaklūstame, neklausome, kada mus į gera veda, posėdžiaujame ilgiau, negu mūsų protėviai, tuo tarpu maskvėnas puola Polocką. Bet palauk, matau, kad nori mane pertraukti, tuoj pat atspėsiu, ką galvoji ir ką nori pasakyti: nori pabrėžti, kad lenkai, karaliaus šaukiami, į karą eiti todėl nenori, kad to karo nereikia, nes priešo nėra, o į karą šaukia vien todėl, kad mokestį įvestų arba, kaip sakote, verdrungę iškaulytų. Tiesą sakant, nėra ko girti piemenį, apie kurį pasakojama, jog ganydamas gyvulius, vis šaukdavosi savo bendrų pagalbos: „Vilkas, vilkas, vilkas!“, nors vilko ten nebūdavo; žmonės vis subėgdavo vilko vyti, bet ilgainiui ir tikru šauksmu nepatikėjo — taip vilkas ir surijo kaimenę. Tačiau tai tiktai menkas priekaištas, nes iš tikrųjų dažnai patiriame, jog ne juokais šaukiama: „Vilkas!“ Dažnai tas vilkas Podolėje vargšes aveles niokoja, ir, nors šios šaukiasi pagalbos, sunku jums iš namų išlįsti — gaila pastangų vargšę kaimenę apginti; o jūs tą tinginiavimą bei pavojingą šykštumą laisve vadinate. Iš tikrųjų, geriau šiuo metu namie dėl tikėjimo ginčytis, negu Podolėje paskui totorius bastytis.196 „Tad raukite kelmus, — tyčiojasi iš jūsų Kochanovskio Satyras, — tvenkite tvenkinius, vežkite iš girių į Vyslą medžiagą laivų bortams, suolams daryti, pelenais paverskite miškus, kirskite juos ir rąstus tašykite etc.“ Tik nepasiduokite prievartai, kad nereikėtų valstybei pagelbėti, nebent patys to panorėtumėte arba karalius sutiktų padaryti tai, ko užsispirtumėte: arba, jūsų verčiamas pakeistų tikėjimą į Dievą, arba, savo priesaiką laužydamas, apribotų kunigų teises, kad nei kunigams, nei kam nors kitam nieko neprivalėtumėte duoti; užuot valstybei, kunigams arba bažnyčiai ką nors davus, geriau namų prašmatnumui visa tai paskirti, sidabro indus įsitaisyti, žmonas bei dukteris retežiais, apvadais bei metalinėmis sagėmis apkarstyti, bičiuliams pokyliais bei pramogomis prisimeilinti, kad prireikus jie su tavimi į teismą ar kaimynystėn vyktų — kaimyno tarsi meškos medžioti, o vargšą, kuris dėl neturto tavęs tuo pačiu prisivilioti negali, spausti reikia, valdžios tarnautojus pravartu įbauginti, seniūnui ir teisėjui — prigrasinti, kad, jei jis norįs sveikas iš teismo išeiti, tegul taip nuteisiąs, kaip jam liepta. Ak, tikroji laisve, kokia tu valstybei naudinga ir visais laikais garsi! Dievaži, 193 Dažnai didesnė dalis nugali geresnę.194 Sirą, daką, getą. Toliau tekste minimas Kochanovskio Satyras yra žymiausio lenkų Renesanso poeto Jano Kochanovskio (1530—1584) sukurtas lyrinis herojus. Poemoje „Satyras“ autorius vaizduoja, kaip iš girių glūdumos pas žmones atėjęs padaras stebisi šlėktos gyvenimo ir ūkininkavimo būdu: jie lenktyniauja kirsdami mišką, degdami pelenus ir juos pelningai parduodami, bet visai nesiskubina į Podolę, kur siautėja nuožmūs totoriai. Poetas išjuokia šlėktos bailumą, senų jų papročių negerbimą, naudos vaikymąsi ir kitas savo meto visuomenės ydas (vert. past.).195 Daugybę lenkų nelaisvėn paima. Kodėl?196 Kodėl lenkai Podolės negelbėja?
mano manymu, kunigaikščių laikais lenkai, valstybei, o ne savo godumui arba patogumams tarnaudami, daugiau laisvės turėjo, nes seimo posėdžiuose kunigaikščiai jiems ilgai gražbyliauti neleisdavo, jeigu matydavo, kad reikia veikti, neilgai seime posėdžiaudavo197, tuojau ad tuendam libertatem patriae198tinginystę, apatiją bei dykinėjimą (jeigu šitai Lenkijoje pasitaikydavo) vydavo, šalin stumdavo, kol pagaliau visa tai įveikdavo; piktadarius ir savavaliaujančius prievartautojus, ilgai su jais nesiderėdami, bausdavo, compellebant199, kaip sakei, tuos, kurie nenorėjo intrare, militare, tributa si opus fuit, conferre, et quod est Dei Deo, quod Caesaris Caesari dare200: nepadėjo tokiems retorika nei gražūs išvedžiojimai apie žalingą apsnūdimą bei dykaduoniavimą, tai yra apie laisvę, kaip jūs manote; todėl sveikus, o ne aplopytus namus — jūsų valstybę ir jos laisvę jums išsaugojo, už tai jie verti amžinos atminties, nes labai abejojame, kad mūsų amžiui Dievas tokią laisvę teiktųsi duoti; kad ir karūnuoto karaliaus valdomi gyvename, tačiau jūsų savivalės, kurią jūs laisve vadinate, jis taip užguitas, jog nei pajudėti, nei valdyti negali, nors, kaip patys jį giriate, yra linkęs į visa, kas gera.LENKAS. Betgi prieš tai sakei, Demosteno auctoritatem pasitelkdamas, jog kariauti valdovui reikalaujant yra prievarta. Dabar kažkodėl tvirtini, kad lenkai, kunigaikščių valdomi, jų įsakymu, be seimo nutarimo, vykdavo į karą ir dėl to nepatirdavo prievartos, bet gindavo laisvę?LIETUVIS.201 Ar prisimeni taip pat, kaip esu sakęs, jog nedera krikščionims neteisingai kariauti, tik teisingai — už tėvynę, už jos laisvę, už nuosavybę, už žmoną, už vaikus ac pro aris202, kaip sakoma, et focis203? Pro patria pugnare pietas est, pietatem autem sequi est bonum sequi, et qui bonum ac rectum sequitur qui gaudet officio204, kaip sako Cicerono sentencija, is liber est205. Tačiau nežinau, kas per laisvė yra valstybės formam206 keisti, ex regia et optimatum potentia207 ne tiek democratiam, kiek oligarchiam ir valdžią lyg Rozvarovo pirtyje208 pasisavinti, namie su ponu ir tarybomis ginčytis, posėdžiauti, ko nors imantis, tuojau pat maištauti, o tuo tarpu pašaliais jus priešas drasko, daužo, 197 Kunigaikščių laikais Lenkijoje nebuvo tokios savivalės, kaip dabar198 Kad apsaugotų tėvynės laisvę.199 Priversdavo.200 Paklusti, kariauti, mokėti, jeigu reikėjo, duoklę ir, kas yra Dievo, Dievui, kas Cezario, Cezariui atiduoti.201 С. Militare XXII. q. I. et eadem. q. II. c. fortitudo202 Ir už aukurus203 Už židinius.204 Kovoti už tėvynę yra šventa, o vadovautis tuo, kas šventa, yra vadovautis gėriu, ir tas, kas vadovaujasi gėriu bei teisingumu, kas džiaugiasi atlikdamas pareigą.205 Tas yra laisvas.206 Santvarką.207 Naudojantis karaliaus ir bajorų (ponų) valdžia.208 Nėra visai aišku, kas čia turima galvoje. Galbūt čia minima kokia nors anų laikų skaitytojui žinoma realija, o galbūt čia kalbama apie Parčovo pirtis, kurioms tam tikrų privilegijų buvo suteikęs Žygimantas Augustas (vert. past.).

karalius prisiekė; juk gerbiate karaliaus priesaiką, o jis, be kita ko, prisiekė omnia a regno alienata aut distracta ad proprietatem eiusdem regni aggregare, terminos non minuere, sed pro posse defendere ac dilatare222. Tegul nuo šiol ir pradeda egzekuciją vykdyt223i; quod est distractum224 nuo Lietuvos, aggreget, terminos dilatet225, tiek tas su Maskva, tiek su valakais bei totoriais, padėkite jam šitai daryti, neleiskite laužyti priesaikos, nežaiskite seime šiuo metu nereikalingais klausimais, gelbėkite mus nuo maskoliaus, kol dar jis visko neužėmė, nes vėliau sunku bus unum išlikti: jau bus tria arba plura226, mat kiti ir iš Livonijos jau dairosi, ką čia nuo mūsų atsiplėšus. Bet jūs šito nepaisote, jūs tik lekiate užsispyrę kur akys veda, pametę paklusnumą, vien tik savo aistrų genami. Viešpatie Dieve, būki kartu su jumis, nes nežinia, kur sustosite, juk nesileisite sustabdomi. O argi ne geriau būtų buvę turėti moderatum sessorem227, arba karalių ar kunigaikštį, kuris būtų jus įstatymu pažabojęs, kad, kur nors išsilakstę, sprandų nenusisuktumėte? Leiskitės sulaikomi, leiskitės valdomi to, kuris jus į gera veda: karaliaus ar kunigaikščio — man tas pats. Rex regit, dux ducit228, kad tik į gera dux vestų, o karalius — gerai valdytų. O kada karalius arba kunigaikštis mato, kad reikia kariauti ir mokesčius mokėti, tai kariaukite, mokėkite; ne žodžiais, bet darbais remkite valstybę, taip, kaip jūsų protėviai, kunigaikštystėje gyvendami, tai darė ir nebuvo dėl to kunigaikščių pavergti, nes jie juos į tikrą bei teisėtą laisvę vedė, todėl ir vadais pavadinti, o vis vocabuli229 rodo, jog vadas, tai yra dux, mažesnę prievartą naudoja negu rex, nes dux veda, o karalius valdo, ir valdymas reiškia didesnę valdžią, galią bei didesnį viešpatavimą230. Ducem comitamur, sequimur, Regi oboedimus regenti et interdum trahenti ac imperanti; inter Regem et eum qui regitur multum interest, nec sunt regens et qui regitur pares, inter Ducem et comitem saepe nihil, quam quod is sequitur, ille praeit, ac par est plerumque comes Duci231. Tai, kad Ožechovskis žodį „karalius“ derivat232 iš graikų kiranos233, neatitinka tiesos, nes graikai šį žodį verčia dominus234, o dominus est respectu 222 Viską, kas buvo atimta arba atplėšta nuo karalystės, prijungti prie tos pačios karalystės nuosavybės, sienas ne siaurinti, bet pagal galimybes ginti ir plėsti.223 Karalius yra prisiekęs plėsti sienas224 Kas yra atplėšta.225 Tegul prideda, tegul išplečia sienas.226 Trys, daug. 227 Nuosaikų valdovą (sėdėtoją soste).228 Karalius valdo, kunigaikštis veda.229 Žodžio prasmė.230 Žodyje dux slypi mažesnė valdžia negu žodyje rex231 Kunigaikštį lydime, juo sekame, o karaliui, valdančiam, kartais traukiančiam ir įsakinėjančiam, paklūstame, tarp karaliaus ir to, kuris yra valdomas, — didelis skirtumas, karaliai ir jo pavaldiniai nėra lygūs; tarp kunigaikščio ir palydovo dažnai — jokio, nebent tai, kad tas seka, o anas eina priekyje, ir dažniausiai palydovas yra lygus su kunigaikščiu.232 Išveda.233 Valdovas.234 Viešpats (šeimininkas)
servorum235. Ammonius236 žodžius kiranos, igemon, anax237 vienodai supranta, taip pat ir Isocrates238 šiems žodžiams mažiau teikia reikšmės negu žodžiui basileus, id est rех239. Rex turi didesnę valdžią, negu kiranos arba igemon, ar anax, id est princeps240 ir pavadina lovem Basilea, caeteros Deos minus potentes anaktes241, taigi kur didesnė galia, ten ir nelaisvė didesnė. Kadangi iš esmės jau įrodyta, jog kunigaikštystėje yra laisvė, tuščius įrodinėjimus praleisiu, quia ad probandum, loci sunt fortiores qui rei quam qui nomini inhaerent242. Tad, baigdamas šį mūsų pokalbį, pasakysiu, kad Ožechovskis padarė mums didele skriaudą243, rašydamas, esą, Lietuvos Kunigaikštystė ir jos piliečiai ligi šių laikų nėra laisvi, o juk Dievo Malone, kaip ir kitos krikščioniškos karalystės bei kunigaikštystės, krikščionys esame, savo valdovui ir jo bendrams ne prievarta, bet noriai, su meile ligi šiolei tarnavome, suprasdami, jog jie. Dievo vietininkai būdami, mūsų turtus ir mus pačius tvarkė taip, kaip valstybei buvo naudinga, o būti valstybės nelaisvėje — mums visados reiškė puikiausioje ir didžiausioje laisvėje gyventi. Savo valdovams visados buvome ištikimi; tegul mums Ožechovskis neprikaišioja Musilos, Voiciko ir Viktožinos244— kiekvienoje visuomenėje tarp gerų yra ir blogų; ir Krokuvoje, ant Vištos Kojos245, į kurią Ožechovskis vilioja karalių, prieš dvi dešimtis metų į senąjį karalių iš apačios, kaip pasakojama, buvo šauta ir vos jo neužmušta; o juk dėl to ne visi lenkai turi kentėti priekaištus; mes savo gražbylystėmis seimų neužtęsdavome, gerbdavome tai, ką jie nutardavo, o prieštarauti — atrodė tarsi Dievo tvarkai priešintis.246Mes ne tik dėl krikščioniško mokymo mylėjome savo valdovus — tokia buvo mūsų tautos prigimtis;247 turėjome ypatingą polinkį savo vyresniuosius gerbti ir mylėti. Ponų Katkevičių pirmtakas — tai, kaip žinai, garbinga ir sena Lietuvos giminė — kažkurį iš savo valdovų, didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, neprisimenu kurį, medžioklės metu priešams užklupus, ant savo pečių keletą mylių nešė ir nuo pavojaus išgelbėjo, vėliau nuo ėjimo jis Chocka pramintas; 235 Viešpats (šeimininkas) yra vergų atžvilgiu.236 Amonijus — graikų filosofas, gyvenęs III a. po Kr. Plotino mokytojas, neoplatonizmo pradininkas (red. past.).237 Valdovas, vadas, viršininkas.238 Isokratas — graikų oratorius (436—338 m. pr. Kr.) savo metu garsėjęs naujomis pedagogikos ir politikos idėjomis (red. past.).239 Karalius (gr. |lamXfcvę).240 T.y. valdovas.241 Jupiterį karaliumi, kitus, mažiau galingus, dievus — valdovais.242 Kadangi įrodymui geresnės yra tos vietos, kurios susijusios su dalyko esme, o ne su pavadinimu.243 Ožechovskis lietuviams daro skriaudą244 Musila, Voicikas, Viktožina — asmenys, minimi S. Ožechovskio veikale „Quincunx“. Čia vienoje vietoje (p. 73) autorius rašo: „Lenkija niekad nepagimdė Mussilos, kuris Gardine į karalių Kazimierą kėsinosi, nei Glinskio, kuris Žygimantą išdavė, nei kokių nors Voiciko ar Viktožinos, kuriuos Vilniuje neseniai nuteisė mirti už karaliaus išdavystę“ (vert. past.).245 Vištos Koja — čia veikiausiai minimas rytinis Vavelio rūmų sparnas, vadinamas Vištos Pėda (Kurza Stopa). Joje mėgstamą menę turėjo karalius Žygimantas I (vert. past.).246 Lietuviai, savo valdovams būdami palankūs, nepatyrė nelaisvės247 Lietuviai iš prigimties myli savo valdovus
jo parodytą pietatem248 valdovui, tėvynės tėvui, galime vertinti labiau už Enėjaus gailestingumą249 (pastarasis savo tėvą Anchizą iš graikų užgrobtosios Trojos ant pečių išnešė), nes didesnė šlovė yra valstybės arba tėvynės, negu vieno žmogaus, tėvui patarnauti. Iš tiesų ir lietuviai kartais blogų valdovų atsikratydavo, bet dėl to labiau libertati250 kaltė suverstina: blogo valdymo, tai yra tyrannidem251, nenorėta kentėti, nes libertati tyrannis contraria252; juk žinai, kad kiekvienoje valstybėje tyrannicidae premiis et honoribus afficiebantur253. Tačiau dievobaimingus, gerus, santūriai ir teisingai valdančius valdovus bei valstybės tarybą mes, lietuviai, tarsi sūnūs savo tėvus, amore filiali, non timore servili254 mylėjome, prieš savo valdovus nemaištavome, valdovams — savo vyresniesiems broliams, ponų tarybai, kilmingų giminių žmonėms ne prievarta (kaip jūsiškiai supranta) tarnavome, o jeigu net ir prievarta, tai vis tiek turbūt ji buvo labiau pakenčiama, negu tai, ką pas jus matome: mažiau pasiturintys, silpnesni jūsų broliai pavietuose turi stipresniems, įžūlesniems pataikauti, kad šie, nors ir ponų tarybai nepriklausydami, juos gintų.255 Pas mus nesunku būdavo dviems arba trims patarnauti, id est optimatibus256, o pas jus, kas tik prasimuša ūkininkaudamas, vesdamas, gaudamas palikimą, mokėdamas suktis, gražbyliaudamas ar išsisukinėdamas nuo įstatymų — tas ponas! Tarnauk jam su vaikais ir bičiuliais, pulk prie jo su duona ir alumi, vos tik jam pasirodžius, bei visaip kitaip jį malonink; argi galima su akiplėšomis, mušeikomis kaimynais pyktis? Atvyks pas tave — kentėk, kad ir kokias išdaigas ir niekšybes jie tau krėstų; susimuš tavo namuose — ir tau pačiam su namiškiais gali tekti. Šlykštiesi jais, jau ir žiūrėti į juos negali? Kentėk, liepk pripildyti taures, nieko nepaisyk arba kaip Sobieskis padaryk: jeigu jie nuo tavęs neatstoja, tu pasitrauk arba gerinkis ir liežuviu darbuokis — nors ir ne iš širdies, tik neleisk suprasti, kad tu jais nesidžiaugi; progai pasitaikius, susiginčys, susimuš jie dėl tavęs, jeigu reikės, jų pašonėje kiekvienam apylinkėje atrodysi galingas; o pagaliau, kad tik nekenktų — kaip Jogaila velniui dvi žvakes liepęs uždegti — verčiau nenaudėliams, akiplėšoms, nepataisomiems negu geriems tarnauki. Aš čia, Lietuvoje, saugus buvau iš viso dviems arba daugiausia trims tarnaudamas, tačiau tiktai iš reikalo šitai sakau, nes jokioje laisvoje valstybėje neturėtų taip būti, kad globą ir teisingumą patys turėtume užsitarnauti ir dar nuolat gresiančios klastos tikėtis; tačiau tai sakydamas įrodau, jog kaip ir toje valstybėje, kuri kunigaikštyste vadinama, ne visada vergija viešpatauja, taip ir toje, kuri karalyste vadinama, ne visada laisvė egzistuoja; tai ir Lenkijos Kunigaikštystėje pasitvirtino: nors ir nevadinama karalyste, ji buvo laisva valstybė, ir jos laisvei netrukdė tai, kad visi tarnaudami valstybei tučtuojau valdovams paklusdavo; mums taip pat nekenkė tai, kad ligi šių laikų valdovams, tai yra didiesiems kunigaikščiams bei jų taryboms, tarnavome, nes mums atrodė, kad pakenčiamiau tarnauti tiek kilme, tiek ir padėtimi Dievo nuo seno 248 Pamaldumą.249 Chockos meilė valdovui250 Laisvei.251 Tironijos.252 Laisvei tironija priešiška.253 Tironų žudikai pagerbiami atlyginimu ir šlove. 254 Sūniška meile, o ne vergiška baime.255 Lenkai yra vieni kitų nelaivėje256 T.y. ponams.
išaukštintam (supratome, jog toji potestas erat а Deo257), negu sau lygiems savavaliaujantiems, kuriais pasitikėdami, kaip tik norime gyventi, nieko nebijodami ir kad visi kalbėtų: tai didžiai gerbiamas žmogus, paskui jį visas pavietas eitų, nesvarbu, ką jis valgytų, nesvarbu, ką iškrėstų — vis tiek laisvas, kas jam karalius, kas vaivada ar seniūnas! Ką gali žinoti, ar tik šitai ir nepakenkė unijai258: Lietuvos Kunigaikštystės valdovas ir jo tarybos bei pavaldiniai, matydami Lenkijoje tokią savivalę, tokią panieką vyresniesiems, gyvenimą vieni kitų nelaisvėje ir dar kitokią netvarką, kurią iš tolo lengviau pastebėti, pabūgo, kad visa tai pas juos neatsirastų ir ėmė priešintis, kad valdovas ne visuose savo valdų kampeliuose muta persona259 būtų, tarsi nupieštas, ir kad tarybos savo senatoriškojjo autoriteto neprarastų, ir bajorai tarnautų tiems, quos coluerunt patres nostri260, kuriems dera, o ne kuriems privalu tarnauti. Atvirai sakau tau, kas, mano nuomone, teisinga, ir prašau nelaikyti už bloga, kad susirūpinęs šitaip išvedžioju, nes juk man svarbiausia tėvynė, kurią jūsų Ožechovskis taip begėdiškai apšmeižė. Suprantu, kad tau jau įkyrėjau, todėl greitai paliksiu ramybėje, tik baigsiu tuo, nuo ko tu pradėjai. Jeigu norite, kad būtume su jumis vere unum261, kaip, dieve duok, ir bus, nekelkite mums pasišlykštėjimo ta perdėta jūsų valstybės savivale, pagarboje laikykite valdovą ir tarybas, nemeskite senojo, dar kunigaikščių laikais gerai įtvirtinto, valdymo būdo, laikykitės senosios tarybos ir jauniesiems įsakykite iš jos mokytis262. Atsiminkite, kodėl valstybės griūva; apie Romos žlugimą štai kas parašyta:Roma, diu veteres dum te rexere Quirini,Nec bonus immunis, nес malus ullus erat.Exclusis patribus successit prava iuventus. Quorum consilio praecipitata ruis263.Jauniems žmonėms, kol jie nesužinos ar neišmoks, kas tai yra valstybė ir kas jai naudinga, neleiskite pirmiems valstybės reikalais kalbėti ir ja rūpintis264. Kadangi turite regnum ir dėl šio vardo patys sau garbingesni ir laisvesni už kunigaikštystėje gyvenančius atrodote, tegul joje bus rex, regat igitur et sit unus, quia si plures regent, non erit regnum, sed alia forma Rei publicae; in hoc regno sit qui regatur, et qui regitur, non regat sed regenti pareat265; tegul karalius valdo, o karaliaus te niekas kitas nevaldo — vien Dievas ir įstatymas266, o kad jis žinotu, ką Dievas įsako ir ko įstatymas moko, senoviniu ir reikalingu 257 Valdžia buvo iš Dievo.258 Didžiulė lenkų savivalė unijai kenkia259 Nebylus veikėjas.260 Kuriuos gerbė mūsų tėvai.261 Iš tiesų vieningi.262 Kai lietuviai su lenkais bus unum263 Roma, kol tik tave valdė senieji kvirinai,Naudą teikė ir kiekvienas doras, ir kiekvienas nedoras;Nušalinęs tėvus, po jų atėjo į valdžią nedoras jaunimas,Dėl kurio sumanymų tu griūni. 264 Tegul lenkai neleidžia jauniems valstybės valdyti265 Taigi karalius tegul valdo ir būna vienas, nes jeigu valdys daugelis, nebus karalystė, bet kitokia valstybės forma; tegul šioje karalystėje būna ir pavaldiniai, ir tas, kuris bus valdomas, tegu ne valdo, bet paklūsta valdančiajam.266 Tegul karaliaus niekas kitas nevaldo — vien Dievas ir įstatymas
papročiu jam dvi tarybos yra skirtos: dvasinė ir pasaulietinė, senatu vadinama, nes joje turi senes267 būti, jūs juos vyresniaisiais broliais aptissime268 vadinate; už kitus jie turi būti pranašesni ne tik amžiumi, bet ir dievobaimingais papročiais bei protu269. Iš dvasininkų tegul karalius sužino, kokia yra Dievo valia ir koks jo įstatymas, nes taip yra parašyta: labia sacerdotis custodiunt legem270, o iš dvasininkų bei pasauliečių kartu — kokie visuomenės įstatymai, kuriuos politicas leges271 vadiname, nes dvasininkų luomas yra doresnis ir svarbesnis, tiek geometrica, tiek aritmetica proportione272 visados buvo ir iki pasaulio pabaigos bus garbingesnis et omne maius continet in se minus non contra273, trijuose telpa du, tačiau dviejuose trijų nerasi, taip pat kas žino Dievo įstatymus, žino ir žmonių, nes pastarieji į pirmuosius įeina bet kas žino pasaulietinius įstatymus, nebūtinai Dievo įstatymus turi žinoti, quia non convertuntur ista274. Betgi matydami, kaip jūs griaunate šį pagrindinį luomą, ant kurio iš tikrųjų, kaip visos kronikos liudija, laikėsi Lenkijos valstybė, ir tiesiog iš pagrindų jį norite išversti, būgštaujame, jog netrukus neturės karalius iš ko Dievo valią sužinoti, o be jos ir pasaulietinių įstatymų neišmanys, vadinasi, neturės ir žąslų, kuriais jus pažabotų; taigi — galas, nors jūs ir tvirtinate, kad iš Rašto karalius mokysis, o jeigu jis skaityti nenorės ar nemokės? Vadinasi, jį jūsų ministrai mokys? O jeigu jie kiekvienas savaip, kaip tenka girdėti, Raštą supras, tai kuriuo liepsite karaliui tikėti? Nes vieni iš jūsų ministrų mokėsi Rašto in Luleranismo et Zwinglianismo, ad Arrianismum275, kiti ad Anabaptismum276 Raštą tempia. Kol naujus žąslus karalius iš jūsų meistrų arba kalvių pasirinktų, daugybė jūsų ministrų Lenkijoje sprandus nusisuktų, nes vienas nenorėtų tokiais žąslais, kaip karaliaus, antras — dar kitokiais pažabotas būti, tad nežinau, kas pas jus per libertas277. Ir tai obiter278 priminsiu, jog engiate žemesniuosius luomus, jog juos tiesiog už nieką laikote, miestiečių ir valstiečių luomus vos žmonių giminei priskiriate, kartais manote, jog jie niekingesni ir prastesni už žydus, greičiau žydų, o ne jų laisvę ginate. Ir Dievas žino, kokie jie jums dėl to draugai; jūsų protėviai deramai į šį luomą atsižvelgdavo, dabar taip pat reikėtų atsižvelgti ir kitaip su jais elgtis. In Aristotelio Politicis279 skaičiau, jog kai kuriose anarchinėse oligarchijose tam, kas prisiekdavo eiti valstybės pareigas, buvo liepiama sakyti tokius žodžius: Plebem odio prosequar et pro virili adnitar, ut illis sit male280. Ко ne šitaip ir jūs esate pasišovę elgtis su žemesniaisiais luomais. Taigi, deja, ir karalystėje yra pakankamai nelaisvės bei anarchijos, kurios mums nesinori. O ir pas mus užtenka tos netvarkos, tik prie savos jau pripratome; kad savo 267 Seniai.268 Labai tinkamai. 269Dėl ko karalius su pasaulietine ir dėl ko su dvasine taryba turi tartis.270 Šventiko lūpos saugo įstatymą.271 Pilietiniais įstatymais.272 Tiek geometrine, tiek aritmetine proporcija. 273 Ir apima viską didesnį, kaip ir mažesnį.274 Kadangi anie nėra (šiems) tolygūs.275 Iš liuteronybės ir cvinglizmo pagal arijonybę.276 Į anabaptizmą.277 Laisvė.278 Kartu.279 „Politikoje“.280 Liaudį persekiosiu su neapykanta ir iš visų jėgų stengsiuosi, kad jai būtų blogai.
atsisakytume, reikia kuo nors geresniu mus patraukti, ko galėtume imtis. Jeigu kas nors kada skęsta ir lentos nusigriebia, tai ilgai jos nepaleidžia, kol ką nors geresnio nusižiūri, kuo galėtų į krantą išsikapanoti.LENKAS. Tikrą tiesą sakai, ir patys mes tai matome, bet gal drauge greičiau ką nors gera sutartume.LIETUVIS. Duok, Dieve, mums vienybę ir tikėjimo, ir valstybės, kurioje Dievas nei vienos, nei kitos pusės nebūtų skriaudžiamas.LENKAS. Amen. Na, jau ir ponai iš tarybos skirstosi. Labos nakties.LIETUVIS. Laimingai sveikas išsimiegok. Bet dar turėjau paneigti antrą priežastį, dėl kurios, Ožechovskio nuomone, mes nelaisvi esame, būtent, kad mums valdovas gimsta.LENKAS. Tiesa, bet jau vėlu, turiu pas poną skubėti, o rytoj susitikime čia.LIETUVIS. Išvažiuoju.LENKAS. Tada prašau tavęs — parašyk man.LIETUVIS. Galbūt.LENKAMS IR LIETUVIAMSTuščiai kas nors mėgintų smerkti, kad senoliai,Mąstydami protingai, galvas suko uoliai,Kaip jie sujungt galėtų amžinai valstybesIr patys brolių meile susiliet vienybėn,Nes santarvėje viskas šiam pasauly žydi.Kur jos nėra — keistai ten viskas sumaišyta.Todėl turėti galvą vieną jie svajojo,Kad kuo greičiau galėtų susitart geruoju,Nes kur galva protinga valdo visą kūną,Ten sąnariai iš tikro atskirti nebūna,Tik remia vienas kitą reikaluos visokiuos,Gyvendami meilingai, tyčiotis nemoka.Galvoja jie padoriai vienas apie kitąIr niekados nebijo nešlovės įgyti.Tik lygūs žmonės randa puikų sutarimą,Ir geras tiktai gerą už parankės ima.Bet jei kur išsišoka vienas koks kaimynasIr trypia kitą, tyliai sukčium jį vadina.Tai tarp tokių negali santarvė žydėti.Ir niekas ten neauga — vien vargelis kietas.
Tad įdėmiai skaitykit, jeigu jums to stinga,Jei santarvės negalit dar pasiekt dermingos.Nes jūsuose ne vienas nori viršų gauti,Jam stimburį palikti, pats pačiupti jautį,Pūstais dabintais žodžiais savo darbus grąžint,O kito, kur tik gali, visados sumažint.Lietuvį skriaudžia lenkas, laiko jį vergystėj,Sūnum savos motulės jo nepripažįsta,Quincunx’ų prasimano, melo neprotingo,Ką užneša jam seilė, tą plepėt netingi.Ar santarvė ir meilė tuo keliu ką lydi,Kai valdo žmones šitoks pyktis ir pavydas?Bet šitą kaltę didžią verst visiems netinka,Kai vienas tik liežuvį barškina niekingai,Jūs patys, regis, laikot jį tuščiu tauškalium,Ir jus jis išvadina įvairiais vardeliais,Kuriuos lipinti dailiai šis kūrėjas ima,Kai atriša liežuvį plunksna įkvėpimo.Bet Lietuva kaip reikiant atgalios jam rėžė,Visi suprato, kokie tie gandai — tos „tiesos”.Težino: silogizmą Lietuvoj suvokia,Iš juokdario gudreivos gardžiai pasijuokia.Te propozicijų jis mato savo klaidąIr kaip meluoti sau konkluzijomis leido,Nes laisvė čia aukštybėn iškelta teisingaiIr patys jai gražiausi epitetai tinka.Duok, Dieve, maloni jums laisvė ši tebūna,Te sauvalė nestoja vietoj jos baisūnė,Nes ši vardu lig šiolei laisvės prisidengus,Ištvirkus kaip lepūnė įsiganius engė.Reikėtų ant pavadžio ją laikyt trumpučio,Jei norit, kad valstybės sveikos ainiams būtų,Nes iš pasileidimo žuvo karalystės,Ir vardyt jų nereikia — begales pažįstat.Saugokitės!А. V.
ANTRAS PASIKALBĖJIMAS APIE LIETUVIŲ NELAISVĘLENKAS. Tai tu čia? Pats Dievas padeda; lenkiuosi už vakarykštį pasikalbėjimą.LIETUVIS. Seniai jau, kelias valandas, čia tavęs laukiu.LENKAS. Nesitikėjau šiandien tave rasti, nes juk turėjai namo važiuoti, todėl ir neatėjau laiku.LIETUVIS. Argi nežinai, kad čia, dvare, viskas atidėliojama rytdienai. Turėta mane vakar išleisti, tačiau vakar, kai išsiskyrėme, šitai atidėta rytdienai; Dievas žino, kada toji rytdiena bus, argi ji viena tėra? Kiekviena rytdiena man vis pasprunka: atsikėlęs jau manau, kad tai rytdiena, paskui vėl einu miegoti kitos laukdamas, tačiau ir šiandien jos nėra; čia taip, kaip su tuo prastu šeimininku, apie kurį pasakojama, jog virš savo durų užrašęs: „Rytoj dirbsiu, ne šiandien“. Ir visada šį užrašą skaitydamas, rytdienos laukė, niekada šiandien nedirbo, todėl į baisų skurdą įsibrido.LENKAS. Mielas broli, norėtumei laimingiausias būti; juk ne vienas dėl tos rytdienos nerimauji.LIETUVIS. Kiekvienam savi reikalai, duok Dieve, kad šiandiena ateitų ir rytdiena nevirstų,quia281, kaip filosofas sako, in tempore nihil est accipere, nisi nunc282, ir Viešpats Dievas tuo tobula yra esybė, jog jai nei ryt, nei vakar neegzistuoja, tik šiandien omnia ei adsunt praesentia283.LENKAS. Bet juk mes, žmonės, esame po tais dangaus apskritimais ir sferomis, kurios sukdamosi laiką skaičiuoja bei matuoja, todėl esame nuo laiko priklausomi, tad ir vakar, ir šiandien, ir rytoj mums turi būti. O Dievas yra virš to sukimosi ir virš laiko, nes jis viską sutvėrė ir dangaus sukimąsi bei laiką valdo, pats nuo laiko nepriklauso, viską šiandien, o ne vakar ar rytoj turi ir tvarko.LIETUVIS.284 Tai tiesa, bet visi kūriniai po tuo besisukančiu dangumi yra tobuliausi in archetypo285, tai yra panašiausi į savo kūrėją Dievą, iš kurio yra kilę, kaip štai žmogus kitus padarus tuo pranoksta, kad pagal Dievo atvaizdą yra sukurtas, vadinasi, jame yra dalelė Dievo išminties ir proto, nes dievo išmintis ir protas — vienatinis sūnus prieš amžius iš jo gimęs, yra figura et imago patris286. Kadangi žmogaus prigimtis panaši į tą, kurią ir pats Dievas kadaise buvo priėmęs, ji yra tobuliausia, prakilniausia ir garbingiausia.287 O iš žmonių tas yra tobuliausias, prakilniausias ir garbingiausias, kuris su savo 281 Kadangi. 282 Joks gavimas nėra geras, jeigu ne dabar. 283 Viskas yra jo akivaizdoje.284 Tas kūrinys yra tobuliausias, kuris labiausiai panašus į Dievą285 Kaip originalas.286 Tėvo pavidalas ir paveikslas.287 Žmogus taip pat tobuliausias tas, kuris panašiausias į Dievą

LIETUVIS.300 Laikas mums neleido išsiaiškinti, tačiau ir pats noriu geriau šią pareigą atlikti, negu skolingas iš seimo išvykti, ir taip jau Zaleskiui301 nemenkai likau įsipareigojęs, tai tegul nors tau, be tikros bičiulystės ir palankumo, nieko daugiau skolingas nebūsiu.LENKAS. Tad, kadangi nuo šios pareigos tavęs atleisti nenoriu, vakarykštę skolą veikiau šiandien nei rytoj priimsiu. Pradėki vardan Dievo — atidžiai tavęs klausysiuos.LIETUVIS. Taigi pradėkime! Ožechovskis dvi Lenkijos laisvės ir Lietuvos nelaisvės priežastis nurodo: pirma ta, kad karalystėse karaliai yra renkami, o kunigaikštystėse kunigaikščiai gimsta, antra — karalius turi karūnuotoją, kuris neleidžia, kad šis savo pavaldiniams laisvę atimtų, o kunigaikštis neturi, kas jį tramdytų. Aš vakar neatsitiktinai pastarąją priežastį pirmiau, negu pirmąją, pradėjau griauti. Kodėl? Vos tik antroji nusilps, ir pirmoji iš karto sugrius302, štai taip Ožechovskis sako, visus jo žodžius atsimenu. Kunigaikštystėse tiek kunigaikščiai savo pavaldiniams gimsta, tiek ir pavaldiniai — kunigaikščiams, o tai jau yra įgimta nelaisvė, panaši į velnio nelaisvę, in cuius servitute nos omnes natura fuimus filii irae303. O kadangi karalystėse karaliai negimsta, tai negimsta ir jų pavaldiniai, čia karaliai Dievo valia valdo, ir žmonės Dievo valia gimsta; kunigaikštystėje kunigaikščiai Dievo pykčio lydimi valdo — ne kitaip ir žmonės kunigaikštystėje iš Dievo pykčio gimsta. Šis argumentas jokiu kitu pagrindu negali remtis, nes ir šventojoje Evangelijoje yra sakoma, jog kunigaikštystė įgimtais įstatymais yra priešinga karalystei, todėl ir visos karalystės savybės turi būti priešingos kunigaikštystės savybėms; taip jis sako, ligi čia yra jo paties žodžiai. Dabar matai, jog pirmąją priežastį Ožechovskis antrąja pagrindė, todėl nusprendžiau greičiau pirmąja susivilioti. Jis sako, kad tas argumentas negali kuo nors kitu remtis, tačiau kadangi paaiškėjo, jog kunigaikštystė įgimtais savo įstatymais yra priešinga karalystei, vadinasi, priešingiems dalykams — priešingi bruožai priskiriami; betgi aš vakar įrodžiau, jog Regnum ir Ducatus nėra priešingi dalykai, nes ne kiekviena karalystė yra laisva, nors Ožechovskis tai laiko neabejotina tiesa, ir ne kiekvieną kunigaikštystę turime vadinti nelaisva. Tad jau šitas jo argumentų pagrindas prapuola, o jokiu kitu, kaip jis pats sako, pagrindu jie remtis negali, tai štai ir viskas, nėra apie ką kalbėti. Geriau palikime valandėlei dialektikos erškėčius, išeikime iš jos tankmių ir ankštumos, truputį atsipalaiduokime ir atsigaukime. Ir Ožechovskio argumento, kuris dėl tavo išdėstytos priežasties vakar sužlugo, jau nelieskime, bet kadangi neturime ką veikti, kolei ponai taryboje, pasikalbėkime apie kitą argumentą, kurio pagrindas ne toks silpnas, kaip Ožechovskio pateiktas; ar laisvesnė yra ta valstybė, kuri turi paveldimą valdovą аrbа, Ožechovskio žodžiais tariant, kuriai valdovas gimsta, ar ta, kuriai negimsta, o kuri pati jį išsirenka? Tik dabar jau neįsikabinkime į žodžius: ir karalystę, ir kunigaikštystę vadinkime valstybe, tai yra ta pačia vieno asmens valdžia, graikiškai — monarchija; vienvaldystė tiek 300 Ožechovskis nurodo dvi Lietuvos nelaisvės priežastis301 Zaleskis — nežinomas asmuo, minimas „Pasikalbėjime“.302 Antrąja priežastimi pirmoji remiasi, todėl vakar Lietuvis ir ryžosi pirmiau antrąją sugriauti303 Kurio vergovėje mes visi, pykčio vaikai, buvome iš prigimties.
vakar, tiek šiandien, mano manymu, valstybei yra geriausia ir naudingiausia, ypač jeigu valdovas karalius ar kunigaikštis, tai pačiai visuotinei bažnyčiai priklauso, išpažįsta tą patį tikėjimą, turi dvasininką, altorių — tai, Ožechovskio nuomone, būdinga karalystei — ir jeigu vienas valdo; niekas jam nevadovauja, alias304, kaip vakar buvo kalbėta, argi tai Rex arba Dux būtų, jeigu ne jis, o jį valdytų ir jeigu jis dar kažkam (be Dievo ir įstatymų) turėtų paklusti bei atsidavęs būti, Dievo valią sužinodamas iš dvasininko, o įstatymus ir iš dvasininko, ir iš pasaulietinės tarybos; kaip prisimeni, vakar apie tai kalbėta. Vakar taip pat šitaip valstybę apibūdinau: valstybė yra žmonių sąjunga, kurios narius jungia vienas Dievas, vienas įstatymas, vienas valdovas ir kurioje visi žiūri bendro, o kartu ir savo labo; šis apibrėžimas iš esmės nesiskiria nuo Ožechovskio definicijos, pirmajame pasikalbėjime apie egzekuciją pasakytos šiais žodžiais: valstybė yra piliečių susibūrimas, kuriame juos jungia bendri įstatymai ir bendra nauda305. Tad visi žmonės yra tikri, visi vienodai įsitikinę, jog valstybėje nėra didesnės vertybės už laisvę, kuri iš visų turtų laikoma svarbiausiu. Ir mes ties šiuo klausimu šiandien sustokime ir pasvarstykime, kuris karalius, kunigaikštis, valdovas, monarchas gali būti savo bendruomenei, savo valstybei naudingesnis: ar tas, kurs valstybėje gimsta ir ją paveldi, ar kuris išrinktas, o ne paveldėjęs valdžią.306 Pradėkime nuo to, kas yra in confesso307, kad ten yra didžiausia laisvė, kur žmonės recta sequuntur308, kaip pats vakar Cicerono auctoritatem309 pripažinai. Vakar ir apie tai kalbėjome, jog nėra valstybėje didesnės vertybės už laisvę, ji valstybėje pati naudingiausia: Nam non bene pro toto libertas venditur auro310. Tikriausiai ir su tuo sutiksi, jog ten, kur valdo geras, doras ir išmintingas žmogus, ten ir nauda valstybei turi būti didelė, tai yra, turi būti laisvė. Ką apie tai pasakysi?LENKAS. O ką gi kita — tiktai taip; ir ypač: ar valstybė turi Dievą, nes be Dievo ji niekam tikusi, kadangi omne datur optimum et donum perfectum311.LIETUVIS. Taip, bet tai jau, Ožechovskio argumentu remiantis, taikytina karalystei, kunigaikštystei arba apskritai valstybei, kuri nebus karalyste, jeigu Dievo savo tėvu nelaikys, o, kaip šventasis Augustinas sako. Dievo savo tėvu nepripažįsta tas, kas bažnyčios nepripažįsta savo motina, tad tegul vyrauja pas mus tas paprotys, kad valdant valstybę, svarbią vietą užimtų bažnyčia, altorius, tikėjimas, tai yra Dievas, o be to, jeigu valdovas nori būti valstybei naudingas, privalo turėti šiuos bruožus, dievobaimingumą, gerumą, dorą, išmintį bei meilę pavaldiniams ir valstybei312. Tuo pačiu remiasi ir Platonas bei Aristotelis, įrodinėdami, jog ta valstybė geriausia, kurią vienas asmuo valdo, 304 Kitokiu atveju.305 Ožechovskis valstybę apibūdina taip pat kaip lietuvis306 Propositio (Išdėstymas), kuris valdovas naudingesnis valstybei: tas, kuris jai gimsta ar kuris negimsta?307 Žinoma.308 Vadovaujasi teisingais dalykais.309 Autoritetą.310 Nes ir už visą auksą laisvė nėra parduodama pelningai.311 Visa, kas jo duodama, yra geriausia ir tobula dovana.312 Karaliaus bruožai
nes kiekvienoje visuomenėje lengviau vieną negu daug gerų rasti; blogų visur daugiau nei gerų, štai, pavyzdžiui, patriarcho Abraomo ginčas su Dievu dėl Sodomos, kurioje Dievas negalėjo rasti nė dešimties gerų, dėl kurių žadėjęs visai Sodomai atleisti. Eime arčiau prie reikalo. Nors su tuo, ką pasakysiu, tu mielai sutiksi, tačiau geriau Platonis auctoritatem313 priminsiu. Plato in primo Alcibiade314 rašo: Consentaneum est meliores esse naturas nobili in genere, quam ignobili, si bene etiam educantur, ita enim ad virtutem perveniunt315, 316. Sutinki su tuo, ar ne?LENKAS. Sutinku.LIETUVIS.317 Kas tai yra nobilitas generis?318 Ar tai ne tie, kurie, kaip paprastai sakoma, gimsta senoje šeimoje, — tokioje, kuri nuo seno, prieš amžius, yra daug valstybei nuveikusi? Jeigu tokie žmonės bene educantur319, kaip Platonas sako, jie lengvai į dorybes linksta, nes juose tekantis protėvių kraujas, juose esanti protėvių prigimtis bei šeimos pavyzdžiai neleidžia išsigimti. Todėl, kaip Valerius Махimus320 rašo, senieji turėjo tokį paprotį, jog effigies maiorum suorum cum titulis suis idcirco in prima aedium parte ponebant, ut eorum virtutes posteri non solum legerent, verum etiam imitarentur321. Pasižiūrėkime kiekvienoje valstybėje, kuris bajoras garbingesnis: ar tas, kurio protėviai toje valstybėje yra gimę ir savo kraują bei dorų pavyzdžių jam palikę ir kuris prosenių pėdomis seka, ar tas, kurio proseniai nėra čia gimę, kuris iš svetur atėjęs, nors jis ir būtų narsus ir doras, ir kilmingoje šeimoje kur nors Italijoje ar Vokietijoje gimęs?322LENKAS. Sakyčiau, jog jie abu vienodai garbingi, jeigu tomis pačiomis dorybėmis pasižymi, nes nobilitas generis nėra mūsų bruožas, bet svetimų, kaip vienas poetas parašė: Nam genus et proavos et quae non fecimus ipsi vix ea nostra puto323. Bet kadangi tvirtini, jog abu vienodai laikosi savo protėvių dorybių, neatsisako jų ir nedykinėdami visapusiškai seka protėvių pavyzdžiu, pasakysiu, kad, nors ir ne garbingesnis, bet žmonėms mielesnis ir malonesnis 313 Platono autoritetą.314 Platonas „Alkibiade“.315 Yra natūralu, kad geresnės prigimtys būna bajoriškos kilmės, negu paprastos, o jeigu dar ir gerai auklėjamos, iš tiesų pasiekia dorybę.316 Bajoriškos kilmės žmogus geresnis, nei žemos317 Kas tai yra bajorystė?318 Bajoriška kilmė.319 Gerai auklėjami.320 M. Valerijus Maksimas (I a. po Kr.) — romėnų istoriografas, apie 31 m. po Kr. sudaręs istorijos skaitinių rinkinį, kuriame pateikė garsesnių Antikos veikėjų kalbas ir aprašė jų darbus (red. past.).321 Savo protėvių atvaizdus su užrašais apie jų gyvenimą laikydavo namų prieangyje, kad palikuonys ne tik skaitytų apie jų dorybes, bet ir sektų (jais).322 Kuris bajoras garbingesnis: savas ar svetimas?323 Sunkiai galiu įsivaizduoti, kad kilmė, protėviai ir tai, ko mes patys nepadarėme, yra mūsų (nuosavybė).
yra tas, kuris namie, o ne svetur gimęs. Juo žmonės labiau, negu anuo, pasitiki ir tikriausiai kiekvienas iš prigimties savą labiau už svetimą myli.LIETUVIS. Labai gerai tai atskyrei, todėl ir Platonas ten pat, in Alcibiade324sako, jog Lacedemonii325 nenorėjo, kad valdytų tie, kurie ex Heraclidarum genere326; tačiau palikime ramybėje senąjį Platoną. Gal skaitei kada italų kalba Nicolaum Maciavellum327, kuris de principe328 rašė? šis in 2 cap.329 įrodo, kad valdovas, paveldėjęs valdžią toje valstybėje, kurioje yra gimęs, valstybei tinkamesnis ir naudingesnis, nei svetimas — iš kitur atsikviestas, ir pateikia keletą mūsų amžiaus pavyzdžių. Betgi palikime ir Maciavelli. Anksčiau buvo sakyta, kad valstybei tinkamiausias ir naudingiausias tas valdovas, kuris, be kitų dorybių, pasižymi meile valstybei ir pavaldiniams; šituo pagrindu prieiname prie išvados, kad žmogus pagal prigimtį visada labiau myli savą, negu svetimą, kiekvienam savo tauta mielesnė už svetimą.LENKAS.330 Ir aš taip pirma sakiau, tačiau mums, lenkams, ir jums, lietuviams, dažnai kitaip išeina. Argi nematai, kad jeigu kas pas mus iš kur atklysta, tuoj pat jį aukščiau mūsų brolių keliame; juk kiekvienas atvežtas daiktas žavesnis atrodo už naminį, taip ir svetimšalis: tiek ponams, tiek mums, visuomenei, malonesnis yra už savą, greičiau už mūsiškį linkęs patarnauti; o argi tai maža?LIETUVIS. Tačiau aš sakiau, kad kiekvienas žmogus iš prigimties labiau savą, negu svetimą, myli, o juk žinai, kad natūra et ratio331, kaip Aristoteles in J. Eticorum332 sako, semper deprecatur ad optima333, ta natura, rašo Cicero in 3 Tuscul.: parvulos nobis dedit igniculos, quos opinionibus depravatis exstinguimus334. Vadinasi, kas labiau svetimą, negu savą, myli, tas nesielgia pagal prigimtį, jo prigimtis blogo mąstymo sugadinta, ji nenuoširdi, nes arba aistros, arba blogas mąstymas ją pakeitė335, štai pavyzdžiui: kiekvienas tėvas iš prigimties myli savo vaikus, kiekvienas brolis seserį, sesuo brolį, giminė giminę myli labiau nei svetimą, tačiau visados surasi tėvų, motinų, brolių, seserų, kurių 324 „Alkibiade“.325 Lakedaimoniečiai (kitaip spartiečiai, vert. past.).326 Heraklidų kilmės.327 Nikolą Makiavelį (1469—1527) — Florencijoje gyvenęs politikas, valstybės teoretikas, istorikas ir rašytojas. Toliau minimas vienas iš reikšmingiausių jo veikalų „Valdovas“ (II Principe; sukurtas 1513 m.), kuriame aptariama nuogos, jokiais etiniais ir moraliniais rėmais nevaržomos politinės jėgos idėja, vertė ir raiška (red. past.).328 Apie valdovą.329 Antrame skyriuje.330 Lenkai ir lietuviai svetimtaučius labiau už savus myli; kodėl?331 Prigimtis ir protas. 332 Pirmoje „Etikos“ knygoje.333 Visada siekia geriausio.334 Ciceronas trečioje „Tuskulo pašnekesių“ knygoje: davė mums mažytes ugneles, kurias mes netikusiomis mintimis užgesiname.335 Sugadinta mūsų prigimtis: svetimus labiau už savus mylime
prigimtis keičiasi, todėl daug yra patricidas, matricidas336 ir kitų parricidas337. Rasi ir tokių, kurie svetimą moterį labiau už savą myli, bet tai daro prieš savo prigimtį, kuri žengė gradus338 ir žmones tarpusavy melės saitais sujungė, kaip gražiai Cicero in primo libro De Officiis339 rašo. Juk tarp kitų odžių ir šiuos prisimeni: Gradus piures sunt societatis hominum; ut enim ab illa discedatur infinitate, propior est eiusdem gentis, nationis, linguae, qua maxime homines coniunguntur: interius est etiam eiusdem esse civitatis et quae sequuntur340. Tačiau kai, vieną dalyką su kitu gretindami, tai yra, lygindami, matome, kad tie dalykai visapusiškai vienas kitam prilygsta ir, Cicerono žodžiais tariant, cetera sint paria341, turime žiūrėti, kuris iš jų kuo nors kitą pranoksta, pralenkia; tą ir patys privalome labiau vertinti. Nekelia abejonių tai, kad visi iš prigimties turtus mylime, iš filosofijos, o dar greičiau iš teologijos žinome, kad trejopų esama turtų: vieni iš jų — kūno, antri — minties, arba proto, dvasios, treti — likimo, ir iš jų vienas už kitą geresnis. Kuo dvasia, mintis ir protas tobulesni, prakilnesni už kūną, tuo dvasios turtai pranašesni už kūniškuosius, taip pat kuo kūnas geresnis už likimo dovanotus dalykus, tuo kūno turtai svarbesni už laimės atsiųstuosius; todėl turime jiems daugiau dėmesio skirti, geisti jų ir juos gerbti. Vienam Dievas duoda šviesaus proto malonę — jis bus išsilavinęs, protingas, išmintingas; duoda mintį skaisčią arba drąsią, didingą, veržlią, puikią arba vėl — nuosaikią, santūrią, teisybės, ramybės ir santarvės trokštančią bei kitomis nuostabiomis dorybėmis pasižyminčią; duoda dvasią — dievobaimingą, sąžiningą, šventam krikščionių tikėjimui ištikimą, nesvyruojančią, pirmų pasitaikiusių mokslų vėjo nepalenkiamą, Dievo žodžių ir jo įsakymų besilaikančią: ne tik tų, kurie Rašte išdėstyti, bet ir išmoktų iš tėvų, o šie iš protėvių tuo žodžius yra paveldėję, protėviai — iš apaštalų, apaštalai — iš Kristaus, mūsų Mokytojo; tas, kuris toksai yra, nesvarbu, iš kur jis būtų kilęs, kad ir iš negrų žemės, labiau bus vertas meilės ir doresnis už tą, kuris kūno ar likimo malonėmis apdovanotas, tai yra grožiu, kilmingumu, turtais ir kita kuo, taip pat ir už tą, kuris čia, pas mus, kilmingiausioje šeimoje yra gimęs342. Tačiau, jeigu visa tai saviškiame surasime, ir jis, su svetimuoju lyginamas, turės caetera paria omnia, tai juk vien dėl to, kad jis savas, neabejosime, jog labiau už svetimą yra vertas mūsų meilės; ir jis pats, jeigu jo prigimtis tyra, nesuteršta, labiau turėtų savą negu svetimą mylėti, nes svetimasis juk irgi iš prigimties į savą tautą linksta, kad ir kaip toli nuo jos būtų. Argi ne išmintingas, ne kilnus buvo Uliksas: pas Kirkę būdamas visko turėjo, ko tik norėjo, tačiau vis tiek savo tėvynę Itakę išvysti geidė. Non dubia est Itaci prudentia sed tamen optat, e patria fumum posse videre sua343, kaip rašė Ovidijus. Kadangi ir valdovas iš prigimties tuos pavaldinius labiau myli, tarp kurių pats yra gimęs, ir pavaldiniai — tą valdovą, kuris jų tėvynėje gimęs, 336 Tėvai žudikų, motinų žudikų.337 Giminaičių žudikų.338 Per pakopas.339 Ciceronas pirmoje veikalo „Apie pareigas“ knygoje.340 Yra daug žmonių susijungimo pakopų: kad būtų atsitraukta nuo begalybės, tikresnė yra sąjunga pagal vieną giminę, tautą, kalbą, kuri labiausiai vienija žmones; žemesnėje pakopoje yra sąjunga pagal valstybę ir taip toliau.341 Kiti dalykai yra tokie patys342 Kas kilnesnėmis malonėmis apdovanotas, tas žmonių meilės labiau vertas343 Neabejotina yra itakiečio išmintis, bet ir jis trokšta išvysti savo tėvynės dūmą.
aiškiai matome, jog valstybei naudingesnis tas valdovas, kuris joje gimė, o ne iš svetur parsikviestas; nes charitas civium344, tai yra meilė, visus jungia, o juk valstybė ir yra sąjunga, kaip iš jos apibrėžimo prisimeni, tad ten, kur nėra sąjungos iš meilės, valstybė žlugs. Tačiau anksčiau, prieš pokalbį apie meilę valstybei, buvo pasakyta, jog tas valdovas bus valstybei naudingas, kuris yra dievobaimingas, geras, doras etc. Tu taip pat sutikai, kad kilnioje tautoje lengiau yra surasti dorybę, negu prasčiokiškoje. O dabar, šitai išsiaiškinę, prie reikalo eikime. Štai turime bendrą valdovą. Jo Malonybę karalių Žygimantą Augustą, duok Dieve, kad tai nebūtų paskutinė Jogailos giminės karta. Prikelk, mielasis Visagali Pone, iš jo šonkaulio Vladislovus, Kazimierus, Žygimantus — mūsų valdovus, mūsų apaštalus! Ožechovskis sako, kad pas jus valdovai negimsta, o pas mus gimsta. Mielai su Ožechovskiu sutinkame ir dėkojame Dievui, kad mūsų tautoje, mūsų mieloje tėvynėje gimė tokie garbingi žmonės, už kuriuos, žinau, ir jūs, mūsų broliai, ponai lenkai, iš viso pasaulio garbingiausių karalių ir imperatorių geresnių nenorėtumėte ir Dievo nuolatos prašote, kad jų valdymas tik su pasaulio pabaiga pasibaigtų.LENKAS. Duok Dieve, kad taip būtų! Ir bažnyčioje, ir namie su žmonomis ir vaikais už tai meldžiamės, nes Dievas žino, kas pas mus būtų pasibaigus šiai dorai ir šventajai Jogailos giminei; su baime ir šiurpu žmogus apie tai galvoji. Tačiau tęsk savo mintis toliau.LIETUVIS.345 O ką daugiau sakyti? Garbė Dievui, Ožechovskis pripažįsta, kad mes savą, mūsuose gimusį, valdovą turime, o jūs — svetimą. Mums valdovas gimsta, o jums negimsta, todėl jis mus labiau negu jus turi mylėti. Tad kodėl Ožechovskis, remdamasis šiuo argumentu (kuris mūsų vakarykščiame pokalbyje buvo sutriuškintas), mums nelaisvę prikiša?LENKAS. Ožechovskis ne taip, kaip tu, šitai supranta, jis mano, kad jūs, lietuviai, turite kęsti paveldėtą valdovą — kad ir koks jis būtų gimęs, kad ir patį blogiausią, kaip jo valstiečiai Žurovicuose kenčia, nors nežinia, ką šis išgėręs jiems iškrėstų. Bet lenkai yra laisvi žmonės, jiems valdovas negimsta, jie neprivalo dėl karaliaus kentėti: jeigu jis įstatymų ir laisvės nesilaiko, kitą sau išsirenka, kokį nori, nes jie nėra jo paveldimi, kaip kad jūs esate.LIETUVIS. Tas, kuris nesilaiko įstatymų, nėra karalius, nei kunigaikštis, nei monarchas, tai — tyrannus346. Patikėk manimi, tokio ir lietuviai nepakęstų, nors ir iš jų kraujo būtų gimęs. Kito ieškotų ir greičiau norėtų svetimšalio, kad tik doras būtų, negu savo, su kuriuo juos sieja tik giminystė ir bendri namai. Tačiau, Dievo valia pasikliaudami, jie tiki, kad iš to švento kraujo negims kažkas, kas valstybei, įstatymams ir laisvei būtų priešinga; beje, aš jau iš anksto pagalvojau ir nusistačiau, kad tik apie gero būdo karalių, valdovą, 344 Piliečių meilė.345 Lietuvis dėkoja Dievui, kad Lietuvoje iš Jogailos giminės gimsta valdovas346 Tironas.
kunigaikštį, monarchą kalbėsime, sine discrimine vocabulorum347; tas, kuris Dievą tiki, yra dievobaimingas, geras, doras, išmintingas, valstybę mylintis; kaip, dievaži, Jogailos giminė, iš Lietuvos kilusi, kuri, jums ir mums šventai viešpataudama, dar ir pagonių žemes už Vengrijos — ties Varna — bei turkų kariuomenę Vengrijoje, prie Mohačo348, savo krauju apšlakstė. Ir jūs, lenkai, ir vengrai, čekai, moravai bei sileziečiai esate patyrę jų šventą, dievobaimingą, kuklų, nuosaikų, maloningą valdymą ir meilę. Juo labiau mes, savieji, žiūrėjome ir žiūrime į juos ne kaip į valdovus, bet kaip į tėvynės tėvus349. Viską, ką turime, iš jų esame gavę, nieko savo neturėjome, mūsų valdovas irgi nieko savo neturi; jis nelaiko valstybės savo nuosavybe, bet ja su mumis dalijasi, jis taip mus myli, kad ir tėvas savo sūnaus geriau mylėti negali. O kodėl? Quia nobis natus, nobis datus350 — giedama bažnyčioje; jis iš mūsų tautos yra kilęs ir ne bet kokios tautos, o senesnės už genus Heraclidarum351 Lakedemonijoje352, mat mūsų kronikos išsaugojo tų laikų atminimą, kai į šiuos kraštus prieš pusantro tūkstančio metų, nuo Nerono žiaurumų iš Romos bėgdamas, su savo kariauna atvyko P. Libonas353, kurį mūsiškiai, klaidingai jo vardo raides sukeitę, Palemonu vadina, ir apsigyveno prie jūros, kuria atplaukė, Venedicum vadinamos, o kraštas, kuriame jis įsikūrė, nuo jo vardo Libonia pramintas (dabar Livoniam vadiname); tie, kurie kartu su juo iš Italijos atėjo, visas žemes nuo jūros iki Vilijos užėmė: tuščias ir gyvenamas — prieš tai užkariavę Sudinos (dabar juos vadinome senoviniu vardu — Smudinos354). Iš to Libono ir mūsiškis valdovas yra kilęs355 — kaip liudija senosios, rusų kalba parašytos, mūsų kronikos, nes ir Libo, ir jo kariauna pradėjo sparčiai daugintis, ir vienas iš jo palikuonių, kažkoks Cernus, dalindamasis su broliais valdas, savo dalį gavo į pietus nuo Vilijos. Kai jis vyko valdyti savo kraštą, tos pačios kaip jis kilmės ir ta pačia kalba kalbantys žmonės džiaugdamiesi savo giminės valdovu, atvažiavo bei atvyko jo pasveikinti ir su ilgomis dūdomis sustojo ant Vilijos kranto; tos dūdos ligi šiolei mūsų kaimiečiams yra žinomos ir savo forma panašios į romėnų lazdas, arba kurvatūras356, kurias vyriausieji pagonių kunigai šventinimo apeigose naudodavo, lituos357 vadinamos, todėl ir savo žmones Cernus a lituo Lituanos358 pavadino arba a littore359, ant kurio grodami stovėjo, et a tuba — Litubanos360. Tas pats Cernus, už penketo mylių nuo Vilniaus įkūręs Kernavę, savo vardu pavadino; ir turėjo jis dukterį Pajautą, kurią išleido už savo tautos 347 Nekreipdami dėmesio į skirtingus pavadinimus.348 Mohačas — miestas Pietų Vengrijoje, įsikūręs dešiniajame Dunojaus krante prie svarbaus kelio tarp Dunojaus ir Mečeko kalnų. Prie šio miesto 1526 m. rugpjūčio 29 d, turkai sunaikino vengrų kariuomenę. Jai vadovavęs karalius Liudvikas II žuvo mūšyje (red. past.).349 Lietuvos kunigaikščių gerumas, dievobaimingumas350 Kadangi mums gimęs, tai mums ir duotas.351 Heraklidų giminę.352 Žygimanto Augusto giminės garbingumas353 P. Libo — Lietuvos pradžia354 Žmudinais (ty. žemaičiais, vert. past.).355 Jo Malonybės Karaliaus Žygimanto Augusto pirmtakai356 Išlenktas lazdas.357 Vamzdžiais.358 Kernius nuo „vamzdžio“ lietuviais — lituanais.359 Nuo „kranto“.360 Ir nuo „trimito“ — lietuviais — litubanais.
kunigaikščio Živinbudo, turėjusio Centaurum herbą; gavęs į žmonas Kerniaus dukterį, Živinbudas visą Lietuvą užvaldė, o jo brolis Gimbutas, tėvonijoje likęs, Liboniis et Sudinis361 viešpatavo. Apie to Gimbuto palikuonį, anūką, rašoma, jog jis Radvila vadinosi, ir kad nugalėjęs totorius, ėmė tolyn į pietus slinktis, kol Rusia jam geruoju pasidavė; tada pradėjo rusų kalba su lietuvių maišytis, mat rusai buvo narsūs, šaunūs ir lietuviams malonūs, todėl lietuviai, prie jų taikydamiesi, ėmė rusiškai kalbėti, nes rusų tauta, kuri vėliau nuo žodžio „sława“ arba „słowo“ slavais pavadinta, buvo didžiojoje Europos dalyje išplitusi, o lietuvių kalba niekur kitur nebuvo reikalinga, tiktai čia, pajūryje, kur dabar Prūsai, Žemaičiai, Infliantai — iki Vilijos upės. Tas pats Radvila ir Gardiną įkūrė ir, iš Palenkės išvaręs jotvingius, savus ten įkurdino, o pats apsigyveno tarp Bugo ir Muchaveco — Brastoje, kuri dar jotvingių laikais buvo totorių sudeginta. O Žemaičiuose, Livonijoje ir anapus Vilijos Radvilos brolis Vykintas su kitais dviem broliais, Skirmantu ir Nemunu, viešpatavo. Nemunas prigėrė upėje362, kuri lotyniškai Chronum, arba Chrononem, buvo vadinama, trejetą sūnų palikdamas, o nuo to laiko upę Nemunu imta vadinti. Jo sūnūs Mantvila, Vytenis, Algimantas Žemaitijoje atžalas išleido ir paprastais bajorais išvirto, nes po Rimgaudo, ketvirtojo Radvilos vaikaičio (lotyniškai adnepos vadinamo), Lietuvos Kunigaikštystė atiteko Šventaurui, ainiui Kentauro — to paties, kurio sūnus Živinbudas, kaip anksčiau jau sakyta, buvo į žmonas paėmęs Kerniaus dukterį Pajautą; ir Kentaurų giminė Lietuvoje viešpatavo iki pat Traidenio. Iš Nemuno sūnaus ir Radvilos sūnėno Vytenio yra kilęs mūsų valdovo pirmtakas — Vytenis, nes anas Vytenis363, nuskendusiojo Nemuno sūnus, turėjo sūnų Skirmantą, Skirmantas — Mingailą, Mingaila — Treniotą, Treniota — Gimbutą, Gimbutas — Glebą, Glebas — Girmuntą, Girmuntas — Bereolį, Bereolis — Ariciną; Aricinas, nors dėl savo turto ir nebuvo valdovas, tačiau dvasią valdovo turėjo: kai per jo valdas Lietuvos kunigaikštis Traidenis, nugalėjęs Prūsus, jojo, pakvietė jį į namus, pavaišino ir savo sūnų Vytenį atidavė į kunigaikščio dvarą tarnauti, iš jo vėliau doras bei patyręs ir visiems žmonėms malonus vyras tame dvare išaugo. Traidenis turėjo vienintelį sūnų Rinimantą, kuris, pas rusų kunigaikštį Leoną augdamas, priėmė rusų tikėjimą ir, krikščionių tikėjimą bei dievobaimingą gyvenimą pamilęs, už savo darbus atgailauti norėdamas, vienuoliu tapo, mat jis buvo savo dėdę Daumantą užmušęs — už tai, kad šis jo tėvą, savo brolį Traidenį, nužudė; jis įkalbėjo pavaldinius, kad jie Vytenį savo valdovu išsirinktų ir pats iš Pajautos paveldėtą valdžią Vyteniui atidavė.Vytenis364, teisėtas Lietuvos valdžios paveldėtojas, mūsų viešpaties pirmtakas, Nemunas nuskendo upėje ir jai savo vardą paliko truputį anksčiau pradėjo valdyti, negu Lokietka tapo Lenkijos karaliumi; nes jo sūnus Gediminas savo dukterį už Lokietkos sūnaus išleido; taip jūsų lenkiškoje kronikoje parašyta, tačiau tos jūsiškės kronikos nei jums, nei mums nėra teisingos365, kadangi jose Jogailos seneliui Gediminui prikišamas kilmės prastumas ir išdavystė: esą, jis, Lietuvos kunigaikščio arklininku ar stalininku būdamas, klasta kunigaikštį nužudęs, kunigaikštystės valdžią užgrobė. Jeigu taip būtų buvę, tai kaipgi toks 361 Liboniečiams ir sudinams.362 Nemunas nuskendo upėje ir jai savo vardą paliko363 Esą, iš Nemuno sūnaus Vytenio yra kitas Vytenis — mūsų valdovo pirmtakas kilęs364 Vytenis — Jogailos giminės pradininkas365 Lenkijos kronikininkai ir lenkų, ir lietuvių atžvilgiu neteisūs, kadangi karaliaus protėviui prastą kilmę prikiša

garbingas ir narsus karalius, kaip Lokietka, būtų leidęs, kad jo sūnus šitokio prasto žmogaus ir dar valdovo išdaviko dukterį vestų, ir kas bjauriausia — pagonę, ir kad jo karališkajai giminei garbę nuplėštų bei amžiną gėdą ir nešlovę jo tautai ir Lenkijos Karalystei užtrauktų. Bet man atrodo, kad ši klaida štai iš kur atsiradusi366: kai Vytenį, Rinimantui atsisakius, Lietuvos valdovu išrinko, buvo dar likęs Daumanto ainis — jo vaikaitis, vardu Drakolitas, kurį Rinimantas, kaip sakoma, už tėvą keršydamas, nužudė; tai jį prūsai norėjo į Lietuvos Kunigaikštystės sostą pasodinti, o Gediminą, Vytenio sūnų, — nuversti. Tačiau Dievas Gediminui padėjo, Drakolitui galą atsiųsdamas; kadangi Drakolitas buvo iš valdovų giminės kilęs, o Gediminas — sūnus to, kuris pas savo dėdę, Drakolito tėvą, tarnavo, galbūt ir arklininko pareigas užimdamas, prūsai iš neapykantos paleido gandus, kad tarnas, tai yra Gediminas, kurio tėvas pas Drakolito dėdę tarnavo, savo valdovą — Drakolitą — nužudė, stalininkas — kunigaikštį; taigi šių paskalų ir jūsų kronininkai nusigriebė. O juk tai nebuvo tarnas, bet tikras valdovas, kurio tėvui teisėtas sosto įpėdinis kunigaikštystę valdyti atidavė ir kurį pavaldiniai savo valdovu pripažino. Tad iš tokios senos ir dievaži teisingos, garbingos bei prakilnios giminės, o ne iš stalininkų, kaip jūsų kronikos meluoja, mūsų paveldėtas valdovas yra kilęs, nes jam, Libono ainiui, iš Kentaurų giminės valdžia ir herbas, tai yra Vytis, atiteko367; kadangi Traidenio ir Daumanto brolis Narimantas buvo narsus Lietuvos kunigaikštis, norėjo, kad ir po jo atėję kunigaikščiai būtų narsūs ir visada į kovą stoti pasiruošę, sau herbą, kuriame ginkluotas karys ant arklio, su nuogu kardu rankoje pavaizduotas, pasirinko, kad Lietuvos kunigaikščiai visais laikais jį savo antspaude turėtų ir iš jo narsumo bei šaunumo pavyzdį imtų; Kentauro herbą Narimantas savo dėdei ir broliams paliko. Esu tikras, kad šios giminės ir jūs, broliai, į jokią kitą, nors ir prakilniausią pasaulio giminę, nekeistumėte, ir džiaugiamės, kad iš šios šventos genties mums valdovas gimsta ir kartu jūsų valdovu tampa.LENKAS. Betgi, dievaži, ir mes esame valdovą paveldėję; juk ir jis pats, ir jo senelis Kazimieras, ir tėvas Žygimantas Pirmasis pas mus, Lenkijoje, yra gimę, tad greičiau juos turime laikyti ir vadinti lenkais, o ne lietuviais.LIETUVIS. Šiuo atveju reikėtų mums pasitelkti moksliškąsias ispano daktaro Petro Roizijaus „Decizijas“368; jų autorius — išsilavinęs ir mūsų tautą mylintis žmogus, jos amžinai garbei penkias „Decizijas“ parašė — jas pavadinęs Decisiones Lituanicas369; kadangi jis Jo Malonybės Karaliaus dvare klausydavosi miesto bylų, kurios apeliacijos būdu į karaliaus teismą patekdavusios, apie įvairius svarbius dalykus labai mokytai ir išmintingai rašo, iš senųjų iuris370mokovų imdamas pavyzdį: tarsi jų pačių lotyniškus žodžius skaitytumei, 366 Kur lenkų kronikininkai suklydo?367 Iš kur Vyčio herbas?368 Čia minimas žymaus Lietuvos teisininko ir poeto Petro Roizijaus (apie 1505—1571) veikalas „Karaliaus teisės patarėjo alkanjisiečio Petro Roizijaus de Moro sprendimai dėl apeliacinių bylų, spręstų šventajame Lietuvos teisme“ (Decisiones Petri Royzii...). Pirmasis šio veikalo leidimas pasirodė 1563 m. balandžio mėn. Krokuvoje (red. past.).369 Petro Roizijaus Decisiones Lituanicae370 Teisės.
ne kitaip, tarsi tas pačias knygas, Digestorum371 vadinamas. Čia nerasi tų prasčiokiškų ir nešvankių žodžių, kuriais kiti iuris mokovai išlavintą ir jautrią ausį rėžia bei taisyklingą lotynų kalbą darko, kaip štai Bartolus, Baldus372 ir kiti; jis apie tuos pačius dalykus, kaip ir jie, rašydamas, išvengia blogo kvapo, kuriuo jų žodžiai atsiduoda, ir visiškai švarius žodžius vartoja, iš to paties šaltinio, iš kurio jų sėmėsi ir senieji iuris mokovai — garsūs anais laikais, kol dar lotynų kalba Romoje ir Italijoje nebuvo svetimų tautų sudarkyta. In Decisione tertia373 jis gražiai rašo, aiškindamas, dėl ko žmogus laikomas, mūsų įprastais žodžiais tariant, vietiniu, čiabuviu374: dėl to, kad čia gimė ar kad čia gyvena375? Remdamasis senų iuris mokovų teisiniais aiškinimais bei valstybės įstatymais, šitaip jis definit376: žmogus neturi būti laikomas tos tautos, kurioje jis gimė, bet tos, kurioje jo tėvai gyvena, kur tikroji gimtinė, namai; o namai yra ten, kur animi (kaip jis iuris mokovų žodžiais sako) destinatio377 traukia et fixum consilium, quo loco domicilium habere quis malit378. Tikra yra tai, kad kiekvieną labiau traukia ta domicilium379, dėl kurios esi ramus, kuri nuosava, tikra, paveldėta, amžina — kaip kad Lietuvos Kunigaikštystė, kuri, Ožechovskio žodžiais tariant, tiek mūsų valdovams sava, kaip jam Žurovicai. Todėl ispanų daktaro „Decizijomis“ remiantis, Jo Malonybė Karalius yra nostrae civitatis civis, vel civitatis nostrae Princeps non vestrae380, nors jis ir Lenkijoje gimęs, tačiau parentum destinatio et fixum consilium381 čia yra susitelkęs kaip į savą.LENKAS. Pasakojama, kad velionis senasis karalius labiau norėjo gyventi Lenkijoje, negu Lietuvoje; atvažiavęs į Krokuvą ir menėje ant Vištos Kojos apsistojęs, jis sakydavo: „Tai mes jau namie, vaikai“; vadinasi, ne į Lietuvą mūsų valdovo parentem animi destinatio382 traukė, bet į Lenkiją.LIETUVIS. Išmintingi žmonės apie kiekvieną dalyką turi spręsti ne iš to, kaip kartais atsitinka, o iš to, kaip paprastai būna. Įstatyme taip parašyta: Ad ea debet aptari ius, quae frequenter et facile, quam quae perraro eveniunt383. Į 371 Digesta — svarbiausioji civilinės teisės normų rinkinio (Corpus Iuris Civilis) dalis. Šiuo vardu XII a. teisininkai pavadino imperatoriaus Justiniano (527—565) teisės normų kompiliacija (red. past.).372 Bartolus — Bartolus de Sassoferato (1314—1357), italų teisininkas, svarbiausias italų komentatorių, arba postglosatorių, mokyklos atstovas. Baldus — Baldus de Ubaldis (1327—1400), italų teisininkas, komentatorių mokyklos atstovas (vert. past.).373 Trečiajame sprendime.374 Numero 121 et sequentibus (121-ame ir kituose.)375 Dėl ko žmogus laikomas čiabuviu: dėl to, kad gimė ar kad čia gyvena?376 Apibrėžia.377 Sielos apsisprendimas. 378 Ir tvirtas nutarimas, kurioje vietoje kas labiau nori turėti namus.379 Buveinė.380 Mūsų valstybės pilietis arba mūsų valstybės valdytojas, ne jūsų.381 Tėvų apsisprendimas ir tvirtas nutarimas.382 Tėvą sielos apsisprendimas.383 Teisę reikia taikyti prie to, kas vyksta dažnai ir lengvai, o ne kas ypač
tai, kas vieną ar du kartus pasitaiko, teisininkai nekreipia dėmesio; kiekvieną prigimtis traukia į tą vietą, dėl kurios esi tikras, jog ji paveldėta, gimta, nuosava, tikra, ir toje vietoje kuriesi.LENKAS. O kodėl mūsų šiaurės kraštu žmonės, tokie kaip gotai, vandalai, hunai ir daugelis kitų, palikę savo tėviškes, gimtus lizdus, į malonesnius — pietų kraštus traukė?LIETUVIS.384 Istorija teigia — ir būtent Paulus Diaconus385, — kad šiaurės kraštuose sveikiau yra gyventi negu pietuose, nes čia didžiuliai karščiai išdžiovina žmogaus prigimčiai būdingą drėgnumą. Po pietų saule žmonės ne taip ilgai gyvena, kaip šiaurėje, tačiau šiauriečiai dauginasi taip sparčiai, jog neužtenka visiems maisto: mat šiaurės kraštai dėl didelių šalčių nėra derlingi, o ir maisto žmonėms juose daugiau reikia, todėl kai kurie privalo pasitraukti; kaip Paulus Diaconus rašo, visi gyventojai, į tris dalis pasidaliję, burtus traukia, kuri dalis ištraukia — turi tėvynę apleisti ir naujos gūžtos sau pasiieškoti; ne iš gero ir ne savo noru, bet iš reikalo ir bėdos jie tai daro, nes prigimtis ne tik žmones, bet ir žvėris, ir paukščius traukia ten, kur jie yra gimę, kad ir kaip gerai svetur jiems būtų, kaip Ovidius rašo:386Cum bene sint clausae cavea Pandione natae, Nititur in silvas quaque redire suas387.Tad ne veltui ir Viešpats Dievas, žinodamas, kad paveldėtasis valdovas labiau savus, negu svetimus pavaldinius myli, nenorėjo, kad žydų tauta, kurią jis pamilo ir kurios geru visapusiškai rūpinosi, svetimą karalių arba kunigaikštį turėtų; jis norėjo, kad iš jų tautos valdovas būtų kilęs, todėl sakė388; Non poteris constituere ipsum principem alienigenam, quoniam non frater tuus est389. Ir visuomet būdavo žydų tautoje390 iudices et Reges haereditarii per successionem ordine geniturae391, taip, kaip patriarchas Jokūbas išpranašavo: Non deficiet Princeps ex luda et dux ex femore eius, donec veniat qui venturus est, et ipse erit expectatio gentium392. Ir truko toks viešpatavimas tol, kol atėjo retai.384 Kodėl žmonės iš šiaurės kraštų į pietus traukia.385 Paulius Diakonas (720 — apie 790) — garsus langobardų istorikas, poetas ir pamokslininkas. Garsiausias jo veikalas yra „Langobardų istorija“, kurioje autorius papasakojo apie langobardų valstybės raidą nuo legendomis apipiltos praeities iki 744 m. (red. past.).386 Lib. I,cap. I et II de gestis Longobardorum(„Apie longobardų žygius“, kn. I, sk. 1 ir 2.).387 Nors ir gera yra uždarytai į narvą Pandiono dukrai (lakštingalai), ji stengiasi sugrįžti į savo miškus.388 Deut. 1272. ( Pakartoto Įstatymo 17, 15.) 389 Karaliumi negalėsi padaryti kitos tautos žmogaus, kadangi jis nėra tavo brolis.390 Gene. 49274. ( Pradžios 49.)391 Teisėjas ir karaliai, paveldintys (vietą) pagal gimimo eilę.392 Netrūks valdovų iš Judos ir vadų iš jo įsčių, kol ateis, kuris turi ateiti, ir
tas, kuris buvo ex femore Iudae ir gentium expectatio verus Rex ludeorum393, ir kuris, atvėręs savo karalystę, mus, pagonis, į ją pakvietė, ir esame dabar filii Iuda non secundum carnem, sed secundum spiritum394, o už šią karalystę garbingesnės, laimingesnės bei šventesnės pasaulyje nėra. Todėl ir mes, kurie anų žydų vietą dabar užimame, esame dėkingi mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, žydų karaliui, kad savo karalystės pavyzdžiu teikėsi Lietuvai duoti paveldimą valdovą, ex antiquissima tribu auctoris et conditoris gentis nostrae Publii Libonis395 ir tarnaudami jam — mums gimusiam, o jūsų išsirinktam, nepatiriame nelaisvės. O Viešpatie Jėzau Kristau, Dovydo sūnau iš Judos namų, kuris mums Viešpačiu Dievu gimsti, o ne renkamas esi, paveldimas mūsų Valdove, kunigaikščiu Betliejuje gimęs, — kaip buvo pranašo išpranašauta, kuriam mes pavaldiniais per lavacrum regenerationis396 gimstame, o ne tampame, kaip ir tu kunigaikščiu netampi, kad mus, populum Izrael397 valdytumei, nes ne mes tave, o tu mus renkiesi, tad teikis mus paguosti ir savo viešpatavimo pavyzdžiu taip padaryti, kad neturėtume paskirto arba išrinkto valdovo; tu, kuris pats karaliauji mums ordine geniturae, kilęs ex femore Iuda, ir iki pasaulio pabaigos valdysi, atgaivinki iš Jogailos giminės, kurios paskutinioji karta mus dabar valdo, viešpatį, kad jis ir jo ainiai iš kartos į kartą iki pasaulio pabaigos mums viešpatautų, ir kad jie valdovais gimtų, o ne taptų, kad taip, kaip tu mums valdovu, o mes tavo pavaldiniais gimstame, mes ir Jogailos giminei pavaldiniais iki paskutiniojo teismo dienos gimtume. Kaip manai, ar tai būtų Dievo bausmė, kaip Ožechovskis aklai, neįrodinėdamas paisto, ar Dievo malonė?LENKAS.398 Tai būtų didelė Dievo malonė, todėl ir mes kartu su jumis meldžiame Viešpatį Dievą, kad jis, malonusis valdovas, amžinasis mūsų paveldėtojas, tikrasis Judos giminės karalius, ir jums, ir mums tą malonę suteiktų. O kadangi Kristus, mūsų Viešpats, Judos giminės ainis, perteikė šios giminės bruožus mums ir mus į Iudae gentį ir jo giminę priėmė; Fracti enim sunt rami399, kaip šventasis Povilas antrame laiške ad Romanos400 sako, ut nos insereremur401, tai esame viena padermė su to Senojo Įstatymo tauta, quia ille fecit utraque unum402, nes ir šaknys mūsų yra susijungusios su Judos šaknimis, kurios, kaip ten pat šventasis Povilas sako, mus laiko, ir paveldėtą valdovą, kuris yra expectatio gentium403, turime. Juda jau nėra žydų valdovas, bet mūsų, nes ir žydai nuo tos šaknies per incredulitatem defracti sunt, nos vero fide constitimus404. Panašiai kaip Judos gentis mums viešpatauja per fidem ir Judos jis bus tautų laukiamas.393 Iš Judos įsčių ir tautų laukiamas, tikrasis judėjų karalius.394 Judos sūnūs ne pagal kūną (kraują), bet pagal dvasią.395 Pagal senąjį mūsų tautos protėvio ir įkūrėjo Publijaus Libono paskyrimą.396 Per atgimimo krikštą.397 Izraelio tautą.398 Ta proga lenkas pradėjo kalbėti399 Šakos buvo nulaužytos.400 Romiečiams.401 Kad mes būtume įskiepyti.402 Kadangi jie padarė ir viena ir kita vienu. 403 Tautų laukimas.404 Dėl netikėjimo buvo nuskelti, o mes likome tikėjime.
ainio Kristaus esame sujungti su žydų tauta, kuri tą pat, ką ir mes, tikėjo, taip ir Jogailos giminė, — kadangi esame priėmę tą patį tikėjimą, kuris mus jungia ir kuris utraque unum405 padarė, — yra mūsų bendras viešpats, dėl kurio unum populum406 tapome, taipogi mūsų paveldėtasis valdovas yra tiek pat mūsų, kaip ir jūsų. Tad kodėl jūs kratotės šitos unijos?LIETUVIS. Dievaži, mes šito jums nepavydime ir pripažįstame, kad jūs taip pat, kaip ir mes, esate paveldėję valdovą, bet aš visa tai kalbėjau dėl to, kad sugriaučiau Ožechovskio aiškinimus, kuriais jis norėjo įrodyti, jog Lietuvos Kunigaikštystė todėl nėra laisva, kad valdovu joje gimstama.LENKAS.407 Palikime ramybėje tą Ožechovskį, aš šiuo atveju su juo nesutinku: argi maža valstybių, karalysčių, kurios turi paveldėtą valdovą, o juk yra laisvos ir bet kaip, nesilaikant įstatymų, nesileidžia karaliams valdyti. Ispanija taip pat turi paveldimą karalių: jis ispanams gimsta, tačiau yra žinoma, kad Aragonijoje, Ispanijos karalystėje, yra magistratus408, kuris iustitia Aragonum409 vadinasi, o magistratus gali daugiau už karalių. Prancūzams ir anglams taip pat karalius gimsta, bet ir šios valstybės, kol nebuvo jose kilę vaidų dėl tikėjimo, buvo tokios laisvos, nevaržomos, klestinčios, jog mūsiškiai — lenkai — ypatinga savo pareiga laikė įsižiūrėti į jų papročius, ir apie tą, kuris į šias valstybes vykdavo, būdavo sakoma, kad jis vyksta mokytis riteriškumo. Betgi sakyk man, kadangi turime vieną valdovą ir kaip Kristaus — bendro tikėjimo, — taip valdovo — bendrų sutarčių — jungiami esame, tai kodėl nuo tos mūsų sąjungos, tai yra unijos, išsisukinėjate, kodėl su mumis unus populus, una gens, una Respublica410nenorite būti? Žadėjai man vakar į šį klausimą atsakyti, bet, mažai tepaaiškinęs, puolei atsikirsti Ožechovskiui.LIETUVIS. Šis quaestio411 ne mano galvai. Mane labiau kankino nešlovė, kurią mums, savo gėdingais priekaištais mūsų tautą drabstydamas, užtraukė Ožechovskis, tad labiau norėjau tuos priekaištus paneigti, negu kalbėti apie uniją, apie kurią ir taip jau daug kalbų bei ginčų Varšuvoje prisiklausėme, bet trumpai ir apie ją pasisakysiu. Viliojate mus į uniją, kuria seniai Jogaila, Aleksandro Vytulto412 bei kitų brolių pritariamas, su lenkų tauta susijungė, sutartimis ir priesaika susivienijo, ir nieko čia blogo nematau, priešingai, jūs tik daug gero mums linkite413. Kas gi peikia vienybę, santarvę, meilę, bendrumą, kas jų nemėgsta, netrokšta ir į padanges nekelia? Nenorėčiau dabar gilintis į istoriją, iš kurios paaiškėtų, kas buvo tikrasis išsiskyrimo kaltininkas, nes 405 Ir vienas ir kita vienu.406 Viena tauta.407 Kai kurios krikščioniškos valstybės turi paveldima valdovą, vis dėlto yra laisvos408 Magistratas, t.y. valdžios pareigūnas.409 Aragonų teisė.410 Viena tauta, viena gentis, viena valstybė. 411 Klausimas.412 Vytauto.413 Unija yra geras dalykas
mūsų istorija ką kita byloja, negu jūsų, bet ne mano reikalas jas taikyti, ir ne laikas tai dabar daryti. Bet jeigu net anksčiau jokios unijos ir nebūtų buvę arba būtų buvusi, tik dėl kažkokių priežasčių suirusi, amžino pagyrimo yra vertos mūsų maloningojo valdovo Jo Karališkosios Malonybės pastangos, kurias ligi šių laikų jis deda, kad unija, kaip ir visi kiti įstatymai, būtų įgyvendinta. Gerą ir reikalingą valstybei dalyką darote, versdami mus su jumis unum būti, tad neturime nuo ko bėgti, nes iš tikrųjų džiaugčiausi, kad visi krikščionys, pagaliau ir turkai bei pagonys, Kristaus vardo jungiami, dievybės pavyzdžiu, unum būtų — kaip Dievas Tėvas su savo Sūnumi, kad esset credentium anima una et cor unum414, ir kad mūsų viešpats, Jo Karališkoji Malonybė, visų šių susijungusių tautų monarchu taptų. Sed recedamus ab ista universitate415. Džiaugčiausi, jei Lietuva ir Lenkija būtų unum, tačiau pasižiūrėkime, ar gali būti unum ex diversis?416, 417 Pranašas sako: Deus inhabitare facit unius moris in domo418, jeigu Dievas savo namuose laiko tik tuos, kurie yra vienodų papročių, tada ir tam tikroje vietoje, ir valstybėje jisai įsako unius moris laikytis. Tad pirmiausia įrodykite man, ponai lenkai, kad jūs patys imius moris, kad jūs unum, taip pat ir mes, lietuviai, ar esame unum et non diversa419, 420. O kas labiau žmones jungia, jeigu ne religio, kuri, kaip Lactantius Firmianus421 tvirtina, a religandis animis422turi būti vadinama? Bet ji ir vienija, ir skiria žmones. Totorius Anacharsis, kai jį Graikijoje barbaru vadindavo, paprastai atsakydavo: taip kaip totoriams graikai atrodo prasčiokai, tai yra barbarai, taip ir graikams — totoriai. Tas pats yra ir su religija: jeigu kas išpažįsta tam tikrą tikėjimą, kuris nuo kito tikėjimo skiriasi, tai pirmojo tikėjimo išpažinėjui menkas atrodo antrasis tikėjimas, o antrojo tikėjimo pasekėjui — pirmasis; ir vienas kitą infidelem423 vadina. O juk turime šv. Povilo praeceptum generale: Nolite ducere iugum cum infidelibus424; tai kaip čia dabar, ponai lenkai, su jumis jungtis?425 Kita vertus, ir jūs patys, atsižvelgdami į šv. Petro įsakymą, turite bijoti tarpusavyje susivienyti426, nes šv. Petras kitoje vietoje liepia Haereticum post unam utque alteram admonitionem devitare427. O confessionistae428, tai yra Luterani429, kurie mus per contumeliam430 popiežininkais vadina, visame pasaulyje keikdami ir bjaurodami, 414 Būtu tikinčiųjų siela viena ir širdis viena.415 Bet atsitraukime nuo šio bendrumo.416Psal. 67 (Psalmių 67.)417 Viena iš skirtingų.418 Dievas namuose apgyvendina vienodų papročių (žmones).419 Viena ir neskirtinga.420 Unijos negali sudaryti skirtingi421 Laktancijus Firmianas (mirė po 317 m.) — vienas iš Vakarų Bažnyčios tėvų (red. past.).422 Sielų vienytoja.423 Netikinčiu.424 Pagrindinė taisyklė: nevilkite jungo su netikintaisiais.425 2 Kor. 6426 Tit.3427 Atskalūno, vieną kitą kartą įspėjęs, saugokis.428 Konfesionistai.429 Liuteronai — krikščionybės reformuotojo Martyno Liuterio (1483—1546) sekėjai, be kitų dalykų, skelbią, jog sielą galima išgelbėti be bažnyčios ir ne gerais darbais, o tikėjimu (vert. past.).430 Keikdami.
lotyniškai tariant, abominationem431 kalbėdami, įžeidinėja; gyvas galas tokių, kaip jis, Lenkijoje. Tad jie ir popiežininkai unio būti negali, nes vieni nuo kitų skiriasi; vėlgi popiežininkai liuteronus eretikais laiko — šie irgi unum nebus. Kiti, ypač Zuinglius432 pasekėjai, prisiklausę liuteronų šmeižtų ir pasibjaurėję popiežininkais, dar toliau šiuos niekindami nuėjo: prikėlė iš mirusiųjų seniai pasmerktą Viklifo433 ir dar ankstesni — Berengarijaus434 — mokslą. Su jais ir patys liuteronai kariauja, apie tai kiekvienas gali nuolatos visko prisiklausyti ir prisiskaityti. Šitokių vos nedaugiau už liuteronus Lenkijoje, jie irgi negali vieni su kitais būti vieningi, nes labai tarpusavyje skiriasi. Kuriasi dar kažkokie Arriani435 ar Eutychiani436, apie kuriuos dar sunku ką nors spręsti, bet juos net ir Zwingliani, liuteronus palikę ramybėje, užsipuolė; atsiranda ir naujakrikštų437, nuo kurių apsaugok, Dieve, nes tai jau tikroji legum, magistratus et totius438valstybės pestis439. Veikiai neliktų kam jungtis, nes ta nelaboji pikta sekta visą valstybės sveikatą išsunktų. Kokia gali būti unio, kokia santarvė, koks bendrumas, jeigu nei viena bendra mintis mūsų nejungia nei bendrų papročių, nei bendros nuomonės, nei bendro įstatymo, pagaliau — nei bendros bažnyčios ir bendro Dievo neturime? Iš tikrųjų neturime vieno Dievo, nes juk jį dalimis skirsto ir nežinia, kokių skirtumų tarp Tėvo, Sūnaus ir šventosios Dvasios ieško, tikriausiai jiems reiks karalių kviesti, kad dieviškumo ribas nustatytų, kadangi jie, iš savo protėvių liuteronų, cvinglininkų, arijonų išmokę, nori, kad karalius už Dievą svarbesnis būtų, nes juk leidžia jam valdyti Dievo numylėtinę Šventąją Bažnyčią. Štai kodėl aš ir nesitikiu, mielieji ponai, kad mus Dievas sujungtų, juk mes patys esame tarpusavy suskilę, susivaidiję, nuo Jo atsiskyrę, nusigręžę, sau pirmumą prieš Jį ir Jo Bažnyčią uzurpavę, nors ne mums jis tokią teisę davė, o Šventajai Dvasiai, į apaštalus, dabar — į jų vietininkus nužengusiai. Iniquitates enim nostrae, diviserunt inter nos et Deum440. Patikėkite manimi — kur nėra vienybės su Dievu, ir tarp žmonių nebus vienybės; suskaldys, išvaikys, išsiskirstys ir išblaškys Dievas tuos, kurie nuo jo nusigręžė441, erunt tanquam 431 Bjaurastis.432 Ulrichas Cvinglis (1484—1531) — Šveicarų bažnyčios ir politikos veikėjas, kaip ir M. Liuteris, skelbęs, jog siela išganoma pirmiausia tikėjimu ir jog tikintiesiems pažinti Dievą nereikią tarpininkų: bažnytinės hierarchijos ir pan., o reikią visų pirma Šventojo Rašto (vert. past).433 Džonas Viklifas (apie 1320—1384) — anglų bažnyčios reformatorius, kuris, remdamasis Šventuoju Raštu, neigė popiežiaus pirmenybę, ausinę išpažintį, šventųjų garbinimą, vienuolystę ir transsubstanciaciją (vert. past.).434 Berengarijus (apie 1000—1088) — prancūzų teologas, neigęs Kristaus buvimą eucharistijoje, o pati eucharistijos sakramentą aiškinęs simboliškai (vert. pasł.).435 Arijonai — Aleksandrijos kunigo Arijaus (apie 256—336) sekėjai, neigę trejybės dogmą. Lietuvoje su jų mokymu buvo susiję antitrinitoriai. ženkliau ėmę reikštis XVI a. septintame dešimtmetyje (red. past.).436 Eutichiečiai — archimandrito Euticho (378—440) sekėjai, skelbę apie vienintelę — dieviškąją — Jėzaus Kristaus prigimtį (red. past.).437 Naujakrikštai — veikiausiai taip čia vadinami andbaptistai. XVI a. pasisakę ir prieš bažnyčios, ir prieš valstybės santvarką (red. past.). 438 Įstatymų, valdžios ir visos.439 Pražūtis.440 Nes mūsų skirtumai padalijo tarp mūsų ir Dievą.441 Psalmė 1
pulvis quem proiicit ventus, a facie terrae442. Pirmiausia susivienykite savo tikėjimu, būkite tarpusavy443 non diversa et varia, de uno pane et de uno calice participate444, tada būsime unum corpus multi445, kaip šventasis Petras sako, o kai savo tikėjimu būsime vieningi, pats Dievas mus sujungs446. Erit credentium anima una et cor unum, dabit nobis deus cor unum et spiritum unum447. Tai turėtų būti pirmoji pastanga, tačiau regiu, kad praepostere448 pradedate, todėl ir nieko neišeina449.LENKAS. Tad melskime Dievą, kad jis mus teiktųsi sujungti bei suvienyti tiek savo tikėjimu, tiek bendra valstybe.LIETUVIS. Jeigu nesišauksime jo pagalbos, mūsų pastangos bus bergždžios. Abejoju, kad štai ir šiame Parčevo seime, kuriame jau kelinta savaitė su mumis kankinotės, pavyktų tai, ko drauge siekiame, nes nemanau, kad Viešpats Dievas su mumis būtų — per daug skirtingai mes jo šaukiamės. Vieni — bažnyčioje, o tokių maža: mišiose, kurios senoviniu papročiu seimo pradžioje šv. Dvasiai buvo aukojamos, dalyvavo vos du pasauliečiai su Jo Malonybe Karaliumi; jeigu tu čia, dvare, iš ryto būtum buvęs, būtum atstovų rūmuose, paties valdovo akivaizdoje, naujų išpažinėjų giesmių prisiklausęs. Nuostabūs žodžiai, pamaldžiai Dievo garbei giedami; bet ir velniui tiktų; jei mahometoniškas arba pagoniškas giesmes imtų giedoti, tai nors krikščionybės skraiste, speciem pietatis450 turėtų prisidengti — jeigu nori prasčiokėlius apgauti. O kiti ponai ir pasiuntiniai nei vienos, nei antros pusės nesilaiko: nei čia, nei bažnyčioje nesilanko, o kol mes meldžiames, jie namie gieda, pusryčiauja, lošia arba, Dievo vardo neminėdami, savus reikalus tvarko.LENKAS. Gal kada nors teiksis Dievas visa tai į gera paversti. Dėkoju tau už šį pasikalbėjimą, nuo kurio iki vakaro neatsitraukčiau, tačiau turiu labai svarbų reikalą užeigoje.LIETUVIS. Ir aš eisiu ruoštis. Kai tiktai šiandiena bus, o ne rytdiena, aš išvažiuosiu ir, jeigu rytoj su tavimi nepasimatysiu, dabar atsisveikinu, linkėdamas visokeriopų Dievo malonių. Minėk mane geruoju.442 Bus tarsi dulkės, kurias vėjas nupučia nuo žemės veido.443 1 Kor. 10444 Ne skirtingi ir įvairūs, dalykitės vienu duonos kepalu ir viena taure.445 Daugelis vienas kūnas.446 Apaštalų darbai 4447 Tikinčiųjų bus viena siela ir viena širdis, duos mums Dievas vieną širdį ir vieną dvasią.448 Neteisingai.449 Jere. 32450 Vaidindami pamaldumą.
LENKAS. Ir tu mane. Telaimina Dievas tavo kelionę.

Pabaiga

Kūrinį iš lenkų k. vertė Birutė Mikalonienė
Lotyniškus intarpus į lietuvių k. vertė Arvydas Baronas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.