Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

Šaltinis  
http://www.istorija.lt/html/vizitacija2 ... nelis.html

ŽODYNĖLIS

Sudarė Rimantas Jasas

                                                   Retesnės liturginės sąvokos

      agenda (lenk. agenda, iš lot. agendum – tai, kur turi būti padaryta) – katalikų liturginė knyga, nustatanti sakramentų ir sakramentalijų teikimo bei procesijų rengimo tvarką ir maldų formules. Sinonimai: manualas, obsekvialas, pastoralas, ritualas, sacerdotalas.
      alba (lenk. alba, iš lot. albus – baltas) – 1. Krikščionybės pradžioje (II–VI a.) ir viduramžiais krikščionių katechumenų – suaugusiųjų, kurie rengiasi krikštui, ilgas baltas lininis drabužis, gaunamas per krikštą Didįjį ketvirtadienį ir nešiojamas iki Atvelykio. 2. Katalikų dvasininkų apatinis liturginis drabužis, kilęs iš romėnų tunikos: ilgas (iki žemės), platus, baltas, lygios medžiagos drabužis, dėvimas po arnotu, dalmatika arba kapa.
      aliejai: šventieji aliejai (lot. olea sacra) – katalikų liturgijoje vartojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentus bei atliekant kitas apeigas. Yra trejopi: 1) chrizma; 2) katechumenų; 3) ligonių patepimo. Chrizma, arba krikšto aliejus (kvapnus balzamo ir alyvmedžių aliejų mišinys, vartotas nuo III a.), vartojamas krikštui, sutvirtinimui, vyskupo konsekravimui, bažnyčios, altoriaus, taurės, patenos konsekravimui. Katechumenų aliejus (alyvų) – kunigų šventimams, suaugusiųjų krikštui. Ligoniu patepimo aliejus – ligoniams bei šventinant varpus.
      aliejinė – trys apvalios dėžutės šventiesiems aliejams laikyti.
      altarija (iš lot. altare – altorius) – katalikų bažnytinė beneficija, kurią sudaro vienas iš altorių. Jį aptarnaujantis kunigas – altaristas neturi jokių sielovadinių įpareigojimų, išskyrus šv. Mišių aukojimą prie šio altoriaus pagal altarijos steigėjo – fundatoriaus valią.
      altorėlis: procesinis altorėlis (lot. feretrum – neštuvai) – katalikų apeigose nešamas per procesijas; dvipusis religinis paveikslas puošniais rėmais ir su staliuku (feretronu) arba religinė statula, įtaisyta į neštuvus.
      amiktas (lot. amictus) – viršutinis drabužis, apsiaustas, skraistė, antpetė, humerolas – katalikų dvasininkų liturginė kaklaskarė: balta lininė stačiakampė skarelė, kuria apgaubiami pečiai ir kaklas iš priekio velkantis albą, kad nesimatytų kasdieninių drabužių. Užrišama raišteliais, prisiūtais prie dviejų amikto kampų.
      ampulė – liturginis indas siauru kakleliu, storu, apvaliu, cilindriniu arba briaunotu pilveliu, viena ar dviem ašelėmis, neretai su dangteliu. Per šv. Mišias vartojamos dvi: viena vynui, kita vandeniui. Daromos iš metalo, stiklo, krištolo; metalinės paprastai ženklinamos raidėmis: vyno ampulė – V (lot. vinu), vandens – A (lot. aqua).
      antepediumas (lot. ante – prieš; pedes – kojos) – puošnus, pastovus arba keičiamas audeklas ar skydas, kabantis vertikaliai nuo altoriaus mensos iki grindų ir dengiantis altoriaus apatinės dalies priešakį. Buvo daromi auksiniai, sidabriniai, iš reljefiškai drožinėto, dažyto medžio, iš spaustos ir paauksuotos odos.
      aptaisas, apdaras, apsodas (lenk. sukienka, szata) – krikščioniškoje ikonografijoje juvelyrinis dirbinys iš sidabro, aukso, auksuotos arba sidabruotos skardos, vėliau – iš vario arba žalvario, vaizduojantis puošnų šventųjų drabužį. Metaliniais aptaisais, ypač nuo XVIII a. antrosios pusės, Lietuvoje būdavo puošiami tapyti Švč. Mergelės Marijos paveikslai.
      arnotas (lenk. ornat, iš lot. ornatus – papuoštas, dailus) – puošniausias katalikų dvasininkų liturginis drabužis, dėvimas virš albos; stačiakampio pavidalo apsiaustas be rankovių, nesusiūtais šonais, vien su prakirpte per vidurį galvai įkišti; siekia žemiau kelių. Kilęs iš sen. romėnų penulos ar casulos (namelio) – puošnaus apskritimo pavidalo kelioninio drabužio.
      aureolė (lot. aureolus – paauksuotas) – krikščioniškajame mene nuo IV ar VI a. šviesus spindulingas apvadas aplink portretuojamojo (Dievo, Švč. Trejybės, angelo, šventojo) galvą jo dieviškumui, šventumui pažymėti. Būna geometrinė, spindulinė (nuo Renesanso laikų) ir sferinė.
      baldakimas (iš it. baldacchino) – puošnus audeklinis stogelis su 4 kotais, per procesijas nešamas virš monstrancijos su Ostija – Švč. Sakramentu. Pradėtas vartoti XIV a., paplito Renesanso laikais. Baldakimai virš altorių viduramžiais vadinti ciboriumais.
      beneficija (lot. beneficium – malonė, apdovanojimas) – 1. Katalikų bažnytinėje organizacijoje ganytojiška pareigybė su nustatytomis pareigomis, nuolatinėmis pajamomis ir su teise valdyti visokį turtą, susijusį su ta pareigybe. 2. Klebonui pavestoji administruoti parapija.
      brevijorius (lot. breviarium – santrauka, trumpa apžvalga) – katalikų dvasininkų knyga, skirta kasdienėms maldoms ir apmąstymams. Sudaryta iš Senojo Testamento psalmių, religinių himnų, Naujojo Testamento ir Bažnyčios Tėvų raštų ištraukų.
      bursa (gr. bursa – oda, kailis, lot. bursa – piniginė) – dėklas sulankstytam korporalui: kvadratinis, apie 22 cm aukščio plokščias, iš dviejų stangrios arnoto medžiagos ir spalvos gabalų. Vartotas per Mišias korporalui nešti iš zakristijos ant altoriaus ir atgal, taip pat kunigui vykstant pas ligonį suteikti jam komunijos. Tradicinė bursa ilgainiui virto dėklu su šilkiniu pamušalu; į tą dėklą dedamas ligoniui nešamas komunikantas.
      ciboriumas (lenk. cyborium, iš lot. cibus – maistas) – gaubtas virš didžiojo altoriaus, rečiau – virš šoninių altorių ir krikštyklų. Darytas dažniausiai iš medžio ir akmens. Būdavo kupolo, smailiagalio bokšto ar kt. pavidalų. Lenkijoje ir Lietuvoje ciboriumai, saugantys mensą nuo dulkių ir tinko gabalėlių, krintančių nuo lubų, buvo išlikę dar XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais. Vėliau išnyko, o ciboriumais imta vadinti tabernakulius Švč. Sakramentui laikyti.
      dalmatika – puošnus liturginis katalikų diakonų berankovis drabužis, apsivelkamas virš stulos ir albos. Senovėje dalmatika apsivilkdavo tik Romos vyskupas, vėliau tą teisę gavo ir Romos diakonai bei kiti vyskupai, ją nešiodavo po arnotu. Renesansinė – barokinė dalmatika panaši į arnotą, tik su trumpomis rankovėmis, vilkima per šv. Mišias.
      dispensa (lot. dispensare – atleisti, leisti) – Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje leidimas tam tikrais atvejais nesilaikyti kai kurių jos reikalavimų, taip pat atleidimas nuo bausmės už teisės pažeidimą. Dispensa teikia popiežius arba vyskupas.
      disunitai, dizunitai (lot. dis – priešdėlinis žodelis, reiškiantis atsiskyrimą, atitolimą; unio – susivienijimas) – Rytų apeigų krikščionys Lenkijos Karalystėje ir LDK, atsisakę prisijungti prie 1595 m. Bresto bažnytinės unijos su Romos Katalikų Bažnyčia. Disunitų centras iki XVII a. vid. buvo Vilniuje, vėliau – Kijeve.
      diurnalas (lot. diurnus – kasdieninis) – katalikų dvasininkų maldynas – brevijoriaus ištrauka, jos paskirtis palengvinti dvasininkams melstis ne bažnyčioje.
      epistola (gr. epistola – laiškas, raštas) – Katalikų Bažnyčios liturgijoje skaitiniai, dažniausiai ištraukos iš apaštalų (šv. Pauliaus ir kt.) laiškų, kartais ir iš kitų Senojo ir Naujojo Testamento knygų, skaitomi per Mišias prieš Evangeliją.
      Epistolos pusė – žiūrint į altorių, dešinioji bažnyčios pusė.
      eucharistija, žr. Komunija.
      Evangelijos pusė – žiūrint į altorių, kairioji bažnyčios pusė.
      filija (lot. filia – duktė) – didesnėje katalikų parapijoje antroji, pagalbinė bažnyčia su nuolatiniu kunigu – vikaru ar kt., nuolat gyvenančiu prie filijos. Pavaldi parapinės bažnyčios klebonui, turi apibrėžtą teritoriją. Buvo kuriamos nutolusiose nuo parapinės bažnyčios parapijos vietovėse sielovados darbui palengvinti. Filija aptarnaujantis kunigas turi įgaliojimus valdyti filijos turtą, tuokti, tvarkyti metrikų knygas. Filijos santykį su parapijos bažnyčia nustato vyskupas ordinaras.
      fundacija (lot. fundatio – pamatų dėjimas, kūrimas, steigimas) – feodalizmo laikais bažnyčios altarijos, vienuolyno ir pan. bažnytinių institucijų įsteigimas ir atitinkamas oficialus dokumentas, kuriuo fundatorius – steigėjas užrašo to objekto išlaikymui nekilnojamąjį ir kt. turtą (žemės naudmenis, mišką, vandenis, valstiečių ūkius, duokles, mokesčius ir kt. pajamų šaltinius), nusako įsteigtos institucijos statusą ir įpareigojimus fundatoriaus ir jo įpėdinių atžvilgiu.
      geranoriškoji pašalpa, laisvoji dovana (lot. subsidium charitativum) – Lenkijos Karalystėje ir LDK iki XVIII a. pab. dvasininkų luomo savanoriškas tiesioginis mokestis nuo bažnytinių žemės valdų ir jose esančių valstiečių ūkių, mokėtas kaip dvasininkijos pašalpa valstybės iždui kariuomenei išlaikyti. Įstatymais dvasininkija nebuvo įpareigota šį mokestį mokėti (iš to ir pavadinimas). Nuo XVI a. jo dydis būdavo nustatomas nuo seimo iki seimo. 1775 m. seime dvasininkija įsipareigojo paaukoti 600 000 lenkiškų auksinų kasmet.
      gradualas (lot. gradus – laiptas) – 1. Katalikų liturginė knyga – rinkinys giesmių su gaidomis ir žodžiais, giedamų per šv. Mišias. Pavadinimas kilęs iš to, kad atliepimo psalmę su Aleliuja giedotojai giedodavo sustoję ant sakyklos laiptų. 2. Mišių dalis po Epistolos skaitymo.
      indultas (lot. indulgere – iš malonės leisti) – popiežiaus suteikiama vyskupams, o per juos – kitiems dvasininkams teisė daryti ką nors daugiau negu bendroji Bažnyčios teisė leidžia. Paprastai yra teikiamas tam tikram laikotarpiui arba tam tikram atvejų skaičiui. Kasdieninėje kalboje indultu paprastai vadinamas bažnytinis leidimas tuoktis be užsakų.
      intersticija (lot. interstitium – sustojimas, sustingimas) – Katalikų Bažnyčios kanoninės teisės nustatyti laiko tarpai tarp atskirų šventimų į kunigus.
      juosta – katalikų dvasininko liturginių drabužių dalis: siaura balto audinio virvelė, skirta albai per strėnas sujuosti; tokio ilgio, kad apsijuosti galima du kartus. Skaistybės simbolis. Primena virves, kuriomis Jėzus buvo surištas Alyvų sode, pririštas prie stulpo plakimo metu ir vedamas nukryžiuoti.
      kamža (lenk. komża, iš lot. camisia – marškiniai) – katalikų dvasininkų liturginis drabužis, panašus į albą, baltas, laisvas, siekiantis tik kelius (iki XV a. siekė žemę), rankovės ilgos, plačios, apačia ir rankovės apsiūtos nėriniais. Dėvima nuo XIV a. Dabartinis pavidalas – iš XVI a. Kamžos atmaina yra rochetas.
      kanoninės valandos (lot. horae canonicae) – meldimosi valandos nustatytais paros tarpsniais, privalomos dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečių sambūriams, prisiėmusiems šią prievolę. Yra 6 kanoninės valandos su savo pavadinimais: Aušrinė (hora matutina ir laudes) – brėkštant prieš saulės tekėjimą. Pirmoji (prima) – tekant saulei. Trečioji – (tertia) – apie pusrytį. Šeštoji (sexta) – pusdienį. Devintoji (nona) – per popietės vidurį. Vakarinė (Mišparai) – prieš saulėlydį. Dienos baigiamoji, Naktinė (completa, completorium) – po saulėlydžio. Kanoninių valandų skaitiniai taip sudaryti, kad per metus būtų perskaitytas visas Šventasis Raštas, o per savaitę turėjo būti sugiedotas visas Psalmynas. Nuo VIII a. atsirado paprotys kanonines valandas skaityti ne bažnyčioje. Tik dvi – Aušrinė ir Vakarinė (Mišparai) virto viešomis pamaldomis bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems.
      kapa (lot. cappa – gobtuvas, dvasininko apsiaustas) – katalikų dvasininkų viršutinis liturginis drabužis – apsiaustas su dekoratyviniu gobtuvu, krintantis plačiomis klostėmis, su aukšta apykakle, puošnus, po kaklu susegamas, be rankovių; apdengia kunigo pečius. Ant krūtinės susegamas metaline sąsaga arba surišamas raišteliais. Kaip ir arnotas, kilęs iš romėnų kelioninio apsiausto. Dėvimas per procesijas, iškilmingų pašventinimų, laidotuvių metu, iškilmingai giedant kanonines valandas, teikiant Sutvirtinimo sakramentą.
      Karunka, Vainikėlis (lenk. koronka, iš lot. corona – vainikas) – katalikų maldų rūšis, apimanti Rožančiaus vienos dalies penkias paslaptis. Vieną paslaptį sudaro 10 maldų „Sveika, Marija“ su „Tėve mūsų“ pradžioje ir „Garbė Dievui“ – gale. Kalbama atskirai nuo viso Rožančiaus.
      kaulinė (lenk. kościenica) – pastatas bažnyčios šventoriuje, kur būdavo sunešami palaidotų žmonių kaulai, aptikti kasant duobę naujam kapui.
      komunija (lot. communio – bendravimas), šv. Eucharistija (gr. eucharistia – dėkojimas) – katalikų liturgijoje vienas iš 7 sakramentų, kuriuo duonos ir vyno pavidalu priimamas Kristaus kūnas ir kraujas. Kaip Švč. Sakramentas įtvirtintas 1438 m. Florencijos ir 1545 m. Tridento bažnytinių susirinkimų. Ligoniams nešama į namus komunija vadinama viatika (lot. viaticum)
      komunikantas — katalikams per Komuniją dalijamas paplotėlis.
      komuninė (lenk. puszka, lot. pixis) – katalikų liturginis auksuotas ar sidabrinis indas, kur laikomi konsekruoti komunikantai, dalijami tikintiesiems per Komuniją. Komuninė, skirta nešti komunijai pas ligonius, vadinama viatikine. (Istoriniai sinonimai – lot. arca, capsa, columba, persiterion, conditorium, cophinus, custodia eucharistiale, hostiaria, margarita, repositorium, suspensio, tabernaculum, turris, vas; Renesanso laikais – ciborium.) Komuninės nuo seno buvo dengiamos baltu veliumu su skyle viršuje kryželiui.
      konkordancija – Biblijos abėcėliškai sutvarkytos vienos ar kelių knygų, žodžių bei posakių arba tų pačių dalykų sąrašas su jų vietų nurodymu.
      konsekravimas (lenk. konsekracja, lot. consecratio) – liturginis veiksmas, kuriuo asmuo ar daiktai galutinai įgyja religinę paskirtį. Konsekruojama naujai pastatyta arba iš pagrindų atnaujinta (rekonstruojant sienas) bažnyčia, altoriai, taurės, patenos, varpai, portatiliai. Bažnyčią aliejais konsekruoja atitinkamos vyskupijos vyskupas pagal labai sudėtingą ritualą, susiformavusį iki XVI a. (supaprastintas 1977 m. vyskupų apeigyne). Konsekravimas skiriasi nuo pašventinimo (lot. benedictio), kurį atlieka ne vyskupas, bet jo įgaliotas kitas dvasininkas švęstu vandeniu. Konsekravimo ženklas būdavo kryžiaus ženklai, įrėžti bažnyčios fasadinių durų viršuje ir apačioje. Taip pat 12 tapytų, metalinių ar akmeninių kryžių (primenančių apaštalus) ant vidinių bažnyčios sienų, prie kurių tvirtinamos žvakės. Kryžiai daromi iš tvarios medžiagos (pvz., negali būti mediniai), kad, dingus dokumentams, liudytų bažnyčią esant konsekruotą.
      konversas (lot. convertere – atversti) – pasaulietis, vienuolijos narys – naujokas, dar neišbuvęs bandomojo laikotarpio, nedavęs visų privalomų vienuolijai įžadų ir dar negavęs atitinkamų šventimų.
      korporalas (lot. palla corporalis; lot. corpus – kūnas, corporalis – medžiaginis) – katalikų liturginis reikmuo – lininio audeklo kvadratinis arba stačiakampis patiesalas, ant kurio per Mišias ir ne Mišių metu padedama patena su Ostija ir taurė, į korporalą taip pat vyniojamas komunikantas, dedamas į bursą nešant ligoniui. Korporalas su pale simbolizuoja drobulę, į kurią buvo įvyniotas nuimto nuo kryžiaus Kristaus kūnas. Iki XI a. buvo didesnis ir apdengdavo visą mensą; ant jo patena ir taurė būdavo ne tik padedami, bet ir uždengiami tuo pačiu korporalu. Vėliau sumažintas ir atsirado atskiras uždangalas – pale.
      laivelis (lenk. łódka – laivelis, valtelė) – laivelio, valtelės pavidalo metalinis indelis bažnytiniams smilkalams laikyti.
      litanija (gr. litaneia; lot. litania – prašymas, maldavimas, malda) – katalikų liturgijoje maldavimai, prašymai Jėzui, Švč. Mergelei Marijai ar šventiesiems. Litanijos kreipinį taria kunigas, o atliepą – pamaldose dalyvaujantys tikintieji.
      manipulas (lot. manipulus) – katalikų liturginių drabužių dalis: dvilinka juosta, dėvima per šv. Mišias ant kairiosios rankos. Kilęs iš dvasininko rankšluosčio prakaitui ir ašaroms nusišluostyti. Simbolizuoja skausmą ir atgailą.
      melchizedekas, melkizedekas, lunulė (lot. luna – mėnulis) – katalikų monstrancijos viršutinėje dalyje dviejų pusmėnulių pavidalo laikiklis, įdėtas tarp dviejų stiklinių ar krištolinių langelių, į kurį įstatoma Ostija. Priklauso prie šventųjų indų, konsekruojama. Pavadinimas kilęs iš biblinio senovės žydų karaliaus ir vyriausiojo kunigo Melchizedeko (Melchisedek), kuris pirmas pradėjo aukoti nekruvinas aukas duonos ir vyno pavidalu.
      mensa (lot. mensa – stalas) – katalikų bažnyčioje svarbiausioji altoriaus dalis stalo, dėžės, kai kada sarkofago pavidalo. Simbolizuoja valgymui skirtą stalą, prie kurio sėdėjo Paskutinės vakarienės metu Didįjį ketvirtadienį Jėzus su savo mokiniais. Dengiama užtiesalais. Į mensą įleidžiamas arba ant jo statomas altoriaus akmuo, tabernakulis, relikvijoriai (nuo VIII a.), liturginiai indai ir kiti reikmenys, būtini šv. Mišių aukojimui.
      ministrantas (lot. minister – patarnautojas) – aukojančio šv. Mišias dvasininko – vyskupo, kunigo pagalbininkas: diakonas, akolitas (vyskupo šventomis apeigomis paskirtas, studijuojantis teologijos mokslus). Prie ministrantų priskiriami tie, kuriems patikima skaityti Dievo Žodį, kurie asistuoja pačiam celebrantui, kurie vadovauja visai į pamaldas susirinkusiai bendruomenei.
      Mišiolas (lenk. Mszał; iš lot. missale) – svarbiausioji katalikų liturginė knyga, kurioje surašyti šv. Mišių formulių ir maldų tekstai kiekvienai bažnytinių metų dienai ir Mišių aukojimo taisyklės. Mišių metu Mišiolas laikomas padėtas ant mažo pulpitro kunigo kairėje ar dešinėje pusėje ant altoriaus.
      monstrancija (lenk. monstrancja; lot. monstratio – rodymas) vienas brangiausių ir meniškiausių katalikų liturginių reikmenų; jo laikiklyje (mel–chizedeke) įdedama Ostija – Švč. Sakramentas, kai jis rodomas ir garbinamas per adoracijos pamaldas ir procesijas. Vartojama nuo XIV a. Gaminama iš aukso, sidabro ar sidabruoto vario.
      noviciatas, naujokynas (lenk. noviciat, iš lot. novitius – naujokas). Vienuolynas arba jo dalis, kur gyvena naujai įstojusieji į vienuoliją, kol išbūna nustatytos trukmės bandomąjį laikotarpį. Noviciatu vadinamas ir pats bandomasis laikotarpis.
      oktava (lot. octava) – aštuondienis, aštuonių dienų trukmės laikotarpis. Katalikų liturgijoje 8 dienų trukmės religinė šventė.
      pacifikalas (lot. pacificus – darantis taiką, taikinantis) – nedidelis katalikų liturginis reikmuo – relikvijorius, kryžiaus ar monstrancijos pavidalo. Juo laiminami tikintieji, jis duodamas jiems bučiuoti. Kai pamaldose dalyvauja vyskupas, kunigas siunčia jam per pacifikalą ramybės pabučiavimą. Iš to kilęs pavadinimas.
      palė (lot. pallium – užtiesalas) – katalikų liturginis reikmuo, vienas iš veliumų: keturkampis kieto lininio audinio gabalas, kuriuo uždengiama prieš ir po Mišių liturginė taurė su patena, o per Mišias – tik taurė.
      patena (lot. patina – negilus dubenėlis) – katalikų liturgijoje kartu su taure svarbiausias šv. Mišių indas – plokščia apvali vyskupo konsekruota lėkštelė, ant kurios per šv. Mišias prieš kunigo komuniją dedama konsekruotoji Ostija (Švč. Sakramentas), taip pat ja pridengiama taurė. Pagal kanonų reikalavimus gaminama naudojant tauriuosius metalus, iš viršaus būtinai paauksuota.
      perizonijus – Nukryžiuotojo klubų raištis.
      portatilis (lenk. portatyl; lot., it. portatile, iš lot. portare – nešti, vežti) – 1. Katalikų bažnyčiose altoriaus akmuo: keturšonis, paprasto akmens, marmuro ir kt. luitas, plyta su įduba (lot. sepulchrum) relikvijoms raudonuose maišeliuose. Vyskupo konsekruojamas; įduba užmūrijama ir antspauduojama konsekruojančio vyskupo antspaudu. Yra dvejopi: stacionariniai, įleidžiami į akmeninę altoriaus mensą taip, kad neišsikištų virš mensos, ir kilnojamieji, statomi ant mensos; jei ji yra medinė, tada dedamas medinis ar mūrinis pagrindas. 2. Viduramžiais kelioninis altorėlis (lot. tabula itineraria), vartotas aukštųjų dvasininkų, monarchų kelionėse, kariuomenės stovyklose, vykstant pas ligonį.
      prepozitas (lot. praepositus – viršininkas, vyresnysis) – aukštesniojo rango dvasininkas – kanauninkas, prelatas, vyskupijos katedros kapitulos narys – turintis visus parapijos klebono įgaliojimus. Kaip kapitulos narys privalo rūpintis pamaldų tvarka katedroje. Prepozito beneficija vadinama prepozitūra.
      presbiterija (lot. presbiter – kunigas) – paaukštinta bažnyčios dalis, skirta didžiajam altoriui, dvasininkams, atliekantiems liturgines apeigas.
      pristatymas (lenk. prezentacja, lot. praesentare – pristatyti, parodyti) – pristatymo teisė – bažnyčios steigėjo, kaip patrono, išimtinė teisė teikti vyskupui ordinarui parapinės bažnyčios klebono kandidatūrą bažnytinei beneficijai – parapinės bažnyčios klebono vietai užimti.
      procesionalas – apeiginė procesijų knyga, procesijų apeigynas.
      profesas (lot. professus – žinomas; aiškus, akivaizdus) – vienuolis, visateisis vienuolijos narys, davęs visus privalomus įžadus ir gavęs visus šventimus.
      protonotaras (lot. protonotarius – pagrindinis notaras) – 1. Apaštalinis protonotaras – popiežiaus kurijos aukštosios prelatų grupės narys. Registruoja popiežiaus iškilminguosius raštus, dalyvauja rengiant beatifikacijos bei kanonizacijos dokumentus. 2. Kanauninkas prie Romos bazilikos arba katedrinės kapitulos narys, kur toks titulas jam yra suteiktas. 3. Prelatas, kuriam suteikta privilegija vartoti popiežiškąsias insignijas tam tikromis progomis.
      purifikatorius (lot. purificare – valyti) – 1. Pailga lininė išilgai sulenkta medžiaga, kuria Mišias aukojantis kunigas nušluosto pirštus ir lūpas išdalijęs komuniją. Kaip atskiras reikmuo vartojamas nuo XIII a. 2. Šluostukas Mišių taurei po Komunijos nusausinti.
      relikvijorius – dėklas relikvijoms. Atsirado kartu su kryžiaus ir šventųjų kultu. Puoštas brangakmeniais, dekoruotas tapyba. Buvo įleidžiamas į altoriaus mensos įdubą (lot. sepulchrum) arba statomas ant mensos. Gamintas auksakalių iš tauriųjų metalų, dramblio kaulo, stiklo.
      rochetas (pranc. rochette) – katalikų liturginis drabužis, vyskupų ir kanauninkų kamža. Nuo kunigų kamžos skiriasi tuo, kad yra prabangesnis, puošnesnis ir ilgomis rankovėmis.
      signorius (lenk. signaturka, iš lot. signum – ženklas) – mažiausias iš bažnyčios varpų, kuriuo skambinant pranešama apie prasidedančias pamaldas.
      stula (lot. stola – ilgas dukslus romėniškas kilniojo luomo moteriškas drabužis) – katalikų liturginių drabužių dalis – ilga juosta, kurios praplatintuose galuose, kartais ir pačiame viduryje, išsiuvinėta ar išausta po kryžių ar po Kristaus monogramą tokios pat spalvos kaip arnotas. Nešiojama ant kaklo, aukojant šv. Mišias užsidedama ant albos, kitais atvejais – ant kamžos.
      suplikacijos (lot. supplicatio – viešas maldavimas, atgailos iškilmės) – giesmės, panašios į litanijas.
      špitolė (lenk. szpital, lot. hospitalis – svečias, lankytojas) – prieglauda seneliams elgetoms, galintiems patarnauti bažnyčioje. Lietuvoje pradėtos steigti XVI a. prie parapinių bažnyčių; čia gyvendavo ir bažnyčios tarnai: zakristijonas, vargonininkas, varpininkas. XVIII a. paskutiniame ketvirtyje špitolėse būdavo įrengiamos patalpos parapijos mokyklai, gyvendavo mokytojas.
      tabernakulis (lot. taberna – trobelė, tabarnaculum – pastogė, palapinė) – katalikų bažnyčios didžiojo altoriaus viduryje esanti spintelė Švč. Sakramentui komuninėje ir monstrancijoje laikyti. Ant tabernakulio statomas altoriaus kryžius. Tabernakulio dydis ir pavidalas turėjo derintis su altoriumi. Jame yra du skyriai: žemesnysis – komuninei, aukštesnysis – monstrancijai. XVIII a. I pusėje Lenkijos bažnytiniai sinodai reikalavo, kad būtų padarytas meniškai. Puoštas, ypač nuo baroko laikų, polichromiškai dažytas.
      umbrakulas (lot. umbraculum – skėtis, pavėsinė) – stačiakampis šilkinės medžiagos ekranas su rėmeliais arba vėliavėlė su laiba kojele, pastatomas ant altoriaus priešais adoruojamą (išstatytą) monstranciją, kai ją nustatytais tarpais reikia pridengti.
      Valandos, Gadzinkos (iš lenk. Godzinki) – Marijos Valandos – ypatingos maldos ir giesmės Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos garbei. Susideda iš septynių dalių, arba valandų, iš čia ir pavadinimas. Giedamos šventadienių rytais. Išplito kaip kanoninių valandų imitacija XIV a. Jų kalbėjimas laikytas privalomu dvasininkijai.
      veliumas (lot. velum – burė) – 1. Šydas, užuolaida, uždanga vidui puošti ir ypač didžiajam altoriui pridengti. Nustota vartoti prieš XVII a. 2. Baltos šilkinės medžiagos gabalas, kuriuo kunigas paima į rankas monstranciją, laimindamas tikinčiuosius; juo apsiaučiamas ir Švč. Sakramentas, nešamas pas ligonį. 3. Šilkinės medžiagos arnoto spalvos keturkampis apdangalas – pale, kuria taurė su patena dengiama iš visų šonų.
      votai (lot. votum – auka, įžadas) – katalikų bažnyčiose tikinčiųjų padėkos Dievui ženklai, tvirtinami altoriuose šalia stebuklais išgarsėjusių paveikslų. Reiškia padėką Dievui už stebuklingą išgijimą ir pan. malones. Krikščionių Bažnyčioje žinomi nuo V a., Lietuvoje ypač paplitę nuo XVIII a. Esti akių, kojų, rankų, širdžių, stačiakampių plokštelių su padėkos įrašais ir kitokių pavidalų. Daromi iš tauriųjų metalų, taip pat iš geležies, medžio, vaško.

Audiniai

      arusas, harusas (lenk. haras) – siauras arba platus audinys, Lenkijoje naudotas XVII–XVIII a. Pagal rusiškus žodynus, garusas – suktiniai dažyti verpalai ir iš jų austas tankus audinys. Galbūt tai prastesnių avių vilnų siūlų audinys, kuris būdavo atvežamas į Lenkiją nuo XIV a. iš V.Europos, o XVIII a. austas pačioje Lenkijoje.
      astrachanija (lenk. astrachań; pranc. astrakan) – įvairiaspalvis medvilninis arba pusvilnonis audinys; metmenys – šilkinių siūlų. Pavadinimas kilęs nuo Astrachanės miesto. Galbūt buvo importuojamas iš Rytų. XVIII a. buvo audžiamas Lenkijos manufaktūrose. Naudotas moteriškiems drabužiams, storoms langų užuolaidoms, pamušalams, baldams apmušti.
      ataminas (lenk. etamina, atamin; pranc. ėtamine) – šilkinis audinys, lengvas, permatomas, su ažūriniais ruoželiais ar langeliais, vienspalvis; t. p. vilnonis ar su vilnos priemaiša tik atauduose arba ir metmenyse. Gamintas nuo XVII a. Prancūzijoje, Vokietijoje.
      atlasas (lenk. atłas, hatłas, iš arabų atlas – lygus, vienspalvis) – šilkinis arba pusšilkinis (pastarasis gal yra vadinamasis pusatlasis, lenk. półatłasikowy) audinys; vienspalvis, t.p. raštuotas, geroji pusė blizganti, išvirkščioji – matinė. Metmenų siūlai gerojoje ataudų pusėje nematomi. LDK austas Gardino manufaktūrose. Naudotas prabangiems pasaulietiniams drabužiams, pamušalams, sienų ir baldų apmušalams. Kai kurios rūšys vadintos satinu. Atlasas buvo baltos, raudonos, violetinės spalvos. Naudotas arnotams, jų kolonoms ir arnotų apsiuvams, kapoms, antepediumams.
      bantažeras (lenk. bantazer, pranc. bantager) – drabužių apsiuvams naudota medžiaga, veikiausiai juostų pavidalo. Naudota arnotams, relikvijoriams.
      blavatas (lenk. blawat) – viduramžiais mėlynos, žydros spalvos prabangus šilkinis audinys. Vėliau blavatu buvo vadinamas bet kurios rūšies šilkinis audinys. Naudotas arnotams, užuolaidoms, baldakimams, procesijų vėliavoms ir vėliavėlėms.
      damastas (lenk. adamaszek; it. damasco; pranc. damas) – šilkinis, rečiau pusšilkinis audinys; dažniausiai vienspalvis arba dvispalvis, margintas augaliniais, žvėrių, įvairių figūrų ornamentais. Paviršius galėjo būti blizgantis. Kartais būdavo papildomai papuošiamas šilkinių arba metalinių siūlų ataudais. XVIII a. austas LDK Ružanų ir Kraslavos (Latgala) manufaktūrose. Pavadinimas kilęs nuo Damasko miesto (Sirija). Naudotas prabangiems pasaulietiniams drabužiams; XVII–XVIII a. t. p. sienų ir baldų apmušalams. Buvo geltonos, raudonos, žalios spalvos. Naudotas arnotams, bažn. vėliavoms, užuolaidoms.
      drožetas (lenk. drogieta; pranc. droguet) – minkštas, bet stiprus vilnonis arba pusvilnonis audinys. Pusvilnonio drožeto metmenys galėjo būti šilkinių siūlų. Naudotas lengvesniems viršutiniams drabužiams. Buvo baltos, juodos, mėlynos, žalios spalvos. Naudotas arnotams, jų kolonoms bei arnotų apsiuvams.
      dzikas (lenk. dzik) – geltonai bronzinės spalvos su rausvoku atspalviu audinys. Pagal kitus šaltinius, tai geležies spalva arba geležies spalvos dažai. Veikiausiai tai šerno šerių spalvos audinys (lenk. dzik – šernas); apie jį trūksta išsamesnės informacijos.
      flora, floransas (lenk. flora, florans; pranc. florence) – šilkinis audinys, kitaikos porūšis. Lengvas, minkštas, blizgantis, vienspalvis, dažniausiai šviesių, pastelinių spalvų. Pavadinimas kilęs nuo Florencijos miesto (Italija). Naudotas lengviems moteriškiems drabužiams, apsiaustams, lovoms puošti ir kt.
      galionas (lenk. galon, galonik, iš pranc. galon) – vienspalvė arba ornamentuota dekoratyvinė, austa, pinta, nerta juosta. Galionai buvo daromi iš auksinės arba sidabrinės spalvos ištisai ar iš dalies metalinių arba metalizuotų, t.p. šilkinių ir medvilninių siūlų. Nuo XVII a. II pusės ir XVIII a. buvo papildomai įpinama storesnių siūlų arba metalinės folijos juostelių. Galiono vidurys buvo puošiamas geometriniais arba augaliniais ornamentais. Naudoti drabužių apsiuvams, tarnų uniformų apvadams, liturginiams drabužiams, skrybėlėms ir kykams puošti, baldų, sienų apmušalų pakraščiams apsiūti, karietų vidui papuošti, t.p. karinių laipsnių ženklams.
      gaza (lenk. gaza; pranc. gaze) – lengvas, labai plonas permatomas šilkinis audinys. Gaza iš vilnonių ar medvilninių (XIX a.) siūlų buvo retai suausta, nes buvo naudojamas tikrasis gazinis pynimas. Naudota madingiems moteriškų drabužių priedams (skarelėms, kykams), lengvoms suknelėms, langų užuolaidoms, alboms.
      grodenaplis, grandinapolis (lenk. gradynapol; pranc. gros de Naples) –storokas šilkinis audinys, vienspalvis arba raštuotas. Storos kitaikos rūšis. Pavadinimas kilęs nuo Neapolio miesto (Italija). Naudotas drabužiams ir kailinių apmušalams, arnotų kolonoms.
      grodetūras, greditūras (lenk. graditur, greditur, grodytur; pranc. gros de Tours) – šilkinis tankus audinys. Vidutinio storumo kitaikos rūšis. Buvo dažomas įvairiomis spalvomis, kartais margintas brošavimo būdu. Nuo XVIII a. II pusės LDK buvo audžiamas Gardino manufaktūrose. Naudotas moteriškiems drabužiams, kailinių apmušalams. Buvo baltos, raudonos, violetinės, žalios spalvos. Naudotas arnotams, jų kolonoms, antepediumams, umbrakuliams.
      kalamėja (lenk. kalamajka; pranc. calemondes) – vilnonis audinys iš iškarštos avių vilnos, buvo audžiamas su dryžiais, t. p. margintas gėlių raštu. Lenkijoje XVIII a. naudotas kaip pigi medžiaga lengvesniems drabužiams, diržams, juostoms, chalatams, užtiesalams. Buvo raudonos, žalios spalvos. Naudota arnotams, baldakimams, procesijų vėliavoms, altorių užtiesalams.
      kamlotas (lenk. kamlot; pranc. kamelot) – plonas audinys, viduramžiais austas iš kupranugarių, ožkų ilgos vilnos; vėliau V.Europoje – iš prastesnės rūšies iškarštos avių vilnos. Pigiausia vilnonė medžiaga. Raštuotas buvo su dryžiais arba taškuotas. LDK buvo audžiamas Gardine. Iš kamloto buvo siuvami nebrangūs, kasdieniniai drabužiai. Buvo violetinės, žalios spalvos. Naudotas kapoms.
      kampana, kampanėlė (lenk. kampana; it. campana, campanella – varpas, varpelis; pranc. campane) – pintinio nėrimo juosta drabužių apsiuvimui iš metalinių aukso ir sidabro spalvos siūlų. Žodynuose aprašoma skirtingai. Pagal lenkų kalbos aiškinamuosius žodynus – dekoratyvinė auksinės ar sidabrinės spalvos tinklelio pavidalo juosta ar juostelė su varpelio pavidalo spurgais drabužių pakraščiams apsiūti. Buvo auksinės ar sidabrinės spalvos, naudota ir arnotams apsiūti.
      kapotas (lenk. kapota) – XVIII a. Lenkijos karalystėje ir LDK nešiotas vyrų viršutinis drabužis, siūtas iš tamsių spalvų medžiagos; rankovės neįkirptos, aukšta (stati) apykaklė, gana platūs atlapai. Užsegamas sagomis ir kilpomis. Visos siūlės ir kraštai apvedžioti spalvotomis virvelėmis.
      kitaika (lenk. kitajka, iš rus. kitaika) – plonas, tankiai austas, medvilninis audinys, vienspalvis arba besikeičiančių spalvų, kai metmenų spalva skiriasi nuo ataudų; prastesnės rūšies už taftą. Pavadinimas rodo, kad buvo atvežamas iš Azijos per Rusiją. XVIII a. II pusėje austa Gardino manufaktūrose. Buvo baltos, geltonos, karmazininės, liepsnos, mėlynos, plytinės, raudonos, rožinės (baldakimams), violetinės, žalios spalvos. Naudota arnotams, alboms ir jų pamušalams, užuolaidoms.
      kortina (lenk. kortyna) – dekoratyvinis šilkinis, medvilninis, lininis audinys. Dažytas. Raštai gali būti įspausti, dažniausiai rankomis, nuo medinių ornamentuotų lentų. XI–XVIII a. naudota gyvenamosioms patalpoms dekoruoti.
      lama (lenk. lama; pranc. lamé, iš arabų lamij – blizgantis, spindintis) – šilkinis audinys, vienspalvis arba raštuotas. Metmenys visiškai arba iš dalies atausti metaliniais, auksiniais arba sidabriniais siūlais ar folijos juostelėmis. Ornamentas – smulkūs langeliai, žvyneliai. Buvo baltos, mėlynos, sidabrinės, violetinės spalvos. Naudota arnotams ir jų apsiuvams, t. p. prabangiems vyriškiems drabužiams, moterų suknelėms, kartais drabužių juostelėms, apsiuvams.
      liustrinas (lenk. lustryna; pranc. lustrine) – plonas, kietas, vilnonis ar pusvilnonis audinys, specialiai apdorojamas, kad įgytų blizgesį, lygų paviršių. Lenkijoje XVIII a. daugiausia naudotas moterų drabužiams; vėliau – pamušalinė medžiaga skrybėlėms. Buvo geltonos, juodos ir skaisčiai raudonos spalvos. Naudotas arnotams, bažnytinėms vėliavoms.
      masifas (lenk. massyw, mussyf) – metalinis siūlas, imituojantis auksinį metalo siūlą.
      mora, muaras (lenk. mora; pranc. moire) – natūralaus arba dirbtinio šilko vienspalvis audinys, rečiau medvilninis ar vilnonis. Paviršiaus raštas banguotas, su netaisyklingais ruožais, primenančiais statmenai ar įstrižai nupjauto medžio medienos sluoksnius. Dažnai būna prikaišyta metalinės folijos juostelių. Naudota moteriškiems, t. p. liturginiams drabužiams, ordinų juostoms, skrybėlėms. Buvo violetinės, žalios spalvos. Naudota arnotams.
      muslinas (lenk. muslin; pranc. mousseline) – šilkinis arba medvilninis audinys; lengvas, labai plonas, retintas, paprastai vienspalvis, būdavo ir marginamas smulkiomis gėlytėmis ir kt. raštais, siuvinėjamas. Austas ir ruoželiais, langeliais. XVII a. austas Gardino lininių audinių manufaktūroje. Naudotas lengvoms suknelėms, palaidinukėms, užuolaidoms, uždangalams. Naudotas altorių užtiesalams, alboms, kamžoms.
      šaršedronas (lenk. szarszedron; pranc. sergiers) – lininis ar pusvilnonis audinys, artimas kamlotui. Metmenys iš šilkinių siūlų. Naudotas drabužiams ir pamušalams.
      štofas (lenk. sztof, iš vok. Stoff – audinys, apskritai medžiaga). Štofu vadinti įvairiaspalviai (baltos, citrininės, kavinės, raudonos spalvos) prabangūs audiniai. Naudotas arnotams, jų kolonoms, kapoms, antepediumams.
      tercanelė, tercinelė (lenk. tercynela, tercynella; it. terzanella) – šilkinis arba pusiau šilkinis audinys, blizgantis, kartais su gėlėtu raštu. Naudotas suknelėms, bajorų drabužiams, liturginiams drabužiams – kapoms.
      tripas (lenk. tryp; pranc. tripe de velours) – vilnonis aksomo tipo audinys. Kaip lengvesnis ir pigesnis, naudotas drabužiams vietoj prabangių audinių.

Įvairios sąvokos

      aktikuoti – LDK pagal Lietuvos Statuto teisę – pateikti dokumentą, kad būtų įrašyta į žemės, pilies LDK vyriausiojo tribunolo aktų knygas ir savavaldžių miestų tarybos aktų knygas, ir gauti juridinę galią turintį oficialų to dokumento išrašą.
      akmuo (lenk. kameń) – svorio matas XVI–XVIII a. 14,6–16 kg. Vartotas vaškui, rugiams, pakuloms, apyniams, mėsai ir sviestui, liejamų varpų bronzai sverti. Ikimetrinėje sistemoje atitiko 40 liet. svarų.
      alembikas (lot. alembicus – puodelis su snapeliu ar ašele) – varinis indas – naminis aparatas degtinei ir kt. alkoholiniams skysčiams gaminti; distiliatorius.
      alkovas – kambarėlis arba didesnio kambario atskirta dalis, skirta lovai. Buvo jau senovės romėnų, arabų gyvenamuosiuose pastatuose. Nuo XVII a. paplito Prancūzijos miestų ir kaimų vietovių rūmuose. XVIII a. paplito visoje Europoje kaip niša gultui.
      antaba (lenk. antaba, iš vok. Hand habe) – 1. pakeliama arba nuleidžiama metalinė, žiedo pavidalo durų rankena. Meniškos antabos būdavo liūto galvos pavidalo su metaliniu žiedu nasruose. 2. Ąsos pavidalo vertikaliai prie durų pritvirtinta rankena.
      bėgūnas (lenk. biegun) – viena seniausių durų vyrių atmaina: medinis apvalus rąstelis, prigludęs prie vienos iš vertikaliųjų staktų. Į jo išdrožą įleistas vienas durų šonas. Sukinėjasi su varstomomis durimis dėl nusmailintų rąstelio galų, įleistų į įdubas (lizdus) viršutinėje staktoje ir slenkstyje.
      bindosas (lenk. bindasik) – dailidės kirvis rąstams tašyti.
      eksdivizija (lot. exdivisio) – LDK privačios žemės valdos išdalijimas savininko kreditoriams už skolas pagal teismo sprendimą, t. p. įpėdiniams.
      fangultas (lenk. fangult, iš vok. Feingold) – grynas, be kitų metalinių priemaišų, aukščiausios kokybės ir prabos auksas.
      girnakalis – plaktukas ar kūjis girnapusių paviršiui iškalti.
      gorčius (lenk. garniec) – LDK biralų ir skysčių tūrio saikas, 5,6 l. Nuo 1766 m. LDK matų ir saikų suvienodijimo buvo dvejopas gorčius: senasis, didysis, arba cecho, gorčius – 5,6 l, ir mažasis, arba šinkorinis, gorčius – 2,8 l. Ikimetrinėje sistemoje didysis gorčius prilygo 2 mažiesiems gorčiams; mažasis gorčius – 2 pusgorčiams, 4 kvortoms, 8 puskvortėms, 8 puskvortės – 2,8 l. Gorčiais buvo seikėjami ir obuoliai, uogos, smulkios daržovės.
      kablys, kabliukas (lenk. zaszczepka) – vienas iš durų uždarymo ir langų užkabinimo įtaisų. 1. Langų kablys ar kabliukas. 2. Durų kablys, ypač tais atvejais, kai su durų aprašymu kartu minimas ir prabajus (kilpa), į kurį dedamas užlenktas kablio galas ir tokiu būdu durys užkabinamos. Tačiau dažni atvejai, kai prabajus neminimas. Galbūt tas žodis praleistas, arba čia zaszczepka reiškia ne kablį, bet vieną skląsčių atmainų, kuris gali sukiotis apie savo ašį, t. y. gali būti iš horizontalios padėties pakeliamas aukštyn (durys atsidaro) ir vėl nuleidžiamas (durys uždarytos). Šiais atvejais zaszczepka verčiama mažiau konkretizuotu terminu kaištis.
      kaduko teisė (lot. caducus – išmarinis, bešeimininkis) – teisė į išmarinį turtą, likusį be teisėtų paveldėtojų.
      kahalas (hebr. – žydų bendruomenė). Lenkijoje ir LDK XVI–XVIII a., taip pat Rusijos imperijoje (1772–1844) žydų bendruomenės savivaldos organas – tarpininkas tarp žydų ir oficialiosios valdžios.
      karčius, kartis – (lenk. korzec) – Lenkijoje ir LDK tūrio matas grūdams, kitiems biralams seikėti (120 litrų).
      karmazinas – (lenk. karmazyn, iš turkų kyrmyzy — ryškiai raudonas). 1. Raudonos spalvos organinis dažiklis ir dažai audiniams dažyti. Buvo įvairių atspalvių. 2. Lenkijoje ir LDK XVI–XVII a. raudoni karmazininės spalvos drabužiai rodė priklausymą kilmingųjų luomui, todėl perkeltine prasme karmazinas – turtingo bajoro sinonimas. Smulkieji bajorai neturėjo lėšų brangiems karmazininiams drabužiams ir nešiojo pilkus, naminio milo; jie buvo pašaipiai vadinami „šaračkomis“ (lenk. szary – pilkas).
      kartis, žr. rykštė.
      lagūnas (lenk. łahun) – dvaro bravore – statinė su dviem dugnais ir anga viršuje destiliuojamai degtinei nutekėti.
      legacija (lot. legatio) – nekilnojamojo turto arba jo dalies, piniginių sumų užrašymas testamentu kitam asmeniui ar institucijai.
      lotas (lenk. łót, vok. Lot, iš lot. lothum – taurė skysčiams matuoti) – dviejų europinių svorio matų – svaro (funto) ir grivinos (markės) dalmuo. Galiojo ikimetrinėje matų sistemoje nuo viduramžių iki XIX a. imtinai. Buvo svaro 1/30–1/32 dalis, o grivinos (markės) – 1/16 dalis. Kaip svaro dalis, lotas paplito Lenkijos karalystėje nuo XVI a. I pusės, gal kiek vėliau ir LDK; kaip grivinos dalis – XVIII a. I pusėje. LDK lotas XVIII a. II pusėje ikimetrinėje sistemoje prilygo 1/32 daliai Lietuvos svaro (funto), pagal metrinę sistemą – 12 194 g. Lotais apie XVIII–XIX a. I pusėje prekyboje svertos mažos apimties smulkios prekės: kava, mielės, laiškai. Kaip tauriųjų metalų masės vieneto – grivinos (markės) svorio padalinys, lotas buvo naudojamas nustatant sidabro žaliavos, sidabrinių monetų ir sidabrinių dirbinių gryno sidabro kiekį, taip pat sveriant dirbinius iš tauriųjų metalų; 1794 m. sukilimo metu nusavintų visų bažnytinių reikmenų iš tauriųjų metalų, taip pat alavo, vario svoris buvo nusakomas grivinomis ir lotais.
      margas (lenk. morg, iš vok. Morgen – rytas) – žemės matas, pirmykšte savo prasme reiškęs žemės plotą, kurį vienas žmogus galėjo nupjauti ar išarti per pusdienį, dirbdamas nuo ryto iki pietų l arkliu arba 2 jaučiais. Mazovijos kunigaikštystėje (nuo XV a.), LDK (nuo XVI a. vid.) – dirbamos žemės matas, valako sudėtinė dalis. Dydis įvairiuose kraštuose buvo nevienodas. Nuo valakų reformos margo dydis LDK buvo 0,71 ha; Užnemunėje nuo 1819 m. – 0,56 ha; Maž. Lietuvoje – nuo 0,25 iki 0,56 ha; Rusijoje ir Lietuvoje XIX a. – 2/3 dešimtinės, arba 0,7 ha.
      mylia – kelio matas. Buvo skiriama didžioji, vidutinė ir mažoji mylia. Didžioji mylia – nuo 7,8 iki 8,0 km; vidutinė – 6,8 km; mažoji – 5,5–5,8 km. Skiriasi pagal vietą ir laikotarpį.
      patentas – XIII a. monarcho įsakas, privilegija – dokumentas, suteikiantis teisę naudotis tam tikru titulu, verstis tam tikru verslu (pvz., gydytojo), suteikiantis karinį rangą, laipsnį. Aukštojoje mokykloje įgytos specialybės, religinės brolijos nario pažymėjimas.
      pakabinama spyna (lenk. kłódka) – geležinių spynų rūšis; jas, kaip ir kitas spynas, gamino nuo XV–XVI a. šaltkalviai, vėliau – pakabinamų spynų meistrai. Buvo įvairių: cilindrinės, širdelinės, trikampės, panašios į šalmą ir kt. Negalėjo būti panaudotos be prabajų – geležinių kilpų, įkaltų į duris ir durų staktas. Lietuviškai pakabinama spyna buvo vadinama kalade (iš lenk. kłódka ar rus. колода). Vadinamomis kaladėlėmis buvo rakinamos klėtys, svirnai.
      perkolas (lenk. jaz) – žabų užtvara upėje su spragomis, į kurias įstatomos varžos (bučiai) žuvims gaudyti.
      piupitras (pranc. pupitre, lot. pulpitum – pakyla, tribūna) – aukštas stalelis, rašymo pultas su nuolaidžiai pritaisyta lentele knygoms ar kt. pasidėti.
      priekalas: vienaragis priekalas (lenk. szparóg, szparong) – kalvystės įrankis: smailagalis priekaliukas, naudojamas tada, kai reikia kabinėti vidines sieneles daiktų (talpų), turinčių angą.
      rykštė, kartis (lenk. pręt, baltr. prut, vertinys iš lot. virga mensoria ir vok. die Rute, latv. merrikste) – europinis ikimetrinės matų sistemos žemės ilgio ir ploto (kvadratinė rykštė) matas, jo kilmė susijusi su viduramžių vad. „karaliaus lazda“ (virga regalis). Viduramžiais plito iš Šv. Romos imperijos į gretimas šalis; LDK išplito nuo XVI a. vidurio per žemės valakų reformą. Lietuvos rykštė buvo 1/10 dalis virvės (šniūro, žr.). Lietuvos rykštės ilgis 21/2 sieksnio, 11/2 uolekties, 10 rykštelių, pagal 1766 m. seimo įstatymą. Kaip žemės plotas turėjo 56,25 kvadratines uolektis ir 100 kv. rykštelių. Pagal metrinę sistemą ilgis prilygo 4,87 , o kaip žemės plotas – 23,742 kv. metrams. Iki XX a. lietuviško termino rykštė, gyvojoje kalboje išliko įvairūs sinonimai: kartis, prentas, prutas, rūta, strypas, virbalas, šatra, virptis.
      rykštelė, virpstelis (lenk. pręcik) – LDK valakinės žemėtvarkos žemės ploto matas, rykštės (žr.) dalis. XVI–XVIII a. prilygo 0,487 m.
      statinė (lenk. beczka) – ikimetrinės matų sistemos skysčių ir biralų tūrio vienetas, vartotas daugelyje Europos šalių nuo viduramžių. LDK žinomas jau XV a. Lietuvoje XV–XVI a. statinė buvo ir dirbamos žemės matas – viena statine grūdų apsėtas žemės sklypas. Per valakų reformą statinė, kaip žemės ploto matas, prilyginta margui ir juo pakeista. Prekinėse, vad. silkinėse, statinėse nuo XVI a. būdavo eksportuojami Lietuvos linų sėmenys, kanapės, lajus. Statinių kaip saiko dydis buvo nevienodas. Didesni miestai (Kaunas, Kėdainiai, Ukmergė) ir mažesni miesteliai (Labanoras, Šėta, Luokė) turėjo savo statinę – savo dydžio saiką. Dominuojanti LDK prekyboje Vilniaus statinė XVI a. prilygo 72 gorčiams (407 litrai); buvo dalijama į pusstatines (38 gorčiai) ir ketvirčius (18 gorčių). 1766 m. vienodinant LDK matus, įvesta vieninga biralams ir skysčiams Lietuvos statinė (403 litrai).
      svaras (sen. gr. litra, lot. libra arba pondus, vok. Pfund, lenk.) – nuo antikos laikų iki metrinės matų sistemos įsigalėjimo (XIX a.) daugumoje Europos šalių buvo pagrindinis svorio matas. Nuo XIX a. jo vietą užėmė kilogramas. Svaro dydis įvairiose šalyse buvo nevienodas. Lietuvos svaras susiformavo XV a. Jo svoris prilygo dviem ilgiesiems – pirmykščiams sidabriniams Lietuvos pinigams arba dviem Lietuvos grivinoms. Lenkijos ir Lietuvos valstybės seimo 1766 m. įstatymu Lietuvos svaras prilyginamas 374,9 g.
      šoninė, šoninis kambarys (lenk. bokówka) – dvarų, klebonijų, palivarkų gyvenamosiose patalpose, smuklėse įvairios paskirties patalpa šalia kambarių, mažesnis kambarėlis šalia didžiojo. Lietuvoje ir Baltarusijoje ėmė rastis nuo XVI a. pabaigos.
      špiklierius (lenk. szpichlarz, iš vok. Speicher) – ūkinis pastatas grūdams, maisto atsargoms ir kt. laikyti, susidedantis iš kelių (2–3) svirnų po vienu stogu; šiaip svirno sinonimas.
      šveliai (lenk. szwele, vok. Schwelle – slenkstis) – medinio pastato konstrukcinis eklementas: apatinis, pamatinis pastato vainikas. Švelys – mediniame pastate stulpas, šulas, prie kurio kalamos lentos arba į kurio išdrožas įleidžiami sienojų galai.
      šniūras, virvė (lenk. sznur, iš vok. Schnur) – senovinis įrankis žemei matuoti (vokiečių kraštuose, gal iš dalies Lenkijoje – grandinė iš eilės tarpusavyje išilgai sujungtų metalinių strypelių. Lietuvoje žemė, matyt, visą laiką ar bent valakų reformos metu (nuo 1547 m.) buvo matuojama virvėmis iš augalinio pluošto.
      Šniūras – dirbamos žemės matas – siauras, ilgas rėžis, išmatuotas virve (šniūru). Valaką sudarė 90 šniūrų. Pats šniūras viename lauke turėjo 10 karčių (rykščių), 75 uolektis ilgio. Pagal metrinę sistemą šniūras prilygo 48,12 metro.
      teblius (lenk. tebel) – statybos įrankis: didelis dailidės grąžtas.
      timpa (lenk. tynf) – Lenkijos ir LDK 1665–1666 m. kaldinta sidabrinė, veikiau mažavertė moneta. Oficiali vertė – 30 grašių, sidabro vertė – apie 18 grašių. Masė 6,7 g.
      uolektis (lenk. łokieć, lot. ulna – alkūnė) – senovinis ilgio ir pločio matas, taip pat šio mato instrumentas. Prilygo atstumui nuo rankos pirštų galų iki alkūnės linkio. Uolektis smulkiau buvo dalijama į pėdas, ketvirčius, colius. Kaip ilgio matas, Lietuvoje žinoma bent nuo XIV a. Buvo didžioji ir prekybinė uolektis. Nuo 1766 m. Lietuvos uolektis prilygo 2 prancūziškoms (Paryžiaus) pėdoms ir 24 coliams. Kaip pločio matas, prilygo 1,8 kvadratinių rykštelių. Metrinėje sistemoje Lietuvos uolektis prilygo 60,43–65,54 cm.
      užusienis (lenk. zaścianek) – viensėdis, atsiradęs XVI a. už valakais išmatuotų žemių ribos (sienos); užusienyje galėjo būti ne viena, dažniausiai smulkiųjų bajorų, sodyba su jai priklausančiomis žemėmis. Užusienių bajorai priklausė žemiausiam bajorų luomo sluoksniui.
      vaznys, šaukūnas (lenk. woźny) – LDK nuo 1566 m. teismų pareigūnas, išvežiojantis jų sprendimus ir kt. raštus, vykdantis obdukcijas, teismo vykdytojas. Kai būdavo keli vazniai, vyresnysis iš jų vadinosi generolas (lenk. woźny generalny, jemerat).
      vidaus spyna (lenk. zamek wnętrzny) – viena iš metalinių pritvirtinamųjų durų spynų. Nebuvo įleidžiama ar įstatoma į durų lentą, bet jos atviras arba metalinėje dėžutėje įtaisytas mechanizmas būdavo pritvirtinamas prie durų ir patalpos vidaus. Vidaus spynos išplito nuo XVI–XVII a., kai ėmė rastis vis daugiau monumentalesnių patalpų (bažnyčios, miestiečių ir žemvaldžių namai). Vidaus spynos dažnai turėdavo korpusus, pagražintus meniška kūryba. Ypač sudėtingos būdavo miestų amatininkų cechų turto skrynių vidaus spynos.
      viderkafas (lenk. widerkaf, vok. Wiederkauf, Rückkauf – išpirkimas) – kitam asmeniui anksčiau užstatyto ar parduoto turto, daikto atpirkimo (išpirkimo) teisė. LDK XVIII a. – dokumentas apie žemės įkeitimą, užtikrinantis įkeitėjo teisę tą žemę išpirkti ir apsaugantis įkeitėją nuo kreditoriaus pasikėsinimų jam įteiktos žemės negrąžinti.
      viešoji mokykla (lenk. szkoła publiczna) – XVIII a. paskutiniame ketvirtyje LDK Edukacinės komisijos administruojama mokymo įstaiga: aukštesnė už pradinę, vidurinės mokyklos pobūdžio.
      viralinė (lenk. spiżarnia) – gyvenamajame name patalpa (kamara, sandėliukas) valgiams, mėsai, daržovėms ir kt. maisto produktams laikyti.
      virvė – žemės matas, žr. šniūras.

Sudarė Rimantas Jasas

© Lietuvos istorijos institutas, 2005 m. balandžio 28 d.