Lietuvos Valstybės (imperijos) teritorijoje aptikti lobiai(apie senuosius lietuviškus pinigus plačiau temoje:
LDK monetų žodynas, monetų kalyklos, pinigai, katalogai
viewtopic.php?f=90&t=189 )Literatūra:
1. "Lietuvos pinigų lobiai paslėpti 1390–1865 metais". Ivanauskas E. – V., 1995.
2. V. Aleksiejūnas, Skaidiškių ir Altoniškių kaimų lobiai, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 m., Vilnius, 1988, p.192; (Zapyškio apylinkės)
3. E. Ivanauskas, Altoniškių lobiai, Tiesa, kovo 30, 1986, p.4; (Zapyškio apylinkės)--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyriuje sukaupti 109 lobiai ir jų fragmentai (66894 vnt.):
Seniausias - Romos bronzinių monetų lobis iš Saulažolių (Klaipėdos r., III a./1953).
Fonde yra 3 XIV-XV a. lobiai su lietuviškais sidabro lydiniais,
2 XVII ir XIX a. auksinių monetų lobiai,
2 didžiausi Lietuvoje rasti Prahos grašių lobiai,
1 XX a. I pusės popierinių pinigų lobis.
Daugumą sudaro XVII-XVIII a. paslėpti lobiai (58). Tarp jų - didžiausias Lietuvoje rastas lobis - Tilto g. (Vilnius, 1698/1999), kurį sudaro 15950 monetų su keraminiu lobio indu.
(Šaltinis http://www.lnm.lt/index.php?option=com_ ... &Itemid=63 ) 
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LOBIS – XIV A. PABAIGOS VALSTYBINIŲ BEI VALDOVŲ ATRIBUTŲ ATSPINDYS. Eduardas REMECAS, Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyrius
http://www.lietuvospilys.lt/data/eduardas-lobis.htm
http://www.museums.lt/Zurnalas/2004'1/remeco.htm 
1 pav. Lobio radimo vieta (bendras tyrimų ploto vaizdas iš vakarų pusės). Nuotr. LNM archyvo
2 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1386-1387 m.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
2006 04 26 Numizmatikos parodoje - pamestos monetos ir paslėpti lobiai Lietuvos nacionaliniame muziejuje trečiadienį atidaryta numizmatikos paroda "Monetų radiniai Lietuvoje" pristato įvairiose Lietuvos vietovėse rastas monetas ir lobius.
Ekspozicijoje Senajame arsenale pristatomi monetų radiniai, atkasti archeologinių tyrimų metu Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, Vievio dvarvietėje, Vilkijos ir Žemosios Panemunės miesteliuose, senkapiuose, surasti sostinės Pranciškonų vienuolyne ir bažnyčioje. Parodoje pristatomi ir keturi monetų lobiai, rasti Vilniaus mieste, bei keleto lobių dalys.
Pasak numizmatikos tyrinėtojų, pavienės monetos istoriniuose objektuose randamos todėl, kad jos čia buvo pamestos. Tarp pamestų pavienių radinių pasitaiko ir pamestų nedidelių "lobių", t.y. piniginių turinių, kuriuos gali sudaryti nuo dviejų iki kelių dešimčių monetų.
Seniausia ir gausiausia monetų radinių yra Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Nuo 1987 m. pradėjus sistemingus archeologinius tyrimus šioje teritorijoje iki 2005 metų buvo rastas didžiausias pavienių monetų radinių kiekis Lietuvoje - per 2,5 tūkst. vienetų, taip pat devyni nedideli monetų lobiai nuo XIV amžiaus.
Monetų randama ir kapuose, kur jos būdavo dedamos kaip įkapės mirusiajam. Eksponuojamos seniausio Lietuvoje Pranciškonų vienuolyno teritorijoje ir bažnyčios palaidojimuose 1994-1998 metais rastos XIV-XVII amžiaus monetos. Iš viso Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugoma beveik pustrečio šimto senkapiuose rastų monetų.
Muziejaus numizmatikos skyrius saugo ir per 130 lobių ar jų likučių, apimančių laikotarpį nuo I-III mūsų eros amžių iki XX amžiaus. Skirtingai nuo pamestų ar į kapus įdėtų monetų, lobiai būdavo sąmoningai kaupiami ir paslepiami kilus kokiai nors grėsmei, bet vėliau amžiams taip ir likę slėptuvėse.
Parodoje pristatomi keturi Vilniuje surasti monetų lobiai: Aukštutinės pilies, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, Arsenalo gatvėje, Bernardinų vienuolyne ir dar keturios lobių dalys ar piniginių turiniai, rasti Žemutinės pilies teritorijoje 2002-2005 metais.
Paroda "Monetų radiniai Lietuvoje" surengta Nacionaliniame muziejuje vykstančios pirmosios tarptautinės numizmatikos parodos proga.
ELTA (
http://www-new.sugardas.lt/index.php?cid=3482 )
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Lietuvoje 1996–1997 m. aptikti lobiai
http://www.heritage.lt/archeologija/atl ... /index.htm
Giedrius Aleliūnas. Joniškio lobis
http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/numizm/01.htm
Arūnas Astramskas. Panevėžio kraštotyros muziejaus sidabro lydiniai http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/numizm/02.htm
Virgilijus Poviliūnas. Meilės kalno lobis
http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/numizm/03.htm
Virgilijus Poviliūnas. Vievio 3-asis monetų lobis
http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/numizm/04.htm
Vytautas Smilgevičius. XVIII amžiaus lobis iš Panevėžio rajono
http://www.heritage.lt/archeologija/atl98/numizm/05.htm
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Trakų bažnyčios aukso lobiai
Trakų Dievo Motinos Marijos aukso karūnos: Vytauto Didžiojo funduota (1408 m.) Trakų parapijos bažnyčia per šešis šimtmečius sukaupė neįkainojamų bažnytinio meno vertybių. Pastaraisiais metais parodoje "Krikščionybė Lietuvos mene" plačiajai visuomenei buvo pristatytas bažnytinis aukso lobynas. Tarp vertingų eksponatų parodoje puikuojasi Trakų bažnyčioje rasti auksakalių šedevrai.
(Plačiau žiūr.
http://www.voruta.lt/trakuzeme/rajonas/auksolobiai.htm )
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Mustenių lobio retenybės
(Galvė, Trakų ir Elektrėnų laikraštis, 2006 gegužės 14, sekmadienis)
Kiekvieno istorijos muziejaus pasididžiavimas – lobių rinkiniai. Trakų istorijos muziejuje yra sukaupti 34 monetų lobiai. Devyniolika lobių galima pamatyti Trakų salos pilyje, buvusioje iždinėje įrengtoje ekspozicijoje.
(Plačiau žiūr. http://www.galve.lt/lt/numeriai/2006031 ... ldas/lobis )--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Krakių apylinkėse rasti PINIGŲ LOBIAI.
Rašytiniuose šaltiniuose nurodomi du pinigų lobiai, rasti apylinkėje. 1960 m. prie Naikių piliakalnio rasta sauja vienodų monetų. Dauguma jų pateko į Mažeikių muziejų, o į Telšių “Alkos” muziejų – Austrijos 1807 metų 15 kreicerių (TAM, inv.Nr.9101). Šis pinigų lobis paminėtas leidinyje: E.Ivanauskas. Lietuvos pinigų lobiai, paslėpti 1390-1865 m., V., 1995, p.315.
Kitas yra 1964 m. Krakių k. gyventojo J. Kęsčio rastas lobis, kurį aptiko remontuodamas savo namo pamatus. 1964 m. Krakių k. eigulys Juozas Kęstys muziejui perdavė įvairių monetų. Šis pinigų lobis susideda iš Lenkijos karaliaus ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jono Kazimiero laikų sidabrinių, Petro I dviejų varinių kapeikų, kinų dviejų sidabrinių monetų, Kinijos provincijos sidabrinio medalio ir kt. Radinys yra Mažeikių muziejuje (Inv.Nr.1222). Apie jį buvo paskelbta spaudoje: Nagius J. Pinigų lobis. – P.v., 1964, Nr.136. (Šaltinis
http://krakiai.tinklapis.lt/Istorija/Ar ... lobiai.htm )
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Biržuvėnų dvaro lobiai Ištrauka (Plačiau žiūr.
http://www.varniai-museum.lt/index.php?mid=36&art=401 ):
"Kitas atvykimo tikslas – lobis, kurį karo metais po dvaro grindimis užkasė čia trumpai gyvenęs nežinomas režisierius. Pagal planą, kurį nubraižė brolis Antanas, tądien lobio ieškojo ponia Janina, jos sūnūs, A. Simonavičiūtė ir dar pora asmenų, kuriems teko apšvietėjų darbas.
Su kastuvais ir laužtuvu pasikeisdami darbavosi sūnūs ir Antanas Ivinskis, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius, kuris kartu su laukiančiaisiais dalyvavo svečių priėmime. A. Simonavičiūtė rūpinosi šviesa, ponia Janina bandė prisiminti tikslią skrynios užkasimo vietą, kadangi pati matė ją užkasant. Bet lobis buvo ieškomas ilgai ir tik vakare jiems pavyko jį atrasti.
Jis užkastas maždaug metro gylyje, po grindimis, medinėje dėžėje, kuri jau buvo sutrūnijusi. Anot A. Simonavičiūtės, darbą lydėjo Dievo apvaizda: iškasant nesudužo nė vienas indelis. Iškasti 284 keramikos vienetai ir 6 stalo įrankiai. A. Simonavičiūtė prisimena: „Galvojau, kad širdis sustos iš jaudulio“. Visą Meisseno (Drezdeno) porceliano rinkinį ponai de Nagourskiai paliko Lietuvoje, perdavę nuolatinai saugoti Žemaičių vyskupystės muziejuje. "
Biržuvėnų dvare rasti XVIII amžiaus porceliano indai Ištrauka (Plačiau žiūr.
http://www.varniai-museum.lt/index.php? ... 9&langID=1 ):
"Praėjusiais metais per Kūčias sudegė Biržuvėnų dvaro mediniai rūmai. Kaip manoma, gaisras kilo dėl netvarkingų krosnių ir dūmtraukių. XVIII-XIX amžiaus pastatas virto nuodėguliais. Dabar jie užkonservuoti, uždengtas laikinas stogas.
Archyvas buvo paslėptas tarplubyje Po gaisro Biržuvėnų bibliotekininkė Aldona Simonavičiūtė pastebėjo vandens ir pelenų klampynėje įkritusias knygas. Moteris pamatė, kad jos ne iš bibliotekos, nes rašytos ranka. A.Simonavičiūtė suprato aptikusi netikėtas vertybes, kurios, pasirodo, iškrito iš tarplubio. Jas ten paslėpė išvykdami karo pabaigoje iš Lietuvos dvaro savininkai Gorskiai.
Buvo rastas visas XVI-XX amžių dvaro archyvas bei keli fotoalbumai. Nors A.Simonavičiūtė ir nenorėjo, vis dėlto archyvas buvo perduotas „Alkos“ muziejui, kurio direktoriumi bibliotekininkė nepasitikėjo.
Albumus ji perdavė Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriui Antanui Ivinskiui.
Lobį aptiko pagal brėžinį.
Pasirodo, sudegę rūmai slėpė dar vieną staigmeną — senovinių porceliano indų rinkinį. Jis tikriausiai taip ir būtų likęs tūnoti žemėje, jei ne dvaro savininkų jauniausioji palikuonė Janina de Nagourski.
Praėjusios savaitės antradienio vakare ji su sūnumis Hubertu ir Mišeliu, muziejaus direktoriumi A.Ivinskiu ir bibliotekininke A.Simonavičiūte rūmų likučiuose rado žemėje paslėptus indus, kurių ieškojo šešias valandas."
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje eksponuojami lobiai ir monetos
http://www.mlimuziejus.lt/3/31/316/316menu.htm (žiūr. foto) Numizmatikos ekspozicijoje galima susipažinti su įvairių šalių numizmatikos pavyzdžiais nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XX a. Ekspozicija pradedama Romos imperijos monetų pavyzdžiais, kaldintais Marko Aurelijaus (161 - 180), Antonino Pijaus (138 - 161) ir kt. laikais. Monetos aptiktos Klaipėdos apylinkėse. Tai liudija, kad dar pirmaisiais mūsų eros amžiais baltų gentys, gyvenusios pajūryje, buvo užmezgusios prekybinius ryšius su Romos imperija.
Taip pat rodomi seniausi lietuviški pinigai: XII - XIII a. sidabriniai lydiniai - lietuviški ilgieji. Greta jų matome svarstykles sidabrui sverti, svarelius, aptiktus žvalgomosios ekspedicijos metu Slengiuose, Klaipėdos raj.
Lankytojas gali susipažinti su XIV - XVI a. Ordino valstybėje, XVII - XVIII a. Prūsijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse kaldintomis įvairaus nominalo monetomis: šilingais, grašiais, ortais, patagonais ir kt. Taip pat galima susipažinti su XVII a. pr. Karaliaučiaus monetų kalyklos kaldintais žetonais. Eksponuojama XVII a. Klaipėdos miesto iždo skrynia, saugota buv. Magistrato pastate. Žemėlapiai, graviūros, dokumentai iliustruoja monetų gamybos ir bankininkystės istoriją.
Lankytojai turi galimybę susipažinti su 2 lobiais: 1942 m. Jucaičių kaime (Priekulės vlsč.) po didelių akmenų krūva, moliniame puodelyje, įvyniotas į drobę buvo aptiktas 823 sidabrinių monetų lobis su XVII - XVIII a. Lenkijos-Lietuvos, Prūsijos, Saksonijos monetomis. Į muziejų 1959 m. pateko tik dalis lobio - 274 monetos. Kitas eksponuojamas lobis su 151 XVII a. antrosios pusės Prūsijos, Lenkijos-Lietuvos sidabrinėmis monetomis 1962 m. buvo aptiktas Gargžduose.
Lobis, rastas 1962 m. Gargžduose. XVII a. antroji pusė.
K. Demerecko nuotr.
Vienas retesnių Lietuvoje aptinkamų numizmatikos eksponatų - 1 dalerio (talerio) vertės 1685 m. Švedijoje kaldinta varinė moneta-plokštė. Kartais vartojamas ir kitas šios monetos pavadinimas - klipa. Lietuvoje tėra žinomos tik 4 tokios monetos. Jos buvo kaldintos nenutrūkstamų Švedijos karų metais (1625 - 1776) vietoje įprastinių sidabrinių monetų. Klipos svoris - 1350 g, dydis - 13 x 18 cm. Manoma, kad ši klipa buvo 1924 m. aptikta Nidoje prie Parnidžio kopos, vėliau eksponuojama Nidos muziejuje. Po Antrojo pasaulinio karo muziejaus eksponatai (tarp jų ir klipa) buvo išbarstyti, 1959 m. ji vėl buvo aptikta buvusio Nidos muziejaus teritorijoje ir perduota Klaipėdos muziejui.
Ekspozijoje galima pamatyti XIX a. Prūsijoje, Rusijoje leistas monetas, popierinius pinigus. Didelė ekspozicijos dalis skirta Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metu leistiems laikiniesiems pinigams, kuriuos dėl pinigų trūkumo, infliacijos leido Vokietijos vyriausybė, okupuotų kraštų vietiniai valdžios organai bei Rytų Prūsijos miestų ir apskričių savivaldybės, bankai, prekybos ir pramonės įmonės. Po Pirmojo pasaulinio karo laikinuosius pinigus leido ir Rusnės (1917 - 1920), Šilutės (1918 - 1921) seniūnijos, Klaipėdos prekybos rūmai (1922 m. vasario 2 d.). Iš jų išsiskiria Klaipėdos prekybos rūmų laikinieji pinigai, spausdinti Miunchene. Buvo išleista 50 pfenigių, 1, 2, 5, 50, 75, 100 markių nominalai. Klaipėdos popieriniai pinigai daugiaspalviai, piešiniai atspindi būdingiausius Klaipėdos miesto, uosto vaizdus, pramonės objektus. Šie pinigai didelio ekonominio efekto nedavė, apyvartoje buvusius apie vienerius metus juos pakeitė lietuviškas litas, tačiau jie įtraukti į pasaulinius numizmatikos katalogus.
Ekspozicijoje lankytojai turi galimybę susipažinti su Nepriklausomos Lietuvos (1918 - 1940) Lietuvos banko leistais banknotais (1922, 1927 m. laidos) ir monetomis (1925, 1936, 1938 m. laidos), Rusijos ir Sovietų Sąjungos (1918 - 1939), Vokietijos (XX a. pr. - 1944 m.) monetomis ir banknotais. Komercinių bankų istoriją primena taupomosios knygelės, čekiai ir kiti eksponatai.
Ekspozicija baigiama naujausiu radiniu: 1993 m. restauruojant Kretingalės bažnyčią, bokšto kryžiuje buvo aptiktas bažnyčios statybos metu įdėtas lobis, kuriame greta dokumentų ir spaudos, liudijančių apie statybą, buvo įdėta trylika įvairių nominalų 1812, 1873, 1874 m. kaldintų monetų.
Zita Genienė***********************************************************************************
Клад был найден в Гродненской области (17 век - монеты Речи Посполитой, Пруссии и государств Западной Европы). Сейчас - в музее Национального банка Республики Беларусь: http://probelarus.ru/modules/PNphpBB2/f ... ty-300.jpg Описание шире http://probelarus.ru/modules.php?op=mod ... opic&t=401 ***********************************************************************************
******************************************************************************************
NUMIZMATINIAI RADINIAI
http://www.lietuvospilys.lt/data/money.htm (žiūr. monetų fotografijas)
Taip pat žiūrėti:
VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LOBIS – XIV A. PABAIGOS VALSTYBINIŲ BEI VALDOVŲ ATRIBUTŲ ATSPINDYS. Eduardas REMECAS, Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyrius
http://www.lietuvospilys.lt/data/eduardas-lobis.htm
http://www.museums.lt/Zurnalas/2004'1/remeco.htm
******************************************************************************************
„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1
VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LOBIS – XIV A. PABAIGOS VALSTYBINIŲ BEI VALDOVŲ ATRIBUTŲ ATSPINDYS
Eduardas REMECAS, Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyrius 2002 m. vasarą per archeologinius tyrimus Vilniuje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, buvo rastas unikalus XIV a. pabaigos pinigų lobis1. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio bei 63 monetos, tarp kurių buvo net penki skirtingi pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų tipai.
Pirmą kartą vienoje vietoje surastos skirtingų tipų rečiausios LDK monetos (kai kurių iš jų buvo žinomi vos keli vienetai) leido tiksliai nustatyti jas kaldinusių valdovų vardus bei galimas kaldinimo datas. Svarbiausią šio lobio dalį sudarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos (1377-1392) monetos.
1 pav. Lobio radimo vieta (bendras tyrimų ploto vaizdas iš vakarų pusės). Nuotr. LNM archyvo
Visą lobį sudaro:• LDK trišonio (tribriaunio) sidabro lydinio pusė – 1 vnt.;
• denarai, kaldinti apie 1386-1387 m. (averse – portretas, reverse – liūtas/pynutė) – 18 vnt.;
• denaras, kaldintas apie 1386-1387 m. (averse – liūtas, reverse – erelis) – 1 vnt.;
• denarai, kaldinti apie 1388 m. (averse – žuvis-žiedas, reverse – dvigubas kryžius) – 16 vnt.;
• denarai, kaldinti apie 1388-1392 m. (averse – raitelis, reverse – dvigubas kryžius) – 14 vnt.;
• denarai, kaldinti apie 1392-1396 m. (averse – ietigalis su kryžiumi, reverse – PEČAT) – 13 vnt.;
• Karolio I (1346-1378) arba Vaclovo IV (1378-1419) laikų Čekijos grašio fragmentas – 1 vnt.
Rastas lobis įrodė, kad pirmosios LDK monetos buvo nukaldintos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos apie 1386-1387 m., po jo karūnavimo Lenkijos karaliumi. Kartu paneigta nuomonė, kad vadinamos PEČAT tipo monetos galėjo būti kaldintos Algirdo. Nustatyta, kad pastarosios monetos kaldintos Vytauto laikais, apie 1392-1396 metus. Lobyje neradus vadinamo II tipo monetų (Gediminaičių stulpai / ietigalis su kryžiumi) pasitvirtino teiginys, kad pastarosios monetos buvo kaldintos tik XV a., o ne didžiojo kunigaikščio Kęstučio valdymo laikais. Be to, lobio monetos leido pirmą kartą perskaityti vieno Jogailos tipo monetose esančią legendą. Monetose su averse esančiu raiteliu, o reverse – dvigubu kryžiumi skyde, abiejose pusėse yra įrašas КНЯЗЬ ЮГА П (kunigaikščio Jogailos ženklas, kitaip moneta). Lobis atskleidė ir iki tol nežinomą LDK monetos tipą – su averse esančiu liūtu, o reverse – ereliu.
Be šių atradimų, surastas lobis įdomus ir tuo, kad monetose visada atsispindi valstybių bei valdovų atributai – herbai ir asmeniniai ženklai. Pastarųjų, XIV a. pabaigos bei ankstyvesnių, mes galime pamatyti tik antspauduose. Tačiau antspaudai daugiau atspindėjo asmenį kuriam jie priklausė, tai yra valdovą, juos matė tik nedaugelis žmonių. Monetos gi turėjo visai kitą paskirtį. Jos buvo skirtos dideliam žmonių skaičiui. Ir nors pirmosios monetos buvo skirtos ne vietiniams gyventojams, o valdovo dvaro žmonėms, bažnyčiai, kariuomenei bei, žinoma, pirkliams, jų pagrindinis tikslas buvo proklamacija. Visais laikais ir visose valstybėse valdovai pinigų emisija siekdavo pelno bei pagarbos ir pripažinimo. Monetose būdavo valdovų atvaizdai ar asmeniniai ženklai, jų vardai ir titulai. Ne išimtis buvo ir LDK valdovai. Pirmasis, kaip jau minėta, monetas LDK pradėjo kaldinti Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.
Portretinės monetos Jogaila vienoje pirmųjų savo monetų, kaldintų apie 1386-1387 m., averse pateikia savo portretą, įrašo savo titulą ir vardą – REG IHA (karalius Jogaila; pastarasis įrašas perskaitytas suradus naujų šio tipo monetų). Panašaus stiliaus portretinės monetos buvo kaldinamos daugelyje to meto Europos karališkų valstybių – Anglijoje – Ričardo II (1377-1399), Švedijoje – Albrechto Meklenburgiečio (1364-1389), Vengrijoje – Liudviko I (1342-1382), Čekijoje – Vaclovo IV (1378-1419), kaimyninėje Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333-1370). Panašios išvaizdos portretines monetas kaldino ir kitos mažesnės valstybės bei vyskupystės. Visose jose vaizduojamų valdovų veido bruožai panašūs, plaukai pagal to meto madą – ilgi. Bendra yra ir tai, kad beveik visų minėtų valstybių monetų aversuose aplink valdovo portretą yra ir legenda su valdovo vardu ir titulu, o kartais ir valstybės pavadinimu. Reversuose gi dažniausiai yra valstybės herbas. Panašu, kad tų pačių taisyklių laikėsi ir Jogaila.
Antroje portretinių monetų pusėje yra pavaizduotas liūtas, o virš jo nugaros – totoriškas ornamentas pynutė. Liūtas buvo XII-XIII a. Vladimiro Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, kurį pradžioje, kaip Rusios simbolį, monetose naudojo Suzdalės-Nižnij Novgorodo Kunigaikštystė, o vėliau perėmė Maskvos kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius (1389-1425), norėdamas parodyti savo pretenzijas valdyti visas Rusijos kunigaikštystes. Tuo tarpu Algirdas (1345-1377) nesėkmingai siekė pajungti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei visas rusų žemes bei sumažinti vis didėjančią Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaką. Po 1380 m. rusų laimėto Kulikovo mūšio prieš Aukso ordą Maskvos įtaka dar labiau sustiprėjo. LDK ir nuo 1377 m. sostą užėmusio Jogailos vaidmuo rusiškoms žemėms ėmė mažėti. Prie to prisidėjo ir nepavykusi Jogailos parama Aukso ordai Kulikovo mūšyje. Kad išlaikytų savo įtaką rytuose ir vakaruose Jogaila net vedė derybas dviem kryptimis. Jis buvo sudaręs sutartį su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu (1359-1389) dėl ketinimo tuoktis su jo dukterimi Sofija ir įvesti Lietuvoje stačiatikybę. Dmitrijus už tai net reikalavo, kad Jogaila pripažintų save jo vasalu. Vis tik, kaip žinia, Jogaila pasirinko Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi. Tačiau Rusijos žemių kontrolės problema neišnyko. Tokia įvykių raida Jogailos negalėjo tenkinti. Tuo labiau, kad Jogaila save, be Lietuvos didžiojo kunigaikščio, titulavo ir Rusios prigimtinio pono, ir paveldėtojo vardu. Tad liūto simbolį Jogailos monetose matome neatsitiktinai. Jis monetose rodė Jogailos pretenzijas į visos Rusijos žemes. Liūtas Jogailos monetų reversuose atliko tą patį vaidmenį, kaip ir daugelyje kitų valstybių kaldintose portretinėse monetose esantys simboliai, tai yra valstybės herbą.
Kiek sunkiau yra paaiškinti totoriško ornamento – pynutės prasmę monetoje. Pynutės ornamentas yra matomas ant Aukso ordos monetų. Šis dviejų persipynusių širdžių simbolis islamo pasaulyje laikomas globą teikiančiu simboliu. Rusijos kunigaikštystėms pradėjus kaldinti savo monetas, pynutės ornamentas taip pat buvo dedamas. Jis galėjo simbolizuoti priklausomybę Aukso ordai, tačiau tai galėjo būti ir savotiškas prekinis ženklas santykiuose su Aukso orda, tai galėjo būti ir tik ornamentas, užpildantis monetos lauką (tai būdinga vėlesnėms Rusijos monetoms), galbūt pynutė turėjo ir simbolinę reikšmę. Neabejotina, kad pynutės ornamentas Jogailos monetoms buvo paimtas iš Aukso ordos, tačiau jo prasmė nėra visiškai aiški. Šis simbolis monetoje tikrai nereiškė LDK pavaldumo Aukso ordai, o priešingai, tai turėjo parodyti Jogailos pretenzijas į visos Rusijos, taip pat ir į priklausomas nuo Aukso ordos jos žemes. Liūto ir pynutės simbolių panaudojimą monetose, matyt, galime vadinti proklamacija, skirta Maskvos didžiajam kunigaikščiui bei Aukso ordos chanui.
Monetos su liūtu ir ereliu Tuo pat metu apie 1386-1387 m. galėjo būti kaldinamos ir dar vieno tipo Jogailos monetos. Monetų vienoje pusėje matome liūtą, o kitoje – erelį. Abejose pusėse šie simboliai apjuosti dar neidentifikuotomis legendomis. Pastarosios monetos šiandien žinomos vos dvi, tad jų datavimas kol kas yra negalutinis. Monetoje panaudoti simboliai lyg ir bylotų, kad ji yra ne LDK, tačiau monetos gamybos būdas (gaminta iš sidabro vielos, o ne iš ruošinio) rodo, kad ši moneta yra ne lenkiška ar Raudonosios Rusios. Pastaroji moneta – tai naujas, iki šiol nežinomas, LDK monetos tipas. Erelis monetoje yra labai panašus į vaizduojamus Lenkijos monetose, ir toks erelio vaizdavimas būdingas lenkiškoms monetoms, kaldintoms iki 1389 metų. Erelio panaudojimą monetoje galima sieti su Jogailos tapimu Lenkijos karaliumi, nes šis simbolis buvo Lenkijos herbas. Antroje monetos pusėje pavaizduotas liūtas yra lygiavertė atsvara ereliui, tad pastarasis simbolis taip pat gali būti tik valstybės herbas. Jau prieš tai minimoje Jogailos potretinėje monetoje liūtas simbolizuoja visos Rusijos žemes. Tad pastarojoje monetoje panaudoti simboliai galėjo reikšti Lenkijos (erelis) ir Rusijos žemių (liūtas) susijungimą. Labai tikėtina, kad tuo laiku po liūto simboliu galėjo būti suvokiamos ir visos LDK žemės.
Monetos su žuvies-žiedo simboliu Apie 1388 metus Jogaila nukaldino naujų monetų. Jų averse matome pavaizduotą į žiedą susuktą žuvį (krikščionybės simbolį) bei legendą КНЯЗЬ ЮГА (kunigaikštis Jogaila), o reverse – dvigubą kryžių skyde. Pastarosios monetos, manoma, yra skirtos Lietuvos krikštui paminėti. Žuvies-žiedo simbolis galėjo būti pasirinktas tuomet, kai popiežius Urbonas VI (1378-1389) oficialiai pripažino Lietuvą katalikišku kraštu. Toks pripažinimas įvyko 1388 metų balandžio 17 d. Tiesa, monetose pasirinktas žuvies-žiedo simbolis gali būti siejamas ir su kiek anksčiau, 1388 metais kovo 11 d., popiežiaus patvirtinta Jogailos įkurta Vilniaus vyskupija. Bet kokiu atveju šio simbolio panaudojimas monetose galėjo būti grynai propagandinis – turėjęs parodyti, kad LDK jau yra popiežiaus pripažinta ir globojama. Kitoje monetos pusėje pavaizduotas dvigubas kryžius skyde yra asmeninis Jogailos ženklas, vėliau tapęs visų Jogailaičių dinastijos ženklu. Šis ženklas atsirado po Jogailos krikšto ir jam tapus Lenkijos karaliumi, tai yra po 1386 metų. Dvigubo kryžiaus simbolis buvo perimtas iš Vengrijos per Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį, Lenkijos karalienę Jadvygą. Vengrijoje šis simbolis buvo naudotas nuo XII a. pabaigos, jis buvo perimtas iš Bizantijos. Vakarų Europos heraldikoje dvigubas kryžius simbolizuoja krikštą.
Monetos su raiteliu Manoma, kad apie 1388 m. buvo pradėtas ir ilgalaikis Jogailos monetų kaldinimas. Iki 1392 m. galėjo būti kaldinamos monetos su raiteliu averse ir su dvigubu kryžiumi skyde reverse bei abiejose pusėse esančia legenda КНЯЗЬ ЮГА П (kunigaikščio Jogailos ženklas). Raitelis buvo valdovo (Jogailos) atvaizdas, perimtas iš portretinio antspaudo. Toks raitelio kaip valdovo atvaizdo simbolis buvo plačiai paplitęs nuo XII a. Europos valstybių valdovų antspauduose, tačiau monetose buvo retas. Dažniau raitelio simbolis sutinkamas XIV – XV a. monetose. Pvz., Prancūzijoje Karolis V (1364-1380) kaldino auksines monetas su savo kaip riterio atvaizdu. Prancūzijos monetų pavyzdžiu auksines monetas su riteriu nusikaldino Brabanto ir Olandijos kunigaikščiai, Kambre arkivyskupas. Raitą valdovą matome ir Milano kunigaikščio bei Ispanijos karaliaus auksinėse monetose. Tik vėliau, manoma kad XV amžiuje, raitelis tapo valstybės – LDK simboliu. Tačiau labai tikėtina, kad net iki XVI a. pradžios LDK monetose raitelis buvo ir konkretaus valdovo simbolis.
2 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1386-1387 m.
3 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1388 m.
4 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1386-1387 m.
5 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1388-1392 m.
Vytauto monetos Apie 1392 m. monetų kaldinimą perėmė Jogailos vietininkas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jis iki 1396 m. galėjo kaldinti anonimines monetas su savo asmeniniu ženklu ietigaliu ir kryžiumi averse bei įrašu PEČAT reverse. Ietigalis monetose, matyt, simbolizavo Trakų kunigaikštystę (Vytauto tėvoniją), kurios herbe buvo vaizduojamas pėsčias karys, vienoje rankoje laikantis ietį, o kita ranka atsirėmęs į pastatytą skydą.
6 pav. LDK. Vytautas. Denaras.
Apie 1392-1396 m.
To laikotarpio monetose pavaizduoti visą Trakų kunigaikštystės herbą techniškai buvo sunku, kartu tai būtų prieštaravę ir vietininko teisėms, nes kario atvaizdas buvo siejamas su konkrečia asmenybe. Atskiras herbo elementas buvo plačiai naudojamas ir kitų to meto šalių monetose. Ietigalio simbolis paprastas, tačiau labai išraiškingas. Tai buvo ir ginklas, ir valdžios simbolis (skeptras). Vėliau kaldintose Vytauto monetose atsirado asmeninis ženklas – Gediminaičių stulpai, neturintys nieko bendro su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu. Pastarąjį asmeninį Vytauto ženklą, neabejotinai imtą naudoti nuo 1397 m., vėliau perėmė visi Kęstutaičiai, o nuo XVI a. stulpai tapo ir visų Gediminaičių dinastijos simboliu.
Išnaša
1 Apie lobį plačiau rašoma autoriaus knygoje „Vilniaus Žemutinės pilies pinigų lobis (XIV a. pabaiga)“. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. 2003.
The Treasure of the Vilnius Lower Castle – the Reflections of the State Trappings of Power of the End of the 14th
********************************************************************************************
Eduardas Remecas
Žemutinės pilies rūmai, V tomas
Vilniaus žemutinės pilies teritorijos 1996–1998 m. tyrimų metu be įvairios archeologinės medžiagos nemažai buvo surinkta ir numizmatinių radinių. Valdovų rūmų teritorijoje per tuos metus buvo rastos 36 monetos ir 1 žetonas, Katedros aikštėje 53 monetos ir du religiniai medalikėliai, Radvilų rūmų (III oficinos) teritorijoje 24 monetos. Dar viena moneta buvo rasta prie Naujojo arsenalo keturkampio bokšto. Iš viso per 1996–1998 m. archeologinių tyrimų sezonus surinkta 114 monetų, 3 medalikėliai ir 1 žetonas. Rasti radiniai apima laikotarpį nuo XIV a. pabaigos iki XX a.
XIV–XVI a. monetų radiniai. 1996–1998 m. buvo rastos 4 XIV–XV a. monetos bei vienos monetos fragmentas ir 4 XVI a. monetos. Beveik visos monetos rastos Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje. Čia rasti du Prahos grašiai, trys pirmosios lietuviškos monetos bei du Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1492–1506) denarai. Po vieną monetą rasta tiriant Valdovų rūmų pietinio korpuso „F“ rūsio šiauriniame pasienyje esančio pastato M3 šiaurvakarinį pasienį bei Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje arba pietvakarinėje Gedimino kalno papėdėje, Valdovų rūmų sode.
Ankstyviausioji moneta kaip tik ir buvo rasta Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje. Tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos (1386–1434) moneta (su Raiteliu skyde vienoje pusėje ir dvigubu kryžiumi kitoje). Ši moneta yra datuojama 1388–1390 m. Jos svoris 0,423 g.
Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje (ties rūsiu M ir patalpa N) rastos net 7 monetos. Čia rasti du Vaclovo IV (1378–1419) Prahos grašiai, dvi pirmosios lietuviškos monetos – Kazimiero Jogailaičio (1440–1492) denaras (su Raiteliu vienoje pusėje ir Gedimino stulpais kitoje) (0,303 g) ir monetos fragmentas su vienoje pusėje matomais Gedimino stulpais bei du Aleksandro denarai, vienas su gotikine, o kitas su renesansine „A“ raide. Vienas Prahos grašis, Kazimiero denaras bei monetos fragmentas su Gedimino stulpais buvo rasti į pietus nuo mūro M23, 2,7–3,2 m gylyje. Aleksandro denarai rasti į šiaurę nuo mūro M23. Monetos aptiktos rusvo molio sluoksnyje, krosnies griuvenose, 2,1–2,3 m gylyje. Čia rastas, bet kiek aukščiau, ir Prūsijos hercogystės Albrechto Hohencolerno (1525–1568) 1531 m. šilingas.
Valdovų rūmų pietinio korpuso „F“ rūsio šiauriniame pasienyje esančio pastato M3 šiaurvakariniame pasienyje juodų žemių sluoksnyje buvo rastas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1492–1506) labai aptrupėjęs denaras su gotikine „A“ raide.
Iš visų XIV–XVI a. monetų rečiausias yra Jogailos denaras. Šių monetų Valdovų rūmų teritorijoje buvo rasta ir anksčiau. Tai penktoji tokia moneta. Retai yra randami pavieniai ir Vaclovo IV Prahos grašiai, nes XV a. tai buvo didžiausia sidabrinė moneta. Bet Valdovų rūmų teritorijoje jų rasta gana nemažai – 20 vnt., iš jų 11 monetų lobyje ir 2 falsifikatai. Įdomus radinys yra Kazimiero denaras. Iš pirmųjų lietuviškų šių monetų yra randama daugiausiai, bet rastoji moneta yra įdomi tuo, kad joje, kitaip negu daugelio Kazimiero denarų, raitelis kairia ranka laiko ne žirgo pavadžius, o ranka sulenkta ir padėta ant juosmens. Šiandien numizmatai dar nesutaria, kada buvo kaldintos šios monetos. Vieni jas datuoja 1440–1447 m., kiti 1440–1450 m., treti 1451–1492 m. Mažai tikėtina, kad Kazimiero denarai būtų kaldinami trumpą laiką, nes šių monetų aversai ir reversai pasižymi gana didele įvairove. P. Karazija yra išskyręs tris šių monetų tipus – A, B ir C, pagal ženklus, esančius šalia Gedimino stulpų. Mūsų aptariama moneta priklausytų A arba B tipui, nes po Gedimino stulpais yra įžiūrimas brūkšnelis. Koks ženklas yra Gedimino stulpų viduryje tiksliai sunku pasakyti. Jis labiau panašus į raidę „S“ nei į gotikinę „K“. Daugumoje Kazimiero denarų Vytis yra vaizduojamas daugiausia stilizuotas – raitelio rankos pečių aukštyje sulenktos nenormaliai, o ranka laikanti kardą sulenkta ne ties alkūne, o ties riešu. Daug mažiau yra žinoma monetų su proporcingai vaizduojamu raiteliu ir dar mažiau su raiteliu kurio kairė ranka sulenkta ant juosmens. Matyt, monetos su raiteliu, kurio kairė ranka sulenkta ant juosmens, yra ankstyviausios, tai patvirtintų ir tas faktas, kad Vytautui (1392–1430) priskirtinuose denaruose su dvigubais Gedimino stulpais taip pat matome raitelį su sulenkta ant juosmens ranka.
Retas radinys yra ir Prūsijos hercogystės Albrechto Hohencolerno 1531 m. šilingas. Šilingai buvo kaldinti 1529–1531 bei 1550–1560 m. Ši moneta Lietuvoje yra randama pakankamai retai, kitaip negu to paties valdovo grašiais. E. Kopickio sudarytame kataloge 1531 metų moneta nėra reta, retesni yra pakartotinio leidimo šilingai, bet Lietuvoje, be Vilniaus valdovų rūmų, Albrechto šilingai buvo rasti dar tik Mažeikių senkapio kapuose Nr. 70 – 1558 m. ir Nr. 172. Lobiuose yra žinomas tik vienas 1559 m. šilingas, rastas Kauno lobyje.
XVII a. radiniai. Vilniaus žemutinės pilies XVII a. numizmatinius radinius galima būtų išskirti į du laikotarpius: į pirmąją pusę ir į antrąją, kai pasirodo variniai Jono Kazimiero (1648–1668) šilingai – gausingiausiai randamos monetos Lietuvoje. Pirmajame šio amžiaus ketvirtyje Lietuvoje iš smulkių nominalų monetų daugiausia cirkuliavo Zigmanto III Vazos (1587–1632) dvidenariai, šilingai, pusantrokai ir trečiokai. Apyvartoje taip pat buvo ir užsilikusių Žygimanto II Augusto (1544–1572) bei Stepono Batoro (1576–1586) monetų. Smulkių Lietuvos pinigų apyvartą papildė ir kitų kraštų monetos. Gausingiausiai Lietuvoje cirkuliavo Lenkijos monetos, be to, čia buvo ir Prūsijos, Rusijos, Rygos miesto, Vengrijos, įvairių Vokietijos žemių bei miestų monetų ir kt. Vilniaus žemutinėje pilyje 1996–1998 m archeologinių tyrimų metu rastos XVII a. pirmojo ketvirčio monetos labai neryškiai atspindi to laikotarpio smulkių pinigų apyvartą. Per trejus metus buvo rastos vos dvi šio laikotarpio monetos. Seniausioji buvo rasta Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje ties patalpa „R“. Tai lietuviškas Zigmanto III Vazos 1617 m. šilingas. Jis buvo rastas po XVII a. grindiniu medinėse konstrukcijose ir, matyt, čia papuolė vykdant Valdovų rūmų statybos ar rekonstrukcijos darbus. Kita moneta, taip pat lietuviškas Zigmanto III Vazos šilingas, tik jau nukaltas 1623 arba 1624 m., buvo rasta Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje ties rūsiu „M“ ir patalpa „N“ iškart po nuimtais XVII a. grindinio akmenimis. Ši moneta padėjo datuoti grindinio užgrindimo laiką. Virš XVII a. išorinio ar vidinio kiemo grindinio, ar net jame, jau ir anksčiau buvo randamos XVII a. vidurio monetos. Daugiausia tai buvo Jono Kazimiero šilingai. O po grindiniais tyrimai beveik nevyko, ir jei buvo atliekami tai tik arba perkastose grindinio vietose arba tik grindinio pakraščiuose. Vis dėlto 1994 m. po vidinio kiemo grindiniu buvo aptiktas 1621 m. Zigmanto III Vazos dvidenaris. Dabar suradus 1623–1624 metais datuojamą šilingą mes galime pasakyti, kad XVII a. šiaurinio korpuso išorinio kiemo grindinys buvo išgrįstas ne anksčiau kaip XVII a. pirmojo ketvirčio pabaigoje.
XVII a. antrajame ketvirtyje Lenkijos ir Lietuvos piniginė rinka yra užtvindoma Livonijoje ir Elbinge pradėtais kaldinti šilingais. Vykstant karui su Švedija Lenkijos-Lietuvos valstybės iždas buvo išsekęs. Paskutinės monetos nukaltos 1627 m. Po Zigmanto III Vazos mirties į Lenkijos-Lietuvos valstybės sostą įžengia jo sūnus Vladislovas Vaza (1632–1648). Bet jo valdymo metais smulkių nominalų monetų nebuvo išleista, o ir stambių monetų buvo nukaldinta labai mažai. Naujos monetos Lenkijoje-Lietuvoje vėl pradėtos kaldinti tik į valstybės sostą įžengus naujam valdovui Jonui Kazimierui (1648–1668). 1650 m. pasirodė ir pirmieji smulkių nominalų pinigai – grašiai ir šilingai. Šį 23 metų monetų stygių kažkuo reikėjo užpildyti ir tuo puikiai pasinaudojo švedai. Vos tik užėmę Livoniją ir Lenkijos pamarį (Pomeraniją), jie pradėjo kaldinti savo monetas. Pirmiausiai buvo atidarytos monetų kalyklos Rygoje (1621 m.) bei dvi Elbinge (1628 m.), o vėliau Rygoje (1644 m.) buvo įsteigta ir dar viena monetų kalykla – valstybinė, įsikūrusi Rygos vienuolyne ir kaldinusi Livonijos monetas. Šiose monetų kalyklose daugiausia buvo kaldinami šilingai, pusantrokai, trečiokai ir stambių nominalų monetos. Stambių nominalų monetos Lietuvos lobiuose yra randamos labai retai, nes jų buvo nukaldinta nedaug. Gausingiausiai švedai kaldino biloninius šilingus gaudami iš to nemenką naudą. Pirmosios švedų okupuotų kraštų monetos buvo kaldinamos su Gustavo II Adolfo (1621–1632) vardu. Dėl neilgo šio valdovo valdymo laikotarpio bei dėl to, kad šilingus kaldino tik trys kalyklos, Gustavo II Adolfo monetos yra aptinkamos rečiau. Rečiausi yra šilingai, kaldinti 1630–1634 m. Elbinge. Vilniaus žemutinėje pilyje buvo rasti trys šio valdovo šilingai. Viena moneta, Rygos miesto šilingas su nenustatyta data, buvo rasta Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje ties rūsiu „M“ ir patalpa „N“ po XVII a. grindinio akmenimis. Kita moneta, taip pat Rygos miesto šilingo 1633 m. 1/3 dalis, buvo rasta pietinėje Katedros aikštės dalyje, gynybinės sienos pietvakarinio bokšto viduje, suverstų griuvenų sluoksnyje, apie 2,2–2,4 m gylyje. Trečioji moneta rasta Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje, ties patalpa „R“. Tai buvo gana nedažnai Lietuvoje randamas Elbinge kaldintas Švedijos karalystės šilingas su 1632 m. data ir legenda SOLID REG SVEC (Švedijos karalystės šilingas). Elbinge kaldintų Švedijos karalystės šilingų Lietuvoje rasta tik septyniuose mums žinomuose lobiuose ir jų kiekis tik 43 vnt. Dažniau Lietuvoje yra randami kiti Elbinge kaldinti šilingai – Elbingo miesto šilingai su legenda SOLID CIVI ELBING (Elbingo miesto šilingas). Jų rasta 25 lobiuose, kur šių monetų kiekis siekė 842 vnt. Palyginę šiuos monetų kiekius su lobiuose buvusiais Rygos miesto šilingais pamatysime, kad Elbinge kaldinti Švedijos karalystės šilingai sudaro beveik 1 proc., o Elbingo miesto šilingai apie 16 proc.
Po Gustavo II Adolfo mirties į Švedijos sostą įžengė Kristina Augusta Vaza (1632–1654). Šios valdovės šilingų iš visų Pabaltijį valdžiusių Švedijos valdovų Lietuvoje randama gausingiausiai. Kaip jau minėta, Kristinos Augustos valdymo metais buvo įsteigta nauja monetų kalykla – Rygos vienuolyne, kuri taip pat labai gausiai pradėjo kaldinti biloninius šilingus. Per vienuolika metų (1644–1665) abi Rygoje veikusios kalyklos nukaldino per 1 milijardą 200 milijonų šilingų – apie 800 milijonų Rygos ir apie 406 milijonus Livonijos. Žemutinės pilies teritorijoje buvo rastos trys šios valdovės monetos. Radvilų rūmų (III oficinos) vietoje buvo rastas retas Elbingo miesto 1634 m. šilingas. Šių šilingų po vieną rasta tik trijuose kapinynuose: Gajūnų (Biržų r.), Kaimelių (Lazdijų r.) ir Ruseinių (Kėdainių r.), o žinomuose lobiuose dažnai jų kiekis neviršija dešimties. Procentine sudėtimi šimtui Kristinos Livonijos ir Rygos šilingų atitinka tik vienas Elbingo šilingas. Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje – 1649 m. Livonijos šilingas. Trečioji moneta rasta Katedros aikštėje, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje, virš XVII a. grindinio, kartu su Jono Kazimiero variniais šilingais. Ši moneta, tai – Rygos miesto šilingo falsifikatas greičiausiai datuotinas 1660 m., nes daugumoje šių falsifikuotų monetų yra iškalta 1660 m. data. Rastoji moneta labai gerai atspindi XVII a. II pusės smulkių pinigų apyvartą, kai šalia vienos kitos užsilikusios Lenkijos-Lietuvos monetos bei labai gausiai cirkuliavusių Livonijos ir Rygos šilingų, apyvartoje gana gausiai buvo ir šilingų falsifikatų. Šilingai buvo falsifikuojami Moldavijoje, Sučiavos pilyje (dab. Rumunija) valdant Istratijui Dabijai (1661–1665) ir jo įpėdiniams iki 1672 m. Falsifikuotose monetose jau visai nebeliko ir taip mažai buvusio sidabro.
Rygos ir Livonijos šilingų kaldinimą vėliau perėmė Karolis X Gustavas (1654–1660), bet jo monetų per tris tyrimų metus nebuvo rasta. Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje, viršutiniuose griuvenų sluoksniuose, apie 0,6 m gylyje buvo rasta kito Švedijos valdovo ir paskutiniojo valdžiusio Livoniją Karolio XI (1660–1697) moneta. Tai buvo Livonijos 1665 m. šilingas.
Karolio XI moneta perkelia mus į XVII a. antrąją pusę, į Lenkijos-Lietuvos karaliaus Jono Kazimiero (1648–1668) laikus. Lenkijos-Lietuvos valstybei šis laikotarpis buvo labai sunkus, nes šalis buvo alinama karų su Švedija ir Rusija. Karo sunkumai atsiliepė ir pinigų ūkiui. Siekiant papildyti iždą, Jono Kazimiero valdymo metais pirmą kartą valstybės istorijoje pradėtos kaldinti varinės monetos – šilingai, o sidabrinių monetų praba bei masė buvo sumažinta. Pirmą kartą variniai šilingai buvo nukalti Lenkijoje 1650 m. Jie buvo apie 22 mm skersmens ir 2,6 g svorio. 1659 m. variniai šilingai pradėti kaldinti naujo pavyzdžio – apie 16 mm skersmens ir apie 1,3 g svorio. Šiems šilingams šiandien yra prigijęs boratinkų pavadinimas, kilęs nuo Lenkijos-Lietuvos kalyklų nuomininko Tito Livijaus Boratinio (1617–1681) pavardės, pagal kurio projektą šios monetos ir pradėtos kaldinti. Per septynerius (1659–1666) šių monetų kaldinimo metus valstybę užplūdo masė menkaverčių monetų. Lietuviškus šilingus kaldino šešios monetų kalyklos – Bresto, Kauno, Marienburgo, Olyvos, Ujazdovo ir Vilniaus, iš jų net 5 buvo įsteigtos specialiai tam, kad galėtų kaldinti naujas monetas. Naujosios monetos buvo išleistos priverstiniu kursu – trys variniai šilingai, kaip ir anksčiau sudarė vieną sidabrinį grašį. Pirmieji lietuviški variniai šilingai buvo nukalti 1660 m. Ujazdovo (netoli Varšuvos) kalykloje. Čia jie buvo kaldinti ir 1661 m. Per dvejus metus buvo nukalta 90 milijonų monetų. 1663 m. lietuviškų varinių šilingų kaldinimas buvo perkeltas į Olyvą (netoli Gdansko) kur mažiau nei per keturis kalyklos veikimo mėnesius (nuo liepos 19 iki lapkričio 10 dienos) buvo nukaldinta daugiau kaip 41 milijonas monetų. 1664 m. variniai šilingai pradėti kaldinti ir Lietuvoje – Vilniaus monetų kalykloje. Per trejus metus (nuo 1664 m. birželio 4 iki 1666 m. gruodžio 30 dienos) jų buvo nukaldinta daugiau kaip 400 milijonų. 1665 m. kalykla buvo atidaryta ir Kaune, kur per dvejus metus (nuo 1665 m. spalio 17 iki 1667 m. sausio 15 dienos) buvo nukalta daugiau kaip 40 tūkstančių monetų. 1665 m. gruodžio 4 d. monetų kalykla, variniams šilingams kaldinti, buvo atidaryta Breste, kur beveik vien per 1666 m. (veikė iki 1666 m. gruodžio 16 d.) buvo nukaldinta daugiau kaip 240 milijonų monetų. Nuo 1666 m. kovo 5 iki spalio 8 dienos šilingus kaldino ir Marienburgo kalykla.
Žemutinės pilies teritorijoje per 1996–1998 m. archeologinių tyrimų sezoną buvo rasta 42 vnt. lietuviškų, 17 lenkiškų bei 6 nenustatyto valstybinio priklausomumo Jono Kazimiero variniai šilingai. Taip pat rasti 9 šių šilingų falsifikatai (3 lenkiški, 5 lietuviški). Tad iš viso rasta 73 vnt. šių monetų. Daugiausia šių monetų rasta Katedros aikštėje tiriant Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietą – 44 vnt. (12 lenkiškų, 25 lietuviški, 5 nenustatytos ir 2 falsifikatai). Viena moneta buvo rasta viršutiniuose griuvenų sluoksniuose – Bresto kalyklos šilingas. Ant XVIII a. grindinio rastas lietuviško šilingo falsifikatas, imituojantis Vilniaus kalyklą. Visos likusios monetos rastos virš XVII a. grindinio arba jame pačiame. Apie 0,1–0,15 m aukštyje virš grindinio buvo surinktos 35 monetos, o pačiame grindinyje dar 6 monetos. Prie šių Katedros aikštėje gausiai rastų varinių šilingų galima būtų pridėti ir dar du lenkiškus šilingus, rastus taip pat Katedros aikštėje. Jie rasti prie gynybinės sienos pietvakarinio bokšto šiaurinės dalies liekanų. Virš XVII a. vidinio kiemo grindinio, apie 1,3 m gylyje nuo dabartinio Katedros aikštės paviršiaus, rastas 1664 ir nenustatytų metų šilingas.
Gana gausiai varinių Jono Kazimiero šilingų buvo rasta ir Radvilų rūmų (III oficinos) teritorijoje. Čia per dvejus tyrimų metus rasta 19 šilingų. Tarp jų buvo tik vienas lenkiškas – 1664 m. ir 14 lietuviškų šilingų bei 4 šilingų falsifikatai. Tarp 14 lietuviškų šilingų buvo: trys 1661 m.; vienas 1663 m.; penki 1665 m., du 1666 m. ir vienas 1664–1665 m. (visi kaldinti Vilniaus kalykloje) bei du 1666 m. kaldinti Bresto kalykloje.
Valdovų rūmų teritorijoje per trejus tyrimų metus rasti tik 8 variniai Jono Kazimiero šilingai – 3 lenkiški, 3 lietuviški, 1 ruošinys ir 1 falsifikatas. Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje, viršutiniuose griuvenų sluoksniuose, rasti labai nudilę du lenkiški šilingai, vienas Kauno kalyklos lietuviškas ir lietuviško šilingo falsifikatas. Toje pat vietoje ant XVII a. grindinio rastas 1664 m. lenkiškas šilingas ir šilingo ruošinys. 1666 m. Kauno kalykloje nukaldintas lietuviškas šilingas rastas ir Valdovų rūmų pietinio korpuso „F“ rūsio šiauriniame pasienyje esančio mūro M3 šiaurvakariniame pasienyje virš XVII a. grindinio. Aštunta moneta – lietuviškas Bresto kalyklos šilingas rastas ties Katedros zakristija, rūsyje.
XVII a. radiniams priskirtinas ir vienintelis 1996–1998 m. rastas skaičiavimo žetonas. Jis buvo aptiktas 1996 m. Valdovų rūmų pietinio korpuso „F“ rūsio šiauriniame pasienyje esančio mūro M3 šiaurvakarinėje dalyje. Tai buvo Konrado Lauferio (1637–1668) prancūziško stiliaus Niurnbergo žetonas. Vienoje jo pusėje matome Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (1643–1715) portretą, o aplinkui legendą: LVDOVIC•XIIII D G FR•ET•NAVAR REX. Kitoje žetono pusėje sunkiai įžiūrimi du herbiniai skydai – Prancūzijos ir Navaros, virš kurių yra karūna, aplinkui legenda: CONRADT LAVFER RECHE PFEN NM, kas reikštų, Conrad’o Laufer’io skaičiavimo žetonas.
XVIII a. radiniai. 1996–1998 m. archeologinių tyrimų metu buvo surinkta 19 XVIII a. monetų. Rastos monetos labai gerai atspindi Lietuvoje susiklosčiusią tuometinę situaciją, kai dėl nepakankamo kiekio savų monetų, šalyje cirkuliavo įvairiausių regionų pinigai. Žemutinėje pilyje rasta Kuršo, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Vokietijos žemių – Bavarijos ir Prūsijos Brandenburgo monetų. Nuo karaliaus Jono Kazimiero (1648–1668) laikų Lenkijos-Lietuvos valstybėje iki XVIII a. vidurio smulkių nominalų monetų faktiškai nebuvo išleista. Valdant Jonui III Sobieskiui (1674–1696) iš smulkių nominalų buvo nukaldinti trečiokai ir kiek gausingiau šeštokai. Augusto II (1697–1733) valdymo metais buvo nukaltas labai nedidelis kiekis šilingų ir šeštokų. Ir tik į Lenkijos-Lietuvos sostą įžengus Augustui III (1733–1763) pradėta reguliariai kaldinti savas monetas. Pirmieji pasirodo šilingai (1749 m.), vėliau grašiai (1752 m.), o dar vėliau pusantrokai, trečiokai, šeštokai bei stambių nominalų monetos. Tad beveik šimtą metų, nuo 1666 iki 1749 m., Lietuvos piniginė rinka turėjo tenkintis faktiškai vien Jono Kazimiero variniais šilingais ir to paties valdovo bei Jono III Sobieskio šeštokais. Smulkių nominalų monetų stygių reikėjo kažkuo kompensuoti, tad nenuostabu, kad buvo pradėta įsivežti ir kitų valstybių monetų, kaip tai buvo daroma ir anksčiau.
XVIII a. pirmajame ketvirtyje šalyje dar buvo nemažas kiekis smulkiausio nominalo monetų – varinių Jono Kazimiero šilingų. Bet trūko stambesnio nominalo monetų, kurios užpildytų spragą tarp varinių šilingų ir sidabrinių šeštokų bei ortų (18 grašių). XVIII a. II pusėje pradėjus kaldinti jau ir savas monetas vis tiek iš Lenkijos-Lietuvos pinigų apyvartos neišnyko užsienio valstybių pinigai. Žemutinės pilies teritorijoje rastos XVIII a. monetos yra labai vertingos nustatant smulkiausių nominalų monetų apyvartą Lietuvoje, nes XVIII a. monetų lobiuose varinių monetų galime aptikti labai retai.
Pagal Žemutinėje pilyje aptiktą numizmatinę medžiagą galime pasakyti, kad XVIII a. I pusėje be Jono Kazimiero varinių šilingų apyvartoje buvo ir Rusijos bei Švedijos monetos. Katedros aikštėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje, virš XVII a. aikštės grindinio kartu su variniais Jono Kazimiero šilingais buvo rasta ir labai sudaužyta Rusijos Petro I (1682–1725) 1718–1722 m. kaldinta poluška. Tokia pat 1719 m. poluška buvo rasta ir Radvilų rūmų (III oficinos) patalpoje A, plote Nr. 4. Be poluškų, kurios savo dydžiu ir mase atitiko šilingus, Lietuvos apyvartoje buvo ir varinių bei sidabrinių Petro I kapeikų. Varinės kapeikos šiandien yra nedažnas radinys, nors šaltiniai mini apie jų nemažą paklausą Lietuvoje. Sidabrinės Petro I kapeikos, nors ir netaisyklingos formos, Lietuvoje randamos dažniau. Viena tokių rasta ir Radvilų rūmų (III oficinos) patalpoje A, plote Nr. 4. XVIII a. pradžios, kaldinta iki 1718 m., žvynelio formos 0,24 g svorio moneta dėl labai aukštos sidabro prabos (~900) atitiko 2–3 varinius grašius. Apie 3 grašius atitiko ir XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos piniginėje apyvartoje pasirodžiusios Rusijoje kaldintos varinės dengos. Žemutinėje pilyje dengų rasta 32 vnt. ir jos sudaro didžiausią rastų rusiškų monetų dalį (37 proc.). Šios rusiškos monetos kaldintos iki 1754 m. 1996–1998 m. viena denga rasta Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje – Anos Joanovnos (1730–1740) 173? m., o kita Katedros aikštėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje – virš pirmojo grindinio taip pat Anos Joanovnos 1734 m. denga.
Be rusiškų monetų, kaip jau buvo minėta, Žemutinėje pilyje buvo rasta ir švediškų monetų. Tai Frydricho I (1720–1751) 1734 m. sidabrinė erė. Ji rasta Katedros aikštėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje. Ši moneta pagal savo svorį atitiko vieną Lenkijos-Lietuvos sidabrinį grašį arba pusantroką.
XVIII a. II pusėje Lenkijos-Lietuvos valstybė vėl pradeda kaldinti savas monetas, bet apyvartoje buvo ne vien savi pinigai ir tai puikiai parodo Žemutinėje pilyje rastos monetos. 1996–1998 m. archeologinių tyrimų metu buvo rastos 7 Lenkijos-Lietuvos monetos. Tai Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje ties rūsiu M ir patalpa N rastas Augusto III (1733–1763) 175? m. grašis bei Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) 1767 ir 1768 m. grašiai; Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje Stanislovo Augusto Poniatovskio labai nudilęs nenustatytų metų grašis bei to paties valdovo 1766 m. 3 grašiai; Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje ties „R“ patalpa Augusto III 175? m. grašis. Septintoji moneta, Gdansko Augusto III 1754 m. šilingas, rasta Valdovų rūmų šiaurvakarinėje dalyje. Gdansko kalykloje kaldinta moneta yra antroji rasta Valdovų rūmų teritorijoje. Lig šiol buvo rastas Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio (1444–1492) Gdansko miesto šilingas.
Be vietinių monetų dar buvo rasta: Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje Rusijos Jekaterinos II (1762–1796) 1763 m. 5 kapeikos bei Bavarijos Karlo Teodoro (1777–1799) 1798 m. pfenigas; Radvilų rūmų (III oficinos) vietoje Silezijos Frydricho II (1740–1786) 1783 m. 3 kreiceriai (Berlyno kalykla); Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje Kuršo Karolio Vetino (1758–1763) 1762 m. šilingas; Katedros aikštės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje, Rusijos Jekaterinos II 1763–1796 m. kaldinimo 2 kapeikos; Prie Naujojo arsenalo keturkampio bokšto virš grindinio Rusijos Pavlo I (1796–1801) 1797 m. poluška.
Bavarijos, Brandenburgo ir Kuršo monetos Žemutinės pilies teritorijoje buvo rastos pirmą kartą. Šių valstybių monetos, o ypač Bavarijos, yra retai randamos ir visoje Lietuvoje. Lietuvoje yra randama gana įvairių Vokietijos žemių varinių ir biloninių monetų, bet dažniausiai tai yra Prūsijos monetos. Kuršo 1762 m. šilingas Lietuvoje buvo rastas tik trečią kartą. Iki tol tokia moneta buvo rasta tik Šventojoje (Palangos miestas) (17, 138, 139) ir dar dvi monetos rastos tiriant Lietuvos Respublikos prezidentūrą.
Gana įdomus radinys yra 43,9 mm skersmens ir 58,09 g svorio 1763 m. 5 kapeikų vertės moneta. Ši moneta atitiko apie 15 varinių lenkiškų grašių arba 2 sidabrinius grašius (pusė zloto). Po 1766 m. Stanislovo Augusto Poniatovskio įvykdytos piniginės reformos vienas varinis grašis turėjo sverti 3,89 g, tad 15 grašių svertų 58,35 g. Oficialus Jekaterinos II 5 kapeikų monetų svoris buvo 51,19 g ir tai atitikto kiek daugiau nei 13 grašių, kurie svertų 50,57 g.
Jekaterinos II 2 kapeikos, Pavlo I poluška ir Bavarijos pfenigas pagal jų nudilimą į žemę, matyt, pateko jau XIX a. pradžioje.
Be aprašytų monetų XVIII a. yra priskirtini ir religiniai medalikėliai. Jų, per tris archeologinių tyrimų sezonus, buvo rasta trys ir visi 1996 m. Du buvo rasti Katedros aikštėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje.
Pirmasis medalikėlis rastas viršutiniuose griuvenų sluoksniuose. Medalikėlio averse matomas Jėzus, vadinamas Nazariečiu. Jėzus vaizduojamas iki juosmens, nuleistomis sunertomis rankomis, aplinkui įrašas IESVS – NAZAR. Šio medalikėlio reverse pavaizduota šv. Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Šis medalikėlis atrodo buvo nukaltas Vilniaus Trinitorių (Viešpaties Jėzaus) bažnyčiai, nes joje buvo tokia pati kaip ir medalikėlyje vaizduojama Jėzaus Nazariečio medinė figūra, tik visu ūgiu. Jėzaus Nazariečio arba dar kitaip vadinama Antakalnio Jėzaus figūra buvo sukurta Romoje Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos užsakymu. 1700 metų birželio 13 dieną ji atvežta į Vilniaus Trinitorių vienuolyną. 1766 m. Jėzaus Kristaus figūra, kuri savo stebuklais garsėjo visoje Lietuvoje, buvo perkelta į Trinitorių bažnyčios centrinį didįjį altorių. Yra žinomi XIX a. I puse datuojami medalikėliai, kuriuose irgi vaizduojamas Jėzus Nazarietis, bet visu ūgiu, o legenda užrašyta lenkiškai. Medalikėlis galėjo būti pagamintas XVIII a. II pusėje. 1849 m. Trinitorių bažnyčia buvo rekonstruota į šv. Mikalojaus cerkvę, o 1864 m. Jėzaus Nazariečio skulptūra pateko į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur ji saugoma ir šiandien. Ši skulptūra yra žymus ispanų baroko skulptūros mokyklos kūrinys Lietuvoje. 1,7 metrų aukščio statula padaryta pagal Madrido skulptūrą „Ecce homo“. Iš kitų medalikėlių šis išsiskiria savo aštuoniakampe forma.
Antrasis medalikėlis buvo surastas XVII a. vidurio grindinyje tarp akmenų. Jo averse matoma šv. Marija su kūdikėliu Jėzumi ant rankų ir įrašas DILE CARMA. Reverse vaizduojamas pragaras, o virš jo rūstybės taurė. Šis medalikėlis greičiausiai yra pagamintas Italijoje XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje.
Dar vienas medalikėlis buvo rastas Žemutinės pilies vakarinėje dalyje, šalia buvusio kapitulos namo. Šiame medalikėlyje matome šv. Benedikto Nursiečio figūrą. Šv. Benediktas vienoje rankoje laiko kryžių, kitoje – knygą. Šalia jo kojų kairėje pusėje tupi varnas, dešinėje – padėta mitra ir pastoralas. Viršuje įrašas – CRUX S P BENED. Medalikėlio reverse vaizduojamas kryžius, ant kurio matomos pavienės raidės. Aplinkui ratu išdėstytos IHS.V.R.S.N.S.M.V.S.M.Q.L.I.V.B. (Jesus Hominum Salvator Vade Retro Satanas Nymquam Suade Mihi Vana Sunt Mala Quae Libas Ipse Venena Bibas). Medalikėlis turėjo saugoti nuo maro. Jis galėjo būti pagamintas XVIII–XIX a. sandūroje arba anksčiau.
Manoma, kad visi trys medalikėliai pagaminti Italijoje.
XIX a. radiniai. XIX a. priskirtinų radinių Žemutinės pilies teritorijoje buvo rasta nedaug – tai 4 monetos. Visos monetos, ir visos carinės Rusijos, rastos viršutiniuose supiltinių žemių sluoksniuose maždaug vieno metro gylyje. Šios monetos į žemę pateko įvairiu metu, kai buvo lyginama šiandien mums matoma Žemutinės pilies teritorija.
Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje (ties rūsiu M ir patalpa N) 1998 m. buvo rastos Aleksandro I (1801–1825) 1811 m. 2 kapeikos bei Aleksandro II (1855–1881) 1879 m. 1 kapeika. Katedros aikštėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje, buvo rastos Aleksandro II 1878 m. 5 kapeikos, o Radvilų rūmų (III oficinos) vietoje 1998 m. rastos Nikolajaus II 1896 m. 3 kapeikos.
LITERATŪRA 1. Ahlström B., Almer Y., Jonsson K. Sveriges besittningsmynt. – Stockholm, 1980.
2. Aleksiejūnas V. Senkapių monetos // Lietuvos archeologija. – V., 1995, t. 11, p. 16–20.
3. Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai paslėpti 1390–1865 metais. – V., 1995.
4. Ivanauskas E., Balčius M. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės lydiniai ir monetos nuo 1387 iki 1495 metų. – V., 1994.
5. Janušonis S. Viena 1663–1667 m. lietuviškų šilingų mįslių // Lietuvos istorijos metraštis. 1991 m. – V., 1993, p. 151–157.
6. Janušonis S. 1663–1667 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų kalyklų infliacinių vario šilingų kaldinimo nežinomos ataskaitos // Lietuvos istorijos metraštis. 1973 metai. – V., 1974, p. 123–146.
7. Karazija P. Aluonos Šklėrių ir Krūminių monetų lobiai. – K., 1941.
8. Kiersnowski R. Najdawniejsze monety litewskie // Wiadomości numizmatyczne (Warszawa). – 1984, Nr. 3–4, s. 129–175.
9. Kopicki E. Katalog podstawowych typów monet i banknotów polski oraz ziem historycznie z Polską związanych. – Warszawa, 1976, t. II.
10. Mikołajczyk A. Falszerska mennica w Suczawie // Wiadomości numizmatyczne (Warszawa). – 1980, Nr. 4, s. 197–224.
11. Platbarzdis A. Die Königlich Schwedische Münze in Livland. Das Münzwesen 1621–1710. – Stockholm, 1968.
12. Remecas E. Monetos // Vilniaus žemutinės pilies rūmai (1994–1995 metų tyrimai). – V., 1999, t. 4, p. 116–127.
13. Remecas E. Religiniai medalikėliai rasti Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje // Kultūros paminklai. – 1998, Nr. 5, p. 28–33.
14. Remecas E. Skaičiavimo žetonai rasti Vilniuje // Lietuvos archeologija. – V., 1999, t. 18, p. 253–261.
15. Sajauskas S., Kaubrys D. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika. – V., 1993.
16. Svetikas E. Monetos iš XIV–XVII a. kapų Lietuvoje (1988–1994 m.) // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. – V., 1996, p. 371–381.
17. Иванаускас Е. Монеты митавского монетного двора (Курляндия и Земигалия) в денежном обороте Литвы // Mennice między Bałtykiem a morzem Czarnym. Wspólnota dziejów. Supraśl 10–12 IX 1998. Materiały z III Międzynarodowej konferencji numizmatycznej. – Warszawa, 1998, s. 135–142.
18. Рябцевич В. Н. Нумизматика Беларуси. – Минск, 1995.
19. Синчук И.И. Документ времени Петра I и Августа II // Гiстарычныя лeсы верхняга падняпроуя. – Магiлeу, 1995, ч. II, c. 64–68.
Lietuvoje iki šiol ieškoma LDK epochos lobių
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=56791593
ru.DELFI.lt; Natalija Zverko,
http://www.DELFI.lt
2012 m. kovo 15 d. 19:05
Lietuvoje iki šiol ieškoma LDK epochos lobių
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Lietuvos lobiai, kurie minimi dar antrajame Lietuvos Statute 1536 metais, neduoda ramybės ir šių dienų lobių ieškotojams. Apsiginklavę specialia įranga, jie ieško ir randa tai, kas anksčiau buvo grynas atsitiktinumas. Pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinyje paslėptą lobį jo savininkas antikvaras aptiko visiškai atsitiktinai, po eilinio nesėkmingo bandymo parduoti šią knygą. Apie tai rašo ru.delfi.lt.
Tokie lobiai yra Trakų istorijos muziejaus pasididžiavimas. Šiandien jų čia yra apie penkias dešimtis. 21 lobis rastas Trakų rajone, po keturis – Trakuose ir Vievyje. 2009 metų duomenimis, muziejuje saugomos 32 052 monetos.
Daugiausiai lobių mena XVII amžių. Ne todėl, kad tai buvo klestėjimo metas. Priešingai, visą tą šimtmetį Lietuva kovojo su kazokais, Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Švedija. „Rastas lobis byloja, kad jo savininkas dėl kažkokių priežasčių žuvo per karinius veiksmus ar mirė nuo karą lydėjusių ligų“, - duodamas interviu DELFI pabrėžė muziejaus darbuotojas Saulius Zalys.
Istorikas tvirtina, kad anksčiau už lobio pasisavinimą grėsė netgi mirties bausmė, kuri ne kartą buvo įvykdyta, dabar gi aptikti lobiai atitenka žemės, kur jie buvo rasti, savininkams.
- Gerbiamas Sauliau, Lietuvos lobių istorija apima beveik tūkstantį metų – nuo X iki XX amžiaus antros pusės... O kada buvo aptiktas pirmasis lobis?
- Seniausias muziejuje esantis yra Vilniaus lobis, rastas 2000 metais. Tai IX-X amžių arabų dirchamai. Tada buvo rasta viena moneta ir dvi popierinio pinigo pusės. IX-XI amžiais egzistavo vadinamasis „kelias iš variagų į graikus“ ir per Lietuvą ėjo nedidelė šio kelio atšaka Nemuno ir Vilijos upėmis. Pavyzdžiui, Baltarusijos respublikos teritorijoje iki šiandien rasta per 16 tūkstančių tokių monetų, o Gotlando saloje – apie 40 tūkstančių. Lietuvoje jų ne tiek daug — apie 300 vienetų, iš jų trys saugomos mūsų muziejuje.
Lietuvoje jos nebuvo naudojamos kaip pinigai, daugiau kaip medžiaga juvelyriniams dirbiniams.
O štai pinigai, kaip tokie, Lietuvoje atsirado XIII-XIV amžiais. Pirmuoju piniginiu vienetu Lietuvoje tapo sidabrinės grivinos. Jos atrodė kaip sidabrinės lazdelės. Pusapvalės svėrė apie 100 gramų, o vėlyvesnis variantas — trikampės — buvo kiek sunkesnės ir svėrė 170 gramų. Lietuvoje jos buvo labai vertinamos. Manoma, kad tikrą karo žirgą galima buvo nupirkti už pusantros grivinos.
XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje pasirodė ir lietuviški kaltiniai pinigai. Kaip jie buvo vadinami tada, mes nežinome, o literatūroje prilipo pavadinimas „pinigėliai“ arba „dinarai“. Chronologijos prasme irgi ne viskas aišku. Tyrinėtojų nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. Vieni juos priskiria didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio laikams, kiti – didžiojo kunigaikščio Vytauto.
2002 metais buvo rastas lobis Vilniuje, miesto Žemutinės pilies teritorijoje. Buvo rasta trikampės grivinos dalis ir 60 įvairių dinarų, kas leidžia dabar juos tiksliau sieti su didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais.
Trakų muziejuje yra du lobiai su amžiaus pradžios lietuviškomis kaltinėmis monetomis.
Monetų kalykla pas mus atsirado 1495 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro valdymo laiku. Tada nustatyta ir tiksli monetų hierarchija — nuo mažiausių nominalų iki didesnių. Tais laikais stambiausi buvo grašiai. Jų kalama buvo daug, jie noriai buvo priimami ir kaimyninėse šalyse. Šio laikotarpio lobių turime keturis.
Sudėtingesnė monetų sistema atsirado Žygimanto Augusto valdymo metais. Tai buvo labai didelė nominalų paletė ir Lietuva kalė pinigus ne tik sau, bet ir Lenkijos karalystei. Įdomu tai, kad lenkiškos monetos buvo lengvesnės, nors ant jų buvo Lietuvos herbai. Lenkijos pusė netgi reikalavo suvienodinti lenkiškus ir lietuviškus pinigus.
Vienas Vilniaus monetų kalyklos iždininkų kalė vadinamuosius satyrinius trigrašius, ant kurių lotyniškai užrašyta: „Tas, kuris danguje, juokiasi iš jūsų minčių“. Tai reiškė, kad suvienodinti monetų sistemos nepavyks.
- Teko girdėti, kad turite ir retą monetą — ispanišką žymėtą pustalerį?
- Istorija čia tokia. Žygimanto Augusto motina kunigaikštienė Bona Sforca susipyko su sūnumi, kai šis vedė Barborą Radvilaitę. Ji buvo įsitikinusi, kad ši santuoka nepilnavertė, manė, kad jam reikėjo vesti Italijos princesę. Ji netgi buvo kaltinama Barboros Radvilaitės nužudymu. Po pastarosios mirties ji pasitraukė į Bario prie Neapolio kunigaikštystę, išsiveždama ten labai daug pinigų. Tada išdalino juos Ispanijos karaliui, tikėdamasi, kad tas paskelbs ją Neapolio vicekaraliene. Deja, tai neįvyko — ją nunuodijo jos pačios favoritas.
Lietuva kaip tik tada kariavo Livonijoje, o Žygimantas Augustas pareikalavo Ispanijos karaliaus grąžinti dalį motinos palikimo. Viso jis negavo, tačiau dalis buvo išmokėta ispaniškais taleriais ir pustaleriais. Tada vyko Livonijos karas ir pinigų labai reikėjo, Lietuvos monetų kalykloje buvo padarytas kontrasignatas su Žygimanto Augusto monograma. Buvo pažadėta, kad po pergalės jie bus pakeisti į dvigubą sumą. Kadangi lobiuose jos aptinkamos labai retai, turbūt taip ir buvo padaryta. Lobis su taleriais buvo rastas 1972 metais.
- Iš kokio amžiaus buvo rasta daugiausia lobių?
- XVII amžiaus. Ir ne todėl, kad tai buvo klestėjimo metas, kaip tik priešingai — visą šimtmetį Lietuva kariavo tai su kazokais, tai su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, tai su Švedija. Rastas lobis byloja, kad jo savininkas dėl kokių nors priežasčių žuvo per karinius veiksmus ar mirė nuo karą lydėjusių ligų. Nepaisant to, kad XVII amžiaus lobių daug, rastos monetos menkavertės, nes šis amžius Lietuvai buvo eksperimentų metas ir pinigai keitėsi.
XVII amžiaus lobiuose yra ir tikrai vertingų monetų, tačiau daugiausia tai užsieninės monetos — liūto taleriai ir patagonai. Beje, iki popierinių pinigų atsiradimo infliacija vyko einamosios monetos nuvertėjimo sąskaita. Jeigu dabar didinamas bendras popierinių pinigų kiekis, tai tada stambūs nominalai — taleriai ir auksinės monetos — buvo nejudinamos, o visą laiką didintas smulkių pinigų kiekis.
Tame pačiame amžiuje nutiko įdomi istorija su vadinamosiomis „jefimkomis“, tai buvo rusiškas caro Aleksejaus Michailovičiaus eksperimentas. Jis nusprendė paleisti į apyvartą stambią, į talerį panašią monetą – rublį. Jau tada jis buvo įvertintas 100 kapeikų, o tai pirmas atvejis Europoje, kai stambus vienetas prilyginamas šimtui smulkesnių.
Beje, talerio svorio norma tuo momentu buvo maždaug trečdaliu mažesnė už 100 sidabrinių kapeikų svorį, todėl naujosios monetos cirkuliacijos kursas buvo priverstinai padidintas. Tai išstūmė iš apyvartos kokybiškesnę smulkią sidabrinę monetą, todėl „rublinę jefimką“ netrukus nustota kaldinti.
Reikia pasakyti, kad „jefimkos“ dažniausiai aptinkamos už Rusijos ribų randamuose lobiuose. Lietuvoje rastas lobis susijęs su 1655-1660 metų karo įvykiais ir tuo, jog Aleksejaus Michailovičiaus armija okupavo didelę LDK dalį. Lobis su „jefimkomis“ buvo rastas 1981 metais Trakų rajone. Tai 2380 monetų, iš jų šešios - „jefimkos“. Viena jų labai reta, kontrasignatas padarytas ant olandiško liūto talerio. Tai susiję su Maskvos monetų kalyklos klaida, mat tokie taleriai naudoti tik juvelyrikai, o ne pinigų gamybai.
- Ar daug yra XIX amžiaus — laikų, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai — lobių?
- XIX amžiaus lobių yra nemažai. Pavyzdžiui, buvo rastas labai įdomus XIX amžiaus pabaigos — XX amžiaus pradžios lobis, kuris buvo paslėptas knygoje. Tai pakankamai keista istorija. Tai buvo lenkiškas leidinys — Adomo Mickevičiaus poezija, išleista Varšuvoje 1888 metais. Ji priklausė vienam smulkiam Vilniaus antikvarui, kuris ilgai ir atkakliai bandė parduoti šią knygą turistams, o vėliau nusprendė iki geresnių laikų padėti ją į asmeninę biblioteką.
Visgi kartą jam kažkaip šovė mintis, kad knyga kažkokia neįtikėtinai sunki. Jis atkrapštė galinę nugarėlę ir ten rado dvylika paslėptų auksinių imperijos monetų — šešias penkių rublių, penkias dešimties rublių ir vieną penkiolikos rublių auksinę monetą. Trakų istorijos muziejus šias monetas įsigijo 2007 metais.
- Jūsų ekspozicijoje lobiai pristatomi moliniuose, nors ir pastebimai nuo laiko ir lobių ieškotojų nukentėjusiuose puoduose. Ar tai buvo tiems laikams būdinga „tara“?
- Taip, lobiai paprastai buvo slepiami moliniuose induose ir daug kas priklausė nuo aplinkybių, kurioms esant lobis buvo slepiamas. Jeigu tai buvo daroma įsiveržimo ar nelaimingo atsitikimo atveju, buvo imamas bet koks patvarus indas ir giliai užkasamas. Kartais neįprastose vietose, pavyzdžiui, netgi kapinėse, kiti lobiai buvo slepiami kasdieniniam naudojimui. Bankų tada nebuvo ir pinigai buvo slepiami tokiuose ovaliuose nedideliuose molio induose ir ne visada žemėje, kartais drevėse, kartais namuose už pečiaus. O vėliau, turbūt dėl kažkokių ypatingų aplinkybių, ten ir palikdavo.
Gaila, bet dažniausiai aptinkant šie puodai sudaužomi, žmonės renka pinigus, o didžioji dalis puodų mūsų nebepasiekia.
Dažniausiai lobiai randami atliekant žemės ūkio darbus bei remontuojant, perstatant ar griaunant pastatus. Pavyzdžiui, miesto lobį su variniais šilingais rado tada, kai buvo statoma pirmoji Trakų universalinė parduotuvė.
- Kaip įstatymai anksčiau ir dabar reglamentuoja tvarką, nustatančią kaip elgtis su lobiu jį radus?
- Įdomu, kad Lietuvoje apie tai kalbama jau antrajame 1566 metų Statute. Ten sakoma, kad jeigu lobį aptinka žemės savininkas, jis jam ir priklauso. Jeigu lobis randamas svetimoje žemėje, juo dalijamasi pusiau — dalis žemės savininkui, dalis — jį radusiam. Beje, ši aplinkybė vertė kai kuriuos slėpti lobio radimo momentą. Tik už lobio nuslėpimą buvo numatyta griežta bausmė — mirties nuosprendis! Pavyzdžiui, išliko dokumentas, tiesa, gerokai vėlesnio laikotarpio (1730 metų), kad Lietuvos teritorijoje už lobio nuslėpimą pažeidėjui buvo įvykdyta mirties bausmė.
Todėl, pavyzdžiui, 1859 metais, kai Lietuva priklausė Rusijos imperijai, veikė speciali komisija, kuri registruodavo lobius, o vertingesnius jų egzempliorius išpirkdavo ir siųsdavo į „Ermitažą“, likusieji buvo siunčiami perlydyti. Pareiškus norą, dalis lobio buvo atiduodama jį radusiam asmeniui.
Kai Lietuva buvo įtraukta į SSSR sudėtį, visi lobiai buvo paskelbti valstybės nuosavybe, o jį radęs asmuo gaudavo 25 procentus jo vertės. Tik esmė čia tame, kad buvo kompensuojama brangaus metalo kaina, o ne istorinė lobio vertė.
Tokia sistema veikė ir Lietuvos nepriklausomybės metais, pakeitimai padaryti tik 2003 metais. Dabar lobis priklauso žemės, kurioje rastas lobis, savininkui. Be teritorijos savininko leidimo ieškoti draudžiama, o jeigu lobis randamas atsitiktinai ar leidus šeimininkui, jį radęs asmuo gauna 25 procentus jo vertės. Valstybė šiuo atveju turi pirmumo teisę, tai yra, gali iš šeimininko išpirkti lobį rinkos kaina, jeigu jis turi mokslinę, istorinę ar kultūrinę vertę.
- Ar įmanoma kažkaip tai įvertinti visus Lietuvoje rastus lobius?
- Žinote, visa tai labai sąlyginis dalykas! Yra reti daiktai, bet labai smulkaus nominalo, ir jie kainuoja mažiau nei paplitusios, bet auksinės ir stambaus nominalo, monetos. O viskas vertinama monetų kaina aukcionuose.
- Kaip jums atrodo, ar galima prognozuoti, kad gali būti rasti kokie nors unikalūs, vertę turintys lobiai?
- Visko gali būti... Dabar labai paplito minų ieškikliai ir žmonės lobius randa pakankamai dažnai. Tik jie juos arba palieka sau, arba išveža į užsienį parduoti. Tik labai nedidelė lobių dalis pasiekia mokslininkus.
Iš esmės lobiai iki šiol randami reguliariai. Nelabai dideli, ne europinio lygio, tačiau padedant gerai aparatūrai, kuri gali netgi nustatyti iš kokio būtent metalo yra po žeme esantis lobis, jie bus randami ir ateityje. Lobių išekojimą reglamentuojantys įstatymai to nedraudžia. Išimtis yra tik tos vietos, kurios yra paskelbtos kultūros ar istorijos paveldu.
http://www.DELFI.lt
Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
