Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Jonas Bretkūnas

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Jonas Bretkūnas

Parašytas: 25 Vas 2018 21:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Bretkūnas ir jo svarbiausias rankraštis

http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamz ... il_01.html

2002-11-27

J.Bretkūno „Biblijos“ rankraščio antraštinis puslapis

Šiemet Lietuvoje ir Vokietijoje įvairiais renginiais pažymimas lietuviškos Biblijos 400 metų jubiliejus. Kaip žinoma, pirmasis Biblijos vertimas nebuvo išspausdintas jos autoriui gyvam esant. Visas Jono Bretkūno Šventojo Rašto tekstas nėra išspausdintas ir iki šių dienų.

Iš pradžių saugotas Prūsijos kunigaikščio administracijoje, vėliau Karaliaučiaus valstybiniame archyve, po Antrojo pasaulinio karo rankraštis kurį laiką buvo laikomas dingęs be žinios. Vėliau aštuoni Biblijos foliantai aptikti Getingene, iš kur perkelti į Berlyną, į Slaptąjį valstybinį Prūsijos archyvą.

Dabar, pirmą kartą po 400 metų, iš Berlyno trims savaitėms atvežtą Bretkūno Biblijos originalą galima pamatyti Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, kur šiandien (lapkričio 27-ąją) atidaroma paroda „Jono Bretkūno gyvenimas ir kūryba“.

Kokį pėdsaką lietuvių kultūroje paliko šis neeilinis rankraštis?

Apie tai kalbamės su šešiatomės „Lietuvių kalbos istorijos“ autoriumi akademiku Zigmu Zinkevičiumi.

Bretkūnas Šventąjį Raštą vertė iš Liuterio Biblijos, kurios įtaka vokiečių kalbai ir kultūrai neįkainojama. Ji davė pradžią dabartinei vokiečių bendrinei kalbai. Bretkūno Biblija, deja, nebuvo išleista. Tad kokia jos įtaka mūsų kalbai ir kultūrai? Ar ji įdomi tik kalbos mokslui?

Jeigu Bretkūno Biblija būtų buvusi išspausdinta, galimas dalykas, kad nuo to laiko būtų nusistovėjusi ir mūsų bendrinė rašomoji kalba. Net neabejoju, kad taip būtų buvę. Apskritai lietuvių kultūrai būtų turėjusi labai didelę reikšmę. Deja, ji nebuvo išspausdinta, vėliau gabalais leista ir, žinoma, tokios reikšmės turėti negalėjo. Dabar ji turi didelę reikšmę lietuvių kalbos istorikams kaip vienas didžiausių XVI amžiaus mūsų kalbos paminklų.

Kokia ta Bretkūno lietuvių kalba – ar ji išraiškinga?

J.Bretkūnas gimė Bambliuose, t.y. kokie 5 km nuo Frydlando, dabartinio Pravdinsko. Bambliai tada buvo lietuvių kalbos vakarinė riba, kur ši kalba siekėsi su senąja prūsų kalba. Bambliai, be abejo, buvo dvikalbė vietovė – prūsų ir lietuvių. Be jokių abejonių, dvikalbis buvo ir Bretkūnas. Jo motina buvo prūsė, tėvas – mano giliausiu įsitikinimu, irgi buvo prūsas.

Žymus vokiečių baltistas prof. Viktoras Falkenhanas, parašęs vokiškai didelį veikalą “Lietuviškosios Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo talkininkai”, tame darbe teigia, kad Bretkūno tėvas buvo vokietis. Bet 1983 metais Vilniuje vieno renginio metu, man esant (yra ir daugiau liudininkų), Falkenhanas prisipažino, kad melavo. Jis paaiškino: jeigu nebūčiau parašęs, kad Bretkūnas vokietis, tai Hitlerio laikais ta knyga nebūtų išėjusi (knyga išleista 1941 metais).

Jis sakė esąs įsitikinęs, kad Bretkūno tėvas buvo suvokietėjęs prūsas.

Be to, pačios Bretkūno pavardės vokiškas variantas yra Bretke. O Bretke, be jokių abejonių, yra prūsiškas asmenvardis. Lietuviškas variantas padarytas iš Bretke su priesaga -ūnas. Bet su priesaga –ūnas iš seno lietuvių kalboje tėvavardžiai buvo daromi tik Rytų Lietuvoje. Bretkūnas gyveno Vakarų Lietuvoje, vadinasi, turėjo būti Bretkaitis. Bet su priesaga –ūnas tėvavardžius sudarydavo prūsai. Vadinasi, prūsiška Bretkūno kilmė nekelia abejonių.

O lietuvių kalbą Bretkūnas mokėjo nuo ankstyvos vaikystės.

Bet gimtoji jo kalba buvo vokiečių?

Ne, greičiausiai, ir prūsų, ir lietuvių. Nors motina prūsė, tose vietose gyventojai kalbėjo daugiausia lietuviškai.

Prūsų kalba buvo išnykstanti, o lietuvių hercogo Albrechto dėka – prestižinė. Albrechtas įvedė lietuvių kalbą į valstybės kanceliariją, visur, kur tik gyveno lietuviai, bažnyčiose įsakė lietuviškai laikyti pamaldas, steigė lietuviškas mokyklas. Todėl nenuostabu, kad Bretkūnas rašė lietuviškai, ne prūsiškai.

Lietuvių kalbą Bretkūnas mokėjo tobulai, o tokia tobula kalba niekada negali būti išmokstama.

Tame krašte, kur Bretkūnas gimė, lietuviai vartojo vakarų aukštaičių pietinės dalies patarmę. Ji pasižymėjo tuo, kad buvo labai gerai išlaikytos senosios lietuvių galūnės, netrumpinamos.

Bet Bretkūnas maždaug 25 metus dirbo parapijos klebonu Labguvoje. O Labguva – tos pačios vakarų aukštaičių dalies šiaurinė patarmė, kuri pasižymi stipriu galūnių trumpinimu. Tad abiejų šių patarmių ypatybės labai gerai atsispindi Bretkūno raštuose.

O Bretkūno Biblijos žodyno turtingumas, išraiška, vaizdingumas?

Bretkūno kalba labai vaizdinga. Be to, kadangi rengė spaudai, teksto paraštėje dažnai nurodydavo kokio nors žodžio dar kelis variantus, palikdamas redaktoriams pasirinkti. Tie variantai labai įdomūs – be galo žodinga kalba.

Ar Bretkūnas Bibliją vertė kieno nors užsakymu, ar savo iniciatyva? Ar žinoma, kodėl ji nebuvo išspausdinta?

Ir vienas, ir kitas klausimas nėra labai aiškūs. Biblija liuteronams yra pagrindinė knyga, ir kur tik liuteronizmas įsigalėjo, ten visur būdavo stengiamasi išversti jei ne visą, tai bent Naująjį Testamentą. Todėl negalėjo nekilti minties versti Šventąjį Raštą ir liuteronų hierarchams, ir pačiam Bretkūnui.

O žmonių, kurie galėtų tai padaryti, tada beveik nebuvo. Bretkūnas jau buvo pasireiškęs, išleidęs didžiulę dviejų tomų “Postilę”, giesmyną, maldaknygę, aišku, kad jį galėjo paraginti. O jei ir neragino, jam tai buvo natūralu.

Kodėl nebuvo spausdinama, daug sunkesnis klausimas. Galiu pasakyti, kaip aš galvoju.

Mažvydo laikais, t.y. viena karta anksčiau, kol dar Prūsiją valdė kunigaikštis Albrechtas, lietuviai buvo proteguojami ir keliami. Labai rūpintasi lietuvių kalba. Tai buvo svarbu ir politiniu požiūriu, nes Lietuvą ir Lenkiją valdė bevaikis Žygimantas Augustas. O kunigaikštis Albrechtas buvo Žygimanto Augusto sesers sūnus – artimiausias giminaitis, todėl ne atstumdamas, o proteguodamas lietuvius, galvojo lengviau pasieksiąs ir Lietuvos – Lenkijos sostą.

Antras dalykas, tuomet buvo aktualus Livonijos ir Prūsijos susijungimas.

Kunigaikštis manė: jeigu žemaičius pavertus liuteronais, jie labiau orientuosis į Karaliaučių, negu į Vilnių, ir natūraliai bus pasiekta tai, ko nepavyko pasiekti kryžiuočiams.

Albrechtas buvo labai gudrus ir toliaregiškas politikas. Be to, pačioje Prūsijos valstybėje liuteronizmas dar buvo neįsigalėjęs. Liuteronai ėjo per liaudį, todėl mokyti lietuvius lietuviškai liuteronizmo buvo be galo aktualu. O lietuviai sudarė didžiąją dalį to meto valstybės.

Bretkūno laikais padėtis labai pasikeitė. Kraštas jau liuteroniškas. Jau nebėra jokios vilties užsidėti Lietuvos ir Lenkijos karūną, nes po Žygimanto Augusto mirties buvo išsirinktas naujas karalius. Ir kas svarbiausia, Prūsija jungėsi su Brandenburgu, ir bendroje Brandenburgo ir Prūsijos valstybėje lietuviai jau sudarė nedidelę dalį. Lietuviai neteko reikšmės, kokią iki tol turėjo.

Anais laikais spauda buvo be galo brangi. Bibliją leisti reikėjo labai daug lėšų. Todėl kunigaikštis Georgas Fridrichas Bretkūno rankraštį tik nupirko ir padėjo į archyvą. Ten šis vertimas ir pragulėjo.

Praėjus šimtui metų, Jonas Rėza išleido Bretkūno verstas psalmes, bet smarkiai paredaguotas.

Paskui atskiras Biblijos dalių ištraukas skelbė kiti autoriai.

Ir tik XVIII amžiuje, praėjus daugiau kaip 200 metų, buvo naujai organizuotas ir išleistas lietuviškas Biblijos vertimas. Jo leidėjai kažkiek naudojosi Bretkūno tekstu.

Kadangi Bretkūno Biblijos rankraštis gulėjo archyve, kiek juo buvo naudojamasi?

Jis veikė netiesiogiai – ir Evangelijas, ir visą Bibliją leidžiant. Kaskart atnaujinant vertimus visą laiką buvo naudojamasi Bretkūno rankraščiu. Dabar tas rankraštis praktinės reikšmės neturi, vien tik mokslinę.

Tas rankraštis buvo Karaliaučiaus slaptajame archyve. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukdami vokiečiai vertingiausius veikalus, tarp jų ir Bretkūno Bibliją, išsivežė. Vėliau rankraštis įvairiais keliais pateko į Berlyną.

Dabar profesorių Fridricho Šolco ir Jocheno Rangės pastangomis Bretkūno Biblijos rankraštis Vokietijoje leidžiamas fotografuotiniu būdu. Tai įspūdingas darbas.

Lietuvoje sovietiniais laikais valdžia leido išleisti vienatomę Bretkūno rinktinių raštų knygą, kurioje išspausdinta nemažai Senojo Testamento ir kitų raštų ištraukų. Ją parengė prof. Jonas Palionis ir Julija Žukauskaitė.

Populiarioje literatūroje dažnai rašoma, kad be Bretkūno raštų, jo sukurtų naujų kalbinės raiškos priemonių vargu ar būtume sulaukę ir Donelaičio “Metų”. Kiek čia tiesos? Ar Donelaitis buvo susipažinęs su Bretkūno Biblijos rankraščiu?

Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiaus universitete, lituanistikos seminare mokėsi iš religinių knygų, kurios buvo parašytos sekant Bretkūnu – ne tik Biblija, bet ir “Postile”. Tam tikras ryšys yra, bet Bretkūnas nebuvo Donelaičio mokytojas.

Vokiečių slavistas ir baltistas Fridemanas Kluge atkreipia dėmesį, kad Bretkūnas vertė Bibliją laikais, kai nebuvo laikraščių, žodynų, enciklopedijų, net lietuviškos gramatikos. Patikimesnių žinių apie pasaulį žmonės gaudavo nebent iš keliautojų. Kad tokiomis sąlygomis išverstum Bibliją, įtaigauja mokslininkas, reikia būti genijumi, mažų mažiausia - renesansinio tipo žmogumi. Ar sutinkate su tuo?

Be abejo, Bretkūnas tikrai buvo aukštos filologinės erudicijos žmogus.

Jo parapijos vakarinėje dalyje buvo dar ir žemaičių.

Palei Kuršių marias žmonės vartojo kuršių kalbą.

Yra išlikęs dokumentas, kuriame rašoma, jog Bretkūno negalima iškelti iš Labguvos, nes jis moka visas čia vartojamas kalbas – lietuvių, prūsų, kuršių, vokiečių.

Be to, žinome, kad jis labai gerai mokėjo lotynų kalbą, nes vertė iš jos. Mokėjo senąją graikų kalbą, iš jos vertė Naująjį Testamentą. Jis ne šiaip vertė iš Liuterio Biblijos, bet lygino su originalais.

Šiandien sunku pasakyti, iš kur kas imta. Tikrai žinom, kad jis mokėjo hebrajų kalbą.

Jo duktė buvo ištekėjusi už liuteronų kunigo lenko. Karaliaučiaus Šteindamo bažnyčioje, kur jis klebonavo, pamaldos vyko lietuviškai ir lenkiškai. Taigi Bretkūnas šiek tiek mokėjo ir lenkų kalbą.

Bretkūnas iš tiesų buvo nepaprastų gabumų. Jis neturėjo jokių pavyzdžių, iš naujųjų kalbų buvo tik Liuterio Biblijos vokiškas vertimas. Į kitas kalbas tik vertė. Todėl tokiam darbui reikėjo didelės erudicijos ir drąsos.

Jeigu Bretkūnas nebūtų Biblijos išvertęs, ar daug būtume praradę? Juk, šiaip ar taip, į platesnę apyvartą ji nepateko…

Pirmiausia iki XVIII amžiaus nebūtų pasirodę svarbūs Biblijos darbai – Jono Rėzos “Psalteros Dovydo” (Bretkūno perdirbtos psalmės), o šis veikalas laikomas mūsų bendrinės kalbos prototipu.

Nebūtų parengti kiti darbai, nes lietuviškų religinių raštų leidėjai daug ką ėmė iš Bretkūno.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
Vilnius

© 2002"XXI amžius"

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jonas Bretkūnas

Parašytas: 25 Vas 2018 21:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

JONAS BRETKŪNAS IR JO DIDYSIS DARBAS - Į LIETUVIŲ KALBĄ IŠVERSTA BIBLIJA IR KITI JO DARBAI

http://postilla.mch.mii.lt/Istorija/bib ... k%C5%ABnas

Bretkūno "Postilė"

Jonas Bretkūnas gimė 1536 m. prie Frydlando, Bambolių kaime. Jis buvo žymiausias XVI a. Mažosios Lietuvos rašytojas. Mirė 1602 m. spalio 1 d. Karaliaučiuje (spėjama, kad susirgęs maru).

Augo J. Bretkūnas laisvųjų prūsų šeimoje, mokėjo prūsų ir lietuvių kalbas. Rašė lietuviškai. Iš pradžių mokėsi Frydlande, 1555 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą studijuoti teologiją. 1556 m. išvyko į Vitenbergą, čia 1557 m. įstojo į universitetą. Baigęs jį, vedė ir pradėjo dirbti kunigu neturtingoje Labguvos parapijoje. Čia ir jis gyveno gana vargingai. Reikalai pagerėjo tik po to, kai 1587 m. jis vietoje mirusio B. Vilento buvo paskirtas į Karaliaučiaus lietuvišką parapiją. Čia jam buvo geresnės sąlygos ir literatūriniam darbui.

J. Bretkūnas, kaip ir M. Daukša, priklauso antrajai lietuvių humanistų kartai, kuri atėjo po M. Mažvydo, B. Vilento ir kt. Jis padėjo tvirtus pagrindus lietuvių nacionalinės literatūros raidai Mažojoje Lietuvoje.

Tiek, kiek J. Bretkūnas, nenuveikė nė vienas XVI a. lietuvių rašytojas ir vertėjas. Deja, ne viską jam pavyko išspausdinti. Didesnė pusė jo darbų – tai rankraščiai ir spėjami leidiniai. Nacionalinėje lietuviškų knygų ir rankraščių bibliografijoje J. Bretkūnui priklauso 12 pozicijų.

1589 m. Karaliaučiuje pasirodė trys J. Bretkūno parengtos nedidelės lietuviškos knygos: „Giesmės duchaunos” (giesmynas, sudarytas M. Mažvydo „Giesmių krikščioniškų” pagrindu), „Kancionalas nekurių giesmių” (apeiginių giesmių rinkinėlis su gaidomis) ir „Kolektos, arba Paspalitos maldos” (pirmoji lietuviška maldaknygė). Šių trijų knygų išliko po vieną egzempliorių (Upsalos universitete Švedijoje). Netrukus, 1591 m., išėjo dviem dalimis, sujungtomis į vieną konvoliutą, stambus J. Bretkūno darbas „Postilė”, tatai esti trumpas ir prastas išguldymas evangelijų, sakomųjų bažnyčioje”. Tai pirmas spausdintas tokio žanro (pamokslų) lietuvių prozos leidinys. Jis turi didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytinio stiliaus formavimuisi.

„Postilėje” nesunkiai apčiuopiame ir lietuvių publicistikos bei visuomeninės-filosofinės minties užuomazgas.

Stambiausias J. Bretkūno darbas – visos Biblijos (ir Senojo, ir Naujojo Testamento) vertimas į lietuvių kalbą.

Bretkūnas itin rūpinosi lietuvių raštijos reikalais. Jis savo lietuviškiems raštams aptarti rengdavo net konferencijas. Rašė ir vokiškai – šia kalba buvo pradėjęs savo tėvynės istorinę apybraižą „Prūsų krašto kronika” (žinomi tik jos fragmentai).

Jono Bretkūno Biblija

Tai stambiausias J. Bretkūno darbas – (Senojo ir Naujojo Testamento) vertimas į lietuvių kalbą. Iki mūsų laikų jis nebuvo išleistas. Tai pirmoji tokia didelė skriauda lietuvių kalbai ir literatūrai.

Biblijos vertimas į tautines kalbas XVI a. buvo vienas svarbiausių protestantizmo kultūrinių uždavinių. Biblijoje glūdėjo didžiulės grožinės literatūros versmės. Įvairiuose pasaulio kraštuose iš Biblijos, kaip iš neišsenkamo aruodo, daug menininkų ir rašytojų sėmėsi siužetų. K. Donelaitis taip pat kūrė Biblijos motyvais. Senovės žydų mitai, romanai, novelės, poezija, patekę į Senąjį Testamentą, tapo visos žmonijos kultūros palikimu. J. Bretkūnas pirmasis visa tai atkūrė lietuvišku žodžiu – ir pasakojimo formas, ir turinį. Tą patį galima pasakyti ir apie Naująjį Testamentą. Biblijos vertimą jis baigė 1590 11 27. Po ilgų derybų, kurios vyko su pasaulietine ir bažnytine valdžia J. Bretkūnui stengiantis išleisti Bibliją, 1599 m. valdžia priėmė nutarimą atpirkti J. Bretkūno rankraštį, tačiau net ir po to Biblija nebuvo išleista.

Ką būtų davęs išspausdintas J. Bretkūno Biblijos vertimas lietuvių literatūrai, galime tik numanyti. Amžininkai skaudžiai jautė lietuviškos knygos stoką, apie tai rašė, bet Prūsijos valdžia ignoravo aukštesnius lietuvių šviesuomenės siekimus.

Nemaža dalis J. Bretkūno verstos Biblijos paskelbta pagal turimas fotokopijas jo „Rinktiniuose raštuose” (parengė J. Palionis ir J. Žukauskaitė). Mokslinį visos Biblijos leidimą pagal Miunchene esančius J. Bretkūno rankraščius ėmėsi parengti Vokietijos kalbininkai.

J. Bretkūno gyvenimą ir literatūrinę veiklą ilgą laiką tyrinėjo vokiečių kalbininkas Viktoras Falkenhanas (mirė 1987 m.). Jis dar 1941 m. parašė mokslų daktaro disertaciją tema „Lietuviškos Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas ir jo padėjėjai”

(Tekstas parengtas pagal Albino Jovaišos knygelę
„Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas”. V., 1989)

XVI amžiaus LIETUVIŠKOS KNYGOS

http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidinia ... nyg.lt.htm

16th Century LITHUANIAN BOOKS
http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidinia ... nyg.en.htm

PIRMOSIOS LIETUVIŠKOS KNYGOS IŠSPAUSDINTOS XVI A. PIRMOJE PUSĖJE, PLINTANT REFORMACIJAI.

Naujas požiūris į raštiją liudijo kokybiškai naują tautinės savimonės ir kultūros lygmenį.

Pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo "Katekizmas" (1547) – nedaug atsiliko nuo pirmųjų kai kurių Vidurio ir Rytų Europos knygų nacionalinėmis kalbomis, o kai kurias ir aplenkė.

Istorinės aplinkybės lėmė, kad ne tik pirmoji, bet ir dauguma XVI a. lietuviškų knygų (net 12) buvo išspausdintos Prūsijos kunigaikštystėje, kur gyveno mažesnioji tautos dalis.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuviškos raštijos pradininkas buvo Mikalojus Daukša (1595).

Neįkainojama pirmųjų lietuviškų knygų vertė – jos yra kalbos ir kultūros paminklai. XVI a. lietuviškų knygų reikšmę mokslinėms lingvistikos studijoms liudija jų perspaudai (nuo XIX a. pabaigos iki mūsų dienų) ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Lenkijoje, JAV, taip pat gausūs viso pasaulio mokslininkų tyrinėjimai.

Išliko tik šešiolika lietuviškų XVI a. knygų. Kelios yra dingusios arba dar nesurastos.

Toks likimas ištiko Martyno Mažvydo giesmyno I ir II dalies (1566, 1570) vienintelius egzempliorius, dingusius per Antrąjį pasaulinį karą.

Praėjus 450 metų nuo pirmosios lietuviškos knygos išspausdinimo, XVI a. spaudinių originalų žinomi pavieniai egzemplioriai, o kai kurių nebėra nė vieno.

Lietuvos bibliotekose saugomi aštuonių XVI a. lietuviškų knygų originalai. Daugiausia jų turi universiteto biblioteka. Kiti šeši unikumai saugomi Lenkijos, Vokietijos, Švedijos bibliotekose.

1. Mažvydas, Martynas. Catechismusa prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas. – Karaliaučius: H. Weinreicho sp., 1547. – [79] p.: vinj., gaid.

2. Giesme S. Ambraszeijaus bey S. Augustina... / Vertė Martynas Mažvydas. – Karaliaučius: H. Weinreicho sp., 1549. – [13] p.: vinj., gaid.

3. Forma Chrikstima... / Iš vok. k. vertė Martynas Mažvydas. – Karaliaučius: J. Daubmanno sp., 1559. – [42] p.: vinj., gaid.

4. Mažvydas, Martynas. Gesmes Chriksczoniskas, gedomas baszniczosu per Aduenta ir Kaledas ik Gramniczu. – Karaliaučius: J. Daubmanno sp., 1566. – [96] p.: vinj., gaid.

5. Mažvydas, Martynas. Gesmes Chriksczoniskas, gedomas baszniczosu per Welikas ir Sekminias ik Aduenta. – Karaliaučius: J. Daubmanno sp., 1570. – [350] p.: vinj., gaid.

6. Euangelias bei epistolas ... pergulditas... per Baltramieju Willenta. – Karaliaučius: G. Osterbergerio sp., 1579. – 224 p.

7. Luther, Martin. Enchiridion: Catechismas maszas... / Iš vok. k. vertė Baltramiejus Vilentas. – Karaliaučius: G. Osterbergerio sp., 1579. – [81] p.: vinj., inic.

8. Bretkūnas, Jonas. Giesmes Duchaunas... – Karaliaučius: G. Osterbergerio sp., 1589. – [142] p.: vinj., gaid.

9. Bretkūnas, Jonas. Kancionalas nekuru giesmiu... – Karaliaučius: G. Osterbergerio sp., 1589. – [64] p.: gaid.

10. Kollectas, alba Paspalitas Maldas... / Iš vok. k. vertė Jonas Bretkūnas. – Karaliaučius: G. Osterbergerio sp., 1589. – [32] p.: vinj., gaid.

11. Bretkūnas, Jonas. Postilla, tatai esti trumpas ir prastas ischguldimas euangeliu. D. 1: ...nuog Aduento ik Weliku; D. 2: ...nuog Weliku ik Aduento. – Karaliaučius: G. Osterbergerio sp., 1591. – [8], 431, [2]; 525, [2] p.: iliustr.

12. Ledesma, Jacobus. Katechismas, arba Mokslas kiekwienam krikszczionii priwalus / Iš lenkų k. vertė Mikalojus Daukša. – Vilnius, 1595. – [108] p.:vinj.

13. Petkevičius, Merkelis. Polski z Litewskim Katechism... – Vilnius: M. Petkevičius, 1598. – [4], 187, [65] lap.

14. Wujek, Jakob. Postilla catholicka... / Iš lenkų k. vertė Mikalojus Daukša. – Vilnius: Akademijos sp., 1599. – [10], 627, [5] p.

15. Rej, Mikolaj. Postilla lietuwiszka... D. 1–3 / Iš lenkų k. vertė Jokūbas Morkūnas. – Vilnius: J. Morkūno sp., 1600. – [8], 230; [2], 231–389; [2], 86 lap.

16. Adamus Francisci. Margarita theologica = Zemczuga theologischka / Iš vok. k. vertė Simonas Vaišnoras. – Karaliaučius: G. Osterbergerio sp., 1600. –[28], 270 lap.

Dingusiu laikytas Jono Bretkūno „Postilės“ (Karaliaučius, 1591) egzempliorius surastas Jerevane

http://alkas.lt/2014/02/18/dingusiu-lai ... -jerevane/

http://www.alkas.lt
2014 02 18 16:08

Jono Bretkūno „Postilė“ (Karaliaučius, 1591) | ktu.lt nuotr.

Žurnalo „Intelligent Life“ žurnalistė Ieva Rekštytė padėjo Lietuvos mokslininkams surasti XVI a. išleistos Jono Bretkūno „Postilės“ egzempliorių.

Praėjusią vasarą viešėdama Armėnijos sostinėje Jerevane žurnaluose IQ ir „Intelligent Life“ dirbanti I. Rekštytė seniausioje ir didžiausioje senovinių rankraščių bibliotekoje pasaulyje Matenadarane pamatė 1591 m. Karaliaučiuje išleistą J. Bretkūno „Postilę“.

Žurnalistė nutarė pasidomėti, kaip ji atsidūrė Armėnijoje. Lietuvoje susisiekus su J. Bretkūno darbus tyrinėjusia filologe habil. dr. Ona Aleknavičienė, paaiškėjo, kad šis „Postilės“ egzempliorius po Antrojo pasaulinio karo laikytas dingusiu.

„Aiškindamasi „Postilės“ istoriją supratau, kad atsirado dar viena galimybė parodyti ne tik šios knygos, bet ir Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros likimą, – sakė O. Aleknavičienė. – Knygą būtina tirti ir pristatyti mokslo visuomenei“.

Žurnalistės I. Rekštytės tyrimas „Sugrįžimas iš nežinios“ bus publikuojamas naujausiame žurnalo „Intelligent Life“ numeryje.

1591-aisiais išspausdinta „Postilė“ – kiekvienam sekmadieniui numatytas Biblijos fragmentas ir pagal jį parengtas pamokslas – to meto raštingų žmonių buvo vertinama kaip paprastai ir aiškiai parašyta knyga.

Pavyzdžiui, Mikalojaus Daukšos „Postilė“ arba Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“ buvo kur kas intelektualesni. Tačiau J. Bretkūno stiliaus paprastumas veikiau rodė ne išminties ar literatūrinių įgūdžių trūkumą, o aiškų žinojimą, kam ši knyga skirta.

„Tai rodo autoriaus didžiulę pragmatinę kompetenciją, – teigia O. Aleknavičienė. – Jis atsižvelgė į žmonių, kuriems tos knygos reikia, lygį. Paaiškinimus paprastai siejo su gamtos reiškiniais, sveikata, žemės ir buities darbais – su tuo, ką žmonės buvo pajėgūs suvokti.“

Tai pirmoji iliustruota lietuviška knyga: ją puošia 91 nežinomo dailininko sukurtas medžio raižinys.

Komentarai
http://alkas.lt/2014/02/18/dingusiu-lai ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Jonas Bretkūnas

Parašytas: 25 Vas 2018 21:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Albinas Jovaišas.
JONAS BRETKŪNAS

http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LD00/Albinas_Jovai%C5%A1as._Jonas_Bretk%C5%ABnas.LD0300A.pdf

Jonas Bretkūnas.
Postilė, II dalis, p. 275–282.
IŠGULDYMAS ŠIOS EVANGELIJOS
http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LD00/Jonas_Bretk%C5%ABnas._Postil%C4%97.LD0300.pdf

Jonas Bretkūnas ir pirmoji lietuviška Biblija
http://m.ldkistorija.lt/index.php/istor ... iblija/420

Jonas Bretkūnas (Johannes Bretke, Bretkius), parengęs pirmą lietuvišką Bibliją ir išspausdinęs ankstyviausių lietuviškų pamokslų knygą, buvo pirmasis autentiškos Prūsijos baltų kultūros, Reformacijos laikais nuosekliai brandintos pirmųjų pabėgėlių iš Lietuvos dar nuo XVI a. ketvirto dešimtmečio, vaisius.

Senojoje lietuvių kultūroje jis paliko didžiausią lietuviškų tekstų dalį (apie 5 000 spausdintų ir rankraštinių puslapių), todėl J. Bretkūną vadiname lietuvių literatūrinės kalbos kūrėju.

Lietuviakalbis prūsas

Atrodo, kad 1536 m. netoli Frydlando (vok. Friedland, dab. Pravdinskas) esančiame Bamblių (vok. Bammeln) kaime gimęs J. Bretkūnas buvo XVI a. dar gyvavusių etninių prūsų kilmės.

Tai, kad savo pagrindine kūrybos kalba J. Bretkūnas pasirinko lietuvių kalbą, kuri nebuvo gimtoji, rodo, jog lietuvių kalbos pozicijos XVI a. II p. Prūsijoje buvo stiprios.

1525 metais Vokiečių ordinas nukariautose žemėse įkūrė Prūsijos kunigaikštystę. Nepaisant Renesanso ir humanizmo inspiruotų kultūrinių pastangų ir bandymų leisti prūsiškas knygas, prūsų tautai nepavyko išlikti. Vokiečių valdomoje valstybėje per XVI a. daugelis jų asimiliavosi ir suvokietėjo (manoma, kad tokį procesą patyrė J. Bretkūno tėvas Valten Bretke – amatininkas, šeimą išlaikęs iš alaus daryklos ir kailių dirbtuvės), o dalis jų sulietuvėjo.

Nėra duomenų, kokia kalba šeimoje kalbėjo J. Bretkūnas, tačiau tikėtina, kad jis gimė vokiečių kalbos aplinkoje (1563 m. laiške kunigaikščiui J. Bretkūnas rašė, kad tiek lietuviškai, tiek prūsiškai moka „pusėtinai“). Jokių prūsiškų J. Bretkūno raštų nežinome.

Tai, kad savo pagrindine kūrybos kalba J. Bretkūnas pasirinko lietuvių kalbą, kuri nebuvo gimtoji, rodo, jog lietuvių kalbos pozicijos XVI a. II p. Prūsijoje buvo stiprios. Šalia vokiečių kalbos lietuvių buvo antra žodinėje ir rašytinėje tradicijoje vartojama kalba Rytų Prūsijos dalyje. 1555 metais J. Bretkūnas įstojo į dešimtmetį savo valstybės sostinėje gyvavusį liuteronišką Karaliaučiaus universitetą, kuriame studijavo daug lietuvių. Matrikulose jis buvo pažymėtas kaip „vargšas ir našlaitis“ (pauper, pupillus), nes buvo netekęs motinos.

Įdomybė

XVI a. šalia vokiečių kalbos lietuvių buvo antra žodinėje ir rašytinėje tradicijoje vartojama kalba Rytų Prūsijos dalyje.

1557 metais J. Bretkūnas tęsti teologijos studijų išvyko į Vitenbergo universitetą ir Vokietijoje gyveno iki 1562 metų. Po to grįžo į Prūsiją, kur kunigaikštis Albrechtas Brandenbirgietis jam paskyrė evangelikų liuteronų parapijos kunigo vietą Labguvoje (vok. Labiau, dab. Poleskas), esančioje už 4 km nuo Kuršių marių. Čia J. Bretkūnas kunigavo ir kūrė 25 metus. Prūsijos kunigams buvo skiriama alga iš kunigaikščio iždo, tačiau pagrindines pajamas jie turėjo gauti iš suteikiamos žemės ir ūkio.

Ūkininkavimas visą gyvenimą studijoms ir mokslui atsidėjusiam J. Bretkūnui nebuvo mielas, ginčai su valstiečiais atimdavo daug laiko (jis turėjo prižiūrėti apie 63 ha valdą), žemės būdavo dažnai užliejamos. J. Bretkūnas prašėsi kunigaikščio perkeliamas kitur, bet Sembos konsistorijos sprendimu buvo laikomas Labguvoje, nes mokėjo vietines kalbas.

Jis pirmasis ten gyvenantiems lietuviams sakė pamokslus lietuviškai be vertėjo. Labguvoje kunigaudamas ir ūkininkaudamas J. Bretkūnas pradėjo versti Bibliją į lietuvių kalbą. Dirbo sparčiai: 1579–1580 m. jau buvo išvertęs visą Naująjį Testamentą bei Psalmyną.

Lietuvių kalbą prijaukinusi plunksna

1587 m. Karaliaučiuje mirus lietuvių kunigui, M. Mažvydo bendradarbiui Baltramiejui Vilentui, liko laisva kunigo vieta Karaliaučiaus Šteindamo (Steindamm) Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kunigaikštis Georgas Friedrichas perkėlė J. Bretkūną kunigauti ten.

Jis pirmasis lietuvių istorijoje įgyvendino Reformacijos idealą pateikti Šventąjį Raštą tautine kalba.

Atsirado palankesnės sąlygos J. Bretkūno lietuviškų knygų leidybos Karaliaučiuje projektams. 1589 metais, atnaujinęs ir perdirbęs dar M. Mažvydo laikais parengtą pirmąjį lietuviškų giesmių repertuarą, J. Bretkūnas išleido du savo giesmynus (Giesmes Duchaunas ir Kancionalas) bei maldų knygelę Kolektas.

1591 metais pasirodė pirmasis istorijoje didelis lietuvių religinės prozos veikalas – originalus J. Bretkūno pamokslų rinkinys Postilė.

Šios keturios lietuviškos knygos buvo viskas, ką J. Bretkūnui pavyko išspausdinti. Visos jos liudijo J. Bretkūno ištikimybę liuteronizmui bei pastangas išgryninti šios protestantiškos Bažnyčios doktriną ir pasaulėžiūrą.

J. Bretkūnas buvo ir vienas pirmųjų Prūsijos istorikų: 1578–1579 m. Labguvoje vokiečių kalba jis parašė veikalą Chronikon des Landes Preussen (Prūsijos žemės kronika), kuria XVII a. naudojosi jo provaikaitis Matas Pretorijus, rašydamas istorinį veikalą Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne (Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, apie 1671–1703).

1590 m. lapkritį Karaliaučiuje J. Bretkūnas baigė Labguvoje pradėtą didžiausią gyvenimo darbą – Biblijos vertimą į lietuvių kalbą. Jis pirmasis lietuvių istorijoje įgyvendino Reformacijos idealą pateikti Šventąjį Raštą tautine kalba.

1591 metais pasirodė pirmasis istorijoje didelis lietuvių religinės prozos veikalas – originalus J. Bretkūno pamokslų rinkinys Postilė.

LDK pirmasis toks projektas evangelikų reformatų buvo subrandintas tik beveik po šimtmečio (S. B. Chylinskis). Dešimtmetį J. Bretkūnas susirašinėjo su Prūsijos kunigaikščiu ir valdžios tarėjais dėl aštuonių tomų Biblijos rankraščio patikrinimo bei parengimo spaudai. 1600 metais J. Bretkūnas gavo užmokestį (400 markių) ir patvirtinimą, jog Biblija bus rengiama spaudai, jei vertėjas ją dar pataisys ir suredaguos.

1602 metų spalio pabaigoje, J. Bretkūnui mirus nuo Karaliaučiuje siautėjusio maro, pirmos lietuviškos Biblijos rengimo spaudai darbai sustojo. Iki Antrojo pasaulinio karo rankraštis saugotas Karaliaučiuje, vėliau išvežtas į Vokietiją. Šiuo metu jis saugomas Berlyne, Prūsijos paveldo Slaptajame valstybiniame archyve.

Versdamas Bibliją, J. Bretkūnas buvo ištikimas M. Lutherio mokymui, todėl jo pamatinis šaltinis – vokiškoji M. Lutherio Biblija (1546 m. leidimas). Vertimą J. Bretkūnas derino su lotyniška Vulgata, graikišku Naujuoju Testamentu, B. Vilento Biblijos ištraukomis jo Evangelijose bei Epistolose (1579), naudojosi naujųjų laikų Biblijos komentatorių (Erazmo Roterdamiečio ir kitų) darbais. J. Bretkūno rankraštyje pateikta daug galimų atskirų žodžių ir frazių vertimų variantų bei sinonimų.

Didžiulių pastangų XVI a. reikalaujantį darbą – Biblijos vertimą į vos pradėjusią savo rašytinę tradiciją formuoti lietuvių kalbą – J. Bretkūnas išvertė niekieno neremiamas, savo valia, suprasdamas tai kaip Dievo pašaukimą: „Kadangi Dievas nori, kad kiekvienas žmogus pagal savo luomą ir pašaukimą užsidėtų naštą, kurią jis patikėjo jam ir kurią jis privalo panaudoti jo garbei ir artimo patarnavimui, tai ir aš pripažinau, jog esu įpareigotas, kiek man įmanoma, vykdyti šią Dievo valią.“

Dainora Pociūtė

Literatūra: Ona Aleknavičienė (par.), Jono Bretkūno Postilė. Studija, faksimilė ir kompaktinė plokštelė, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvių kalba ir jos istorija, tarmės, lietuvių senieji raštai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: