 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina
|
Kas yra kalba?
http://perevod.lt/blog/2016/01/17/kas-yra-kalba/
Kalba – lingvistinių ženklų sistema. Svarbiausia kalbos paskirtis – būti žmonių bendravimo priemone, atlikti komunikacinę funkciją. Iš pojūčių, vaizdinių mūsų sąmonė formuoja sąvokas, kurias išreiškiame žodžiais. Kalba mums leidžia bendrauti su kitais: dalytis mintimis, jausmais, prisiminimais. Megzdami ir palaikydami socialinius ryšius, perimame ankstesnių kartų patirtį ir sukauptą žmogaus bei pasaulio pažinimą, pasijuntame esantys vienos visuomenės, vienos tautos – unikalios ir nepakartojamos bendruomenės – dalimi, galime dalyvauti visuomeniniame-politiniame gyvenime.
Kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė (estetinė funkcija), tautos savimonės, tautos vertybių – būdo, papročių, mąstymo išraiška. Joje sukaupta tautos istorija, psichologija (reprezentacinė funkcija). Kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Kalba – neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis.
Kalba yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Tautos dvasia ir kalba neatsiejamos, nes žodis formuoja sąmonę to, kuris jį vartoja. Žodžiai, kuriuos vartojame kalbėdami apie save ir pasaulį, nulemia mūsų elgseną ir charakterį. Pasaulio suvokimui įtaką daro ne individo patirtis ir jo motyvai, o kalba, kurią galima palyginti su mūsų kūno pojūčiais.
Kalba pateikia mums įrankius patirčiai kaupti. Kaip sunku surasti žodžius tam, ką matome! Bet kai ateina žodžiai, jie kaip mažyčiai kaltai iškala mums pasaulio vaizdą tarsi ant vario plokštės. (Be abejo, tas vaizdas, apie kurį žodžiais galime mąstyti, suformuojamas mūsų sąmonėje.) L. Weisgerberis teigia, kad atskiro žmogaus dvasinę veiklą labiau nulemia gimtosios kalbos pasaulėžiūra negu pati asmenybė. Taigi, kiekviena kalba įkūnija savitą pasaulėžiūrą ir nulemia mąstymą.
Lietuvių kalba
Lietuvių kalba (syn.: liet.) – labiausiai vartojama iš rytų baltų kalbų. Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Tik bendraudami su kitu mes suvokiame savąjį Aš, savo individualumą, jį išreikšdami kalba ir kuriame savo kalbinę tapatybę, ir padarome ją prieinamą, pažinią kitiems, atsiveriame kitų žmonių Aš, pažįstame juos. Kalba mums suteikia galimybę išreikšti savo kūrybinį potencialą, meninius polinkius, kurti grožinę literatūrą, patirti estetinį malonumą.
Lietuviai visada linkę nustebti ir apsidžiaugti, jei užsienietis nors kiek pramoksta jų kalbos. Tai vertinama jau vien dėl to, kad girdėti lietuviškai kalbantį užsienietį Lietuvoje neįprasta; užsienyje lietuvių kalbos niekada nebuvo mokomasi masiškai.
Lietuvių kalba pralenkia visas kitas Europos kalbas savo archaiškumu, garsų grynumu ir sudėtinga gramatine struktūra. Balsinga ir maloni ausiai, dėl savo konservatyvumo lietuvių kalba gali pasirodyti esanti tikra proto mankšta. Ji neturi artikelių – žodžių ryšiai sakinyje reiškiami kaitant galūnes. Pramokti skaityti lietuviškai nėra sunku – iš esmės skaitoma taip, kaip rašoma, reikia tik žinoti, kokį garsą žymi viena ar kita raidė. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba yra daug modernesnė nei, tarkime, anglų ar prancūzų. Tie keisti ant kai kurių mūsų lotyniškos abėcėlės raidžių esantys ženkliukai yra ne šiaip „papuošalai“: ą, ę, į, ų, ū, č, š, ž žymi visiškai skirtingus garsus nei a, e, i, u, c, s, z.
Kiekvienam iš mūsų kalba, visų pirma, yra tam tikras nuo žmogaus neatskiriamas reiškinys – jo bendravimo su kitais priemonė, vartojama įvairiose situacijose, besireiškianti labai įvairiais ir, svarbiausia, konkrečiais pavidalais, įvairiomis kalbos vartojimo žanrų ir stilių variacijomis.
Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi.
Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka. Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.
Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų.
Lietuvių kalba yra labai – tikrai labai sena. Ji panaši į sanskritą (klasikinę indų kalbą), senovės lotynų ir graikų kalbas. Tai seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, išlaikiusi daugiausia fonetinių ir morfologinių prokalbės, iš kurios išsirutuliojo dauguma Europos kalbų, ypatybių.
Lietuvių kalba yra labiausiai vartojama iš rytų baltų kalbų. Ja šneka apie 3 mln. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje ir Lenkijos šiaurės rytuose (vadinamos lietuvių kalbos salos). Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Kanadoje, Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje, Australijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir kitur. Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.
Lietuvių kalba kaip baltų kalbų grupės kalba yra glaudžiai susijusi su latvių kalba ir mirusia prūsų kalba.
Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. VI–VII a. latvių ir lietuvių kalbos atsiskyrė viena nuo kitos; vėliau ėmė skilti į tarmes. Manoma, kad apie XIII–XIV a. lietuvių kalboje ėmė išsiskirti pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios paskui dar smulkiau skaidėsi patarmėmis, o šios savo ruožtu – šnektomis bei pašnektėmis. Lietuvių kalba pati savaime yra vertingas bei įdomus mokslinio pažinimo objektas. Ji turi daug apraiškų ir suteikia daug galimybių lanksčiai bei kūrybingai įvardyti nesuskaičiuojamą kiekį konkrečių ar abstrakčių objektų, aprašyti neaprėpiamą įvairovę žmogaus patirčių bei minčių. Tai yra sistema, sudaryta iš įvairių posistemių ir struktūrų.
Aukštaičių dabar yra trys pagrindinės patarmės: rytų, vakarų ir pietų aukštaičiai, arba dzūkai, o žemaičių – taip pat trys: vakarų (arba klaipėdiškiai; donininkai), šiaurės vakarų (arba telšiškiai; dounininkai) ir pietų (arba raseiniškiai; dūnininkai). Kiek yra lietuvių kalba kalbančių asmenų, tiek yra ir lietuvių kalbos idiolektų – lietuvių kalbos atmainų. Juos sulyginę pastebėtume ne tik panašumų – juk neabejotinai pasakytume, kad jie visi kalba lietuviškai, bet rastume ir skirtumų – visi esame pastebėję: vieno kalbėtojo lietuvių kalbos variantas skiriasi nuo kito, vienas jų gali būti nepalyginamai turtingesnis, taisyklingesnis už kitą.
Dabartinės literatūrinės kalbos pagrindas remiasi vakarų aukštaičių pietiečių (suvalkiečių) tarme, išlaikiusia senesnes fonetikos ir morfologijos lytis.
Seniausieji žinomi lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžią. Pirmasis žinomas lietuviškas raštas – anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutinį puslapį. Tekstas remiasi dzūkų tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo.
Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, kadangi 1387 m. įvedus aukštaičiuose krikščionybę, tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).
Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Karaliaučiuje.
Šiame katekizme įdėtas ir pirmas lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė „balsė“, sąbalsinė „priebalsė“ ir kt.). Su M. Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.
Apie 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“, susilaukęs penkių leidimų, o 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika – Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“.
Taip XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.
Lietuvių kalba yra mūsų tapatybės dalis – ir kaip asmens, individo, ir kaip tam tikros bendruomenės atstovo – būtent per kalbą, jos pagrindu kuriamą kultūrą ir patys susivokiame, ir tampame bendruomenės dalimi. Ji pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotyno kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.
Nors lietuvių kalba rašytiniuose šaltiniuose imta fiksuoti vėlai (rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XVI amžiaus), tačiau ji išlaikė daugybę archajiškų žodžių ir gramatinių formų, būdingų senesnę rašto tradiciją turinčioms indoeuropiečių kalboms (hetitų, senosios indų, senovės graikų) ir kilusioms iš vienos prokalbės. Štai todėl lietuvių kalba turi didelę reikšmę kalbotyros mokslui, ją aktyviai tiria baltistai, indoeuropeistai, slavistai, finougristai ir bendrosios kalbotyros specialistai.
Vieno ir to paties žmogaus vartojama kalba skirtingomis kalbos vartojimo aplinkybėmis keičiasi: atlikdamas vienokį socialinį vaidmenį kalbėtojas paprastai renkasi tam tikrą, jo manymu, tinkamiausią kalbos atmainą; kalbėtojas, nors ir išsaugojęs savo dialektą, gali pasirinkti bendrinės kalbos variantą, jei kalbės ne su to paties dialekto atstovu arba jei manys, jog bendravimo situacija iš jo reikalauja susitapatinti su visais bendrine lietuvių kalba kalbančiaisiais.
Ypač glaudžiai lietuvių kalba siejasi su slavų kalbomis, dėl to dažnai apie lietuvių ir slavų kalbas rašoma kaip apie baltų-slavų kalbų grupę. Daug kalbinių faktų, ypač intonacijos, darybos ir leksikos srityje, sieja šias kalbų grupes.
Pavyzdžiui, iš indoeuropiečių prokalbės druską žyminčio sal- išvestas būdvardis *sal-d-u- (pirminė reikšmė „sūrus, skanus“) įgavo naują netikėtą reikšmę „saldus“ (lt. saldùs = ru. sladkij). Kadangi lietuvių kalba puikiai išlaikiusi pirminę žodžių struktūrą, jos žinios yra labai naudingos tiriant slavų kalbų istoriją.
Toks glaudus slavų ir lietuvių kalbos ryšys siejamas su plačiu Baltų genčių paplitimu. Deja, dauguma Baltų genčių, šimtmečius gyvenusios didžiulėje teritorijoje nuo Vyslos vakaruose iki Dniepro baseino pietuose ir Volgos, Okos bei Maskvos upių rytuose, išnyko. Istorijai liko tik upių ir ežerų pavadinimai. Todėl kalbos istorikams nelengva rekonstruoti baltų prokalbę, tad tenka atsakymų ieškoti archeologiniuose radiniuose, kaimyninių kalbų sąskambiuose.
Atidžiau neįsigilinus, lietuvių kalbos reikalai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) atrodo prastai. Viešuosius gyvenimo reikalus tvarkyta naudojant rusišką raštą – dauguma Lietuvos istorijos šaltinių surašyti šia kalba.
Lietuvių kalba – tai pats brangiausias pasaulyje deimantas, kurį mes turime. Todėl privalome tai branginti ir saugoti, didžiuotis tuo ką turime, didžiuotis savo istorija, savo šaknimis.
LDK sukūrusi tauta buvo tarsi nebylė – iki 1547 m. pirmosios lietuviškos knygos išleidimo nepaliko nė vieno stambesnio rašto paminklo, išskyrus poterius Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Tikiu ingi Dievą Tėvą.
Profesionalūs rusų istorikai XIX a. suformulavo „lietuvių surusėjimo” ir „LDK valstybinės rusų kalbos” aksiomas.
Lenkų istorikai nebuvo linkę be atodairos „rusinti” lietuvių, vieni pirmųjų pateikė faktų lietuvių kalbos vartojimo valstybėje naudai. Tačiau jie „lenkino” Lietuvą, ir tai leido lenkų politikams vėliau laikyti ją Lenkijos provincija, vienu „kresų”.
Nacionalinė lietuvių istoriografija nuosekliai polemizavo su rusų ir lenkų istorikais, įrodinėjo tezę, kad lietuvių kalba turėjo deramą ir net pačią aukščiausią poziciją LDK, nors laikui bėgant jos vartojimas siaurėjo, tačiau iš valstybinio, viešojo gyvenimo ją stūmė ne rusų, o lenkų kalba.
Tvirtinama, kad lietuvių surusėjimo galėjo net nebūti arba jo mastai buvo nedideli dėl tam tikrų teisinių aspektų, kai stačiatikių, rusiškoji bajorija ilgai neturėjo visų pilietinių ir politinių teisių, kokias turėjo lietuviai po 1387 m. krikšto.
Prieš kelis dešimtmečius šiuos problemos aspektus gana nuosekliai aptarė Konstantinas Jablonskis, Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevičius, Zigmantas Kiaupa.
Lietuvos istorijos šaltiniai, kaip minėjau, byloja ne lietuvių kalbos vartojimo naudai. Deja, tokių, šaltinių, kurie atskleistų vientisą, nenutrūkstamą LDK vidinio gyvenimo, kasdienybės raidą XV–XVI a. pirmoje pusėje ne kažin kiek išliko.
Negausūs duomenys apie lietuvių kalbą santūrokai atskleidžia jos vartojimo mastus ir vartotojus lietuvių tautos sukurtoje valstybėje.
Lietuvių krikštas vyko 1387 m., kai žmonių katechizacija vykdyta lietuviškai, o tarp tikėjimo tiesų aiškintojų ir vertėjų buvo karalius Jogaila (Lietuvoje ir Žemaitijoje) ir didysis kunigaikštis (toliau – Ldk) Vytautas (Žemaitijoje).
Tvirtinama, kad tuomet turėjo atsirasti pirmieji lietuviški religinio turimo tekstai.
Tuo metu šnekamoji lietuvių kalbos forma buvo tapusi viena Rytų Europos diplomatijos kalbų. 1429 m. sausį regiono monarchų suvažiavime Lucke Vytautas su Jogaila lietuviškai tarėsi dėl kai kurių Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi aspektų. Aukšti Vokiečių ordino pareigūnai ją mokėjo.
Lietuvą ir Lenkiją valdžiusi Gediminaičių Jogailaičių dinastija ir lietuvių diduomenė dėmesį lietuvių kalbos vartojimo reikalams išlaikė visą XV a.
Jano Dlugoszo dėka sužinome, kad iš Krokuvos 1440 m. į Vilnių atvykęs Ldk Kazimieras didikų buvo išmokytas lietuvių kalbos ir papročių. 1446 m. jam tampant Lenkijos karaliumi numatoma, kad karališkajame dvare bus dvariškių, ne tik lenkų, bet ir lietuvių, kalbos atstovų.
Kazimiero laikais (1440–1492) valstybės vidaus ir užsienio politikos reikalai – svečių, pvz., Gdansko miestiečių pastebėjimu – tarp valdovo didiku aptarinėti lenkų, lietuvių ir rusų kalbomis.
Tai neatsitiktiniai faktai. Jie patvirtina bendrą taisyklę: visą XV a. lietuviškai kalbėjo, valstybės reikalus šia kalba tvarkė lietuviu diduomenė (jos atstovai neabejotinai mokėjo ir rusiškai), o svarbiausia – Lietuvos valdovas su savo dvaru.
Kalbinę situaciją LDK gražiai apibendrino Ldk Aleksandro (1492–1506) kanceliarijos sekretorius, Vilniaus vyskupijos kapitulos kanauninkas Erazmas Ciolekas (Vitelijus) savo kalboje popiežiui Aleksandrui VI Romoje 1501 m. kovo 31 d.
Jis akcentavo, kad lietuviai turi savo kalbą, teiginį stiprindamas žodžio observare atspalviu „griežtai laikosi, gerbia, saugo”: Linguam propriam observant. Tikslino, kad plačiai vartojama rusų kalba, kuri yra lengvesnė ir paprastesnė, ja kalba beveik pusė valstybės.
Šiuo atveju Ciolekas patvirtina iš istorijos šaltinių žinomus dalykus apie rusiško rašto tradicijos jėgą LDK ir tarp pagrindinių valstybės kalbų – lietuvių su rusų – nusistovėjusią idealią pusiausvyrą ir santaiką.
Jų trūko santykiuose su Maskvos valdovu.
Matyt LDK etnolingvistinės situacijos neišmanantys žmonės smalsavo, kodėl valstybę įkūrusi ir valstybės vardu vadinama tauta savo reikmėms taip plačiai vartojo rusišką raštą.
Per karaliaus dvarą ir iš dalies krikščionišką hierarchiją LDK plito lenkų kalba.
Diduomenė išliko priklausanti lietuvių tautai, įtraukė „lietuvėjančią“ etninę LDK rusų bajorijos viršūnę – tai politinė lietuvių tauta.
Iš turimų duomenų matyti, kaip LDK toliau rūpinosi stiprinti katalikų tikėjimą žmonėms suprantama kalba. Visada būdavo palaikomi klebonų prašymai turėti vikarus lietuviškiems pamokslams, išpažintims ir kitiems patarnavimams.
LDK Aleksandras 1501 m. rugsėjo 18 d., norėdamas pagausinti lietuviškai mokančių kunigų skaičių, Vilniaus vyskupui Albertui Taborui perleido valdovo patronato teisę 28 Vilniaus vyskupijos parapijose ir 5 bažnyčiose (geografija – Lyda, Belica, Slonimas, Vosyliškis).
1540 m. Žygimantas Senasis Kauno privilegijoje numatė dvi oficialias miesto teismų kalbas – lietuvių ir lenkų.
Tačiau rusiškojo rašto tradicija LDK buvo sena, giliai įsišaknijusi, turėjo pajėgias edukacines struktūras ne tik rusiškoje valstybės dalyje, bet ir lietuviškoje.
Lenkų kalba stūmė rusų iš raštvedybos, o lietuvių – iš viešojo gyvenimo. Lietuvių, kaip ir rusų, kalbos vartojimo oficialiajame gyvenime horizontas niaukstėsi. Jos pavertimas lotynų kalbos tarme sako, kad lituanistinė vartotojų grandinė ėmė trūkinėti.
Valdanti dinastija, lietuvių diduomenė, dalis bajorijos traukėsi iš lietuvių kalbos vartotojų gretų per visą XVI a.
Kita vertus, valdantysis Lietuvos elitas nepaliovė rūpintis reikiamu lietuvių kalbos palaikymu, tuo metu ji dar netapo marginaline viešajame gyvenime ir neliko kaimiečių kalba. Galima kalbėti apie lingvistinį spaudimą iš apačios, kuriam valdantieji sluoksniai buvo dėmesingi.
Priežasčių būta ne vienos: reformacijos metu augo tautinės kalbos reikšmė; egzistavo trintis tarp rusų, pabėgėlių nuo Maskvos, ir lietuvių etninėje Lietuvoje; prarandant dalį rytinių valstybės žemių gyventojų, santykinai padidėjo etninių lietuvių skaičius. Dauguma lietuvių vis dar nemokėjo kitos kalbos.
Dar kartą žvilgtelėkime į žemaičių bajorų nepasitenkinimą 1535 m. Minėtame dokumente jų elitas prisipažino, o LDK pripažino menką, nepakankamą rusų kalbos mokėjimą tvarkantis su nelaisvėn paimtais maskvėnais.
Neturėtume abejoti, kad kasdieniame gyvenime, teismuose ir administravimo reikaluose, kur viešpatavo tikslūs ir aiškūs teisiniai terminai, sąvokos, o viskas turėjo juridines pasekmes, lietuviai būtų kalbėję kita kalba.
Kanauninkas Daukša prakalboje 1599 m. pabrėžė, kad dauguma Lietuvos žmonių, t. y. bajorijos, nemoka lenkų kalbos – net XVI a. antroje pusėje! Bet 1535 m. žemaičiai į valdovą kreipėsi raštu, aišku, rusišku.
Susiduriame su skirtingomis sakymo ir rašymo tradicijomis. Tradicinį sakymą paverčiant ne mažiau tradiciniu rašymu, dalyvauja raštingas daugiakalbis tarpininkas tarp etnosų ir jų kultūrinių tradicijų.
Tvirtinama, kad išsilavinusių lietuvių raštininkų būta daug, etninėje Lietuvoje XVI a. jie sudarę daugumą. Jiems atitenka garbė už lingvistiškai tikslų lietuviškų vietovių ir vardų, atskirų žodžių užrašymą rusiškuose ir kituose šaltiniuose.
Kas jie?
Vieną kitą pavyzdį galima paminėti. Valdovo rūmuose tai buvo lietuviai dvariškiai, kanceliarijos, iždo raštininkai ir sekretoriai, kai kurie aukštesnieji valstybės pareigūnai.
Antai 1528 m. rugpjūčio 29 d. į Žemaitiją surašinėti gyventojų ir jų mokesčių valdovas išsiuntė savo dvariškį žemaitį Joną Orvydą, o 1531 m. lapkričio 20 d. – kitą dvariškį Bagdoną Mitkavičių, dar pabrėždamas, kad jis iš Žemaitijos.
Mes išsaugojome savo kalbą net ir per didžiausias negandas. Tai turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais pinigais, jokiais deimantais. Kalbos turtingumas pasireiškia ne tik žodžių gausumu, bet ir jų aktyviu bei pasyviu žodynu, stilistiniu lankstumu.
Bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės laikais ji kentėjo nuo polonizacijos, o Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos lietuviška spauda (lotyniškais rašmenimis) buvo visai uždrausta. Draudimas galiojo 40 metų, tačiau leisdami lietuvišką spaudą užsienyje ir patikėdami ją knygnešiams slaptai gabenti bei platinti Lietuvoje, kurdami slaptų lietuviškų mokyklų tinklą, savo kalbą ir spaudą mes išsaugojome. Tai yra dar viena itin svarbi mūsų pergalė, o knygnešystė netgi vadinama XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenu!
Tiesa, išmokti mūsų kalbą nėra lengva. Ji sudėtinga ir yra senesnė už populiariausias šių dienų kalbas – anglų, vokiečių bei prancūzų. Kalbėdami mes keičiame žodžių galūnes, kirčiuojame žodžius skirtinguose skiemenyse, o rašydami vartojame ne kiekvienam užsieniečiui pažįstamas raides – ą, ę, į, ų, ė, č, š, ž, ū. Vis dėlto bent vienu atžvilgiu lietuvių kalba yra paprastesnė nei anglų ar prancūzų – beveik visada lietuviški žodžiai tariami taip, kaip rašomi.
Bendrinės kalbos naujumas teikia ir privalumų – lietuvių tartis beveik atitinka raštą, t.y. tariama taip, kaip rašoma. Viena raidė paprastai reiškia vieną garsą, tad skaitant jas iš karto žinomi ir garsai. Íia prasme lietuvių kalba modernesnė už prancūzų ar anglų kalbas, kur raidės nebūtinai reiškia tą patį garsą.
Todėl, pavyzdžiui, italui ar lenkui mokytis skaityti lietuviškai lengviau negu angliškai, nes perskaitęs raides jis gali sudėti žodį. Taip pat išgirdęs lietuvišką žodį italas ar lenkas žodyne jį suras lengviau, negu išgirdęs anglišką. Galima sakyti, kad, nors lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, lietuviškai lengva skaityti.
Daugelio tautų šviesuoliai – filologai, kurie dažniausiai buvo ir filosofai, – ne vieną šimtmetį nagrinėjo ir suprato gimtosios kalbos reikšmę asmenybei ir tautai.
Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto.
Vydūno nuomone, lietuvių kalbos tyrumas, gražus skambesys ir turtingumas (nes yra gausybė žodžių kuo menkiausiems minčių ir jausmų skirtumams išreikšti) byloja apie šviesią ir skaidrią sąmonę, iš kurios ta kalba augo. K. D. Ušinskis rašo, kad žodis yra pagrindinė žmogaus vystymosi priemonė. Dvasinis įrankis – žodis turi didesnę reikšmę negu regėjimas.
Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai.
Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui. Jis taip sako apie lietuvių kalbą:
“Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe”.
Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose. Jis komentuoja taip:
“Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje”.
Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia, kalba pasaulyje. Savo knygoje Aprašomi etnoligija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą:
“Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje”.
Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą. Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas. Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą:
“Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai”.
Kaip ir kiekviena tradicija, taip ir kalba per laiką kinta – keičiasi pats gyvenimas, kalbos vartojimo aplinka ir tikslai, bendravimo priemonės, keičiasi ir patys kalbėtojai, jų poreikiai. Pasak K. D. Ušinskio, kalba, būdama išsamiausias ir teisingiausias viso dvasinio, daugiaamžio tautos gyvenimo metraštis, yra laikoma nuostabiausia tautos mokytoja.
Lengvai išmokdama gimtąją kalbą, kiekviena nauja karta drauge perima minties ir jausmų vaisius, kuriuos paliko tūkstančiai ankstesniųjų kartų. Būtent pokyčiai, tiksliau – kalbos gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių rodo kalbą esant gyvą.
Mirusi kalba, žinoma, jau nesikeičia – ji lieka „amžinai gyva“ fiksuotais pavidalais: rašytiniuose šaltiniuose ar garso įrašuose.
Kad kalba, būdama žmonių, ne žmogaus kūrinys, prisitaiko prie ją vartojančių žmonių poreikių ir besikeičiančių gyvenimo sąlygų, rodo ir tai, kad kalbos kitimo procesai ypač suintensyvėja istorinių lūžių momentais, kai vyksta išties svarbūs politiniai, socialiniai-kultūriniai ar ekonominiai pokyčiai, tokie kaip valstybės okupacija, politinės santvarkos pasikeitimai, raštijos, spausdintinės knygos ar elektroninių komunikacijos priemonių atsiradimas ir pan.
Nors ne vienodu greičiu, bet kinta visi kalbos lygmenys: ir kalbos raidynas, ir garsynas, ir žodynas, ir darybos modelių darumas, ir gramatinės normos, ir kalbos vartojimo žanrinės formos, ir pan. Vieni variantai ima vyrauti, kiti po truputį traukiasi į paribį užleisdami vietą naujovėms.
Beje, kalbos naujoves dažnai ir patys kalbos vartotojai, ir kalbininkai vertina toli gražu nevienareikšmiškai: vieniems tai atrodo kalbos nykimas ar nuskurdimas, kitiems – kalbos gyvybingumo ir kūrybingumo paliudijimas.
J. Vabalas-Gudaitis įžvelgė visus gimtosios kalbos reikšmingumo tautos ir individo vystymuisi aspektus. „Kalba yra nepertraukiamas gyvas siūlas, rišantis mūsų praeitį su ateitimi, perduodantis mums iš praeities dvasios jėgų ir sudarantis objektyvų tautos vienybės ženklą”.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
