LDK monetų apžvalga (lietuvių kalba)*******************************************************************************************
Šaltiniai:
1. ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika” – Stasys Sajauskas, Domininkas Kaubrys (1993).
2. ,,Monetos pasakoja” – Zenonas Duksa (1991).
Pagrindinis šaltinis http://66.249.93.104/search?q=cache:v7v ... =clnk&cd=8 *******************************************************************************************
Iki XIV a. pabaigos Lietuvoje naudoti Prahos grašiai ir sidabriniai ilgieji. Nors pinigų sistema Lietuvos teritorijoje formavosi IX - XIII a., lietuviškos monetos pradėtos kaldinti tik XIV a. pabaigoje. Iki tol prekybiniuose mainuose atsiskaitymams buvo naudojamos kitų kraštų monetos arba sidabro lydiniai. Kol buvo pradėtos kaldinti monetos, sidabro lydiniai buvo bendras svorio ir piniginis vienetas ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Daugiausia jų rasta lobiuose. Be ankstyvųjų įvijinių ir apyrankės formos lydinių, vyrauja pusapvaliai (su įkartomis arba be jų) ir trišoniai lydiniai. Lietuvoje jie buvo vadinami lietuviškais ilgaisiais. Pusapvalės formos lydiniai vidutiniškai svėrė 105 gramus, o trišoniai - 180 gramų. Smulkesniems mokėjimams tokie lydiniai buvo kapojami mažesniais gabalais. Iš čia kilęs ir žodis ,,kapa''. Pagal svorį 1 kapą sudarė 60 Prahos grašių. Rašytiniuose šaltiniuose lietuviški ilgieji minimi iki pat XV a. vidurio, nors jų rasta ir vėlesnių laikų lobiuose. Radiniai lobiuose leidžia spėti, kad XIV a. antroje pusėje - XV a. galėjo būti gaminami ir auksiniai pusapvaliai lydiniai.
Sidabro lydiniai Lietuvoje buvo žinomi nuo X a. pabaigos, kai čia buvo naudojami kaltiniai lydiniai (vartoti iki XII a. pradžios). Jie pagal radimo vietų koncentraciją dar vadinami skandinaviškais. Vėliau naudotos Novgorodo grivnos (XII–XIII a.), taip pat šešiakampio formos Kijevo grivnos (XI–XIV a.). Jos naudotos kartu su lietuviškais lydiniais.Lietuviški sidabro lydiniai skirstomi į pusapvalės lazdelės formos lydinius ir tribriaunius lydinius. Populiariai jie vadinami kapomis.
Lietuviški pusapvalės lazdelės formos lydiniai atsirado apie XII–XIII a. ir kursavo iki XIV a. pradžios. Jų vidutinė masė (107 g), artima pusei to meto Skandinavijos sveriamosios markės (208 g). Juose pasitaiko įkartų, kurių skaičius svyruoja nuo 1 iki 18, nors yra lydinių ir be įkartų. Spėjama, kad tokiu būdu buvo tikrinama sidabro kokybė arba žymima praba. Stambiausias pusapvalės lazdelės lydinių lobis – Rybiškių, datuojamas XIII a. vid. (Vilnius, 1930 m.). Jame rasta apie 400 lydinių. Iš viso Lietuvoje rasta per 800 pusapvalės lazdelės formos lydinių iš daugiau kaip 20 radimviečių. Latvijoje žinomos 5 radimvietės, Lenkijoje –1, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijose – 13. Apyvartoje greta „sveikų“ lydinių kursavo ir jų dalys.
Tribriauniai lydiniai, kai kada vadinami rubliais, atsirado apie XIV a. pab. Jų rasta tik Lietuvos teritorijoje (daugiausia Rytų Lietuvoje). 8 vietose rasti 38 tokie lydiniai (5 sveiki ir 33 pusiniai). Lydynių masė svyruoja nuo 174 iki 185 g. Jie kursavo kartu su Rytų Europoje plačiai paplitusiais Čekijoje XIV–XV a. kaldintais Prahos grašiais ir pirmosiomis lietuviškomis monetomis iki XV a. pab. Vienas rublis prilygo 100 Prahos grašių. Tribriauniai lydiniai iš apyvartos išimti vykdant Aleksandro pinigų reformą (1495 m.). Žinomas vienas auksinis lydinys, rastas Drageliškių lobyje (masė – 28,61 g). Drageliškių lobyje rastas ir elektrono lydinys (masė 106 g). Spėjama, kad šie lietuviški lydiniai, kurie galėjo būti leidžiami apyvarton epizodiškai.
*******************************************************************************************
Smulkiau žiūrėti:
Seniausi LDK pinigai - lydiniai
http://www.lnm.lt/index.php?option=com_ ... Itemid=184
Винцас Рузас. Серебряные денежные слитки в музее Банка Литвы. Февраль 2006 г
http://www.nbrb.by/bv/narch/333/13.pdf
ИСТОРИЯ ФАЛЬШИВЫХ СЛИТКОВ
http://www.adventure.ru/kis/02-2001/falsh.shtml
Илья Шталенков. Платежные слитки-гривны в денежном обращении ВКЛ. Февраль 2006 г
http://www.nbrb.by/bv/narch/333/7.pdf
******************************************************************************************* LDK kaldintos monetos (pinigėliai) Iki šiol tebelieka daug neaiškumų dėl pirmųjų Lietuvoje kaldintų monetų. Manoma, kad pirmosios lietuviškos monetos nukaldintos valdant kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui, o kai kurių autorių nuomone, Jogailos valdymo metais. Smulkiausias monetas dauguma autorių vadina pinigėliais arba denarais ( 10 denarų = 1 grašiui ). Denarai kaldinti ir valdant Vytautui, Švitrigailai, kitiems kunigaikščiams, todėl iki šiol nesutariama dėl jų priklausomybės vienam ar kitam valdovui, nėra visiškai aiškios jų kaldinimo vietos. Pirmosiose monetose buvo kaldinami Lietuvos valstybės ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dinastijų ženklai ir herbai - Vytis, Gediminaičių stulpai, dvigubas kryžius.
Vytis dar neturėjo nusistovėjusios jojimo krypties; vienose monetose jis joja į kairę, kitose - į dešinę. Pagal kalimo techniką, išvaizdą ir kitus požymius pirmosios lietuviškos monetos skirstomos į keturis pagrindinius tipus. Muziejuje eksponuojamos dviejų tipų monetos su Vyčiu, Gediminaičių stulpais, ietigaliu ir kryžiumi. Kaip žaliava monetoms kaldinti buvo naudojami sidabro lydiniai, o vėliau - plačiai Lietuvoje paplitę Prahos grašiai. Pirmosios lietuviškos kaltinės monetos daugiausia buvo naudojamos vidaus rinkoje; kitų kraštų pinigų rinkoje jos buvo mažai žinomos.
Pirmas raštiškas LDK kaldintų monetų (pinigėlių) paminėjimas - 1397 metais. Žinomi keturi monetų tipai (žymima I, II, III, IV), kurių vieno tipo monetos priskiriamos Jogailai (kaldintos iškart po krikšto), dviejų tipų - Vytautui (anksčiau priskirta Algirdui ir Kęstučiui), o ketvirtojo tipo - Kazimierui Jogailaičiui (kaldintos apie 1440-1447). Šios monetos buvo LDK piniginės sistemos pagrindas visą XV amžių. Juos pakeitė XV amžiaus pabaigoje Aleksandro pradėti leisti denarai bei pusgrašiai, bei XVI a. viduryje Zigmanto Augusto pradėti leisti grašiai, obolai, taleriai, dukatai, portugalai.
Plačiau pristatomos XV a. pabaigos - XVI a. monetos. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro valdymo laikais ( 1492 - 1506 m.) Vilniuje veikė monetų kalykla. Joje, be muziejuje eksponuojamų pusgrašių, buvo kaldinami denarai ir bandomieji grašiai. Lietuviškos monetos pagal savo vertę ir svorį buvo penktadaliu vertingesnės už analogiškus lenkiškus pinigus. Už vieną lenkišką pusgrašį, vertą 5 lenkiškų denarų, buvo mokami 4 lietuviški denarai. Aleksandro monetose, be LDK herbo - Vyties, pavaizduotas ir Lenkijos herbas - Erelis. Plačiai ekspozicijoje pristatomuose didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Senojo ( 1506 - 1548 m.) pusgrašiuose pirmą kartą pažymėti monetų išleidimo metai. 1535 - 1536 m. nukaldinti lietuviški grašiai, kurie užbaigė ankstesnių valdovų pradėtą LDK pinigų reformą, pagrįstą dešimtaine skaičiavimo sistema ( 1 grašis buvo lygus 2 pusgrašiams arba 10 denarų ). Kartu išliko ir ankstesnis grašių kapomis po 60 vienetų skaičiavimas. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto ( 1544 - 1548 - 1572 m.) kalykloje Vilniuje, Vokiečių gatvėje, buvo kaldinamos įvairios monetos. Be muziejuje eksponuojamų sidabrinių dvidenarių, pusgrašių ir grašių, buvo kaldinami sidabriniai pusdenariai, denarai, trigrašiai ( trečiokai ), keturgrašiai ( ketvirtokai ), šeštokai, pustaleriai, taleriai ( puskapės ) ir auksiniai florinai ( dukatai ir portugalai ). Žodis "florinas" kilęs iš Italijos Florencijos mieste kaldintų auksinių monetų, o dukatais buvo vadinamos Venecijoje kaldintos 3, 53 g auksinės monetos. Portugalas buvo 10 dukatų moneta. Žodis "portugalas" kilo iš Portugalijoje kaldintų didelio nominalo auksinių monetų. Pingant sidabro žaliavai lietuviškos auksinės monetos buvo labai vertinamos Europoje, todėl Lietuvoje jau tuo metu tapo labai retos. Šio laikotarpio pinigai išsiskiria savo meniškumu, kokybe, monetose atsiranda didžiojo kunigaikščio atvaizdas, monetų kalyklų valdytojų, žemės iždininkų heraldiniai ženklai.
1569 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos unijos akte buvo numatyti ir bendri pinigai. 1572 m. mirus Žygimantui Augustui, baigėsi Gediminaičių dinastija. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapęs Steponas Batoras ( 1576 - 1586 m.) išleido Ordinaciją, suvienodinusią lietuviškų ir lenkiškų monetų vertę. Abiejų valstybių herbų kaldinimas lietuviškose monetose tapo privalomas. Ekspozicijoje, be Stepono Batoro laikų dvidenarių, trečiokų, matome naują sidabrinį pinigą - šilingą, kuris prilygo trečdaliui grašio. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto Vazos ( 1587 - 1632 m. ) laikais kaldinamos 9 nominalų monetos, kurių vertė, tebesitęsiant kariniams konfliktams su Švedija ir Maskva, nuolat mažėjo. Muziejaus ekspozicijoje matome tais laikais kaldintus dvidenarius, šilingus, grašius, trečiokus, taip pat naujo nominalo monetas - pusantrokus, pradėtus kaldinti 1619 m. Jų vertė buvo lygi 1,5 grašio. Pastarieji, pagal sidabro kiekį būdami vertingesni už panašaus nominalo lenkiškas monetas, greitai išnyko iš apyvartos ir kitais metais nustoti kaldinti. Į Lietuvos ir Lenkijos sostą įžengus Vladislovui Vazai ( 1632 - 1648 m. ), lietuviškos monetos nebebuvo kaldinamos. Jas pradėta vėl kaldinti Jono Kazimiero ( 1648 - 1668 m. ) valdymo metais. Dėl užsitęsusios ūkio krizės, didžiulių išlaidų samdomai kariuomenei išlaikyti, valstybė buvo priversta ir toliau kaldinti menkavertes monetas. Muziejuje eksponuojami biloniniai ir variniai šilingai, kuriems buvo nustatytas priverstinis kursas, prilyginant juos sidabriniams šilingams. Šių pinigų atsiradimo autorius buvo karaliaus dvare dirbęs italas T.L. Boratinis, todėl žmonės šiuo pinigus praminė "boratinkomis". Buvo nukaldinta daugybė varinių šilingų; jų kaldinimo kokybė prastėjo, atsirado daug padirbtų pinigų. Kartu su variniais šilingais, Vilniaus kalykloje buvo kaldinamos ir tauriųjų metalų monetos. Eksponuojama graži sidabrinė 1664 m. nukaldinta 18 grašių vertės moneta - ortas.
1666 m. uždarytos visos lietuviškų pinigų kalyklos. Jono Sobieskio ( 1674 - 1696 m.) 1679 m. Krokuvoje kaldinti šeštokai ir Augusto II ( 1697 - 1706 m., 1709 - 1733 m.) 1706 m. ir 1707 m. kaldinti trigrašiai ir šeštokai buvo paskutinės lietuviškos monetos.
*******************************************************************************************
„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1
VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES LOBIS – XIV A. PABAIGOS VALSTYBINIŲ BEI VALDOVŲ ATRIBUTŲ ATSPINDYS
Eduardas REMECAS, Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyrius 2002 m. vasarą per archeologinius tyrimus Vilniuje, Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje, buvo rastas unikalus XIV a. pabaigos pinigų lobis1. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio bei 63 monetos, tarp kurių buvo net penki skirtingi pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų tipai.
Pirmą kartą vienoje vietoje surastos skirtingų tipų rečiausios LDK monetos (kai kurių iš jų buvo žinomi vos keli vienetai) leido tiksliai nustatyti jas kaldinusių valdovų vardus bei galimas kaldinimo datas. Svarbiausią šio lobio dalį sudarė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos (1377-1392) monetos.
1 pav. Lobio radimo vieta (bendras tyrimų ploto vaizdas iš vakarų pusės). Nuotr. LNM archyvo
Visą lobį sudaro:• LDK trišonio (tribriaunio) sidabro lydinio pusė – 1 vnt.;
• denarai, kaldinti apie 1386-1387 m. (averse – portretas, reverse – liūtas/pynutė) – 18 vnt.;
• denaras, kaldintas apie 1386-1387 m. (averse – liūtas, reverse – erelis) – 1 vnt.;
• denarai, kaldinti apie 1388 m. (averse – žuvis-žiedas, reverse – dvigubas kryžius) – 16 vnt.;
• denarai, kaldinti apie 1388-1392 m. (averse – raitelis, reverse – dvigubas kryžius) – 14 vnt.;
• denarai, kaldinti apie 1392-1396 m. (averse – ietigalis su kryžiumi, reverse – PEČAT) – 13 vnt.;
• Karolio I (1346-1378) arba Vaclovo IV (1378-1419) laikų Čekijos grašio fragmentas – 1 vnt.
Rastas lobis įrodė, kad pirmosios LDK monetos buvo nukaldintos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos apie 1386-1387 m., po jo karūnavimo Lenkijos karaliumi. Kartu paneigta nuomonė, kad vadinamos PEČAT tipo monetos galėjo būti kaldintos Algirdo. Nustatyta, kad pastarosios monetos kaldintos Vytauto laikais, apie 1392-1396 metus. Lobyje neradus vadinamo II tipo monetų (Gediminaičių stulpai / ietigalis su kryžiumi) pasitvirtino teiginys, kad pastarosios monetos buvo kaldintos tik XV a., o ne didžiojo kunigaikščio Kęstučio valdymo laikais. Be to, lobio monetos leido pirmą kartą perskaityti vieno Jogailos tipo monetose esančią legendą. Monetose su averse esančiu raiteliu, o reverse – dvigubu kryžiumi skyde, abiejose pusėse yra įrašas КНЯЗЬ ЮГА П (kunigaikščio Jogailos ženklas, kitaip moneta). Lobis atskleidė ir iki tol nežinomą LDK monetos tipą – su averse esančiu liūtu, o reverse – ereliu.
Be šių atradimų, surastas lobis įdomus ir tuo, kad monetose visada atsispindi valstybių bei valdovų atributai – herbai ir asmeniniai ženklai. Pastarųjų, XIV a. pabaigos bei ankstyvesnių, mes galime pamatyti tik antspauduose. Tačiau antspaudai daugiau atspindėjo asmenį kuriam jie priklausė, tai yra valdovą, juos matė tik nedaugelis žmonių. Monetos gi turėjo visai kitą paskirtį. Jos buvo skirtos dideliam žmonių skaičiui. Ir nors pirmosios monetos buvo skirtos ne vietiniams gyventojams, o valdovo dvaro žmonėms, bažnyčiai, kariuomenei bei, žinoma, pirkliams, jų pagrindinis tikslas buvo proklamacija. Visais laikais ir visose valstybėse valdovai pinigų emisija siekdavo pelno bei pagarbos ir pripažinimo. Monetose būdavo valdovų atvaizdai ar asmeniniai ženklai, jų vardai ir titulai. Ne išimtis buvo ir LDK valdovai. Pirmasis, kaip jau minėta, monetas LDK pradėjo kaldinti Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.
Portretinės monetos Jogaila vienoje pirmųjų savo monetų, kaldintų apie 1386-1387 m., averse pateikia savo portretą, įrašo savo titulą ir vardą – REG IHA (karalius Jogaila; pastarasis įrašas perskaitytas suradus naujų šio tipo monetų). Panašaus stiliaus portretinės monetos buvo kaldinamos daugelyje to meto Europos karališkų valstybių – Anglijoje – Ričardo II (1377-1399), Švedijoje – Albrechto Meklenburgiečio (1364-1389), Vengrijoje – Liudviko I (1342-1382), Čekijoje – Vaclovo IV (1378-1419), kaimyninėje Lenkijoje – Kazimiero Didžiojo (1333-1370). Panašios išvaizdos portretines monetas kaldino ir kitos mažesnės valstybės bei vyskupystės. Visose jose vaizduojamų valdovų veido bruožai panašūs, plaukai pagal to meto madą – ilgi. Bendra yra ir tai, kad beveik visų minėtų valstybių monetų aversuose aplink valdovo portretą yra ir legenda su valdovo vardu ir titulu, o kartais ir valstybės pavadinimu. Reversuose gi dažniausiai yra valstybės herbas. Panašu, kad tų pačių taisyklių laikėsi ir Jogaila.
Antroje portretinių monetų pusėje yra pavaizduotas liūtas, o virš jo nugaros – totoriškas ornamentas pynutė. Liūtas buvo XII-XIII a. Vladimiro Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, kurį pradžioje, kaip Rusios simbolį, monetose naudojo Suzdalės-Nižnij Novgorodo Kunigaikštystė, o vėliau perėmė Maskvos kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius (1389-1425), norėdamas parodyti savo pretenzijas valdyti visas Rusijos kunigaikštystes. Tuo tarpu Algirdas (1345-1377) nesėkmingai siekė pajungti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei visas rusų žemes bei sumažinti vis didėjančią Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaką. Po 1380 m. rusų laimėto Kulikovo mūšio prieš Aukso ordą Maskvos įtaka dar labiau sustiprėjo. LDK ir nuo 1377 m. sostą užėmusio Jogailos vaidmuo rusiškoms žemėms ėmė mažėti. Prie to prisidėjo ir nepavykusi Jogailos parama Aukso ordai Kulikovo mūšyje. Kad išlaikytų savo įtaką rytuose ir vakaruose Jogaila net vedė derybas dviem kryptimis. Jis buvo sudaręs sutartį su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Doniečiu (1359-1389) dėl ketinimo tuoktis su jo dukterimi Sofija ir įvesti Lietuvoje stačiatikybę. Dmitrijus už tai net reikalavo, kad Jogaila pripažintų save jo vasalu. Vis tik, kaip žinia, Jogaila pasirinko Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi. Tačiau Rusijos žemių kontrolės problema neišnyko. Tokia įvykių raida Jogailos negalėjo tenkinti. Tuo labiau, kad Jogaila save, be Lietuvos didžiojo kunigaikščio, titulavo ir Rusios prigimtinio pono, ir paveldėtojo vardu. Tad liūto simbolį Jogailos monetose matome neatsitiktinai. Jis monetose rodė Jogailos pretenzijas į visos Rusijos žemes. Liūtas Jogailos monetų reversuose atliko tą patį vaidmenį, kaip ir daugelyje kitų valstybių kaldintose portretinėse monetose esantys simboliai, tai yra valstybės herbą.
Kiek sunkiau yra paaiškinti totoriško ornamento – pynutės prasmę monetoje. Pynutės ornamentas yra matomas ant Aukso ordos monetų. Šis dviejų persipynusių širdžių simbolis islamo pasaulyje laikomas globą teikiančiu simboliu. Rusijos kunigaikštystėms pradėjus kaldinti savo monetas, pynutės ornamentas taip pat buvo dedamas. Jis galėjo simbolizuoti priklausomybę Aukso ordai, tačiau tai galėjo būti ir savotiškas prekinis ženklas santykiuose su Aukso orda, tai galėjo būti ir tik ornamentas, užpildantis monetos lauką (tai būdinga vėlesnėms Rusijos monetoms), galbūt pynutė turėjo ir simbolinę reikšmę. Neabejotina, kad pynutės ornamentas Jogailos monetoms buvo paimtas iš Aukso ordos, tačiau jo prasmė nėra visiškai aiški. Šis simbolis monetoje tikrai nereiškė LDK pavaldumo Aukso ordai, o priešingai, tai turėjo parodyti Jogailos pretenzijas į visos Rusijos, taip pat ir į priklausomas nuo Aukso ordos jos žemes. Liūto ir pynutės simbolių panaudojimą monetose, matyt, galime vadinti proklamacija, skirta Maskvos didžiajam kunigaikščiui bei Aukso ordos chanui.
Monetos su liūtu ir ereliu Tuo pat metu apie 1386-1387 m. galėjo būti kaldinamos ir dar vieno tipo Jogailos monetos. Monetų vienoje pusėje matome liūtą, o kitoje – erelį. Abejose pusėse šie simboliai apjuosti dar neidentifikuotomis legendomis. Pastarosios monetos šiandien žinomos vos dvi, tad jų datavimas kol kas yra negalutinis. Monetoje panaudoti simboliai lyg ir bylotų, kad ji yra ne LDK, tačiau monetos gamybos būdas (gaminta iš sidabro vielos, o ne iš ruošinio) rodo, kad ši moneta yra ne lenkiška ar Raudonosios Rusios. Pastaroji moneta – tai naujas, iki šiol nežinomas, LDK monetos tipas. Erelis monetoje yra labai panašus į vaizduojamus Lenkijos monetose, ir toks erelio vaizdavimas būdingas lenkiškoms monetoms, kaldintoms iki 1389 metų. Erelio panaudojimą monetoje galima sieti su Jogailos tapimu Lenkijos karaliumi, nes šis simbolis buvo Lenkijos herbas. Antroje monetos pusėje pavaizduotas liūtas yra lygiavertė atsvara ereliui, tad pastarasis simbolis taip pat gali būti tik valstybės herbas. Jau prieš tai minimoje Jogailos potretinėje monetoje liūtas simbolizuoja visos Rusijos žemes. Tad pastarojoje monetoje panaudoti simboliai galėjo reikšti Lenkijos (erelis) ir Rusijos žemių (liūtas) susijungimą. Labai tikėtina, kad tuo laiku po liūto simboliu galėjo būti suvokiamos ir visos LDK žemės.
Monetos su žuvies-žiedo simboliu Apie 1388 metus Jogaila nukaldino naujų monetų. Jų averse matome pavaizduotą į žiedą susuktą žuvį (krikščionybės simbolį) bei legendą КНЯЗЬ ЮГА (kunigaikštis Jogaila), o reverse – dvigubą kryžių skyde. Pastarosios monetos, manoma, yra skirtos Lietuvos krikštui paminėti. Žuvies-žiedo simbolis galėjo būti pasirinktas tuomet, kai popiežius Urbonas VI (1378-1389) oficialiai pripažino Lietuvą katalikišku kraštu. Toks pripažinimas įvyko 1388 metų balandžio 17 d. Tiesa, monetose pasirinktas žuvies-žiedo simbolis gali būti siejamas ir su kiek anksčiau, 1388 metais kovo 11 d., popiežiaus patvirtinta Jogailos įkurta Vilniaus vyskupija. Bet kokiu atveju šio simbolio panaudojimas monetose galėjo būti grynai propagandinis – turėjęs parodyti, kad LDK jau yra popiežiaus pripažinta ir globojama. Kitoje monetos pusėje pavaizduotas dvigubas kryžius skyde yra asmeninis Jogailos ženklas, vėliau tapęs visų Jogailaičių dinastijos ženklu. Šis ženklas atsirado po Jogailos krikšto ir jam tapus Lenkijos karaliumi, tai yra po 1386 metų. Dvigubo kryžiaus simbolis buvo perimtas iš Vengrijos per Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį, Lenkijos karalienę Jadvygą. Vengrijoje šis simbolis buvo naudotas nuo XII a. pabaigos, jis buvo perimtas iš Bizantijos. Vakarų Europos heraldikoje dvigubas kryžius simbolizuoja krikštą.
Monetos su raiteliu Manoma, kad apie 1388 m. buvo pradėtas ir ilgalaikis Jogailos monetų kaldinimas. Iki 1392 m. galėjo būti kaldinamos monetos su raiteliu averse ir su dvigubu kryžiumi skyde reverse bei abiejose pusėse esančia legenda КНЯЗЬ ЮГА П (kunigaikščio Jogailos ženklas). Raitelis buvo valdovo (Jogailos) atvaizdas, perimtas iš portretinio antspaudo. Toks raitelio kaip valdovo atvaizdo simbolis buvo plačiai paplitęs nuo XII a. Europos valstybių valdovų antspauduose, tačiau monetose buvo retas. Dažniau raitelio simbolis sutinkamas XIV – XV a. monetose. Pvz., Prancūzijoje Karolis V (1364-1380) kaldino auksines monetas su savo kaip riterio atvaizdu. Prancūzijos monetų pavyzdžiu auksines monetas su riteriu nusikaldino Brabanto ir Olandijos kunigaikščiai, Kambre arkivyskupas. Raitą valdovą matome ir Milano kunigaikščio bei Ispanijos karaliaus auksinėse monetose. Tik vėliau, manoma kad XV amžiuje, raitelis tapo valstybės – LDK simboliu. Tačiau labai tikėtina, kad net iki XVI a. pradžios LDK monetose raitelis buvo ir konkretaus valdovo simbolis.
2 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1386-1387 m.
3 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1388 m.
4 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1386-1387 m.
5 pav. LDK. Jogaila. Denaras. Apie 1388-1392 m.
Vytauto monetos Apie 1392 m. monetų kaldinimą perėmė Jogailos vietininkas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jis iki 1396 m. galėjo kaldinti anonimines monetas su savo asmeniniu ženklu ietigaliu ir kryžiumi averse bei įrašu PEČAT reverse. Ietigalis monetose, matyt, simbolizavo Trakų kunigaikštystę (Vytauto tėvoniją), kurios herbe buvo vaizduojamas pėsčias karys, vienoje rankoje laikantis ietį, o kita ranka atsirėmęs į pastatytą skydą.
6 pav. LDK. Vytautas. Denaras.
Apie 1392-1396 m.
To laikotarpio monetose pavaizduoti visą Trakų kunigaikštystės herbą techniškai buvo sunku, kartu tai būtų prieštaravę ir vietininko teisėms, nes kario atvaizdas buvo siejamas su konkrečia asmenybe. Atskiras herbo elementas buvo plačiai naudojamas ir kitų to meto šalių monetose. Ietigalio simbolis paprastas, tačiau labai išraiškingas. Tai buvo ir ginklas, ir valdžios simbolis (skeptras). Vėliau kaldintose Vytauto monetose atsirado asmeninis ženklas – Gediminaičių stulpai, neturintys nieko bendro su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu. Pastarąjį asmeninį Vytauto ženklą, neabejotinai imtą naudoti nuo 1397 m., vėliau perėmė visi Kęstutaičiai, o nuo XVI a. stulpai tapo ir visų Gediminaičių dinastijos simboliu.
Išnaša
1 Apie lobį plačiau rašoma autoriaus knygoje „Vilniaus Žemutinės pilies pinigų lobis (XIV a. pabaiga)“. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus. 2003.
The Treasure of the Vilnius Lower Castle – the Reflections of the State Trappings of Power of the End of the 14th ********************************************************************************************
Eduardas Remecas
Žemutinės pilies rūmai, V tomas
Vilniaus žemutinės pilies teritorijos 1996–1998 m. tyrimų metu be įvairios archeologinės medžiagos nemažai buvo surinkta ir numizmatinių radinių. Valdovų rūmų teritorijoje per tuos metus buvo rastos 36 monetos ir 1 žetonas, Katedros aikštėje 53 monetos ir du religiniai medalikėliai, Radvilų rūmų (III oficinos) teritorijoje 24 monetos. Dar viena moneta buvo rasta prie Naujojo arsenalo keturkampio bokšto. Iš viso per 1996–1998 m. archeologinių tyrimų sezonus surinkta 114 monetų, 3 medalikėliai ir 1 žetonas. Rasti radiniai apima laikotarpį nuo XIV a. pabaigos iki XX a.
XIV–XVI a. monetų radiniai. 1996–1998 m. buvo rastos 4 XIV–XV a. monetos bei vienos monetos fragmentas ir 4 XVI a. monetos. Beveik visos monetos rastos Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje. Čia rasti du Prahos grašiai, trys pirmosios lietuviškos monetos bei du Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1492–1506) denarai. Po vieną monetą rasta tiriant Valdovų rūmų pietinio korpuso „F“ rūsio šiauriniame pasienyje esančio pastato M3 šiaurvakarinį pasienį bei Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje arba pietvakarinėje Gedimino kalno papėdėje, Valdovų rūmų sode.
Ankstyviausioji moneta kaip tik ir buvo rasta Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje. Tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos (1386–1434) moneta (su Raiteliu skyde vienoje pusėje ir dvigubu kryžiumi kitoje). Ši moneta yra datuojama 1388–1390 m. Jos svoris 0,423 g.
Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje (ties rūsiu M ir patalpa N) rastos net 7 monetos. Čia rasti du Vaclovo IV (1378–1419) Prahos grašiai, dvi pirmosios lietuviškos monetos – Kazimiero Jogailaičio (1440–1492) denaras (su Raiteliu vienoje pusėje ir Gedimino stulpais kitoje) (0,303 g) ir monetos fragmentas su vienoje pusėje matomais Gedimino stulpais bei du Aleksandro denarai, vienas su gotikine, o kitas su renesansine „A“ raide. Vienas Prahos grašis, Kazimiero denaras bei monetos fragmentas su Gedimino stulpais buvo rasti į pietus nuo mūro M23, 2,7–3,2 m gylyje. Aleksandro denarai rasti į šiaurę nuo mūro M23. Monetos aptiktos rusvo molio sluoksnyje, krosnies griuvenose, 2,1–2,3 m gylyje. Čia rastas, bet kiek aukščiau, ir Prūsijos hercogystės Albrechto Hohencolerno (1525–1568) 1531 m. šilingas.
Valdovų rūmų pietinio korpuso „F“ rūsio šiauriniame pasienyje esančio pastato M3 šiaurvakariniame pasienyje juodų žemių sluoksnyje buvo rastas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1492–1506) labai aptrupėjęs denaras su gotikine „A“ raide.
Iš visų XIV–XVI a. monetų rečiausias yra Jogailos denaras. Šių monetų Valdovų rūmų teritorijoje buvo rasta ir anksčiau. Tai penktoji tokia moneta. Retai yra randami pavieniai ir Vaclovo IV Prahos grašiai, nes XV a. tai buvo didžiausia sidabrinė moneta. Bet Valdovų rūmų teritorijoje jų rasta gana nemažai – 20 vnt., iš jų 11 monetų lobyje ir 2 falsifikatai. Įdomus radinys yra Kazimiero denaras. Iš pirmųjų lietuviškų šių monetų yra randama daugiausiai, bet rastoji moneta yra įdomi tuo, kad joje, kitaip negu daugelio Kazimiero denarų, raitelis kairia ranka laiko ne žirgo pavadžius, o ranka sulenkta ir padėta ant juosmens. Šiandien numizmatai dar nesutaria, kada buvo kaldintos šios monetos. Vieni jas datuoja 1440–1447 m., kiti 1440–1450 m., treti 1451–1492 m. Mažai tikėtina, kad Kazimiero denarai būtų kaldinami trumpą laiką, nes šių monetų aversai ir reversai pasižymi gana didele įvairove. P. Karazija yra išskyręs tris šių monetų tipus – A, B ir C, pagal ženklus, esančius šalia Gedimino stulpų. Mūsų aptariama moneta priklausytų A arba B tipui, nes po Gedimino stulpais yra įžiūrimas brūkšnelis. Koks ženklas yra Gedimino stulpų viduryje tiksliai sunku pasakyti. Jis labiau panašus į raidę „S“ nei į gotikinę „K“. Daugumoje Kazimiero denarų Vytis yra vaizduojamas daugiausia stilizuotas – raitelio rankos pečių aukštyje sulenktos nenormaliai, o ranka laikanti kardą sulenkta ne ties alkūne, o ties riešu. Daug mažiau yra žinoma monetų su proporcingai vaizduojamu raiteliu ir dar mažiau su raiteliu kurio kairė ranka sulenkta ant juosmens. Matyt, monetos su raiteliu, kurio kairė ranka sulenkta ant juosmens, yra ankstyviausios, tai patvirtintų ir tas faktas, kad Vytautui (1392–1430) priskirtinuose denaruose su dvigubais Gedimino stulpais taip pat matome raitelį su sulenkta ant juosmens ranka.
Retas radinys yra ir Prūsijos hercogystės Albrechto Hohencolerno 1531 m. šilingas. Šilingai buvo kaldinti 1529–1531 bei 1550–1560 m. Ši moneta Lietuvoje yra randama pakankamai retai, kitaip negu to paties valdovo grašiais. E. Kopickio sudarytame kataloge 1531 metų moneta nėra reta, retesni yra pakartotinio leidimo šilingai, bet Lietuvoje, be Vilniaus valdovų rūmų, Albrechto šilingai buvo rasti dar tik Mažeikių senkapio kapuose Nr. 70 – 1558 m. ir Nr. 172. Lobiuose yra žinomas tik vienas 1559 m. šilingas, rastas Kauno lobyje.
XVII a. radiniai. Vilniaus žemutinės pilies XVII a. numizmatinius radinius galima būtų išskirti į du laikotarpius: į pirmąją pusę ir į antrąją, kai pasirodo variniai Jono Kazimiero (1648–1668) šilingai – gausingiausiai randamos monetos Lietuvoje. Pirmajame šio amžiaus ketvirtyje Lietuvoje iš smulkių nominalų monetų daugiausia cirkuliavo Zigmanto III Vazos (1587–1632) dvidenariai, šilingai, pusantrokai ir trečiokai. Apyvartoje taip pat buvo ir užsilikusių Žygimanto II Augusto (1544–1572) bei Stepono Batoro (1576–1586) monetų. Smulkių Lietuvos pinigų apyvartą papildė ir kitų kraštų monetos. Gausingiausiai Lietuvoje cirkuliavo Lenkijos monetos, be to, čia buvo ir Prūsijos, Rusijos, Rygos miesto, Vengrijos, įvairių Vokietijos žemių bei miestų monetų ir kt. Vilniaus žemutinėje pilyje 1996–1998 m archeologinių tyrimų metu rastos XVII a. pirmojo ketvirčio monetos labai neryškiai atspindi to laikotarpio smulkių pinigų apyvartą. Per trejus metus buvo rastos vos dvi šio laikotarpio monetos. Seniausioji buvo rasta Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje ties patalpa „R“. Tai lietuviškas Zigmanto III Vazos 1617 m. šilingas. Jis buvo rastas po XVII a. grindiniu medinėse konstrukcijose ir, matyt, čia papuolė vykdant Valdovų rūmų statybos ar rekonstrukcijos darbus. Kita moneta, taip pat lietuviškas Zigmanto III Vazos šilingas, tik jau nukaltas 1623 arba 1624 m., buvo rasta Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje ties rūsiu „M“ ir patalpa „N“ iškart po nuimtais XVII a. grindinio akmenimis. Ši moneta padėjo datuoti grindinio užgrindimo laiką. Virš XVII a. išorinio ar vidinio kiemo grindinio, ar net jame, jau ir anksčiau buvo randamos XVII a. vidurio monetos. Daugiausia tai buvo Jono Kazimiero šilingai. O po grindiniais tyrimai beveik nevyko, ir jei buvo atliekami tai tik arba perkastose grindinio vietose arba tik grindinio pakraščiuose. Vis dėlto 1994 m. po vidinio kiemo grindiniu buvo aptiktas 1621 m. Zigmanto III Vazos dvidenaris. Dabar suradus 1623–1624 metais datuojamą šilingą mes galime pasakyti, kad XVII a. šiaurinio korpuso išorinio kiemo grindinys buvo išgrįstas ne anksčiau kaip XVII a. pirmojo ketvirčio pabaigoje.
XVII a. antrajame ketvirtyje Lenkijos ir Lietuvos piniginė rinka yra užtvindoma Livonijoje ir Elbinge pradėtais kaldinti šilingais. Vykstant karui su Švedija Lenkijos-Lietuvos valstybės iždas buvo išsekęs. Paskutinės monetos nukaltos 1627 m. Po Zigmanto III Vazos mirties į Lenkijos-Lietuvos valstybės sostą įžengia jo sūnus Vladislovas Vaza (1632–1648). Bet jo valdymo metais smulkių nominalų monetų nebuvo išleista, o ir stambių monetų buvo nukaldinta labai mažai. Naujos monetos Lenkijoje-Lietuvoje vėl pradėtos kaldinti tik į valstybės sostą įžengus naujam valdovui Jonui Kazimierui (1648–1668). 1650 m. pasirodė ir pirmieji smulkių nominalų pinigai – grašiai ir šilingai. Šį 23 metų monetų stygių kažkuo reikėjo užpildyti ir tuo puikiai pasinaudojo švedai. Vos tik užėmę Livoniją ir Lenkijos pamarį (Pomeraniją), jie pradėjo kaldinti savo monetas. Pirmiausiai buvo atidarytos monetų kalyklos Rygoje (1621 m.) bei dvi Elbinge (1628 m.), o vėliau Rygoje (1644 m.) buvo įsteigta ir dar viena monetų kalykla – valstybinė, įsikūrusi Rygos vienuolyne ir kaldinusi Livonijos monetas. Šiose monetų kalyklose daugiausia buvo kaldinami šilingai, pusantrokai, trečiokai ir stambių nominalų monetos. Stambių nominalų monetos Lietuvos lobiuose yra randamos labai retai, nes jų buvo nukaldinta nedaug. Gausingiausiai švedai kaldino biloninius šilingus gaudami iš to nemenką naudą. Pirmosios švedų okupuotų kraštų monetos buvo kaldinamos su Gustavo II Adolfo (1621–1632) vardu. Dėl neilgo šio valdovo valdymo laikotarpio bei dėl to, kad šilingus kaldino tik trys kalyklos, Gustavo II Adolfo monetos yra aptinkamos rečiau. Rečiausi yra šilingai, kaldinti 1630–1634 m. Elbinge. Vilniaus žemutinėje pilyje buvo rasti trys šio valdovo šilingai. Viena moneta, Rygos miesto šilingas su nenustatyta data, buvo rasta Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje ties rūsiu „M“ ir patalpa „N“ po XVII a. grindinio akmenimis. Kita moneta, taip pat Rygos miesto šilingo 1633 m. 1/3 dalis, buvo rasta pietinėje Katedros aikštės dalyje, gynybinės sienos pietvakarinio bokšto viduje, suverstų griuvenų sluoksnyje, apie 2,2–2,4 m gylyje. Trečioji moneta rasta Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje, ties patalpa „R“. Tai buvo gana nedažnai Lietuvoje randamas Elbinge kaldintas Švedijos karalystės šilingas su 1632 m. data ir legenda SOLID REG SVEC (Švedijos karalystės šilingas). Elbinge kaldintų Švedijos karalystės šilingų Lietuvoje rasta tik septyniuose mums žinomuose lobiuose ir jų kiekis tik 43 vnt. Dažniau Lietuvoje yra randami kiti Elbinge kaldinti šilingai – Elbingo miesto šilingai su legenda SOLID CIVI ELBING (Elbingo miesto šilingas). Jų rasta 25 lobiuose, kur šių monetų kiekis siekė 842 vnt. Palyginę šiuos monetų kiekius su lobiuose buvusiais Rygos miesto šilingais pamatysime, kad Elbinge kaldinti Švedijos karalystės šilingai sudaro beveik 1 proc., o Elbingo miesto šilingai apie 16 proc.
Po Gustavo II Adolfo mirties į Švedijos sostą įžengė Kristina Augusta Vaza (1632–1654). Šios valdovės šilingų iš visų Pabaltijį valdžiusių Švedijos valdovų Lietuvoje randama gausingiausiai. Kaip jau minėta, Kristinos Augustos valdymo metais buvo įsteigta nauja monetų kalykla – Rygos vienuolyne, kuri taip pat labai gausiai pradėjo kaldinti biloninius šilingus. Per vienuolika metų (1644–1665) abi Rygoje veikusios kalyklos nukaldino per 1 milijardą 200 milijonų šilingų – apie 800 milijonų Rygos ir apie 406 milijonus Livonijos. Žemutinės pilies teritorijoje buvo rastos trys šios valdovės monetos. Radvilų rūmų (III oficinos) vietoje buvo rastas retas Elbingo miesto 1634 m. šilingas. Šių šilingų po vieną rasta tik trijuose kapinynuose: Gajūnų (Biržų r.), Kaimelių (Lazdijų r.) ir Ruseinių (Kėdainių r.), o žinomuose lobiuose dažnai jų kiekis neviršija dešimties. Procentine sudėtimi šimtui Kristinos Livonijos ir Rygos šilingų atitinka tik vienas Elbingo šilingas. Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje – 1649 m. Livonijos šilingas. Trečioji moneta rasta Katedros aikštėje, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje, virš XVII a. grindinio, kartu su Jono Kazimiero variniais šilingais. Ši moneta, tai – Rygos miesto šilingo falsifikatas greičiausiai datuotinas 1660 m., nes daugumoje šių falsifikuotų monetų yra iškalta 1660 m. data. Rastoji moneta labai gerai atspindi XVII a. II pusės smulkių pinigų apyvartą, kai šalia vienos kitos užsilikusios Lenkijos-Lietuvos monetos bei labai gausiai cirkuliavusių Livonijos ir Rygos šilingų, apyvartoje gana gausiai buvo ir šilingų falsifikatų. Šilingai buvo falsifikuojami Moldavijoje, Sučiavos pilyje (dab. Rumunija) valdant Istratijui Dabijai (1661–1665) ir jo įpėdiniams iki 1672 m. Falsifikuotose monetose jau visai nebeliko ir taip mažai buvusio sidabro.
Rygos ir Livonijos šilingų kaldinimą vėliau perėmė Karolis X Gustavas (1654–1660), bet jo monetų per tris tyrimų metus nebuvo rasta. Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje, viršutiniuose griuvenų sluoksniuose, apie 0,6 m gylyje buvo rasta kito Švedijos valdovo ir paskutiniojo valdžiusio Livoniją Karolio XI (1660–1697) moneta. Tai buvo Livonijos 1665 m. šilingas.
Karolio XI moneta perkelia mus į XVII a. antrąją pusę, į Lenkijos-Lietuvos karaliaus Jono Kazimiero (1648–1668) laikus. Lenkijos-Lietuvos valstybei šis laikotarpis buvo labai sunkus, nes šalis buvo alinama karų su Švedija ir Rusija. Karo sunkumai atsiliepė ir pinigų ūkiui. Siekiant papildyti iždą, Jono Kazimiero valdymo metais pirmą kartą valstybės istorijoje pradėtos kaldinti varinės monetos – šilingai, o sidabrinių monetų praba bei masė buvo sumažinta. Pirmą kartą variniai šilingai buvo nukalti Lenkijoje 1650 m. Jie buvo apie 22 mm skersmens ir 2,6 g svorio. 1659 m. variniai šilingai pradėti kaldinti naujo pavyzdžio – apie 16 mm skersmens ir apie 1,3 g svorio. Šiems šilingams šiandien yra prigijęs boratinkų pavadinimas, kilęs nuo Lenkijos-Lietuvos kalyklų nuomininko Tito Livijaus Boratinio (1617–1681) pavardės, pagal kurio projektą šios monetos ir pradėtos kaldinti. Per septynerius (1659–1666) šių monetų kaldinimo metus valstybę užplūdo masė menkaverčių monetų. Lietuviškus šilingus kaldino šešios monetų kalyklos – Bresto, Kauno, Marienburgo, Olyvos, Ujazdovo ir Vilniaus, iš jų net 5 buvo įsteigtos specialiai tam, kad galėtų kaldinti naujas monetas. Naujosios monetos buvo išleistos priverstiniu kursu – trys variniai šilingai, kaip ir anksčiau sudarė vieną sidabrinį grašį. Pirmieji lietuviški variniai šilingai buvo nukalti 1660 m. Ujazdovo (netoli Varšuvos) kalykloje. Čia jie buvo kaldinti ir 1661 m. Per dvejus metus buvo nukalta 90 milijonų monetų. 1663 m. lietuviškų varinių šilingų kaldinimas buvo perkeltas į Olyvą (netoli Gdansko) kur mažiau nei per keturis kalyklos veikimo mėnesius (nuo liepos 19 iki lapkričio 10 dienos) buvo nukaldinta daugiau kaip 41 milijonas monetų. 1664 m. variniai šilingai pradėti kaldinti ir Lietuvoje – Vilniaus monetų kalykloje. Per trejus metus (nuo 1664 m. birželio 4 iki 1666 m. gruodžio 30 dienos) jų buvo nukaldinta daugiau kaip 400 milijonų. 1665 m. kalykla buvo atidaryta ir Kaune, kur per dvejus metus (nuo 1665 m. spalio 17 iki 1667 m. sausio 15 dienos) buvo nukalta daugiau kaip 40 tūkstančių monetų. 1665 m. gruodžio 4 d. monetų kalykla, variniams šilingams kaldinti, buvo atidaryta Breste, kur beveik vien per 1666 m. (veikė iki 1666 m. gruodžio 16 d.) buvo nukaldinta daugiau kaip 240 milijonų monetų. Nuo 1666 m. kovo 5 iki spalio 8 dienos šilingus kaldino ir Marienburgo kalykla.
Žemutinės pilies teritorijoje per 1996–1998 m. archeologinių tyrimų sezoną buvo rasta 42 vnt. lietuviškų, 17 lenkiškų bei 6 nenustatyto valstybinio priklausomumo Jono Kazimiero variniai šilingai. Taip pat rasti 9 šių šilingų falsifikatai (3 lenkiški, 5 lietuviški). Tad iš viso rasta 73 vnt. šių monetų. Daugiausia šių monetų rasta Katedros aikštėje tiriant Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietą – 44 vnt. (12 lenkiškų, 25 lietuviški, 5 nenustatytos ir 2 falsifikatai). Viena moneta buvo rasta viršutiniuose griuvenų sluoksniuose – Bresto kalyklos šilingas. Ant XVIII a. grindinio rastas lietuviško šilingo falsifikatas, imituojantis Vilniaus kalyklą. Visos likusios monetos rastos virš XVII a. grindinio arba jame pačiame. Apie 0,1–0,15 m aukštyje virš grindinio buvo surinktos 35 monetos, o pačiame grindinyje dar 6 monetos. Prie šių Katedros aikštėje gausiai rastų varinių šilingų galima būtų pridėti ir dar du lenkiškus šilingus, rastus taip pat Katedros aikštėje. Jie rasti prie gynybinės sienos pietvakarinio bokšto šiaurinės dalies liekanų. Virš XVII a. vidinio kiemo grindinio, apie 1,3 m gylyje nuo dabartinio Katedros aikštės paviršiaus, rastas 1664 ir nenustatytų metų šilingas.
Gana gausiai varinių Jono Kazimiero šilingų buvo rasta ir Radvilų rūmų (III oficinos) teritorijoje. Čia per dvejus tyrimų metus rasta 19 šilingų. Tarp jų buvo tik vienas lenkiškas – 1664 m. ir 14 lietuviškų šilingų bei 4 šilingų falsifikatai. Tarp 14 lietuviškų šilingų buvo: trys 1661 m.; vienas 1663 m.; penki 1665 m., du 1666 m. ir vienas 1664–1665 m. (visi kaldinti Vilniaus kalykloje) bei du 1666 m. kaldinti Bresto kalykloje.
Valdovų rūmų teritorijoje per trejus tyrimų metus rasti tik 8 variniai Jono Kazimiero šilingai – 3 lenkiški, 3 lietuviški, 1 ruošinys ir 1 falsifikatas. Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje, viršutiniuose griuvenų sluoksniuose, rasti labai nudilę du lenkiški šilingai, vienas Kauno kalyklos lietuviškas ir lietuviško šilingo falsifikatas. Toje pat vietoje ant XVII a. grindinio rastas 1664 m. lenkiškas šilingas ir šilingo ruošinys. 1666 m. Kauno kalykloje nukaldintas lietuviškas šilingas rastas ir Valdovų rūmų pietinio korpuso „F“ rūsio šiauriniame pasienyje esančio mūro M3 šiaurvakariniame pasienyje virš XVII a. grindinio. Aštunta moneta – lietuviškas Bresto kalyklos šilingas rastas ties Katedros zakristija, rūsyje.
XVII a. radiniams priskirtinas ir vienintelis 1996–1998 m. rastas skaičiavimo žetonas. Jis buvo aptiktas 1996 m. Valdovų rūmų pietinio korpuso „F“ rūsio šiauriniame pasienyje esančio mūro M3 šiaurvakarinėje dalyje. Tai buvo Konrado Lauferio (1637–1668) prancūziško stiliaus Niurnbergo žetonas. Vienoje jo pusėje matome Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV (1643–1715) portretą, o aplinkui legendą: LVDOVIC•XIIII D G FR•ET•NAVAR REX. Kitoje žetono pusėje sunkiai įžiūrimi du herbiniai skydai – Prancūzijos ir Navaros, virš kurių yra karūna, aplinkui legenda: CONRADT LAVFER RECHE PFEN NM, kas reikštų, Conrad’o Laufer’io skaičiavimo žetonas.
XVIII a. radiniai. 1996–1998 m. archeologinių tyrimų metu buvo surinkta 19 XVIII a. monetų. Rastos monetos labai gerai atspindi Lietuvoje susiklosčiusią tuometinę situaciją, kai dėl nepakankamo kiekio savų monetų, šalyje cirkuliavo įvairiausių regionų pinigai. Žemutinėje pilyje rasta Kuršo, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Vokietijos žemių – Bavarijos ir Prūsijos Brandenburgo monetų. Nuo karaliaus Jono Kazimiero (1648–1668) laikų Lenkijos-Lietuvos valstybėje iki XVIII a. vidurio smulkių nominalų monetų faktiškai nebuvo išleista. Valdant Jonui III Sobieskiui (1674–1696) iš smulkių nominalų buvo nukaldinti trečiokai ir kiek gausingiau šeštokai. Augusto II (1697–1733) valdymo metais buvo nukaltas labai nedidelis kiekis šilingų ir šeštokų. Ir tik į Lenkijos-Lietuvos sostą įžengus Augustui III (1733–1763) pradėta reguliariai kaldinti savas monetas. Pirmieji pasirodo šilingai (1749 m.), vėliau grašiai (1752 m.), o dar vėliau pusantrokai, trečiokai, šeštokai bei stambių nominalų monetos. Tad beveik šimtą metų, nuo 1666 iki 1749 m., Lietuvos piniginė rinka turėjo tenkintis faktiškai vien Jono Kazimiero variniais šilingais ir to paties valdovo bei Jono III Sobieskio šeštokais. Smulkių nominalų monetų stygių reikėjo kažkuo kompensuoti, tad nenuostabu, kad buvo pradėta įsivežti ir kitų valstybių monetų, kaip tai buvo daroma ir anksčiau.
XVIII a. pirmajame ketvirtyje šalyje dar buvo nemažas kiekis smulkiausio nominalo monetų – varinių Jono Kazimiero šilingų. Bet trūko stambesnio nominalo monetų, kurios užpildytų spragą tarp varinių šilingų ir sidabrinių šeštokų bei ortų (18 grašių). XVIII a. II pusėje pradėjus kaldinti jau ir savas monetas vis tiek iš Lenkijos-Lietuvos pinigų apyvartos neišnyko užsienio valstybių pinigai. Žemutinės pilies teritorijoje rastos XVIII a. monetos yra labai vertingos nustatant smulkiausių nominalų monetų apyvartą Lietuvoje, nes XVIII a. monetų lobiuose varinių monetų galime aptikti labai retai.
Pagal Žemutinėje pilyje aptiktą numizmatinę medžiagą galime pasakyti, kad XVIII a. I pusėje be Jono Kazimiero varinių šilingų apyvartoje buvo ir Rusijos bei Švedijos monetos. Katedros aikštėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje, virš XVII a. aikštės grindinio kartu su variniais Jono Kazimiero šilingais buvo rasta ir labai sudaužyta Rusijos Petro I (1682–1725) 1718–1722 m. kaldinta poluška. Tokia pat 1719 m. poluška buvo rasta ir Radvilų rūmų (III oficinos) patalpoje A, plote Nr. 4. Be poluškų, kurios savo dydžiu ir mase atitiko šilingus, Lietuvos apyvartoje buvo ir varinių bei sidabrinių Petro I kapeikų. Varinės kapeikos šiandien yra nedažnas radinys, nors šaltiniai mini apie jų nemažą paklausą Lietuvoje. Sidabrinės Petro I kapeikos, nors ir netaisyklingos formos, Lietuvoje randamos dažniau. Viena tokių rasta ir Radvilų rūmų (III oficinos) patalpoje A, plote Nr. 4. XVIII a. pradžios, kaldinta iki 1718 m., žvynelio formos 0,24 g svorio moneta dėl labai aukštos sidabro prabos (~900) atitiko 2–3 varinius grašius. Apie 3 grašius atitiko ir XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos piniginėje apyvartoje pasirodžiusios Rusijoje kaldintos varinės dengos. Žemutinėje pilyje dengų rasta 32 vnt. ir jos sudaro didžiausią rastų rusiškų monetų dalį (37 proc.). Šios rusiškos monetos kaldintos iki 1754 m. 1996–1998 m. viena denga rasta Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje – Anos Joanovnos (1730–1740) 173? m., o kita Katedros aikštėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje – virš pirmojo grindinio taip pat Anos Joanovnos 1734 m. denga.
Be rusiškų monetų, kaip jau buvo minėta, Žemutinėje pilyje buvo rasta ir švediškų monetų. Tai Frydricho I (1720–1751) 1734 m. sidabrinė erė. Ji rasta Katedros aikštėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje. Ši moneta pagal savo svorį atitiko vieną Lenkijos-Lietuvos sidabrinį grašį arba pusantroką.
XVIII a. II pusėje Lenkijos-Lietuvos valstybė vėl pradeda kaldinti savas monetas, bet apyvartoje buvo ne vien savi pinigai ir tai puikiai parodo Žemutinėje pilyje rastos monetos. 1996–1998 m. archeologinių tyrimų metu buvo rastos 7 Lenkijos-Lietuvos monetos. Tai Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje ties rūsiu M ir patalpa N rastas Augusto III (1733–1763) 175? m. grašis bei Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) 1767 ir 1768 m. grašiai; Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje Stanislovo Augusto Poniatovskio labai nudilęs nenustatytų metų grašis bei to paties valdovo 1766 m. 3 grašiai; Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje ties „R“ patalpa Augusto III 175? m. grašis. Septintoji moneta, Gdansko Augusto III 1754 m. šilingas, rasta Valdovų rūmų šiaurvakarinėje dalyje. Gdansko kalykloje kaldinta moneta yra antroji rasta Valdovų rūmų teritorijoje. Lig šiol buvo rastas Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio (1444–1492) Gdansko miesto šilingas.
Be vietinių monetų dar buvo rasta: Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje Rusijos Jekaterinos II (1762–1796) 1763 m. 5 kapeikos bei Bavarijos Karlo Teodoro (1777–1799) 1798 m. pfenigas; Radvilų rūmų (III oficinos) vietoje Silezijos Frydricho II (1740–1786) 1783 m. 3 kreiceriai (Berlyno kalykla); Valdovų rūmų rytinio korpuso išorėje Kuršo Karolio Vetino (1758–1763) 1762 m. šilingas; Katedros aikštės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietoje, Rusijos Jekaterinos II 1763–1796 m. kaldinimo 2 kapeikos; Prie Naujojo arsenalo keturkampio bokšto virš grindinio Rusijos Pavlo I (1796–1801) 1797 m. poluška.
Bavarijos, Brandenburgo ir Kuršo monetos Žemutinės pilies teritorijoje buvo rastos pirmą kartą. Šių valstybių monetos, o ypač Bavarijos, yra retai randamos ir visoje Lietuvoje. Lietuvoje yra randama gana įvairių Vokietijos žemių varinių ir biloninių monetų, bet dažniausiai tai yra Prūsijos monetos. Kuršo 1762 m. šilingas Lietuvoje buvo rastas tik trečią kartą. Iki tol tokia moneta buvo rasta tik Šventojoje (Palangos miestas) (17, 138, 139) ir dar dvi monetos rastos tiriant Lietuvos Respublikos prezidentūrą.
Gana įdomus radinys yra 43,9 mm skersmens ir 58,09 g svorio 1763 m. 5 kapeikų vertės moneta. Ši moneta atitiko apie 15 varinių lenkiškų grašių arba 2 sidabrinius grašius (pusė zloto). Po 1766 m. Stanislovo Augusto Poniatovskio įvykdytos piniginės reformos vienas varinis grašis turėjo sverti 3,89 g, tad 15 grašių svertų 58,35 g. Oficialus Jekaterinos II 5 kapeikų monetų svoris buvo 51,19 g ir tai atitikto kiek daugiau nei 13 grašių, kurie svertų 50,57 g.
Jekaterinos II 2 kapeikos, Pavlo I poluška ir Bavarijos pfenigas pagal jų nudilimą į žemę, matyt, pateko jau XIX a. pradžioje.
******************************************************************************************
Название:
Vilniaus Žemutinės Pilies pinigų lobis (Клад денег Вильнюсского Нижнего Замка)Автор: Eduardas Remecas
http://rapidshare.de/files/37260545/rem ... s.pdf.htmlКнига рассказывает о самих древних и самих редких монетах Великого Княжества Литовского Издательство: Lietuvos nacionalinis muziejus
Год: 2003
Страниц: 48
Формат: pdf
Размер: 1,68 MB
Качество: хорошее
Язык: литовский
(сайт указал dinoeL)
**********************************************************************************************************
http://www.kernave.org/archeo.htm
Šių metų archeologinių tyrimų naujiena!
2006 m., tyrinėjant viršutinį Kernavės miestą aptikta itin reta moneta, papildžiusi Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus numizmatinę kolekciją.
Monetos averse pavaizduotas valdovas su karūna ant galvos, aplinkui taškinis apvadas ir legendos fragmentas ...I : ....
Reverse pavaizduotas žvėris (liūtas), virš jo totoriška tamga, sudaryta iš dviejų persipynusių širdžių.
Ši moneta skiriama Jogailai, manoma, kad ji kaldinta tarp 1387-1390 m. Šis monetų tipas vienas rečiausių tarp pirmųjų LDK monetų, iki šiol jų buvo žinomi tik 23 vnt. iš 4 radimviečių (Utena, Narkūnai, Šeimyniškėliai, Vilnius).******************************************************************************************
LIETUVOS BANKO MUZIEJUS
http://www.muziejai.lt/Vilnius/lietuvos ... ziejus.htm Lietuvos banko ekspozicija, skirta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigams
Čia eksponuojami lietuviški pinigai nuo pirmųjų kaldintų monetų pasirodymo XIV a. pabaigoje iki XVIII amžiaus. Eksponuojamos trijų tipų pirmosios lietuviškos monetos su Gediminaičių stulpais, Vyčiu, ietigaliu ir kryžiumi. Plačiai pristatomos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Aleksandro (1492-1506 m.), Žygimanto Senojo (1506-1544/1548 m.), Žygimanto Augusto (1544/1548-1572 m.), Stepono Batoro (1576-1586), Zigmanto Vazos (1587-1632 m.), Jono Kazimiero (1648-1668 m.) valdymo metais kaldintos lietuviškos monetos: ausiniai dukatai, sidabriniai denarai, dvidenariai, pusgrašiai, grašiai, pusantrokai, trigrašiai, šeštokai, ortai, taip pat sidabriniai, biloniniai ir variniai šilingai ir daug kitų.
Ekspozicijoje lankytojai turi galimybę susipažinti ir su autentiškais žemėlapiais, graviūromis, planais, knygomis, kita istorine medžiaga, kuri iliustruoja pinigų gamybos ir plitimo istoriją Lietuvoje.
Ekspozicija, supažindinanti su bankininkystės ir pinigų istorija nepriklausomoje Lietuvoje
Čia rodomi 1922 m. spalio 2 d. savo veiklą pradėjusio Lietuvos banko autentiški eksponatai, visos tarpukario Lietuvoje išleistos litų ir centų laidos, neišleisti į apyvartą banknotų ir monetų pavyzdžiai.
Eksponuojami Lietuvoje mokėjimams vartoti Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, carinės Rusijos, Kerenskio vyriausybės, RTFSR, Vilniaus banko, Klaipėdos krašto, Bermonto-Avalovo karinio junginio ir kiti piniginiai ženklai bei kuponai. Atskirai eksponuojamas carinės Rusijos 288 banknotų lobis, rastas 1995 m. Alytaus rajone.
Lietuvos banko ir komercinių bankų tarpukario istoriją primena dokumentai, taupomosios knygelės, čekiai, leidiniai, skaičiavimo technika, banko iškabos ir kiti eksponatai.
Ekspozicijoje lankytojai turi galimybę susipažinti ir su komercinių bankų istorija.
Stenduose rodomi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m.) įvairiose spaustuvėse išspausdinti lietuviški pinigai.
Muziejuje eksponuojamos ir pinigų gamybos priemonės: banknotų projektai, jų bandiniai, plastiko, nikelio ir giliaspaudės plokštės, vandens ženklų formos, sunaikintų banknotų pavyzdžiai ir kiti vertingi eksponatai.
Ekspozicijoje daug vietos skirta Lietuvos monetų kalyklos produkcijai: čia rodomos visos apyvartinės ir proginės monetos, jų gipsiniai, guminiai ir epoksidiniai modeliai, darbiniai puansonai ir kiti vertingi eksponatai.
Ekspozicija parengta iš Lietuvos banko muziejuje ir Kasos departamente saugomų eksponatų.
*******************************************************************************************
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
