Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Daumantas - Lietuvos Valstybės valdovas 1282-1285 m (nepainioti su Nalšios kunigaikščiu Daumantu Pskoviškiu)

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Daumantas - Lietuvos Valstybės valdovas 1282-1285 m (nepainioti su Nalšios kunigaikščiu Daumantu Pskoviškiu)

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Daumantas - Lietuvos Valstybės valdovas 1282-1285 m (nepainioti su Nalšios kunigaikščiu Daumantu Pskoviškiu)

Parašytas: 23 Gru 2012 20:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Ričardas Dediala. Apie nežinomąjį Daumantą

http://alkas.lt/2012/12/15/r-dediala-ap ... -daumanta/

Ričardas Dediala, http://www.alkas.lt
2012 12 15 14:32

Lietuvos valdovas Daumantas. Dail. Arūnas Slapšys, 2012 m.

1285 metais Rusios šaltiniuose užfiksuota paslaptinga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Daumanto mirtis Tverės žemei priklausančiame valsčiuje Olešnioje.

Istoriniai šaltiniai apie šį įvykį tokie skurdūs, kad Daumanto problemos aptarimui istoriografijoje nebuvo skirta daugiau negu keli puslapiai, bet visgi ne vienas istorikas bandė pažvelgti į šią nežinomybės problemą savaip, tačiau kas kartą prieidavo prie sokratiškos tiesos: žinau, kad nieko nežinau…

Šio kunigaikščio savotišką nepopuliarumą iliustruoja ir tai, jog iki pastarojo meto neturėjome nei vieno imaginacinio (įsivaizduojamo) Daumanto paveikslo. Taigi, kas buvo ši paslaptinga asmenybė? Kodėl tiek nedaug apie jį žinoma? Tad ir bandysime rasti šiuos atsakymus.

Lietuvos reikalai

Norint nušviesti Daumanto situaciją, pirmiausia reikėtų trumpai prisiminti įvykius, kurie vyko prieš ir po šio kunigaikščio mirties.

Pradėti reikėtų nuo Lietuvos valstybei suduoto skaudaus smūgio – Mindaugo nužudymo 1263 m. rudenį.

Treniotos ir Nalšios kunigaikščio Daumanto koalicijos veiksmai privedė Lietuvą prie suirutės šalies viduje.

Mindaugo žudikas, spaudžiamas stačiatikio karaliaus sūnaus Vaišalgo, 1266 m. paspruko į Pskovą, kur tapo mums žinomas kaip Daumantas Pskoviškis (mirė 1299 m.). Šio Daumanto istorija šaltiniuose neblogai nušviesta, todėl tyrėjams nekilo rimtų problemų rekonstruojant jo veiksmus pamečiui.

Grįžkime į Lietuvą.

Po Vaišalgo (ir apskritai abejotino Švarno valdymo) į sostą sėdo didysis kunigaikštis Traidenis (apie 1268 m.)

Jo valdymo metu Lietuvos reikalai stulbinančiai pagerėjo, tačiau po jo numanomos mirties 1282 m. pirmoje pusėje Lietuva pateko į, žymaus lenkų medievisto Henriko Paškevičiaus (Henryk Paszkiewicz) žodžiais tariant, tamsos laikotarpį, kuriame išdygo pirmieji Gediminaičių dinastijos pradininkai – Butigeidis ir Butvydas.

Pastarieji minimi 1289 m., kuomet Voluinei atiduotas Valkavysko miestas.

Tačiau ir tarp 1282 bei 1289 m. kažkas turėjo valdyti.

Kadangi Daumantas žuvo 1285 m., todėl buvo padaryta ganėtinai logiška išvada: Daumantas valdė nuo 1282 m. iki 1285 m., o Butigeidis nuo pastarosios datos iki 1291 m.

Problemos ištakos

Daumanto žūtis fiksuojama septyniuose metraščiuose (Lavrentijaus, Simeono, Tipografiniame, Nikono, Prisikėlimo, Avramkos, Jermolino), kuriose iš esmės perrašoma ta pati žinutė (pagal Simeono metraštį):

„1285 m. lietuviai siaubė Tvėrės vyskupo valsčius – Olešnią ir kitus. Susirinkę tveriečiai, maskviečiai, volokiečiai, toržokiečiai, dmitroviečiai, zubcoviečiai, rževiečiai žygiavo, kovėsi su lietuviai miške Išganytojo [Viešpaties atsimainymo] dienos išvakarėse. Ir Dievas padėjo krikščionims – nukovė Lietuvos didįjį kunigaikštį Daumantą, o kitus paėmė į nelaisvę, o kitus išžudė ir visus belaisvius atėmė, o kiti [lietuviai] išsibėgiojo“.

Iš šio epizodo sužinome, jog 1285 m. rugpjūčio 5 d. buvo puolamas Tverės vyskupo Simeono Polockiečio ir kiti valsčiai, kurio metu susibūrusi Rusios žemių koalicija nugalėjo užpuolusius lietuvius.

Beje, keturi metraščiai pažymi, jog Daumantas nebuvo nužudytas, o paimtas į nelaisvę, tačiau net tokios aplinkybės mums jokios naudingos informacijos nesuteikia, nes nesimato šio kunigaikščio veiklos tęstinumo.

Išskyrus nebent tai, jog po jo mirties, apie 1286–1288 m., fiksuojama neaiški lietuvio Pelužio išdavystė. Pelužis buvo įžeistas antrojo po didžiojo kunigaikščio asmens ir, remiamas Ordino, slapčiomis atvykęs keršyti už jam padarytas skriaudas, pasiekė to kunigaikščio sodybą, kurioje vyko vestuvės ir nužudė 70 kunigaikščių drauge su namų šeimininku.

Ar tai buvo priešiškumo naujojo didžiojo kunigaikščio (Butigeidžio) vykdytai politikai apraiška, ar tiesiog įprastas barnis, pasakyti negalime, tačiau nevertėtų atmesti pirmosios galimybės.

Tokia įvykių traktuotė rodytų Lietuvoje vykusias intensyvias batalijas dėl didžiojo kunigaikščio (apskritai ir giminės) įsiviešpatavimo soste.

Trumpas numanomas Daumanto valdymas pasižymėjo dar keliais įdomiais aspektais.

Pirma, šio didžiojo kunigaikščio laikais buvo suorganizuoti devyni karo žygiai (tai gana daug), tarp kurių mus domina du įtartini žemių užpuolimai, kurie buvo priešingos politinės krypties, negu būdinga Traidenio laikams.

Vieną, kuriame žuvo Daumantas, jau aptarėme, tačiau į Šiaurės Rusios žemes (Novgorodo žemėje esančią Lovatę) buvo žygiuojama ir tų pačių 1285 m. žiemą.

Spėjama, jog šis žygis galėjo būti prieš Olešnios puolimą, nes po Daumanto šia kryptimi nebuvo einama iki pat XIV a pirmojo ketvirčio pabaigos.

Sunku modeliuoti įvykius, kurių chronologija gana miglota, tačiau įtikimiausia, jog 1285 m. pradžioje pirmą kartą buvo užpulta Lovatė Novgorodo žemėje, o paskui, rugpjūčio 5 d., – Tverė.

Antra, Daumanto žygio kryptis mums gali atsakyti, ką galėjo remti didysis kunigaikštis.

Daumantas užpuolė Traidenio laikų Polocko vyskupo, kuris dar 1274 m. tapo Tverės ganytoju, žemes.

Žygio tikslas, kaip pastebi istorikas Artūras Dubonis, Daumantą perkelia į potencialių Traidenio priešų stovyklą, nes, puolant Tvėrės žemes, paliečiami ne tik vyskupo, bet kartu ir jos velionio valdovo paveldėtojų interesai.

Tarp jų atsiduria Haličo kunigaikščio Levo Danilovičiaus marti, sūnaus Jurijaus žmona, Jaroslavo Jaroslavičiaus (Aleksandro Neviškio brolio) duktė (apsivedė 1282 m.).

Be to, Daumanto žygis į Tverės žemę užkliudė ne vien numanomus haličiečių politinius interesus, bet ir nemažą kiekį Rusios kunigaikščių, tarp kurių yra Vladimiro ir Novgorodo kunigaikštis Dmitrijus Aleksandrovičius Perejaslavietis su žentu Daumantu Pskoviškiu, Maskvos kunigaikštis Danilas Aleksandrovičius, Tverės kunigaikštis Michailas Jaroslavičius.

Rusios rietenos

Dmitrijus Perejaslavietis. Vasilijaus Vereščiagino piešinys

Reikėtų priminti, jog nuo 1281 m. tarp brolių Dmitrijaus ir Andrejaus Aleksandrovičių vyko kova dėl Novgorodo sosto. Šis varžymasis iššaukė nelaimę Rusiai, kai abu šie kunigaikščiai, siekdami sunaikinti vienas kitą, kreipėsi į Ordą, kuri padėjo spręsti vidaus problemas.

Nikono metraštyje pažymima, jog šie Andrejaus pakviesti mongolai atsitraukdami 1282 m. užpuolė Lietuvos žemes:

„…tai pačiais metas [1282 m.] kariavo Totoriai Lietuvą ir su dideliu grobiu grįžo į Ordą“.

Andrejui 1283 m. net pavyko išsikovoti Novgorodo sostą, kai prieš Dmitrijų sukilo Novgorodas, Sviatoslavas Tveriškis ir Danilas Aleksandrovičius Maskvietis.

Dmitrijui nebeliko nieko kito, kaip pasirašyti sutartį, atiduoti savo valdomas teritorijas broliui ir bėgti į Ordą pas chaną Nogajų.

Tačiau tais pačiais 1283 m. situacija kardinaliai pasikeitė, kai Dmitrijus iš Nogajaus gavo jarlyką (lengvatinis ir imunitetą suteikiantis raštas). Andrejus prarado paramą ir pats atidavė iškovotas žemes. Taigi, broliai 1283 m. susitaikė ir kokių nors politinių ginčų tarp svarbiausių Rusios žemių nebeliko.

Tuo tarpu Tverėje 1282 m. paskutinį kartą paminėtas kunigaikštis Sviatoslavas Jaroslavičius, o 1285 m. valdžion atėjo 14-metis Michailas Jaroslavičius.

Jeigu pritartume A. Dubonio pateiktai interpretacijai dėl Haličo interesų Tverėje, tuomet šioje situacijoje niekaip nepaaiškinamas lietuvių įvykdytas Lovatės Novgorodo žemėje užpuolimas.

Tuo metu Novgorodas, kaip jau minėjome, buvo priklausomas nuo Dmitrijaus Aleksandrovičiaus. Todėl sunku patikėti dar 1938 m. Juzefo Puzynos išsakytais pasvarstymais dėl Dmitrijaus bendradarbiavimo su lietuviais, nes be Tverės buvo užkliudyta ir jo paties žemė.

Taip pat ir A. Dubonio nuomonė dėl to, jog Andrejus derino veiksmus su lietuviais, atrodo neįtikinamai, nes broliai tuo metu nekonfliktavo. Beje, 1285 m. Tverės gynėjų branduolys buvo tie, kurie 1282 m. kovojo prieš Dimitrijų.

Iš visų aukščiau suminėtų sąjungininkų gali kebliau atrodyti volokiečiai, toržokiečiai ir zubcoviečiai, tačiau aiškiau pasidaro, kai suvokiama, jog Volokas ir Toržokas buvo Novgorodo priemiesčiai, o Zubcovas – Tverės miestas.

Įdomu, jog Tverės žemės gelbėjime nematome paties Dmitrijaus pajėgų (tai būtų novgorodiečiai, perejaslaviečiai ir vladimiriečiai).

Rusų istorikai šioje vietoje kelia prielaidą, susidedančią iš trijų komponentų: pirmasis būtų, jog Dmitrijus nenorėjo remti tų, kurie prieš jį kovojo, kuomet jis konfliktavo su broliu, antrasis aspektas – Dmitrijui nelabai palankiai atrodė ryškėjantis Tverės savarankiškumas, trečiasis – nepalankumas Tverei galėjo atsirasti iš senesnio Tverės konflikto su Dmitrijaus tėvonija Perejaslavliu.

Visi pateikti argumentai rodytų, jog lietuviai galėjo bendradarbiauti su kunigaikščiu Dmitrijumi, tačiau visas šias teorijas griauna nelemtasis Lovatės užpuolimas. Šie du puolimai prieštarauja prielaidoms, kad lietuviai rėmė kuriuos nors Rusios kunigaikščius.

Apie tikrąsias Daumanto žygio priežastis, ko gero, mes nesužinosime, tačiau šių žygių priežastis galėjo būti daug paprastesnė, negu gali pasirodyti.

Jeigu turėsime omenyje tai, jog tai buvo ne Rusios kunigaikščių konfliktas su lietuviais, o lietuvių konfliktas su Aukso orda, tai prieitume išvados, kad du 1285 metų žygiai buvo nukreipti į chano ulusą (Ordai pavaldžias Rusios žemes) kaip atsakas už dar 1282 metų minėtą puolimą.

Gali būti, jog žemių užpuolimai turėjo būti karo su Orda tęstinumas (konfliktas vyko ir Traidenio laikais) ir Daumantas įsitraukė į plačias karines kampanijas, tačiau intensyvūs puolimai nutrūko po jo žūties 1285 m.

Tokia įvykių traktuotė sukelia daug klausimų, tarkime, kodėl buvo žygiuota taip toli, net iki Tvėrės, o nepasitenkinama artimesnių Lietuvai žemių puolimu, bet juk mes nežinome kokią įtaką padarė Ordos siautėjimas 1282 m., kuris, matyt, nebuvo lengvas pasivaikščiojimas.

Reziumuojant galime pasakyti, kad Daumanto antpuolius galėjo iššaukti ne tik, kaip paprastai rašoma istorinėje literatūroje, Rusios kunigaikščių konfliktas, o tiesiog toliau (tik perkeltas į Šiaurės Rusios žemes) besitęsiantis karas su Orda.

Keistieji lietuviai ir Daumanto giminystės paieškos

Po Daumanto žūties 1285 m. Haličo-Voluinės metraštis du kartus užsimena apie kažkokius keistus lietuvius. Jie lyg neturi jokio kunigaikščio ar vado, bet yra dideli Voluinės kunigaikščio Vladimiro draugai, kurie 1286 m. (jau valdant Butigeidžiui) buvo pasirengę keršyti už kunigaikštį Vaišalgą.

1285 m. rusų kunigaikščiai sutartinai įsiveržė į Vengriją, ir tuo pasinaudojo Mazovijos kunigaikštis Boleslavas II (Traidenis 1279 m. už jo buvo ištekinęs savo dukterį), užpuldamas vakarines Voluinės žemes.

Levas Danilovičius gavo žinių apie šį puolimą ir buvo paleistas iš žygio.

Keršyti lenkų kunigaikščiui buvo pakviesti kažkokie lietuviai, kurie sugebėjo pavėluoti (egzistuoja versija, jog čia tie patys, kurie puolė Olešnią). Rusėnų kunigaikštis juos nukreipė į Liubliną, bet tai reikštų, jog buvo užkliudytos Boleslovo II sąjungininko Krokuvos kunigaikščio žemės. Išeitų, jog lietuviai puola Traidenio valdymo laikų draugą.

Jau kitais po šio įvykio metais rusėnai su lietuviais vėl ketina žygiuoti kartu, tačiau Levas Danilovičius atšaukia savo sūnų Jurijų Lvovičių iš šio žygio, nes, anot Levo, lietuviai gali keršyti už Vaišalgo žmogžudystę.

Logiška situacija, jeigu ne tai, jog prieš penkerius metus (dar Traidenio laikais) lietuviai žygiavo į Lenkiją su Jurijumi. Tuomet jam nebuvo kilusi jokia rimta grėsmė.

Ir tai, atrodo, ne vienintelė tokia antitraideniška akcija.

Po Traidenio mirties į Ordino valdas patraukė ir ištikimas Traideniui jotvingių vadas Skomantas, kuris 1284 m. atvedė kryžiuočius prie Gardino, o 1285 m. gavo žemių Ylavos apylinkėse ir tais pačiais metais ten mirė.

Visa tai rodo visiškai priešiškų Traideniui jėgų atėjimą į valdžią.

Gali kilti mintis apie kažkokį Daumanto giminiavimąsi su Mindaugaičiais, tačiau jo laikais (1282–1285 m.) nesimato Mindaugo giminei palankios politikos, o jau po jo mirties kažkokie lietuviai sukelia pavojų Vaišalgo Mindaugaičio žudiko sūnui.

Tai vestų prie išvados, jog po Daumanto sugrįžo Mindaugo giminės žmonės.

Tai kas buvo Daumantas?

Visiškai kitos, niekuo su Mindaugu ar Traideniu nesusijusios giminės atstovas?

Ilgi istorikų bandymai suvesti Mindaugaičius su Gediminaičiais, kaip ir su Traideniu, buvo nesėkmingi, nes nėra jokių tiesioginių užuominų apie jų giminiavimąsi, tačiau netiesioginiai argumentai, kurie pateikti aukščiau, sakytų, kad Gediminaičių pradininkai galėjo būti kažkaip susiję su Mindaugu ir jo sūnumi Vaišalgu.

Reziumuojant keistojo Daumanto gyvenimą

Panašu, jog Daumantas buvo visiškai kitos, nesusijusios su mums žinomais kunigaikščiais, giminės atstovas.

Jo politikos kryptis buvo ryškiai skirtinga nuo Traidenio.

Nematome ir Mindaugo giminei palankesnės pozicijos, nors kai kurie istorikai Daumanto asmenyje mato Mindaugaitį, tačiau stiprių argumentų tam įrodyti nėra, nebent tai, jog 1285 m. šiaurės Rusios žemių puolimų metu Daumantas atsidūrė Dmitrijaus valdomose žemėse, o pastarąjį rėmė Mindaugo žudikas Daumantas Pskoviškis.

Jeigu ir taip, tai nepaaiškinama, kodėl nebuvo puolamas pats Pskovas ar Pskovo žemės valsčiai, iki kurių nuvykti būtų paprasčiau. Matyt reikės grįžti prie Sokrato tiesos…

„Lietuvos Kūrėjai“

Susiję straipsniai:

R.Dediala. Traidenis ir istorinė atmintis
R.Dediala. Pamiršta Vasario 16-osios pergalė
R.Dediala. Voplaukis ir klastinga Ordino politika
R.Dediala. 1279 metai, arba kaip mes skriaudėm Ordiną
Istorinį Mėlynųjų vandenų mūšį įamžins ir pašto ženklas
Aptarti Mėlynųjų Vandenų mūšio 650-ųjų metinių minėjimo renginiai
A.Patackas: Dar kartą apie Gedimino stulpus ir J.Pilsudskį

Komentarai
http://alkas.lt/2012/12/15/r-dediala-ap ... -daumanta/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Daumantas - Lietuvos kunigaikštis, o vėliau Pskovo ir Rusios šventasis

Parašytas: 23 Gru 2012 20:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Iliustracija iš R. Dedialos straipsnio apie Daumantą.

Tverė. Graviūra iš Adamo Olearijaus „Kelionės i Moskoviją aprašymo“ (1634 m.)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: