Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Šiaulių (Saulės) mūšis 1236 metų rugsėjo 22 dieną

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Šiaulių (Saulės) mūšis 1236 metų rugsėjo 22 dieną

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Šiaulių (Saulės) mūšis 1236 metų rugsėjo 22 dieną

Parašytas: 23 Kov 2007 14:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Keli faktai apie Šiaulių mūšį

Šaltinis - http://parastes.puslapiai.lt/2006/09/22 ... i/#more-93

Visai nesenai radau savo sena (rašytas berods 2000 m.) tekstuką apie Šiaulių mūšį. Manau šiandien pati tinkamiausia proga jį paskelbti.

…dėl Dievo prisiėmęs pamokslavimo neturtingiesiems kryžiumi pažymėtiesiems pareigas Bremeno provincijoje, taip pat Magdeburgo, Hafelbergo ir pusėje Brandenburgo už Elbės, Verdeno, Mindeno ir Paderborno diecezijose bei Gotlande …reikalaudamas, jog jie, išpirkti šlovingąja kaina, vyrai krikščionys ir katalikai, turėtų užsigauti dėl Kristų keikiančiųjų įžeidinėjimų ir išsirengtų drąsiai ir tvirtai, vedami uolumo Dievui, pasirengę vykti, tavo nurodymu, darbu plėsti krikščionių tikėjimo ir išvaduoti artimųjų iš pagonių rankų, ir veikti taip, kad jiems priklausytų amžinasis atpildas, o netikintieji negalėtų girtis, jog nebaudžiami kovoja prieš Kristaus vardą.

Iš popiežiaus Grigaliaus IX 1236 m. vasario 19 d. bulės legatui Vilhelmui Modeniečiui skelbiančios kryžiaus žygį Livonijai paremti.

Taip viduramžiais buvo skelbiami kryžiaus žygiai. Deja ši bulė žemaičiams nieko gero nežadėjo, nes būtent prieš juos ir buvo organizuojamas žygis pasibaigęs 1236 metų rugsėjo 22 dieną įvykusiu Šiaulių mūšiu. Reiktų pažymėti, kad Šiaulių mūšio pavadinimas, šiuo atveju, dar nereiškia tikslios mūšio vietos. Vienintelis šaltinis iš kurio galima nors kiek spręsti apie žygio maršrutą ir mūšio vietą – Livonijos eiliuotoji kronika užsimena tik apie kryptį kuria eita:

išvaikščioję visus kelius,
atgal pasuko į Šiaulius
per tūlą pelkę ir brūzgyną,
o varge didelis, kas žino,
kad žygis sumanytas buvo!
Priėję upę jie nuščiuvo:
ten priešai jiems pastojo kelią.
(E. Gudavičiaus vertimas)

Iš šios žinutės ir kitų šaltinių mokslininkai spėja mūšį įvykus kažkur į pietvakarius nuo Šiaulių. Pagal šaltinius ir iš jų sudarytą mūšio scenarijų pirmiausiai kalavijuočiai buvo sustabdyti nedidelių žemaičių pajėgų, spėjama mūšio vieta leistų manyti jog tai buvo Šiaulių žemės kunigaikščių Bulionių pajėgos, o per naktį atvyko pagrindinės žemaičių pajėgos vadovaujamos kunigaikščio Vykinto, kurios ir atliko pagrindinį darbą. Taigi Šiaulių mūšiui vadovavo Vykintas. Apie tai užsimena Hipatijaus metraštis, kuris pasakodamas apie antimindauginės koalicijos kūrimąsi 1249 metais, į Livonijos ordino magistro lūpas įdeda kaltinimą Vykintui, esą jis pražudęs daug ordino brolių.

Su kokia kariuomene susidūrė žemaičiai? Šiaulių mūšyje be pačių kalavijuočių dalyvavo kariai iš Saksonijos ir Braunšveigo, minimi vadai Danenbergas ir Haseldorfas, taip pat dalyvavo 200 pskoviečių bei kariai iš Naugardo, nemažą dalį kalavijuočių kariuomenėse sudarydavo naujakrikštai, šiuokart minimi estai, lybiai bei latgaliai. Matyt, vienas pagrindinių klausimų kalbant apie Šiaulių mūšį būtų, kas vis dėlto nulėmė tokią mūšio baigtį? Daugelį jų nurodo ir pagrindinis šaltinis – Livonijos eiliuotoji kronika.

Pirmiausiai nepažįstamas kraštas, neparankus laikas, žygiuota rudenį nors parankiausiu laiku tokiems žygiams buvo laikoma žiema ir vasara, o taipogi nesutarimai tarp pačių žygio vadų: pirmiausiai svečiai labai veržėsi į žygį nors patyręs Ordino magistras Folkvinas nelabai norėjo žygiuoti į nepažystamas vietas, o paskui mūšio metu, kai nepakluso to paties magistro raginimams dar rugsėjo 21 dieną (kai susidūrė tik su užtvėrusiais kelią Bulioniais) pulti žemaičius. Be vidinių žygio organizavimo ir mūšio eigos priežasčių be abejonės reikėtų akcentuoti ir genialų žemaičių vadų planą. Mūšio pasekmė – Kalavijuočių ordino prijungimas prie Kryžiuočių ordino po aštuonių mėnesių nuo mūšio, o kronikininkui beliko konstatuoti, kad:

Be dviejų penkiasdešimt jųjų
ten vargo kovoje apduję,
Lietuviai nelengvai juos raškė
ir medžiais pagaliau ištaškė.
(E. Gudavičiaus vertimas)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šiaulių (Saulės) mūšis 1236 metų rugsėjo 22 dieną

Parašytas: 23 Vas 2013 15:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Saulės mūšis (knygos ištrauka)

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=60727265

Romas Batūra,
http://www.DELFI.lt
2013 m. vasario 23 d. 12:54

Ką tik pasirodžiusi knyga „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ ryškiai išsiskirs iš visų iki šiol Lietuvoje išleistų panašių knygų.

Tai savo turiniu ir sudarymo principu unikalus leidinys. Joje gausu autentiškų iliustracijų, žemėlapių, mūšių schemų, ginklų nuotraukų. Glaustai ir įdomiai aprašomos įvairių laikotarpių karybos raidos tendencijos, ginkluotės vystymasis, Lietuvos geopolitinė situacija.

DELFI pateikia keletą ištraukų iš šios knygos. Šįkart apie Saulės mūšį.

Mūšio priešistorė

Gerai organizuotiems lietuviams plėsti savo įtaką giminingose baltų žemėse pradėjo trukdyti stiprus konkurentas – vokiečių kolonija Padauguvyje.

Į vokiečių ekspansiją jų tiesioginių interesų zonoje Padauguvyje lietuviai reagavo dar užuomazgos stadijoje ir 1185 m. šiai kolonijai sudavė stiprų smūgį.

Tačiau tai negalėjo sutrukdyti vis stiprėjančios vokiškosios ekspansijos plėtros šiaurinėse baltų žemėse, pradėjusios įgauti vis grėsmingesnes formas.

Kova tęsėsi ir prieš vėliau čia įsikūrusį Kalavijuočių ordiną. Popiežius skelbė kryžiaus žygius prieš Baltijos pagonis, iš Vokietijos ėmė plūsti kryžeiviai ir vokiečių kolonistai.

Nespėjusios susivienyti šiauriau dabartinės Lietuvos teritorijos gyvenusios baltų gentys nepajėgė atlaikyti didelio ir gerai organizuoto spaudimo, to dėl viena po kitos buvo nukariautos.

Pirmą puolimą į Lietuvą kalavijuočiai surengė 1208 metais, tačiau buvo sutriuškinti.

Naujas kalavijuočių įsiveržimas į Rytų Lietuvą 1229 m. taip pat buvo atremtas.

Jau susiformavusi lietuvių centralizuota gynybos sistema veikė gana efektyviai.

Iš istorinių šaltinių matyti, kad Kalavijuočių ordinas sutiko ne tik sau lygų, gerai organizuotą, strategiškai mąstantį, sugebantį apsiginti priešą, tačiau ir puolantį Ordino užimtas žemes.

Suvokdamas, kad keliais žygiais Lietuvos nukariauti nepajėgs, Ordinas ėmė burti plačią tarptautinę koaliciją.

1228–1229 m. kalavijuočiai kartu su Gotlandu, rusėnų Pskovu–Naugardu bei Smolensku, Polocku ir Vitebsku sudarė sutartis, nukreiptas prieš Lietuvą.

XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais popiežiaus raginimu stiprėja pastangos užkariauti vakarų baltų žemes Prūsijoje. Lietuvai iškyla grėsmė atsidurti galingų priešiškų jėgų „žnyplėse“.

1217–1218 m. organizuojamas kryžiaus žygis, įvykęs 1218 m., dalyvaujant vokiečiams, čekams, danams, moravams, lenkams, pamarėnams, nukreiptas į Kulmo-Pamedės paribį Pavyslyje. Tačiau užpulti prūsai kontratakavo.

Jau 1219 m. Šventosios Romos imperatorius Frydrichas II Lietuvą „dovanojo“ Magdeburgo arkivyskupui, bet Lietuvos kariuomenė jau plačiai veikė Livonijoje prieš Ordino ir Danijos kėslus, o kitame fronte drauge su jotvingiais puolė vieną iš antiprūsiškos koalicijos dalyvių – Lenkiją.

1222, 1223 m. popiežiaus kvietimu buvo surengti nauji kryžiaus žygiai į Prūsiją, dalyvaujant lenkų, vokiečių kryžininkams.

Silezijos ir Mozūrijos kunigaikščiai 1225–1226 m. kuria planą pasikviesti vokiečių Kryžiuočių ordiną į lenkų–prūsų pasienį, o dar kiek anksčiau, 1224 m., Vokietijos imperatorius imasi „globoti“ Prūsiją ir Livoniją, 1225 m. šių žemių „globėju“ pasiskelbė ir popiežius.

Išryškėjo du agresijos prieš baltus ir Lietuvą frontai – šiaurinis ir pietvakarinis.

1231 m. Ordino magistras iš lenkų jam dovanotų žemių, savo pilių kairiajame Vyslos krante, persikėlė per upę į Kulmo žemę ir pastatė Torunės pilį, prasidėjo sisteminga agresija prieš prūsus.

Daug kunigaikščių iš Vokietijos ir Lenkijos talkindavo Ordinui, kuris niokojo baltiškąją Prūsiją.

1234 m. vieno iš antpuolių metu prūsai patyrė didelių nuostolių prie Zirgūnos upės. Tais metais popiežius perdavė Ordinui prūsus su visomis teisėmis.

Į karinę koaliciją prieš lietuvius įsijungė ir šiaurės vakarų rusėnai. 1234 m. rusų kunigaikštis Jaroslavas ir Naugardas sudarė prieš Lietuva nukreiptą taiką su vokiečiais (kalavijuočiais).

Mūšio išvakarėse

1236 m. vasario 19 d. bule popiežius, pretekstu ginti nuo lietuvių jam pavaldžios Livonijos, Žiemgalos, Kuršo ir Estijos kraštus, paskelbė kryžiaus žygį didelėje Šiaurės Vokietijos dalyje nuo Oderio iki Reino, taip pat Gotlande (Švedijos karalystėje).

Dalis iš šių kraštų sukviestų kryžininkų jau 1236 m. vasarį buvo Livonijoje.

Kalavijuočių ordinas pasitelkė ir rusų bei pavergtų baltų žemių pajėgas.

Didžiulė kryžiaus žygio kariuomenė, vadovaujama Kalavijuočių ordino, 1236 m. rugsėjį įsiveržė į Lietuvą, į Šiaulių apylinkes.

Siekiant nukreipti dėmesį nuo pagrindinio puolimo prieš Lietuvą iš šiaurės, tais pačiais 1236 m. ir prieš prūsų žemes Pavyslyje buvo surengtas naujas puolimas.

Ordinui į pagalbą atvyko Meiseno markgrafas Henrikas su 500 riterių ir su „didžiuliais turtais“, kartu su Kryžiuočių ordino riteriais jie niokojo Pamedę, sunaikino daug prūsų pilių, žudė žmones.

1236 m. rugsėjį į Lietuvą įžengusios didžiulės tarptautinės kryžeivių pajėgos, sudarytos iš Kalavijuočių ordino brolių ir kryžininkų iš įvairių Europos šalių, „pasidalino į būrius“ ir ėmė plėšti.

Iš įvairių šaltinių žinoma, kad po plėšimo kariuomenė vėl susirinkdavo į nustatytą vietą-stovyklą.

Šiaulių žemėje pagrindinė strateginė kelių sankryža yra Šiauliuose (ties dab. Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryža), kur plėtojosi senovės gyvenvietė.

Labai tikėtina, kad 1236 m. kryžininkų kariuomenės toks būrių pasidalijimo ir susirinkimo punktas buvo Šiauliai.

Iš ten prisiplėšusi kryžininkų kariuomenė patraukė namo, bet prie išėjimo iš Šiaulių žemės jai buvo užkirstas kelias, kaip dabar atrodo įtikimiausia, prie Mūšos upės perėjos.

Lietuvių pajėgos

Žinia apie rengiamą didelį puolimą prieš Lietuvą 1236 m. ir talkininkų telkimąsi Rygoje galėjo ateiti per pirklius bei žvalgus, todėl kraštas gynybai pradėjo ruoštis iš anksto.

Dalis gyventojų su turtu turėjo galimybę pasislėpti. Išvystyto žinios perdavimo ugnimi ar dūmais būdu kariuomenę gynybai buvo galima telkti iš platesnio Žemaitijos ir Aukštaitijos regiono.

Tikėtina, kad Lietuvos valdovas Mindaugas ir jam pavaldus žemaičių kunigaikštis Vykintas buvo numatę du strateginius planus, jei priešas pultų: ginti Nevėžio (Upytės) ir Dubysos (Šiaulių) aukštupių regionus.

Pirmuoju atveju – gynyba iš esmės tektų Mindaugo vadovaujamai kariuomenei, o juos paremtų žemaičių raiteliai; antruoju atveju – pagrindinė gynybos našta tektų žemaičiams, vadovaujamiems Vykinto, juos vėliau paremtų Mindaugo raiteliai.

Kadangi priešas įsiveržė į Dubysos aukštupį, tad buvo aktyvuotas antrasis gynybos variantas.

Kryžininkų pajėgos

1236 m. prieš Lietuvą žygiavo Kalavijuočių ordinas, kurio branduolį sudarė Ordino broliai – vadovybės riteriai.

Taip pat Kalavijuočių kariuomenėje, kaip rodo 1236 m. vasario 19 d. popiežiaus bulė, buvo karių ir iš Vokietijos Brėmeno, Magdeburgo, Hafelbergo, Brandenburgo, Verdeno, Mindeno, Paderborno, Štadės, Hamburgo, Liubeko, Švedijos karalystės (Gotlando), Rygos miestiečių, Ordinui pavaldžių žemių pašauktinių – estų, lyvių, latgalių, greičiausiai ir pavergtų žemių žemgalių bei kuršių.

Jiems taip pat talkino rusėnų Pskovo bei Naugardo karių būriai.

Spėjama, kad Kalavijuočių ordino kariuomenę galėjo sudaryti 3000–4000 vyrų.

Mūšis

Rugsėjo 21 d. vakare grįžtanti kalavijuočių ir jų talkininkų kryžininkų kariuomenė, pasiekusi Mūšą, „priešus nelauktai pamatė“, ir tuomet „artyn pagonys ėjo“, t. y. pradėjo supti priešą iš užnugario.

Saulės mūšio kontekstinis žemėlapis knygos "Žymiausi mūšiai ir karinės operacijos" nuotr.

Eiliuotoji Livonijos kronika aiškiai pasako, jog Ordino kariuomenė nenorėjo stoti į mūšį, tačiau lietuviai atkirto jiems pasitraukimo kelius ir privertė kautis.

Kryžininkų kariuomenė buvo sulaikyta ir apsupta tokioje gamtinėje aplinkoje – siaurame ruože tarp vandenų ir pelkių (labiausiai tikėtina Mūšos ir Tautinio santakoje, Jauniūnuose, Joniškio rajono pietinėje dalyje), ir riteriai turėjo „prarasti savo žirgus“ ir buvo priversti „pėsčiomis grumtis“.

Šitaip lietuviams atakuojant pelkėje užspeistą priešą, „greit gintis raiste nusilpo – ir kaip bobas juos išklojo“ – tokio likimo greitai sulaukė kalavijuočių, jų užimtų žemių ir rusėnų talkininkų bei Vakarų Europos riterių kariuomenė.

Mūšio metu galiausiai žuvo ir Kalavijuočių ordino magistras, ir broliai riteriai.

Iš mūšio lauko per jų žemes bėgantį priešą naikino žiemgaliai.

Kalavijuočių kariuomenėje, kaip pradžioje mini Eiliuotoji kronika, „paklusniai“ dalyvavo (paprastai nukariautų žemių vyrai į žygį eiti versti prievarta) estai, lyviai, latgaliai.

Kronikininkas apie juos daugiau nieko nesako, manoma, kad jie pirmieji galėjo pradėti bėgti iš mūšio lauko, taip padėdami sutriuškinti priešą.

Pasak rusų metraščių – namo tesugrįžo „tik kas dešimtas“.

Vakarų šaltiniai fiksavo „didelį maldininkų sutriuškinimą Livonijoje“. Saksų, Vokietijos miestų šaltiniai teigė, kad Lietuvoje žuvo 2000 kryžininkų. Mūšyje žuvo 60 Kalavijuočių ordino brolių, taigi, beveik visa kalavijuočių vadovybė.

Mūšio padariniai

Ordino sutriuškinimas buvo toks stiprus, kad iš vokiečių jungo išsivadavo Rytinė Žiemgala, paskui sukilo kuršiai, saremiečiai estai.

Vokiečių ekspansija buvo nublokšta iki Dauguvos, į XIII a. pradžios ribas.

Kalavijuočių ordinas patyrė triuškinantį smūgį ir jau nepajėgė atsigauti.

Bijodamas būti visiškai sunaikintas ir nebesugebėdamas toliau veikti savarankiškai, Ordinas skubiai prašėsi prijungiamas prie Kryžiuočių ordino.

Popiežiaus nurodymu tai buvo padaryta 1237 m. gegužės 12 d. – Kalavijuočių ordinas tapo Kryžiuočių ordino dalimi.

Į Livoniją atvyko papildoma karių įgula, kad Ordinas galėtų tęsti veiklą ir nebūtų galutinai išstumtas iš Livonijos.

1236 m. maždaug vienu metu buvo organizuoti du dideli puolimai, kryžiaus žygiai nuo Padauguvio ir Pavyslyje.

Šiuos abu puolimus rėmė popiežiaus kurija. Visa tai reikia laikyti vienu dideliu etapiniu puolimu prieš baltų, Lietuvos žemes.

Todėl pergalė Šiaulių žemėje, Šiaulių gynybinio placdarmo reikšmė yra labai didelė.

Ties Šiauliais suduotas smūgis ne tik Kalavijuočių ordinui, bet ir popiežiaus kurijos organizuotam Vokietijos, Lenkijos, Švedijos, Rusios kunigaikščių, vokiečių Ordinų bendram puolimui.

Atrėmusi galingą priešą, Lietuva kuriam laikui įgijo ramybę šiaurėje bei galimybę stiprinti savo valstybingumą viduje ir tarptautinėje arenoje.

1236 m. pergalė Šiaulių žemėje yra itin reikšminga Lietuvos, Baltijos regiono bei Rytų Europos istorinei raidai.

Žalvarinis raitelio pavidalo kabutis (XI–XII a.).

Rastas Didvyčių kapinyne, Plungės rajone. Šiame papuošale galima įžvelgti būsimo visos Lietuvos simbolio – Vyčio įvaizdį, nors vėliavos, kuriose pavaizduotas Vytis, žinomos tik nuo Žalgirio mūšio laikų, tačiau kovojančio lietuvių raitelio vaizdinys siekia gerokai ankstesnius laikus.

Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos. Saulės mūšis
© DELFI

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Klaida
2013-02-23 13:24

Klaida, kad "Šiaulių žemėje pagrindinė strateginė kelių sankryža yra Šiauliuose (ties dab. Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryža), kur plėtojosi senovės gyvenvietė."

Šiaulių senovės gyvenvietė tada buvo dabartinėse senosiose Šiaulių kapinėse prie Talšos ežero esančiame piliakalnyje.

Į jį ir vedė keliai nuo Rygos, Tytuvėnų, Medininkų it t.t.

Archeologiniai duomenys rodo, kad aukštumoje prie dabartinės Katedros buvo šventvietė, o gyvenvietė įsikūrė tik XIV a. pabaigoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Šiaulių (Saulės) mūšis 1236 metų rugsėjo 22 dieną

Parašytas: 15 Sau 2018 23:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

(№230) Николай Скачков, Латвия - Kęstutis Čeponis (№114)

http://imhoclub.by/ru/material/top-5_pr ... z3x8hxUakZ

Эта карта составлялась добросовестными оккупантами, однако их крупно отмолотили в средние века трижды:

1. Александр Невский в 1242 на Чудском озере, так называемое Ледовое побоище, после чего в Риге появилась "Руссише дорп" и православная церковь.

2. Балтославяне, во главе с литовцами при Дурбе в 1323 году, после чего литовцы лет 50 гуляли по Риге и Ливонии где и как хотели, а крестоносцы и пикнуть не могли.

3. В 1410-м славяне (поляки, литовцы, тогда еще и уже многие православные, и русские,-список хоругвей известен) совместными усилиями в Грюнвальской битве.

(№247) Kęstutis Čeponis, Литва - Николай Скачков (№230)

http://imhoclub.by/ru/material/top-5_pr ... z3x8heV7Vs

Кое что уточню:

Во первых, так называемое "Ледовое побоище", это очередная пропагандистская сказка.

Никакого побоища там небыло - произошло одно из множества приграничных столкновений с небольшим немецким отрядом (в Ливонских источниках о нем даже не заикаются, настолько мелким и незначительным он был).

Порядочные российские историки это уже давно выяснили, но ведь культ Сталина ("воплощение Невского"... :) ) надо поддерживать и дальше...

Вот и дальше гонят туфту россиянам про "великого полководца" Александра Невского, как то забывая кем он на самом деле был - лизатель сапогов хана Золотой Орды и побратим его сына.

И прославился он только тем, что убил своего брата, который посмел выступить против Золотой Орды, да еще тем, что очень жестоко подавлял любые антиординские выступления в Новгороде и других городах.

Во вторых, в битве при Дурбе в 1260 г. (а не в 1323 году, как вы написали) никаких балтославян не было... :) - сражались с немцами и их союзниками одни литовцы.

Би́тва при Ду́рбе или би́тва у о́зера Ду́рбе — сражение между войсками Тевтонского ордена под командованием ливонского магистра Буркхарда фон Хорнхаузена и маршала Пруссии Генриха Ботеля и их союзников — добровольцев куршей (перешедших в начале битвы на сторону противника), эстов, прусов, датчан и шведов[1] с войском литовцев (Lethowinos) 13 июля (в день св. Маргариты, in die beate Margarethe) 1260 года возле нынешнего городка Дурбе в западной Латвии. Битва закончилась полной победой литовцев и куршей.

-----В 1410-м славяне (поляки, литовцы, тогда еще и уже многие православные, и русские,-список хоругвей известен)-----

Никаких русских хоругвей в битве при Жальгирис не было, и о них ничего не известно - были войска из разных территорий Литовской Империи с литовскими стягами, а также были вспомогательные литовские войска - Литве подвластна татарская конница.

А так называемые Смоленские полки - это отборные войска Литовской Державы, которые были так названы потому, что только что жестоко подавили промосковское востание в Смоленске, и были расквартированы там, чтобы держать Смоленск в повиновении и не допустить сношений с Москвой.

Называть их русскими - это тоже самое, что называть советские оккупационные войска в Берлине немецкими. :)

Этими литовскими отборными полками (по литовски - vėliavos) в бою при Жальгирис руководил литовский князь Ленгвянис (Lengvenis), сын императора Литовской Империи Альгирдаса (в переписпе с императором (базилевсом) Византии, Альгирдаса он так и величает - βᾰσῐλεύς, как равного себе по рангу императора).

А ведь в Византии василевсами назывались только византийские императоры — для западно-европейских королей использовалось слово «ре́гас» («ри́гас», греческий вариант лат. rex «король», Ῥήγας).

(№248) Kęstutis Čeponis, Литва - Николай Скачков (№230)

http://imhoclub.by/ru/material/top-5_pr ... z3x8nEsKgu

P.S. У вас типичное советское представление об истории Восточной и Центральной Европы 13-15 веков.

К сожалению, именно такое воспринятие "воспитывалось" и в СССР, и даже на Западе - Литвы в этой истории практически нет, хотя оно совсем не соответствует реальным событиям, зафиксированным в хрониках того времени.

Литовские войска (и Литве подвластные союзники из других балтских племен - пруссы, судувяй (племя ятвягов), курши, жемгаляй, селяй) Орден крестоносцев и Орден меченосцев (позже, когда литовцы его практически уничтожили, он соединился с Орденом крестоносцев и его начали называть Ливонским орденом) колотили множество раз.

Вот основные битвы и потери этих орденов:

Привожу конкретную статистику (конкретные цифры потерь рыцарей - крестоносцев и меченосцев (Ливонского ордена) в 13 наиболее значительных битвах только 13 века:

(ниже приведены данные из немецких хроник 13 века о потерях рыцарских немецких орденов - тут нет потерь иностранных рыцарей, которые помогали крестоносцам и ливонцам, и потерь рядовых солдат).

Потери среди рыцарей, князей и других знатных людей обычно четко фиксировались и они хорошо показывают масштабы битв.

А другие данные (о численности войск, потерях простых воинов), обычно во много раз преувеличивались.

1. 1260 г. - победа литовцев в битве под Дурбе – погибло 150 Орденских братьев-рыцарей (а также Ливонский магистр и Прусский маршал).

2. 1279 г. - победа литовцев в битве под Айзкраукле – погибло 71 Орденских братьев-рыцарей (а также Ливонский магистр).

3. 1236 г. - победа литовцев в битве Шяуляй – погибло 60 (или 48–50) Орденских братьев-рыцарей (и магистр Меченосцев).

4. 1298 г. - победа литовцев в битве при Гауйе (при Турайде) – погибло 60 (или 20–22) Орденских братьев-рыцарей (а также Ливонский магистр).

5. 1249 г. - победа пруссов в битве под Крюкай – погибло 54 Орденских братьев-рыцарей.

6. 1270 г. - победа литовцев в битве под Карузой – погибло 52 Орденских братьев-рыцарей (а также Ливонский магистр).

7. 1263 г. - победа пруссов в битве под Лубавой – погибло 40 Орденских братьев-рыцарей (а также Прусский магистр и Прусский маршал).

8. 1287 г. - победа жемгаляй в битве под Гросе – погибло 35 Орденских братьев-рыцарей (а также Ливонский магистр).

9. 1259 г. - победа литовцев (жямайчяй) в битве под Скуодас – погибло 35 Орденских братьев-рыцарей.

10. 1270 г. - победа литовцев в битве под Даугавой – погибло 20 Орденских братьев-рыцарей (а также наместник Ливонского магистра).

11. 1263 г. - победа судувяй и пруссов в битве под Ванграпе – погибло 20 Орденских братьев-рыцарей.

12. 1264 г. - победа жемгаляй – погибло 20 Орденских братьев-рыцарей.

13. 1242 г. - победа русских (Александра Невского) в битве на озере Чюди (Пейпуса), так называемое Ледовое побоище – погибло 12 или 20 (?) Орденских братьев-рыцарей.

Сравните приведенные цифры потерь немецких рыцарских орденов, полученных в боях с литовцами и другими балтскими племенами - союзниками литовцев, с потерями тех же крестоносцев (меченосцев) в "великой" победе Александра Невского в Ледовом побоище.

Тут нет потерь литовцев, но ведь они тоже были огромные - известно, что почти все литовские князья того времени погибли в боях с крестоносцами.

*******************************************************

На востоке (в боях с татарами и русскими) потери у литовцев были намного меньше - наверное, исключение составляет только разгром литовского войска татарами в битве на Ворскле в 1399 г.

Там потери были огромные.

Только князей тогда погибло 50 человек.

Это сражение литовцев с татарами было поворотным пунктом в истории Восточной Европы - момент, пусть и условный, остановки расширения Литовской Империи на восток.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: