 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina
|
Martyno Mažvydo
RANKRAŠTINIS PALIKIMAS
http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Puslapiai/Laiskai.lt.htm
Tai trylika 1548 –1561 m. lotyniškai rašytų Mažvydo laiškų, kurie šiandien saugomi Getingene.
Pirmasis rašytas Karaliaučiaus universiteto rektoriui, kiti – Prūsijos hercogui Albrechtui.
Publikuojant remtasi M. Ročkos parengtais laiškų tekstais (Pirmoji lietuviška knyga, p. 243 – 334).
Laiškai sulyginti su originalų mikrofilmais, esančiais Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos Retų spaudinių skyriuje (sign. Mf. 158). Jie parašyti klasikine lotynų kalba, tačiau pasitaiko ir viduramžių lotynų kalbos formų (littera . litera, immo > imo, foecunditas > fecunditas, etc.). Leksikos formų įvairovė nevienodinta.
Laiškuose daugiausia liečiami asmeniniai buitiniai ir ūkiniai Mažvydo reikalai, taip pat religinė valstiečių būklė. Mažvydas skundžiasi finansine savo padėtimi, nusižeminęs prašo paramos. Mažvydo laiškuose prašymai išsamiai pagrindžiami, apeliuojama į tėvišką valdovo globą ir dosnumą, primenamos jo geradarybės ir pažadai, adresatas nuolat tituluojamas giliausios pagarbos žodžiais ir t.t.
Mažvydo stiliui būdingas literatūrinis iškalbingumas, žodžio negailėjimas, perdėjimas.
Pirmasis laiškas čia pateikiamas ir lotynų, ir lietuvių kalba, kiti laiškai - tik lietuvių kalba.
Testamentas, parašytas gotiškais rašmenimis transliteruojamas lotyniškais ir laikantis dabartinės skyrybos. Ligi Antrojo pasaulinio karo jis buvo Karaliaučiuje, o paskui pateko į Getingeną.
Iš ten mokslininkų gauti jų mikrofilmai dabar saugomi Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje. Mikrofilmai (matyt, ir dokumentų originalai) kai kuriose vietose gerokai defektuoti ir sunkiai įskaitomi. Dėl to vienu kitu atveju gal kai kas ir netiksliai bus iššifruota, tačiau tikimasi, kad esmingesnių dokumentų turinio netikslumų nebus.
I-asis Martyno Mažvydo laiškas (lotynų kalba ir vertimas į lietuvių kalbą)
II-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
III-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
IV-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
V-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
VI-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
VII-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
VIII-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
IX-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
X-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
XI-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
XII-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
XIII-asis Martyno Mažvydo laiškas (vertimas į lietuvių kalbą)
Testamento vertimas į lietuvių kalbą
I. Martyno Mažvydo laiškas
Etsi te, Clarissime vir, tam crebro accedere vereor, tamen quia talis pudor viro egenti inutilis censetur esse, quo postposito tuam Magnificentiam accedere constitui mecum. Itaque quod tam saepiuscule convenio te, vir Praestantissime, non temeritati meae, quae nulla est in me, sed egestati, quae, ut Martialis inquit, multa tentare suadet cogitque, erit ascribendum. Qua de causa una cum his accesserim te, vir Ornatissime, breviter accipe.
Tempus gelidum seu hybernum prae foribus astat, contra quod si quis non est munitus et sibi non prospicit, periclitatur sine dubio de valetudine sua. Cum vero ad depellendum frigus vestimenta non apta, verum lacera et vehementer attrita habeam, de quibus expediendis ab Illustrissimo Principe, domino nostro Clementissimo, tuam Magnificentiam, vir Clarissime, accedendum putavi. Alium enim, ad quem accederem in hac re, praeterquam te, patrone noster, perpetua mente colende et suspiciende, nullum vel novi vel scio. Haec itaque est causa, cur simul cum his venerim ad te, colendissime Patrone. Quapropter, quam humillime possum, te, vir Praestantiss[ime], oro, ut haec mihi apud Illustriss[imum] Principem expedias. Si enim vestimenta nunc mihi data fuerint, tunc satis habebo in duos annos neque essem molestus in efflagitandis Illustrissimo Principi et tuae Magnificentiae. Sin vero mihi denegata fuerint, durissima sustinere cogar frigora et valetudinis meae diminutionem non modicam. Ad occurendum proinde his imminentibus malis seu incommodis te, vir Clarissime, iterum atque iterum oro, ne reicias meas preces, quas iam fundo ad tuam Excellentiam, verum pro pietate et clementia solita hoc opus pium et dignum tua Magnificentia, mihi vero maxime necessarium et gratissimum, conficere velis. Facturamque tuam Excellentiam id pendulo animo esse minime possum.
Bene tandem his ac feliciter valeat tua Magnificentia in Nestoreos annos ad gloriam Dei, ad utilitatem et ornamentum Reipub[licae] Christianae et ad peculiare solamen et refugium nostrum.
E[iusdem] T[uae] M[agnificentiae]
deditissimus Martinus Mossuid,
Protomartyr dictus, Artium Baccalaureus.
[1548]
Laiškas, rašytas Karaliaučiaus universiteto rektoriui 1548 m. vėlai rudenį (spalio-lapkričio mėn.)
Vertimas
Nors droviuosi taip dažnai kreiptis į tave, garsusis vyre, bet kad tokia sarmata, kaip visi supranta, neturtingam žmogui nenaudinga, ją atmetęs, vis dėlto ryžtuosi trukdyti tavo kilnybę. Taigi tai, kad taip dažnai lankausi pas tave, garbingasis, tenebūnie laikoma mano įžūlumu — jo aš visai neturiu — , o tik neturtingumu, kuris, kaip sako Marcijalas, žmogų paskatina ir net priverčia daug ką išmėginti. Todėl tau trumpai išdėstysiu, ko aš drauge su šiuo laišku atvykau pas tave, didžiai garbingasis vyre.
Šaltas, arba žiemos, metas jau čia pat, už vartų, ir kiekvienas, kuris nėra nuo jo apsaugotas ir tinkamai pasiruošęs jį sutikti, be abejo, rizikuoja dėl savo sveikatos. Kadangi aš tam šalčiui įveikti neturiu tinkamų drabužių, o tiktai suplyšusius ir labai sudėvėtus, nusprendžiau dėl jų kreiptis į tavo kilnybę, garsųjį vyrą, kad juos gaučiau iš šviesiojo kunigaikščio, mūsų maloningojo valdovo. Juk kito žmogaus, į kurį galėčiau kreiptis tokiu reikalu, be tavęs, mūsų visada širdingai gerbiamas ir mylimas globėjau, aš nė vieno nepažįstu ir nežinau. Taigi, čia ir yra ta priežastis, kad su šiuo laišku atvykau pat tave, didžiai gerbiamasis globėjau. Todėl, kiek įmanydamas, nuolankiausiai prašau tave, garbingasis vyre, kad tuo mano reikalu kreiptumeis į šviesųjį kunigaikštį. Jei jis tuos drabužius man duotų, tai jų man užtektų dvejiems metams, ir, jų prašinėdamas, neįkyrėčiau nei šviesiajam kunigaikščiui, nei tavo kilnybei. Jei gaučiau dėl jų neigiamą atsakymą, būčiau priverstas labai šalti ir netekti nemaža sveikatos. Dėl to, kad išvengčiau tų, man gresiančių nemalonių blogybių, pakartotinai prašau tave, garsusis vyre, išklausyti mano maldavimų, kuriuos dabar kreipiu į tavo kilnybę, ir teiktis dėl tau įprasto gailestingumo ir maloningumo atlikti tą gerą ir vertą tavo kilnybės, o man — didžiai reikalingą ir maloningą darbą. Kad tai tavo kilnybė padarys, nė kiek neabejoju.
Baigdamas laišką, linkiu, kad tavo kilnybė laimingai gyvuotų iki Nestoro metų dievo garbei, krikščionių visuomenės naudai ir šlovei, o mūsų didžiulei paguodai ir prieglobsčiui.
Tavo kilnybei didžiai atsidavęs tarnas
Martynas Mažvydas, vadinamas
Protomartyru, mokslų bakalauras
II. Martyno Mažvydo laiškas
Kunigaikščiui Albrechtui 1549 m. pradžioje rašytas laiškas
(M. Mažvydas prašo paskiriamas kunigu į Labguvą ar Ragainę. Sakosi nemokąs vokiečių kalbos, bet puikiausiai kalbąs savo gimtąja, lietuvių kalba. Karaliaučiuje jis negalįs toliau gyventi dėl oro nepastovumo, dėl silpnos sveikatos ir menkos stipendijos. Kadaise kunigaikštis prisižadėjęs juo visada rūpintis. Vadina save mokslo siekiančiu žmogumi.)
Vertimas
Prieš keletą dienų, šviesus kunigaikšti ir maloningasis valdove, garsusis ir mokytasis vyras magistras Jonas Funkas tavo šviesiosios aukštybės vardu paragino mane užimti vietą Labguvos miestelyje, kuri po šviesios atminties vyro Simono mirties yra laisva, nes nėra kunigo. Aš nuo savo patarnavimo Labguvos bažnyčiai nebuvau atsisakęs, dargi per magistrą Funką buvau tai prižadėjęs su sąlyga, kad ten tavo šviesiosios aukštybės nebūtų siunčiamas Šteintamo arba kuris nors kitas lietuvių pamokslininkas. Bet dabar jau sužinojau, kad nei tasai lietuvių pamokslininkas, nei kuris nors kitas į tą vietą dar nėra nusiųstas. Todėl nutariau šiuo laišku prašyti tavo aukštybę, ir dabar to meldžiu, kad tavo aukštybė teiktųsi man paskirti tą vietą; to prašau dėl to, kad negaliu čia ilgiau pasilikti tiek dėl sveikatos būklės, tiek ir dėl oro nepastovumo bei kitų priežasčių. Bet gal tai vietai galiu pasirodyti ne visai tinkamas tik dėl tos vienintelės priežasties, kad nekalbu nė kiek vokiškai. Vis dėlto, nors ir nemoku vokiškai, kadangi savo gimtąją lietuvių kalbą moku, sakau, kuo puikiausiai, nereikėtų man tos vietos atsakyti. Jei ta Labguvos vieta jau kam nors kitam paskirta, nenoriu į ją veržtis; aš sutiksiu siunčiamas ir į kitą vietą. Kaip girdžiu, gana didelė Ragainės parapija jau keletą metų neturinti kunigo; be to, žmonės pasakojo, kad tuo metu mirštą daug kūdikių be krikšto ir suaugusių be išpažinties ir altoriaus sakramento. Tuo tikrai reikėtų susirūpinti. Dėl to šioje parapijoje trūksta reikalingo asmens. Todėl meldžiu tavo šviesiąją aukštybę, savo maloningąjį valdovą, kad teiktumeis paskirti man vieną vietą iš šių dviejų: iš tikrųjų aš dėl minėtų priežasčių ir dėl menkos stipendijos čia negaliu ilgiau tinkamai gyventi. Visiškai neabejoju, kad tavo šviesioji aukštybė man paskirs vietą. Juk kadaise tavo aukštybė buvote prižadėjęs visada teiktis atsižvelgti į mano reikalus. Tuo tvirčiausiu pažadu aš dabar ir remiuosi. Jei vis dėlto nė viena vieta iš jų man nebūtų skirta, didžiai nuolankiai meldžiu tavo šviesiąją aukštybę, maloningasis kunigaikšti, padidinti trupučiu pinigų mano stipendiją, kad nereikėtų man stokoti reikalingų dalykų savo pašaukimo studijoms ir tinkamo maisto. Juk jei jų neturi mokslo trokštąs žmogus, labai greitai palūžta jo dvasia. Todėl esu visiškai įsitikinęs, kad tikriausiai tai gausiu iš tavo šviesiosios aukštybės, maloningasis kunigaikšti.
Baigdamas laišką, linkiu, kad tavo šviesioji aukštybė, maloningasis kunigaikšti, laimingai gyvuotų iki Nestoro metų švenčiausio dieviškojo vardo garbei, mūsų garsingosios Prūsijos kunigaikštystės ir kitų kaimyninių kunigaikštysčių visuomenės labui ir mūsų visų didelei paguodai.
Tavo šviesiajai aukštybei
didžiai atsidavęs tarnas,
auklėtinis, mokslų bakalauras
Martynas Mažvydas
III. Martyno Mažvydo laiškas
Šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, rimčiau pasvarstęs, kuo ir kiek esu įsiskolinęs tavo šviesiajai aukštybei už man suteiktas geradarybes, pagaliau atrandu, jog esu labai daug skolingas ir ypač - padėkos. Jos jokiu kitu būdu negaliu išreikšti tavo aukštybei, kaip tik šiuo menkutėliu laišku,- juo iš pat pradžių ir nusprendžiau padėkoti tavo aukštybei. O kokiais žodžiais galiu tai išsakyti, nežinau. Juk tokių didelių tavo šviesiosios aukštybės geradarybių man suteikta, kad nė vienas žmogus, nors ir upėmis lietųsi jo kalba, negalėtų kaip dera atsidėkoti. Tačiau dėl to jokiu būdu negalima atsisakyti padėkos. Atvirkščiai, reikia dėkoti ir nepaliauti dėkojus, kiek tik leidžia mūsų silpnos jėgos. Taigi dėkoju ir visada esu dėkingas šviesiajai aukštybei, mūsų maloningajam valdovui ne taip, kaip privalėčiau, o kaip įstengiu, už visas geradarybes, kurios per tavo lyg tėvišką palankumą ir dosnumą pasipylė man, vargšui žmogeliui. Todėl maldauju dievą, mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus tėvą, kad to mūsų išganytojo turtais jis vertai atsiteistų tavo šviesiajai aukštybei už tokias dideles paslaugas, ir esu visiškai tikras, kad jis tai padarys. Juk jis prisižadėjo, taip sakydamas: “Duokite, ir jums bus duota.”
Tačiau, šviesusis kunigaikšti, kai jau gavau iš tavo aukštybės vietą Ragainės bažnyčioje ir kai turiu išvykti ten, pirmiausia man reikia kelionpinigių, taip pat truputį pinigų apmokėti buto skolai, kurią užsitraukiau, įsigydamas naudingų ir reikalingų dalykų savo studijoms. Kadangi dėl savo menkų išteklių, arba, teisingiau pasakius, dėl didelio neturto, nieko neturiu nei kelionės išlaidoms, nei skolai apmokėti, kreipiuosi į tavo malonybę, šviesusis kunigaikšti, kaip į mūsų maloningą valdovą, labai prašydamas, kad tavo šviesioji aukštybė teiktųsi manęs pasigailėti ir parodytų, kaip visad, savo dosnumą, malonėdamas duoti man truputį pinigų kelionės išlaidoms ir skolai apmokėti. Iš tikrųjų nieko neturiu, iš ko galėčiau kelionėje prasimaitinti ir kuo užsimokėti užeigos namuose, nebent jei užstatyčiau ar išparduočiau savo knygas, kurių man reikės, kai mokysiu Kristaus avis. Norėdamas išvengti šios blogybės, didžiai nuolankiai prašau tavo aukštybę, šviesusis kunigaikšti, teiktis į mane pažvelgti maloningumo ir gailestingumo akimis. Juk tavo malonybę visagalis dievas dėl savo begalinio gerumo išrinko ir padėjo tėvo ir motinos vietoje. Taigi į tą tavo šviesiosios aukštybės palankumą ir kreipiuosi, prašydamas gailestingumo ir maloningumo. Neabejoju, jog tai man kuo maloniausiai bus suteikta.
Pagaliau turiu tavo šviesiąją aukštybę labai prašyti gabalo kokio nors audeklo dvasininko, t.y. kunigo, drabužiui, kad žmonės negalėtų man daryti priekaištų. Mat, dabar liaudis labai keistai sprendžia apie mokytus žmones: jie tvirtina, kad tie esą mokyčiausi, kurie dėvi kunigišką drabužį. Bet man nerūpi toks jų vertinimas, kad tik turėčiau tinkamą ir padėčiai deramą drabužį, kuriuo pagerbčiau šventąją tarnybą, kaip esu prižadėjęs ordinavimo metu. Todėl, jei tavo šviesiajai aukštybei šis mano prašymas atrodo garbingas ir nelengvabūdiškas, meldžiu, kad ji maloningai jį priimtų. O jei jis nepakankamai garbingas, prašau, kad atleistų man tavo šviesioji aukštybė. Juk to prašyti mane privertė ne lengvabūdiškumas, o noras išlaikyti gerą vardą ir neturtas.
Baigdamas laišką, linkiu, kad tavo šviesioji aukštybė didžiai laimingai gyvuotų ilgus metus dieviškojo vardo garbei, krikščionybės labui ir ypatingai visų mūsų, tavo šviesiosios aukštybės valdinių, paguodai. Tai tavo šviesiajai aukštybei didžiai atsidavęs
Martynas Mažvydas,
būsimasis Kristaus avelių
ganytojas Ragainėje ir t.t.
IV. Martyno Mažvydo laiškas
Kadangi, šviesusis ir maloningasis kunigaikšti, šiuo labai sunkiu metu tavo aukštybė teikėsi mane sušelpti penkiolika saikų kviečių, kad aš ir mano žmona galėtume tinkamai maitintis, todėl tavo šviesiajai aukštybei esu dėkingas dėl tokio dosnumo ir dėkoju, kiek leidžia mano jėgos, o ne kiek privalėčiau. O privalėčiau, kai pagalvoju apie man suteiktą dovaną, taip didžiai dėkoti, kad, nors ir visą Cicerono iškalbą turėčiau, tačiau negalėčiau kaip dera atsidėkoti. Todėl dabar nutariau, jog užtenka pasakyti, kad esu labai dėkingas už tokį dosnumą, kuriuo teikėsi man tavo šviesioji aukštybė pagelbėti. Bet nepakanka ir tokio pareiškimo: aš gi maldauju dievą ir mūsų dangiškąjį tėvą, kad jis per savo vienatinį sūnų, mūsų išganytoją Jėzų Kristų, tavo šviesiajai aukštybei už tokį dosnumą vertai atmokėtų. Idant visagalis dievas visada taip darytų, melsiuosi ir aš pats, ir bažnyčioje drauge su man pavesta Kristaus kaimene.
Tačiau, šviesusis ir maloningasis kunigaikšti, tavo šviesiajai aukštybei žinoma, jog Ragainėje yra parapijos žemė ir kad ją man, kaip ir mano pirmtakams, paskyrė kilnusis ponas Ragainės viršininkas tuo metu, kai tik atvykau į Ragainę. Netoli šios parapinės žemės praėjusiais metais ponas Ragainės viršininkas įrengė didžiulį tvenkinį. Dėl to tvenkinio parapijos pieva, iš kurios turėta vilties iššerti gyvulius, buvo užlieta vandeniu, ir jis ten tebetelkšo ligi šios dienos. Dėl to aš prašiau kilnųjį poną Ragainės viršininką, kad jo kilnybė už tą apsemtą pievą teiktųsi man duoti kitur tokios pat pievos, kaip ir kitiems tavo aukštybės valdiniams, kuriems už panašiu būdu apsemtas pievas buvo davęs. Tačiau jo kilnybė atsakė negalįs to padaryti be tavo aukštybės nurodymo. Todėl šiuo laišku tavo šviesiąją aukštybę nuolankiai prašau, kad tavo aukštybė teiktųsi paliepti ponui viršininkui duoti man už apsemtąją pievą panašios pievos Krokiniškiuose, šalia kitos, mažosios parapijos pievos. Jei už aną pievą negalėčiau gauti kitos pievos, tada žiemą negalėčiau išsišerti nei karvių, nei kitų gyvulių. Bet, pasitikėdamas tavo aukštybės maloningumu, tvirtai viliuosi, jog tavo malonybės paliepimu tikriausiai gausiu kitą pievą.
Be to, šviesusis ir maloningasis kunigaikšti, kai kurie tavo šviesiosios aukštybės valdiniai ir kai kurie Ragainės kilmingųjų valdiniai, kaip Hansas fon Tubingas, martyno Fricas, Antano ir kitų [žmonės], daugelį tos parapijos žemės medžių yra pavertę aviliais. Tuos avilius parapinio lauko medžiuose mano pirmtakai buvo leidę įrengti su ta sąlyga, kad jie pusę medaus iš kiekvieno avilio atiduotų klebonams, mano pirmtakams. Po to, kai mirė mano pirmtakas ir šešerius metus nebuvo išrinkto ir paskirto kito klebono, tiek tavo aukštybės valdiniai, tiek Ragainės kilmingųjų valdiniai, kuriems buvo leista įsitaisyti avilius bažnyčios žemės medžiuose, visą medų sunaudodavo ir iki šiol sunaudoja patys. Be to, suvažiavę apžiūrėti bičių, jie nugano pasėlius ir pievas, vogčiomis gabenasi malkas iš mano lauko ir daug kitokios žalos jam pridaro. Todėl nuolankiai prašau tavo aukštybę, šviesusis kunigaikšti, kad tavo aukštybė teiktųsi duoti nurodymą kilmingajam ponui Ragainės viršininkui ir savo įsakymu priverstų visus tuos, kurie bažnytinėje žemėje turi avilių, ateityje duoti man pusę medaus iš kiekvieno avilio ir uždrausti jiems toliau daryti tokią žalą laukui, pasėliams ir pievoms. Iš tikrųjų kaip kitų žmonių laukams neturi būti daroma jokia žala, taip ir parapinis laukas neturi patirti kokių nors nuostolių bei žalos. Tikiuosi, jog, kai turėsiu tavo aukštybės nurodymą, mano laukas daugiau nebepatirs jokios žalos.
Taigi tokių dalykų ryžausi maldauti tavo šviesiąją aukštybę. Ją visagalis dievas per savo sūnų telaiko laimingą ir sveiką daugelį metų, ilgus laikus savo šviesiausio vardo garbei, krikščionybės naudai ir didžiai mūsų visų paguodai. Amen.
Tą tavo šviesiąją aukštybę nuolankiai maldaująs
Martynas Mažvydas,
Ragainės klebonas
V. Martyno Mažvydo laiškas
Kadangi, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, didžiulis apsnūdusiems ar apsileidusiems sielų ganytojams aiškiai išreikštas pranašo Ezechieliaus raštuose posakiu: “O jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos”, mano širdį ir protą apima baimė ir skatina mane uoliai atlikti savo pareigas: juk ir aš visų pirma dangaus tėvo - dievo, o paskui ir tavo šviesiosios aukštybės pašaukimu ir malone esu pastatytas tarp daugelio ganytojų. O su kokiu uolumu aš rūpinausi ir rūpinuosi man pavestomis Kristaus avimis, liudininkas yra dievas, kuris man pagelbsti šiame pašaukime, taip pat kilnusis ponas mūsų apskrities viršininkas su mūsų bažnyčios taryba ir kitais dorais klausytojais. Iš tikrųjų čion atvykęs radau daugelį žmonių taip atsidavusių pragaištingam popiežininkų mokymui jog maždaug dvidešimt metų, o gal ir daugiau jie vengė švenčiausio altoriaus sakramento, nors dėl to yra aiškus dievo įsakymas ir šventosios bažnyčios potvarkis. Iš jų sumaniuosius, nors dar ir ne visus, dievo padedamas, mokydamas evangelijos, patraukiau pamilti dievo žodį ir naudotis sakramentais. Betgi kiti, labiau užkietėję - tiek tie, kurie gyvena netoli Raginės, tiek tie, kurie toliau nuo jos,- ne tik niekina skelbiamą dievo žodį ir sakramentus, bet ir juo labiau jais rūpinies, juo labiau jie grimzta aklybėn ir užsispyriman ir vis tebesilaiko popiežiaus skelbiamų šlykštybių. Man yra visai aišku, kad jie akli, nes įžūliai niekina katekizmo mokslą ir pačius sakramentus, be kurių negali būti tikro krikščioniškumo. Kai pagal tavo šviesiosios aukštybės paliepimą, paskelbtą bažnytiniame potvarkyje, krikštykloje ar prieš jungtuves paklausinėjami paprasčiausių dalykų iš viešpaties maldos, tikėjimo straipsnių ir kitų katekizmo dalių, tai jie nesugeba net nė vieno skiemens ištarti, bet puikiausiai moka pripaistyti juokingų pasiteisinimų. Vieni, paklausti viešpaties maldos, tvirtina jos nemoką dėl to, kad užmiršę dėl senatvės ir kad jau nebegalį išmokti. Kiti teisinasi jaunyste, sakydami: “Jaunas esu, negaliu išmokti, bet kai tik vyro amžiaus sulauksiu, tada jau išmoksiu.” Kiti teisinasi ūkio darbais, tardami:”Man dieną ir naktį labiau rūpi lauko ir namų darbai, negu viešpaties malda ir tikėjimo straipsniai.” Dar kiti savo begėdiška burna prišneka daugybę kitokių pasiteisinimų, tuo tarpu reikšdami norą, kad jiems būtų leista tapti krikšto tėvais ar susituokti. Nebegalėdamas ramia sąžine ilgiau paskęsti tokio jų atkaklaus nedorumo, nutariau apie jį pranešti tavo šviesiajai aukštybei šiuo savo laišku dėl trijų priežasčių. Pirmiausia, kad galėčiau išlaikyti savo sąžinę (juk aš rūpinuosi parapijiečiais, skelbdamas jiems dievo žodį su tokiu uolumu, koks tik įmanomas) nepakaltinamą to žiauriausio grasinimo, kuriuo dievas, matyt, nori pareikalauti sunkiausių bausmių visiems tiems sielų ganytojams, kurie bus rasti apsileidę. Be to, kad vyskupas arba mano parapijos vizitatoriai ar kiti inspektoriai kada nors nepasmerktų manęs prieš aukštąjį tavo šviesiosios aukštybės teismą dėl apsileidimo, tos biauriausios ydos, kurios visada vengiu. Pagaliau, kad tavo aukštybė, šviesusis kunigaikšti, teiktųsi kokiu nors būdu pataisyti tą jų taip užkietėjusią ir nesuvaldomą piktybę. Juk tikima, kad kilnios valdžios pareiga yra visa, kas gera bažnyčioje, iškelti, palaikyti ir puoselėti, kas bloga, šalinti, o ypač stropiai kovoti su tuo, kas daro didesnę žalą. Šventoji dvasia dorus valdžios žmones ir dievo kunigaikščius vadina todėl dievais, kad jie būtų lyg dievai tarp žmonių, tramdydami blogį ir keldami gėrį tiek religijos dalykuose, tiek kituose žmonių veiksmuose. Idant tavo šviesioji aukštybė sužinotų apie baisų mano parapijiečių nedorumą ir klaidingą jų tikėjimą, kad paskui bet kokiai blogybei būtų užkirstas kelias ir rastas būdas joms įveikti, nutariau viską aprašyti papunkčiui.
Pirma, sekmadieniais (tuo tarpu nutylėsiu, kaip bedieviškai jie elgiasi per kalėdų, naujųjų metų, trijų karalių, grabnyčių, apreiškimo, velykų, dangun žengimo ir sekminių šventes) evangeliškuosius pamokslus ir kitas bažnytines apeigas tiek šeimyna, tiek ir patys šeimininkai tiesiog niekina. Todėl jų visai mažai būna bažnyčioje per pamaldas. Visų pirma pavasarį ir vasarą jie taip švenčia sekmadienius: dirba žemės darbus, sėja, šienauja, piauna javus, visa tai veža į klojimus ir pagaliau ruošia miškuose ūkio padargus. Pavasario ir žiemos metu jie apsiverčia javų kūlės darbais. Kiti į pamokslus ateiti atsisakinėja dėl purvo ar dėl šalčio. Dar kiti, nors sekmadieniais ir nieko nedirba, tačiau, niekindami pamokslus, tūno sau namie be jokio užsiėmimo. Taip ir išeina, kad jie maža galvoja apie krikščionių religiją, o apie viešpaties maldą ir tikėjimo straipsnius tiesiog nieko neišmano. Todėl būtų gera, šviesusis kunigaikšti, jei jiems būtų uždrausti tie darbai, ypač sekmadieniais, kada būtų geriau, kaip ir tinka geriems krikščionims, klausytis dievo žodžio, negu prakaituoti dirbant. Jie turi dar ir tokią didelę ydą: žinodami, jog pagal labai seną popiežininkų paprotį Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose netoli nuo mūsų kunigaikštystės sienų, yra švenčiami kokio nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui, šventosios Onos Batakių miestelyje, šv. Jokūbo Švėkšnoje, garbingosios mergelės Marijos Šiluvoje, kryžiaus Jurbarke, Jurgio ir Kristaus kūno Tauragėje, dangun žengimo Veliuonoje ir kituose miesteliuose švenčiamos kitos šventųjų šventės,- taigi tada tie mano parapijiečiai, kuriems patinka tokios popiežiaus įvestos apeigos, ten keliauja ir nusikalsta biauriausia stabmeldyste. Dar kiti, nors ir nevyksta į tokias vietas, tačiau namie, užsidegę vaškines prie sienos, šaukiasi šventųjų globos ir, kaip kokie stabmeldžiai, švenčia tas pačias jų šventes. O kad jie taip pamaldžiai laikytųsi sekmadienių ir juos švęstų, klausydami šventųjų pamokslų ir katekizmo mokymo, kuris gali atitraukti nuo popiežiaus skelbiamų prietarų ir nešvankybių. Bet dėl to, kad sekmadieniais kaip bedieviai negarbina kūrėjo, jie ir toliau pasilieka akli, garbindami svetimus dievus jų dienomis. Todėl būtų labai pageidautina, kad tavo šviesioji aukštybė savo ediktu uždraustų jiems tokias keliones ir užkirstų kelią, jei kokiu nors būdu būtų įmanoma, tokiai jų išpažįstamai stabmeldystei. O aš laikysiu savo pareiga, kaip ir dabar darau, su dideliu uolumu per visus savo pamokslus atitraukti ir atkalbėti juos nuo tokio stabų garbinimo.
Antra, yra tokių asmenų, kurie, šiaip nesuteršto gyvenimo vyrai,- tai sakau pagal jų išorinį gyvenimo būdą,- kaip manau, ir su katekizmu susipažinę, bet, nežinia kokiomis priežastimis dangstydamiesi, vengia priimti altoriaus sakramentą. Juos ir privačiai, ir viešai, nors ir neminėdamas vardų, pagal bažnytinį paliepimą įspėjau, dargi visus tuos trejus metus net maldaute maldavau dėl Kristaus nuopelnų naudotis garbinguoju sakramentu. Paminiu čia ir tai, jog aš juos gąsdinau atskyrimu nuo bažnyčios, būtent, kad juos ekskomunikuosiu, nes jie patys atsisako Kristaus kūno bei kraujo bendrystės ir nevertina Kristaus žinomojo paliepimo: “Tai darykite mano prisiminimui” ir per nieką jį laiko. Tačiau jie nepaiso nei privačių, nei viešų įspėjimų, ir negąsdina jų ir ekskomunikos priminimas; nevertina ir sakramentų, kuriuose mums aukojasi visas Kristus su visais savo nuopelnais. Baisu pasakyti tai, kad jie pajuokia tuos, kurie naudojasi sakramentais, net priekaištauja jiems. Be to, tarp jų yra labai daug senų vyriškos ir moteriškos lyties asmenų, kurie, ak varge! Per visą savo gyvenimą šventųjų pamokslų yra buvę tris ar keturis kartus; nėra ko nė kalbėti, kad mokėtų katekizmą ir priiminėtų garbingąjį sakramentą. Paklausti, kodėl vengia dangiškojo mokslo ir dvasinio peno, jie atsako, kad ne tik jie patys sakramento nepriima, bet ir jų tėvai ne tik nėra priiminėję garbingojo altoriaus sakramento, dargi net negirdėję, kad toks esąs. Tai klausydamas, giliai širdyje apverkiau tą jų didžiulę nelaimę, raginau juos ir maldavau ir niekada nesiliauju juos privačiai ir viešai karščiausiu būdu prašyti ir maldauti, kad pakeistų tą savo užsispyrimą ir pasiaukotų Jėzui Kristui. Bet veltui mirusiems, kaip jis pasakė, tariami žodžiai. Iš tikrųjų, juo uoliau juos mokai ir ragini siekti didesnio gėrio, tuo jie darosi labiau užsispyrę ir nepalenkiami. Apie tokius žmones ne kartą kalbėjau su kilniuoju mūsų viršininku, būtent, ką reikia daryti ir kaip juos patraukti prie dievo meilės ir sakramentų. Jo kilnybė pasakė norįs pasitarti dėl to su tavo šviesiąja aukštybe. Ir aš nužemintai prašau tavo aukštybę pamokyti mane, ką turiu daryti su tais kietasprandžiais žmonėmis, kurių nepalenkiamo būdo - to liudininkė yra mano sąžinė,- daugiau nebegaliu pakęsti.
Trečia, kai tokie žmonės, kurie visai negerbia dievo žodžio ir sakramentų, ateina krikšto, reikšdami norą būti krikšto tėvais, aš juos vis dėlto (kaip minėjau) paklausinėju iš viešpaties maldos, tikėjimo straipsnių ir kitų paprasčiausių krikščioniškos religijos dalykų. Tada jie, kadangi nieko nežino, netenka žado ir, dėl savo kaltės neleisti būti krikšto tėvais, pyksta, tačiau niekad neprižada, kad pasitaisys. Kai kurie, bijodami klausinėjimo, o tuo tarpu pareikalavę iš savo kaimynų apmokėti krikšto išlaidas, keliauja arba į kaimynines Lietuvos parapijas, arba patiki, nors ir nėra jokio reikalo, vaiką pakrikštyti kokiam nors kaimiečiui ar senei, kaip tai, gautomis žiniomis, darė kažkoks Ragainės parapijos kaimietis, kuris, nors ir nebuvo jokio būtinumo, tačiau to būtinumo priedanga išdrįso ir moterystės ryšiais jungti, ir krikštyti. Bet jis kilniojo mūsų viršininko už savo lengvabūdiškumą jau buvo vertai nubaustas.
Dar kiti vengia tapti krikšto tėvais dėl to, kad jiems neaišku, ką jie turi žinoti, kai bus klausinėjami iš katekizmo, o tie klausimai būna paprasti, negriežti ir niekuo neprimena nuodugnaus ir rimto egzaminavimo. Aš reikalauju iš jų, kaip iš krikščionių religijos naujokų, paprastų katekizmo žodžių, bet jie, nežinodami jų, bėga ir, jei tik būtų galima, mokėtų didelius pinigus, kad tik nereikėtų katekizmo ir būti krikšto tėvais, kai reikalaujama to katekizmo. Mat, jie bijo, kad nenutverčiau jų nežinant pačių paprasčiausių krikščionių religijos dalykų ir kad nepriekaištaučiau jiems dėl tokio jų sugedimo. Taigi teisinga būtų juos sudrausti, kad jie neprasimanytų bėgioti su vaikais po svetimas parapijas. Tik taip būtų galima įteigti jiems drausmę, tinkamai mokyti katekizmo ir patikrinti, ar išmoko jį.
Ketvirta, ateidami jungtuvių, jie nesileidžia klausinėjami iš viešpaties maldos ir tikėjimo straipsnių, o atsisakinėja, savo nemokšiškumą dangstydami nevykusiais pasiteisinimais. Tiems, kuriuos pagaunu nemokančius katekizmo, duodu savaitę laiko pasimokyti. Bet jie numoja ranka į nustatytąjį terminą, o tuoktis vyksta į kitą vietą už parapijos arba gyvena nesusituokę. Jei jaunikis yra iš Lietuvos ar Žemaitijos, o jaunoji iš mano parapijos, tai jie, slaptomis susižiedavę, keliauja į kitą parapiją ir ten tuokiasi, nors visai nemoka jiems būtinos viešpaties maldos ir tikėjimo straipsnių. Apskritai, katekizmo jie vengia kaip įmanydami, ir tiesiog negaliu rasti kokio nors būdo paskatinti, kad jie išmoktų, jau nesakau, viską ir tobulai, o tik visai apgraibomis paprastus žodžius ir gryną katekizmo tekstą. Iš tikrųjų, jei atvirai pasakysime, koks jų pamaldumas,- ragainiečiai tiek nusimano apie tikrąją krikščionių religiją, kiek paprastai nusimano kūdikis vystykluose. Todėl juos reikia maitinti Pauliaus pienu, o ne kietesniu maistu. Dėl tos priežasties man tenka visą laiką tik ir čiauškėti su jais kaip su kūdikiais.
Pagaliau yra labai daug ir kitų ydų, kuriais laikinai būtų galima nuolaidžiau pakęsti, jei būtų vilties, kad aukščiau minėtuose dalykuose būtų bent kiek pasitaisyta. O tikrai būtų vilties, kad pasitaisys, jei visų pirma visi parapijiečiai sekmadieniais ir mūsų viešpaties ir išganytojo Jėzaus Kristaus švenčių dienomis būtų verčiami lankyti šventuosius pamokslus. Tomis dienomis be jokios pertraukos reikėtų dėstyti jiems svarbiausias krikščioniškos religijos tiesas, o jų dvasią atitraukti nuo prietarų ir popiežiaus stabmeldystės. Be to, reikėtų įvesti visos Ragainės parapijos kaimų lankymą bent vieną kartą per metus (jei daugiau negalima) ir lankant ne tik pamokyti religijos, bet ir paegzaminuoti visus su šeimyna iš katekizmo. Kartu reikėtų, grasinant kokia nors bausme, nustatyti, kad kito lankymo metu, tada, kai bus ateityje egzaminuojami, parapijiečiai jau mokėtų viešpaties maldą, tikėjimo straipsnius ir kitus religijos pradmenis. Jei tų dviejų dalykų šiuo metu nebus imtasi, tai nėra jokios vilties, kad bus pasiekta aiškios pažangos tikrojoje religijoje. Iš tikrųjų tai kieta žmonių giminė ir švelnų su ja elgimąsi greitai užmiršta. Mintį, kad reikia įvesti tokį lankymą, pakišo man garbingasis vyras ponas Joanas Brysmanas, Sambijos diecezijos prezidentas, kuris, mane įšvęsdamas į kunigus ir įšventęs, man gyvu savo žodžiu įtaigiai priminė, kad uoliai mokyčiau žmones katekizmo ir, lankydamas juos, tirčiau, kokią daro pažangą religijoje. Tasai didžio religingumo vyras pažino šios barbariškos žmonių giminės būdą, kad jos niekaip kitaip negalima privilioti susipažinti su katekizmu, kaip tik uoliai mokant ir egzaminuojant. Mokyti jų niekados nesilioviau ir beveik visuose pamoksluose nuolat kalu jiems į galvą katekizmą, tačiau jų tikrinti neišdrįsau pradėti be tavo šviesiosios aukštybės nurodymo. Nors aš garbingojo vyro Georgo Reicho, Tilžės klebono, patariamas, kaip ir jis, mėginau pradėti tokį lankymą, tačiau, pamatęs, jog mano parapijiečiai yra perdaug atkaklūs, atidėjau jį tam laikui, kai turėsiu tavo šviesiosios aukštybės nurodymą. Todėl nusižeminęs maldauju tavo aukštybę, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, kad ji teiktųsi ir rastų reikalinga man padėti ir nurodyti, ką aš turiu daryti ir kaip man reikia elgtis su jais, kad, dievo, dangaus tėvo, padedamas, galėčiau juos laimėti jo vienatiniam sūnui Jėzui Kristui. Tesaugo jis ilgai tavo šviesiąją aukštybę, mūsų maloningąjį valdovą, savo švenčiausiojo vardo garbei, bažnyčios gerovei, mūsų dideliam džiaugsmui ir paguodai.
Tą tavo šviesiąją aukštybę nužemintai maldaująs
Martynas Mažvydas, Ragainės klebonas.
VI. Martyno Mažvydo laiškas
Nors, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, gal būt, pasirodysiu įžūlus, net begėdis, vėl šiuo laišku nuolankiai kreipdamasis į tavo šviesiąją aukštybę su prašymu, tačiau, kadangi mane didžiai slegia mano ūkinės nesėkmės ir verčia maldauti tavo aukštybės malonės, tikiuosi sulaukti švelnaus ir nesmerkiančio sprendimo. Mano ūkio nesėkmės - tebūna leista man visą tiesą išsakyti tavo šviesiajai aukštybei - išplaukia iš to, kad mano Ragainės parapijos žemė yra toli nuo Ragainės ir kad labai nederlinga. Mat, ji yra beveik pusę mylios atstu nuo Ragainės, ir dėl blogo kelio neįmanoma ten nuvežti mėšlo tręšimui. Tiesa, galima ten nuvežti trąšų,- tai irgi mėginau,- tačiau tik labai mažai ir su dideliu vargu, nes krinta arkliai. Taigi dėl to, kad mėšlo nuvežti negalima, dirva visą laiką bus nederlinga. O kai žemė nenaši, žinoma, ūkis negali pakilti, ir dėl to reikalai yra visai prasti. Juk ta žeme, jei tik ji būtų derlinga, remiasi visas mano ūkis, ir iš jos tikiuosi gauti visą pragyvenimą. Tačiau kokia nederlinga yra šios parapijos žemė, žino visi Ragainės gyventojai ir ypač mūsų kilnusis ponas viršininkas, pagaliau ir aš, nes per tuos trejus metus esu patyręs jos nederlingumą, turėjau didelių nuostolių, be reikalo išmetęs pinigus, sėklas ir veltui daręs kitokių išlaidų jai apdirbti. Iš tikrųjų pirmaisiais metais, kai čion atvykau, negalėdamas nusipirkti sėklos, po didelių maldavimų gavau jos pasiskolinti iš mūsų Ragainės pilies. Ją tame lauke pasėjau, būdamas įsitikinęs, kad, pasėliams užderėjus, galėsiu pragyventi su šeimyna ir dar galėsiu sugrąžinti pasiskolintąją sėklą iš pilies. Tačiau tas laukas buvo nederlingas, ir labai apsigavau, šitaip manydamas. Ir iš tikrųjų atgavau vos ketvirtąją dalį sėklos ir tuo būdu iš viso savo darbo neturėjau jokios naudos. Toliau, antraisiais metais,- o tada buvo labai brangūs javai,- įsigijau sėklos savais pinigais ir vėl pasėjau tame pačiame lauke, norėdamas išbandyti žemės derlingumą. Bet ir antraisiais metais blogai užderėjo: mat, dėl didelės sausros viskas, ką pasėjau, išdegė, ir tuo būdu žuvo sėkla, darbas ir įdėtos lėšos. Pagaliau, susipirkęs sėklą, ir šią trečiąją vasarą, kai dar brangiau kainavo javai, pasėjau. Bet naudos ir šiais, trečiaisiais, metais gavau panašiai, kaip ir anksčiau. Dėl to mano ūkis jokiu būdu negalės tinkamai išsilaikyti, jei ir toliau nesiliausiu tą pačią žemę dirbęs. Dargi mano ūkis taip nusmuks, jog tapsiu elgeta ir visišku skurdeiva. Juk tuos pinigus, kuriuos gavau už šiuos trejus metus kaip algą, išleidau ne drabužiams ar knygoms, o sėklai pirkti. Tikra nelaimė vis pirkti sėklą, ją sėti, dirbti žemę, o gauni iš jos daugiau nuostolių ir vargo, negu naudos. Dėl to ir mano pirmtakai, pamatę, kad ta žemė jokios naudos negali duoti, ją atidavę savo valstiečiams, atkakliai prašydami, per tavo šviesiosios aukštybės dosnumą buvo išsirūpinę maistą iš mūsų Ragainės pilies ir tuo būdu apsirūpinę deramu pragyvenimu. Taigi, norėdamas ir savo ūkinius reikalus geriau sutvarkyti ir bijodamas, kad dėl jų man nereikėtų atsitraukti nuo skaitymo ir studijų, tavo šviesiąją aukštybę, maloningasis kunigaikšti, nuolankiausiai maldauju, kad man ne maistas, dėl kurio mano prašymas vieną kartą buvo atmestas, būtų teikiamas iš pilies, o kad būtų pakeista toji parapijos žemė, kuri yra toli, į kitą, artimesnę. Jei toks sukeitimas įvyktų, dėl to tavo aukštybei tuo atveju būtų tik naudos. Juk ten galėtų būti apgyvendintas kuris nors iš tavo aukštybės valdinių, kuris iš jos gautų daugiau naudos per vienerius metus, negu aš per dešimt. Iš tikrųjų, gyvendamas toje žemėje, jis be sunkumų galėtų ją patręšti ir atlikti kitokius prie dirvos derlingumo prisidedančius darbus. Prisipažįstu, jog ir aš galėčiau gerai pragyventi iš tos žemės, jei ten gyvenčiau ir jei ji nebūtų taip toli nuo bažnyčios ir nuo mano namų: tada aš pasistengčiau ją patręšti. Bet kadangi ji yra toli nuo Ragainės ir kadangi dėl didelio nuotolio sunku ją patręšti, dėl to nužemintai maldauju žemę pakeisti. Be to, dar prieš didžiai palaimingą tavo šviesiosios aukštybės atvykimą pas mus prašiau mūsų kilnųjį poną viršininką duoti kitą pievą, vietoj manosios, kuri dėl neseniai įrengto tvenkinio yra apsemta, ir grąžinti mano nuosavybėn parapinės žemės ąžuoluose esančias bites, kaip ir tavo aukštybė savo raštu buvo liepusi jas grąžinti. Taip pat prašiau mano turimą žemę pakeisti į kitą, arčiau esantį sklypą. Jo kilnybė atsakė, jog jis mielai sutinkąs viską sugrąžinti arba pakeisti žemę, nes, kaip jis sakė, esančios dvejos Ragainės gyventojų neužimtos žemės, ir iš tų dviejų vieną jis be jokio prieštaravimo sutinkąs keisti. Bet jis pareiškė, jog to jokiu būdu negalįs padaryti be tavo šviesiosios aukštybės pritarimo bei parėdymo. Taigi nuolankiai prašau tavo šviesiąją aukštybę teiktis mano pašlijusio ūkio būklei pagerinti tą toli esančią žemę pakeisti į artimesnį sklypą. Kad tai būtų padaryta, priklauso nuo tavo šviesiosios aukštybės sprendimo. Jei man reikės gyventi iš tos tolimosios žemės, tai būsiu priverstas gyventi gana skurdžiai. Bet jei man bus duotas koks nors laukas arčiau, tada aš turėsiu vilties, jog man viskas ims sektis geriau, ir aš netrukdomas galėsiu uoliai eiti savo pareigas. O už tavo šviesiosios aukštybės malonę savo paties ir viešose maldose per Jėzų Kristų nuolat maldausiu dievą, dangiškąjį tėvą, kad jis tavo aukštybei, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, drauge su šviesiaisiais kunigaikščiais, žmona ir vaikais, teiktųsi duoti geriausią sveikatą, taiką ir laimę. Tegu dievas, dangiškasis tėvas, per savo mylimiausią sūnų, mūsų viešpatį Jėzų Kristų, teikiasi tai dosniai duoti tavo šviesiajai aukštybei. Amen.
Tą tavo šviesiąją aukštybę nužemintai maldaująs
Martynas Mažvydas, Ragainės klebonas.
VII. Martyno Mažvydo laiškas
Šviesiajam kunigaikščiui ir valdovui, viešpačiui Albrechtui vyresniajam, Brandenburgo markgrafui, Prūsijos, Štetino, Pomeranijos, Kašubų ir slavų hercogui, Niurnbergo burggrafui ir Riugeno kunigaikščiui, savo didžiai maloningam valdovui.
Nors, šviesusis ir maloningasis kunigaikšti, tikrai žinau, jog aš sukelsiu prieš tave kai kuriuos žmones ir jie manęs nekęs dėl to, kad aš ginu šventuosius dievo bažnyčios nurodymus, tačiau aš visada labiau privalau paisyti bažnyčios potvarkių, negu užsispyrusių žmonių neapykantos ir įtūžimo. Todėl jau anksčiau buvau pranešęs tavo šviesiosios aukštybės, maloningasis kunigaikšti, teismui apie tą didelį dievo žodžio, bažnyčios ceremonijų ir potvarkių niekinimą Ragainės srityje. Tai norėjau pataisyti, įvesdamas ganytojišką vizitaciją, bet be specialaus tavo šviesiosios aukštybės nurodymo negalėjau jos pradėti. Tuo būdu dabar pranešu tavo aukštybei, maloningasis kunigaikšti, kad kaip tik lapkričio mėnesį kai kurie mano parapijiečiai iš Vilkiškių kaimo slapta atšventė vestuves. Iš tikrųjų ne aš ir ne Tilžės klebonas ar diakonas juos sujungė, o kažkoks amatininkas - stalius Leonardas iš Tilžės miesto. Kad taip iš tikrųjų įvyko, paliudijo tie patys asmenys, kuriuos buvo sujungęs minėtasis Leonardas, būtent, jaunasis Petras Simaitis iš Vilkiškių ir jaunoji Markšė Vaitkaičia iš Vartuliškių. Tai patvirtino ir kitas jaunasis - Butkūnų Jurgelis iš Vilkiškių ir jaunoji Ona Juknaičia iš Vilkiškių. Dar ir kiti asmenys tai paliudijo. Juos jau po to įvykio, kilniojo pono Ragainės viršininko padedamas, pasišaukiau pas save, jie man viską išdėstė, ir aš juos vėl sujungiau, prieš tai, kaip bažnyčios priimta, paskelbęs bažnyčioje užsakus. Kadangi šitaip pažeidinėjami ir niekinami bažnyčios potvarkiai, aš paprašiau garbingąjį vyrą magistrą Egidijų, Tilžės kunigą, ir jo diakoną patarti, ką turiu daryti dėl tokio atsitikimo ir kaip užbėgti panašiems įvykiams už akių, kad ateityje jų nebūtų. Jie patarė, jog apie patį įvykį reikia pranešti tavo šviesiajai aukštybei. Taigi ir savo pareigos, ir Kristaus vynuogyno šiuose Prūsijos kunigaikštystės kraštuose bendradarbių patarimo skatinamas, norėdamas gero, apie tą įvykį pranešu tavo, šviesusis kunigaikšti, aukštybei. Juk lengviausiai tuos pažeidinėjimus gali sudrausti tik tavo aukštybė dievo suteikto pasaulietinio kardo aštrumu. Po to jau mano pareiga bus juos dieviškuoju žodžiu taip pamokyti, kad jie sugebėtų karščiau pamilti dievo žodį ir išmoktų švenčiau gerbti bažnyčios patvarkymus.
Be to, šviesusis ir maloningasis kunigaikšti, esu ir visada būsiu dėkingas tavo aukštybei, savo maloningajam valdovui, kad dėl tavo aukštybės palankaus dosnumo esu aprūpintas gera ir arčiau esančia žeme. Mat, kilnusis mūsų Ragainės viršininkas pagal tavo aukštybės patvarkymą paskyrė man anksčiau žuvininkui priklausiusį žemės sklypą čia, Ragainėje. Iš tos žemės ir aš, ir mano šeimyna galėsime gana gerai pragyventi, nors iš jos šią vasarą nei javų, nei šieno negavau. Tačiau kita vasara, jei dievas duos, už visa tai atlygins. Bet tuo tarpu ir toje neseniai man paskirtoje žemėje turėsiu nemenkų sunkumų, nes trūksta darbininkų. Anksčiau išsiversdavau be tokios bėdos, nes žemės dalį buvau apgyvendinęs valstiečiais, kurie man padėdavo ūkio darbuose. Gavęs kitą žemę, buvau priverstas tuos valstiečius palikti, o kitų, kadangi jų trūksta, negalėjau naujojoje žemėje taip greitai apgyvendinti. Dėl to bijau, kad toks silpnas mano ūkis visai nesužlugtų. Bet jis galėtų ir toliau išsilaikyti, jei tavo šviesioji aukštybė, maloningasis kunigaikšti, leistų mano ūkio darbams laikinai panaudoti minėtus valstiečius, kol susirasiu kitus ir juos apgyvendinsiu neseniai man skirtame sklype. Nors labai maldauju, kad man tai leistų tavo šviesioji aukštybė, maloningasis kunigaikšti, tačiau, ir gavęs tuo reikalu neigiamą tavo aukštybės atsakymą, esu pasiruošęs dėkingiausia širdimi minėti dosniąją malonybę bei melstis už ją savo paties ir viešosiose maldose į visagalį dievą. Tegul jis teikiasi per Jėzų Kristų, mūsų viešpatį ir išganytoją, ilgai išlaikyti tavo šviesiąją aukštybę, maloningasis kunigaikšti, drauge su šviesiaisiais kunigaikščiais klestinčią sveikata, laimėje ir taikoje savo dieviškojo vardo garbei, savo bažnyčios naudai ir pagaliau mūsų visų paguodai ir globai. Amen.
Tą tavo šviesiąją aukštybę
nuolankiausiai maldaująs
Martynas Mažvydas, Ragainės klebonas.
VIII. Martyno Mažvydo laiškas
Niekur kitur mums, vargšams dievo žodžio tarnams, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, visuose mūsų varguose paties dievo nėra palikta pagalbos viltis, kaip tik pas tavo šviesiąją aukštybę, kuri, vykdydama dievo nurodymą ir teikdama pagarbą dieviškajai tarnybai, niekad nepailsta mums padėti, mus globoti, kelti, ginti ir saugoti. Todėl anas dieviškasis ir šis retas žemėje tavo šviesiosios aukštybės dosnumas ir paskatino mane su pasitikėjimu atskleisti savo sunkumus tavo šviesiajai aukštybei, ir neturtas noroms nenoroms, lyg už sprando nutvėręs, privertė tam pasiryžti. Todėl nuolankiausiai prašau tavo šviesiąją aukštybę, kad ji palankiai ir maloniai priimtų šiuos mano nusiskundimus, kuriuos aš žemiau paprastai, teisingai ir trumpai išdėstysiu.
Ambrozijus Lauteršternas, šviesios atminties Ragainės bažnyčios klebonas, po savo mirties paliko vargti aklą žmoną su penkiomis dukterimis ir keturiais sūnumis. Vėliau po sunkių vargų ir nelaimių ją pakirto maras, pasigailėjęs trijų sūnų ir tiek pat dukterų. Kiek vargų turėjo pakelti ir nelaimių iškentėti tie našlaičiai su seserimis, netekę tėvų, kai paskutiniu metu toks šaltas gailestingumas, dievui tėra žinoma. Paskui dangiškojo tėvo valia, garbingojo vyro Georgo Reicho skatinamas bei patariamas, paėmiau į žmonas vyresniąją tos našlės dukterį. Draugė su žmona iš savo išteklių, kiek leido mano menkas turtas, šelpiau jos brolius ir likusias seseris būtiniausiais dalykais, iki šiol padėjau, kiek privalėjau ir galėjau, rūpinausi jais. O dabar, dangiškajam tėvui taip panorėjus ir patvarkius, Kraupiško klebonui Augustinui Jomantui patiko antroji savo amžiumi tos našlės duktė, ir jis per gerus žmones paprašė mane ją leisti už jo. Aš pagal jo pageidavimą pasirūpinau kaip dera juos sužieduoti, ir jau visai arti laikas kelti vestuves. Bet matau, jog šiuo sunkiu laiku ir tokiu brangmečiu dėl savo didelio neturto neįstengiu savo lėšomis iškelti vestuvių. Iš tikrųjų, jei pats dievas, viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus tėvas, savo gailestingumu ir dieviškąja visagalybe su kai kurių globėjų pagalba nepasirūpins manimi, visiems taps akivaizdus mano skurdas, ir visi išvys pasigailėjimo vertą mano vargą. Todėl, jausdamas, kad taip gali įvykti,- visagalis dievas vardan Kristaus tai tenukreipia nuo manęs,- nuoširdžiai prašau, kreipiuosi į dosnią tavo šviesiosios aukštybės malonę, lyg į gailestingąją dievybę, didžiai nusižeminęs, jos maldauju, kad tavo šviesioji aukštybė teiktųsi ištiesti, kaip visad, dosnias savo rankas ir sušelptų, palengvindamas iškelti našlaitei ir visai neturtingai nuotakai vestuves. Tavo šviesiosios aukštybės pagalbos maldauju ne ištaigingoms ir netinkamoms iškilmėms ruošti arba prabangiai, kurios aš vengiu ir labai nekenčiu, o tiktai krikščioniškai, garbingai ir kukliai vestuvių puotai iškelti. Todėl ir tikiuosi, jog šioje savo bėdoje patirsiu didžiai palankią tavo šviesiosios aukštybės malonę. Jei kitaip išeitų, ramiai tai iškęsti mane skatina didžiulė man tavo šviesiosios aukštybės, maloningojo kunigaikščio ir mūsų valdovo, gausiausiai suteikto dosnumo našta. Karštomis maldomis meldžiuosi, kad viešpats dievas, mūsų išganytojo Jėzaus Kristaus tėvas, teiktųsi jai visad duoti gerą sveikatą, stiprybę ir laimingą klotį visuose veiksmuose savo dieviškojo vardo garbei, krikščionių valstybės taikai ir mūsų vargingųjų dievo žodžio tarnų didžiai paguodai. Amen.
Tą tavo šviesiąją aukštybę
didžiai maldaująs klientėlis
Martynas Mažvydas,
Ragainės bažnyčios kunigas.
IX. Martyno Mažvydo laiškas
Jei manęs, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, neverstų nužemintai maldauti nepakeliama vargų našta, tikrai drovėčiaus šiuo savo prašymu įkyrėti tavo šviesiajai aukštybei. Kadangi mane taip slegia nepraeinami vargų labirintai, aš savo širdyje dažnokai imu svarstyti garbingai pakeisti vietą, taip pat ir savo pareigas, jei iš tavo šviesiosios aukštybės, maloningasis kunigaikšti, negalėčiau sulaukti kokio nors tų visų vargų palengvinimo. Iš tikrųjų šioje garsiojoje kunigaikštystėje mums, didžiai nelaimingiems ganytojams, nėra vilties iš nieko susilaukti palengvinimo ir pagalbos, kaip tik iš tavo šviesiosios aukštybės, nes tik ji viena geriausiai moka užjausti ganytojų vargą ir gali iš jo išvaduoti, suteikdama pagalbą. Todėl tegul maloniai leidžia man tavo šviesioji aukštybė, maloningasis kunigaikšti, trumpai aprašyti savo sunkumus ir vargus, taip pat paprašyti garbingo palengvinimo. Mano vargai ir sunkumai yra tokie. Pirmiausia, kadangi pragyvenau iš žemės ūkio, kuris man, silpnos sveikatos ir visokių ligų nukamuotam žmogui, dėl šeimynos ir darbininkų, kuriems pavedu namų darbus, nesąžiningumo taip nesiseka, kad esti, jog aš kartais pritrūkstu būtiniausio maisto. Iš tikrųjų kai kada esu priverstas maitintis ir pats, ir savo žmoną bei didelę šeimyną pavalgydinti ne iš laukų derliaus, o iš savo algos, tuo tarpu tą žemę apdirbu kruopščiai, apsėju ir vis tikiuosi iš jos geresnio derliaus, bet labai dažnai patiriu tik nuostolį. Iš tos pačios 70 markių algos esu priverstas įsigyti ne knygų ar kitų dalykų, derančių mano asmeniui ir pareigoms, o tekinių, vežimų, kirvių, piautuvų ir kitokių ūkio padargų. Be to, paprastai iš Žemaitijos ir Lietuvos atvykę bernai, kuriuos samdau dėl to, kad kitokių negaliu gauti, pridarę nuostolių, prisirinkę drabužių ir kitokių apyvokos daiktų, pabėga. Iš tos pačios algos kiekvienais metais tveriu ilgiausias tvoras apie laukus ir jas taisau. Aš turiu turėti ir arklių žemei dirbti, o tam poros jų neužtenka, bet reikia pirkti ir šerti daugiau ir, žinoma, ne iš ūkio derliaus, bet iš algos; pavyzdžiui, praėjusiais metais buvau pirkęs tris arklius ir vieną kumelę, bet tų pačių metų pavasarį tie trys arkliai padvėsė nuo nepagydomos ligos, o kumelei bernas nulaužė koją ir pabėgo; ji jau niekam nebetinka. Todėl dabar, nepaisydamas kitų savo bėdų, buvau priverstas pirktis kitus, kai norėjau šią vasarą įdirbti laukus. Tuo būdu neišsikapstau iš sunkumų, vargų, neturto ir širdies nerimo. Jų prislėgtas, savo ir žmonos širdelę paprastai raminu, kreipdamas atsidūsėjimus į dievą ir siųsdamas savo maldas prie jo malonės sosto per Jėzų Kristų, kurio šventuoju krauju esame išganyti. Taigi tokio rūpesčio slegiama mano širdis ir protas man patarinėjo, kad arba iš turimo parapinio lauko gyvenčiau, atidavęs jį įdirbti ir apsėti kitam žmogui ir gaudamas tik trečią grūdą, arba, sugražinęs visą lauką tavo šviesiajai aukštybei - betgi be precedento ateičiai mano įpėdiniams,- didžiai nusižeminęs prašyčiau tavo šviesiąją aukštybę metinio išlaikymo sau, savo žmonai, tarnui ir tarnaitei. Kadangi mano deramo pragyvenimo vilties inkaras nuleistas į tavo šviesiosios aukštybės malonę, šiuose varguose ir sunkumuose bėgu prie tavo aukštybės, maloningasis kunigaikšti, kaip prie patikimiausio išvaduotojo iš jų, nusižeminęs prašau ją, kad mane, labai silpnos sveikatos ir nemokantį dirbti žemės žmogų, ji teiktųsi išvaduoti iš tokių sunkumų ir duotų iš mūsų Ragainės pilies metinį išlaikymą man pačiam, mano žmonai ir tarnui su tarnaite pragyventi. Parapinį lauką tavo šviesioji aukštybė galės panaudoti kam kitam. Iš tikrųjų, aš, būdamas ligonis ir bevaikis žmogus, negeisdamas pralobti, o norėdamas labiau atsidėti studijoms, negu žemės ūkiui, kuris be darbininkų negali sektis,- taigi neturiu jokių paskatų, kodėl turėčiau sau užsikrauti tokią sunkenybių naštą. Tačiau, jei pasirodytų per sunku skirti metinį pragyvenimą man, mano žmonai, tarnui bei tarnaitei, kurių aš negaliu neturėti, tada prašau suteikti pragyvenimą tik man vienam: žmona su tarnu bei tarnaite, o taip pat su gyvuliais gyvens iš žemės, atiduotos apdirbti iš trečios dalies kuriam nors iš kaimynų. Kadangi mano pragyvenimas visiškai priklauso ne nuo mano sprendimo, o nuo tavo šviesiosios aukštybės palankumo, jai aš pavedu save ir atsidedu tavo aukštybės malonei: ką ji dėl manęs nutars, tai palankiai priimsiu ir amžinajam dievui tėvui per Jėzų Kristų šventojoje dvasioje dėkosiu, melsiuosi ir viešose bei privačiose maldose melstis nepaliausiu, kad jis tavo šviesiąją aukštybę ilgiausiai saugotų sveiką ir laimingą, valdantį krikščionių valstybę.
Tą tavo šviesiąją aukštybę
nuolankiai maldaująs
Martynas Mažvydas,
dievo žodžio tarnas Ragainėje.
X. Martyno Mažvydo laiškas
Tasai kaimietis, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, dėl kurio nuolankiai buvau kreipęsis į tavo aukštybę, nes jis man buvo praskėlęs galvą dėl menko pievos sklypelio, kurį jis norėjo be jokios teisės atimti iš manęs,- jis dabar neseniai vėl pažeidė tą pačią pievos ribą, nors praėjusiais metais priesaika buvo patvirtinęs, kad ji sena. Jei jis šitai daro nebaudžiamas, bijau, kad jis neatimtų iš manęs visos pievos. Todėl nuolankiai prašau tavo šviesiąją aukštybę, kad ji teiktųsi duoti kilniajam ponui Ragainės viršininkui nurodymą pačiam apžiūrėti pažeidimą ir prideramai nubausti savo priesaiką sulaužiusį pažeidėją, nors ir neimant dėmesin plūdimų ir žaizdų, kurias man padarė tasai kaimietis. Jei labiau būtų vertinama teisybė ir aš, vargšas kunigas, negu tas kaimietis, jo vežikas, gal būt, kitaip klostytųsi reikalai. Visą tą nuoskaudą pavedu dievui, kuris, kai panorės, atkeršys ir nubaus kaltąjį.
Be to, didžiai nuolankiai prašau tavo šviesiąją aukštybę teiktis duoti nurodymą kilniajam ponui viršininkui, kad,- jam esant ar nesant,- man nebūtų atsisakoma Ragainėje sumalti truputį grūdų, betgi išlaikius tą malūno pyliavos dalį, kurią paprastai duodavome nuo sykelio, ir kad potvynio metu nesiūlytų keliauti į Viešvilę . Iš tikrųjų, jei nebus tavo šviesiosios aukštybės nurodymo, bijau, kad susidarys kliūčių, kurias supykęs burmistras galės dar padidinti.
Pagaliau nužemintai prašau tavo šviesiąją aukštybę, maloningasis kunigaikšti, teiktis duoti man maloningą atsakymą į mano nuolankų prašymą, kuriuo buvau maldavęs sau maisto ir gėrimo iš pilies. Tada aš, mielai atmetęs žemės darbo vargus, ramiai eičiau savo pareigas, tenkindamasis trečiąja ar ketvirtąja dalimi ir iš tavo šviesiosios aukštybės malonės gautu maistu ir gėrimu iš pilies. Jei tai būtų įmanoma, prašau jį man duoti. Jei kitaip išeitų, kantriai iškęsiu ir neigiamą tavo šviesiosios aukštybės, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, atsakymą.
Tą tavo šviesiąją aukštybę
nuolankiausiai maldaująs
Martynas Mažvydas,
Ragainės kunigas.
XI. Martyno Mažvydo laiškas
Kai šią vasarą tavo šviesioji aukštybė, šviesusis ir maloningasis kunigaikšti, buvo Ragainėje, ji man davė didžiai malonų atsakymą į mano nuolankų prašymą; aš prašiau ir gavau aikštelę namui ir sklypelį dirbamos žemės daržui bei kitiems mano žmonos patogumams. Bet buvo likę neišspręsta, kurioje vietoje reikėtų žemės duoti, ir dėl to ponui Ragainės viršininkui buvo pavesta pačiam tą reikalą ištirti ir paskirti vietą. Kai ponas viršininkas uoliai tyrė, bet nerado tinkamos vietos, aš reikalavau iš jo kilnybės paskirti man vieną kalnelį šiapus Nemuno upės su aplink esančia aikštele. Ponas viršininkas sakė mielai paskirsiąs tą Šliosbergu vadinamą kalnelį su aikštele, jei tik turėsiąs tavo šviesiosios aukštybės nurodymą. Todėl tavo aukštybę ir savo maloningąjį valdovą, šviesusis kunigaikšti, nuolankiai prašau maloningai atiduoti man minimąjį kalnelį su prie jo esančia aikštele, kurios dydis vargu ar sudarys pusę manso, ir kad tavo šviesioji aukštybė, duodama rimtą nurodymą, įsakytų kilniajam ponui Ragainės viršininkui tikrai jį paskirti. Už šią tavo šviesiosios aukštybės malonę aš su savo žmona per amžius šlovinsiu dieviškąjį vardą ir tavo šviesiosios aukštybės dosnumą; kad ją didžiai maloningasis Kristus ilgiausiai ir laimingiausiai visiškai sveiką užlaikytų, nuolatos meldžiuosi ir melstis nesiliausiu.
Tą tavo šviesiąją aukštybę
nuolankiausiai maldaująs
Martynas Mažvydas,
Ragainės kunigas.
XII. Martyno Mažvydo laiškas
Amžinajam dievui, mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus tėvui, ir tavo šviesiajai aukštybei, maloningasis kunigaikšti, kaip įmanydamas dėkoju, kad man tavo šviesiosios aukštybės vardu maloniai ir atlaidžiai buvo išdėstytas Ambrozijaus, Pileono sūnaus, Tilžės piliečio, skundas , parašytas prieš mane. Į jį tavo šviesiosios aukštybės paliepimu šiuo savo raštu paprastais ir teisingais žodžiais atsakau.
Pirmiausia, baisiai man skaudu, šviesusis kunigaikšti, kad aš esu neteisingai ir be pagrindo skundžiamas tavo šviesiajai aukštybei dėl mokytojo vietos: esą, aš jam tą vietą pasiūlęs ir prisižadėjęs. Į tai aš atsakau šiuo raštu ir pasakysiu visą tiesą. Šią vasarą, kai buvau Tilžėje pas tavo šviesiąją aukštybę su savo prašymu dėl savo žmonai nameliui pastatyti sklypo, mane prakalbino tasai Ambrozijus, teiraudamasis, ar aš jau turiu mokytoją ir diakoną. Pasakiau, kad laikinai bažnyčios reikalui tokį turiu, bet šiomis dienomis, sakiau, laukiu, kad garbingasis ponas prezidentas atsiųstų mokytesnį. Ambrozijus po to pasakė, kad jis mielai norėtų užimti tas pareigas, jei jam būtų duotas sutikimas. Aš jam atsakiau, jog jis visur būsiąs priimtas, jei tik esąs pasiruošęs sakyti pamokslus liaudžiai ir mokyti jaunuomenę lotynų kalbos. Po tų žodžių jis, kažką sumanęs, pasitraukė nuo manęs. Trečią dieną jis atvyko į Ragainę ir rado mane besikalbantį su gerbiamuoju Širvintos kunigu Tomu Gedkantu. Jo akivaizdoje jis man taip pasakė: ”Prašiau, sako, jo šviesybę, maldaudamas pagalbos, bet nieko negavau. Tačiau, sako jis, apie laisvą mokytojo vietą Ragainėje paminėjau ponui Nosticijui ir Baltazarui Gancui , kurie šviesiausio kunigaikščio vardu liepė tą vietą man užimti.” Jis taip pat tvirtino, jog esąs pono Nosticijaus ir Baltazaro Ganco pasiųstas dėl to susitikti su manimi. Aš atsakiau: “Ambrozijau, sakau, tikrai keistas dalykas, kad tu to stengiesi. Mano bažnyčia jau turi priėmusi tokį asmenį, kuris eina mokytojo pareigas ir gieda bažnyčioje vokiškai ir lietuviškai, ir tu, matau, nori jį išstumti anksčiau, negu garbingasis ponas prezidentas atsiųs mokytesnį. Aš, sakau, neprieštarauju šviesiausiojo kunigaikščio ir ponų Nosticijaus bei Baltazaro Ganco valiai, bet suprantu, jog tu, mielasis Ambrozijau, nesi vertas būti mokytoju, nes žmogus esi nemokytas. Mūsų Ragainės vaikai pageidauja mokytojo dėstytojo, ir nė vienas iš jų nenorės, kad dėl tavęs netektų gero vardo.” Tačiau, sakiau, jeigu jis manąs, jog tas pareigas įstengiąs eiti ir turįs pakankamai mokslo, tai tegul, patariau, laiko egzaminus pas prezidentą. Taip aš atsakiau, girdint Širvintos kunigui, ir jis bus patikimas liudininkas, kad to Ambrozijaus nei kategoriškai kviečiau, nei tikrai jam žadėjau ar siūliau tas pareigas.
Po kelių savaičių jis vėl atvyko pas mane ir, remdamasis tais pačiais autoritetais, teiravosi, ar aš turįs dabar norą priimti jį mokytoju. Aš pasakiau: “Mielasis žmogau, ar turi liudijimą nuo pono prezidento, kad esi tinkamas diakono ir mokytojo tarnybai?” Jam atsakius, kad neturįs, aš pareiškiau, jog neturiu nei noro, nei galios priimti. Be to, aš tada jį įspėjau, kad man neįkyrėtų ir nedrumstų Ragainės bažnyčios ramybės savo kenksmingomis kalbomis. Sakiau, jog jis veltui siekia tokių pareigų, kurių gerai negali atlikti ir suteikti savo sielai išganymą. Po tokių žodžių ant manęs baisiai, kad nenoriu jo priimti mokytoju, kai tuo tarpu ponas Nosticijus tavo šviesiosios aukštybės vardu jam skyręs mokytojo vietą. Aš, stovėdamas priešais poną viršininką ir išklausęs skundą, pasakiau: “Kilnusis pone viršininke, aš nei iš šviesiojo kunigaikščio, nei iš pono prezidento neturiu nurodymo priimti Ambrozijų mokytoju. Dėl to, kad jis man taip įkyrėjo, pavedu tą visą reikalą tavo kilnybei, kuri padarys, ką norės, jei turi kokį nors nurodymą.” Viršininkas atsakė, jog jam nebuvę nieko pasakyta nei tavo šviesiosios aukštybės, nei prezidento, nei Kasparo Nosticijaus ar ba Baltazaro Ganco, ir todėl, sakė jis, negalįs nieko nutarti. Ambrozijus prie savo kalbos pridėjo ir tai, kad aš jam prižadėjęs tas pareigas ir davęs viltį. Viršininkui atsakiau, kad tai iš viso yra toli nuo tiesos. Iš tikrųjų, sakiau, kaip aš galėčiau jam prižadėti be jo kilnybės ir visų bažnyčios tarybos narių, nuo kurių sprendimo, kaip jau aiškinau, tai ir priklauso. Todėl paprašiau, kad Ambrozijus liautųsi mane šmeižęs, kaip tai daro kai kurie tilžėnai, kurie laiko mane osiandrininku, ir dėl to, kur tik galėdami, mane apkalbinėja. Ir jeigu jam, Ambrozijui, sakiau, reikėtų gyventi čia, Ragainėje, jis pats gautų tą vardą. Išgirdęs tą vardą, jis piktai užsipuolė mane, kam aš pasakiau, kad jis turėsiąs Osiandro vardą. Tada ponui viršininkui aš pareiškiau: “Vaidų ir vaidingų žmonių aš vengiu ir su jais negaliu turėti reikalų. Todėl, jei arba jo kilnybė, arba garbingasis ponas prezidentas, arba tavo šviesioji aukštybė, kaip aukščiausioji valdžia, teiktųsi Ambrozijų paskirti mokyklai vadovauti, aš, sakiau, neprieštarausiu ir dabar neprieštarauju, tačiau nenorėčiau apsisunkinti tokiu nemokytu žmogumi.” Visa tai girdėjo ponas viršininkas, ir jis daugiau papasakos, jei bus paklaustas apie tą reikalą. Bet ir Martynas Grosas, Ragainės krautuvininkas ir man pavestos bažnyčios tarybos narys, be jokio dvejojimo paliudys apie Ambrozijaus akiplėšiškumą. Iš jo liudijimo paaiškės, kad ne aš Ambrozijui prižadėjau, o kad jis pats brukasi, nors niekas jo neprašo ir net bijosi mano bažnyčia tokio nemokyto žmogaus. Pagaliau iš to, kad jis savo maldaujamame rašte sako, jog aš jį, tąjį Ambrozijų, pavadinęs osiandrininku, aiškiau matau, kaip jis gudrauja. Iš tikrųjų, jis sako, kad aš jam davęs osiandrininko vardą, o to aš nedariau, kaip aiškėja iš ankstesnio dėstymo, ir tai teisingiausiai gali paliudyti viršininkas su raštininku. Taigi visai be reikalo jis reikalauja, kad aš pateikčiau liudijimą tam dalykui įrodyti. Ir tikrai aš nieko nežinau, kad būčiau ką nors tokio pasakęs apie patį Ambrozijų. Tik norėdamas užtraukti ant manęs tavo šviesiosios aukštybės nemalonę, tasai Ambrozijus nepasidrovėjo savo melagingu prašymu suregzti tokį prasimanymą tavo šviesiajai aukštybei, kad jai būtų proga supykti ant manęs, įtarus mane ir kaltą dėl amnestijos pažeidimo, ir nubausti dėl to nusižengimo, kai tuo tarpu aš niekad neužmirštu tavo šviesiosios aukštybės nurodymo ir šventai jo laikausi. Ambrozijus savo klastingu prašymu tavo šviesiajai aukštybei parodo, kaip jis “dorai” elgiasi, nors kaip tik aš turėjau didesnį pagrindą pasiskųsti ir prieš tą Ambrozijų, ir prieš kai kuriuos tilžėnus, jeigu man būtų svarbiau savi reikalai, o ne ramybė. Iš tikrųjų tasai Ambrozijus - tai girdėjo Tomas Birchanas - pavadino mane osiandrininku ir teigė, jog aš esąs laikomas osiandrininku ir kai kurių aukštos padėties žmonių Tilžėje. Kad tai tiesa, galės patvirtinti tasai ragainietis Tomas Birchanas. Ne tik tą kartą, bet ir daugiau kartų aš buvau priverstas savo paties ausimis tai išklausyti iš tilžėnų. Kad tai tiesa, paliudys garbingasis Kraupiško kunigas Augustinas Jomantas, nes jis tada buvo su manimi. Garsingasis ponas Andrius Aurifaberis tada mane paragino pasiskųsti tavo šviesiajai aukštybei, bet nutariau verčiau kantriai tai pakęsti, nesiskųsti ir dabar, taip piktai ir neteisingai apšmeižtas Ambrozijaus, visai nesiskundžiu, tik per didžiausią dievo mielaširdystę prašau tavo šviesiąją aukštybę, kad ji nenuspręstų manęs nubausti dėl tokio triukšmingo ir vaidingo “mielo žmogaus” prasimanymo: juk mano nekaltumas dievui yra aiškiai žinomas.
Be to, dėl mano patarimo Ambrozijui prašytis patikrintam prezidento,- tai padariau dėl to, kad jis pats pamatytų, ko jis nemoka, ir atsisakytų savo siekimų. Jis buvo pas poną prezidentą ir atsinešė nuo jo įžymybės tokį liudijimą: ji Ambrozijų paegzaminavusi ir nustačiusi, kad jis netinkąs nei diakono pareigoms, nei jaunuomenei mokyti. Todėl, sako oficialiai ir derama tvarka jo tai tarnybai patvirtinti negalinti. Tačiau jos nuomonė esanti tokia, kad laikinai, kol bus atsiųstas mokytesnis, Ambrozijus galįs būti priimtas. Aš nurašiau ponui prezidentui, jog mes ligi šiol negalėjome išsiversti be tokio žmogaus, kuris galėtų eiti mokytojo pareigas, giedoti lietuviškas ir vokiškas giesmes bažnyčioje, ir kad tokį žmogų jau turime priėmę ir išlaikome. Jei jį reikėtų išvaryti ir jo vieton paskirti Ambrozijų, tai paprašiau jo įžymybę, ar negalėtų duoti dokumentą. Jo aš kasdien laukiu, taip pat paraginau, kad ir Ambrozijus jo palauktų. Taip pat ir ponas viršininkas ragino jo palaukti. Tačiau Ambrozijus, nepaisydamas viso to, stengiasi savo prašymu pasiekti, kad mokytojo vietą gautų dėl tariamojo mano pažado, kurio aš visai nesu davęs. Dėl tos priežasties jis mane neteisingai skundžia. Tuo atveju, jei jis norėjo tas pareigas gauti iš tavo šviesiosios aukštybės, nereikėjo į tą reikalą painioti manęs ir užtraukti ant manęs tavo šviesiosios aukštybės pyktį. Tada būtų galėjęs pasakyti truputį daugiau tiesos ir paskui reikalauti to, kas, jo nuomone, yra reikalinga.
Štai toks yra, šviesusis ir maloningasis kunigaikšti, atsakymas, kurį tavo šviesiosios aukštybės paliepimu turėjau parašyti dėl Ambrozijaus, Pileono sūnaus, prašymo. Nuolankiai prašau tavo šviesiąją aukštybę, maloningasis kunigaikšti, kad dėl tokio Ambrozijaus neteisingo skundo tavo šviesioji aukštybė nenuspręstų manęs kokiu nors būdu nubausti. Pagaliau mūsų bažnyčios ir visos jaunuomenės vardu maldauju, kad nebūtų paskirtas mokyklai vadovauti toks nemokytas žmogus, nes viskas pakriks ir išbėgios jaunuomenė, be kurios - kas puoš mūsų bažnyčią? Lietuvių liaudis tokio nepageidauja, kai turi už jį geresnį. Šiuos žodžius pasakiau ne dėl to, kad priešinčiaus tavo šviesiosios aukštybės valiai, bet kad ji žinotų, jog aš visu uolumu rūpinuosi didžiausia bažnyčios nauda, nepaisydamas jokių vaidų, kurių vengiu ir vengsiu ligi paskutinės savo gyvenimo valandos.
Tą tavo šviesiąją aukštybę
didžiai gerbiąs
Martynas Mažvydas,
Ragainės kunigas.
XIII. Martyno Mažvydo laiškas
Gal pasirodysiu esąs, šviesusis kunigaikšti ir maloningasis valdove, akiplėšiškas ir įžūlus, pakartodamas savo ankstesnį nuolankų prašymą ir išdrįsdamas dar naujais prašymais varginti tavo šviesiąją aukštybę. Tačiau tai nelaikau akiplėšiškumu ir įžūlumu, kai man neduoda ramybės ūkiniai reikalai ir esu priverstas maldauti tavo šviesiosios aukštybės malonės, be kurios visai silpnas mano ūkis tikrai pairs ir visai nusmuks. Ir jeigu mes, vargšai ir nelaimingi lietuvių kunigai, neturėtume tavo šviesiosios aukštybės, lyg kokios maloningos dievybės šioje garsiojoje Prūsijos kunigaikštystėje, jokiu būdu negalėtume išsilaikyti savo pareigose dėl sunkiausių vargų naštos. Kadangi tavo šviesioji aukštybė maloniai pakvietė mane iš Lietuvos į šį kraštą skelbti bei platinti evangelijos tiesą, ji tėvišku palankumu mane išauklėjo bei apsupo krikščioniška, kunigaikščio verta meile ir niekad nesiliauja manęs globoti, man padėti ir dosnia ranka aprūpinti. Todėl ir dabar tavo šviesioji aukštybė jokiu būdu neleis, kad aš ir mano ūkis didžiai skurstų, bet su palankumu tikrai man padės. Todėl visa tai, ko anksčiau nuolankiausiai esu prašęs, vėl iš eilės pakartosiu, tikėdamasis, jog nebus man atsakyta neigiamai.
Pirmiausia, tavo šviesiąją aukštybę, maloningasis kunigaikšti, nuolankiai prašau, kad tavo šviesioji aukštybė lieptų duoti man pasavaičiui vieną, o paskui kitą darbininką arba baudžiauninką, nes neturiu jokių darbininkų ir net gauti jų negaliu savo žemei apdirbti ir kitiems ūkio darbams. Be darbininkų visas ūkis ritasi prie visiško nusmukimo. Kad ta nelaimė manęs neprislėgtų, kai mano sveikata palūžusi, maloniai teapsaugo mielaširdingasis dievas, nuo kurio viskas priklauso. Juk tik jam vienam geriausiai žinomi visi mano sunkumai, trūkumai, vargai ir negalavimai, taip pat visiškas bejėgiškumas. Jis tik vienas suteiks man visa, ko, kaip jis žino, man reikia.
Be to, prašau tavo šviesiąją aukštybę, kad tavo šviesiosios aukštybės paliepimu iš parapijiečių galėčiau gauti sau malkų. Jokio apsunkinimo jiems dėl to negali būti, jei jie duotų man vieną vežimą malkų per metus. Tuo atveju, jei dėl malkų gaučiau neigiamą atsakymą, būsiu priverstas jų gamintis su dideliu dūsavimu. Tačiau nusipelniau malonės ir palankumo ir jo laukiau.
Pagaliau nuolankiausiai prašau tavo šviesiąją aukštybę, kad tavo šviesiosios aukštybės paliepimu Ragainės bažnyčios tarybos nariams būtų rimtai primintos jų pareigos remontuoti parapijos namus iš vidaus ir iš lauko, restauruoti tiek, kiek būtina, klėtį, pradedantį griūti tvartą, tvoras ir visa kita. Bet kai aš paprašau juos visa tai pataisyti, išeinu, išklausęs kalbų apie remonto atidėliojimą ir kitokių pasiteisinimų.
Taigi štai kokie tie dalykai, kurių nutariau šiuo savo nuolankiu prašymu maldauti tavo šviesiąją aukštybę, savo maloningąjį kunigaikštį ir valdovą, iš jo lauksiu ir malonės, ir maloningo atsakymo, o dievą, mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus tėvą, be paliovos ir ištikimai melsiu, kad tavo šviesiąją aukštybę, maloningąjį savo dieviškojo žodžio tarnų maitintoją, ilgai užlaikytų sveiką, savo dieviškąja galybe sergėtų jo kūno ir dvasios jėgas savo dieviškojo vardo garbei, krikščionių gerovei ir mūsų visų didelei paguodai.
Tą tavo šviesiąją aukštybę
didžiai gerbiąs
Martynas Mažvydas,
Ragainės kunigas ir taip toliau.
TESTAMENTAS
Mes, po šiuo raštu pasirašę Balceris Jerichau, Joachimas Polė, Nikelis Drochneris ir Heinrichas Buchneris, patvirtiname ir duodame žinią kiekvienam, ypač tiems, kuriems reikalinga tai žinoti, kad garbingasis ir kilnusis Martynas Mažvydas, Ragainės klebonas, ir jo namų šeimininkė Benigna bendrai ir kiekvienas atskirai patys mus pasikvietė pas save ir čia, mūsų visų akivaizdoje, štai ką pareiškė:
Dėl to, kad pagal aukščiausiojo lemtį savo bendro vedybinio gyvenimo laikotarpiu ligi šiol jie nebuvo apdovanoti jokiu tiesioginiu palikuoniu, bet vis dėlto jautė vienas kitam ištikimą meilę ir nuoširdų palankumą, kuris priklauso šiam luomui pagal dieviškąją tvarką ir krikščionių mokymą, taip pat norėdami šią ištikimą tarpusavio meilę sustiprinti darbais ir atitinkamai ją išreikšti,— jie abudu, vadovaudamiesi šiomis ir kitomis svarbesnėmis paskatomis, nutarė ta forma, kaip seka, testamentu vienas kitam užrašyti visą abiem priklausantį turtą, kurį jie įsigijo sunkiu triūsu ir Dievo laiminimu, donacijos reikšme bei prasme, kas įstatyme vadinama savitarpio dovanojimu. Tai jie abudu pareiškė, mums ten esant, būdami sveiko proto, niekieno neverčiami, visiškai pagal tą formą, kaip reikalauja įstatymas ir krašte galiojantis paprotys.
Buvo priimta tokia forma: tuo atveju, kai ponas Martynas Mažvydas pagal aukščiausiojo valią pergyvens kalbamos savo namų šeimininkės Benignos mirtį, ir ji nepaliks nuo jo jokių tiesioginių palikuonių,— taigi minimoji namų šeimininkė paprašė, duodama savo sutikimą, kad būtų nustatyta, kilniojo bei garbingojo Georgo fon Haugvico, Tilžės viršininko, tokiam atvejui skirta ir patvirtinta globa, kurią vykdys mūsų minėti Balceris Jerichau ir Joachimas Polė. Tuo atveju jis, Martynas Mažvydas, sau vienam pasilaiko visą jų turtą, naudojimosi ir palikimo teisę, ar jis yra nejudomasis, namų apyvokos daiktai, auksas, drabužiai ir visi kiti papuošalai, auksiniai ar sidabriniai, maži ar dideli, ir ar jie būtų Prūsų hercogystėje, ar už jos ribų ir kitaip jų vardu priklausytų be išimties, kaip tikrą nuosavybę ir savą turtą, be jokio dalinimo ir galimų kliūčių ir galėtų neleisti ar leisti naudotis juo.
Savo ruožtu kalbamas Martynas Mažvydas reiškia savo valią ir duoda sutikimą tam, kad tuo atveju, kai jis numirs, aukščiau minėtajai jo namų šeimininkei Benignai, jei pagal dievo lemtį ji jokio tiesioginio palikuonio nuo jo neturės, tokiu pat būdu atitektų jų bendras visas turtas, naudojimosi bei palikimo teisė visokia forma, punktais bei klauzulėmis, kaip anksčiau sakyta, be jokio dalinimo, tik jai vienai; su juo [ji galės] elgtis, kaip su savo nuosavybe ar savo turtu ir leisti naudotis juo.
Tokiu atveju, kai Martynas Mažvydas ir jo namų šeimininkė Benigna abudu atsiskirs iš šio gyvenimo ir nė iš vienos pusės nebus vedybinių tiesioginių palikuonių, tai jų abiejų artimiausieji giminės galės lygiomis pasidalinti tos dalies, kurią valdė minėti abu sutuoktiniai savo gyvenimo pabaigoje, palikimą ir turėti naudojimosi teisę.
Kad visa tai, kas sakyta aukščiau, rašyta ir daryta mūsų visų akivaizdoje, mes liudijame šiuo dokumentu, o šio viešojo rašto reikšmingumui, patikimumui sustiprinti mes pridėjome ir įspaudėme ant jo savo antspaudus ir pasirašėme savo ranka. Rašyta ir išduota Tilžėje dvidešimt devintą vasario, po Kristaus, mūsų viešpaties, gimimo tūkstantis penki šimtai ir šešiasdešimtais metais.
[Penki antspaudai]
Jorgenas fon Haugvicas
Balceris Jerichau
Joachimas Polė
Nikolajus Drochneris
Heinrichas Buchneris
TESTAMENTO TVIRTINIMO RAŠTAS
Dievo malone mes, Albrechtas ir t.t., patvirtiname ir duodame žinią mūsų įpėdiniams, paveldėtojams ir būsimiems valdovams, kiekvienam, kuris skaitys šį mūsų viešąjį raštą, o ypač tiems, kuriems tai reikalinga žinoti, kad garbingasis mūsų kunigas Ragainėje ir mūsų ištikimasis Martynas Mažvydas nuolankiai mus prašė, kad mes, kaip krašto kunigaikštis, didesniam patikimumui savo kunigaikštiškąja galia bei valdžia teiktumės patvirtinti sudarytą garbingų mūsų pavaldinių, pakviestų tam reikalui liudininkų, akivaizdoje tarp jo ir jo žmonos Benignos jų turto donaciją, kuri teisėje vadinama reciproca arba donatio mortis causa ir kuri žodis į žodį skamba taip, kaip seka: “Mes po šiuo raštu…”
Taigi mes patvirtiname minėtą donaciją tokia forma bei išraiška, kaip ji čia pateikta, ir šio mūsų rašto galia savo aukščiausia kunigaikštiška valdžia įsipareigojame ir savo įpėdinius, paveldėtojus ir būsimuosius valdovus įpareigojame jo laikytis; kartu reiškiame norą, kad jis savo forma visada tvirtai galiotų ir niekas mūsų kunigaikštystėje nesikėsintų į jo turinį.
Atitinka originalą. Mūsų priedas. Antspaudas.
Ragainės kunigo donacijos patvirtinimas 1560 m. […] 28 dieną.
[Parašas]
Vertimas iš vokiečių kalbos
Literatūra ir kalba, XIV.- Vilnius: Vaga 1977, 521 - 525 p. Parengė M. Ročka
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
