Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Mindaugas karalius

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Mindaugas karalius - ar gali būti blogas? Kas mes?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

virgis

Pranešimo tema: Mindaugas karalius - ar gali būti blogas? Kas mes?

Parašytas: 03 Rgs 2010 11:03

Užsiregistravo: 01 Rgs 2010 14:24
Pranešimai: 7

Turėdami 10 000 metų istoriją, švenčiame tūkstantmetį, archeologijos faktų nepripažįstame, savo rašto (runu) nemokame skaityti, priešų pavadinti pagonimis ir baltais, jais vadinamės, jai kas pavadins balvonais taip ir pasivadinsim.

Mus įtikino, kad „Baltai" save vadino „baltais". Tačiau patyrinėję istoriją pamatysite, jog tai tik 19 amžiaus viduryje Vokietijos kalbininko sukurtas pavadinimas-terminas. Gaunasi, kad baltai užgimė tik 19 a. Vokietijoje? Negi mums tik 150 m.? Negi mūsų istorijai tik vienas tūkstantis metų?

Pabandykime kartu patyrinėti kaip mes išties save galėjome vadinti istorijoje? Kas mes esame? Štai 1- amž. Egipte K. Ptolemajas (Κλαύδιος Πτολεμαῖος ; 100 – 178m.) (ĮSIDĖMĖKITE NE 16 amž.!) aprašo Europinę Sarmatiją ir pamini vieną sarmatišką gentį (viena iš arijų genčių, kartu su etrusais, rasenais, venedais, dinlinais) - Sūduviai (Sudini). Pagal jo pateiktą koordinačių sistemą gyvenančius toje pačioje vietoje daugiau nei du tūkstantmečius. Taip neapsirikote, Sūduvos paminėjimui apie 2000 metų. Sūduvos kaip Sarmatijos ( sar- „sargas" + mat- „matė, motina", taigi - „sauganti motina") daliai.

Turint šios išeitinius duomenis, beje nekitusius daugiau nei 2000 metų, galime daryti prielaidą, jog Sarmatai kalbėjo ta pačia kalba, kaip dabar kalba Sūduvoje. (paveiksliukai 1, 2,3,4,5)

Tai tik pasitvirtina žinomų kalbininkų išvados, A. Meillet (Les Annales des nationalites, 1913, 5-6 nr., 205 p.): "Tas, kuris nori žinoti, kaip indoeuropiečiai kalbėjo (indoeuropiečių protėvynėj), tegu nuvyksta ir pasiklauso, kaip dabar kalba lietuviai ūkininkai" Prof. dr. Ehret: "... ji (indoeuropiečių prokalbė) reiškiasi lietuvio lūpomis"

Vienas iš svarbiausių Sarmatijos įrodymų liko mūsų tautosakoje. Sarmatas-Sarmata pas mus ypatingai dažnai naudojamas liaudies kūryboje. Skirtingai nuo baltos spalvos arba tik vokiečių mokslininkų rate užgimusio "Baltes". (paveiksliukas 6,7)

Taip, Gedimino stulpai – yra ne kas kita kaip Sarmatijos valdovų ženklas... . Visų iki krikščioniškos Lietuvos garsesnių kunigaikščių išlikę ženklai aiškiai parodo iš kur jie kilę ir kodėl rusai jiems nesipriešino ... juk žinojo, kad tikrieji valdovai yra būtent Baltai (Sarmatai).. (paveiksliukas 8)

Mes ne iš pelkių ir balų. Mes iš labai pažangios civilizacijos, kuri buvo prarasta. Krikščionybė ne tik sunaikino Indėnų civilizaciją, bet ir mūsų civilizaciją su pasaulėžiūra, kuri buvo daug pažangesnė - draugiška gamtai, žmogui, darnoje su visuomene, gamta. Krikščionybė sunaikino mūsų raštą - runas, sunaikino mūsų istoriją, kultūrą.

Baltų (sarmatų) istorija tęsiasi jau 12000 m. Lietuva susilaukė gyventojų X tūks. pr.Kr. kai tik ledynai, kurie dengė dabartinę Lietuvos teritoriją, pasitraukė į šiaurę. Lietuvos žemėse nuo pat jų užgyvenimo pradžios buvo įsikūrusios arijų tautos, vienijusios į vieną didelę arijų imperija. Tai patvirtina atlikti pilkapių kasinėjimai ir ten rasti pagrindiniai arijų simboliai svastikos ženklai, skandalingai nuskambėję spaudoje, kaip fašizmo propagavimas. Neabejotinai su žydų ir krikščionybės pagalba imperija vis mažėjo, atsiskiriant vis naujoms arijų tautoms, skylant didžiajai imperijai. Taip atsirado Lietuviai (Sarmatai) ir kitos gentys, o jokie, ne išgalvotieji indoeuropiečiai, kaip aiškina šiuolaikinė isTorija.

Mes pasirenkame ne savą istoriją, o mums primestą. Viską pradedame skaičiuoti nuo susidūrimo su krikščionybe. Įrodymų, jog sarmatai ir baltai - ta pati tauta tiek daug, kad net keista kaip jų niekas nemato. Pradžiai pabandykite atmesti tam tikrus naujadarus, pvz. „Baltai", „Slavai" ir „Indoeuropiečiai" . Tuomet pasidomėkite sarmatų genetika, nustebsite, jog sarmatišką geną R1a turi didžioji Rytų Europos gyventojų (įskaitant Lietuvius), bei Indijon atsikėlę Arijai. Laidojimo papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas, paveldas, net kalba – tiesiog akivaizdžiai tapatūs.

Šv. Romos imperijos ir krikščionybės (karinio patriarchalizmo) plėtra apie XIV a. pasiekė ir vieną iš paskutinių istorinės Sarmatijos lopinėlių Lietuvą. Po kelis šimtmečius trukusių kruvinų kovų su katalikiškąją – ortodoksiškąją ekspansija palūžo ir mūsų kraštas.

Lietuva apie 1387 – 1418 tapo krikščioniška. Jogailos ir Vytauto dėka. Mano supratimu, tai du negabiausi Gediminaičių kilmės politikai. Juk su jų mirtimi mirė ir Lietuva. Tiksliau Jos idėja kurta Lizdeikos-Vytenio-Gedimino. Minties vienijančios visas religijas, Europą bei Aziją. Vytautas su Jogaila pasirinko katalikybę, tiksliau lenkišką jos atmainą, o pastaroji ir suvešėjo lyg koks grybelis ant medžio, suvalgydama ir patį medį - Lietuvą, kurios dalys tuomet buvo ir Rusija, ir Lenkija. Krikščionimis mes taip ir netapome, tik mūsų karinis elitas tapo lenkiškosiomis šlėktomis.

Įvedus krikščionybę Lenkijoje (966) ir Skandinavijoje (IX; XI a.), priėmus krikštą rytų slavams (988 m.; 989 m.), "baltai"(sarmatai) su kai kuriomis finougrų gentimis liko vieninteliai "pagonys"(ne krikščionis) Europoje. Į juos nukrypo krikščionybės platintojų akys. Prisidengusios krikščionybės skleidimu, kaimynės šalys stengėsi užgrobti turtingus baltų kraštus arba bent juos politiškai ir ekonomiškai pajungti.

Šiai kelis šimtmečius trukusiai agresijai idėjiškai vadovavo Romos bažnyčia ir jos galva popiežius, skelbdamas kryžiaus žygius į baltų kraštus. Tiesiogiai agresiją vykdė sukarinti Livonijos ir Vokiečių ordinai, kuriems padėjo beveik visos krikščioniškosios Europos valstybės į šiuos žygius siųsdamos geriausius savo karių pulkus, vadovaujamus labiausiai patyrusių karo vadų kunigaikščių, grafų, kartais net pačių karalių. Kova su pagonimis baltais, trukusi kelis šimtmečius, plačiai atsispindėjo to meto istoriografijoje visi svarbiausi įvykiai buvo fiksuojami metraščiuose, bažnyčių, vienuolynų, ordinų kronikose, šventūjų gyvenimų aprašymuose.

Kadangi su baltais buvo kovojama prisidengus krikščionybės platinimu, neva siekiant, kad jie atsižadėtų savo senųjų dievų, papročių ir įtikėtų į krikščionių Dievą, tai, savaime aišku, reikėjo parodyti ir kokius dievus jie garbino, kokių papročių laikėsi. Tuos dievus ir papročius reikėjo taip pavaizduoti, kad visai krikščioniškajai Europai jie pasirodytų baisūs, nežmoniški, būtini išnaikinti ir kad taip būtų pateisintas toks ilgas ir nuožmus karas su jų garbintojais.

Karalius Mindaugas yra oficialiai skelbiamas pagrindiniu istoriniu lietuvių tautos herojumi. Mindaugui suteiktas valstybės įkūrėjo statusas, jo vardu yra vadinamos gatvės ir aikštės, jam statomi paminklai, kalami medaliai, įsteigta netgi Mindaugo žmonos karalienės Mortos vardo valstybinė premija. Bet Lietuva egzistavo ir iki jo, tuo labiau, kad Livonijos ordino rašytiniuose šaltiniuose minimas jo tėvas, kaip didis Lietuvos karalius.

Panašius didvyrius turi dauguma tautų, jie simbolizuoja tautos susiformavimą, valstybės įkūrimą bei gynimą nuo priešų. Istoriniams herojams yra priskiriamos pačios įvairiausios dorybės, jie idealizuojami ir pasakojimai apie jų gyvenimą natūraliai ugdo tautinį ir valstybinį patriotizmą.

Tačiau Lietuvoje yra visiškai atvirkščiai. Nuodugniau susipažinus su istoriniais dokumentais, pateikiančiais duomenis apie Mindaugo gyvenimą, galima susigraudinti iš nevilties. Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas abejotinos reputacijos žmogus. Na, kam tai naudinga ir kieno rankose informacijos priemonės, kas rašė istoriją, manau aiškinti nereikia.

Mindaugo atėjimas į valdžią nebuvo labai jau gražus. Siekdamas tikslo jis išžudė savo brolius ir brolėnus, o kitus kunigaikščius tiesiog išvydavo. „1249 m. Mindaugo į Rusiją kariauti išsiųsti brolėnai Tautvilas, Gedvydas bei jų motinos brolis Vykintas, įtarę, kad Mindaugas nori juos nužudyti, pabėga pas Volynės kunigaikštį Danilą ir organizuoja maištą Lietuvoje” Štai ką apie Mindaugo atėjimą į valdžią mini Ipatijaus kronika: „Mindaugo jėga didelė. Ir pradėjo žudyti savo brolius ir brolvaikius, o kitus išvarė iš jų žemių ir nieko nepakentė prieš save. Jėga ir priešiškumu užėmė Lietuvą”. Taip pat Mindaugas puikiai išnaudojo svarbų tuo laiku politikos įrankį – giminystės ryšius. Mindaugo seserys buvo ištekintos už Lietuvos žemių ar kitų žemių kunigaikščių. Vaikai iš šių santuokų, Treniota ir Lengvenis – labiausiai padėjo Mindaugui galutinai įsitvirtinti Lietuvos soste.

Mindaugas buvo šaunus karvedys, kaip teigiama oficialioje istorijoje. Tačiau istorikai, kurie bando išsiaiškinti tiesą, o ne pasyviai plaukia pasroviui, pastebi visai ką kita. Istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo! Tomas Baranauskas „Lietuvos valstybės ištakos".– Vilnius: Vaga, 2000.– 208 p. Dauguma pergaliu buvo pasiektos Vykinto genijaus dėka, kuris beveik visa Mindaugo karaliavimo laikotarpi buvo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenes vadu. Mano manymu jis daug kur elgėsi labai negarbingai , pvz,kad ir jo dalies Žemaitijos perleidimas Livonijos ordinui. Juk ši žeme jam nepriklausė. Toliau - žemės plotais apdovanojo Lietuvos vyskupą Kristijona.

Vardan taikos ir sąjungos su kalavijuočiais, Mindaugas, nesvyruodamas išdavė savo tėvų ir protėvių tikėjimą. 1249-1252 m. persekiojami ir žudomi jo giminaičiai buvo susivieniję ir suorganizavę didelį sukilimą. Būsimąjį Lietuvos karalių išgelbėjo tik storos Vorutos pilies sienos bei paties pikčiausio lietuvių priešo, Livonijos ordino, pagalba, kuri buvo suteikta su sąlyga, kad Mindaugas apsikrikštys.

Mindaugas skelbėsi krikščioniu apie dešimt metų, kol kalavijuočiai buvo stiprūs ir jų pagalba vertinga. Žemaičiams sutriuškinus jungtines vokiečių ordinų pajėgas Durbės mūšyje, krikščionybė nustojo davusi naudą, ir Lietuvos valdovą nuo to laiko krikščioniu bevadino tik Romos popiežiai.

Apibendrinant Durbės mūšio ir visų 1253–1261 m. žemaičių kovų rezultatus, galima pasakyti, kad nors dėl jų Lietuva pasmerkė save ilgam ir sekinančiam karui, kartu ji įgijo galimybę šitą karą laimėti. Durbės mūšio pasekme galima laikyti ir tai, kad prie Lietuvos prisijungė maždaug trečdalis Kuršo – šios teritorijos ir dabar yra neatsiejama jos dalis. Galop jeigu žemaičiai 1253 m. būtų paklusę Mindaugo valiai ir pasidavę Ordinui, šis būtų sukūręs Pabaltijyje vieningą valstybę, o tokiu atveju ne tik Prūsija, bet ir dabartinės Latvija su Estija nebūtų išvengusios germanizacijos. Taigi Durbės mūšį galima laikyti vienu iš reikšmingiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso Baltijos regiono istorijos įvykių.

1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas karaliumi. Šis įvykis dabar yra oficialiai pristatomas ir išaukštinamas kaip be galo svarbus ir kilnus aktas, kuriuo „buvo sukurta Lietuvos valstybė". Tačiau, vadovėlius rašantys istorijos biurokratai kažkodėl labai nenoriai kalba apie kainą, kurią Mindaugas sutiko užmokėti už tai, kad ant galvos užsimautų pašventinto metalo gabalą.

Mindaugo tapsmas karaliumi buvo iš esmės verslo sandėris, pagal kurį už karinę pagalbą bei karūną pikčiausiems to meto lietuvių priešams oficialiai buvo atiduota valdyti pusė Lietuvos žemių kartu su visais ten gyvenusiais lietuviais.

Jau paties karūnavimo proga Mindaugas perleido kalavijuočiams po didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos. Per vėlesnius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, didysis Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį.

Visą eilę dovanojimo raštų, pagal kuriuos kalavijuočiams buvo perleidžiamos lietuvių žemės, vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo" pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas turėjo paveldėti visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių. Mindaugo mirtis irgi gali būti vertinama dvejopai. "Keista”, kodėl net istorijos vadovėliuose aprašytas įvykis lieka nepastebėtas, kad per savo žmonos Mortos laidotuves, Mindaugas pagrobia jos seserį , kunigaikščio Daumanto žmoną. To pačio kunigaikščio, kuris ir buvo Mindaugo mirties pagrindiniu organizatoriumi, savo žmonos išlaisvintoju.

Dabar turbūt darosi aiškiau, kodėl šlovinamas šis žmogus. Nes jis darė tai, kas naudinga "išrinktiesiems”, pilkųjų porūšiui, vykdantiems parazitų valią Mitgard žemėje, nes krikščionybės platinimas stiprino jų įtaką, o tam puikiai pasitarnavo Mindaugas.

Būties klausimas tampa nereikšmingas, n-taeilis, svarbiausiu tikslu iškeliant Sistemos Gerbūvį. Dažniausiai tai padaroma istorinės amnezijos dėka, perrašant-nuslepiant praeitį ir iškeliant-sureikšminant vyraujančiai sistemai svarbias datas-įvykius-pavadinimus, taip priderinant žmogaus būtį prie sistemos. Kas valdo praeitį, valdo ir dabartį. Kas valdo laiką, valdo ir sąmonę. Taip Žmogus-Asmuo tampa tik statistiniu vienetu Sistemoje.

Kai mes suvoksime, jog - Tauta (keltiškai Theuta) reiškia dalinimąsi tuo ką turi, tik tuomet asmeninis sąmoningumas bus pažadintas. Tik jam pabudus mes busime saugūs.

Gyventi, turėti šeimą, vaikus, tiesiog patogią buitį. Tam, kad tai pasiektumei - sustatytą visokių dirbtinių kliūčių-vilkduobių. Pavyzdžiui, kad ir darbas (kuris daugumai nemielas, tačiau gi reikia dirbti) su 70+% atlyginimo atidavimo nekompetentingoms vyriausybėms ir panašiai. Kodėl? Kad mąstymas neįsijungtų atsakymams, žmogų reikia išlaikyti nuolatinėje baimėje. Tuomet kai bijai ieškai saugumo. O jį kaip tyčia ir užtikrina nuolatines problemas kuriančios, tarpusavyje kariaujančios, patriarchalinės vyriausybės (užgimusios Šumere-Egipte). Seniau buvo religija, visai neseniai politika. Dabar jų vietą užėmė tikėjimu ir įtaiga pagrįstas mokslas – pastaruoju ir toliau gąsdinama. Baimė mus valdo: dėl globalinio atšilimo, dėl besibaigiančios naftos, demografinės krizės, ateivių siekiančių užvaldyti Žemę, dėl meteoritų, visokių galimų pasaulio pabaigos scenarijų ir t.t. ...

Daugiau rasi http://atsibudimas.ucoz.com/

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istorija » Lietuvos Valstybės įsikūrimas - Lietuvos Karalystė iki 14 amžiaus

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: