Šaltinis
http://www.istorija.lt/html/vizitacija2 ... nelis.html
ŽODYNĖLIS
Sudarė Rimantas Jasas
Retesnės liturginės sąvokos
agenda (lenk. agenda, iš lot. agendum – tai, kur turi būti padaryta) – katalikų liturginė knyga, nustatanti sakramentų ir sakramentalijų teikimo bei procesijų rengimo tvarką ir maldų formules. Sinonimai: manualas, obsekvialas, pastoralas, ritualas, sacerdotalas.
alba (lenk. alba, iš lot. albus – baltas) – 1. Krikščionybės pradžioje (II–VI a.) ir viduramžiais krikščionių katechumenų – suaugusiųjų, kurie rengiasi krikštui, ilgas baltas lininis drabužis, gaunamas per krikštą Didįjį ketvirtadienį ir nešiojamas iki Atvelykio. 2. Katalikų dvasininkų apatinis liturginis drabužis, kilęs iš romėnų tunikos: ilgas (iki žemės), platus, baltas, lygios medžiagos drabužis, dėvimas po arnotu, dalmatika arba kapa.
aliejai: šventieji aliejai (lot. olea sacra) – katalikų liturgijoje vartojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentus bei atliekant kitas apeigas. Yra trejopi: 1) chrizma; 2) katechumenų; 3) ligonių patepimo. Chrizma, arba krikšto aliejus (kvapnus balzamo ir alyvmedžių aliejų mišinys, vartotas nuo III a.), vartojamas krikštui, sutvirtinimui, vyskupo konsekravimui, bažnyčios, altoriaus, taurės, patenos konsekravimui. Katechumenų aliejus (alyvų) – kunigų šventimams, suaugusiųjų krikštui. Ligoniu patepimo aliejus – ligoniams bei šventinant varpus.
aliejinė – trys apvalios dėžutės šventiesiems aliejams laikyti.
altarija (iš lot. altare – altorius) – katalikų bažnytinė beneficija, kurią sudaro vienas iš altorių. Jį aptarnaujantis kunigas – altaristas neturi jokių sielovadinių įpareigojimų, išskyrus šv. Mišių aukojimą prie šio altoriaus pagal altarijos steigėjo – fundatoriaus valią.
altorėlis: procesinis altorėlis (lot. feretrum – neštuvai) – katalikų apeigose nešamas per procesijas; dvipusis religinis paveikslas puošniais rėmais ir su staliuku (feretronu) arba religinė statula, įtaisyta į neštuvus.
amiktas (lot. amictus) – viršutinis drabužis, apsiaustas, skraistė, antpetė, humerolas – katalikų dvasininkų liturginė kaklaskarė: balta lininė stačiakampė skarelė, kuria apgaubiami pečiai ir kaklas iš priekio velkantis albą, kad nesimatytų kasdieninių drabužių. Užrišama raišteliais, prisiūtais prie dviejų amikto kampų.
ampulė – liturginis indas siauru kakleliu, storu, apvaliu, cilindriniu arba briaunotu pilveliu, viena ar dviem ašelėmis, neretai su dangteliu. Per šv. Mišias vartojamos dvi: viena vynui, kita vandeniui. Daromos iš metalo, stiklo, krištolo; metalinės paprastai ženklinamos raidėmis: vyno ampulė – V (lot. vinu), vandens – A (lot. aqua).
antepediumas (lot. ante – prieš; pedes – kojos) – puošnus, pastovus arba keičiamas audeklas ar skydas, kabantis vertikaliai nuo altoriaus mensos iki grindų ir dengiantis altoriaus apatinės dalies priešakį. Buvo daromi auksiniai, sidabriniai, iš reljefiškai drožinėto, dažyto medžio, iš spaustos ir paauksuotos odos.
aptaisas, apdaras, apsodas (lenk. sukienka, szata) – krikščioniškoje ikonografijoje juvelyrinis dirbinys iš sidabro, aukso, auksuotos arba sidabruotos skardos, vėliau – iš vario arba žalvario, vaizduojantis puošnų šventųjų drabužį. Metaliniais aptaisais, ypač nuo XVIII a. antrosios pusės, Lietuvoje būdavo puošiami tapyti Švč. Mergelės Marijos paveikslai.
arnotas (lenk. ornat, iš lot. ornatus – papuoštas, dailus) – puošniausias katalikų dvasininkų liturginis drabužis, dėvimas virš albos; stačiakampio pavidalo apsiaustas be rankovių, nesusiūtais šonais, vien su prakirpte per vidurį galvai įkišti; siekia žemiau kelių. Kilęs iš sen. romėnų penulos ar casulos (namelio) – puošnaus apskritimo pavidalo kelioninio drabužio.
aureolė (lot. aureolus – paauksuotas) – krikščioniškajame mene nuo IV ar VI a. šviesus spindulingas apvadas aplink portretuojamojo (Dievo, Švč. Trejybės, angelo, šventojo) galvą jo dieviškumui, šventumui pažymėti. Būna geometrinė, spindulinė (nuo Renesanso laikų) ir sferinė.
baldakimas (iš it. baldacchino) – puošnus audeklinis stogelis su 4 kotais, per procesijas nešamas virš monstrancijos su Ostija – Švč. Sakramentu. Pradėtas vartoti XIV a., paplito Renesanso laikais. Baldakimai virš altorių viduramžiais vadinti ciboriumais.
beneficija (lot. beneficium – malonė, apdovanojimas) – 1. Katalikų bažnytinėje organizacijoje ganytojiška pareigybė su nustatytomis pareigomis, nuolatinėmis pajamomis ir su teise valdyti visokį turtą, susijusį su ta pareigybe. 2. Klebonui pavestoji administruoti parapija.
brevijorius (lot. breviarium – santrauka, trumpa apžvalga) – katalikų dvasininkų knyga, skirta kasdienėms maldoms ir apmąstymams. Sudaryta iš Senojo Testamento psalmių, religinių himnų, Naujojo Testamento ir Bažnyčios Tėvų raštų ištraukų.
bursa (gr. bursa – oda, kailis, lot. bursa – piniginė) – dėklas sulankstytam korporalui: kvadratinis, apie 22 cm aukščio plokščias, iš dviejų stangrios arnoto medžiagos ir spalvos gabalų. Vartotas per Mišias korporalui nešti iš zakristijos ant altoriaus ir atgal, taip pat kunigui vykstant pas ligonį suteikti jam komunijos. Tradicinė bursa ilgainiui virto dėklu su šilkiniu pamušalu; į tą dėklą dedamas ligoniui nešamas komunikantas.
ciboriumas (lenk. cyborium, iš lot. cibus – maistas) – gaubtas virš didžiojo altoriaus, rečiau – virš šoninių altorių ir krikštyklų. Darytas dažniausiai iš medžio ir akmens. Būdavo kupolo, smailiagalio bokšto ar kt. pavidalų. Lenkijoje ir Lietuvoje ciboriumai, saugantys mensą nuo dulkių ir tinko gabalėlių, krintančių nuo lubų, buvo išlikę dar XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais. Vėliau išnyko, o ciboriumais imta vadinti tabernakulius Švč. Sakramentui laikyti.
dalmatika – puošnus liturginis katalikų diakonų berankovis drabužis, apsivelkamas virš stulos ir albos. Senovėje dalmatika apsivilkdavo tik Romos vyskupas, vėliau tą teisę gavo ir Romos diakonai bei kiti vyskupai, ją nešiodavo po arnotu. Renesansinė – barokinė dalmatika panaši į arnotą, tik su trumpomis rankovėmis, vilkima per šv. Mišias.
dispensa (lot. dispensare – atleisti, leisti) – Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje leidimas tam tikrais atvejais nesilaikyti kai kurių jos reikalavimų, taip pat atleidimas nuo bausmės už teisės pažeidimą. Dispensa teikia popiežius arba vyskupas.
disunitai, dizunitai (lot. dis – priešdėlinis žodelis, reiškiantis atsiskyrimą, atitolimą; unio – susivienijimas) – Rytų apeigų krikščionys Lenkijos Karalystėje ir LDK, atsisakę prisijungti prie 1595 m. Bresto bažnytinės unijos su Romos Katalikų Bažnyčia. Disunitų centras iki XVII a. vid. buvo Vilniuje, vėliau – Kijeve.
diurnalas (lot. diurnus – kasdieninis) – katalikų dvasininkų maldynas – brevijoriaus ištrauka, jos paskirtis palengvinti dvasininkams melstis ne bažnyčioje.
epistola (gr. epistola – laiškas, raštas) – Katalikų Bažnyčios liturgijoje skaitiniai, dažniausiai ištraukos iš apaštalų (šv. Pauliaus ir kt.) laiškų, kartais ir iš kitų Senojo ir Naujojo Testamento knygų, skaitomi per Mišias prieš Evangeliją.
Epistolos pusė – žiūrint į altorių, dešinioji bažnyčios pusė.
eucharistija, žr.
Komunija.
Evangelijos pusė – žiūrint į altorių, kairioji bažnyčios pusė.
filija (lot. filia – duktė) – didesnėje katalikų parapijoje antroji, pagalbinė bažnyčia su nuolatiniu kunigu – vikaru ar kt., nuolat gyvenančiu prie filijos. Pavaldi parapinės bažnyčios klebonui, turi apibrėžtą teritoriją. Buvo kuriamos nutolusiose nuo parapinės bažnyčios parapijos vietovėse sielovados darbui palengvinti. Filija aptarnaujantis kunigas turi įgaliojimus valdyti filijos turtą, tuokti, tvarkyti metrikų knygas. Filijos santykį su parapijos bažnyčia nustato vyskupas ordinaras.
fundacija (lot. fundatio – pamatų dėjimas, kūrimas, steigimas) – feodalizmo laikais bažnyčios altarijos, vienuolyno ir pan. bažnytinių institucijų įsteigimas ir atitinkamas oficialus dokumentas, kuriuo fundatorius – steigėjas užrašo to objekto išlaikymui nekilnojamąjį ir kt. turtą (žemės naudmenis, mišką, vandenis, valstiečių ūkius, duokles, mokesčius ir kt. pajamų šaltinius), nusako įsteigtos institucijos statusą ir įpareigojimus fundatoriaus ir jo įpėdinių atžvilgiu.
geranoriškoji pašalpa, laisvoji dovana (lot. subsidium charitativum) – Lenkijos Karalystėje ir LDK iki XVIII a. pab. dvasininkų luomo savanoriškas tiesioginis mokestis nuo bažnytinių žemės valdų ir jose esančių valstiečių ūkių, mokėtas kaip dvasininkijos pašalpa valstybės iždui kariuomenei išlaikyti. Įstatymais dvasininkija nebuvo įpareigota šį mokestį mokėti (iš to ir pavadinimas). Nuo XVI a. jo dydis būdavo nustatomas nuo seimo iki seimo. 1775 m. seime dvasininkija įsipareigojo paaukoti 600 000 lenkiškų auksinų kasmet.
gradualas (lot. gradus – laiptas) – 1. Katalikų liturginė knyga – rinkinys giesmių su gaidomis ir žodžiais, giedamų per šv. Mišias. Pavadinimas kilęs iš to, kad atliepimo psalmę su Aleliuja giedotojai giedodavo sustoję ant sakyklos laiptų. 2. Mišių dalis po Epistolos skaitymo.
indultas (lot. indulgere – iš malonės leisti) – popiežiaus suteikiama vyskupams, o per juos – kitiems dvasininkams teisė daryti ką nors daugiau negu bendroji Bažnyčios teisė leidžia. Paprastai yra teikiamas tam tikram laikotarpiui arba tam tikram atvejų skaičiui. Kasdieninėje kalboje indultu paprastai vadinamas bažnytinis leidimas tuoktis be užsakų.
intersticija (lot. interstitium – sustojimas, sustingimas) – Katalikų Bažnyčios kanoninės teisės nustatyti laiko tarpai tarp atskirų šventimų į kunigus.
juosta – katalikų dvasininko liturginių drabužių dalis: siaura balto audinio virvelė, skirta albai per strėnas sujuosti; tokio ilgio, kad apsijuosti galima du kartus. Skaistybės simbolis. Primena virves, kuriomis Jėzus buvo surištas Alyvų sode, pririštas prie stulpo plakimo metu ir vedamas nukryžiuoti.
kamža (lenk. komża, iš lot. camisia – marškiniai) – katalikų dvasininkų liturginis drabužis, panašus į albą, baltas, laisvas, siekiantis tik kelius (iki XV a. siekė žemę), rankovės ilgos, plačios, apačia ir rankovės apsiūtos nėriniais. Dėvima nuo XIV a. Dabartinis pavidalas – iš XVI a. Kamžos atmaina yra rochetas.
kanoninės valandos (lot. horae canonicae) – meldimosi valandos nustatytais paros tarpsniais, privalomos dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečių sambūriams, prisiėmusiems šią prievolę. Yra 6 kanoninės valandos su savo pavadinimais: Aušrinė (hora matutina ir laudes) – brėkštant prieš saulės tekėjimą. Pirmoji (prima) – tekant saulei. Trečioji – (tertia) – apie pusrytį. Šeštoji (sexta) – pusdienį. Devintoji (nona) – per popietės vidurį. Vakarinė (Mišparai) – prieš saulėlydį. Dienos baigiamoji, Naktinė (completa, completorium) – po saulėlydžio. Kanoninių valandų skaitiniai taip sudaryti, kad per metus būtų perskaitytas visas Šventasis Raštas, o per savaitę turėjo būti sugiedotas visas Psalmynas. Nuo VIII a. atsirado paprotys kanonines valandas skaityti ne bažnyčioje. Tik dvi – Aušrinė ir Vakarinė (Mišparai) virto viešomis pamaldomis bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems.
kapa (lot. cappa – gobtuvas, dvasininko apsiaustas) – katalikų dvasininkų viršutinis liturginis drabužis – apsiaustas su dekoratyviniu gobtuvu, krintantis plačiomis klostėmis, su aukšta apykakle, puošnus, po kaklu susegamas, be rankovių; apdengia kunigo pečius. Ant krūtinės susegamas metaline sąsaga arba surišamas raišteliais. Kaip ir arnotas, kilęs iš romėnų kelioninio apsiausto. Dėvimas per procesijas, iškilmingų pašventinimų, laidotuvių metu, iškilmingai giedant kanonines valandas, teikiant Sutvirtinimo sakramentą.
Karunka, Vainikėlis (lenk. koronka, iš lot. corona – vainikas) – katalikų maldų rūšis, apimanti Rožančiaus vienos dalies penkias paslaptis. Vieną paslaptį sudaro 10 maldų „Sveika, Marija“ su „Tėve mūsų“ pradžioje ir „Garbė Dievui“ – gale. Kalbama atskirai nuo viso Rožančiaus.
kaulinė (lenk. kościenica) – pastatas bažnyčios šventoriuje, kur būdavo sunešami palaidotų žmonių kaulai, aptikti kasant duobę naujam kapui.
komunija (lot. communio – bendravimas), šv. Eucharistija (gr. eucharistia – dėkojimas) – katalikų liturgijoje vienas iš 7 sakramentų, kuriuo duonos ir vyno pavidalu priimamas Kristaus kūnas ir kraujas. Kaip Švč. Sakramentas įtvirtintas 1438 m. Florencijos ir 1545 m. Tridento bažnytinių susirinkimų. Ligoniams nešama į namus komunija vadinama viatika (lot. viaticum)
komunikantas — katalikams per Komuniją dalijamas paplotėlis.
komuninė (lenk. puszka, lot. pixis) – katalikų liturginis auksuotas ar sidabrinis indas, kur laikomi konsekruoti komunikantai, dalijami tikintiesiems per Komuniją. Komuninė, skirta nešti komunijai pas ligonius, vadinama viatikine. (Istoriniai sinonimai – lot. arca, capsa, columba, persiterion, conditorium, cophinus, custodia eucharistiale, hostiaria, margarita, repositorium, suspensio, tabernaculum, turris, vas; Renesanso laikais – ciborium.) Komuninės nuo seno buvo dengiamos baltu veliumu su skyle viršuje kryželiui.
konkordancija – Biblijos abėcėliškai sutvarkytos vienos ar kelių knygų, žodžių bei posakių arba tų pačių dalykų sąrašas su jų vietų nurodymu.
konsekravimas (lenk. konsekracja, lot. consecratio) – liturginis veiksmas, kuriuo asmuo ar daiktai galutinai įgyja religinę paskirtį. Konsekruojama naujai pastatyta arba iš pagrindų atnaujinta (rekonstruojant sienas) bažnyčia, altoriai, taurės, patenos, varpai, portatiliai. Bažnyčią aliejais konsekruoja atitinkamos vyskupijos vyskupas pagal labai sudėtingą ritualą, susiformavusį iki XVI a. (supaprastintas 1977 m. vyskupų apeigyne). Konsekravimas skiriasi nuo pašventinimo (lot. benedictio), kurį atlieka ne vyskupas, bet jo įgaliotas kitas dvasininkas švęstu vandeniu. Konsekravimo ženklas būdavo kryžiaus ženklai, įrėžti bažnyčios fasadinių durų viršuje ir apačioje. Taip pat 12 tapytų, metalinių ar akmeninių kryžių (primenančių apaštalus) ant vidinių bažnyčios sienų, prie kurių tvirtinamos žvakės. Kryžiai daromi iš tvarios medžiagos (pvz., negali būti mediniai), kad, dingus dokumentams, liudytų bažnyčią esant konsekruotą.
konversas (lot. convertere – atversti) – pasaulietis, vienuolijos narys – naujokas, dar neišbuvęs bandomojo laikotarpio, nedavęs visų privalomų vienuolijai įžadų ir dar negavęs atitinkamų šventimų.
korporalas (lot. palla corporalis; lot. corpus – kūnas, corporalis – medžiaginis) – katalikų liturginis reikmuo – lininio audeklo kvadratinis arba stačiakampis patiesalas, ant kurio per Mišias ir ne Mišių metu padedama patena su Ostija ir taurė, į korporalą taip pat vyniojamas komunikantas, dedamas į bursą nešant ligoniui. Korporalas su pale simbolizuoja drobulę, į kurią buvo įvyniotas nuimto nuo kryžiaus Kristaus kūnas. Iki XI a. buvo didesnis ir apdengdavo visą mensą; ant jo patena ir taurė būdavo ne tik padedami, bet ir uždengiami tuo pačiu korporalu. Vėliau sumažintas ir atsirado atskiras uždangalas – pale.
laivelis (lenk. łódka – laivelis, valtelė) – laivelio, valtelės pavidalo metalinis indelis bažnytiniams smilkalams laikyti.
litanija (gr. litaneia; lot. litania – prašymas, maldavimas, malda) – katalikų liturgijoje maldavimai, prašymai Jėzui, Švč. Mergelei Marijai ar šventiesiems. Litanijos kreipinį taria kunigas, o atliepą – pamaldose dalyvaujantys tikintieji.
manipulas (lot. manipulus) – katalikų liturginių drabužių dalis: dvilinka juosta, dėvima per šv. Mišias ant kairiosios rankos. Kilęs iš dvasininko rankšluosčio prakaitui ir ašaroms nusišluostyti. Simbolizuoja skausmą ir atgailą.
melchizedekas, melkizedekas, lunulė (lot. luna – mėnulis) – katalikų monstrancijos viršutinėje dalyje dviejų pusmėnulių pavidalo laikiklis, įdėtas tarp dviejų stiklinių ar krištolinių langelių, į kurį įstatoma Ostija. Priklauso prie šventųjų indų, konsekruojama. Pavadinimas kilęs iš biblinio senovės žydų karaliaus ir vyriausiojo kunigo Melchizedeko (Melchisedek), kuris pirmas pradėjo aukoti nekruvinas aukas duonos ir vyno pavidalu.
mensa (lot. mensa – stalas) – katalikų bažnyčioje svarbiausioji altoriaus dalis stalo, dėžės, kai kada sarkofago pavidalo. Simbolizuoja valgymui skirtą stalą, prie kurio sėdėjo Paskutinės vakarienės metu Didįjį ketvirtadienį Jėzus su savo mokiniais. Dengiama užtiesalais. Į mensą įleidžiamas arba ant jo statomas altoriaus akmuo, tabernakulis, relikvijoriai (nuo VIII a.), liturginiai indai ir kiti reikmenys, būtini šv. Mišių aukojimui.
ministrantas (lot. minister – patarnautojas) – aukojančio šv. Mišias dvasininko – vyskupo, kunigo pagalbininkas: diakonas, akolitas (vyskupo šventomis apeigomis paskirtas, studijuojantis teologijos mokslus). Prie ministrantų priskiriami tie, kuriems patikima skaityti Dievo Žodį, kurie asistuoja pačiam celebrantui, kurie vadovauja visai į pamaldas susirinkusiai bendruomenei.
Mišiolas (lenk. Mszał; iš lot. missale) – svarbiausioji katalikų liturginė knyga, kurioje surašyti šv. Mišių formulių ir maldų tekstai kiekvienai bažnytinių metų dienai ir Mišių aukojimo taisyklės. Mišių metu Mišiolas laikomas padėtas ant mažo pulpitro kunigo kairėje ar dešinėje pusėje ant altoriaus.
monstrancija (lenk. monstrancja; lot. monstratio – rodymas) vienas brangiausių ir meniškiausių katalikų liturginių reikmenų; jo laikiklyje (mel–chizedeke) įdedama Ostija – Švč. Sakramentas, kai jis rodomas ir garbinamas per adoracijos pamaldas ir procesijas. Vartojama nuo XIV a. Gaminama iš aukso, sidabro ar sidabruoto vario.
noviciatas, naujokynas (lenk. noviciat, iš lot. novitius – naujokas). Vienuolynas arba jo dalis, kur gyvena naujai įstojusieji į vienuoliją, kol išbūna nustatytos trukmės bandomąjį laikotarpį. Noviciatu vadinamas ir pats bandomasis laikotarpis.
oktava (lot. octava) – aštuondienis, aštuonių dienų trukmės laikotarpis. Katalikų liturgijoje 8 dienų trukmės religinė šventė.
pacifikalas (lot. pacificus – darantis taiką, taikinantis) – nedidelis katalikų liturginis reikmuo – relikvijorius, kryžiaus ar monstrancijos pavidalo. Juo laiminami tikintieji, jis duodamas jiems bučiuoti. Kai pamaldose dalyvauja vyskupas, kunigas siunčia jam per pacifikalą ramybės pabučiavimą. Iš to kilęs pavadinimas.
palė (lot. pallium – užtiesalas) – katalikų liturginis reikmuo, vienas iš veliumų: keturkampis kieto lininio audinio gabalas, kuriuo uždengiama prieš ir po Mišių liturginė taurė su patena, o per Mišias – tik taurė.
patena (lot. patina – negilus dubenėlis) – katalikų liturgijoje kartu su taure svarbiausias šv. Mišių indas – plokščia apvali vyskupo konsekruota lėkštelė, ant kurios per šv. Mišias prieš kunigo komuniją dedama konsekruotoji Ostija (Švč. Sakramentas), taip pat ja pridengiama taurė. Pagal kanonų reikalavimus gaminama naudojant tauriuosius metalus, iš viršaus būtinai paauksuota.
perizonijus – Nukryžiuotojo klubų raištis.
portatilis (lenk. portatyl; lot., it. portatile, iš lot. portare – nešti, vežti) – 1. Katalikų bažnyčiose altoriaus akmuo: keturšonis, paprasto akmens, marmuro ir kt. luitas, plyta su įduba (lot. sepulchrum) relikvijoms raudonuose maišeliuose. Vyskupo konsekruojamas; įduba užmūrijama ir antspauduojama konsekruojančio vyskupo antspaudu. Yra dvejopi: stacionariniai, įleidžiami į akmeninę altoriaus mensą taip, kad neišsikištų virš mensos, ir kilnojamieji, statomi ant mensos; jei ji yra medinė, tada dedamas medinis ar mūrinis pagrindas. 2. Viduramžiais kelioninis altorėlis (lot. tabula itineraria), vartotas aukštųjų dvasininkų, monarchų kelionėse, kariuomenės stovyklose, vykstant pas ligonį.
prepozitas (lot. praepositus – viršininkas, vyresnysis) – aukštesniojo rango dvasininkas – kanauninkas, prelatas, vyskupijos katedros kapitulos narys – turintis visus parapijos klebono įgaliojimus. Kaip kapitulos narys privalo rūpintis pamaldų tvarka katedroje. Prepozito beneficija vadinama prepozitūra.
presbiterija (lot. presbiter – kunigas) – paaukštinta bažnyčios dalis, skirta didžiajam altoriui, dvasininkams, atliekantiems liturgines apeigas.
pristatymas (lenk. prezentacja, lot. praesentare – pristatyti, parodyti) – pristatymo teisė – bažnyčios steigėjo, kaip patrono, išimtinė teisė teikti vyskupui ordinarui parapinės bažnyčios klebono kandidatūrą bažnytinei beneficijai – parapinės bažnyčios klebono vietai užimti.
procesionalas – apeiginė procesijų knyga, procesijų apeigynas.
profesas (lot. professus – žinomas; aiškus, akivaizdus) – vienuolis, visateisis vienuolijos narys, davęs visus privalomus įžadus ir gavęs visus šventimus.
protonotaras (lot. protonotarius – pagrindinis notaras) – 1. Apaštalinis protonotaras – popiežiaus kurijos aukštosios prelatų grupės narys. Registruoja popiežiaus iškilminguosius raštus, dalyvauja rengiant beatifikacijos bei kanonizacijos dokumentus. 2. Kanauninkas prie Romos bazilikos arba katedrinės kapitulos narys, kur toks titulas jam yra suteiktas. 3. Prelatas, kuriam suteikta privilegija vartoti popiežiškąsias insignijas tam tikromis progomis.
purifikatorius (lot. purificare – valyti) – 1. Pailga lininė išilgai sulenkta medžiaga, kuria Mišias aukojantis kunigas nušluosto pirštus ir lūpas išdalijęs komuniją. Kaip atskiras reikmuo vartojamas nuo XIII a. 2. Šluostukas Mišių taurei po Komunijos nusausinti.
relikvijorius – dėklas relikvijoms. Atsirado kartu su kryžiaus ir šventųjų kultu. Puoštas brangakmeniais, dekoruotas tapyba. Buvo įleidžiamas į altoriaus mensos įdubą (lot. sepulchrum) arba statomas ant mensos. Gamintas auksakalių iš tauriųjų metalų, dramblio kaulo, stiklo.
rochetas (pranc. rochette) – katalikų liturginis drabužis, vyskupų ir kanauninkų kamža. Nuo kunigų kamžos skiriasi tuo, kad yra prabangesnis, puošnesnis ir ilgomis rankovėmis.
signorius (lenk. signaturka, iš lot. signum – ženklas) – mažiausias iš bažnyčios varpų, kuriuo skambinant pranešama apie prasidedančias pamaldas.
stula (lot. stola – ilgas dukslus romėniškas kilniojo luomo moteriškas drabužis) – katalikų liturginių drabužių dalis – ilga juosta, kurios praplatintuose galuose, kartais ir pačiame viduryje, išsiuvinėta ar išausta po kryžių ar po Kristaus monogramą tokios pat spalvos kaip arnotas. Nešiojama ant kaklo, aukojant šv. Mišias užsidedama ant albos, kitais atvejais – ant kamžos.
suplikacijos (lot. supplicatio – viešas maldavimas, atgailos iškilmės) – giesmės, panašios į litanijas.
špitolė (lenk. szpital, lot. hospitalis – svečias, lankytojas) – prieglauda seneliams elgetoms, galintiems patarnauti bažnyčioje. Lietuvoje pradėtos steigti XVI a. prie parapinių bažnyčių; čia gyvendavo ir bažnyčios tarnai: zakristijonas, vargonininkas, varpininkas. XVIII a. paskutiniame ketvirtyje špitolėse būdavo įrengiamos patalpos parapijos mokyklai, gyvendavo mokytojas.
tabernakulis (lot. taberna – trobelė, tabarnaculum – pastogė, palapinė) – katalikų bažnyčios didžiojo altoriaus viduryje esanti spintelė Švč. Sakramentui komuninėje ir monstrancijoje laikyti. Ant tabernakulio statomas altoriaus kryžius. Tabernakulio dydis ir pavidalas turėjo derintis su altoriumi. Jame yra du skyriai: žemesnysis – komuninei, aukštesnysis – monstrancijai. XVIII a. I pusėje Lenkijos bažnytiniai sinodai reikalavo, kad būtų padarytas meniškai. Puoštas, ypač nuo baroko laikų, polichromiškai dažytas.
umbrakulas (lot. umbraculum – skėtis, pavėsinė) – stačiakampis šilkinės medžiagos ekranas su rėmeliais arba vėliavėlė su laiba kojele, pastatomas ant altoriaus priešais adoruojamą (išstatytą) monstranciją, kai ją nustatytais tarpais reikia pridengti.
Valandos, Gadzinkos (iš lenk. Godzinki) – Marijos Valandos – ypatingos maldos ir giesmės Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos garbei. Susideda iš septynių dalių, arba valandų, iš čia ir pavadinimas. Giedamos šventadienių rytais. Išplito kaip kanoninių valandų imitacija XIV a. Jų kalbėjimas laikytas privalomu dvasininkijai.
veliumas (lot. velum – burė) – 1. Šydas, užuolaida, uždanga vidui puošti ir ypač didžiajam altoriui pridengti. Nustota vartoti prieš XVII a. 2. Baltos šilkinės medžiagos gabalas, kuriuo kunigas paima į rankas monstranciją, laimindamas tikinčiuosius; juo apsiaučiamas ir Švč. Sakramentas, nešamas pas ligonį. 3. Šilkinės medžiagos arnoto spalvos keturkampis apdangalas – pale, kuria taurė su patena dengiama iš visų šonų.
votai (lot. votum – auka, įžadas) – katalikų bažnyčiose tikinčiųjų padėkos Dievui ženklai, tvirtinami altoriuose šalia stebuklais išgarsėjusių paveikslų. Reiškia padėką Dievui už stebuklingą išgijimą ir pan. malones. Krikščionių Bažnyčioje žinomi nuo V a., Lietuvoje ypač paplitę nuo XVIII a. Esti akių, kojų, rankų, širdžių, stačiakampių plokštelių su padėkos įrašais ir kitokių pavidalų. Daromi iš tauriųjų metalų, taip pat iš geležies, medžio, vaško.